Issuu

2020 GRUODIS (107)

Å½I EMO S

ST EBUKL A I

JAUKIŲ NAMŲ PĖDSAKAIS 2

Namai yra ten, kur vakarais dega žvakės, ramiai sukasi vinilinės plokštelės, savo saldžiomis natomis kvepia hiacintai. Kalėdų pasakų toli ieškoti nereikia – jas čia pat, namuose, kuriame patys.

Kalėdų magiją susikurti padės išskirtinių aksesuarų ir baldų salonas DESIGN+

www.designplus.lt

DOMUS GALERIJA P. Lukšio g. 32, Vilnius +370 699 84511 info@designplus.lt designplus.lt 3

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė

Algė Ramanauskienė

Vaida Jankūnaitė Lina Jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas

Žurnalistė Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Verslo plėtros vadovė Stilistė

Viršelis :

Nuotrauka: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

www.isto.It â€¢ www.baxter.it

ŽIEMOS STEBUKLAI 2020 GRUODIS (107)

REDAKCIJOS LAIŠKAS 1929-aisiais garsus to meto vengrų rašytojas, žurnalistas Frigyesas Karinthy sukūrė, rodos, paprastą, bet kartu jaudinančią teoriją, pasakojančią apie tai, kaip mes, pasaulio gyventojai, glaudžiai susiję. Ji skamba maždaug taip: visi pasaulio žmonės vienas nuo kito nutolę per šešis (arba mažiau) rankų paspaudimus. Prabėgus keliems dešimtmečiams šešių rankų teoriją pasigavo vienas amerikiečių scenaristas, apie tai sukūręs filmą ir taip ją paskleidęs po pasaulį. Nežinau, kaip jums, bet man ši teorija labai patinka. Argi idėja, kad nuo bet kurio pasaulio žmogaus – dievinamo aktoriaus, kino režisieriaus, mados dizainerio, sporto pasaulio žvaigždės, mylimo rašytojo, NASA kosmonauto, o gal ateities mylimojo – jus skiria vos šeši (įsivaizduojate, šeši!) rankų paspaudimai, jums neatrodo išlaisvinanti? Svajones pritraukianti truputį arčiau žemės? Šis metų laikas – pats geriausias laikas svajoti. Jeigu kažko tikrai labai labai norite, žinokite, kad kartais tereikia išdrįsti ištiesti ranką (o gal šių dienų kontekste užteks ir „žaibo“?), nes nuo jūsų gyvenimo herojaus jus skiria vos penki žmonės. Arba dar mažiau. Jei ne tokioje ir tolimoje ateityje turėsime galimybę atostogauti Mėnulyje ir Marse, paspausti ranką penkiems žmonėms nebeatrodo tokia neįveikiama užduotis, tiesa? Viskas pasaulyje susiję. Todėl svajonės pildosi, o geri darbai sugrįžta. Per šešis rankų paspaudimus. Smagaus skaitymo! Karolina A. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

NAUJIENOS

Lėto gyvenimo ritualams Lova „Rest“ Juodas ąžuolas 780 Eur

NAUJIENOS

Darbo stalas „Script“ Dūminis ąžuolas 485 Eur

Kabykla „Kreiva“, maža 150 Eur

Kavos staliukas „Wood Mind“ Ąžuolas 485 Eur

Daiktų krepšys „Oval Elegant“,

Lovos staliukas „Merge“

Meldai. Pynėja Vaida Vaitkė

Sendintas ąžuolas Diz. Evelina Kudabaitė

150 Eur

325 Eur

11 Prekes galite įsigyti internetinėje parduotuvėje wwww.iddo.lt arba „IDDO“ namuose Užupio g. 15 Vilnius.

NAUJIENOS

PUOŠKIMĖS NAMUOSE! Dizainerė Toma Jankauskaitė pristato naują šaltojo sezono kolekciją. Trylika suknelių modelių, pavadintų lietuviškais moterų vardais, akį traukia smulkiais gėlių raštais ir langeliais. Naujosios kolekcijos koloritas ir modelių pavadinimai – neatsitiktiniai. Pasak dizainerės, kai praktiškai negalime keliauti svetur, kai dalis artimųjų ir draugų labai toli, natūraliai atsigręžiame į save ir atrandame, ką gražaus turime šalia. „Kolekcijoje nugulė mūsų kraštovaizdžiui artimos spalvos, o suknelės buvo pakrikštytos daugybę metų skaičiuojančiais lietuviškais vardais: Ona, Medeina, Gabija, Milda, Vaiva ir kitais.“

RYŠKŪS MIEGO RITUALAI „DecoFlux“ kartu su menininke Agne Kišonaite ant aukščiausios kokybės satino patalynės sukūrė paveikslo ,,Ritualas“ interpretaciją. Agnė Kišonaitė – profesionali menininkė, kasdienius objektus prikelianti naujam, netikėtam gyvenimui. Išraiškingas, spalvotas ir prasmingas jos menas, užgimęs drobėse, persikelia ant baldų ir įvairiais pavidalais priglunda prie kūno. Nors patalynei dažniausiai pasirenkamos pastelinės spalvos, šiandien „DecoFlux“ pristato nepakartojamai ryškių spalvų satino komplektą, skirtą visiems, kurie myli ir lepina save ir ryškioje patalynėje nori atrasti naują grožio miego ar rytinio kavos puodelio ritualą.

WWW.DECOFLUX.COM

NAUJIENOS

REIKALINGOS DOVANOS Artėjančių Kalėdų proga artimiesiems dovanokite praktiškas dovanas. WOLL „Diamond Active Lite“ puodas su stikliniu dangčiu – maisto gaminimo revoliucija žemame slėgyje! Nėra nieko paprasčiau ir lengviau nei gaminti su šiuo puodu – iki penkiasdešimt procentų trumpesnis gaminimo laikas ir iki septyniasdešimt procentų daugiau sutaupytos energijos! Ruošiant maistą žemoje temperatūroje išsaugoma daugiau vitaminų, sustiprinamas skonis, sumažinamas kvapų pasklidimas, o paruošti patiekalai būna itin minkšti ir sultingi. Dėl patentuoto dangčio mechanizmo puodas lengvai atidaromas ir uždaromas viena ranka.

WWW.IMPERIJA.LT

VEGANIŠKA PRABANGA PLAUKAMS Paryžiečio plaukų stilisto J. F. Lazartigue sukurtas sausas aliejus plaukams ne šiaip pavadintas svajonių priemone: jo saugi veganiška sudėtis be silikonų padeda pasirūpinti sausais, lūžinėjančiais, žvilgesį praradusiais plaukais net keturiais skirtingais būdais! Arganų, abrikosų, kamelijų ir Egipto snapučių aliejų kompozicija su magišku gėlių aromatu švelniai apgaubia plaukus rūpesčiu ir botaniška prabanga.

WWW.COSME.LT

DEŠIMTUKAS | 12345678910

DEŠIMT JOS LAIMINGO GYVENIMO INGREDIENTŲ

ŠEIMA. Giedrius ir Ūla. Rodos, nepamenu savęs iki jų. Auginame vienas kitą kasdien. Keliamės be žadintuvų. Jiedu – mano meilė, draugystė, pamokos ir prasmė.

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretas: Sandra Rim

Kalėdos ir šeima, skandinaviška estetika, seno ir naujo dermė, kasdieniai gamtos stebuklai – visa tai ir dar daugiau sugulė į komunikacijos specialistės ir dvejų metukų Ūlos mamos Erikos Paulauskės įkvėpimų dešimtuką.

2 14

SENDAIKČIAI. Nuo mažų dienų ieškodavau lobių močiučių palėpėse, vėliau prisidėjo dėvėtų drabužių parduotuvės, sendaikčių butikai, blusturgiai ir daiktų iš antrų rankų paieškos internete. Savo slaptą vietelę randu, kad ir kur bebūčiau – Kaune, Londone ar Moristaune (JAV), kur esu dabar. Mėgaujuosi pačiu paieškų procesu, o vėliau – pratęstu kokybiško daikto gyvenimu už dažnai simbolinę kainą. Laimikių išvystumėte ir mūsų šeimos drabužių spintoje, ir namų interjere.

KALĖDOS. Kai gimė dukra, šventės įgavo naują prasmę. Ypač – Kalėdos. Kasmet Ūla supranta vis daugiau, įsitraukia į pasiruošimą, tad noriu jai pasakoti apie tradicijas, rodyti, ką galima sukurti patiems. Rankdarbiai, dekoracijos, stalo dengimas man – it meditacija. Šiemet ant namų durų – mano pintas vainikas, o mūsų eglė puošta sendaikčiuose rastais ir pačios gamintais žaislais. Turbūt iš dalies pildau savo vaikystės svajonę turėti lubas siekiančią žaliaskarę. Tiksliau, pildo vyras Giedrius, ją atgabendamas į namus.

MUZIKA. Mūsų namuose praktiškai visada skamba muzika. Mėgstu ramų, lengvą, net melancholišką skambesį. Ypač – balades ir akustines versijas. Mano grojaraštyje – turbūt viskas, ką internetu groja „Neringa FM“, „Golden Parazyth“, taip pat Gregory Porteris, Jessie Ware, Michaelis Kiwanuka, „RY X“ ir kiti. Foninė muzika padeda susikaupti rašymui, idėjų kūrimui. O atmintyje nešiojuosi dainas, kurios siejasi su tam tikrais gyvenimo etapais – žmonėmis, įvykiais, pokyčiais. Kaskart išgirdusi konkrečius kūrinius sugrįžtu į tas akimirkas.

SKANDINAVIŠKA ESTETIKA. Keliaudama esu tik trumpai aplankiusi Skandinavijos šalių sostines, pasakišką Laplandiją ar žadą atimančią Bergeno gamtą, tačiau kažkada pastebėjau, kad man patinkantys interjero, namų dekoro, indų, gatvės stiliaus, vaikų drabužių ar žaislų pavyzdžiai kaip susitarę visi sukurti Skandinavijoje. Rodos, paprasti elementai – vilna, medvilnė, molis, medis, stiklas, popierius – skandinavų rankose virsta ilgaamžiais gero skonio ir aukščiausios kokybės sinonimais.

6 7

ĖJIMAS PĖSTUTE. Iš manęs prasta bėgikė, o eiti galiu valandų valandas. Esu išvaikščiojusi nesuskaičiuojamus kilometrus Kauno, Vilniaus, Londono gatvėmis, parkų, miškų, pajūrio takais. Ėjimas – viena maloniausių nuovargio formų, jis leidžia aplinką matyti kitomis akimis, pastebėti menkiausias detales: atitrauktas namų langų užuolaidas, vitrinų dekorą, lauko reklamų šriftus, žmonių aprangos akcentus... Aiškiau užuodi kvapus ir girdi garsus. Iki šiol užsispyrusiai vaikštau pėsčiomis ir šalyje, kur kone visi turi automobilius.

TINKLALAIDĖS. Būdas sužinoti kažką naujo, išlipti iš socialinio burbulo ar įsitikinti, jog skirtingus žmones kamuoja panašūs klausimai. Tinklalaidės geba sukurti itin artimą ryšį su klausytoju: užsidedi ausines ir, atrodo, balsas kalba tik tau, lyg gero pažįstamo. Favoritų sąraše – „Dreamers and Humans“, „Sultys“, „Lėtai apie pasaulį“, „Kalba mamos“, „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“. Ypatingi sentimentai – „Nara“. Ją su komanda kuria brolis. Klausau nuo pirmos laidos ir vertinu už gebėjimą itin kruopščiai atskleisti šių dienų visuomenės temas.

LANGAI Į GAMTĄ. Tokius mes turime savo dabartiniuose namuose. Kone kasdien stebim į kiemą ateinančias stirnas. Maniau, kad priprasiu, bet kaskart jas išvydusi džiaugiuosi kaip vaikas. Ką jau kalbėti apie Ūlą! Augau kaime, svajodama apie miestą. Laiko ratas apsisuko ir dabar vertinu gamtą – gera, kad kiemas žalias, o miškai, parkai ir vandenynas – arti. Pastebiu metų laikų ir orų kaitos ženklus, paukščių garsus, augalus. Mėgstu paganyti akis po debesis, mėnulį ir žvaigždes. Magija – tereikia užversti galvą.

ERDVĖS SU ISTORIJA. Mane traukia autentiškos vietos, išsaugotos besikeičiant kartoms ir tendencijoms. Įkvepia naujam gyvenimui prikelti dvarai su neužmaskuotomis laiko žymėmis ant sienų, lubų ir grindų. Įsivaizduojant svajonių namus prieš akis iškyla aukštos lubos, dideli arkiniai langai plačiomis palangėmis, dvivėrės durys, kokliai, lipdinių ornamentika, kadaise eglute sudėtos natūralaus medžio grindys... Žavi žmonės, gebantys išlaikyti balansą tokias erdves užpildydami šiuolaikinio minimalizmo ir vintažo deriniais.

LIETUVOS KŪRĖJAI. Kur bebūtų mūsų namai, gera žinoti, kad juose „gyvena“ kažkas iš Lietuvos. Ant kambarių sienų – Kissi Ussuki ir Karolio Strautnieko printai, mano spintoje – „Studio Toma“ suknelės ir „Toks Visoks“ rankinės. Ūlos lentynose – močiutės ir „Matte Home“ megztiniai, „Malpli“, „Got You Dragon“, „Millaw Kids“ drabužiai, „Čiubas“ kepurės. Lopšines dainuojam su „Nonno Kids“ ir „Made by Ugne“ žaislais. Pas vienus kūrėjus atvedė draugystės, pas kitus – jų darbai. Dabar svajoju apie lietuviško lino patalynę ir bičių vaško žvakes. Artėjant Kalėdoms linkiu palaikyti savus!

AŠ ESU POEZIJA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

Jų namuose laiškai Kalėdų seneliui jau parašyti. Iškeliavo iš namo tarp pušų jie net aštuoni: vienas mamos, dailininkės, dizainerės, kūrėjos Ievos Juodelytės, antrasis tėčio, kino operatoriaus pirmojo asistento Martyno Šiaučiūno, dar penki jų vaikų – Domicelės, Rapolo, Tumo, Gabrieliaus ir Ramojaus. Aštuntąjį išsiuntė juoda kaip anglis kalytė Baltapėdė. Ar laiškuose užrašytos svajonės išsipildys, paaiškės Kūčių naktį. O gal ir dar vėliau, kada nors, - juk stiprūs norai ir svajonės anksčiau ar vėliau pildosi.

PRENUMERUOKITE ELEKTRONINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ UŽ SIMBOLINĮ 1 EUR/MĖN MOKESTĮ ARBA TAPKITE MŪSŲ „PATREON“ RĖMĖJU IR NEVARŽOMAI MĖGAUKITĖS „PREMIUM“ TURINIU!

KOKĮ PASAULĮ PALIKSIME SAVO VAIKAMS? Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Kas gali būti mieliau už parduotuvę, kurią savo anūkams įkūrė močiutė? Už vietą, kurioje apsigyvena tik kruopščiai atrinkti, socialiai atsakingi ir savas istorijas turintys daiktai? Tvari vaikystė, atsakingi pirkiniai, kuo mažiau aplinką veikiančios medžiagos – apie tai kalba vaikiškų daiktų parduotuvėlės „Umumu“ įkūrėjai. „Žemę skolinamės iš savo vaikų“, – jaudinančią frazę apie mūsų visų planetą prisimena viena jų ir žodis po žodžio guldo savo krautuvėlės istoriją.

– Girdėjau, kad „Umumu“ – tai močiutės savo anūkams įkurta krautuvėlė. Papasakokite apie tai! Kaip ir kada viskas prasidėjo? Kaip įsižiebė ši idėja? – „Umumu“ – tvarių prekių krautuvėlės vaikams – idėją brandinome jau trejus metus, tačiau jai buvo lemta išsipildyti tik dabar, 2020-aisiais. Mintis įkurti krautuvėlę kilo, kai mano dukra laukėsi pirmojo mūsų anūko – norėjosi jam rasti ir suteikti viską, kas geriausia ir sveikiausia. Jau tada užsienyje matėme daug gražių drabužėlių, sukurtų mažų įmonių, pasiūtų iš organinės medvilnės arba kitų sertifikuotų (nekenkiančių žmogui ir gamtai) audinių. Lietuvoje galėjome rasti tikrai begalę gražių daiktų, bet nebuvo to, ko norėjome, kas turėtų istoriją. Atrodė, kad daiktai – žaislai, rūbeliai – pagaminti tik tam, kad nenustotumei vartoti, jie buvo greitai lūžtantys, plyštantys, gendantys, nepatvarūs, neorganiški. Laikas atidaryti krautuvėlę atėjo tada, kai baigėsi dvidešimt metų trukusi mano karjera vienoje tarptautinėje įmonėje. Buvau nusprendusi pailsėti, pakeliauti, skirti laiko sau. Tačiau, kaip vėliau pasirodė, būti ramiai – ne man. Greitai visi susirinkome, pasitarėme ir aš jau skridau į Paryžių ir Kopenhagą susitikti su tiekėjais. Tokios kelionės yra nuostabios – sutikau daug darbui ir kūrybai pasišventusių žmonių. – Tai kas gi gyvena jūsų parduotuvėje? Ką užsukusieji joje suras? – Visų pirma, joje gyvename mes – dvi močiutės ir mano žentas Tomas. Aš dviejų anūkų močiutė, o mano kolegė Daina – net keturių anūkių! O šalia mūsų – begalė sielas džiuginančių daiktų: drabužėliai, reikmenys kūdikiams, rūbai, avalynė, žaislai, baldai... Mūsų krautuvėlė dekoruota mūsų pačių prekėmis, lentynos, prekystaliai taip pat atitinka tvarumo idėją. Mamos ir močiutės čia atras visko, ko reikia vaikams nuo gimimo iki šešerių metų. Viskas sukurta ir pasiūta mažų gamintojų, vykdančių aktyvią socialinę veiklą, tai organiniai, GOTS, OEKO-TEX ar kitais sąžiningą produktą žyminčiais sertifikatais patvirtinti gaminiai. Mediniai žaislai ar baldai taip pat sertifikuoti FSC – tai reiškia, kad panaudojus medieną baldams medžiai iškart atsodinami, nepaliekamos tuščios kirtavietės. 38

Žaislą – minkštą zuikį – atrodo, gali nusipirkti kiekvienoje vaikų (ir ne tik) parduotuvėje, bet „Umumu“ zuikis yra iš ekologiškos medvilnės, dailiai apsiūtas ir tvarus – jis gali tapti iš kartos į kartą perleidžiama relikvija arba būti atiduotas mažesniems savo draugams. Tas zuikis – jis turi sielą. – Tvari vaikystė – jums svarbi tema, tiesa? Ką apskritai, jūsų manymu, tai reiškia? – Žvelgiant iš mūsų veiklos pusės, tai viso, ko reikia laimingai vaikystei, suteikimas kuo mažiau veikiant aplinką. Manau, daugelis yra girdėjęs frazę: „Mes nepaveldime žemės iš protėvių, skolinamės ją iš savo vaikų.“ Būtų gerai ją vis prisiminti ir pagalvoti, kokį pasaulį mes vaikams paliksime. Turime padėti jiems suprasti ir jų indėlį, paaiškinti poveikį gamtai, kai pildomas vienas ar kitas noras. Gal tvari vaikystė reiškia ir kūrybiškumą – mažiau pirkti, daugiau išsaugoti, sutaisyti, pritaikyti, pasidaryti. Prie to prisideda daiktų ilgaamžiškumas ‒ perkant kokybiškus, jie tarnauja kelioms kartoms į priekį. Gal tvarumas susijęs ir su valgymo įpročiais –

geriau į lėkštę įsidėti mažiau ir po to pakartoti nei prisidėti daug ir nesuvalgius išmesti? Ir įsitraukimas į atliekų rūšiavimą – vaikai visada palaiko tokią svarbią veiklą. Ir dar daug kitų, nepaminėtų dalykų, kurie daro ir vaikus, ir mūsų žemę laimingus. – Kaip tvarumas pasireiškia jūsų parduotuvėje? – Mes labai atidžiai atsirenkame prekinius ženklus. Vadovaujamės keliais principais – gaminiai turi būti nekenksmingi žmogui ir gamtai, įmonės turi vykdyti aktyvią socialinę veiklą. Vienos jų stato mokyklas trečiojo pasaulio šalyse, kitos sodina medžius ar remia ligonines. Dirbti su tokiais gamintojais yra didelis džiaugsmas ir pasididžiavimas. Krautuvėlėje gyvena žaislai, pasiūti iš organinės medvilnės – jie nėra tokie švelnūs kaip pliušiniai meškiukai, bet kokią emocinę naudą neša – juk nekenkia vaiko odelei, yra pasiūti už sąžiningą atlyginimą ir dar leidžia perkant paremti vieną iš daugelio socialinių veiklų. Žieminiai ėriuko batai su ėriuko kailiu viduje – visa jų žaliava 42

surinkta iš likučių, taigi produktas pagamintas tausojant aplinką. Lietaus rūbai – čia buvo didžiausias siurprizas ir mums – iš plastikinių butelių! Ar įsivaizduojate, kokią istoriją jie atsineša? Dabar saugo mažylį nuo lietaus, bet ši lietaus striukė, kelnės, kepurė – viskas iš butelių – sunku patikėti! Kiekvienas mus pasiekiantis daiktas džiugina ir stebina. Labai gera siūlyti produktus, kurie pačiam virpina sielą. – Rūpinimasis aplinka svarbus ir jūsų šeimoje, tiesa? Kodėl taip svarbu vaikams nuo pat mažens pasakoti apie tvarumą? – Mūsų šeimoje rūpestis aplinka yra be galo svarbus ir atėjęs iš tėvų, tai jau kraujyje. Pamenu, kai buvau dar mokyklinukė, mama visada sustodavo prie netinkamai besielgiančių vaikų ir liepdavo pakelti numestą šiukšlę ir įdėti į šiukšlinę. Nors tada būdavo nejauku ir kiek gėda, baigusi mokyklą jau ir pati ramiai nepraeidavau pro šiukšlintoją. Mums visada buvo svarbu, kaip gyvens mūsų vaikai, anūkai, kokį maistą jie valgys, kokioje aplinkoje leis

laiką. Juk gamtos ištekliai nėra nesibaigiantys. Aš nesuvokiu tų, kas gyvena šia diena ir visiškai nesirūpina, kas bus po mūsų. Visada mokėme vaikus mylėti ir saugoti gamtą. Maisto dėtis į lėkštutę tik tiek, kiek gali suvalgyti, išjungti šviesą, kai išeini iš kambario, vandenį leisti atsakingai, nešiukšlinti, rūšiuoti. Mums pasisekė – vaikai turėjo galimybę augti kaime pas senelius, žino, iš kur atsiranda morkos, pienas ar kiaušiniai. Supranta, koks mūsų ryšys su gamta ir kaip nuo jos priklausome. Šiandien mūsų vaikai anūkus veda į lauko darželį – jie ten irgi mokomi, kaip draugauti su gamta. – Kaip kalėdiniu laikotarpiu nepasiduoti beprotiškam pirkimo norui ir vaikams išrinkti tik kokybiškas ir reikalingas dovanas? – Šie metai patys mus stabdo nuo besaikio vartojimo. Kadangi žmogus pats nebegalėjo savęs sulaikyti, tą padarė gamta – privertė pasaulį sustoti ir pagalvoti, kas yra svarbu, ko mums reikia, ką galime padaryti dėl ateities.

Pasiūla begalinė, bet reikia apgalvoti, kokios mūsų pačių vertybės – kas svarbiau, kokybė ar kiekybė? Visi suprantame, kad kokybė kainuoja daugiau, bet kokią emociją ji teiks dabar ir ateityje! Tvarumas nėra tik tvarus daiktas ‒ tai ir prisiminimai, kurie visada šalia. Dovanodami vaikui kokybišką žaislą galbūt pamatysite, kaip juo džiaugsis proanūkiai – kas gali būti geriau? – O kaip „Umumu“ pasitinka Kalėdas? Pasidalykite keliomis įkvepiančiomis, tvariomis dovanų vaikams idėjomis. – Kalėdų senelis šiemet tikisi, kad vaikai gaus geriausią, prasmingiausią ir tvariausią dovaną – daugiau laiko su tėvais. Bet jei senelis pas mus papildytų ir dovanų maišą, mielai pasiūlytume kūrybiškumą skatinančių knygų ar žaislų, kuriuos norisi prisiglausti. Drabužėlių, kurie šildys žiemą, arba sijoną, su kuriuo sukdamasi jautiesi kaip balerina.

www.umumu.lt 43

AKIMIRKOS ISTORIJA

ŠALČIO KALBA

Nuotraukos: Lina Jushke

MAŽIAU, BET TIKRA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Two Sides Photography“

„Pasakyti, kad įsimylėjome šią erdvę iš pirmo žvilgsnio, būtų per silpna!“ – apie naująją kūrybos studiją milžiniškais langais pasakoja „Nisha Studio“ įkūrėjos dekoratorė Kristina Pultinavičienė ir keramikė Diana Anužė. Apie paprastumą ir gebėjimą juo džiaugtis, vizualumo prasmę ir jų erdvėje kuriamą Kalėdų pasaką šiandien ir kalbamės.

– Kristina, Diana, kaip judvi susipažinote? Diana: Buvau dar visai neseniai atradusi keramiką, kai sulaukiau Kristinos skambučio su savo kurtais indais prisidėti prie vienos įvaizdinės fotosesijos. Man patiko jos stilius, o rezultatas pranoko lūkesčius. Tąkart nė viena nenutuokėme, kur mus nuves ši pažintis. Laikui bėgant vis susitikdavome naujuose projektuose ir pamažu tapome vis artimesnės. – Kaip viskas susiklostė, kad šiandien abi sukatės vizualumo pasaulyje? Kaip savyje atradote vizualisčių pusę? Kristina: Nuo mažų dienų man buvo svarbus vaizdas. Dar vaikystėje dažnai dekoruodavau savo kambario lentynas ir kitus kampelius. Na, o dabartinė veikla, atrodo, pati atėjo į gyvenimą. Iš pradžių kaip hobis, vėliau – kaip nuolatinė veikla. Darbu to iki šiol negaliu pavadinti. Save laikau minimaliste, mėgstančia eklektiką. Mėgstu ir miestą, ir kaimą, skirtingus stilius, derinu tikrai įvairius dalykus, bet visur ir visada vertinu kokybę ir natūralias medžiagas. Diana: Aš vis kartoju – su kuo sutapsi, tuo ir tapsi. Džiaugiuosi, kad gyvenime mane supa kūrybingi žmonės, belieka iš jų mokytis. Visos mūsų sukurtos įvaizdinės fotosesijos suteikia daug teigiamų emocijų, man patinka stebėti stalo transformacijas, derinti detales, žaisti skirtingomis faktūromis ir medžiagomis. Jaukumas man visada buvo labai svarbus – tiek gyvenime, tiek kuriant stalo dekorą. Visada teikiu pirmenybę natūraliems audiniams, lininėms staltiesėms ir servetėlėms, žvakėms, gėlėms. Didelę įtaką mano kūrybai daro gamta, jos spalvų paletė, metų laikų kaita ir tobulai netobulos formos. – Kokia buvo naujojo kūrybinio etapo pradžia? Kaip judviem gimė idėja sukurti šią erdvę? Kristina: Kartą Diana užsiminė, kad norėtų studijos, tuo metu aš taip pat svajojau apie erdvę kūrybai. Tą patį vakarą jau turėjome idėjų ir ieškojome tinkamų erdvių Kaune. Viskas labai greitai susidėliojo – turbūt todėl, kad abi norėjome to paties. Diana: Ne, buvo visai kitaip! Su Kristina organizavome

kelis renginius mano studijoje-šiltnamyje, mums tai labai patiko, o norinčių buvo daugiau nei galėjome priimti. Tad vieną vakarą po tokio renginio paklausiau Kristinos, ar ji negalvoja apie studiją? Tiesą sakant, buvau tikra, kad ji mane atkalbinės nuo šios minties, bet po kelių valandų jau turėjome tris skirtingas vizualizacijas, kaip ir ką darytume. – Tai kaip vis dėlto atradote šias erdves? Kristina ir Diana: Skelbime pamatėme erdvę su tobulais langais ir už kelių dienų nuvykome jos apžiūrėti. Ši studija dar buvo visiškai nesutvarkyta, tik remontuojama, bet iš mūsų akių buvo galima suprasti: čia yra būtent tai, ko norime. Pasakyti, kad įsimylėjome erdvę iš pirmo žvilgsnio, būtų per silpna! Svarbiausia idėja buvo, kad studijos erdvė būtų apie mus, apie tai, kaip mudvi matome pasaulį. Išskirtinė, stilinga ir apgalvota iki mažiausių detalių. Žinojome, kad mūsų svečius tikrai džiugins Dianos kuriami indai, tad prie jų derinome žvakides, vazas, kitas detales. – Viena iš jūsų aistrų – baldai, tiesa? Juk jūsų studiją puošia garsieji Mieso van der Rohe'o „Barcelona“ baldai, taip pat Marcelio Breuerio sukurtos ikoniškosios „Cesca“ kėdės ir dar ne vienas įspūdingas baldas! Kristina: Baldai gal labiau mano aistra. Svajojau, kad mūsų erdvėje jie būtų su istorija, be laiko sąvokos. Kas pas mus lankėsi, žino, kad galėčiau apie kiekvieną baldą pasakoti ištisas istorijas – nuo jų sukūrimo prieš kelis dešimtmečius iki atsiradimo mūsų studijoje. Baldų su istorija gauti daug sunkiau, tačiau ši medžioklė man yra dar vienas gyvenimo malonumas. „Cesca“ kėdes pavyko nusipirkti, nes buvau pati pirmoji parašiusi parduotuvei. Prisimenu, kiek tąkart buvo laimės, juk laukiančių buvo tikrai ne vienas. Indaują radau skelbimuose – Kretingoje gyvenanti garbaus amžiaus moteris kadais buvo vaistininkė, tad labai ją mylėjo ir saugojo. Šviesioje studijos erdvėje atsiskleidė visas baldo grožis, nė restauruoti nereikėjo. Kartu iš ten atkeliavo ir staliukas ant ratukų. Aš tikiu, kad studijoje atsirandantys daiktai vienaip ar kitaip atspindi mus.

– Ką pasakytumėt skeptikams, kuriems dekoras, vizualumas – tai tik beprasmis tuščias dalykas? Kokią prasmę vizualumui teikiate jūs pačios? Diana: Žmogus, sakydamas, kad jam vaizdas aplink nesvarbus, neabejoju, sau meluoja. Juk kažkas vis tiek jį žavi – gal gamta, gal architektūra? Kasdien aplink mus daug vizualumo. Gal tiek daug dėmesio tobulos kėdės paieškai kažkas ir neskiria, tačiau vienu ar kitu kampu nesižavėti aplinka neįmanoma. Mums daug smagiau valgyti prie dailiai padengto stalo ir tikrai neatrodo beprasmiška prisikrauti krepšį indų važiuojant į gamtą. Gyvenime prasmių yra labai daug, o mus žavi ir įkvepia įvairūs žmonės – tikrai ne kartą tokį skeptiką esame sužavėjusios! Kristina: Tokiam skeptikui pasiūlyčiau bent kartą pabandyti pasidengti vakarienės stalą staltiese, pasimerkti gėlių ir užsidegti žvakes, iš tolimiausių spintelių ištraukti brangiausius indus, taures bei įrankius. Tikiu, kad po to vieno karto būtų ir antras, ir trečias. Ir kaskart – vis gražesnis. – Kokie dalykai jums pačioms teikia vizualinį pasitenkinimą? Kristina: Mane įkvepia tiek daug dalykų, kad kartais pati savęs klausiu: kaip taip įmanoma? Seni filmai, architektūra, knygos, gamta... Šiuo metu labai žaviuosi Bauhauzo stiliumi – jei galėčiau keliauti laiku, keliaučiau būtent į šią architektūros ir meno mokyklą. Diana: Mane labiausiai įkvepia gamta. Net mano indų pavadinimai su ja susiję: smėlėti, lagūna, persikas... Didžiausias įkvėpimas užklumpa tada, kai pastebiu, kaip natūraliai mano kurti indai įsikomponuoja stalo dekore, darniai atrodo su kitomis stalo detalėmis – tai be galo glosto širdį. – Mažiau yra daugiau – turbūt kertinė jūsų abiejų idėjas jungianti mintis? Kristina ir Diana: Mažiau, bet tikra. Mes abi labai vertiname objektus, sukurtus su meile. Ant stalo geriau padėsime vieną rankų darbo detalę nei krūvą masinės gamybos daiktų.

„PAPRASTUMAS IR GEBĖJIMAS JUO DŽIAUGTIS MANE ŽAVI LABIAU NEI PRABANGŪS DAIKTAI.“

– Kristina, Diana, ar jau jaučiate Kalėdas? Kristina: Aš Kalėdas jaučiu jau nuo rugsėjo mėnesio, visa tai – dėl kalėdinių darbų. Atrodo, kad ši šventė šiemet atšvęsta jau kelis kartus. Man šis laikotarpis labai patinka, tad kurdama šventinę nuotaiką esu laiminga. Diana: Šiemet ir man Kalėdos atėjo anksčiau nei įprasta, nes studijoje jau kvepia lietuviškos žaliaskarės. Vis dėlto tikroji Kalėdų dvasia mane aplanko, kai namuose su namiškiais tradiciškai kepame ir konstruojame imbierinius namelius. Namuose pamažu atsiranda šventinės atributikos: pušies šakos, vainikas, žvakės. – Pakalbėkime apie Kalėdų dekorą. Kodėl svarbu puošti švenčių stalą? Kokia šventinė stilistika jums artima? Pasidalinkite keliais patarimais, idėjomis, kaip dekoruoti šventinį stalą. Kristina: Net paprasčiausios vazoje pamerktos eglės ar pušies šakos, šalia pastatytas mandarinų indelis gali būti puikus dekoras. Paprastumas ir gebėjimas juo džiaugtis mane žavi labiau nei prabangūs daiktai. Žinau, kad norisi pasiduoti tai Kalėdų karštinei, tačiau tikrai nebūtina kiekvienais metais pirkti vis naujų dekoracijų – jei išlaikysite panašią stilistiką, naujumo įspūdžiui sukurti tereikės vos kelių naujų detalių. Puiki idėja – mamos ar močiutės indai, taurės. Pasiknaisiojus jų lentynose tikrai galima atrasti didžiausių lobių. Senus daiktus su istorija mėgstu derinti su naujais – svarbu nebijoti žaisti ir atrasti, kas miela širdžiai. Juk kiekvienas savo namus jaučia geriausiai.

– Kokia jums yra tikroji Kalėdų prasmė? Kaip kiekviena kuriate savo Kalėdų pasaką? Kristina: Šitas laikotarpis skirtas šeimai, artimiesiems, kai norisi kuo daugiau laiko praleisti kartu. Mūsų šeima Kūčias sutinka su tėvais, kartu ruošiame valgius, bendraujame. Mano užduotis, žinoma, sukurti jaukų šventinį stalą. Jau kelerius metus dovanas perkame tik vaikams, tad ir prieššventininis pirkinių laikotarpis tapo daug paprastesnis – mane tai labai džiugina. Nebereikia pirkti ir gauti kartais beprasmių dovanų, o kai tikrai labai nori nudžiuginti artimą, tai gali padaryti ir be progos. Diana: Kalėdų pasaka, iš tiesų! Labai džiaugiuosi kasmet galėdama ją kurti. Augant vaikams norisi perduoti gilesnę Kalėdų prasmę, padėti jiems suprasti, kad ši šventė nėra tik apie dovanas. Kalėdos man reiškia bendravimą, pokalbius ir buvimą kartu. Kol močiutė buvo gyva, visas Kalėdas sutikdavome pas ją kaime. Dabar, kai jau turiu savo šeimą, šventė persikėlė į mano namus. Kasmet Kūčias švenčiame su sesės ir brolio šeimomis ir mama. Pradžioje norėjosi išlaikyti kuo

daugiau kaimiškų tradicijų: kuo daugiau patiekalų „kaip pas močiutę“, keletą metų net šieną klodavau po staltiese ir rodydavau vaikams savo pačios vaikystės žaidimus ir burtus. Dabar viskas kiek sumodernėjo, pirmoje vietoje atsidūrė ne galybė patiekalų, o gražiai padekoruotas stalas ir minimalios patiekalų porcijos. Visgi nė vienas šventinis stalas tikrai neapsieis be silkės, mandarinų ir kūčiukų! (Šypsosi.) Pernai kiekvienam ant kortelės užrašiau po klausimą, kuris skatino prisiminti vaikystę, pafantazuoti ar tiesiog pasakyti savo nuomonę, – taip išsivystė šiltas, jautrus ir linksmas pokalbis. Manau, šiemet reikės pakartoti. – Kristina, Diana, jeigu jums reiktų susukti jus geriausiai atskleidžiantį kalėdinį vainiką, koks jis būtų? Diana: Jau susikūriau pirmąjį vainiką iš visų spygliuočių ir visžalių augalų, kuriuos radau kieme. Kristina: Maniškis taip pat būtų natūralus ir paprastas. Svarbiausia, kad kurtas su meile ir skirtas pradžiuginti kitus. 65

DIZAINAS ĮKVEPIA

„Skandiamo“ ir „Vynvytis“ sujungė šventinio dekoro idėjas. Unikalių dizaino gaminių mintį pratęsiančios floristinės interpretacijos pavirto trimis įspūdingomis skirtingas nuotaikas atspindinčiomis dekoro idėjomis. Semkitės įkvėpimo, išsirinkite savo mylimiausią variantą ir savaip interpretuokite jį savo namuose.

PUOŠTI, BET NE EGLĘ! Nuotraukos: Šarūnė Zurba | Idėja: „Skandiamo“ ir „VYNVYTIS“

Keletas „Vynvyčio“ patarimų komponuojant: Dar prieš pradėdami komponuoti savo puokštę apgalvokite, kur stovės vaza – nuo to priklausys kompozicijos apimtis ir forma. Rinkitės kuo išraiškingesnes šakas. Komponuoti pradėkite nuo didžiausių šakų: gerai jas apžiūrėkite, leiskite šakoms padiktuoti komponavimo kryptį. Dėliodami kompoziciją stenkitės išlaikyti proporciją. Puokštė atrodys kur kas dinamiškiau, jei komponuodami laikysitės „S“ raidės principo: kompozicija turėtų

turėti savo aukščiausią ir žemiausią tašką. Komponuodami stenkitės išlaikyti oro tarpus tarp aukščiausių kompozicijos taškų. Įsivaizduokite, kad pro kompozicijos viršūnėje esančias šakas turėtų lengvai praskristi drugelis. Tai padės išlaikyti lengvumo pojūtį. Kabindami žaisliukus stenkitės juos grupuoti, o ne išsklaidyti visose kompozicijos pusėse – taip savo namams sukursite elegantišką ir dėmesį kaustančią puošmeną.

VAKARIENĖ SENGIRĖJE Nuotraukos: Šarūnė Zurba | Idėja: „Skandiamo“ ir „VYNVYTIS“

„Galvodama apie sengirę prieš akis matau žmogaus rankos nepaliestą mišką. Mišką, kuris geba gyvuoti, se atsinaujinti, žydėti. Jis pilnas brūzgynų, pelkių, samanotų šakų, kerpių ir skirtingų žalios atspalvių. Norėjosi

šiuos miško elementus sudėlioti drauge ir sukurti harmoningą Kalėdų vakarienės stalo dekorą“, – pasakoja floristinio projekto „Vynvytis” įkūrėja Ieva Marija.

enti, visus

Keletas „Vynvyčio“ patarimų komponuojant: Jei mėgstate pasivaikščiojimus miške, pasidairykite netikėtų formų šakų, sudžiūvusių ir žiemoti pasiruošusių augalų – nustebsite, kaip gamta gali mus įkvėpti. Medžio šakos, sudėliotos horizontalia linija, nubrėš pagrindinę kompozicijos formą, ši taps atskaitos tašku kitiems dekoro elementams. Miško įkvėptame dekore visada stengiuosi atkartoti natūraliai gamtoje esamas kompozicijas. Sunkesni objektai turėtų likti apačioje, įsitaisyti žemiau, svirti, o lieknesni, lengvesni, kaip ir gamtoje, stiebtis į viršų. Vandens motyvui kurti naudokite plokščią ir negilų keramikinį indą ar vazelę. Joje komponuoti padės kenzanas – specialus ikebanoje naudojamas metalinis gėlių tvirtinimo įrankis. Su juo sukurkite mažą kompoziciją viename indo krašte, o kitą palikite tuščią su matomu vandens motyvu. Sengirės dekoro įspūdį padės sustiprinti miške rastos detalės: kerpės, uogos, kankorėžiai, įvairūs džiovinti augalai.

VAKARĖLIS: IŠ SENŲ Į NAUJUS Nuotraukos: Šarūnė Zurba | Idėja: „Skandiamo“ ir „VYNVYTIS“

Prieš akis matomi „HAY“ stalo ir interjero aksesuarai įkvėpė spalvotai, vėjavaikiškai ir itin gėlėtai dekoro improvizacijai, kurios metu nesinorėjo galvoti apie komponavimo taisykles, priešingai - labiau apie jų laužymą, netikėtus sprendimus ir ryškius spalvų derinius. Dekoro elementais tapo saldaininės žvakės, smėlio laikrodžiai, popierinės girliandos, ąsočiai, skirtingų formų sūriai. Juk kartais daugiau iš tiesų yra geriau!

Keletas „Vynvyčio“ patarimų kuriant netradicinį vakarėlio dekorą: Skirtingos formos, spalvos, aukščiai, faktūros, paviršiai – šiuo atveju suklysti sunku. Bet kokie aksesuarai ar indai gali tapti dekoro dalimi. Pavyzdžiui, vietoje vazos gėles merkite į ąsotį ar cukrinę. Rinkitės gėles, atitinkančias aksesuarų kuriamą nuotaiką: spalvotas, skirtingas ir išraiškingas. Kompozicijose gražiai žiūrėsis skirtingo tipo žiedų formos – apvalios, pailgos, aštrios, smulkios ir stambios.

Būkite kūrybingi! Pieškite akvarele ant šviesių spalvų žiedlapių. Tam puikiai tiks kalijos žiedai. Dekorą puikiai papildys ryškiaspalvės uogos, vaisiai bei įvairūs skanėstai. Rinkitės išraiškingai atrodančius sūrius, duoną, alyvuoges ir kitus mėgstamus užkandžius. Puoškite juos mažais gėlių žiedeliais. Kartu su gėlėmis merkite pomidorų ar kitokių vaisių šakas, tegul jos tampa puokštės dalimi ir puikiu stalo akcentu.

Kompozicijoms reikalingus dekoro elementus rasite interjero salone â€žSkandiamoâ€œ ir www.skandiamo.lt

STILIAUS KODAS

PIRMIAUSIA – GYVENIMAS! Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Fotografės, stilistės Redos Mickevičiūtės drabužinė yra viena tų, kurioje tikrai norėčiau užsilikti. Kai šiais laikais dauguma stilingų žmonių puošiasi minimalistiniais, neutraliais įvaizdžiais, ji renkasi sunkesnį kelią – meta sau iššūkį nevengdama derinti ryškių spalvų, faktūrų bei raštų, o svarbiausia – su tokiais drabužiais jaučiasi savimi.

„Būdama maža labai laukdavau Kalėdų. Kartu su mama turėjome tradiciją kartu puošti namus, mišku kvepiančią eglutę dekoruodavome iš kartos į kartą perduotais žaislais – kiekvieną jų, rodos, žinojau mintinai. Tokias tikras Kalėdas ir saugau savo prisiminimuose. Tačiau dabar, galbūt todėl, kad nemažai laiko praleidau keliaudama viena, poreikis puošti visą eglutę tarsi išnyko – užtenka ir mažesnio akcento, šventiškai supakuotų dovanų. Bėgant metams tapau jautresnė medžiams – skauda širdį, kai baigiantis šventėms eglę tiesiog reikia išmesti. Taip pat ir su skintomis gėlėmis – galiu valandą laiko stovėti parduotuvėje, kol pagaliau psichologiškai nusiteikiu jas įsigyti. Net ir tada renkuosi tas, kurios vazoje gyvuos ilgiausiai.“ 80

„Manau, jog gyvenime pats svarbiausias dalykas yra šeima. Nieko nėra svarbiau nei artimi žmonės, tad Kalėdos mane ir žavi šia šilta tradicija – galimybe susitikti ir dalytis dėmesiu su visais šeimos nariais.“

„Išskyrus drabužius, nesu daiktistė, nemėgstu kaupti daiktų, prie jų neprisirišu. Tad ir rinkdama dovanas stengiuosi nedovanoti bereikalingų – nesu romantiška ir visada paklausiu, ko žmogui tuo metu reikėtų, arba dovanoju patirtis – išvyką, kelionę, apsilankymą spektaklyje ar skanią vakarienę. Pati brangiausia dovana yra laikas drauge.“

„Mano stilius labai įvairialypis, kaip ir pats gyvenimas. Išmokau neprisirišti prie vienos stilistikos. Tarkime, dirbdama atrodau visiškai kitaip nei kokio nors renginio metu. Fotografuojant rūbai turi būti patogūs, kad prireikus galėčiau ir atsitūpti, ir atsigulti ant dulkėtų grindų. Apranga kinta ir pagal etiketą – eidama į prezidentūrą atrodysiu vienaip, į mados pristatymą – kitaip. Tačiau taip, mano stilius šiek tiek kitoks nei visų. (Šypsosi.) Man kitaip ir nepavyktų – esu kūrybos žmogus ir nemanau, jog menininkai gali atrodyti panašiai kaip žmonės, kurių gyvenimas ne taip tampriai susijęs su kūrybinėmis veiklomis.“

„Man patinka įdomesni sprendimai. Tai atsispindi ir mano fotografijose – dauguma fotografų šiais laikais renkasi minimalizmą, spalvų nebuvimą, o man patinka mesti sau iššūkį ir pažaisti spalvomis, raštais ir įdomesnėmis formomis.“

„Būna dienų, kai nesinori, kad būčiau pastebėta, tada stengiuosi apsirengti kaip visi, bet vis tiek derinys nugula kiek kitoks. Yra žmonių, kurie perka neutralių arba tamsių spalvų rūbus ir savo įvaizdžius papildo keletu ryškių detalių, o aš darau atvirkščiai – vis turiu pasitelkti savo turimus juodus drabužius siekdama šiek tiek atsverti spalvotąją spintos dalį.“ (Šypsosi.)

„Visada rengiuosi taip, kaip jaučiuosi, todėl netgi iš vakaro susiplanuoti kitos dienos įvaizdį man sudėtinga: kitą rytą atsibudus jis gali kardinaliai pasikeisti. Nemėgstu būti nepasiruošusi tam tikroms gyvenimo situacijoms – dažnai likus keletui dienų iki svarbios šventės žmonės ima lakstyti po parduotuves neturėdami ką apsirengti. O aš stengiuosi drabužius pirkti neskubėdama, apgalvodama, neatsikratau jų po vieno sezono. Mano spinta didelė, tačiau joje nesunku rasti drabužių kiekvienai progai. Esu tikra, jog ten esantys daiktai man tikrai tinka ir patinka, esu su jais susigyvenusi, jie mano asmenybės ir stiliaus dalis. Tad jei rytoj netikėtai turėčiau sudalyvauti iškilmingoje vakarienėje, būčiau jai pasiruošusi. (Juokiasi.) Ir šventinius derinius renkuosi panašiai – iš savo spintos.“

„Savo vizitinei kortelei priskirčiau ne drabužius, o įvaizdžio akcentus – greičiausiai žmonės nėra manęs matę be akių kontūrinės linijos! (Juokiasi.) Taip pat keičiau labai daug šukuosenų, bet galiausiai supratau, kad Kare kirpimas yra tas manasis, su šia šukuosena jaučiuosi labiausiai savimi.“

„Kad išvaizda ir pirmasis įspūdis yra svarbūs, supratau tada, kai ėmiau daugiau keliauti. Kuo daugiau keliauji, tuo geriau pastebi, kad didelė dalis žmonių tave renkasi pagal išvaizdą. Ir tai labai natūralu: panašius interesus turintys žmonės rengiasi panašiai. Tam tikros socialinės grupės turi savo uniformas, su kuriomis jaučiasi gerai, patogiai – drabužiai užkoduoja ir jų priklausymą grupei.“ 88

„Romoje sulaukusi pagyrimų už savo nuotraukas, trumpam grįžau į Lietuvą, kur išmėginau fotografo asistentės darbą. Fotografija mane labai greitai įtraukė, vien ja gyvenau kokius penkerius metus. Gana vėlai atradau mane taip sudominusią sritį, tačiau atradusi greitai į ją įsitraukiau.“

„Svetur praleidau aštuonerius metus. Ketverius studijavau JAV, po to buvo kelionių po Europą su kuprine etapas. Ilgai keliaujant po Europą viskas ima panašėti, tad nustojusi džiaugtis tais vaizdais nusprendžiau išvykti, kur viskas būtų dar nematyta, kiek kitaip. Pasirinkau Dominikos Respubliką – norėjosi pagyventi ramiai, pasimokyti ispanų kalbos, pasidžiaugti jūra. Ten dirbau dizaino darbus ir kūriau menus, kuriuos viena parduotuvėlė pardavinėjo kaip vietinę kūrybą. (Šypsosi.) Po šio ramesnio gyvenimo etapo teko pagyventi Londone ir Romoje. Atvykusi į Italiją maniau, jog šioje šalyje gyvensiu visada. Italijoje išmokau vieną svarbiausių pamokų – darbas prioritetų sąraše turi būti antroje vietoje, pirmiausia reikia gyventi. Mes, lietuviai, esame įpratę prioritetą teikti darbui, dažnai sakome, jog neturime laiko, nes dirbame, – taip neturėtų būti. Metams bėgant supranti, jog svarbiausias yra laikas su šeima.“

„Smagiausia man fotografuoti žmones – tiek mados projektams, tiek asmeninėse fotosesijose. Norisi atskleisti žmogų tokį, koks jis yra, perteikti jo natūralias emocijas, kad iš nuotraukos matytum, kokia tai asmenybė. Labiausiai džiaugiuosi, kai žvelgdamas į fotosesijos rezultatus žmogus pasako: „Ačiū, kad pamatei mane tokį, koks esu.“ Kartais kurdamas daug projektų apie išvaizdą ir drabužius imi savęs klausti, kokia to prasmė, jautiesi kuriantis tik blizgučius, svarstai, ką tau tai duoda. Tačiau sulaukus tokių atsiliepimų visa įgauna prasmę – tavo nuotrauka kažką padarė laimingą.“

„Savo išvaizda dažnai transliuojame tai, kas yra viduje. Kartais žmonės per prievartą stengiasi būti stilingi ir madingi, tačiau visų svarbiausia būti savimi, nesistengti vilkėti to, kas nesi. Tada ir atrodysi, ir jausiesi puikiai. Stiliuje telpa labai daug dalykų, tai yra mūsų gyvenimo dalis. Žmonių skoniai labai įvairūs – mums gražūs skirtingi dalykai, tai ir daro madą žavią.“

„Keletas įkvėpimų iš instagramo: @bryantartists, @rep.agency, @thesyndical, @wsjmag, @solstice_mag, @middle.journal, @latestmagazine, @photogenicsla, @styleandthebeach, @ezrapetronio, @fashion.wonderer, @jamienelson, @stylesightspotlight, @sendy_xoxo, @stylemilkshake, @mattias_bjorklund, @alexilubomirski, @alexandersaladrigas. Ir tai tik maža maža mano įkvėpimų dalis!“

„Mano gyvenimas tikrai ne visada sukasi tik apie fotografiją ir madą – kūrėjus dažnai įkvepia su kasdiene veikla tiesiogiai nesusiję dalykai. Viena iš didžiausių mano aistrų yra kelionės. Patinka tiek keliauti po miestus, tiek vaikščioti po dykumą ar kalnus. Atsiribojimas nuo aplinkos ir darbo, minčių ramybė padeda sugrįžti į mylimas veiklas su nauja energija. Be to, tai labai padeda suprasti, kur tavo vieta ir namai, kokį gyvenimą nori sau kurti.“

„Norint prisijaukinti ryškius derinius ir margus raštus, pirmiausiai siūlau savęs paklausti, ar iš tiesų tose spalvose jaučiuosi komfortiškai, ar man tiesiog gražu į jas žiūrėti? Neretai žavimės kitų žmonių drąsiais deriniais, tačiau patys juose jaučiamės prastai. Ir tame nieko blogo – tikrai nereikia stengtis būti tuo, kuo nesi. Tinkamai suderinti įvairių formų, raštų ir faktūrų audinius bei drabužius išties sunku. Mano studijos, darbas ir patirtys padeda suvaldyti spalvas šiek tiek lengviau. Kiekvienas žmogus yra tam tikros srities specialistas – jei man reikėtų išspręsti kokią sudėtingą lygtį, taip pat prašyčiau pagalbos. Pirmasis patarimas – pradėti nuo akcentinių drabužių, kurie pagyvins ir sujungs bazinius, ramesnių spalvų derinius, įneš jiems gyvumo. Taip pat manau, kad mes labai nuvertiname batus. Net ir dėvint tik juodus drabužius užtektų tiesiog pritaikyti kitos spalvos ar faktūros avalynę ir įvaizdis kaipmat taptų gyvesnis.“

„Jei pats jautiesi puikiai, kas gali pasakyti, kad taip rengtis negalima?.. Kartais gyvenime prisigalvojame įvairiausių taisyklių, bijome jas laužyti, o kartu bijome gyventi. Bet juk gyvenimas labai trumpas ir prabėga labai greit, todėl nereikia sureikšminti nereikšmingų dalykų. Tokių kaip kelnių derėjimas su palaidine.“ (Šypsosi.) 97

Nuotraukos: „Pennyblack“ archyvas

STILIUS

Paryžiaus įkvėpta eklektika Prekės ženklas „Pennyblack“ – tai galiojimo laiko neturintys drabužiai, sujungiantys skirtingas kartas. Jų išskirtinumas slypi unikaliais raštais margintuose audiniuose bei subtiliame gebėjime derinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus ir taip kurti paryžietiškai eklektišką įvaizdį.

MEGZTINIS AUKŠTU KAKLU „PENNYBLACK“, 149 EUR

SIJONAS „PENNYBLACK“, 139 EUR

ILGAAULIAI „PENNYBLACK“, 359 EUR

Juoda ir balta klasika. Dienas Prancūzijoje primenan-

Klasikinis, tačiau tikrai nenuobodus krokodilo

Krokodilo odos imitacijos sodrios rudos spalvos

tis juostuotas audinys. Sulaužytas klasikinis drabužio

odos imitacijos pieštuko formos sijonas tiks ir

ilgaauliai „Pennyblack“ – tai neabejotinas šio

siluetas ir nauja jo interpretacija. Minkštas, švelnus, iš

į darbą, ir į vakarėlį. Nešiokite su storu minkštu

sezono perliukas. Storas kulnas batams suteikia

natūralių medžiagų sukurtas megztinis aukštu kaklu

megztiniu ir ilgaauliais.

elegancijos. Tai aksesuaras, kuris jūsų į jūsų derinį

kiekvienam įvaizdžiui suteikia žaismingumo.

įlies daug žavesio.

Nuotraukos: „PennyBlack“ archyvas

STILIUS

Nenuobodi mada Rafinuoto, natūraliai prie jūsų asmenybės derančio, tačiau įdomaus įvaizdžio paslaptis – tai gebėjimas sukurti tobulą balansą tarp skirtingų tekstūrų, audinių, raštų ir spalvų. Prekės ženklo „Pennyblack“ tikrai negalėtume pavadinti nuobodžiu – klasika tapusius siluetus čia sumaniai papildo žavingos stiliaus vyšnaitės.

Rudens naujienų ieškokite parduotuvėje „PennyBlack“ PC „Europa“, Konstitucijos pr. 7 a, Vilniuje.

MEGZTINIS „PENNYBLACK“, 139 EUR

RANKINĖ „PENNYBLACK“, 129 EUR

DŽINSAI „PENNYBLACK“, 139 EUR

Dar vienas minkštas juodas ir baltas gražuolis. Tie-

Nedidukė elegantiška aukso spalvos detalėmis pa-

Šiais laikais taip šlovinamas patogumas įgauna naują

sus siluetas, nuleisti pečiai ir organiški raštai dra-

puošta rankinė. Galite rinktis iš trijų skirtingų spalvų

prasmę. Judesių nevaržantys didinto silueto džinsai

bužiui suteikia laisvumo ir žaismingumo. Žiema

– juodos, sodriai bordinės ir švelniai rudos. Tai uni-

su plačiu elegantišku diržu – tai tobulas drabužis, kai

ateina pasidabinusi gražiausiais apdarais.

versalus aksesuaras, derantis prie bet kurio įvaizdžio.

reikia surasti balansą tarp puošnumo ir patogumo.

STILIUS

Atsakomybė kiekvienam planetos gyventojui SPORTINIS / KELIONINIS RANKŠLUOSTIS „AMBEROOT“, 35 EUR

Aukščiausios kokybės ingredientai ir kruopštus meistrų darbas. Ne tik Jei mėgstate keliauti ar sportuoti, šis nedidelis rankšluostis taps dažniausiu jūsų pakeleiviu. 100 proc. etiškas Oe-

išorinis, bet ir vidinis grožis. „Amberoot“ – tai tarptautinė internetinė

ko-tex standartus atitinkantis lininis rankšluostis su maiše-

drabužių parduotuvė moterims ir vyrams, kurioje esantys produktai

liu – puikiai sugeriantis, greitai džiūstantis, antialerginis,

pagaminti tik iš aukščiausios kokybės natūralių ekologiškų medžiagų.

nekaupiantis bakterijų, lengvas ir patvarus daiktas.

„Amberoot“ nerasite neetiškai iš naftos ir anglies pagamintų sintetinių medžiagų. Ši parduotuvė siūlo kokybę, atsakomybę bei etiškai pagamintus produktus sveikesnei ir laimingesnei planetai.

PIŽAMA „AMAELLA“, 123 EUR

Trečdalį gyvenimo praleidžiame miegodami, tad kodėl nepasilepinus? GOTS sertifikatu pažymėtos ekologiškos medvilnės pižama taps neatskiriamu jaukių miego

Nuotraukos: „Amberoot“ archyvas

ritualų palydovu.

MEGZTINIS „IZZY LANE“, 163 EUR

Laisvai besiganančių avių ūkio šeimininkė, nuo mirties išgelbėtų avių prieglaudos įkūrėja Izzy Lane ir minkštučiai šilti Anglijoje sukurti avių vilnos megztiniai juos dėvintiesiems suteiks visapusišką šilumos jausmą.

100

„UNISEX“ EKOLOGIŠKO LINO MARŠKINIAI, 130 EUR

STILIUS

Universalumas ir kokybė – du gerų drabužių burtažodžiai Naujausi „Amberoot“ gaminiai – tai Oeko-tex standartus atitinkantys itin kokybiški šilto ir jaukaus lino chalatai. Gaminiai yra universalūs – skirti MARŠKINĖLIAI „SEARIOUS BUSINESS“, 44 EUR

tiek vyrams, tiek moterims. Visapusiškai gražu, sveika ir kokybiška.

Prieš plastiko taršą kovojančios olandų organizacijos sukurti ir tokių kultinių herojų kaip anglų dramaturgo,

Daugiau ieškokite www.amberoot.com „Lamų slėnio“ skaitytojams su kodu „Lamuslenis“ suteikiama 10 proc. nuolaida

poeto Williamo Shakespare'o ar amerikiečių menininko Andy Warholo frazių įkvėpti marškinėliai, pagaminti iš ekologiškos medvilnės.

DŽINSAI „MUD JEANS“, 111 EUR

Ekologiškos medvilnės etiškai pagaminti kokybiški ir

Nuotraukos: „Amberoot“ archyvas

patogūs džinsai. Puikiai dera su lininiais marškiniais.

ŠALIKAS „SILVIA GIOVANARDI“, 365 EUR

Vilnonis rankomis siuvinėtas šalikas taps pačiu mieliausiu aksesuaru atšalus orams.

„UNISEX“ CHALATAS „AMBEROOT“, 350 EUR

101

PAŠNIBŽDĖTI ANGELUI Į AUSĮ

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Jeigu stebuklingam Kalėdų angelui galėtumėte pašnibždėti į ausį vieną norą, koks jis būtų? Jeigu jis pažadėtų išpildyti vieną jūsų svajonę, ko paprašytumėte? „Ramybės jausmo, kai atrodo, kad daugiau nieko netrūksta. Aš šį jausmą suradau savo šeimoje, todėl lieka svajones pildančiam angelui tik padėkoti“, – prasitaria Milda Šimkuvienė, Vincento ir Bernardo mama, vaikų drabužių prekės ženklo „Millaw Kids“ įkūrėja. Su Milda kalbamės apie jų šeimos Kalėdų laukimą, didžiulę senelių namuose suspindusią eglutę, jau išsiųstus laiškus Kalėdų seneliui ir stebuklus, kuriuos į kiekvieno širdį atneša šis metų laikas.

102

– Milda, ar tapus mama tav keitė? – Turbūt visi pritars, kad t čiu pakeičia nemažai dalykų,

bei šventę! (Šypsosi.) Vietoje žodis „mes“. Lygiai taip pat ir šį laikotarpį savo mažiesiems, paversti kuo paslaptingesniu i kalėdinės muzikos, rytais kepa lėdinius filmus. Prieš miegą vien tik apie Kalėdas, galvojam po egle, tačiau ir apie tai, ką p padovanoti, kaip padėti Kalėd ‒ tai ne tik gavimas. Stengiam

vo Kalėdų tradicijos pasi-

tapimas mama arba tė-

ne tik Kalėdų laukimą e „aš“ pamažu atsirado r su Kalėdomis – norisi , o kartu ir patiems sau, ir gražesniu. Klausomės ame vaflius, žiūrime kavisi pasakojimai sukasi me ne tik ką norime rasti patys galėtume duoti, ką dų seneliui. Juk Kalėdos mės to mokyti ir vaikus.

– Šiemet pasipuošėte milžinišką eglę! – Daug laiko praleidžiame buvusioje senelių sodyboje netoli pajūrio. Mano mama ir tėtis ją sutvarkė ir padarė visus sutraukiančia vieta. Čia ir papuošėme didžiąją eglę. Nėra jaukesnių Kalėdų nei susibūrus vietoje, kur kiekvienas kampas primena vaikystę, o aplink tiek erdvės ir laisvės. – O kokias tu prisimeni savo pačios vaikystės Kalėdas? – Kūčios ir Kalėdos visada buvo laukiamiausios šventės. Atrodo, net dabar prisiminusi kelionę pas senelius į kaimą jaučiu tą jaudulį kūne. Susirinkdavome visi pusbroliai, pusseserės, kiekvienas savaip prisidėdavome prie šventės. Po staltiese visada būdavo šieno, kurį paeiliui traukdavome ir matuodavome šiaudo ilgį, saujomis semdavome kūčiukus ir kruopščiai juos skaičiuodavome. Visi labiausiai laukdavome ypatingųjų senelio virtinukų su grybais. Seilės kaupiasi burnoje vos apie juos pagalvojus! Galimybė dalytis, karštą dubenį siųsti iš vienų rankų į kitas – tai ypatingos akimirkos. Mūsų šeimoje Kalėdų senelis maišą su dovanomis palikdavo prie namo, o tada jau teta imdavosi iniciatyvos ir visiems jas dalindavo. Prieš dovaną kiekvienam reikdavo padainuoti, papasakoti istoriją arba padeklamuoti eilėraštį. Žodžiu, už ją turėdavome atlikti po užduotį, todėl visa ši ceremonija virsdavo labai smagiu žaidimu. – Ar šiemet su vaikais laiškus Kalėdų seneliui jau surašėte? – Kalėdų seneliui parašėme vieną ilgą laišką. Prieš tai labai ilgai galvojome, kalbėjomės su vaikais, kol galiausiai nusprendėme, kokie norai ir geri darbai galėtų jame nugulti. Pats laiško rašymo procesas – irgi ypatingas. Išsirinkome lipdukus, kreideles, visa šeima susėdome ant kilimo ir ėmėmės darbo. Labai norėčiau, kad vaikai prisimintų šį ypatingą momentą, o tai taptų tradicija. 103

„ŠIAIS METAIS KALĖDOS BUS KITOKIOS – DAUG LĖTESNĖS IR RAMESNĖS.“

– O kaip jūsų šeimoje pavyksta išspręsti problemą, kad vaikai nenorėtų visų pasaulio žaislų? – Atrodo, nors nieko ypatingo nedarome, su vaikais paprastai galime dėl žaislų susitarti. Net žaislų parduotuvėje galime tik pasižiūrėti ir ramiai išeiti nieko nepirkę, be jokių kaprizų. Kartais tai mane pačią stebina. Nežinau, ar tai priklauso nuo vaikų charakterių, bet tiek Vincentas, tiek Bernardas turi išsirinkę po žaislą, kurio labiausiai nori ir laukia iš Kalėdų senelio. Daug kalbame apie taupymą, apie tai, kaip svarbu išlaukti, kaip stipriai reikia kažko norėti... Gal tos mūsų kalbos ne veltui?! (Šypsosi.) – Ko tu pati paprašytum (o gal jau paprašei) Kalėdų senelio? – Kol nepaklausei, nė nebuvau susimąsčiusi! Čia turbūt ir vėl galioja taisyklė – atsiradus vaikams pačios norai tampa visai paprasti. Žinau, kad skamba neoriginaliai, bet tikrai norėčiau, kad vaikai būtų laimingi, sveiki, o tada ir mums viskas klosis puikiai. Na, bet kad jau paklausei, šiemet norėčiau jaukios pižamos ir šiltų šlepečių ilgiems vakarams prie židinio sodyboje. – O kaip jūsų namuose atrodo stebuklingasis Kalėdų rytas? – Kalėdų rytas man asocijuojasi su dideliu šurmuliu. Vos atsibudę lekiame prie eglutės, laukiam atvažiuojančių pusseserių ir pusbrolių dabar jau su savo vaikais, būna daug apkabinimų, pokalbių. Namai kvepia kepiniais, mandarinais. Šiais metais Kalėdos bus kitokios – daug lėtesnės ir ramesnės. Vaikai jau šiek tiek paaugo, todėl bus smagu su jais po nakties ieškoti Kalėdų senelio pėdsakų prie eglutės, kartu pakuoti dovanas.

104

105

106

107

108

„PIRMI ŽINGSNIAI BUVO LABAI NEDRĄSŪS, SU DAUG DVEJONIŲ, BET DŽIAUGIUOSI, KAD SULAUKIU BENDRAMINČIŲ“

– Milda, o kaip į tavo gyvenimą atėjo „Millaw Kids“? – „Millaw Kids“ atėjo labai natūraliai. Mano vyras – fotografas, namuose – du vaikai. Pamaniau, kad tai puiki proga parodyti mūsų gyvenimą iš arčiau, o kartu ir sukurti patogius, judesių nevaržančius rūbus, kurie būtų patikrinti didžiausių kritikų – mano berniukų. Viskas nuo to ir prasidėjo – pasiuvau keletą drabužių jiems, o kai sulaukiau žodžių „mama, šiandien noriu vilktis vitaminų džemperį“, supratau, kad einu gera linkme, tad reikia parodyti savo kūrybą ir kitiems. Pirmi žingsniai buvo labai nedrąsūs, su daug dvejonių, bet džiaugiuosi, kad sulaukiu bendraminčių, kurie taip pat mano, kad nebūtina vaikų rengti vien žydra ar rožine spalvomis, kad vaikai gali ir nori vilkėti panašius rūbus kaip ir suaugusieji. Visus mano kuriamus rūbus gali vilkėti tiek mergaitės, tiek berniukai, tiek mažesni, tiek didesni. Juk koks geras jausmas, kai paaugęs gali atiduoti megztuką savo pusseserei ar pusbroliui, kuris ir toliau juo džiaugsis! Man tai primena mano pačios vaikystę, iš mamos išmoktas pamokas, kaip svarbu daiktus saugoti ir jais dalytis. Viso to siekiu tiek kurdama „Millaw Kids“, tiek savo šeimoje. – Ar tavo vaikai noriai dėvi tavo kuriamus minimalistinius, žemės spalvų drabužius? Juk, pripažink, kartais vaikams terūpi Supermeno ir Žmogaus-voro kostiumai... Kaip išlaviruoti tarp stiliaus ir vaikų laisvės? – Mano vaikai labai atviri ir iškart pasako, jei medžiaga nemaloni ar spalvos jiems pasirodo ,,keistos“. Kartais pati galvoju, kada gi ateis tas metas, kai jie užsinorės apsirengti Supermeno kostiumus ir į mano skonį žiūrės kreivai? Bet gal jų skonis formuojasi kartu su maniškiu? Kaip bebūtų, džiaugiuosi galėdama su jais pasitarti. Šiandien tai mano geriausia komanda ir didžiausi įkvepėjai. 109

– Vaikų ir tėvų santykiai – kuo jie paremti jūsų šeimoje? – Dažnai kartoju: elkis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Tai galioja visiems šeimos nariams. Vadovaujantis šiuo principu visai neblogai sekasi namuose palaikyti draugiškus santykius. Vis dėlto tai veikia tikrai ne visada, dažnai tenka padirbėti su savo kantrybe, ypač kai tarp berniukų toks mažas amžiaus skirtumas ir jie nori vadovautis savomis taisyklėmis. Stengiamės su jais daug kalbėtis, paaiškinti dalykus, bet ne visada būna paprasta. Mama, kodėl tu naudojiesi telefonu, o aš negaliu? Kodėl aš turiu eiti miegoti, o tu dar neini? Tokie klausimai yra mūsų kasdienybė, kartais suprantamai tai paaiškinti trimečiui nėra lengva, bet mokomės to kartu su vaikais. – O kokia yra tavo sūnų brolystė? Nors jie dar visai maži, ar Bernardas su Vincentu jau turi bendrų veiklų? – Meluočiau, jei sakyčiau, kad jie geriausi draugai, bet jei per dieną bent kartą išgirstu ,,Broli, bėgam slėptis, ateik, pamokysiu tave, einam statyti kaladėles“, galvoju, kad diena jau tikrai pavykusi. Kartais pajaučiu, kad jie yra komanda, o mums telieka stebėti ir džiaugtis jų sugalvotais žaidimais. Abu labai mėgsta šokti, todėl kiekvienas rytas prasideda su „The Rolling Stones“ daina ,,You Can’t Always Get What You Want“ arba Michaelo Jacksono muzika.

110

111

112

– O koks jausmas būti mama? – Būti mama yra nuostabu. Niekad nemaniau, kad tai gali priminti amerikietiškus kalnelius: nuo pačios didžiausios euforijos iki nežinojimo kur dėtis ‒ labai nedaug. Iki susilaukdama Vincento visiškai nesuvokiau, ką tai gali reikšti, nebuvau rankose laikiusi jokio mažo vaiko, visa tai atrodė visai ne man. Tačiau dabar suprantu, kad motinystė gali tapti didžiausiu varikliu ir įkvėpimu. Kartais tik reikia atitrūkti nuo kasdienybės, į viską pažiūrėti iš šalies ir leisti sau suprasti, ką turi. – Kaip manai, šeima – tai kruopščiai suplanuotas ir daug darbo reikalaujantis projektas, o gal nesibaigiantis ekspromtas? – Man šeima ‒ tai ir darbo reikalaujantis projektas, ir

nesibaigiantis ekspromtas, kur kiekvieną dieną išmokstama kažko naujo. Negali visko sudėlioti į griežtus rėmus ir taisykles. Vien mūsų gyvenimo būdas tarp Vilniaus, pajūrio ir Mažeikių yra bėgimas nuo rutinos ir laisvės jausmo paieška. Pasaulis pasidarė toks mažas ir lengvai pasiekiamas, o gyvenimas tikrai per trumpas, kad laikytumėmės griežtų taisyklių. Todėl kuo daugiau ekspromto ir jaudulio, tuo geriau ir įdomiau! – Na, ir pabaigai, tavo kalėdinis palinkėjimas tiesiai į svajones pildančio angelo ausį... – Norėčiau palinkėti labai paprastai – ramybės jausmo. Jausmo, kai širdyje, atrodo, daugiau nieko netrūksta. Aš šį jausmą suradau savo šeimoje, todėl telieka svajones pildančiam angelui už tai padėkoti.

113

CHAOSO TEORIJA PAGAL RASĄ Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

Atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Numatyti ateitį. Būti ankstesniam už kitus. Eiti pirmyn net ir tuomet, kai tavo idėjos kitiems atrodo beprotiškos. Tai mintys, kurios šauna į galvą, kai svarstau, kokių pamokų man pateikė šis interviu su verslininke, jau daugiau nei trisdešimtį metų gyvuojančios bendrovės „Femina Bona“, HAI Instituto, taikomojo meno ir dizaino platformos „Amres Art“ bei dovanų platformos „Jausmų dėžutė“ įkūrėja Rasa Balčiūniene-Balte. Ji pasakė frazę, kuri štai jau kelios savaitės niekaip neišeina iš galvos – didžiausias galimybes mums suteikia chaosas.

– Ne kartą pastaruoju metu girdėjau frazę – 2020-uosius norėtųsi užbraukti ir pamiršti. Tikrai verta pamiršti? – Tai, kas dabar vyksta, man primena 1990-uosius. Dešimtmetį prieš juos buvo viskas aišku: žmonės, nors uždirbo mažai, dirbo saugiose pozicijose. Baigei aukštąjį mokslą, vadinasi, turėsi darbą iki gyvenimo pabaigos. Galbūt po dviejų dešimtmečių net gausi butą, vaikai eis į darželį, paskui – į mokyklą. Studijos – nemokamos. Ir staiga prasideda visiška suirutė, santvarka verčiasi aukštyn kojomis, atsiveria milijonai galimybių. Lygiai taip pat jautėmės ir prieš pandemiją – visi globalūs, visi viską gali, technologijos valdo, kelionės pigios... O vieną dieną – bam! Senosios tvarkos yra, atkeliauja naujosios. Žmonės, jei drąsūs ir pasirengę maksimaliems išbandymams, turi šansą susikurti naują realybę. Chaosas atveria didžiausias galimybes tiems, kurie viduje turi atspir-

114

ties tašką. Ir pralošia tie, kurie gyvena vaikišką gyvenimą, kuriems svarbu ne esmė, o išorė. Žiauriai pasakysiu, tačiau chaose laimėti lengviau, čia daugiau galimybių ir mažesnė konkurencija. – Jūs savo verslą pradėjote irgi perversmo laiku. Buvote labai jauna, kaip jums pavyko pamatyti daugiau, nei matė kiti? – 1990-aisiais tuometiniame Kauno politechnikos institute baigiau visuomeninį maitinimą. Tai buvo prestižinė profesija, kuri užtikrino darbą, karjeros galimybes ir pinigus. Specialybę rinkausi nesukdama galvos – draugas planavo mokytis Kaune, aš – pãskui. Po metų išsiskyrėme, o mokslai liko. Nuo vaikystės žinojau, kad būsiu vadovė, kaip mama. Neabejotinai iš jos perėmiau suvokimą, kad moteris gali daryti ką nori, ir kartais pasiekia daugiau nei vyras.

115

116

„JEI TADA BŪČIAU DAUG GALVOJUSI, GAL NIEKO ŠIANDIEN IR NETURĖČIAU. BET TIESIOG ĖMIAU IR DARIAU. “

Po studijų pusmetį dirbau pagal specialybę, vėliau atsidūriau kompanijoje, kuri konsultavo investuotojus. Vos dvidešimt dvejų ir pati pradėjau tarpininkauti. Turėjau gerą galimybę mokytis: tai versle veikia, o tai – ne. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip šovė mintis atidaryti kosmetikos saloną. Paauglė, kaip ir daugelis anuomet, plaukus degtukais degindavau, akių vokus perlamutriniais, radiatoriams skirtais dažų milteliais dažydavau. Nepriklausomybės pradžioje grožio salonai vis dar buvo sąstingyje – cheminiai sušukavimai, iškeltų plaukų šukuosenos ‒ nei normalios kosmetikos, nei progresyvių mokytojų. Vienas pažįstamas papasakojo apie modernų grožio saloną Maskvoje. Nuvažiavau, apžiūrėjau, kažkokiu būdu iš banko gavau lengvatinę paskolą ir įkūriau „Femina Bona“. Nuo tada prasidėjo pirmieji kartai – buvome pirmieji, pradėję moderniai dirbti, įkūrėme pirmąją privačią kosmetologijos mokyklą, pirmieji atsivežėme naujas technologijas, pradėjome bendradarbiauti su pasaulyje pripažinta „Keune“ kosmetika, pirmieji įkūrėme SPA namus, pirmieji grožio parodose pradėjome rengti įdomius stendus, surengėme pirmuosius šou. Šiandien atrodo – ir kas čia tokio, o anuomet tokiems žingsniams reikėjo drąsos. Jei tada būčiau daug galvojusi, gal nieko šiandien ir neturėčiau. Bet tiesiog ėmiau ir dariau. Prisimenu juokingą nutikimą: išgirdusi apie permanentinį makiažą, nusprendžiau pirmiausia pati jį išmėginti. Kosmetologė padarė, pakeliu akis – antakiai tokie ryškūs! Nieko, ji man sako, po metų išbluks. Neišbluko, štai jau du dešimtmečius nešioju virš akių tatuiruotę! Pradžioje niekada nežinai, kur paslėpta tavojo verslo esmė. Grožio mokyklą Kaune man pasiūlė kurti partneriai iš Ispanijos. „Juokaujat?” – tokia buvo pirmoji reakcija. Kas toje mokykloje mokysis, iš kur jai gausiu pinigų? „Tu daryk, mes atsiųsime įrangą. Jei studentai nesusirinks, grąžinsi“, – pasiūlė. Grąžinti nieko nereikėjo, nesutalpinome visų norinčiųjų. Pradžioje atrodė – metai praeis ir viskas baigsis,

tačiau taip dirbome dešimtį, o mokykla vėliau išaugo į „Femina Bona“ akademiją. Aš visada klioviausi intuicija. Kūnas tarsi pašnibždėdavo man reikiamą laiką, reikiamą vietą ir tinkamą sprendimą. – Tikriausiai savęs gerai nepažinodamas tokių sprendimų nepadarysi? Kaip išgirsti, ką kalba tavoji širdis? – Turi mokytis savo jausmų impulsus integruoti į sveiką protą. Vis girdžiu naują terminą – savisabotažas. Iš šalies atrodo, kad verslo vadovas daro sprendimą, kuris viską griauna, o jam visiškai aišku, kad elgiasi tinkamai. Ne vienam mums iš vaikystės atėję – mylėti verta tą savo pusę, už kurią gaudavome mamos dėmesio, jos reakciją. Šiandien, kai išgyvename pandemiją, tarsi grįžtame į vaikystės būseną – geriau palauksiu, kol užaugsiu, o tuo tarpu ir pandemija pasibaigs. Tačiau augti reiškia ne ką kita, o išduoti save tokį, kokį norėjo matyti mama. Štai kodėl daugybė žmonių, užuot priėmę neparankų sprendimą, renkasi kartoti elgseną, už kurią būtų mamos pagirti. Toks elgesys supainioja emocinį ir ekonominį tikslą ir yra vadinamas savisabotažu. Ir niekas tokio žmogaus nepaveiks, netgi mokymus jis ras tokius, kurie patvirtintų jo teisumą. Pačiai labai palengvėjo, kai nustojau iš žmonių reikalauti, ko aš noriu, juos įtikinėti, kad pasiekčiau savo pačios emocinį tikslą. Vėliau, kai pradėjau studijuoti rinkodarą, supratau, kad savo versle padariau visas klaidas, kurias tik įmanoma padaryti. Ar šiandien gailiuosi? Tikrai ne, nes pamokas išmokau pati, per savo patirtį. Prieš penkerius metus suvokiau, kad gal aš kiek keistai matau aplinką ir labai gali būti, kad painioju dabartį su ateitimi, nepataikau į dabartinį laiką. Man atrodo, kad reikia daryti dabar, o paaiškėja, kad per anksti. Prieš dešimtį metų, pardavusi savo salonų tinklą, investavau į natūralių produktų parduotuves. Išsilaikėme dvejus metus, žmonių jose nebuvo tiek, kad verslą išlaikyčiau.

117

118

– Dabar juk toks verslo modelis netgi laikomas geriausiu – sukurti ir parduoti... – Tuomet patyrėme didžiulį nuostolį, nors šiandien savo gyvenimo be sveikų produktų parduotuvių nebeįsivaizduojame. Bet tiesa ta, kad vienos durys užsidaro, atsiveria kitos. Man atsivėrė kelias į HAI – Harmoningos asmenybės institutą. „Femina Bona“ kaip tik atšventė dešimties metų jubiliejų, o aš su didžiausiu skausmu suvokiau, kad visiškai nesinori važiuoti į darbą. Tai buvo krizė, reikėjo kažko visiškai naujo – pradėjau mokytis, studijuoti save, aiškintis santykius tarp žmonių. Kai žinių prisikaupė, nusprendžiau, jog turėčiau jomis pasidalinti. Pirmiausia, žinoma, su savais darbuotojais. Kadangi priklausau Vadovų klubui Kaune, pamaniau, gal ir jiems bus įdomu. O jau tada prasidėjo – ir vienas, ir kitas paprašė pravesti mokymus jų įmonėse. 2004-aisiais kalbėti vadovams apie pasąmonę... Tai galėjo baigtis arba visišku fiasko, arba lektorės karjera. Pasisekė. Įkūriau Harmoningos asmenybės institutą. Anuomet tai atrodė visiška ezoterika, nors pati buvau įsitikinusi, kad asmenybės harmonija kloja kelius į sėkmę. Praėjo penkiolika metų ir visi apie tai kalba, niekam nebereikia aiškinti, kad vidus atsispindi išorėje. Gerai suprantu ‒ jei ne „Femina Bona“, niekuomet nebūčiau sukūrusi šio instituto. Manimi patikėjo, nes buvau vadovė, verslininkė, kuriai sekasi, žmogus su patirtimi. – Ir šis žmogus su patirtimi šiandien gali leisti sau kurti vis naujus verslus? – „Femina Bona“ yra mano finansinis pagrindas, kuriuo sau ir kitiems įrodžiau, kiek daug gražių dalykų gali sukurti materija. HAI yra mano intelektualusis vystymasis, skaitydama paskaitas augu ir pati. Prieš dvejus metus baigiau meno psichologijos studijas, įkūriau „Amres Art“. Ši veikla – nepaprastas malonumas mano širdžiai.

– Turite du sūnūs – dvidešimt penkerių teisininką Mintvydą ir dvidešimt trejų fiziką programuotoją Mangirdą. Panašu, kad jie užaugo kartu su labai daug dirbančia mama... – Mano santuoka truko septynerius metus. Daug metų esu išsiskyrusi, tačiau sūnus auginome abu su vyru, buvo laikas, kai jis kasdien veždavo vaikus į mokyklą. Ir kai vaikai parnešdavo namo piešinius su juose pavaizduota šeima, visada matydavau mus keturis. Ir dar šunį. Šeimos patirtis mane išmokė, kaip svarbu nepainioti kontekstų ir mokytis paleisti kontrolę. Išsiskyrusi su vyru mėnesiui išvykau į Indiją. Neieškojau nušvitimo, tik norėjau išsiaiškinti, kas nutiks, kai neteksiu kontrolės. Ir nenutiko nieko! Gyvenau vienuolyne, kartą per savaitę vienoje kavinėje išsiųsdavau faksą, kuriame pranešdavau, kad man viskas gerai, ir sulaukdavau atgalinio, kad vaikai sveiki. Grįžusi supratau, jog per tą mėnesį manęs niekas nepasigedo. Dabar veikia kiti principai, mes daug laiko praleidžiame elektroninėje erdvėje, tačiau net ir čia svarbu jausti, kur turi įsikišti, o kur ‒ suteikti įgaliojimus žmonėms, su kuriais dirbi. Nėra teisingų ir neteisingų, gerų ir blogų sprendimų, viskas priklauso nuo konteksto. Ir duok, Dieve, išminties atskirti, kada reikia įsikišti, o kada ne. – Meno parodoje „Art Vilnius 2020“ skaitėte paskaitą apie metamodernizmą. Sąvoka gana nauja, ką ji reiškia? – Metamodernizmas – viena iš mano naujojo projekto „Ambres Art“ krypčių. Mes visi labai daug kalbame apie fizinę ekologiją, tačiau mažai ‒ apie psichikos ekologiją. Medijų civilizacijos laikais vaizdinių poveikis ypač svarbus mūsų pasirinkimams. Gyvename epochų lūžio laike, kai sistema mėgina suvokti, kas joje vyksta. Meno lauke per tokius lūžius formuojasi naujos prasmės ir nauji kodai. Šių dienų menas įstrigęs, jis neatlieka svarbiausios savo paskirties – pakylėti žmones aukštesniems tikslams, evoliucijai.

119

XX amžiuje žiniasklaida pametė savo funkciją atspindėti tikrovę, taigi jos vietą užėmė menas. Postmodernizmas reflektuoja kasdienybę. O kadangi menininkai yra jautrūs visuomenės tarpininkai, negavę tam tikrų psichologinių žinių, jie negali suvokti, ką reikia atspindėti, o ko ‒ ne. Gal jau užteks ašarų, nihilizmo, skepsio? Gal geriau atspindėti tikrumą, individualumą, estetiką – tai, kas mus augina ir stiprina iš vidaus. Ne infantilią euforiją, o aukštesnius siekius ‒ štai apie ką yra metamodernizmas. Mūsų tikslas – skatinti Lietuvos menininkus žvelgti į epochą, kuri ateina. Įsiklausyti į save. – Esu girdėjusi jūsų frazę ‒ kuo aukštesnį savirealizacijos lygį pasiekia žmogus, tuo geresnius dalykus jis renkasi: skanų maistą, gerą vyną, vertingus meno kūrinius. Kodėl taip yra? – Estetika ir grožis yra sielos maistas. Jei protą maitiname racionaliais dalykais, jei juos vėliau realizuojame savo kasdienybėje, tai ir viduje norisi vis daugiau skonio. Kas nutinka, kai pradedi atskirti rūšinę kavą nuo nerūšinės, gerą aliejų nuo prasto? Šitaip mes jautriname savo jusles. O kaip atskirti, kad to žmogaus verta klausyti, o to – ne? Ir vėl 120

– kūno pajauta. Lygiai taip, jausdami, mes galime atskirti santykius, verslo projektus ir žmones. Jautrindami savo kūno radarą. – Smalsu, ką jūsų kūno radaras sako, vizionieriškai žiūrėdamas į ateitį? – Mano radaras sako, kad reikia jautriai žiūrėti į aplinką ir matyti, kaip formuojasi kitokios galimybės. Kalbu ne apie skaitmeną – ji tik instrumentas. Didžiausios galimybės gali atsirasti neformaliame švietime. Ar jaučiate, kaip pandemija griauna tradicinę, ydingą edukacijos sistemą? Tuo pačiu tarsi kuria iliuziją, kad virtualus mokymas visko išmokys. O man atrodo, kad šitaip besimokantieji daug žinos, bet nieko nemokės padaryti. Taigi atsiranda didžiulės galimybės kurti mokyklas, kurios mokys, kaip gyventi, kaip skaičiuoti, kaip sodinti sodus ir daržus. Matau, kad intuityvūs verslininkai jau pradeda tai daryti, galbūt ne dėl verslo, labiau gal dėl savo vaikų. Tačiau tikrai išauš diena, kai internetinė švietimo rinka bus didžiulė, nemokama ir ruoš mases, o laimės tie, kurie jau dabar ieško kūrybiškų kelių į ateitį. Nes būtent kūryba yra svarbiausias ateities faktorius.

121

DIZAINO PERLIUKAI IŠ PRAĖJUSIO AMŽIAUS VIDURIO

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Geras dizainas turi pasakoti istorijas. Sujaudinti, palikti be žado, galbūt atstumti, tačiau niekada nepalikti abejingų. Artimiau pažinti daugiasluoksnį daiktų dizaino pasaulį mus kviečia praėjusio amžiaus vidurio baldų parduotuvės „Midcentury.lt“ įkūrėja Jovita Valaitytė. Moteris pasakoja apie garsiausius šio laikotarpio dizaino perliukus, dabar pastebimą stiprų šio stiliaus atgimimą ir prie jo nemažai prisidėjusią lietuvių dizainerių kūrybą.

122

123

„MAN LABAI PATINKA SKULPTŪRIŠKI, NEBUITIŠKI BALDAI. TAIP PAT ŽAVI LAIKO NUGLUDINTOS METALO IR STIKLO FAKTŪROS“

– Jovita, kaip patekote į šį jaudinantį baldų pasaulį? – Pirmą kartą pamačiusi dizainerės Athenos Calderone (instagrame: @ Eyeswoon) namus Niujorke buvau iškart užburta jų lengvumo, elegancijos ir kažkokio „naujo“ nematyto stiliaus, kuris pasigilinus pasirodė visai ne naujas... Šio interjero inspiracija iš tiesų buvo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio prancūzų interjerai. Athena meistriška ranka sumaišė modernistinius amžiaus vidurio („mid-century“) ir antikvarinius baldus. Ji ir tapo mano didžiausiu įkvėpimu ir šios kelionės pradžia. Netrukau pastebėti, kad tokie baldų deriniai puošia prabangiausius interjerus nuo Paryžiaus iki Niujorko, o juos kuria talentingiausi šiandienos interjero dizaineriai. Kai atsivėrė akys, supratau, kad šio laikotarpio baldų pastebėdavau ir anksčiau, tik galvodavau, kad jie nauji. Anglijoje ir Amerikoje jie grįžo į madą jau prieš dvidešimt metų, o ir šiuo metu jų populiarumas vis dar auga. – Iš tiesų, pastaruoju metu matome didelį dvidešimto amžiaus vidurio baldų atgimimą. Kas jį paskatino? – Didele dalimi prie šios stilistikos atgimimo prisidėjo tai, kad ypač garsūs dizaineriai ėmė naudoti šio laikmečio baldus kurdami savo namų interjerus, o jų nuotraukas publikavo lyderiaujan-

124

tys interjero žurnalai, pavyzdžiui, „Elle Decoration“. Pastarųjų metų žvaigžde tapo Los Andžele kurianti interjero dizainerė Kelly Wearstler. Jos namų bei „Proper Hotels“ interjerai – tai neišsemiamas įkvėpimo šaltinis. Per pinterestą ir instagramą šie interjerai pasiekė dar platesnę auditoriją ir jau kelerius metus randa kelią ir į lietuvių namus. Kelly Wearstler yra ir mano asmeninė favoritė. Man labai patinka skulptūriški, nebuitiški baldai. Taip pat žavi laiko nugludintos metalo ir stiklo faktūros, o šiuos elementus kūrybiškai panaudoja interjero dizaineris Hannesas Peeras. Į mėgstamiausių interjerų dizainerių trejetuką įeina ir prancūzas Pierre'as Yovanovitchius. – Tai koks gi tas „mid-century“ stilius? Kokio laikmečio baldai jam priskiriami? – „Mid-century“, o lietuviškai amžiaus vidurys, yra skaičiuojamas įvairiai. Vieni teigia, kad jis truko nuo 1947 iki 1957 metų. Kiti jam priskiria platesnį laikotarpį nuo 1933 iki 1965 ar net 1979 metų, kai prasidėjo masinė baldų gamyba. Amžiaus vidurio baldų formos yra pačios įvairiausios, nuo apvalių iki šešiasdešimties laipsnių kampų. Juose figūruoja šviesus medis, bukmedis, stiklas bei metalas. Plačiai naudojamos tuo metu dar naujos technologijos, tokios kaip medžio laminavimas. Taip gimė ir plastiškieji Švedijoje sukurti Bruno Mathssono krėslai.

125

126

127

„MAN LABAI PATINKA SKULPTŪRIŠKI, NEBUITIŠKI BALDAI. TAIP PAT ŽAVI LAIKO NUGLUDINTOS METALO IR STIKLO FAKTŪROS“

Šio laikotarpio baldai pasižymi vizualiu lengvumu, o tai tinka šiuolaikiniuose namuose – gyvenamajam plotui vis mažėjant ieškoma kompaktiškų baldų. Tai sofos ir krėslai ant metalinių kojelių, stikliniai stalai, kurie praleidžia šviesą ir neapsunkina erdvės. Visgi šiam stiliui būdingos ir plačios apvalios Italijoje sukurtos sofos, kurios reikalauja erdvės ir daugiau lėšų. Pavyzdžiui, už Mario Bellini sukurtą vintažinę sofą gali tekti pakloti ir nuo dešimt iki keturiasdešimt tūkstančių eurų. – Kokie pasaulyje patys garsiausi šio stiliaus baldų kūrėjai? Dizaineriai, apie kurių kūrybą turėtų žinoti kiekvienas, norintis geriau pažinti šį stilių? – Šio laikmečio ikonomis tapo Charleso ir Ray Eamesų „Lounge Chair“, Arne Jacobseno „Egg Chair“ ir daugumai jau gerai pažįstama „Barcelona Chair“. Tarp žymiausių laikmečio dizainerių reiktų paminėti dar ir Harry Bertoią, Normaną Chernerį, Eero Saarineną. – O kokie jums patys gražiausi šio stiliaus baldų pavyzdžiai? – Aš pati be galo žaviuosi Tobio Scarpos baldais, kurie išsiskiria grubesne konstrukcija. Pro akis nepraslysta ir Carlo Scarpos stalas su įstabiomis marmuro kojomis. Beje, šio stiliaus vintažinį stalą galima apžiūrėti ir Vilniuje esančioje „Midcentury.lt“ salėje. Tauria elegancija ir aukšta kaina pasižymi Isamu Noguchi dizainas, o vieni populiariausių dizainerių – tai Pierre'as Jean128

neretas ir Jeanas Prouvé. – Ar lietuvių dizaineriai yra sukūrę šio stiliaus pavyzdžių? – Kiekviena šalis turi savo žvaigždžių dizainerių, pavyzdžiui, mane be galo žavi brazilų dizaineris Jorge Zalszupinas. Bet kadangi šių žvaigždžių kūriniai labai brangūs, mums labiau prieinama tai, kas arčiau namų – švediški, daniški, čekiški baldai. Žinoma, turime kuo didžiuotis ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Valerijos Cukermanienės krėslais, kuriuos lietuviai patys labai vertina ir restauruoja iš pagrindų. Dažnai jie būna visiškai neprižiūrėti – tai gana aiškiai atspindi mūsų tautos nemeilę sovietinio laikotarpio baldams. Tačiau dizainas yra neatsiejama aplinkos dalis, stipriai įsiliejusi į mūsų gyvenimą ir istoriją. Į šio laikmečio baldus aš žiūriu per savo šeimos prizmę. Pamačius šviestuvą ar lovą, kokia stovėjo tetos namuose, mane aplanko šilti vaikystės prisiminimai. Man brangi ne to meto politinė padėtis, o šie prisiminimai, tad ir mane tuomet supę baldai man kelia teigiamas emocijas. Žinau, kad toks požiūris yra retas. Bet mano kartos žmonės daug keliauja, dažnai išvyksta pagyventi į kitą šalį, viską mato ir daug patiria, o sugrįžę vėl nori pajusti namų jausmą. Masinės gamybos baldai dažnai stokoja dizaino išskirtinumo ir charakteristikos, jie nieko neprimena. Žmonės, kurie visko paragavę, nebenori beveidžių daiktų, jie pasiruošę į savo namus priimti daiktus su emocija ir istorija – tiek savo šalies, tiek pasauline.

129

PRENUMERATA – GERIAUSIA DOVANA! ŠIEMET ARTIMIESIEMS DOVANOKITE ISTORIJAS ZURNALUPRENUMERATA.LT/PRENUMERATA/LAMU-SLENIS

130

131

132

133

134

„TIK PO KELIŲ DIENŲ PRADĖJAU PRISIMINTI, KAD TOKIA LOVA KAŽKADA STOVĖJO IR PAS MANO TETĄ.“

– Šiandien ir patys vaizdais viešime viename iš jūsų sukurtų amžiaus vidurio interjero pavyzdžių? – Mano Kaune kurto interjero ašimi tapo iš vaikystės atsinešti prisiminimai ir emocijos. Pradžios taškas buvo brutalistinis šviestuvas, išgelbėtas iš nykstančios sanatorijos Birštone. Prie jo įsitaisė didžiulis Birutės Žilytės sienų tapybos atspaudas „Jaunystė“. Jos kūryboje pavaizduoti personažai, spalvos, braižas aprėpia beveik viską, kas nugulę mano atmintyje iš vaikystėje skaitytų pasakų, pasaulio įsivaizdavimo. Mano manymu, ji yra vienas didžiausių mūsų tautos lobių, o tai, kad jos darbai įperkami, yra didžiausia dovana, kurios dažnas lietuvis neįvertina. Prie šio dueto prisijungė garsaus čekų dizainerio Bohumilo Landsmano amžiaus vidurio stalas. Toks pat stovi ir prabangiame bute Londone, kurį įrengė dizainerės Maria Speake bei Bella Freud. Verta pažymėti, kad toks stalas yra stovėjęs ir ne pas vieną lietuvį. Kartkartėmis vis atsiranda žmonių, kurie jį dar išsaugoję. Kauno interjere taip pat figūruoja Antano Sutkaus, Romualdo Požerskio bei Romualdo Rakausko nuotraukos. Jose užkoduotos mano tėvų laikmečio istorijos, kurių būdavo taip įdomu klausytis. Manau, svarbu, kad šią atmintį saugantys meno kūriniai būtų mano namuose, kad jų dvasia persiduotų ir mano sūnui. Svetainės baldai susidėliojo aplink

baltą „Rolf Benz“ sofą, kurią rado dabar jau draugė bendramintė Lina. O kai pakabinau ikona virtusį šviestuvą „Verona“, visuma staiga tapo harmoninga. Turbūt kaip tik tai yra gero dizaino ženklas ‒ toks viską aplinkui kilstelėja. Sunkiausia buvo išsirinkti miegamojo lovą. Nenorėjau jai skirti didelio biudžeto, o vidutinė rinka tiesiog perpildyta vieno į kitą panašių gaminių. Vieną naktį naršiau po skelbimų platformą, o pamačius lovą „Zunda“ net širdis sustojo! Kosminis laivas, ne kitaip. Dizainu išsiskiria iš visko, ką esu iki šiol mačiusi. Tik po kelių dienų pradėjau prisiminti, kad tokia lova kažkada stovėjo ir pas mano tetą. Vėliau pastebėjau, kad jos dizainas labai panašus į italų architekto, baldų dizainerio Gio Ponti 1955 metais sukurtą lovą, skirtą „The Hotel Royal Naples“. Šių lovų išskirtinis bruožas – trikampiai stalčiukai galvūgalyje ir „plūduriuojantis“ dizainas, kai baldas, atrodo, pakilęs virš žemės. Dar vienas perliukas šiame interjere – skulptoriaus Juozo Ruzgos kartu su Aleksoto stiklo kombinatu kurtas šviestuvas. Naršydama „Etsy“ platformoje atradau visos komplektacijos šviestuvą, draugai surado ir stiklinę dalį – dabar jis kabo su ledine karūna. Beje, šis šviestuvas pardavėjo buvo priskirtas italų „Mazzega“ gamintojui – mažai kas žino apie lietuvių dizainerių perliukus.

135

DIZAINO PAŽINTIS

VIETA, KURIOJE GERA BŪTI Kartais taip norisi bent trumpam atsiriboti nuo pasaulio, pasidžiaugti savo paties kompanija ir pasinerti į namų SPA ritualus. Neskubėti, nurimti, susikaupti ir paruošti save artėjančiam šurmuliui. Juk trumputis pabėgimas nuo pasaulio – tai geriausias būdas atrasti vidinį balansą. O kas tam tiktų geriau už lėtus vonios ritualus? Vonios kambarys – tai viena intymiausių ir svarbiausių namų vietų, kur galite nevaržomai džiaugtis laiku sau. Vonios baldai „Kamė“ padės susikurti unikalią, stilingą ir specialiai jums pritaikytą poilsio oazę.

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Kamė“ archyvas

136

MAŽŲ RITUALŲ SVARBA Klasikinis dizainas, natūralios išskirtinės medžiagos, inovatyvūs sprendimai – tai elementai, jungiantys visas „Kamė Exclusive“ baldų serijų dalis. Jų tikslas – pasiūlyti kokybiškus baldus kiekvienai voniai ir padėti susikurti unikalų, specialiai jums pritaikytą vonios kambarį – vietą, kurioje norisi būti, kurioje mieli maži kasdieniai ritualai įgauna dar didesnę prasmę. Sekdami naujausias tendencijas ir klausydamiesi klientų patirčių, „Kamė“ kuria gaminius, atitinkančius kiekvieno norus. Ilgametė kūrėjų pa-

tirtis leido sukaupti didelę produktų kolekciją, kurią apžiūrėti, paliesti ir pajusti galima „Kamė“ vonios dizaino salone. Profesionalai padės suderinti skirtingas komplektacijas ir išsirinkti būtent jums ir jūsų namams geriausiai tinkantį variantą. ILGAAMŽIAI PRODUKTAI „Exclusive“ vonios baldų serijos gimė iš idėjos sukurti ilgaamžiškus produktus. Bėgant laikui vonios kambariams skiriama vis daugiau dėmesio – ir tikrai ne be priežasties! Juk tai vieta, kur pradedame ir pabaigiame savo dieną. Atsižvelgdami į dizainą, me-

džiagas ir praktiškumą kūrėjai siekė sukurti produktus, kurie neprarastų savo vertės. Visų keturių – „Natura“, „Soft“, „Loft“ ir „Amber“ – serijų dizainui pasirinktos klasikinės formos, natūralios medžiagos, ramus koloritas. Tai penkerių metų garantiją turintys baldai, skirti siekiantiems namuose pabrėžti subtilią ir minimalizmu kvepiančią prabangą. Šių serijų baldai grįžta į paprastas ir delikačias formas, kurios sujungia ilgaamžiškumą ir prabangos jausmą. „Exclusive“ dizainas interjere pabrėžia natūralių medžiagų svarbą, jis neturi galiojimo laiko ir aktualus išliks dešimtmečius.

137

KETURIOS BALDŲ SERIJOS „Natura“ serija siejasi su meistriškumu. Tikro medžio faneruotės baldų fasadai, elegantiškos ir dailios linijos, šilti medžio tonai, paryškinantys detales ir baldams suteikiantys dar daugiau natūralumo. Ši serija sukurta siekiant į vonios kambarį sugrąžinti gamtą. Taip pat labai svarbus šios serijos elementas - funkcionalumas: visose „Natura“ veidrodinėse spintelėse yra integruotas dugno apšvietimas, dvigubo veidrodžio durelės bei ąžuolo masyvo skirtukai, padedantys lengviau palaikyti tvarką stalčiuose.

„Amber“

138

Serija „Amber“ buvo įkvėpta Baltijos jūros gamtos ir neišsemiamos jos ramybės. Prie klasikinės matinės baltos derinamos ąžuolo masyvo detalės. Prabanga šiuose balduose juntama ne tik išorėje: ąžuolo masyvas naudojamas ir ūkinės bei apatinės spintelės viduje. Skandinaviško dizaino paprastumas bei patogumas ir išskirtinių medžiagų kokybė susijungia atidžiai ištobulintos „Loft“ serijos balduose. Šioje baldų serijoje pritaikytas tūkstantmečius iš mados neišeinantis marmuras, baldai sukurti iš unikalų raštą turinčios balintos rožinės spalvos faneros, o visą derinį tobulai užbaigia idealiai

derantys ilgaamžiai matinio balduto „Corian“ praustuvai. Serija „Soft“ skirta tiems, kurie ieško elegancijos. Apvalūs kampai ir blizgios spalvos baldams suteikia prabangos pojūtį. Stalviršiams naudojama kruopščiai atrinkta ir ekspertų amžina vadinama dektono medžiaga, o ilgaamžiškumą dar labiau pabrėžia betoną primenanti stalviršio spalva. Siekiant išlaikyti baldo vientisumą, parinktos užapvalintos rankenėlės. Ypač talpūs „Soft“ serijos apatiniai stalčiai ir spintelės leidžia itin efektyviai išnaudoti vietą vonios kambaryje. Tai kruopščiai apgalvoti, funkcionalūs, tačiau kartu ir rafinuoti baldai.

„Natura“

Didžiausią vonios baldų „Kamė“ ekspoziciją rasite Konstitucijos pr. 18, Vilniuje.

139

RANKOMIS KURIAMOS MEDŽIO ISTORIJOS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė, asmeninis archyvas

Kartais reikia tiek mažai, kad gyventum didelį gyvenimą – upės ir miško palei namus, pyrago be progos popietei praskaidrinti, savomis rankomis sukurto daikto... Visa tai suradome prekės ženklo „Medžio istorijos“ įkūrėjų Dovilės ir Tomo Šablinskų namuose. Šurmulio ir vaikų juoko čia netrūksta, bet laikas teka ramiai, švelniai - panašus į jausmą, užpildantį žvelgiant į jų kuriamus medžio šilumos kupinus daiktus.

– Tomai, ar su medžiu dirbti pradėjote iškart po mokyklos? Tomas: Kai prieš šešerius metus ėmėme kurtis šiuose namuose, nesinorėjo išleisti visų santaupų baldams, todėl nusprendžiau pabandyti kažką sumeistrauti pats. Mano senelis dirbo su medžiu, tad ši veikla kažkur viduje visada žavėjo. Įsigijau keletą staklių ir pradėjau meistrauti namų garaže. Dovilė: Pirmasis Tomo pagamintas baldas buvo mūsų vonios spintelė. Kadangi neradome tinkamų išmatavimų varianto, Tomas užsibrėžė sumeistrauti ją pats. Labai gerai pamenu momentą, kai tik pradėjęs sakė, kad daugiau niekad nebedirbs su medžiu! ( Juokiasi.) Tačiau šiek tiek atsitraukęs po savaitės sugrįžo ir spintelę užbaigė. Darbas su medžiu tapo jo hobiu.

140

Tomas: Kuriuo užsiimu pastaruosius penkerius metus. Visko mokausi pats, praktikos būdu – šiais laikais jutubas gali būti pats geriausias mokytojas. – Taip ir vystėsi „Medžio istorijos“? Dovilė: „Medžio istorijų“ prekės ženklas ėmė vystytis Tomui įsigijus tekinimo stakles ir ėmus tekinti dubenėlius bei tortines. Iš pradžių apdovanojome visus bičiulius ir artimuosius, visi džiaugėsi, tad nusprendėme susikurti internetinį puslapį. Po vienerių metų veiklos internete išvykome į pirmąją mugę, kur pamatėm ir gyvą žmonių susidomėjimą. „Medžio istorijų“ kūrimosi procesas buvo lėtas – kol vaikai miegodavo, pribėgdavau kažką nufotografuoti ar suraityti tekstą.

141

142

143

144

145

„KIEKVIENAS DAIKTAS, GAMINAMAS IŠ MEDŽIO, GIMSTA VIS KITOKS, VIENETINIS.“

– Prisipažinsiu, jog tortinės ir buvo pirmasis dalykas, patraukęs mano akį. Sakykite, kaip gimsta jūsų nauji kūriniai? Dovilė: Kadangi labai mėgstu kepti pyragus, norėjau turėti, kaip gražiai juos pateikti, tad paprašiau Tomo pamėginti ką nors sukurti iš medžio. Prigaminome įvairiausių variantų, kol išgryninome pagrindines tortinių formas. Tomas: Bandėme jas ir dažyti, vėliau atsirado prisukama kojelė, tad dabar tortinę galima naudoti ir kaip padėklą. Dovilė: Pati populiariausia mūsų tortinė yra pati paprasčiausia, lygiu koteliu. Iš tiesų visi gimstantys linkiai ‒ tai Tomo idėjos, tad taip pat gaminame žvakides, šviestuvus, laikrodžius, pjaustymo lenteles ir net spinteles. Tomas: Kiekvienas daiktas, gaminamas iš medžio, gimsta vis kitoks, vienetinis. Negali nuspėti: galbūt viduje slėpsis kokia šaka, o gal pasikeis medžio rievių raštas. Tarkime, pirkdamas ąžuolo medieną niekada nežinai, ką rasi: kartais viduje medis būna gražus, o kartais išakytas kinivarpų skylučių. Daugiausiai dirbu su ąžuolu ir uosiu. Abu šie medžiai savo savybėmis gana panašūs, jie kiečiausi Lietuvoje, daugiau skiriasi išvaizda: ąžuolas yra gelsvai šilto atspalvio, o uosis puošiasi margesniais raštais. Dovilė: Labai įmantri ir man viena gražiausių yra obels ar slyvos mediena, tačiau jos labai sunku gauti. – Kaip renkatės lentą, iš kurios gaminsite naują kūrinį? Tomas: Tortinėms ieškau, kad medis būtų kuo gražesnis, lygesnis, kad nebūtų šakų ar labai ryškaus rašto. Ir visai priešingai elgiuosi su dubenėliais – jiems ieškau skirtingos spalvos, įvairių raštų, nemaišo ir viena kita šaka, visos šios detalės dubenį daro tik įspūdingesnį. Apskritai, visiems dirbiniams stengiuosi parinkti kuo geresnį medį, paėmęs lentą matau, kokia jos dalis kokiam daiktui galėtų tikti.

146

147

148

149

– Kokia medžiaga yra medis? Ar jį sunku prisijaukinti, su juo dirbti? Tomas: Iš pradžių prisijaukinti medį buvo labai sunku. Svarbu žinoti technines jo savybes, tarkime, kaip reaguoja į drėgmę, kaip kinta plėtimosi savybės: į ilgį jis traukiasi ir plečiasi nedaug, o į plotį – daugiau. Tačiau skyrus laiko susipažinti nebekyla klausimų, gaminti iš klijuotos plokštės ar medžio – visada renkuosi medį. Tai sunkesnis kelias, bet daug įdomesnis. Dovilė: Medieną stengiamės pirkti ne iš masinės gamybos vietų, Tomas skelbimuose po visą Lietuvą ieško pavienių šiek tiek atsargų sukaupusių žmonių. Tomas: Iš tikrųjų pagrindiniai pardavėjai yra jau išėję į pensiją seneliai, kurie nusprendžia parduoti savo sandėliukuose užlaikytą medieną. – Kur daugiausiai keliauja jūsų darbai? Kokiuose namuose jie suranda vietą? Dovilė: Daugiausiai mūsų darbai keliauja į Vilnių. Kiek teko pabendrauti, dažniausiai mūsų daiktais namus puošia jaunos moterys, besikuriančios naujoje vietoje. Pasidžiaugia, kad tai daiktai iš natūralios medžiagos, sako, jog ir joms artimas natūralumas, buvimas gamtoje, neapsikrovimas daiktais. – Dauguma jūsų dirbinių yra funkcionalūs – o ką manote apie šiuo metu populiarias skulptūriškas daiktų formas? Dovilė: Mūsų gaminamų daiktų formos yra gana paprastos, minimalistinės – manome, kad tokie gali atrasti vietą įvairiuose interjeruose, puikiai derėti net pakeitus jų vietą. Medis namams suteikia švelnumo, o tokie dirbiniai be vargo įsilieja į namų visumą. Ir klientams labiausiai patinka minimalistiniai kūriniai. Rodos, anksčiau mediniai daiktai namuose būdavo tik svečiai, eksponatai, skirti pasidėti į lentyną su saldainiais ir jokiu būdu nenaudojami kasdienybėje. Tačiau vienas iš mūsų tikslų ir yra parodyti, kad medinius daiktus galima naudoti kasdien, galima juose laikyti vaisius ir daržoves, nebijoti plauti. Gamindami tortines norime, kad ir iš užsilikusių obuolių keptas pyragas leistų pasidžiaugti popiete be ypatingos progos.

150

„VIENAS IŠ MŪSŲ TIKSLŲ IR YRA PARODYTI, KAD MEDINIUS DAIKTUS GALIMA NAUDOTI KASDIEN, “

Norisi parodyti plačiai auditorijai, jog medis gali būti ir modernus, jį iš tikrųjų galima pateikti kitaip. Matome, jog požiūris keičiasi iš abiejų pusių: atsiranda ir jaunesnių gamintojų, kurie nori tradicinį medį pateikti naujai, moderniame kontekste. Ir mūsų pagrindinis klientas yra jaunas žmogus, tad toks požiūris jam yra priimtinas. – O kaip tinkamai prižiūrėti medinius daiktus, kad jie tarnautų ilgiau? Tomas: Medinių daiktų priežiūra yra minimali. Svarbu, kad jie nuolat negautų tiesioginių saulės spindulių. Taip pat gaminius, kurie dažnai liečiasi su maistu, reikėtų kas du tris mėnesius peralyvuoti maistine alyva ar tiesiog linų sėmenų ar alyvuogių aliejumi. Dovilė: Taip pat reikėtų vengti per didelės drėgmės. Tarkime, maisto pjaustymo lenteles nuplovus reikėtų nusausinti, jokiu būdu nenaudoti indaplovės. Visgi tai natūrali medžiaga, kuri gali imti raitytis. – O ar dirbdami poroje sutariate visais klausimais? Dovilė: Iš tikrųjų nesipykstame. Rodos, taip įpratome kartu būti, kad ir nuomonės nedažnai išsiskiria – Tomas dirba, aš ateinu į garažą, pasikalbam, padiskutuojam. Tomas: Gamindamas daugiausiai atsižvelgiu į Dovilės siūlomas idėjas, ji jaučia, ar forma tinkama, ar reikia kažką pakoreguoti. Dovilė: Mėgstu tą proceso dalį, kai iš dirbtuvių parsinešu gaminius juos nualyvuoti, nufotografuoti, supakuoti ir išsiųsti klientams. Kadangi šiuo metu su vaikais leidžiu laiką namuose, šis darbas man yra ir savirealizacija.

151

152

153

154

– Gyvenimas čia, Ūtoje – koks jis? Kaip atrodo kokybiškai praleistas jūsų šeimos laikas? Dovilė: Niekur kitur mūsų šeimos ir neįsivaizduočiau. Kai gyvendavome bute, jame neužsibūdavome – nuolat vykdavome pasivaikščioti palei upę. Mūsų svajonė ir buvo, kad netoliese namų būtų upė ir miškas. Su vaikais dažnai važiuoju į mišką, mėgstu eiti pasivaikščioti. Vaikai ne visada tą daro noriai, tačiau sugalvojus jiems kokią nors užduotį taip pat leidžiasi į nuotykius. Būnant miške vaikams pasakoju, jog kiekviena gyvybė, net ir mažiausias vikšrelis, kurį kas nors galėtų sumindyti, nusipelno gyventi. Manau, svarbu vaikams rodyti, jog visi esame vienyje su gamta, turime mokytis ją mylėti. Su Tomu labai mėgstame keliauti dviračiais. Tai vienas mėgstamiausių mūsų laisvalaikio leidimo būdų. Taip

pat labai mėgstame kiną, ypač anksčiau dažnai eidavome į kino teatrą. Tomas: Prieš keletą mėnesių pradėjome naujų dirbtuvių statybas, o šiandien pastatas jau stovi, nors jo vidus dar tuščias. Šiuo metu baigiu gaminti duris, galbūt naujų metų pradžioje jau pavyks ten pradėti darbus. – Tomai, darbas su medžiu reikalauja daug laiko vienumoje, tiesa? Tomas: Taip, bet man patinka ramybė, kuri aplanko dirbant su medžiu, dažniausiai net radiją išjungiu, kad aplinkui būtų ramu ir mintys neklaidžiotų. Vienatvė man niekada nebuvo svetima, tad ir dirbdamas šiuos darbus, rodos, pailsiu, atsipalaiduoju. Dovilė: Kartais iš dirbtuvių net būna sunku parginti namo! ( Juokiasi.)

155

Visas jo gyvenimas vienaip ar kitaip susijęs su menu – mokslai Antano Martinaičio menų mokykloje, menotyros studijos universitete, interjero dizainerio darbas... Šiandien tarp Vilniaus ir vaizdingojo Stavangerio gyvenantis apšvietimo įmonės „Inex Studio“ įkūrėjas, interjero dizaineris Vaidas Gronskis pasakoja apie tikrų namų kūrimo ingredientus ir lėto gyvenimo nedideliame Norvegijos mieste privalumus.

UNIVERSALI KŪRYBOS KALBA

– Vaidai, papasakokite, kaip susižavėjote interjero dizaino sritimi? – Dar būdamas moksleivis susidomėjau menais – augau šeimoje, kurioje jie buvo vertinami ir puoselėjami. Visada jaučiau poreikį kurti, o interjero dizainas tapo puikia mano kūrybos išraiška. Be to, visa tai nebuvo atsieta nuo estetikos. Estetika man svarbi kiekviename gyvenimo žingsnyje – tiek kasdieniniame gyvenime, tiek darbe. Esu tikras, kad tai – įgimti dalykai, kuriuos žodžiais sunku paaiškinti. Niekad apie tai aktyviai negalvojau, tiesiog darau viską, kas man žavu, kas įdomu, ką moku. Ir galutinis rezultatas man patinka. Jei jis dar žavi ir kitus – vadinasi, kalbu universalia kūrybos kalba. – Tačiau interjero dizainas tikrai nėra vienintelė jus žavinti sritis, tiesa? Girdėjau, kad aistringai domitės ir tapyba, architektūra, menotyra... – Nuo šešiolikos mokiausi Antano Martinaičio meno mokykloje Kaune, baigęs ją Vytauto Didžiojo universitete studijavau menotyrą. Įkūręs savo verslą – apšvietimo ir projektavimo įmonę – tapybą kiek apleidau... Vis dėlto retsykiais dar pasitaiko dienų, kai į rankas paimu teptuką ir atsistoju prie molberto.

156

– Ne vienerius metus savo gyvenimą dalijate tarp Vilniaus ir Stavangerio. Koks tas miestas, palyginus su Vilniumi? Ką turi Vilnius, ko neturi Stavangeris, ir atvirkščiai? – Norvegiją atradau sutikęs savo žmogų, kuris gyveno ir dirbo ten jau kelerius metus. Stavangerį pažįstu tik trejus metus, tačiau pirmą kartą atvykęs iškart pamilau šį miestą ir myliu iki šiol. Galbūt meilė ir prisirišimas dar didesnis dėl to, kad visada svajojau gyventi prie jūros ir tokioje vietoje turėti savo namus. Gamtos grožis, kaip ir visoje Skandinavijoje, čia užburiantis. Tai tobulas miestas, kuris turi viską, ko man šiuo metu reikia. Be to, tai ir mudviejų su vyru antri namai. Lyginant su Vilniumi, gyvenimas čia teka daug lėčiau. Kaip ir visi skandinavai, norvegai į viską žiūri paprasčiau, be nereikalingos įtampos ir streso. Žmonių lūkesčiai daug realesni nei lietuvių, o tai mane visada ramina. Ir nors nelabai mėgstu važinėti tarp Lietuvos ir Norvegijos, ramybės jausmas, pasisemtas iš skandinavų, gyvenime suteikia daugiau balanso. Nors Vilnius yra mano mylimiausias miestas, tai mano namai, gyvenimo tempas jame pasiutusiai greitas. Aš spėju, tačiau ilgainiui tai išvargina...

157

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

158

159

160

Būdamas čia suprantu, kaip dažnai lietuviai nevertina to, ką turi. Mums visada reikia, kad kas nors iš šalies pasakytų, kokį gražų Vilnių turime, kokie šaunūs esame. Tą puikiai matau dirbdamas Stavangeryje ir bendraudamas su jo gyventojais. Estetikos, grožio, būsto įrengimo ir apšvietimo mados, dabar vyraujančios Stavangeryje, Lietuvoje egzistavo prieš daugiau nei dvidešimt metų. Džiaugiuosi, jog Stavangeryje bendradarbiauju su lietuviais, tad save realizuoti daug lengviau. Norvegai iki šios dienos nesupranta mano darbo ir nuoširdžiai nežino, kodėl aš jiems reikalingas, kaip galiu jiems padėti. – Kas jums kuriant kitiems namų apšvietimą ir interjerą svarbiausia, ką akcentuojate? Ar tiesa, kad kuriant namus svarbu į juos sudėti visko, kuo žmogus gyvena, ženklų? – Visi esame skirtingi ir individualūs. Namai turi būti tokia vieta, kurioje galime būti savimi, daryti tai, ką mėgstame, kas džiugina. Todėl, pirmiausia, labai svarbu tinkamai suskirstyti erdves, atsižvelgti į būste gyvensiančių žmonių poreikius ir gyvenimo būdą. Kiekvienas kvadratinis metras turi būti kruopščiai apgalvotas, atsisakant nefunkcionalių zonų. Būsto apšvietimo planas rengiamas kartu su baldų išdėstymo planu. Visi šie dalykai yra svarbūs ir stipriai persipynę. Tinkamai pagal asmeninius poreikius suplanuota erdvė, tinkamai suprojektuotas ir parinktas apšvietimas, kokybiškos ir kiekvieno individualų stilių atliepiančios medžiagos, mano nuomone, gyvenamąją erdvę ir paverčia namais. – Tiek fotografai, tiek kiti kūrėjai sutartinai tvirtina, kokį svarbų vaidmenį jų kūryboje ir apskritai estetiniame pasaulyje atlieka šviesa. Jūsų santykis su šviesa – taip pat išskirtinis? – Tiek Skandinavijoje, tiek mūsų šalyje dirbtinis apšvietimas yra labai svarbus – gyvename tokioje klimato zonoje, kur tamsios dienos, ilgi rytai ir vakarai – neatsiejama kasdienybės dalis. Geras apšvietimas žmogui yra būtinas. Mano įkurtos įmonės pagrindinė veikla ir yra apšvietimas ir jo projektavimas. Mūsų įmonė gali didžiuotis, jog komandoje dirba didelę patirtį apšvietimo bei projektavimo srityje turintys profesionalai. – Vaidai, kas jums labiausiai patinka jūsų darbe? – Man, kaip kūrybingai asmenybei, nepriimtina rutina. Visą gyvenimą dariau tai, kas patinka, tam tikra prasme nuo-

lat bėgau nuo rutinos, visad stengiausi, kad jos gyvenime būtų kuo mažiau. Taip ir dabartiniame darbe – mane nuolat stimuliuoja ir į priekį varo veikla su skirtingomis įdomiomis asmenybėmis, vis naujais projektais. – Kokie dabartiniai ar artėjantys projektai jus labiausiai jaudina? O kokie kelia daugiausiai profesinių iššūkių? – Nors esame dar gana jauna įmonė, turime didelių ambicijų, dirbame su didelės apimties projektais. Labai jaudina tai, jog bendradarbiaujame su nekilnojamojo turto vystymo, statybos, plėtros bei rangos gigantais Lietuvoje ir jaučiamės įvertinti ir pripažinti. Dideli projektai visada susiję su platesnės apimties atsakomybe ir didesne rizika, o tai ir kelia daugiausiai profesinių ir darbinių iššūkių. Tai jaudina, bet kartu ir motyvuoja – tiek mane, tiek visą mūsų kolektyvą. – O kaip esate apsibrėžęs, kuo jūsų įmonė išskirtinė? – Nesame šiame lauke vieninteliai žaidėjai. Nors tai, jog esame jauna įmonė, nėra didelis privalumas, esu laimingas ir džiaugiuosi, kad pavyko suvienyti ilgos ir įvairios profesinės patirties turinčius profesionalus, kurie puikiai tvarkosi su mums metamais iššūkiais. Ne tik tiekiame šviestuvus, bet ir kuriame išskirtinius apšvietimo projektus. Vadinasi, viskas prasideda planavimu, o baigiasi realiu projekto įgyvendinimu. Šviestuvus pritaikome, gaminame pagal individualius projektus. Be to, dirbame ir su interjero bei eksterjero sprendimais – tai didžiausi mūsų išskirtinumai. – Vaidai, o kaip atrodo jūsų su vyru laikas namuose? Kokius sau mielus ritualus esate susikūrę? Kuri namų vieta jūsų pati mylimiausia? – Su vyru sukūrėme šeimą, kurią labai branginu. Kadangi abu daug dirbame, visada laukiu savaitgalių kartu. Idealus savaitgalis turi prasidėti kavos ritualais lovoje, skambant gerai muzikai ir bendraujant. Be miegamojo, mūsų namuose nepaprastai svarbi virtuvės ir svetainės erdvė – ten praleidžiame daugiausiai laiko kartu. Ypač svarbią vietą užima ir terasa, kurioje geriame kavą, mėgaujamės maistu. Norvegijoje vasaros ne tokios šiltos kaip Lietuvoje, bet gero oro privalumus išmokome išnaudoti. O nors namai Lietuvoje yra gana kompaktiški, tačiau tai taip pat mums abiem be galo svarbi vieta.

161

PUODŽIUS

Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

„Aš nežinau, kaip yra mieste, niekada ten negyvenau“, – mūsų pokalbyje išslydusi keramiko, Merkinės tradicinių amatų centro įkūrėjo Džiugo Petraičio frazė tarsi ant siūlo suveria visą jo gyvenimą. Jis neišsikraustė iš didmiesčio, nepabėgo į gamtą, kaip dabar daug kas daro, jis visada su savo tėvais, irgi keramikais, gyveno gamtoje. Iš pradžių šalia Nemuno, netoli Kauno, vėliau – miškuose už Merkinės, dabar su šeima – pačioje Merkinėje. Ir kam jam tas miestas, kai miestas pats atvyksta – apžiūrėti jo puodų ar pamėginti juos lipdyti.

162

163

164

– Džiugai, ar prisimeni savo pirmąjį keramikos darbą? – Rodos, kažkur dar jį turiu. Kažką nupaišiau ant tėčio ar mamos nužiesto ąsotėlio. – Abu tavo tėvai – keramikai. Mama Elvyra kadaise pagal tavo piešinį buvo padariusi didžiulį pano. Tavo brolis Saulius Indrašius – skulptorius, sesers Rūtos Indrašiūtės beveik visi darbai iškeliauja į užsienį, o tėtis Skirmantas stato molio krosnis. Gal neturėjai kito pasirinkimo, tik tapti keramiku? – Jei būčiau neturėjęs, juk tuomet būtų prievarta, argi ne? Bet gyvenimas viską sudėlioja taip, kaip reikia – natūraliai. Taip nutiko, kad su mama išvykome gyventi į Dzūkiją, keitėsi mokykla, aplinka. Vėliau kūrėmės, statėme namus. Mama manęs baisiai prie mokslų nevijo, dvyliktą klasę baigiau suaugusiųjų mokykloje. Svajojau apie architektūros studijas, tačiau taip ir liko... Negali sakyti, kad svajonę pamiršau – namus sau pats projektavau, pats įrengiau, pats baldų brėžinius braižiau. Man tokie darbai labai patinka, o metams bėgant dar ir patirties įgauni. Nežinau tik, ar mieste norėčiau projektuoti dėžutes – suprantu, jose daug visko telpa, bet planuoti tikrus namus – kur kas įdomiau. Keramika yra gyvenimo būdas, jis taip paprastai nesikeičia. Jei jau kartą pradėjai – tai ir bus visam gyvenimui. Nors... Man patinka dirbti su medžiu, nežinau, ar kada neiškeisiu keramikos ir puodų į jį. – Užaugai stebėdamas mamos ir sesers darbus. Ar kada susikirto jūsų požiūriai į keramiką? – Kiekvienas iš mūsų turi savo stilių. Jis taip stipriai susiformavęs, kad vieniems kitų kritikuoti jau nebeišeina. Nebent pasikalbėti, pasitarti, pasakyti pastabą dėl kokybės. Mama kažkada darydavo didžiulius pano, dabar kuria skulptūras. Nuo senų laikų pas ją į mišką žmonės važiuodavo, pilnas kiemas būdavo. Namai ir darbas miške buvo susimaišę, todėl amatų centrą nusprendėme kurti Merkinėje. Žmonėms dabar lengviau mus rasti, apžiūrėti mano, mamos bei sesės darbus.

165

166

167

– Lentynos tavo namuose – pilnos jų kūrinių. Sukaupei nemažą kolekciją... – Rūtos darbai – unikalūs. Nėra nė vieno tokio pat. Sesė ant molio indų perkelia grafiką, jos darbai jau dabar vertinami, po šimto metų bus dar vertingesni. Didžioji jų dalis, apie 90 procentų, iškeliauja į užsienį, šiek tiek lieka pas Rūtą, šiek tiek pas mus. Yra keletas šeimų, kurie savo šventinius stalus dengia Rūtos indais. Unikaliai atrodo! O mes nedrįstame... Gal todėl, kad žinome, kiek laiko, kiek jėgų juos kuriant įdėta. – Tavo darbai – kitokie nei sesės ar mamos. Kodėl pasirinkai juodąją keramiką? – Šiose apylinkėse aš – bene jauniausias keramikas. Nebelikę jų, tik pavieniai žmonės, visi – vyresniosios kartos. Apskritai Lietuvoje mažai juodosios keramikos meistrų. Tai nėra labai lengvas darbas. Mano mamai pavyko iš to gyventi, seseriai – irgi, bet tokių – vienetai, turi būti labai garsus arba kurti kažką ypatingo, unikalaus. Ne iš keramikos gyvena ir mano šeima, kartais pagalvoju, kad kaip tik į ją pinigus sudedu. Juokauju: pusmetį keramikas, o kitą pusmetį – visų statybų meistras. Molio puodas, kad ir tikro meistro rankomis nužiestas, žmonėms atrodo brangus. – Juodoji keramika Lietuvoje skaičiuoja tūkstančius metų. Būtų labai gaila, jei ši tradicija išnyktų... – Juodoji keramika – labai specifinis dalykas. Yra žinių, kad pirmajame tūkstantmetyje Lietuvoje ir Prūsijoje šitaip degdavo apeigines laidojimo urnas ir kulto indus. Lietuviai ir po Antrojo pasaulinio karo išlaikė juodosios keramikos tradiciją, kai Europoje ji beveik visai išnyko. Žmogui visada maloniau valgyti iš spalvotos lėkštės, nors juodojoje keramikoje nenaudojami jokie dažai ir glazūros, ji ekologiškesnė. Kad molis pasidengtų juoda spalva, pagal seną tradiciją jis degamas žemėje sumūrytoje krosnyje, 900 laipsnių temperatūroje, vėliau krosnis uždengiama ir užpilama smėliu, į pakurą primetama sakingų pušinių malkų, ji taip pat užpilama smėliu. Malkos, negaudamos oro, krosnies viduje pradeda rūkti ir nudažo molį juodai. Taigi darbo yra daug, ne kiekvienas ryžtasi.

168

169

170

171

172

– Ar yra koks paaiškinimas, kodėl tiek daug keramikų yra susispietę aplink Merkinę? – Yra vietų, kur keramikų koncentracija daug didesnė, pavyzdžiui, miestuose ar važiuojant link Kuršėnų, kur itin gyvos senosios keramikos tradicijos. Dzūkijoje amatų nemažai, tačiau jie visi likę ant senųjų amatininkų pečių. Tie lyg ir galėtų parodyti, perduoti savo patirtį, tačiau jaunų neatsiranda. Ir neatsiras savaime, tikrai. Ką daryti – ilga diskusija, reikėjo daryti prieš dvidešimtį metų. Pas mane ateidavo jaunimo mokytis, tačiau visi jie pradėjo dirbti kitus darbus. Aišku, galvoje turėti pradmenis nėra blogai, žiūrėk, ims, sugrius kažkas, jie galės nesunkiai atverti naujas duris. Lipdymui užtenka mažo kambariuko, o ir krosnį iš priglaustų plytų gali nesunkiai pasistatyti, tik patirties prireiks, pirmais metais viskas taip lengvai neišeina. Ir dar svarbu, kad žmonėms keramikos indai būtų įdomūs, kad atgimtų jų vartojimo kultūra. – Nesunku pastebėti – žmonės ima vertinti tikrus daiktus. Vaistažolės, tikras medus, miškuose surinktos uogos, iš naminių miltų kepta duona... Indų irgi juk ne vienkartinių ieško. – Kaimas šiandien – truputį mados reikalas. Ne šiaip kalbu, matau – pagyvena dvejus, trejus metus pabėgę miestiečiai, supranta, kiek daug kaime reikia dirbti, ir pabėga. Bet yra ir tokių, kurie buvusio gyvenimo visai atsisako, užsidaro, vertina gerą maistą ir tikrus daiktus, nutraukia bet kokius ryšius su pasaulietiniu gyvenimu – nei telefono, nei interneto, nei televizoriaus. Tame daug prasmės, aš irgi kaip tik įmanoma vengiu technologijų. Ir visada galvoju, kad geriau nusipirkti vieną brangesnį daiktą nei dešimtį pigių. Su tuo pigumu mes pasaulį užteršėme, sugadinome, pigūs daiktai skatina vartojimą, o jis Žemei naudos neneša, tik blogį. Randasi žmonių, kurie keramiką vertina, jie supranta, kiek laiko užima mūsų darbas, tačiau vietiniai, kad ir kaip vertintų, kad ir kaip norėtų, negali sau jos leisti. Užtat be galo džiaugiasi, kai padovanoji.

173

174

– Ar tai tik mitas, kad kaime žmonės ieško sulėtėjusio laiko? Ar dienos čia tikrai bėga lėčiau? – Negaliu komentuoti, niekada mieste negyvenome. Kai sakau, kad kažko nespėju, tai nespėju čia, provincijoje. Mieste žmogus dešimt kartų daugiau dalykų nepadaro, ką norėtų padaryti. Gamta – lėta. Man patinka Varėnos šūkis – gyvenk gamtos ritmu. Kai pagauni tą ritmą, matai ciklus, mėnesius, dienas. Senovės žmonės labai nustebtų pamatę, kaip mes po pieveles prie namų su žoliapjovėmis lakstome. Jie žolę pjaudavo du kartus – vieną kartą užaugusią, kitą – atolą. Ir neaugdavo toji žolė. Pavasario darbymetis jiems būdavo susijęs su maistu, kurį teks valgyti žiemą, o žiemą pagaminti daiktai turėdavo tarnauti vasarą. Ir dabar kaime gyvulius auginantys, žemę dirbantys žmonės verčiasi tik savo rankomis, neužaugina daug, bet augina su meile, patys nurenka, sunešioja. Miesto žmonės kaimiečiams mėgina primesti savo gyvenimo ritmą, tačiau gamta viską suniveliuoja, sulygina ir tuo pačiu sulėtina.

– Šis laikas mus visus sustabdė... – Keisti šie metai – vienu metu ir sausra, ir lietūs lyja. Gamta akivaizdžiai keičiasi, per dvidešimt metų kasdien matau tuos pasikeitimus. Būdavo visokių metų, bet šie, švelniai tariant, keisti... Sustoti reikia. Pavasarį buvome sustabdyti, bet yra nemažai žmonių, kurie jau seniai apie tai galvoja ir gyvena kitaip, dermėje su gamta. Niekur nenubėgsime, žmogaus gyvenimas trumpas – kuo ilgiau gyveni, tuo aiškiau supranti. Suvoki, kad visko nespėsi padaryti, taigi kai kuriuos dalykus verta atidėti. Ar tau tikrai būtinai reikia nuvažiuoti tūkstančius kilometrų, kad pamatytum vieną kalną ar pavaikščiotumei po džiungles? Gal pirmiau šeima, kultūra, tavo mėgstamas užsiėmimas? O jei laiko lieka – tada mėgink traukti svetur, įgyvendink svajones. Bet ir jas pirma atrūšiuok, išgrynink, nusijok, ar tikrai verta, ar tikrai tai tavo svajonė? Ką reiškia noras turėti tris mašinas ir du namus, jei nebelieka laiko šeimai?..

175

176

BON APPÉTIT

DESERTAI IŠ VAIKYSTĖS SODO Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Kadaise kino dramaturgijos studijas krimtusi Sonata Šalkauskaitė suprato esanti ne tame kelyje, kuriuo norėtų tęsti savo gyvenimo kelionę. Tad atsisakiusi vieno kūrybos lauko ji drąsiai nėrė į kitą – konditerijos pasaulį. Ir, atrodo, pataikė kaip tik ten, kur širdis ir kvietė. Tiesa, saldžiame kelyje teko nubraukti ne vieną karčią nuovargio ašarą, tačiau geriausių 2020 m. jaunųjų kepėjų ir konditerių konkurse pelnytas pripažinimas ir nedidelis, bet sparčiai augantis saldumynų projektas „Sweetspotpastry“ – geriausi įrodymai, kad kartumas ir saldumas drauge gali sukurti nepamirštamą skonį.

– Sonata, ar nuo tada, kai įkūrei „Sweetspotpastry“, nors akimirką gailėjaisi pasiryžusi tokiai avantiūrai? – Nors tikrai buvo labai sunkių dienų, kai sakiau sau, o ir kitiems, kad mesiu ir nebekepsiu, vis dėlto giliai širdyje niekada tuo netikėjau. Jau pradėdama žinojau, kad bus sunku. Labai! Ši profesija sunki ir fiziškai, ir emociškai, bet pradėjau ją jau pažinodama. Buvau dirbusi restoranuose ir mačiusi, ką reiškia ilgai ir sunkiai dirbti, verkti, nervintis, kai kažkas nepavyksta, ir bandyti iš naujo. Tikrai yra buvę akimirkų, kai darbas atrodė nepakeliamas, reikalaujantis daugiau, nei galiu atiduoti, bet nusiraminusi ir pailsėjusi aš ir vėl kepu ar bent jau galvoju, kad kepu.

Turbūt turiu per daug neįgyvendintų idėjų, kad galėčiau taip ramiai sustoti ir pasakyti: jau padariau viską, ką norėjau. – O ar pasitaikė nors viena diena, kai nieko nekepei ir negaminai? Ar kartais leidi sau pailsėti nuo maisto? – Tikrai taip, kartais iš tiesų leidžiu sau pailsėti, nors artėjant Kalėdoms tokių dienų jau seniai nebuvo. Ypač laukiu to sulėtėjimo, kuris ateina po švenčių, kai gali atsipūsti ir pradėti kurti naujus skonius. Namie dažnai pietus ar vakarienę ruošia vyras, tad jis man leidžia pailsėti nuo gaminimo, o šiuo ypač užimtu laiku padeda net konditerijoje.

177

PRENUMERUOKITE ELEKTRONINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ UŽ SIMBOLINĮ 1 EUR/MĖN MOKESTĮ ARBA TAPKITE MŪSŲ „PATREON“ RĖMĖJU IR NEVARŽOMAI MĖGAUKITĖS „PREMIUM“ TURINIU!

178

179

VILNOS SIŪLAIS APSIRAIZGĘ Tekstas: Augustė Gittins Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Kai kurie prekės ženklai kuria sau legendas ir istorijas. O yra tokių, kuriems nieko kurti nereikia – tik užrašyti, kaip buvo. Mažai kas žino, kad Utenoje veikia mezgykla, pirmą kartą atsidariusi prieš daugiau kaip aštuoniasdešimt metų. Ją atgaivino įkūrėjos anūkas Sigitas Šatrauskas ir jo žmona Lijana Šatrauskienė. O iš jų sklindančios šeimyninės darnos ir meilės savo amatui tenka ir kiekvienai numegztai „Vilnos namų“ akiai.

194

195

– Žinau, kad „Vilnos namai“ turi ypatingą istoriją? Sigitas: Mano abu seneliai buvo amatininkai. 1936 metais močiutė savo namuose atidarė mezgyklą. Senelis buvo batsiuvys, namuose turėjo mažą dirbtuvėlę, o Utenos mieste – krautuvę. Močiutė sakydavo: kai pasaulyje vyksta negandos ir neramumai, žmonės linkę kaupti maisto produktus ir šiltus rūbus, juk maža kas gali atsitikti. Europa pradėjo drebėti, jų verslas veikė iki 1940-ųjų. Per antrąją sovietų okupaciją buvo uždraustos visos individualios veiklos, tad taip baigėsi ir jų, amatininkų, istorija. Senelį išvežė į Sibirą, o močiutės dokumentai kažkaip prapuolė ir ji per stebuklą liko Lietuvoje. Pats augau Vilniuje, kol 1982 metais gavau paskyrimą Utenoje, atvažiavau dirbti logistikos inžinieriumi. Čia gyvendamas susipažinau ir su Lijana, tuomet dešimtoke su uniforma. Tuo metu visko aplink trūko, taigi su mezgimo mašina pradėjau darbuotis pats. Pamačiau, kad visai neblogai sekasi, ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje jau turėjau apvalų „Vilnos namų“ įmonės antspaudą, atsirado keletas darbuotojų. Dirbome Lijanos tėvų namuose, ten visuomet tvyrojo vilnos kvapas – patys jo nebejautėme. „Vilnos namų“ pavadinimas pasirodė pats tinkamiausias. – Inžinerija ir mezgimas ‒ tokios skirtingos sritys! Sigitas: Visuomet gerai paišiau, rašiau įvairius rankraščius, menas man nebuvo svetimas. Tačiau po mokyklos reikėjo specialybės, kažkuo būti, taigi tapau inžinieriumi. Lijana: Aš esu baigusi ikimokyklinį auklėjimą ir vaikų psichologiją, po mokslų dirbau kaimo darželio vedėja. Tokia buvo pradžia, kol prisijungiau prie „Vilnos namų“. Sigitas: Viską kūrėme, pildėme kartu ir toliau sėkmingai judame į priekį. – Kaip sekėsi kartu ir dirbti, ir kurti šeimą? Sigitas: Neturėjome darbo valandų. Būdavome prie vaiko, o vakarais dirbome, dažnai iki vėlios nakties. Visada buvome maža įmonė, o tai reiškia, kad už viską esi atsakingas pats. Rinkodara, žaliavų tiekimas, kontrolė, idėjos ‒ viskas ateidavo iš mūsų pačių galvų. Be to, pradžioje, kai auginome vaikus, nebuvo net ir kurjerių paslaugų, taigi dirbome net vairuotojais. Dabar tokius rūpesčius yra kam atiduoti. Taip su Lijana vienas kitą palaikydami auginome ir vaikus, ir „Vilnos namus“.

196

197

198

199

200

„ŽMONĖS NEBEBIJO ATIDARINĖTI NIŠINIŲ, KITOKIŲ PARDUOTUVĖLIŲ – JOS RANDA SAVO KLIENTUS.“

Lijana: Ne veltui ir tarpas tarp vaikų ‒ septyneri metai. Niekada negalvojome, kad norėtume turėti gamyklą, pramoninių mezgimo mašinų. Mums patiko būti mažais amatininkais, tokie ir išlikome. Visada dirbome tikslingai ir nesiblaškėme. Sigitas: Gaminame tvarius gaminius. Pirmosios prekės buvo pardavinėjamos Vilniaus senamiestyje, mugėse, pirmiesiems užsieniečiams Nidoje. Pasaulis jau tada buvo užverstas greitosios mados prekėmis, jų geidė ir lietuviai. Išskyrus bohemą – aktoriai, akademijos pasaulio žmonės, muzikantai, žurnalistai pirko mūsų megztinius. O Lietuvą lankantys užsieniečiai jau tada suprato rankų gamybos daikto vertę. Visada buvome šiek tiek kitokie, kūrėme siauram žmonių ratui. Skandinavai, pamatę mus per pirmąsias muges, pradėjo kviesti pas save. Dabar bene aštuoniasdešimt procentų visos produkcijos iškeliauja į užsienį... Lijana: Lietuvoje vis dar nėra pakankamai išvystytos tradicijos natūralios vilnos drabužiams. Senamiestyje pilna krautuvėlių, kuriose pardavinėjami iš Kinijos atsiųsti „lietuviški“ suvenyrai. Čia trūksta erdvių parduotuvių, kuriose būtų galima pamatyti įvairesnį lietuviškos tautodailės veidą – ne tik gintarą ir liną, bet ir vilną, galiausiai džiovintą obuolių sūrį, medų, visas kitas lietuviškas gėrybes. Sigitas: Po truputėlį viskas keičiasi, pandemijai pasibaigus gal pasikeis dar labiau. Žmonės nebebijo atidarinėti nišinių, kitokių parduotuvėlių – jos randa savo klientus. – Kokias tradicijas paveldėjote iš močiutės? Sigitas: Močiutę gerai pažinojau, ji mirė, kai man buvo septyniolika. Nors nepaliko parašytų taisyklių, kaip reikia elgtis, kartais atrodo, kad paliko vidinį jausmą, kuriuo galiu vadovautis. Turiu gerą nuojautą. Lyg žinočiau, ką turiu gaminti, kokius sprendimus priimti, kokius klientus rinktis.

201

202

203

Lijana: Atrodo, kad iš močiutės jis tikrai perėmė sąžiningumą, tvarkingumą. Kai mezgykla užsidarė, o vyras negrįžo iš Sibiro, močiutė nuėjo tarnauti bažnyčiai. Ten siuvo, skalbė ir tvarkė liturginius kunigų drabužius. Savo atsakingumą, kruopštumą perdavė ir Sigitui. Sigitas: Išliko ir požiūris į pas mus ateinančius klientus. Stengiamės ne pelno vaikytis, o padaryti viską, kad žmonės liktų laimingi. Geriau man liks mažiau, bet prekė turės gerą vardą. Gal tai reiškia, kad nemoku labai gerai verslauti? Tačiau atsakingumas, požiūris į kokybę tikrai atėjo iš močiutės. Atlyginimas už sąžiningą darbą yra ilgalaikė sėkmė. Po to, kai nustojo megzti, močiutė jautė baimę, visas mezgimo mašinas ir įrankius buvo suslėpusi, apie tai net nelabai šnekėdavo. Mes, būdami vaikai, mėgdavome sename name užlipti ant aukšto, ten būdavo įvairiausių rakandų, dėžių. Atrodė nepaprasta, kad mūsų močiutė kažkada turėjo mezgyklą. – Tvarią, lėtą madą kūrėte dar gerokai prieš jai tampant madingai? Lijana: Taip, mums tai nieko naujo. Taip pat ir su „zero waste“ – sugalvojame, kaip panaudoti net tuos menkus nuo megztinių likusius siūlus, paverčiame juos aksesuarais. Klientai kartais sako – įsimylėjau jūsų megztinį. Man tai reiškia, kad žmogus daug megztinių neturi ir dažnai dėvi tą, kurį myli. Tai yra lėtoji mada. Sigitas: Būna, žmonės prašo, kad atsiųstume jiems siūlų, nes rankovės nuo ilgo nešiojimo pradilo. Lijana: Arba megztinis pabosta, jį išsiardai, vaikui numezgi liemenę ir dar vilnones kojines. Mezgame su rankinėmis mezgimo mašinomis, skaičiuojame akis – tai reiškia, kad jas visada gali išardyti ir susukti atgal į siūlų kamuolį. Pramonės mezga audinį, tuomet jį pjausto ir siūna, negi žais su kiekvienu megztiniu atskirai. Pagalvokite, kiek lieka neišnaudoto mezginio! Dėl to mes liekame prie lėtesnės, bet tvaresnės technologijos. Ir sagos mūsų – iš natūralių medžiagų. O atrodo kaip plastmasinės. Megztinius pakuojame į lininius maišelius, kad pasibaigus sezonui būtų patogu juos laikyti spintoje, dar šakelę kokią įmesti, kad kandys nesukąstų.

204

205

206

– Ar tik apie siūlus namie kalbate? Sigitas: Gyvename įdomiai. Būna, pakalbame apie darbą. Darbas vyksta tada, kai gerai sekasi dirbti kartu. Vykstame į romantiškas komandiruotes, vaikštome po gražius senamiesčius ir tyrinėjame Skandinavijos salas. Žinoma, visko būna, tačiau mūsų šeimos darbas yra ir mūsų poilsis. Lijana: Iššūkių būna, kaip ir visur. Tačiau nugalime visus sunkumus, krizes. Per trisdešimt metų buvo tikrai nemažai pasaulinių duobių. Sigitas: Augome natūraliai, verslui niekada nesiskolinome. Žinoma, tokios pandeminės krizės anksčiau dar neteko patirti, tačiau taikomės ir prie jos. Juk daugiausiai priklausome nuo turizmo, kuris dabar visai sustojęs. Tokiais atvejais daugiau kalbame apie darbą, ir ryte, ir vakare – kaip bet kuri kita šeima. – Ar manote, kad šeimos tradicija bus pratęsta jūsų vaikų – dukros Simonos ir sūnaus Jokūbo? Sigitas: Manome, kad taip. Vaikai padeda mums su

rinkodara, komunikacija, internetine prekyba. Jokūbas puikiai išmano reklamos pirkimą, o Simona dirba banke ir yra puiki vadybininkė, vežuosi ją kartu, kai reikia derėtis su partneriais. Lijana: Mes dažnai juos prijungiame į vilnos namų reikalus. Sigitas: Taip, kartais net ragelio nebenori mums kelti. (Šypsosi.) Lijana: Jie viską mato, viską žino. Simona, kai tik norėdavo užsidirbti pinigų, nesibodėdama išsiruošdavo prekiauti mugėse. Net jau dirbdama banke ir užimdama atsakingas pareigas. Vaikai padeda rinkti kolektyvą, randa fotosesijoms modelius. Turi daugiau draugų, pažįstamų, sugebėjimų ir įvairių įgūdžių. Jie visur, bet kokiais klausimais yra įtraukti į šeimos reikalus, papildo mus. Sigitas: Tik dažnai – aukštesnėmis technologijomis. Jos keičiasi, o vilna išlieka. Geriau pagalvojus, kas yra verslo pratęsimas ar nepratęsimas? Jeigu darbas yra naudingas, tai jį dirbti ir norisi. 207

PASIKALBĖJIMAI APIE MENĄ

MENO MEDIATORIAI

Tekstas: Viltė Visockaitė Nuotraukos: Augustinas Žukovas

Šiemet jau 12-ąjį kartą renginio „Jaunojo tapytojo prizas“ organizatoriai menotyrininkė Julija Dailidėnaitė ir tapytojas Vilmantas Marcinkevičius kvietė pasidžiaugti Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunųjų menininkų darbais. Tačiau kitaip nei įprastai, šį kartą iš kūrybinių industrijų centro „Pakrantė“, kur turėjo įvykti konkurso finalininkų darbų parodos atidarymas, nugalėtojas buvo paskelbtas nuotoliniu būdu. Kalbamės apie karantino metu iškilusius sunkumus, sukauptą konkurso nugalėtojų kolekciją, meno kūrinio vertinimą ir, žinoma, ateities planus.

208

209

– Kokie jausmai ir mintys plūsta pagalvojus apie konkurso laimėtojo paskelbimą ir parodos atidarymą nuotoliniu būdu? Ar šį scenarijų buvote apgalvoję iš anksto? Julija: Visi turime susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimu ir prisitaikyti prie aplinkybių. Šie metai nepašykštėjo išbandymų mums visiems, ypač kultūros sektoriui. Vizualiojo meno renginys be žiūrovų? Sutikite, tai skamba kiek makabriškai. O kalbant konkrečiai apie projektą „Jaunojo tapytojo prizas“, kurio pulsą įaudrindavo būtent finalinis renginys su gyva muzika ir gyvomis diskusijomis, jis šiemet buvo nemažas iššūkis. Nuo pat pandemijos pradžios galvoje vis tvinkčiojo abejonė, kad galbūt šiemet turėtume padaryti pertrauką ir renginio neforsuoti. Tačiau neleido nurimti mintis, kad dabar kaip tik turime padėti vieni kitiems lengviau išgyventi sustabdyto gyvenimo padarinius. Šiandien labai džiaugiuosi, kad tą padarėme. Iki paskutinės akimirkos tikėjausi, kad renginys įvyks gyvai. Tačiau likus savaitei iki apdovanojimų šalyje buvo įvestas karantinas, tad teko suktis iš padėties. Ekspromtu sugalvota tiesioginė renginio transliacija iš tuščios ekspozicijų salės pavyko su kaupu – ją stebėjo neįtikėtinas skaičius žmonių iš viso pasaulio – net 11 643! Vilmantas: Vasarą apie tai dar negalvojome, bet vis dėlto link to artėjome. Iki paskutinės akimirkos nebuvo aišku, kaip viskas vyks. Tačiau Julijos ir visos komandos dėka

210

renginys pavyko labai kokybiškai. Žiūrovai nedalyvavo, tačiau kabėjo kūriniai, kuriems pandemija nerūpi. Jie sukurti, ir smagu, kad pavyko juos parodyti „Pakrantėje“. Juk tiek spektakliai, tiek sporto žaidynės vyksta tuščiose salėse – taip persidengia realumas ir virtualumas. O, pavyzdžiui, paveikslas „Mona Liza“ žiūrovui yra matomas tik pro stiklą, tačiau tai nepaneigia kūrinio tikrumo. „Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų darbus taip pat galime apžiūrėti pro stiklą – tarsi milžiniškame akvariume. – Bene svarbiausia šiųmečio prizo dalis – kad laimėtojo darbas bus įtrauktas į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus tapybos rinkinį, saugomą Nacionalinėje dailės galerijoje. Papasakokite, kada ir kaip įsitvirtino ši nuostabi iniciatyva? Ką tai reiškia jaunam menininkui? Julija: Projektą pradėjome 2009 metais, ekonominės krizės akivaizdoje. Tuometinė jaunųjų menininkų situacija buvo kardinaliai kitokia nei šiandien – galerijos nebuvo tokios drąsios bendradarbiauti su visiškai nežinomais jaunais kūrėjais, įvairūs paramos fondai pradedantiesiems menininkams irgi nebuvo tokie dosnūs. O mes turėjome tik didelį norą atkreipti dėmesį į jaunus kūrėjus, bet nežinojome, kaip rengti tokio pobūdžio konkursą, nes tuomet nei Lietuvoje, nei kaimyninėse šalyse nebuvo jokio analogo.

211

212

Nuo pat pradžių, dar neturėdami aiškaus plano apie „Jaunojo tapytojo prizo“ kolekcijos kūrimą, nutarėme, kad laimėtojų kūriniai turi likti organizatoriams. Juos dovanojome projekto mecenatams kaip padėką už paramą. Per kelerius metus aiškiai supratome, kad renginys tikrai yra prasmingas ir reikalingas. Stipriai palaikomi mecenatų, nutarėme konkursą rengti kasmet, o pagrindinių prizų laimėtojų kūrinius kaupti ir ateityje padovanoti kuriam nors Lietuvos muziejui. Po diskusijų tarpusavyje ir su „Jaunojo tapytojo prizo“ mecenatais, 2018 metais, švenčiant projekto dešimtmetį, nutarėme sukauptą kolekciją padovanoti Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Manau, kad mūsų šalies tapybos fondui tai labai mažytė dovana, tačiau jaunam kūrėjui ji nepaprastai reikšminga ir paskatinanti. Garbingai įsirašyti į savo kūrybinį dosjė, kad tavo kūrinys saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje – kiekvieno menininko siekiamybė. Vilmantas: Ši iniciatyva įsitvirtino tik dešimtaisiais „Jaunojo tapytojo prizo“ metais, anksčiau galimybės įtraukti jaunųjų menininkų darbų į šią kolekciją nebuvo. Tai tapo ir tarsi „Jaunojo tapytojo prizo“ įvertinimu. Išleisti leidiniai, publikuoti straipsniai, surengtos parodos įsirašė į menininkų biografijas, o dešimtmečio proga konkurso laimėtojų kūriniai iškeliavo į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekciją. Šiandien pirmojo konkurso laimėtojo Andriaus Zakarausko kūrinys kabo nuolatinėje ekspozicijoje. Manau, kad tai didžiausias prizas. Daugelio menininkų siekiamybė yra būti įvertintiems, pamatytiems ir pastebėtiems, o didesnio įvertinimo kaip kūrinio patekimas į muziejų tarsi ir nėra. Muziejus įprasmina kūrinio globalią ar laikmečio svarbą. Vis dėlto jaunas menininkas į meno istoriją įsirašo šiek tiek avansu, juk nežinome, kaip pakryps jo kelias. Gyvenime tiek daug gali nutikti – šiandien turime ir jau išėjusių menininkų. Tai 2011 m. „Jaunojo tapytojo prizą“ laimėjęs Jonas Jurcikas. Gyvenimas toks jau yra – negali jo planuoti dešimtmečiais. Visgi nugalėtojas gali džiaugtis aukščiausio lygio įvertinimu. Anksčiau tokios galimybės menininkams nebuvo – tekdavo savo kūrybinį kelią tiestis savarankiškai. Viena iš šio konkurso vertybių ‒ jaunų menininkų darbus pamato profesionali ekspertų komisija, kuri susidaro savo įžvalgas ir požiūrį. Tai tarsi sutrumpina kelią į kūrinių eksponavimą publikai.

213

214

215

– Viename interviu minėjote, kad jaunųjų menininkų kūryboje vyrauja savianalizės, tapybos refleksijos temos, tačiau politikos ar klimato kaitos klausimai gvildenami kur kas rečiau. Kaip manote, kodėl taip yra? Julija: Manau, kad tapyba visame pasaulyje gali, yra pasirengusi kalbėti ir kalba šiomis temomis. Mano komentaras buvo projekto rėmuose, kalbėjau apie itin jaunus kūrėjus (projekte dalyvauja menininkai iki 30 metų), kurie dar tik ieško savo kūrybinės stilistinės raiškos ir tematikos. Sutikite, dar neturėdami plačios gyvenimiškos patirties jauni kūrėjai kartais nėra pasirengę gvildenti sudėtingų filosofinių ar politinių temų. Jie reflektuoja tai, kas jiems yra aktualu čia ir dabar, šiandien. – Kokių pokyčių pastebite konkurso nugalėtojų karjerose? Julija: Mes esame mediatoriai, tarpininkai. Negalime nulemti jų karjerų. Mes suteikiame platformą jiems parodyti savo kūrybą, galimybę keliauti po rezidencijas, bendradarbiauti su galerijomis bei kolekcininkais. Tačiau viskas yra tik jų rankose. Kiek jie pasiims iš to, ką jiems suteikiame, priklausys tik nuo jų pačių darbo ir pastangų. Kalbu ne tik apie pagrindinių prizų laimėtojus – matau, kaip keičiasi ir didžiosios dalies kitų finalininkų meninės karjeros. Kaip konkurso metu juos pastebėję komisijos nariai, menotyrininkai, kolekcininkai, kuratoriai ir meno galerijos deda pastangas į jų meno sklaidą ir kviečia bendradarbiauti įvairiuose projektuose. Labai džiaugiuosi, kad dalis „Jaunojo tapytojo prizo“ laimėtojų tikrai atsakingai pasinaudoja šiuo savo sėkmės paketu. Jie kuria, turi jiems atstovaujančias galerijas, jų kūrinių įsigyja ne vienas muziejus ar privatus kolekcininkas, jie cirkuliuoja įvairiose parodose visame pasaulyje. Vilmantas: Laimėjimo faktorius yra subjektyvus, komisijos nariai kasmet turi priimti sprendimą. Tačiau didžiausias laimėjimas yra grupinė finalininkų paroda, jungianti Baltijos šalių jaunuosius menininkus. Nors ir esame kaimynai, tokių projektų ir parodų nerengiama daug. Žinoma, kai kurie menininkai jau būna pasirodę tiek asmeninėse, tiek grupinėse parodose, bet kitus pamatome pirmą kartą. Dalyvavimas konkurse yra galimybė išdrįsti pasirodyti ir ugdyti kūrybines ambicijas.

216

– Papasakokite, kokiais kriterijais vadovaujatės burdami vertinimo komisiją? Su kokiais sunkumais jai tenka susidurti? Vilmantas: Kiekvienais metais stengiamės, kad komisija nevirstų teoretikų susibūrimu, į jos sudėtį visada įtraukiame ir kuriančių menininkų. Pavyzdžiui, šiemet pasikvietėme latvių tapytoją Janį Avotinšį – jis puikiai ir aktyviai prisijungė. Kadangi tai yra Baltijos šalių renginys, svarbu įtraukti Latvijos ir Estijos atstovų, kurie jaustų savo šalies meno lauko subtilybes. Be to, tai niekada nebuvo draugų komisija. Komisijos nariai analizuoja kūrinius diskusijoje, kartais ginant vieną ar kitą menininką pasitaiko net aršių argumentų. Taigi skirtingi meno pasaulio atstovai susėdę prie bendro stalo turi priimti sprendimą – o tai labai vertinga. Juk menas nėra skirtas tik vienai ekspertų ar vertintojų kategorijai. Pavyzdžiui, 2017 m. komisijos narė, „Tate Modern“ kuratorė Linsey Young, pastebėjo vienos iš finalininkų potencialą, nors ji konkurso ir nelaimėjo. Manau, kad dalyvavimas parodoje ir paminėjimas turėtų skatinti kūrybinius ieškojimus. Dažnai komisijos sprendimuose atsispindi ir pasaulio aktualijos: #metoo judėjimas, ekologija, kūniškumas ir t. t. Šios tendencijos skverbiasi į vertinimo procesą, pavyzdžiui, menininkas gali būti labai giliai ištyrinėjęs savo temą, tačiau šiandienos aktualijų lauke suskambėti ne taip ryškiai. – O kaip jūs patys vertinate kūrinį? Cituojant Kęstutį Šapoką: „jeigu menas prastas, komercinis, apsimestinis, konjunktūrinis, jis erzina, norisi nuo jo bėgti kuo toliau, kad neslopintų kūrybiškumo, neįvarytų depresijos. Jeigu menas geras, jis nesukelia jokio pavydo ar apmaudo, priešingai – sužadina norą kurti pačiam.“ Gal ir jūs turite savo vertinimo strategiją? Julija: Meno kūrinio vertinimas yra itin subjektyvus dalykas. Juk kiekvienas mūsų, žiūrėdamas į kūrinį, jį filtruojame per savo patirtis, kompetencijas bei estetines normas. Man asmeniškai, ne tik kaip menotyrininkei, bet tiesiog kaip žmogui, tikrai neužtenka kriterijaus „gražu / negražu“. Mėgstu netobulumą, asimetriją ir paklaidas. Toks menas man teikia malonumą, įkvepia gilintis į jo sukūrimo procesus ir aplinkybes.

217

218

219

220

„NE VISADA SVARBIAUSIA PAVIENIO RENGINIO KOKYBĖ, NES MŪSŲ TIKSLAS YRA NE VERTINTI IŠBAIGTUS KŪRINIUS, O ATSKLEISTI MENO LAUKO PJŪVĮ.“

Vilmantas: Kai kuriuos kūrinius galima išsianalizuoti ir suvartoti – tai labiau taikytina konceptualiosios išraiškos kūriniams, kuriuose labai svarbi idėja ir tekstas. Bet, kalbant apie jausminį meno patyrimą, pritarčiau Šapokos teiginiui. Mūsų potyriai labai skirtingi: galbūt paragavęs prancūziško sūrio pajustum šleikštulį ir bėgtum, bet tai nebūtinai reiškia, kad sūris blogas. Todėl toks individualus bėgimas nuo kūrinio irgi nebūtinai reiškia, kad kūrinys prastas. Mūsų mažos šalies patirtys gali būti ribotos. Žinoma, kelionės, internetas labai praplėtė žmonių suvokimą, bet jei grįžtume kelis dešimtmečius atgal, ribotumas kūrė mūsų uždarumą. Persikėlę į kitą pasaulio vietą, gautume ir kitus vertinimus – kitos patirtys ir kitas požiūris į spalvas, kompoziciją, idėjas. Kas kartais atrodo primityvu, saldu ar per ryšku, gali suskambėti kitoje erdvėje. – Baigiant šį pokalbį, kviečiu jus apžvelgti ir šio renginio ateities perspektyvas. Renginys yra pritraukęs ne tik gausų būrį jaunų kūrėjų, bet ir mecenatų dėmesį, net spėjote padovanoti konkurso laimėtojų kolekciją muziejui. O kaip įsivaizduojate šio renginio dvidešimtmetį? Ar turite išsikėlę tikslą ir aiškią kryptį ateinantiems metams? Julija: Dar vis sunku patikėti, kad konkursas jau perkopė dvyliktus metus. Per tą laiką tiek visko pakito ‒ kultūriniame, socialiniame ir ekonominiame sektoriuose. Mano pačios vaikai per šiuos dvylika metų spėjo nepastebimai užaugti nuostabiais jaunuoliais! Kai dirbi tai, kuo tiki, net nepastebi, kaip bėga laikas. Jau turime dvylika projekto laimėtojų, o tai reiškia, kad projekto vertinimo komisijose dalyvavo apie 100 meno profesionalų iš viso pasaulio (meno istorikų, kritikų, galerininkų, didžiųjų Europos muziejų vadovų, pasaulyje pripažintų

menininkų ir meno kolekcionierių), per visus šiuos metus apie tūkstantis jaunųjų menininkų buvo pamatyti, pristatyti ir išklausyti, su jais pradėjo dirbti galerijos, kuratoriai ėmė kviesti juos dalyvauti įvairiose parodose, o meno kolekcininkai – pirkti jų kūrinius. Nuolatinis rėmėjų palaikymas ir mūsų nuoširdus noras padėti jauniems kūrėjams būti labiau matomiems ir suteikti galimybę patiems įvertinti kūrybą savo kartos menininkų kontekste yra mūsų variklis nesustoti ir kasmet vėl organizuoti projektą. Vilmantas: Manau, kad šio konkurso vertybė yra pats jo vystymasis. Ne visada svarbiausia pavienio renginio kokybė, nes mūsų tikslas yra ne vertinti išbaigtus kūrinius, o atskleisti meno lauko pjūvį. Jei tuo metu meno laukas prislopęs – matome mažiau įdomius autorius. Tačiau tai nėra renginio problema! Mūsų tikslas yra apžvelgti to laiko situaciją. Tikiuosi, kad renginys išliks aktualus ir įdomus ir kad jaunieji menininkai nenustos teikti paraiškas ir eksponuoti kūrinius. Dešimtmečio proga kilo mintis įkurdinti sukauptą kolekciją Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, gal dvidešimtmečiui atsiras kitokių idėjų. Nežinia, kaip į mūsų renginį pažvelgs pasaulio ekspertai, muziejai ir vertintojai. Galbūt kada nors pasidarysime dar aktualesni. Vis dėlto sunku galvoti apie ateitį, juk meno laukas taip sparčiai keičiasi: pavyzdžiui, pažiūrėkime į MO muziejaus veiklą ‒ kai kurie „Jaunojo tapytojo prizo“ dalyviai jau išdidžiai eksponuojasi šio muziejaus parodoje „Kodėl taip sunku mylėti?“ Svarbiausia, kad „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas vyktų taip pat kokybiškai, o autoriai kurtų taip pat ambicingai. O dar po kelerių metų pirmieji „Jaunojo tapytojo prizo“ dalyviai galėtų patys tapti komisijos nariais ar inicijuoti panašius renginius.

221

AKIMIRKŲ DIEVAI #holidays Loreta, Elzė, Unė Fotografė, drabužių kūrėja Lietuva Instagram: @allthebeautifulthingsblog

222

223

AKIMIRKŲ DIEVAI #holidays Anna Kubel Filmų kūrėja, fotografė Švedija Instagram: @annakubel

224

225

AKIMIRKŲ DIEVAI #holidays Frida Kim Floristė Didžioji Britanija Instagram: @fridakim_london

226

227

AKIMIRKĹ˛ DIEVAI #holidays Hannes Mauritzson Fotografas, kulinaras Ĺ vedija Instagram: @hannesmauritzson

228

229

I K I PA S I M AT Y M O S A U S Ä® !

230