Lamų slėnis 2020/05 Šimtasis numeris

2020 GEGUŽĖ (100)

ŠIMTAS NUMERIŲ– TŪKSTANČIAI ISTORIJŲ

1

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė

Algė Ramanauskienė

Vaida Jankūnaitė Lina Jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas

Žurnalistė Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Stilistė

Viršelis : Nuotrauka: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

© 2020 Visos teisės saugomos.

2 Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

3

ŠIMTAS NUMERIŲ– TŪKSTANČIAI ISTORIJŲ 2020 GEGUŽĖ (100)

REDAKCIJOS LAIŠKAS Tai, ką dabar atsivertėte – šimtasis elektroninis „Lamų slėnio“ numeris. Į šimtą elektroninių žurnalų (o kiek dar popierinių!) sutilpo tūkstančiai istorijų apie žmones, kurie išdrįso savo kosmines svajones paversti realybe, apie tuos, kurie viską metę sugebėjo susikurti gyvenimą iš naujo. Istorijos apie žmogiškumą ir (ne)paprastą norą atrasti daugiau, pamatyti plačiau. Istorijos apie tai, kur nuveda svajonės, kai nė sekundę jomis nesuabejoji. Taip pat apie tuos, kurie abejoja kiekvienu savo pasirinkimu, bet galiausiai vis tiek išdrįsta.

Man „Lamų slėnis“ visada buvo erdvė, kuri moko, padeda augti, įkvepia atrasti ir parodo, kad lengviausias kelias dažniausiai labai nuobodus.

Tikiu, kad mes, susitikę atsitiktinai, o gal aukštesnių jėgų vedami, per šiuos metus sukūrėme kažką daugiau nei vien žurnalą. Sukūrėme savitą gyvenimo būdą, lamišką gyvenimo filosofiją, lėto skaitymo malonumus ir įkvėpimų pripildytas istorijas mėgstančiųjų bendruomenę. Tyliai širdies kamputyje tikimės, kad šimtas numerių – tai tik nuotykių, kosminių idėjų, nepamirštamų pažinčių, pakilimų ir nuosmukių pilno kelio pradžia.

Ačiū, kad visus šiuos metus keliaujate drauge.

Smagaus skaitymo!

4

5

NAUJIENOS

V I R T U V Ė S

I S T O R I J O S

VAZOS „KONTUR“ „KÄHLER“

ARBATINIS „AMERA“ „LENE BJERRE“

DUBUO „BLACK“ „HOUSE DOCTOR“

PRIESKONIŲ MALŪNĖLIAI „BARREL“ „NORMANN COPENHAGEN“

6

LENTYNA „SECTOR“ „FERM LIVING“

PUODELIS SU LĖKŠTUTE „AMERA“ „LENE BJERRE“

GRAFINAS „STILL“ „FERM LIVING“

VALGOMOJO STALAS „BASIC „NIKARI“

7

NAUJIENOS

NESIBAIGIANTI VASARA NAUJOJOJE R. PIEKAUTAITĖS KOLEKCIJOJE 2020-ųjų pavasario–vasaros kolekcijos fotosesijai dizainerė Ramunė Piekautaitė pasirinko išskirtinę vietą – Kretingos dvarą, kur grafas Juozapas Tiškevičius kadaise įkūrė oranžeriją – vietą, skirtą pasigrožėti augalais iš viso pasaulio. Tuo pat metu Lietuvoje suklestėjo ir moterų teisės, jos pagaliau galėjo užimti reikšmingą padėtį visuomenėje. Kaip tik todėl šis uždaras rojus tapo puikia vieta kolekcijos fotosesijai, atspindinčiai to meto ir šių dienų laisvos ir stiprios moters įvaizdį.

Kolekcijoje dizainerė derina įvairius žalios atspalvius – miško, malachito žalią, chaki, nuo ryškaus iki pastelinio turkį, išblukusią mėtą, dangaus žydrą, ryškią ir pastelinę fuksiją, juodą ir baltą. Kolekcijoje vyrauja du ryškūs pradai: romantišką lengvumą atspindintys audiniai ir jų laisvą kritimą pažabojantys griežti kirpimai.

Daug eksperimentuojama su drabužių proporcijomis, suteikiant jiems dar daugiau konceptualumo ir laužant nusistovėjusias normas. Akį traukia ir masyvūs aksesuarai – diržai bei rankinės.

KNYGOS PUSLAPIUOSE ATGIMĘS MENININKĖS FRIDOS KAHLO GYVENIMAS Fridos Kahlo gyvenimas ir kūryba jos laikmečiui buvo iššūkis. Ši moteris įkūnijo svarbias XX a. iliuzijas ir siekiamybes – Meksikos revoliuciją ir moters emancipaciją, ji liudijo begalinę aistrą gyventi ir kurti. Menininkės istorija atgimsta naujame biografės ir istorikės Hayden Herreros knygos „Frida“ leidime su 120 iliustracijų. Šioje biografijoje talentingosios dailininkės gyvenimo istorija perteikta itin detaliai, ji parengta remiantis menininkės laiškais ir dienoraščiais, draugų bei mylimųjų laiškais ir gausybe pasakojimų.

8

NAUJIENOS

PERŽENGTI DISCIPLINŲ RIBAS WWW.RUPERT.LT

„Lamų slėnio“ draugai – edukacijos, rezidencijų ir šiuolaikinio meno centras „Rupert“ – kviečia teikti paraiškas 8-ajai „Rupert“ alternatyvios edukacijos programai, šiemet tyrinėsiančiai žmogiškumą peržengiančias rūpesčio ir tarpusavio priklausomybės formas. Žmonių gebėjimas užmegzti emocinį ryšį su nežmogiškomis būtybėms yra gerai žinomas ir plačiai tyrinėjamas. Tačiau ar galime tikėtis rūpesčio ir tarpusavio priklausomybės iš nežmogiškų būtybių, dirbtinių objektų ar skaitmeninės sąmonės? Alternatyvios edukacijos programos žvilgsnis bus nukreiptas į bendradarbiavimą tarp menininkų, kuratorių, tyrėjų, rašytojų, kritikų, programišių, aktyvistų ir mąstytojų, pasirengusių peržengti disciplinų ribas ir formuoti naujas bendradarbystes. Paraiškų „Rupert“ komanda laukia iki gegužės 31 d. vidurnakčio.

SUKNELĖS PASIILGUSIOMS KELIONIŲ Dizainerė Toma Jankauskaitė pristatė naują pavasario–vasaros sezono kolekciją, pražydusią ryškiaspalviais gėlių ir batikos raštais. „Studio Toma“ kolekcijoje – net 30 suknelių modelių. „Artėjant vasarai esame pasiilgę spalvų, norisi kuo daugiau gėlių, tad ši kolekcija – itin gyva, marga, ryški. Džiaugiuosi atradusi batika margintus audinius. Jau kurį laiką batika madoje išgyvena šiokį tokį renesansą ir net kelia nostalgiją“, – pasakoja Toma.

Nors ir pasikeitus aplinkybėms, dizainerė su komanda nusprendė neatsisakyti idėjos dedikuoti kolekciją kelionėms ir kiekvienai suknelei suteikė miestų ar valstijų pavadinimus. „Nica, Verona, Manila, Florida – tai tik kelios pasaulio vietos, kuriose kažkas jau lankėsi, o kažkas dar tik svajoja nuvykti. Taip, šiandien negalime spontaniškai sėsti į lėktuvą, bet galime keliauti žiūrėdami į atostogų nuotraukas ir kurdami naujus planus! Nors viskas sulėtėjo, mūsų meilė pasauliui ir jo spalvoms niekur nedingo.“

9

DEŠIMTUKAS | 12345678910

APIE BEGALINĘ ŠILUMĄ

1 PAMARIO KRAŠTAS. Jeigu ne Vilniuje, gyventi norėčiau kur nors šalia marių arba jūros, netoli Klaipėdos. Šių vietų gamta, architektūra – kitokia. Gimtosios vietos kviečia sugrįžti.

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Šiek tiek nostalgiškas šilumos, gardžiausių prisiminimų ir ramybės užpildytas maisto fotografės Giedrės Barauskienės įkvėpimų dešimtukas, mintimis nunešantis į šiltais tonais nuspalvintas vasaros dienas.

2 JUODKRANTĖ. Lietuviškos atostogos – tai Juodkrantė. Kasmet keltas perkelia lyg į kitą gyvenimo be rūpesčių pasaulį. Įspūdžių čia ne tiek, kaip keliaujant svetur, tačiau ramiausias poilsis - būtent čia.

10

3 ITALIJA. Ji buvo pirmoji šalis, į kurią prieš daug metų nukeliavome, ir paskutinė, iš kurios grįžau iki karantino. Į pastarąją kelionę vykau ką tik perskaičiusi Jurgos ir Pauliaus Jurkevičių knygą „Romanas su Italija“. Sutapimas – grįžtant lėktuve, eilėje priešais, sėdėjo abu šios knygos autoriai.

4 ŠILUMA. Kartą Italijoje gyvenanti draugė užsiminė, kad gyvena tarsi viename metų laike ir pasiilgsta sezoniškumo. Bet aš mielai lietuvišką šaltąjį ir tamsųjį pusmetį iškeisčiau į nesezoniškumą Italijoje arba į amžiną pavasarį Madeiros saloje.

11

5 KELIONĖS. Kad pažintum pasaulį, turi daug skaityti arba keliauti.

Renkuosi keliones. Keliaudamas įgyji ne tik žinių, bet ir patirties. Be to, kelionės – tai dar ir skanus maistas, fotografija ir vaizdai, nuo kurių širdis ima plakti greičiau.

6 „JAUNYSTĖ“. Režisieriaus Paolo Sorrentino filmas.

Jaudina tai, kas rodoma, kas sakoma, ką jauti visa tai matydamas, ką galvoji pažiūrėjęs šį filmą.

7 BRANDA. Pamatai ir supranti tai, ko būdamas dvidešimties negalėjai matyti ir suprasti.

12

8 AUGALAI. Turiu nuolat juos matyti, auginti, liesti. Savų per mažai – poreikį užpildo kelionės, botanikos sodai, parkai. Taip pat ir mamos ar mano pačios sodo, daržo gėrybės, miško uogos ir grybai. Tai mano giminės genuose. Be to, gera juos fotografuoti.

9 ŠEIMA. Laimės, ramybės jausmas – kai visi kartu, kad ir skirtinguose kambariuose. Tereikia vienam kuriam išvykti ir atsiveria tuštuma. Teks ateity su tuo apsiprasti.

10 NESKUBĖJIMAS. Geriausius sprendimus priimu, skaniausius patiekalus pagaminu, įdomiausias nuotraukas padarau, kai nereikia skubėti.

13

Į DZŪKIJĄ – PASKUI SAVO ŠIRDĮ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Maisto tinklaraštininkė, kulinarinių knygų autorė Renata Ničajienė nekantrauja pagaliau atsisveikinti su sostinės gyvenimu ir persikelti ten, kur jau ilgai gyvena jos širdis – į savo senolių kraštą Druskininkus. Čia, tarp šimtamečių pušų, jiedu su vyru penkiolika metų kuria savo pabėgimo planą. Dzūkijoje yra viskas, ko jai reikia: ramybė, galimybė iš labai arti stebėti gamtos kismą ir neribota erdvė kulinariniams eksperimentams. Meilė maistui moters širdyje sužadinta dar vaikystėje – nostalgiški gardūs prisiminimai jos nepaleidžia iki šių dienų.

– Renata, meilę maistui atsinešėte iš savo vaikystės namų?

– Mano abiejų močiučių namai visada kvepėjo naminiu maistu, per šventes būdavo kepami įvairiausi pyragai, sausainiai. Vaikystės namuose vyravo pats tikriausias maisto kultas.

Juk ne veltui Druskininkai – Lietuvos pietūs. Pas mus, kaip pas tikrus pietiečius, maisto tradicijos labai svarbios. Su viena savo močiute eidavau grybauti, uogauti, ji nuo vaikystės įskiepijo man meilę vietiniam sezoniniam maistui. Ji šeimininkaudavo vestuvėse ir visas šventes aprūpindavo savo kepamais skaniaisiais sausainiais. Kita močiutė taip pat garsėjo savo kepiniais. Kada pas ją beatvažiuočiau, visada spintelėje turėdavo paslėpusi kokį nors šviežiai iškeptą skanumyną. Meilę skaniam naminiam maistui tikrai paveldėjau iš savo šeimos.

– Kokius skonius ir kvapus iš vaikystės prisimenate?

– Labiausiai prisimenu didelius dubenis močiutės prikeptų ir preciziškai susuktų jos firminių sausainių, kuriuos ji ruošdavo dzūkiškoms šventėms. Jie būdavo su 14

plakto kiaušinio baltymo papuošimu ant viršaus. Mane, mažą mergaitę, tie dideli pilni dubenys sausainių ypač viliodavo, juk jų valgyti man būdavo negalima – jie būdavo skirti kitų žmonių šventėms. Žinoma, vieną ar du močiutė visada duodavo, bet jie būdavo tokie skanūs, kad, rodos, būčiau galėjusi suvalgyti visus. Šių sausainių receptą esu surašiusi ir knygoje „Nostalgiški skanumynai“. O per kiekvienas Kalėdas ši močiutė kepdavo skaniausią pasaulyje pyragą su aguonomis, kurį dabar kepa ir mano mama.

Kitos močiutės virtuvės spintelėje visada rasdavau jos kepto pyrago ar sausainių. Gerai prisimenu keptą meduolį – jis būdavo tamsus, minkštas ir labai kvapnus. Su mėtų arbata iš jos darželio šis meduolis man būdavo skanesnis už visus pasaulio tortus. Atėjus mėlynių sezonui močiutė kiekvienais metais virdavo mėlynių šaltsriubę su naminiais leistinukais ir paruošdavo virtinių su mėlynių įdaru.

Rudenį kepdavo obuolių pyragą. Kiekvienu metų laiku jos virtuvė kvepėdavo vis kitais skanumynais.

15

16

17

18

– Susitinkame, kai aplink žydi vyšnios, kriaušės, savo kvapu svaigina ievos... Koks pavasaris jūsų namuose?

– Taip jau susiklostė, kad šį pavasarį ir karantino dienas leidžiame Druskininkuose. Įprastai darbo dienomis gyvename Vilniuje – kol jaunesnioji dukra dar mokosi mokykloje, o vyro darbai sostinėje, čia lankomės tik savaitgaliais. O dabar labai džiaugiuosi, jog karantino metu turėjau progą net kelis mėnesius praleisti gamtos apsuptyje ir stebėti, kaip ji pavasarį atbunda. Šiemet galėjau matyti, kada pražysta pirmosios slyvaitės, kaip išsiskleidžia ievos ir darželyje susodintos tulpės. Labiau pažinau gamtą ir net pradėjau pildyti savo stebimą fenologinį kalendorių.

– O kaip atrodo pavasaris Renatos virtuvėje?

– Gegužės pradžioje, kol mano pakeltų lysvių daržas dar pustuštis, einu į patvorį žoliauti dilgėlių. Jos – puikus špinatų pakaitalas, kol šie lysvėse dar neužaugo. Iš dilgėlių verdu trintą sriubą, kepu omletą, žalius lietinius blynus, jomis įdarau virtinius. Tokiu metu savo rūgščius kotus pradeda kelti ir mano rabarbarai, tad kepu ir pirmą-

jį pyragą su jais. Dabar labai laukiu, kol lysvėse pagaliau užderės ridikėliai.

– Būtent sezonų kaita ir tapo pagrindiniu jūsų tinklaraščio bei knygų atspirties tašku. Kodėl sezoniškumas jums toks svarbus?

– Šį rudenį švęsiu dešimtąjį tinklaraščio „Sezoninė virtuvė“ gimtadienį. Per šį laiką tinklaraštyje sukaupiau visą šūsnį sezoninių receptų ir sukūriau septynias sezoninio maisto knygas. Prieš tuos dešimt metų nė patikėjusi nebūčiau, kad tiek daug padarysiu! O tuo metu paprasčiausiai norėjau pradėti užsirašinėti savo receptus, kad jie nepasimirštų. Maisto sezoniškumas man visada buvo artima tema, o tinklaraštyje norėjosi fiksuoti, kaip keičiantis metų laikams keičiasi ir patiekalai, jų ingredientai. Maisto sezoniškumas – tai natūrali maisto įvairovė, kai valgomi šviežiausi ir daugiausiai naudingųjų medžiagų turintys vaisiai bei daržovės. Norėjau, kad tinklaraštis būtų teminis, o jo pavadinimą sugalvojau visai spontaniškai ir atsitiktinai.

19

20

21

– Kuo jus žavi kiekvienas iš metų laikų? Ką kiekvienas jų gali padovanoti mums virtuvėje?

– Labiausiai mane žavi, kad rinkdamiesi sezoninius ingredientus valgome pačius šviežiausius ir daugiausiai vitaminų turinčius vaisius ir daržoves. Apie skonį nė nekalbu, nes turbūt visi žinome skirtumą tarp vietinių birželio mėnesį prisirpusių ir atvežtinių žiemos metų parduodamų braškių. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie pomidorus. Aš renkuosi jų laukti iki vasaros antros pusės, kol prisirpsta vietiniai, nes tie, kurie ištisus metus parduodami prekybos centruose, jiems neprilygsta nė iš tolo ‒ nei skoniu, nei kvapu, nei nauda. Man smagu laukti vis naujo metų laiko ir visų jo atnešamų naujų sezoninių gėrybių. Taip natūraliai valgau įvairų ir vitaminų gausų maistą. Juk tai, kas šviežiausia, yra ir naudingiausia! Be to, sezono metu vaisiai ir daržovės būna ir pigiausi, nes rinkoje jų daugiausiai.

– Visai neseniai įsikūrėte nuostabiame name Druskininkuose. Kas iš Vilniaus jus atviliojo į šį kraštą?

– Esu gimusi Druskininkuose, mano abu tėvai, seneliai ir proseneliai kilę iš šio miesto ir jo apylinkių. Labai jaučiu savo šaknų šauksmą – Druskininkuose jaučiuosi laimingiausia. Nors nuo trejų metų, kai tėvai išvyko mokytis ir dirbti į Vilnių, gyvenome sostinėje, bet visos mano vasaros ir ilgieji savaitgaliai ir toliau bėgo Dzūkijoje, pas močiutes. Prieš penkiolika metų su vyru suradę seną namą miesto parke, savo svajonių vietoje, nė nesuabejojome, kad norime pradėti čia kurti savo gyvenimą. Per šiuos penkiolika metų gerokai išsiplėtėme, senąjį namą, kuris ilgą laiką buvo mūsų vasarnamis, po antrojo remonto pavertėme svečių namais, o visai šalia pastatėme naująjį namą sau.

Tai mūsų su vyru ilgų darbo metų rezultatas.

22

23

24

25

– Papasakokite apie šių namų kūrimą. Kas juos kuriant jums buvo svarbiausia?

– Kurdami naują namą visų pirma galvojome apie aplinką. Kadangi jo vieta beveik miške, prie pat pušyno, norėjome, kad namas natūraliai į jį įsilietų: jo išorei nenaudojome jokių ryškių spalvų, net ir stogas apkaltas natūraliomis maumedžio lentelėmis, kurios niekuo nepadengtos, todėl laikui bėgant natūraliai pilkėja. Ten, kur gauna daugiau vandens, pilkėja greičiau. Man patinka šis netobulumas – namo margumas toks pats natūralus kaip ir jį supanti gamta. Mums buvo labai svarbu per didelius langus matyti gamtą ir net būnant namie jaustis lyg gamtoje – kiekvienu metų laiku besikeičiantys vaizdai yra pats gražiausias gyvas paveikslas. Namų interjere irgi vengėme daug ryškių spalvų, jame vyrauja neutralūs tonai – balta ir pilka. Daugiau spalvų suteikia daiktai ir vaizdas už lango. Dabar, kai viskas žydi, jis keičiasi nuo besiskleidžiančių baltai žydinčių sodų, geltonų kiaulpienių iki pilkšvai žalių pušų bei sodriai žalia spalva išsprogusių medžių.

– Renata, tai koks tas gyvenimas Druskininkuose? Ateityje

26

planuojate galutinai pabėgti iš miesto ir persikelti gyventi čia?

– Vilniuje gyvenu nuo vaikystės, sostinė man visada būdavo darbinis miestas, o Druskininkai – labiau šventinis, išeiginis. Taip gyvenau vaikystėje, taip su vyru Martynu ir vaikais gyvename jau daugiau nei dvidešimt metų. Nors šiuo metu Vilnius mūsų dar nepaleidžia, dukrai pabaigus gimnaziją su vyru tikimės čia persikelti gyventi visam laikui.

– Kaip jūsų gyvenimą pakeitė laikas gamtos apsuptyje?

Kaip dažniausiai čia leidžiate laiką?

– Nuolat čia gyvenant apima ramybė, dar labiau prisiderinau prie gamtos ritmo, pradėjau pastebėti dalykus, kuriems anksčiau dėl skubos paprasčiausiai nelikdavo laiko.

Pasirodo, pušyje šalia namo gyvena dvi voverės, jos mano darže įkeltame inkile įsikūrusios slėptuvę. Kiekvieną rytą iš miško bėga aplink namą link daržo ir lipą į tą inkilą.

Vakarais į mūsų sklypą atšuoliuoja storas kiškis. Anksčiau matydavau tik jo paliekamus pėdsakus, apgraužtus daržo kopūstus ir ištampytas morkas, o dabar galiu stebėti ir jį patį. Išėjus iš namo kas rytą mane pasitinka paukščių čiul-

bėjimas. Šiemet, kaip niekada anksčiau, galėjau stebėti ir pavasarinį žydėjimą: nuo pražydusių šalpusnių, gluosnių iki žydinčių pirmųjų sodo slyvų, trešnių ir besiskleidžiančių obelų žiedų. Nuostabu, kad viskas gamtoje turi eiliškumą, vieniems žiedams nužydėjus, jau skleidžiasi ir kvepia kiti. Čia gyvendama stengiuosi kuo daugiau laiko leisti lauke, o tvarkant aplinką ir dirbant darže tas išeina natūraliai, taip pat dažnai einu pasivaikščioti į mišką, nes jis čia pat, niekur važiuoti nereikia. Kiekvieną vakarą vedžiodama šunį stebiu saulėlydį prie Nemuno skardžio. Net ir paprastą dieną su vyru lauke užsikuriame grilį ir kepame vakarienę ant atviros ugnies. Atgal į sostinę nė netraukia.

– Viena mieliausių čionykščių jūsų veiklų – daržo auginimas. Papasakokite, iš kur ši meilė augalams?

– Savo pakeltų lysvių daržą auginu jau penktą sezoną. Vaikams paaugus atradau poreikį prižiūrėti augalus, nes auginti ir kažkuo rūpintis vis tiek labai norisi! (Šypsosi.) Man, kaip rašančiai apie maistą, savų daržovių auginimas labai padeda, nes galiu stebėti, kada ir kokia daržovė užaugo, kada jos sezo-

nas prasidėjo, o kada pasibaigė. O gaminti iš savo užsiaugintų gėrybių – dvigubas malonumas! Kartais darosi net saldu, kai žinau, kad viskas užauginta natūraliai ir su meile, todėl yra dar skaniau ir naudingiau. Iki trisdešimties daržovių neauginau, manęs nei tėvai, nei seneliai niekada neversdavo ravėti ar kitaip jiems padėti daržuose, gal todėl ši meilė augalams ir žemei bėgant metams atėjo labai natūraliai.

– Ką savo darže auginate šiemet?

– Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, iš rudens esu pasisodinusi žieminių česnakų ir svogūnų, kurie atšilus išlenda anksčiausiai ir dabar jau yra gerokai užaugę ir sužaliavę. Labai laukiu, kol galėsiu rauti ridikėlius, skinti savas salotas, špinatus, krapus. Jau dabar renku daugiametes prieskonines žoleles: gelsves, peletrūnus, čiobrelius, šalavijus, skinu rabarbarus. Šiemet šalia pakeltų lysvių pasodinau smidrus, tikiuosi po kelerių metų turėti derlių. Vasarą lysvėse auginsiu agurkus, pomidorus, šparagines pupeles, lapinius kopūstus, morkas.

Viena iš mano mėgstamiausių daržovių yra lapiniai kopūstai ‒ jie darže džiugina ne tik vasarą, rudenį, bet net ir žiemą.

27

28

29

MĖGAUKIS ATRADIMAIS NAMUOSE!

Metinė „Lamų slėnio“ prenumerata – net 28 proc. pigiau zurnaluprenumerata.lt/prenumerata/lamu-slenis 30

– Daržą sodinate pagal fenologinį kalendorių. Kas tai?

– Pagal jį sodinu jau ne pirmus metus. Fenologinis kalendorius pagrįstas pasikartojančiais gamtos reiškiniais.

Jau seniai pastebėta, kad iš žemės išeinant įšalui pražysta šalpusniai ir tada galima pradėti sėti. Pražydus gluosniams į pakeltas lysves sėju morkas, krapus, petražoles, žirnelius, špinatus, ridikėlius – tai augalai, nebijantys šalnų. Pražydus ievoms sėju jautresnius šalčiui augalus: salotas, kopūstus, pupeles, burokėlius. Tada prasideda vėlyvasis pavasario periodas ir žemė apie 30 cm gylyje jau įšyla iki 5‒7 laipsnių.

Pražydus alyvoms pasėju agurkus, o vėliausiai, kai sužydi erškėtrožės, maždaug paskutinį gegužės savaitgalį, pasodinu šilumamėgių pomidorų, moliūgų, cukinijų daigus.

Man šis sodinimo būdas labai pasiteisino. Šalia mano daržo auga gluosnis ir ievos, todėl galiu stebėti, kada jau pats laikas sėti. Nuostabu, kad visoje Lietuvoje šie augalai sužydi skirtingu metu, o stebint, kas vyksta

šalia savo daržo, galima augalus sodinti pačiu laiku.

– Augalus auginate pakeltose lysvėse. Papasakokite mums, kaipgi tokią įsirengti?

– Prieš penkerius metus mano vyras Martynas mūsų daržui pats sukonstravo ir pagamino devynias pakeltas lysves. Kadangi po naujojo namo statybų atliko medžiagų, iš jų jis sukalė lysvių karkasus. Jų apačią išklojo geotekstile, kad nedygtų piktžolės ir į žemę lengvai susigertų drėgmės perteklius, o šonus – garo izoliacijos plėvele, kad plokštės nesupūtų. Pakeltų lysvių išorę apkalė nuo namo apdailos likusiomis maumedžio lentutėmis – taip natūraliai išėjo, kad lysvės dera ir prie paties namo. Jos 1 metro 30 centimetrų ilgio ir pločio, jų aukštis – 40 centimetrų.

O jas sukalus beliko užpildyti kokybiškomis žemėmis ir kibti į sėjos darbus. Šiose lysvėse sėju ir auginu jau penktą sezoną ir vis dar negaliu jomis atsidžiaugti!

31

Šimtas numerių – tūkstančiai istorijų!

Nuotraukos: Eglė Juzumas Receptas: „Tie Kepėjai“, Laura Donelė

Per devynerius metus sukurti šimtas elektroninių (o kiek dar popierinių!) numerių – tai tūkstančiai įkvepiančių jūsų istorijų. Per šiuos metus kartu su lamomis subūrėme lėtą gyvenimą, įkvepiančias istorijas ir skaitymą mylinčiųjų bendruomenę. Neslėpsime, buvo pakilimų, buvo ir nuosmukių, - tačiau šiandien tyliai didžiuojamės padarę tiek daug. Todėl kviečiame visus jus su „Lamų slėnio“ komanda atšvęsti šią gražią progą ir drauge išsikepti specialiai lamoms mūsų draugų „Tie kepėjai“ sukurtą saldų pavasarinį tortą.

32

33

– Kuo ypatingas tortas, kurį sukūrėte „Lamų slėniui“?

– „Lamų slėnio“ šimtojo elektroninio numerio proga tortą kūriau galvodama tiek apie žurnalo kūrėjus, tiek apie skaitytojus. Norėjosi labai subtilaus, švelnaus, bet tuo pačiu šiek tiek netikėto skonio ir labai gaivaus pavasariško vaizdo. Todėl torto viduje – minkštutis avokadų biskvitas, perteptas švelniu jogurto ir baltojo šokolado kremu, o vietoje žvakučių tortą papuošiau liofilizuotų gėlių ledinukais ir taip ant torto perkėliau dalį pavasarinių pievos žiedų.

– Juk, pripažinkite, šventiniai tortai vis tiek kažkuo ypatingesni nei tortai kasdienai, tiesa?

– Jie ypatingi tiek, kiek mes patys suteikiame konkrečiam tortui reikšmės ir ypatingumo.

Juk kiekvienas tortas turi būti ir skanus, ir gražus – o toks kepinys ant stalo net paprastą dieną be progos jau padaro šiek tiek ypatingesnę.

Kalbant apie gimtadienio tortus, jau vien ko verta tradicija prieš jį pjaustant sugalvoti norą ir užpūsti žvakutes! Čia kaip tikėjimas Kalėdų seneliu – jeigu tiki, tai stebuklai ir įvyksta.

– Ar šį tortą pavyks išsikepti visiems, norintiems švęsti kartu su lamomis?

– Konditerija – tikslumo reikalaujantis, tačiau tikrai ne raketų mokslas! Tad jeigu laikysitės tikslių instrukcijų ir turėsite šiek tiek kantrybės, tortą tikrai išsikepsite net ir neturėdami didelių konditerinių įgūdžių, ir galėsite švęsti su visa lamų bendruomene!

– Ko 100-ojo numerio proga linkite lamoms?

– Lepinti save ir skaitytojus tortais bei įdomiomis istorijomis ir toliau. Ir švęsti gyvenimą kasdien!

Konditerė, desertų studijos „Tie kepėjai“ įkūrėja Laura Donėlė

34

Tortas lamoms Avokadų biskvitui:

Kremui:

• 300 g kvietinių miltų

• 330 g graikiško jogurto

• 50 g kukurūzų miltų

• 50 g cukraus sirupo

• 1 a. š. kepimo miltelių

• 15 g želatinos

• Žiupsnelis druskos

• 60 g pieno arba vandens

• 110 g kambario temperatū-

• 100 g baltojo šokolado

ros sviesto

• 270 g plakamosios grie-

• 110 g cukraus

tinėlės (ne mažiau nei 35

• 3 kiaušiniai

proc. riebumo)

• 1 didelis arba 2 maži gerai

• Pora lašelių bergamo-

prinokę avokadai, trintuvu

čių arba apelsinų žiedų

sutrinti į tyrelę

eterinio aliejaus (tinkamo

• 1 a. š. vanilės ekstrakto

maistui)

• 150 g natūralaus jogurto

Orkaitę įkaitinkite iki 170 laipsnių. Apvalią 16 cm skersmens kepimo formą ištepkite sviestu arba alyvuogių aliejumi.

Jeigu naudojate didesnę kepimo formą (pavyzdžiui, 24 cm), naudokite dvigubą visų produktų kiekį.

Iki purios masės plaktuvu išsukite sviestą su cukrumi, sudėkite kiaušinius, avokado tyrę, vanilę, jogurtą ir išplakite viską iki vientisos masės. Atskirame dubenyje sumaišykite abiejų rūšių miltus, druską ir kepimo miltelius, sudėkite šį mišinį į prieš tai paruoštą masę ir viską kruopščiai išmaišykite, kad neliktų gumulėlių.

Supilkite tešlą į formą ir kepkite apie 45-60 min., kol įbedus medinį pagaliuką jis liks sausas.

Atvėsinkite, supjaustykite į tris sluoksnius.

Kol biskvitas vėsta, paruoškite kremą. Piene arba vandenyje išbrinkinkite želatiną. Želatinai išbrinkus, pieną ar vandenį šiek tiek pakaitinkite, kad želatinos grūdeliai ištirptų. Kambario temperatūros jogurtą sumaišykite su cukraus sirupu, į šią masę tolygiai maišydami šluotele supilkite lydytą šokoladą. Lengvai paplakite grietinėlę iki pusiau standžių putų ir sumaišykite su želatina, jogurto ir šokolado mase, paskaninkite eteriniu aliejumi.

Supjaustytą biskvitą sluoksniuokite su kremu užsegamoje torto formoje ir dėkite į šaldytuvą bent dešimčiai valandų, kad kremas sustingtų. Sustingusį tortą aptepkite plakta grietinėle.

35

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Kas įkvepia lamas?

Ne vienerius metus savo herojų klausiame (ne)paprasto klausimo: kas jus įkvepia? Gyventi, kurti, mylėti... Šiandien, mūsų 100-ojo elektroninio numerio proga, mes, kasdien kuriantys „Lamų slėnį“, ir patys pabandėme surasti atsakymus į šį klausimą. Ir supratome, kad paprasti klausimai kartais gali priversti gerokai pasukti galvą! Tad kviečiame jus į pasimatymą – susipažinkite su žmonėmis, kurie visus šiuos metus tyliai kūrė įkvepiančių istorijų pilną žurnalą ir atskirą „lamišką“ gyvenimo būdo filosofiją.

36

37

DEŠIMTUKAS | 12345678910

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ, VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ

2. JŪRA. Tose bangose telpa viskas – jėga ir ramybė, susitelkimas ir beprotybė. Lietuvos pajūris, o ypač Nida – vieta, kur nusiraminu geriausiai. Momentas, kai kelios minutės po saulėlydžio švelnia pastele nuspalvinamas dangus pietuose.

Vieta ir laikas, kai mintys visiškai sustoja.

Nuotraukos: asmeninis archyvas

3. VIZUALUMAS. Esu aplinkos stebėtoja. Besiskleidžiantys ir vystantys gėlių žiedai, laukinės pievos ir močiutės bijūnai, daiktų formos, šviesos ir šešėlių žaismas, interjerai ir architektūra, dizainas, fotografija, mada – bet kuri vizualiojo pasaulio dalis mane įkvepia, skatina kurti ir suteikia didelį pasitenkinimą. Žaviuosi visais, gebančiais pamatyti grožį keisčiausiuose dalykuose.

1. VYRAS. Kasdienė mano stiprybė, didžiausias susikaupimo, ryžto, paprastumo, tikrumo ir olimpinės ramybės pavyzdys. Mano geriausias draugas ir beprotiškų sumanymų palydovas. Savo srities profesionalas. Žmogus, kuris pirmasis sužino visus mano džiaugsmus ir liūdesius. Žmogus, nuo kurio niekada nepavargstu.

38

4. JAUTRUMAS. Esu empatiškas ir be galo jautrus žmogus - aplinkai, žmonių nuotaikoms, emocijoms...

Bėgant metams suprantu, kad nuoširdumas ir jautrumas – gražiausios žmogaus savybės.

Didžiausia dovana ir daug iššūkių kasdienybėje keliantis prakeiksmas vienu metu.

6. GAMTA IR METŲ LAIKŲ KAITA. Kasdien pastebiu, kaip keičiasi gamta – galiu tiksliai pasakyti, kada pražydo kriaušė priešais mano langus, kuris medis rudenį parausta greičiausiai.

Suvokti ir stebėti rėdos ratą – viena didžiausių mūsų krašto dovanų. Lietuviška gamta, neįkyrus ir subtilus jos grožis, ramios spalvos ir tai, kaip mane veikia buvimas joje. Nors visada maniau, kad esu miesto žmogus, jaučiu, kaip kasmet gamta traukia vis stipriau.

5. NAMAI. Nesu iš tų žmonių, kuriems namai – tik trumpa poilsio stotelė. Namai man – tai mano tvirtovė, saugi užuovėja. Vieta, kur praleidžiu labai daug laiko, kur galiu būti savimi, o viduje jaučiuosi visiškai nurimusi.

7. ARTIMIEJI. Mano Komanda, su nenupasakojamu spindesiu akyse laukianti kiekvieno mano sugrįžimo. Laikas su šeima. Stebuklingi pokalbiai su močiute. Vaikystės namai ir paprastas, neįpareigojantis ir dėl to toks ypatingas laikas juose. Jaučiu, kad kiekvienas sugrįžimas ten – it mažytis sugrįžimas į save. Kur visada jauku ir ramu.

8. DRAUGAI. Žmonės, kurie per daugelį metų atsirado mano kelyje. Su kuriais vienodai patogiai galiu juoktis ir verkti. Tie, su kuriais jaučiu bendrumo jausmą, su kuriais noriu pažinti pasaulį. Tie, kurie niekada nesustoja ir skatina augti drauge. Iš visos širdies branginu kiekvieną tikrą draugystę.

9. KELIONĖS. Kaskart sugrįžusi iš kelionės su savimi parsivežu tai, ką iki tol būnu išbarsčiusi: ramybę, norą kurti, gebėjimą pastebėti ir stebėtis mažais dalykais.

Kiekviena kelionė man – tai galimybė ne tik atrasti, bet ir darkart įvertinti savo kasdienybę ir iš naujo išmokti ja džiaugtis.

10. LAMŲ SLĖNIS. Vieta, kurioje užaugau. Ir žmonės, padėję man augti. Visi, kurie per šiuos metus išmokė niekada nesirinkti lengviausio kelio, tie, kurie parodė, kad bet kuri situacija gali būti išspręsta kūrybiškai. Darbas slėnyje man suteikė progą kalbėtis, klausytis ir augti kartu su herojais ir jų istorijomis. Diena iš dienos dėkoju už šias patirtis.

39

DEŠIMTUKAS | 12345678910

ELAS RAMANAUSKAS, KŪRYBOS VADOVAS

2. JUODA. Garsiausias geometrinio abstrakcionizmo dailininkas Kazimiras Malevichius link žymiojo „Juodojo kvadrato“ ėjo ištisus dešimtmečius, sukūrė daugybę nuostabių darbų. Ir tik vienas tapo žymus. Man tai pats geriausias sunkaus ieškojimų kelio pavyzdys.

Man svarbiausi dalykai yra spalva, forma ir turinys. Taip ir pristatau savo dešimtuką. Trys dalys skirtos spalvai, trys – formai, trys – turiniui. Žinoma, lieka dar viena – aš.

3. RAUDONA. Chemikės Marie Curie dukra Irène Joliot-Curie tęsia tėvų pradėtą darbą radiologijos srityje. Su vyru už tai gauna Nobelio premiją ir miršta nuo tos pačios leukemijos kaip ir jos motina. Bebaimė, užsispyrusi, tikslo siekianti ir save aukojanti mokslininkė.

Nuotraukos: asmeninis archyvas

1. MĖLYNA. Ir kaip dėl meno galima numirti?

Prancūzų menininkas Yves’as Kleinas pasauliui padovanojo monochrominių darbų. Buvau jo parodoje Nicoje. Tobuli. 1962 m. Kanų kino festivalio premjeroje buvo rodomas jo filmas, tik visiškai pakeistas, menininkui nežinant bandyta pataikyti į tam tikrus standartus. Po trijų dienų jį ištinka širdies smūgis ir jis miršta.

40

4. PENTAGONAS. „Non sa che sia dolore“ yra Johanno Sebastiano Bacho kantata, kurią sudaro penkios geometrinės dalys: simfonija, rečitatyvas, arija, rečitatyvas, arija. Tai vienas tobuliausių bet kada sukurtų muzikinių kūrinių.

6. ŠIRDIS. Net kelis tūkstantmečius skaičiuojantis grafinis simbolis mūsų sąmonėje įsibrėžęs kaip meilės, atjautos, jausmų, seksualumo vaizdinys. Kito tokio labiau atpažįstamo, nuvalkioto ir tuo pačiu metu artimo nežinau.

5. TAŠKAS. Tai ir elementarioji dalelė, ir kūrybinio proceso pradžia. Dažnai ir pabaiga. Neretai idėjos prasideda ir baigiasi ties tašku. Nuotraukoje - CERN greitintuvas, patvirtinęs Higso bozono egzistavimą.

7. PRAEITIS. Vienas žymiausių keliautojų Richardas Francis Burtonas mokėjo net 29 kalbas, galėjo imituoti 60 įvairių beždžionių skleidžiamus garsus.

Taip pat jis buvo poetas, fechtuotojas, etnologas, geografas, rašytojas ir karys. Ir tai – vienas žmogus.

8. DABARTIS. Cormacas McCarthy yra mano visų laikų mėgstamiausias rašytojas. Ir turbūt taip bus visada.

9. ATEITIS. Noriu į Niujorką ir Brodvėjaus teatrą. Mano svajonė - ten išvysti Williamo Saroyano spektaklį „The Time of Your Life“.

Su savimi visada nešiojuosi jo ištraukos įrašą.

10. AŠ. Esu čia laikinai ir tai, ką čia nuveiksiu, yra svarbu tik man, todėl geriau tuo pasimėgausiu.

41

DEŠIMTUKAS | 12345678910

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ, ŽURNALISTĖ Nuotraukos: asmeninis archyvas, Dovaldė Butėnaitė Portretas: Agnė Bekeraitytė

1. GYVENIMAS. Kartais mums atrodo, kad šiame pasaulyje vaikštome apgraibomis. Tačiau ateina diena, kai kažkas nutinka ir prieš mus atsiveria žinojimo durys. Tas kažkas gali būti žmogus, prasiskleidęs pavasario žiedas, klaikus skausmas, mirštančiojo akys, pirmoji tavo vaiko šypsena, prieš trisdešimt metų į ausį sušnabždėtas meilės prisipažinimas, laužas tamsoje – bet kas. Viskas paprasta, – yra man sakiusi aktorė Nijolė Oželytė.

Gyvenimo prasmė šioje Žemėje yra tiesiog BŪTI.

2. HEROJAI. Turiu neįtikėtiną galimybę kalbėtis, klausytis, mokytis ir augti drauge su jų istorijomis. Dažnai pagalvoju apie savo privilegiją turėti tai, už ką kiti moka pinigus. Štai kodėl kiekvienas interviu, kiekviena istorija, kiekvienas pokalbis man yra didžiausia dovana. Dėkoju ir už neįvykusius.

3. MANO VAIKAI. Aiškiai suprantu, kad jie neleidžia man senti. Aš žinau, kas yra šiuolaikinis repas ir trepas, manęs negąsdina ryškiai mėlyni plaukai ir dredai, man smagu su dukters draugais gerti vyną, klausytis, kaip aplink stalą susėdę jie diskutuoja apie pasaulį, matyti, kaip grindimis ropoja jų vaikai. Toji natūrali gyvenimo seka padeda stipriai laikytis ant kojų.

42

4. KNYGOS. Labai norėčiau skaityti daugiau. Didžiuojuosi savimi, kai po sunkios dienos pavyksta paskaityti bent pusvalandį. Man patinka nustebti, iš knygų geriu žinojimą, žodžių meistrystę ir garbinu gerus vertėjus

5. TEATRAS. Jame yra kažkas tokio, ką labai sunku nusakyti žodžiais.

Dievinu drebulį prieš premjerą, mėgstu stebėti, kaip spektaklis keičiasi, kai žiūri jį antrą, trečią ir ketvirtą kartą, branginu scenos akimirkos žavesį - juk monologas ar dialogas jau niekada nebebus tos pačios spalvos.

6. MIŠKAS. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad miškas yra mūsų visų gyvybė. Planetos plaučiai. Pasaulio istorija.

Miške geriausiai girdi save.

Ypač kai esi vienas.

7. ATVIRUMAS. Sunku paaiškinti kodėl, bet tikrai žinau, kad atviram žmogui nėra jokių kliūčių rasti tai, ko jis ieško.

8. MASAŽAS. Geriausia būtų miške, po senu ąžuolu. Ir daromas mano ištikimosios masažistės Vaidos. Geras masažas atpalaiduoja ne tik raumenis, bet ir mintis. Be to, dabar jau žinau, ką reiškia pakilti virš nuosavo kūno. Net jei tai tebūtų sapnas.

9. KELIONĖS. Sėdėdami namuose mes visi supratome, ką reiškia keliauti. Kartą pajutęs kelionių troškulį, visada norėsi gerti – kitas spalvas, kitokią kultūrą, skirtingus žmonių veidus, muziką, kalbas, istorijas, kvapus... Ragauti pasaulį yra vienas įdomiausių ir daugiausiai patirčių atskleidžiančių užsiėmimų.

10. BIBLIJA. Knygų knyga. Žaidžiu tokį žaidimą: atsiverčiu bet kurį puslapį, kuris verčiasi. Ir, būna, randu atsakymą į savo klausimą. Biblija yra nepaprasto įdomumo, išminties ir tiesos knyga. Jei žmonės girdėtų, kas jiems buvo kalbėta nuo kalno, pasaulyje viešpatautų taika ir ramybė. Argi ne to mes visi labiausiai ir trokštame?

43

DEŠIMTUKAS | 12345678910 1. VAIKAI. Kaip keista ir įdomu kartu su jais ir vėl išgyventi tuos pačius dalykus, kuriuos pats patyrei kažkada savo vaikystėje. Vaikai sugrąžina prisiminimus, kurie buvo nublankę, užsimetę kažkur praeities stalčiuose. Vaikystės lengvumas, tikrumas, naivumas, džiugesys ir atradimo džiaugsmas yra kažkas nuostabaus. O vaikai iš tikrųjų yra patys geriausi mūsų, suaugusiųjų, mokytojai ir įkvėpėjai

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ, „LAMŲ SLĖNIO“ BENDRAĮKŪRĖJA, ŽURNALISTĖ Nuotraukos: asmeninis archyvas

2. JŪRA. Kai viskas aplink taip greitai keičiasi, jūra suteikia pastovumo jausmą. Ji visada čia.

Visada nuramina. Ir, atrodo, visada tavęs laukia.

Kaskart prie jūros aš jaučiuosi lyg sugrįžusi pas labai gerą draugą. Jos ilgiau nemačiusi pasiilgstu.

Man jūra – tai idėjų vandenynas, ramybės uostas, gražiausi vakarai ir rytai, žvaigždėmis nusėtos naktys, namai.

3. TYLA. Kartais tyla – pati geriausia muzika. Triukšme greitai pavargstu. Ir tada pradedu kurti pabėgimo planą. Nes tik tyloje pavyksta išgirsti save. Išsisklaidžius triukšmui išsigrynina mintys.

Nurimsti ir ateina aiškumas. Tiesa, absoliučios tylos, ko gero, nesame „girdėję“ nė vienas. O mano tyla prasideda ten, kur nutyla žmonių balsai.

44

4. KOSMOSAS. Kai apima lengvas egzistencinis nerimas, užgriūva rūpesčiai ar tiesiog pritrūksta įkvėpimo (bet kam), užtenka atsiversti astronomo ir filosofo Carlo Sagano knygą „Pale Blue Dot“ (liet. – „Blyškus mėlynas taškas“): „Štai čia. Tai namai. Tai mes. Juose visi mūsų mylimieji, visi mūsų pažįstami, visi, apie kuriuos kažką esi girdėjęs. Kiekvienas žmogus, kuris kažkada buvo, savo dienas praleido čia. (...) dulkėje, apgaubtoje saulės spindulių. (...) Sakoma, kad astronomija suteikia žmogui kuklumo ir padeda kurti jo charakterį. Turbūt nėra geresnio pavyzdžio parodyti žmonijos išpuikimo kvailumą, kaip ši mažytė mūsų planetos nuotrauka, gauta iš labai toli. Mano nuomone, ji sako, kad būtume geresni vieni kitiems, ir kad brangintume bei saugotume blyškų mėlyną tašką, vienintelius namus, kuriuos kažkada turėjome.“

7. ŽMONĖS. Kažkada vieno visą pasaulį apkeliavusio žmogaus paklausiau, ar jį dar kas nors stebina? Jis atsakė – vaizdai ne, bet žmonės – vis dar taip. Ir iš tiesų, nors esu visiška intravertė, man be galo patinka klausytis žmonių istorijų ir jose ieškoti atsakymų į sau aktualius klausimus. Geras interviu su įdomiu žmogumi – tai lyg perskaityta gera knyga, įkvepianti naujų idėjų ir atverianti erdves netikėtoms mintims.

5. YVES’AS KLEINAS. Prisiliesti prie šio žmogaus kūrybos teko kartą visai netikėtai užsukus į Modernaus meno muziejų Nicoje, mieste, iš kurio šis menininkas ir kilęs. Neįtikėtina, kai pagalvoji, kad žmogus ir spalva gali būti vienas ir tas pats. Ar kad spalva gali tapti meno kūriniu. O ir tai, kad kažkada vienam žaviam prancūzui pavyko užmaišyti tobulo grožio pigmentą.

6. SPORTAS. Sportas kasdien buvo šalia vaikystėje ir paauglystėje. Vėliau jo ilgam išsižadėjau, o prieš porą metų atradau iš naujo. Ir tai geriausias atradimas, koks tik galėjo nutikti!

Retai kada taip didžiuojuosi savimi kaip po geros treniruotės.

Tai – mano meditacija, mano poilsis ir pats geriausias būdas perkrauti smegenis. Mėgstu išgręžti save iki paskutinio siūlo!

Tikiuosi, šita iš naujo užsimezgusi draugystė tęsis amžinai.

8. SLAPTIEJI AGENTAI. Dažniausiai – agentės moterys. Vienišos kovotojos ir neįprasti jų gyvenimai. Esu peržiūrėjusi turbūt visus filmus ir serialus apie jas. Gal ir keistokas įkvėpimo šaltinis, bet mane jis nuteikia labai gerai. Lyg kiekvieną kartą iš naujo leisčiausi į taip ir neišsipildžiusią vaikystės svajonę!

9. MIELI NETIKĖTUMAI. Man tai vienas gražiausių anglų kalbos žodžių – „serendipity“.

Juk žinote tą jausmą, kai pačiu netikėčiausiu laiku ir pačioje netikėčiausioje vietoje nutinka kažkas labai gražaus? Pliūpsnis endorfinų ir garantuotas laimės užtaisas. O smagiausia dalis ir yra ta, kad „serendipity“ momentas visada ištinka tada, kai jį užmiršti ir nelauki.

10. ŽURNALAI. Esu žurnalų žmogus. Jų man niekada negana. Mėgstu atrasti naujus, keistus, kartais – vos poros ar net vieno žmogaus leidžiamus žurnalus. Geras žurnalas man – lyg trumpa meilės žinutė. Įkvepi, iškvepi, ir lauki naujos. Taip gimė ir mano kuruojamos žurnalų lentynos „Love Note“ pavadinimas – jis kalba apie laiką ir meilę sau bei gerų istorijų grožį.

45

DEŠIMTUKAS | 12345678910

DOVALDĖ BUTĖNAITĖ, FOTOGRAFĖ

Nuotraukos: asmeninis archyvas

1. GIEDRIUS. Visada Jam už nugaros. Seku ir žaviuosi: kūrybingumu, išmintimi, gebėjimu pasakyti tiek daug žodžių per minutę, paprastumu ir tikrumu, nuoširdumu, mokėjimu kalbėti tiesą, humoro jausmu, sugebėjimais virtuvėje, rūpestingumu, empatija, jautrumu. Žmogus, kurio žodžiais tikiu labiausiai, nes Jis žino, o dar dažniau jaučia.

2. ŽEMĖ. Tai konkreti ir man labai ypatinga vieta – savo rytais, gyvybe aplinkui, vėsia sraunia upe, miškais, rūkais, dangaus piešiniais, radiniais, o galiausiai jausmu, kurį ten būdama jaučiu. Didžiausias ir stipriausias įkvėpimas.

3. LIETUVA. Įkvepia, nes aš iš čia. Man nepaprastai įdomus Lietuvos žemėlapis: mus supa tiek įdomių vietų, miestų ir miestelių, gamtos objektų, pažintinių takų, galingų medžių, milžiniškų pelkių, tiek daug istorijos. Ieškoti ir atrasti įkvepia žemėlapis lietuvon.lt, laidos, vaizdai, pasakojimai apie Lietuvą ir jos žmones. Suprasti ir suvokti, kas aš, iš kur aš.

4. GAMTA. Esu tikrų tikriausia stebėtoja ir man labai brangi mūsų gamta. Miškas, vanduo, ryto ir vakaro peizažai, smulkiausios gamtos detalės, ką tik pražydę augalai, vešinti pieva, o svarbiausia – metų laikų kaita. Gamtos pokyčiai ir visa apimantis laukimas: vasarą lauki rudens, rudenį – žiemos, žiemą – pavasario, o pavasarį – vasaros. Šis laukimas mane įkvepia dėl daug skirtingų priežasčių.

46

5. PAUKŠČIAI. Įkvėpimas pažinti. Kas Žemėje tupi ant maumedžio, kas taip nuostabiai gieda, kas toks paslaptingas, o kas toks gražus miške ar pievoje.

Esu labai susižavėjusi Jų pasauliu, Jų kasdieniu darbu, rutina, kantrybe ir visais metų žygdarbiais.

7. VAŽIUOTI AUTOMOBILIU. Tenka daug važinėti. Kelionės praturtina besikeičiančiais peizažais, laiku sau, tyla arba priešingai – naujais muzikos albumais, kuriuos atidžiai perklausyti gali tik sėdėdamas automobilyje, niekieno neblaškomas.

6. MAISTAS. Įkvepia, tačiau ne gaminti pačiai (jaučiu, kad pernelyg vadovaudamasi taisyklėmis prarandu tiek gaminimo džiaugsmą, tiek skonį), o priešingai – kalbėti apie maistą ir žiūrėti, kaip gamina kiti. Kas mane pažįsta, žino, kad visuomet klausiu, ką šiandien valgei arba kokių įdomių dalykų pastaruoju metu gaminaisi.

Man smalsu, kaip atrodo tavo pusryčiai, pietūs ir vakarienė.

8. MUZIKA – TYLA. Muzika įkvepia, nes ji taip pat kaip ir gyvai sutikti žmonės tave augina, nukelia ten, kur jau esi buvęs, leidžia keliauti prisiminimais. Ja besimėgaudamas gali džiaugtis, verkti, šokti ir dainuoti (automobilyje). Bet po garsų mėgstu ir tylą.

9. ŽMONĖS. Įkvepia, nes augina. Bendraudama su žmonėmis pažindinuosi su pačia savimi. Stipriai jaučiu, kaip tampu drąsesnė, galiu dažniau ir lengviau prieiti, atidžiau išklausyti, pajausti ir galiausiai – užfiksuoti.

10. FOTOGRAFIJA – ŠEŠĖLIAI. Įkvepia, nes tai labai svarbi mano gyvenimo dalis. Atmintį saugau vaizduose. Ten viskas lieka. Visada mėgdavau vartyti fotoalbumus, knygas, šiandien – ir žurnalus.

Prie pastarųjų šiuo metu tenka dažnai prisiliesti, tam (jei tik turiu galimybę) dažniausiai renkuosi saulėtą dieną, nes tiek fotografijoje, tiek gyvenime man labai svarbūs šešėliai.

47

DEŠIMTUKAS | 12345678910

LINA JUSHKE,

1.GAMTA. Jos ramybėje visada randu tikrąją save – tą, kuri kartais pasimeta miesto ir darbų triukšme.

FOTOGRAFĖ Nuotraukos: asmeninis archyvas

2. MEILĖ. Meilė žmonėms, gyvūnijai, gamtai, iš esmės pasauliui ir gyvenimui. Be jos nebūtų prasmės gyventi ir kurti.

3. KELIONĖS. Savyje tarsi turiu rezervuarą, kuris vis ištuštėja ir jį reguliariai reikia pripildyti naujų vaizdų, skonių ir pažinčių.

4. FOTOGRAFIJA. Ji man kaip terapija, transformuojanti ir padedanti įsigilinti į save bei pasaulį.

48

5. MENAI. Kasdienis gyvenimas būtų bespalvis be muzikos kelionėje ar ryte stovint po dušu, be įtraukiančios knygos sėdint po obelimi sodyboje, be gero kino mylimo žmogaus draugijoje ar be šeimos siunčiamų kasdienio gyvenimo fotografijų. Ir tai tik maža dalis atspalvių gyvenimo paletėje!

9. BAIMIŲ ĮVEIKIMAS. Man tai nuolatinis, kasdienis procesas. Žingsnis po žingsnio vedantis link asmeninio tobulėjimo ir meilės sau.

6. MAISTAS. Vienas nuostabiausių dalykų gyvenime – skanus maistas, lydimas pokalbių ir juoko artimų draugų kompanijoje.

7. SMALSUMA. Naujų žinių ir potyrių paieškos skatina nuolat mokytis ir tobulėti, nesustoti.

8. KŪRYBIŠKUMAS. Žmogaus kūrybiškumas mane be proto žavi. Jis apima viską: nesvarbu, tai menas, mokslas ar verslas.

10. SAULĖ. Mano kūnas ir siela yra tiesiogiai priklausomi nuo saulės ir šilumos. Galėčiau pasakyti, kad esu varoma saulės energija.

49

DEŠIMTUKAS | 12345678910

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ, STILISTĖ, ŽURNALISTĖ

1. NUOŠIRDUMAS IR MEILĖ. Jausmas ir įkvėpimas be galiojimo datos. Nuo seno kliaunuosi mintimi į širdį įsileisti kuo daugiau gražių dalykų („Fall in love with as many things as possible“).

Nuotraukos: asmeninis archyvas

4. RYTAS. Pats produktyviausias dienos metas, kai gimsta pačios šviežiausios idėjos, geriausios eilutės ir tekstai. Tam ir stengiuosi skirti šią dienos dalį. Taip pat tai ypatingas metas vizualistams, mėgstantiems tuščią miestą: gali stebėti gatves be automobilių bei pavienes turistų grupeles.

3. MUZIKA. Rodos, kiekvienas mano veiksmas yra lydimas melodijų. Be galo mėgstu gyvus pasirodymus, neretai ir savo keliones planuoju pagal mylimų atlikėjų koncertų grafiką. Kol dėlioju šiuos įkvėpimus, fone skamba Franko Oceano falcetas, kurį 2017 m. vasarą pavyko išgirsti gyvai. Viena geriausių dienų gyvenime, vienas didžiausių girdėtų įkvėpimų, į kurį dažnai sugrįžtu melodijomis.

50

5. VANDUO IR GAMTA. Gamtoje mintys skaidrėja.

Skirtingos tekstūros, vandens (ne)ramybė, miško kvapas ir kiekvieno gėlės žiedo struktūra – tik keletas punktų ilgame ilgame sąraše.

7. POKALBIAI IR JUOKAS. Žmonės įkvepia ne tik savo pasakojimais, bet ir emocijomis, kuriomis dalijasi. Smagu kalbėtis ir šypsotis, smagu liūdėti ir iš tikrųjų išgirsti. Bendrumo jausmas labai galingas.

2. ŠVIESA. Natūrali šviesa ir šešėliai, kaip ir daugelis būsimų šio sąrašo punktų, įkvepia žavėtis akimirka. Rodos, kad šviesią, bet nebūtinai saulėtą dieną, šviesa skverbiasi ir į vidų, aplanko vidinis džiugesys, o ir daiktai fotosesijų metu gražiausiai suskamba natūralioje dienos šviesoje. Jei diena pasitaikė saulėta, atkreipkite dėmesį ne tik į siūbuojančius medžių šešėlius, bet ir į saulės zuikučių žaismą ant pastatų sienų. Ne mažiau žavu.

8. PASIVAIKŠČIOJIMAI. Manau, kad apskritai žmogus priimti ir pastebėti jį įkvepiančius dalykus gali tik tada, kai pirmiausiai gerai jaučiasi viduje. Norėdamas mane nudžiuginti, pakviesk pasivaikščioti. Spontaniški pasivaikščiojimai – patys mėgstamiausi.

6. ARCHITEKTŪRA IR MIESTAI. Įkvepia tiek grakščios dangų skrodžiančios simetriškos linijos ir formos, tiek ištrupėję siaurų gatvių sienos. Persikėlus į vidų, žavi interjero dizainerio Axelio Vervoordto estetika ir filosofija. Tobulumas slypi netobulume, tiesa?

9. HORIZONTAI. Jūra, kalva, kopos, žaliuojančios ar rūke pasislėpusios lygumos, o gal didžiulio miesto panorama. Mėgstu pailsinti akis žvelgdama į tolį, tad kelionės automobiliu (dažnai - dainuojant) ne vargina, o įkvepia.

10. STEBĖTI(S). Dažnai mėgstu sau priminti, kaip svarbu žmogui išlikti smalsiam. Tad stebėjimas, stebėjimasis ir naujos žinios tikriausiai niekad nepaliks mano įkvėpimų sąrašo.

51

DEŠIMTUKAS | 12345678910

AUŠRA RAŽANSKIENĖ, REKLAMOS PROJEKTŲ VADOVĖ Nuotraukos: asmeninis archyvas

3. DUKRA. Besąlygiška meilė jai. Mano vienintelė ir lepūnėlė.

Dažnai aplanko jausmas, kad ne aš, o ji atėjo manęs išmokyti būti geresne, brandesne ir suteikti man sparnus.

1. GYVENIMAS. Tai, kas vyksta dabar, čia, šią akimirką. Mano „čia ir dabar“ persipina su praeities prisiminimais ir ateities svajonėmis.

2. KNYGOS. Esu tikrų tikriausia jų rijikė! Ericho Marijos Remarko „Juodasis obeliskas“, Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, Gregorio Davido Robertso „Šantaramas“... Galėčiau vardyti nesustodama.

52

4. NAMAI. Tai – mano tvirtovė, saugus kampelis, erdvė, kurioje galiu ilsėtis, tingėti, leisti skleistis savo kūrybiškumui: nuo interjero kūrimo iki stalo dengimo.

5. ŠEIMA. Ji – mano stiprybė. Laimė žinoti ir jausti jų buvimą šalia. Laimė turėti gražių prisiminimų apie tuos, kurių šiame pasaulyje nebesutiksiu.

6. KAVA. Mano mėgstamiausias gėrimas. Sodri juoda, iš porcelianinio puodelio.

7. ROMA. Miestas, į kurį visada norisi sugrįžti. Ir nesvarbu, kad jame lankiausi jau ne vieną kartą. Man tobulai tinka posakis „Visi keliai veda į Romą“.

8. MOTERIŠKA DRAUGYSTĖ. Mano visos draugystės – patikrintos laiko. Kiekviena draugė savaip ypatinga.

Garsiausias juokas ir didžiausios ašaros liejasi būtent su jomis.

9. STILIUS. Sakoma, kad išmokti neįmanoma, tai yra įgimta. Turiu silpnybę: negaliu atsispirti norui atsisukti į stilingai apsirengusį žmogų.

10. ILGI PASIVAIKŠČIOJIMAI. Išeiti pasivaikščioti vadinasi, skirti laiko sau. Vaikščiodama pamatau tai, ko nepastebiu važiuodama, o vietas, kurias, atrodo, puikiai pažįstu, išvystu visai kitomis akimis, atrandu kažką nauja.

53

DEŠIMTUKAS | 12345678910

MARTYNAS LAGAUSKAS, DIZAINERIS Nuotraukos: asmeninis archyvas

1. AUGUSTA SOFIJA. Mano didžiausias kasdienis įkvėpimas. Žmogus, su kuriuo galiu visiškai atsipalaiduoti ir būti savimi. Jos palaikymas ir nuomonė man patys svarbiausi. Vos tik susipažinome, iškart atradome nepaprastą bendrystę – kartu esame neįveikiama komanda.

2. DIZAINAS. Pagrindinė mano veikla – produktų dizaino kūrimas. Nėra nieko labiau įtraukiančio nei gaminių ardymas, jų sandaros analizė ir vakarai, praleisti modeliuojant, eskizuojant ar idėjas verčiant prototipais.

3. EKSTREMALUS SPORTAS. Nuo paauglystės važinėju BMX dviračiu. Ieškodamas kompromisų tarp profesinės ir sportinės karjeros, svajonę tapti profesionaliu sportininku, deja, turėjau užmiršti – sportuoju savo malonumui. Tačiau dešimt metų, praleistų savarankiškai mokantis triukus, išugdė puikią discipliną, kuri šiandien padeda sparčiai tobulėti ir atkakliai siekti užsibrėžtų tikslų.

54

4. MOKYMASIS. Esu labai reiklus sau, dėl to nuolat įžvelgiu nišų tobulėti. Iššūkiai mane įkvepia labiau nei pastovumas ir balansas.

Labai daug laiko skiriu lavinti įgūdžiams, skaityti ir analizuoti aplinkai bei įvykiams.

6. TYLA. Pastebėjau, jog tik tyloje galiu susikaupti ir būti produktyviausias. Esu intravertas, mėgstu skirti laiko apmąstymams, neskubėti priimti sprendimų.

5. DRUSKININKAI. Prieš metus persikėliau čia gyventi ir supratau, jog tai – mano vieta.

Dienos čia trunka ilgiau. Išvengiu miesto spūsčių, o sutaupytas valandas išmainau į pasivaikščiojimą pušyne ar papildomą darbo valandą, kurių paroje visuomet stinga.

7. NUOŠIRDUMAS. Labiausiai žmoguje vertinu atvirumą sau. Žmogus, sugebantis niekada sau nemeluoti, pripažinti tiesą ir būti nuoširdus, visada sugebės išlaikyti vidinę ramybę ir puikius santykius su aplinkiniais.

8. TIKSLAI. Dažnai mėgstu išsikelti sau itin aukštus tikslus, kurie padeda man nesustoti vienoje vietoje ir visada judėti pirmyn. Mėgstu konkurencingą aplinką, o gyvendamas tokiame ramiame mieste ją sau turiu susikurti pats.

9. ŠILUMA. Vieninteliai dalykai, kurių man trūksta ilgomis lietuviškomis žiemomis, – saulė ir šiluma. Mėgstu jaustis lengvai, komfortiškai, laisvai judėti. Dėl to svajoju kada nors persikelti gyventi į šiltesnę klimato juostą, pavyzdžiui, Australiją.

10. PASAKA. Kartu su Augusta auginame rusų kurtų patinėlį, vardu Pasaka. Įdomiausi dalykai, kurių jis mus abu išmokė, – tai žmonių psichologija, jų santykis su savimi ir aplinka.

55

DEŠIMTUKAS | 12345678910

VAIDA JANKŪNAITĖ, KALBOS REDAKTORĖ Nuotraukos: asmeninis archyvas

1. RŪKAS, TAMSŪS DEBESYS IR LIETUS. Gyvenimas ūkanotomis dienomis trigubai jaukesnis.

2. ŽODYNO KASINĖJIMAS. Linksmiausias žaidimas yra susirasti atgyvenusių frazelių ir bandyti jas atkurti kasdieniuose pašnekesiuose su draugais. Pavyzdžiui, pabandykite lyg niekur nieko įterpti: geras artojas ir su žąsinu paaria.

3. ILIUSTRACIJA. Kai nedirbu su tekstais - piešiu. Kaip nuostabu, kad turėdamas pieštuką ir popieriaus gali nusipiešti visas savo svajones. O tas savo ruožtu skatina svajoti dar daugiau.

56

4. SUMUŠTINIAI. Nėra geresnės kūrybinės užduoties ir gardesnio skanumyno nei sumuštinis.

5. NATŪRALAUS RAUGO DUONA. Lyg užburta auga, pučiasi, kartais susprogdina kokį burbulą. Puikus paslaptingas draugas. O pagaliau iškepęs vykusią gali savimi didžiuotis.

6. RANKŲ DARBO KERAMIKA. Padeda išlaikyti dėmesį kasdienybėje ir suteikia jai magijos.

7. VIENUMA. Atradus, kaip ramiai ir smagiai būti su savimi, pagilėja ir visi kiti gyvenimo santykiai.

8. MOKSLO POPULIARINIMO KNYGOS. Labai įdomu skaityti apie dalykus, kurių visai neišmanau: žmogaus smegenis ar kosmosą... Ypač jei skaitydama pajuntu nuostabą, jei keičiasi visas pasaulio supratimas!

9. SEKUNDĖ PRIEŠ MIEGĄ. Tada aplanko pačios geriausios idėjos, jas tamsoje užsirašau, o kitą rytą negaliu įskaityti. Užtat žinau, kad buvo!

10. SAMANOS. Švelnumo salelės.

57

DEŠIMTUKAS | 12345678910

RYTĖ ŠIDLAUSKAITĖ, VERSLO PLĖTROS VADOVĖ Nuotraukos: asmeninis archyvas

2. STOVYKLAVIMAS. Su palapinėmis prie Dusios ežero. Ten vasaromis praleidžiu labai daug laiko.

3. LIETUS. Kai kiaurai peršlampi ir jau niekur nebeskubi.

4. SIMETRIJA. Visur ir visada.

58

1. SAULĖLYDŽIAI JŪROJE

5. SNIEGAS. Kai pradeda stipriai drėbti sniegą.

Juokinga, kad keturi punktai susiję su vandeniu, o aš net plaukti nemoku. (Šypsosi.)

6. ARTIMIEJI. Laikas su šeima ir draugais, mažos akimirkos kartu.

7. JUOKAS. Kai taip stipriai juokiesi, kad paskausta pilvo presą.

8. MANO ŠUO. Jis jau senukas, bet labai protingas ir suktas.

Mane sujaudina pamačius, kiek jis sugeba, kaip moka paprašyti, parodyti. Asmenybė.

9. DIDELI PASTATAI. Mėgstu tą jausmą, kai pakeli galvą aukštyn ir viskas aplink pradeda suktis.

10. PASVAJOJIMAI. Apie tai, kaip sodo namelyje darysiu remontą ir vieną dieną gyvensime miške.

Nors ir myliu miestą.

59

PINASI KULTŪROS Tekstas: Augustė Gittins Nuotraukos: Lina Jushke

Mano velsietis vyras sako niekada neturėjęs net minties apie gyvenimą Lietuvos miškuose. Kažin, ar taip pat atrodo kiekvienam savo šalį paliekančiam įsimylėjėliui? Apie mažėjantį pasaulį, besiplečiančias skirtingas kultūras ir dviejų žmonių gyvenimą pasakoja iš Brazilijos miesto Resifės į Vilnių persikraustęs UX dizaineris Felipe Souza Melo ir jo žmona, kino prodiuserė Andrėja Čebatavičiūtė.

– Kaip judu susipažinote?

Melo: Keletą metų dirbau su Brazilijoje gyvenančiomis Andrėjos seserimis. Andrėja per karnavalą atvažiavo jų aplankyti, visi šoka, visi laimingi ‒ taip ir susipažinome, ji vis kvietė mane šokti.

Andrėja: Kai susipažinome su Melo, kažkas spragtelėjo, bet tai juk nebuvo paprasta situacija, negalėjome pradėti draugystės gyvendami skirtinguose žemynuose. Tačiau kiekvieną kartą atvažiavus į Braziliją vis labiau aiškėjo, kad mūsų ryšys nenutrūksta, o tik stiprėja. Nusprendėme pabandyti. Melo mama gyvena Švedijoje, jis atskrido aplankyti jos, tada manęs, taip čia ir įstrigo.

– Bet tam, kad galėtumėte būti kartu, turėjote susituokti!

Andrėja: Taip, ir vestuvės nė vienam iš mūsų tikrai nebuvo numatytos artimiausiuose planuose. Tačiau tokia jau mūsų istorija – gal kiek ne pagal taisykles, bet pilna meilės. Jeigu nebūtume susituokę, Melo būtų privalėjęs išvažiuoti po trijų mėnesių.

60

61

62

63

64

„VISI DRAUGIŠKI IR MALONŪS, TAČIAU PERŽENGTI RIBĄ IŠ PAŽĮSTAMO Į DRAUGĄ UŽTRUNKA ILGIAU, NEGU AŠ PRATĘS.“

– Vis šnekame apie laisvus žmones ir pasaulį be sienų, tačiau realybė – kitokia?

Andrėja: Mano seserys – Brazilijoje, Melo mama – Švedijoje. Esame laisvos sielos ir gyvename išsibarstę po pasaulį, o visas popierizmas su klausimais, kiek man sumokės už šias vedybas, yra graudžiai juokingas. Jautiesi, lyg darytum nusikaltimą. Dabar apie tai tiesiog nebegalvojame.

– Melo, Brazilija ir Lietuva skiriasi iš esmės. Koks pokytis tau buvo didžiausias?

Melo: Klimatas. Ten, kur aš gimiau, nėra žiemos – yra vasara ir vasara su lietumi. Užtat mane, kaip UX dizainerį, ši metų laikų kaita ir įkvepia. Regis, keičiasi viskas – spalvos, nuotaikos. Nėra ko slėpti, žiema Lietuvoje šiurkšti. Tačiau po jos ateina pavasaris ir visi tiesiog akyse pasikeičia! Prieš porą savaičių dirbau biure, maniau, kad pietų metas, o buvo septynios vakaro. Ėjau per Vilnių ir tą gražų pavasario vakarą jį galutinai įsimylėjau.

Andrėja: Aš pamačiau atėjusį pavasarį Melo akyse – jis pats sužydėjo.

Melo: Kitas pokytis – žmonės. Lietuvoje jie visai kitokie negu Brazilijoje. Pirmiausia man atrodė, kad jie čia uždari. Kai einu pasiimti kavos, man ją paduoda ir sako – štai jūsų kava. Resifėje, iš kurios esu, vien pakeliui į autobuso stotelę susirasčiau aštuonis naujus draugus. Ilgainiui Lietuvoje supratau, kad negali laukti ženklo iš kitų – turi pats žengti pirmą draugystės žingsnį. Pavyzdžiui, atsivilioti ką nors į kapueirą – braziliško kovos meno užsiėmimus. Visi draugiški ir malonūs, tačiau peržengti ribą iš pažįstamo į draugą užtrunka ilgiau, negu aš pratęs.

– O kokia yra Brazilija?

Andrėja: Brazilija apaugusi stereotipais. Ir dažnai žmonės, išgirdę, kad Melo iš ten, tikisi, kad jis pradės šokinėti ir visus linksminti kaip karnavale. O Brazilija turi tokią nuostabią, gilią kultūrą...

Melo: Labai sunku kovoti su hiperseksualios šalies įvaizdžiu.

Andrėja: Kaip ir su įsivaizdavimu, kad visos lietuvaitės seka paskui turtingus vyrus.

Melo: Nesenai buvau Minske, sutikau ten vieną britą.

Paklausiau jo, ką čia veikia, – prasitarė, kad jau sensta, todėl atvažiavo į Rytų Europą pasiieškoti žmonos. Likau labai nustebęs.

Andrėja: Brazilija yra ypatinga. Nesu sutikusi žmogaus, labiau negu Melo mylinčio savo šalies kultūrą. Kiekviename žingsnyje jis ja žavisi, domisi ir bando sudominti kitus, nepailstamai pasakoja apie Braziliją iš visai kitų pusių, negu žmonės įpratę girdėti. Turbūt kai palieki savo šalį, meilė jai tik stiprėja? Man to patirti neteko.

65

66

67

Melo: Galbūt tai dalis mano šeimos kultūros. Didžiuojamės savo muzika, menu – juk tai nusako mus kaip tautą. Lietuvoje kartais atrodo, kad žmonės nežino savo šalies identiteto – kaip Lietuva skamba, kokios yra jos spalvos ir formos...

Andrėja: Lietuviškas identitetas yra klaustukas, kuris ateityje tik didės. Taip ilgai kovėmės už lietuvybę, savo laisvę, tada vijomės Vakarus, kad, rodos, galiausiai pamiršome paklausti savęs: kokie mes patys esame?

Apskritai, gyvenimas daugiakultūrėje šeimoje neįtikėtinai praplečia tavo suvokimą ir priverčia kelti identiteto klausimus. Gyvendami kartu mokomės dirbti ne tik su savo asmeniniais, bet ir kultūriniais skirtumais. Vien mano aplinkoje daugybė lietuvių sukūrė šeimas su užsieniečiais. Ir jų tik daugės – pasaulio kultūros maišosi ir plečiasi kaip niekada anksčiau.

– Kokie kultūriniai skirtumai išryškėjo jūsų šeimoje?

Andrėja: Melo minėjo, kad Lietuvoje jam tenka žengti pirmą žingsnį ieškant draugų. Tas pats galioja ir mūsų santykiuose. Kartais aš nenoriu atsiverti, kad neužgaučiau jo jausmų, arba tiesiog sakau, kad viskas gerai, nors tai akivaizdžiai netiesa. Esu buvusi ir su lietuviais, jie daug konservatyvesni. O Melo sako – mes kuriame santykius, dabar mums reikia pasikalbėti ir pasipykti.

Melo: Regis, žmonės čia įpratę nuslėpti savo tikruosius jausmus, kad nesukeltų nepatogių situacijų.

Andrėja: Dar vienas skirtumas – Melo kultūroje šeima yra gyvenimo pagrindas. Visi labai artimi, rūpestingi. Jie tiesiog jaučia visai kitokią pagarbą vyresniems, visada yra pasiruošę vieni kitiems padėti. Gali sakyti, kad tai asmenybės dalis, tačiau Brazilijoje esu buvusi ne kartą – senesni žmonės pasikliauna jaunesniais. Jaučiu, kad matant Melo pavyzdį pasikeitė ir mano pačios santykiai ir požiūris į šeimą. Iš Melo išmokau – jeigu gali padėti, padėk. Jei turi, pasidalink. Tai ateina iš kultūros.

Melo: Andrėja pasakojo, kad jos močiutė kojinėje laikydavo pinigus juodai dienai. Pas mus tokių dalykų nėra.

Mes nešvaistome pinigų, tačiau jeigu žinau, kad yra žmogus, kuriam šiandien jų reikia labiau negu man, atiduosiu nė nesvarstęs. Juk čia tik pinigai. Gali uždirbti daugiau.

68

69

70

71

72

73

TAPKITE MAŽA, BET SVARBIA MŪSŲ KOMANDOS DALIMI!

74

– Andrėja, šie metai tau buvo sėkmingi – su filmu „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ Sundance kino festivalyje laimėjote apdovanojimą už geriausią dokumentinio filmo režisūrą?

Andrėja: Studijų LMTA laikais jau nuo pat pirmo kurso dirbau su reklamomis, filmais, visur, kur tik galėjau. Man tuomet tai buvo visiškai nauja, taip įdomu...

Sutikau tiek daug ypatingų žmonių! Man pasisekė dirbti su didelėmis kompanijomis ir garsiais vardais, tačiau įžengusi į dokumentikos pasaulį... Atradau, ko ieškojau.

Esu be galo dėkinga, kad sutikau režisierę, prodiuserę Giedrę Žickytę – būtent ji supažindino mane su dokumentinio kino magija. O dabar viena kitą vadiname neatsiejamomis kolegomis ir kartu projektus vykdome jau keletą metų. Dirbame su kino kūrėjais iš Lietuvos ir kitų

pasaulio kampelių – Indijos, Prancūzijos, Amerikos, Ukrainos, Vokietijos... Visada tylomis svajojau apie tokį darbą ir iki šiol sunku patikėti, kad tai išsipildė. Kartais jaučiuosi, lyg gyvenimas mane be galo lepintų, noriu duoti kažką atgal. Dokumentika į mano gyvenimą įnešė aiškumo, įprasmino visą kino meną. Tai magiška ‒ dirbti su tikrais žmonių ir situacijų keliamais jausmais: baime, džiaugsmu, liūdesiu, skausmu... Būti kažko tikro dalimi, prisiartinti prie kitų – tame slypi tokia jėga! Dokumentika gali keisti požiūrį, mokyti, rodyti tiesą, būti politinis įrankis. Keliaudama ir dirbdama supratau, kaip išsiplėtė mano žinios ir pasaulėjauta, jaučiu, kad kiekvieną dieną išmokstu kažką naujo. Dokumentika tapo mano gyvenimu – šiandien nematau savęs niekur kitur.

75

IŠ ŽEMĖS GIMSTANTIS GROŽIS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Prisipažinsiu, pirmą kartą pamačiusi jos darbus tiesiog negalėjau atitraukti akių.

Mane užhipnotizavo organiškos molio formos, žemiškos spalvos ir kūrinių kitoniškumas. Keramikė Birutė Vidmantaitė sako visada žinojusi, kad jos užduotis šiame pasaulyje – kurti grožį. Tą ji kasdien ir daro.

76

77

– Birute, į tavo keramikos darbus spoksojau taip ilgai... Visada žinojai, kad tavo misija – kurti grožį?

– Vaikystėje, žinoma, norėjau būti saldainių pardavėja... Tačiau tuo pat metu visos mano lėlės būdavo įmantriai apkerpamos ir aprengiamos pačios siūtais drabužiais, kaimynėms pardavinėdavau savo siūtus rankinukus, vėliau ėmiau siūti drabužius ir sau, o nuo penkiolikos pradėjau šeimos nariams ir draugams kirpti plaukus. Viskas taip savaime dėliojosi, visada knietėjo kažką kurti ir eksperimentuoti. Gal tokie genai? Mama niekada nėra gaminusi maisto pagal receptą, visada eksperimentuoja. O tėtis išėjo iš darbo biure, kad galėtų dirbti su medžiu, – visi jį vadina auksarankiu.

– Tačiau molį atradai tik vėliau, juk iš pradžių dirbai interjero dizaino ir mados srityse?

– Iš pradžių įstojau į šukuosenų dizaino specialybę, kurį laiką dirbau grožio salone, bet negalėjau nusėdėti vietoje, norėjau vėl pradėti siūti. Pradėjau studijuoti mados dizainą, bet galiausiai pritrūko ūpo daryti iš to verslą. Tada pasinaudojome proga, kad vyras gali dirbti per atstumą, ir nusprendėme pakeliauti. Prie interjero dizaino prisiliečiau tik tiek, kiek padėdavau vyrui kurti 3D vizualizacijas. Tačiau visgi supratau, kad mokytis dirbti 3D programomis ‒ tikrai ne man.

– Tai kaip visgi tavo kelias pasisuko į keramiką? Iš kur visa tai kilo?

– Prieš kokius aštuonerius metus paragavau arbatos iš rankų darbo puodelio. Man taip patiko, kad nusipirkau molio gabalą ir namuose pradėjau lipdyti. Užtruko nemažai laiko, kol radau, kur tuos darbelius išdegti ir nuglazūruoti. Tada nė minčių neturėjau, kad galėčiau tuo užsiimti rimtai. Tačiau per tuos metus mintys vis sugrįždavo, kažkuo molis mane labai traukė. Kai grįžome į Lietuvą nusiteikę niekur ilgam nebeišvykti, pradėjau lankyti keramikos pamokas. Ten susipažinau su įvairiomis molių masėmis, jų savybėmis, lipdymo technikomis. Lipdydavau ne tik mokykloje, bet ir namuose ‒ greitai nebeliko laisvų paviršių, viskas būdavo nuklota džiūstančiais molio dirbiniais...

78

79

80

81

82

– Molis – koks jis tau? Vadini jį išlaisvinančia medžiaga?..

– Man jis vis dar naujas pažįstamas, mudviejų sąjunga vis dar nenustoja manęs stebinti. Molis mane tikrai išlaisvino, ypač palyginus su ankstesnėmis mano veiklomis. Kurdamas drabužį turi daug rėmų, reikia iš anksto apgalvoti, kaip kiekvienas audinys kris, ar bus patogu jį vilkėti.

Su moliu draugauti pradėjau daug negalvodama apie funkcionalumą, tiesiog dariau tai, ką labiausiai tuo momentu norėjosi. Paprastas molio luitas turi galimybę virsti bet kuo. Tai mane labai sužavėjo.

– Kūryboje tau svarbios organiškos formos, tiesa?

– Organiškos formos atsiranda savaime bežaidžiant su moliu, jo plastiškumu. Tos formos mane pačią nuramina.

– Samanos, koralai, akmenys, žemę ar pajūrio smėlį primenančios tekstūros... Akivaizdu, kad didžiausias tavo įkvėpimas – gamta. Kodėl ji tau tokia svarbi?

– Gamtos grožis man yra vienas iš Dievo buvimo įrodymų. Gamtoje pilna grožio, kuris nėra būtinas išgyvenimui. Atrodo, kad žmogus, stebėdamas gamtą, jaučia kažkokį sunkiai nusakomą pasitenkinimą, ir jaučia jį ne kaulais ir mėsomis, o kažkokia savo dvasine dalimi. Ir panašu, kad tik žmogus gali patirti grožį, gyvūnai negeba jo atpažinti. Niekada nepamatysi gyvūnų, dekoruojančių savo būstus, jų kūrybiškumas apsiriboja tik tuo, kiek reikia prisitaikyti prie aplinkos ar patraukti patelės dėmesį. Tai mane verčia susimastyti, kodėl žmogus toks ypatingas. Kai žiūrime į meno kūrinį, suvokiame, kad yra ir kūrėjas. Taip pat aš galvoju ir žiūrėdama į kūriniją aplink save. Tik su papildoma šiurpuliukų doze. (Šypsosi.)

– Tavo stilius man dar primena ir japonišką estetiką.

Ar tai teisingas įspūdis?

– Taip, randu joje labai daug grožio, natūralių medžiagų ir ramybės. Neseniai atrasta vabisabi filosofija moko, kaip pamatyti grožį netobuluose, neprabangiuose dalykuose, kaip gyventi paprasčiau. Anksčiau daug labiau liūdėdavau, kai kūrinys įtrūkdavo. ( Juokiasi.)

83

84

85

86

87

88

„KŪRYBA, GROŽIS, ESTETIKA MAN SUTEIKIA LABAI DAUG ENTUZIAZMO, BE KURIO BŪTŲ SUNKU GYVENTI.“

– Kuri ne tik keramikams įprastus objektus, tokius kaip indai, vazos ar skulptūros, bet net ir kavos staliukus, kurie irgi atrodo kaip tikrų tikriausi meno kūriniai!

– Kuo didesnis darbas, tuo smagiau! Kol kas mane riboja krosnies dydis. Neatmetu galimybės kada nors kurti ir su kitomis medžiagomis, bet dabar sunku sulaikyti rankas nuo molio...

– Ar tavo kūrinių idėjos gimsta galvoje, o gal kaip tik ‒ akis į akį susidūrus su molio gabalu?

– Būna ir taip, ir taip. Kartais lipdau be jokios pradinės idėjos ir stebiu, kaip elgiasi molis, link kokios formos man norisi judėti. Labai dažnai, išbandant naujas technikas, įrankius, naują molio masę, iš karto gimsta idėjų ir kitam darbui. Mano vyras visada kažką eskizuoja ir tose linijose aš kartais pamatau būsimą kūrinį. O kartais būna ir atvirkščiai. (Šypsosi.) Kartais paeksperimentuojame: vyras pradeda lipdyti darbą, o aš pabaigiu.

Manau, kad kūryboje svarbu žaisti.

– Birute, kaip keramika ir tavo darbai atspindi tave, tavo vidų, tavo asmenybę?

– Daugelis mano darbų ramūs, ramių formų ir spalvų.

Aš gal ir nesu labai rami, tačiau man labai reikalinga ramybė, greitai pavargstu nuo žmonių ir triukšmo. Deja, nesu ir labai pastovus žmogus, bet kūryboje tai praverčia: mėgstu eksperimentuoti, nustebti. Sunku būtų prisiversti dirbti monotonišką darbą, visada knieti sukurti kažką naujo, ko dar nesu mačiusi. Kūryba, grožis, estetika man suteikia labai daug entuziazmo, be kurio būtų sunku gyventi.

89

ŽALIASIS AUGALŲ PAVEIKSLAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas ir Jasonas Ingramas, knygos „Green“ archyvas (leidykla „Mitchell Beazley“)

Ji tiki, kad gamta yra pati geriausia dizainerė. Nenuostabu - juk į Londoną, kur šiuo metu gyvena, ją atlydėjo nuo pat vaikystės puoselėjamas artimas ryšys su aplinka bei šilti laukiniai prisiminimai apie maudynes upėje, smėlingus vaikystės kraštovaizdžius ar braidymą po smilgų jūrą. Šiandien kraštovaizdžio architektė, aplinkos dizainerė ir Birmingham City universiteto dėstytoja Ūla Marija Bujauskaitė pasakoja mums apie subtilų želdynų kūrimo meną ir džiaugiasi vos balandį iš spaustuvės atkeliavusia knyga „Green“, kurioje sutalpino visą savo žydinčią patirtį.

90

91

92

– Ūla Marija, balandį iš spaustuvės atkeliavo pirmoji tavo knyga „Green“. Papasakok, ką į ją sutalpinai? Kokios temos joje analizuojamos?

– Knyga „Green“ yra kvietimas pažvelgti į nedideles sodo erdves kitu kampu, iš kitos perspektyvos, ir pasisemti įkvėpimo susikurti savą rojaus kampelį. Dirbant Londone dažnai tenka planuoti mažas lauko erdves. Dideli sodai miesto centre yra tapę prabangia retenybe, todėl su skaitytojais nusprendžiau pasidalinti savo mylimiausiais mažaisiais miesto sodais. Kiekvienas į knygą įtrauktas sodas turi savitą charakterį, stilių ir nuotaiką, šalia kiekvieno iš jų – patarimai, kaip tokį susikurti savo erdvėje. Šia knyga – Tropinės džiunglės, Viduržemio jūros pakrantės įkvėptas kampelis ar britiškas rožynas... Ar tikrai savo erdvėje galima sukurti bet kokį stilių?

– Taip! Kurdama sodus visų pirma visuomet galvoju, kokia turėtų būti bendra sodo atmosfera ir nuotaika – apgalvoju sode dominuosiančias spalvas, tekstūras, stilistiką, ir tik po to svarstau apie individualias detales ir kaip visa tai praktiškai įgyvendinti. Įkvėpimo kuriamai erdvei galima pasisemti iš pačių netikėčiausių vietų: kelionių, vaikystės prisiminimų, literatūros ar kokio nors istorinio amžiaus. Žinoma, visuomet svarbu atsižvelgti į kuriamos erdvės ryšį su aplinka, su kontekstu – jeigu planuojate kurti džiunglių įkvėptą sodą, šalia augantys berželiai ar liepos atrodys mažų mažiausiai keistai.

Adolfo Harrisono sodas

93

„TIKIU, KAD GAMTA YRA PATI GERIAUSIA DIZAINERĖ, TODĖL BŪTENT IŠ JOS VISUOMET IR SEMIUOSI ĮKVĖPIMO.“

– Interjero dizaineriai kurdami namus prieš tai daug dėmesio skiria pažinti užsakovams – jų gyvenimo būdui, charakteriui, skoniui... Ar kuriant sodus taip pat svarbu pažinti ten laiką leisiančius žmones?

– Kaip ir kitose kūrybinėse srityse, tai būtina ir neatsiejama proceso dalis. Manau, jog kiekvienas sodas turėtų būti savitas, individualus. Kraštovaizdžio ar sodo dizaino kūrybinis procesas yra labai panašus į interjero ar architektūros dizaino kūrimą. Didžiausias skirtumas – jog sode, priešingai nei architektūroje ar interjero detalėse, viskas yra gyva. Augalai vystosi, keičiasi. Dėl to labai svarbu suprasti, kaip lauko erdvė bus naudojama, kiek laiko ir dėmesio užsakovai yra linkę praleisti ne tik grožėdamiesi sodu, bet ir jį puoselėdami. Susipažindama su savo klientais stengiuosi kuo daugiau sužinoti ne tik apie jų dabartinį gyvenimo būdą, bet ir tai, kokioje aplinkoje jie užaugo, koks sodas ar kraštovaizdis jiems sužadina šilčiausias emocijas ir prisiminimus.

– Ar gali pasidalinti keliomis idėjomis, kaip savo nedidelį sodą, balkoną ar terasą paversti maža, bet jaukia poilsio oaze?

– Visuomet svarbu pasinerti ir įsiklausyti į vietovės, kurioje žadate kurti sodą, aplinką – kiek ten natūralios šviesos, koks dirvožemio tipas. Atsakymai į šiuos klausimus padės nuspręsti labiausiai tai aplinkai tinkamą sodo tipą. Tuomet išanalizuokite keletą sėkmingų panašaus tipo sodų – įsidėmėkite, kas tuose soduose atrodo efektyviausiai, kokios augalų kombinacijos, baldai, spalvos, tekstūros. Dažnai vadovaujuosi posakiu „mažiau yra daugiau“. Pradedantiesiems sodininkams patarčiau pirma imtis elementarių augalų kombinacijų ir grupuočių. Išsirinkite keletą tarpusavyje derančių augalų ir sodinkite

94

juos grupėmis, o ne po vieną. Esu mačiusi daug sodų, kuriuose begalė augalų susodinta po vieną. Toks želdynas dažniausiai atrodo labai perkrautas, praranda vientisumą ir vietoje stiprios atmosferos telieka ryškiaspalvis kratinys.

Svarbiausia visko nesukomplikuoti, siekite harmonijos – lyg tapytumėte paveikslą.

– Kokie apželdinimo stiliai šiuo metu pasaulyje patys populiariausi?

– Kaip ir bet kurioje kitoje dizaino srityje, visuomet raginu klientus ne vaikytis madų ir tendencijų, o siekti sukurti ilgaamžį sodą. Paprasčiausia tai padaryti, mano nuomone, pasitelkiant natūralistinio apželdinimo principus. Aš pati mėgstu modernias, stiprias architektūrines formas apgaubti laukinę primenančia gamta – tačiau tokią sukurti nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Tikiu, kad gamta yra pati geriausia dizainerė, todėl būtent iš jos visuomet ir semiuosi įkvėpimo. Noriu, kad mano kurti sodai atrodytų kuo natūraliau, įsilietų į aplinką.

– Ūla Marija, papasakok apie natūralistinį želdyną.

Koks tai stilius?

– Natūralistiniai želdynai kuriami atsižvelgiant į vietovės aplinką ir sąlygas (kokie netoliese auga augalai, koks dirvožemio tipas, natūrali šviesa) ir siekiant tvarių bei ilgaamžių rezultatų. Tokiuose želdynuose auga daugiametės gėlės ir dekoratyvinės žolės ‒ varpiniai augalai.

Natūralistiniai želdynai ir augalų kompozicijos formuojamos bandant sukurti aliuziją į laukines pievas. Visgi šios kompozicijos suidealizuotos – juk siekiant išryškinti augalų grožį jos kuriamos tokios, kokių laukinėje gamtoje nerastume. Trumpai tariant, tai bandymas nupiešti tobulą laukinės gamtos atspindį ar prisiminimą.

95

Abigail Ahern sodas

96

97

– Kokie augalai tavo pačios mylimiausi?

– Turiu šimtus mėgstamiausių augalų ir taip sakydama visai neperdedu! Labai sunku išskirti tik keletą. Viskas priklauso nuo konteksto, laikotarpio ir sezono. Knygoje įtraukiau septyniasdešimt savo mėgstamiausių augalų – pasirinkti buvo be galo sunku. Pradėjau nuo maždaug penkių šimtų, tuomet suskirsčiau į septynias atskiras grupes ir atrinkau kiekvienos po dešimt. Jeigu žūtbūt reikėtų paminėti kelis, tai būtų augalai, primenantys Lietuvos kraštovaizdį – pušys, smilgos, laukinės pievų gėlės, žemuogės. Mano gėlynuose išvydę krapus, lietuviai labai stebisi, bet Anglijoje tai populiarus sodo augalas.

– Sugrįžkime į pradžią. Kaip susižavėjai šiuo pasauliu?

– Manau, kad meilė gamtai yra įgimta ir neatsiejama mūsų dalis, juk ir mes patys – dalis gamtos. Vieni tai atranda anksčiau, kiti vėliau.

Gamtoje galime stebėti visą gyvenimo ciklą, besikartojantį kiekvienais metais – visa ko pradžią, brandą ir mirtį, atsiskleidžiančią metų laikų, o kartu ir aplinkos kisme. Kalbėdami apie savo senelius dažnai minime jų meilę gamtai...

Rodos, senatvėje visi prisimename savo meilės istoriją su gamta, kurią pradėjome vaikystėje, braidžiodami po ilgų smilgų jūrą ir rinkdami laukines žemuoges.

– Skaičiau, kad vaikystėje daug laiko praleidai lauke...

– Šilčiausi vaikystės prisiminimai stipriai susiję su gamta – karstymasis medžiais, maudynės upėje ar braidžiojimas smilgų jūrose. Pamenu sode praleistus ankstyvus rytus ir šiltus vakarus, vakarojimą prie laužo. Priešingai nei dabar, vaikystėje atrodydavo, jog vasara trunka visą amžinybę! Tik tuomet nuskinti prinokusius abrikosus ar palaistyti pomidorus šiltnamyje būdavo didelė kančia, o dabar – šiltas ir malonus prisiminimas.

Adolfo Harrisono sodas

98

Martha Krempel sodas

99

100

101

102

„ESU TIKRA, KAD VISI MES IŠ GAMTOS TURIME KO PASIMOKYTI.“

– Sakai, kad sodas – tai it namų tąsa, ir būtent jame, ne namų interjere, geriausiai atsiskleidžia mūsų santykis su aplinka...

– Manau, kad sodas yra vienas svarbiausių „kambarių“, neįkainojama ir neatsiejama namų dalis. Dažnas praleidžia amžinybę besirinkdamas virtuvės baldų komplektą, tačiau retas kuris pagalvoja tiek pat laiko skirti formuoti sodui. Man tai visuomet kelia nuostabą. Besirinkdama gyvenamą vietą, pirma žiūriu į lauko erdvę ir jos potencialą. Juk norėdami pailsėti ir pasisemti energijos, dažniausiai važiuojame į gamtą... Todėl visuomet skatinu klientus puoselėti savo sodą, nesvarbu, koks mažas jis bebūtų.

– Sodas, gėlynas ‒ apskritai augalai turi nemažą meditatyvų poveikį, tiesa?

– Tiesa. Manau, jog teigiamas gamtos poveikis visokeriopai žmogaus gerovei jau seniai ne paslaptis. Šiuo metu vyksta be galo daug diskusijų apie sodininkystės terapiją, dėl to labai džiugu. Sodininkystės ar gamtos terapija – tai laiko leidimas gamtoje ar sode, užsiimant sodininkystės veikla, aplinkos darbais. Leisdami laiką sode mes stipriname kontaktą ir ryšį su gamta bei vieni kitais, rūpinamės augalais, juos puoselėjame. Tai daro teigiamą įtaką mūsų fizinei, emocinei, psichinei ir socialinei savijautai. Anglijoje tai labai populiari ir aktuali sritis. Esu tikra, kad visi mes iš gamtos turime ko pasimokyti.

– Ko augalų pasaulis išmokė tave pačią?

– Augalų pasaulis mane išmokė kan-

trumo, pastabumo, gebėjimo džiaugtis nuolatine kaita. Taip pat įžvelgti grožį ten, kur daugelis jo nepastebi. Esu girdėjusi mintį – pasėti sėklą reiškia tikėti rytojumi. Kurdamas sodą niekada negali būti šimtu procentų tikras, kaip jis atrodys po dešimties metų. Taip, gali turėti gerą idėją ir viziją, tačiau augalų pasaulis pilnas nenumatytų kliūčių ir siurprizų.

Man tai patinka.

– Nuotraukos knygai padarytos žymaus, apdovanojimų pelniusio fotografo Jasono Ingramo. Kaip su juo dirbote?

– Su Jasonu tapome draugais, kai jis atvyko fotografuoti pirmojo mano sukurto sodo. Po to gavau elektroninį laišką, jog jam be galo patiko mano sodas, jis paminėjo, kad būtų smagu kada nors įgyvendinti bendrą projektą, – taip ir padarėme!

Jasonas yra nuostabus profesionalas, todėl jaučiuosi be galo dėkinga, kad būtent jis buvo atsakingas už visos knygos nuotraukas ir joje įamžintus sodus.

– Ūla Marija, nuo paskutiniojo pokalbio su „Lamų slėniu“ praėjo beveik treji metai. Kas per šį laiką tavo gyvenime pasikeitė?

– Per trejus metus atidariau savo kraštovaizdžio dizaino studiją. Dirbu su projektais ne tik Anglijoje, bet ir tolimuose kraštuose, tokiuose kaip Kinija. Taip pat dėstytojauju Birmingham City universitete. Artimiausi planai – kraustytis iš Londono į Bristolį. Negaliu sulaukti, kol galėsiu suprojektuoti savąjį sodą!

103

104

105

GROŽIO KOMPLIMENTAS

SUVOKIMAS, KAD OBJEKTYVUS GROŽIS NEEGZISTUOJA, – IŠLAISVINA

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Fotografė, modelis Greta Slivskytė sako, kad suvokęs, jog objektyvus grožis neegzistuoja, o viskas tėra tik iš anksčiau sudėliotos vartotojiškos visuomenės iliuzijos, tampi laisvesnis. Gražūs pasaulyje jai visa krūva dalykų, kuriuos mergina transliuoja savo jautria, laisva ir nepaprastai savita estetika. Juk gebėjimas įžvelgti grožį aplink ir ją pačią daro pilnesniu žmogumi.

106

107

108

GROŽIS NETURĖTŲ REIKALAUTI AUKŲ Nesu sau susidėliojusi labai aiškaus grožio apibrėžimo ir dažnai galvoju, kas ir kodėl man yra gražu, todėl grožio suvokimas nuolat plečiasi, su laiku ir kinta. Ką jau seniai supratau – tai kad grožis jokiu būdu nereikalauja aukų, o jeigu reikalauja – tai jau nėra gražu. Grožis kyla iš harmonijos, jausmo, kuris dažnai neapibrėžiamas. Pati grožio sąvoka labai abstrakti, apie vertinamąjį objektą ji nieko nepasako. O kai pradedame aiškintis, kodėl kažkas yra gražu, krentame į subjektyvumą. Suvokimas, kad objektyvus grožis neegzistuoja, labai išlaisvina. Neegzistuoja tobulas žmogus, į kurį reikėtų lygiuotis, nėra ir normų, kuriomis save reikėtų riboti. Kinas, fotografija, dailė – visa vizualioji kultūra, kurios mano kasdienybėje yra visai nemažai, padėjo suprasti, kaip skirtingai mes matome aplinką, kokiems skirtingiems dalykams teikiame reikšmę ir kokį savitą estetikos suvokimą visi turime. Todėl kalbėdama apie tai, kas man yra gražu, niekuomet nereikalauju, kad kiti su manimi sutiktų. O gražu man begalės dalykų – ir dideli reiškiniai, ir labai mažos detalės. Džiaugiuosi atradusi fotografiją, kuri leidžia parodyti, ką mato mano akys.

„SĄMONINGUMAS, NUOŠIRDUMAS SAU IR APLINKAI – MAN GRAŽIAUSIOS SAV YBĖS, NES SU TOKIAIS ŽMONĖMIS NUTINKA PRASMINGIAUSI POKALBIAI IR N E N U T R Ū K S TA M A S AUGIMAS.“

GRAŽIAUSIAS – SĄMONINGAS ŽMOGUS Mes visi labai skirtingi, tiek išoriškai, tiek savo patirtimis ir išgyvenimais. Šiandien nuomonės formuotojų eroje visi išskirtinumai niveliuojasi – keli žmonės diktuoja, kaip turi atrodyti, ką turi valgyti, su kokiais žmonėmis reikia bendrauti, kad sukurtum apie save sėkmingo ir tariamai laimingo žmogaus įspūdį. Man atrodo, kad svarbiausia netapti įsivaizdavimo įkaitu, o stengtis filtruoti informaciją, reflektuoti ir suvokti, ko tau iš tikrųjų reikia, o kas yra tik virš galvų skrajojančios, vartotojiška kultūra grįstos iliuzijos. Todėl žmonėse man labai gražu sąmoningumas. Kai paklausęs, kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi, gauni argumentuotą atsakymą. Su sąmoningumu koja kojon eina ir nuoširdumas, kurį irgi labai vertinu. Jeigu esi nuoširdus sau, niekada neįsipinsi į tą iliuzijų ir įvaizdžių voratinklį. Sąmoningumas, nuoširdumas sau ir aplinkai – man gražiausios savybės, nes su tokiais žmonėmis nutinka prasmingiausi pokalbiai ir nenutrūkstamas augimas.

109

LAISVĖS SIEKIS Jausmas apie save ir mano išvaizda nebūtinai sutampa. Geriausiai jaučiuosi tada, kai negalvoju, kaip atrodau, – bet nežinau, ar tuomet atrodau geriausiai.

Man labai įstrigo Johno Bergerio mintis, kad gimti moterimi reiškia užimti iš anksto paskirtą uždarą erdvę ir gyventi stebimai ir vertinamai, kol ilgainiui pati bet ką darydama imi pati save stebėti ir vertinti. Šiuo principu veikia ir visos reklamos – „Jeigu nuspirksi šią suknelę, būsi gražiausia vakarėlyje“ – kas reiškia, kad visų pirma svarbiausia bus, kaip atrodysi kitiems, kaip kiti tave vertins. Ir šis principas veikia ne tik moteris, bet ir vyrus. Man taip pat tai nėra svetima. Šis vidinis galvojimas ir savęs vertinimas atsiranda aplinkoje, kurioje jaučiuosi nepakankama, neatsipalaidavusi. O labai rami jaučiuosi būdama viena, kokioje nors visiškai naujoje aplinkoje, kitoje šalyje, kur nėra nė vieno pažįstamo. Tada pasitikiu savimi labiausiai. Kai nesijaučiu vertinama aplinkos, pati savęs irgi nebestebiu – tuomet visiškai atsipalaiduoju ir pati stebiuosi, kokios mano savybės atsiveria. Siekiu, kad tokia laisva jausčiausi būdama bet kur.

Esu labai jautri ir labai vertinu šią savo savybę. Kartais gyvenimas dėl to tampa šiek tiek komplikuotas, bet mokausi su šia savybe gyventi. Mano aplinkos žmonės taip pat yra daugiau ar mažiau jautrūs, tad nebaisu savo jautrumu dalytis.

110

111

112

113

„V I S K A S , K Ą P A M A T A U , K Ą I Š G I R S T U , P R I E K O P R I S I L I E Č I U, K A Ž K U R N U G U L A I R K U R I A TA I , K A S E S U. TO D Ė L S T E N G I U O S I B Ū T I K U O AT V I R E S N Ė V I S K A M , K Ą AT S I U N Č I A G Y V E N I M A S . “

PASTANGOS ĮŽVELGTI GROŽĮ APLINK DARO PILNESNIU ŽMOGUMI Viskas, ką pamatau, ką išgirstu, prie ko prisiliečiu, kažkur nugula ir kuria tai, kas esu. Todėl stengiuosi būti kuo atviresnė viskam, ką atsiunčia gyvenimas. Manau, kad nėra konkrečių dalykų, darančių žmogų gražesnį. Viskas persipina – patirtys, vaizdai, kvapai, sutikti žmonės, perskaitytos knygos. Svarbu lepinti save kokybišku turiniu, skirti laiko savęs pažinimui, emocinio intelekto auginimui. Pastarajam dabar skiriu nemažai dėmesio – lankausi pas psichologę ir jaučiu, kaip kiekvieną savaitę nueinu vis toliau ir vis giliau. Be to, nuolatos stebiu aplinką. Labai retai einu nuleidusi galvą į asfaltą. Visuomet žvilgsniu stengiuosi pamatyti kažką, ko dar nesu mačiusi. Stebiu žmones, jų manieras, gamtą, joje vykstančius procesus. Stebiu, kaip per daiktus keliauja šviesa. Tikiu, kad pastangos įžvelgti grožį kituose ar aplinkoje ir mane pačią daro gražesniu, pilnesniu žmogumi.

(GROŽIO) RITUALAI Iš tikrųjų neturiu jokių grožio ritualų. Esu dėkinga tėvams už puikius genus – nei oda, nei plaukai nereikalauja jokios papildomos priežiūros. O lepinu save labai dažnai, tiksliau, retai kada sau ko nors neleidžiu. ( Juokiasi.) Nebaudžiu savęs už kelis

114

gabalus pyrago, jeigu noriu gėlių – nueinu jų nusipirkti. Bet visame malonumų sraute turiu labai aiškų saiko jausmą. ĮKVĖPIMO ŠALTINIS – GĖLĖS Mano tėvai jau labai daug metų augina gėles. Užaugau basomis lakstydama po šiltnamius, uosdama kvapus ir tyrinėdama žiedų formas. Atsimenu, vienu metu, kai buvau mažas vaikas, tėvai nuolatos dirbo – nekenčiau gėlių dėl to, kad beveik jų nematydavau. Bet augau aš, augo ir mano sąmoningumas, ir visa ko vertinimas. Supratau, koks gražus mano tėvų darbas. Kitaip pamačiau ir juos. Stebėdavau ir žavėdavausi, kai tėtis savo vyriškomis rankomis su tokiu dideliu švelnumu paima gležną daigelį, jį pasodina ir su dideliu kantrumu kartoja tai šimtus kartų, kol viskas susodinama. Į mano gyvenimą gėlės irgi atnešė įvairių patirčių. Atsimenu, kaip juokiausi iš vieno kontrastingo epizodo, nutikusio lapkritį. Vakare ėjau į Filharmoniją apsirėdžiusi baltais marškiniais, grįžau miegoti į tuometinius namus Stiklių gatvėje, o ryte važiavau į Kretingą ir kitą dieną šeštą ryto stovėjau prie kapinių su gėlėmis, nuo šalčio apsivyniojusi tiek, kad pirkėjai laikė mane vyru ir sveikinosi su manimi tardami „sveikas“.

Augau matydama labai daug grožio ir labai daug sunkaus darbo vienu metu. Labai vertinu ir branginu šią patirtį.

115

116

117

JAUTRI JOS ESTETIKA Mano estetikos suvokimas – labai intuityvus. Nesimokiau jokioje meno mokykloje ar akademijoje, dėl to kartais jaučiuosi pasimetusi, ar tikrai tai, ką padariau, yra gražu, ar teisinga. Tačiau kartu jaučiu ir daug laisvės, manęs nevaržo įsivaizdavimai ar autoritetai. Fotografijoje nesistengiu nieko išrėkti, patinka neperkrauti kadrai. Džiaugiuosi, kai nuotrauka perteikia emociją, pradžiugina ar tiesiog trumpam sustabdo. Man visada labai įdomu, ką žmonės išskaito mano estetikoje, nes aš dažnai ir pati nežinau, ką pasąmoningai transliuoju.

MODELIO DARBAS Džiaugiuosi, kad modeliavimas nėra nuolatinis mano darbas. Būdama paauglė turėjau tylią svajonę tapti modeliu. Bet kai su tuo susipažinau jau būdama sąmoninga, savivertę turinti mergina, supratau, kad tai visai ne man.

Yra buvę įvairių patirčių – ir labai šviesių, ir labai nemalonių, todėl dabar atsargiai atsirenku pasiūlymus. Labai asmeniškai priimdavau visą aikštelės hierarchiją. Iki šiol labai nemėgstu, kai filmavimuose ar fotosesijose apie mane kalba trečiuoju asmeniu ir visuomet tai pasakau. Išmokau nesitapatinti su rezultatu, jeigu jis manęs netenkina.

MALONIAUSIAS KOMPLIMENTAS Labiausiai glostantys komplimentai yra tie, kuriuos gauni, kai jautiesi labiausiai pažeidžiamas, – man maloniausia, kai giria mano darbus, nes retai kada būnu tikra dėl jų šimtu procentų. Bet labiau už komplimentus vertinu palaikymą. Komplimentai kelia aukštyn, palaikymas stumia į priekį. (Šypsosi.)

118

„LABIAU UŽ KOMPLIMENTUS VERTINU PALAIKYMĄ.

K O M P L I M E N TA I K E L I A AUKŠT YN, PALAIKYMAS STUMIA Į PRIEKĮ.“

119

ILGESINGI GĖLIŲ KOLIAŽAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Nerijus Kuzmickas, Erika Želnienė

Gėlių projektas „Polé“ gimė, kai kūrybininkei, stilistei ir anturažų dailininkei Marijai Garnak netikėtai atliko krūva gražiausių žiedų. Norėdama karantino laikotarpiu įkvėpti žmones, kiekvienam norinčiam ji pati išvežiojo savo susuktas puokštes. Bet pamažu tai pavirto į kai ką daugiau... Išvertus iš rusų kalbos, stilizuotas žodis „Polé“ reiškia pievą, tačiau Marijos galvoje šis pavadinimas turi gerokai daugiau prasmių. Tai jausmas, kai basomis pasileidi bėgti migla apgaubta pieva, tai rugių romanas su vėju, laukinės pievos šapai plaukuose ir medumi kvepiantis laukas. Tai daugiasluoksnis patyrimas, trapi gyvybės forma.

Tai naujas jos būdas kurti.

120

121

– Marija, augalais žaviesi jau seniai?

– Žaviuosi visa gamta. Su manimi į žygį einantiems draugams turbūt reikia daug kantrybės sulaukti, kol stabtelėjusi ištyrinėsiu kiekvieno medžio lapo gyslą. Prisipažinsiu, kartais nė nebegirdžiu, apie ką kalba mano gamtos bendrakeleiviai. Dėl to dažniausiai į mišką einu viena, kad visu kūnu patirčiau ten knibždančią gyvybę. Gamtoje grįžtu prie savo laukinės prigimties – neįsivaizduoju gyvenimo be šitos prabangios galimybės.

Kažkada buvau smarkiai įnikusi į žolininkystę – rinkau, džiovinau, skaičiau enciklopedijas ir eksperimentavau. Visgi suvokusi, kad be farmakologijos mokslų tai niekada nevirs rimtu užsiėmimu, taip ir likau arbatėlių lygmenyje. Na, o gėlynai ir sodininkystė – mano naujasis hobis. Žinau, jog ir šioje srityje man trūksta profesionalių žinių. Bet kadangi mano meilė gamtai pirmiausia skleidžiasi per vizualiąją prizmę, man įdomiau tyrinėti gėlės žiedlapio faktūrą ir tekstūrą, o ne žinoti, kada kokią gėlę reikia sodinti.

– Naujausias tavo žydintis projektas „Polé“ gimė neįprastai ‒ iš didelio noro šiuo keistu metu įkvėpti žmones?

– „Polé“ iš tiesų gimė labai neįprastai, bet tuo pačiu be galo paprastai – iš žaidimo ir drąsos dalintis. Mano pagrindinė veikla – filmavimai ir fotosesijos, ten dirbu stiliste ir anturažų dailininke. Karantino pradžioje kūriau vestuvinių suknelių fotosesijai erdvę iš gyvų augalų, o po to jų liko tiek daug, kad, pamerkus po penkias puokštes kiekviename namų kampe ir išvežiojus draugams, vis tiek turėjau dar nemažą kiekį.

Feisbuke ir instagrame nusprendžiau paskelbti akciją, kad išvežioju ir saugiai be kontakto palieku gėles už kuro mokestį. Tačiau viskas labai greitai įsivažiavo: žmonės norėjo užsisakyti vis didesnių puokščių įvairioms progoms (tuo metu visi dar labai griežtai laikėsi karantino ir floristai neteikė savo paslaugų į namus). Galiausiai artimieji mane pastūmėjo susikurti atskirą ins122

tagramo profilį – jie patikėjo manimi ir pamatė aiškią estetinę kryptį.

– Ką reiškia „Polé“?

– Tai stilizuotas rusiškas žodis поле (liet. pieva, laukas) su subtiliu prancūzišku prieskoniu, užuomina į XVIII a. dvarų estetiką. Šis naujadaras turi tam tikros nostalgijos, jis aprėpia jausmą, kai basomis pasileidi bėgti per migla apgaubtą pievą, rugių romaną su vėju, laukinių pievų šapus plaukuose kaitrią vasaros dieną, žiogų čirškėjimo pilną ir medumi kvepiantį lauką, paskutinę vasaros naktį stebint besileidžiančią saulę juntamą ilgesį... Žinau, jog šiam ilgesio jausmui, kurį neša „Polé“, stiprios įtakos padarė mano slaviška kilmė ir ankstyva meilė rusų kinui.

– Tu pati šį projektą vadini gėlių poezija, gėlininkystės filosofija. Ką tau tai reiškia?

– Aš, kaip kūrybininkė, esu linkusi poetizuoti kasdienybę, ieškoti gilesnių prasmių ir raiškos būdų. Todėl ne paslaptis, jog gėlių ir puokščių estetika, virtualus jų pristatymas man svarbiau nei gėlė kaip produktas ar prekė. Savo kūryba klientus raginu sustabdyti akimirką ir panagrinėti žiedlapio struktūrą, pastebėti, kaip jis skleidžiasi, kinta, juda ir vysta. Kaip gėlės pakeičia erdvę savo kvapu... Raginu pažvelgti į gėles kaip į trapią gyvybės formą, o ne tiesiog į buketą, kurio gavęs dovanų taip ir neišvyniojai iš popieriaus. Gėlėms reikia kasdien keisti vandenį, pakirpti kotelių galus, kad puokštė ilgiau džiugintų. Taip klientas gali komponuoti gėles vis kita tvarka arba puokštę visai dekonstruoti. Tai man „Polé“ ir reiškia – bendradarbiavimą, dialogą, skirtingus puokštės skambesius priklausomai nuo erdvės ir žmogaus.

Jau seniai rašau eiles, kuriose personifikuoju gamtą, kuriu su ja susijusias metaforas ir alegorijas apibūdinti būties trapumui ir laikinumui.

O kiek ilgai gali išgyventi gėlės žiedas? Savaitę, dvi? Jį irgi taip lengva sunaikinti, suglamžyti, sulaužyti...

123

124

125

126

– Sakai, kad tai – it naujas tavo raiškos būdas, vadini save menininke, pasirinkusia gėles kaip priemonę kurti. Ko tau suteikė pažintis su gėlėmis?

– Visų pirma, suvokimą, kad galiu išdrįsti, galiu patikėti tuo, ką darau. Galva visada pilna idėjų, tačiau dažnai jos sustabdomos baimių ir ne iki galo tobulo verslo plano. Paradoksalu, kad veikla gãli užsikurti iš nerimto žaidimo. Juk tiek metų kūriau ir ruošiausi į pasaulį paleisti savo prekės ženklą, tačiau taip to ir nepadariau.

Viena mano mėgstamiausių pagrindinių kūrybos technikų – žurnalų iškarpų koliažai. Visgi per daug metų darbas dvimatėje plokštumoje kiek pabodo, todėl gėlės mane ir patraukė, tapo nauju koliažų kūrimo būdu. „Polé“ puokštes vadinu gėlių koliažais, laikinais meno kūriniais. Pagrindinis dėmesys – kompozicijai, spalvų, tekstūrų, faktūrų ir formų dermei, o ne tinkamai susuktiems žiedynų kotams ar dailiai užrištam kaspinui. Turbūt dėl to niekada negalėčiau savęs vadinti floriste, bet kartu tai mane ir labai išlaisvina.

– Kokios gėlės tavo pačios mylimiausios?

– Mėgstu chrizantemas ir jurginus. Jų žiedai atliepia mano meilę japoniškai estetikai. Tačiau turiu pripažinti, kad neturiu mėgstamiausios ar nemėgstamos gėlės. Kai pradėjau kurti puokštes, net ir raudona rožė pasidarė nebaisi. Kliaunuosi kompozicijomis ir joje esančių elementų sinergija, tikiu, kad kiekviena gėlė gali suskambėti kitos draugijoje.

– Puokštes kuri pagal kliento skonį, charakterį, instagramo vaizdus. Kokių ženklų ten ieškai?

– Kito žmogaus estetikos analizė nėra raketų mokslas ir čia pakanka pastudijuoti tokius pagrindinius akcentus kaip ar kliento skonis yra minimalistinis ar eklektiškas, ar jis renkasi pastelines ar ryškias spalvas, ar teikia daugiau dėmesio formoms ar tekstūroms, koloritui. Taip pat pasidomiu, kokia jo profesija. Kartais įkvėpimui pakanka patirti žmogaus bendravimo būdą, kaip jis dėsto mintis. Jei žmogus santūrus – puokštė bus vienokia, jei atviresnis, mintis dėsto chaotiškiau – ir puokštė kitokia.

127

128

129

130

– Jei reiktų puokštę sukurti „Lamų slėniui“ – kokia ji būtų?

– „Lamų slėnis“ yra šiltas ir jaukus, išlaikantis minimalistinę estetiką, tačiau su charakteriu, nes aprėpia tokią nesuskaičiuojamą gausą įdomiausių istorijų su netikėčiausiais scenarijų vingiais. Todėl ir puokštę įsivaizduoju iš sausų rudeninių pievų augalų, su šermukšniais, raudonais vėdrynais, primenančiais laukų aguonas, bet egzotiškesniais ir ne tokiais agresyviais. Puokštėje tikrai pūpsotų geismis, o viską vainikuotų kvepiančio eukalipto šakelė.

– Kokia tavo svajonė – į ką turėtų pavirsti šis projektas?

– Nesu tikra, ar tyrinėdama šioje beribėje pievoje po kojomis esančius augalus jau matau, kas laukia už horizonto... Jaučiu, jog „Polé“ mane moko būti dabarties momente, džiaugtis mažais dalykais, todėl sunku prisijaukinti mintis apie ateities planus ‒ ypač kai už lango veši pavasaris, kurį norisi tiesiog patirti!

Turiu pripažinti, kad kadangi viskas prasidėjo labai netikėtai ir išsivystė tarsi savaime, neturiu „Polé“ konkretaus ateities plano. Labiau matau tai, ką reikėtų pakoreguoti sau po nosimi. Čia, pievoje, kur dabar ir stoviu.

Žinau, kad „Polé“ niekada nebuvo ir nebus floristikos salonas ar krautuvėlė. Kad ir kokios transformacijos šio projekto lauktų, visų pirma ši pieva turėtų išsikraustyti iš mano namų virtuvės į atskirą studiją, pritaikytą gėlėms laikyti. (Šypsosi.) Taip pat norėčiau įgyti profesionalių gėlininkystės žinių ir labiau teikti paslaugas verslams, kurti gėlių kompozicijas renginiams, spektakliams, fotosesijoms – darbas su erdve man artimesnis. Žinoma, „Polé“ yra ir visada bus svarbu dialogai su kitais menininkais, prekės ženklais. Pavyzdžiui, motinos dienos proga kartu su „House of Naive“ jų parduotuvėje darėme šokoladų skonių įkvėptų puokščių turgelį.

Na, o išdrįsusi pasvajoti tikriausiai pasakyčiau, jog „Polé“ yra dar vienas mažas žingsnelis link tvaraus holistinio prekės ženklo, sujungiančio daug skirtingų disciplinų – dizainą, amatus, edukaciją... Manau, kad gėlininkystė turėtų judėti šia kryptimi. Norėčiau gėles auginti ir pati, kurti sodus, kuriuose bitės klestėtų, o ne nyktų dėl pesticidų, įprastų importuojamų gėlių industrijoje. Žavu, kad Lietuvoje jau turime nemažai tvaria gėlininkyste užsiimančių ūkių ir jų paslaugomis besinaudojančių floristų.

131

DYKUMOS MELODIJA – MANO MĖGSTAMIAUSIA Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke

Kinas buvo sena ir didelė Los Andžele gyvenančios Erikos Stasiulevičiūtės svajonė.

Tačiau prireikė nemažai laiko, kol buvęs modelis ryžosi žengti savo troškimų keliu.

Palikusi gimtą ir gerai pažįstamą Europą, Erika persikėlė į aktorių meką Los Andželą - čia, nužengusi nuo mados podiumo, ėmėsi viską kurti iš naujo, nors ir nebuvo tikra, kada ir kur šis kelias nuves. O jis nepagailėjo malonių netikėtumų. Su Erika kalbėjomės jai ką tik grįžus iš pasaulinės filmo „VHYes“, kuriame lietuvei teko filmuotis kartu su žymiais aktoriais Susan Sarandon ir Timu Robbinsu, premjeros.

132

133

134

135

„MAN TAI REIŠKĖ PALIKTI VISKĄ, KAS BUVO TAIP JAUKU IR PAŽĮSTAMA, IR DAR KARTĄ KELTIS Į NAUJĄ VIETĄ IR VISKĄ PRADĖTI NUO PRADŽIŲ.“

– Erika, ar dažnai pabėgi į Joshua Tree nacionalinį parką, į kurį pasiūlei nuvažiuoti ir mūsų fotografei?

Kuo tau ši vieta ypatinga?

– Man ji labai ypatinga! Mes visi gyvename savotiškai užsidarę savo galvose – mintys dažnai mus užvaldo ir kontroliuoja, kad ir kaip stipriai norėtume jas pakeisti, kartais tai atrodo neįmanoma. Bet kai pirmą kartą įvairavau automobilį į Joshua Tree nacionalinį parką, mano mintys nurimo... Kiekviena kūno ląstelė, rodos, sustingo jausme vau: kaip gražu, kaip gera, kaip kitaip... Žodžiais labai sunku perteikti tą jausmą, tačiau atrodė, kad visa esybė reaguoja į fantastišką gamtos grožį. Šio parko flora ir fauna labai skiriasi nuo viso to, ką esu mačiusi kitur. Maitinu akis gamtos grožiu ir staiga pajuntu visišką pilnatvę. Savo mažumą.

Mintys nurimsta. Kuo gilyn į parką, tuo mažiau žmogaus kūrinių. Telefonas ir joks kitas ryšys su civilizacija čia jau neveikia. Lieku tik aš ir gamta. Dykumos melodija – mano mėgstamiausia. Tylos melodija... Atrodo, su kiekvienu širdies dūžiu jauti alsuojančią dykumą.

Joshua Tree aš raminu savo sielos audras ir semiuosi įkvėpimo. Tai ilga kelionė, kurios metu viduje vyksta tiek daug gražių pokyčių, kad grįžus viskas primena sapną.

Keletą kartų dykumoje esu sutikusi kojočių – kokios jos grakščios! Su jūsų fotografe išvažiavome 3 val. ryto, kad spėtume pamatyti tekančią saulę. Fotosesijos metu pamačiusi kojočių porelę nubėgau paskui jas. Absoliutaus transo būsenoje supratau, kad esu jų būryje, o jų tiek daug, jos tokios gražios!

Joshua Tree stengiuosi aplankyti bent keletą kartų per metus, bent kartą per du mėnesius... Kad dar stipriau pamilčiau gyvenimą ir sulėtinčiau tempą.

– Ar Kalifornijoje turi ir daugiau tokių vietų, kur pa-

136

ilsi mintys ir atsigauna siela?

– Į Kaliforniją mane paviliojo meilė kinui. O jos gamta padėjo greičiau apsispręsti ir įleisti šioje žemėje šaknis.

Malibu pakrantės, dykumos, kanjonai, kalnai – čia labai daug gamtos stebuklų. Stengiuosi bent kelis kartus per savaitę pabėgioti Runyon kanjono parke ir ten pasitikti saulę.

Gamtoje aš atsigaunu ir įsikraunu, tad stengiuosi kuo dažniau į ją ištrūkti. O Kalifornijoje tiek daug gražių vietų!

– Esi vienišė ar kompanijos siela? Ar tau dažnai prireikia visiškos tylos?

– Esu atsiskyrėlis, kuriam labai dažnai reikia laiko sau.

Kita vertus, esu kompanijos siela, dažnai mėgstanti pabūti viena. Pusiausvyros paieškos yra menas, o mes visi esame menininkai, tad nuolat ieškome vidinės ramybės.

– Su kuo palygintumei aktoriaus gyvenimą?

– Aktorystė buvo sena mano svajonė. Tačiau jos siekti ryžausi ne iškart, o jau turėdama šiek tiek gyvenimiškos patirties. Man tai reiškė palikti viską, kas buvo taip jauku ir pažįstama, ir dar kartą keltis į naują vietą ir viską pradėti nuo pradžių.

Aktorystės studijos – tai kelias į savo vidinį pasaulį.

Pirmieji metai buvo fantastiški – tiek daug atradimų...

Visos geriausios mokyklos moko prieš kuriant vaidmenį pažinti save. Pradėjau stebėti žmones ir jų elgseną, bendraujant sukuriamą energiją. Daugelį dalykų mes atliekame nesąmoningai – mokiausi tai pastebėti ir galiausiai ėmiau daug geriau suprasti žmones.

Lankytis aktorių atrankose pradėjau tik prabėgus keleriems studijų metams. Prasidėjus atrankoms, prasidėjo ir spektakliai, filmavimai. Dabar tai ir užima didžiąją mano laiko dalį.

137

138

139

140

Atrask. Daugiau. Muzikos.

Sohn

Rhye

Tricky

Jaako Eino Kalevi

J.Views

Børns

José González

Jessy Lanza

Cigarettes After Sex

Alexis Taylor

Benjamin Clementine

Alt-J

Ghostpoet

King Krule

Fever Ray

Lykke Li

BadBadNotGood

Tove Lo

Moses Sumney

Unknown Mortal Orchestra

Son Lux

Jack White

Mac DeMarco

Apparat

The Cinematic Orchestra

Ry X

Kamasi Washington

Franz Ferdinand

Royal Blood

Connan Mockasin

Father John Misty

Kimbra

Chromatics

Jacob Banks

Bob Moses

Erlend Øye

Michael Kiwanuka

Oh Wonder

Of Monsters and Men

Caribou

Foals

Bon Iver

Woodkid

141

142

– O jei palygintume aktoriaus ir modelio gyvenimą – juk tau teko paragauti abiejų – kuris jų sudėtingesnis?

– Aktorystė reikalauja daugiau pastangų. Ji suteikia galimybę išreikšti savo kūrybiškumą. Tačiau dirbdama modeliu išmokau daug techninių dalykų, kurie labai praverčia filmuojantis: prisijaukinau kameras, ėmiau suprasti, kaip veikia apšvietimas. Mados pasaulis išlaisvino estetinį mano jausmą. Nuolatinės fotosesijos ir madų šou išmokė keisti savo išorę, o tai labai padeda dalyvaujant aktorių atrankose.

Labai mėgau modelio darbą, jis suteikė man galimybę apkeliauti pasaulį ir dirbti su pačiais talentingiausiais mados kūrėjais. Tačiau kuriant vaidmenį kaskart tenka išsinerti iš savo odos ir įlįsti į naują. Tai labai gražus procesas, juo išties mėgaujuosi.

– Modelio darbe išvaizda yra vienas svarbiausių sėkmės komponentų. O koks yra kertinis sėkmės faktorius aktorės karjeroje?

– Aš manau, išvaizda ir aktorystėje yra labai svarbus komponentas. Kino pasaulyje pasisekimo sulaukia įdomūs veidai. Konkurencija čia didžiulė, todėl esame priversti nuolat tobulėti: mokytis skirtingų metodų, užsienio kalbų, skirtingų akcentų, kovos menų, šokio meno, studijuoti pas žymius dėstytojus. Patys didžiausi užsispyrėliai, daug ir sunkiai dirbantys su savo talentais, galiausiai prasimuša.

Gyvendama Los Andžele ne kartą stebėjau, kaip mano aplinkos aktoriai sulaukia svajonių vaidmens, kuris pakeičia jų gyvenimus. Ir nieko keisto, nes kai kurie jų būdami vos 16‒18 metų jau vaidina spektakliuose, filmuojasi kino juostose.

– Ne taip seniai grįžai iš Teksaso, kur vyko pasaulinė filmo „VHYes“ premjera. Filmuojant jį tau teko dirbti su tokiais kino kūrėjais ir aktoriais kaip Susan Sarandon ar Timas Robbinsas. Kokia tai buvo patirtis ir kaip ji pakeitė tavo pačios požiūrį?

– Praėjusiais metais beveik per kiekvieną atranką gaudavau po vaidmenį. Turėjau išties mažai laisvo laiko, nes neretai vakare baigdavosi vienas filmavimas, o kitą dieną jau prasidėdavo naujas.

Kartą sulaukiau kvietimo išbandyti jėgas labai drąsaus ir gana ekstravagantiško vaidmens atrankoje. Kiek nustebau, mat atranka buvo surengta viename geriausių Los Andželo teatrų. Sulaukusi savo eilės užlipau į sceną ir būreliui prieš mane sėdinčių žmonių nuoširdžiai prisipažinau čia atėjusi ne dalyvauti atrankoje, o tiesiog norėdama daugiau sužinoti apie kuriamą filmą, susipažinti su kūrybine komanda, nes tai, ką teko girdėti, mane išties suintrigavo. Norėjau sužinoti, kaip filmo kūrėjai įsivaizduoja būsimą personažą. „Matote, aš labai daug filmuojuosi, tad privalau būti tikra, kad filmas bus tikrai geras...“ – kalbėjau nuo scenos. Man baigus, jaunas, išvaizdus režisierius kiek nustebęs, tačiau labai mandagiai paklausė: „Atleiskite, ką jūs čia kalbate?“ Tiesą sakant, tą akimirką jau žinojau, kad noriu šio vaidmens...

Tik tada dar nežinojau, kad jaunasis režisierius yra Jackas Henry Robbinsas, Susan Sarandon ir Timo Robbinso vaikas. Kitaip tariant, „Oskaro“ laureatų sūnus, surengęs aktorių atranką savo tėvui priklausančiame teatre...

Esu labai laiminga, kad teko dirbti su šia komanda. Beje, iki pat filmavimo pradžios net nežinojau, su kuo teks dirbti.

O tąkart atrankoje pareiškiau, kad norėčiau šiame filme vaidinti, tad po kelių dienų sugrįšiu į atranką jau pasiruošusi būsimam vaidmeniui. Maniau, tai bus trumpametražis jauno studento darbas. Net neįtariau, kad atrankoje dalyvauja keli tūkstančiai aktorių ir ji vyksta jau daugiau nei metus laiko... Nežinojau ir to, kad filmo prodiuseriai yra S. Sarandon ir T. Robbinsas. Kaip ir to, kad tie patys žmonės vadovauja ir aktorių atrankai ir yra peržiūrėję ne vieną mano filmų įrašą.

Pirmą kartą atvykusi į filmavimo aikštelę pamačiau ten susirinkusius kelis šimtus žmonių. Tik tada ėmiau suprasti, kad nemažai jų yra ne kartą matyti aktoriai. Po kelių filmavimo valandų vienas jų man papasakojo, kad Jackas iš tiesų nėra joks studentas, o jo kuriamas filmas – be galo rimtas projektas. Pamenu, užplūdo jaudulio banga, staiga pasidarė labai gėda, kad per atranką rėžiau tokią kalbą...

Supratau, kad tąkart vis dėlto reikėjo daugiau pasidomėti, kur esu kviečiama. O kartu tai buvo absoliutus laimės jausmas, nes S. Sarandon yra viena mėgstamiausių mano aktorių. Būtent dirbdama su šiuo projektu supratau, kad visi mes esame paprasti mirtingi žmonės.

143

144

145

Manau, šį vaidmenį gavau ne tik dėl savo talento, bet ir dėl to, kad atrankos metu tiesiog leidau sau būti savimi. Ko gero, jei būčiau žinojusi, koks svarbus būsimasis vaidmuo, būčiau kalbėjusi kiek kitaip.

Dirbant su tokiais žmonėmis, stebint, kaip jie ruošiasi, kaip vaidina, natūralu, išmoksti daug daugiau nei bet kokioje mokykloje ar universitete. Kol kas tai – vienas mėgstamiausių man tekusių vaidmenų. Manau, ir vienas svarbiausių mano karjeroje.

Prieš keletą savaičių, kai Teksase įvyko pasaulinė šio filmo premjera, išgyvenau daug skirtingų jausmų ir jaučiau stiprią vidinę pergalę. Negalėjau patikėti, kad man taip pasisekė, kokie nuostabūs kūrėjai mane supa ir kaip gera, kad esu viso to, kuo taip ilgai žavėjausi, dalis.

– Kokie kiti sutikti žmonės padarė tavo gyvenimui didžiausią įtaką?

– Dirbant modelio darbą Londone teko gana daug bendrauti su kitu žymiu modeliu Gana Bayarsaikhan.

Abi esame intravertės ir laukdamos madų šou ar fotosesijos dažniausiai panirdavome į knygas. Paprastai dizaineriai madų šou pradžiai arba pabaigai rinkdavosi mane arba Ganą, tad viena kitą puikiai pažinojome. Galiausiai abi pasukome į aktorystę, tik aš Los Andžele, o ji – Londone. Kai svarsčiau galimybę grįžti gyventi į Europą, susitikome su Gana išgerti kavos. Ji kiek anksčiau už mane pradėjo aktorės karjerą, jau buvo nusifilmavusi filme „Ex Machina“, tad pasiūlė kartu sukurti trumpametražį filmą. Po dviejų mėnesių Gana atskrido į Los Andželą, čia ir gimė mūsų bendras darbas, kurį aš prodiusavau – „Sweet Lies“. Subūriau stiprią kūrėjų komandą, vėliau mūsų filmas laimėjo ne vieną svarų apdovanojimą.

Prieš keletą mėnesių pakviečiau Ganą į Las Vegaso kino festivalį atsiimti vieno apdovanojimo, tačiau ji tuo metu turėjo dalyvauti Venecijos kino festivalyje kartu su aktoriumi Johnny Deppu, nes atliko pagrindinį vaidmenį filme „Waiting for the Barbarians“.

Jau daug metų mane supa žymūs žmonės, tačiau būtent tie momentai, kai neturi jokio supratimo, kas jie tokie, ir būna magiškiausi. Kažkada vos atvykusi į Niujorką vakarieniavau su savo drauge ir jos bičiuliu aktoriumi (tik tiek apie jį ir žinojau). Kinas, teatras – mano mėgs-

146

tamiausios temos, tad aš jį tiesiog apipyliau klausimais.

O jis labai rimtai kalbėjo: „Kiekvienas žmogus gali būti aktorius, kiekvienas gali vaidinti...“ Su didžiausia nuostaba vis klausiau: „Tikrai?“ O jis vis kartojo, kad vaidinti gali kiekvienas. Po vakarienės išėjus iš restorano mus apsupo daugybė paparacių, sutrikusi paklausiau, kodėl jų čia tiek daug? Mano naujasis draugas šyptelėjo: „Aš esu niekas. Aš tik aktorius. Juk sakiau – kiekvienas gali būti aktorius. Ir tu – jei tik nori.“ Pasirodo, tai buvo žymusis Normanas Reedusas, serialo „The Walking Dead“ žvaigždė. Šios istorijos niekam nepasakojau, bet tai buvo pirmas kartas, kai patikėjau, kad ir aš kada nors išdrįsiu pabandyti siekti savo svajonės.

Tą vasarą nusifilmavau projekte „Project Catwalk“, kuris vėliau tapo tikra sensacija. Pamažu pradėjau gauti nedidelių vaidmenų TV laidose, serialuose. Ko gero, tik todėl, kad patikėjau, jog kiekvienas iš tiesų gali būti aktorius. Netgi aš...

– Kaip apskritai patekai į kino pasaulį? Ar vieną rytą tiesiog nubudai su mintimi: „Noriu būti aktorė“? Kokie lemtingi atsitiktinumai, o gal kruopščiai suplanuotas kelias tave čia atvedė? Juk kino pasaulis – tai milžiniška konkurencija, ryšiai, pažintys – į jį taip lengvai nepateksi, o tuo labiau neišgarsėsi tik todėl, kad esi didis talentas. Tiesa ar mitas?

– Apie kino pasaulį svajojau daug metų, tačiau man puikiai sekėsi modelio darbas, daug keliavau, tęsiau teisės studijas, rašiau straipsnius, rengiau parodas, net dėsčiau viename Londono universitetų. Gyvenau labai įdomų gyvenimą ir tikrai juo mėgavausi. Tačiau pastaruosius metus gyvendama Londone jaučiau, kad man trūksta iššūkių, kūrybinės veiklos. Vis dažniau apsilankydavau teatre, užsukdavau į kino teatrą. Ir vieną dieną atėjo mintis: kada, jei ne dabar? Tad ryžausi dar kartą viską palikti ir pradėti iš naujo. O tada mano kelias vedė tiesiai į Kaliforniją...

Manau, aktorius turi išlavinti savo talentą ir tik tada ieškoti vaidmens, kuris padės labiausiai jį atskleisti. Kai kuriuos aktorius sėkmė aplanko labai greitai, kitiems tenka paplušėti, kad būtų pastebėti. Bet aš tikiu, kad didelio talento sėkmei užtenka.

147

148

149

150

– Šiandien vis daugiau kalbama apie tai, kad jaunos merginos turėtų išsilaisvinti iš įvairių stereotipų ir siekti savo svajonių, nebijoti žengti tuo keliu, kur traukia širdis.

Ar tau gyvenime yra tekę priimti nepatogių sprendimų, plaukti prieš srovę?

– Atsikraustyti gyventi į Kaliforniją man reiškė palikti savo komforto zoną ir visa, kas buvo gerai pažįstama. Juk dabar gyvenu kitame žemyne, mane ir mano šeimą skiria dešimties valandų skirtumas, ir savaitgaliais, deja, nebegaliu nuvažiuoti papietauti pas mamą. Buvimo arti savo šeimos ilgiuosi labiausiai.

Tačiau laužyti stereotipus norėjau visą gyvenimą.

Man nepatiko tradicinis moters vaidmuo visuomenėje.

Visada norėjau būti nepriklausoma. Mane žavėjo galimybė pažinti pasaulį, aš drąsiai leisdavausi į nežinomybę. Aišku, kartais pasvajoju, kaip būtų nuostabu turėti savo šeimą, tačiau dabartiniam gyvenimo tempui esant tokiam, tai būtų labai savanaudiška. Tad šiuo metu esu susitelkusi į aktorystę ir bandau išmokti kuo daugiau.

vaidmenys, kurie reikalauja daugiausiai pastangų.

– Ar greitai pajutai, kad Los Andželas – tavo namai?

Kiek laiko prireikė prisijaukinti šį miestą ir amerikietišką gyvenimo būdą?

– Los Andžele atsidūriau visiškai netyčia. Ir čia iškart pasijutau kaip namie. Per tris pirmąsias dienas mane pakerėjo gamtos grožis ir klimatas. Tad trečią dieną nusprendžiau keltis čia gyventi. O amerikietišką gyvenimo būdą jaukinuosi iki šiol. Ir tai nėra lengva... Juk aš užaugau Europoje, ir manau, kad mes, europiečiai, esame daug labiau kultūros išmyluoti. Be to, be galo pasiilgstu lietuviško maisto, skanios duonos, net lietuviškų bulvių! Amerikos gamta fantastiška, tačiau mūsų mentalitetai labai skiriasi...

– Kokios tavo šiandieninės ambicijos ir tikslai? Ar savo gyvenimą mėgsti planuoti, ar leidi netikėtiems atsitiktinumams patiems tave susirasti?

– Aš mokausi gyventi meniškai. Keičiasi mano vaidmenys, kartu su jais keičiasi ir ambicijos. Pasaulio ir savęs pažinimas per aktorystę, būtent ši meno forma šiuo metu man suteikia daugiausiai džiaugsmo. Labai norėčiau ir toliau tęsti šitą kelionę...

Nuo vaikystės mėgau viską planuoti. Buvau pavyzdinga mokinė, studentė. Iki šiol stengiausi elgtis „tinkamai“.

Disciplina ir šiandien yra mano draugė, manau, ji labai padeda mano karjerai. Tačiau pradėjusi studijuoti aktorystę, pradėjau kratytis kontrolės, planavimo. Supratau, kad kartais dangus turi paruošęs mums daug linksmesnių planų, nei mes kada nors svajojome. Įprantame prie scenarijaus, kurį dažniausiai patys ir susikuriame, o kai jis baigiasi, labai skausmingai tai išgyvename, pamiršdami, kad gyvenimas – tai nuolatinis procesas, judėjimas, energija. Jis juda – judame ir mes. Tad šiandien stengiuosi judėti kartu su srove. Prisiplanuoju dalykų, o tada staiga bum – naujas vaidmuo, ir su visais planais tenka atsisveikinti...

– O kino pasaulis? Ar sukantis jame lieka laiko atsikvėpti? Kaip tau pavyksta iš vieno vaidmens persijungti į kitą?

– Atsikvėpti, kaip jau pasakojau pradžioje, važiuoju į Joshua Tree parką. Po sunkių vaidmenų man būtina kuriam laikui tiesiog išsijungti. Neveikiu nieko – tiesiog būnu gamtoje ir stengiuosi stebėti aplinką. Kartais keletą mėnesių neturiu nė vienos laisvos dienos, tada mokausi atsiriboti kitais būdais. Turiu pripažinti, labiausiai man patinka tie

– Ar šioje kino karuselėje lieka laiko artimiausiems žmonėms, santykiams, namams?

– Jei klausi apie asmeninius santykius, tiesą sakant, jiems tiesiog nėra laiko. Mano dienos pripildytos veiklų, aš daug keliauju, bandau tiek daug išmokti – išties turiu labai mažai laisvo laiko. O ir mano darbas reikalauja visiško atsidavimo, man gali bet kurią akimirką paskambinti agentė ir pranešti, kad aštuoniems mėnesiams skrendu filmuotis į džiungles. Ir aš, žinoma, skrisiu...

Aktorystė – tai mano vidinė kelionė. Tiek daug linksmybių, tačiau kartu tiek daug išgyvenimų. Juk man vaidinant mano kūnas nežino, kad tik vaidinu. Tad jis priverstas nuolat dirbti. O man patinka sudėtingi procesai...

Pasvajoju apie santykius, tikiu, kad kažkada audros šiek tiek aprims, kad ši paieškų kelionė mane pasotins ir ateis laikas, kai svarbesni taps kiti dalykai. Juk viskas keičiasi, svarbu nepriprasti, tiesiog mėgautis procesu.

151

152

153

BON APPÉTIT

DVIESE RAGAUTI GYVENIMĄ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Agnė ir Martynas Paulauskai – komanda ne tik virtuvėje, bet ir gyvenime. Todėl nenuostabu, jog kokybiško maisto kultūrą puoselėjantis duetas net ir svarbiausius savo gyvenimo įvykius sutinka ne kur kitur, o virtuvėje. Naujausias Agnės ir Martyno projektas – tinklaraštis „2 Virėjai“, kuriame pora dalijasi savo (ne)kasdieniais skonių bei profesionalios virtuvės atradimais.

– Agne, Martynai, skanus maistas judviejų gyvenime užima tikrai svarbią vietą – ar tiesa, jog netgi jūsų piršlybos įvyko virtuvėje?

Agnė: Tikrai taip! Martyno žingsnis man buvo tikrai staigmena, nes tą dieną buvome iš anksto suplanavę praleisti visiškai kitaip. Iš jaudulio viską pamiršau! Pamenu tik tuos jo žodžius, jog reikšmingiausias jo gyvenimo žingsnis yra įgyvendinamas mums abiem svarbiausioje namų vietoje - virtuvėje.

Martynas: Nuo pat mūsų pažinties maisto gaminimo kartu reikšmė po truputį augo. Viskas prasidėjo virtuvėje nuo tradicinės lazanijos, priėjo iki piršlybų, o dabar – ir bendro tinklaraščio. (Šypsosi.)

– Kaip nusprendėte imtis tinklaraščio kūrimo?

Martynas: Tinklaraščio kūrimas buvo Agnės idėja.

Neslėpsiu, ilgai galvojau ir net dvejojau, tačiau dabar su džiaugsmu imuosi iniciatyvos tiek planuojant, tiek ir ku-

154

riant naujus receptus.

Agnė: Viskas prasidėjo praėjusią vasarą, kai ieškojome abiem patinkančio torto vestuvėms. Išragavę dešimtis ir neatradę patinkančio, sugalvojome patys pabandyti receptų ir desertus savo šventei pasigaminti namuose.

Pradėjome fotografuoti, daugiau gaminti ir rezultatais dalytis socialiniuose tinkluose. Taip atsirado didelis aplinkinių palaikymas. Žinoma, prireikė laiko ne tik sugeneruoti idėjas, bet ir įkalbėti Martyną. Tad, galima sakyti, nuo pirminės idėjos iki galutinio projekto išvystymo praėjo beveik metai.

Martynas atsakingas už receptų idėjas, jų įgyvendinimą ir daugumą įrašų. Aš labiausiai prisidedu gamindama desertus, fotografuodama ir kurdama tekstus. Kadangi Martynas yra iš profesionalios virtuvės pasaulio, o aš baigiau studijas Vilniaus dailės akademijoje, nebuvo sunku pasiskirstyti, kas bus atsakingas už maistą, o kas už tai, kad viskas atrodytų stilingai ir skaniai. (Šypsosi.)

155

156

157

158

„NORINT NEIŠSIKVĖPTI VIRTUVĖJE, LABAI SVARBU NEBIJOTI KLYSTI IR DRĄSIAI EKSPERIMENTUOTI. NEGALVOKITE, KAD MES VISUOMET GAMINAME NEPRIEKAIŠTINGAI.“

– Pristatykite savo tinklaraštį, kokie receptai jį puošia?

Martynas: Esame iš tų, kurie nebijo dėl puikaus rezultato virtuvėje praleisti net kelias valandas, todėl mūsų tinklaraštyje dauguma receptų yra šiek tiek pažengusių virtuvės entuziastų lygio. Žinoma, negaminame sudėtingų restoraninių patiekalų, bet ir nesiorientuojame vien į greitus ir paprastus receptus. Manau, Lietuvoje pastarojo pobūdžio tinklaraščių yra tikrai nemažai, o mes norime išsiskirti.

Agnė: Tačiau tai tikrai nereiškia, jog mūsų receptai labai sudėtingi ir reikalaujantys daug ypatingos įrangos.

Kaip ir Martynas minėjo, mums svarbiausia ‒ kokybiškas galutinis rezultatas ir viso proceso smagumas. Taip pat tinklaraštyje dalysimės įvairiais įrašais apie savo gyvenimą virtuvėje, eksperimentus, pusgaminių ruošimą, o visa tai padės gaminant ne vien mūsų receptus.

geriausių šalies restoranų. Kadangi pasitelkiu įgytą patirtį, mano kuriami patiekalai turi papildomų detalių, suteikiančių jiems unikalumo. Tiesa, labai gerbiu visas buvusias darbovietes ir laikausi nuomonės, kad viešinti svetimus receptus nėra garbinga. Visas žinias perleidžiu per save, jas taikau savaip ir nebijau kitokiais būdais panaudoti „2 Virėjų“ patiekaluose.

Agnė: Kai susipažinome, mokėjau gaminti tik paprastus namų patiekalus, tad galiu drąsiai sakyti, jog Martynas mane supažindino su visu kulinarijos ir maisto įvairovės pasauliu. Bėgant laikui supratau, jog man geriausiai sekasi gaminti desertus ir viską iš tešlos: makaronus, duoną, bandeles, kepti įvairius pyragus. Taip natūraliai išėjo, jog tapau atsakinga už didžiąją dalį tinklaraštyje skelbiamų kepinių receptų.

– Kam kurdami šį tinklaraštį skiriate daugiausiai jėgų?

Martynas: Vieni svarbiausių mūsų projekto siekių – kad skaitytojai liktų patenkinti pasigamintais patiekalais ir atsikratytų baimės gaminti kažką šiek tiek sudėtingesnio.

Agnė: Prieš ruošdami kitų šalių tradicinius patiekalus, domimės jų istorija, įdomiais faktais. Juokaujame, kad savo tinklaraštyje duodame ir maisto smegenims.

Norime, kad ilgainiui skaitytojai pajustų ryšį su maistu, nustotų aklai sekti receptais ir imtų pasikliauti savo kulinariniais instinktais.

– Kas jus labiausiai įkvepia virtuvėje eksperimentuoti?

Kaip to – eksperimentų ir valgymo nenuobodžiai – įsikvėpti ir kitiems?

Martynas: Visuomet degu noru išbandyti naujas maisto gaminimo technikas, skonius. Tikriausiai tai jau profesinė liga. (Šypsosi.) Neįtikėtina, kaip įvairūs paruošimo būdai gali skirtingai atskleisti to paties patiekalo skonius, tekstūrą. Norint neišsikvėpti virtuvėje, labai svarbu nebijoti klysti ir drąsiai eksperimentuoti. Negalvokite, kad mes visuomet gaminame nepriekaištingai, – būna tikrai nemažai juodų dienų virtuvėje, kol išgauname norimą rezultatą.

Agnė: Nuolat eksperimentuoti padeda ir išsiugdytas poreikis papildyti savo mitybos racioną skirtingų, kartais net neragautų ingredientų įvairove.

– Prisistatydami sakote, jog abu atstovaujate skirtingas virtuves, tiesa?

Martynas: Esu virėjas, turintis darbo patirties vienuose

159

160

161

„GERAS MAISTAS SUSIDEDA IŠ KOKYBIŠKŲ PRODUKTŲ, KURIUOSE ATSISKLEIDŽIA NATŪRALŪS SKONIAI, NEUŽGOŽTI GAUSYBĖS PRIESKONIŲ.“

– Agne, pasidalink, ką reiškia gyventi su profesionaliu virtuvės šefu?

Agnė: Esu ne kartą galvojusi, kokie gyvenimo su virtuvės šefu pliusai ar minusai, tačiau visuomet prieidavau prie išvados, jog dauguma buities ir gyvenimo situacijų visgi tiesiog priklauso nuo žmogaus charakterio. Taip, virėjo darbo valandos yra siaubingai ilgos, o poilsis šventinėmis dienomis ‒ retenybė. Dauguma žino apie ir pasibaigus darbui restoranų virtuvėse verdantį gyvenimą, tačiau šiuo klausimu aš esu labai laiminga, nes žinau, kad Martynas visuomet pirmenybę teikė grįžimui namo ir buvimui su šeima.

– Kaip judu susipažinote?

Martynas: Susipažinome internetu, „Tinder“ programėlėje. Po geros savaitės virtualaus bendravimo nuėjome į pasimatymą, o po poros mėnesių jau apsigyvenome kartu. (Šypsosi.)

– O kas apskritai jums abiem yra geras maistas?

Martynas: Geras maistas susideda iš kokybiškų produktų, kuriuose atsiskleidžia natūralūs skoniai, neužgožti gausybės prieskonių. Toks maistas yra paprastas, tačiau galintis nustebinti savo skoniu, nepriklausomai nuo to, kaip buvo pagamintas.

162

Agnė: Kokybė, skonis bei geras paruošimas neabejotinai yra svarbiausi ne tik gero, bet ir sveiko maisto požymiai. Nesivaikome kulinarijos tendencijų ir negaminame patiekalų, jeigu jie nepasižymi bent viena iš išvardintų savybių.

– Ar jūsų mityba pakito karantino metu?

Martynas: Dar prieš karantiną buvome sukaupę nemažą receptų tinklaraščiui bagažą, tad dėl situacijos savo įpročių nekeitėme ir orientavomės ne tik į kasdienių, bet ir tinklaraščio įrašams skirtų produktų įsigijimą.

Agnė: Paantrinsiu, jog mūsų įpročiai praktiškai nepasikeitė. Jau beveik dvejus metus laikomės savaitės meniu planavimo ir stengiamės į parduotuvę keliauti tik kartą per savaitę.

– Kaip manote, kokią įtaką šiandieniniai pasaulio įvykiai turės mūsų mitybos įpročiams ateityje?

Martynas: Manau, jog šis laikotarpis daugiau žmonių įpratins net po karantino planuoti savo mitybą į priekį, rečiau lankytis parduotuvėje, dažniau gaminti maistą namuose ir plėsti savo kulinarijos žinias.

Agnė: Pastebėjau, jog būtent karantino metu visi masiškai pradėjo gaminti naujus patiekalus, kepti duoną.

Bus džiugu, jeigu, gyvenimui ir darbams grįžtant į vėžias, maisto gamybai skiriama meilė ir laikas neišnyks.

– Kokių patiekalų jūsų tinklaraštyje išvysime artėjantį sezoną?

Martynas: Atsižvelgsime į sezoniškumą – ruošime kuo daugiau sveikesnių patiekalų su daržovėmis, salotų.

Pasiūlysime lengvesnių, vasariškų idėjų kiekvieno skoniui. Planuose turime ne vien receptų pietums ar vakarienei, bet ir gėrimų, patarimų, kaip pasigaminti naminio uogų acto, kaip jį panaudoti įvairių patiekalų gamyboje.

Agnė: O atviraujant apie saldžias naujienas, tikrai dalysimės savo patirtimi, kaip pasigaminti skanių naminių ledų bei natūralių nekeptų uogų tortų. Po truputį dėliojamės ateinančio sezono receptus, kurie turėtų būti tikrai spalvingi ir gardūs!

163

BRANDINTOS JAUTIENOS DIDKEPSNIS SU SALOTOMIS IR GRŪDĖTŲJŲ GARSTYČIŲ PADAŽU

•

350 g brandintos jautienos didkepsnio

jaunoms bulvytėms:

•

15 g sviesto

•

270 g šviežių mažų bulvyčių (apie 4 vnt./porc.)

•

Druska, pipirai

•

Žiupsnis druskos

•

Aliejus

•

Šalavijo arba mėtos šakelė

•

Džiovintas rozmarinas

•

2 traiškytos česnako skiltelės

marinuotiems svogūnėliams:

•

70 g raudonojo svogūno

grūdėtųjų garstyčių padažui:

•

10 g citrinos sulčių

•

50 g grūdėtųjų garstyčių

•

8 g cukraus

•

35 g medaus

•

4 g aliejaus

•

20 g obuolių acto

•

Žiupsnelis druskos

•

110 g aliejaus (rekomenduojamas saulėgrąžų)

•

2 g česnako

•

2 g šviežio baziliko lapelių

•

Žiupsnelis druskos

Mėsą nuplaukite šaltu vandeniu ir gerai nusausinkite. Didkepsnį gausiai apibarstykite druska, pipirais bei džiovintu rozmarinu. Palikite pusvalandžiui pasimarinuoti kambario temperatūroje. Pasimarinavusią mėsą ir dvi česnako skilteles dėkite į įkaitintą keptuvę su aliejumi. Apskrudus vienai mėsos pusei, ją apverskite ir į keptuvę įdėkite sviestą. Jam išsilydžius ant kepsnio viršaus šaukštu atsargiai pilkite kepimo skystį. Taip mėsa tolygiai apkeps ir bus sultingesnė.

Apkeptą didkepsnį dėkite į skardą ir pašaukite į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepkite, kol mėsos vidaus temperatūra pasieks 54 laipsnius (apie 13 minučių). Iškepusį didkepsnį padėkite ant pjaustymo lentelės ir leiskite jam pailsėti maždaug 5 minutes.

Paruoškite padažą. Dubenyje sumaišykite grūdėtąsias garstyčias, druską, medų, obuolių actą bei smulkintus česnakus ir bazilikų lapelius. Palaipsniui plona srove pilkite aliejų ir nuolat maišykite, kad padažas sutirštėtų ir emulsifikuotųsi.

Gerai išmaišykite, paragaukite ir pagardinkite druska.

164

Paruoškite bulves. Šviežias mažas bulvytes gerai nuplaukite. Puode užvirkite vandenį su žiupsniu druskos. Į jį sudėkite bulvytes ir šakelę šalavijo. Virkite, kol bulvės suminkštės. Nusunktas išvirusias bulvytes delnu švelniai sutraiškykite ir dėkite į keptuvę su likusiu jautienos didkepsnio kepimo skysčiu. Lengvai apkepinkite, kol taps auksinės spalvos.

Svogūnus supjaustykite kuo plonesniais žiedais. Dėkite juos į dubenį ir lengvai pirštais atskirkite vieną nuo kito.

Užpilkite citrinos sultis, cukrų, aliejų ir berkite žiupsnelį druskos. Viską lengvai, nesutraiškydami svogūnų išmaišykite. Palikite pasimarinuoti.

Ant didelės pjaustymo lentos dėkite įvairių rūšių salotas, pjaustytus ridikėlius, jaunas bulvytes, marinuotus svogūnų žiedus ir pomidorus (šviežius, vytintus ar džiovintus saulėje). Ant viršaus „pasodinkite“ supjaustytas jautienos didkepsnio riekeles, apšlakstykite grūdėtųjų garstyčių padažu ir apibarstykite mikrodaigais.

165

166

PARMIDŽANO IR BALTOJO ŠOKOLADO PUTĖSIAI SU PORĖTU IRISU IR UOGOMIS

•

175 g baltojo šokolado

porėtam irisui:

•

200 g grietinėlės (36 proc. riebumo)

•

100 g cukraus

•

25 g cukraus

•

20 g gliukozės sirupo (tinka ir kukurūzų sirupas)

•

100 g kiaušinio

•

20 g vandens

•

30 g kietojo Parmigiano-Reggiano sūrio

•

10 g medaus

•

5 g želatinos

•

10 g valgomosios sodos

•

10 g citrinos sulčių

•

Žiupsnelis vyno akmens miltelių (angl. cream of tartar) (nebūtina)

Kiaušinius išplakite su cukrumi ir nuolat maišydami šluotele kaitinkite puode ant vidutinės kaitros, kol masės temperatūra pasieks 60 laipsnių. Garų vonelėje išlydykite baltą šokoladą ir supilkite į karštą kiaušinių bei cukraus masę.

Išmaišykite. Viską perkoškite per sietelį į naują dubenį, kad neliktų jokių nepageidaujamų sustingusių kiaušinio dalelių.

Leiskite masei atvėsti iki 30 laipsnių temperatūros. Želatiną užpilkite trimis šaukštais šalto vandens, išmaišykite ir leiskite išbrinkti. Elektriniu plaktuvu išplakite grietinėlę iki vidutinio standumo putų. Kai kiaušinių, cukraus ir šokolado masė atvės, į ją sudėkite želatiną. Maišykite šluotele, kol ištirps. Supilkite citrinos sultis ir tarkuotą kietąjį sūrį. Lengvai išmaišykite. Mediniu šaukštu arba silikonine mentele į baltojo šokolado masę švelniai įmaišykite išplaktą grietinėlę.

Putėsį dėkite į konditerinį maišelį ir išspauskite į stiklinius indelius. Dėkite į šaldytuvą 1,5-2 valandoms.

Pagaminkite porėtą irisą. Pasiruoškite jam nedidelį kaitrą išlaikantį indą ir išklokite jį kepimo popieriumi. Į puodą su-

berkite cukrų, supilkite vandenį, medų, gliukozės sirupą.

Užvirkite. Kaitindami masės nemaišykite jokiais įrankiais.

Jeigu reikia, pajudinkite puodą laikydami už rankenų ir neatkeldami nuo kaitlentės. Masė turi užvirti iki 140-145 laipsnių temperatūros.

Kai masė pasieks reikiamą temperatūrą, išjunkite kaitrą ir per sietelį įsijokite valgomąją sodą bei vyno akmens miltelius. Intensyviai pamaišykite šluotele. Masė greitai pakeis spalvą, pradės kilti į viršų. Tuomet iš karto ją pilkite į paruoštą indą su kepimo popieriumi. Atminkite, jog šiuo metu irisas labai greitai stingsta ir yra labai karštas.

Atvėsusį saldainį sulaužykite į mažesnius gabalėlius. Labai svarbu pagamintą irisą laikyti sausoje, sandarioje dėžutėje, nes gavęs drėgmės jis greitai praras savo traškumą ir taps lipnus.

Atvėsusį putėsį patiekite su šviežiomis uogomis ir porėto iriso gabalėliais.

167

VIZUALIEJI SCENARIJAI

Dinamiška dviejų žmonių kelionė Nuotraukos: „Egle Jo Photography“

Tai projektas, sukurtas galvojant apie modernias poras. Jame svarstoma, kokia vestuvių šventė vizualiai įprasmintų ir atspindėtų šiuolaikinių porų kasdienybės dinamiką. „Ieškodamos erdvės fotosesijai, supratome, kad mums idealiai tiktų MO muziejaus interjeras – juk pati ši erdvė yra it žavingas ir išraiškingas meno kūrinys! Likome sužavėtos jos linijų, šviesos ir šešėlių, kontrastų.

Visa tai nuteikė monochrominiam fotosesijos koloritui. Siekėme sukurti dekoratyvią šios erdvės tąsą - rinkomės, derinome ir atkartojome charakteringus elementus: ryškias linijas, statiškumą ir judesį, spalvinius ir tekstūrinius kontrastus, – stalo dekoro detalėse, gėlių kompozicijose, kostiume“, – apie įspūdingą fotosesiją modernioje erdvėje pasakoja idėjos sumanytoja, floristikos studijos „Žolynai“ bendraįkūrėja Gitana Bagdonienė.

„Kokias istorijas įkvėps šis projektas? Neabejojame – modernias, kontrastingas, išraiškingas. Istorijas, kuriose šviesa persimaino su šešėliu, tiesi linija ima banguoti, o švelnių pojūčių tėkmę sudrumsčia iššūkių audra. Juk būtent tokie permainingi elementai lydi dvi širdis bendrame kelyje.“

168

169

170

171

172

173

174

175

Projekto organizavimas ir dekoras: „It's A Match“ Floristika: „Žolynai“ Vieta: MO muziejus Modelis: Karolina („Baltic Models“) Suknelė: „Egzotique“ Papuošalai: „Dust“ Makiažas ir šukuosena: „No1 Image Pro Laboratory“ Tortai: „Tie Kepėjai“ Spauda: „Bruknės vestuvės“ Tekstilė: „Mantaikotai“ Keramika: „Mr. Bowl Ceramics“ Įrankiai: „VR decor“

176

177

AKIMIRKŲ DIEVAI #bakers Aimee Twigger Maisto fotografė, stilistė Didžioji Britanija Instagram: @twiggstudios

178

179

AKIMIRKŲ DIEVAI #bakers Elizabeth Tulis Kepėja JAV Instagram: @emtulis

180

181

AKIMIRKŲ DIEVAI #bakers Silvia B Maisto fotografė, kepėja Didžioji Britanija Instagram: @silvia_salvialimone

182

183

AKIMIRKŲ DIEVAI #bakers Daniel Larsson Duonos kepėjas Švedija Instagram: @danlarn

184

185

IKI PASIMATYMO BIRŽELĮ!

WWW.LAMUSLENIS.LT

186