Lamų slėnis 2020/09 Apie nevaržomą laisvę

2020 RUGSĖJIS (104)

AP IE NE VA R ŽO MĄ L AISV Ę

1

4

2

5

3

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė

Algė Ramanauskienė

Vaida Jankūnaitė Lina Jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas

Žurnalistė Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Verslo plėtros vadovė Stilistė

Viršelis :

Nuotrauka: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

© 2020 Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

4

5

APIE NEVARŽOMĄ LAISVĘ 2020 RUGPJŪTIS (103)

REDAKCIJOS LAIŠKAS Šis numeris, kurį atsivertėte, pilnas ne tik rugsėju alsuojančių istorijų.

Kartu jis ir gražiausia vasaros prisiminimų puokštė. Istorijos, kurias perskaitę dar ir dar kartą išgyvensite vasarą. Kada nors, kai bus šalta ir tamsu, kai širdžiai norėsis saulės ir šilumos, kai norėsis įkvėpti (nors ir vaizdais) gyvybe, nuotykiais, šiluma alsuojančių dienų – atsiverskite šį numerį. Per visus šiuos metus, kai kuriame „Lamų slėnį“, įsitikinome – tuo šis žurnalas ir yra ypatingas. Spaudžiant speigams galime jums pasakoti istorijas apie ledų kūrėjų avantiūras, o vasarą dalytis kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie atšiaurios Islandijos gamtos stebuklus.

Slėnyje turime pačią didžiausią dovaną – nevaržomą laisvę kurti. Šįkart ši neribojama minties laisvė mums pakuždėjo: norime pasisveikinti su rudeniu, tačiau visai nenorime užbaigti vasaros...

Smagaus skaitymo!

Karolina A. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

6

7

NAUJIENOS

R U D E N S

N U O J A U T A

PASTATOMAS ŠVIESTUVAS „ARUM“ „FERM LIVING“

VAZA „H&M“

VAZA „COBRA“ „101 COPENHAGEN“

ARBATINIS IR PUODELIAI „OIVA“ „MARIMEKO“

KAVOS STALIUKAS „AALTO“ „ARTEK“

8

TABURETĖ „BIG FOOT“ „101 COPENHAGEN“

STALINIS ŠVIESTUVAS „VUELTA“ „FERM LIVING“

SOFA „CATENA“ „FERM LIVING“

APKLOTAS „ZARA HOME“

9

NAUJIENOS

KELIAUJANTYS POTĖPIAI Nuo rugsėjo 4-osios Pamėnkalnio galerijoje pradės veikti tapytojo, šiuolaikinio meno kūrėjo Povilo Ramanausko kūrybos paroda „Keliaujantis potėpis: hibridai“. Tai tęstinis menininko meninis tyrimas, nagrinėjantis šiuolaikinės tapybos atvejus ir galimybes. Ekspozicijoje įvaizdinamos (ne)nuoseklios tapybos galimybių praplėtimo paieškos, ėjimai iš dvimatės plokštumos į erdvę ir pasivaikščiojimai tapybos paribiais.

ŠLAMUČIAI PRIEŠ MĖLYNUOSIUS EKRANUS Ar žinojote, kad kiekvieną dieną mūsų oda yra veikiama aplinkos agresorių, įskaitant ir mėlynąją ekranų šviesą? Mėlynoji šviesa iš skaitmeninių ekranų gali trikdyti jūsų dienos ir nakties ritmą, o oda dėl jos gali nebeatpažinti miegui ir poilsiui skirto laiko. Ilgainiui tai gali turėti tiesioginės įtakos veido odos spalvai ir sugadinti jaunatvišką jos išvaizdą. Nauja jauninamoji naktinė veido kaukė su šlamučių ekstraktu efektyviai kovoja su matomais senėjimo požymiais. Produkto sudėtyje esantis šlamučių ekstraktas padeda kovoti su išoriniais agresoriais ir mažina neigiamą jų poveikį, o dinaminė hialurono rūgštis padeda odai greičiau atsinaujinti. Naktį, kai oda ilsisi, priemonė pasisavinama greičiau, o veikliosios medžiagos efektyvesnės.

LT.LOCCITANE.COM

10

VILNIUJE PATEKĖJO JAPONIŠKA SAULĖ Kai keliones po pasaulį kausto pandemija, paviešėti Japonijoje jau netrukus galės visi vilniečiai ir miesto svečiai. Tekančios Saulės šalies kultūros sala rugpjūčio 29-ąją įsikūrė ir net tris savaites veiks pačioje miesto širdyje – Senamiestyje esančioje Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. Dvyliktasis festivalis „nowJapan“ – glaudesnis, koncentruotas ir toliau siekiantis stebinti. Kurdami festivalio programą organizatoriai reaguoja į smalsių lankytojų lūkesčius, į pasaulinę situaciją bei kūrėjų siūlymus. Ilgai ieškoję sprendimo, šįmet jie pristato tris autorius, savo kūryboje visiškai skirtingai interpretuojančius Japonijos atspindžius.

WWW.NOWJAPAN.LT

„DŪMŲ FABRIKAS“ ATVERIA DURIS Po modernios renovacijos atsidaro „Dūmų fabrikas“ – unikalios architektūros didelio ploto erdvė renginiams. Istoriniame XIX a. statinyje, kadaise buvusiame didžiausiame pasaulyje dalgių fabrike, gali svečiuotis iki tūkstančio lankytojų. Patalpose veikia kraftinio alaus darykla „Sakiškių alus“, šalia pastato yra ir erdvi lauko terasa bei vidinis kiemas, į kurį galima atvykti traukiniu, mat visai čia pat – nutiesti naudojami geležinkelio bėgiai. Jau dabar komanda veda ekskursijas, degustacijas, gali pasirūpinti maitinimu ir technine įranga. „Dūmų fabrikas“ atidaromas rugsėjo 26 d.

WWW.DUMUFABRIKAS.LT FB.COM/DUMUFABRIKAS/

11

DEŠIMTUKAS | 12345678910

KITA PASAULIO PUSĖ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretas: Deimantė Dubauskaitė

1 MEILĖ. Visomis įmanomomis jos prasmėmis. Tai didžiausias ir stebuklingiausias mano įkvėpimas. Vienas stipriausių visatoje egzistuojančių jausmų. Juk visi gimstame mylėdami.

Su meile galime kalnus nuversti.

Skaitydami menininkės Gia Ram įkvėpimų dešimtuką, žodžiais, mintimis ir vaizdais apskriejame visą pasaulį.

Nukeliaujame kažkur į kitą, dar niekam nežinomą ir nepažintą jo pusę, kur kyla galybė klausimų, kur aiškiai girdi savo paties kvėpavimą ir kiekvieną sekundę stebina ir kurti įkvepia nežinomybė.

2

VYRAS. Dar n turėjome be rodo kitą pasa nė neįsivaizdu

12

nepažinodami vienas kito endrų svajonių. Jis man aulio pusę. Tą, kurios pati uočiau.

3 KOSMOSAS. Mano viena didžiausių aistrų! Beribės platybės fantazijai. Kai buvau maža, naktimis, mamai nuėjus miegoti, pasidėdavau pagalvę prie lango ir stebėdavau žvaigždes – tai buvo vienas magiškiausių reginių pasaulyje! Mane žavi, kiek visko daug ten aukštai yra ir kiek daug mes nesuvokiame ir nė nežinome egzistuojant.

4 GAMTA. Medžiai, jūra, paukščiai, gyvūnai, debesys. Jeigu tik dažniau padėtume telefonus į šoną, sustotume bėgti ir apsidairytume aplink, gyvenimas nusidažytų kitomis spalvomis.

13

5 PIETŲ PRANCŪZIJA. Mano antrieji namai. Apie Prancūziją svajojau dar būdama pradinėse klasėse, pradėjusi mokytis prancūzų kalbos. Visada kartodavau mamai, kad užaugusi skrisiu į Prancūziją. Man ten viskas tobula: nuo žmonių manierų, architektūros, estetikos suvokimo iki augančių medžių. Kas kartą nuvykus į Prancūzijos Rivjerą apsąla širdis.

6 KELIONĖS. Atrodo, smegenyse jos atveria dar vienas dureles, apie kurias net nenutuokei. Iš kiekvienos kelionės parsivežu aibes emocijų ir naujų spalvų bei formų paveikslams.

7 FILMAI IR KLASIKINĖ MUZIKA. Senieji filmai, tokie kaip „To Catch a Thief“ su Grace Kelly, „Casablanca“, „La Dolce Vita“ ar naujieji „Interstellar“ ir„W.E.“ Taip pat kompozitoriai Hansas Zimmeris, Igoris Stravinskis.

14

8 ŽMONĖS. Įdomu, kad mūsų smegenys yra vienas mažiausiai ištirtų organų. Mūsų emocijos, sprendimai yra kaip ir kosmosas – dar labai mažai pažįstami. Įkvepia žinojimas, kad kiekvienas iš 7,8 milijardų žmogus yra visomis prasmėmis unikalus.

9 TYLA. Kai visos mintys susidėlioja į vietas. Kai išgirsti savo kvėpavimą.

10 NEŽINOMYBĖ. Suvokimas, kad kažkas dar nesuvokiama. Žinojimas, kiek daug dar nežinoma.

15

ASMENYBĖ TURI BŪTI RYŠKESNĖ UŽ DRABUŽĮ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Konceptualiosios mados ir dizaino erdvės „V2 Concept Store“ vadovė Rasa Merkšaitytė pasakoja, kad jos santykis su mada nuolat balansuoja ant meilės ir neapykantos ribos. Pajautusi, kad senasis „V2“ modelis turi transformuotis, moteris nėrė į drąsią avantiūrą: senamiesčio gatves iškeitusi į industrinę aplinką, sukūrė naują, nuolat besikeičiančią mados atradimų ir edukacijos erdvę.

16

17

18

– Rasa, prieš kelerius metus dirbote garsioje reklamos agentūroje Maskvoje, bet nusprendėte sugrįžti į Lietuvą?..

– Maskvoje gyvenau šešerius metus, ten išvykau dar 2012-aisiais. Taip nutiko dėl šeimyninių aplinkybių. Gyvendama Lietuvoje dirbau keliose reklamos agentūrose, tarp jų ir „Leo Burnett“, tad susisiekiau su jais ir Maskvoje ir pavyko gauti ten darbą. Pirmasis pusmetis naujame mieste ir naujame darbe buvo streso pilnas adaptacinis periodas. Išvykdama maniau, kad gerai pažįstame rusus, mokame kalbą, todėl dirbti su jais bus paprasta.

Bet iš tiesų mes labai skirtingi.

Maskva – didžiulis megapolis, pilnas konkurencijos, dideliam miestui būdingos agresijos, nesibaigiančių išbandymų.

Susikurti rutiną, išmokti kasdienėse situacijose atsipalaiduoti užtruko pusmetį. Tada stresas išnyko. Nuolatinis spaudimas mano būdui tiko, galėjau prie jo prisitaikyti, žavėjo darbas didelėje kompanijoje, karjeros galimybės, aplink esantys kūrybiški žmonės. Ten pradirbau dvejus metus. Vėliau pradėjau lauktis pirmojo vaikelio, išėjau iš darbo, grįžau gimdyti į Lietuvą, vėl atvykau į Maskvą, atsirado antrasis sūnus... Taip ir blaškiausi tarp Vilniaus ir Maskvos.

Niekada ten nesusiradau gerų draugų,

kasdien trūko namų.

Kai Oskarui, jaunėliui mano sūnui, buvo šeši mėnesiai, su manimi susisiekė mano bičiulė, V2 Concept Store“ įkūrėja. Tuo metu verslui reikėjo pokyčių ir aš prie projekto prisijungiau kaip partnerė.

Nors šis sprendimas ir buvo ganėtinai „kamikadzinis“, mano intuicija sakė, kad reikia pabandyti. Bet po pusmečio su kolege ėmėme skirtingai matyti verslą, darbo principus, tad nusprendėme išsiskirti. Nors verslo situacija vis dar buvo nestabili, labai norėjau šiai vietai duoti dar vieną šansą. Į tai pasižiūrėjau kaip į eksperimentą. Praėjusių metų kovą galiausiai sugrįžau į Lietuvą, čia įsižeminau. Maskvos etapas baigėsi, prasidėjo Vilniaus etapas.

– Kokį „V2“ apibrėžimą sau galvoje esate susidėliojusi? Ką ši vieta jums reiškia?

– Tai atradimų ir edukacijos erdvė – tiek man pačiai, tiek klientams.

Kiekvienas atsivežtas prekės ženklas ar pasirinkta stilistika yra it naujas atradimas. Tai ne tik mada – tai vieningos estetikos vieta, jungianti įvairias meno sritis, dizainą, madą, gyvenimo būdą, bendraminčius. Tai gyvas ir nuolat kintantis projektas.

19

20

21

– Prieš tai patirties mados srityje neturėjote?

– Mada man visada buvo proga eksperimentuoti, patraukli meno forma, tačiau niekada profesionalus užsiėmimas. Niekad į madą nežiūrėjau fanatiškai. Mėgau ją tyrinėti, dažnai keisdavau savo stilių. Buvo daug bandymų, daug eksperimentų, tikrai ne visada sėkmingų, dažnai labai kičinių, bet toks mano atradimų kelias.

– Rasa, o kuo mada jums įdomi? Kuo ši sritis jus jaudina?

– Mano santykis su mada yra labai keistas, nuolat balansuojantis ant meilės ir neapykantos ribos. Iš vienos pusės myliu madą, nes ji man labai artima ir įdomi meno forma. Dinamiška, niekada nenuobodi. Ir aš pati esu nuolatinis pokytis – toks jau mano būdas. O mados verslas, kuriuo užsiimu, visų pirma yra vieningos estetikos erdvė, kurioje atsiranda tai, kas artima man pačiai, ką vertina mano klientai. Tai nuolatinis balansavimas tarp novatoriškų sprendimų, klasikos ir komercijos – amžinas kompromisų ieškojimas.

Iš kitos pusės, nemėgstu mados dėl jos dažnos destrukcijos. Atrodo, nėra nieko stabilaus, viskas turi nuolat keistis.

22

Esame nuolat stimuliuojami turėti daiktų, kurių mums kartais nė nereikia. Suprantu, kad be mados tendencijų nebūtų pokyčio, jos svarbios mados pasauliui, tačiau aš pati niekada nejaučiau traukos trumpalaikiams, itin madingiems daiktams, kurie po metų jau nebeaktualūs.

Man atrodo, tai per daug laikina ir nevertinga. Suprantu, kad tai tarsi simboliai, tave priskiriantys tam tikrai socialinei grupei, o mes visi norime su kažkuo tapatintis, toks natūralus mūsų elgesys. Žinoma, ir mano pačios apranga, nors ir nenoriu būti pastebima, nėra atsitiktinė. Pamažu atradau savo eilutes, kuriose jaučiuosi patogiai, kuriose jaučiuosi savimi. Tai klasikiniai sprendimai, dažnai vyriški siluetai. Taip pat – juvelyrika.

Tokia, kuri man nepaprastai artima, turinti simbolinę, net amuletinę reikšmę.

Savo stiliumi esu pakankamai nuobodi, nesu ir niekada nebūsiu tendencijų kūrėja. Tačiau man labai patinka dirbti su ryškiais, novatoriškais sprendimais.

Man jie įdomūs. Visgi savo pačios stiliumi nebandau kurti personažo. Žmoguje turi būti pakankamai charizmos, kad jis tinkamai transliuotų drabužį.

Pagrindinė taisyklė: pats turi būti ryškesnis už savo drabužį. Tik tada viskas atrodys harmoningai.

23

24

25

26

– Visai neseniai „V2 Concept Store“ persikėlė į naują erdvę?

– Supratau, kad Vilniaus Senamiesčio lokacija, didžiuliai kaštai yra per sunki našta, tad reikia ieškoti alternatyvos. Nauja erdvė atsirado spontaniškai, tiesiog žiūrinėjant nuomos skelbimus ir tuo pat metu pakuojant dėžes iš senosios erdvės. Man patiko šios patalpos, pamačiau jose didžiulį potencialą. Ši vieta „V2“ buvo antrasis šansas, galimybė atsiskleisti kitu formatu. Ji diktuoja savą stilistiką, ritmą daiktų ir prekės ženklų pasirinkimui. Čia man norisi atsisakyti prabangos, itin ekstravagantiškų drabužių, norisi išsišvarinti. Šioje erdvėje daiktai atsiskleidžia kitaip. Erdvės grynumas, tyrumas, nenudailinimas – esminis žavesys. Čia nereikalingas pjedestalas. Rasti išpuoselėtas patalpas su nepriekaištingu ir (šiandien) madingu interjeru yra lengva, o kažką nepaliesto – neįtikėtinai sunku. Esu tikra, kad man pasisekė rasti tokią vietą.

Tai erdvė vystytis ateities projektams, burtis bendraminčiams ir pamažu kurti gyvą ir atvirą vietą, apimančią daugiau veiklų, verslų ir alternatyvių idėjų.

– Jau kurį laiką jautėte, kad senasis „V2“ modelis nebėra tvarus ir turi transformuotis?

– Dar praėjusių metų rudenį jaučiau, kad kažkas gali įvykti. Galvojau apie verslo transformaciją, stebėdama vartojimo pokyčius, klientų elgesį ir tuo pačiu nežmonišką ir absurdišką tempą mados versle, spaudimą vartoti dar daugiau, jaučiau keistą nerimą ir signalus. Intuicija sakė, kad kažkas turi nutikti, bet nieko apčiuopiamo suformuluoti negalėjau... Gruodis buvo labai prastas, o mano viduje kažkas kaupėsi.

Kai buvo paskelbtas karantinas ir uždarytos parduotuvės, nepajutau baimės ar nerimo. Liko tik natūralus suvokimas, kad reikia kažką keisti, reikia veikti. Turėjau tiesiog priimti sprendimą, juk šiaip ar taip nebebuvo kur dėtis. Daug galvojau apie mažus nišinius verslus, jų (ne)gebėjimą išsilaikyti rinkoje.

Kol viskas važiuoja inerciškai, mes sėdime sukryžiavę pirštus ir tikimės geriausio. Tačiau giliai viduje iš tiesų jaučiame, kad tai laikina. O kas tada? Ar prikauptas rezervas turėtų padėti išgyventi sunkmetį?

Juk priklauso, kiek ilgai jis truks, tad pradėjau tuo abejoti. Manau, „V2“ ir panašūs verslo modeliai yra nepajėgūs tokioje mažoje rinkoje gyventi po vieną.

Juk didžiausia mūsų stiprybė gali būti bendrumas.

Parduotuvę Domininkonų gatvėje uždarėme ramia širdimi, nes žinojome: arba mes keisimės, arba teks atsisveikinti. Kuriame atvirą, gyvą projektą, ieškome bendraminčių ir buriamės į bendruomenę. Galbūt pavyks sukurti kažką naujo ir įdomaus. O jei ne, būsiu pabandžiusi ir sukaupusi dar daugiau patirties.

– Ką naujasis etapas atnešė į jūsų asmeninį gyvenimą?

– Šis etapas – tai dar vienas eksperimentas, o ką jis atnešė, bus galima paanalizuoti po kurio laiko. Kiekvienas toks pokytis man padeda dar labiau pažinti save, atneša brandumo, suteikia vertės ir augimo – iš visų sukauptų patirčių, sėkmingų sprendimų ir klaidų, iš pasitikėjimo savimi ir ryžto keisti nusistovėjusias normas. Supratau, kad nepaprastai svarbu klausytis, ką sako intuicija. Juk dažnai logika savo racionalumu viską sugadina, uždaro duris kūrybai ir eksperimentams.

27

28

29

30

31

STILIUS

MADOS RUDENS KRYPTIS Nuotraukos: „Max Mara“ archyvas

Italų mados namai „Max Mara“ rudenį pasitinka naująja 2020 m. pre-fall kolekcija ir atskleidžia, koks bus jų mados ruduo. Į šaltąjį sezoną „Max Mara“ žengia su elegantiška jaukių audinių ir žemės spalvų kolekcija. Kupranugario ruda, juoda ir balta spalvos – tai kolekcijos pagrindas, tačiau joje atsiranda ir akcentų: įdomių raštų, deriniai pagyvinami raukiniais, neoninės spalvos detalėmis ar Veimaranerio veislės šuns atvaizdais.

MARŠKINĖLIAI „MAX MARA“, 209 EUR

DIRŽAS „MAX MARA“, 219 EUR

KELNĖS „MAX MARA“, 459 EUR

Natūralios medvilnės tiesaus silueto marški-

Juodas iš stambios matinės grandinės ir

Kelnės aukštu liemeniu, sukurtos iš smulkiais

nėliai, papuošti Veimaranerio veislės šuns at-

krokodilo rašto odos sukurtas „Max Mara“

baltais taškeliais dekoruoto šilko krepo au-

vaizdu, gali tapti viso įvaizdžio akcentu ir jūsų

logotipu papuoštas diržas – lengvai derina-

dinio. Elegancijos ir netikėtumo prieskonio

rudeniniam deriniui suteikti vasariško lengvu-

mas aksesuaras, jūsų įvaizdžiui suteiksiantis

suteikia išraiškinga detalė – rafinuoti to paties

mo ir žaismingumo.

išbaigtumo jausmą.

audinio kaspinai ties kulkšnimis.

32

STILIUS

ATRASTI SAVE Nuotraukos: „Max Mara“ archyvas

Kiekvienas mados namų „Max Mara“ rūbas šlovina asmenybės kitoniškumą ir skatina atrasti save. Pastangų nereikalaujanti elegancija, laiko patikrintos spalvos ir audiniai, naujas klasikos apibrėžimas ir dar ilgai praėjus sezonui aktualūs siluetai – tai „Max Mara“ išskirtinumas.

RANKINĖ „MAX MARA“, 629 EUR

PALTAS „MAX MARA“, 1769 EUR

SUKNELĖ „MAX MARA“, 589 EUR

Nedidelė per krūtinę permetama krokodilo

Dvieilis vidutinio ilgio klasikinės kupranugario

Vidutinio ilgio šilkinė marškinių tipo suknelė

rašto odos sodrios karamelės spalvos rankinė.

spalvos vilnos paltas su kimono stiliaus ranko-

su plačiu to paties audinio diržu, kišenėmis ir

Prisegama rankena suteikia praktiškumo, o

vėmis. Judesių nevaržantis platintas siluetas.

ilgomis klasikinėmis rankovėmis. Paprastas,

subtilios aukso spalvos detalės rankinei pride-

Pažadame – tai bus geriausias jūsų žvarbių

lengvai pritaikomas drabužis, tinkantis tiek

da puošnumo jausmą.

rudens dienų palydovas.

kasdienai, tiek šventei.

33

KAI VILTIS TAMPA STIPRESNĖ UŽ BAIMĘ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Artiom Podrez

Su baltaruse Marina Skobliakova susipažinau čia, Vilniuje. Tąkart ji ieškojo įdomių leidinių savo renginių studijai „YoYo“ Minske. Rugpjūčio pradžioje jos gimtajame mieste prasidėjus taikioms demonstracijoms prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą, Marina, kaip ir tūkstančiai tautiečių, socialiniuose tinkluose šaukėsi solidarumo, palaikymo ir tikėjimo. Laimė, nei ji pati, nei jos artimieji nepatyrė žiaurumo, kurį teko išgyventi kitiems protestų dalyviams. Paprašiau Marinos pasidalinti savo istorija. Ko gero, nuo tos rugpjūčio popietės, kai kalbėjomės, įvyko daug pokyčių. Tik viena, esu tikra, nepasikeitė – tai baltarusių tikėjimas šviesia savo išsilaisvinusios šalies vizija. Tokia reikalinga ir išsiilgta.

34

35

– Marina, kaip jautiesi šiomis dienomis Minske? Ko gero, jausmai sumišę...

– Pamenu, pirmąsias naktis po rugpjūčio 9-osios rinkimų beveik visai nemiegojau, dėl aplink tvyrojusios įtampos ir patirtų išgyvenimų beveik nieko nevalgiau. Mūsų šalyje buvo visiškai nutrauktas interneto ryšys, bet tie, kuriems kažkaip pavyko jį atkurti, turėjo galimybę skaityti naujienas per Telegram kanalus. Mes visi matėme įrašus, kaip OMON pajėgos į taikių žmonių minią mėto šviesos ir garso granatas, šaudo į juos guminėmis kulkomis, muša žmones. Talžomi ir sulaikomi buvo net tie, kurie visai nedalyvaudavo demonstracijose, o tiesiog vakarais vaikštinėdavo kur nors netoliese savo namų. Tiesą sakant, buvo labai baisu. Žinojau, kad mano brolis, daug draugų, pažįstamų irgi ten, Minsko gatvėse. Dabar galvodama apie tą laiką prisimenu, kad net nepajėgiau šypsotis. Dienomis miestas skendėjo tyloje, žmonės kaip įprastai važiavo į darbus, tvarkė reikalus, o vakarais gatvės prisipildydavo karinės technikos ir kariuomenės su guminėmis lazdomis ir ginklais rankose.

Rugpjūčio 12-osios rytą Minske vėl atsirado internetas ir visa šalis pagaliau išvydo, koks siaubas čia dedasi. Tada mitingai pradėjo vykti ir dieną, tik todėl pamažu baigėsi masiniai sulaikymai, dauguma sulaikytųjų buvo paleisti į laisvę. Bet to, kokios būklės tie žmonės išėjo, neįmanoma niekaip žmogiškai pateisinti – tai kelia vien siaubą. Pamenu, galvoje visą laiką sukosi klausimas: kaip tai apskritai įmanoma? Verkiau kasdien, skaitydama kiekvieną istoriją.

Dabar jausmai iš tiesų sumišę. Viena vertus, su džiaugsmu ir pasididžiavimu stebiu, kaip mano gimtosios šalies žmonės susivienijo, kaip besąlygiškai vienas kitam padeda ir visi kartu eina į taikias demonstracijas. Kita vertus, nuolat jaučiu vidinį skausmą už tuos nekaltus žmones, dėl nepaaiškinamo žiaurumo, kurį prieš savo žmones gali naudoti šalies valdžia. Niekas iš tų, kurie vykdė nusikalstamus valdžios įsakymus, iki šiol nebuvo nubaustas. Priešingai – žmogus, laikantis save Baltarusijos prezidentu, padėkojo jiems už smurtą prieš savo tautą...

36

„PERMAINŲ BALTARUSIŲ TAUTA LAUKĖ JAU LABAI SENIAI – NUO PIRMŲJŲ LUKAŠENKOS VALDYMO METŲ.“

– Ar artėjančių permainų nuojauta tavo šalyje buvo justi dar iki prezidento rinkimų? Ar vieni su kitais pasikalbėdavote, kad atėjo laikas keistis?

– Permainų baltarusių tauta laukė jau labai seniai – nuo pirmųjų Lukašenkos valdymo metų. Daugelis jo komandos narių dar 1994 m. pasitraukė į opoziciją supratę, kad prie šalies valdžios vairo stojo žmogus, valdysiantis diktatoriškais, represiniais metodais. Išsilavinę žmonės, nors truputį sekę situaciją, visada norėjo prezidento poste matyti kitą žmogų. Tačiau buvo ir tokių, kurie skaitė melagingas naujienas ir tikėjo išgalvota „nepriklausomos ir klestinčios“ Baltarusijos idėja. Po kiekvienų rinkimų nuo 1999-ųjų į pagrindinę Minsko aikštę rinkdavosi daugybė žmonių, nešinų balta-raudona-balta vėliavomis.

37

38

39

TA P KIT E MAŽA, BE T S VARBIA MŪ S Ų KOMANDOS DAL IMI!

p atreo n. c o m/ l amus l enis 40

41

Tad, žinoma, kalbų apie permainas buvo ir šiais metais.

Apie jas kalbėdavomės savo šeimos rate, su draugais, su pažįstamais. Rinkimų išvakarėse praktiškai nebuvo kitų temų, atrodė, mes net pamiršome apie visai šalia esančią pandemijos grėsmę. Pradžioje nedaug kas tikėjo, kad po šių rinkimų kas nors pasikeis, bet su kiekviena diena atsirasdavo vis daugiau drąsinančių: „Šį kartą mums pavyks!“ Ir tas stiprus tikėjimas padeda šiandien, kai pavargstame, kai puolame į neviltį. Vis tiek nepasiduodame, nes nepriklausomos Baltarusijos viltis pagaliau tapo stipresnė už baimę, o meilė vienas kitam – už asmeninius prioritetus.

– Kas, tavo manymu, įkvėpė masines taikias demonstracijas būtent dabar? Ne prieš penkerius metus ir ne penkeriais metais vėliau?

– Taikios demonstracijos, kaip jau sakiau, vykdavo prieš kiekvienus rinkimus – 1999, 2001, 2006, 2010 ir 2015 m.

Deja, visiems opozicijos kandidatams, rinkimuose palaikomiems daugybės baltarusių, grėsdavo represijos, jie būdavo suimami, o taikios demonstracijos žiauriai numalšinamos milicijos ir karinių pajėgų. Šiais metais taikios demonstracijos tapo tokios masinės dėl daugelio priežasčių. Tačiau, mano požiūriu, pagrindinės yra šios trys: tai didesnis kandidatų, kuriuos baltarusių tauta mato kaip potencialius prezidentus, skaičius; aktyvus žmonių dalyvavimas siekiant surengti sąžiningus rinkimus; ir, žinoma, žmonių atsakas į valdžios vykdomą prievartą.

– Tavo brolis pastarųjų dienų įvykius Minsko gatvėse įamžino nuotraukose. Ar tu pati taip pat dalyvavai demonstracijose? Kokios ten, minioje, vyrauja nuotaikos, emocijos ir jausmai?

– Mano brolis Artiomas dalyvavo beveik visose taikiose demonstracijose. Kartais vienoje rankoje jis laikydavo vėliavą, o kitoje – fotoaparatą. Jis iš tų žmonių, kurie matydami neteisybę negali sėdėti ir laukti sudėję rankų. Didžiuojuosi jo užsispyrimu ir atkaklumu.

Aš pati buvau tik keliose dienos metu vykusiose demonstracijose. Bet mačiau, kaip žmonės sulaikomi, mačiau, kaip jie bando bėgti, ir kaip kai kurie vis tiek lieka tvirtai ir drąsiai stovėti prieš besiartinančius kariškius.

42

43

44

45

Tas jausmas – tai baimė, sumišusi su tautine vienybe.

Būnant minioje vienybė sieja su kiekvienu šalia esančiu, net su tais, kuriuos matai pirmą kartą, kurių nepažįsti, bet vis tiek jautiesi jiems artima. Būdamas ten kiekvienas supranta, kad žvelgia ta pačia kryptimi ir veikia dėl to paties šviesaus tikslo.

– Kaip jautėsi jūsų tėvai, kai eidavote į demonstracijas? Ar skatino jus dalyvauti, ar nebijojo dėl situacijos neaiškumo ir nesaugumo?

– Žinoma, tėvai buvo išsigandę, žinoma, jie nenorėjo, kad mes rizikuotume. Su broliu stengėmės juos nuraminti, prašėme suprasti, kad neiti mes tiesiog negalime, žadėjome būti atsargūs. Tėvai puikiai suprato, kad uždrausti dalyvauti eitynėse mums negali. Galiausiai ėjome ne į karą, ėjome garsiai pasakyti, kad norime teisybės, norime, kad mes ir mūsų balsai būtų išgirsti.

Aišku, jei reikėtų rinktis tarp šviesios šalies ateities ir savo vaikų saugumo, bet kas rinktųsi antrąjį variantą.

Aš iki šiol savęs klausiu: ar tie tūkstančiai aukų verti visų tų permainų? Mano manymu, ne. Bet tai tik mano nuomonė, negaliu kalbėti už daugelį, galbūt kitiems atrodo kitaip. Vis dėlto visa tai jau įvyko ir todėl pasiduoti nebegalime, vien jau dėl tų, kurie kovojo ar nekaltai nukentėjo.

– Tūkstančiai žmonių buvo suimti ir kankinami policijos. Ar asmeniškai pažįsti ką nors iš nukentėjusiųjų?

Galbūt gali papasakoti jų istorijas?

– Vieno mano draugo automobilis buvo apšaudytas, į jį paleista granata. Automobilyje jis buvo ne vienas, tad visa laimė, jog granata neįlėkė į saloną. Pats automobilis stipriai nukentėjo, o keleiviai atsipirko keliais skeveldrų sužeidimais. Kitam mano draugui, visai atsitiktinai atsidūrusiam netoli taikios demonstracijos, į šonkaulius pataikė gumine kulka. Laimė, jis liko gyvas. Tai – vienas rimčiausių atvejų iš mano pažįstamų rato. Žinoma, kalbėti ir rašyti apie tai, ką teko patirti kitiems žmonėms, be galo skaudu. Juk kelios dešimtys žmonių paromis buvo laikomi keturvietėse kamerose be maisto ir vandens. Daugelis jų buvo žiauriai mušami, pažeidžiant

46

„AŠ IKI ŠIOL SAVĘS KLAUSIU: AR TIE TŪKSTANČIAI AUKŲ VERTI VISŲ TŲ PERMAINŲ? MANO MANYMU, NE. BET TAI TIK MANO NUOMONĖ, NEGALIU KALBĖTI UŽ DAUGELĮ, GALBŪT KITIEMS ATRODO KITAIP. “

vidaus organus, laužant rankas ir kojas. Tie žmonės maldavo, kad jiems būtų suteikta medicininė pagalba, bet už tai juos tik dar žiauriau mušdavo. Be to, buvo naudojamas žiaurus psichologinis smurtas. Kalėjimo pareigūnai rėkdavo: „Mes galime jus užmušti ir mums už tai nieko nenutiks!“ Merginoms ir vaikinams buvo grasinama prievartavimais. Panašių istorijų labai daug ir jos siaubingos.

Nesu asmeniškai pažįstama su tais, kuriems teko visa tai išgyventi, bet vien mintis, kad jų vietoje galėjo atsidurti mano brolis ar draugas, kelia didžiulį skausmą – juk nevalingai visada įsivaizduoji, kad tai galėjo nutikti kažkam iš artimųjų. Man net baisu įsivaizduoti, ką jaučia tų nukentėjusių žmonių artimieji... Dėkoju Dievui, kad mano brangiausiems žmonėms viskas gerai, ir meldžiuosi už kitus.

– Per pirmąsias demonstracijų dienas matėme, kaip į Minsko gatves plūdo tūkstančiai moterų su gėlėmis. Kokia istorija slypi už šios iniciatyvos?

– Pasaulio istorijoje yra įrašyta ne viena revoliucija, susijusi su gėlėmis. Manau, tai pati stipriausia reakcija į neapykantą. Kai smurtui ir ginklams atstatomos taika ir gėlės, blogis nebežino, kaip pulti. Dauguma merginų ir moterų ėjo į gatves su gėlėmis ir dainavo dainas, nes tai mūsų vienintelis ginklas prieš smurtą, kurį mes taip siekiame sustabdyti.

47

48

49

„STEBĖJAU, KAIP LIETUVOS ŽMONĖS IŠ SOLIDARUMO SUSIBŪRĖ Į GYVĄ GRANDINĘ, NUSITĘSUSIĄ NUO VILNIAUS IKI BALTARUSIJOS PASIENIO. TAI BUVO LABAI GRAŽUS IR STIPRUS PALAIKYMAS. “

– Ar, tavo manymu, kas nors galėtų sustabdyti baltarusius nuo taip trokštamos laisvės siekio?

– Tai sudėtingas klausimas. Kad į jį atsakyčiau, turėčiau būti politologė. Nors man atrodo, kad visų svarbiausia dabar nepasiduoti ir nebesitaikstyti su gyvenimu, kokį gyvenome iki šiol, neapsimesti, kad nieko neįvyko. O būtent taip elgiasi Lukašenka ir visi, kas iki šiol jį gina.

– Kaip mes, kitos tautos, galėtume jums padėti?

– Pastarosiomis dienomis internete matau, kaip lietuviškos kavinės ir muziejai, parduotuvės ir viešasis transportas palaiko mūsų tautą laisvės ir nepriklausomybės simbolikos spalvomis: balta-raudona-balta. Stebėjau, kaip Lietuvos žmonės iš solidarumo susibūrė į gyvą grandinę, nusitęsusią nuo Vilniaus iki Baltarusijos pasienio. Tai buvo labai gražus ir stiprus palaikymas – matyti, kad mes ne vieni, kad kaimyninių šalių gyventojai su mumis solidarizuojasi. Labai jums ačiū už rūpestį ir supratimą!

– Ką įsivaizduoji naujuoju savo šalies vadovu? Koks žmogus tai galėtų būti ir ko iš jo tikėtumeisi?

– Be profesionalių vadovavimo žinių, norėtųsi šalies vadovo poste matyti sąžiningą žmogų, kuris pretenduotų į prezidento postą ne dėl asmeninių valdžios ar pinigų troškimų, o dėl visos šalies gerovės, ir kuris žinotų, kaip ją pasiekti. Norėčiau klausydama naujojo prezidento kalbų didžiuotis jo mintimis ir tikslais. O visų svarbiausia, kad naujasis prezidentas vertintų žmogiškumą. Rodos, tai labai paprastas noras, bet po 26-erių Lukašenkos valdymo metų, kai nekalti žmonės tiesiog dingdavo arba valdžia juos dėl savų interesų ir tikslų

50

nušalindavo, šis noras tampa be galo svarbus.

– Grįžkime į gyvenimą iki tol, kol visa tai prasidėjo.

Minske jūsų šeima turi jaukią ir be galo gražią renginių studiją, atrodytų, gyvenate šiuolaikišką ir labai įdomų gyvenimą kaip bet kuris mūsų! Ar savo šalyje iki šiol jautėtės laisvi – reikšti savo nuomonę, studijuoti ką tik norite, mokytis užsienio kalbų, keliauti, gyventi tokį gyvenimą, kokio norite?

– Studija „YoYo“ – tai nedidelė bendra veikla, kurią įkūrėme kartu su seserimi ir broliu. Manau, atidaryti panašią erdvę Lietuvoje ar kitoje Europos šalyje būtų kur kas paprasčiau. Baltarusijoje mažų verslų iniciatyvos nepalaikomos, tad norint įkurti studiją teko įdėti be galo daug pastangų. Ką reiškia vien surinkti kalną dokumentų ir parašų, rodos, be galo be krašto varstyti įvairių administracinių įstaigų duris... Galiausiai dėl mūsų šalyje prastai išvystyto eksporto negali tiesiog nueiti į parduotuvę ir nusipirkti ko nors gražaus savo būsimai studijai. Erdvės užpildymas virto tikru varganu nuotykiu... Daug ką teko vežtis iš kitų šalių, kai ką kūrėme pagal užsakymą.

Studija mums visiems be galo patinka, nors kol kas tai tik pomėgis, o ne verslas, nešantis pakankamai pajamų. Jos ateitis priklauso nuo situacijos šalyje. Jei vis dėlto Baltarusijoje niekas nepasikeis, studiją mums teks uždaryti, nes nenorime mokėti mokesčių valstybei, vykdančiai prieš savo tautą nusikalstamą veiklą.

Grįžtant prie klausimo ‒ taip, galime studijuoti ką tik norime, galime keliauti ir gyventi taip, kaip sugalvojame.

Bet dėl didelio skurdo masto šalyje tik nedaugelis mano tautiečių gali sau tai leisti.

51

52

53

„PAMĖGINKITE ĮSIVAIZDUOTI, KAD SUGRIUVUS SOVIETŲ SĄJUNGAI BALTARUSIJOJE GYVENIMAS VYSTĖSI DEŠIMT AR NET DVIDEŠIMT KARTŲ LĖČIAU NEI KAIMYNINĖSE EUROPIETIŠKOSE ŠALYSE. “

– Kokį kelią pasirinkai tu pati, ką studijavai?

– Europos humanitariniame universitete studijavau medijas ir vizualinį dizainą. Įdomu, kad šis universitetas turi su mūsų šalies politika susijusią istoriją. Europietiškos jo vertybės buvo nepalankios mūsų šalies valdžios režimui, todėl 2004 m. Švietimo ministerija sustabdė jo veiklą.

Bet jau po metų universitetas vėl veikė Vilniuje!

Už šį palaikymą visi studentai ir dėstytojai labai dėkingi jūsų šaliai ir kitiems Europos donorams.

– Kokius pagrindinius skirtumus matai žvelgdama į kitas Vakarų šalis? Kuo tavo gyvenimas skiriasi nuo bet kurios kitos Europos valstybės gyventojo?

– Manau, skirtumai akivaizdūs bet kurioje srityje. Tiesiog pamėginkite įsivaizduoti, kad sugriuvus Sovietų Sąjungai Baltarusijoje gyvenimas vystėsi dešimt ar net dvidešimt kartų lėčiau nei kaimyninėse europietiškose šalyse. Įsivaizduokite šalį, kurioje valstybinis biudžetas iš esmės naudojamas ne išsilavinimo, mokslo, medicinos, kultūros, privataus verslo ir stambių įmonių modernizavimo tikslams, o naujų prezidento rezidencijų statyboms, valstybės tarnautojų išlaikymui, jėgos struktūroms ir Lukašenkos didžiausiam pomėgiui – sportui. Sportas 54

puiku, bet vis dėlto turi būti balansas. Juk vien dėl to, kad buvęs prezidentas mėgsta ledo ritulį, 26 apytuštes ledo arenas sunku pavadinti tinkamu valstybės biudžeto panaudojimu...

Turiu pripažinti, prastai gaudausi politikoje, bet vis dėlto jaučiu, kaip valdžia norėdama pasipelnyti išnaudoja paprastus žmones. Žmonėms suteikiamos minimalios gyvenimo sąlygos, jie gąsdinami, kad jei prezidentu taptų kas nors kitas, gyvenimas būtų dar blogesnis.

Ir, svarbiausia, gyvendama Baltarusijoje aš nejaučiu, kad ginamos mano kaip žmogaus teisės. Ko gero, tai pats didžiausias skirtumas.

– Nemažai laiko praleidi Lietuvoje, kur ir susipažinome. Kas tave čia traukia?

– Kaip jau sakiau, studijavau universitete Vilniuje. Baigusi mokslus kurį laiką nuomojausi čia butą – tik dėl to, kad labai pamilau šį miestą už jo grožį, kultūrinį ir istorinį paveldą, gerus žmones ir tvyrantį jaukumą. Pirmą kartą Vilniuje apsilankiau 2011 m. ir nuo tada su pasimėgavimu stebiu, kaip miestas keičiasi. Žaviuosi vertingu ir turtingu Vilniaus kultūriniu gyvenimu.

Net paprastas faktas, kad naujų parodų plakatai puošia beveik kiekvieną autobusų stotelę, daug pasako apie jo puikų išsivystymą. Kultūra padeda skleistis žmogiškajai asmenybei, individualumui, tai reiškia – augina visą tautą. Manau, tai viena svarbiausių visuomenės gyvenimo sferų.

Ir, žinoma, man labai patinka lankytis Klaipėdoje, Nidoje, Palangoje. Galimybė pabūti prie jūros – tai malonus bet kurios šalies privalumas.

Baltijos jūra man ypatinga, labai myliu jos grožį ir prie jūros ateinančią ramybę.

Beje, pernai lankiausi Vilniuje tuo metu, kai pas jus vyko prezidento rinkimai. Pamenu, kaip žiūrėjau ir svajojau, kad ir savo šalyje mes kada nors galėtume taip pat eiti į rinkimų apygardas tikėdami, kad mūsų balsas bus išgirstas.

55

Prenumeruok popierinį „Lamų slėnio“ albumą ir vasara džiaukis ištisus metus!

Metinė „Lamų slėnio“ prenumerata – net 28 proc. pigiau zurnaluprenumerata.lt/prenumerata/lamu-slenis

56

57

DVIESE PER MENO PASAULĮ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke Fotosesijos vieta: „Dūmų fabrikas

Užaugęs garsių menininkų šeimoje, kur nuo pat mažų dienų buvo apsuptas kūrybinių kontekstų, ketvirtos kartos menininkas ir vienas ryškiausių jaunosios kartos kūrėjų Jurgis Tarabilda sako, kad menas į jo gyvenimą atėjo organiškai. Nėra dienos, kad jų su žmona, meno mugės „ArtVilnius“ koordinatore Gabija Tarabilda namuose nebūtų girdėti diskusijų apie meną. „Kiekvieną sekundę turi būti įsielektrinęs ir pasiruošęs priimti ir analizuoti mintis, kurios gali tapti atspirties tašku kūrybai“, – pasakoja Jurgis. Ir šypteli: santykiai, kaip ir menas, reikalauja daug kūrybiškumo.

58

59

PRENUMERUOKITE ELEKTRONINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ UŽ SIMBOLINĮ 1 EUR/MĖN MOKESTĮ IR NEVARŽOMAI MĖGAUKITĖS MŪSŲ „PREMIUM“ TURNIU!

60

61

– Norint patekti į meno lauką neužtenka tiesiog kurti – ar tiesa, kad jame egzistuoja tam tikros žaidimo taisyklės, „objektyvūs“ kriterijai, apibrėžiantys, ar esi menininkas, pavyzdžiui, surengtos parodos ar kitų menininkų pripažinimas? O gal priešingai – gali būti menininku ir nežaisti pagal tas taisykles? Ar kūryba pati savaime jau yra menas?

Jurgis: Manau, kad meno lauke yra ne vienas smulkesnis laukas. Todėl ir žaidimo taisyklės tuose skirtinguose laukuose gali skirtis. Viskas priklauso nuo to, į kurį jų taikaisi. Iš kitos pusės galvoju, kad apie meną labai sunku kalbėti taip apibrėžtai, ypač šiais laikais. Tikrai yra daugybė unikalių istorijų apie garsių menininkų savitą kelią į pripažinimą.

Gabija: Pritariu Jurgiui, tačiau visų pirma reiktų atsakyti į klausimus ,,O kas yra menininkas?“, ,,Kas jį padaro menininku?“ Šie klausimai iš esmės yra subjektyvūs. Žinoma, dažniausiai menininkas yra įrėmintas į studijų programų, gyvenimo būdo, giminystės ryšių, meno kritikų ir kuratorių recenzijų rėmus, visi jie papildo vienas kitą. Visuose juose yra skirtingos žaidimo taisyklės, kurias diktuoja skirtingi kriterijai. Kita vertus, tos taisyklės neegzistuoja, jeigu tiesiog užsiimi kūryba. Kad ir kokia ji bebūtų, čia jau atsiranda kiti kriterijai – pavyzdžiui, tikslai ir siekiai.

– Jurgi, o ką tau asmeniškai reiškia būti menininku?

Kokį esi susidėliojęs savo santykį su menu?

Jurgis: Jaučiuosi gyvenantis nuolatiniame kisme, kuriame nėra vienos konkrečios ateities vizijos ar vienos judėjimo krypties. Kiekvieną sekundę turiu būti įsielektrinęs, pasiruošęs priimti ir analizuoti mintis, kurios dažnai tampa atspirties taškais kūrybinėje veikloje. Tai būtis, reikalaujanti nemažų psichologinių resursų. Ne visada būna lengva, gal kaip tik – dažniau būna sunku, bet tai mane dar labiau motyvuoja. Pats esu labai reiklus savo kūrybai, nenoriu apsistoti ties vienu raiškos būdu, visada stengiuosi eksperimentuoti ir į sau įdomius klausimus ieškoti skirtingų požiūrio taškų. Todėl ir raiškos formos mano kūryboje labai įvairios: nuo tapybos iki fotografijos ar šviesos instaliacijos, video darbų.

62

„KIEKVIENĄ SEKUNDĘ TURIU BŪTI ĮSIELEKTRINĘS, PASIRUOŠĘS PRIIMTI IR ANALIZUOTI MINTIS, KURIOS DAŽNAI TAMPA ATSPIRTIES TAŠKAIS KŪRYBINĖJE VEIKLOJE.“

– Gabija, menas tau taip pat artima sritis – su juo dirbi, koordinuoji meno projektus. Kaip ir kada įvyko tavo pažintis su šiuo pasauliu?

Gabija: Intensyviai dirbti su meno projektais pradėjau įstojusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, ten studijavau meno vadybos programą. Kartu su akademijos užduotimis gimė ir pirmieji nedideli kūrybiniai renginiai.

Vėliau viskas išaugo į didelius tarptautinius projektus, tokius kaip ,,ArtVilnius“, prie kurio dirbu ir šiuo metu. Žinoma, šalia visada buvo ne tik meno renginių koordinavimas, bet ir domėjimasis menu, smalsumas sužinoti, kas ir kaip jo pasaulyje vyksta ‒ nuo projektų finansavimo šaltinių iki kūrinių rėminimo subtilybių.

Ypač susidomėjimas išaugo susipažinus su Jurgiu, laikui bėgant pradėjau rengti pirmąsias jo parodas. Dabar Jurgį sėkmingai atstovauja viena Vilniaus galerijų, o aš turimas žinias ir patirtį pritaikau ten, kur galiu geriausiai ir kur esu reikalinga. Kasdien džiaugiuosi savo darbu ir labai jį vertinu – vis nauji iššūkiai ir jokios rutinos. Šie metai tikrai nebuvo lengvi – ,,ArtVilnius’20“ datą dėl pandemijos perkėlėme du kartus, tad šiemet, juokiamės su komanda, organizuojame jau trečią mugę. ( Juokiasi.) Tokia savotiška motyvacija – nepasiduoti, ieškoti sprendimų, veikti ir surasti išeitį netgi kritinėse ar krizinėse situacijose.

63

64

65

„VISŲ MŪSŲ KŪRINIUOSE JAUČIAMAS VIENAS BENDRAS BRUOŽAS – POZITYVUMAS. “

– Jurgi, tu kilęs iš menininkų giminės – tavo tėvai, seneliai, proseneliai – visi glaudžiai susiję su menu. Papasakok mums apie Tarabildų šeimą.

Jurgis: Tarpukario Lietuvoje kūrė Domicelė ir Petras Tarabildos, mano proseneliai, su kuriais, deja, neteko susipažinti. Jų kūrybinės ribos irgi buvo ganėtinai plačios – nuo knygų iliustracijų iki skulptūrų, nuo pedagoginės iki visuomeninės veiklos. Turbūt visiems geriausiai žinoma mano prosenelė Domicelė Tarabildienė, kuri buvo grafikė, knygų iliustratorė, skulptorė, fotomenininkė. Dažnas vidutinio ar vyresnio žmogus susipažinęs su manimi pamini, jog atsimena Domicelę iš vaikiškų knygų. Dar prieš karą jos kūriniai buvo apdovanojami premijomis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o 1937-aisiais pasaulinėje parodoje Paryžiuje už knygų iliustracijas kartu su vyru Petru Tarabilda ji gavo aukso medalį. Domicelės ir Petro vaikai Arūnas, Giedrė, Ramonas bei mano senelis Rimtas taip pat paliko nemažą kūrybinį palikimą heraldikoje, architektūroje, grafikoje. Mano močiutė Vija Tarabildienė yra baigusi freskos-mozaikos dailininkės specialybę, taip pat profesionaliai dirba akvarelės bei tapybos technikomis. Na, ir, žinoma, mano tėvai – mama Dalia – muzikantė, šiuo metu dėsto dainavimą M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o tėtis Agnius – grafikas, dirbantis leidykloje knygų meniniu redaktoriumi.

– Tu pats – jau ketvirtos kartos dailininkas. Ar tėvai tave skatino siekti menininko karjeros? Kaip supratai, kad tai tavo kelias?

Jurgis: Turbūt nė skatinti nereikėjo, viskas vyko labai natūraliai. Jau nuo pat mažų dienų namuose buvau apsuptas kūrybinių kontekstų. Matydavau, kaip paišo tėtis 66

ar seneliai, tuomet intuityviai ir pats pradėjau paišyti. Tėvų namuose kabo daugybė paveikslų. Pamenu, tėvams ar seneliams tikrai nereikėjo manęs skatinti, tiesiog dairiausi aplink. Vėliau įstojau į dailę M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur baigiau tapybos specialybę. Toliau – Vilniaus dailės akademija. Ten baigiau skulptūrą. Galbūt skamba kiek keistai, tačiau tvirtas žinojimas apie meno karjerą atėjo visai neseniai – paskutiniuose akademijos kursuose. Tik tada pradėjau šiuo keliu eiti sąmoningai ir tikslingai.

– Ar visų jūsų – prosenelių, senelių, tėčio, brolio – kūryba turi sąlyčio taškų?

Jurgis: Vizualiai, sakyčiau, nelabai. Visgi pamenu, kažkada močiutė į šį klausimą atsakė, kad visų mūsų kūriniuose jaučiamas vienas bendras bruožas – pozityvumas. Sutikčiau su šia mintimi.

– Kaip prisimeni savo vaikystės namus? Įtariu, diskusijų apie meną ten nestigo?

Jurgis: Gerai atsimenu vakarus, kai tėtis ar seneliai rodydavo savo paveikslus, pasakodavo apie juos, o mes, būdami dar visai maži, savaip juos interpretuodavome.

Taip pat vaikystėje seneliai kartais pasiimdavo į parodas ar meno plenerus. Tai tikrai būdavo įdomus ir vertingas laikas, skatinantis fantaziją.

– Jurgi, su kokiu kūriniu dirbi dabar? Kokios idėjos tavo kūryboje svarbiausios šiuo metu?

Jurgis: Šiuo metu dirbu su kūrinių serija, kurią sukūriau išskirtinai Berlyno meno mugei ,,Positions Berlin“.

Taip pat naujų kūrinių pristatysiu meno mugėje ,,ArtVilnius’20“. Labai džiaugiuosi, kad mugė atsilaikė prieš visus šių dienų iššūkius ir vėl suburs daugybę Lietuvos ir užsienio menininkų. Kalbant apie idėjas, jau kurį laiką man aktuali tema ‒ vaizdo poveikis žmogaus regėjimo fiziologijai ir psichologijai, ją nagrinėju atmesdamas bet kokį konkretų realybės vaizdavimą ar reikšmę ir pasitelkdamas spalvas, abstrakčias formas, optinio meno elementus bei minimalizmo estetiką. Kūriniais stengiuosi kurti iliuzines vaizdo suvokimo reakcijas, skatinančias smegenis konstruoti prasmę ir priimti apie matomą vaizdą klaidingus sprendimus.

67

68

69

„DAUGIAU TURIME DISKUSIJŲ NEI POKALBIŲ, MĖGSTAME ANALIZUOTI, DALYTIS TUO, KĄ PERSKAITĖME AR PAMATĖME.“

– Esu girdėjusi tavo mintį, kad kūryba – tai it savotiškas savęs paties tyrimas. Kokių asmeninių bruožų kūryba padėjo surasti tau?

Jurgis: Kaip kalbėjau apie gyvenimo kismą, taip ir asmenybės bruožai, jaučiu, nuolat keičiasi. Kažkada kuriant reikėdavo bendruomenės, o šiuo metu kaip tik jaučiu poreikį studiją turėti tik sau vienam ir taip susikurti asmeninę, intymią erdvę. Tai visai neseniai ir įgyvendinau. Jaučiu, kad kūrybiniame procese esu impulsyvus, negaliu prie vieno darbo praleisti labai daug laiko, todėl dažnai vienu metu darau ne vieną kūrinį.

Gabija: Bėgant laikui išsigrynino, kokia Jurgiui ir jo kūrybai svarbi aplinka. Kas jį trikdo, o kas – skatina. Tai ir yra vienas svarbiausių savęs pažinimo aspektų – suprasti, kaip ir kur jautiesi geriausiai.

– Gabija, Jurgi, negaliu nepaklausti – tai kaipgi judu susipažinote?!

Jurgis: Gabija man parašė feisbuke prašydama padėti pakeisti dviračio rankenas – tuo metu nemažai laiko skyriau dviračiams. Visgi tų rankenų taip ir nepakeičiau... ( Juokiasi.)

Gabija: Ir taip viskas nutrūko... Panašiu metu vykdėme projektą – pakviečiau Jurgį į savo kartu su kolegėmis organizuotos parodos atidarymą.

Jurgis: Pamenu, eidamas į parodą jaučiau kažkokį jaudulį, nors Gabijos gyvai nė matęs nebuvau. Nuo parodos atidarymo dienos esame kartu.

70

Gabija: Iki tol su Jurgiu nė gatvėje prasilenkę nebuvome, nors, pasirodo, visą tą laiką gyvenome tame pačiame rajone ir mus skyrė vos vienas kilometras. Vėliau pastebėjome vis daugiau ir daugiau sutapimų. Pavyzdžiui, mūsų gimimo liudijimus skiria vos vienas skaičius, o gimimo datas ‒ vieneri metai, vienas mėnuo ir viena diena. (Šypsosi).

– Ar kalbos apie meną judviejų namuose – dažnos?

Jurgis: Turbūt nėra dienos, kad su Gabija nepadiskutuotume apie mano kūrybą ar apskritai meno pasaulį. Labai vertiname vienas kito požiūrį ne tik į meną, bet ir į gyvenimą, stengiamės vienas iš kito mokytis. Gabija pirmoji sužino mano mintis ir idėjas apie būsimus kūrinius. Labai pasitikiu jos nuomone, taip pat susilaukiu konstruktyvios kritikos, o tai man labai naudinga. Turime silpnybę meno knygoms, nuo teorinių iki įvairių menininkų albumų. Jei netyčia užeiname į knygyną, beveik visada iš jo išeiname nešini dar viena nauja vertinga meno knyga.

Gabija: Kaip Jurgis ir sako – kalbamės kasdien. Daugiau turime diskusijų nei pokalbių, mėgstame analizuoti, dalytis tuo, ką perskaitėme ar pamatėme. Aš mėgstu žiūrėti dokumentinius-biografinius filmus apie menininkus, skaityti knygas, todėl knygų apie meną mūsų namuose tikrai nemažai. Jurgis daugiau naršo internete, domisi šia diena, sau artimų menininkų kūryba.

71

72

73

74

Tad tarpusavyje nuolat naudingai ir įdomiai keičiamės informacija. Keliaujame į parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, todėl net ir kelionėse menas užima didžiąją dienos dalį. Be abejonės, dažnai diskutuojame su Jurgiu apie jo kūrybą, koncepcijas, temas. Nors dabar esame vyras ir žmona, aš į jo kūrybą žiūriu trečio asmens akimis, iš nešališkos pozicijos, todėl dažnai jis sulaukia ir konstruktyvios kritikos.

– Gabija, Jurgi, o kiek meno yra judviejų namuose?

Gabija: Neseniai įsikūrėme namus, kuriuose atsispindi, kokie esame – estetiški ir tvarkingi, tačiau vietomis – keisti ir netikėti. Todėl kasdienybėje mus visur supa menas: pradedant nuo to, kaip sudėtos knygos, baigiant tuo, kokioje lėkštėje pateikiame vakarienę. Man, žinoma, labiausiai norėtųsi, kad namuose kabėtų bent vienas Jurgio darbas, tačiau šiuo metu jie taip greitai iškeliauja,

kad nė nespėjame pasidžiaugti. Vis dėlto jau esame nusižiūrėję porą menininkų, kurių darbai mums patinka, tad artimiausiu metu vyksiančioje meno mugėje turėsime ir asmeninę užduotį – daugiau pasidomėti, o galbūt net ir įsigyti patinkančio autoriaus kūrinį.

– Įprasta sakyti, kad santykiai – irgi savotiškas menas...

Gabija: Galbūt dar dažniau sakoma, kad santykiai yra darbas! Nežinau, ar galėčiau pasakyti, kad mūsų santykiai yra darbas ar menas, nes mudviem viskas vyksta organiškai. Nuo pat pirmųjų dienų jaučiame vienas kitam pagarbą, džiaugiamės vienas kito draugija, turime daug bendrų ir atskirų pomėgių, tačiau dėl to nepriekaištaujame, džiaugiamės buvimu kartu, net nieko neveikdami.

Jurgis: Sunku įvertinti meną santykiuose, tačiau kas juose mums tikrai svarbu – tai kūrybingumas.

75

ATMOSFERĄ KURIA DETALĖS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Iittala“ archyvas

76

77

Šiaurietišką gyvenimo būdą puoselėjan-

tys interjero aksesuarų kūrėjai „Iittala“ rude-

nį pasitinka šūsnimi gaivių naujienų. Naujos

spalvos, nematytos formos, apgalvotu pa-

aplinka, detalės – tai istorija apie ypatingą

nusio vartotojo pietų servizas įprastai būdavo

susiburia aplink stalą.

Franckas pasiūlė į nusistovėjusius standartus

atmosferą, užgimstančią, kai artimiausieji Šį sezoną „Raami“ kolekciją papildė

prastumu, ramybe ir elegancija pulsuojantys

jūros mėlynumo ir skaidraus stiklo dau-

pagaliau sugrįšite namo, čia jūsų lauks mažy-

kas, skirtas ledams ar biriems užkandžiams,

kūriniai... Kai po vasaros klajonių ir nuotykių tės, tačiau ypatingos staigmenos.

PRIE STALO GIMSTANTI HARMONIJA

Bendrystės svarbą pabrėžianti kolekcija

„Raami“ – tai garsiojo britų dizainerio Jaspero Morrisono kartu su „Iittala“ sukurti

indai, skirti lėtiems giliai atmintyje įsirėžiantiems momentams. Tai indai, kuriantys ypatingą atmosferą.

Šį rudenį „Raami“ kolekciją papildo ke-

lios išskirtinės naujienos, kurios natūraliai

giafunciai serviravimo dubenys – nediduir didesnis, kuriame dailiai patieksite vaisius

ar salotas. Į kolekciją puikiai įsipaišo ir dvi žavingos baltos keramikos lėkštės – skirtin-

gos jų formos stalui suteikia žaismingumo, o baltas grafinas viską sustato į vietas. Iš pa-

žiūros skirtingos kolekcijos detalės sukuria progą žaidimui ant stalo ir leidžia eksperimentuoti skirtingomis nuotaikomis. ŠILTAIS TONAIS UŽPILDYTAS PASAULIS Begalybė įvairiausių kombinacijų – toks

įsilies į jau sukauptą namų kolekciją. Pusry-

didžiausias kolekcijos „Teema“ išskirtinu-

ar vyno taurė ‒ tai indai, pamažu tapsiantys

ema“ kolekcijos indai – tai istorinis „Iittala“

čių, pietų ar vakarienės lėkštė, vandens, sulčių natūralia jūsų kasdienybės dalimi. Visi ko-

lekcijos „Raami“ objektai dera tarpusavy-

je, kurdami eklektišką, tačiau harmoningą dermę. Nuo kasdienių pietų iki mylimųjų

susitikimo, tampančio atviru pokalbiu iki

pat ryto... Šeima, draugai, gamta, mes patys,

78

mas. Iš itin tvirto porceliano gaminami „Te-

posūkis. Beveik prieš septynis dešimtmečius, 1952-aisiais, Kajio Francko sukurta kolekcija tapo tikra revoliucija. Juk tai, ką šis dizaineris

pasiūlė, buvo visiška priešingybė tuometiniam žmonių mąstymui ir įpročiams. Šešta-

jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje gyve-

sudarytas iš maždaug 30‒72 indų vienetų. pažvelgti kitaip ir sukūrė kolekciją, kurią su-

darė vos 8 visus poreikius atitinkantys indai.

Taip į žmonių mąstyseną ir gyvenimo būdą

jis įvedė daugiafunkciškumo sąvoką. Šian-

dien „Iittala“ „Teema“ kolekciją jau praplėtė, tačiau joje vis dar yra tik tai, ko tikrai reikia šiandieniniam vartotojui. „Teema“ indai iš tiesų universalūs, jie pagaminti iš itin aukštos

kokybės tvirto porceliano, todėl patenkina

įvairius poreikius: juose galite ruošti maistą, o prireikus naudoti ir orkaitėje ar šaldiklyje.

Nors natūralios spalvos kuria harmoniją

ir stabilumą, kartais juk taip norisi iš esmės supurtyti nusistovėjusią tvarką, tiesa? Dėl to „Teema“ klasikinius tonus kasmet pagyvina

naujais spalvotais akcentais. Šiemet tai – medaus geltona – šiltas ir ramus atspalvis, tarsi aliuzija į ramius rudens rytus, kai saulė nu-

tvieskia dailiai ant žemės sukritusius lapus.

Tai elegantiška „Teema“ kolekcijos tąsa, to-

bulai deranti su kitais jos objektais. Medaus spalvos skirtingų dydžių lėkštės, dubenėlis ir puodelis taps žavingu jūsų rudeninio stalo

akcentu, subtiliai priminsiančiu apie saulėtas prabėgusios vasaros dienas.

79

80

„Iittala“ salonus rasite PC „Ozas“ Vilniuje ir PLC „Mega“ Kaune, taip pat www.ginalasinterjas.lt

TRUPUTIS MAGIJOS Išvertus iš suomių kalbos „Taika“ reiškia

NATŪRALAUS RITMO SVARBA Kai į namus įsisuka ruduo, dienos prabėga

„magija“. Taip vadinasi magiškas ir žaismin-

vis greičiau, o vakarai ilgėja, apšvietimas mūsų

čio bei kuriančio suomių dizainerio Klauso

kite savo gyvenimą prie žmogui natūralaus

gas pasaulyje pripažinto ir Londone gyvenanHaapaniemi kūrinys ‒ stebuklinga kūrybai įkvepianti kolekcija. Spalvingais personažais

išpiešti universalūs indai į kasdienybę įtraukia suomiškas pasakas. O dar viena žavinga „Iittala“ rudens naujiena – tai magiškais „Taika“

kolekcijos motyvais dekoruota medvilninės

patalynės bei rankšluosčių kolekcija. Ši kolekcija, kaip ir visa Klauso kūryba, įkvėpta gamtos, suomių folkloro ir tradicinio liaudies vaiz-

duojamojo meno. Visa tai papildyta netikėtais, moderniais akcentais.

namų erdvėje tampa dar svarbesnis. Priartin-

gamtos ritmo ir šiek tiek sustokite. Įkvėpkite. Nurimkite. Ne tik namų, bet ir savo pačių

viduje atraskite harmoniją. Naujojo „Iittala“

šviestuvo „Putki“ spindesys, švelni ramiai pro dūminį stiklą sklindanti šviesa į namus atneš

ramybės. Daili stiklo, tamsiai pilka ir šilto vario spalvos puikiai dera tarpusavyje. „Putki“

buvo sukurtas su švedų dizaineriu Matti Klenelliu kaip dalis instaliacijos naujai atidaromo Nacionalinio Stokholmo muziejaus erdvėms

papuošti. Subtilios spalvos, ažūrinės detalės, rankų darbo šiluma ir švelni šviesa – įsileiskite į savo namus rudens nuotaiką.

81

82

SKIRTINGI KŪRYBOS KAMPAI Tekstas: Augustė Gittins Nuotraukos: Lina Jushke

Kartais tereikia poros klausimų, kad įsižiebtų diskusija. Buvo neapsakomai įdomu klausytis režisierės Uršulės Bartoševičiūtės ir kostiumo dailininkės Liucijos Kvašytės pokalbio. Jos lyg šviežio oro gūsis – ne tik kuriamais spektakliais, bet ir požiūriu į teatrą, darbą komandoje bei kostiumo scenoje svarbą.

83

‒ Kaip idėja galvoje virsta spektakliu, rodomu žiūrovams?

Uršulė: Pradedu nuo literatūros, visada. Man tai – tinkamai veikiantis atspirties taškas. Kiekviena mūsų kūrybinė pradžia yra kalbėjimas apie pjesę, kontekstus, spektaklio krypties ieškojimas. Neseniai sužinojau naują žodį – kazusas. Kai įvyksta įvykis ir nėra vieno dėl jo kalto, už jį atsakingo žmogaus. Galvoju, kad visi spektakliai yra kazusas. Mano kaip režisierės tikslas yra burti tokią kūrybinę komandą, kurioje vyktų gyvybingas procesas. Spektaklio prasmę kuria kiekvieno komandos žmogaus perspektyva.

Liucija: Pirmiausia atsiranda kontekstai. Kai susitinkame kalbėti apie medžiagą, aš ją jau būnu perskaičiusi, pasidomėjusi kitų režisierių pastatymais. Man tada svarbiausia, ką spektakliu nori pasakyti Uršulė. Kartais ta mintis, idėja gali man patikti, kartais – ne. Kiekvienas komandos narys randa savo kampą, iš kurio prieina prie naujos medžiagos. Kai statėme spektaklį „Iš kūno ir kraujo“, kuriame pagrindinė tema – Kaino ir Abelio istorija, man buvo labai jautru, kaip spektaklis bus pastatytas – aš esu tikinti. Uršulės kampas buvo labai įdomus – ji kaip blogietį parodė Kainą, o ne Abelį, kaip kad tarsi nušviečiama biblinėje istorijoje. Ir tada skaitydama Biblijos istoriją aš tai mačiau! Neseniai rodėme spektaklį „Requiem For a Woman“ – ne visai taip suprantu feminizmą, kaip toje pjesėje, bet mano darbas buvo parodyti, kaip jį matau aš. Kuriant komandoje jungiasi daug nuomonių, minčių, bet galutinis rezultatas turi būti toks, kad žiūrovas ir pats atrastų savo matymo kampą. Nepaduodame jau sukramtytos ir išgromuliuotos minties, mes kuriame erdvę diskusijai.

Uršulė: Man svarbu palikti interpretacijos laisvės ne tik žiūrovui, bet ir visai kūrybinei komandai, net jei jie skeptiškai vertina statomą literatūrą ar temų lauką. Netikiu režisūriniu muštru ir teatro vienareikšmiškumu. Kartais manęs klausia – tai apie ką spektaklis? Apie kiekvieną jį žiūrintį žmogų! Taip, turiu savo nagrinėjamas temas, socialinius, kultūrinius kontekstus, bendražmogiškas problemas. Bet vienos temos nėra, kaip ir vienos tiesos.

84

85

86

87

88

‒ Dirbate su skirtingais teatrais visur Lietuvoje.

Kaip tai veikia?

Liucija: Visi teatrai veikia kaip vienodas organizmas. Čia kaip kai eini dirbti su teatro siuvykla – jos vadovė būtinai bus vardu Aldona. Ir kaip taisyklė, kažkas ten imituos darbą, kažkas bus kruopštus, o dar kitas pasirodys esąs nuostabus konstruktorius. Visur vyrauja vienas trafaretas.

Uršulė: Nors aš manau, kad kai eini iš teatro į teatrą, kiekvieną kartą įžengi į naują valstybę. Turi pasą, vizą, ir turi susiorientuoti. Yra sistemos, mes jas perprantame ir suprantame procesą, bet kiekvienas teatras turi savą mechanizmą, ir būtinai – po vieną legendą ir keistuolį.

Jie mato mus kaip prašalaičius, taip veikia valstybiniai teatrai. Vieni ateina, pabūna aštuonias savaites ir ateina kiti. Įsilieti nėra sunku, bet turi pajausti, kaip teatras veikia, koks yra jo pulsas. Užmezgi ryšį su kiekvienu aktoriumi, tai svarbiausia, kas išlieka. Gatvėje niekada neprasilenksi nestabtelėjęs pašnekėti. ‒ Kartu ruošiate jau ketvirtą spektaklį. Kodėl su kai kuriais žmonėmis mums dirbti sekasi taip lengvai?

Liucija: Pažinojau Uršulę kaip žmogų ir kūrėją. Taip, darbiniai santykiai yra labai svarbūs, bet jei kaip asmenybės esate labai skirtingos, greičiausiai procesas bus labai sudėtingas. Esu dirbusi ir su kitais režisieriais – su vienais paprasčiau, su kitais sudėtingiau, bet reikia nepamiršti, kad spektaklio kūrimas pirmiausia yra komandinis darbas. Žinoma, režisierius yra pirmasis, kuris ateina į teatrą ir suburia komandą, užduoda toną – lyg ledlaužis. Svarbu prisiminti, kad visi dirbame dėl bendro tikslo – tuomet apsišlifuoji save ir keliauji link rezultato.

Uršulė: Mums kartu sekasi dirbti todėl, kad išliekame profesionalios. Galime bendrauti ir apie labai asmeninius dalykus, kalbėti iki išnaktų, tačiau mūsų darbas yra paremtas pasitikėjimu. Aš žinau, kad Liucija nevėluos ir kūrybiniai procesai vyks, o ji tą patį žino apie mane.

89

90

91

Liucija: Reikia ir tų pasisėdėjimų – visos teatro „kurilkos“, išėjimai kartu pavalgyti lipdo komandą. Neoficialiai bendraudama su aktoriais pamatau prieš tai nematytų jų charakterio savybių. Žinau, kokį personažą kuria Uršulė, bet taip pat žinau, koks tai yra žmogus – tuomet pradedu jausti, ką kostiume reikia stiprinti, ko tam aktoriui pagal personažą trūksta, o gal kažko yra per daug ir reikia jį slopinti? Kostiumas nugula ant dviejų lygmenų – aktoriaus kaip personažo ir aktoriaus kaip asmenybės. Šie du poliai turi gerai balansuoti. ‒ Ar kuriant kartu pradeda ryškėti spektakliuose atsikartojantis stilius?

Uršulė: Mano buriama kūrybinė komanda būna jauna, jie dažnai rotuoja. Nė vienas iš mūsų negalime pasakyti, kad jau turime nepajudinamą braižą. Vizualiai žmonės sieja mūsų su Liucija kurtus spektaklius, bet mes braižo dar ieškome ir aš visai nenoriu nuo to bėgti.

Liucija: Tai nėra daroma specialiai. Niekada negalvojau apie visus mūsų darbus kaip vienetą, bet mėgstu kurti oksimoronišką vaizdą. Jei dirbi su klasikiniu pastatymu, norisi jį pritraukti prie kasdienybės ir kurti groteskiškus kostiumus. Nesvarbu, kad spektaklyje – septynioliktas amžius, šiandien vyksta panašūs dalykai. Man atrodo, kad rezultatas turi labai daug konflikto, kuris pažadina norą įsigilinti. Man spektaklyje patinka nepatogumas, jis veda į intrigą.

Uršulė: Tai paradokso paieška. Darbe su Liucija labai vertinu sveiką kūrybinį konfliktą. Kai menininkai sako, kad suprantą savo kolegą iš pusės žodžio, man tai kelia nepasitikėjimą. Tai kuria patogumą. Aš nenoriu būti režisiere, kuri kažką liepia kompozitoriams, šviesų dailininkams ir scenografams, o jie tampa vykdytojais.

Mes visi išmanome savo darbą, galime jį argumentuoti ir kurti darbinį dialogą. Režisierius nėra vienintelis kūrėjas, jis yra komandos dalis. Lyderis – taip, bet aš nebaigiau kostiumų ar šviesų dailės. Pripažįstu, kad daug ko nežinau, todėl man aplink reikia komandos.

92

93

Liucija: Kartais būna, kad kostiuminius sprendimus pajauti, o ne išmąstai. Kai maliesi teatro aplinkoje, jauti kolektyvo energiją. Pamenu, spektaklyje „Sniegas. Moteris. Dvikova“ iškart žinojau, koks kostiumas nuguls ant aktorės Justinos Nemanytės – toks spalvotas, lyg pramoginių šokių, su tango nuotaika. Ir kartą atėjau į repeticiją, kurioje Justina šoka tango. Uršulė nežinojo, kaip atrodys kostiumas, o aš nežinojau apie pastatytą šokį. Tokių sutapimų būna ir jie nebūtinai turi būti iš anksto aptarti. Apskritai kostiumas yra spektaklio galus užkaišantis dalykas.

Uršulė: Lietuvos teatre dažniausiai neišvengiamas ir privalomas yra scenografas. Kostiumų dailę dažniausiai kuria irgi jis. Tačiau jis gali matyti spalvyną, žaidimą tarp kostiumo ir scenos dekoracijų, bet, potencialiai, nematys tokios detalios ir sudėtingos konstrukcijos, kokią mato Liucija. Nes ji žino, kaip ta konstrukcija daroma.

Kostiumai yra meno forma ir didžiulė spektaklio dalis, kurią daugelis laiko tik estetiniu sprendimu, o ne dar viena teatrinės kalbos priemone. Liucija su kostiumais spektaklyje kuria papildomą prasmę, pildo kūrinio tūrį. „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose jau labai seniai nebuvo nominacijos kostiumų dailei. Tai tik įrodo 94

drąsios, įdomios raiškos stygių.

Liucija: Mečiau mados kolekcijų kūrimą, nes nebetikiu kasdienio rūbo poreikiu. Rūbų yra sukurta tiek daug, nemanau, kad galiu sukurti ką nors tokio unikalaus ir originalaus, kad visi pamestų galvas ir tai būtų bestseleris. O teatras man suteikia šią iliuziją: kuriu vieną vienintelį rūbą, kurį žiūrovas gali matyti, idealizuoti, bet negali turėti.

Uršulė: Kostiumai turi savo energiją, ypač jau pabuvę spektakliuose. Negali pro juos praeiti ir tiesiog perbraukti ranka, kaip padarytum eilinėje rūbų parduotuvėje. ‒ Kaip teatrai priima jaunas moteris kūrėjas?

Uršulė: Mane yra pavadinę mergaite, režisieriuke.

Bet reikalai keičiasi – svarbu turėti konkrečią poziciją.

Seksizmo teatre yra labai daug, bet mano darbas yra jį pastebėti ir įvardinti, nenoriu jo praleisti pro ausis, toleruoti. Bet ateinu ne perauklėti, o kalbėtis. Savo darbu įrodyti, kad žmogus gali režisuoti netgi nebūdamas vyru.

Lapkričio pabaigoje Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pristatysime naują spektaklį, sukurtą pagal šiuolaikinę amerikiečių dramaturgo pjesę. Kaip visada, kalbėsime apie moteris teatre ir klausime, kuri realybė yra reali. Bus keistas darbas, kviečiame!

Atrask. Daugiau. Muzikos.

Sohn

Rhye

Tricky

Jaako Eino Kalevi

J.Views

Børns

José González

Jessy Lanza

Cigarettes After Sex

Alexis Taylor

Benjamin Clementine

Ghostpoet

King Krule

Fever Ray

Lykke Li

BadBadNotGood

Tove Lo

Moses Sumney

Unknown Mortal Orchestra

Son Lux

Jack White

Mac DeMarco

Apparat

The Cinematic Orchestra

Ry X

Kamasi Washington

Franz Ferdinand

Royal Blood

Connan Mockasin

Father John Misty

Kimbra

Chromatics

Jacob Banks

Bob Moses

Caribou

Bon Iver

Woodkid

Men I Trust

Sóley

Foals

Michael Kiwanuka

Of Monsters and Men

Alt-J

Pixies

Oh Wonder

95

96

97

MIESTO SODININKAS Nuotraukos: „Audimas“ archyvas

Drabužių kūrėja ir landšafto dizainerė Renata Mikailionytė kartu su aktyvaus laisvalaikio prekės ženklu „Audimas“ pristatė dvi savo aistras – drabužių dizainą ir sodininkystės meną – sujungiančią rudens - žiemos drabužių kolekciją „Miesto sodininkas“. Tai kolekcija, kurioje ilgametė „Audimo“ patirtis susijungia su netradicinėmis kūrėjos idėjomis.

98

99

DIZAINERĖS IR FLORISTĖS SĄJUNGA

„Man labai svarbus žmogaus identitetas, o

kasdienis rūbas neturi jo užgožti, net priešingai – turi jam tarnauti“, – apie savo kū-

rybos principus pasakoja dizainerė Renata

Mikailionytė. Būtent drabužio funkciona-

lumas ir yra vienas svarbiausių dizainerės ir prekės ženklo „Audimas“ tikslų. Kita ne ma-

žiau svarbi savybė – lengvas drabužio pritaikomumas, įsiliejimas į žmogaus spintą prie

jau turimų daiktų. „Kiekvieno šios kolekcijos

drabužio audiniai buvo apgalvoti, kad žmogus rudenį ir žiemą jaustųsi jaukiai. Visa tai

suderina mano kaip sodininkės ir drabužių

kūrėjos patirtį“, – apie dvi didžiąsias gyveni-

dimu“ kurta rudens–žiemos kolekcija „Miesto

vidinio sodo ir nepaprastai reikšmingo vidinės

Rūdninkų skvero atnaujinimą – taip gimė kai

svarbiausia. Man svarbu, kaip aš keičiuosi le-

sodinininkas“ įkvėpė ir sostinės centre esančio

kas daugiau nei vien drabužių kolekcija. „No-

rėjome, kad šis bendradarbiavimas suteiktų iš-

liekamosios vertės žmonėms, miestui, aplinkai, todėl nusprendėme investuoti ne į tradicinį kolekcijos pristatymą, o į miesto erdvių atnau-

drąsą, dalinimąsi ir darbus“, – apie kolekcijos ir viso projekto koncepciją pasakoja moteris.

puoselėjimu. Tikimės, kad tai įkvėps ir kitus

Galvodami apie kolekcijos drabužius, kūrė-

emociją, o į ilgaamžiškumą, tvarumą ir gražes-

kūnais bei jų patirtimis. Kruopščiai sudaryta

kolekcijos koncepcija – žmogaus vidinio sodo

verslus investuoti ne į laikinumą ir trumpalaikę nės aplinkos kūrimą“, – sako Roberta Šemetaitė, „Audimo“ prekės ženklo rinkodaros vadovė.

DRABUŽIŲ KOLEKCIJA ĮKVĖPĖ

Kartu su „Audimu“ sukurta dizainerės kolekci-

100

pančią aplinką bei elgesio kultūrą, pasirinkimo

SPALVOS, FORMOS, MODELIAI

PUOSELĖTI SAVO VIDINĮ SODĄ

Naujausia Renatos Mikailionytės kartu su „Au-

kiant laikui. Šiandien kalbu apie save ir mus su-

jinimą. Ši idėja gražiai susisiejo ir su pačios

mo aistras sujungusią kūrybą kalba dizainerė.

SODO ATNAUJINIMĄ

harmonijos pasaulio. „Sodo priežiūra yra pati

ja kalba apie žmogaus vidinį sodą ir jo puoselėjimą. Rūpinantis išoriniu sodu ir savo aplinka reikia nepamiršti ir kito, ne mažiau svarbaus

jai stengėsi nemanipuliuoti moterų ir vyrų esminių spalvų kombinacija sudėta į formas, kurios tinkamos tiek moterims, tiek vyrams.

Naujausioje kolekcijoje susilieja dizainerės pamėgti, laiko patikrinti gaminiai ir aktyvaus

laisvalaikio aprangos gamintojo funkciona-

lumas bei ištobulintos technologijos. Judesys, kokybė, asketiškumas – tai pagrindinės ver-

tybės, sujungiančios dizainerės ir prekės ženklo „Audimas“ darbo ir kūrybos filosofijas.

101

RUDENINĖSE MADOS PADANGĖSE

KIEKVIENAS RUDUO – IT RENESANSAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Drabužiai: „Robi Agnes“ Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas | Modelis: Kornelija Tocionytė, „Baltic Model Management“ | Makiažas: Greta Remeikytė

Savo 2020-2021 m. rudens-žiemos kolekcijoje lietuviškos mados prekės ženklas „Robi Agnes“ siekia atkreipti dėmesį į bazinius šaltojo sezono modelius, kurie yra tikrieji „must have“ daiktai - ne todėl, kad taip padiktavo mados tendencijos, o todėl, kad dėl savo universalumo, praktiškumo ir kokybės juos galima naujai atrasti kasmet ir džiaugtis ne vienerius metus. „Robi Agnes“ kūryboje nėra įprastų naujų kolekcijų. „Patikusius ir pasiteisinusius modelius gaminame nuolat nuo jų sukūrimo, mezginių būrį kasmet papildydami keliomis naujienomis, kurios dažniausiai atsiranda įkvėptos patyrimų ar aplinkos, padiktuotos mūsų pačių ar klienčių poreikių“, – pasakoja prekės ženklo kūrėja Roberta. www.robi-agnes.com

102

103

104

Atėjus rudeniui „Robi Agnes“ kviečia prisiminti klasika

žemiškos, atspindinčios šio metų laiko gamtos koloritą.

tapusius megztinius aukštu kaklu, kuriuos lengva de-

Visi kolekcijos modeliai – universalaus dizaino, mini-

rinti su bet kuriuo kitu rūbu formaliam ar laisvalaikio

malistiniai ir lengvai derinami tarpusavyje ar su kitomis

įvaizdžiui, dėvėti po švarku ar paltu. Taip pat primena

aprangos detalėmis. Visgi norintieji šio to įsimintinesnio

drabužių sluoksniavimo žavumą ir neribotas galimybes

atras ir įdomesnių, ryškesnių atspalvių, šiek tiek žavios

improvizuoti tarpusavyje derinant plonesnio ir stores-

ekstravagancijos – masyvesnių erdvinių raštų, pynimų,

nio siūlo, skirtingų raštų bei tekstūrų mezginius. Mėgs-

pūstų rankovių.

tantiems patogius vieno rūbo derinius dizaineriai siūlo įšokti į megztas sukneles ar jaukumo simboliu tapusį merino vilnos kostiumą, o norint užbaigti klasikinį įvaizdį ir džiaugtis nenuspėjamais pereinamojo metų laiko orais – rinktis ilgus susiaučiamus megztinius.

Kolekcijos spalvos natūraliai padiktuotos sezono: jos

„Mezginiams naudojame aukščiausios rūšies merino, vilnos ir kašmyro verpalus, kitų verpalų mišinius. Laikomės nuostatos, jog siūlas turi būti kuo natūralesnis, bet kartu ir praktiškas, kad iš jo numegztas rūbas būtų patogus ir tarnautų ilgai“, – apie savo kūrybos principus pasakoja „Robi Agnes“.

105

106

107

108

109

RUDENINĖSE MADOS PADANGĖSE

KUR SUSITINKA MIESTAS IR NAMAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Drabužiai: „Unlabel“ Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas

„Atsimerkti... Pabusti... Suprasti...“ – tokia svajinga nuotaika šį šaltąjį sezoną mus pasitinka prekės ženklas „unlabel“. Dviprasmiško pavadinimo pižaminė kapsulinė kolekcija „awake“ užgimė susiklosčius netikėtoms globalinėms sąlygoms, pasaulio tempui nurimus ir leidus kiekvienam iš mūsų apsigaubti namų aplinkos ramuma. Krentančio blizgaus satino, švelnios kupros kolekciją sustiprina ir žaismingumo suteikia kolekcijoje panaudotas akies simbolis – tai specialiai jai sukurtas užmerktų-atmerktų akių piešinys.

Prabusti ir judėti. Laisvai ir nevaržomai. Tiek namuose, tiek gatvėje. Žemę siekiančiomis plačiomis kelnėmis, susiaučiamais švarkais. Padidinto silueto marškiniais bei boksininko stiliaus šortais. Kur susilieja miško samanų, pajūrio smėlio, švelnios juodos ir kūno atspalviai. Kur susitinka miestas ir namai. Apsimaino mintimis, vaizdais ir idėjomis www.unlabel.lt

110

111

112

113

114

115

116

117

RUDENINĖSE MADOS PADANGĖSE

BLANKU GALI BŪTI RYŠKU Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Aksesuarai: „Distyled“ Nuotraukos: „Distyled“ archyvas Modelis: Rusnė Rimaitė

Tyla, sujungianti mus su gamta. Ramybė ir

žinutėmis. Sutraukiami maišai, dar vadinami „trash

paprastumas, beribis laikas. Lietuviškų aksesuarų

bags“, verčia susimąstyti apie atsakingą vartojimą.

prekės ženklo „Distyled“ užduotis – ne transformuoti

Pagalves primenančios paminkštintos rankinės

pasaulį, o į dienos šviesą iškelti tai, kas jame visada

„pillow bag“ – tai tvaraus bendradarbiavimo su

buvo – ramybę, tylą ir savų šaknų svarbą. Dar

prekės ženklu „unlabel“ rezultatas. Naujojoje rudens

2013-aisiais įkurtas prekės ženklas gaminius

kolekcijoje vyrauja žemės tonai: juoda, chaki,

dedikuoja save pažįstančioms asmenybėms, kurių

pilkšvai rusvi atspalviai, šiek tiek baltos. Rankinės

turimi daiktai tiesiog privalo turėti prasmę.

sukurtos iš natūralios ir eko odos – lygios ir

„Kurdami atsisakėme visų perteklinį triukšmą keliančių elementų, kol liko tik tai, kas tikra, gryna, tylu. Tai, kas leidžia mums susijungti su aplinka. Juk kad būtumei originalus, visų pirma turi surasti ryšį su pačiu savimi“, – apie savo kūrybos principus pasakoja kūrėja. Šių metų „Distyled“ ruduo ryškus ne akį rėžiančiomis spalvomis, o savo siunčiamomis

www.distyled.lt

118

glamžytos faktūros. Savo unikalia kūryba „Distyled“ klientams suteikia erdvės eksperimentams – kiekvienas turi galimybę pats susikomplektuoti savo rankinę. „Skirtingos rankinių, diržų bei dirželių kombinacijos leidžia instinktyviai kurti individualų stiliaus portretą. Plonas dirželis ir didelė rankinė, mikro rankinė ir platus diržas, o galbūt oficiali rankinė, sujungta su alpinizmo virve – visos šios galimybės atrakins dar platesnius įvaizdžio kodus.“

119

120

121

122

123

RUDENINĖSE MADOS PADANGĖSE

ŠILTA RUDENS DRAUGIJA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Drabužiai: „Trikicashmere“ Nuotraukos: „Trikicashmere“ archyvas

Susisukti į jaukius minkštučius mezginius. Aplink save susikurti jaukumu ir ramybe alsuojančią erdvę ir visu kūnu pajausti rudens atmosferą – minkšti prekės ženklo „Trikicashmere“ mezginiai padės jums prisijaukinti rudeninę gaivą. Kiekvienas jų sukurtas drabužis – it geriausias draugas, džiuginantis savo švelniais ir minkštais apkabinimais. Naujausia „Trikicashmere“ kolekcija skirta namų, miego ir jogos aprangai.

Nenustebkite – juk iš 100 proc. kašmyro sukurtus drabužius dėl jų ypatingo minkštumo ir elastingumo itin malonu dėvėti ištisą parą. Kaip ir kasmet, šį rudenį kūrėjai ištikimi žemės spalvoms, tačiau naujoji kolekcija pagyvinta ir sodriai mėlynos bei dangaus mėlynumo tonais. Kiekvienas kūrinys - iš kašmyro arba kašmyro ir vilnos mišinio, tad tinka net ir tiems, kurie alergiški vilnai.

Tai drabužiai, kuriantys harmoniją tarp išorinio ir vidinio pasaulio ir sušildantys ne tik kūną, bet ir širdį. www.trikicashmere.com

124

125

126

127

128

129

RUDENINĖSE MADOS PADANGĖSE

EMOCINĖS KELIONĖS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Drabužiai: „Mali Keli“ Nuotraukos: Agnė Papievytė | Modeliai: Laura Kromalcaitė, Ignius Cicėnas, Mindaugas

Ieva Keliauskaitė-Mališauskė, naujo mados ženklo

būti savo pusėje, tapti savo fanu, mylėti save, išbu-

„Mali Keli“ dizainerė, kūrybinė vedlė ir bendraįkūrė-

čiuoti savo strijas, išjausti kiekvieną jausmą – bū-

ja pasakoja, kad šis prekės ženklas – vienas pirmųjų

tent tai daro mus tikrais žmonėmis“, – apie savo

mūsų šalyje, kuriantis „zero-waste“ madą. „Tai ne-

kūrybos prasmę pasakoja Ieva. Naujoji kolekcija pa-

reiškia, kad esame tvarūs, veikiau atstovaujame tva-

vadinta „Mental Candy“ – tarsi saldainiai, kuriuos

rios mados šakai, kuri pasaulyje vis dar labai šviežia.

kūrėja pasiūlo drabužių nešiotojui ar stebėtojui. Kū-

Tikriausiai nutuokiate, kiek likučių lieka sukirpus

rėja tiki, kad suvalgius tokį saldainį visada pasidaro

įprastą tekstilės gaminį. O mes kūrinius sukerpame

šiek tiek lengviau, šviesiau, ramiau.

taip, kad neliktų jokių į sąvartynus keliausiančių medžiagos atraižų.“

Savo kūryba mergina nori padrąsinti žmones nesivaikyti vienadienių mados tendencijų, o atrasti savo

Antroji šio mados ženklo misija – skleisti žinių apie

autentišką stilių ir daryti tai dermėje tiek su gamta,

psichinę sveikatą svarbą. Kiekvienas dizainerės su-

tiek su savo vidumi. „Nuo rūbų, iki aksesuarų, čia

kurtas siluetas, kiekvienas raštas yra įkvėptas jos

neegzistuoja švaistymas: dydžio, lyties, spalvų, įsiti-

pačios kelionės emocinės sveikatos link. „Savo kū-

kinimų, orientacijos. Į priekį žengiame turėdami tik

ryba noriu palengvinti aplinkinių, o kartu ir savo pa-

vieną tvirtą tikslą – augti ir skleistis kaip žmonės ir

čios, kasdienybę. Skleisti žinią apie tai, kaip svarbu

asmenybės. Visiems kartu.“

130

131

132

133

134

135

136

137

VAIRUOTOJO UŽRAŠAI

A U T O M O B I L I S RY Š K I A I ASMENYBEI

138

Tiems, kurie nebijo išsiskirti ir vertina unikalumą. Tiems, kurie savo stiliumi drąsiai laužo nusistovėjusius šablonus. Naujasis „Nissan JUKE“ ne veltui tituluojamas madų diktatoriumi – naujojo modelio dizainas dar labiau sustiprina automobilio unikalumą ir pabrėžia išskirtinę jo pusę. Tai drąsus, ryškus ir žaismingas automobilis, ne tik atliepiantis klientų norus, bet ir atspindintis naujausias tendencijas, o unikalumą iškeliantis į naują lygį.

Pagyrų nusipelniusios išraiškingos dizaino linijos ir intriguojantys akcentai traukia akį ‒ šis ambicingas gražuolis tikrai išsiskiria iš kitų automobilių. Be to, „Nissan“ siūlo galimybę pritaikyti automobilį sau – vairuotojai gali patys pasirinkti savojo „JUKE“ savybes ir susikurti savo poreikius idealiai atitinkantį automobilį. Dešimt skirtingų kėbulo, stogo ir vidaus apmušalų spalvų variantų – esate kaip niekad laisvi save išreikšti.

Naujojo „Nissan JUKE“ salonas sukurtas taip, kad būtų patogesnis tiek vairuotojui, tiek keleiviams. Automobilio gale vietos padaugėjo 5,8 cm, o bagažinės talpa – net 20 procentų, todėl salone erdvu ir patogu.

Su saugiuoju „Nissan JUKE“ jūsų laukia nauji vairavimo pojūčiai.

Pirmą kartą pažangi „Nissan“ „ProPILOT“ technologija įdiegta ir „JUKE“ modelyje ‒ „ProPILOT“ padės naujajam „Nissan JUKE“ išlaikyti nustatytą atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio ir prisiderinti prie transporto srauto. Jei reikia, sistema gali visiškai sustabdyti automobilį ir vėl įsibėgėti kartu su srautu. Ši „ProPILOT“ sistema padės išlikti eismo juostoje ne tik važiuojant tiesiai, bet ir nedideliuose kelio vingiuose. Kelio ženklų stebėjimas, automobilių aklojoje zonoje aptikimas, pėsčiųjų bei dviratininkų atpažinimas ir daug kitų funkcijų – naujasis „Nissan JUKE“ padės jums išlikti saugiems.

Užrašinė „Smythson“ Kepurė „Burberry“ Švarko ir šortų kostiumas „Maje“ Rankinė „Marni“ Saulės akiniai „Dior“

139

140

STEBĖTOJAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

Jeigu kam atrodo, kad jis jau viską pasakė, reiktų galvoti iš naujo.

Marijus Mikutavičius man kiekvieną kartą – lyg nauja knyga.

Niekada nežinau, ką man pasakys ir kur nuvingiuos mūsų pokalbis. „Miestas mus sušika“, - sako, o aš galvoju, kad nerašysiu kaip įprastai su daugtaškiu. Nes kiekvienas žodis yra neatsiejama Marijono dalis. Jis nevaidina ir tai man labiausiai patinka.

141

PRENUMERUOKITE ELEKTRONINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ UŽ SIMBOLINĮ 1 EUR/MĖN MOKESTĮ IR NEVARŽOMAI MĖGAUKITĖS MŪSŲ „PREMIUM“ TURNIU!

142

143

‒ Pradėjome pokalbį nuo nereikšmingų smulkmenų, apie kurias dažnai kalba seni pažįstami, tačiau ėmė tau ir prasprūdo ‒ palikti pėdsaką gyvenime. Argi ne gera frazė pradėti interviu? Tau rūpi, kokį pėdsaką paliksi? ‒ Kad ir koks mūsų gyvenimas būtų, visi mes paliekame pėdsakų. Labiausiai norisi, kad jie būtų kuo mažiau purvini. Gyveni ir tikiesi, kad švarių tavo gyvenime buvo daugiau. Turiu tokią ambiciją (gal ji atsirado todėl, jog tau nuskilo, tapai žinomas ir todėl jauti atsakomybę kažkaip pateisinti karmos suteiktą galimybę) atsidėkoti, nuveikti kažką prasmingo. Kai ką jau gal pavyko nuveikti, kažkam padėti, kažko dar ieškau. Bet tikrai nesu Andrius Tapinas, kuris nori nuolat gydyti pasaulį ir vykdyti misijas, joms didelio revoliucinio pašaukimo neturiu, nesiimu kaip Elonas Muskas užkariauti Marso ir iš esmės keisti bendro naratyvo. Ne, tikrai ne tokia mano prigimtis.

144

„MAN SVARBU TEISINGAI SUFORMULUOTI, APTIKTI PROBLEMĄ, RASTI JAI METAFORĄ, ĮŽVALGĄ. JEI NERANDU ŽODŽIŲ, JEI NĖRA KĄ PASAKYTI, TAI IR NĖRA. “

‒ Sakyčiau, esi stebėtojas... ‒ Konservatyvus centristas. Man nepatinka vaikščioti nei į kairės, nei į dešinės pakraščius. ‒ Tobula – aukso vidurys, centras. Kaip tau sekasi laviruoti? ‒ Visai lengva, kol kas nors neįsiutina. ‒ O tada įvyksta kalafiorų skandalas? ‒ Man nėra svetima paburnoti ant valdžios, smagu paloti, kai gauni progą. Ypač kai kas nors įsiutina, rodosi neveiksminga, lėta, pelkėta, papuvę. Tada visai nutrūksti ir esi pasiryžęs nešti pakeltą vėliavą. ‒ Feisbukinę? ‒ Feisbukinę, žinoma... Socialiniuose tinkluose lengva vėliavas nešti ‒ kai nuleidi, niekas net nepastebi. ‒ Ir vis dėlto, socialiniuose tinkluose tavo pastebėjimai būna itin taiklūs ir teisingai suformuluoti. ‒ Esama žmonių, kurie nuolat piktinasi. Vieni dėl to, kad pernelyg jausmingi, kiti – nes puskvailiai, tretiems rūpi egoistiniai sumetimai. Man svarbu teisingai suformuluoti, aptikti problemą, rasti jai metaforą, įžvalgą. Jei nerandu žodžių, jei nėra ką pasakyti, tai ir nėra. ‒ Marijonai, ar kada nors norėjai būti populiarus? ‒ Man visada atrodė, kad ne, bet kažkada radau savo paauglystės nuotrauką, ant kurios rašaliniu parkeriu buvau užrašęs: „best singer in the world“. Jei taip rašai, matyt, turi gyvenime pretenziją. Žodis populiarus nenusako tikrųjų tavo siekių. Bet tiesiog būtų žiauriai sumauta, jei nugyventum nepastebėtas. Kiekvienas iš mūsų turime norą būti paglostytas, įvertintas, svajojame, kad mums užkabintų medalį. Suklestėję socialiniai tinklai tą tik patvirtina. Daugelis iš mūsų esame narcizai, egoistai, po penkiolika kartų per dieną žiūrintys, kiek laikų surinko feisbuke paskelbtas įrašas ar nuotrauka. Neslėpsiu, aš kartais irgi taip darau, kai kova su savimi nenusiseka.

145

Kartais pagalvoju, gal man būtų buvę nuostabiau tapti populiariam kitoje srityje, gal būčiau buvęs laimingesnis, jei penktadalis pasaulio skaitytų mano knygas. Populiarumas ‒ sąlyginė sąvoka, juk kartais būni ir patenkintas, kai parašai kažką gero, kai tave įvertina, kai nusiseka daina, tačiau yra dalykų, kuriais ir nesididžiuoji, ypač kai kuriais savo vaidmenimis televizijoje. Dirbi dėl pinigų – smerki save ir teisini: gal nelabai teisinga, kad gauni pinigų už nieką... Bet išlenda finansinis saugumas, šeima, bla bla... Tada ieškai būdų, kaip suvesti sąskaitas su sąžine – dirbi studijoje, dėlioji mintis į knygą, padedi kitiems. Kad tik kažkaip pateisintum savo buvimą ir išlaikytum pusiausvyrą. ‒ Knygą, sakai? Kodėl jos dar nėra, juk seniai galėjai parašyti ir tikrai turi apie ką... ‒ Tingiu. Yra dalykų, kurie daug lengviau ir paprasčiau pasidaro. ‒ Tai dainos? Štai, užėjo virusas, gimė daina. Ar į tavo dainas dažnai pakliūna madingos temos? ‒ Aš to tyčia nedarau, tiesiog taip sukrenta kortos.

Radosi muzika, jai tiko tekstas apie koroną, štai ir daina.

Matyt, pasąmonėje glūdi žurnalisto prigimtis: man rūpi aktualijos, smagu jausti laiko pulsą, smagu būti atlikėju, apdainuojančiu laikmečio įvykius, o ne abstrakčius dalykus – meilę, ilgesį. Bet kartais nutinka ir kitaip – kartais atsiranda daina, kurioje sudėti daugelio žmonių išgyvenimai. Apie vasarą, pavyzdžiui.

146

147

148

149

150

‒ Esu girdėjusi: kūryba – ne žmogaus galių reikalas, ši dovana mums suteikta, atsiųsta, perduota... ‒ Nežinau. Esu prastas ezoterikas, man atrodo, kad žmogaus ribas apibrėžia jo kūnas ir smegenys.

„MAN ATRODO, KAD PRINCIPAI APIBRĖŽIA TAVO ASMENYBĘ, YRA TAVO SAVASTIS. GALIU NESUTIKTI SU ŽMOGUMI, BET JEI MATAU, KAD JIS LAIKOSI SAVO PRINCIPŲ – MAN GRAŽU. “

‒ Kaip tau sekasi pajusti bendrą daugumos sąmonę? Ar apie ją galvoji, kai stengiesi kurti hitą? ‒ Aš ir kūryboje centristas, nemėgstu radikalų, kurie įlenda į nišines sritis ir jose kankinasi, mėgindami perlaužti pasaulį, o kai tas perlaužimas nepavyksta, virsta piktais radikalais. Tačiau man nepatinka ir tabloidai, einantys su mada, dainuojantys apie ką vėjas pučia, pataikaujantys ir padlaižiaujantys. Nežinau, ar tai kelias – parsiduoti ir nebūti savimi?

Kūryba yra kompromisai. Klausai širdies, negalvoji, kad išspausi hitą. Bet kartais rašai dainas norėdamas, kad jos būtų klausomos.

‒ Užsiminei, kad net kūryboje svarbu turėti stuburą.

Ką tau tai reiškia? ‒ Esu principų žmogus. Suprantu, man jie kartais trukdo gyventi. Ieva man dažnai sako: ak, tie tavo principai! Tačiau man atrodo, kad principai apibrėžia tavo asmenybę, yra tavo savastis. Galiu nesutikti su žmogumi, bet jei matau, kad jis laikosi savo principų – man gražu. Ypač jei reiškia juos intelektualiai, ne buldogiškai.

Reikia pripažinti, kad metams bėgant nemaža dalis principų nubyra. Bet esminiai, tikiu, lieka. Tie kvaili – neskaitysiu TO žurnalo, neklausysiu TOS muzikos – nesiskaito. Kartais

juk atstumi dalykus ne dėl to, kad jie tau rodosi prasti, bet todėl, kad jų nepažįsti. Tai, beje, galioja ir ezoterikai. Vakar diskutavome su kolege – tai, ką ji man pasakojo, atrodė tikra nesąmonė, bet turiu pripažinti, kad visiškai nesu įsigilinęs į tą sritį, aš ją sau uždaręs. Kas žino, kaip būtų, jei pasigilinčiau?

Klausiau Jerome’o Salingerio interviu. Jis kalbėjo, kad savo gyvenime turime vienintelį gerą tarpą – vaikystę. Tuomet būname nuoširdūs, geri, nieko nebijome, nerezgame intrigų, nekuriame planų. Bet metams bėgant aplinka, o ir mes patys tas savo geriausias savybes naikiname. Alkoholis, cigaretės, narkotikai... Bombarduojame šūdinais dalykais savo gražiąją aurą ir vadiname tai suaugusiųjų gyvenimu. Dar bandome pateisinti: esu laisvas rinktis, tai mano gyvenimas. Galiausiai ateina laikas, kai nuo viso to pavargsti, tačiau baisiausia, kad į geriausią savo laiką jau niekada nebegrįši. Tuomet tenka į viską numoti ranka. Kai kurie tai vadina išmintimi – ko gi čia dabar jaudintis? Tiek žmonijos kartų šito neišsprendė, neišspręsime ir mes, kam jaudintis? Metai tau prideda išminties, bet abejingumo – irgi. Viešpatie, bandžiau kažkada, nepavyko, ką tai pakeitė? Kautynėms turi mažiau energijos, mažiau jėgų, o dar prisideda atsakomybės – vaikai auga, tėvai sensta, giminės kažko nori. Nebespėji aprėpti ir pasaulis iš globalaus virsta labai lokaliu – mažyčiu tavo pasauliu. Gal tai ir nėra visai blogai?

151

152

153

„ESAME SOTI VISUOMENĖ, O TAI MUS MIGDO. TURIME KRŪVĄ PRAMOGŲ IR VISIŠKAI MAŽAI AMBICIJŲ. “

‒ Man gražu, kai vyrai išlaiko kario dvasią... ‒ Manau, kad ji gyvena kiekviename mūsų, tik prisnūdusi, laukianti, kol ją kas nors pažadins. Staiga matai ‒ ima pražilę vyrai ir išeina į karą. ‒ Kažkodėl atrodo, kuo toliau, tuo rečiau... ‒ Nes mūsų gyvenimas darosi pernelyg patogus. Gyvename komforto visuomenėje, negali skųstis netgi tie, kurie atsiduria socialiniuose pakraščiuose. Jie negali nė lyginti, kaip gyveno mūsų tėvai ar seneliai. Arba kaip šiandien gyvena žmonės ten, kur vyksta tikras karas.

Esame soti visuomenė, o tai mus migdo. Turime krūvą pramogų ir visiškai mažai ambicijų. ‒ Ar tau dėl to neramu? ‒ Galiu pavirkauti, žinoma, bet ką padariau, kad būtų kitaip? Esu vienas iš daugelio, kurie mėgaujasi – patogumais, šilta vonia, Netflixu. Patogumai karų skaičių gerokai sumažina. Štai, Baltarusijos žmonės šiandien turi aiškų priešą, jiems lengva pakilti, kai pirmyn veda

154

pyktis, nusivylimas ir nuoskaudos. Dėl ko kilti turime mes? Kas turi įvykti? Valstybė šiaip ar taip veikia, algos mokamos, socialinės garantijos užtikrintos, ligoninės, mokyklos, kad ir klupdamos, dirba, nėra nieko tokio, kas užrūstina. Ir duok Dieve, kad nebūtų! Kam kurti sau kovas lygioje vietoje? ‒ Ekologai pranašauja, kad patogiai gyventi mums liko 50 metų, nepatogiai ‒ dar keli šimtai... ‒ Oho, maniau, kad gerokai mažiau. Visada galvodavau, kad mūsų kartai dar nuskilo, mes dovanų gavome įdomų ir gana saugų laikmetį, ir net jei dabar kažkas įvyktų, nebūtų gaila užsilenkti. Bet mūsų vaikai?.. Nors...

Jei jiems irgi bus taip pat dzin kaip dabartinei kartai, tai jie, tikiu, kažkokiais būdais susitvarkys.

Niekada nesitikėjau, kad gali nutikti kaip šį pavasarį.

Man visada didžiausia grėsmė atrodė karas, tačiau paaiškėjo, kad virusas gali ne mažiau. Tik fantastiniuose filmuose ir knygose pasaulis susivienija prieš bendrą blogį, o su mūsų pasauliu šito neįvyko. Taigi esame pasmerkti.

155

156

‒ Man šitie dvidešimtieji metai su raudonais saulėlydžiais ir viskuo, kas dedasi aplinkui, irgi visai nepatinka... ‒ Galime liūdėti, išgyventi, tačiau lokomotyvas pajudėjęs ir nežinia, kaip jį sustabdyti. Galbūt reikia viso pasaulio policininko, bet tada turėtume kažkam atiduoti galią. Kam teks tokia atsakomybė? Be to, pasaulis toks nevienalytis: tai, kas vienam elementaru, kitam – visiškai nesuprantama.

Vieni nori viską stabdyti, kiti – dar tik kelti sparnus. Vargu ar įmanoma šiais laikais žmoniją suvienyti. ‒ Kaip tu apibūdintumei šį laikmetį? ‒ Kai buvau jaunesnis, nelabai supratau, ką reiškia žodis vartotojas. Amerikiečiai buvo vartotojai, europiečiai, o mes iš pradžių nelabai turėjome ką vartoti. Bet vėliau įsibėgėjome. Dabar su siaubu suprantu, kad aš – irgi vartotojas.

Susėdom su Ieva vieną dieną ir sprendžiame, ką daryti. Šis komfortas, kurį turime – tyla prieš audrą. Negalime gyventi amžiname komforte, tokie yra gamtos dėsniai.

Dvidešimtieji su virusu, gamtos kataklizmais, politiniais neramumais reiškia, kad nerimo laikai ateina. Mes turime daug baimių, o informacija, kuri mus pasiekia, verčia abejoti. Štai kodėl atsiranda vis daugiau ieškančių ir atrandančių sąmokslo teorijų, einančių prieš sistemą. Iš vienos pusės gąsdina baisia liga, iš kitos pusės mus pasiekianti statistika visai neaiški. Kai ištinka gaisras, juk žinai, kaip elgtis. O ką daryti, jei grėsmė – iš piršto laužta, daugybė klausimų – neatsakyta? Vėjavaikiškas politikų elgesys kuria neaiškumus ir sėja paniką. Juk visiškai nežinia, kas bus su mokyklomis, darželiais, darbais... ‒ Ir pramogų pasauliu... ‒ Velniop tas pramogas! Kita vertus, gal tai ir yra natūrali atranka, kurią gali priimti kaip sanitariją? Su Samu iš „BIX“ svarstėme – taigi, niekais užsiimame! Pavojaus akimirką tampa labai aišku, ko iš tiesų reikia. Koncertai, pramogos į tą svarbių dalykų krepšelį neįeina.

157

STILIAUS KODAS

PASTANGŲ NEREIKALAUJANTI ELEGANCIJA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Patrik Lundin, Julija Lundin

Jei ne keletas mados tinklaraštininkės Julijos Lundin sraute pasirodančių nuotraukų iš gimtosios Klaipėdos – nė nežinotum, jog ji kilusi iš mūsų krašto. Londone jau dešimtmetį gyvenanti, „Elle UK“ žurnale karjerą pradėjusi Julija sako, jog būtent ten suprato, kad gyvenime labiausiai nori dalytis savo asmeniniais mados atradimais ir idėjomis.

158

159

– Julija, kada Londoną ėmėte vadinti savo namais?

– Londone gyvenu jau dešimt metų, čia atvykau studijuoti magistrantūros. Po studijų Lietuvoje metus praleidau ieškodama savęs – ilgai galvojau, ką noriu veikti. Kadangi mano mama yra žurnalistė, dienraščio redaktorė, o žurnalistikos ir mados pasaulis mane visada traukė, gyvenime norėjosi kūrybos, nusprendžiau pasukti fotožurnalistikos studijų keliu ir išvykti studijuoti į Londoną. Mano svajonė buvo darbas kokiame nors dideliame mados žurnale. Pamenu, pirmaisiais studijų metais nuolat pirkdavau žurnalą „Elle UK“, įsivaizduodavau, jog tokia ir būtų mano svajonių darbo vieta – ėmiau to siekti. Žinoma, tada dar nieko industrijoje nepažinojau, į jokius laiškus, CV niekas neatrašinėdavo, tačiau buvau labai užsispyrusi.

– Tad kaip ten įsitvirtinote?

– Istorija ilga: „Elle UK“ radau žinutę apie jų organizuojamą renginį, skirtą susipažinti su žurnalo veikla. Supratau, jog tai gali būti mano vienintelis šansas ten pakliūti, tad susikroviau savo tuo metu kurtą studijų baigiamąjį projektą ir nukeliavau. Viskas nebuvo taip lengva ir greita, tačiau pavyko susipažinti su redaktore, kuri pakvietė atlikti praktiką. Dirbau redakcijos mados spintoje (angl. fashion cupboard), kur buvau apsupta gražiausių dizainerių drabužių, turėjau juos siųsti ir priimti po mados fotosesijų ir įvairiausių renginių.

Tai nebuvo glamūriškas darbas, bet jis artino mane prie svajonės įsitvirtinti mados pasaulyje, todėl labai juo džiaugiausi.

Po praktikos „Elle UK“ išėjau praktikuotis ir į kitus žurnalus, tačiau galiausiai „Elle“ mane pasikvietė atgal, į atsilaisvinusią mados asistentės poziciją. Po dar vienerių metų į praktiką mane pakvietusi redaktorė išėjo iš darbo, o aš užėmiau jos buvusią mažmeninės prekybos ir rinkos redaktorės poziciją.

– Ar visad save įsivaizdavote madoje?

– Kiek save pamenu, su draugėmis kieme nuolat darydavome madų šou. (Šypsosi.) Manau, kad mada man visada buvo įdomi, tačiau didelę gyvenimo dalį buvau paskyrusi dainavimui. Vėliau užaugau ir supratau, jog gyvenime noriu ir kitaip kūrybiškai atsiskleisti. Man atrodo, jog mamos darbas ir mados filmai, tokie kaip „Ir velnias dėvi Prada“, tikrai sužavėjo ten vaizduojamu gyvenimo būdu.

160

„ŽURNALISTIKOS IR MADOS PASAULIS MANE VISADA TRAUKĖ, GYVENIME NORĖJOSI KŪRYBOS, NUSPRENDŽIAU PASUKTI FOTOŽURNALISTIKOS STUDIJŲ KELIU“

161

162

163

– Ar toks ir buvo tas mados pasaulis, kaip kad filme „Ir velnias dėvi Prada“?

– Žinoma, viskas be proto greitai keičiasi, užduotis veja užduotį, mados pasaulyje daug stresinių situacijų.

Yra tame pasaulyje ir įvairiausių įnoringų personažų, tačiau dirbdama tikrai nesusidūriau su tiek neigiamų patirčių. Galbūt anksčiau dirbę redaktoriai ir būdavo tokie nepakantūs, tačiau šiais laikais ten sutiksi tikrai puikių žmonių, nekeliančių neigiamų asociacijų.

Tai sunkus darbas. Kartais būdama Londone turėdavau Paryžiuje esančią suknelę tą pačią dieną nusiųsti į Niujorke vykstančią fotosesiją – tokiomis akimirkomis, pamenu, reikėdavo giliai įkvėpti, nustoti stresuoti ir pasakyti sau, jog tai tik suknelė – gyvenime tikrai yra ir svarbesnių dalykų, dėl ko reikėtų jaudintis.

– Ką patekusi į mados pasaulį sužinojote apie save?

– Sužinojau, jog esu gabi dirbti keletą darbų vienu metu, tą sakydavo ir mano redaktorė. Taip pat supratau, jog žmogus gali nuveikti daug daugiau, negu kartais pats galvoja. Jei užsibrėži tikslą, viskas pavyksta.

Kai redakcija paskambina ir pasako, jog už valandos turėsi ant raudonojo kilimo pakalbinti Cameron Diaz, nors niekada nesi net interviu ėmusi, susigriebi, eini ir padarai! Tokios patirtys tikrai užaugina storą odą, jokios situacijos tampa nebebaisios. Atvykusi į Londoną buvau kukli mergina, tačiau dabar tokia nesu – darbas reikalavo nuolat bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, tad veikla užaugino ir netgi šiek tiek pakeitė mano charakterį.

Iš tikrųjų svajodama dirbti žurnale nežinojau, kokias konkrečias pareigas norėčiau ten užimti. Bedirbdama supratau, jog nenorėčiau būti mados redaktore, kad man artimesnis skaitmeninis pasaulis, galimybė kurti straipsnius ir juose išsakyti savo nuomonę, valdyti socialinius tinklus. Kartą reikėjo parengti straipsnį apie tinklaraštininkus – prieš aštuonerius metus jie nebuvo tokie populiarūs kaip dabar, buvo pati pradžia.

Kalbindama keletą autorių supratau, jog pati tai ir norėčiau veikti – be žurnalo ir redakcijos apribojimų

164

165

166

„IKI PIRMOJO RIMTO PROJEKTO, UŽ KURĮ GAVAU NE TIK DAIKTŲ, BET IR PINIGINĮ ATLYGĮ, UŽTRUKAU APIE PUSANTRŲ METŲ.“

rašyti, kas patinka man, dalytis savo mados ir stiliaus atradimais. Tinklaraštis būtų it mažas mano žurnalas, kur būčiau sau vadovė ir tik nuo manęs priklausytų jo sėkmė ir rezultatai.

Mano šeima ir tuo metu vaikinas, o dabar jau vyras, nors ir turėjo skeptiškų minčių (juk toks karjeros kelias dar nebuvo žinomas ar laikomas sėkmingu), mane palaikė. Taip apmąsčiusi, jog dirbdama žurnale pareigose aukščiau nekilsiu, po dviejų mėnesių išėjau iš darbo ir pradėjau tinklaraščio veiklą.

– Ar buvo baisoka imtis tokios dar nepopuliarios veiklos?

– Tai nebuvo pradžia nuo nulio – dirbdama žurnale lankydavausi įvairiuose renginiuose, pažinojau prekės ženklų viešųjų ryšių komandas. Mano tinklaraštis prasidėjo kaip mados puslapis, kadangi šioje srityje turėjau daugiausiai patirties, su laiku atsirado ir daugiau gyvenimo būdo, grožio temų. Ėmiau rašyti apie tai, kas mane domina, leidau sau rašyti apie viską. Iki pirmojo rimto projekto, už kurį gavau ne tik daiktų, bet ir piniginį atlygį, užtrukau apie pusantrų metų. Po to ėmė kurtis tinklaraštininkų talentų agentūros, buvo imta į šią veiklą žiūrėti rimčiau. Taip dabar mano tinklaraštis skaičiuoja jau 8 metus – ir jie prabėgo labai greitai.

– Kaip manote, ar tinklaraščio įrašai šiais laikais vis dar aktuali forma? Rodos, visas veiksmas persikėlė į socialinius tinklus, o ypač – instagramą.

– Per šį laiką žaidimo taisyklės labai pasikeitė. Iš pradžių tinklaraščio straipsniai ir įrašai buvo svarbiausias turinio vienetas, o dabar pakanka instagramo – visi projektai skirti socialinių tinklų turiniui. Tačiau pati nesiruošiu nustoti rašyti tinklaraščio, nors, žinoma, dabar tai darau žymiai rečiau – laikausi nuomonės, jog tai vienintelė platforma, kurią aš iš tiesų kontroliuoju: jos niekas neuždarys, nepakeis algoritmo, tai – mano teritorija. Juk staiga rytoj užlūžus instagramui – kas beliktų tau? Savo puslapį gali daug geriau kontroliuoti, taip pat išnaudoti daug daugiau tekstinių ir vaizdinių funkcijų.

167

168

169

– Tinklaraštyje dalijatės savo asmeniniais stiliaus atradimais. Koks jis – jūsų stilius?

– Iš tikrųjų savo stilių atradau galbūt tik prieš porą metų – iki tol man patiko viskas, dirbdama žurnale prisižiūrėdavau įvairiausių derinių ir norėdavau juos išbandyti.

Tačiau dirbant tokį darbą reikia šiek tiek apsibrėžti ribas – jei skaitytojas atėjo į tavo socialinę erdvę dėl tam tikro turinio, įvaizdžių, svarbu tai ir išlaikyti, nesimėtyti.

Man patinka lengvas, elegantiškas, pastangų nereikalaujantis „chic“ stilius. Metams bėgant supratau, jog svarbu ne drabužių kiekis, o jų tarpusavio deriniai, tad man artimos kapsulinės spintos, lėtos mados idėjos. Dabar svarbiausia, kad daiktas būtų kokybiškas ir derėtų prie kitų jau turimų.

Nesakau, jog reikia pirkti tik dizainerių kurtus drabužius – tačiau perkant iš greitosios mados parduotuvių taip pat svarbu atsižvelgti į kokybę. Dažnai perrūšiuoju savo spintą, po kiekvieno sezono nereikalingus daiktus atiduodu į labdarą – pastebiu, jog po kiekvieno sezono spalvų mažėja, o dabar likę tik pagrindinės natūralios spalvos – balta, juoda, kreminė pilka paletė, iš ryškesnių – mėlyni dangaus atspalviai.

– Papasakokite šiek tiek daugiau apie savo auditoriją – jus seka daugiau nei 280 tūkst. žmonių. Kad esate iš Lietuvos, supratome tik iš jūsų nuotraukų Klaipėdoje!

– Mano vyras švedas, tad pavardė – švediška, pati esu iš rusakalbės šeimos, nors turinį visuomet kuriu angliškai. Taip, sraute galite atrasti nuotraukų iš Klaipėdos, tad iš tiesų kartais žmonės nustemba, iš kur esu kilusi. (Šypsosi.)

Mano auditorija augo tiesiog rašant ir kuriant turinį – nieko ypatingo nedariau. Jei atvirai, pačioje pradžioje mažai žmonių darė tai, ką dabar daro daugelis, nebuvo tiek nuomonės formuotojų, o su tuo – ir konkurencijos: jei koks nors prekės ženklas apie tave parašydavo, sulaukdavai daug naujų sekėjų. Dabar mano auditoriją daugiausiai sudaro žmonės iš Didžiosios Britanijos, Amerikos, kitų didžiųjų Europos šalių, taip pat turiu sekėjų ir iš Lietuvos.

Dabar toks didelis turinio kūrėjų pasirinkimas, jog turi tikrai stengtis išlaikyti savo auditoriją. Labai geras patarimas – negalvoti tik apie tai, kaip pritraukti naujų sekėjų, o koncentruotis į tai, kaip išlaikyti ir senuosius. Iš tiesų manau, jog jei viską darai ne dėl pinigų, o dėl to, kad patinka dalytis

170

su žmonėmis savo atradimais, įdėjus darbo tau anksčiau ar vėliau ims sektis. Juk tinklaraštininkai ir nuomonės formuotojai, pradėję veiklą prieš 8–10 metų, tai darė ne dėl užmokesčio, nes biudžetų šioje veikloje tiesiog nebuvo.

Tai pat labai svarbu išlikti savimi ir išlaikyti savo autentiškumą – nesiimti projektų, jei netiki užsakovo produktu. Tai turi išlikti patikrintų dalykų reklama, kadangi esi atsakingas savo sekėjams, jų pasitikėjimas gali akimirksniu išgaruoti.

– Jūsų vyras Patrikas – fotografas, tiesa? Kokia judviejų istorija?

– Su vyru studijavome tame pačiame fakultete – ten ir susipažinome. Jis už mane vyresnis, tad jau prieš susipažįstant dirbo fotografu 15 metų. Iš Švedijos atvyko studijuoti bakalauro, po to dirbo, galiausiai nusprendė po daug metų baigti ir magistrantūros studijas, ten mes ir susitikome.

Labai puiku, kad jo tokia profesija, kadangi vyras ir fotografuoja visus mano projektus. Nors dirbti kartu reikėjo išmokti – jis visad turėjo savo asmeninę viziją, tad dažnai tekdavo ieškoti kompromisų. Esame komanda, tad galiu sakyti, jog viską padarėme kartu – kartu tiek keliaujame, tiek dalyvaujame renginiuose, jis gali atsakyti ir į visus man skirtus laiškus.

Iš tikrųjų būdami kartu veikiame viską, ką veiktumei su geriausiu draugu – labai mėgstame gaminti, leisti laiką gamtoje, renkamės aktyvų laisvalaikį, Patrikas važinėja riedlente, aš – įprastu, ne elektriniu paspirtuku. Galima pasakyti, jog abu esame iš šiaurinių šalių, tad gerai vienas kitą suprantame, jam labai patinka Lietuva.

– Kuo jums žavus Londonas, o ko norėtumėte, kad jame būtų mažiau?

– Išvažiuodama į Londoną iškart buvau nusiteikusi, jog tai miestas, kuriame gali pasiekti viską – čia įsikūrę garsiausi pasaulio prekės ženklai ir žurnalai. Nuo pat pirmosios dienos pajutau, jog čia mano vieta. Iki šiol atrandu neaplankytų, nuostabių vietų. Klaipėdoje man visad šiek tiek trūko šurmulio –mano mėgstamiausia diena būdavo Jūros šventė. O Londonas – it niekad nesibaigianti Jūros šventė! ( Juokiasi.)

Man patinka, kad čia tiek daug žmonių ir kultūrų. Tiesiog sėdėti ir stebėti žmones yra vienas smagiausių užsiėmimų.

171

172

173

NAUJI HORIZONTAI

TOLIMI ARTIMI KRAŠTAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Ar žinojote, kad Lietuvoje yra daugiau nei devyni šimtai piliakalnių, o šalies žemyninėje dalyje plyti pajūrį menančios kopos?! Mūsų šalis, pasakoja fotografė, keliautoja, kelionių tinklaraščio „Įkvėpti kelionių“ sumanytoja Raimonda Kirpliukaitė-Baliukynė, pilna pasakiškų brangakmenių, tereikia išmokti juos atrasti. Šiandien moteris dalijasi įstabiausiais lietuviškų kelionių atradimais ir pasakoja, kaip netradiciškai praleisti šiltas rugsėjo dienas.

174

175

176

– Raimonda, keliauti po Lietuvą šiuo metu tapo nepaprastai populiaru. Papasakokite, kokios vietos mūsų šalyje jums pačios mieliausios?

– Mane labai džiugina, kad pagaliau gamta ir atokesnės vietos Lietuvoje pilnos žmonių. Prieš metus situacija buvo visai kitokia. Nuvažiavę pasivaikščioti, pavyzdžiui, į Dūkštų pažintinį taką, sutikdavome vos vieną kitą gamtos mylėtoją, dabar – nė automobilio nėra kur pastatyti. Sakyčiau, šiuo metu pažintiniai takai ir parkai išgyvena atgimimą – žmonės ieško laisvalaikio veiklų ir taip atsisuka į gamtą. Kad ir kaip banaliai skambėtų – gamta yra tikrieji mūsų namai, kurių neatstos ir nepakeis jokios technologijos. Net ir moksliniai tyrimai patvirtina, kad buvimas gamtoje teigiamai veikia ne tik fizinę, bet ir psichologinę žmogaus sveikatą.

Patys irgi esame gamtos mylėtojai, todėl mus retai sutiksite mieste – savaitgaliais stengiamės iš jo ištrūkti.

Laiką leidžiame pažintiniuose takuose, labiau laukinėse vietose, kurios dar mažai atrastos kitų.

– Raimonda, kokie jūs esate keliautojai? Kas išvykose jums svarbiausia?

– Mūsų šalis nuostabi, todėl gimus sūnui, kuriam dabar dveji, bandome Lietuvą pažinti dar giliau. Nemėgstame, o gal tiesiog mums nereikia prabangių viešbučių, įskaičiuoto maitinimo ir baseinų.

Geriausiai jaučiamės, kai esame fiziškai nuvargę po ilgų dienos žygių.

Mažasis taip pat adaptuojasi lengvai.

Nebijokite keliauti kartu su vaikais – jie puikiai prisitaiko įvairiose aplinkose, o gamta – pati geriausia natūrali žaidimų aikštelė. Gal jie ir nenueina ilgų atstumų, bet keliauti ant tėčio pečių juk dar smagiau! O kur maisto gamyba lauke, paukščių stebėjimas ar inkilų skaičiavimas, iškylos su nakvyne palapinėje... Savo širdyse nuolat girdime gamtos šauksmą ir kvietimą eiti ten, kur laikas neegzistuoja, o technologijos paliekamos nuošalyje.

Kelionėse mums svarbiausia kartu praleistas laikas ir naujos bendros patirtys. Iš kiekvienos situacijos pasiimame tai, kas geriausia, kas mums artima, o visa kita tiesiog paleidžiame.

– Papasakokite priešistorę – kaip nutiko, kad taip susižavėjote kelionėmis? Nuo ko prasidėjo „Įkvėpti kelionių“ istorija?

– Meilę gamtai, kelionėms pajutau dar vaikystėje – nuo mažų dienų tėvai mudu su broliu visur veždavosi ir pažindino su Lietuva – esu miegojusi tiek palapinėje, tiek vasaros namelyje prie jūros ar kaime ant šieno. Tais laikais į užsienį mažai kas keliaudavo, bet pradėjusi studijuoti ir atsistojusi ant savo kojų greitai pagavau kitų šalių pažinimo džiaugsmą. Dar studijų metais atradau kalnus ir techninį alpinizmą, dalyvavau keliose ekspedicijose, o vėliau nenorėdama stipriai rizikuoti pamėgau kalnų bėgimą, kelių savaičių žygius pėstute su kuprinėmis. Mano vyras – su panašiomis patirtimis, tad vienas kitą puikiai papildome.

177

178

179

Gimus sūnui pradėjome daugiau atrasti Lietuvą. Norėjosi įgyta patirtimi dalytis, padrąsinti mažiau keliaujančius – taip po truputį gimė „Įkvėpti kelionių“ bendruomenė instagrame. Ten dalijamės tiek savo, tiek kitų keliautojų atrastomis vietomis, kelionių idėjomis, maršrutais. Siekiame, kad ši bendruomenė būtų atvira, įkvepianti, nuoširdi, bendraujanti.

Bendruomeniškumas užkrečiamas, todėl labai džiaugiamės, kad idėjų ir rekomendacijų per pusmetį sukaupėme daugiau nei tūkstantį! Jei kasdien aplankytume kiekvieną rekomenduotą vietą, užtruktume daugiau nei trejus metus. Džiaugiamės, kai nauji bičiuliai į bendruomenę prisijungia ieškodami įkvėpimo, o pasisėmę patirties ir idėjų ir patys įkvepia kitus.

– Jūsų tinklaraštis pamažu peraugo į keliauti mylinčiųjų bendruomenę.

Kodėl burti bendruomenę taip svarbu?

– Gyventi vien dėl savęs ir viską laikyti tik savyje yra labai savanaudiška.

Mes visada siekiame būti atviri, o ir žmogus yra tokia būtybė, kuriai reikia bendruomenės. Gera burti tuo pačiu gyvenančius žmones, gera dalytis patirtimis, išgyvenimais, atradimais, gera priklausyti bendruomenei ir būti jos dalimi – juk visi bendruomenės nariai vienas kitą praturtina – sužino kažką naujo, kažkuo pasidalija, įgauna drąsos, susipažįsta, realizuoja save.

– Visi žinome apie Kuršių nerijos ar

180

Labanoro girios grožį, tačiau neabejoju, kad mūsų šalyje yra dar neatrastų, mažai žinomų, tačiau ne mažiau įspūdingų vietų?

– Ar žinojote, kad Lietuvoje daugiau nei devyni šimtai piliakalnių? Ar kad miškai sudaro apie 38 procentų visos Lietuvos teritorijos? O apie žemynines kopas esate girdėję? Negana to, kiek daug turime unikalių saugomų teritorijų, dar ne taip stipriai paliestų žmogaus.

Laimė – tai vaikščioti pažintiniu taku ir netikėtai sutikti laukinį žvėrį.

Laimė yra miegoti gamtoje ir aplink save visą parą girdėti paukščių čiulbėjimą. Matyti giedrą dangų, kurio neužstoja smogas ir dūmai. Išsimaudyti ežere. Vaikščioti po baltą smėlį ar rasotą pievą ryte. Lietuva išties gali didžiuotis savo unikaliomis vietomis – pažintiniais takais, piliakalniais, atodangomis, regyklomis ar pelkių takais.

– O kaip jūs atrandate visas šias įdomias nematytas vietas?

– Pirmiausia tariu ačiū „Įkvėpti kelionių“ bendruomenei, kur žmonės su kitais dalijasi savo patirtimis. Antra, neaprėpiami klodai informacijos – internete. Trečia, nuostabios kelionių knygos ir kelių atlasai. Ir ketvirta, labai daug informacijos galima sužinoti nacionaliniuose ir regioniniuose lankytojų centruose, tad būtinai užsukite ir į juos, jie pastaraisiais metais atsinaujino ir yra be galo svetingi.

181

182

183

184

185

– Raimonda, o ką parodytumėte, kur nuvežtumėte bičiulį, pirmąkart besilankantį Lietuvoje?

– Labai sudėtingas klausimas, nes ką parodyti, ką pamatyti ir aplankyti – tikrai labai daug. Esame įsimylėję Mažosios Lietuvos kraštą, Asvejos regioninį parką, o šios vasaros atradimas – Žuvinto biosferos rezervatas. Labai patinka lankytinų vietų gausus Biržų kraštas ir, žinoma, Kuršių nerijos lobynai. Tad ties viena vieta neapsistotume – keliautume daug ir ne vieną dieną.

– Papasakokite apie įdomiausius šios vasaros atradimus.

– Labiausiai įstrigo netoli Akmenės esantis Menčių klinčių karjeras, primenantis Didįjį Amerikos kanjoną. Šakių rajone, Plokščiuose, esanti vienintelė tokia Lietuvoje Vaiguvos upė-gatvė, kuria važinėja sodybų savininkai, o mums džiaugsmas buvo joje gaivinti kojas. Nuostabios Salako apylinkės – su įdomia istorija, autentiškomis gatvėmis, Salako ozu ir ežero pakrantėmis. Grabijolų pažintinis takas, kuris gali būti puiki treniruotė prieš rimtesnius kalnus. Svencelės Kuršių marių pakrantės – ten galėtume leisti valandų valandas.

Kad ir kur keliautume, kad ir ką pamatytume ar veiktume – mums svarbiausia ramus laikas su šeima. Visur skubėdami žmonės pamiršta, kas iš tiesų svarbu. Nebegirdi ir nemato artimųjų, kartais – netgi savęs. O lėtai žengti žingsniai mums suteikia galimybę įsiklausyti, išgirsti, sustoti, pamatyti, pajausti ir išjausti. Nėra taip svarbu, kur keliauji, svarbiau – kaip ir su kuo.

– Vasarą mūsų keliai veda link jūros, o kur keliauti rudenį? Kokios penkios top vietos rudeninėms kelionėms – su šeima, dviese ir vienam?

– Rudenį reikia keliauti ten, kur atsiveria nuostabiausi gamtos peizažai. Kiekvienais metais keliaujame į Dūkštų pažintinį taką – ten ir miškas, ir piliakalniai, ir atodangos, ir siaurais slėniais vingiuojantis upelis. Takas maždaug 5 kilometrų ilgio, tad galite planuotis žygį geram pusdieniui.

186

187

188

189

Taip pat rekomenduojame aplankyti Merkinę, kurią puošia Merkinės piliakalnis su atsiveriančiu vienu gražiausių Lietuvos slėnių kraštovaizdžių – Merkio ir Nemuno santakos panorama. Neaplenktume ir Panemunių regioninio parko objektų – Seredžiaus ir Veliuonos piliakalnių, dvarų ir pilių. Anykščių, kurie garsūs ne tik medžių Lajų taku.

Būdami Anykščiuose būtinai aplankykite Šeimyniškėlių piliakalnį, Bijeikių apžvalgos bokštą, Daumantų ir Vetygalos atodangas. Na, ir pabaigai, jei nesinori niekur toli važiuoti nuo sostinės, nukeliaukite iki Pūčkorių atodangos – kam užteks tiesiog spalvingų atodangos vaizdų, kas nuspręs kiek pamiklinti kojas ir pažygiuoti nuostabiu Vilnios slėnyje esančiu Pūčkorių pažintiniu taku, kurio ilgis apie 4 kilometrai. Bet kad ir kur keliautumėte, nepamirškite geros nuotaikos, tinkamos aprangos, avalynės, šiltos arbatos termoso ir gardaus naminio obuolių pyrago. Juk viskas prasideda nuo mažų dalykų!

190

– Esate apkeliavusi nemažą dalį mūsų šalies, tad turbūt galite papasakoti, kuo Lietuva labiausiai išsiskiria? Kuo mūsų turizmo objektai ypatingi, kitokie?

– Kiekvienas regionas yra išskirtinis, unikalus, kaip ir žmonės. Dzūkijoje gausu nuostabių miškų, pelkių, yra dzūkų jūra Dusia, Žuvinto biosferos rezervatas, Aukštaitijoje – piliakalniai, pelkės ir ežerai, Mažojoje Lietuvoje – Nemuno delta, daugybė salų ir salelių, Kuršių nerija, Sūduvoje – vienintelė Vaiguvos gatvė-upė, Sudargo piliakalniai, Žemaitijoje – Platelių ežeras ir miškai... Lietuvoje nuostabi žalioji gamta. O visa tai pamatyti, aplankyti nereikia nei didelio biudžeto, nei pasiruošimo – viskas šalia. Tad tereikia išdrįsti ir nepasididžiuoti pakeliauti po gimtąjį kraštą.

Vertinkime ne tik tolimas vietas, bet ir tai, ką turime šalia.

Tikrai nustebsime!

191

192

193

MILDOS ŽEMĖ Tekstas: Augustė Gittins Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Ji pasitinka basomis. Aš vaikau nuo savęs zvimbiančius uodus, o ji sėdi rami – regis, uodai į ją nesikėsina, it laikydami sava. Tokios meilės ir dėkingumo gamtai žmogaus akyse seniai nemačiau...

Netradicinės Melkio mokyklos mokytoja Milda Lomanienė klauso savo širdies – jos skambesys veda į gražiausias vietas.

– Yra žmonės, tiesiog mylintys gamtą ir gryną orą, ir yra tokie kaip tu – jiems gamta tampa gyvenimo būdu.

– Gamtos šauksmą ir norą būti joje jutau nuo mažens. Pradėjau jodinėti, paskui atsidūriau raituosiuose skautuose. Nors pagal tai, kaip augau, turėčiau būti visiškas asfalto vaikas! Gimiau Kaune, po to su šeima persikraustėm į Niujorką, paskui į Floridą, vėliau grįžome į Vilnių. Matyt, turiu stiprią laukinę prigimtį – gamtos man reikėjo visada. Vasaras leisdavau miškuose, su skautais, o mokslo metams grįždavau į miestą, šokdavau į aukštakulnius ir rytais bent pusvalandį skirdavau makiažui. Po mokyklos išsikrausčiau į Nyderlandus, studijavau dailę. O ta šalis tokia tiršta žmonių, pastatų... Vis ieškodavau erdvės, gamtos, tačiau juk visi projektai, keliai, karjeros galimybės buvo Amsterdame. Galiausiai viena draugė skautė pakvietė mane į savo vestuves Lietuvoje. Po ilgų svarstymų atkeliavau, o tuomet kaip tik kūrėsi Melkio mokykla, mano tėvai buvo vieni iš jos steigėjų. Kai pamačiau mokyklą supančius laukus, miškus, žmones, mano širdis greitai atpažino, kur turiu būti. Susikroviau daiktus ir po savaitės grįžau į Lietuvą visam laikui. Dailės akademijoje įgijau dailės pedagogo kvalifikaciją, o galiausiai persikvalifikavau į pradinių klasių mokytoją.

194

195

196

– Dalyvavai mokyklos kūrimo procese. Kaip tai atrodė?

– Melkio mokykla pradėjo kurtis prieš šešerius metus vietovėje, į kurią atsikraustė keletas gyvenimo arčiau gamtos ieškančių šeimų. Šie žmonės norėjo ugdyti savo vaikus įdomesniu būdu, todėl nutarė patys įkurti mokyklą. Pirmiausia viskas prasideda nuo vizijos, jos pasidalijimo su kitais. Tai nėra lengva, juk visi tik ir turi idėjų, o praktikos – jokios. Viskas iš lėto atsisijoja, galiausiai lieka vizijos, kurios ne tik yra įgyvendinamos, bet kurioms užtenka ir energijos. Ši mokykla yra tokia, kokie esame mes. Remiamės valstybine mokymo programa, geros mokyklos koncepcija, ieškome būdų, kaip padėti vaikams mokytis įdomiau, labiau per patirtį. Pirmiausias įkvėpimas mums – patys vaikai ir jų poreikiai. Tačiau idėjų semiamės ir iš Valdorfo sistemos, demokratinių mokyklų, žiūrime į kitus geruosius pavyzdžius pasaulyje. Sau esame pasakę – mums svarbu bendruomeniškumas, o tai reiškia, kad savo vaikams mokyklą kuria ir tėvai. Melkio mokykloje šeima nėra paslaugos gavėjai – jie yra kūrėjai. Nenorime atskirties tarp šeimos ir mokyklos pasaulių, jie per daug susipynę, kad būtų padalinti. Be to, Melkyje vienodai svarbūs fiziniai, emociniai, akademiniai ir kūrybiniai įgūdžiai. Visi jie turi gauti vienodai dėmesio.

Lietuvoje kažkodėl iškeliama akademinių įgūdžių svarba, o visi likę... Kažkaip susidėlios patys, tiesa?

– Melkio mokykla vadinama alternatyvia. Ką tai reiškia?

– Mes labai daug bendraujame. Jei matai įtemptą situaciją, viską stabdai ir iškart ją sprendi. Skiriame labai daug dėmesio tarpusavio ryšiams ir ryšiui su savimi, arba kaip dabar populiaru sakyti – emociniam intelektui. Mūsų mokykla nedidelė, turime penkiasdešimt penkis mokinius, dirbame jungtinėse klasėse, visi vaikai gauna pakankamai dėmesio. Rytai prasideda kroso bėgimu, sportu, tada maudynėmis tvenkinyje – ištisus metus. Mokytojai privalo maudytis, vaikai ne, bet turi bent apsiprausti pėdas, veidą, kaklą. Tai ugdo valią, discipliną. Bėgame rikiuotėje, padedame bėgančiajam šalia, paskatiname, jeigu jam sunku. Mokomės neatsilikti ir nebėgti priekyje, būti komanda.

Po to – ryto ratas – jame dalijamės savo jausmais, pojūčiais, dienos įvykiais ir nutikimais. Su pirmokais ir antro-

197

198

199

kais stengiamės nenaudoti vadovėlių, ugdyti kūrybiškesnį ir kritiškesnį mąstymą. Aš mokau trečiokus ir ketvirtokus.

Karantinas labai gražiai nušvietė Melkio bendruomenę – mums su nuotoliniu vaikų mokymu nekilo jokių problemų. Mokyklos bendruomenės tėvai su savo vaikais leidžia daug laiko, pažįsta juos, daugumai jų karantinas buvo džiaugsmas, suteikęs progą praleisti daugiau laiko su šeima.

– O kaip atradai šią septynių hektarų žemę?

– Pradėjusi dirbti mokykloje metus gyvenau pas tėvus. Natūraliai pradėjau norėti savo erdvės, svajoti apie ją. Ir atsitiko taip, kad pamilau čia gyvenusį vyrą! Žinojau apie Tadą anksčiau, jis buvo vienas pirmųjų Lietuvos žaliavalgių, tikras gamtos vaikas. Kartą internete perskaičiau nuostabų jo eilėraštį – pagalvojau, kad norėčiau su šiuo žmogumi susipažinti. Ir ką sau galvoji, po poros dienų man parašė draugas, sako, esu pas tokį Tadą Lomaną svečiuose, gal norėtum kartu pavakaroti? Atvažiavau pas juos, apsikabinome, ir man viskas buvo aišku.

Pamenu, buvo gruodis, baisiai snigo, tikra tamsuma. O trobelė, nors ir pasislėpusi po nakties skraiste, vis tiek neatrodė labai patraukli... Prieš mus čia gyveno tėvas su sūnumi, labai ūkiškai. Koridoriuje jie gamindavo maistą, sienos buvo padengtos riebalais, voratinkliais ir dulkėmis. Kitas kambarys buvo kiek geresnis, bet tikrai nespindintis. O štai kai kitą kartą atvažiavau dieną... Trobelė apkalta ruberoidu, visa apiplyšusi, kiaurais langais.

Galvojau, oho, žmonės juk taip negyvena, net valkatos!

Tačiau sodybos esmė buvo ne trobelė, o gamta. Čia yra nuostabių senų obelų ir didžiulių senolių klevų. Tadas taip pat čia prisodino įvairiausių augalėlių, sukūrusių nuostabią erdvę, kurioje gera būti. Be to, kai įsimyli, net ir tokia trobelė tampa šilčiausiais namais, nes ne sienos, o žmonės susikuria sau erdvę. Po trijų savaičių, kai susipažinome su Tadu, jau gyvenau čia. Jis išėjo anapilin per pirmąsias mūsų vestuvių metines. Įleidau čia savo šaknis, gydžiausi. Šita žemė man yra meilės erdvė, kur esu santykyje su kiekvienu augalu. Būtent ryšys su šia žeme ištraukė mane iš netekties skausmo.

200

201

202

203

204

205

„SUVOKIMO, KAIP VEIKIA ŠIS PASAULIS. IŠ KUR ATEINA MAISTAS IR KIEK REIKIA ĮDĖTI JĖGŲ, KAD JIS UŽAUGTŲ IR BŪTŲ ŠVARUS, BE CHEMINIŲ TRĄŠŲ.“

– Ar lengva buvo sukurti tokį gilų santykį su tave supančia gamta, priprasti prie natūralaus gyvenimo joje?

– Buvo visaip, sunkių momentų – irgi. Labiausiai gilų santykį su gamta padėjo kurti Tadas ir Vladimiro Megrė knygos apie Anastasiją. O iššūkiai...

Man labai svarbi estetika, o jos pradžioje čia buvo mažai. Tačiau šio gyvenimo idėjos – mažiau vartojimo, buvimas arčiau gamtos – atliepė mano širdį.

Lauke miegu jau penkerius metus. Žinoma, jei esu pavargusi ar ką nors skauda, nueinu miegoti į šiltą lovą troboje, kartais norisi daugiau komforto.

Visada buvau stipri, su stuburu, tačiau gyvendama gamtoje įgavau labai daug ramybės, stabilumo. Suvokimo, kaip veikia šis pasaulis. Iš kur ateina maistas ir kiek reikia įdėti jėgų, kad jis užaugtų ir būtų švarus, be cheminių trąšų.

Didelio poreikio dušui, vonios kambariui neturiu. Gyvenu puikiai ir be šių dalykų, visada galiu išsimaudyti savo tvenkinyje. Šiais metais troboje atsirado karštas bėgantis vanduo, apie kurio įsivedimą ilgai svarsčiau. Galvojau, ar išvis man namuose reikia bėgančio vandens? Juk kad būtų vandens, tereikia šulinio, kibiro ir rankų. O vandeniui įvesti – vamzdelių, krūvos resursų... Tačiau dabar daug laiko praleidžiu su žmonėmis ir dažnai ne namuose, tad buities pasilengvinimas buvo tikrai gera mintis. Kai praleidi daug laiko so-

206

dyboje, tada ir vandenį maloniau atsinešti, ir buitimi užsiimti...

Vis dėlto, kad ir kaip belakstyčiau, sodyba yra mano rojus, kuriame visada žydžiu, kuriame užauga sparnai ir aplanko įkvėpimas. Mokausi apie paukščius, augalus, kiekvieną dieną vis daugiau pažįstu mane supančią aplinką, ypač pavasariais – vis pamatau ką nors nauja pražydus, pamirštą medį paaugus. Šis laukinis chaosas suteikia daug džiugių atradimų. Išsikėlus į gamtą reikia išmokti priimti, neiškelti sau per aukštos kartelės ir netapti nuolatinio aplinkos tvarkymo tarnu – čia juk visada bus ką veikti. Svarbu rasti kuo pasidžiaugti!

– Gyveni gamtoje, Melkio mokykla – taip pat miško apsuptyje. O kaip jautiesi mieste?

– Pamenu, kai grįžusi iš Nyderlandų gyvenau pas tėvus, turėjau išlikusį stiprų įprotį ištrūkti į miestą. Man jo labai reikėjo, važiuodavau, kai tik galėdavau. O dabar, po šešerių metų gyvenimo sodyboje, jaučiu, kaip kiekvieną išvažiavimą atidėlioju kiek tik galiu, kol jau labai labai reikia. Žmonės atvažiuoja pas mane, čia jiems gera būti. Kartą grįžusi iš Vilniaus galvojau – kiek daug ten gyvenantiems žmonėms reikia valios. Reklamos, pyragėliai, kava... Reikia būti labai stipriam, kad sugebėtum kiekvieną kartą atsispirti!

207

208

209

BON APPÉTIT

FREIHEIT ARBA KAIP DU ŽMONĖS SURADO SAVO LAISVĘ

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Būna vietų, kur užsukus aplanko jausmas: viskas čia tikra.

Nesuvaidinta, nenugludinta, nepataikaujama. Toks man visada atrodė mažytis Meksikos vėliava papuoštas namelis ant Kuršių marių kranto. Tokie ir to namelio bei jame esančio restorano „Sofa de Pancho“ įkūrėjai Diana Puškoriūtė-Bartkuvienė ir Rimvydas Bartkus – laisvi, ramūs, gyvenantys su taika. Šiame ypatingame žemės ruoželyje jiedu atrado savo „freiheit“ ir šio jausmo vedami kuria meksikietišką pajūrio legendą.

210

211

– Rimvydai, Diana, tai kuo gi jus taip sužavėjo Meksika, kad nusprendėte dalelę jos perkelti čia, Lietuvos pajūrin?

Diana: Meksika mano gyvenime atsirado dar mokykloje, kai susipažinau su pirmuoju gyvenime meksikiečiu, išmokiusiu mane dainos „La Cucaracha“. (Šypsosi.) Vėliau studijų metais išvykau į Vokietiją, kur susipažinau su daugiau žmonių iš Lotynų Amerikos ir meilė tiems kraštams vis augo.

Rimvydas: Na, o mane sužavėjo Diana, kuri ateidama į mano gyvenimą atnešė ir dalelę Meksikos. (Šypsosi.)

– Diana, kadais ir jūs pati pagyvenote Meksikoje. Papasakokite apie šį etapą, kokie vėjai jus ten nupūtė?

Diana: Baigusi viešojo administravimo studijas Vilniuje, nusprendžiau išvykti gyventi į Meksiką, turėjau ten draugą.

Pusantrų metų gyvenau Meksikos šiaurės vidurio regione, Saltilo mieste, Koahuilos valstijoje. Pažinau kultūrą iš arti – daug keliavau, išmokau ispanų kalbą, susiradau draugų ir meksikietišką šeimą. Čia radau ir savo geriausią draugą – basetų veislės šuniuką Pancho, kuris vėliau tapo mūsų restorano talismanu. Tik darbo Meksikoje niekaip nepavyko rasti, nes tuo metu vyko pasaulinė ekonominė krizė. Nusprendžiau įgyti naują specialybę – fotografės. Buvau įstojusi į aukštąją mokyklą, tačiau... 2009ųjų vasarą grįžau atostogauti į Lietuvą ir supratusi, kaip pasiilgau artimųjų ir visos aplinkos, nusprendžiau grįžti namo visam laikui ir kurti gyvenimą čia.

– Turbūt nėra daugiau mitų apipintos šalies nei Meksika. Kokia ji jūsų akimis?

Diana: Man Meksika – pasaulio lopšys. Pasakojama, kad būtent į jos teritoriją trenkėsi didysis meteoritas, sunaikinęs 212

dinozaurus, taip iškilo Šiaurės Amerikos žemynas. Meksika yra viena iš aukščiausiai esančių šalių pasaulyje, čia dažnai vyksta žemės drebėjimai. Tai viena iš jauniausių civilizacijų, o jos istorija, atrodo, dar ranka apčiuopiama. Daugybė išlikusių piramidžių, pirmykščių gyvenviečių, genčių, papročių, religijų, kalbų... Čia persipynę skirtingos kultūros. Nuo XVI a. Meksika buvo kolonizuota ispanų, o europiečiai mainais į auksą actekų karaliui įsiūlė stiklo karoliukus... Maistas, architektūra, kalba, religija, menas, kultūra – europiečiai paveikė nemažai sričių, tačiau meksikiečiai išlaikė ir daug senųjų actekų, majų tradicijų. Sakyčiau, jog autentika čia persipina su modernumu, o tai neretai atrodo ne tik kaip mistika, bet ir kaip kičas.

Meksikiečiai yra gilaus tikėjimo, turi labai daug stereotipų ir griežtų įsitikimų, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo atsipalaidavę ir nerūpestingi. Šeimos didelės, šalis taip pat, gamta didinga. Man Meksika buvo pirma tokia milžiniška pažinta šalis. Čia pirmą kartą susipažinau su vandenynais, kalnais, dykumomis, egzotišku maistu ir žmonėmis.

– O kuo Nida panaši į Meksiką?

Diana: Nida yra kaip dalis Meksikos – dykuma su smėlio kalnais. Meksikoje daug kartų lankiausi Cuatro Ciénegas dykumoje, kurioje išlikę kopų ir smėlio skulptūrų, natūralių šulinių – ežeriukų su jūros vandeniu ir išlikusia fauna. Tik ten aiškiai supratau, kad dykuma – tai buvęs smėlėtas jūros dugnas. Nusekus vandeniui jūros augalai pasidengė spygliais, kad išgyventų. Vienoje dykumoje esu rinkusi fosilijas – suakmenėjusias kriaukles. Sakyčiau, jog Meksika, kaip ir Kuršių Nerija, yra labai jauna civilizacija, o ir gamtos bei gyvenimo sąlygos čia labai panašios.

213

214

215

„L MEK

216

LABIAUSIAI MANE ŽAVI, JOG KIEKVIENAME SIKIETIŠKAME PATIEKALE GALI PAJUSTI VISĄ SKONIŲ DERINĮ, VADINAMĄ „UMAMI“

– Meksikietiška virtuvė – kuo ji jus labiausiai žavi? Skoniais, jausmu, laisve?

Diana: Žavi įvairove. Meksikietiškoje virtuvėje susipina galybė pasaulio skonių ir autentiškų produktų.

Meksikoje yra trisdešimt dvi valstijos, kiekviena jų ‒ atskiras kraštas su savo maistu ir tradicijomis. Kiekviena didžiuojasi savo firminiu patiekalu, kalbant apie bet kurią jų, visi pokalbiai prasideda nuo maisto. Meksikiečiai mėgsta pavalgyti, maistas čia – pagrindinė industrija. Šalies gamta turtinga, ją sudaro ne tik dykumos, bet ir kalnai, vandenynai, džiunglės, slėniai. Tad ir virtuvė prisitaiko prie gamtos ir jos duodamų gėrybių.

Be to, labai daug mūsų kasdienybėje vartojamų produktų kilę būtent iš Meksikos: kukurūzai, aitrieji pipirai, pomidorai, moliūgai, visos cukinijos ir kalakutai...

Labiausiai mane žavi, jog kiekviename meksikietiškame patiekale gali pajusti visą skonių derinį, vadinamą „umami“. O pagrindinis prieskonių trejetas ten – kalendra, žaliosios citrinos ir aitrieji čili pipirai. Pipirai vartojami pagal skonį ir norimą stiprumą, tačiau pagrindinė taisyklė – jie turėtų šildyti, o ne deginti, ir taip paruošti gomurį skaniam naujam potyriui.

– Diana, žinau, kad šalia namelio palei marias auginate daržą, kurį vadinate mažyte Meksikos laboratorija. Kas šiemet jame auga?

Diana: Tai tikrų tikriausia laboratorija, nes aš pati esu dar tik pradedančioji sodo praktikantė. (Šypsosi.)

Man patinka augalų bendrijos – šį terminą sužinojau pernai botanikos sode. Kai skirtingi augalai gali sugyventi kartu, tai vadinama „olandiška banga“ – toks ir yra utopinis mano tikslas daržui, o kol kas dar tik susipažįstu ir mokausi. Turiu devynis kvadratinius metrus pakeltų lysvių, kuriose auga įvairios mėtos, braškės, petražolės, salierai, cukinijos, agurkai, paprika, įvairūs įprasti pomidorai ir žalieji pomidorai, dar vadinami tomatillo arba filadelfinėmis dumplūnėmis. Šalia lysvių auga vyšnia, avietės ir mėgstamos gėlės: piliarožės, meksikietiškos astros – kosmėjos, levandos, serenčiai (taip pat meksikietiškos kilmės!), kraujažolės.

Dar turiu iš mamos bei močiutės paveldėtų gėlių darželį su bijūnais, hortenzija ir afrikietiškais hiacintais.

217

218

219

– Čia, Nidoje, sekmadieniais ir pirmadieniais ilsitės, restoranas tomis dienomis nedirba – tada einate prie jūros, leidžiate laiką su vaikais. Kiti sakytų – gan mėgėjiška, juk atostogaujantiems dienos nesiskiria.

Kokia gyvenimo filosofija slepiasi po tokiu sprendimu? Ar tai – kad nepamestumėte Nidos teikiamos laisvės ir ramybės jausmo?

Diana: Kaip Rimvydas pasakytų – mažiau yra daugiau! (Šypsosi.) Sekmadieniai ir pirmadieniai yra mūsų savaitgaliai jau nuo 2012-ųjų, kai atidarėme „Sofa de Pancho“ Vilniuje. Pasirinkome tokį restorano darbo laiką, tad ir laisvalaikį pritaikėme prie jo.

Dirbant restoranų versle labai lengva sulieti asmeninį gyvenimą su darbu, nes buitis abejose srityse labai panaši. Susilaukę vaikų įsitikinome, kaip svarbu atrasti laiko pabūti kartu, tad sekmadieniai tapo šventa poilsio diena. O pirmadienis yra kaip kitiems šeštadienis – kartais dalį dienos darbuojamės, kartais ilsimės.

Pamenu, pirmaisiais metais, kai persikėlėme čia gyventi, savęs klausiau, ar nepamiršiu to ypatingo lengvo jausmo, kurį pajunti persikėlęs keltu Smiltynėje. Sekmadieniai mums yra puiki diena prisipildyti to jausmo ir sau vėl priminti šio krašto magiją. Na, o poilsiautojai turbūt pasakytų, kad Kuršių Nerijoje visada sekmadienis...

Rimvydas: Be to, dirbame su viena komanda, kuri ir gyvena virš restorano.

Daugiau kolektyvo fiziškai netilptų ir jei restoranas veiktų septynias dienas, virš jo gyvenantys kolegos neturėtų privačios erdvės poilsiui.

– Rimvydai, girdėjau, kad beveik visą restoraną sumeistravote savo paties rankomis!

Rimvydas: Labiau meistravau kūrybine prasme. Nesu statybininkas, bet labai

220

mėgstu prikelti daiktus antrajam gyvenimui. Nidos restoranas pastatytas iš to, ką žmonės išmetė. Pavyzdžiui, žalioji restorano siena ‒ iš dešimties vidinių durų, atkeliavusių iš buvusios pionierių stovyklos.

Pagrindinė mano užduotis buvo surasti išmestų daiktų ir juos naujai pritaikyti.

Anksčiau daug metų įrenginėjau viešąsias erdves ir biurus, tai mane įtraukė į architektūros ir dizaino pasaulį. Na, o Meksikos architektūra tikrai išskirtinė. Sukurti Meksiką Nidoje iš antrinių žaliavų buvo pagrindinė restorano dizaino kryptis. Be to, įrengti restoraną laive, nuo kurio ir prasidėjo „Sofa de Pancho“ istorija Nidoje, taip pat buvo labai rimtas kūrybinis ir fizinis iššūkis. Tačiau toji vasara, praleista Nidos uoste, mažyčiame laivelyje su daug šaunių svečių, buvo tikrai ypatinga! (Šypsosi.)

– Nidoje su šeima gyvenate jau ketvirtus metus. Koks šis kraštas, kai gatvės ištuštėja nuo turistų? Kaip gyvenimas Kuršių Nerijoje atrodo rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį?

Diana: Ruduo man patinka labiausiai – kai viskas ištuštėja, darbas restorane baigiamas, vaikams prasideda nauji mokslo metai ir atsiranda laiko sau. Pasivaikščiojimai iki jūros tampa kasdieniu sportu. Žiema yra kelionių, švenčių, svečių ir namų sezonas.

O pavasaris vėl atneša saulės ir daugiau judėjimo ‒ tiek gamtoje, tiek darbuose.

Rimvydas: Čia leidžiant vasaras aplanko jausmas, kad visas pasaulis atvyksta pas tave.

Daug seniai matytų draugų, restorano svečių. O visi kiti metų laikai yra buvimo su šeima metas. Laikas, skirtas generuoti naujoms idėjoms. Žiemą ramybė ir gamta mus taip įtraukia, kad nė nepajuntame, kada vėl ateina pavasaris. O jis su savimi atsineša naujo sezono rūpesčių ir pasiruošimo darbų.

221

222

– Viena Nidoje gyventi sezono metu, tačiau visai kas kita – čia pasilikti žiemą. Kaip nusprendėte čia persikelti visam laikui? Kas lėmė tokį sprendimą?

Diana: Į Nidą mane dar mažytę atostogauti veždavosi tėvai, vėliau sugrįžau jau būdama studentė ir nuo to laiko kasmet čia ilsėdavausi. Kai gimė dukra, dviese su ja čia stovyklavietėje miške praleidome visą vasarą. Po tos vasaros supratau, kokios stiprybės augti gyvybei duoda Nerijos gamta, jūra, švarus oras ir sulėtėjęs laikas. Gimus sūnui pagalvojome, kad Nidoje išleidžiame labai daug pinigų būsto nuomai.

Intuicija tiesiog vedė mane iš proto, po tiek metų norėjau pabėgti iš Vilniaus ir suteikti vaikams galimybę kvėpuoti švaresniu oru. Trejus metus iki 2017-ųjų su Rimvydu ieškojome naujų namų visoje Lietuvoje, kol supratome, kad norime keltis į Nidą. Nusprendėme dirbti nuotoliniu būdu. Pusę metų tam ruošėmės, atrodė, jog miestas nenori mūsų išleisti. Vis dėlto aplinkybės galiausiai susidėliojo tinkamai ir mes persikėlėme gyventi į tą pačią stovyklą Nidoje, kurioje praleidome pirmąją dukters vasarą. Naujaisiais namais labai džiaugiamės ir kasdien dėkojame galintys čia gyventi. Norėjome, kad vaikai augtų gryname ore, o Nida – tikra oazė. Infrastruktūra yra – darželis, gimnazija, meno ir sporto mokyklos. Vaikams atstumai nedideli, aplink pažįstami veidai ir draugai.

– Diana, žinau, kad kadaise svajojote atidaryti lietuvišką restoraną Meksikoje.

Ar planuose šiai idėjai dar yra vietos?

Diana: Savo verslą svajojau turėti nuo pat vaikystės ir visą jaunystę lavinau tam reikalingus įgūdžius. Dar universiteto laikais pagrindinis tikslas buvo įgyti pakankamai patirties, kad galėčiau sukurti darbo vietą sau ir kitiems. Restorano idėja atsirado dar Meksikoje – autentiškai ten būtų

atrodę cepelinai, tačiau viskas persivertė, kai sugrįžau į Lietuvą.

Pirmasis darbas man grįžus buvo trijų kavinių administravimas. Po to dirbau banke, o ten jau supratau, kad noriu savo kūrybinės ir darbinės erdvės. Meksiką buvau pažinusi giliai, visi draugai mane vadino meksikiete, net mano manieros bendraujant buvo paveiktos meksikietiškos kultūros.

Kai persikėlėme į Nidą, prižadėjau sau įgyvendinti vieną svajonę – sujungti Nidą su Meksiką – lietuvišką virtuvę su meksikietiška. Jaučiu, kad mano lietuviškos idėjos visuomet persipins su Meksika. Nebūtina šių dviejų skirtingų kultūrų atskirti, jas puikiai galima derinti. (Šypsosi.)

– Savo persikėlimą į Nidą vadinate „freiheit“. Ką reiškia šis žodis?

Diana: Vokiškai – laisvė. Mes abu su Rimvydu mokėmės toje pačioje Šiaulių mokykloje, kur buvo sustiprintas vokiečių kalbos mokymas. Kadais Nida buvo Prūsijos ir Vokietijos žemės. Mano tėvo pavardė kilusi iš vokiečių kalbos. Atsikraustę į Nidą, įsigijome aštuoniasdešimties metų senumo laivą pavadinimu „Freiheit“...

Rimvydas: Įrengti laive restoraną taip pat buvo tarsi minčių išlaisvinimas ir noras įrodyti sau, kad galime priimti restorano svečius ir vandenyje.

Diana: Na, o mūsų dukters vardas Frida – austriškai „fried“ reiškia taiką. Tad tikime, kad su laisve ir taika čia laimingai ir gyvensime. (Šypsosi.)

223

224

225

Aquachile de corvina Meksikos šiaurės regiono žaliųjų citrinų sultyse marinuota balta žuvis, geltonieji pomidorai, alyvuogės, Chalapos paprikos, tostada.

• 100 g baltos žuvies filė – sterko, marmurinio ešerio, menkės ar kt.

• 1 žaliosios citrinos sultys

Leche de tigre: • 150 g alyvuogių, rausvų ar žalių, be papildomų prieskonių

• 10 g mėlynojo svogūno

• 1 mėlynasis svogūnas

• 10 g Chalapos aitriųjų paprikų

• ¼ geltonojo svogūno

• ½ avokado

• 1 žaliosios citrinos sultys

• 6 vyšniniai geltoni ar raudoni

• 15 g kalendros

pomidorai

• ¼ raudonosios paprikos

• Alyvuogių aliejus

• 1 geltonasis pomidoras

• Valgomos gėlės, kalendra,

• 10 g Chalapos aitriųjų paprikų

žalumynai papuošimui

• Druska, pipirai

• 140 g Leche de tigre

Žuvies filė supjaustykite vidutinio dydžio kubeliais, užspauskite žaliųjų citrinų sulčių ir palikite 15 minučių pasimarinuoti.

Paruoškite Leche de tigre sultinį. Alyvuoges be kauliukų ir kitus produktus sutrinkite plaktuvu iki vientisos masės ir perkoškite per sietelį. Pagal skonį įdėkite druskos ir pipirų.

Į lėkštę sudėkite pamarinuotą žuvį, užpilkite paruoštu Leche de tigre,

sudėkite perpus perpjautus vyšninius pomidorus, plonai pjaustytą Chalapos papriką, kubeliais pjaustytą avokadą. Papuoškite žalumynais ir gėlėmis, pašlakstykite aliejumi.

226

227

228

Sofritos – daržovių tacos Šiltos kukurūzų tortilijos su ypatingai ruoštu įdaru iš mėsos ar daržovių, pagardinamos padažais ir kitais priedais.

• 2 kukurūzų tortilijos

• 1 litras vandens

• 70 g baklažanų

• 1 ½ svogūno

• 60 g Escabeche – marinuotų daržovių

• 500 g morkų

• 60 g čederio sūrio

• 1 žiedinis kopūstas

• 10 g Salsa roja arba verde

• 200 g Chalapos aitriųjų paprikų

• 20 g varškės sūrio su kmynais • Kalendra, žalumynai

Salsa roja arba verde: • 250 g raudonųjų arba žaliųjų pomidorų

Esabeche:

• 50 g svogūnų

• 250 ml baltojo vyno acto

• 25 g česnakų

• 25 g džiovinto raudonėlio

• 15 g Chalapos arba Čipotle aitriųjų paprikų

• 20 g česnakų

• Kalendra

• 4 g lauro lapų

• Raudonėlis

• 75 g cukraus

• Druska, pipirai

• 50 g druskos

• Alyvuogių aliejus

Paruoškite Esabeche daržoves. Ingredientus

Paruoškite Sofritos. Nuskuskite baklažano

marinatui pavirkite apie 3 minutes. Supjaustykite

odelę, supjaustykite ketvirčiais, apšlakstykite alie-

Daržoves supjaustykite 1,5‒2 cm gabalėliais. Su-

nių įkaitintoje orkaitėje apie 6 minutes. Apkeptą

svogūną ir apkepinę keptuvėje sudėkite į marinatą. pilkite marinatą ant daržovių ir laikykite kambario temperatūroje apie 12 valandų.

Paruoškite raudonąją arba žaliąją salsą. Nu-

lupkite svogūnus, česnakus ir kartu su pipirais bei

kalendra nuplaukite po šaltu tekančiu vandeniu,

nusausinkite. Visas daržoves sudėkite į vandenį,

jumi, druska ir raudonėliu. Kepkite iki 180 laipsbaklažaną supjaustykite 2 cm dydžio gabalėliais.

Sudėkite į keptuvę sūrį ir kepkite, kol ištirps.

Tuomet uždėkite kukurūzų tortiliją, paspauskite, kad suliptų su sūriu, ir kepkite minutę ar dvi, kol sūris apskrus.

Apie minutę pakepinkite baklažanus keptuvėje,

užvirkite ir virkite apie 15 min. Tada vandenį nu-

dėkite į paruoštą tortiliją su traškiu sūriu, Esca-

Sudėkite prieskonius.

salsa ir kalendra.

pilkite, o daržoves sumalkite iki vientisos masės.

beche daržovėmis bei varškės sūriu, pagardinkite

229

Nachos Krosnyje kepti kukurūzų traškučiai su skirtingais sūriais ir čioriso dešra.

• 100 g kukurūzų traškučių

Gvakamolė:

• Kalendra

• 20 g konservuotų ar šviežių

• 1 avokadas

• Žaliųjų citrinų sultys

Chalapos aitriųjų paprikų

• 2 vidutiniai pomidorai

• Aitrioji paprika, druska,

(jalapeño)

• 8 g kalendros

• 140 g mančego, čederio ir kietojo sūrio mišinio • 50 g čioriso dešros • 30 g grietinės • Kalendra ir kiti žalumynai

pipirai – pagal skonį

• ¼ žaliosios citrinos sultys • ¼ svogūno

Čederio salsa:

• Po žiupsnelį cukraus,

• 125 g čederio sūrio • 75 g pieno

druskos, pipirų • Alyvuogių aliejus

• 175 g 30 % grietinėlės

papuošimui • Gvakamolė

Pico de gallo:

• 40 g Pico de gallo

• Pomidorai

• 50 g čederio salsos

• Svogūnai

Paruoškite gvakamolę. Pomidorus, avokadus, ka-

kančiu vandeniu, nusausinkite. Nuskabykite kalendros

sausinkite. Nuskabykite kalendros lapelius. Avoka-

sėklytes ir kartu su svogūnais supjaustykite smulkiais

lendrą nuplaukite po šaltu tekančiu vandeniu, nudus perpjaukite išilgai, išimkite kauliukus, išskobkite minkštąją dalį ir ją pertrinkite. Pabarstykite druska ir pipirais, supilkite citrinų sultis, aliejų, suberkite

lapelius. Iš pomidorų ir Chalapos paprikų išimkite

kubeliais, įberkite druską, pipirus ir cukrų, išmaišykite.

Palikite 30 minučių, kad skoniai susijungtų.

Į kepimo indą tieskite kepimo popierių, sudėki-

kapotą kalendrą. Viską gerai išmaišykite ir sudėkite

te pusę porcijos kukurūzų traškučių, pusę porcijos

Paruoškite čederio salsą. Pieną sumaišykite su

dešrą ir pusę porcijos smulkintų Chalapos aitriųjų

taisyklingais kubeliais pjaustytus pomidorus.

grietinėle ir užvirkite. Nukelkite nuo ugnies, sudėkite sūrius ir gerai išmaišykite, kol ištirps. At-

vėsinkite. Laikykite ne aukštesnėje nei 4 laipsnių temperatūroje.

Paruoškite Pico de gallo. Svogūnus nulupkite ir

kartu su pomidorais ir kalendra nuplaukite po šaltu te-

230

mančego, čederio ir kietojo sūrio mišinio, čioriso

paprikų. Dėkite antrą sluoksnį traškučių, likusią dalį sūrių ir paprikos. Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje

orkaitėje 6‒8 minutes. Iškeptus traškučius apibarstykite žolelėmis, pašlakstykite čederio bei Pico de gallo padažais ir mėgstamu aliejumi. Šalia patiekite gvakamolę ir grietinę.

231

AKIMIRKŲ DIEVAI #madingasrugsejis Julie Pelipas Mados redaktorė „Vogue Ukraine“ Ukraina Instagram: @juliepelipas

232

233

AKIMIRKŲ DIEVAI #madingasrugsejis Pernille Teisbaek Stylistė, kūrybos vadovė Danija Instagram: @ pernilleteisbaek

234

235

AKIMIRKŲ DIEVAI #madingasrugsejis Beatrice Gutu Stylistė, meno vadovė Vokietija Instagram: @ beatrice.gutu

236

237

AKIMIRKŲ DIEVAI #madingasrugsejis Débora Rosa Prekės ženklų konsultantė Portugalija Instagram: @deborabrosa

238

239

I K I PA S I M AT Y M O S PA L Ä® !

240