Lamų slėnis 2021/02 Idėjų horizontai

2021 SAUSIS - VASARIS (108)

1

2

3

Vyriausioji redaktorė Karolina Aleksandravičiūtė

Kūrybos vadovas

Eligijus Ramanauskas

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Algė Ramanauskienė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Dizaineris

Martynas Lagauskas

Reklamos projektų vadovė Verslo plėtros vadovė Stilistė

Aušra Ražanskienė Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis: Lina Jushke

Kontaktai:

reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

© 2021 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

4

㌀

洀椀 渀甀ഁ 椀 猁 瀀爀 漀昀 攀猀 椀 漀渀愀 氀 愀 甀猀 搀ᜁ洀攀猀 椀 漀 琀 愀 瘀 漀 爀 攀最ᜁ樀 椀 洀甀椀 匀欀椀 爀 欀 氀 愀椀 欀 漀 愀欀椀 猁 瀀愀琀 椀 欀爀 愀椀

樀 愀甀 欀椀 琀 ԁ 猀 愀瘀 愀椀 琀 ᤁ⸀

眀眀眀⸀ 最氀 愀猀 猀 攀猀 漀渀⸀ 氀 琀 嘀漀欀椀 攀ഁ椀 猁 最⸀

㤀Ⰰ

嘀椀 氀 渀椀 甀猀

IDĖJŲ HORIZONTAI 2021 SAUSIS - VASARIS (108)

REDAKCIJOS LAIŠKAS

Pirmajame 2021-ųjų elektroniniame „Lamų slėnio“ numeryje, tikiu, rasite tai, ko labiausiai pasiilgote. Čia nugulė istorijos apie žmones, kurie išdrįsta keisti pasaulį. Apie tuos, kurių vidinis generatorius niekada nesustoja, kurie vis atranda jėgų nuolat sukti sunkų idėjų ratą. Apie tuos, kurie visa savo esybe išalkę naujų horizontų – tiek idėjine, tiek tiesiogine prasme. Nardome po karščiu alsuojančios Barselonos gatves, lankomės europietiškojo dizaino mekoje – subtilumu ir gyvybingumu pulsuojančioje Kopenhagoje, keliamės į tolimus ir paslaptingus Havajus, laipiojame snieguotomis Kanados kalnų viršūnėmis, o galiausiai nutūpiame čia – ramioje ir mieloje lietuviškoje kasdienybėje. Apsnigtuose miškuose ir iki mažiausių detalių apgalvotuose namuose. Tai numeris apie tuos, kuriems naujų horizontų troškulys – galingiausias į priekį varantis variklis. Tai numeris apie kuriančius žmones ir kasdienius jų iššūkius. Nesvarbu, kuriame pasaulio kampe jie bebūtų.

Smagaus skaitymo!

Karolina A. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

7

6

NAUJIENOS

2 0 2 1 - Ų J Ų

ŠONINIS STALIUKAS „CHER“ „BLOOMINGVILLE“

ŽVAKIDĖ „W&S“ „HAY“

8

S P A L V Ų

K R Y P T Y S LAIKRODIS „BOLD“ „NORMANN COPENHAGEN“

PAKABINAMAS ŠVIESTUVAS „FLOWER POT“ „& TRADITION“

TAURĖS „RIPLE“ „FERM LIVING“

KRĖSLAS „LEAN“ „WOUD“

VAZA „W&S“ „HAY“

ŽVAKĖS „TWIST“ „HAY“

9

NAUJIENOS

SUBTILUS PRANCŪZIŠKAS BALANSAS Prancūziškosios parfumerijos pasididžiavimas „Guerlain“ pristato kreminę pudrą, kuri sujungia natūralumą ir makiažo patvarumą. Ši kreminė pudra, pagaminta iš 96 proc. natūralios kilmės ingredientų, gerai padengia odą ir suteikia 24 valandas išliekantį matinį efektą, o lengva jos tekstūra užtikrina visą dieną išliekantį malonų ir nepriekaištingą rezultatą. Be to, su „L'Essentiel“ diena po dienos jūsų oda tampa natūraliai gražesnė. Formulė, leidžianti odai laisvai kvėpuoti, drėkina ir saugo ją nuo žalingų aplinkos veiksnių, ji tampa lygesnė, sumažėja trūkumų. Unikalus pasviręs matinio stiklo buteliukas, sukurtas dizainerio Mathieu Lehanneuro, atspindi prekės ženklo vertybes ir yra įkvėptas subtilaus balanso meno.

STARTUOJA „RUPERT“ ŽURNALAS Per kelerius veiklos metus meno, rezidencijų ir edukacijos centre „Rupert“ apsilankė gausybė pasaulinio lygio menininkų, rašytojų, tyrėjų, kuratorių, aktyvistų ir praktikų, dirbančių meno, kino, geografijos, ekonomikos, teisės bei kitose srityse. O sausį startavo „Rupert“ žurnalas – internetinis šaltinis, tęsiantis pradėtus pokalbius ir temas. Jame rasite specialiai žurnalui kurtų tekstų, archyvą su paskaitų vaizdo įrašais, informacijos apie skaitymų sesijas ir rekomenduojamų skaitinių. Pirmasis žurnalo numeris apima „Rupert“ programą, skirtą rūpesčio ir tarpusavio priklausomybės temoms.

10

NAUJIENOS

„OPTIROOM“ – SIEKIS SUKURTI DAUGIAU Vieta, gimusi iš noro teikti aukščiausios kokybės paslaugas, noro pristatyti pažangiausius ir stilingiausius prekių ženklus, noro viską daryti savaip – profesionaliau, tiksliau, nuoširdžiau. Optikos salone „Optiroom“ – visas dėmesys skiriamas žmogui.

Optika „Optiroom“ įsikūrusi adresu Šv. Gertrūdos g. 37, Kaune

www.optiroom.lt

VIRTUALIOS EKSKURSIJOS MO MUZIEJUJE Norintiems pasinerti į kinematografišką užsienio menininkų Saskios Boddeke ir Peterio Greenaway MO muziejuje kurtą parodą „Kodėl taip sunku mylėti?“ – nauja galimybė. Muziejus siūlo parodos virtualų turą ir virtualias ekskursijas.

Olandijos multimedijų menininkės S. Boddeke ir vieno originaliausių ir svarbiausių šių laikų režisierių P. Greenaway kurtos parodos lankytojai negali aplankyti jau daugiau kaip 2 mėnesius – nuo praėjusių metų lapkričio 7 d., kai buvo paskelbtas karantinas. Lapkričio mėnesį dalį parodos kūrinių perkėlęs į lauką, šįkart MO muziejus pristato naują virtualią galimybę pamatyti parodą ir joje eksponuojamus kūrinius.

11

DEŠIMTUKAS | 12345678910

1

„PASAULIU NETIKIU, O PASAKA TIKIU“

LIKIMAS. Pastaruoju metu labai daug apie jį galvoju. Praėjusieji metai nustebino mus visus. Pasauliai griuvo ir statėsi iš naujo. Ir aš laukiu, kokį naują epizodą šitame gyvenimo seriale man atneš likimo pirštai. Mėgaujuosi nežinojimu, nes suprantu, jog jo nevaldau. Galiu tiesiog atsiduoti laiko tėkmei.

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Ignas Maldus

„Kai tiki magija – ji tampa realybe“, – pasakodama apie didžiausias savo gyvenimo inspiracijas prasitaria interjero dizainerė Aušra Maldžiūnė. Ir iš tiesų, juk mintys lemia mūsų emocijas ir veiksmus. Ji renkasi pasaulį stebėti pro pasakos, kraštutinumų, proto reivo, klajonių ir žaidimų prizmę. Kodėl? Nes taip tiesiog smagiau!

2 12

LAISVĖ, LYGYBĖ, BROLYBĖ. Laisvė būti ir priimti save bei aplinkinius tokius, kokie esame. Lygybė gyventi be dvigubų standartų. Brolybė ir empatija, kurios kiekį mielai papildyčiau ir savo kraujyje.

3

PASAKA. „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu.“ Mūsų požiūris į gyvenimą yra mūsų pačių atspindys. Realistai ir optimistai tam pačiam taškui ant sienos suteiks skirtingą prasmę. Aš renkuosi pasaulį stebėti pro pasakos prizmę. Kai tiki magija – ji tampa realybe.

4

NATŪRALUMAS. Praėjusiais metais pasibeldęs trisdešimtasis gimtadienis man atnešė labai vertingą dovaną – meilę natūralumui ir tikrumui. Gražiausi šiuo metu man atrodo netobuli dalykai. Akmuo, įgėręs į savo poras dėmes. Mediena, turinti savyje rėžių. Kūnas su apgamais ir randais. Ir veidas – unikalus, toks, kokį gamta sukūrė. Tikras.

13

5

SENOS KNYGOS. Turiu dvi silpnybes, susijusias su knygomis. Skaityti klasiką, nes joje, tikiu, paslėpta visa išmintis (ir inspiracija). Ir kolekcionuoti senas retas knygas. Vienos mėgstamiausių – „Noa Noa“ knygos puslapiuose – ranka rašytas Paulo Gauguino dienoraštis su jo iliustracijomis ir eskizais. Iš kiekvienos kelionės parsivežu bent po vieną seną knygą. Taip ji tampa ne tik kolekcijos dalimi, bet ir kelionės priminimu.

6 7

KRAŠTUTINUMAI. Mane žavi žmonės, turintys savyje kažką daugiau nei norą pataikyti į viengubus rėmus. Tie, kurie moka žongliruoti kraštutinumais, sukuria gražiausius paveikslus. Protui tinka reivas. Tėvystei tinka klajonės. Moteriškumui tinka atsispaudimai, o vyriškumui – švelnumas.

14

JIE. Stebėdama savo du nuostabius vaikus tikiu, kad jie pakeis pasaulį. Mes patys galbūt jo nebepakeisime, tačiau nėra nieko stipriau ir galingiau už jauną motyvuotą savimi pasitikinčią kartą. Šis tikėjimas įkvepia suteikti vaikams sparnus.

8

DARBAS. Su kolege ir geriausia drauge Gabriele turime savo studiją. Šalia bendros vizijos, mane labiausiai įkvepia galimybė dirbti su dizaino istorija ir ateitimi. Tai partnerystė ir kartu išgyvenami mažiausi dalykai. Procesas, kuriuo mėgaujuosi, bet ne tikslas – štai kas darbą daro svajone.

9

GAMTA. Didžiąją vaikystės ir jaunystės dalį tėvai mane augino kaip tarzaną gamtoje. Gūdūs, šlapi, nepraeinami, laukiniai ir tuo nuostabūs miškai visą gyvenimą bus viena didžiausių laisvės ir šeimos inspiracijų.

10

MEISTRAS IR MARGARITA. „Kas būtų jūsų geras, jei nebūtų blogio, ir kaip žemė atrodys, jei šešėliai išnyko iš jos?“ – M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“.

15

NAUJI HORIZONTAI

MŪZOS IŠ BARSELONOS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretai: David Garcia Menendez

Jos meilė Katalonijos sostinei Barselonai užgimė vaikystėje, o dar labiau sustiprėjo pamačius legendinį režisieriaus Woody Alleno filmą „Viki, Kristina, Barselona“. Šis guvumu, seksualumu ir neperdėta romantika alsuojantis miestas iš vaikystės svajonių šiandien gali vadintis antraisiais fotografės Rūtos Kenstavičiūtės namais.

16

17

18

19

VAIKYSTĖJE UŽGIMUSI MEILĖ ISPANIJAI „Kai man buvo šešeri, su tėvais gyvenau mažame Ispanijos miestelyje Mas de Barberanse. Ten pajutau stiprų ryšį su aplinkiniais ir nuo mažens įsimylėjau Ispaniją, jos kultūrą, žmones, gamtą, architektūrą. Tačiau tėvai nusprendė savo gyvenimą sieti su Lietuva, tad visa šeima grįžome atgal į gimtąjį kraštą. Visada išlaikiau labai stiprų ryšį su Ispanija, domėjausi šia šalimi, bendravau su ten likusiais draugais ir visada svajojau gyventi Barselonoje. Pažiūrėjusi filmą „Viki, Kristina, Barselona“, kuriame vaizduojama romantiška, gyvumu alsuojanti Barselona, dar aiškiau supratau, kad kai tik bus įmanoma, noriu gyventi ten. Todėl baigusi taikomosios fotografijos studijas Vilniaus dizaino kolegijoje nė nesuabejojusi išvykau į šį miestą atlikti fotografijos praktikos pas „Gang & The Wool“ floristę Manuelą. Dirbdama su ja įgavau daug patirties, dar labiau įsimylėjau Ispaniją ir pasilikau ten gyventi.“

PO KATALONIJOS SAULE „Barseloną esu mačiusi iš įvairiausių pusių. Nuo gražiausios architektūros, turiningiausių muziejų, gatvių, pilnų žmonių iš viso pasaulio, iki visai turistams neatrastų vietų ir nepopuliarių gatvelių. Čia apstu ir gamtos: šalia tyvuliuoja jūra, stūkso kalnai, žaliuoja augalija. Kai geriau pažįsti Ispanijos gamtą, atrodo, lyg tai visas pasaulis vienoje šalyje: nuo dykumų iki aukščiausių kalnų. Gamtos didybė ir įvairovė neleidžia sustoti, verčia svajoti ir kurti. Barselonoje lietuvių taip mėgstamos kortaderijos auga kaip piktžolės. Šiame mieste tikrai yra visko. Barselona yra nenustygstanti

vietoje, visuomet gebanti paklaidinti, bet čia galima atrasti ir ramybę. Teko matyti ir labai chaotišką Barseloną, kai vykstančių protestų metu atrodė, kad žmonės tiesiog griauna šį miestą. O šiemet pirmą kartą miestą pamačiau visiškai tuščią.

Labai liūdnas ir keistas jausmas – atrodė, lyg Barseloną visi apleido. Prie Antoni Gaudí architektūrinio šedevro Sagrada Família bažnyčios per karantiną galėjau vaikščioti viena, kai įprastai čia ir dieną, ir naktį apstu žmonių. Šis miestas ir jo architektūra padarė didžiulę įtaką mano fotografijai – įdėmiau pažiūrėję į mano kūrybą, visose nuotraukose pamatytumėte bent dalelę Barselonos.“

20

21

22

23

24

TARP VILNIAUS IR BARSELONOS Ir Vilnius, ir Barselona turi gerą energetiką, kurią kuria aplink esantys žmonės. Man šie du miestai yra labai svarbūs, nes abiejuose prasidėjo ir tęsiasi mano kūrybinis kelias, taip pat abiejuose turiu sau brangių žmonių. Dabar esu priversta šiek tiek sustoti ir pasilikti tėvynėje, bet žinau, kad kai tik vėl bus galima laisviau keliauti, tikrai neatitolsiu nuo Ispanijos – jaučiuosi jos dalis.

Nuo mažens turiu nemažai draugų katalonų ir, atvirai sakant, jie tikrai panašūs į lietuvius. Jie tikslingi, atsakingi, darbštūs ir viskuo besidomintys žmonės. Tačiau daugiausiai išmokau iš katalonių moterų. Jos laisvos, pasitikinčios savimi, paprastos, savarankiškos ir visavertės. Tarp moterų čia egzistuoja didžiulė empatija ir palaikymas, nėra konkurencijos ar noro pakenkti. Čia klesti feminizmas, bet tik pačia gražiausia prasme.“

FOTOGRAFIJA PAŽADINO VIDINĘ LAISVĘ „Fotografija – tai mano gyvenimo būdas. Ji mane lydi visada, nepriklausomai nuo to, ar esu su fotoaparatu, ar be jo. Kolekcionuoju lokacijas, jas išsisaugau telefone. Pamačiusi išskirtinių bruožų žmogų, sukaupusi visą drąsą bandau prieiti, užkalbinti jį ir gauti kontaktą ateities fotosesijoms. Fotografija man atnešė daug pasitikėjimo ir vidinės laisvės. Ji privertė pajudėti iš komforto zonos. Esu kūrybiška, mane įkvepia ne tik neįprastos patirtys, bet ir kasdienybė. Jaučiuosi gyva turėdama galimybę ieškoti, atrasti, eksperimentuoti, nesikartoti.

Fotografijoje man svarbu perteikti tikrą emociją. Nemėgstu susvetimėjimo, tad kadre man svarbiausia jausmas bei tikrumas. Visada fotografuodama žmonėms sakau – išlikite tikri, būkite savimi. Labai nemėgstu dirbtinių, per smarkiai išretušuotų nuotraukų – bet koks netobulumas kadrui suteikia didesnės galios ir vertės.“

25

26

27

28

MIELIAUSIOS BARSELONOS VIETOS „Kadangi gyvenau prie pat garsiosios Sagrada Família bažnyčios, kiekvieną dieną nukeliaudavau prie jos – šio pastato didybė ir grožis mane visada priversdavo susimąstyti ir įvertinti gyvenimą. Labai mėgstu aplankyti Collserola parką, pasivaikščioti miške ir pasigrožėti Barselona iš viršaus. Šalia savo namų esu atradusi mielų kavinukių, kuriose pamažu tapau it vietinė – sėdėdavau su kompiuteriu, koreguodavau fotografijas ir stebėdavau miesto gyvenimą. Viena iš mylimiausiųjų – „Puiggròs“.

Atvykus į Barseloną būtina aplankyti pagrindinius architektūros šedevrus – garsiąją Sagrada Família, vieną žymiausių Gaudí projektų La Pedrera, Gaudí parką, Montjuïc kalną. O tada jau pasinerti į ne tokių populiarių Barselonos rajonų atradimus. Vienas mano mėgstamiausiųjų – Gràcia. Jis pilnas nuostabių vietinių parduotuvių ir kavinių, čia apstu gyvybingų skverų, tokių kaip Plaça de Sol, kuriuose vakarais vietiniai katalonai sėdi ant žemės,

groja gitara, valgo ir tiesiog džiaugiasi kasdienybe. „La Fourmi“, „Sabio Infante“, „Bodega Marín“, „La Graciosa“ – tai vieni mylimiausių šio rajono kavinių ir barų.

Taip pat labai mėgstu El Poblenou rajoną. Tai industrinė miesto dalis, kurioje įsikūrę įdomiausi šalies menininkai.

Būtinai užsukite į „Espai Joliu“, „El Racó del Taulat“, „El Capritx“ kavines. Taip pat rajono laikraščiuose pasidomėkite, kurioje gamykloje ar jos kieme vyksta renginiai, sendaikčių turgeliai ar koncertai. Mėgstantys turgų kultūrą turėtų užsukti į „Mercat de la Boqueria“.

ŽODIS BARSELONAI „Sakoma, kiekvienas miestas turi savo žodį. Manau, kad Barseloną geriausiai apibūdina „mūza“. Ji įkvepia. Kitaip negali būti, juk čia įsitaisę vieni gražiausių pasaulio architektūros šedevrų, daugiau nei šimtas muziejų, čia besišypsantys žmonės, šiltas klimatas, gražiausi paplūdimiai ir kalnai.“ 29

30

31

PRARADIMŲ IR ATRADIMŲ METAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Šiuos metus Rita Kavaliauskienė, meno fondo „Lewben Art Foundation“ valdybos narė ir Juozo Kavaliausko atminimo paramos fondo direktorė, vadina praradimų ir atradimų metais. Kad įveiktų beprasmybės jausmą, apėmusį išėjus artimam žmogui, Rita kartu su vyru Viliumi įkūrė fondą, padedantį onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Dalijimąsi su kitais moteris vadina natūralia savo būsena. „Man dalijimasis – lyg padėka už šeimą, tėvus, vaikus, nuostabų vyrą, gyvenimo pamokas“, – sako Rita, o aš negalėčiau surasti gražesnės minties tokiu metu.

– Rita, su „Lamų slėniu“ paskutinį kartą kalbėjotės daugiau nei prieš trejus metus. Kas per juos jūsų gyvenime pasikeitė?

– Tai buvo ir tebėra praradimų ir atradimų metai. Išgyvenome labai sunkią artimo žmogaus netektį – netekome vyro brolio. Patyrėme daug skausmo, tačiau kartu ir supratome, kad gyvenime negali nieko labai suplanuoti ar kruopščiai pagal save sudėlioti. Praradimo jausmas niekur nedingsta ir nebedings niekada, tiesiog mokomės su juo gyventi. Daug jėgų ir džiaugsmo tokiu metu man teikia vaikai ir visa šeima: vyras, tėvai, sesuo. Kai kasdien matai augančius ir tobulėjančius vaikus, jauti jų meilę, viskas atgauna prasmę. Kartu su vyru auginame penkis vaikus – jie didžiausias mūsų turtas ir laimė. Taip pat aš labai dėkinga likimui, kad atradau naujų draugų – to išties nesitikėjau. Dauguma jų keliauja kartu nuo

32

vaikystės ar universiteto, bet, pasirodo, būna, kad ir jau subrendęs gali atrasti puikių žmonių. Tai man – tikra dovana.

– Kaip jūsų šeima susižavėjo menu? Kas buvo tas mažas degtukas, užžiebęs galingą jau ne vienus metus besitęsiančią kolekcionavimo aistrą?

– Menu pirmasis susižavėjo mano vyras. Žinoma, tai neatsitiko per dieną ar metus. Jis tiesiog stebėjo, mokėsi, tobulėjo ir dabar jau turbūt ne vienam galėtų patarti, kokį kūrinį verta įsigyti ar ne. O aš tikrai nuoširdžiai galvojau: kada tai baigsis? Bet panašu, kad niekada. (Šypsosi.) Esu pasakojusi istoriją, kad visa ko pradžia buvo mano padovanotas pirmas paveikslas, bet iš tiesų buvo ne taip. Vyras tiesiog turi gerą nuojautą, supratimą ir tai skatina domėtis, kolekcionuoti.

33

PRENUMERUOKITE ELEKTRONINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ UŽ SIMBOLINĮ 1 EUR/MĖN MOKESTĮ ARBA TAPKITE MŪSŲ „PATREON“ RĖMĖJU IR NEVARŽOMAI MĖGAUKITĖS „PREMIUM“ TURINIU!

Šias istorijas taip pat rasite popieriniame „Lamų slėnio“ albume, kurį įsigyti galite spaudos pardavimo vietose.

34

35

36

37

38

39

„DAŽNAI MENO KŪRINYS VERTAS TIEK, KIEK UŽ JĮ SUTINKA MOKĖTI KOLEKCININKAS. “

– Rita, o kaip meno kūriniai atkeliauja į jūsų namus?

– Turbūt jau supratote: ką vyras namo parneša, tas ir atkeliauja! Juokauju, žinoma. (Šypsosi.) Suskirstyčiau kolekciją į dvi dalis – namai ir fondas. Kas keliaus į namus, tariamės abu – norime, kad tiktų ir mūsų sienoms, ir širdžiai. O meno fondas – jau kita istorija. Vilius renka kūrinius pagal autorius, jų potencialą, svarbą tarp meno žinovų ir profesionalų. Juk fondo tikslas – sukaupti tvarią stiprią kolekciją, kurią būtų galima rodyti žmonėms, juos šviesti. Kad ji liktų ateities kartoms ir būtų svarus indėlis į kultūrą.

– Kodėl žmonės investuoja į meną? Kuo tai svarbu?

– Investuoti į meną galima kaip į bet kurį kitą investicinę grąžą teikiantį turtą. Skirtumas gal tik toks, kad meno kūrinio vertė sudėtingiau apčiuopiama. Dažnai meno kūrinys vertas tiek, kiek už jį sutinka mokėti kolekcininkas. Žinoma, būna tokių menininkų ir kūrinių, su kuriais niekada neprašausi, investicija garantuota. Tačiau visai kitaip yra kalbant apie šiuolaikinį meną – tai labai sunkiai jaučiama investicija. Šiaip ar taip, mums kolekcionavimas nėra vien investavimas – tai mūsų gyvenimo būdas. Ne tik kad keliaujame po pasaulines meno muges, tokias kaip „Frieze“, „Art Basel“, „Fiac“, laisvalaikiu lankomės pagrindinėse Lietuvos galerijų ir muziejų parodose, bet kartu su įkurtu Lietuvos išeivijos meno fondu ir „Lewben Art Foundation“ patys organizuojame parodas, leidžiame meno albumus. Ir visa tai skirta ne tik mums ir mūsų namams, bet ir visuomenei.

40

41

42

43

44

– O kaip įsigyjamas meno kūrinys?

– Įsigyjama labai įvairiai. Lietuvoje su kūriniais, vėliau patenkančiais į mūsų kolekciją, dažniausiai susipažįstame galerijose ir jų rengiamose parodose. Retkarčiais bendradarbiaujame su tarpininkais, vadinamaisiais „art dealeriais“, perparduodančiais kūrinius antrinėje meno rinkoje. Žinoma, nemažai menininkų Lietuvoje dar neturi jiems atstovaujančių meno galerijų, todėl tenka apsilankyti ir studijose, kūrinius įsigyti tiesiai iš jų – tai taip pat įdomi, kitokia patirtis nei perkant iš galerijų. Su užsienio menininkais kiek kitaip – jau daugiau nei penkerius metus dirbame su tarptautinės meno rinkos patarėja Francesca Ferrarini.

Su ja keliaudavome po meno muges visame pasaulyje, iš pradžių su meno kūriniais susipažindavome ten, vėliau su galerijomis bendraudavome ir virtualiai. Pandemijos metu gavome ir naujų patirčių – dalyvavome ir kūrinių įsigijome virtualiose tarptautinėse meno mugėse. Pavyzdžiai, kai tokio masto renginiai prisitaiko prie pasikeitusios situacijos, tikrai sveikintini.

– Kokį sudėtingiausią kelią teko nueiti, kol įsigijote trokštamą kūrinį?

– Stiprus darbas traukia ne tik savita estetika, bet ir turiniu. Bet iš esmės manau, kad nėra vieno atsakymo į šį klausimą, kiekvieno kūrinio atsiradimo kolekcijoje istorija yra savita.

Pamenu, kartą teko varžytis aukcione su vyru dėl vieno meno kūrinio, nes norėjau jam jį padovanoti gimimo dienos proga. Ir man pavyko laimėti – buvo puiki staigmena! (Šypsosi.)

– O apie kokį kūrinį savo kolekcijoje dar svajojate?

– Aš visuomet svajoju labai plačiai. Norėčiau sukurti itin stiprią kolekciją su garsiausiais meno vardais, ypač tam, kad kuo daugiau pasaulio žmonių sužinotų apie Lietuvą, kad norėtų pamatyti kolekciją, o atvažiavę atrastų ir mūsų šalies grožį ir kultūrą. O man asmeniškai labai patinka amerikietė vizualiųjų menų atstovė Simone Leigh ir britų tapytoja Lynette Yiadom-Boakye. Gal kada nors... (Šypsosi.)

45

46

47

– „Lewben Art Foundation“ iš kitų meno kolekcijų išsiskiria šiuolaikinių užsienio menininkų darbais. Kuo kolekcijoje didžiuojatės labiausiai?

– Mūsų kolekcijos pažiba – Tschabalalos Self darbas. Apkeliavęs įvairias pasaulio parodas, galiausiai grįžo pas mus namo. Taip pat išskirčiau ir naujausius fondo įsigytus kūrinius. Pieterio Hugo, menininko iš Pietų Afrikos, fotografija – vienas naujausių mūsų įsigytų darbų, kurio vis dar laukiame atvykstant. O kinų menininko Zhango Huano darbų yra ir tokių prestižinių institucijų kaip „MoMA New York“ ar „Guggenheim New York“ kolekcijose.

– Sakoma, kad vartoti meną pamažu tampa vis madingiau. Ar jūs pati pastebite tokias tendencijas? Kas, jūsų nuomone, svariausiai prisideda prie šių pokyčių?

– Geriau vėliau nei niekada. Gal nesakyčiau, kad tai tampa madinga. Šis pokytis tiesiog parodo, kad mūsų žmonės jau subrendo dalykams, kurie anksčiau buvo patraukti į šalį tik dėl to, kad jiems nebuvo galimybių. Pirminis poreikis rūpintis šeima, gyventi pagal primetamas taisykles, dirbti tik tam, kad išgyventum (Tarybų Sąjunga iš mūsų atėmė labai labai daug, ypač laiko), neleido žmonėms atrasti meno. Ir tai, kad dabar galime grožėtis muziejais, parodomis, nekliudomi keliauti ir pamatyti visą pasaulį savo akimis, mus subrandino, išaugino naują požiūrį į asmenybinę vertę kuriančius dalykus. Kuriasi muziejai, fondai, vyksta meno mugės, jos įtraukia vis daugiau žmonių, ypač jaunimo. Čia svarbiausia ateities dalis.

– Meno kūrinių kolekcionavimas jūsų šeimai atvėrė naujų kelių ir tapo vienu iš būdų daryti gera. Viena svarbių „Lewben Art Foundation“ krypčių – tyrinėti Lietuvos išeivijos dailę. Būtent šiuo tikslu ir buvo įkurtas to paties pavadinimo fondas, ar ne?

– Kaip teisingai paminėjote, fondo veikla prasidėjo nuo Lietuvos išeivijos dailės fondo. Pradėję domėtis ir gilintis į lietuvių meną pamatėme, kad labai daug didžių, jau pripažintų menininkų yra išsibarstę po visą pasaulį. Dalis jų Lietuvoje net žinomi buvo menkai. Taip ir kilo mintis kuo daugiau darbų sugrąžinti į Lietuvą, rodyti juos žmonėms, rengti parodas ir puoselėti mūsų šalies kultūrą.

48

49

50

51

– Kaip būtų galima apibūdinti Lietuvos išeivijos kūrybą?

– Lietuvos išeivijos kūryba XX a. II pusėje išsiskyrė į kelias grupes. Vieni dailininkai tapė savo tėvynės prisiminimus – kaimo sodybas, Baltijos jūrą, romantizuotus peizažus. Kiti, visiškai priešingai, adaptavosi prie vietinių tuometinių meno srovių – kūrė tais laikais sovietiniam Lietuvos dailės laukui nebūdingas abstrakcijas, ypač išeivijoje buvo dažnas abstraktusis ekspresionizmas, ryškios spalvos.

Visiškai kitaip yra su šiuolaikine išeivija, jos jau taip ir nebepavadinsi – šiuolaikiniai menininkai yra globalūs kūrėjai, pasaulio piliečiai.

– Prieš metus įkūrėte ir dar vieną – Juozo Kavaliausko atminimo – paramos fondą, skirtą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Kokia šio fondo istorija?

– Prieš dvejus metus netekome vyro brolio, sirgusio itin agresyvios formos onkologine liga. Netektis buvo la-

52

bai skaudi. Kad bent kiek sumažintume jos beprasmybę ir padėtume panašioje situacijoje esantiems žmonėms, nusprendėme įkurti fondą. Fondas renka lėšas ir skiria jas onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Nė negaliu įsivaizduoti tėvų skausmo, kai sunkiai serga vaikai. Kad ir kiek bandau atsakyti sau į klausimą kodėl, negaliu iki galo priimti atsakymų. Tikiuosi, kad fondas gali palengvinti bent finansinę naštą, prisidėti prie tam tikrų sprendimų, padedančių kovoti su liga ir ją nugalėti.

– Dabar kaip niekada stipriai prisimename dalijimosi prasmę. Ar per visus šiuos metus atsakėte sau į klausimą, kodėl jums taip svarbu dalytis?

– Man tai natūralu, išmokau to iš šeimos. Man dalijimasis – lyg padėka už šeimą, tėvus, vaikus, nuostabų vyrą, gyvenimo pamokas. Aš dėkinga, kad galiu pasidalyti, dėkinga tai priimantiems žmonėms.

53

LAISVĖ JOS VIDUJE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Aura Skulskytė

Nuo pat vaikystės savyje ji nešiojosi svajonę – tapti drabužių dizainere. Po gyvenimo atneštų sunkių patirčių pagaliau išardžiusi storą ilgus metus ją spaudusį rėmą, savo svajonę ji įgyvendinti išdrįso beveik keturiasdešimties.

Pasijautė laisva, atsikratė kamavusių baimių ir suvokė nebenorinti švaistyti savo energijos nemaloniems žmonėms ir neįdomioms veikloms. Šiandien dizainerė Jurga Kančienė, drabužių, namų tekstilės bei aksesuarų prekės ženklo JURGA KANCO įkūrėja, drąsiai pasakoja apie savo kelionę vidinės ramybės, laisvės ir svajonių link.

– Jurga, žinau, kad visada svajojote tapti drabužių dizainere. Kodėl išpildyti savo svajonę išdrįsote tik ne taip seniai?

– Nuo mažens svajojau būti drabužių dizainere, tačiau jaučiau labai didelį aplinkos spaudimą, kad „siuvėja“ būti negaliu – turiu baigti „tikrą“ aukštąjį mokslą. Likau viena su savo svajone. Tą kartą neatlaikiau spaudimo ir baigiau studijas, kurios man buvo visiškai neįdomios. Labai jauna tapau mama ir gavau didžiausią gyvenimo dovaną – dukrą. Teko daug dirbti, norėjau būti savarankiška ir nepriklausoma. Taip pat mokytis ir auginti dukrelę. Apie svajones nebuvo kada galvoti. (Šypsosi.)

54

„DABAR JAUČIUOSI LAISVA. NETURIU BAIMIŲ, NESISTENGIU ĮTIKTI – TIESIOG NEBENORIU. “

Mane augino seneliai, Kauno inteligentai, kurie nuo mažens mokė, kas yra vertinga ir tikra. Taip suvokiau kokybės, tvarumo vertę. Pradėjau vertinti natūralius kokybiškus daiktus. Taip formavosi ir mano požiūris į darbą – kurti tik kokybiškus dalykus. Tiek interjeruose, tiek JURGA KANCO kūriniuose.

Lėkė metai, dirbau daug įvairių darbų, tačiau vis nepaleido mintis: kas aš esu ir ką veikiu? Negalėjau to sau atsakyti. Atėjo laikas, kai atsisveikinau su seneliais, kurie man buvo kaip tėvai. Senelis iškeliavo lengvai, o močiutę trejus metus slaugiau. Tuomet dirbti negalėjau, turėjau jėgų tik egzistuoti. Dėkoju savo šeimai už kantrybę. Pamažu atsigavau... ir pasijaučiau laisva. Atsirinkau savo galvoje tai, kas man reikalinga, ir tik tuomet, beveik keturiasdešimties, galutinai išardžiau storą mane rėminusį rėmą. Nuo tos akimirkos pasaulis ėmė atrodyti kitoks. Patirtis, nors ir labai sunki, davė daug suvokimo ir sąmoningumo.

Pradėjau dar labiau vertinti gyvenimą ir laiką. Buvo gaila švaistyti savo energiją ir save pačią nemaloniems žmonėms, neįdomioms veikloms. Mano vyras Lukas yra architektas, ši sritis man labai artima – turėdama puikų mokytoją ir patarėją šalia pradėjau dirbti interjero dizainere, bet vis nejaučiau pilnatvės. Matyt, pats Dievas mane pastūmėjo – neradusi tinkamų dalykų savo klientų namams, ryžausi juos sukurti pati. Taip gimė JURGA KANCO. Visą gyvenimą daug dirbau, mokiausi, bandžiau įtikti kitiems... Nepasitikėjimo kupinos akys ir baimė neleido daryti to, ko troško širdis. Dabar jaučiuosi laisva. Neturiu baimių, nesistengiu įtikti – tiesiog nebenoriu. Esu tokia, kokia esu. Su savo elgesiu, mąstymu, mylima veikla aš mėgaujuosi kiekviena diena ir kuriu iš visos širdies.

55

– Laisvė daryti ką norisi – šiandien gyvenate ir kuriate vadovaudamasi ja, tačiau šis suvokimas atėjo ne iš karto, tiesa?

– Šis suvokimas vis dar ateina ir, manau, taip bus visą gyvenimą. Pojūtis, noras taip gyventi atsirado ne taip seniai.

Kasdien stengiuosi būti vis geresne savo versija. Ne visada sekasi. Praeitis ir nuoskaudos persekioja lyg koks baubas.

Dideli praradimai per ekonominę krizę prieš dešimtmetį paveikė visą šeimą. Žmonės smerkė, kad esame nevykėliai. Šiandien galiu kalbėti apie tai labai drąsiai. Puikiai žinau, ką reiškia visko netekti akimirksniu, likti gatvėje, neturėti pinigų. Žinau, ką reiškia jausti baimę rodytis žmonėms. Tačiau tai man suteikė naują suvokimą apie gyvenimą, laiką, vertybes. Atkrito begalė draugų. Nusisuko artimieji. Tačiau išgyvenome, esame sveiki, užauginome dukrą Rugilę. Kai pradedi vertinti save, gyvenimas suteikia dovaną gyventi taip, kaip nori – ir tai ne apie materialius dalykus. Šiandien moku būti laiminga, priimdama dieną tokią, kokia ji yra.

Tikėjimas veda į priekį. Vidinė laisvė leidžia kurti ir mėgautis kiekviena akimirka.

– Kaip jums gimsta idėjos? Kokie didžiausi jūsų kūrybiniai įkvėpimai?

– Myliu gamtą. Miške atsipalaiduoju, jis mane įkvepia.

56

Taip pat muzika. Pozityvūs jausmai, kvapai, garsai pradeda dėlioti mano galvoje vaizdinius. Kaip ir sutikti žmonės.

Gryninu savo vaizdinius naktimis, pusiau miego būsenoje. Kai tiksliai, iki mažiausių detalių, matau vaizdą galvoje, tuomet jį piešiu. Tiek interjerus, tiek drabužius. Nupiešti ir perbraižyti jie keliauja į gyvenimą. Kiekvienas mano kūrinys ar kurtų produktų aprašymas asocijuojasi su žmogumi, jausmais. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad nesiklausau proto – viskame turi būti balansas.

– Galima sakyti, kad jūsų tikslas – kurti grožį. Kokią grožio sąvoką sau galvoje esate susidėliojusi, ką jums reiškia šis žodis?

– Man grožis yra visuma, balansas, saikas, estetika, išsilavinimas, stiprybė ir silpnumas. Nuoširdumas ir tikrumas. Kai karūna netrukdo pakelti iš balos benamį. Kai nemėtome šiukšlių, o renkame. Kai neapsimetame tuo, kas nesame. Man gražus žmogus yra spindinčiomis akimis, kuris nebijo verkti ir džiaugtis. Kuris vertina tai, ką turi. Moka dėkoti ir atsiprašyti. Turi gerą humoro jausmą.

Turi randų – dvasinių ir fizinių. Bet vis vien myli gyvenimą. Tik gražus žmogus gali papuošti drabužį, daiktą ar namus, aplinką.

57

58

„MAN SVARBU SKLEISTI KOKYBIŠKĄ GROŽĮ. SUVOKIMĄ, KURIS SLYPI PO KIEKVIENU KŪRINIU.“

– O kokias vertybes, idėjas, stilistiką puoselėja prekės ženklas JURGA KANCO? Kas jums, kaip kūrėjai, vystant šį projektą svarbiausia?

– Aš esu minimalistinio stiliaus mylėtoja. Vertinu kokybę, natūralius audinius, rankų darbą. Man gaila išmetamų daiktų. Žmonės perka pigiai ir daug, nesusimąstydami, kokios viso to pasekmės. Kokybiškas daiktas negali būti pigus. Taip pat dažnas nepagalvojame, kiek mažai uždirbo žmogus, kuris tą daiktą padarė. O man labai smagu, kai žmonės gerai uždirba. Ne lipimu per galvas, bet savo pastangomis, kūryba, sąžiningai. Taip, tai sunkus kelias. Bet garantuoja gyvenimą ramia sąžine. JURGA KANCO prekės ženklas – tai aš pati. Man svarbu skleisti kokybišką grožį. Suvokimą, kuris slypi po kiekvienu kūriniu. Laisvę kurti ir gyventi taip, kaip norisi. Kokybiškai. Tai ilgaamžiškumas, tvarumas, gamtos pajautimas, branda, visuma.

– Minimalizmas, romantika ir vintažas – tai trys svarbiausios jūsų kūrybos kryptys. Papasakokite apie jas.

– Norėjau liną pateikti kitaip, neįprastai. Linas nebūtinai turi būti nekaltos mergelės drabužis. Visai kaip ir moteris, jis gali būti visoks. Minimalistinis ir griežtas, bet vis vien minkštas. Romantiškas ar su mezginiais.

Seksualus, patrauklus, stilingas. Galvojant apie skirtingas moters savybes, susidėliojo ir trys kolekcijos. Moteryje gyvena šimtas pasaulių. Man patinka drąsa, iššūkiai, kontrastai. Suvokimas, kad ne fizinis kūnas yra mūsų esmė. Kad nei oda, nei drabužis nepakeis asmenybės.

Kad randai, tatuiruotės yra drąsa ir saviraiška. Kūriau kolekcijas namams, tačiau jose tiek įsigyveno laisvės pojūtis, kad su daugeliu drabužių galima leisti laisvalaikį ir lauke. Tik į teatrą neikite! (Šypsosi.) jurgakanco.com

– Vienas svarbiausių jūsų kūrybos atspirties taškų – ilgaamžis ir nepaprastai turtingą istoriją turintis audinys – linas. Nežinau, kaip jums, bet man linas visada simbolizavo dar ir laisvę. Laisvę judėti, kvėpuoti. Kokias prasmes šiam audiniui suteikiate jūs?

– Liną pasirinkau neatsitiktinai. Tai vienas seniausių ir prabangiausių audinių pasaulyje, vertinamas dėl savo ilgaamžiškumo, patvarumo. Man šis audinys yra kaip žmogus: gyvas ir iš gamtos, mielas, jaukus, tikras. Lygus ar raukšlėtas, naujas ar padėvėtas ‒ turėdamas begales nuostabių savybių, jis gražus visoks. Laisvė rinktis ir gyventi kaip norisi man pirmiausia asocijuojasi su lino audiniu. Jis kvėpuoja ir juda kaip žmogus. Dėvisi ir vis vien išlieka gražus, kaip žmogus. Jis ilgaamžis, jį gali dėvėti ir mūsų vaikai. Išlieka atmintyje, turi savo vertę, bet kartu yra paprastas ir tikras.

59

60

NEGALI PILSTYTI IŠ TUŠČIO PUODELIO Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

„Tai pirmasis mano interviu, kuriame nekalbu apie darbus“, – pokalbiui artėjant į pabaigą prasitarė Agnė Gilytė, prekės ženklo „Capsule by Agne Gilyte“ įkūrėja. Pradėjus byrėti jos fizinei ir emocinei sveikatai, gerą dvidešimtmetį intensyviai dirbusi moteris nusprendė išjungti aplink esantį triukšmą ir atsisakė dalies darbų ir atsakomybių. Šiandien Agnė mokosi gyventi lėčiau, neteisti savęs už nieko neveikimą, daug laiko leidžia gamtoje ir pildo savo vidinį puodelį. Ne, ne tam, kad laikytųsi jį sau. Priešingai – juk tam, kad galėtum duoti, viduje turi būti pilnas.

61

PRENUMERUOKITE ELEKTRONINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ UŽ SIMBOLINĮ 1 EUR/MĖN MOKESTĮ ARBA TAPKITE MŪSŲ „PATREON“ RĖMĖJU IR NEVARŽOMAI MĖGAUKITĖS „PREMIUM“ TURINIU!

62

63

„MANIAU, KAD ESU REIKALINGA TIK DĖL TO, KIEK VISKO DARAU IR KĄ SUKURIU, O NE DĖL TO, KAS ESU. “

– Agne, mano akį patraukė rudens pradžioje tavo išsakyta mintis apie iš pagrindų pakeistą gyvenimo tempą.

Kaip pasikeitus tempui pasikeitė tavo vidinė būsena?

– Kiekvienas žmogus gyvena, lekia ir lėtėja savu ritmu. Gal kažkam sulėtėjęs mano gyvenimo ritmas atrodytų nepakeliamai per aktyvus. Aš kaip žmogus, kaip Agnė, kaip moteris turiu labai daug energijos. Tai jaučiu pati, girdžiu ir iš aplinkinių – nuo kardiologų iki dvasinių įkvėpėjų ir artimųjų. Visi jie sako: esi kaip ugnis.

Vis dėlto palyginus, kokiu tempu gyvenau pastaruosius dvidešimt savo darbinių metų, mano gyvenimas dabar tikrai stipriai sulėtėjęs. Iki tol pagrindinis žmogaus vertinimo kriterijus būdavo, kiek daug jis dirba. Man atrodė, kad vertingas tas, kuris padaro daug ir gerai. O visi tie, kurie daro mažai ir neturi ambicijų, man atrodė nelabai verti pagarbos. Pirmiausiai pagal šį kriterijų vertinau save.

Dirbau taip intensyviai, kad prieš metus atsidūriau lūžio taške. Tuo metu turėjau keletą skirtingų verslų, galybę veiklų – nuo stilistės pareigų iki kolekcijos kūrimo, keliavimo po parodas, papuošalų verslo... Negana to, turiu du mažus vaikus, kuriems reikia mamos, vyrui reikia žmonos, draugėms reikia draugės... Visai neseniai klausiau tinklalaidės su pasaulinio garso manekene Gisele Bündchen, kuri pasakė labai taiklią mintį: negali pilstyti iš tuščio puodelio. Supratau, kad jau daug metų visiems vis randu ką pasemti iš to seniai išdžiūvusio puodelio.

Tiek fizinė, tiek emocinė sveikata pradėjo byrėti į gabalėlius. Prasidėjo pleistrų klijavimas, tačiau visi suprantame, kad kai, perkeltine prasme, reikia operacijos, joks pleistras nepadės.

Pamažu pradėjau galvoti, kur taip lekiu ir kodėl, ar tikrai man viso to reikia? Supratau, kad visada turėjau didžiulę baimę – jeigu daug nedirbsiu, kokia bus mano 64

vertė? Buvo baisu, kad nebebūsiu reikalinga. Maniau, kad esu reikalinga tik dėl to, kiek visko darau ir ką sukuriu, o ne dėl to, kas esu. Kitas aspektas – mano ir šeimos gerbūvis. Mes norime patogiai gyventi, norime keliauti, skaniai valgyti – todėl su vyru daug dirbame. Man tai kėlė didžiulę baimę, nenorėjau nieko nuvilti. Anksčiau namo sugrįždavau po septintos valandos vakaro, valgydama vakarienę dar atrašinėdavau laiškus. Galima įsivaizduoti, kokia tokio žmogaus asmeninio gyvenimo kokybė, santykiai su vyru, su vaikais, su savimi.

Tuo metu sutikau kaučerę, kuri man ir padėjo suprasti, kad nieko nenutiks, jeigu kažko atsisakysiu. Priešingai – atsisakant tam tikrų dalykų mano gyvenimo kokybė išaugs. Pirmojo karantino metu atsisakiau individualių klienčių, spintos revizijų, konsultacijų, apsipirkimų.

Paroje atsirado daugiau laiko, dingo nuolatinis nerimo jausmas, Atsisakiau ir papuošalų verslo. Ir pradėjau kvėpuoti, iš tiesų gyventi. Pirmąjį karantiną praleidome sodyboje, miške, vienkiemyje... Ir viskas susidėliojo į vietas. Pradėjau mokytis būti lėčiau. Nieko neveikti. Nors, pripažįstu, iki šiol tai daryti sunku. Vis dėlto atsisakiusi visko, pasakysiu tau staigmeną, supratau – pasaulis tebesisuka, metų laikai tebesikeičia, vasarą ir toliau šviečia saulė, o rudenį medžiai meta lapus! ( Juokiasi.) Atsirado daugiau laiko kokybiškiau susitelkti į kelias mieliausias veiklas – taip mano prekinis ženklas „Capsule by Agne Gilytė“ iš širdžiai mielo pomėgio tapo sparčiai augančiu jau beveik tarptautiniu verslu. Kai sode esanti laistymo žarna tvarkingai susirangiusi – vanduo teka, bet jei bent vienoje vietoje ją užspaudi – sustoja. Man reikėjo atlankstyti užspaustus kampus, kad vanduo ir vėl imtų ramiai tekėti. Dabar žmonės sako, kad nuo manęs pradėjo sklisti ramybė, o man šiuo metu tai pats didžiausias komplimentas.

65

66

67

68

– Tai kas tau padeda susikurti harmoningą kasdienybę? Kokios pagrindinės jos sudedamosios dalys?

– Tikrai nesu pasiekusi nušvitimo. Kiekvieną dieną kovoju su savimi, kad telefono rankoje būtų mažiau, kad skubėčiau lėčiau. Iš dalies su savimi elgiuosi kaip su nepaklusniu vaiku ir kiekvieną dieną sąmoningai stengiuosi keisti įpročius. Stengiuosi vos pabudusi nepulti prie telefono, elektroninių laiškų ar socialinių tinklų. Kai rytas ramus, mano diena būna dvigubai ar net trigubai produktyvesnė.

Mokausi medituoti, nors kol kas nelabai pavyksta. Į viską žiūriu su lengva autoironija. Nebūkime čia visi iš prigimties budos ir jogai, bet ir ne automatizuoti robotai.

Svarbu atrasti viduriuką. Jeigu bent truputį pavyksta – jau esi žingsneliu priekyje.

Man be galo padeda darbas su kaučere. Kartu gvildename įvairias problemas. Tai žmogus, kuris savo metodais padeda rasti atsakymus į man rūpimus klausimus. Savęs nespaudimas į rėmą, lėtesnis buvimas, komunikacija poroje ir šeimoje, gebėjimas tiksliai išreikšti savo norus ir poreikius, saugumo jausmas, kaltė, vidinė ramybė – šiuo metu man rūpi šie dalykai, daug apie tai skaitau, klausau, rašau.

– Laikas sau ‒ turbūt neatsiejama ramaus gyvenimo dalis. Kaip atrodo taviškis?

– Idealiu atveju tai joga, meditacija ir kitos mielos praktikos. Tačiau, pripažinkime, kiek dažnai galime džiaugtis tuo idealiu scenarijumi? Juk turime vaikų, šunų, reikia ir košę išvirti, ir pietus užmarinuoti. Vis dėlto supratau, kad esmė visai ne tame. Svarbiausia – iš principo sulėtinti tempą ir permąstyti, ką darau dėl kažko kito, o ko noriu pati? Pavyzdžiui, bėgiojimas. Žinau, kad tai sveika, stiprina širdį, ištvermę, be to, dar ir deginasi vakarykštis suvalgytas tortas. Kita vertus, o jeigu aš šiandien žiauriai nenoriu keltis ir labai noriu pabaigti skaityti knygą? Vienas žmogus priverstinai bėgtų, kitas paklausytų savo norų. Tai požiūrio klausimas ir aš stengiuosi rinktis antrąjį variantą – klausyti ir girdėti, ko man norisi labiausiai. Kitaip sakant, viską renkuosi daryti su malonumu, jei tik tai įmanoma.

69

70

71

„IŠMOKTI BŪTI SAVIMI BE NORO ĮTIKTI, NEPRISIIMANT PAREIGOS KAŽKAM PATIKTI – TAI LABAI DIDELIS DARBAS.“

Su šeima devynis savaitgalius iš dešimties leidžiame lauke tarp medžių. Ir taip jau vienuolika metų. Nė nekyla klausimas, ką veiksime savaitgalį, visi žino, kad važiuosime į mišką – taip vadiname savo sodybą. Miškas, laukas, grynas oras, mažai buities, kažkur toli numestas telefonas... Esu be galo dėkinga, kad turiu prabangą tiek laiko praleisti gamtoje. Mano vaikai neklausia, kada važiuosime į žaidimų kambarį, jie klausia, kada važiuosime į mišką. Gera ten kurti savus ritualus. Aš, ta miestietė, kuri valgydavo tik kavinėse, būdama čia kepu duoną! Tuoj žemė prasivers! Man smagu, kai ant mano keptos duonos vaikai užsitepa sviesto ir bėga į miškus.

Gera gyventi lėtai.

– Gebėjimas atsiriboti nuo kitų vertinimo stipriai pagerina emocinę būseną, tiesa? Kaip tu mokaisi nesistengti patikti ir įtikti kitiems?

– Iš kito žmogaus gavęs patvirtinimą, kad esi fainas, gražus, protingas, stilingas, lengvu staigiu būdu pasikeli savivertę ‒ tai savotiškai patogu, bet greit praeina.

Nebegaudamas teigiamo įvertinimo iš kitų, nepasimaitini. Be kitų būti patenkintai, laimingai, pakankamai, stengtis neturėti išankstinių nusistatymų nėra lengva, ypač kai mes visi dabar taip stipriai susiję. Čia slypi vienas didžiausių gyvenimo paradoksų. Viena vertus, esame susvetimėję. Kita vertus, norime, kad žmonės, esantys aplink, mus vertintų. Išmokti būti savimi be noro įtikti, neprisiimant pareigos kažkam patikti – tai labai didelis darbas.

Vienoje knygų perskaičiau puikią frazę: „Stop Being a Nice Girl“. Iš tiesų ‒ juk vaikystėje bandome įtikti mokytojams, tėvams, vėliau – darbdaviams, vyrui, vai-

72

kams, uošviams. Kol užpildai jų visų puodelius, vėl grįžti prie to paties, – taviškis lieka tuščias. Kai bandai visiems būti viskuo, tau pačiam tiesiog nieko nebelieka. Mano didžiulis noras prisiimti visus įmanomus darbus atvedė prie nemažų problemų, tačiau esu dėkinga, kad galvoje laiku suskambo varpelis, įspėjęs, kad metas išjungti tą aplinkinį triukšmą. Svarbu išmokti pasakyti „ne“. Pirmus kartus jautiesi labai kaltas, bet po to pripranti, pripranta ir žmonės aplink. Jaučiame pareigą prieš kitą, bet pirmiausia, ką turėtume jausti – tai pareigą prieš save. Žmogus, su kuriuo praleidžiame daugiausiai laiko – tai Agnė, o tavo atveju – Karolina, tiesa? Šiemet padedama skirtingų sričių specialistų pradėjusi su savimi dirbti tai supratau labai aiškiai. Tie žmonės randa tavyje skylutę ir kiša pirštą. Tau skauda, tau nepatogu, bet jie krapšto vis gilyn. Mudvi šiandien taip nekalbėtume, jei nebūčiau jų išklausiusi, o dar svarbiau – išgirdusi.

– Širdyje ir prisiminimuose kolekcionuoti momentus, o ne daiktus – kaip su šeima to mokotės?

– Kartu su vyru pamažu pradėjome dovanoti sau ir vaikams ne daiktus, o patirtis. Jeigu reikia apsispręsti, ar pirkti naują televizorių, ar savaitę su šeima praleisti prie jūros, na, turbūt aišku, ką pasirinksime. Be to, aš labai tikiu, kad suaugę žmonės turi turėti galimybę pabūti dviese. Kaip buvau savo vyrui žmona, moteris, meilužė ar draugė, taip noriu ja ir likti. Mes kartu jau vienuolika metų, iš jų – aštuoneri santuokos metai, ir man tikrai svarbu, kad nebūčiau tik mama, žmona ir buitis. Man atrodo, toks ir yra receptas – gyventi ne su savo vaikų tėvu, bet su savo meilužiu, su kuriuo prieš daugybę metų pakampėse paslapčia bučiavaisi.

73

74

75

KŪRYBA – TAI VANDUO Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Aušra Babiedaitė, Kamilė Leonavičiūtė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Kopenhagos

Viskas jų gyvenime – darbai garsiose dizaino kompanijose, namai, naujai įkurta kūrybos studija, net miestas, kuriame gyvena, – vienaip ar kitaip persipynę su dizainu. Tokie ir jie patys. Kopenhagoje gyvenantys fotografė Aušra Babiedaitė ir erdvių dizaineris, 3D specialistas Juozas Rasimavičius, kūrybos studijos „VandDuo“ įkūrėjai, gali valandų valandas pasakoti apie įsimintiniausias dizaino pasaulio pažintis ar ikoninių baldų istoriją. Kūryba jiems – kaip vanduo. Visada jų viduje, visada besikeičianti, banguojanti ir kelianti stipriausias audras.

76

77

78

79

80

– Aušra, Juozai, ne taip seniai abu palikote savo perspektyvius ir ilgalaikius darbus. Kas jums suteikė drąsos tai padaryti?

Aušra: Mano veikla visuomet buvo susijusi su fotografija. Baigusi tarptautinės komunikacijos ir multimedijų studijas Orhuso universitete, bandžiau dirbti grafikos dizainere, tačiau supratusi, kad tai ne man, susiradau darbą fotografijos studijoje Kopenhagoje, ten dvejus metus dirbau reklamos fotografe. Mėgstu iššūkius, todėl šalia darbo kartu su keturiomis merginomis įkūrėme žurnalą „Sindroms“, jame buvau fotografė ir meno vadovė. Tai buvo tikrai įdomi patirtis. Turėjau erdvės saviraiškai – žurnalas buvo nekomercinis, tad galėjau sau leisti visišką kūrybinę laisvę vizualiai interpretuoti žurnalo istorijas.

Vėliau norėjau pabandyti, ką reiškia dirbti didelėje tarptautinėje kompanijoje. Visgi toli nuo fotografijos nepabėgau. Dirbau „Capture One“ ir buvau atsakinga už turinį jų internetinėje svetainėje, socialiniuose tinkluose, organizavau fotosesijas, fotografavau įvairias kampanijas.

Sprendimas išeiti iš darbo buvo sunkus. Tačiau laikui bėgant jaučiau vis didesnį kūrybos trūkumą, laiko ir jėgų saviraiškai neužteko. Darėsi vis aiškiau, kad atėjo laikas kažką keisti. Didelis noras kurti ir baimė save pamesti pastūmėjo ir suteikė drąsos atidaryti kūrybos studiją „VanDuo“.

Juozas: Prieš įkuriant studiją ketverius metus dirbau „Fritz Hansen“, dar 1872 m.

Danijoje įkurtoje baldų įmonėje, erdvės dizaineriu. Visgi atėjo laikas išbandyti kažką naujo ir panaudoti įgytas žinias bei patirtį kitur. „Fritz Hansen“ sukaupta darbo patirtimi norėjosi pasidalinti ir su

kitomis šios srities kompanijomis. Nenoriu savęs apriboti, juk žaviuosi ir „Carl Hansen“, ir „Louis Poulsen“, „Gubi“, „Menu“, ir begale kitų. Norisi bendradarbiauti su įvairiomis kompanijomis iš įvairių šalių, norėtųsi palikti pėdsaką ir Lietuvoje.

– Atidarėte savo pačių kūrybos studiją ir kartu pradedate naują kūrybos etapą?

Aušra: „VanDuo Studio“ mūsų mintyse atsirado gana seniai, tačiau visiškai susiformavo tik beveik prieš metus, kai kartu dirbome su keliais projektais. Šiuo metu esame įsikūrę kūrybinėje bendradarbystės erdvėje.

Mūsų su Juozu profiliai skirtingi, tačiau ir panašūs. Abu suprantame, kad kūrybinės industrijos keičiasi kartu su technologijomis. Fotografiją tam tikrose srityse dažnai keičia ar papildo 3D vizualizacija. Juozas, kaip erdvių dizaineris ir 3D specialistas, buvo mano mokytojas apie sparčiai augančią 3D vizualizacijų industriją. Kadangi mūsų estetika ir dizaino suvokimas panašūs, pamanėme, kodėl nepabandžius susijungti į vieną dizaino studiją! „VanDuo Studio“ pavadinimas mums taip pat yra ypatingas. Norėjome, kad jis atspindėtų mus, mūsų kūrybą, gyvenimo būdą ir šaknis. Ieškojome gražaus skambesio ir lietuviškų bei daniškų elementų. Išvertus iš danų kalbos „Vand“ reiškia vandenį, o „Duo“ žymi mus kaip duetą. Gyvename vandens apsuptyje, saloje. Vanduo – tai gyvybės šaltinis.

Mudviem kūryba kaip vanduo – visada šalia, plaukianti, tekanti ir besikeičianti, kartais banguojanti, audringa.

81

„DABAR DĖVĖJIMO ŽYMĖS MAN GRAŽIOS – TAI ŠIS TAS, KĄ GALI PERDUOTI SAVO ANŪKAMS AR VAIKAMS.“

– Juozai, tu ne vienus metus dirbai garsiojoje baldų kompanijoje „Fritz Hansen“. Ko ten išmokai?

Juozas: Tai buvo nuostabi patirtis, padėjusi suprasti, įsigilinti ir įvertinti skandinavišką dizainą. Kiekvienas kampelis mūsų biure buvo tobulai dekoratyvus, turėjo savo reikšmę ir buvo gerai apgalvotas, biuras net turėjo savo stilistę, kurios darbas buvo daryti viską, kad ten dirbantiems būtų gera. Pavyzdžiui, ten buvo garsiojo „Arne Jacobsen 606“ kambario replika (originalus kambarys yra „Radisson Collection Hotel, Royal Copenhagen“ viešbutyje). Arba baldų istorijos muziejus ‒ jame nupasakota visa baldų istorija, stovi vienetiniai baldai, kurių jau niekur kitur nebepamatysi. Mano mėgstamiausia buvo prototipų erdvė, kur galėdavau pamatyti baldų ir aksesuarų, planuojamų išleisti po metų ar dar vėliau, prototipus. Kai kurie jų niekuomet taip ir nepasirodė. Buvo įdomu įsigilinti į sudėtingą kompanijos darbo procesą, pamatyti, kiek daug slypi už kiekvieno dizaino elemento: brėžiniai, skaičiavimai, medžiagų parinkimas... Neįtikėtina turėti galimybę įsigilinti į dizainerio mintis, pamatyti, kaip „Fritz Hansen“ atsakingai į rinką paleidžia kiekvieną baldą.

Mane labai žavėjo šios istorijos, taip retai pasiekiančios viešumą. Manau, šios erdvės ilgėsiuosi labiausiai. „Fritz Hansen“ balduose svarbi istorija. Ten dirbdamas pakeičiau požiūrį į pa-

82

sidėvėjusius daiktus, atradau, kad jie gali senti gražiai. Dabar dėvėjimo žymės man gražios – tai šis tas, ką gali perduoti savo anūkams ar vaikams. Taip kėdė tampa ne tik kėde, bet ir istorija. Kiekvienas prisiminimas baldą daro tik gražesnį.

Taip pat dirbdamas susipažinau su Hansu Mannerhagenu – baldų odos aptraukimo meistru, daugiau nei dvidešimtmetį dirbančiu „Fritz Hansen“. Jis – įmonės siela, savo rankomis gaminantis pačius sudėtingiausius baldus – „Egg Chair“ ar „Swan Chair“. Pavyzdžiui, „Egg Chair“ gaminama iš dviejų vientisų aukščiausios klasės odos atraižų. Tai sudėtingas procesas, nes ši kėdė didelė, organiškos išlenktos formos. Norint kokybiškai jas aptraukti reikia labai daug patirties ir žinių.

Viena įsimintiniausių patirčių buvo bendras darbas su dizaineriu Jaime Hayonu. Kartu ruošėmės atidaryti didžiausią pasaulyje „Fritz Hansen“ parduotuvę Kinijoje. „Fritz Hansen“ – tai prabangi klasika, o Jaime Hayono dizainas – drąsus, spalvotas, eskiziškas ir iššaukiantis. Buvo labai įdomu derinti ispanišką maksimalizmą su skandinavišku minimalizmu. Kaskart Hayonui įžengus į mūsų biurą būdavo neįmanoma jo nepastebėti subtilioje skandinaviško dizaino aplinkoje – ryškūs raudoni batai ir mėlynas švarkas sveikindavosi iš tolo. Šis susitikimas man paliko didelį įspūdį net tik dėl puikaus rezultato, bet ir dėl tikrai įsimintino ir smagaus proceso.

83

84

85

86

– Atrodo, kad bet kuri jūsų gyvenimo sritis – darbai, kūryba, namai, studija – viskas vienaip ar kitaip persipynę su dizainu ir estetika. Kaip tuo susižavėjote?

Aušra: Taip, dizainas yra tikrai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis – juk gyvename dizaino šalyje! Nuo mokyklos laikų žinojau, kad dirbsiu kūrybinėje srityje, kursiu pati. Dizainas ir estetika buvo viena iš priežasčių, paskatinusių kraustytis į Daniją. O vos čia atsikrausčiusi supratau, kad skandinaviškas dizainas nėra tiesiog dizainas – tai filosofija ir gyvenimo būdas. Juozui pradėjus dirbti „Fritz Hansen“ dar labiau įsigilinome į šią filosofiją, žavėjausi kiekviena nauja jo iš darbo parsinešta istorija.

Juozas: Aš mokiausi Vilniaus dailės akademijoje. Mano mama – dailės mokytoja, tad šalia meno gyvenau nuo mažų dienų. ( Juokiasi.) Visgi iš tiesų įvertinti dizainą padėjo mano darbas. Taip, domėjausi dizaino istorija ir anksčiau, tačiau „Fritz Hansen“ sužinojau daug įdomių detalių apie tam tikrus baldus, išmokau atskirti kopijas. Dabar galiu akimirksniu pasakyti, ar baldas originalus. Pavyzdžiui, garsioji „Egg Chair“ – ar žinojote, kad ji nėra simetriška? Kurdamas šį fotelį Arne Jacobsenas nežiūrėjo į jį kaip į baldą – jis kūrė skulptūrą. Tad pamatęs simetriją iškart žinau, kad tai kopija. To paties dizainerio „Grand Prix, 7 Series“ ir „Ant“ kėdžių fanera – iš devynių sluoksnių. Ne mažiau ir ne daugiau. Tarp šių sluoksnių slepiasi indiška medvilnė – tai kėdei suteikia patvarumo ir ilgaamžiškumo. Tokios medžiagos yra prabangios, jų sunku gauti.

Jei tai kopija – kėdė sulūš, nebus patvari.

Dar vienas įdomus faktas iš baldų pa-

saulio – Arne Jacobseno kurta „Drop Chair“ kūrėjui priminė jo žmoną. Žmona buvo mūza, kėdė atliepė jos siluetą.

– Dar viena bendra jūsų silpnybė – namai. Papasakokite, kaip kuriate savuosius?

Aušra: Mūsų namai kuriami lėtai ir apgalvotai. Norime, kad juose būtų ne tik gražu, bet ir gera leisti laiką. O interjerą lemia ne tik skonis, bet ir aplinka. Mus labai įkvėpė mūsų gyvenamasis rajonas: jis naujas, modernus, minimalus. Vertiname kokybę, todėl nepuolame pirkti impulsyviai, stengiamės apgalvoti kiekvieną detalę, namus vis papildome naujais aksesuarais, tačiau palaipsniui, tik suradę kažką, kas mus žavi. Šiuo metu vis labiau norisi spalvų, ryškesnių atspalvių, o to tikrai nebūtumėte pas mus pamatę prieš ketverius metus.

Didelę įtaką daro ir nuolat kintančios skandinaviško dizaino tendencijos, juk jos mus supa kiekvieną dieną – kavinėse, restoranuose, galerijose, parduotuvėse.

– Girdėjau, kad jūs domitės ir baldų sukūrimo istorija, gamyba?

Juozas: Baldo dizaino istorija prideda kūriniui svorio. Kaip ir kodėl buvo pasirinktas toks dizainas, kokie gamybos principai, kokios medžiagos, kodėl nuspręsta gaminti būtent taip, o ne kitaip – visa tai nepaprastai įdomu.

Aušra: Baldas, kėdė, fotelis yra meno kūrinys. Didžiausias grožis – kai baldas ne tik estetiškas, bet ir ergonomiškas. Gera žinoti, kad kūrinį sudaro ne tik gražus siluetas, bet ir daug sudėtingų skaičiavimų, apgalvotų sprendimų.

87

88

89

90

– Namai – tai neatsiejama skandinaviško gyvenimo būdo dalis. Skandinaviškas namų stilius – koks jis?

Aušra: Tai subtilumas, minimalizmas, funkcionalumas, universalumas, mažai detalių. Viskas kokybiška, daug natūralių medžiagų, švelnių prigesintų spalvų.

Dažnai namai iš išorės neatrodo ypatingi, dauguma danų neskiria daug dėmesio namo eksterjerui. Tačiau įėję vidun nustebsite. Jiems rūpi, kad namų vidus būtų jaukus ir estetiškas, nesvarbu, kad tai nematoma kitiems. Net ir didmiesčiuose žmonės neturi užuolaidų – šviesos pilkuoju metu čia tikrai nedaug, todėl niekas nenori jomis užtamsinti savo namų. Apšvietimas dėl šviesos trūkumo skandinaviškame interjere taip pat kruopščiai apgalvotas.

– Kuo jums ypatinga skandinaviška gyvensena? Kaip ji persismelkia į jūsų kasdienybę?

Juozas: Danai iš tiesų gyvena sau, o ne kitiems. Jie atsipalaidavę, nebijo atrodyti keistai. Esu matęs ant dviračio važiuojantį žmogų besivalantį dantis. Tokie dalykai manęs nebestebina, tiesiog sukelia nuoširdžią šypseną. Čia nebūna blogo oro. Keturi metų laikai Danijoje retenybė, dažniausiai būna trys – trumpa vasara, ilgai užsitęsęs šaltas ruduo ir pavasaris. Tačiau oras danams netrukdo. Jie fiziškai aktyvūs, o tai ir mus pačius įkvepia neatsilikti.

– Juk ir pati Kopenhaga – it didžiulis dizaino, estetikos įkvėpimas. Kokia ji jums?

Aušra: Visiems puikiai pažįstama Kopenhaga – tai kanalai, valtys, laiveliai, siauros akmenuotos gatvelės, neaukšti ryškiaspalviai XVIII a. nameliai, kavinės, daug dviračių, stilingos skandinaviškos parduotuvės... Bet mes Kopenhagą matome kitaip. Gyvename naujame rajone – Teglholmene. Jis įsikūręs tarp kanalų, vandens apsuptyje, neoficialiai vadinamas Kopenhagos Venecija. Šį rajoną prieš šešerius metus pamilome iš pirmo žvilgsnio – man tai rojaus kampelis.

Modernūs namai, betonas, medis ir daug vandens. Vasarą šis rajonas tampa it kurortu. Žmonės plaukioja baidarėmis, valtelėmis, maudosi, mėgaujasi saule.

O pati mylimiausia mūsų vieta (ne tik Kopenhagoje) – modernaus meno muziejus „Louisiana“. Iš išorės jis atrodo kaip privati prabangi vila ant jūros kranto. Tačiau įėjus vidun, vila tampa visai kitokia – ji pilna modernaus meno, skulptūrų ir instaliacijų. Interjeras papildytas moderniomis detalėmis, koridoriai jame stikliniai, dideli langai lankytojams rodo jūrą. Kiekvienas kampelis yra pilnas skandinaviško dizaino. Ten važiuojame ne tik aplankyti naujų parodų, bet ir tiesiog atsigerti kavos ar pavakarieniauti restorane.

Juozas: Taip pat labai mėgstame Meetpackingo rajoną. Tai madinga vieta, pilna skanaus maisto, geros muzikos, barų, klubų. Ten ir mano mėgstamiausias alaus baras „Warpigs“, kuriame visuomet groja alternatyvusis rokas. Penktadieniais važiuodami iš studijos ten sustojame susitikti su draugais.

91

92

93

94

„KIEKVIENA KĖDĖ, ŠVIESTUVAS TURI ISTORIJĄ, NES JĄ ATIDAVĖ MOČIUTĖ, TĖVAI AR TETA..“

– Jums teko iš neįprastai arti pažinti skandinaviškąjį gyvenimo būdą. Ar gyvendami čia jaučiate garsųjį hygge jausmą?

Aušra: Hygge ‒ mums gerai pažįstamas jausmas, čia jo ir išmokome. Ne paslaptis, kad žiema Skandinavijoje ilga, tad tamsiuoju metu hygge yra lyg išsigelbėjimas. Mane žavi ši samprata: norint sukurti hygge, nebūtinai reikia daug žvakių namuose, skandinaviško dizaino fotelio ir jaukaus minkšto užkloto ‒ jį gali susikurti ir sėdėdamas mažame studentų bute, žaisdamas stalo žaidimus ir gerdamas pigų alų. ( Juokiasi.)

Arba sėdėdamas draugų būryje, diskutuodamas įvairiomis provokuojančiomis temomis.

Mūsų hygge priklauso nuo sezonų. Žiemą mėgstame laiką leisti namuose ‒ dviese, su šeima ar draugais. O vasarą didžiausias hygge ‒ jūra.

Susipakuojame krepšelį maisto ir išvažiuojame visai dienai į paplūdimį. Mėgstame apsistoti palapinėje prie jūros, ilgus vakarus sėdėti prie laužo, kalbėtis.

– Apie skandinavišką meną gyventi kalba visas pasaulis. Ko mes galėtume pasimokyti iš jų?

Aušra: Vertinti kokybę ir funkcionalumą. Man labai patinka skandinavų tradicija dovanoti senus, padėvėtus baldus. Turiu kolegų ir draugų danų, kuriu namai pilni skandinaviškų baldų, gamintų 1970‒80 metais. Kiekviena kėdė, šviestuvas turi istoriją, nes ją atidavė močiutė, tėvai ar teta. Įsigydami skandinavišką baldą žinome, kad tai savotiška investicija, kurią tikimės turėti visą gyvenimą, o galbūt užaugus vaikams ją ir perleisti, kad daiktai kurtų naujas istorijas.

95

N D

„ m i p m e j p a š l k v n e n t

INTERJERO DIZAINE – NAUJI VĖJAI Esmė slypi detalėse, – šią mintį turbūt ne kartą girdėjote tiek iš interjero dizaino profesionalų, tiek iš entuziastų lūpų. Ir iš tiesų, juk net ir įspūdingiausias interjeras nebus toks efektingas be kruopščiai parinktų smulkiausių jo elementų. Apgalvotas detalių dizainas, jų harmonija, dermė, išbaigtumas bei kokybė – tai neatsiejama svajonių namų recepto sudedamoji dalis.

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „JUNG“ archyvas

96

NENUGINČIJAMA MAŽIAUSIŲ DETALIŲ SVARBA „Viskas interjere turi svarbą“, – šiai minčiai pritars turbūt kiekvienas interjero dizaineris, todėl net ir patys paprasčiausi funkciniai elementai gali padėti sukurti darnią estetišką visumą arba, priešingai, ją išdarkyti. Kompanija „JUNG“ pristato naują interjero detalėse atsispindinčią tendenciją – paviršių blizgumą pamažu keičia subtilumo prieskonį suteikiantis matiškumas. Tai sparčiai populiarėjantis virsmas, vis dažniau pastebimas namų interjeruose ir atskirose erdvių detalėse. Reaguodami į naujus vėjus interjero dizaino srityje „JUNG“ pristato naują matinių

elektros instaliacijos detalių liniją.

Funkciniai interjero elementai – jungikliai ar kištukiniai lizdai – yra neatsiejama kiekvienų namų dalis. Interjero dizaineriai išskiria du jų pritaikymo būdus: siekiant visiško minimalizmo elektros instaliacijos elementus paslėpti arba atsižvelgiant į interjero spalvinę gamą, medžiagiškumą, interjero stilių ir dekorą juos išryškinti. Naujoji neblizgi jungtukų ir kištukinių lizdų apdaila gali išpildyti abu šiuos scenarijus. Taktiliški prabangos jausmą suteikiantys gaminiai, įmontuoti į baldus, gali tapti tiek subtiliu jų dizaino elementu, tiek beveik nematomu vientisumą išlaikančiu sprendimu.

MATINIAI POTĖPIAI „JUNG“ asortimentą naujai papildę „Made in Germany“ kokybės ženklu žymimi matinės juodos ir baltos spalvų gaminiai – tai švarus apgalvotas dizainas ir tikra estetika, suteikianti interjero kūrėjams dar daugiau erdvės improvizuoti. Naujoji neblizgaus paviršiaus gaminių linija atveria dar daugiau galimybių kiekvienam, vertinančiam detalių svarbą. Tiek patys diskretiškiausi, interjere įsiliejantys, tiek kontrastingesni modeliai atrodo itin elegantiškai ir stilingai, yra patvarūs ir malonūs liesti, o matinis jų paviršius šią ypatybę dar labiau sustiprina. Mėgstantiems spalvas „JUNG“ siūlo ir daugiau matinių paviršių sprendimų – net šešiasdešimt tris skirtingus unikalios garsaus architekto vardu pavadintos paletės „Les Couleurs® Le Corbusier“ atspalvius. Nuo akį traukiančių ryškių spalvų iki neutralių žemės tonų – kiekvienas jungiklis, kištukinis lizdas ar išmanus namų valdiklis gali tapti ikonišku spalviniu interjero akcentu.

Daugiau įkvepiančių idėjų interjerui ieškokite instagramo paskyroje @jung_smart ir www.jung.lt 97

DIZAINO PAŽINTIS

SVARBIAUSIA – ERDVĖSE SUKURTI BALANSĄ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Gedmantas Kropis

Prieš išeidama iš namų pažiūrėk į veidrodį ir nusiimk vieną aksesuarą, – kadais sakė legendinė mados dizainerė Coco Chanel, o šiai minčiai visiškai pritaria ir interjero dizaino srityje taiko interjero studijos „In Arch“ įkūrėja Indrė Dorofėjūtė. „Su idėjomis žaisti svarbu, tačiau atsargiai – jeigu dėl ko nors kyla bent menkiausia abejonė, vadinasi, to elemento nereikia. Tokia mano filosofija.“ Būtent taip gimė ir naujausias jos projektas – modernus, jaukus, netikėtais dizaino prieskoniais pagardintas namų interjeras ant upės kranto.

98

99

100

101

BUTAS PRIE UPĖS Šiuos namus sunku priskirti vienam stiliui – šįkart labiau kūrėme nuotaiką nei konkretų stilių. Užsakovai – moderni, intelektuali XXI amžiaus šeima, turinti du vaikus. Jiems norėjosi, kad namai turėtų ir modernumo, jaukumo, įdomesnių prieskonių. Būtų šviesu, drąsu, kiek madinga, bet ne per daug. Miegamasis – duslesnis, tamsesnis, bet jaukus, kiek primenantis Balio salos stilistiką – ratano detalės, ąžuolo derinys sukuria lengvą Pietryčių Azijos jausmą. Norėjome pabrėžti aukštas lubas, todėl pasirinkome jas akcentuoti medinių bruselių skydais.

Kad į erdves patektų kuo daugiau šviesos, visame bute suprojektuotos išskirtinio dizaino stiklo ir metalo durys. Apibendrinant – tai estetiška eklektika, moderni erdvė su tam tikrais „rustic“ stiliaus elementais, adaptuota konkrečiam užsakovui.

Labai smagi šio užsakovo atsiradimo istorija. Kiek anksčiau teko dalyvauti vienos įmonės pastato interjero konkurse. Buvo atrinktos trys, paskui dvi įmonės, tarp kurių buvome ir mes. Likome antri. Po metų į mane kreipėsi tos įmonės marketingo direktorius. Buvo be galo malonu – supratau, kad kartais ir pralaimėjimas gali atnešti laimėjimą.

102

103

104

BALANSAS TARP KONTRASTŲ IR NUOBODUMO Balanso paieška ir yra tikrasis mūsų profesijos malonumas. Man tai dėliojasi natūraliai, matyt, tiesiog turiu nuojautą. Daug dalykų susiplanuojame ir 3D vizualizacijose, tad siurprizų procese sumažėja iki minimumo.

Subtiliai derinami kontrastai sukuria paveikesnę emociją, interjerui suteikia charakterio, išskirtinumo. Kalbant iš praktinės patariamosios pozicijos, interjerų kūrime, kaip ir madoje, galioja viena gera taisyklė, kurią kadais suformulavo legendinė mados dizainerė ir verslininkė Coco Chanel: prieš išeidama iš namų pažiūrėk į veidrodį ir nusiimk vieną aksesuarą. Panašiai ir su interjero dekoravimu – svarbu neperspausti, juk bėgant laikui namuose „apsigyvena“ ir žmonių daiktai, kurie tampa dar vienu papildomu aksesuaru. Taigi su idėjomis žaisti svarbu, tačiau atsargiai – jeigu dėl ko nors kyla bent menkiausia abejonė, vadinasi, to elemento nereikia. Tokia mano filosofija.

Kurdami šias erdves naudojome nemažai medžio (grindys, laiptai, sienų skydai, baldai, lubos), metalo, neutralių dažytų paviršių, ratano bei tekstilės jaukumui sukurti.

Spalvų gama – neutralios balta, juoda, pilka, šilti ąžuolo, pilkinto ąžuolo, terakotiniai, rudi tonai, akcentams pasirinkti įvairūs žali atspalviai, mergaitės kambaryje įsimaišė raudona.

105

106

107

PILKI IR GELTONI METAI 2021-ųjų metų spalvomis „Pantone“ institutas paskelbė dvi – pilką ir geltoną. Jas interjere intensyviai naudojau 2014‒2015 metais. Asmeniškai man jų derinys nėra labai artimas, nes neatrodo šviežias. Tačiau aliuziją šios spalvos kelia tikrai gerą – pirma į galvą šovusi mintis – tai betono ir saulės šviesos žaismas.

2021-IEJI INTERJERO DIZAINE Pandemijos metu žmonės pradėjo daug aktyviau investuoti į nekilnojamąjį turtą, taip padaugėjo darbo ir mums. Šioje srityje reikalai ne tik nesustojo, bet ir suaktyvėjo. Juokaujame, kad, daug laiko praleidę namie, žmonės panoro juos gražinti, investuoti į erdves, kuriose ir praleidžia daugiausia laiko.

Jaučiu, kad interjeruose daugėja „rustic“ stiliaus elementų, pamažu grįžtama prie itin natūralių, grubių paviršių, juos derinant su moderniomis, naujomis, šaltesnėmis medžiagomis. Tai būtų galima pavadinti „rustic chic“ stilistikos apraiška. Bendrai spalvos, naudojamos interjeruose, vis šiltėja. Vis aktualesni tampa pietietiški – ispaniški, portugališki – stiliaus prieskoniai: raudonos plytos, kalkakmenis, šiaudas ir panašiai. Populiarumo nepaleidžia ir bauhauzo stilistika bei jos įtaka ne tik bendrai nuotaikai, bet ir formų – trikampio, apskritimo, arkos – naudojimui ir derinimui interjere. Manau, kad vidurio amžiaus (angl. mid-century) stilistikos interpretacijos vyraus ir kitais metais. Interjeruose, skirtingai nei madoje, tendencijos nesikeičia taip sparčiai. Čia pokyčiai vyksta bent trigubai lėčiau.

108

109

110

111

NE TIK HOBIS, BET IR SIEKIS PAKEISTI SISTEMĄ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Su dizaineriu, projekto „Panama Workshops“ autoriumi Justinu Dadonu susitikome vaiskiame jo bute Vilniaus senamiestyje. „Pasidaryk pats“ principais įrengtą nedidukę 19 kv. m erdvę Justinas vadina ne tik savo studija, eksperimentų lauku, hobiu, bet ir praktiniu pavyzdžiu, kad net ir mažiausi pomėgiai gali tapti postūmiu keisti mąstymą ir pritaikyti naujas tvaraus dizaino sistemas. Būtent čia gimė Justino spausdintų modulinių detalių sistemos „Oli“ idėja, laimėjusi pagrindinį dizaino tyrimų prizą „Jaunojo dizainerio prizo“ apdovanojimuose.

– Justinai, esame tavo „pasidaryk pats“ bute-projekte, kuris jau beveik užbaigtas?

– Projektas skaičiuoja jau paskutines savaites – iki galo užbaigti gana sudėtinga, kadangi viską norisi daryti pačiam, o darbuotis galiu tik darbo valandomis – tai senas bendrabutis su popierinėmis sienomis, nesinori triukšmaujant trukdyti kaimynams. (Šypsosi.) Tačiau šį projektą vykdau ne tik su praktiniu tikslu, kad turėčiau, kur gyventi, bet ir iš ideologinės, tyrimo pusių – kiek įmanoma daugiau viską pasidaryti pačiam.

– Kuo apskritai tave patraukė „pasidaryk pats“ pasaulis – jautei socialinę atsakomybę rinktis tvarų dizainą?

– „Pasidaryk pats“ projektais domėjausi nuo mažų dienų – tik tuomet gal daugiau gadindavau nei kažką kūriau. Būdamas vyresnis rinkdavau automobilius, motociklus, nors jie dažnai taip ir neišvysdavo kelio...

112

( Juokiasi.) Tačiau kur kas geriau sekėsi su dviračiais. Esu baigęs fizikos mokslus, po to studijavau grafikos dizainą, o šiemet baigiau ir produkto dizaino studijas, į kurias stojau jau įdėmiai galvodamas apie „pasidaryk pats“ judėjimo idėjas.

– Kokios jos buvo? Kuo „pasidaryk pats“ judėjimas tau pasirodė svarbus šiuolaikinio pasaulio kontekste?

– Neretai „pasidaryk pats“ kultūrą mes laikome pomėgiu, mielu hobiu, tačiau į ją galima pažvelgti ir iš daug įvairesnių kampų. Pastaruoju metu pasaulyje vis dažniau vartojamas ne „DIY“ (liet. pasidaryk pats), o „makers“ (liet. kūrėjų, gamintojų) terminas, vienijantis visus savo rankomis meistraujančius kūrėjus. Šis judėjimas iš ideologinės pusės sukasi apie keletą aktualių kontekstinių ašių: susvetimėjimą su aplinka, moralės ir tvarumo klausimus.

113

114

Šiais skaitmenizacijos laikais mūsų darbas neretai susijęs su kompiuteriais, tad fizinėje erdvėje jo indėlis nematomas, neapčiuopiamas, o tai stiprina susvetimėjimą su aplinka. Nebesuprantame, kaip į ją patenka daiktai, nebežinome jų kilmės. Jei nesi susipažinęs, su kokiais politiniais, ekologiniais ir fiziniais procesais susijęs tavo namuose esantis baldas, tampi tiesiog pasyviu jo vartotoju. O „meikerių“ judėjimas leidžia iš pasyvių „imu–perku–naudoju“ vartotojų tapti aktyviais vartotojais, kuriems aplinka yra ne tik erdvė, kurioje gyvename, bet ir kūrybinė priemonė, tam tikras įrankis kurti. „Pasidaryk pats“ judėjimas padeda žmogui suvokti galią keisti aplinką ne tik fizine, bet ir sociologine, politine prasmėmis. Žinoma, be galo svarbus yra ir tvarumo klausimas.

Europos Sąjunga neseniai paskelbė naujojo dizaino strategiją, kurioje daug kalbama apie tvarumą, pavyzdžiui, akcentuojama „Right to Repair“ idėja, teigianti, kad objektai privalo būti taisomi, negali būti panaudojami tik vieną kartą, kol suges. Taip pat labai populiaru tvarumą prilyginti perdirbimui – tarkime, turėjau seną drabužį, jis suplyšo, tad prikėliau jį antram gyvenimui.

Tačiau tai iš esmės nėra sisteminis problemos sprendimas – taip, tai puikus veiksmas, tačiau pirmiausia turėtume keisti ne pavienius objektus, o visas sistemas. „Pasidaryk pats“ kultūra skatina susimąstyti, iš kur daiktai mūsų namuose atsiranda, kas yra jų gamintojai.

Tarkime, panagrinėjus globalias tiekimo grandines staiga suprantama, jog daugybė mus supančių objektų yra pagaminti Kinijoje – valstybėje, kurioje neaiškios nei gamybos sąlygos, nei konkretūs gamybos taškai, šalyje, kuri neatsisako koncentracijos stovyklų ir kėsinasi į Taivano ir Honkongo nepriklausomybę. Pirkimas iš tokios šalies yra amoralus veiksmas, o „pasidaryk pats“ šiuo atveju suteikia galimybę pasirinkti kitą kelią – nepirkti joje gaminamų daiktų. Žinoma, tai daug sunkesnis kelias nei tiesiog įsigyti daiktą čia ir dabar – tačiau ir gerai, kad sunkesnis. Šiais laikais mes tiesiog nebeturime teisės ignoruoti pasaulio problemų, vartojimas turi reikalauti daug pastangų. „Pasidaryk pats“ leidžia aiškiau suvokti, kaip sukurta mūsų aplinka, kokias vertybes ir idėjas byloja, tai it meditacinė mąstymo apie vartojimą išraiška.

115

116

117

– Tad tau „pasidaryk pats“ kultūra siejasi su sisteminių pokyčių skatinimu?

– Man „pasidaryk pats“ judėjimas žavus ne tik dėl savo kūrybinių, moralinių, tvarumo kontekstų, bet ir dėl galimybės pasigaminti daiktą, pritaikytą būtent tavo poreikiams. Kiekvieno iš mūsų poreikiai yra skirtingi, o net ir tvarus dizainas negali pasiūlyti suasmeninto produkto kiekvienam vartotojui. Po truputį tai tampa ir globaline problema – sakykime, paskutinį kartą lankydamasis Vietname pasijutau lyg savo namuose, kadangi visa erdvė buvo apstatyta vieno didžiųjų pasaulio baldų gamintojo daiktais, kokių dažnai išvysi ir butuose Vilniuje. Absoliuti dizaino homogenizacija, kuri vyksta visame pasaulyje, yra problematiška, kadangi taip naikinamas asmeninės erdvės identitetas. Šiandien dizainas jau imasi tai kvestionuoti ir galvoja, kaip reikės šią problemą spręsti. O „Pasidaryk pats“ sistema juk irgi siūlo ieškoti būdų konfigūruoti ir pritaikyti aplinką unikaliems poreikiams.

– Šis butas ir tapo tavo studijų tyrimo ir „Panama Workshops“ objektu ir idėja „Oli“ modulinių detalių sistemai?

– Prieš porą metų ieškodamas gyvenamosios vietos arčiau miesto centro radau šį 19 kv. m. bendrabučio tipo butą.

Anksčiau gyvenau Naujojoje Vilnioje, ten turėjau didelę erdvę dirbtuvėms, o atsikraustęs čia susidūriau su problema – neturint tinkamos erdvės sumažėjo mano galimybės meistrauti, vystyti „pasidaryk pats“ projektus. Turiu krūvą pomėgių ir noriu, kad aplinka, į kurią atsikraustau gyventi, ne juos ribotų, o priešingai – skatintų; kad erdvę formuočiau aš, o ne ji diktuotų, jog čia bus vietos tik išsimiegoti.

Daug žmonių, kurie neturi galimybės transformuoti savo erdvės, yra įkalinti to, ką erdvė jiems siūlo. Tad šis projektas tapo mano bandymu suprasti, kaip aplinką suvaldyti, o ne jai paklusti. Norėjau pats išmėginti visus procesus – nuo sienų dažymo, grindų dėjimo iki unikalių baldų konstravimo. Taip kilo ir idėja studijoms – norėjau panagrinėti naujųjų skaitmeninių technologijų ir atviro dizaino sąveiką. Įdėmiai žvalgiausi ir į tai, ką man gali pasiūlyti baldų dizainas, tačiau kiekvieną kartą atsitrenkdavau į tą pačią sieną

118

– pinigai. Akys leipsta nuo gražių daiktų, tačiau juos visus vienija viena savybė – didelė kaina. Šiame bute kiekvienas objektas surinktas iš modulinių detalių, atspausdintų būtent čia esančiu 3D spausdintuvu. Kuriu ne konkrečius objektus, o detales, iš kurių žmogus gali pats dėlioti savo asmeninius poreikius tenkinančius baldus, daiktus. Ėmęs vadovautis „pasidaryk pats“ filosofija supranti, jog tava erdvė yra it balta drobė kūrybai.

Sukurtas modulines detales pavadinau „Oli“ – iš žodžių „open links“ (liet. atviri ryšiai). Tai trys skirtingos jungtys, kuriomis gali sujungti dvi plokštes, kampus ar besikryžiuojančius vamzdelius. Visų jų išskirtinumas – galimybė atsispausdinti pačiu paprasčiausiu, pigiausiu 3D spausdintuvu, o tada kurti ką tik nori. Dar visai neseniai 3D spausdintuvai galėjo spausdinti tik prototipus, figūrėles, tačiau dabar jie nesunkiai spausdina netgi remontui skirtus įrankius. „Oli“ detales spausdinu iš perdirbtų butelių plastiko, taip pat tam galima naudoti iš krakmolo pagamintą bioplastiką.

119

120

121

– Užsiminei apie 3D spausdintuvų tobulėjimą ‒ papasakok, kaip 3D spausdinimą pritaikai savo projektuose.

– Iš tikrųjų, su šiuo vienu paprastu aparatu mano 19 kv. m studija šiandien gali virsti gamykla. Tai it mažoje dėžutėje telpančios dirbtuvės, kurios nekelia triukšmo, neskleidžia dulkių – šis spausdintuvas yra įrankis, kuris net mažoje erdvėje išlaisvina kūrybą, suteikia galimybę meistrauti ir kurti.

Mes vis dar įsivaizduojame, jog 3D spausdintuvas tėra žaislas, skirtas spausdinti plastmasines figūrėles. Iš tikrųjų tai įrankis, kurio galimybės beveik neribotos – štai gali atsispausdinti šviestuvą, elektros jungtuką, kabliukus, paveikslo rėmus, iš modulinių detalių susitverti bazilikų sodą su savaiminio laistymo sistema ir niekada nepritrūkti pesto padažo (Šypsosi.) Jei noriu, galiu įsirengti net kino teatrą. Galimybių mažoje erdvėje yra daugybė.

Sujungus dizainą su „pasidaryk pats“ filosofija, gaminame nebe objektus, o procesus ir modelius. „Oli“ yra tik modelis, kompiuterinė rinkmena. Kam nors sukūrus detalę kitame pasaulio krašte, jos dokumentą galiu gauti elektroniniu laišku ir pats ją pasigaminti 3D spausdintuvu. Taip transformuojasi globalios tiekimo linijos, nes per

122

pasaulį keliauja nebe daiktai, o informacija – visa gamyba vyksta mažose bendruomenėse.

– Skaitmeninėmis technologijomis spausdinami daiktai priskiriami atviro dizaino sąvokai. Atviras dizainas – kas tai?

– Atviro dizaino apibrėžimas vis dar gana takus, ne visai suradęs savo formą, tačiau mano požiūriu – tai dizainas, prieinamas ne tik savo kaina, bet ir dėl skaidrių gamybos instrukcijų bei veikimo principų. Atviras dizainas nėra patentuojamas: jo tikslas kaip tik yra paskatinti žmones kurti, dauginti, kopijuoti, tobulinti ir visu tuo dalytis su kitais, kurti bendruomenę.

O šios bendruomenės kuriasi aktyviai, Europoje formuojasi „Makers Mile“ rajonai, kur žmonės tokį meistravimą priskiria savo profesijai, vienijasi, ieško bendrų idėjų. Ir Lietuvoje 3D spausdintuvus turi jau nepaprastai daug žmonių: pandemijos pradžioje keletas kūrėjų sudarė namuose 3D spausdintuvais apsauginių skydelių atspausdinti galinčių žmonių žemėlapį – jų buvo atspausdinta apie 10 tūkstančių!

123

124

125

126

– Tad prisijungti prie „meikerių“ judėjimo galima nuo dalybų idėjomis ir bendraminčių paieškų? Rodos, bet kas gali tapti medžiaga kūrybai, tiesa?

– Tikra tiesa. „Meikerių“ sąvoka labai plati. Tai žmonės, kurie siuvinėja, gamina maistą, kuria baldus ar elektroninius įrenginius. Tam, kad pradėtum, iš tikrųjų nereikia nieko – savo rankų darbo sritį gali atrasti neišeidamas iš namų, tam skirta daug „Youtube“ kanalų. Žinoma, svarbu tokio turinio nepaversti tik pramoginiu, skirtu tik žiūrėjimui ir antraeiliam vartojimui – svarbu ir pačiam imtis veiklos.

Galbūt atrodys, jog tai, ką darai, yra nereikšminga, tačiau maži dalykai veda į didelius pokyčius.

Tarkime, XVIII a. pradžioje išpopuliarėjęs siuvinėjimas anuomet atrodė nereikšmingas, tačiau jis tapo tam tikru emancipaciniu judėjimu, moterų protesto forma – normatyvinės šeimos principų ribojamos moterys ėmė priešintis tiesiog siuvinėdamos – taip skirdamos laiką ne tik vaikams ir vyrui, o ir savo kūrybinei išraiškai. Taip pat ir šiais laikais net mažiausias veiksmas yra svarbus, jei galvosime apie platesnius procesus. Dar prieš dešimtmetį sakydavome: kam čia rūšiuoti, jei niekas kitas to nedaro. O dabar stovi ir tam pritaikyti konteineriai. Turime milžinišką galią daryti įtaką visiems mus supantiems procesams.

– Tad manai, jog ir „pasidaryk pats“ idėjos aplankys vis daugiau namų?

– „Pasidaryk pats“ judėjimo populiarumas pasaulyje kyla tada, kai vyksta didelis socialinis ar ekonominis pokytis. Tarkime, viena iš tokių bangų nuvilnijo po Antrojo pasaulinio karo, kadangi rinka negalėjo patenkinti visų visuomenės poreikių. Taip pat šis judėjimas smarkiai suaktyvėjo 1968 m., kai Europoje vyko daugybė socialistinių protestų, ypač Prancūzijoje ir Italijoje – buvo imta kvestionuoti, kaip mes gyvename, gaminame. Tad visada reikia kažkokio postūmio, o šiuo metu pasaulyje tokių postūmių ‒ ne vienas.

Pastaruoju metu pasaulis buvo linkęs nuvertinti rankomis dirbančius darbininkus, tačiau manau, kad toks darbas yra ne mažiau lavinantis intelektą nei knygų skaitymas – kai suvoki, kiek daug darbo reikia įdėti, kad tavo dviratis važiuotų ar kėdė stovėtų tiesiai, pradedi vertinti ir mąstymą rankomis, ne tik galva. Manau, kad rankų darbo aktualumas tik didės – gyvename laike, kuriame vyksta žymūs politiniai, socialiniai pokyčiai, keičiasi net mūsų darbo principai – tikiu, jog „pasidaryk pats“ judėjimas užims vis svarbesnę vietą mūsų galvose, namuose ir gyvenimuose.

127

STILIAUS KODAS

STILIAUS RECEPTAS: VINTAŽAS, PASTELĖ, MINIMALIZMAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Mada – tai modernumas ir nepastovumas.

Tam tikram laikotarpiui būdinga idėjų ir normų visuma. O stilius – tai pajautimas.

Gebėjimas jautriai įvertinti situaciją. Taip apie mados pasaulį pasakoja minimalistinio stiliaus ir vintažinių drabužių gerbėja, Romoje gyvenanti mados tinklaraštininkė Gintarė Valiulytė. „Norint gerai atrodyti nebūtinai reikia daug investuoti, o daug investavus galima atrodyti ir labai prastai“, – šypsosi mergina. Šiandien kartu su ja keliaujame į amžinojo miesto – Romos – mados sceną.

128

„Italija visuomet buvo mano antrieji namai.

Viskas prasidėjo dar 1995-aisiais, kai mano tėtis pradėjo atlikinėti mokslinius tyrimus kartu su Italijos fizikais Komo mieste. Taip ir gyveno: tris mėnesius Vilniuje, vieną – Italijoje. Nors su mama likome Lietuvoje, Italijoje lankydavomės labai dažnai. Baigusi mokyklą svarsčiau stoti į Bolonijos universitetą, bet visgi pasirinkau studijas Lietuvoje. Tačiau ketvirto kurso pirmąjį pusmetį praleidau su mainų programa studijuodama Romoje. Baigusi bakalauro studijas čia sugrįžau studijuoti magistrą.“

„Mada – idėjų ir normų visuma, būdinga tam tikram laikotarpiui. Kitaip tariant, tai – modernumas ir nepastovumas. O Romoje viskas atvirkščiai: kad ir koks iš pirmo žvilgsnio kasdienis gyvenimas atrodytų chaotiškas, Roma yra netgi labai pastovi. Kiekvienas net ir menkiausias pokytis tikram romiečiui visuomet sukelia stresą. Atnaujinimo funkcija šiame mieste veikia, bet laaabai lėtai. Iš kitos pusės, Roma – vienintelė ir nepakartojama. Stipri, niekam nepataikaujanti. Užsispyrusi. Ir šiaip, kam jai keistis, jeigu ir taip visi keliai veda į ją?

O nuvykti į tikrąją mados sostinę Milaną su greituoju traukiniu galima per tris valandas.

Gal Romos vaizdai nėra madingi, bet gniaužia kvapą savo amžinybe, stipriu charakteriu. Ir jų tiek daug. Būtų sunku išskirti vieną. Sakyčiau, kad Roma – labai kinematografiškas miestas.

Viskas čia lyg kino aikštelėje.“

129

„Matau galybes socialinių tinklų profilių su nuostabiomis nuotraukomis ir originaliausiais vaizdo įrašais, bet bendras įspūdis – neskanus.

Tai lyg tortas su pačiais įmantriausiais ingredientais, kurie nelabai derėdami tarpusavyje sukuria ne patį geriausią galutinį variantą. Stengiuosi, kad man taip nenutiktų.“

130

„Romos gatvėse daug raštų, spalvų, formų.

Maksimalizmas laimi prieš minimalizmą.

Tačiau tikram romiečiui labai svarbūs kvepalai. Žmogus, grįžtantis atgal į namus, nes išeidamas pamiršo pasikvepinti – labai itališka realybė. Ir viena iš amžino vėlavimo priežasčių.“ (Juokiasi.)

„Romoje gyvenančios mada besidominčios italės pirmenybę teikia klasikai, ypač kalbant apie aksesuarus. Jos neskuba įsigyti itin madingų dalykų. Įvairių mados namų naujienos skirtos labiau turistams. Tarkime, gana sunku pamatyti moterį ar merginą, dėvinčią „Jacquemus“ rankinę, o štai su klasikinėmis „Prada“ ar „Louis Vuitton“ – apstu.“

„Asmeninis stilius – ne tai, ką darome, o kaip tai darome. Elegantiškas yra ne tas, kuris vis įterpdamas vieną ar kitą keiksmažodį kalba apie savo apsilankymą Luvre, o tas, kuris ir apie pasivaikščiojimą Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartale sugeba papasakoti galantiškai.“

131

„Mano stiliaus vizitinė kortelė – neutrali spalvų gama. Be jos neįsivaizduočiau savo spintos. Žalia, ypač pastelinė žalia. Juodos ir baltos kontrastas. Kartais vieną ar kitą santūresnį ir griežtesnį drabužių derinį pagyvinu ryškiomis detalėmis, pavyzdžiui, maža ryškiai žalia rankine. Padidinti švarkai, minimalistinės šilkinės suknelės, T formos marškinėliai, šviesiai mėlyni džinsai, juodi solidūs akiniai nuo saulės, žiedai, kvadrato formos batai... Mėgstu griežtesnių formų drabužius ir aksesuarus.“

„Esu minimalizmo šalininkė, nemėgstu raštų gausos ir per didelio margumo. Balansas visur ir visada: apnuoginta-paslėpta, aptempta-laisva, grubu-švelnu. Paprastumas ir originalumas viename. Mėgstu derinti iš pažiūros visiškai nesuderinamus dalykus: šilkines lengvas sukneles ir grubius batus, ilgą elegantišką paltą ir sportinius batelius.

Tai tarsi žaidimas. Be to, esu už natūralumą, niekuomet nesuvoksiu, kodėl natūralios spalvos moters nagai kažkam gali būti mažiau gražūs nei nulakuoti raudonu ar geltonu laku.“

„Drabužius perku tik vintažinėse ir dėvėtų drabužių parduotuvėse, turgeliuose.

Dizainerių aksesuarus – išparduotuvėse, įsikūrusiose toliau už didžiųjų miestų.

Greitosios mados parduotuvėse nesilankau, jei ko nors labai norisi – užsisakau internetu.

Nemėgstu didelių prekybos centrų, perlų ten mažai, o su niekučiais ir blizgučiais prisižaisti jau spėjau.“

132

„Ką reiškia turėti gerą stiliaus pajautą?

Paprasta – sugebėti tinkamai įvertinti situaciją. Suvokti, kas tinka vienai progai, bet netinka kitai. Nėra tiek daug blogų aprangos derinių, labiau netinkamas jų pritaikymas.

Geras stiliaus pojūtis – neiti į zoologijos sodą su aukštakulniais ar nedemonstruoti trumpos klubinės suknelės gilia iškirpte draugų vestuvėse bažnyčioje. Idealiu atveju drabužiai derinami prie progos, o ne atvirkščiai.“

133

„Kadangi teko nemažą laiko dalį praleisti namuose, turbūt geriausiu praėjusių metų pirkiniu įvardyčiau „Nike“ sportines kelnes.

Blogų pirkinių nebuvo. Jei kas ir netinka, turiu jaunesniąją sesę ir mamą, kurios Lietuvoje laukia naujo siuntinio iš Romos. Na, o šiuo metu turiu tik vieną svajonę – priimti į namus naują beglobį šuniuką. Prieš dvejus metus „įsivaikinau“ Louisą, gimusį šunų prieglaudoje.

Tai vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Pats metas jam surasti draugą. O apie daiktus dabar nesvajoju.“

134

„Esu tikra dėvėtų drabužių parduotuvių veteranė. Bent kartą per mėnesį su mama jose tikrai apsilankydavome. Ir kiek visokiausių lobių esam radusios! 20022008 m. dėvėtų drabužių parduotuvės tikrai nebuvo tokios madingos, kokios yra dabar, tačiau ten visuomet atrasdavau ką nors originalaus, kitokio, nematyto.“

„Vintažas suteikia galimybę atrodyti originaliai. Be to, vintažinių daiktų parduotuvėse galima įsigyti geros kokybės drabužių už labai prieinamą kainą. Savo perliukų ieškau turguje, dėvėtų prekių parduotuvėse. Roma – „vintage-friendly“ miestas, tad tokių vietų tikrai nemažai. Jei kada viešėsite Romoje, nueikite į Porta Portese – vieną didžiausių sendaikčių turgų Europoje.“

„Aistra madai mane lydėjo visą gyvenimą.

Kiekvieną vakarą prieš eidama miegoti pasiruošdavau rytojaus aprangos derinį.

Sakysite, ir kas gi čia keisto? Pamiršau paminėti, kad tai vykdavo dar darželio laikais.

Ir niekas nesugebėdavo manęs įkalbėti rengtis kaip nors kitaip. Niekuomet nemėgau vaikiškų rūbų: gyvūnėliai, kaspinėliai, širdelės ir gėlytės buvo ne man. Nuo pat mažų dienų lankydamasi Italijoje su tėvais gaudavau mini biudžetą savo asmeninėms išlaidoms. Kitaip tariant – garderobui atnaujinti. Mama patardavo, bet leisdavo rinktis pačiai.“

135

„Didžiausios mano simpatijos skirtos mados namams „Yves Saint Laurent“. Jų kūrėjo įtaka mados pasauliui – neįkainojama. „Le Smoking“ (smokingo moterims) švarko ir kelnių sukūrimas sudrebino ir visam laikui pakeitė tuometinį mados pasaulį. Moterims buvo suteikta galimybė rinktis. Jos įgavo daug stipresnį, solidesnį, bet tuo pačiu ir kur kas mažiau suvaržytą įvaizdį. Mėgstu „Bottega Veneta“, „Jil Sander“, „Jacquemus“. Ir „Old Celine“ (2008-2018 m.) – tai kažkas antgamtiško. Beje, dar praėjusią žiemą sklandė gandai apie galimą šių mados namų kūrybos vadovės Phoebe Philo sugrįžimą į mados areną. Mano galva, tai būtų vienas geriausių įvykių šiandieniniame mados pasaulyje.“

„Svarbiausia, kad žmogus turėtų savo stilių, o ne tiesiog vaikytųsi madų. Aklas madų vaikymasis – infantiliška. Noriu to saldainio, nes jį turi Laura. O gal skanesnis tas, kuris pas Gretą? Visuomet sakau, kad tendencijas reikia atsirinkti, išsigryninti ir priderinti prie savo asmeninio stiliaus. Ne priešingai. Jeigu mada jūsų nedomina, vilkėkite neutralesnius drabužių derinius, nesirinkite papuoštų deklaratyviais logotipais. Auksinė taisyklė: geriau mažiau nei per daug. Norint gerai atrodyti nebūtinai reikia daug investuoti, o daug investavus galima atrodyti ir labai prastai.“

136

„Idealiu atveju drabužiai turėtų padėti parodyti, kokie esame iš tiesų. Suformuoti savojo „aš“ įvaizdį, kurį norime parodyti kitiems. Iš kitos pusės, pasitelkus drabužius galima suformuoti ir visiškai kitokios asmenybės įspūdį.“

137

Nuotraukos: „Ganni“ archyvas

STILIUS

Skandinaviškos laisvės įkvėpti Modernios eros atstovai ir danų mados pasididžiavimas – antrojo ir trečiojo tūkstantmečio sandūroje įkurtas mados ženklas „Ganni“. Tai ne tik drabužiai, o ir savitas mąstymo būdas, kalbantis apie beribes moters galimybes, pasitikėjimą savimi ir neribojamą išraišką.

www.ganni.com

SUKNELĖ „GANNI“

BATAI „GANNI“

RANKINĖ „GANNI“

Trumpa sodrių žalių tonų iš perdirbto audinio su-

Suvarstomi tamsiai žalios spalvos storapadžiai –

Mažytė kasdienybės palydovė. Ši delikati blizgan-

kurta susegama suknelė pūstomis rankovėmis ir

tai provokuojantis, grubus, tačiau įdomus ir len-

čios odos rankinė, dekoruota išskirtine stambia

elegantiška raišteliu surišama apykakle. Derinkite su

gvai derinamas apavas. Nešiokite su lengva trum-

grandine, turi ir prisegamą diržą, tad lengvai derės

sandalais ar grubaus pado batais.

pa suknele – taip sukursite dešimtąjį dešimtmetį

su kelnėmis, suknele ar švarku. Rinkitės tarp sodriai

primenantį „grunge“ stiliaus įvaizdį.

rudos ir žaismingos rožinės spalvų.

138

Nuotraukos: „Jil Sander“ archyvas

STILIUS

Apie gryną ir tikrą madą Vokiečių mados dizainerės įkurtuose mados namuose „Jil Sander“ - minimalizmo filosofija paremti kūriniai. Prekės ženklas puikiai žinomas dėl savo modernių kolekcijų ir nepriekaištingo meistriškumo. Grynumas ir tikrumas – tai du burtažodžiai, kurių vedami kūrėjai nepaliauja stebinti savo gerbėjų.

www.jilsander.com

ŠVARKAS „JIL SANDER“

RANKINĖ „JIL SANDER“

BATELIAI „JIL SANDER“

Pastaraisiais metais tikrą atgimimą išgyvenantys

Vidutinio dydžio dvispalvė moderni rankinė, sukurta

Juodi odiniai aukso spalvos detalėmis dekoruoti ly-

švarkai – nepamainoma bet kurio garderobo dalis.

iš natūralios odos, gelsvos drobės ir aukso spalvos

giapadžiai – tobulas apavas tiek prie puošnios sukne-

Šis gražuolis – iš natūralaus vilnos ir šilko mišinio

metalo detalių. Universalus nepretenzingas aksesua-

lės, tiek prie laisvalaikio stiliaus džinsų.

sukurtas švelnios gelsvos spalvos prailginto silueto

ras papirks visas, dievinančias apgalvotą paprastumą.

švarkas – tikrų tikriausia stiliaus svajonė.

139

MOKAUSI SVAJOTI ĮŽŪLIAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Natalia Mastra, Ann Ferguson, „ Couple Cups“

Kalbėdama su ja kone kiekvieną mintį galėčiau guldyti į kabutes – jos žodžiai ir nuogas atvirumas galvoje sukelia nemažą audrą. „Galiausiai ateina laikas, kai reikia tiesiog daryti. Šoki nuo skardžio, o ar buvai pasirengęs – paaiškėja kritime“, – prasitaria Havajuose gyvenanti rašytoja, tinklaraštininkė Vaiva Rykštaitė, kuriai praėję metai buvo vidinio augimo, gijimo, išsilaisvinimo ir suvokimo laikas.

– Vaiva, metams prasidėjus negaliu nepaklausti – ko jus išmokė 2020ieji? Apie ką jums buvo šie metai?

– Gėda sakyti, bet man šie metai buvo vieni geriausių gyvenime. 2019ųjų gruodį vyko daug stebuklingų dalykų – gijimo, suvokimo, išsilaisvinimo. Į Havajus mėnesiui buvo atvykusi mano draugė. Mudvi viena kitai buvome lyg terapeutės, o kartu dar leidomės į nuotykius – nakvojome Kalapanoje, vagonėlyje ant plyno šviežios lavos lauko, ėjome į ekstatinius šokius, deginomės nudistų pliaže, bendravome su šamanais. Keistai nuskambės, bet tą gruodį manyje kažkas atsivėrė ir šviečia iki šiol. Todėl ir 2020-aisiais, nors buvo iššūkių, į viską žiūrėjau lyg į stebuklą. Sunkiausia turbūt buvo viešnagė Lietuvoje – vasarį grįžau su vaikais į Vilniaus knygų mugę pristatyti savo knygos „Lizos butas“, bet vos spėjau apšilti kojas ir buvo paskelbta pandemija. Užsidarinėjo sienos ir teko staigiai apsispręsti – lieku Lietuvoje pas tėvus ar skrendu pas vyrą. Prieš tai su juo buvome susibarę, išskrisdama piktai sakiau, kad gal iš Lietuvos ir visai negrįšiu. Bet vos atsirado reali tikimybė, kad grįžti man niekas nebeleis, aiškiai suvokiau, kur mano namai, su kuo noriu būti šiuo baisiu metu: Havajuose, su Maiku.

140

141

PRENUMERUOKITE ELEKTRONINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ UŽ SIMBOLINĮ 1 EUR/MĖN MOKESTĮ ARBA TAPKITE MŪSŲ „PATREON“ RĖMĖJU IR NEVARŽOMAI MĖGAUKITĖS „PREMIUM“ TURINIU!

142

143

144

„NEBIJAU NUSIVILTI KAŽKO NEPASIEKUSI – DIDELĖS SVAJONĖS UŽKELIA GYVENIMO KARTELĘ.“

Mudviem ši pandemija buvo lyg medaus mėnuo, nauja pradžia ir didelė dovana – per septynerius metus nesame tiek daug laiko praleidę kartu. Žinau, kad daug porų skyrėsi, o mums kaip tik buvo smagu – kartu valgėme, juokėmės, pamatėme, kaip gera, kai nėra darbų sukelto streso. Vis dėlto apsisprendimo išskristi iš Lietuvos momentas buvo siaubingai skaudus, gal net trauminis.

Pati kelionė iš Lietuvos į Havajus pandemijos įkarštyje verta atskiros istorijos. Pagavau paskutinius skrydžius iš Vilniaus į Stambulą, tada į Niujorką, Honolulu ir į Havajus. Lėktuvai buvo tušti, oro uostuose vaikščiojo žmonės su skafandrais. Vilniaus oro uoste vienam vyrui pamatavo temperatūrą, šis pradėjo bėgti. Jį puolė gaudyti žmonės su baltais skafandrais ir policija. Įsivaizdavau, kad esu fantastiniame filme, ir mėgavausi kurdama baisius scenarijus. Turiu liguistą vaizduotę.

Karjeros prasme jaučiu, kad dvidešimtieji man buvo dosnūs. Augau, įsidrąsinau, viską įvertinau iš naujo. Po „Lizos buto“ sėkmės supratau, kad man reikia pertraukos nuo rašymo. Išsigandau, kad dabar galiu parašyti bet ką – leidyklos vis tiek leistų, o žmonės pirktų vien iš inercijos...

Noriu rašyti gerai, geriausiai, kaip moku, o ne dėl paties rašymo. Kita vertus, ištiko vertybinė krizė dėl finansų – rašytojų atlygis yra toks menkas, kad gėda ir sakyti. Negalėjau liautis galvojusi apie rašymą, pradėjau lyg pati sau apie jį rašyti, kol suvokiau, kad noriu apie šį procesą, apie knygų leidybą kalbėti ir kitiems. Pati nežinau, iš kur turėjau tiek drąsos ir jėgų, bet per pusę metų parengiau septynių valandų trukmės videokursą „Kaip parašyti ir išleisti knygą“. Į jį sudėjau savo per dvylika metų sukauptas žinias.

– Ar esate iš žmonių, kurie prasidėjus naujiems metams ant lapo surašo visas savo svajones, norus, tikslus ir

idėjas? O gal iš tų, kurie nusprendžia nieko nepasižadėti?

– Aš nemėgstu nieko žadėti, nes žinau, kaip būna realybėje. Niekad nerašau, kad kažko nevalgysiu ar daugiau sportuosiu, nes tai daryti pradėti galiu bet kada.

Tačiau tikrai mėgstu susirašyti planus, svajones. Nors tik trečdalį jų išpildau, vis tiek verta. Pastaruoju metu mokausi svajoti drąsiai, įžūliai. Nebijau nusivilti kažko nepasiekusi – didelės svajonės užkelia gyvenimo kartelę.

Jei svajosi apie vieno kambario butą, tai ir jėgų įdėsi kaip jam. Bet jei tavo svajonėse bus vila su baseinu Toskanoje – pastangos jau visai kito kalibro. Noriu kokybės. Laiko, turinio, kūno prasme.

Ilgą laiką neturėjau ambicijų, norėjau tiesiog ragauti gyvenimą, bastytis, rašyti, auginti vaikus. Šiemet aiškiai pajutau, kad noriu veikti kažką daugiau, uždirbti, galbūt vėl grįžti į studijas. Bet kažkodėl užsirašiau savanoriauti vietinėje ruonių klinikoje ir į hulos šokių pamokas. Mane gyvenimas labai jaudina, visko norisi. Tame slypi ir tam tikra bėda – dėl to nesusikoncentruoju į vieną sritį.

– Yra tokia mintis, kad tikrieji pokyčiai prasideda ne tada, kai jiems prisiverti, o kai esi pasirengęs. Ar pritariate?

– Nebūtinai. Galima visą gyvenimą sakyti „aš dar nepasirengusi“, bet tai bus tik kvaila dingstis atidėlioti.

Man atrodo, kad mes niekad nesame iki galo kažkam pasirengę... Aš nebuvau pasirengusi turėti vaikų, devyniolikos išsikraustyti iš mamos namų, dvidešimt dvejų atidaryti savo dėvėtų drabužių parduotuvę... Kartais man atrodo, kad laukti, kol būsiu pasirengusi, yra lyg spąstai. Nors esu už realistišką požiūrį į gyvenimą, tikrai reikia prieš kažką darant pasverti savo jėgas, bet galiausiai ateina laikas tiesiog daryti. Šoki nuo skardžio, o ar buvai pasirengęs – paaiškėja kritime.

145

– Rašytoja, tinklaraštininkė, mentorė, jogos instruktorė – štai kiek skirtingų jūsų apibūdinimų suradau interneto platybėse. Kuris jums pačiai mieliausias?

– Rašytoja. Visa kita yra tik priedai. Joga, deja, neužsiimu jau gerus metus. Galėčiau meluoti, kad nespėju, bet iš tiesų tiesiog neturiu tam nei fizinės, nei mentalinės erdvės – jogai reikia tylos, o su vaikais jos neįmanoma turėti. Labai tikiuosi, kad man pavyks kažkaip į jogą sugrįžti. Ją praktikuodama geriau jaučiausi, geriau atrodžiau. Bet svarbiausi buvo iš jos filosofijos perimti gyvenimo principai. Jie svarbiau už asanas. Dėl jogos niekada nebemeluoju, iš principo.

Kiekvieną rytą kaip kareivis pasikloju lovą, išsišluoju grindis. Nelaikau namie šlamšto.

– Vienas iš sąraše buvusių apibūdinimų – ir karjerą pradedanti ragana. Kas tai?

– Žodis „ragana“ kilęs iš „regėti“. Vadinasi, tai ta, kuri mato daugiau. Arba „rago“ – čia jau galima sieti ir su velniais, bet aš kartą girdėjau etnologų interpretaciją, kad ragas simbolizuoja jėgą, seksualumą. Man patinka jaukintis vidinę raganą – savo intuiciją, iracionalumą. Įdomu suvokti, kaip stipriai moteriškumas yra pažabotas, kaip ilgai pasaulis bijojo moters. Čia galima kalbėti ir apie istorinius įvykius, pavyzdžiui, raganų medžiokles,

146

ir apie tai, kad, nujaučiu, Lietuvoje merginos dar neišdrįstų vasarą pasirodyti bare su seksualia suknele ir gausiai apžėlusiomis pažastimis. Havajuose tai normalu ‒ ir mane tai žavi. Juk iš tiesų skutimasis, depiliavimasis težymi vyro užgaidą neigti moterį ir joje matyti dar neapsiplaukavusią mergaitę. Moters kūnas, geismas, intuicija, motiniški instinktai – visa tai istoriškai buvo neigiama, pašiepiama, menkinama. O juk tame tiek galios! Nors pati, beje, pabandžiusi visus buvimo kūne variantus vis tik šiuo metu renkuosi depiliaciją. Bet dabar tai darau jau labai sąmoningai, tai mano pačios pasirinkimas, pripažįstu paiką norą pritapti prie tam tikrų standartų, nebėra kaip anksčiau, žalioje jaunystėje, kai galvojau, kad taip tiesiog reikia. Visgi buvimas ragana man nereiškia plaukų, taro kortų, kristalų ant naktinio stalelio. Man tai – sapnų užsirašymas ir leidimas sau jausti, būti šiek tiek laukinei. Verkti, kai norisi, garsiai juoktis, sakyti, ką galvoju, kurti ir dalyvauti ritualuose neieškant juose logikos. Virti arbatą iš žolių. Užkalbėti vaiko mėlynę. Išeiti naktį basomis į kiemą pastovėti. Kalbėtis su pomidorais.

147

148

„HAVAJUOSE YRA VIENUOLIKA KLIMATO ZONŲ – SALOJE TURIME IR LIETINGIAUSIĄ JAV VIETOVĘ, IR DYKUMĄ, IR ŽALIUOJANČIUS KALVOTUS SLĖNIUS, IR, ŽINOMA, UGNIKALNĮ.“

– Vaiva, gyvenate Havajuose. Kokia ši sala jums?

Kokią ją per šiuos beveik septynerius metus pažinote?

– Turiu nuojautą, kad kuprinėtojas per kelis mėnesius galėtų geriau pažinti salą nei aš per septynerius metus. Kai atsikrausčiau į Havajus gyventi, buvau jau penktą mėnesį nėščia. Todėl beveik visas mano buvimas čia siejasi su motinystės virsmais ir vaikų auginimo patirtimis. Havajai – tik fonas. Kitos mamos supras, kaip maži vaikai apriboja judėjimą ir visas veiklas. Taip ir Havajuose: gimus Žemynai negalėjau eiti į festivalius, renginius, net į pliažą išsiruošti su dviem mažytėmis buvo iššūkis. Todėl tik dabar, dukroms augant, jaučiu, kaip laisvėja mano rankos ir kiek daug nuotykių galime kartu patirti.

Apie šią salą negaliu trumpai papasakoti. O jei ilgai, tai jau reikėtų rašyti knygą. ( Juokiasi.) Ji laukinė, nors kartu ir amerikietiška. Įdomu stebėti politinius niuansus – havajiečių ir amerikiečių santykių dinamiką. Čia daug japoniškos kultūros. Ir portugališkos. Yra didelių klimato migrantų mikroneziečių bendruomenių. Havajuose yra vienuolika klimato zonų – saloje turime ir lietingiausią JAV vietovę, ir dykumą, ir žaliuojančius kalvotus slėnius, ir, žinoma, ugnikalnį. Mitologija didžia dalimi sukasi apie ugnikalnio deivę Pelę, apie kurią parašiau knygutę vaikams Lietuvoje.

Kiekvienas iš šių mano sakinių slepia ilgus pasakojimus, kuriems šiandien neturime laiko. Užpernai, tą stebuklingą gruodį, pajutau Pelės energiją – negaliu paaiškinti kaip, ir nenoriu. Net jei tai tėra mano vaizduotės vaisius, vis tiek gluminančiai gražu. Pelė įkūnija visa, ką pasaulis ilgai moteryje neigė – vidinę ugnį, galią ne tik kurti, bet ir griauti.

Ugnikalnio lava traktuojama kaip Žemės menstruacijos, moteriško kūrybiškumo versmė. Nors Pelė, beje, vaizduojama ir kaip permainingos nuotaikos, pavydi ‒ taigi žmogiška. Smagu ją įsivaizduoti.

– Vaiva, skaičiau, kad Havajai jums ėmė patikti tik po septynerių metų juose, jau nusprendus, kad norite gyventi Lietuvoje. Negi iki šiol jų taip ir neprisijaukinote?

– Kad noriu gyventi Lietuvoje, žinojau visada. Į Havajus atvykau mėnesiui, o įstrigau, panašu, dešimtmečiui. Viskas su Havajais iš esmės yra gerai. Bet tai ne mano vieta, ne mano šalis. Esu miesto žmogus, o Didžioji sala yra provincija, agrikultūrinė vieta su daug paplūdimių. Turiu filosofijos magistro laipsnį, norėčiau jį kur nors pritaikyti, galbūt tęsti mokslus, o šioje saloje nėra universiteto. Ir tokius niuansus galėčiau vardyti ilgai. Iš esmės Havajai yra puiki vieta augti vaikams ir ne tokia puiki paaugliams. Ar visada gyvensime Lietuvoje – nežinau, nes be dvigubos pilietybės įstatymo aš Lietuvoje galiu būti vos pusę metų – priešingu atveju netekčiau teisės gyventi JAV, ko irgi nesinori, nes čia turime namą, čia gyvena vyro šeima. Šiuo metu su vyru Lietuvoje ieškome žemės prie ežero arba apleisto dvaro.

Kai nusipirksime nuosavybę, gal ir kitos svajonės taps apčiuopiamesnės. Kol kas aiškaus plano neturime, tik labai neaiškią viziją.

– Kokie dalykai Havajuose jus iki šiol stebina?

– Niekas ir viskas. Pažįstu salos kultūrą, čia gimdžiau abu vaikus, tuokiausi, turiu draugų, dirbau įvairius darbus. Tačiau kiekvieną kartą nuvykusi į paplūdimį tiesiog gėriuosi gamta – ji yra mūsų didis stebuklas, ir ne tik Havajuose, visur.

– Ko Havajuose nė už ką nekeistumėte?

– Klimato. O šiaip daug ką čia keisčiau, jei galėčiau.

Jei būčiau dievas. Arba diktatorė.

149

150

– O kaip dorojatės su Lietuvos ilgesiu?

– Niekad savęs neklausiau, kaip. To ilgesio kasdien nejaučiu, labiausiai jis mane užgula pasikalbėjus su seneliais, kuriuos labai myliu. Kartais pakalbam, tada padedu ragelį ir verkiu – taip norėčiau būti su jais, apkabinti, leisti savo dukroms patirti jų meilę. Liūdna, kad senelių sveikata jau neleidžia jiems skraidyti – kitaip iškart juos čia atsiskraidinčiau. Su kuo nors iš Lietuvos kalbuosi kas keletą dienų, dažniausiai su mama ir pora draugių.

Socialiniai tinklai irgi padeda man tarsi viena koja būti Lietuvoje. Nors tai sukelia ir keblumų – šiemet ėmiau suvokti, kad kūryba Lietuvai man nėra sveika, ji sustiprina identiteto krizę, nes kuriu kažkur į ten būdama čia. Todėl dabar tyrinėju jausmą ir galimybę kurti Havajuose. Nebūtinai rašyti, galbūt imtis kažko kito, tačiau čia – šiai bendruomenei, čia gyvenantiems žmonėms.

– Nei kelionės, nei gyvenimas kitose šalyse jums tikrai ne svetimas. Kaip šiandien Havajuose atrodo jūsų kasdienybė?

– Kasdienybė priklauso nuo aplinkybių ‒ pavyzdžiui,

kai kūriau kursą, naktimis sėdėdavau prie kompiuterio iki trijų nakties ir visiškai nesimačiau su draugais. O va šiomis dienomis ryte ilgiau pamiegu, nes nereikia dukrų ruošti į mokyklą. Jos tą valandą ar dvi pasėdi vienos prie televizoriaus, dėl to mane žiauriai graužia kaltė, bet kol kas kitaip negaliu. Tada atlieku savo ryto tvarkymosi ritualus, ruošiu pusryčius, tvarkau virtuvę, sprendžiu vaikų konfliktus, kur nors važiuojame, dažniausiai į pliažą arba į kavinę. Arba pas mus atvažiuoja draugų. Ruošiu vaikams pietus, tvarkau virtuvę. Ruošiu vakarienę. Vėl tvarkau virtuvę. Tvarkydamasi klausausi „This American Life“, „Nara“ tinklalaidžių arba „BBC“ žinių. Laiko rašymui tiesiog pavagiu – kartais dirbu, kol vaikai ramiai žaidžia, kartais vyras juos kur nors išsiveža, tada pabūnu viena. Niekada nesusitinku su draugais be vaikų, nes man svarbiau pabūti vienai, jei tik yra proga. Šiuo metu dar nerašau naujos knygos, tad ramiau. Žinau, kad žmonės iš manęs tikisi kažko ypatingo, nes a) juk Havajai, b) esu rašytoja, ‒ bet tiesa ta, kad buitis visur yra buitis.

Mano santykis su ja dvejopas – dažnai jos nekenčiu, o kartais joje medituoju.

151

152

153

– Kas kasdienybėje, aplinkoje ir, svarbiausia, mintyse jums padeda išlaikyti balansą? Kokios yra pagrindinės jūsų vidinės harmonijos (ar kelio link jos) sudedamosios dalys?

– Nėra vieno dalyko, kuris padėtų išlaikyti pusiausvyrą, nes jei tai būtų vienas dalykas, pusiausvyra sugriūtų. Juk pusiausvyra yra visko suderinimas lygiomis dalimis. Tai sau dažnai primenu, bet man nepavyksta. Su vaikais namie sunku dirbti, neišeina susikaupti. Jei dirbu naktimis – kenčia miegas. Su jumis kalbėdama suvokiu, kad laikas ieškoti naujos auklės. Rudenį turėjau keistą patirtį su viena aukle, tai mane sutrikdė, todėl dabar šiek tiek bijau vaikus kam nors palikti. Bet turbūt teks pabandyti... Šiuo metu labiausiai esu apleidusi savo kūną. Dažnai jaučiuosi neišsimiegojusi, visiškai nesportuoju. Bet ir neduodu sau tuščių pažadų. Kol dėl viruso uždaryta Žemynos mokykla, žinau, kad kitaip nebus – tiek save jau pažįstu.

– Ar šioje saloje turite vietelių, į kurias bėgate, kai norisi nuo visko atsitraukti? Kur geriausiai nusiraminate?

– Vietelių ir turiu, ir neturiu ‒ iš esmės vieta reliatyvi, svarbiausia rasti, kas bent trumpam pasaugotų mano vaikus. Į pačias ramiausias, gražiausias vieteles – kavines ar 154

laukinius paplūdimius – vykstu su dukrytėmis, vadinasi, atsivežu ir visą triukšmą, chaosą. Man geriausias dienos laikas yra ta valanda lovoje, kai vaikai jau miega, o aš skaitau knygą arba kokį straipsnį. Tai mano laikas sau.

– Šiuo metu, kai kalbamės, esate pasidariusi pertrauką nuo socialinių tinklų. Kodėl?

– Negaliu sakyti, kad nuo socialinių tinklų pavargau – man labai smagu juose būti, niekada nestinga turinio idėjų. Esu lyg generatorius, turbūt galėčiau rašyti ir pasakoti nesustodama. Bet kaip ir su knygų rašymu ‒ kai mano instagrame atsirado dvidešimt tūkstančių sekėjų, supratau, kad noriu atsitraukti, pabūti sau. Planavau tuo metu pavartoti daugiau kitokio turinio, bet išėjo taip, kad tiesiog baigiau darbus, kurių buvau nespėjusi atiduoti iki Kalėdų. Nemeluosiu, dabar man taip gera be socialinių tinklų, kad nebesinori sugrįžti. Kita vertus, pertrauka padėjo suvokti, koks svarbus tai komunikacijos įrankis. Vis dėlto iš savęs tikiuosi išsiugdyti sveikesnį santykį su telefonu – negriebti jo vos pramerkus akį ryte ir nenaršyti socialiniuose tinkluose vakare prieš miegą.

Nežinau, ar pavyks.

155

UŽSIPRENUMERUOK LAIKO SAU Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

„Tai ne tik pietų, tai – laiko sau prenumerata“, – sako dienos pietų dėžutės prenumeratos „12 O’Clock Box“ sumanytojai viešbutininkė Eglė Stankevičiūtė ir profesionalus muzikantas Julius Valančauskas. Drąsiai nėrę į gardžią savo svajonę, šiandien jiedu kuria viso pasaulio skoniais praturtintą savo šeimos verslo istoriją.

– Egle, Juliau, ar tiesa, kad „12 O’Clock Box“ idėja gimė iš judviejų meilės maistui ir tvariam gyvenimo būdui?

Eglė: Tikrai taip! Sveikas ir kokybiškas maistas bei tvarus gyvenimas su manimi koja kojon žengia ilgai – taip gyvenu jau penkiolika metų ir labai džiaugiuosi, kad Julius

natūraliai priėmė šį mano požiūrį. Dabar tokį gyvenimą gyvename kartu.

Abu mėgstame skanų ir įvairų maistą. Tikime, jog tokį galima pagaminti tik iš gerų produktų. Gardus, sveikas, tvarus ir estetiškas maistas visada buvo mūsų aistra, o dabar tapo ir verslu. Tikrai negalvojame vien apie kalorijų skaičių ir maistines savybes. Mums gerokai svarbiau, kaip produktai užauginti, iš kur jie atkeliavo. Stengiamės susipažinti su ūkininkais, kurių produkciją perkame, ir iš arti pamatyti, koks gyvenimas verda jų ūkiuose.

156

– Ką judu veikėte iki pasinerdami į šią veiklą? Girdėjau, kad Julius – muzikantas! Kuo maisto sritis jus abu suviliojo?

Julius: Bosine gitara profesionaliai muzikuoju nuo septyniolikos metų. Esu dėkingas, jog gyvenimas susiklostė taip, kad muzika buvo ne tik mano aistra, bet ir pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Per savo muziki-

nę karjerą teko groti su gerai žinomais šalies atlikėjais ir grupėmis – „Ten Walls“, „Daddy Was A Milkman“, SEL, „Saulės kliošu“ ir kitais. Koncertuodamas apkeliavau nemažai pasaulio ir labai džiaugiuosi šia patirtimi.

Tačiau be muzikos visada turėjau ir kitą aistrą – maistą.

Mėgau atrasti naujus skonius, maisto gaminimas man visada buvo lyg terapija. Didžiausia meilė ir įkvėpimas maistui atsirado po kelionių Azijoje. Patirtis, kai paprasta moterytė tiesiog gatvėje tau pagamina patiekalą, kurio skonio negali užmiršti labai ilgai, tikrai užburia.

157

158

Egle: Aš pastaruosius šešerius metus praleidau viešbučių versle. Prieš prasidedant pandemijai dirbau viešbučių valdymo įmonėje, kur prižiūrėjau jų maitinimo organizavimą iki atidarymo ir po jo. Dirbti su viešbučiais – fantastiška patirtis. Jie tarsi mažos respublikos, kurių tikslas yra pasirūpinti savais piliečiais – viešbučio svečiais. Joks restoranas niekada neišmokys, kas yra tikrasis svetingumas, tai padaryti gali tik viešbutis. Viešbučiai yra didžiausia mano aistra, tad neabejoju, kad su jais tikrai dar teks dirbti... tik gal kiek kitaip.

Dažnai su Juliumi pasvajojame, jog ateityje norėtume turėti savo nedidelį viešbutuką. Na, ir dar savo fermą! Daug visko ateities planuose. (Šypsosi.)

– O kaip išdrįsote pradėti savo verslą? Pripažinkime, juk kartais tai reikalauja tikrai nemažai drąsos!

– Jei atvirai, nelabai turėjome pasirinkimo. Draugystės pradžioje nemažai laiko skyrėme sau – keliavome po Lietuvą, ilsėjomės. Pirmasis karantinas mums buvo it geriausios

atostogos. Atėjus rudeniui pradėjome dairytis darbų – juk koncertai buvo atšaukiami vienas po kito, o Eglės profesijos tuo metu išvis nelabai reikėjo – viešbučiai išgyveno sudėtingus laikus. Atrodė, kad abu šie darbai – muzikanto ir viešbutininko – tarsi išnyko. Supratome, kad atėjo laikas kurti kažką sau. Julius visada mėgo gaminti, anksčiau tai buvo jo hobis, o dabar – antroji profesija.

Eglė: Pamenu, buvo rugsėjis, daugelis sugrįžo į darbus, vaikai – į mokyklas. Pagalvojusi apie savo darbą biure prisiminiau, kaip kas vakarą namuose gamindavausi rytojaus pietus, juos pakuodavau į dėžutę ir nešdavausi į darbą... Taip ir kilo mintis apie pietų dėžutes. Kas, jei tavimi kažkas pasirūpintų ir tavo dėžutę pristatytų iš vakaro? Pačiam nebereikėtų sukti galvos, apsipirkinėti, gaminti arba kiekvieną dieną valgyti vakarienės likučių.

Taip gimė maisto prenumeratos idėja. Prisiminę, kaip atrodydavo biuras po atvežtų pietų, supratome – norime kurti tvarią prenumeratą, kai maistas atkeliauja 159

dailiose daugkartinėse dėžutėse, kurias išsitraukti darbe – vienas malonumas. Žinoma, neapsiėjome be minčių, ar to tikrai reikia.

Vis dėlto supratome, kad nepabandę niekada nežinosime. Lapkritį atšventę abiejų gimtadienius išleidome prenumeratą. Pamatėme, kad žmonėms tai tikrai įdomu.

Iš lūpų į lūpas pradėjo sklisti geras žodis, prenumeratą išbandė ir keli žinomi žmonės, kurie apie ją pasidalijo su savo sekėjais. Prenumeratorių skaičius pradėjo kilti.

Supratome – privalome augti, o su turimais resursais to nepadarysime, tad pradėjome ieškoti partnerių, investuotojų. Investuotojais tapo „70V“ – rizikos kapitalo fondas ir akseleratorius, investuojantis į didelį plėtros potencialą turinčias B2B (verslas verslui) įmones. Tuo labai džiaugiamės ir puikiai su jais bendradarbiaujame.

– Papasakokite, tai kaipgi veikia ši maisto prenumerata? Kam ji skirta?

– Prenumerata skirta šiuolaikiniam žmogui, kuris rūpinasi savimi ir aplinka, tačiau brangina savo laiką.

Mes žinome, kiek užtrunka apsipirkimas, gaminimas, tvarkymasis... O kas, jei tą laiką žmogus praleistų su šeima ar savimi? Skaitydamas knygą, sportuodamas ar medituodamas? Tai ne tik pietų prenumerata, tai – laiko sau prenumerata.

O veikia ji labai paprastai. Kiekvieną vakarą prenumeratoriams pristatome kitos dienos pietų patiekalą.

Viskas, ką reikia padaryti ‒ išalkus jį pasišildyti. Po tokių pietų nėra jokių atliekų – patiekalas atkeliauja daugkartinėje pakuotėje, kurią galima grąžinti gavus kitą užsakymą.

Maistas nepabos – kiekvieną savaitę prenumeratorius stebiname skirtingomis pasaulio virtuvėmis ir skirtingais patiekalų variantais. Dėžučių meniu keičiasi kasdien, priklausomai nuo sezoninio produktų pasirinkimo ir nuo ūkininkų siūlomos produkcijos. Viduržiemį dėžutėje nerasite šviežių agurkų ar braškių, tačiau galėsite mėgautis maistingomis fermentuotomis daržovėmis.

Niekada nenaudojame iš anksto paruoštų pusfabrikačių

160

– viską gaminame patys, todėl maistas yra šviežias.

Nesustodami dirbame, kad dėžutėje atsirastų kuo sveikesni, švieži ir atsakingai užauginti ingredientai. „12 O’Clock Box“ – tai maistingi, skanūs ir tvarūs pietūs, puikiai tinkantys tiek namams, tiek biuro virtuvei.

– Kokių patiekalų gali tikėtis užsisakiusieji maisto dėžutes?

– Mėgstame nustebinti, tad galite tikėtis visko nuo tailandietiško kario iki itališko rizoto. Vis dėlto gaminame tik tokį maistą, kuris kitą dieną būna toks pats skanus ar dar skanesnis, tad tikėtis mėsainio ir bulvyčių neverta. Daugelis mūsų patiekalų gaminami labai ilgai, neskubant, leidžiant atsiskleisti visoms geriausioms produktų savybėms. Daugelis jų gaminami iš mėsos, tačiau nepamirštame ir žuvies, o kartkartėmis įdedame ir kažką vegetariško.

– Kas kuriant pietų dėžutes jums svarbiausia?

– Visų pirma, produktų kokybė. Esame įsipareigoję mėsos nepirkti iš prekybos centrų ar didelių koncernų.

Dirbame su ūkiais ar turgaus prekeiviais. Daugelis daržovių taip pat atkeliauja iš ūkininkų. Ieškome ekologiškų ir natūralių produktų. Nors vasarą dar nedirbome, bet jau dabar žinome, kiek daug dėmesio skirsime šviežiems vaisiams, daržovėms ir salotoms.

Esame įsitikinę, kad sveikas maistas privalo būti skanus ir sotus. Daug dėmesio skiriame prieskoniams, ieškome, bandome kuo įdomesnius ir turiningesnius receptus, neskubame. Kadangi gaminame vieną patiekalą, jis turi būti pakankamai sotus ir maistingas. Nenorime, kad žmonės apsunktų ar persivalgytų, tačiau papietavus energijos turi užtekti iki vakarienės.

Ne mažiau svarbi ir estetika. Atsidaręs dėžutę, turi norėti valgyti joje esantį maistą, tad gamindami ir dėliodami savo maistą į dėžutes vaizdui skiriame ypač daug dėmesio.

Pietų dėžutė – mūsų prekinio ženklo veidas. Norime, kad kiekvienas, užsisakęs dėžutę, iš krepšio ją trauktų su pasididžiavimu, o ne valgytų pasislėpęs biuro kampe!

161

BON APPÉTIT

GAMINTI MĖGSTU BŪDAMA LAIMINGA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Knygų autorė, tinklaraščio „Duonos ir žaidimų“ įkūrėja Jurgita Vaskel tiki vienu paprastu, tačiau talpiu teiginiu – „Maistas yra gražus“. Būtent tokį, gyvą ir viliojantį prie stalo, jį matome įamžintą jos fotografijose. Kadaise tam, kad maisto gaminimas netaptų nuobodus, ėmusi dokumentuoti savo patiekalus, šiandien moteris skaičiuoja jau dešimtį artimos draugystės su maistu metų.

– Jurgita, esate pusryčių, pietų ar vakarienės žmogus?

– Pusryčių jau seniai nebevalgau – nežinau, kaip nutinka, bet nebespėju. Pietums užkandu ko nors, ką greitai pasigaminu, o vakarienės sėdame visi prie stalo. Lėtai ir ramiai pavalgyti jaukiai šnekučiuojantis – taip, kaip rodo melancholiškuose filmuose apie šeimos gyvenimą – kol kas nepavyksta, bet tikiu, kad ūgtelėjus vaikams galėsime kurti pačias gražiausias šeimos vakarienių istorijas.

– Kaip supratote, jog maistas, tinklaraštis ir maisto fotografija ‒ jūsų kelias? Kuo jums žavi ši sritis?

– Į maisto pasaulį ėjau ilgai. Prieš dešimtmetį pradėjusi rašyti tinklaraštį nenu-

162

maniau, kur jis mane nuves – tai turėjo būti laikinas projektas, skirtas naminiam maistui, kurį tuo gyvenimo etapu buvau priversta gaminti. Kad neprarasčiau motyvacijos, receptais nutariau dalytis. Niekada iki tol negaminau, man tai nebuvo įdomu. Ir pačiai buvo keista sulaukti grįžtamosios reakcijos, komentarų. Taip natūraliai kilo noras gerinti vizualiąją tinklaraščio pusę, tobulėti. Tada išvažiavau gyventi į Londoną, pamačiau, kad tenykštis kulinarijos pasaulis kardinaliai skiriasi nuo to, kurį palikau Vilniuje. Eksperimentuoti namuose bandant atkurti ragautus skonius, fotografuoti ir dalintis rezultatu tapo dar įdomiau. Maistas yra gražus – ne tik siekiu tą perteikti fotografijose, tuo nuoširdžiai tikiu.

163

164

„GERAS MAISTO KADRAS DEVYNIAIS ATVEJAIS IŠ DEŠIMTIES BUS NUFOTOGRAFUOTAS VADINAMĄJA „CHIAROSCURO“ – ŠVIESOTAMSOS TECHNIKA“

– Koks su maistu susijęs šilčiausias jūsų prisiminimas?

– Išsyk kilo prisiminimas apie vieną labai šiltą gegužės popietę Londone. Viename iš daugelio maisto turgų nusipirkę ką tik keptos duonos, įvairiausių naminių užtepėlių ir desertų sukritome ant žolės čia pat žydinčiame parke. Tai buvo pats geriausias improvizuotas piknikas.

– Ar ir jūsų virtuvėje daug improvizacijos?

– Nemažai. Paprastai aklai neseku receptais, manau, kad turiu pakankamai patirties improvizuoti ir tą daryti gerai. Nesėkmių pasitaiko, ir, nors paprastai esu planuojantis žmogus, kurti pietus tik atsidarius šaldytuvą visai smagu.

– Ar sunku būtų apibūdinti jūsų tinklaraščio „Duonos ir žaidimų“ estetiką? Ką jums reiškia skanus maistas?

– Geras maisto kadras devyniais atvejais iš dešimties bus nufotografuotas vadinamąja „chiaroscuro“ – šviesotamsos technika, naudojama dailėje. Kitaip tariant, tai dramatiškas tamsus fonas, šešėliai, ryškus patiekalas.

Visiškas saldainis mano akims! Panaši ir mano tinklaraščio estetika – nedaug rekvizitų, paprastai tamsus fonas ir patiekalas. Neseniai atradau, kad man malonu fotografuoti maistą, serviruotą ant stalo, padengto linine staltiese. Prie naujojo pomėgio pamažu ėmiau pratinti ir namiškius. Suprantu, kad valgytojai ne visada lieka patenkinti kišimu-

si į intymų tête-à-tête su maistu, bet nieko nepadarysi, žino, su kuo prasidėjo. ( Juokiasi.)

O skanus maistas? Toks, kokio tą akimirką norisi labiausiai. Paskutinį kartą valgydama alpau dėl rizoto su bri sūriu. Buvo neįtikėtinai gerai!

Kalbant apie ingredientus, nuo seno esu ištikima rūkytai paprikai ir šviežioms kalendroms. Pirmoji man absoliučiai universalus prieskonis – tiek meksikietiškiems patiekalams, tiek ir paprastoms keptuvėje keptoms bulvėms ar lazanijai. O be kalendrų (labai daug kalendrų) neįsivaizduoju nė vieno rytietiškos virtuvės patiekalo. Jų dedu ir sau kepdama kiaušinį su akute!

– Pirmoji jūsų išleista knyga buvo apie saldžius ir nesaldžius kepinius – ar iki šiol kepiniai yra jūsų meilė? Kuo kepimo procesas jums mielas ir įdomus?

– Ir taip, ir ne. Kepu gerokai rečiau – man, beje, niekada nebuvo įdomu kepti duoną, nepriklausau naminio raugo gerbėjų miniai.

Vienas kitas pyragas ar madlenos, prieš žiemos šventes – bandelės ar koks kitas mielinis kepinys, pica kas kelias savaites. Tiek tų žaidimų su miltais. (Šypsosi.)

Kepimo procese nemažai meditacijos, ypač kai įsipainioja mielinė tešla. Maišyti, minkyti, laukti, kol pakils, vėl minkyti, formuoti, stebėti pro orkaitės dureles, kaip kyla, ir užuosti po namus pasklidusį jaukų kvapą – užtrunki geras kelias valandas, bet, regis, nė kiek nepavargsti, išminkai, iškepi emocijas – ir vėl viskas gerai.

165

166

167

168

– Prieš penkerius metus, kai receptai jau nebetilpo galvoje ir tinklaraštyje, leidote ir elektroninį žurnalą. O koks projektas šiuo metu jums teikia daugiausiai kūrybinio džiaugsmo?

– Išties buvo toks etapas, kai turėjau gerokai per daug energijos ir poreikio savirealizacijai. (Šypsosi.) Šiuo metu didelių projektų neplanuoju, bet esu dėkinga kiekvienam tinklaraščio skaitytojui, gaminančiam pagal mano receptus, ir klientui, kuriam artima mano estetika ir kuris tiki, kad kartu galime sukurti šį tą gražaus. Į kiekvieną projektą einu tiek su nerimu, tiek ir su dideliu džiaugsmu – maisto gaminimas ir fotografija ‒ dinamiškas procesas, čia nepanuobodžiausi.

– Kada mėgstate suktis virtuvėje ir nubarstyti stalviršį miltais labiau – kai esate laiminga ar, priešingai, kai aplanko slogesnės akimirkos?

– Gaminti mėgstu būdama laiminga. Kai lanko nerimas, einu šveisti vonios. ( Juokiasi.) Deja, kasdien jausti vienos emocijos neįmanoma, todėl tenka prisitaikyti prie jų kaitos. Tiesa, nemanau, kad savijauta turi įtakos galutiniam rezultatui – jei nepamiršti būtinų ingredientų, viskas būna gerai.

– Skaičiau, jog jei vakarais neužmiegate, vartote kulinarines knygas ir jose ieškote įkvėpimo, gerų emocijų?

– Taip buvo kadaise, kai neturėjau didesnių įsipareigojimų. Šiuo metu tokios akimirkos labai retos, nes darbas iš namų, vaikai ir tarp keturių sienų uždariusi pandemija pasiima savo duoklę – vakarais tenoriu kristi į lovą.

Bet tiesa, kulinarines knygas man vis dar malonu vartyti, nepaisant fakto, kad daugybę idėjų galima susižvejoti ir pintereste. Paskutinė knyga, ją gavau dovanų – Yotamo Ottolenghi „Flavor“. Man patinka autoriaus ryšys su maistu – jis randa begalę būdų, kaip panaudoti daržoves, ir jo receptai iš tiesų veikia. Į jo idėjas atsigręžiu

pritrūkusi lašelio egzotikos. Dar vienas autorius, kurį visada mielai skaitau – Nigelas Slateris ir jo „The Kitchen Diaries“. Nigelas linkęs į paprastą, naminį, jaukų maistą, gamina iš to, ką užsiaugina savo galiniame kieme Londone ir nusiperka turguje. Lėta virtuvė, lėtas maistas.

– Tikiu, kad maisto tinklaraštininkų namai visi turi ypatingą lėkštėms, staltiesėms ir šaukšteliams skirtą kampelį – papasakokite apie savąjį.

– Mano kampelis – visa virtuvė! Beveik viską, ką perku fotografijoms, naudoju ir kasdieniame gyvenime, dėl to neturiu nė vieno viso lėkščių komplekto – kažkada norėjau įsigyti, bet vėliau nutariau, kad man visai miela ta stalo serviruotės eklektika. Kažkada Vilniuje veikė restoranas, tiekdavęs maistą skirtingose lėkštėse ir klientus prie staliuko sodindavęs ant visokio stiliaus kėdžių – man tai atrodo žavu.

Paprastai renkuosi vienspalvius, baltus, pilkus, juodus ar rusvus indus, tokie gražiausiai atrodo nuotraukose, juose lengviau stilizuoti maistą. Labai mėgstu pretenzingą britišką keramiką. Neaplenkiu ir sendaikčių turgaus, tik jame dažniau ieškau stalo įrankių – dailių šaukštelių ar šakučių.

Tiesą pasakius, mane reikėtų prilaikyti nuo vietų, kuriose esama indų, nes beveik visada prisireikia naujo rekvizitų spintos nario.

– Papasakokite, ką mėgstate veikti, kai nuo virtuvės norisi šiek tiek pailsėti, atsitraukti? Kokios dar veiklos jums kelia geras emocijas?

– Labai mėgstu vairuoti ir garsiai klausytis muzikos. Geriausia, kai galiu suderinti abu dalykus.

Dar – tiesiog vaikščioti po Vilnių, bet tai senas pomėgis, mano miestas kažkaip vis dar sugeba nustebinti ir įkvėpti. Ypač dabar, kai keliauti keblu.

Mėgstu kavą su pieno puta ir vaizdu pro langą – nesvarbu, kur tas langas, svarbiau, kad puodelį galėčiau gerti amžinybę – lėtai ir pasigardžiuodama.

169

MOLIŪGŲ IR BATATŲ SRIUBA SU AVINŽIRNIAIS

• 1 svogūnas

• 200 g virtų konservuotų avinžirnių

• 4 česnako skiltelės

• 200 ml kokosų pieno

• Šlakelis alyvuogių aliejaus

• Druska ir malti juodieji pipirai

• Po ½ a. š. malto cinamono ir imbiero

Keptiems avinžirniams:

• 1 šaukštelis maltos ciberžolės

• 3 v. š. virtų konservuotų avinžirnių

• 500 g sviestinių moliūgų

• Po ½ a. š. maltos rūkytos aitriosios paprikos, maltų Viduržemio jūros žolelių mišinio ir druskos

• 300 g batatų • 200 g cukinijų • 1 l vištienos sultinio

• Aliejaus kepti

Puode įkaitintame aliejuje pakepinkite smulkintus svogūną ir česnakus, kol taps permatomi. Suberkite prieskonius. Ant lėtos ugnies maišydami kepkite 1 min. Supilkite sultinį, užvirkite.

Sudėkite kubeliais pjaustytus moliūgus ir batatus. Virkite 10–15 minučių, kol suminkštės. Sudėkite kubeliais pjaustytas cukinijas, avinžirnius (atidėkite jų 3 šaukštus), pavirkite dar 5 minutes.

Nuimkite likusių avinžirnių odeles. Keptuvėje įkaitinkite šiek tiek aliejaus. Suberkite avinžirnius ir maišydami pakepinkite 5 minutes. Apibarstykite prieskoniais, išmaišykite, pakepinkite dar kelias minutes.

Jei norite tirštesnės sriubos, dalį sultinio nupilkite. Supilkite kokosų pieną, sriubą sutrinkite. Patiekite su keptais avinžirniais.

170

171

172

PERLINIŲ KRUOPŲ RIZOTAS SU VOVERAITĖMIS

Sultiniui:

• 140 g perlinių kruopų

• 600 ml vandens

• 125 ml sauso baltojo vyno

• 1 rozmarino šakelė

• 150 g voveraičių (tinka šaldytos ir tinkamai atšildytos)

• 1 čiobrelio šakelė • 10 g džiovintų grybų

• ½ a. š. šviežių čiobrelių lapelių

Rizotui:

• 1 v. š. maskarponės sūrio

• 20 g sviesto

• Druska, šviežiai malti juodieji pipirai

• 1 nedidelis svogūnas

• 2 v. š. tarkuoto kietojo sūrio

Į puodą supilkite vandenį, sudėkite žoleles, džiovintus grybus, įberkite dosnų žiupsnį druskos. Užvirkite, puodą uždenkite, viryklę išjunkite ir palikite pastovėti 30 minučių.

Puode storu dugnu ištirpinkite sviestą. Sudėkite smulkintą svogūną ir apkepkite maišydami, kol pagels. Sudėkite perskalautas perlines kruopas ir pakepinkite maišydami 2–3 minutes. Supilkite vyną ir kaitinkite, kol kruopos jį sugers.

Sultinį perkoškite. Pilkite po samtį sultinio į puodą su kruopomis ir vis pamaišydami virkite 30 minučių, kol kruopos taps al dente – nei per minkštos, nei per kietos. Įpusėjus laikui, sudėkite grybus ir čiobrelius.

Puodą nuimkite nuo kaitlentės, įmaišykite kietąjį sūrį, maskarponę, jei reikia, pagardinkite druska bei pipirais ir nedelsdami patiekite.

173

APVERSTAS OBUOLIŲ PYRAGAS

• 30 g sviesto

• ½ a. š. maistinės sodos

• 2 v. š. medaus

• 1 a. š. cinamono

• 3 v. š. cukraus

• 200 g miltų

• 3 v. š. grietinėlės

• 4 kiaušiniai

• 3 nedideli obuoliai

• 5 v. š. cukraus

• 110 g maltų migdolų

• 250 ml alyvuogių aliejaus

• 1 ½ a. š. kepimo miltelių

Įkaitinkite orkaitę iki 180° C. 18‒20 cm skersmens kepimo formos atsegamais kraštais dugną patepkite riebalais ir įtieskite kepimo popieriaus.

Sviestą drauge su medumi, cukrumi ir grietinėle kaitinkite ant lėtos ugnies, kol cukrus ištirps.

Sudėkite nuluptus ir perpus perpjautus obuolius nupjautosiomis dalimis į viršų.

Patroškinkite 4 minutes, apverskite ir patroškinkite dar 4 minutes.

Obuolius sudėkite į formą, supilkite karamelę. Dėkite į šaldytuvą.

Sumaišykite miltus, migdolus, cinamoną, kepimo miltelius ir sodą.

Kitame dubenyje kelias minutes paplakite kiaušinius su cukrumi, kol padvigubės. Pamažu drauge su aliejumi įmaišykite miltų mišinį. Į formą sukrėskite tešlą. Kepkite apie 1 valandą. Iškepusį pyragą ištraukite iš orkaitės ir palikite 10 minučių. Tada išverskite į lėkštę. Gali būti, kad ant pyrago viršaus iškils kalnelis, todėl jį, prieš išversdami pyragą, nupjaukite.

174

175

PRENUMERUOK POPIERINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ ČIA IR DABAR! LAMU-SLENIS-SHOP.MYSHOPIFY.COM/COLLECTIONS/PRENUMERATA 176

177

KANADINĖTOJAI Tekstas: Augustė Gittins Nuotraukos: asmeninis archyvas

Gabrielei ir Audriui Gudaičiams-Poderiams gyvenimas retai vyksta pagal planą. Gavę pasiūlymą perkelti savo darbo vietas į Kanadą, jie jaukius namus Pavilnyje iškeitė į dvidešimt penktą aukštą Toronte. Ir kaip netikėta – persikraustė tada, kai sustojo visas pasaulis.

– Kanada turi klišių – įspūdingas gamtos grožis, daug sniego ir be galo draugiški gyventojai. Kokia ši šalis pasirodė jums?

Gabrielė: Toronte gyvename beveik metus. Bet Kanada tokia milžiniška, kad tik suvokęs jos mastą supranti, jog daugelis tų klišių kai kuriose provincijose ne visai tinka. Štai Ontarijas, kuriame įsikūręs Torontas, nė iš tolo neprimena to, kaip daugelis linkę įsivaizduoti tipinę Kanadą – snieguotų kalnų viršūnių čia nerasi. Ontarijuje vyrauja lygumos, o augmenija mūsų, lietuvių, akiai atrodo gana įprasta. Gyvename vos kelios minutės pėsčiomis iki Ontarijaus ežero – mus kasdien galima sutikti prieplaukoje. Vanduo veikia kaip savotiška meditacija, o jos tikrai prireikia dažnai, ypač šiuo sudėtingu periodu.

Keliaudamas Kanadoje dažnai jautiesi taip, lyg būtum fotošope apsuptas specialiųjų efektų. Lyg būtum mažytis skruzdėliukas dideliame galingo pasaulio makete. Ir dar vis pralekiantys triušiai... Stebuklinga! O apie Kanados gy178

ventojus kartais su Audriumi juokaujame, kad jie net per daug mandagūs, vietinių mentalitetas tiesiog stebina. Kai su dukra Odre išriedame į miestą, žmonės mus kalbina, klausia, koks jos amžius, kuo ji vardu, negaili komplimentų.

Dalijasi savo asmeninėmis istorijomis. Ir tai daro ne įkyriai!

Magišką gebėjimą palaikyti organišką ryšį su kitais, rodos, čia įvaldę visi. Žmonių šilumą jaučiame visoje Kanadoje, kad ir kur bebūtume.

Audrius: Dėl skirtingų kultūrų gausos Kanada garsėja draugiškumu ir atvirumu. Tai viena iš priežasčių, kodėl apskritai norėjau čia atkeliauti. Šis kultūrinis bruožas pakeitė ir mane – nors esu užkietėjęs intravertas, būdamas Kanadoje pajaučiau, jog ne tik galiu, bet ir noriu pokalbius užmegzti pirmas. Torontas man pasirodė kaip didelis kultūros metropolis. Dar nesu matęs tiek skirtingų rajonų viename mieste. Žmonės iš viso pasaulio čia atvyksta ne be priežasties – kiekvienas gali rasti dalelę pažįstamų savos gimtinės elementų.

Daugeliui to ir pakanka, kad pradėtų naują gyvenimą.

179

180

181

182

183

– Visą savo gyvenimą perkraustėte pačioje pandemijos pradžioje – pasaulis užsidarė, darbas persikėlė į nuotolinę erdvę... Ar pakalbate, kokia galėjo būti jūsų emigracija normaliomis sąlygomis?

Gabrielė: Audriui pasitaikė puiki galimybė išbandyti jėgas srityje, kurios pusėn jau kuris laikas dairėsi. Susidėliojome visus pliusus ir minusus, nusprendėm, jog reikia iškrapštyti save iš komforto zonos, nepraleisti tokios progos. Bet kai iškrapštėm, tai iškrapštėm...

Abu dirbame toje pačioje įmonėje. Įsivaizdavome, kaip džiaugsimės nauja darbo kultūra, kolegomis, nevaržomai keliausime, ištirsime visas Torontą garsinančias gastronomijos vietas. Bet mūsų gyvenime dar niekas neįvyko pagal planą! Tiesiog imame iš šios kelionės viską, ką šiuo metu galime. Keliaujame, kiek leidžia įstatymai, o vasarą, kai pandemija buvo šiek tiek atslūgusi, susitikdavome ir su Toronte gyvenančiais bičiuliais. Atvirai kalbant, jau sunku ir prisiminti, kas yra tos „normalios sąlygos“. Atrodo, tai buvo taip seniai. Nekantrauju vėl patirti tai, kas buvo nusistovėję, sena, normalu.

Audrius: Lagaminus kroviausi turėdamas tą pačią informaciją kaip ir visi – Lietuvoje buvo pasirodęs pirmasis Covid-19 atvejis. Išskridau likus savaitei iki pirmojo karantino Toronte. Sunku spėlioti, kas būtų buvę, jeigu būtų, nors apie įvairius variantus dažnai pagalvoju ir dabar. Bet juk visi sprendimus darome pagal tai, ką žinome tuo metu – jei regėtume ateitį, viskas būtų paprasčiau. Nemanau, kad verta apie tai daug galvoti.

Toks mąstymas apakina ir skatina ieškoti kaltų.

Pradžia buvo labai sunki, nes buvau svetimoje šalyje, mieste, darbe ir nepažįstamuose namuose be savo šeimos. Puikiai supratau, kad negaliu sau leisti panirti į depresiją. Nors jos visai išvengti ir nepavyko, rinkausi aktyvią kasdienybę. Sėsdavau ant dviračio – tai greitai padėjo man perprasti Toronto gatves, eidavau pasivaikščioti, o kartais ir paplaukioti baidare ežere. Nors tikrojo Toronto gyvenimo patirti neteko, nesėdėjau rankų sudėjęs laukdamas geresnio rytojaus. Savo gyvenimą kuriame patys ‒ nepriklausomai nuo to, kokia nepalanki tam gali būti aplinka.

184

Gabrielė: Mes su Odre atskridome vėliau, pandemijai jau įsismarkavus. Sunkiausias buvo laikas atskirai, kai Audrius buvo vienui vienas naujame mieste. Man dėl to plyšo širdis. Septynių valandų skirtumas taip pat nepadėjo. Jis baigia darbą – mes jau miegame, dažnai prasilenkdavome. Iki išvykimo su Odre laiką leidome pas senelius Mažeikiuose, jautėmės saugiai. Audrius per šitą visą peklą ėjo be šeimos, dirbdamas iš namų, ant taburetės. Tuomet net kėdę buvo sunku jam užsakyti, viskas buvo išpirkta.

Skamba kaip ištrauka iš deficito laikų.

– Viena yra keliauti darbo reikalais, visai kas kita – dėl darbo persikraustyti į kitą žemyną. Ką jums reiškė palikti Lietuvą?

Gabrielė: Aš esu žmonių žmogus. Palikti Lietuvą reiškė palikti savo mylimus tėvus, senelius ir savo brangius bičiulius. Visa kita – antrame plane. Man namai yra žmonės, o ne daiktai ar vietovės. Jeigu galėčiau visus artimuosius turėti čia, Toronte, į Lietuvą gal ir negrįžčiau. Bet vien dėl jų mintys vis dažniau krypsta namo.

Audrius: Kad ir kaip nejautriai nuskambės, bet apie artimiausius žmones, be savo žmonos ir vaiko, per daug negalvojau. Žinojau, kad į Kanadą keliauju dėl profesinės galimybės, kurią praleidęs turbūt niekada sau negalėčiau atleisti. Ir nors ant kelių laikiau vos metų sulaukusią dukrą, buvau pasiryžęs stačia galva nerti į tą chaosą. Dažniausiai taip nesielgiu, bet kažkas viduje man šnabždėjo pabandyti. Ironiška, tačiau Toronte nepraėjus pirmam mėnesiui labiausiai pradėjau ilgėtis draugų, artimųjų. Karantino laikotarpis mano širdyje atvėrė didelę skylę – suteikė man progą po daugybės metų bėgimo nuo savęs akimirkai sustoti ir įsižiūrėti, kas gyvena viduje. Keliavau į Kanadą gilinti savo profesinių žinių, bet išėjo taip, kad labiau stiprinu savo dvasinį pasaulį. Jei mano artimiausi žmonės galėtų būti čia, turėčiau viską, ko nori širdis. Mūsų ryšys ir kartu praleistas laikas man yra brangiausias turtas. Visa kita ‒ tik triukšmas.

185

186

187

188

189

– Ką naujo sužinojote apie save palikę tai, kas žinoma ir saugu – Lietuvą, namus, draugus ir šeimą?

Audrius: Kad per mažai garsiai sakau, ką galvoju. Jei pagalvojate, kaip mylite savo artimus žmones, sakykite tai kaip įmanoma dažniau. Jei kas nors nepatinka, irgi sakykite! Skamba gana paprastai, bet dažnai praleidžiame dalykus, kurie yra tiesiai prieš mus. Ieškome kažko horizonte tik kad suprastume, jog viską, ko iš tikrųjų trokštame, jau turime.

Taip pat supratau, kaip stipriai mūsų gimtinei reikia pasistengti norint tapti patrauklia ne tik turistine, bet ir piliečių trokštama kryptimi. Nekalbu apie ekonomiką, politiką ar kitus tipinius veiksnius. Kalbu apie žmones.

Lietuvai trūksta nuoširdumo ir paprastumo, kuris mane taip žavi čia. Nesvarbu, kokios mūsų politinės ar religinės pažiūros, kokios spalvos esame, kaip atrodome, ką mylime. Visi kraujuojame ta pačia raudona spalva ir visi esame tik trumpam dovanoto laiko turintys žemės gyventojai. Jei tą laiką galėtume išnaudoti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų ‒ ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis taptų kur kas patrauklesnis.

Gabrielė: Aš daug naujo apie save nesužinojau, pasitvirtino jau žinoti dalykai. Pirma ‒ negaliu be žmonių, antra ‒ nemoku būti vienoje vietoje, prisėdusi užpakalį. Taip dažnai sako mano tėvai. Pasak jų, aš esu „terbakrauskis“ ir per daug blaškausi po pasaulį. Kelionės yra mano gyvenimo variklis, neįsivaizduoju savęs vienoje vietoje. Keliaudama augu. Labiausiai gyvenime bijau nuobodulio. Per pirmąjį karantiną negalėjome skristi į kitas provincijas, todėl buvome išsinuomoję keletą „Airbnb“ namukų miškuose. Tai leido pakeisti aplinką, perkrauti smegenis. Kai per savaitę galvon susikiši nemažai žiniasklaidos brukamo triukšmo, vėliau norisi nuo jo pabėgti, prasivalyti energiją gamtoje.

– Abu keliaujate, dirbate tarptautinėje kompanijoje.

Ar dar egzistuoja toks dalykas kaip kultūrinis šokas?

Audrius: Visada buvau kosmopolitiškas, manęs Toronte niekas nešokiravo. Gal tik maloniai nustebino, kad žmonės visus darbus mato ir dirba garbingai. Nesvarbu,

190

ar esi valytojas, parduotuvės kasininkas, ar kostiumuotas ofiso darbuotojas – visi malonūs, plačiai šypsosi, linki geros dienos ir esant progai pajuokauja. Jauni padavėjai ar baristos supranta, kad tai laikinas etapas, todėl sugeba savo darbu mėgautis. Nesu sutikęs nė vieno, kuris būtų skundęsis dėl to, ką tam tikru gyvenimo tarpsniu veikia.

Gyvenimas čia teka ir liejasi.

Gabrielė: Aš vis dar nepripratau prie visur persekiojančio kanapių kvapo. Nors jis visur aplink, sunku patikėti, kad tai visiškai legalu. Taip pat Toronte mane vis nustebina benamiai. Susimąstau, gal jie tiesiog pankai?

Važiuojant metro ar tramvajumi galima pamatyti vieną ar kitą netikėtą jų performansą. Pavyzdžiui, vienas į nematomą mikrofoną skaito eiles apie Amerikos prezidentus ‒ besiskusdamas pažastis ar besikirpdamas nagus. Manau, Marinos Abramović gerbėjai liktų sužavėti.

Visai netoli Odrės darželio sutinku moterį, kuri kažką rėkia tokiu girgždančiu balsu, išgalvota kalba, lyg bandytų užkerėti. Manau, jos balsas labai gerai tiktų į kokią gotikinio metalo muzikos grupę.

– Ko labiausiai ilgisi jūsų širdys?

Gabrielė: Labiausiai ilgiuosi tėvų. Laimei, jie naudojasi technologijomis ir mėgsta ilgus vaizdo pokalbius.

Norisi vėl turėti galimybę susitikti su draugais. Net nereikėtų jokios ypatingos veiklos. Tiesiog norėčiau su jais pabūti: lėtai, neskubant, su mūsų draugų ratui būdingomis vakarienėmis ir aplink zujančiais vaikais.

Audrius: Kaip ir Gabrielė – artimųjų. Taip pat važinėti motociklu, man tai buvo it terapija. Pasiilgau ilgų vakarų prie degančio laužo ir to lietuviško rytinio rasos kvapo. Ir dar sūrelių!

191

192

193

SUPRASTI MADĄ

KAIP REIŠKINYS TAPO MADA? Tekstas: Miglė Kazėnaitė, edukacinio projekto „Suprasti madą“ lektorė, kultūros antropologė, stilistė Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas Stilius: Raimonda Simulytė

Sunku būtų oriai ginčytis su teiginiu, jog mada šiandien ‒ neatsiejama rutinos dalis. Ar manai ja besidomįs, ar ne – visai nesvarbu, juk kol nevaikštai nuogas arba susisupęs į paklodę, tol dalyvauji labai sename, turbūt tokiame sename kaip visa žmogiškoji civilizacija žaidime. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, pats mados reiškinys yra labai senas, o štai šiuolaikinė mados industrija – visai jauna sociokultūrinė ir ekonominė ekosistema.

Problemos ir galvosūkiai bandančiajam suprasti madą ir prasideda šiame taške, mat net ir labai gerai perpratęs moderniąją industriją, garsiausių mados namų kūrybinių linijų labirintus, supratęs mados verslo plonybes ir išmokęs įtakingiausių mados fotografų pavardes, bet nė kiek nepasidomėjęs reiškinio kilme ir istorija, įkrenti į tą gražią budistinę pasaką apie tris aklus vienuolius, mėginusius nupiešti dramblį. Vienas jų pačiupinėjo dramblio straublį, antras koją, o trečiajam teko garbė paglostyti dramblio ausį. Todėl dramblys vienam atrodė

194

minkštas ir panašus į gyvatę, kitam kaip rąstas, o trečiasis kalbėjo apie dramblį kaip apie didelį, šiltą drugelį.

Panašiai ir su mada – tik ar būti, ar nebūti aklu vienuoliu, beveik hamletiškai galime pasirinkti patys.

Mados sąvoka pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta XVII amžiuje. Nereikia manyti, jog procesų, šiandien priskiriamų mados sąvokai, iki tol nebuvo. Tiesiog Prancūzijoje valdant Liudvikui XIV, sąvoka tapo reikalinga norint kaip nors pavadinti ekonominių ir industrinių procesų grandinę, kurią, sugalvojęs sezoninę mados kaitą (ligi tol tokio dalyko kaip pavasario‒vasaros ar rudens‒žiemos tendencijos nebuvo), užkūrė tuometinis Prancūzijos finansų ministras Jeanas Baptiste’as Colbert’as. Šiam žmogui galime padėkoti už šiuolaikinius drabužių dėvėjimo principus, savaiminį supratimą, jog, ant suknelės prisegus kailį, ji netaps žiemai tinkamu apdaru, ir pirmąjį šiuolaikinės mados industrijos užkūrimą.

195

FAVORITAI – DVARO INFLUENCERIAI Pagrindinis ir svarbiausias barokinės mados industrijos elementas, be abejonės, buvo nuomonės formuotojai – nepritempinėdami drąsiai ir užtikrintai galime teigti, jog šiuolaikinio influencerio veikimo modelis yra lygiagretus baroko nuomonės formuotojų veiklai. Baroko laikotarpiu, kaip ir šiandien, nuomonės formuotojas privalėjo atitikti tam tikrus vyraujančio elitizmo standartus. Jis, su retomis išimtimis, turėjo pasižymėti reikiama kilme (aristokratiška) ir, be jokių išimčių, reikiamu artumu valdovui. Liudviko XIV favoritai savaime tapdavo nuomonės formuotojais karaliaus dvaro aplinkoje, o mada juk toliau ir nesiekė. Uždara, subkultūrą primenanti aristokratų bendruomenė reklamavo mados objektus vieni kitiems, o viskam dirigavo ir iš to turtėjo Liudvikas XIV – Karalius Saulė. Toks makiaveliškas aukso viliojimas iš aristokratų kišenės vadinamas prabangos ekonomika. Nesuklyskite, favoritų – nuomonės formuotojų – būta ir renesanso laikais ar net viduramžiais, tačiau nuo barokinių ir moderniųjų jie iš esmės skyrėsi, mat tokio influencinimo tikslas anuomet dar neturėjo esminės dėlionės detalės – tikslo parduoti.

Istoriniai šaltiniai pasakoja apie išvystytą tokių influencerių veikimo principą: karaliaus paliepimu favoritai reklamuodavo naujamadiškus nėrinius, girdavo prancūziškus audinius ir populiarindavo naujausias tendencijas tarp dvariškių taip, kad jiems atsispirti tapdavo tiesiog neįmanoma. Ilgametė Liudviko XIV favoritė ir vaikų motina Athenaise de Montespan, tik sužinojusi, jog laukiasi pirmojo karališkojo kūdikio, siekdama pabrėžti savo padėtį ėmėsi dėvėti ant pilvo labai išpūstas sukneles. Netrukus jau net ir netekėjusios dvaro damos atrodė it būsimos motinos. Tokia stipri buvo šios karališkosios favoritės įtaka! Beje, tokia laisva ir plati suknelė kostiumo istorijoje tituluojama pirmuoju nėštumo drabužiu.

Dėl aiškumo derėtų pridurti, jog pagrindiniu influenceriu, be abejonės, save karūnavo pats Liudvikas XIV, su nepaprasta aistra ir apskaičiuotu tikslumu madą pavertęs vienu iš diktatoriškosios valdžios įrankių. Beje, Prancūzijos kaip mados valstybės autoritetas valdant šiam valdovui Europoje buvo sąmoningai auginamas labai šiuolaikiškais būdais ‒ pa-

196

sitelkus pamfletinius eilėraštukus, erotiškus piešinius ir graviūras. Prancūziškoji mada, kaip itin viliojanti, pikantiška ir gundanti, buvo populiarinama aplinkinių valstybių dvaruose.

Taigi ne tik sezoninė mada, bet ir strateginė valstybės komunikacija sąmoningai ir labai veiksmingai prasidėjo auksuotose Versalio menėse.

PIRK PREKĘ PRANCŪZIŠKĄ Barokinė prancūziškosios mados industrija nebūtų galėjusi apsieiti ir be manufaktūrų. XVII amžiaus Prancūzijoje buvo itin susirūpinta aukso iškeliavimu į aplinkines šalis ‒ juk siekiant patenkinti šilko ir brokato poreikį daugybė lėšų išplaukdavo persams, ne ką mažiau susižerdavo ir Anglija, garsėjusi vilnos audiniais. O tai Liudviką XIV ne juokais piktino, todėl gamybos šalies viduje užtikrinimas tapo antra po karinės ekspansijos svarbiausia jo valdymo užduotimi.

Manufaktūrų steigimui skirtas dėmesys atsipirko, o monarcho valdymo pabaigoje prancūziškajam mados žvėriui pašerti reikalingų žaliavų buvo pagaminama tiek, jog jomis buvo galima prekiauti ir su kitomis valstybėmis. Įstatymu buvo įtvirtintas šūkis „pirk prekę prancūzišką“. Viena Versalio dvaro legenda pasakoja, jog Liudvikas XIV, sužinojęs, kad jo paties sūnus dėvi iš angliškos medvilnės pagamintus marškinius, taip įsiuto, jog visų dvariškių akivaizdoje liepė jam juos nusivilkti ir sudeginti čia pat, prie valdovo kojų. Žinoma, nuo baisesnės bausmės jaunuolį apsaugojo karališkas kraujas, tačiau pamoka kitiems aristokratams buvo akivaizdi – pirk prekę prancūzišką arba rizikuosi didesniais statymais nei vien marškiniai.

ALIEJINĖ TAPYBA IR FOTOŠOPAS Mados svarba barokinėje Prancūzijoje prilygo aristokratiško etiketo svarbai. Šie du dedamieji sudarė kitoniškos žmogiškosios rasės kaukę, kurią tiek daug amžių oriai dėvėjo aristokratai.

Versalio rūmai judėjo tarsi baleto piešinio schemomis, toks lėtas ir grakštus kiekvieną žingsnį prižiūrintis buvo tuometinis prancūzų etiketas. O mados objektai labai svariai prisidėdavo prie aristokratiškos kilmės spindesio ir dvariškio vertės rūmuose.

197

Žinoma, įsimintiniausius papuošalus bei apdarus reikėjo įamžinti. Tam puikiai tarnavo aliejinė tapyba, kuri anuomet savotiškai atstojo šiuolaikinę fotografiją. Aliejinėje tapyboje taip pat vyravo tam tikri grožio standartai: aukšta kakta, putlumas, balta oda ir didelės drėgnos akys – tai barokinio šedevro ženklai. Žinoma, šiandienio fotošopo užgrūdintas žiūrovas nebūtinai tiki, jog visi baroko aristokratai, nutapyti vadovaujantis tokiomis gairėmis, tikrai taip ir atrodė, tačiau smagu žinoti, jog ne mes vieni kartais neatpažįstame savęs nuotraukose.

Nuo baroko laikų ligi šiandien vaizduojamojo meno dailinimas pagal vyraujančius grožio standartus nieko nestebina.

DVARO BALETAI IR MADA Liudviko XIV Versalyje šalia vis gludinamo etiketo ir mada pasipuošusios diktatūros skambėjo nemažai muzikos.

Liudvikas XIV be galo mėgo baletą. Pats būdamas puikus šokėjas, to reikalavo iš visų savo dvariškių, o tarp dailiausiai šokusių damų neretai susirasdavo ir favoričių. Beje, jau minėtoji Athenaise de Montespan Liudviko XIV širdį ir pavergė baleto sūkuryje. Ir, gerai žinodama savo svarbiausią ginklą, tikslui pasišventusi moteris niekuomet nenustojo šokusi – net paskutiniaisiais nėštumo mėnesiais (o nėštumų turėjo net septynis) grakščiai ir didvyriškai sukdavosi dvaro šokiuose, kad tik valdovo žvilgsnio nepagautų kita nimfa.

Taigi baletas dvare buvo rimtas reikalas. Visi į šokį žiūrėjo rimtai, bet dar rimčiau tekdavo žiūrėti į dėvimus kostiumus.

Kadangi baletus valdovas rengdavo tuomet, kai reikėdavo pasipildyti valstybės iždą, per pigus ar per kuklus apdaras ant aristokrato šokėjo kūno galėjo taip užrūstinti karalių, jog po to grėstų tik tremtis į savo provinciją ir visiška karališkojo asmens užmarštis.

Tad konkuravimas turtais ir kūrybiškumu siekiant įgyvendinti gauto baleto personažo idėją tapdavo aristokratų kasdienybe. Kostiumams tikrai nieko nebuvo gailima! Prabangiausi audiniai, brangakmeniai ir siuvinėjimai, įmantriausi kirpimai bei kaukės... Ir ne kartą per metus, kaip įprasta karnavalams, o bent kelis kartus per mėnesį!

Reikėtų paminėti, jog baleto įtaka visam mados reiškiniui 198

smarkiai juntama ir šiandien. Mados fotografija neretai lyginama su šokiu, o taip yra todėl, jog XIX amžiuje mados fotografijos meno formai žengiant pirmuosius žingsnius, modelio darbas visuomenei atrodė ganėtinai nepadorus, tad pirmiesiems mados fotografams pozuoti sutikdavo tik aktorės ir balerinos. Klasikinės šio meno gairės, plastika ir kūno formų reikalavimai paveldėti iš pirmųjų modelių balerinų.

Vėlesnės fotografų kartos mokėsi iš pirmųjų, o populiarėjant fotografijai grožio etalonai keitėsi. Suvokus kūno normatyvų madoje kilmę, tampa kiek lengviau suprasti ir atleisti moderniajai mados industrijai už liekno ar net itin liekno, tačiau stipraus kūno kulto aukštinimą.

MADOS ISTORIJA NEKALBA APIE TOLIUS Versalio rūmuose susikūrusi ankstyvoji mados industrijos forma savo sudedamųjų dalių aktualumu ir mažybinių prototipų atitikmenimis šiandieninėje madoje stebinti galėtų tik tuomet, jei leistume sau užmiršti, jog mada sukasi ratu ne todėl, kad pasiilgstame praėjusių dešimtmečių siluetų. Mada sukasi ratu, nes žmogiškosios civilizacijos iššūkiai, problemos, aistros ir estetiniai dirgikliai iš esmės nesikeičia. Jie vystosi, auga arba nyksta, kinta problemų mastas, tačiau impulsai visuomet lieka panašūs. Juk priežastys rengtis visuomet tos pačios: dėl klimato, lyties stereotipų ar socialinės hierarchijos reikalavimų. Keičiantis šiems pagrindiniams veiksniams, labiausiai keičiasi ir kostiumas. Žinoma, apdarus keičia ir muzika (valso atsiradimas suformavo „black tie“ aprangos kodą ir iš esmės perkūrė vyrišką kostiumą), medicininiai atradimai ar technologiniai laimėjimai, bet minėtoji šventoji trejybė, kuri iš esmės atspindi nuo antikos susiformavusį žmogaus paveikslą, išlieka. Būtent tokį paveikslą ir rengia mada!

SUPRASTIMADA.LT

199

AKIMIRKŲ DIEVAI #formos Anna Beam Keramikė JAV Instagram: @anna__beam

200

201

AKIMIRKŲ DIEVAI #formos Ito Ceramics Keramikos namai Instagram: @itoceramics

202

203

AKIMIRKŲ DIEVAI #formos Kristina Dam Studio Baldų kūrėja Danija Instagram: @kristinadamstudio

204

205

AKIMIRKŲ DIEVAI #formos Michele Bianco Keramikė Škotija Instagram: @michelebiancostudio

206

207

I K I PA S I M AT Y M O K O VÄ„ !

208