Lamų slėnis 2020/07 Nuotykiai gimsta širdyje

2020 LIEPA (102)

NU OT YK I A I GIM STA

Å I R DYJ E

1

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė

Algė Ramanauskienė

Vaida Jankūnaitė Lina Jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas

Žurnalistė Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Verslo plėtros vadovė Stilistė

Viršelis :

Nuotrauka: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

© 2020 Visos teisės saugomos.

2 Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

3

NUOTYKIAI GIMSTA ŠIRDYJE 2020 LIEPA (102)

REDAKCIJOS LAIŠKAS Ar kas nors galėtų paprieštarauti, kad auginti keturis vaikus yra ne mažiau ekstremalus užsiėmimas nei skrosti galingas bangas, lėkti motociklu siaurais vingiuotais džiunglių keliais kitame pasaulio gale ar laisvu kritimu nerti į visas mintis išvalančią erdvę iš keturių kilometrų aukščio? Ar prisijaukinti naują kasdienybę ir sugebėti nugalėti vidinius demonus savo galvoje reikalauja ne mažiau drąsos? Žinau viena – nesvarbu, dėl kokių priežasčių adrenalinas užplūsta mūsų kūną, kaip sako viena šio numerio herojė, būtent nepatogios situacijos ir milisekundę trunkanti lemtinga drąsos akimirka, priverčianti žengti žingsnį, padeda išbandyti savo fizines ir protines ribas, nugalėti baimes, atidaryti stipriausiai užtrenktas duris ir taip iš gyvenimo pasiimti viską su kaupu..

Smagaus skaitymo!

Karolina A. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

4

5

NAUJIENOS

AT O S T O G Ų

Š A U K S M A S

PAPLŪDIMIO RANKŠLUOSTIS „H&M HOME“

KOMBINEZONAS „DARLENE“ „AERON“

KĖDĖ „RIO R50“ „EMU“

PAPLŪDIMIO RANKINĖ „H&M HOME“

VAZA „SAND“ „101 COPENHAGEN“

STALELIS SU RATUKAIS „WEEK-END“ „PETITE FRITURE“

6

LAUKO BALDAI „CARL HANSEN“

HAMAKAS „MACRAMÉ“ „ANTHROPOLOGIE“

SOFA „EDEN“ „RODA“

SKRYBĖLĖ „WEEKDAY“

7

NAUJIENOS

KNYGOS IR JŪRA Šiemet Nidoje, viešbučio „Jūratė“ verandoje, atsidarė Vasaros knygynas, prie jūros sugrąžinęs ne tik knygas, bet ir literatūrinius renginius. Šiemet vasarotojai galės džiaugtis atrinktų knygų asortimentu, susitikimais su autoriais, diskusijomis ir naujausių leidinių pristatymais. Knyga ir jūra – kas paneigs, kad tai du neatsiejami vasaros atostogų komponentai?

ŠAUKŠTAS LAIMĖS Susipažinkite – Mr. Pistachio. Žaliasis riešutas, iki mūsų keliavęs tūkstantmečius. Žadantis, o ir teikiantis gerą savijautą. Sveikatos, sėkmės ir laimės simbolis. Išsukę pistacijų riešutų kremą pagaminome jums šaukštą laimės. O jūs tą laimę dėkite ten, kur jos trūksta – į pyragus ir pyragaičius, į padažus ir kremus, tepkite ant duonos ar gaminkite augalinį pieną. Viskas pavyks, nes nieko kito kreme nėra – tik grynutėliai pistacijų riešutai.

WWW.RIESUTELIAI.LT

8

NAUJOS REALYBĖS PAIEŠKOSE „Kita realybė“ – taip savo naująją laisvalaikio drabužių liniją pavadino mados dizainerė, prekės ženklo „Ohmy“ įkūrėja Ugnė Martinaitytė. Minimalistiniais siluetais ir lakoniškais modeliais išgarsėjusi dizainerė šiandien pristato kiek kitokią, laisvalaikiui ir aktyvesniam gyvenimo būdui skirtą savo prekės ženklo liniją. Madingi treningai, sportiniai džemperiai, aktyviam laisvalaikiui skirtos suknelės ir šmaikščiais siuviniais papuošti marškinėliai – tokia yra nauja, kitokia dizainerės U. Martinaitytės realybė.

APDOVANOTI GERIAUSI ŠIŲ METŲ DIZAINO DARBŲ AUTORIAI Ar galima nusipirkti laimės spekuliatyvaus dizaino parduotuvėje? O gal įmanoma pagal poreikį reguliuoti savo smegenis? Norėtumėte pasipuošti juvelyriniais dirbiniais, pagamintais iš vištų kiaušinių lukštų? Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ Jaunojo dizainerio prizu apdovanoti geriausi šių metų dizaineriai ir atidaryta jų darbų paroda. Ją „Titanike“ bus galima aplankyti iki liepos 25 d. Vėliau laimėtojų darbai pirmą kartą kelsis į tarptautinį „Dezeen“ virtualų dizaino festivalį.

9

DEŠIMTUKAS | 12345678910

1

ĮKVĖPK... IR BŪK ČIA

GAMTA. Didžiausias nuotykis gyvenime – tai tyrinėti gamtą ir niekada nepamiršti ja žavėtis. Kiekvieną kartą, kai atkeliauju į naują šalį, noriu visa savimi patirti ir atrasti jos gamtą, gyvūniją, vandenis, kalnus, vulkanus. Gamta man – tai vieta, kur atsiriboju nuo „aš“ ir susijungiu su visuma.

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Pokalbis su draugu ar pietūs su šeima gali atnešti tiek pat džiaugsmo ir jaudulio kaip lėkimas motociklu siaurais džiunglių takais, – sako Gerda Mickevičiūtė, prekės ženklo „Makara“ įkūrėja.

Išmokti būti čia ir dabar – tai svarbiausias jos tikslas.

2 KULTŪRA. Kultūriniai skirtumai ir plonytė linija tarp supratingumo ir visiško nesusipratimo. Mane labai įkvepia galimybė į pasaulį ir kasdienes situacijas pažiūrėti kitu kampu. Mėgstu stebėti žmones ir jų skirtumus, religinius ritualus, išgirsti kitokius gamtos ir muzikos garsus. Stebėti pasaulį pro skirtingus akinius ir taip išmokti vertinti dalykus naujai.

10

3 MOTOCIKLAS. Šiuo metu žaviuosi motokrosiniais motociklais ir mokausi važinėti džiunglių takais bei paplūdimiais. Motociklas man – mėgstamiausia keliavimo priemonė. Jauti vėją plaukuose, gali stebėti aplinką iš labai arti. Na, o jei pritrūksta adrenalino, užtenka stipriau spustelti greičio pedalą.

4 VANDENYNAS ir BANGLENTĖ. Tai, ko šiuo metu ilgiuosi labiausiai. Ryšys tarp tavęs ir vandenyno jėgos, galimybė žiūrėti vienas kitam į akis. Vieta, kur tampu rami kaip vienuolis, išsivalau galvą ir esu toje akimirkoje. Anksčiau labai mėgau galingas bangas, tačiau du kartus rimtai skendau, tad šiandien su jomis esu kiek atsargesnė.

11

5 MUAY THAI. Jau dvejus metus aktyviai užsiimu šiuo sportu. Savo draugo dėka esu apkeliavusi daugybę Muay Thai sporto salių visame pasaulyje, nuo Tailando iki Ukrainos. Šis sportas Tailande – tai sena tradicija, gyvenimo stilius ir neatsiejamas tajų kasdienybės palydovas.

Labai įdomu leisti laiką su kovotojais, treniruotis kartu. Žavu, kaip subtiliai jiems pavyksta išlaikyti balansą tarp brutalumo ir žaismo.

6 RAMYBĖ. Tai naujas siekis. Mokomės stebėti gamtą, mažiau kalbėti telefonu, daugiau skaityti knygų ar kartais tiesiog tylėti. Praktikuoju meditaciją – stengiuosi tai daryti kiekvieną rytą. Nutilęs ir nuo kasdienių šiukšlių išsivalęs protas atneša naujų sumanymų. Dažniausiai dizaino idėjos gimsta medituojant arba vairuojant motociklą.

7 ARCHITEKTŪRA. Mano sena svajonė, kurią pildau savaip. Mėgstu fotografuoti nepažįstamus pastatus, jų architektūrines linijas, pasivaikščioti ir pajausti erdvę, mąstyti, kodėl miestas sukurtas taip, kaip sukurtas. Linijos ir savitas kūrėjų braižas įkvepia ir suteikia galimybę pajausti erdves kitaip.

12

8 KELIONĖS. Būdama dvylikos sau prižadėjau gyventi įdomiai.

Paaugusi supratau, kad palaikyti natūralų gyvenimo pakylėjimą man padeda naujos patirtys, o jų daugiausiai pasisemiu keliaudama. Naujos vietos, nauji skoniai, kvapai, nauji ritualai ar net nauja mada – dažnai šalys įpareigoja prisitaikyti, elgtis ar rengtis kitaip – tai iššūkis kaip dizainerei ir individui.

9 MADOS SAVAITĖS. Kasmet stengiuosi aplankyti bent po vieną mados savaitę. Nors dažniausiai renkuosi Europą, esu aplankiusi ir Niujorko, o praeitais metais - Ukrainos mados savaitę. Bet geriausiai jaučiuosi Kopenhagoje, ten viskas pasiekiama dviračiu, man artima jų dizainerių estetika, tvarumo idėjos, atsipalaidavimas.

10 ČIA ir DABAR. Nuotykiai prasideda čia ir dabar. Šioje akimirkoje.

Nors savo įkvėpimų sąraše paminėjau daug įrankių, nesvarbu, kur bebūtum ir ką bedarytum, nuotykiai gimsta mintyse, emocijose.

Kai esi čia ir dabar, viskas tampa įkvėpimu ir nuotykiu. Kavos puodelis ir pokalbis su artimu draugu ar pietūs su šeima gali atnešti tiek pat džiaugsmo ir jaudulio kaip kopimas į kalną ar lėkimas motociklu siaurais džiunglių takais. Įkvėpk ir būk čia.

13

STIPRIAU UŽ BAIMĘ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Jėgos aitvarų trenerė Rasa Iselionytė pirmą kartą po aštuonerių metų vasarą leidžia Lietuvoje, kur visais įmanomais būdais bando surasti to, be ko gyventi negali: rizikos ir adrenalino. Beprotiškai aukščio bijanti mergina prieš kelias dienas išdrįso šokti parašiutu ir šiandien sako žinanti, kad jei jau kažkam pasiryžta – jokios baimės jos nesustabdys. Adrenalinas ir nepatogios situacijos jai padeda išbandyti savo fizines ir protines ribas, nugalėti baimes, atidaryti net stipriausiai užtrenktas duris ir taip iš gyvenimo pasiimti viską su kaupu.

14

15

– Rasa, vos prieš kelias dienas šokai parašiutu iš keturių kilometrų aukščio! Papasakok, kokį jausmą patyrei?

– Jausmas tikrai sunkiai nusakomas žodžiais. Turbūt pirmą kartą gyvenime jaučiausi visiškai nekontroliuojanti situacijos, kuri juk be proto ekstremali. Pirmą kartą šokdamas parašiutu esi su instruktoriumi, kuris viską padaro už tave, o tu tiesiog turi juo pasitikėti ir mėgautis momentu. Šuolio metu visu šimtu procentų atsiduodi dangui, kritimui, sklendimui ir panyri į savotišką transo būseną.

– Nors esi išbandžiusi galybę ekstremalių veiklų, ši pareikalavo itin daug drąsos? Ar tiesa, kad bijai aukščio?

– Niekada nebuvau galvojusi apie šuolį parašiutu, nes žinojau, kad turiu aukščio baimę. Iš šalies pažiūrėjus, šuolis parašiutu iš taip aukštai žmogui, turinčiam aukščio baimę, yra absoliuti nesąmonė. Kodėl savo noru stumi save į stresinę situaciją? Bet galiu pasakyti, kad tik akis į akį susidūrę su savo baimėmis mes augame ir geriau save pažįstame.

Norėjau išsibandyti ir dabar žinau, kad jei kažkam pasiryžtu, jokios baimės manęs nesustabdys.

– Papasakok mums, tai kaip sugebėjai susidoroti su aukščio baime? Kaip save raminai?

– Man padėjo, kad per daug apie šuolį negalvojau. Pasiūlymą šokti parašiutu iš draugo gavau šeštadienio vakare, o sekmadienį ryte jau buvau Kauno parašiutininkų klube Pociūnuose. Nebuvo laiko klausinėti savęs, kodėl tai darau, ar tikrai to noriu, ir galvoti, kas bus šuolio metu. Atidžiai išklausiau instruktažą ir dariau, kas buvo sakoma. Šioje situacijoje buvo svarbu pasitikėti savo instruktoriumi, jo patirtimi ir veiksmais. Turbūt tai mane labiausiai ramino ir akimirkai net padėjo pamiršti visas baimes.

– O kaip jauteisi nusileidusi ant žemės?

– Nusileidus ant žemės atrodė, kad vis dar išgyvenu laisvojo kritimo būseną. Mintimis buvau momente, kai krentu žemyn dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu.

Tai tiesiog nesuvokiamas jausmas, kurio vaikščiodamas žeme niekas negali patirti.

16

17

18

19

20

21

– Ar gyvenime tau svarbu nerti į bauginančius potyrius? Ko susidūrimas su savo baimėmis tave moko?

– Esu tikra, kad tie, kurie renkasi sudėtingesnius kelius, pasiekia daugiau, tobulėja greičiau. Tik susidūręs su baugiais dalykais sužinai savo silpnąsias vietas, supranti, su kuo reiktų daugiau padirbėti, kad gyvenimą gyventum visu šimtu procentų. Susidūrimas su savo baimėmis padeda labiau suprasti save ir savo reakcijas. Tikrai negaliu teigti, kad šuolis parašiutu padėjo visiškai nugalėti aukščio baimę, tačiau dabar žinau, kad pažvelgiau jai į akis ir pasakiau: esu stipresnė už ją. Mes gyvename tik vieną kartą, todėl privalome džiaugtis kiekviena diena, mokytis ir nebijoti rizikuoti.

– Adrenalinas – ko šis jausmas tau duoda?

– Aš tikrai jaučiu priklausomybę nuo adrenalino. Kuo daugiau jo gaunu, tuo daugiau noriu. O adrenalino nebūtų be rizikos, kuri padeda įvertinti savo fizines ir protines ribas. Adrenalinas man primena, kad gyvenime verta rizikuoti, išeiti iš patogumo – tik taip pasieksi daugiau.

– Na gerai, tai papasakok mums, kiek ir kokių kitų kraują stingdančių veiklų esi išbandžiusi? Kurios tau pačios mylimiausios, o ko nė už ką nekartotum?

– Šuolis parašiutu iš 4 km aukščio kol kas tikrai yra pirmoje sąrašo vietoje! (Šypsosi.)

22

Šią žiemą keliavau Norvegijoje. Ten su draugais ieškojome neužšalusių upių, ežerų ir fjordų, kuriuose galėtume paplaukioti elektrinėmis vandenlentėmis. Pirmą kartą gyvenime buvau vandenyje su hidrokostiumu, kai oro temperatūra dešimt laipsnių šalčio. Stovėti ant lentos, skrieti vandeniu ir iš abiejų pusių matyti milžiniškus kalnus ir sniegą – jausmas tikrai nerealus.

Prieš kelerius metus atradau ir žygius kalnuose – vienas įsimintiniausių momentų buvo saulėtekis 4126 m aukštyje, Tubkalio viršūnėje, Maroke. Prisimenu, tada penkias valandas be sustojimo žvarbią naktį klampojome per sniegą ir ledą. Kartą Austrijos Alpėse kopiau į kalną su snieglente – lipome į viršūnę ir leidomės puraus sniego šlaitu už trasos ribų. Na, o vienas įsimintiniausių momentų mūsų Baltijos jūroje buvo ilgos distancijos plaukimas jėgos aitvaru galingose bangose, pučiant stipriam vėjui.

Taip jau nutinka, kad veiklos, kurias išbandau, labai greitai tampa mano hobiais. Jei įkopiu į kalną – tikrai lipsiu dar kartą. Jau vienuolika metų plaukioju jėgos aitvarais įvairiausiomis sąlygomis, su draugu elektrinėmis vandenlentėmis plaukiojame tiek stingdančiuose Norvegijos fjorduose, tiek karščiu pulsuojančiame Majamyje. Manau, jog šuolis parašiutu bus ne išimtis – šią vasarą tikrai kartosiu šią pramogą.

23

24

25

26

„VANDUO – TAI VIETA, KURIOJE GALIU VISIŠKAI ATSIPALAIDUOTI IR PAMIRŠTI RŪPESČIUS.“

– Rasa, girdėjau, kad šis karantinas – ilgiausias per pastaruosius aštuonerius metus tavo Lietuvoje praleistas laikas! Įtariu, ši situacija pakoregavo tavo planus – ką būtum veikusi ir kur šiuo metu keliautum?

– Karantinas tikrai pakoregavo mano planus. Kiekvieną mėnesį buvo suplanuota kelionių: Švedija, Tailandas, Ispanija, Marokas, Barbadosas... Tai tik dalis šalių, kurias turėjau aplankyti. Nepaisant to, labai džiaugiuosi sugrįžusi į Lietuvą – čia karantinas, palyginus su kitomis šalimis, buvo gana švelnus, tad turėjome nemažai laisvės.

Septynias savaites nuo pat karantino pradžios kiekvieną rytą vedžiau nuotolines treniruotes feisbuke. Jau gegužę pajūryje plaukiau vandenlente ir jėgos aitvarais. Šis laikas buvo ir vis dar yra labai aktyvus ir produktyvus. Man šis sulėtėjimas priminė, kodėl myliu jėgos aitvarus ir buvimą gamtoje. Pajaučiau, kaip stipriai reikia mėgautis gyvenimu, nebijoti išeiti iš savo komforto zonos, skirti laiko sau, rūpintis savo fizine ir emocine sveikata. Svarbiausias turtas, kurį turime ‒ tai mūsų patirtys ir prisiminimai.

– Šią vasarą leisime savo šalyje. Papasakok, ar Lietuva ekstremalių sportų mylėtojams nėra liūdnas kraštas? Juk čia nebūna nei milžiniškų bangų, nei itin galingų vėjų...

– Lietuvoje tikrai yra įdomių ir ekstremalių galimybių. Norintieji pirmą kartą išbandyti kažką ekstremalaus tikrai suras, ką nuveikti. Pradedant šuoliu parašiutu ar virve nuo tilto, skrydžiu parasparniu, vairavimu ralio trasoje, baigiant plaukiojimu vandenlentėmis, banglentėmis ar jėgos aitvarais Baltijos jūroje. Aš pati laiką Lietuvoje stengiuosi išnaudoti maksimaliai. Kai tik pučia vėjas – plaukiu jėgos aitvarais, kai oras ramus – stengiuosi išbandyti kažką naujo: vairavimą ralio trasoje,

šuolį parašiutu arba pasiplaukiojimą elektrine vandenlente Trakuose ar Elektrėnuose.

– Ar vanduo visada tave traukė? Kada ir kaip su juo susidraugavai?

– Su vandeniu susidraugavau prieš vienuolika metų, kai pradėjau plaukioti jėgos aitvarais. Įdomu, jog iki penkiolikos nė plaukti nemokėjau! O pastaruosius vienuolika metų mano visas gyvenimas sukasi tik aplink vėją ir vandenį. Esu be galo laiminga, kad galiu derinti darbą ir laisvalaikį – viskas mano kasdienybėje siejasi su vandens sportais.

– Vanduo – ką jis tau reiškia? Ką būdama jame jauti?

– Vanduo – tai vieta, kurioje galiu visiškai atsipalaiduoti ir pamiršti rūpesčius. Kiekvienas įlipimas į vandenį man yra it persikrovimo mygtuko paspaudimas, kai galiu visiškai atsijungti nuo pasaulio ir įsikrauti geros energijos.

– Ar vanduo yra tave kada išgąsdinęs?

– Tikrai esu patyrusi ne vieną sudėtingą situaciją, kai baimės buvo pilnos kelnės. Dažniausiai tos situacijos – skalavimasis bangose, kai prireikdavo daug jėgų ir aštraus proto. Tokias situacijas priimu kaip pamokas, iš kurių reikia pasimokyti, kad ateityje išvengtumei kažko panašaus. Pradedantiesiems vandens sportų mėgėjams rekomenduoju labai atidžiai atsižvelgti į povandeninių srovių ir bangų judėjimą jūroje, įvertinti savo fizines jėgas ir pirmiausia visada rūpintis saugumu.

– Girdėjau, kad susidraugauti su Baltijos jūra – vienas iš tavo šios vasaros tikslų?

– Kadangi šią vasarą esu Lietuvoje, noriu kuo daugiau laiko praleisti pajūryje. Daug kas nežino, kad Lietuvoje būna gerų bangų ir galima tikrai smagiai plaukioti ar treniruotis. Geriausios bangos yra Melnragėje, prie Klaipėdos ir prie Šventosios molų. Esant tinkamoms sąlygoms, tikrai galima pamatyti įspūdingų bangų – jausmas, lyg būtum kažkur toli. Tad tiems, kas ieško bangų, nebūtina žvalgytis į svetimus kraštus – viską, ko reikia, mes turime ir čia, namuose.

27

28

29

Didžiausias gyvenimo nuotykis – būti mama Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

„Ar būti mama – ekstremali patirtis? Net šiurpas bėga per odą pagalvojus, ką reiškia užauginti keturis vaikus. Taip, tai ekstremalus gyvenimo etapas!“ – šypsosi drabužių prekės ženklo „Happeak“ šeimos narė, pusės metų Umos ir trejų metų dvynių Uvio bei Vėjos mama Toma Dambrauskė. Galimybė būti mama moteriai atskleidė tikros superherojės savybes. Nors vaikų laukimą lydėjo galybė skausmingų patirčių, šiandien Toma nedvejoja: motinystė – tai pilnatvė ir didžiausias gyvenimo nuotykis.

30

31

32

– Toma, juk tiesa, kad auginti vaikus kartais gali būti ne ką mažiau už visus ekstremalius sportus adrenalino pilnas nuotykis?!

– Nežinau ekstremalesnio „sporto“ nei daugiavaikės mamos kasdienybė, o jei kas nors norėtų pats įsitikinti, galiu šiuo klausimu padėti!

Matyt, su vyru taip ir pasiskirstėme: jis labai myli aktyvų sportą, kaitavimą, vandenlentes, buriavimą, boksą, dviračius, bėgiojimą, o į kassavaitinį futbolą nenueitų tik jei tuo metu reikėtų gimdyti – taip mes juokaujame. (Šypsosi.)

Vyras autoritetingai rodo pavyzdį, kaip daryti tai, kas tau patinka. Turiu ko iš jo pasimokyti.

O mano pagrindinė veikla yra su vaikais – tai mano pilnatvė. Buvimas mama man yra didžiausias nuotykis gyvenime. Jei kažkam atrodo, kad būti mama – tai sėdėti namuose... Na, nesu tikra, ar per dieną bent minutę sėdžiu! Veiksmas vyksta nuolat, tiek fiziškai, tiek emociškai. Juk visi vaikai yra asmenybės su savais norais, poreikiais, emocijomis. Visi keturi (mama esu trims vaikams, ketvirtasis – vyro sūnus) kažko mokosi ir šis procesas reikalauja daug energijos. Mažoji mokosi suprasti save ir pasaulį, sparčiai tobulėja, šliaužioja, ropoja, jau ir stojasi, ji labiausiai priklausoma nuo manęs. Dvyniai taip pat kasdien mokosi – nuo higienos iki rašto, nuo pasaulio iki savo jausmų supratimo. Jų augimas ir tobulėjimas matosi kiekvieną dieną. Paauglys irgi: Joriui labai patinka važinėti paspirtuku ir mokytis triukų, jis dar mokosi groti fagotu. Geriausias jo mokytojas – tėtis, jis padeda ruošti pamokas ir kitus dalykus. Juk pasaulis paauglystėje klampus ir daug reikalaujantis.

Be vaikų taip pat dirbu su socialinių tinklų projektais, šeimos verslo vystymu, rinkodaros strategijų valdymu, asmeninio profilio projektais, turinio kūrimu, turiu begalę idėjų ir svajonių. Su viena iš jų – išleisti knygą – šiuo metu labai susigyvenau, tai reikalauja ne tik laiko, bet ir emocijų.

Ar visa tai ekstremalu? Net šiurpas eina per

odą pagalvojus, ką reiškia užauginti keturis vaikus, kad jiems sektųsi, kad būtų laimingi ir geri žmonės. Todėl taip, tai yra nuostabus ir ekstremalus gyvenimo etapas!

– Tavo kaip moters ir mamos istorija pilna įdomiausių vingių...

– Visada norėjau būti mama, susitikę su vyru labai greit nusprendėme, jog norime vaikų. Deja, daugybė nėštumo testų buvo išmesti į šiukšlių dėžę ir palydėti skausmingomis ašaromis. Dar skaudžiau, kai gyveni su vyru, jau turinčiu vaiką. Matydama jų meilę bei atsidavimą buvusiai šeimai jaučiau, jog viso gyvenimo svajonė slysta iš rankų. Galiausiai su vyru apsilankėme klinikoje ir po daugybės tyrimų mums buvo sudarytas planas. Jo ir laikėmės. Po pirmosios pagalbinio apvaisinimo procedūros pastojau. Deja, šis nėštumas baigėsi per anksti. Tada sugriuvau. Man buvo sunku atgauti save, prasidėjo panikos priepuoliai, kvėpavimo sutrikimai, gilus liūdesys, turėjau išeiti iš darbo ir dirbti nuotoliniu būdu – jaučiau didelę apatiją, o panikos priepuoliai ir sutrikęs kvėpavimas gąsdindavo ne tik mane, bet ir aplinkinius. Tuo metu pradėjau ieškoti šuns, norėjau pokyčio, norėjau kažkuo rūpintis ir atitolinti mintis nuo tragedijos. Veislyne radusi šunį jo laukiau, bet prieš pat vykstant jo pasiimti gavome žinią, kad šuo patyrė stuburo traumą, tad jį operavęs daktaras pasiprašė pats jį auginti.

Atrodė, jog visas pasaulis nori iš manęs ką nors atimti. Lankiausi pas psichologus, psichiatrus, kitus sielos gydytojus. Vieni skyrė vaistų, kiti padėjo atrasti būdų, kaip išmokti gyventi su vaikučio netektimi. Vėl ieškojau svajonių šuns. Tuo pat metu, kai atradome bulterjero veislės kalytę Chalvą, pradėjome ir naują pagalbinio apvaisinimo procedūrą. Sutapimas, tačiau tik namo pasiėmus naują šeimos narį man buvo atlikta apvaisinimo procedūra ir jau po savaitės sužinojau, jog ji sėkminga – aš laukiausi.

33

34

35

„TĄ AKIMIRKĄ, KAI GYDYTOJAS IŠTARĖ „SVEIKINU, KRAUJAS RODO, JOG LAUKIESI, BET...“, ATRODĖ, KAD STOJA ŠIRDIS.“

Deja, aplinkybės buvo sudėtingos. Man nutiko retas dalykas – labai stipri hiperstimuliacija (kiaušidžių stimuliavimo komplikacija). Tą akimirką, kai gydytojas ištarė „Sveikinu, kraujas rodo, jog laukiesi, bet...“, atrodė, kad stoja širdis. Man reikėjo kuo skubiau vykti į ligoninę, pilvas didėjo akyse, skausmas buvo nenusakomas, po poros valandų jau negalėjau ne tik paeiti, bet ir pajudinti rankų. Pilvo ertmėje pradėjo kauptis organizmo skysčiai. Visą kūną pradėjo traukti mėšlungiai, pilvo oda nuo įsitempimo pradėjo trūkinėti, plaučius spaudė kiti organai, darėsi sunku kvėpuoti. Mane iškart guldė ant operacinio stalo, aš maldavau saugoti nėštumą, o manęs prašė leisti jį naikinti, kad galėtų išgelbėti mano pačios gyvybę. Po operacijos skyriaus vedėjas buvo atėjęs su manimi kalbėtis, kad nėštumo panaikinimas galėtų lemti mano gyvybės išsaugojimą ir greitesnį gijimą. Bet aš buvau pasiryžusi kovoti... Medikai neturėjo jokių konkretesnių vizijų, kaip ir kada viskas baigsis. Begalės adatų, vaistų, injekcijų, nemigos naktų ir sūrių ašarų...

Mano kūnas gyveno atskirą gyvenimą, tačiau po kiek laiko echoskopas parodė vieną įsitvirtinusį embrioną ir to man užteko – viltis, kad turėsiu vaiką, mane palaikė ir sugrąžino gyvenimo džiaugsmą. Dar po kurio laiko gydytojai pamatė ir antrąjį kūdikį, tačiau perspėjo, jog jis greičiausiai nesivystys, nes mažas. Po kelių dienų matė dvi plakančias širdeles, tačiau saugumo jausmo man niekas negarantavo. Galiausiai didysis embrionas išaugo į Uviuką, o mažoji buvo mergaitė Vėja.

– Dvyniai Uvis ir Vėja į šį pasaulį atkeliavo tik praėjus sudėtingų patirčių pilną kelią. Tačiau Umos atėjimo istorija gerokai ramesnė, tiesa?

36

– Ir pirmasis neštumas, kuris baigėsi persileidimu, ir antrasis, kuris prasidėjo stipria komplikacija, buvo kitokie. Suvokiau, kad vaikai taip paprastai į šį pasaulį neateis.

Ankstyvas gimdymas, kelios savaitės ligoninėje – tai visai kitokios tapimo mama patirtys. Pagimdžiusi dvynius negalėjau jų nė pamatyti, tačiau jie man padėjo suprasti, kokia galiu būti stipri. Dėl jų.

Atėjus antrajam dvynių gimtadieniui, viduje sau tyliai tariau, jog norėčiau trečio vaiko. Be streso, be bėgimo peilių ašmenimis, be injekcijų, be viso to chaoso mintyse ir akmens gerklėje. Jei tik likimas taip panorėtų... Pasirodo, tardama šiuos žodžius jau laukiausi Umos, tačiau to dar nežinojau! Blogą savijautą ir vėluojančias mėnesines nurašiau nuovargiui. Uma pasirinko geriausią laiką ateiti.

Pradžia buvo sunki – stipri toksikozė, beprotiški karščiai ir dvyniai, kurie aktyviai nori pažinti pasaulį. Be auklių, darželių ar kitos pagalbos su dvyniais komandiškai atlaikėme nėštumą, kuris, priešingai nei jų, užsitęsė net per ilgai!

Pagimdžiusi Umą jaučiausi kaip pačiame gražiausiame sapne. Ją iškart uždėjo man ant krūtinės, o aš buvau visiškoje euforijoje. Štai ką reiškia, kai gali iškart matyti, liesti, maitinti savo vaiką. Abi jautėmės nuostabiai.

– Tai koks gi jausmas tave aplankė, kai sužinojai apie Umos atėjimą?

– Kai sužinojau, jog laukiuosi, apsiverkiau, drebėjo visas kūnas ir net balsas. Dvynius buvau sumigdžiusi pietų miego, užsidariau vonios kambaryje ir verkdama paskambinau tuo metu išvykusiam vyrui. Jis apsidžiaugė. O manyje mėtėsi dviprasmiški jausmai. Viena vertus – visą gyvenimą svajojau apie tokį nėštumą, kuris tiesiog ateitų. Tačiau tuo metu buvau fiziškai išsekusi, galvon vis lindo mintys, ar sugebėsiu pasirūpinti visais trimis.

Vyras mane nuramino. Pajutau, kad Umos man labai reikėjo. Jaučiau, kad laukiuosi mergaitės, nors lytį mums patvirtino tik po penkių mėnesių. Pirmąjį trimestrą neleidau sau pernelyg džiaugtis, matyt, buvusios patirtys pristabdė geras emocijas. Bet prasidėjus antrajam trimestrui manyje tiesiog sproginėjo džiaugsmo fejerverkai – norėjosi rodyti emocijas visam pasauliui. (Šypsosi.)

37

38

39

40

– Kokie didžiausi iššūkiai jūsų šeimai kyla šiandien?

– Tikriausiai didžiausias iššūkis yra suderinti vertybes, požiūrį į auklėjimą. Šeimoje daug vaikų, visi jie asmenybės, turinčios savitų poreikių, emocijų, o tai reikia sugerti, surankioti, kiekvienam pabūti ir draugais, ir tėvais. O ir mes su vyru esame visiškai skirtingos asmenybės, nevienodai auklėtos ir ilgai gyvenusios skirtingus gyvenimus. Kadangi daugiausiai laiko per dieną su vaikais leidžiu aš, natūralu, jog jie mane mato visokią – ne tik laimingą, bet ir griežtesnę, ir reiklesnę, ir pavargusią ar verkiančią. O didžiausias mano asmeninis motinystės iššūkis yra atrasti ramybę viduje, kai jos nėra aplink, ir neteisti savęs, jei kažkas nepavyksta tobulai.

– Papasakok mums – tai kokie jie, tavo vaikai?

– Jie visi labai skirtingi. Miego ritmu, pomėgiais, emocijomis, elgesiu – viskuo. Uviukas labai rūpestingas, visada surenka visus savo ir sesės daiktus, padeda sesei, mėgsta kartu gaminti ir man ar tėčiui ruošiant maistą visada ateina padėti, labai gerai skaičiuoja, dėlioja dėliones, net ir skirtas daug vyresniems vaikams. Vėja kartais stipriai kovoja už savo nuomonę, o kartais yra tikras švelnumo gūsis. Ji mane itin nustebino savo meile Umai. Savo noru su ja žaidžia, Umai pravirkus pirmiau už mane nubėga prie lopšio ir pasupa, be galo švelniai ja rūpinasi – atrodo, joje užkoduotas motinystės jausmas. Uma sparčiai auga ir tobulėja, šešių mėnesių jau ne tik pati atsisėda, bet ir atsistoja. Labai tvirta, linksma, rami mergytė. Dvyniai Umai yra geriausi mokytojai. Su Uma išties viskas daug paprasčiau, lengviau, laisviau.

– Kas auginant vaikus judviem su vyru svarbiausia? Ar kada pasvajojate, kokiais žmonėmis jie bus užaugę?

– Man labai norisi, jog jie užaugtų gerais žmonėmis. Tikiu, jog tada bus ir laimingi. Apie sveikatą nė nekalbu, ji visų svarbiausia. Vyrui atrodo svarbiausia vaikams netrukdyti.

Juk iš tiesų, vaikai daug ką jaučia geriau už mus, kai jiems nedraudi, neaiškini ir nemokai taisyklių, jie savaip suprasdami pasaulį daro teisingus sprendimus. Žinoma, svarbus saugumas, tačiau ne toks, kuris vaikui uždraustų mokytis ir atrasti dalykus savo patirtimi. Svarbiausia vaikams sudaryti tinkamas sąlygas ir skatinti juos niekada nenustoti tyrinėti.

„DIDŽIAUSIAS MANO ASMENINIS MOTINYSTĖS IŠŠŪKIS YRA ATRASTI RAMYBĘ VIDUJE“

– Vardą Umai išrinkote jau jai gimus. Kodėl Uma? – Išrinkti Umai vardą padėjo Vėja. Kartą, dar nežinodami, jog laukiamės mergaitės, su vyru rašėme visokius vardus ir staiga paklausėm Vėjos, koks vardas tiktų sesei. Ji taip staigiai atšovė: „Numa!“ Turėjome ilgą sąrašą ir prieš pat gimimą buvome apsistoję ties kitu vardu, tačiau dukrai gimus iškart supratome, kad jis jai netinka. Vardas Uma atėjo trečią dieną, galvojant apie jo reikšmę – ramybė.

– Toma, daug kalbi apie motinystę ir iššūkius šiame kelyje. Kodėl tau svarbu tuo dalintis?

– Išsikalbėjimas gydo, padeda. Bendravimas socialinėje erdvėje vyksta abipusiškai. Išsikalbu aš, išsikalba man. Atradau bendrystę, erdvę, kurioje man visai gera būti. Nemeluosiu, kartais ten visko per daug, tačiau mano pasirinkimas – būti savimi, atsiriboti ir eiti savo pasirinktu keliu. Man patinka rašyti, fotografuoti, skleisti geras emocijas, įkvėpti, net tapti drauge nepažįstamiesiems. Džiaugiuosi, kad mano žodis gali pasiekti daugiau žmonių, todėl stengiuosi kalbėti apie patyčias, apie meilę sau, visą žmogaus jausmų spektrą. Daug kalbu apie tai, kad motinystė turi visokiausių nuotaikų, jausmų ir visi jie gražūs.

– Jei reiktų nupasakoti jausmą, ką reiškia auginti keturis vaikus...

– Kartais tai reiškia didelį chaosą, betvarkę, nuovargį, bet iš esmės – pilnatvę. Vaikai augina mane pačią. Keturi vaikai reiškia ir didesnes išlaidas, didesnį automobilį, retesnį poilsį, visgi neįsivaizduoju savo gyvenimo be jų. Jie man suteikia stiprybės, pasitikėjimo, įkvepia mane – už tai jiems esu dėkinga.

41

42

43

44

45

Surink visą „Lamų slėnio“ albumų kolekciją!

Metinė „Lamų slėnio“ prenumerata – net 28 proc. pigiau zurnaluprenumerata.lt/prenumerata/lamu-slenis 46

– Neabejoju, kad kartais norisi trumpam nuo šios kompanijos pabėgti. Kaip atrodo tavo laikas vienumoje?

– Neturiu tokio. Žinau, jog kažkada jis ateis ir tuomet svajosiu apie laiką, kurį turiu dabar. Todėl atsiduodu akimirkai ir nenoriu niekur nuo vaikų pabėgti. (Šypsosi.)

Kai vaikai miega, turiu progą pabūti ramiai, tada dirbu.

O kartais tas akimirkas leidžiu sau ir pailsėti, bet iš esmės mano galvoje nuolat kažkas vyksta, todėl vienumos kol kas nepatiriu.

– Ar ko nors šiame kelyje bijai?

– Bijau kasdien. Bijau, jog vienaip ar kitaip pasakytas mano žodis gali turėti įtakos jiems ateityje, bijau, jog pasielgiu netinkamai, bijau, kad jiems skaudės. Bijau, kad iš jų niekas nesityčiotų, bijau, kad jie nesityčiotų iš kitų.

Aplink pilna visokiausių scenarijų ir nežinia, ko vaikai prisirankios. Man baisu, kad nuėjus į žaidimų aikštelę vyresni vaikai jau gėdija ir diskriminuoja, apkalba ir nurodinėja. Man baisu, kad tokioje aplinkoje reiks augti ir mano vaikams, bet suprantu ir tai, kad negaliu jų įkišti į laimės burbulą.

– Ko šis etapas tave išmokė kaip mamą, žmoną, moterį?

– Motinystė išmokė, jog neturiu ribų. Išmokė nekurti lūkesčių kitiems, tik sau. Taip daug rečiau nusiviliu kitais žmonėmis. Žinoma, to mokausi kasdien. Juk negali savęs užprogramuoti nepervargti, nesitikėti, nelaukti, nenorėti.

Kasdien dirbdama su savimi aš mokausi priimti.

– Toma, o kaip atrodo vasara jūsų šeimoje? Kokių kvapų, patirčių, jausmų ji pilna?

– Vasara yra mėgstamiausias mano metų laikas ir nesvarbu, karšta ji ar lietinga. Vasara visad pilna spalvų, skonių ir kvapų. Man beprotiškai gera laiką leisti lauke.

Namų kieme, terasos pastogėje ar Nidos pajūryje. Mūsų vasara pilna visko. Ji prabėga greitai, tačiau įsimintinai.

Vasaromis daug būname Nidoje, o tai reiškia, jog praktiškai visą dieną kartu su mumis laiką leidžia ir vyras – dvyniai dėl to beprotiškai laimingi. Ryte susiruošiame, sėdame ant dviračių, prisikabiname priekabas su visais vaikais bei daiktais ir keliaujame. Galite įsivaizduoti, ką reiškia nukeliauti prie jūros su trimis mažyliais! Šie vasaros nuotykiai yra patys nuostabiausi.

47

48

DIZAINO PAŽINTIS

FORMOS SU JAUSMU Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Hay“ archyvas

„Jei daiktas atlieka funkciją, dar nereiškia, kad jis yra sėkmingo dizaino pavyzdys. Mums reikia formų su jausmu“, – sako Paryžiuje gyvenantys kūrėjai broliai Ronanas ir Erwanas Bouroullecai. Šis sakinys idealiai apibūdina jų kūrybinį kelią ir požiūrį į kiekvieną pasaulį išvystantį dizaino kūrinį. Vienas iš jų – bendras brolių Bouroullecų ir danų gamintojo „Hay“ darbo vaisius – lauko baldų serija „Palissade“.

49

50

Nuo pat gyvavimo pradžios „Hay“ per pasaulį žengia su šūkiu, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gerą dizainą. Ir dabar, kai ne tik danų, bet ir viso pasaulio dizaino viršūnėse besipuikuojantis „Hay“ bendradarbiauja su garsiausiais šių dienų dizaineriais, šis šūkis nepraranda savo svarbos. „Palissade“ – tai baldai, mintimis nunešantys į Paryžių.

Prieš akis iškyla žavingieji Liuksemburgo sodai ir jau ikoninės tapusios žalios metalinės kėdės, netvarkingai išmėtytos aplink gaivia vandens srove pulsuojantį didingą fontaną.

Kolekcijos kūrimo laikas – tik dar vienas akivaizdus dizainerių atidumo ir kruopštumo įrodymas. Ją broliai kūrė net dvejus metus. Kolekcija sudaryta iš keturiolikos skirtingų baldų tipų, kuriems būdingos tos pačios principinės simetriškos geometrinės formos. Stalai, kėdės, krėslai, suoleliai – kolekcijoje yra viskas, ko gali prireikti kuriant įspūdingą savo privačios ramybės oazės dizainą.

kraštovaizdį, tiek į urbanistinę aplinką. Tai ilgaamžiai baldai, sukurti taip, kad bėgant metams taptų tik dar įspūdingesni: jų ilgaamžiškumą garantuoja specialiomis technologijomis apdorotas plieno rėmas – sukuriama elastinga danga, užtikrinanti apsaugą nuo bet kokio aplinkos poveikio. Grakštus, bet patvarus siluetas, klasikinės formos ir paprastos konstrukcijos – kiekvienas baldas sukurtas taip, kad atsisėdus būtų lengva kūną išlaikyti patogioje pusiausvyroje. Švelni pilka, tamsi grafito ir alyvuogės žalumo spalvos idealiai dera tiek natūralistinėje, tiek miesto aplinkoje, todėl baldai gali būti lengvai pritaikomi sodyboje, kiemo terasoje, balkone ar viešosiose erdvėse.

Norėdami plačiau susipažinti su prekės ženklu „Hay“ ir lauko baldų kolekcija „Palissade“, užsukite į interjero salonus „Skandinaviški interjerai“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Spalva ir forma – tai du elementai, leidžiantys „Palissade“ lauko baldams natūraliai įsilieti tiek į natūralų

51

APIE VERSLĄ, SANTYKIUS IR LENKTYNIŲ TRASAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Kuriant verslą ir priimant sprendimus skaičiai neturėtų būti pagrindinis rodiklis, teigia Tomas Šlimas, kartu su broliu Andriumi įkūręs elektroninių parduotuvių darbą palengvinančią programėlę „Oberlo“. Svarbiau pasikliauti nuojauta, savo ir kitų patirtimi.

Juk versle, kaip ir santykiuose, didžiausia vertybė yra žmonės. Jam antrina ir žmona, lenktynininkė, „Porsche Baltic“ komandos narė Ieva Šlimas. Jau daugiau nei vienuolika metų būdami drauge jie mokosi dalykų, kuriuos taiko tiek valdydami verslą, tiek milžinišku greičiu lėkdami lenktynių trasa.

52

53

– Šiandien šalia su broliu Andriumi įkurto „Oberlo“ pavadinimo viešojoje erdvėje neretai eina epitetai „sėkmingiausias“ ar „elitas“. Tomai, papasakok, tai ką iš tiesų reiškia sukurti ir valdyti tokio dydžio verslą? Jei pažvelgtum iš šalies – koks tas tavo gyvenimas?

Tomas: Sukurti – jausmas geras, tačiau apie jį galvoji retai.

Valdyti bet kokią verslo dalį – didžiulė atsakomybė, stresas ir jaudulys. Jau tapę įprasta, kad visi lyginame tai, ką turime, su tuo, ką norėtume turėti. Visai nesvarbu, kalba sukasi apie verslą, šeimą ar save. Ir tas skirtumas sukelia daug diskomforto. Diena iš dienos stengiuosi iš šio diskomforto semtis energijos ir ją telkti į to skirtumo mažinimą.

Na, o mano gyvenimas niekuo nesiskiria nuo kitų – šeima, darbas, draugai ir asmeninis tobulėjimas. (Šypsosi.)

54

– „Oberlo“ turi padalinių Vokietijoje, Kanadoje, net Kinijoje. Kaip dažnai reikia dalyti savo gyvenimą tarp šių šalių?

Tomas: Pačioje pradžioje tekdavo dažnai. Vokietijoje gyvenau dvejus metus, Kinijoje – keturis mėnesius, o Kanadoje lankydavausi kiekvieną metų ketvirtį. Dabar visur turime komandos narių, kuriais pasitikime, tad taip dažnai lakstyti nebereikia.

– Kiek versle veikia pragmatiškas požiūris, skaičiavimai, o kiek – asmeninė nuojauta? Kaip buvo „Oberlo“ atveju?

Tomas: Būtina atkreipti dėmesį į skaičiavimus, bet besąlygiškai kliautis vien skaičiais rizikinga. Su jais labai lengva apgauti ir save, ir kitus. (Šypsosi.) Todėl tikiu, kad skaičiai turi būti sprendimų dalis, bet būtina pasitelkti asmeninę ir kitų žmonių nuojautą bei patirtį. Verslo sukūrimo istorijos, man

atrodo, niekada nebūna tik išskaičiuotos.

Su „Oberlo“ viskas įvyko labai organiškai. Andrius ir aš turėjome elektroninę parduotuvę platformoje „Shopify“, kur pardavinėjome įvairius produktus trikampės prekybos pagrindu (angl. dropshipping) – supaprastintai galima paaiškinti, tad tai modelis, kai prekes tiekėjas siunčia tiesiai tavo klientui ‒ taigi tau pačiam nereikia jų sandėliuoti ir siųsti.

Mums sekėsi gerai – pasiekėme virš trijų milijonų dolerių apyvartą. Nepaprastai daug išmokome: aš – kurti reklamas, Andrius – valdyti tiekimo grandinę su tiekėjais Kinijoje, abu bendrai – vystyti elektroninės prekybos verslą. Po gerų metų supratome, kad atėjo tinkamas laikas verslą parduoti. Taip ir padarėme – pasiūlėme savo tiekėjams perimti verslą, jie sutiko, nuvažiavome į Kiniją ir pardavėme. (Šypsosi.)

„TIKIU, KAD SKAIČIAI TURI BŪTI SPRENDIMŲ DALIS, BET BŪTINA PASITELKTI ASMENINĘ IR KITŲ ŽMONIŲ NUOJAUTĄ BEI PATIRTĮ.“

Tada konkrečių planų kitam verslui dar neturėjome. Iki tol su keliais draugais nuomojomės biurą, o kažkuriuo metu visi pagalvojome, jog reiktų padėti kitiems „Shopify“ elektroninės prekybos verslams. Atrodo, tuo metu žinojome, ko reikia kitiems parduotuvių savininkams, – juk patys ką tik buvome buvę tose rogėse. Visi kartu nusprendėme sukurti kelias „Shopify“ programėles, kurios palengvintų elektroninių parduotuvių darbą. Viena iš tų programėlių ir buvo „Oberlo“.

55

56

57

„SANTYKIAI SU ŽMONĖMIS YRA LABAI SUDĖTINGAS PROJEKTAS. TVIRTAI TIKIU, KAD TIE, KAS Į JUOS NEŽIŪRI RIMTAI, TURĖS SUNKUMŲ VISUR – IR VERSLE, IR ŠEIMOJE, IR VISUOMENĖJE.“

– Tomai, santykiai ‒ ne ką mažiau sudėtingas projektas nei verslas, tiesa?

Tomas: Versle didžiausias svertas yra žmonės. Nesvarbu, ar tai dviejų, ar tūkstančio žmonių įmonė. Tam, kad pasiektum daugiau, tau reikės kitų pagalbos. O tam, kad žmonės dirbtų su tavimi ir siektų to paties, ko ir tu, reikia juos gerai suprasti, užsitarnauti jų pasitikėjimą, lojalumą, atsidavimą. Tai ir yra santykiai.

Bendrąja prasme santykiai su žmonėmis yra labai sudėtingas projektas. Tvirtai tikiu, kad tie, kas į juos nežiūri rimtai, turės sunkumų visur – ir versle, ir šeimoje, ir visuomenėje.

– Ar yra taisyklių, kurias iš verslo galima perkelti ir į santykius, šeimą?

Tomas: Nemanau, kad yra kažkokių taisyklių. Apskritai neatskirčiau verslo, šeimos, namų. Man atrodo, kad bet kuriame kontekste išmoktos pamokos gali būti pritaikomos visur kitur. Išmokęs būti geresniu klausytoju darbe, negali namie to pamiršti.

– Ieva, o kokios taisyklės galioja lenktynių trasoje?

Ieva: Lenktynių trasoje galioja ir rašytos, ir nerašytos taisyklės – jos yra visa ko pagrindas. Vėliavos, lentelės, teisėjų nurodymai ne tik užtikrina sklandžią lenktynių eigą, dalyvių saugumą, bet ir paaštrina atmosferą ir skatina konkurenciją. Žiedinės lenktynės ‒ lyg žaidimas su labai aiškiomis taisyklėmis ir aukšta disciplina. Limitų nėra, jų kiekvienas lenktynininkas ieško asmeniškai. Tereikia paisyti taisyklių, spausti akceleraciją anksčiau už kitus ir šlovė tavo!

Prieš lenktynes su vairuotoju ir automobiliu dirba būrys žmonių. Komandoje kiekvienas yra atsakingas už labai aiškias užduotis – jos labai svarbios, kad automobilis važiuotų kaip galima geriau, kad būtų pasiektas pats aukščiausias įmanomas rezultatas. Automobilio sureguliavimas, balansas, ratų suvedimas, lenktynių 58

strategija, vairuotojų pasikeitimai, treniruotės ‒ tai gula ant visų komandos narių pečių. Tačiau viskas pasikeičia, kai automobiliai išsirikiuoja prie starto linijos.

Didelės komandos pasiruošimas ir darbas atiduodamas į vieno žmogaus rankas.

Vienas iš labiausiai man patinkančių pojūčių už vairo – visiška koncentracija. Sėdint lenktyniniame automobilyje prie starto linijos kartu su dvidešimt penkiais konkurentais ir laukiant lenktynių pradžios kyla daug pojūčių, bet pats svarbiausias – susikaupimas. Kartais tenka taip susikoncentruoti, kad, atrodo, su visu kūnu susikoncentruoja net plaukai! Tai man šiame sporte ir patinka. Žmonės mane apibūdina kaip greitą, ekspresyvią ir energingą. Ir pati dažnai jaučiu, jog turiu daugiau energijos, nei man jos reikia. Bet žiede būtent tai ir panaudoju. Na, o susikaupimas, būtinas vairuojant sportinį automobilį, ‒ sakyčiau, kad jis kelia priklausomybę. Kartą paragavęs negali sustoti. Manau, būtent dėl to daug metų sportuoju, o dabar jau ir vairuoju žiede. Visiška minčių ir kūno koncentracija yra nuostabus jausmas, kuris veda į didelius rezultatus.

– Ar išmoktas pamokas parsineši namo?

Ieva: Santykiuose su Tomu esu vienuolika metų – dar metai ir būsiu baigusi dvi mokyklas! ( Juokiasi.) Sakyčiau, kad daugiau išmoktų pamokų yra iš santykių – jas pritaikau žiede. Kantrybė, užsispyrimas, ištvermė ir nusiteikimas – prieš vienuolika metų šių savybių neturėjau, o šiandien šie bruožai yra, ir man stipriai padeda tiek žiede, tiek bet kurioje kitoje veikloje.

Na, o žiedinės lenktynės, žinoma, suteikė suvokimą apie automobilį ir jo valdymą. Viskas prasidėjo simuliatoriuje nuo elementariausios teorijos apie automobilio inercijos jėgą, masės centro pokytį, slydimą, korekciją. Šios pamokos davė gilesnį suvokimą apie mašinos valdymą ne tik žiede, bet ir miesto gatvėse, kur reakcijos laikas ir atliktas manevras gali būti lemiami.

59

60

61

„VYRŲ TARPUSAVIO KONKURENCIJA YRA LABAI AŠTRI IR KARTI, TAČIAU MERGINŲ PERGALĖS IR GERI REZULTATAI DŽIUGINA VISUS. “

– Girdėjau, kad vos išsilaikiusi teises jau mėgai greitį. Kaip tave sužavėjo šis sportas?

Ieva: Taip! Tikra tiesa, jau nuo mažens mėgau greitį. Negana to, kad pati buvau greita, mane visada traukė adrenalinas ir iššūkiai. Kai tik išsilaikiau teises, tėtis nuo pirmųjų važiavimų kartodavo, kad vairuoju gerai, užtikrintai, tik truputį per greitai! ( Juokiasi.)

Automobilių sportas mane natūraliai patraukė, kai pirmąjį kartą pabandžiau vairuoti sportinį automobilį. Tai buvo praėjusiais metais. Turbūt niekada nepamiršiu tos gruodžio 4-osios: Šiaulių autodromo trasa, aš ir „Porsche 718 Cayman GTS“. Nuo tos dienos turėjau vienintelį siekį – išvažiuoti į tikrą trasą. Juokinga, nes tuo metu nė minties nekilo apie lenktynes! O po šešių mėnesių dalyvavau Baltijos šalių ištvermės čempionato I-ajame etape Rygoje, Bikernieku trasoje. Dabar, po pirmojo lenktynių sezono, suprantu, kad tėčio pastaba „tik truputį per greitai“ ir yra atsakymas, kodėl lenktyniauju.

– Kas šiandien šiame sporte traukia, jaudina labiausiai?

Ieva: Automobilių sporte mane labiausiai traukia greitis, disciplina ir, žinoma, noras laimėti. Per pirmąjį sezoną paprastai pergalių iškovojama nedaug, tačiau man ir visai „Porsche Baltic“ komandai šis sezonas buvo nerealus – penkerios lenktynės ir penkios prizinės vietos. Neslėpsiu, užlipti ant apdovanojimų podiumo yra tikrai didelis džiaugsmas!

Be greičio ir pergalių, tai – nepakartojamos emocijos ir gerai praleistas laikas.

Dauguma lenktyniaujančių žmonių šiame 62

sporte atsiranda labai organiškai, nuo pat mažens. Iš tėvų perimtas hobis, kartingų lenktynės ar dalyvavimas slalome per daug metų atveda iki aukštesnio lygio lenktynių.

Tačiau mano gyvenime automobilių sportas atsirado labai netikėtai ir viskas įvyko žaibo greičiu. Spontaniška mintis apsilankyti simuliatorių akademijoje ir gauti patarimų, kaip trasoje valdyti automobilį, virto teorijos gilinimu ir intensyviomis treniruotėmis.

– Su kokiais stereotipais susiduria moteris sporte, kuriame didžioji dauguma – vyrai? Kodėl moterys taip retai renkasi lenktynių trasą?

Ieva: Man asmeniškai dar neteko susidurti su jokiais stereotipais. Tikiuosi, taip bus ir ateityje! Šiuo klausimu esu gana arši.

Esu lygybės tarp vyrų ir moterų siekėja. Nėra nieko, ko moterys negalėtų atlikti taip pat arba geriau už vyrus. Šiame sporte, kuriame dominuoja vyriškoji lytis, esu mylima ir gerbiama. O kiekviena iškovota pergale džiaugiuosi ne tik aš, bet ir kiti lenktynininkai.

Prisimenu, priešpaskutiniame čempionato etape Rygoje rezultatas tarp antrosios ir trečiosios vietos buvo gana nedidelis, bet sugebėjome išlaikyti persvarą ir užimti antrą vietą. Atsiimant taures trečiosios vietos komandos narys spausdamas man ranką sakė: „Labai skaudu, bet gerbiu ir sveikinu.“ Vyrų tarpusavio konkurencija yra labai aštri ir karti, tačiau merginų pergalės ir geri rezultatai džiugina visus. Man atrodo, vyrai merginas automobilių sporte priima labai svetingai.

63

64

65

66

– Ieva, po šešių mėnesių treniruočių simuliatoriuje pavasarį jau važiavai tikra trasa.

Kaip prisimeni savo pirmąjį važiavimą? Kokios emocijos virė viduje?

Ieva: Emocijų buvo labai daug ir visos intensyvios! Pirmą kartą dalyvaujant lenktynėse su dideliu automobilių srautu buvo labai daug baimės.

Neslėpsiu, jaudulio buvo daugiausia, bet čia vėl sugrįšiu prie to, ką myliu šiame sporte, ‒ susikaupimo ir koncentracijos. Sėdus už vairo teko pamiršti jaudulį ir daryti, ką galėjau geriausia.

Išskyrus didelį mašinų srautą, viskam buvo pasiruošta treniruočių metu. Trasa, stabdymo taškai, „apexai“ – viskas buvo žinoma ir ištobulinta kartu su treneriu Tauru Tunyla.

Taigi pirmosios mano lenktynės praėjo geriau nei gerai. Na, o lipti ant podiumo lenktynių pabaigoje vainikavo visą vakarą. Niekada nepamiršiu, kaip su Andriumi ėjome susikabinę per pečius, išsišiepę iki ausų. Tada atrodė, kad laimėjome ne prizinę vietą, o F1 čempionatą!

– Tomai, koks jausmas stebėti žmoną skriejant lenktynių trasa? Juk ir tau pačiam lenktynės nesvetimos, tiesa?

Tomas: Geras! Kitaip negu įprasta manyti, automobilių lenktynės ‒ santykinai saugus sportas. Taigi dėl to visai nesijaudinu. O emocijų daug. Ieva šį sezoną lenktyniavo „Endurance“ čempionate. Kiekvienas etapas – šešių valandų nepertraukiamos lenktynės, ir per tiek laiko daug visko nutinka.

Mano supratimas apie automobilių sportą labai ribotas. Tik tiek, kiek papasakoja Ieva ar brolis Andrius. Pats kol kas dar dvejoju, juk šeimoje užtenka ir dviejų lenktynininkų. (Šypsosi.)

– Žvelgiant iš šono atrodo, kad gyvenate labai dinamišką gyvenimą. Ar nuobodulys ‒ jums pažįstamas jausmas?

Ieva: Nepasakyčiau, kad gyventume labai aktyvų gyvenimą. Aš dažniau susimąstau, kiek dar daug dalykų mane domina, kaip

noriu visus juos išbandyti! Veiklos, kuriomis užsiimame, ateina labai natūraliai, o ir laiko joms visoms tada surandame. Kalbant apie nuobodulį, labai seniai jutau šį jausmą. Manau, kad nuobodulys ateina iš nežinojimo, ko nori. Aš taip pat ne visada ir visur žinau, bet keletas dalykų man labai aiškūs. Jei turiu laisvo laiko, jis bus skirtas dalykams, kurie man teikia didžiulę laimę ‒ ir tai tikrai nėra gulinėjimas lovoje.

Tomas: Aš suprantu, kodėl gali taip atrodyti: mano darbas ir Ievos lenktynės mums davė galimybę nemažai keliauti. Pastaruoju metu sau išsikėlėme tikslą užuot buvę namuose daugiau laiko praleisti aktyviai gamtoje: važinėjame dviračiais, sportuojame, stovyklaujame.

– Tomai, Ieva, kaip atrodo jūsų laisvalaikis?

Ką drauge mėgstate veikti?

Tomas: Pastaruoju metu daug važinėjame plento dviračiais. Ieva jau daug metų sportuoja „CrossFit“. Aš mėgstu skaityti knygas. Na, o žiemą ruošiamės sėsti ant enduro motociklų.

Vasarą laisvalaikis kitoks – lenktynės, vestuvės, krikštynos ar kitos šeimos, draugų šventės.

Stengiamės praleisti kuo daugiau laiko kartu ar su šeimos nariais. Ypač kai mano darbo dienos pastaruosius metus leidžiamos Berlyne.

Ieva: Tiesiogiai vienas su kitu konkuruojame. Sekame vienas kitą, žiurime, kuris palaiko geresnį ritmą. ( Juokasi.) Dviračiai, bėgimas, neseniai atsiradusi nauja aistra gatviniams ir enduro motociklams.

– Kokiais jausmais, planais ir idėjomis jūsų šeima gyvena dabar?

Ieva: Stengiamės neapsileisti ir toliau užsiimti veikla, kuri mums patinka. Panašu, kad šis laikas mums žada pokyčius. Labai seniai svajojame apie sodybą. Po ilgų paieškų pagaliau radome savo svajonę, tad šis metas išties labai jaudinantis – greitu metu turėtume įsikurti naujuose namuose vidury miško.

67

68

ADRENALINAS – JŲ LAIMĖS ELIKSYRAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Šeima jiems – linksmas nuotykis, pagardintas netikėtumo prieskoniais.

Argi galėtų būti kitaip, kai adrenalino genas joje giliai įsišaknijęs dar nuo prosenelių laikų? Muzikinio klubo „Tamsta“ vadovės Onos Skernevičiūtės ir jos vyro motoakrobato, Lietuvos ir Europos čempiono Aro Gibiežos kasdienybė – tai plieninių žirgų tramdymas, pašėlę šokiai vandenyje, laukinės bangos ir galingi vėjai. Net jų meilės istorija prasidėjo ekstremaliai – skraidant virš tviskančio vandens.

69

– Arai, tu pristatomas kaip geriausias Lietuvos motoakrobatas ir vienas novatoriškiausių žmonių motoakrobatų pasaulyje. O kaip pats prisistatytum?

Aras: Paprastai – esu žmogus, kuris sutramdo motociklą.

– Motoakrobatika – koks tai sportas? Kokių savybių jam reikia?

Aras: Tai įtemptas, daug fizinių pastangų, koncentracijos bei vidinės ramybės reikalaujantis sportas. Menkiausia klaidelė gali kainuoti ir keletą kaulų lūžių.

– Arai, ar tiesa, kad motociklais susižavėjai dar vaikystėje? Skaičiau, kad savo karjerą pradėjai nuo motorolerio, kurį padovanojo senelis...

Aras: Tiesa, pirmąją motorinę dviratę transporto priemonę kartu su sese gavome iš senelio. Kiek pamenu, jau po kelių savaičių skriejau ant galinio rato – tai buvo nerealus jausmas. Juk mindamas dviratį visada ir svajodavau lėkti būtent taip!

– O kas šiame sporte tave įkvepia, jaudina labiausiai?

Aras: Labiausiai mane įkvepia žmonės, stebintys mano pasirodymą, – šypsenos jų veiduose neįkainojamos. Energija, kurią gauni, yra aukščiau už adrenaliną, ir visas šis jausmų kratinys yra tikrų tikriausias laimės eliksyras. (Šypsosi.)

– Pirmosiose varžybose sudalyvavai būdamas vos šešiolikos. Kas tave, jauną vaikiną, paskatino tapti profesionalu motoakrobatu?

Aras: Niekada negalvojau apie profesionalo karjerą, tačiau visada norėjau atlikti kitiems nesuvokiamus triukus ir kontroliuoti motociklą taip, lyg aš ir jis būtume viena. Treniruodavausi septynias dienas per savaitę, apie motociklus galvojau nuolat, tad būdamas šešiolikos jau buvau pasiekęs gana aukštą lygį. Varžybos taip pat suteikia neįkainojamos patirties – kitą dieną po jų jautiesi nepalyginamai stipresnis.

– Ona, o koks jausmas stebėti Arą ant motociklo?

Ona: Man labai baisu, todėl stebėti jį atliekant triukus būna itin sunku. (Šypsosi.) Nežinau, ar pats Aras bijo, turbūt aš bijau už mus abu! Per kiekvieno triuko nusileidimą sulaikau kvėpavimą, o viduje sukyla baisus jaudulys.

70

71

72

73

74

– Onute, juk tu ir pati neabejinga ekstremalioms veikloms! Kurios jų jūsų šeimoje pačios mylimiausios?

Ona: Labai mėgstame vandenį, ir, žinoma, motociklus bei asfaltą. Sūnus Nojus ir aš galėtume mirkti vandenyje visą dieną – esame vandens žmonės, o Aras irgi neatsilieka. Vasaromis mėgstame plaukioti vandenlentėmis, jėgos aitvarais ir važinėtis kalnų dviračiais, niekada nepamirštame romantiškų pasivažinėjimų motociklais (nors pastaruoju metu vis rečiau). Žiemomis mėgstame slidinėti, beveik kasmet keliaujame sudalyvauti Lietuvos kalnų slidinėjimo varžybose, mėgėjų klasėje. Šią žiemą, kai Aras dalyvavo ture Indijoje, slidinėti ir pasigrožėti kalnais vykome dviese su Nojuku.

Tikiuosi, jau kitais metais pavyks sūnų pastatyti ant vaikiškų slidžių.

– Kada judu savyje pastebėjote nenumaldomą nuotykių troškimą, viduje užkoduotą adrenalino geną?

Aras: Niekada jo nereflektavau. Manau, tiesiog su juo gimiau – man tai visiškai natūralus jausmas. Kiek save pamenu, visą gyvenimą buvau ekstremalesnis už savo bendraminčius.

Ona: Aš augau tarp dviejų nutrūktgalvių brolių – buvau mažiausia šeimoje. Mano broliai taip pat užsiima skirtingomis ekstremaliomis sporto šakomis, o aš norėdavau visur keliauti kartu, būti kaip jie. Broliai – mano autoritetai, tad teko nuo pat mažens susidurti su ekstremaliais išbandymais. Slidinėdama esu net po sniego lavina palindusi! Mane surado ir iškasė, buvau visiškai užpilta sniegu, kyšojo tik rankos pirštukai...

Mano ir Aro seneliai – draugai. Jiedu – sporto meistrai, adrenalino netrūko nė vienam. Senelis yra pasakojęs, kad mano prosenelis taip pat buvo didelis adrenalino mylėtojas, mėgdavo visokiausius iššūkius. Kartą su draugu sukirto rankomis, kad užlips ant bažnyčios bokšto ir ant kryžiaus uždės savo kepurę. Neįtikėtina, bet jam pavyko. Skernevičių giminėje adrenalino genas tikrai stiprus! Mano broliai net neturi baimės jausmo. Aš jo tikrai turiu, tačiau kažkokia nesuvaldoma energija vis tiek traukia už rankos, verčia rizikuoti ir pajausti adrenaliną. Matyt, reikiamu metu suveikia adrenalino genas!

75

76

77

– Ar kada galvojote, ko toks gyvenimo būdas duoda jūsų šeimai, kaip praturtina judviejų tarpusavio santykius?

Ona: Mūsų gyvenimas yra didelis nuotykis. Aro kelionės, pasirodymai, įvairūs jo projektai, filmavimai, fotosesijos – gyvenime nuolat vyksta kas nors naujo ir be galo įdomaus. Labai įdomu gyventi su tokiu žmogumi kaip Aras, žaviuosi jo sugebėjimais ir idėjomis. Jo sportas – tai ne tik gebėjimas puikiai valdyti motociklą. Tai menas. Lyg šokis, kuriam reikia kurti idėjas, atrasti nematytas vietas. Tai jis rodo triukus ant užšalusio ežero žiemą, tai po vandeniu, tai ant plausto ežero viduryje ar sugriuvusiame vyno fabrike...

Aš dirbu su muzika, tad ir pati kasdien susiduriu su kūryba. Vadovauju jau penkiolika metų gyvuojančiam „Tamstos“ muzikos klubui. Esame iš labai skirtingų sferų, tačiau mus sieja tai, kad abu visada esame kūrybinėse kančiose. Dažnai vienas kitam padedame, nuolat galime vienas kitą papildyti. Mes esame ne tik vyras ir žmona, bet ir geriausi draugai. Dievinu, ką daro Aras, o jis myli muziką ir džiaugiasi mano darbais.

– Ona, Arai, pakalbėkime apie meilę. Kaip judu atradote vienas kitą?

Aras: Buvo 2017-ųjų liepa. Dėl fotosesijos iš turo po Europą savaitei sugrįžau Lietuvon. Su fotografu sėdėjome kavinėje ir galvojome įvairiausias idėjas. Sugalvojome, kad būtų įdomu atlikti triukus viduryje ežero, o aplink galėtų skraidyti vandenlentininkai. Jeigu ant lentų skrietų moterys – būtų išvis wow. Fotografas užsiminė pažįstantis vieną vandenlente plaukiojančią merginą ir prižadėjo kažką sugalvoti. Nuvykęs apžiūrėti lokacijos susipažinau su Ona. Kitą dieną įvyko fotosesija, kurioje abu sudalyvavome. Pavyko puikiai: nuotraukoje aš ant galinio motociklo rato, o Ona tiesiog skrenda virš manęs su lenta. Būtent tą nuotrauką vadinu mūsų pirmuoju pasimatymu. Vėliau viskas vyko savaime.

Ona: Iš tiesų, susipažinome ant vandens. Vanduo – tai mano prigimtis, ten ir prasidėjo mūsų meilė. Viena vasaros dieną atvykau į vandenlenčių parką treniruotis ir matau, kaip ant tiltelio žygiuoja trys vyrukai.

Vienas iš jų – mano draugas fotografas. Susimojuojame, pasisveikiname, aš, žinoma, pasimaivau. (Šypsosi.)

78

79

80

81

82

83

TAPKITE MAŽA, BET SVARBIA MŪSŲ KOMANDOS DALIMI!

84

Išlipu iš vandens ir gaunu kvietimą: „Ten sėdi atletas, pasaulio čempionas, motoakrobatas Aras Gibieža ir nori tave pakviesti sudalyvauti jo fotosesijoje.“ Šypteliu, nustembu, kodėl jis pats neateina pakviesti ir nueinu prie jo susipažinti. Po kelių dienų įvyksta fotosesija. Atsitraukiu nuo darbų, be jokio apšilimo įšoku į vandenį ir plaukiu, su Aru susimojuojame rankomis. Tuo pasimatymas ir baigėsi, po fotosesijos staigiai išlėkiau į darbą, buvo pats darbymetis.

O rugsėjo mėnesį abu atskirai keliavome po Europą ir jis mane pakvietė į pasimatymą. Susitikome Liuksemburge, po savaitės jis grįžo į Lietuvą ir dar už pusantrų metų mane vedė. (Šypsosi.) Taip ir einame koja kojon, palaikome vienas kitą. Labai noriu su Aru pasenti kur nors namelyje prie ežero. Turėdama šią svajonę laikausi jam už rankos.

– Na, o kaip pasikeitė santykis su ekstremaliomis veiklomis susilaukus sūnaus?

Aras: Lieka šiek tiek mažiau laiko treniruotėms, tačiau visada su Ona susideriname, kad tiek aš, tiek ji turėtume pakankamai laiko savo sportui. Kitaip tariant, adrenalino poreikis tikrai nesusilpnėjo, darant pavojingą

triuką jokios pašalinės mintys į galvą nelenda. O ir Nojui labai patinka motociklai, savo modeliuko nė iš rankų nepaleidžia! (Šypsosi.)

Ona: Kol Nojaus nebuvo, dažnai keliaudavau kartu su Aru. Žinoma, sūnui irgi teko nemažai pakeliauti, bet daugiau ne su Aro pasirodymais, o į poilsines keliones.

O šiuo metu daug keliaujame po Lietuvą – stebiuosi, kiek daug įspūdingų nematytų vietų atrandame!

– Ar sutiktumėte, kad šeima – tai kruopštus ir atsakingas darbas, kaip ir sportas, kur svarbi kiekviena detalė? O gal priešingai – tai linksmas nuotykis, pilnas laisvės ir ekspromto?

Aras: Manau, tai yra dovana, kuria reikia nevaržomai džiaugtis. Labai geras jausmas, kai myli vienas kitą ir atsiranda mažas žmogeliukas, kuris dar labiau pakelia šypseną. Su Ona ir Nojumi netikėtumų netrūksta. Nors ir aš pats mėgstu juos nustebinti, ypač – paskutinę minutę. (Šypsosi.)

Ona: Iš tiesų, mūsų šeima – tai linksmas nuotykis su galybe netikėtumų!

85

86

87

KASDIENYBĖS HEROJAI

IEŠKOK ĮKVĖPIMO IR TAPK ĮKVĖPIMU KITIEMS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Nepalaužiamas atkaklumas ir begalinė motyvacija – tai nesustabdoma jėga. Šiemet BIODERMA Sensibio H2O švenčia 25-tąjį gimtadienį ir skiria jį visoms moterims. Toms, kurios drąsiai renkasi savo profesinį kelią, kurios nebijo aplinkinių nuomonės ir yra laisvos apsispręsti. Viena tokių – neurochirugė ir BIODERMA ambasadorė Ona Lapteva. Nuo pat vaikystės moteris žinojo, kad savo profesinį kelią sies su sudėtinga, rizikos pilna ir adrenalinu pulsuojančia sritimi. Nors meilė neurochirurgijai gimė ne iš pirmo žvilgsnio, moteris drąsiai sako: „Esu būtent ten, kur turiu būti. Kad ir koks vingiuotas buvo mano kelias.

88

89

90

„JEIGU KAS PAKLAUSTŲ, AR KARTOČIAU VISA TAI IŠ NAUJO – TAIP, ESU BŪTENT TEN, KUR TURIU BŪTI.“

– Ona, ar visada žinojote, kad savo gyvenimą siesite su tokia sudėtinga, net ekstremalia, adrenalino pilna sritimi?

– Nuo vaikystės įsivaizdavau, kad dirbsiu kažką panašaus – visada norėjau, kad mano profesinė sritis būtų susijusi su betarpišku įsikišimu į gyvybės gelbėjimą, adrenalinu, greitais ir rizikingais sprendimais.

– Pasakykite nežinantiems, ką daro neurochirurgas?

– Neurochirurgas operuoja galvos ir nugaros smegenų navikus, trauminius pažeidimus, įvairias stuburo deformacijas, smegenų kraujagyslių ligas, periferinius nervus. Nors operuoju ir galvos smegenis, ir nervus, didžiausią malonumą man teikia stuburo rekonstrukcinė-deformacijų chirurgija. Žmogaus stuburas yra kompleksiška ir žavinti sistema ‒ funkcine, anatomine ir biomechanine prasme. Stubure matau harmoniją, kuri kartais dėl vienų ar kitų priežasčių sutrinka. Mano aistra yra tą harmoniją atstatyti arba sukurti iš naujo.

– Tačiau meilė šiai sričiai negimė iš pirmo žvilgsnio, tiesa?

– Ši aistra atėjo medicinos studijų metais, buvo staigi ir netikėta, apvertė mano matymą, požiūrį ir pasiekimus aukštyn kojomis. Mano šeimos nariai – gydytojai. Visi, išskyrus senelį chirurgą, buvo ir yra terapinio profilio. Medicinos temos šeimoje buvo aktualios, dažnai eskaluojamos. Medicininis žargonas ir ciniški juokeliai visada buvo mano palydovai. Iš vaikystės puikiai pamenu gydytojų vaikų vandens šautuvų karą Antakalnio ligoninės priėmimo skyriuje, kuris baigėsi tėvų pasiaiškinimų ligoninės administracijai rašymu, o mes – vaikai,

dabartiniai gydytojai, vėl buvome nugrūsti į darželius. Vaikystėje labiausiai bijojau ne raganų ar vaiduoklių, o apendicito. Pamenu, jeigu tik kas, mama tučtuojau pargriaudavo mane ant lovos ir maigydavo pilvą įtampos, nerimo ir išgąsčio kupinu žvilgsniu. Tada man atrodė, kad nieko baisiau už apendicitą negali būti!

Jaunystėje nė nesvarsčiau būti chirurge, man tikro gydytojo įvaizdis asocijavosi su fonendoskopu, kompensuojamųjų vaistų knygele ir elektrošoku. Studijų metais teko klausytis neurologijos kursą. Prisipažinsiu, negalėjau jo pakęsti. Visada buvau gera mokinė, suprasdavau dalyko esmę, bet per neurologijos kursą kaip koliokviumas – taip kuolas. Buvo taip sunku, kad net neįdomu! Nepaisant mano nesėkmių neurologijos moksle, mano kurso draugai vis tiek manė, kad neurologija man labai tiktų. Po neurologijos buvo neurochirurgijos kursas. Ir tada kažkas apsivertė. Lyg gavusi sprigtą (o gal veikiau smūgį...) į kaktą suvokiau, kad neurochirurgija yra man, mano ir apie mane. Apėmė tokia vidinė sumaištis, panika. Po to atėjo rimties ir susikaupimo metas. Puoliau aiškintis visą neurologiją, kiekvieno nervo esmę ir prasmę, kiekvieno simptomo atsiradimo priežastį. Visus kuolus už koliokviumus paverčiau dešimtukais, puikiai išlaikiau egzaminą ir pradėjau sunkiai dirbti, kad įstočiau į rezidentūrą. Pati nustebau, kokia stipri jėga yra motyvacija ir užsispyrimas. Nesu tikra, kad tokį proveržį padariau visiškai sąmoningai. Atrodė, kad manyje užsivedė kažkoks motoras, kaip staklės, kurios tiesiog dirba nesustodamos. Jeigu kas paklaustų, ar kartočiau visa tai iš naujo – taip, esu būtent ten, kur turiu būti, ir tai, ko siekiau ir pasiekiau, yra teisinga.

Kad ir koks vingiuotas buvo tas mano kelias.

91

„NEBĖRA SRIČIŲ IR HOBIŲ SKIRSTYMO PAGAL LYTĮ, KAD TAI, KAS BŪSI, KOKS GERAS BŪSI, PRIKLAUSO TIK NUO TAVĘS PATIES. “

– Kaip supratote, kad ši sritis – būtent jums? Kuo ji jus patraukė?

– Neurochirurgija yra labai specifinė sritis. Žmonės, kurie nueina jos keliu, sakyčiau, taip pat yra mažų mažiausiai kitokie. Tai net ne pasiaukojimas, greičiau fanatizmas. Manau, kad tai viena sudėtingiausių chirurgijos sričių. Vienas netikslus judesys operacijos metu gali lemti gilų paciento neįgalumą ir chirurgo tragediją.

Todėl tikslus anatomijos ir funkcijos išmanymas yra privalomas. Šios žinios ir praktika nėra įgaunama vien tik studijų metu. Yra dalykų, kurių vadovėliai nerašo. Žinias tenka semti iš visų įmanomų šaltinių, be to, jas reikia nuolat atnaujinti. Nuolat esi mokymosi, paklydimo ir kartojimosi procese. Darbas vyksta ne tik operacinėje – dažnai taip pat ir namuose. Išvakarėse kartoji operacijos eigą, dar kartą apžvelgi planą, numatai kiekvieną žingsnį, apsvarstai variantus, jeigu kažkas įvyks ne taip. Ką darysi tada? Susistatai saugiklius, pasiruoši išėjimo iš situacijos planą.

Iš kitos pusės, jūs nė neįsivaizduojate, iš kokių mirtinų ligų ir būklių mes ištraukiame pacientus. Ne tik pacientas, bet ir chirurgas balansuoja ties paciento gyvybe ir mirtimi. Yra dalykų, kuriuos darai negalvodamas, elgiesi ne pagal kanonus, kartais net eini į priešpriešą su algoritmais ir rekomendacijomis. Tikra laimė patirti, kad tavo chirurginis anarchizmas išsaugojo paciento gyvybę ir kokybišką gyvenimą, kur tai atrodė neįmanoma. Už kiekvieną pacientą reikia kovoti. Kovoti ne tik prieš ligą, bet kartais ir prieš taisyklę.

– O kas šioje srityje jums teikia daugiausiai džiaugsmo?

– Šis kelias man davė neįkainojamos patirties. Supratimo ne tik apie neurochirurgiją, bet ir apie gyvenimą per se – kad aistra, motyva92

cija ir nepalaužiamas atkaklumas visada veda prie tikslo. Ir kad tikslas pasiekiamas dedant žingsnį po žingsnio. Net jei tai trys žingsniai į priekį ir du – atgal.

Be to, mane veža galimybė improvizuoti. Tą patį pacientą išspręsti kitaip. Tą pačią operaciją atlikti savaip. Visada orientuojantis į dar geriau. Improvizacija nėra savaiminis dalykas, ji ateina su patirtimi, žiniomis, pasitikėjimu savimi ir savo pojūčiais, sugebėjimu valdyti situaciją. Man labai sekasi, nes dirbu su atviru ir inovatyviu kolektyvu. Man patinka, kai situacijai be išeities surandama labai palanki išeitis.

Kai pacientas ir jo artimi žmonės taria „ačiū“ už galimybę dar pagyventi arba gyventi geriau.

– Šalia to esate dar ir BIODERMA ambasadorė. Kuo jums svarbi ši veikla?

– Man labai patinka šio projekto idėja. Pati peržiūrėjau visų Lietuvos ir užsienio merginų pristatymus. Šis projektas yra geras švietėjiška prasme: jis primena visuomenei, kad nebėra sričių ir hobių skirstymo pagal lytį, kad tai, kas būsi, koks geras būsi, priklauso tik nuo tavęs paties. Kitaip tariant, gyvenimo ir profesinė taisyklė – ieškok įkvėpimo ir tapk įkvėpimu kitiems.

– Ona, papasakokite, kokia yra jūsų veido oda? Kas renkantis odos priežiūros produktus jums svarbiausia?

– Mano oda yra gana standartinė – bent kažkas įprasto mano gyvenime. (Šypsosi.) Priežiūros ji tikriausiai norėtų daugiau, nei aš galiu suteikti dėl savo intensyvaus gyvenimo ir darbo tempo. Visgi stengiuosi naudoti saugias, efektyvias ir kokybiškas priemones. Grožio ritualai daugiau susiję su kokybišku poilsiu ir atsijungimu nuo kasdienės veiklos. Gražus yra pailsėjęs ir paprastas žmogus.

93

PASIMATYMAS PRIE JŪROS ŠVINTANT Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

„Visada gėrėjausi mados teikiama laisve saviraiškai ir kūrybai, nors mados industrija manęs niekada nežavėjo“, – prisipažįsta penkiolika metų Didžiojoje Britanijoje gyvenanti stilistė, modelis Goda Andriūnaitė, prieš pat karantiną sugrįžusi į gimtąją Lietuvą, kur leidžia savo vasaros dienas, džiaugiasi išsiilgta gamta, draugais ir kiek sulėtėjusiu gyvenimo tempu. Po galybės eksperimentų būtent šiandien mergina sako aiškiausiai suprantanti, kaip nori atrodyti sau ir pasauliui.

94

95

„Didžiojoje Britanijoje gyvenu jau penkiolika metų. Išvykau ten lankyti mokyklą Kembridžo miestelyje, o atėjus metui stoti į universitetą pasirinkau verslo vadybos studijas Londone. Tačiau po pusmečio supratusi, jog tos studijos ne man, sugrįžau į Lietuvą. Čia paragavau modelio, aktorės darbo, išvažiavau į Aziją ir galiausiai supratau, jog noriu studijuoti madą, – Londone baigiau mados stilizavimą „Istituto Marangoni“ mados ir dizaino mokykloje. Tai buvo daugiau praktinės nei teorinės studijos, kurių metu reikėjo daryti tai, ką ir tikrame darbe: organizuoti ir dalyvauti mados, žurnalų, komercinėse fotosesijose, o baigiamojo darbo užduotis buvo sukurti savo mados žurnalą.“

96

„Rodos, jog nuo mažens mane traukė ne pati mada, o jos suteikiama saviraiškos galimybė. Mėgdavau kurti, persisiūti sukneles, prie jų priderinti kažką kitokio ir taip save išreikšti. Šis kūrybinis saviraiškos aspektas man svarbus iki šiol. Pati nebūtinai kasdien turiu atrodyti nepriekaištingai, bet man patinka kurti derinius kitiems.“

97

„Manau, jog mano stiliaus formavimuisi didelės įtakos turėjo gyvenimo būdas, žmonės bei Londonas, kur visuomet vertinamas patogumas. Rodos, jog dabar ir pati mažiau galvoju, kaip atrodau ir ką dėviu. Žinoma, kurdama derinį noriu atrodyti stilingai, bet man ne mažiau svarbu jaustis patogiai. Neįsivaizduoju savo aprangos be sportinių batelių ar baikerio batų, mėlynų džinsų ir „oversized“ odinio ar vyriško švarko. Taip pat labai patinka laisvos palaidinės.“

98

„Mano kaip stilistės braižas labai keičiasi. Studijuojant patiko kurti ką nors beprotiško, kitokio, be galo inspiravo fotografai Timas Walkeris ir Stevenas Meiselis – jie savo darbe nesivadovauja tendencijomis ir kuria istorijas. Laikui bėgant mielesnis tapo minimalizmas, švara, su metais ėmiau vertinti ir drabužių kokybę. Tai pastebiu ir savo spintoje – asmeniniai įvaizdžiai tampa daugiau „tomboy“ stiliaus, nors nepamirštu skirti dėmesio ir moteriškoms detalėms. Visa, kas šiuo metu vyksta madoje, man labai patinka.“

99

100

„Mano aprangoje vyrauja natūralios, neutralios spalvos, neįsivaizduoju savęs dėvinčios raudonų ar neoninių džinsų. Balta, kreminė, pilka, juoda spalvos niekada neišeis iš mados, o vienas kitas ryškesnis aksesuaras, tikiu, gali pagyvinti bet kurį derinį.“

101

„Patys mėgstamiausi aksesuarai – akiniai nuo saulės ir minimalistiniai auksiniai pakabukai, juos dėviu skirtingų ilgių, sluoksniuodama. Patinka „Alighieri“ papuošalai, akinius nuo saulės mėgstu ne tik praktiškus, bet ir įvairiausių įdomesnių modelių, kurių gausu „Gucci“ bei „Balenciaga“ kolekcijose, kartais „Kaleos“.“

102

„Savo vasaros spintos neįsivaizduoju be džinsinių šortų, palaidinių ir lininių drabužių.

Tai lengvi, vasariški rūbai – kai lauke taip karšta, nesinori dėvėti nieko aptempto, varžančio. Be to, lengvumo norisi ne tik aprangoje, bet ir galvoje.“

103

104

„Žaviuosi Londono gatvėmis, jose gali kasdien pamatyti, ko dar nesi matęs. Žmonių laisvė ir saviraiška mane be galo įkvepia. O didžiausias įkvėpimas dizainerių kolekcijoms irgi gimsta būtent iš Londono gatvės mados – dizaineriai siunčia savo žvalgus į Brick Lane gatvę fotografuoti jaunimo. Taip po kurio laiko ten įamžintų įvaizdžių detales gali pamatyti ant podiumo.“

105

Atrask. Daugiau. Muzikos.

Sohn

Rhye

Tricky

Jaako Eino Kalevi

J.Views

Børns

José González

Jessy Lanza

Cigarettes After Sex

Alexis Taylor

Benjamin Clementine

Ghostpoet

King Krule

Fever Ray

Lykke Li

BadBadNotGood

Tove Lo

Moses Sumney

Unknown Mortal Orchestra

Son Lux

Jack White

Mac DeMarco

Apparat

The Cinematic Orchestra

Ry X

Kamasi Washington

Franz Ferdinand

Royal Blood

Connan Mockasin

Father John Misty

Kimbra

Chromatics

Jacob Banks

Bob Moses

Erlend Øye

Caribou

Bon Iver

Woodkid

Men I Trust

Foals

Michael Kiwanuka

Of Monsters and Men

Alt-J

Pixies

Oh Wonder

106

„Žinoma, būna, kad apie madą ir stilių visai negalvoju. Pastebiu, jog šiuo metu širdis ima linkti prie interjero dizaino, ėmiau to mokytis. Susitvarkiau spintą, o dabar norisi susitvarkyti ir namus! (Šypsosi.) Žaviuosi skandinaviškais namais, jų švara, kokybe ir tiesiomis linijomis.“

107

„Sau esu „tomboy“ – galėčiau visą gyvenimą vaikščioti su džinsais ir palaidine. Manau, jog paprastumas ir žmogaus natūralumas yra pati didžiausia vertybė. Kiekvienas iš mūsų turi savyje kažką gražaus, todėl, kartais nuvilkus nuo žmogaus visas naujausias tendencijas ir aprengus paprastais drabužiais, jis man tampa netgi truputį gražesnis.“

108

109

110

„Kiekvieną dieną turime kažką apsirengti ir taip save pristatyti. Drabužiai gali suteikti pasitikėjimo savimi arba jį atimti. Dirbdamas stilistu gali prisidėti prie žmogaus geros savijautos, pakeitęs šukuoseną ar švarkelį padėti jam šiek tiek atgyti.

Keista ir kartu nuostabu, jog rūbas gali suteikti tiek daug emocijų.“

111

„Instagrame idėjų semiuosi iš prekių ženklų, žmonių ir jų gyvenimo būdo – patinka „Frankie Shop“, „Nanushka“, Magda Butrym, „Jacquemus“, „The Attico“ įkūrėjų, Oumayma Elboumeshouli, Cate Underwood estetika.“

112

„Manau, kad savas stilius atsiskleidžia bėgant metams. Būna žmonių, kurie eksperimentuoja ir atranda savitą stilių labai jauni, tačiau aš manau, jog būtent su branda atsiranda pasitikėjimas savimi, supratimas, kokie daiktai yra tavo, ką tikrai dėvėsi, o ką pamirši po savaitės. Stilius tampa išgrynintas. Kol esame jauni, eksperimentuojame, išmėginame įvairius stilius ir derinius, tačiau žvelgdama į save matau, jog būtent dabar geriausiai suprantu, kas man svarbu, kaip noriu atrodyti sau bei pasauliui.“ 113

STILIUS

ODĖ NATŪRALUMUI Nuotraukos: „Asceno“ archyvas

Lengvutis organinio lino šortų ir marškinių kostiumas iš prekės ženklo „Asceno“ kolekcijos – tai vasariškai gaivus apdaras, tobulai atspindintis prekės ženklo filosofiją – kurti drabužius, kurie leistų moteriai jaustis atsipalaidavusiai, lengvai nerūpestingai ir pasitikinčiai savimi. ŠVARKAS „AZORES“

Klasikinio kirpimo prailgintas platinto silueto švarkas „Azores“ mintimis nuneša į gaivias ir nerūpestingas atostogas kažkur Atlanto vandenyne. Derinkite su tos pačios spalvos plačiomis kelnėmis ir rinkitės iš trijų spalvų: pieno baltos, pilkšvai žydros ir švelniai geltonos.

MARŠKINIAI „MILAN“

Jokių pastangų nereikalaujantys ir itin paprastai derinami, bet tuo pačiu stilingi lininiai marškiniai „Milan“ – tai tikrų tikriausia natūralumo viršūnė.

KELNĖS „ANTIBES“ Tiesaus silueto trumpintos kelnės „Antibes“ idealiai tiks paplūdimiui, lengvai vasariškai vakarienei su draugais ar karštam pasivaikščiojimui saulės nugairintose miesto gatvėse. Paperkančios savo paprastumu kelnės derės su bet kuriuo drabužiu iš jūsų spintos.

114

WWW.ASCENO.COM

STILIUS

KRYPTIS: VASARA Nuotrauka: „Tove“ archyvas

Natūralios medvilnės vidutinio ilgio suknelė „Maren“ – tai delikatus, subtilus ir moteriškas drabužis. Toks pats ir Londone sukurtas prekės ženklas „Tove“. Jų tikslas – kurti nesenstančius drabužius, balansuojančius ant moteriškumo ir modernumo ribos. Pasakojama, kad „Tove“ ženklas pavadintas pagal danišką mergaitės vardą, reiškiantį stiprybę ir grožį.

WWW.TOVE-STUDIO.COM

ŠILKINIS ŠALIKAS „ROWE“

Šilko lengvumas paperka kiekvieną. Būtent toks ir yra „Rowe“ šalikas – paprastas, kokybiškas, subtilus ir lengvai derinamas aksesuaras.

Mėgstančios išsiskirti gali rinktis sodriai raudoną atspalvį.

KELNĖS „LOURDES“

Stangrios medvilnės kelnės „Lourdes“ puikiai derės su palaidine „Delphi“ ir sudarys nepamirštamą stiliaus duetą

PALAIDINĖ „DELPHI“

Tekstūriško audinio palaidinė su petnešėlėmis „Delphi“ dekoruota raukiniais ir dailia sagų eilute nugaroje. Šis romantiškas drabužis – tai niekada nesenstanti klasika.

115

VIZUALIEJI SCENARIJAI

IŠ VANDENS IR ŽEMĖS Nuotraukos: Tomas Adomavičius Modeliai: Ieva Rainytė, Gustė Vorsaitė Muzika: Haseya „Akaal“

Ši istorija apie laukines, bet kartu – stipriai susijusias sielas. Apie tyrą žmogaus gyvybę ir nepažabojamą sielos laisvę. Apie suvaržymų atsisakymą. Nemirtingą ir amžiną ryšį su gamta. Apie tai, kad visi mes – iš vandens ir žemės. Tai istorija apie grįžimą namo.

116

117

118

119

120

121

122

123

124

125

„LAMŲ SLĖNIO“ PODCAST

DVIEJŲ RATŲ LEGENDA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Kalbino: Elas Ramanauskas Nuotraukos: „Pando Moto“ archyvas

Motociklininkų drabužius kuriančio prekės ženklo „Pando Moto“ įkūrėjas Marius Bieliauskas „Lamų slėnio“ tinklalaidėje pasakoja istoriją apie meilę dvirãčiams plieniniams žirgams, sudėtingus etapus versle bei etikėtai atrastą naują kūrybos kryptį, plačiai atvėrusią duris į pasaulinę motodrabužių rinką.

126

127

– Mariau, tavo draugystė su mada prasidėjo nuo vyrams skirto prekės ženklo „Pando Wear“. Tačiau ne taip seniai „Pando“ veikla pasuko į kitą pusę ir ėmėte kurti motociklininkams skirtus drabužius. Kiek partnerių pasaulyje šiuo metu turite?

– Šiuo metu „Pando Moto“ drabužiais pasaulyje prekiauja apie septyniasdešimt parduotuvių. Nors Lietuva yra puiki vieta pasibandyti, mūsų tikslas visada buvo užsienio rinkos. Na, o idėja gimė visai atsitiktinai... Su komanda nuomojomės biurą iš „Harley Davidson“ atstovybės Vilniuje. Vienas iš jų partnerių kartą užsuko į mūsų biurą ir pasiūlė idėją: sukurti stilingas motokelnes.

Kadangi ir pats esu motociklų entuziastas, mums, vyrišką madą kuriančiam prekės ženklui, tai pasirodė be galo įdomi galimybė.

Visgi nė nenutuokėme, kad bėgant laikui tai gali pavirsti į kažką didelio. Ilgai gilinomės į rinką, medžiagas ir kitas subtilybes. Kol sukūrėme ir apčiuopiamu kūnu pavertėme pirmąjį kelnių modelį, 128

užtrukome metus. Bet jis buvo tikrai sėkmingas! Už pirmąjį spyrį visada būsiu dėkingas „Harley Davidson“ komandai.

– Pagaliau žmogus ant motociklo atrodo tikrai stilingai.

Kas kuria šių drabužių dizainą, siluetą?

– Idėjos gimsta mūsų galvose, tačiau neatsitiktinai. Klausiame rinkos ir klientų, ko jie nori, kas jiems svarbu, kokį produktą norėtų išvysti mūsų kolekcijose. Vykdome daugybę apklausų, ieškome atsakymų, stebime savo konkurencinę aplinką.

Surinkę ir apdoroję šią informaciją atrandame tą cinkelį, užkabinantį žmones. Pavyzdžiui, praėjusiais metais sukūrėme tampres, pagamintas iš labai aukšto molekulinio slėgio polietileno, naudojamo karo pramonei. Tai balistinė medžiaga, dedama į neperšaunamas liemenes, penkiolika kartų tvirtesnė už plieną. Šias tampres gali dėvėti po savo mėgstamais džinsais ir

būsi ramus dėl savo saugumo. Jos tapo „Pando Moto“ hitu, jas kuriame ir dabar. Anksčiau kurdavome tai, kas mums patiems buvo gražu ir įdomu. O dabar šios strategijos atsisakėme ir kasdien klausiame savęs, ar daiktas bus vertingas mūsų pirkėjui. Be to, visada reikia žengti papildomą žingsnį. Net parengę prototipinį pavyzdį, testuojame jį pusę metų, kad suprastume, ar produktas tikrai pakankamai geras.

Kuriant bet kokį verslą svarbu dairytis aplink ir domėtis, kur esi, kokia konkurencinė aplinka, kur link juda rinka. Turi išmanyti viską nuo motociklų iki drabužių, apsaugų, sekti technologines naujoves, įdomiausius sprendimus bandyti susieti su savo verslu. Mados industrija yra labai sudėtinga. Unikali technologija gali padėti išsiskirti. Tačiau jei siuvi tokius pat džinsus kaip tūkstančiai kitų prekės ženklų, kitaip įsiuvęs siūlę esmės nepakeisi.

129

130

131

132

133

134

135

„NIEKAM TEN NERŪPI, AR ESI GARSUS VISAME PASAULYJE. VAKARAI JIEMS YRA STILIAUS MEKA, O TAI MUMS LABAI PADEDA.“

– Kaip atsirenkate tokias medžiagas, kaip atrandate šias technologijas?

– Akylai stebime, iš ko kuria konkurentai. Naujos technologijos kainuoja brangiai, medžiagos su ultra aukšto molekulinio slėgio polietileno sluoksniu metras kainuoja pasiutiškai daug, o norint iš jos pasiūti kelnes reikėjo surasti dar ir specialią siuvyklą, kuri to imtųsi – audinys toks tvirtas, kad jį labai sunku įkirpti. Visi mums kartojo, kad už tiek kelnių niekas nepirks, tačiau mes norėjome vieni pirmųjų tai išbandyti. Nors pirmaisiais metais pardavėme mažai, vėliau pardavimai staigiai šovė į viršų ir šiandien tai vienas svarbiausių „Pando Moto“ produktų.

Vystant bet kokią idėją svarbu atkreipti dėmesį į rinkos dydį. JAV rinkoje yra beveik aštuoni milijonai registruotų 136

motociklų, tačiau Italija šiam skaičiui beveik nenusileidžia – ten gatvėmis rieda virš šešių milijonų. Europa yra viena stambiausių motociklų rinkų, ypač vadinamasis didysis penketas: Ispanija, Italija, Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Be to, Europa moki, čia gana aukštas pragyvenimo lygis, o motociklų rinka gerai išvystyta. Pavyzdžiui, Kinijoje dirbame tik su partneriais – ten rinka veikia kitaip nei bet kur pasaulyje, kitaip įtvirtinamas prekės ženklas, svarbiausia surasti gerą patikimą partnerį. Europinis produktas kinams svarbus, jie neskirsto Europos į Rytus ar Vakarus. Niekam ten nerūpi, ar esi garsus visame pasaulyje.

Vakarai jiems yra stiliaus meka, o tai mums labai padeda.

– Iš kur semiesi įkvėpimo verslui?

– Turiu nemažai tarptautinius verslus užkūrusių pažįstamų. Su jais gera kalbėtis, dažnai jie pažeria krūvas idėjų – tereikia nuolat klausti ir klausytis. Taip sutaupai daug laiko ir energijos. Sėkmingi tie verslai, kurie moka dirbti efektyviai. Verslo esmė yra greitis. Ne dideli valgo mažus, o greiti valgo lėtus. Greitis, gebėjimas staigiai prisitaikyti prie situacijos, sugalvoti kitų galimybių – tai sėkmingo verslo esmė.

137

138

139

140

141

„IKI „PANDO“ SUKŪRIMO DEŠIMT METŲ DIRBAU SAMDOMĄ DARBĄ IR ŠIANDIEN GALIU PALYGINTI, KUO SAVARANKIŠKAS DARBAS KITOKS – VISKAS PASUNKĖJA BENT DU KARTUS.“

– Tu pats važinėji motociklu?

– Taip. Dažniausiai važinėju miestuose. Pastaruosius penkerius metus keliauju į Aziją, o ten itin daug laiko praleidžiu ant motociklo. Man ten patinka viskas – kultūra, žmonės, maistas... Kadangi nemažai plaukioju jėgos aitvarais, Azija žavi galingu vėju, milžiniškomis bangomis. Viena mylimiausių šalių – Filipinai, taip pat – Tailandas, ypač šiaurinė šalies dalis. Motociklu išnaršyti Tailando šiaurę, kalnus ir džiungles – įspūdinga patirtis.

– Jei turėtum pilną baką benzino ir tris savaites atostogų, kur važiuotum?

– Lietuvoje važiuočiau į pajūrį, palei Nemuną, į Pamario kraštą. Mano širdis ten, ypač kai pučia galingas vėjas.

Nesirinkčiau konkrečios vietos – motociklininkams įdomus visos Lietuvos landšaftas, ypač palei upes.

– Kokią matai „Pando Moto“ ateitį?

– „Pando Moto“ matau kaip visapusišką motociklininkų aprangos prekės ženklą, kuris gali pasiūlyti pilną paketą – nuo apatinių iki šalmo. Jau dabar lendame į naujus vandenis, pamažu pradedame kurti odines pirštines, striukes.

Patys jau daromės ir apsaugas. Norisi būti priekyje ir technologine prasme.

Rimti ženklai jau pradeda mus kopijuoti – aš tai vertinu kaip pliusą, įrodantį, kad einame gera linkme.

142

– Jei grįžtum dešimt metų atgal, ką patartum Mariui?

– Patarčiau eiti taip pat, kaip ir ėjau iki šiol. Iki „Pando“ sukūrimo dešimt metų dirbau samdomą darbą ir šiandien galiu palyginti, kuo savarankiškas darbas kitoks – viskas pasunkėja bent du kartus. Mano pirmosios atostogos sukūrus verslą buvo po ketverių metų. Ariau kaip arklys. Prieš dvejus metus „Pando Wear“ bankrutavo, nes užsimojome per daug. Bet tai buvo geriausios mano gyvenimo pamokos.

– Kas jums padėjo atsistoti?

– Tikėjimas, kad išmoktas žinias galėsiu pritaikyti kitam verslui. Į bankrotą žiūrėjau labai paprastai: man palengvėjo, kad viskas baigėsi. Didžioji agonija buvo dar iki jo – juk nuo manęs priklausė penkiolika žmonių, kuriems kas mėnesį turėjau mokėti atlyginimus. Mintis, kad to daryti negalėsiu, labai slėgė. Džiaugiuosi, kad šiek tiek anksčiau buvome pradėję vystyti „Pando Moto“ ir jis pradėjo siųsti teigiamus ženklus. Žinojau, kad perkėlus savo energiją iš to, kas neduoda jokios naudos, į ten, kur yra daug potencialo, viskas susitvarkys. Taip ir įvyko.

– Mariau, ar esi laimingas žmogus?

Septyniasdešimt parduotuvių pasaulyje juk prasidėjo nuo tavęs?

– Verslo prasme jaučiuosi labai laimingas. Džiaugiuosi suradęs algoritmą, kuris veikia.

143

144

145

BASAKOJŲ TAKAIS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Mažais ir dideliais žingsniukais po Lietuvą bei pasaulį keliaujančios tinklaraščio „Nėra blogo oro“ autorės Linos Vasiliauskienės šeima neįsivaizduoja savo laisvalaikio be klajonių ir žygių gražiausiais Lietuvos takais.

Iš noro įkvėpti ir kitas šeimas keliauti su vaikais gimė tinklaraštis, kuriame gausu ne tik patarimų, nematytų vietų, bet ir pačių tyriausių vaikiškų šypsenų. Lina pasakoja apie dar vaikystėje atrastą savo kelionių geną bei meilę Lietuvai, dalijasi praktiškais kelionių su vaikais patarimais ir mėgstamiausiais jos mergaičių – penkerių Medos ir dvejų Rūtos – maršrutais.

– Lina, nustebinkite – kiekgi pažintinių takų Lietuvoje jau yra aplankiusi jūsų šeima?

– Skaičiavusi iki šiol nebuvau, bet klausimą priėmiau kaip iššūkį – per beveik dvejus metus, kai rašau „Nėra blogo oro“, aplankėme 29 pažintinius takus. Kai kuriuos iš jų lankėme po keletą kartų, tad nueitas visai netrumpas atstumas gražiausiais Lietuvos takais.

įgyvendinti bei susigyventi su visiems turistams gerai žinoma fraze: ,,Nėra blogo oro, tik bloga apranga.“ Nuo pat būrelio pradžios iki mokyklos baigimo keli savaitgaliai per mėnesį būdavo skirti žygiams, orientavimosi varžyboms. O kiekvieną birželį su nekantrumu laukdavau stovyklos su palapinėmis. Iki šiol man tai vieni gražiausių prisiminimų, tad ir toliau stengiuosi gyventi labai panašiai, kartu įtraukdama ir šeimą.

– Kelionių geną nešiojotės dar gerokai prieš gimstant mergaitėms, tiesa?

– O, taip! Keliauju nuo vaikystės, nors mano tėvai niekada nebuvo itin dideli kelionių, žygių ar stovyklavimo mėgėjai. Ši meilė gimė šeštoje klasėje, pradėjus lankyti mokyklos turistų būrelį. Jam vadovavusios mokytojos tikrai įskiepijo meilę žygiams, gamtai, stovyklavimui, taip pat išmokė ir praktiškai

– Su vyru taip pat susipažinote orientacinėse kelionėse po Lietuvą?

– Jei tiksliau, susipažinome per bendrus draugus ir kurį laiką buvome tiesiog pažįstami, susitikdavome kartkartėmis.

Tuomet vieną savaitgalį vyras pakvietė mane prisijungti prie orientavimosi varžybų, kuriose dalyvavo, – po jų vienas kitą pamatėme kitomis akimis. (Šypsosi.)

146

147

148

149

– Ar jūsų keliavimo įpročiai pakito gimus dukroms?

– Nuoširdžiai, įpročiai visai nepakito! Nors dar kai laukiausi pirmagimės, daugelis sakė: pamatysite, susilaukę vaikų tikrai pradėsite rinktis „viskas įskaičiuota“ tipo atostogas, daug mažiau keliausite, pamiršite palapines ir žygius... Nieko nepamiršome, nieko neatsisakėme! Galbūt pasikeitė tik žygių atstumai. Kol Meda buvo viena, su ja nešioklėje ir po 20 km kalnais nueidavome. Gimus sesei nešioklę teko perleisti jai, bet ir tuomet dar nesulaukusi ketverių Meda per atostogas Ispanijoje įveikė du ilgus žygius: 12 km brendant kalnų upe, kitą – 14 km kopiant į kalnus. Na, ir iki šiol mums geriausia atostogų vieta yra kempingas Latvijoje, kur savaitę be elektros ir patogumų gyvename statinėje ant jūros kranto, gaminamės valgyti ant turistinės viryklės, vakarais einame į žygius pajūriu, užmiegame regėdami ir girdėdami jūrą. Šiemet ten grįšime ketvirtą kartą. Neįsivaizduoju, kaip ši laisvė, ramybė ir gamta gali nusileisti „viskas įskaičiuota“ atostogoms. Žinoma, ieškome kompromisų ir mergaites motyvuojame žygiams, o ne tiesiog tempiamės kartu. Meda turi žygeivio knygelę, kurioje už įveiktą atstumą klijuojamas lipdukas, po žygio mergaites apdovanojame šokoladiniais medaliais ir panašiai.

– Papasakokite apie savo tinklaraštį „Nėra blogo oro“ – jame kas savaitę pristatote po kelionių su šeima idėją?

– Nuo pat pradžių buvau išsikėlusi tikslą, kad tinklaraštyje kiekvieną savaitę būtų pristatoma nauja idėja šeimai. Pradžioje buvo šiek tiek neramu, ar pavyks įgyvendinti, bet jau dvejus metus puikiai sekasi, dar turiu nemažai vietų, kuriomis nepasidalinau, o sąrašas, ką aplankyti, pildosi. Noriu, kad tai būtų patirčių dienoraštis, o ne tiesiog internete pamatytų ir į vieną vietą sukeltų lankytinų objektų saugykla. Kiekvienas tokius sąrašus galime lengvai surasti, bet kai vieta iliustruojama nuotraukomis, emocijomis, ji sukuria visai kitokį įspūdį. Iš tiesų, daugelis idėjų tinka ne tik šeimai su vaikais, bet visiems, mėgstantiems atrasti kažką naujo ir nematyto.

– Kokias keliones labiausiai mėgsta Meda ir Rūta?

– Mergaitėms labai patinka gyvūnų ūkiai. O aš džiaugiuosi, kad Lietuvoje vis daugiau ūkių atveria duris miesto vaikams – taip jiems nebereikia gyvūnų pažinti tik iš knygų, gali gyvai juos pamatyti, paglostyti. Šiemet atradome vandens pramogas – abiem labai patinka plaukioti valtimis, baidarėmis ar vandens dviračiais. Medai jau daug džiaugsmo teikia pramogų parkai, kuriuose gali leistis vasaros rogutėmis, padangomis, įveikti trasą lynais ar šokinėti ant batuto. Tiesa, šiemet jau buvome išsiruošę ir 150

į mažas keliones dviračiais – Meda savarankiškai savo dviratuku, Rūta – kėdutėje. Mums patinka šis keliavimo būdas ir, tikiuosi, kasmet nukeliauti atstumai vis didės.

– Kaip atrandate vietas, kurias norėtumėte aplankyti?

– Labai nemažas vietų bagažas ‒ iš mokyklos ir studijų laikų. Dabar smagu matyti tas vietas pasikeitusias, atnaujinamas.

Nemažai laiko praleidžiu ieškodama internete, regionų turizmo informacijos centruose. Taip pat pati seku keliauti mėgstančių žmonių instagramo profilius – būna, ir ten sužinau ką naujo. O ir šiaip dabar esu papuolusi į tam tikrą informacijos burbulą, kai net „Google“ rodo reklamas apie naujas lankytinas vietas, ir tai labai palengvina paiešką.

– Kaip manote, kodėl taip svarbu keliauti su vaikais?

– Svarbu emocijos, kurias jie išgyvena kelionėse, patirtys ir pamokos, kurias išmoksta, ir laikas visiems kartu. Mūsų mergaitės auga labai smalsios, yra empatiškos jas supančiai aplinkai. Tikiu, kad kelionės nuo mažų dienų formuoja tolerantiškas, aktyvias, mylinčias gamtą ir keliones asmenybes, kad užaugusios jos savo pavyzdžiu įkvėps ir kitus.

Meda, kuriai neseniai suėjo penkeri, puikiai pažįsta Lietuvos geografiją ir žino savo šalies istoriją. Koks yra sekliausias ežeras ar aukščiausias kalnas, didžiausias akmuo ar seniausias Lietuvos medis, kas tokie buvo partizanai ir ką vadiname Baltijos keliu, miestų legendos ir istorijos – visa tai ji išmoko per mūsų keliones po Lietuvą, nes visuomet prieš kelionę ir keliaudami pasakojame istorijas.

– Skaitant jūsų įrašus smagu pastebėti, jog ir pati labai mylite ir didžiuojatės Lietuva. To mokote ir savo dukras, tiesa?

– Taip, aš tikrai labai myliu Lietuvą. Jos istoriją, tradicijas, paveldą, kalbą, gamtą. Ir ta meile labai noriu užkrėsti dukras! Kad mylėtų ir didžiuotųsi, jog yra lietuvės. Kad valstybinės šventės būtų ne šiaip laisvadieniai, bet dienos, kurias norisi švęsti iš širdies. Kad vaikystės prisiminimuose kaip lopšinės prieš miegą ryškiausiai išliktų partizanų dainos. Kad jos žinotų, kodėl esame laisvi ir kas už tai kovojo. Kad laisvė nėra savaime suprantamas dalykas ir ją mes turime branginti bei puoselėti. Kol kas puikiai sekasi – man didžiausias džiaugsmas ir pasididžiavimas, kurio net žodžiais nesugebu apibūdinti, yra tai, kad mūsų penkiametė užlipusi ant piliakalnių visuomet gieda Lietuvos himną, o mažoji, kuriai ką tik suėjo dveji, jau irgi moka dalį himno ir prisijungia prie sesės.

151

152

153

– Kuo Lietuva palanki kelionėms?

– Visų pirma, nuostabu, kad kasmet išgyvename keturis sezonus.

Kad galime keliauti į tą pačią vietą skirtingais metų laikais ir ji atrodys visai kitaip, suteiks kitokių įspūdžių ir potyrių. Man atrodo, didžiulė laimė galėti žiemą pačiūžomis ar lygumų slidėmis čiuožti ežeru, o vasarą jame mėgautis maudynėmis. Pavasarį pažintiniame take gerėtis sprogstančiais medžių pumpurais ir žaluma, o rudenį stebėti stebuklingą gamtos virsmą ir palepinti akis nuostabiais rudenėjančių medžių paveikslais.

Taip pat kadangi tai maža šalis, nereikia imti atostogų, kad ją apkeliautume. Visiškai užtenka savaitgalių ar laisvadienio.

Turime labai nuostabią gamtą ir unikalius miestus, įdomių turistinių sprendimų, tokių kaip Lajų takas, kulinarinio paveldo kelionės ar pirčių tradicijos. Labai gera matyti, kad senieji amatai, tradicijos yra prikeliami iš naujo ir per įdomias patirtis galime su jais susipažinti.

– Neretai instagrame žmonės dalijasi tik gerosiomis akimirkomis – ar yra pasitaikę ir ne tokių mielų bei sėkmingų kelionių patirčių? Ko iš jų pasimokėte?

– Nuoširdžiai pasakius, tai labai sunkus klausimas, nes aš stengiuosi nesureikšminti blogų dalykų kelionėse ir jie tiesiog pasimiršta. O yra buvę visko: ir ligų, ir ligoninių, ir bedžiovinant sudegusių rūbų... Kartą dėl paskutinę minutę susiklosčiusių aplinkybių nepavyko išvykti medaus mėnesio. Bet šiaip mūsų kelionės sklandžios, bent jau požiūris į jas. (Šypsosi.)

– Lina, kokią prisimenate savąją vaikystę ir kokią stengiatės kurti savo mergaitėms?

– Maniškė buvo kupina emocijų, išgyvenimų ir atradimų, neužmirštamų akimirkų ir įspūdžių! Iš savo vaikystės ryškiausiai atsimenu vakarienes lauke vasarą, kai mama pagaminusi maistą jį susukdavo į rankšluosčius, maišelius ir keliaudavome valgyti kur į pamiškę.

Dar begalines maudynes vasarą, čiuožinėjimą nuo kalniukų žiemą, smėlio pilis pajūry...

Labai noriu, kad mano dukros mėgautųsi vaikyste. Mėgautųsi lietumi ir jo teikiama ramybe bei atgaiva, kad geriausios atostogos būtų gamta, žygiai ir stovyklavimas, vakarojimas prie laužo ir jonvabalių ieškojimas sutemus, maudynės auštant, lakstymas basomis per balas, purvo košių virimas, miegas palapinėje barbenant lietui... Kad jos tikėtų, jog eidamos į žygį Joninių naktį ras paparčio žiedą, o atostogaudamos prie jūros atkas piratų lobį. Kad jas lydėtų daug pasakų, juoko ir stebuklų.

Kad paaugusios po mokyklos lėktų į kiemą žaisti su kiemo draugais.

154

155

156

157

– Pastaroji jūsų kelionė – Basakojų takas. Papasakokite, kas tai per stebuklinga vieta?

– O, tai tikrai stebuklinga vieta, bent jau mums! Drąsiai visiems ją rekomenduoju ir manau, kad tai viena smagiausių vasaros pramogų visoms amžiaus grupėms. Mūsų pažintis su basų kojų takais prasidėjo prieš keletą metų, kai keliaudami Latvijoje apsilankėme pirmajame Baltijos šalyse basakojų take „Valguma pasaule“. Ėjimas įvairiais paviršiais gamtoje paliko labai didelį įspūdį – akivaizdu, kad buvome atpratę vaikščioti basomis. Grįžusi į Lietuvą pradėjau ieškoti alternatyvų. Be mūsų mėgstamiausio Basakojų tako Jonavos rajone, ilgesnius atstumus basomis galite įveikti Biržuose bei Anykščiuose. O trumpesnių basakojų takelių dabar tikrai rasite ne viename Lietuvos miestelyje.

– Pasidalykite savo mėgiamiausiomis vietomis.

– Iš tiesų paprašiau įvardinti Medos, kas jai labiausiai patiko, o man belieka jai paantrinti. (Šypsosi.) Basakojų takas, Vinetu indėnų kaimas Kretingos rajone, Kukurūzų kaimas netoli Trakų, gyvūnų ūkis ,,Gyvas kalnas“ šalia Kaišiadorių, Pepės vilaitė, Šventos pažintinis takas, Saidės upelio pažintinis takas, Molėtų technikos muziejus, Energetikos ir technikos muziejus Vilniu-

158

je, Tautinės muzikos skyrius Kauno miesto muziejuje, vasaros rogutės Anykščiuose.

– Kalbant apie praktiškus patarimus, ar turite pasiteisinusių idėjų, kaip užimti vaikus kelionės automobiliu ar traukiniu metu?

– Užkandžiai ir dėmesys vaikui – mūsų labiausiai pasiteisinęs kelionių automobiliu duetas. Tikrai, keliaujant nėra taip, kad galėtume tiesiog mėgautis kelione ir vaizdais pro langą, nes mergaitėms sėdint kėdutėje kelionė prailgsta, tad reikia su jomis užsiimti, žaisti, pasakoti, kodėl ir kur važiuojame, ką ten pamatysime.

Visuomet į kelionę pasiimame užkandžių, turime plokštelių su vaikiškomis dainelėmis, pasakomis. Taip pat tik mašinai skirtų žaislų, kurių nesinešame namo, kad nepabostų. Labai pasiteisino kūrybinės-magnetinės lentos, ant kurių gali piešti, skaičiuoti, klijuoti magnetukus. Vandeniu spalvinamos knygelės labai patogios, nes yra daugkartinio naudojimo, neišpurvina. Pastaruoju metu Medos mėgstamiausias žaidimas yra „Paklausk manęs apie Lietuvą ir pasaulį“ – užduodame jai klausimus, o ji mums atsako. Jei nežino atsakymo, mes jai papasakojame. Tai smagus ir naudingas žaidimas, nes didžiąją dalį geografijos, biologijos, istorijos žinių ji įgyja būtent taip.

159

BON APPÉTIT

BALTIJOS VIRTUVĖ KITOMIS AKIMIS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Simon Bajada

Simono Bajada kelionė prasideda vienoje Melburno restorano virtuvėje, o išbandžius šefo, maisto stilisto ir savamokslio fotografo (šiandien bendradarbiaujančio su tokiais žurnalais kaip „Gourmet Traveller“, „Delicious“, „Saveur“ ar „Monocle“) veiklas, atveda į vėjuotąjį Stokholmą. Smalsumo paskatintas kartą jis nukanka kitapus Baltijos ir užsuka į vieną Rygos restoranėlį. Istorija nutyli, kokį patiekalą tą kartą teko ragauti Simonui, tačiau po to vakaro jis tvirtai nusprendė rimčiau patyrinėti Baltijos šalių virtuvę, o patirtus nuotykius bei kulinarinius atradimus pernai suguldė į knygą „Baltic: New & Old Recipes: Estonia, Latvia and Lithuania“.

160

161

162

– Simon, pirmiausia norėčiau paklausti, kaip jūsų, keliolikos kulinarinių knygų autoriaus, dėmesį patraukė Baltijos šalys?

– Pamenu, per 2008-ųjų atostogas lankiausi Rygoje ir užsukau į vieną šio miesto restoranų pavakarieniauti. Mane nuoširdžiai nustebino labai skanūs patiekalai – iki tol nebuvau ragavęs nieko panašaus! Po to vakaro manęs vis neapleido mintis rimčiau patyrinėti Baltijos šalių virtuvę.

– Iš tiesų smalsu, ką australas mano apie mūsų šalių virtuvę! Kokia ji, baltiškoji virtuvė, jūsų akimis?

– Mane visada domino, kaip istorija prisiliečia prie vienos ar kitos šalies kulinarinio paveldo. Turint omenyje Baltijos regiono istoriją, jūsų virtuvė visiškai unikali.

Jūsiškės maisto kultūros pagrindas – tai visavertis paprastas maistas, paveiktas Rusijos, Šiaurės šalių ir Lenkijos įtakos. Baltijos šalių virtuvė gausi pieno produktų, miško gėrybių ir Baltijos jūros žuvies patiekalų.

Puikiausios kokybės vietoje užauginti ar pagaminti produktai visada buvo itin svarbi jūsų virtuvės dalis ‒ pastebėjau, kad Baltijos šalių gyventojai jaučia labai artimą ryšį su gamta ir mėgaujasi tuo, ką joje gali rasti.

– Baltijos šalis ir Skandinaviją, kuri tapo ir jūsų namais, skiria tik jūra. O kas skiria mūsų šalių virtuves?

– Manau, būtent sovietmečio įtaka. Dėl jos ir atsirado ryškesni Baltijos ir Skandinavijos šalių skirtumai. Mūsų kraštovaizdžiai tokie panašūs, kad nieko keista, jog turime daug panašių produktų ir jų apdirbimo technikų. Na, kad ir konservuotos jūros gėrybės, rūkyti ar rauginti produktai.

– O kaip atsirinkote, kokie receptai pa-

teks į knygą? Ar tai buvo labiausiai jums įsiminę patiekalai, o gal vietos žmonių rekomendacijos?

– Ko gero, tai mano patirčių ir receptų, kuriuos jau žinojau arba apie kuriuos man papasakojo vietos žmonės, derinys. Kalbėjausi su šefais, istorikais ir ūkininkais, klausiau jų, ką jie mėgdavo valgyti vaikystėje, kokius patiekalus jiems gamindavo močiutės ir mamos, kokius patiekalus jie vertina kaip autentiškus. Iš visų šių diskusijų ir mano paties ragavimo patirčių ir atrinkau tai, kas, mano manymu, autentiška, taikliai atspindi vietos virtuvę ir galėtų sudominti platųjį pasaulį.

– Vis dėlto jūsų knyga yra ne tik apie patiekalus, kuriuos gaminame kasdien, bet šiek tiek pasakoja ir apie čia gyvenančius žmones, kuriuos sutikote rašydamas, tiesa?

– Taip, knygoje miniu ir tuos, kuriuos sutikau keliaudamas po Baltijos regioną ir tyrinėdamas kulinarinį jo pasaulį. Patirtys, nuomonės ir faktai, kuriais šie žmonės pasidalijo su manimi, nugulė į knygą.

– Kiek laiko praleidote tyrinėdamas Baltijos šalių gyvenimo būdą ir virtuvę? Kur keliavote ir kokių nuotykių patyrėte?

– Pastaruosius metus čia vis atvykdavau trumpesniam laikui, o ilgiau svečiavausi praėjusią vasarą. Keliavau po skirtingas Lietuvos vietas, Rygą ir Šiaurės Latviją, Taliną ir Saremo salas.

Mielai būčiau norėjęs pamatyti ir patirti dar daugiau! Man patiko visi miestai ir miesteliai, į kuriuos teko užsukti, bet labiausiai – Baltijos pakrantė.

163

164

165

166

167

– Na, o kokie restoranai paliko geriausią įspūdį?

– Vilniuje neišdildomą įspūdį paliko restorano „Sweet Root“ patiekalai ir baras „Šnekutis“, kuriame taip pat ragavau puikių lietuviškų patiekalų. Rygoje mėgavausi restoranų „3 Pavaru“ ir „Barents“ maisto šedevrais, be to, be galo pamėgau lankytis centriniame miesto turguje. Taline įsiminė restoranas „Leib“, taip pat mielai užsukdavau į Kalamaja rajone esančias maisto vietas.

– Man atrodo, kad jums, australui, Šiaurės Europa galėtų palikti šiek tiek šaltoko, susikausčiusio ir santūraus regiono įspūdį. Ar kada taip jautėtės su šeima persikėlęs gyventi į Stokholmą? Beje, kokia istorija slypi už šio gyvenimo posūkio?

– Taip, mūsų šalys išties turi skirtumų, bet prisitaikyti prie naujos kultūros man niekada nebuvo sudėtinga. Jei

168

tik apsupi save panašiai mąstančiais žmonėmis, viskas einasi puikiai. Į Stokholmą iš Melburno su šeima persikėlėme todėl, kad čia gyvena mano žmonos mama. Ji visada labai ilgėjosi savo gimtųjų namų ir šeimos.

– Ar kada pavargstate nuo visų tų rafinuotų patiekalų, kuriuos tenka fotografuoti įvairiems maisto žurnalams ir komerciniams klientams?

– Turiu pripažinti, kad ragauti vis naujų ir naujų patiekalų kartais gali būti ir varginantis darbas, nes tie patiekalai kur kas dažniau nuvilia nei nustebina. Vis dėlto patys geriausi mano kada ragauti dalykai visada pagaminti ten, kur ir gimė jų receptai, kur jie paruošti ir patiekti tobulai... Tad dažniausiai nuoširdžiai džiaugiuosi fotografuodamas, ką specialiai man paruošia vis kiti šefai ir klientai, mane tai įkvepia ir padeda išsigryninti savo paties idėjas.

169

170

– Ką paprastai gaminate namie? Tarkime, paprastiems savaitgalio pietums?

– Labai įvairiai, išties tai gali būti bet kas! Man patinka gaminti iš produktų, kuriuos tą dieną randu šaldytuve.

Tarkime, jei po fotosesijos likę šiek tiek moliūgo, iškart imu galvoti, ką galėčiau šeimai iš jo pagaminti ir kas dar iš šaldytuve esančių likučių prie jo derėtų. Nuoširdžiai mėgaujuosi tokiu procesu, nes jame – daug kūrybos. Ir niekada negaminu pagal receptus, verčiau jau pasikliauju savo žiniomis ir bandau sukurti ką nors naujo.

– Jūsų biografijoje įrašyta, kad karjerą pradėjote kaip virtuvės šefas. Kodėl vis dėlto galiausiai šefo peilį iškeitėte į fotoaparatą? Ar tai buvo lengvas sprendimas?

– Man patinka kūrybinga atmosfera, supanti maisto kultūrą, bet virtuvės pasaulis visada atrodė gana mechaniškas ir atsikartojantis. Tad nusprendžiau pakeisti savo gyvenimą, pradėjau gaminti patiekalus kulinarinėms televizijos laidoms ir įvairioms maisto fotosesijoms, pamažu tapau maisto stilistu. Atsivėrė daugiau erdvės kūrybai. Netrukus pats ėmiau kurti naujus receptus.

Fotografija man visada patiko, tik prisibijojau jos, nes trūko techninių žinių. Tačiau šešerius metus praleidęs greta puikių maisto fotografų iš jų išmokau fotografijos pagrindų. Tuomet užsirašiau į trumpus kursus ir pradėjau fotografuoti pats. Sakyčiau, tai buvo labai natūralus ir lengvas procesas, leidęs man pereiti į naują veiklos kryptį – be galo džiaugiuosi, kad nesudvejojau.

– Ko gero, galėjome pradėti nuo šio klausimo, bet kodėl nepalikus jo pabaigai: kaip apskritai pamėgote maistą?

– Kai man buvo trylika, su tėvais lankėme šeimos draugus vienoje Graikijos salų. Pamenu, tą vakarą vietos žvejai gamino įspūdingą patiekalą iš šviežių jūros gėrybių. Namuose tvyrojęs džiaugsmas ir tas „Kalamarakia tiganita“ skonis mane ir užkabino. Ir nepaleidžia iki šiol...

171

172

173

Rūkytos menkės, bulvių ir svogūnų troškinys

• 1 didelis svogūnas, supjaustytas • 4 bulvės, nuskustos ir supjaustytos 2 cm kubeliais • 300 g rūkytos menkės filė, supjaustytos 3-4 cm gabalėliais • 2 šaukštai susmulkintų krapų ir kelios šakelės papuošti • Šaukštelis druskos • Žiupsnelis baltųjų pipirų • 350 ml liesos grietinėlės • Rauginta arba ruginė duona

Orkaitę įkaitinkite iki 200 laipsnių.

Dideliame dubenyje atsargiai sumaišykite svogūnus, bulves, menkę, krapus, druską ir pipirus, pasistenkite nesutrinti žuvies.

Mišinį supilkite į didelį troškintuvą arba padalykite į kelis mažesnius indus. Užpilkite grietinėlės, uždenkite indą folija ir uždėkite dangtį (taip pavyks išlaikyti garus indo viduje), tuomet dėkite į orkaitę ir troškinkite 45 minutes mažesniuose induose arba 50 minučių dideliame troškintuve.

Nuėmę foliją ir dangtį dar patroškinkite 20 minučių, kol apskrus viršus.

Išimkite iš orkaitės, užberkite šiek tiek krapų ir patiekite su traškia duona.

174

175

176

Hakklihakaste Sotus ir šildantis estiškas mėsos troškinys

• 700 g bulvių, nuluptų ir perpjautų pusiau • 1 šaukštas augalinio aliejaus • 300 g kiaulienos faršo • 300 g jautienos faršo • 1 svogūnas, susmulkintas • 1 šaukštelis miltų • Šaukštelis baltųjų pipirų • Žiupsnelis šviežiai malto muskato • 500 ml vištienos, veršienos ar daržovių sultinio • 2 šaukštai susmulkintų krapų ir dar šiek tiek papuošti • 60 g grietinės • Marinuoti burokėliai garnyrui • Rauginti agurkai garnyrui

Bulves suberkite į sūdytą vandenį, užkaiskite ir virkite 15 minučių, kol suminkštės. Nupilkite vandenį ir padėkite puodą į šalį uždengę dangčiu, kad bulvės neatvėstų.

Didelėje keptuvėje ant aukštos ugnies įkaitinkite aliejų, sudėkite faršą ir kepkite 5-8 minutes, vis pamaišydami ir nupildami iš mėsos išsiskiriančio skysčio perteklių.

Suberkite svogūnus ir kepkite dar 8-10 minučių, kol mėsa apskrus, o svogūnai suminkštės, tada įmaišykite miltus, pipirus ir muskatą, supilkite sultinį ir užvirinkite. Uždenkite keptuvę dangčiu ir patroškinkite 15 minučių, tuomet nuimkite dangtį ir pakepkite dar 5-10 minučių, kol padažas sutirštės. Nukelkite nuo ugnies ir įmaišykite krapus ir grietinę.

Bulves padalinkite į lėkštes, ant viršaus uždėkite mėsos troškinio, pabarstykite krapais ir patiekite su marinuotais burokėliais ir raugintais agurkais.

177

Kepti svarainiai, ramunėlės ir grikiai • 2 dideli ar 4 mažesni svarainiai, apie 500 g • 1 litras vandens • 1 citrinos sultys • 230 g cukraus • 1 šaukštas džiovintų ramunėlių žiedų • 100 g baltojo šokolado • 160 g grietinėlės • 90 g grikių kruopų

Svarainius nulupkite ir perpjaukite pusiau, palikdami šerdį.

Puode sumaišykite vandenį, citrinos sultis ir cukrų. Užvirkite, maišydami ištirpinkite cukrų, tuomet suberkite paruoštus svarainius.

Sumažinkite ugnį ir virkite ant mažos kaitros, uždengę puodą, kol svarainiai įgaus rožinę spalvą (apie 45 minutes). Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių.

Svarainius ir skystį kartu su ramunėlių žiedais supilkite į negilų kepimo indą.

Uždenkite folija ir aštriu peiliu pradurkite tris skylutes. Kepkite orkaitėje 2-3 valandas, kol svarainiai pasidarys labai minkšti ir sodrios rožinės spalvos, tada palikite skystyje atvėsti.

Kol svarainiai kepa, į karščiui atsparų

178

indą suberkite šokoladą. Keptuvėje ant lėtos ugnies pašildykite grietinėlę, kol ims garuoti, tada supilkite ją į šokoladą ir maišykite medine mentele, kol šokoladas ištirps. Padėkite į šaldytuvą ir palikite valandai atvėsti.

Grikius suberkite į prikaistuvį storu dugnu ir palikite kaisti ant vidutinio stiprumo ugnies. Kruopas kepinkite 10 minučių, kol lengvai apskrus, nuolat pamaišydami. Atsargiai – nesudeginkite. Tada palikite puode atvėsti.

Kai svarainiai bus paruošti ir atvėsę, išimkite šerdis ir kiekvieną gabalėlį supjaustykite į tris dalis.

Svarainius išdėliokite į dubenėlius, užpilkite baltojo šokolado ir grietinėlės padažą, apšlakstykite svarainių sirupu ir užberkite šiek tiek skrudintų grikių.

179

AKIMIRK킨 DIEVAI #antrat킬 Freddie Dobbs Motocikl킬 sporto entuziastas Did탑ioji Britanija, Londonas Instagram: @dob.bs

180

181

AKIMIRKŲ DIEVAI #antratų Vincent Anthony Kūrybos vadovas, rašytojas Florida, JAV Instagram: @vincent.anthony.conti

182

183

AKIMIRK킨 DIEVAI #antrat킬 Conor O'Donnell Motocikl킬 sporto entuziastas Did탑ioji Britanija, Londonas Instagram: @thebritishmotorbiker

184

185

AKIMIRKŲ DIEVAI #antratų Natalia Plu Keliautoja JAV Instagram: @nattplu

186

187

I K I PA S I M AT Y M O R U G PJ Ū T Į !

188