Lamuslenis vasara 2018-07

2018 liepa (77)

Vyriausioji redaktorė

Algimantė Ramanauskienė Redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Dovaldė Butėnaitė

Gintarė Damidavičienė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Reklamos projektų vadovė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

© 2018 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects‟ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

2

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

3

REDAKCIJOS LAIŠKAS

K

ad ir kokie skirtingi šio vidurvasario numerio herojai bebūtų – Panemunėje gyvenantys minkštučių alpakų šeimininkai ir keramikos studiją turinti kūrėja, ilgus pasivaikščiojimus miško takais dievinanti didelė fotografės šeima, prie jūros gyvenanti mados kūrėja, o gal vidur miškų, senuose eglynuose, įsikūręs aukštos kokybės restoranas, – visus juos jungia viena: pati nuoširdžiausia meilė gamtai. Jūros ošimui ir gaivia žaluma kvepiantiems miško takams, šimtais spalvų pražydusioms pievoms, sraunioms upėms ir upeliams, akvarele nutapytam vakarėjančiam dangui, ir, svarbiausia, čia patiriamam laisvės jausmui. Būtent gamta – amžiais neišsenkantis idėjų šaltinis – ir įkvepia juos visus sukurti pačių gražiausių dalykų.

Smagaus skaitymo!

Karolina A. Instagram: @carolain.a

4

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

5

NAUJIENOS

J

Ū

R

O

S

Š

A

U

K

S

M

A

S

Lauko žibintas „Design With Light“ „Holme Gaard“, Maria Berntsen

Lauko baldas „Daydream“ „mist-o“, „Living Divani“

Medvilninis pufas „Zara Home“

6

LAMŲ SLĖNIS

Lininiai rankšluosčiai „Oyster Stripe“, „Ash Stripe“ „Libeco“

Šoninis lauko staliukas „By Your Side“ „Skagerak“

Vasariška suknelė su diržu „COS“

Pintas krepšys su rankenomis „Zara Home“

Šilkinė skarelė „Sea, Surf and Fun“ „Hermes“

LAMŲ SLĖNIS

7

NAUJIENOS

VASARIŠKI SAPNAI Pernai Lietuvos padangėje pasirodęs namų tekstilės ženklas „Dreamon“ suvienijo ilgai puoselėtą kokybę, inovatyvias technologijas ir unikalius dizainus tam, kad galėtumėte išpildyti savo svajones apie kokybišką miegą. „Dreamon“ pristato 2018 m. vasaros kolekciją, pagamintą tik iš natūralaus pluošto audinių. Šios kolekcijos patalynė, perteikianti naujausių tendencijų raštus ir spalvas, padės panirti į lengvus vasariškus sapnus...

www.dreamonhome.eu

KITOKS POŽIŪRIS Į MINKŠTUS BALDUS Rankų darbo sėdmaišiai „Pušku pušku“ užkariavo ne tik gyvenamuosius būstus, bet ir lauko terasas. Neabejotinas šios vasaros favoritas – „Pušku pušku“ naujokas, pastelinių spalvų audinys „Riviera“. Audinio paviršius padengtas netepliu sluoksniu, tad yra atsparus dėmėms, neleidžia įsigerti ant sėdmaišio užpiltiems skysčiams. Iš „Riviera“ audinio pagaminti sėdmaišiai – be cheminių medžiagų, tad yra tinkami naudoti vaikams, be to, juos paprasta prižiūrėti – išorinį užvalkalą galima skalbti skalbimo mašinoje. Tai pralaidi orui medžiaga, tinkama laikinam naudojimui lauke – galėsite mėgautis patogiu laisvalaikiu verandose, terasose, paplūdimiuose ar prie baseino.

Didžiausią sėdmaišių pasirinkimą Lietuvoje rasite www.puskupusku.lt

8

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

DAUGIAU NEI KOMIKSAS

Vaikystėje visi mylėjome komiksus, tačiau užaugę šį malonumą pamiršome. Naujoji iliustratorės Akvilės Magicdust komiksų knyga „Tropical Wildchilds“ leis jums sugrįžti į vaikystę ir pasinerti į tropinius nuotykius. Apsigyvenę vietinėje Amazonės džiunglių bendruomenėje komiksų personažai Lucy ir tigras bando suprasti tenykščių gyvenimo būdą. Tuo metu jų draugas ateivis keliauja į planetą „Kepler 187“, kur pasinerdamas į giliausias interneto gelmes kovoja su vienišumu. Autorė pasakoja, kad idėja sukurti šią knygą kilo bemąstant apie bendruomenišką ir individualistinį gyvenimo būdus, šiuolaikinį bendravimą. „Norėjosi sukurti komiksą apie internetą, moteriškumą ir magiją“, – pasakoja mergina.

DRABUŽIAI SU PRIESKONIU BIURO MOTERIAI Dvi svajotojos, kurioms laikas ištirpsta baltame lape ieškant naujų formų, atspalvių ir tobulai prigludusių siūlių, susivienijo, kad sukurtų „Tauri Look“ – biuro moteriai skirtų drabužių prekės ženklą.

Klasika su išskirtinumo prieskoniu, lėta mada ir draugystė ne vieną sezoną, iš Italijos atkeliavę natūralaus pluošto audiniai – sudedamieji „Tauri Look“ kokybės komponentai. Bet ar gali būti kitaip, kai visas procesas – nuo idealaus eskizo paieškų iki galutinio modelio konstravimo – sutelktas „Tauri Look“ bendraįkūrėjų, Aidos Baranauskaitės ir Ernestos Pernavės, dueto rankose? Verslo pasaulis jau ir taip gana rimtas, tad kodėl jo nenuspalvinus subtiliomis spalvomis? www.taurilook.com https://www.facebook.com/taurilook/

LAMŲ SLĖNIS

9

Akivaizdu, kad visus gyvenimo įkvėpimus sutalpinti į dešimt pozicijų kūrybininkei, „Son de Flor“ įkūrėjai VAIDAI RIBINSKAITEI – sudėtinga užduotis. „Nuoširdžiai žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba savo mintis sudėlioti į A B C. Maniškės nesutelpa“, – šypteli mergina. Juk į savo įkvėpimų sąrašą ji dar norėtų įtraukti akimirkos nuostabumą fotografijoje, Leonidą Donskį, Domantą Razauską, visus dar neatrastus knygų pasaulius, Romainą Gary, Momo ir ponią Rozą, palaikymą, pasitikėjimą – o kur dar odė laisvei, veržlumui, aistrai, paprastumui, dėkingumui, tolerancijai, empatijai, Justinui Marcinkevičiui, Kęstučiui Navakui ir visai jo Lorelei...

TIK DEŠIMT?

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Portretas: Joana Buividaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

MYLIMAS ŽMOGUS. Gal nuskambės labai banaliai, bet nieko nėra nuostabiau nei vakare užmigti ir ryte pabusti mylint savo žmogų. Ramybė, darna, susikalbėjimas, pagarba, supratimas, pasitikėjimas ir laisvė būti kartu su savo žmogumi man yra atspirties taškas visoms kelionėms.

10

LAMŲ SLĖNIS

GERUMO AKTAS. Paslėptas nuo fotoaparatų blyksčių. Garsus savo tyla.

NAMAI. Kuriuose sava gyventi.

VAIKAI. Kurie kasdien tikrina, stebina, drebina, laužo standartus, verčia pasikartoti visas savo išmoktas pamokas.

LAMŲ SLĖNIS

11

ŽMOGAUS ŽODIS. Žodžio žmogus. Kai nereikalingos sutartys. Įrodymai. Terminai.

Interpretacijos. Be senaties terminų. Be galiojimo termino.

MAŽA TYLI DETALĖ. Kaip jis ją apkabina. Kaip ji pabučiuoja jam kaktą. Kaip jis paima iš jos sunkų nešulį. Kaip ji paglosto jam nugarą. Kaip jie eina gatve susikibę rankomis.

NEPAPRASTAS PAPRASTAS ŽMOGUS. Aistė. Agnė. Neringa.

Gediminas. Ieva. Aušra. Marta.

Tomas. Audra. Raminta. Stefano.

Eva. Sima. Viktorija. Gintas. Jurga.

Gintarė. Jūratė. Indrė. Piotr. Eglė.

Rūta. Tomash. Joana. Laura. Marija.

Nora. Dalia. Vilija. Iri. Doloresa.

Raimonda. Artūra. Saulius. Visi jie žino, kas ir kaip.

12

LAMŲ SLĖNIS

SPRENDIMO GALIA. Kai suvoki, kad gyvenime, ko gero, nereikia savęs atrasti, – tiesiog imti ir susikurti.

POZITYVUMAS. Kai supranti, kad vakar jau įvyko, o ryt dar tik bus.

Kai nebijai išbandymų svorio, nes žinai, kad visos patirtys sugula į išmintį. Argi nesi patyręs, kaip didžiausia nelaimė virsta didžiausia laime, ir atvirkščiai?

PAGARBA. Gyvybei. Žemei. Nes Ji nėra čia dėl mūsų – mes esame dėl Jos. Audringos jūros.

Rūke paskendę upės, ežerai. Šimtametės girios. Giedros nakties platybės. Visi namų pakampių vorai. Elegantiškos stirnos. Vilkai.

Drambliai. Visų spalvų, lyčių, rasių ir amžiaus žmonės. Visiems mums žaizdos skauda vienodai.

LAMŲ SLĖNIS

13

Vos sužinoję, kad laukiasi vaikelio, fotografė MILDA ADOMAITIENĖ kartu su vyru TADU miesto gyvenimą nedvejodami iškeitė į nedidelį namelį užmiestyje. Taip jau kelerius metus čia, Vosyliukų kaime, visa kompanija – trys judviejų vaikai Elzė, Patrikas ir Vincentas, du šunys ir dvi katės – ir gyvena. Vaikšto miško takais, stebi besikeičiančią aplinką, rūpinasi vieni kitais ir tiesiog mėgaujasi gamtos teikiamais malonumais. „Vos pora žingsnių medžiais apaugusiu taku – baigiasi visi barniai“, – šypteli Milda ir kviečia pasivaikščioti drauge.

GAMTOS RITMU Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Judu su vyru, trys vaikai, du šunys ir dvi katės – tai bent kompanija!

Ar buvo sunku iškeisti gyvenimą mieste į mažo namuko ramybę?

– Su vyru mėgavomės didmiesčio gyvenimu, mums dviem jis labai tiko ir patiko. Bet kai tik sužinojom, kad laukiuosi, pradėjome svarstyti, kaip vaiką auginti mieste. Kadangi patys esame augę nuosavuose namuose, puikiai žinojome savo kiemo pranašumus. Todėl pradėjome dairytis nuosavo būsto, kuris turėtų bent mažutėlį plotelį žolės. Taip iš Pašilaičių persikraustėme į Vosyliukų kaimą ir

14

LAMŲ SLĖNIS

pradėjome kurti savo namus. Į naujus namus atsikėlėme gruodžio mėnesį, kai visur jau buvo pilna sniego. Aš skaičiavau paskutinius nėštumo mėnesius, taigi tada nelabai turėjau galimybės geriau ištyrinėti apylinkių.

Tad jau tik pavasarį atšilus orams susipakuodavau Elzę į nešyklę, pasiimdavau kuprinę, šunis ir keliaudavom pasivaikščioti. Prabūdavau miške ir visą pusdienį – taip atradau, kokiame gamtos grožyje gyvenam.

– Visiškai atsitiktinai, vartant skelbimus. Kadangi buvome jauni, mums buvo aktuali kaina, be to, nenorėjome seno namo, norėjome, kad jame būtų bent minimalūs patogumai – elektra, vanduo, šildymas, persikraustyti norėjome kuo greičiau.

Todėl nebaigtas rekonstruoti sodo namas mums buvo puikus variantas.

Nors iš pradžių jis buvo gerokai apleistas, ir ilgokai vaikščiojau po kiemą, kol jame pamačiau savo namus... Šia vizija turėjau įtikinti ir vyrą. Jis – O kaip atradote šitą vietą – Vo- manimi patikėjo ir netrukus jau tusyliukų kaimą? rėjome raktus.

LAMŲ SLĖNIS

15

16

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

17

– Ar namai jūsų šeimai svarbūs?

– Namai mums, kaip turbūt daugeliui, yra svarbūs. Tuos namus, kuriuos turime dabar, jaukinomės ir kūrėme ilgai. Dabar tai mūsų uostas, saugumo garantas, kur galime pailsėti, pasislėpti, rasti paguodą. Nors mėgstame keliauti, ilgam ir toli nuo namų nenuklystame. Su vyru juokiamės – išvykę savaitei, jau po trijų dienų imam ilgėtis namų, savos lovos, galvoti, kaip mūsų augintiniai gyvena.

Optimalios mūsų atostogos svečioje šalyje trunka penkias dienas.

– Milda, papasakokite – tai kokie jūsų didelės šeimos ritualai? Ką kartu mėgstate veikti?

– Dabar, vasarą, aš ir vaikai leidžiame laiką namuose, laukiam, kada vakare iš darbo grįš tėtis. Keliaujame su šunimis į mišką, o ištaikiusi laisvesnę minutę stengiuosi prisėsti prie savo darbų. Vaikai labai mėgsta vandenį, tad dažnai prašo prie jo važiuoti. Vakare prieš miegą skaitome knygas, aptariam dienos įspūdžius. Kad ir kiek daug darbų būtų išsirikiavę galvoje,

18

LAMŲ SLĖNIS

visuomet stengiamės ištaikyti laiko pabūti visi kartu. Vyras žino receptą, kaip atitraukti mane nuo darbų. Jei įsisodina mane į mašiną – gali vežtis, kur tik nori. (Juokiasi.) Dažnai pasileidžiame kokia nors kryptimi nežinodami, ką atrasime.

– Ką gamtos artumas suteikia jūsų šeimai? Kaip persikėlus čia pasikeitė jūsų visų santykiai?

– Iš tikrųjų, su mūsų persikėlimu į šiuos namus įvyko ir kitų svarbių pokyčių – laukėmės kūdikio. Bet nepaisant daugybės įvykių, su vyru jautėmės ypač ramiai. Galbūt todėl, kad elgėmės labai intuityviai, labiau stengdamiesi suvokti, kaip jaučiamės patys, kaip norime gyventi. Nesidairėme į šalis ir nemąstėme, kaip elgiasi kiti. Suvokėme, kad mūsų sprendimai laisvi, tereikia nuspręsti, kur ir kaip gyventi norime.

Kai jau apsisprendėme, atėjo ramybė, turėjome savo veiksmų planą, beliko pasiraitoti rankoves. (Šypsosi.) Nė karto nesudvejojome. Tiesa, jei dabar reiktų su kūdikiu gyventi viename kambarėlyje, kuriame tėra du baldai – čiužinys

ir vystymo stalas, – pasišildant elektriniu šildytuvu... Na, nežinau, ar ir vėl būčiau tokia drąsi. Bet tuomet tai buvo visiškai natūralu ir priimtina. (Šypsosi.)

Gamta mūsų pašonėje – nepaprasta dovana. Tikiuosi, vaikai tai suaugę įvertins. Miške jiems be galo patinka, atrodo, kiekvieną kartą jie eina čia lyg pirmą kartą, viskas įdomu – kiekvienas augalėlis, vabalėlis, nuvirtęs medis, pagalys ant tako, šernų pėdsakai, zuikio kopūstai. Gamta turi nepaprastą savybę – ji nuolat keičiasi: žiemą upelis pasidengia ledu; pavasarį viskas sužaliuoja, sužydi žibutės ir plukės; vasarą prasideda uogos – žemuogės, avietės, mėlynės; rudenį viskas nusidažo vėl kitomis spalvomis. Viskas sukasi ratu. Kiekvieną kartą galima vis kažką naujo atrasti.

Gyvenimas arti gamtos duoda erdvės ir laisvės. Tai labai svarbu augant vaikams. Stengtis kuo mažiau sprausti į siaurus visuomenės rėmus, duoti laisvės atrasti ir suvokti, ko jie iš tiesų patys nori, kas jiems įdomu. Jeigu nori, gali likti namuose, savo kambaryje, nori – keliauji į kiemą ar mišką.

LAMŲ SLĖNIS

19

20

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

21

– O ką vaikai veikia gamtoje?

– Kažkada sakiau, kad jei namuose prasideda irzuliai ir pykčiai, galvoje maišalynė – tai ženklas, kad reikia į mišką. Vos pora žingsnių medžiais apaugusiu taku – ir baigiasi barniai, vaikai užsiima visais pagaliukais, vabaliukais. O aš tuo tarpu pailsiu savaip – traukiu fotoaparatą.

Gamtos įdomumas neišsemiamas, vaikai ten nuolat atranda, ką veikti. Iš vaikų nesu išgirdusi: „Mama, nėra, ką veikti“. Jie laipioja medžiais, renka gėlės, uogas, kiškio kopūstus, braido upelyje ir ieško akmenukų. Elzės vaizduotė labai laki, vos koją įkėlusi į mišką, ji įžengia ir į savo fantazijų pasaulį, pradeda dainuoti, vaidinti įsivaizduojamus vaidmenis. Labai smagu į ją žiūrėti.

Dabar su trimis vaikais tie klaidžiojimai nebe tokie ilgi, ir atstumai mažesni – visų pajėgumai skiriasi, tačiau visi be galo džiaugiasi išėjimu.

Aš grįžtu nors ir fiziškai pavargusi, bet emociškai pailsėjusi.

– Ir dar jie mėgsta rūpintis gyvūnais?

– Ko jau ko, tačiau gyvūnų mums netrūksta! Vaikystėje taip pat labai mylėjau gyvūnus, tad šis vaikų džiaugsmas ir rūpestis pamačius naują mažylį labai gerai pažįstamas. Todėl niekad jo neslopinu. Mūsų namuose pirmosios atsirado dvi sesutės labradorės. Paaugusi Elzė pradėjo prašyti katinėlio. Su vyru tik pagūžčiojome pečiais – katinui ne pyragai pas mus

22

LAMŲ SLĖNIS

gyventi. Bet jos noras niekur nedingo.

Apsipratusi su mintimi, kad mes katino neparūpinsime, pradėjo pasakoti istoriją, kaip pats katinėlis pas mus ateis, jam čia patiks ir pasiliks ilgam.

Na ir tikrai, vieną dieną tas drąsus pūstauodegis pasirodė kieme. Turbūt tai ir buvo katinas, tiek laiko Elzės galvoje ketinęs ateiti. Atėjo vieną dieną, antrą, o po trijų pasiliko ilgam.

Panaši istorija ir su Uoga – mūsų antrąja kate. Atsitiktinai važiuodami pro vieno dvaro griuvėsius nusprendėme sustoti. Vos išlipę iš automobilio išgirdome tolimą kniaukimą. Radome mažutėlį katinėlį, įsilipusį į medį ir negalintį išlipti. Visaip bandėme jį iškelti. Mažutė buvo sušalusi, peralkusi, išsigandusi. Ji bijojo mūsų, bet taip pat bijojo, kad mes paliksime ją vieną. Vaikai pradėjo verkti, supratome, kad jos taip palikti negalime. Po to vakarais vaikai pešdavosi, kuris su ja miegos.

Dar visai neseniai sūnus Patrikas buvo labai susižavėjęs sraigėmis, kurias rado už mūsų tvoros. Buvo be galo gražu stebėti, kaip jis rūpinasi, kaišioja joms maistą. Vos prabudęs bėgdavo žiūrėti, ar tik sraigės nebus pabėgusios iš jo slėptuvės į mišką.

Gyvūnai – tikrai labai svarbi mūsų gyvenimo dalis, vaikams didelė pramoga šerti balandžius ar antis. Elzė jau išbandytą katino taktiką pradėjo naudoti prašydama karvės. Atsilaikyti mums kažkaip pavyksta, artimiausiu metu karvės auginti nežadame. (Juokiasi.)

LAMŲ SLĖNIS

23

24

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

25

26

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

27

– Milda, o kokie jie – jūsų vaikai?

– Vaikai turi būti visokie, tai tokie mūsiškiai ir yra. Kartais pikti, kartais linksmi, kartais žaismingi ir kūrybingi, o kartais pavargę ir prašantys pažaisti telefonu ar pažiūrėti filmukus.

Mūsų Elzė svajotoja, valandų valandas gali prasėdėti prie savo piešinių.

Su ja jau smagu pakalbėti rimtesnėmis temomis, aptarti perskaitytas knygas, vienus ar kitus žmonių poelgius ar savo jausmus. Patrikas – toks geraširdis padykėlis. Visuomet pilnas juokų, net subarus jis sugeba taip papokštauti, kad sunku sulaikyti šypseną. Vincentas dar tik skleidžiasi. Visą dieną bandau išsaugoti, kad nenusisuktų sprando – labai judrus, padykęs.

Mano užduotis auginant vaikus – duoti jiems laisvę pasirinkti suvokiant atsakomybę už savo sprendimus. Suteikti jiems saugumo jausmą, žinojimą, kad prireikus būsime greta. Tada vaikas užauga nesupančiotas primestų visuomenės standartų, o skleidžiasi toks, koks yra. Prisimenu, prieš porą metų Patrikas, pamatęs, kad lakuojuosi nagus, pribėgęs paprašė nulakuoti ir jam. Paklausiau kodėl, o jis sako: „Noriu, kad ir pas mane ant rankų būtų traukinukas. Matai, čia garvežys, o čia vienas, kitas, trečias vagonas.“ Tai neturėjo visiškai nieko bendra su moteriškumu. Vaikai mato daug plačiau

28

LAMŲ SLĖNIS

nei suaugusieji. Kaip aš kartais nustembu išgirdusi visiškai naują versiją to, ką galvojau jau žinanti.

– Atradote fotografiją jau tapusi mama?

– Kažkokį polinkį turėjau iš anksčiau, bet tiesiog trūko laiko labiau įsigilinti. Atrodė, kad turiu rimtus mokslus krimsti, siekti karjeros, dirbti dirbti dirbti... Vaikų auginimas – tai nuolatinis bėgimas nuobodžioje rutinoje. Kartais turi tik sėdėti ir žiūrėti, kaip vaikas 15 minučių stebi balą ar šimtąjį kartą prašo paduoti akmenuką, kurį tuoj pat meta šalin. Sunku save perprogramuoti, nes gi buvai mokoma efektyviai išnaudoti savo laiką. Kartais net rankas niežėdavo iš to tuščio stebėjimo. Taigi rankose atsiradus fotoaparatui viskas puikiai susistatė į savas vietas. Radau veiklą, kuri neleidžia nuleisti akių nuo vaiko.

Motinystė man nebuvo sunki. Ir iškeisti darbą į namus nebuvo kančia.

Labai greitai susidėliojo visi prioritetai, vertybės. Kaip ten bebūtų, mamos darbas be proto varginantis. Kad į savo vaikus galėtum žiūrėti džiugesio pilnomis akimis, reikia jų pasiilgti. Bent valandėlei pailsėti nuo kasdieninės rutinos. Radusi mėgstamą veiklą pradėjau mokytis, atsirado naujų pažinčių ir draugų, naujų temų pokalbiams.

LAMŲ SLĖNIS

29

30

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

31

32

LAMŲ SLĖNIS

– Na, o vienas iš jūsų vaikų taip pat myli fotoaparatą?

– Vaikai visad linkę kopijuoti tėvus, tad ir Patrikas nuolat prašydavo, kad duočiau jam savo fotoaparatą. O manasis per sunkus, ir, tiesą sakant, per brangus jo mažutėms rankytėms. Jam jį laikant virpėdavo širdis, tad greitai sugalvojau Patrikui gimtadienio dovaną, kuria jis nepaprastai džiaugėsi.

Pradžioje niekas nepraslysdavo pro jo akis, viską reikėdavo įamžinti. Na, dabar ta aistra šiek tiek išblėsusi. Gerai,

kad priminėt, reikės priminti ir jam! tikrai užsikemša. Mintyse rikiuojasi (Šypsosi.) darbai, reikalai, tad skubėjimo, darbų ir streso situacijų netrūksta. Sociali– Ar viskas su trimis vaikais iš tie- niams tinklams daug laiko neturiu, sų taip ir yra, kaip atrodo pažiūrėjus bet kai ištaikau tokius momentus, noį jūsų nuotraukas? Taip ramu, ilgu, riu dalytis tuo, kas man iš tiesų yra atrodo, kad niekas niekur neskuba, svarbu. Nebandau piešti gyvenimo tik visi viską suspėja... rožine spalva, noriu pasidalyti tais at– Tikrai nėra taip. Trys vaikai, sa- radimais ir džiaugsmais, kurie mane kyčiau, yra nemažai, darbų ir veiksmo nuoširdžiai sujaudino, nustebino ar su jais tikrai netrūksta. O jei dar nori prajuokino. Kitaip tariant, socialiir save realizuoti ne tik vaikų augini- niuose tinkluose stengiuosi dalintis ne mo ir auklėjimo srityje, dienotvarkė daiktais, o jausmais. (Šypsosi.)

LAMŲ SLĖNIS

33

34

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

35

36

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

37

38

LAMŲ SLĖNIS

GEMA LIUTKEVIČIŪTĖ, mados tinklaraščio „Fashion Frame by G“ įkūrėja sako, kad jos stilius – tai skandinaviško minimalizmo ir švelnaus moteriškumo derinys. Minimalizmo filosofija besivadovaujanti ir kapsulinę spintą susikūrusi Gema dalijasi savo vasaros stiliaus įkvėpimais.

STILIAUS KODAS

KAPSULINĖS SPINTOS ATRADIMAI

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

LAMŲ SLĖNIS

39

40

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

41

„Mano tinklaraštis gimė 2012 metų liepos mėnesį, kai po mokyklos baigimo sėdėjau ir žavėjausi tuo metu vienomis iš pirmųjų jau tada populiarių tinklaraštininkių, tokių kaip Andy Torres iš „Style Scrapbook“ ir Chiarros Ferragni iš „The Blonde Salad“, nuotraukomis. Vieną dieną ėmiau ir sugalvojau, kad gana man tik žiūrėti, – aš irgi be galo noriu pasidalinti savo stiliaus pojūčiu su pasauliu. Žinoma, dėl tuomet publikuotų nuotraukų dabar šiek tiek rausta žandai, bet ką padarysi – matyt, reikėjo nuo kažko pradėti, kad dabar atsidurčiau ten, kur esu.“

42

LAMŲ SLĖNIS

„Mano stilius – tai skandinaviško minimalizmo ir švelnaus moteriškumo mišinys. Dievinu sportinius batelius ir per didelius džemperius, bet mielai juos derinu su suknelėmis ar sijonais. Labiausiai šiuo metu savo spintoje mėgstu persikinės spalvos švarką iš „Mango“ ir šviesios odos rankinę iš „Distyled“. O apskritai, visų metų mano spintos numylėtiniai yra džinsai ir „oversize“ tipo masyvūs megztiniai.“

LAMŲ SLĖNIS

43

44

LAMŲ SLĖNIS

„Minimalizmas man yra koncepcija, per kurią aš suvokiu pasaulį. Man visada gražiau, kai yra mažiau negu daugiau, – ir tai galioja ne tik mados, bet ir interjero srityje.

Kiek įmanoma labiau stengiuosi šia filosofija remtis ir gyvenime, bet kol kas tai tik maži žingsneliai, kurie prasidėjo nuo noro susikurti kapsulinę spintą. Manau, kad judu tinkama linkme, bet gyvenant tokioje vartotojiškoje visuomenėje neretai pati tampu jos auka ir mano progresas sulėtėja. Tiesa, visad bandau sau pasakyti, kad svarbiausia – didelis noras, o su tuo ateis ir rezultatas.“

LAMŲ SLĖNIS

45

46

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

47

„Kiekvieną sezoną peržiūriu savo spintą, t.y. sudedu tam sezonui netinkamus drabužius ir batus į didelę dėžę, kad jie neapkrautų mano lentynų ir ten būtų daugiau vietos. Tai labai mėgstamas mano ritualas, nes jo metu galiu ir dar kartelį peržvelgti savo spintos turinį, pastebėti, ką dėvėjau dažnai, o ką nelabai, – tokiu būdu išsivalau ir, žinoma, pastebiu spintos spragas, ko man dar trūksta.“

48

LAMŲ SLĖNIS

„Pastaruoju metu pradėjau nešioti nemažai papuošalų, bet visi jie yra ganėtinai minimalūs – todėl vizualiai neatrodo, kad jų dėviu daug. Kiekvieną dieną mano rankų nepalieka auksiniai „Mejuri“ ir sidabriniai Jurgos Jasikevičiūtės žiedai. Prie jų esu taip pripratusi, kad kartą neužsidėjusi iškart jaučiu, kad kažko ant rankų trūksta. Visada įsisegu draugų dovanotus „Missoma“ ir „Louise Kragh“ auskarus, ilgą auskarą iš „Tadam“. Ant rankų beveik visada dėviu laikrodį bei „Tadam“ pagamintą apyrankę su riestainiu. Galiausiai viską pabaigiu pakabukais su Dvynių žvaigždynu ir mano mėgstamiausiuoju – širdele iš „Tiffany’s“.

LAMŲ SLĖNIS

49

„Mano didžiausias patarimas norint susikurti savo kapsulinę spintą būtų paskaityti literatūros apie šį konceptą, nes dažnai nesunku susipainioti ir tai interpretuoti visai kitaip. Kitas žingsnis – kritiškai įvertinti savo kasdienius derinius ir pastebėti, kokie drabužių tipai yra tavo mėgstamiausi. Tai svarbu, nes daug kur literatūroje rasite patarimų turėti tam tikrą kiekį kelnių, sijonų, suknelių ar megztinių, – bet kokia nauda bus iš tų sijonų, jeigu juos užsidedi tik kartą per metus? Kiekvienas iš mūsų turim savo „uniformas“ – jų išgryninimas gali taip atverti akis, jog niekada daugiau nekils abejonių, ką šiandien rengtis.“

50

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

51

52

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

53

54

LAMŲ SLĖNIS

„Karštą vidurvasario dieną mieste rinkčiausi trumpą džinsinį sijoną, įsispiriamas tamsiai rudos spalvos odines šlepetes à la „Saint Laurent“, baltus arba dryžuotus lengvos medžiagos marškinėlius ir didesnį pintą krepšį, kuriame tilptų pledukas atsisėsti ant žolės, buteliukas vandens, akiniai ir kremas nuo saulės. Dar pridėčiau savo minimalistinius papuošalus ir jausčiausi tikrai puikiai. Aprangos derinys paprastas, bet tokią dieną svarbiausia, kad nebūtų karšta, todėl kuo lengvesnis derinys, tuo, mano nuomone, geriau ir patogiau.“ LAMŲ SLĖNIS

55

„Nors socialiniai tinklai dažniausiai mane įkvepia, kartais jaučiu be galo daug spaudimo, ypač kai pati kuriu turinį ir noriu, kad jis būtų įdomus. Man dažnai atrodo, kad daugeliui žmonių patinka tik naujas turinys, – t.y. niekas nenori matyti tų pačių džinsų keliose nuotraukose iš eilės ar tos pačios rankinės visuose to mėnesio įrašuose. O tai kardinaliai kertasi su minimalizmo filosofija, kuria be galo noriu vadovautis ne tik spintoje, bet ir gyvenime. Tada tiesiog užsisuki į tokį užburtą ratą, kai tavo dabartinė spinta tau patinka, džiaugiesi savo stiliumi ir kasdieniais deriniais, bet tuo pačiu atrodo, kad reikia vis kažko naujo. Vis bandau savo mąstymą pakeisti, nes tai nėra tvaru nei aplinkos, nei minčių prasme.“

56

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

57

NAUJIENOS

„BIOLOGIQUE RECHERCHE“ ŠVEIČIAMASIS IR ŠVIESINAMASIS LOSJONAS VEIDUI

Švelniai šalina negyvas odos ląsteles ir nešvarumus, skatina epidermio atsinaujinimo procesus, padeda reguliuoti melanino sintezę, apsaugo odą. Tai kompleksinis sprendimas, šviesinantis veido odą ir suteikiantis jai skaistumo bei švytėjimo. Losjonas atkuria epidermio pH pusiausvyrą ir pagerina veikliųjų medžiagų įsisavinimą.

Rekomenduojama pigmentuotai, papilkėjusiai odai.

„BIOLOGIQUE RECHERCHE“ VEIDO KAUKĖ SU DEGUONIMI

„BIOLOGIQUE RECHERCHE“ NUO ŽALINGŲ SPINDULIŲ APSAUGANTI PRIEMONĖ

„BIOLOGIQUE RECHERCHE“BRUOŽUS IŠRYŠKINANTIS IR VEIDO STRUKTŪRĄ ATKURIANTIS SERUMAS

Šalina nuovargio požymius, odai suteikia

Apsaugo epidermį nuo žalingų

Serumas, išryškinantis veido bruo-

gyvybingumo. Deguonimi aprūpinanti,

UVA, UVB ir infraraudonųjų spin-

žus ir atkuriantis veido struktūrą

drėkinamoji priežiūra atkuria papilkėjusios

dulių. Apsauginė formulė papildyta

bei tūrį. Atkuriamajame serume yra

odos spindesį. Puiki priemonė, nuraminanti

raminamaisiais, drėkinamaisiais

daugiau nei 10 veikliųjų medžiagų,

odą po saulės nudegimų. Idealiai tinka stre-

ingredientais, kurie lėtina odos se-

turinčių dvigubą poveikį: jos padi-

są patiriantiems didmiesčių gyventojams.

nėjimo procesus ir padeda išvengti

dina tūrį ir užpildo veido įdubimus,

odos išsausėjimo. Rekomenduoja-

patempia veido odą.

mas visų tipų odai.

58

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

SUKNELĖ „& OTHER STORIES“

Žydra kaip jūros bangos.

Lengva it švelnus vasariškas brizas. Tiks lėtai atostogų popietei paplūdimyje ar smagiam šiltam pasisėdėjimui su draugais.

AUSTA ŠIAUDINĖ PLAUKŲ JUOSTA „& OTHER STORIES“

RANKINĖ „ACNE STUDIOS“

MAUDYMOSI KOSTIUMĖLIS „COS“

Atostogomis kvepiantis ir lietuviškas pievas

Rausva kaip vasaros saulėlydžiai.

Ištobulintas skandinaviškas mini-

primenantis plaukų aksesuaras.

Romantiška kaip ilgesingos vasa-

malizmas, jūros augalų spalva ir

ros naktys. Apgalvoto dizaino, ne-

lengvai krentanti audinio banga

didelė švedų prekės ženklo „Acne

– tobulo maudymosi kostiumėlio

Studios“ rankinė gali kardinaliai

receptas.

pakeisti visą jūsų įvaizdį.

LAMŲ SLĖNIS

59

Vieną dieną ant keliautojo, fotografo, filmuotojo, banglentininko, jėgos aitvarų entuziasto DANO DANULIO MACIJAUSKO feisbuko sienos atsirado įrašas, kad keliauti jam tiesiog pabodo. Skersai išilgai išmaišęs visą pasaulį, gaudęs bangas Pietų Afrikoje, sutikęs daug artimų ir dar daugiau vienadienių draugų, jis pajautė, kad toks gyvenimas dabartiniam jam nebetinka.

Galėdamas skristi bet kur, jis sugrįžo namo – į savo mažą namelį ant ratų Kuršių marių krante.

SUGRĮŽTI NAMO Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas Algė Ramanauskienė ir Elas Ramanauskas

– Danai, papasakok – ar pasaulyje tau dar liko neaplankytų vietų?!

– Nesu buvęs dar daug kur. Esu tik palietęs Afriką, niekada nesilankiau Australijoje. Antarktida kirba mano mintyse. Nesu didelis šalčio mylėtojas, tad norėčiau ten nuvykti trumpam – savaitės ar dešimties dienų tikrai užtektų.

Dar labai norėčiau ištyrinėti visą Afriką, nes kol kas esu keliavęs tik Pietų Afrikoje ir Egipte. Europa aplankyta praktiškai visa, Azijos mačiau

60

LAMŲ SLĖNIS

labai daug, Amerikose – nebuvau tik kad artimiausiu metu ten daugiau Čilėje ir Argentinoje. nebegrįšiu.

– O iš kur sugrįžai dabar?

– Trečią kartą lankiausi Balyje.

Tai vienintelė vieta, kurioje esu buvęs daugiau nei vieną kartą. Niekada nevažiuoju į tas pačias vietas ne Europoje. Skristi taip toli – ten, kur jau buvai, kai dar tiek neaplankytų vietų... Tailande, Filipinuose esu buvęs keturis kartus, tačiau visada skirtingose šalių pusėse. Neseniai parskridau iš Balio, tačiau jaučiu,

– Būtent Balyje ir atsirado tavo legendinis feisbuko įrašas, kad meilė kelionėms išnyko, o tu nori šeimos ir vaikų. Pabodo nerūpestingo klajoklio gyvenimas?

– Keliauti pradėjau gana vėlai, man buvo kokie dvidešimt aštuoneri ir jau tada buvau vyresnis už visus kitus keliautojus. Nekalbu apie savaitės ar dviejų atostogas, turiu mintyje keliavimą kaip gyvenimo būdą.

LAMŲ SLĖNIS

61

Dabar man trisdešimt šešeri, aplink visi keliautojai – dvidešimties. Lietuviai keliauja vėliau. Bet apskritai tautiečiai labai smagūs žmonės, su jais, net nepažįstamais, galima pakalbėti gilesnėmis temomis – užsieniečiai daug paviršutiniškesni. Visgi didžioji dauguma keliautojų tiesiog iškeliauja po vidurinės mokyklos ir leidžia tėvų pinigus. Vos pradėjęs keliauti sutikdavau daug žmonių, ieškančių savęs, išbandymų, tačiau pastaraisiais metais sutinku tik keliaujančius pasitūsinti, pasidulkinti, be jokio rimtesnio tikslo. Aš prie tos kompanijos nepritampu. Tai – nebe mano gyvenimas. Pradėjau niekuo nebepasitikėti, nes sutikau per daug vienkartinių paviršutiniškų žmonių. Kur benueisi – visur tas pats. Vyrai nesuvokia, kad gali turėti draugę merginą ir su ja nemiegoti. Prisimenu, dirbau vienoje Tailando saloje, kur kasdien draugas mane supažindindavo su vis kita mergina. Pasileidęs plaukus buvau ir aš, mėgau patūsinti, tačiau ne tiek ir daug, per visas keliones sudėjus – kokius tris mėnesius. Kelionėse visada ieškodavau šiltų, protingų ir man artimų žmonių. Ir jų sutikau nepaprastai daug! Tačiau kokius pastaruosius dvejus metus aš neberandu nieko, visi tik jauni „tūsovčikai“.

– O kodėl apskritai pradėjai keliauti?

– Prieš aštuonerius metus išvažiavau į nežinią ir pradėjau gyventi tiesiog... kažkaip. Labai stipriai persidir-

62

LAMŲ SLĖNIS

bau, buvau televizijoje montažo režisierius. Mano gyvenimo būdas šiek tiek kitoks – negaliu dirbti aštuonių valandų, o išėjęs iš biuro jau eiti veikti kažko kito. Aš turiu projektą ir jį darau. Jeigu tai pareikalauja 18 valandų per parą, tiek ir dirbu. Dirbant televizijoje projektų niekada netrūko – vieną pabaigi, atsiranda kitas. Penkerius metus taip dirbau ir tada tiesiog kažkas galvoje cingtelėjo. Pardaviau naują automobilį ir nusipirkau seną, pasiėmiau šunį, susikroviau daiktus, kelis draugus prikalbinau kelionės pradžioje palaikyti man kompaniją ir išvažiavau. Be tikslo, be datų, be idėjos, ką veikti, kaip užsidirbti pinigų, ir be atsakymo, kodėl tai darau.

Tiesiog žinojau, kad man reikia persikrauti, pakeisti aplinką.

Visišką atsipalaidavimą radau man netikėtame dalyke – vandenyje. Anksčiau bijojau plaukti, nemėgau paplūdimių, neleisdavau laiko prie ežerų ar jūros. Į jūrą mėgau pasižiūrėti tik iš tolo, bet niekada į ją nelįsdavau. Su vandeniu neturėjau nieko bendra.

Man jūra buvo tiesiog gražus vaizdas akims. Nuvykęs į Portugaliją apsigyvenau su banglentininkais. Jie pasiūlė pigų kambarį ir priėmė mane, nes turėjau šunį. Pats tuo metu buvau labai nelaimingas, o jiems tiesiog patiko mano šuo. (Juokiasi.) Po kurio laiko jie man pasiūlė pabandyti paplaukioti. „Aš? Plaukioti banglente? Niekada“, – tokia buvo pirma mano reakcija. Vieną dieną visgi išdrįsau pabandyti ir tai apvertė viską.

LAMŲ SLĖNIS

63

64

LAMŲ SLĖNIS

Visišką atsipalaidavimą radau man netikėtame dalyke – vandenyje.

LAMŲ SLĖNIS

65

– Kas įlipus į vandenį pasikeitė tavo galvoje?

– Aš visąlaik keliaudamas sau uždavinėjau klausimą: kam man to reikia? Pamačiau gražų pastatą, smagu, bet kas dėl to pasikeitė? Realiai – nieko. Galėjau pasižiūrėti į to paties pastato nuotrauką ir efektas turbūt būtų buvęs toks pats. Pabendravau su žmonėmis, buvo įdomu, bet ar tai mane pakeitė? Daug bendraudamas supranti, kad žmonės labai monotoniški. Tačiau įlipus į vandenyną viskas buvo kitaip. Tai nuolatinis savęs nugalėjimas, pati tikriausia meditacija... Žiūri į bangas, o galvoje vienintelis klausimas: ar pagausiu šitą bangą? Tai padeda viduje išsivalyti viską, kas neduoda ramybės. Net jei esi pačios blogiausios nuotaikos, įlipęs į vandenį ją nuskandini kažkur bangose.

Kadangi po tiek laiko vandenyje vis dar nesu geras banglentininkas, šitas užsiėmimas pradeda šiek tiek erzinti. Dabar meditaciją atradau laisvajame nardyme.

Dahabe, Egipte, yra mėlynoji skylė – tai viso pasaulio laisvojo nardymo entuziastų mėgstamiausias taškas.

Ten visai šalia kranto yra 120 m gylio duobė, joje lankiausi ir aš. Laisvojo nėrimo esmė – visiškai atsipalaiduoti, paleisti viską ir neklausyti savo proto, kuris nuolat kovoja, stabdo ir reikalauja kilti į viršų. Visi laisvieji nardytojai, net jei jie gyvenime energingi ir plepūs, iš esmės yra labai ramūs žmonės. Nardydamas išmoksti atsikratyti panikos. Ji gyvenime yra pats didžiausias priešas.

– Ar tau jau pavyko savyje atrasti šią ramybę?

– Kai turiu laiko nardyti, man pakanka pasitreniruoti vos penkias dienas ir jau jaučiu, kad tampu geresniu žmogumi. Esu nunėręs 30 metrų, bet kai neriu su profesionalu, nuneriančiu 100 metrų, atrodo, kad pasitaškiau paviršiuje. (Juokiasi.) Esu visiškas pradinukas. Prisimenu, vos pradėjęs treniruotis dienos pradžioje po vandeniu tegalėjau išbūti 30 sekundžių, o išklausęs kursus, dienai – Papasakok, kas tai yra? einant į pabaigą – jau 4 minutes.

– Laisvasis nardymas (angl. free- Barjerai yra mūsų viduje. 90 procendiving) yra nardymas nenaudojant jo- tų problemų susikuriame galvoje ir kių oro balionų. Sulaikai kvėpavimą turbūt tik koks dešimtadalis iš tiesų ir palei nutiestą virvę neri gilyn. yra realios.

66

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

67

68

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

69

– Ar yra kažkokių laisvojo nardymo taisyklių?

– Nerdamas jokiu būdu negali būti vienas. Niekada negali prognozuoti, kada tavo organizmas išsijungs. Tau tiesiog reikia pagalbos prisilaikyti, draugui ant peties uždėti ranką, šiek tiek pailsėti. Jei to neturėsi, tau gali tiesiog aptemti akyse ir nuskęsi. Dėl to būtina nerti dviese. Vandens sportininkai nebijo vandens, nes šalia turi pagalbos. Esu girdėjęs istoriją, kaip žmogus 30 metrų gylyje surado laivą, nėrė į jį vis giliau ir giliau, ilgai ieškojo išėjimo atgal. Bet jam buvo taip gražu, jis nemąstė, kad grįžtant gali

70

LAMŲ SLĖNIS

pritrūkti oro, apsvaigti galva.

– O koks būna tas pirmasis oro gurkšnis išlindus į paviršių?

– Mano pirma mintis iškilus – velnias, galėjau geriau. (Juokiasi.) Neriant vis gilyn manyje kyla šiokia tokia panika ir aš apsisuku. Tikrai žinau, kad galiu nunerti į 50 m gylį, tik reikia treniruotis.

– O jeigu tau reiktų išsirinkti penkias mylimiausias vietas pasaulyje?

– Prieš šią kelionę Balis buvo viena iš tokių vietų, bet kol kas atidėsiu šią

kryptį, kol praeis bumas, nes dabar sala tiesiog perkrauta žmonių.

Numeris vienas – Keiptaunas. Sakau egoistiškai – nevažiuokite ten.

(Juokiasi.) Ten absoliučiai fantastiškas vėjas. Jeigu neaitvaruoji labai gerai – geriau išvis nelįsti į vandenį, nes nupūs. Aš važiavau ten dėl vėjo, o radau viską, ko tik galima panorėti. Ten yra kalnai, žadą atimantys vaizdai. Greitai gali pervažiuoti nuo Atlanto prie Indijos vandenyno. Keiptaune teko matyti milžinišką rają. Jausmas, kai šalia tavęs plaukia toks plėšrūnas, – sunkiai nusakomas. Ekstremalu ir labai gražu.

Labai mėgstu Portugaliją, tai fantastiška šalis. Kai pirmąkart ten nuvykau, buvo pokrizinis laikotarpis, turistų beveik nebuvo, vaikščiojau po senamiestį praktiškai vienas. Nuvykau ten prieš metus ir pamačiau absoliučiai kitą vaizdą – visas Lisabonos senamiestis okupuotas turistų. Nepaisant to, labai myliu šitą šalį. Noriu autobusiuku ten nuvažiuoti ir pagyventi kokius tris mėnesius.

Mėgstu ir Venesuelą. Tai nebūtinai mylimiausia šalis, bet gerai ten praleidome laiką. Du mėnesius dviese gyvenome namelyje ant ratų, išmokome aitvaruoti, patekome į la-

bai smagią kompaniją. Ten viskas taip pigu – net neįsivaizdavau, kad taip įmanoma. Išvykome visiškai be pinigų, tačiau leidom sau pasisamdyti privatų lėktuvą, skridome prie aukščiausio krioklio pasaulyje, nusileidome džiunglių miestelyje. Visgi ten pavojinga šalis – bet kada galėjome būti apvogti ar net nušauti.

Tačiau mus saugodavo vietiniai žmonės, iškart perspėdavo, jei nuklysdavome ne ten.

Labai myliu Meksiką ir Kosta Riką. Kosta Rikoje keliavome su labai gera ilgai nematyta drauge. Toje šalyje daug pasipūtusių amerikiečių,

bet nepaprastai graži gamta. Tiek gyvūnijos sunku net įsivaizduoti. Miestelyje, kuriame gyvenau, virš galvos skraidydavo didelės raudonos papūgos. Eini per tiltą, pažiūri į upę, o ten – kelios dešimtys krokodilų... Visgi čia nepasisekė pagauti gerų bangų. Iš trijų šimtų dienų, kai plaukioti banglente Kosta Rikoje būna idealios sąlygos, nepataikiau nei į vieną. (Juokiasi).

Apskritai, pabandęs keliauti su kažkuo, vienas nebenoriu. Liūdna vienam, nėra su kuo pasidalyti, su kuo pasidžiaugti. Geras akimirkas reikia išgyventi kartu.

LAMŲ SLĖNIS

71

72

LAMŲ SLĖNIS

– O kur gražiausi saulėlydžiai?

– Kitoje Kuršių nerijos pusėje – Svencelėje, Kintuose, Drevernoje.

Nejuokauju! Mūsų saulėlydžiai trunka labai ilgai. Anksčiau nevertindavau pušynų, ilgų vasaros dienų, upių, ežerų... Labai noriu įkvėpti mylėti savo vietą labiau nei kažką, kas yra toli. Pas mus klimatas geresnis, moterys gražesnės, vasaros fainesnės. Reikia išvažiuoti, kad suprastum, kiek daug yra šalia. Mes turime keturis metų laikus – nors ir esu vasaros žmogus, tai geriau nei amžina vasara.

– Pastaruoju metu labai daug kalbama apie vandenynų užterštumą...

– Tai yra didžiulė tragedija. Mes sėdėdami čia, labai švarioje šalyje, kur žmonės myli gamtą ir didžioji dauguma yra labai sąmoningi, to nematome. Daugelyje turistinių vietų to irgi nepamatysi. Bet tame pačiame Balyje yra vietų, kuriose apsilankius atsiveria akys. Per audrą visus plastikus suneša į krantą ir tu matai, kaip visas vandenynas prisipildo šiukšlių.

Plauki, o ant tavęs limpa šiaudeliai, pagaliukai. Dėl vandenynų užterštu-

mo miršta tūkstančiai gyvūnų. Plastikas yra milžiniška problema, o prie to stipriai prisideda ir turistai. Vietiniai pietryčių Azijos gyventojai moka supakuoti produktus į plastiką, tačiau nežino, kaip jį perdirbti, kaip išmesti.

Sumeta šiukšles į dėžę, o tą dėžę iškrato į upę. Labai daug šiukšlių galiausiai atsiduria vandenyne. Suprantu, kad kaltinti vietinių žmonių negalima, juk visą savo gyvenimą maistą jie vyniodavo į lapus. Atvykę turistai pradėjo naudoti šiaudelius, reikalauti, kad maistas būtų patiekiamas indeliuose.

Labai liūdna sužinojus, kad vandenyne plaukioja ištisos šiukšlių salos.

Vizualiai tokius dalykus pamatai keliaudamas. Mes absoliučiai visi prie to prisidedam. Kiek įmanoma stengiuosi vartoti mažiau plastiko, nes savo akimis pamatyti šiukšlių kalnai priverčia permąstyti savo vartojimo įpročius. Niekada nenaudoju plastikinių puodelių, planuoju įsigyti daugkartinį šiaudelį. Tokios smulkmenos labai svarbios. Galim čia verkti, tačiau jei patys nieko nesiimsime, tos salos vandenynuose tik didės.

LAMŲ SLĖNIS

73

– Danai, kur yra tavo namai?

– Mano namai yra mano namelis ant ratų prie Kuršių marių. Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur aš gerai išsimiegu. Tai – mano vieta. Jis stovi ir visus metus manęs laukia. Dulkes nuvalysim, rūdis nudažysim. Ten praleisiu visą vasarą, plaukiosiu jėgos aitvarais. Jau šešerius ar septynerius metus ten važiuoju, ta vieta man visiški namai, o ten susirenkantys žmonės – šeima. Kai šalta, pabūnu pas tėvą, jis gyvena prie pat miško. Buvau atsikraustęs į Vilnių, bet nepatiko – man reikia gamtos. Jei gyventi Lietuvoje, tai geriau miške.

– O koks tavo ateities planas?

– Niekur nebebėgsiu, leisiu gyvenimui tekėti ta vaga, kuria jis turi tekėti. Nuolat kirbėdavo mintys, kad rudenį keliausiu vienur, žiemą – kitur.

Dabar to nėra. Vienas nebevažiuosiu niekur, nebent į Keiptauną paaitvaruoti. Plano nėra, esu atviras galimybei keliauti nebe vienas, sulaukti Kažko, kas keliaus kartu su manimi.

Kelionės – narkotikas. Man neįdomu keliauti ilsėtis, mėgstu važiuoti ir tyrinėti vietas. Žinau, kad šito norėsiu visada. Dabar svarbiausia susirasti save, o tada ateis ir žmogus, norintis būti šalia.

74

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

75

Man neįdomu keliauti ilsėtis, mėgstu važiuoti ir tyrinėti vietas. Žinau, kad šito norėsiu visada.

76

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

77

Nuo viso pasaulio atskirti mažyčiai Sardinijos paplūdimiai, krištolinė jūra palei Kipro pakrantę, skaniausi pasaulyje pomidorai Neapolyje, mistiški Marso uolienas primenantys kraštovaizdžiai Fuerteventūroje ir ką tik iš jūros bangų ištrauktos jūros gėrybės nedideliame Portugalijos kaimelyje... Ar jaučiate? Juk artėja rudens atostogos! Nenuspėjamos ir stebinančios, šiek tiek lengvabūdiškos, laukinės ir nepaprastai gardžios. Ragaukite jas didžiausiais kąsniais – kaip ir rudenį sunokstančius vaisius.

RUDENS ATOSTOGŲ SCENARIJUS Nuotraukos: „Tez Tour“ archyvas

78

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

79

FUERTEVENTŪRA – LAIKAS SU PAČIAIS MYLIMIAUSIAISIAIS

Savo kelionių žemėlapyje drąsiai apsibraukite nedidelę Atlanto vandenyno bangų skalaujamą salą. Ispanijai priklausanti šio sezono kryptis – Fuerteventūra. Pastaraisiais metais ją ypač pamėgo ne tik vandens sporto aistruoliai, bet ir šeimos, atostogauti vykstančios su mažaisiais atradėjais – vaikais. Augalo lapelio formą primenanti Kanarų sala unikali savo paplūdimiais ir Marso paviršių primenančiu kraštovaizdžiu. Dėl palankaus vėjo ir šiltų dienų ištisus metus Fuerteventūra laikoma puikia vieta buriuoti, tačiau sala draugiškai priima ir pačius mažiausius keliautojus. Norintiems pasislėpti nuo gaivaus vėjo siūloma apsistoti miesteliuose tarp kalvų – ten vėjo gūsiai itin draugiški. Saloje širdį paperka kontrastingi – balti it sniegas arba, priešingai, juodojo smėlio – paplūdimiai.

Jų saloje per 150, tad kasdien galima mėgautis vis kitu iš jų. Keliaujantiems su šeima reiktų žinoti, kad labiausiai išpuoselėti paplūdimiai driekiasi šalia viešbučių, o norintys egzotikos gali pavažiuoti kiek tolėliau ir atsidurti laukinėje pakrantėje. Tai sala, idealiai tinkanti savarankiškoms šeimos kelionėms, mat susisiekimas čia puikus, eismas neintensyvus. Kadangi sala nedidelė, neskubėdami ją apvažiuosite per savaitę. Keliaujantys su mažaisiais nuotykių ieškotojais turėtų užsukti į La Lajita miestelyje esantį zoologijos ir botanikos sodą „Oasis Park“.

80

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

81

82

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

83

KIPRAS –

SURASTI ATOSTOGŲ BALANSĄ

Kipras – amžinai žaliuojančių kiparisų sala – tikrai netiktų į tingių kurortų sąrašą. Tai kultūros ir istorijos pilnas žemės lopinėlis Viduržemio jūroje, kuriame galima surasti ne vienos tautos paliktų pėdsakų. Pasivaikščioję po salą surasite skirtingų epochų simbolių, graikiškos ir turkiškos kultūros ženklų, atpažinsite Osmanų imperijos, antikos, venecijietiškos architektūros palikimą. Visi, pabuvoję Kipre, sutartinai tvirtina čia dar sugrįšiantys. Keliautojus paperka įspūdinga architektūra – 890 m. pastatyta akmeninė Švento Lazaro bizantinė bažnyčia, nuo viduramžių stūksanti Larnakos pilis, juos sužavi palei paplūdimį besitęsianti palmių alėja ir maloni išimtis, kurią sunku surasti kituose kurortuose: vos per kelias minutes nuo patogaus viešbučio čia galima atsidurti prie tūkstančio metų istoriją skaičiuojančių objektų. Šalia viso to, į salą atvykusių keliautojų širdis sužavi visame pasaulyje savo šiltumu ir draugiškumu garsėjantys vietiniai: sakoma, kad čia atvykęs kiekvienas pasijunta it namie. Skaidrios jūros bangos, pirštus laižytis priverčiantis vietinis maistas, šiltas priėmimas ir milžiniškas istorinis užnugaris – argi visa tai neskamba kaip ideali vieta atostogoms?

84

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

85

86

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

87

SARDINIJA –

TOBULAS PABĖGIMO PLANAS

Jeigu reiktų išvardinti priežastis, dėl kurių keliautojai renkasi Sardiniją, žavingąją šiltos Viduržemio jūros apsuptą Italijos salą, – sunku nebūtų. Istorija, gamta, maistas, kultūra – komponentai, iš kurių susideda išsvajotų atostogų planas. Sakoma, kad būtent gamta – stiprioji Sardinijos pusė. Tolumoje plaukiojantys delfinai, rausvi ir balti paplūdimiai bei 300 saulėtų dienų per metus negali nežavėti. Smaragdų spalvos jūros bangos, tarp milžiniškų uolų įsispaudę nuošalūs mažyčiai paplūdimiai, kuriuose greičiausiai nesutiksite nė vieno prašalaičio, didelis iškylų krepšys su vietiniais užkandžiais, dailus maudymosi kostiumėlis ir artimiausi žmonės – štai jums tobulo pabėgimo planas. Sala garsėja ir savo kulinariniu paveldu – visame pasaulyje išplitusiu ir Sardinijos simboliu tapusiu pekorino sūriu, rūkyta rikota, ant iešmo keptu paršeliu, gardžiais šviežių jūros gėrybių kąsneliais, riestainio formos makaronais. Į lagaminą įsimeskite vasarišką suknelę, dailią skrybėlę – ir pirmyn ten, kur vasara niekada nesibaigia: nei saloje, nei vietinių gyventojų širdyse.

88

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

89

90

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

91

NEAPOLIS –

NESUVAIDINTA ITALIJA

Vezuvijaus papėdėje įsikūręs dar vienas Italijos traukos centras – Neapolis. Tai ypač kontrastingas, chaotiškas ir ryškus Italijos miestas, apie kurį esama nemažai mitų. Būtent čia, Kampanijos regiono branduolyje, galima pajausti, kokia dvasia gyvena pietų Italijos gyventojai, pamatyti, kaip atrodo nepagražintas, tikras ir turistams nemėgstantis lankstytis miestas.

Pasigrožėkite dailiai ant uolų ties Tirėnų jūros pakrante sutūpusių nedidelių spalvotų namelių vaizdais, pasivaikščiokite po didžiausią Europoje istorinį miesto centrą, užsukite į Karališkuosius rūmus, Plebiscito aikštę, aplankykite Šv. Karlo operą, Castel Nuovo pilį, Umberto galeriją. Kalbant apie Neapolį neįmanoma nepaminėti vietinės virtuvės, skambiai tituluojamos pačia itališkiausia. Būtent šiame regione atsirado pica ir makaronai su pomidorų padažu, čia gaminamas ypatingo skonio mocarelos sūris, auga nuostabiai gardūs pomidorai. Užsukusiems čia verta žinoti, kad XVIII–XIX a. sandūroje Neapolis savo dydžiu lenkė net Romą!

92

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

93

94

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

95

PORTUGALIJA – EUROPOS PASIDIDŽIAVIMAS

Daug metų Portugalija buvo nuo pasaulio šiek tiek izoliuotas kraštas, neretai tapatintas su didžiąja savo drauge – Ispanija. Visgi tai unikalią kultūrą ir kraštovaizdį turinti šalis, kurią pažinti geriausia per autentiškas patirtis. Tai universali kelionių kryptis: pavyzdžiui, Algarvės regionas gali nudžiuginti išrankų ramaus poilsio pasiilgusį keliautoją, o norintieji pajausti tikrąjį šalies gyvenimo ritmą gali rinktis autentiką išsaugojusias vietas – įsikurti tradicinius portugališkus namus primenančiuose viešbučiuose. Šalyje puikiai išplėtota transporto sistema, be to, susiorientuoti jums padės vietiniai gyventojai. Būtent svetingi, šilti ir dėmesingi žmonės traukia sugrįžti čia dar ir dar kartą. Kelionių organizatorius „Tez Tour“ siūlo aplankyti ne tik Lisaboną ar Porto, bet ir nedidelius Algarvės regiono miestelius, senąsias tradicijas išlaikiusius kaimelius. Ypatingai laiką praleis ir gastronomijos tyrinėtojai – maisto įvairovė čia milžiniška: ką tik sugauta žuvis, jūros gėrybės, šviežios daržovės, mėsos patiekalai. Be to, vietiniai kviečia paskanauti žuvies troškiniu „caldeirada de peixe“, moliuskų „cataplana de amêijoas“... Mėgaukitės ne vieną titulą pelniusiais paplūdimiais, aktyviomis pramogomis, druskingomis lagūnomis, nardykite su jūros arkliukais...

Neskubėkite ir džiaukitės savo portugališkomis atostogomis.

Susiplanuoti tobulas atostogas jums padės kelionių organizatorius „Tez Tour“.

96

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

97

98

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

99

Jas pastebėti galite važiuodami senuoju Panemunės keliu. Minkštučiai erdvioje pievoje šalia Nemuno vingio besiganantys debesėliai tikrai atkreips jūsų dėmesį. Tad vieną dieną ir mes užsukome į svečius sužinoti, kaipgi gyvena netolimos lamų giminaitės – alpakos. Susipažinome ir įsimylėjome. „Nemuno alpakų“ ūkio įkūrėjai švedų kalbos dėstytoja AGNIETĖ MERKLIOPAITĖ ir jos draugas MINDAUGAS PRANCKŪNAS mums aprodė šimtametę prosenelių sodybą, pamokė verpti jau amžių skaičiuojančiu verpimo rateliu ir supažindino su švelniais ir pūkuotais savo augintiniais.

ALPAKŲ SLĖNYJE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

100

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

101

– Agniete, tai kiek laiko judu įsikūrę čia – savo alpakų slėnyje?

– Pradžių pradžia – dar mano vaikystėje. Čia mano senelių sodyba. Močiutė avis, karves laikydavo, tad nuo pat mažens gyvuliukai buvo arti širdies.

Vėliau, kai seneliai nebepajėgė jų prižiūrėti ir teko jų atsisakyti, šioje vietoje labai trūko gyvybės. Ilgai galvojom, ką įsileisti į šias pievas: gal avis, gal kitus gyvulius. Tačiau pamatėme alpakas... ir įsimylėjom. Iš pirmo žvilgsnio!

Vos apie jas išgirdę supratome – reikia.

Prieš penkerius metus sode apsigyveno pirmosios trys patelės. Paskubomis aptvėrėme mažas džiungles primenantį sodą – kad tik turėtume, kur naująsias gyventojas įleisti. Nors dabar kaimo žmonės jau įprato, tačiau, prisimenu, pradžioje jas pamatę beveik nuo dviračių krisdavo. (Juokiasi.) Visiems įdomu, kas čia per gyvuliukai... Prieš kelias savaites, birželio pabaigoje, savo ūkyje surengėme atvirų durų dieną – šventę jubiliejaus proga – nes jau penkerius metus draugaujame su alpakomis.

Pirmąsias tris pateles nusipirkome Lietuvoje, kitas atsivežėme iš Lenki-

102

LAMŲ SLĖNIS

jos, dar vėliau – iš Anglijos. Banda po trupučiuką plečiasi – vieni prisijungia, kiti iškeliauja. Šiuo metu auginame dvidešimt tris alpakas: devynis vyriškius ir keturiolika damų.

– Jūs, Agniete, dirbate Vilniaus universitete, Filologijos fakultete.

Tačiau, panašu, vis daugiau laiko praleidžiate Skirsnemunėje – kaip čia atrodo jūsų gyvenimo ritmas?

– Kadangi dirbu Vilniuje – galima sakyti, gyvenu kelyje. Savaitės pradžią praleidžiu mieste, o savaitei persiritus į antrą pusę atvykstu čia. Švedų kalba yra mano darbas, profesija. Viskas, ką matote aplink, – mano laisvalaikis.

Dar verčiu knygas, o tai daryti galiu ir čia. Mindaugas persikėlė iš Kauno, jau kurį laiką čia gyvena nuolat: rūpinasi alpakomis ir visais ūkio reikalais.

Taip ir dėliojamės gyvenimo prioritetus. Daug ko, žinoma, nesuspėjame. Tikros laisvalaikio sąvokos mūsų gyvenime nelabai ir yra, beveik visą jį praleidžiame čia. Net nubrėžti ribą ir pasakyti, kas tai – hobis ar darbas, – sudėtinga. Dažnai žmonės manęs

klausia: ar tai verslas? Bet pirmiausia tai hobis. Šiek tiek grįžta ir finansinės naudos, tačiau visų pirma – nepamatuojama emocinė grąža. Niekada nesigailėjau, kad visa tai pradėjome. Tai tapo mudviejų gyvenimo būdu. Kai kažkas labai arti širdies, nė nepastebi, kaip tai išsirutulioja palankia linkme.

Jeigu kažkur keliaujame, būtinai aplankome kokį alpakų ūkį, Lietuvoje taip pat pažįstame beveik visus augintojus. Stengiamės susipažinti, draugauti, per alpakas mūsų gyvenime atsirado nemažai nuoširdžių žmonių, jau spėjusių tapti draugais. Alpakų pavėsyje mezgasi labai smagūs ryšiai.

Be to, man buvo svarbu sodyboje išlaikyti gyvybę. Nenorėjau čia tik kartais užsukti, aplankyti senelių ir vėl išvažiuoti. Norėjau, kad veiksmas čia vyktų nuolat. Ir atrodo, kad mums pavyko! Šie gyvuliukai sugeba suburti žmones – žmonės nori čia atvažiuoti, o mes visus mieliausiai priimame. Prie šio stalo prašnekame valandų valandas! Na, o šalia esančiame name gyvena mano seneliai. Taip ir būname čia – viena didelė šeima.

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

105

– Ar alpakos reikalauja daug priežiūros?

– Tikrai ne! Kai įpranti, atrodo, kad iš tavęs jos reikalauja minimaliai dėmesio. Žinoma, reikia paduoti vandens, išleisti ryte, vakare įsileisti, kelis kartus per metus apkarpyti nagus, kartą per metus, pavasarį, nukirpti vilną. Mažyliai pirmomis dienomis būna gana lepūs, tad tada tenka paplušėti. Bet labai jų laukiame, sulaukę apžiūrime, pasveriame.

pakas, bandau nuspręsti, kokie jų trūkumai, tačiau nieko sugalvoti negaliu.

Vienintelis dalykas – jos ne vietinės gyventojos. Alpakos atkeliavo iš Pietų Amerikos, tad mane anksčiau kankindavo etiniai klausimai. Jos išplito pasaulyje, bet gal jų vieta tenai, gimtinėje? Anksčiau jų net išvežti neleisdavo – tai buvo nacionalinis Peru ir Čilės turtas. Bet nieko negali padaryti, tokiu laiku gyvename: šimtamečiu prosenelės verpimo rateliu verpiu iš Peru ir Čilės atkeliavusių alpakų vilną. Kas bū– Agniete, o kokia yra šios vietos tų galėjęs pagalvoti? (Juokiasi.)

– Skirsnemunės – istorija?

– Dešiniajame Nemuno krante – O kokia šių gyvulių istorija? esanti Skirsnemunė – labai sena gy– Tūkstančius metų alpakos buvo venvietė, datuojama nuo XIII a., – vi- Pietų Amerikos fenomenas. Europiesai neseniai kaimelio gyventojai mi- čiai pirmąsias alpakas parsivežė vos nėjo 750 metų jubiliejų. Tai istoriškai prieš 150 metų – tačiau nemokėjo jų vertinga gyvenvietė, archeologinis pa- prižiūrėti, tad didžioji dalis iškrito. veldas. Šiai sodybai jau daugiau nei Kad alpakos išliko – beveik stebuklas. šimtas metų – šalia stovinti daržinė Europiečiams kolonizavus Amerikas, pastatyta dar mano prosenelio, 1927 jie naikino vietinius gyventojus, taip metais. Ilgą laiką čia gyveno mano pat skerdė ir alpakas, išnaikino 98 proseneliai, čia gimė senelis, mano proc. jų populiacijos. Likučiai kartu mama. Aš pati užaugau Raseiniuose, su dalimi vietinių atsitraukė į kalnus vėliau nukeliavau į Vilnių, o dabar ap- ir ten apsigyveno. Ten gyvendami šie sukusi ratą vėl sugrįžau čia – į šimta- gyvuliai labai užsigrūdino: jų fiziolometę protėvių sodybą. gija, kraujas prisitaikė prie aukštikalnių sąlygų. Šiuo metu mokslininkai – Paaiškinkite nežinantiems: kuo atlieka tyrimus dėl alpakų kraujyje alpakos skiriasi nuo lamų? esančių antikūnų. Jos nesuėda daug, – Lamos yra gerokai didesnės. Al- tačiau efektyviausiai iš visų gyvulių pakos auginamos tik dėl vilnos – ji la- pasisavina maisto medžiagas – daubai švelni, plona. Lamos vilna gerokai giau nei 90 proc. Visame pasaulyje yra šiurkštesnė, retesnė. Pirminė lamų pa- mažiau nei 4 milijonai alpakų. Devinskirtis – nešti krovinius. Lama, galima tajame dešimtmetyje jas leista išvežti sakyti, atitinka mūsų asilą – tai nedi- į Australiją ir Naująją Zelandiją, dadelis nešulinis protingas gyvuliukas. bar jie – vieni lyderiaujančių pasaulio Alpaka – kaip avis. Toks pievoje besi- augintojų. Mūsų rudasis patinas ir keganantis debesėlis. Vis galvoju apie al- lios baltos patelės kilę iš australiško

106

LAMŲ SLĖNIS

kraujo linijos. Mes patys nesame tiek keliavę, kiek mūsų alpakos ir jų protėviai. (Juokiasi.)

– Tai ką judviem reiškia šie gyvūnai?

– Pamažu tai tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi, mūsų hobiu, neišsenkančiu gerų emocijų bei fantastiškos vilnos šaltiniu. Alpakos atnešė daug smagumo, pridėjo gyvenimui skonio. Iki tol tikrai kažko trūko.

Prieš šešerius metus Mindaugas nė pagalvojęs nebūtų, kad čia gyvens ir augins alpakas. Lygiai taip pat ir aš.

O dabar viskas atrodo natūralu.

Tai pusiau amatas, pusiau kūryba.

Ir produktas, ir žaliava. Mano širdį džiugina, kai pamatau, kad žmonės iš mūsų siūlų padaro kažką gražaus – nusimezga putlutį megztinį, žiemines pirštines, kepurėlę vaikui... Jie noriai pasakoja savo patirtis, rodo mezginių nuotraukas. Išeina toks tęstinis kelių žmonių projektas, keliaujantis iš lūpų į lūpas, iš rankų į rankas.

Tai gyvulys, prie kurio gali prisirišti, duoti jam vardą, – žinai, kad jis ramiai nugyvens tiek, kiek jam skirta.

Visai kitaip nei su avimis. Labai dažnai žmonės klausia: ar alpakos spjaudosi?

Nesuprantu, kodėl taip dažnai visi hiperbolizuoja spaudymąsi. Gal kokį kartą per metus netyčia ir apspjauna, tačiau tai nutinka tik dėl to, kad ne vietoje atsistojai, kad patekai tarp dviejų susipykusių alpakų. Bet tai yra toks menkniekis palyginus su tuo, kiek daug gerų emocijų jos duoda. Kitas dažnas klausimas: ar alpakos valgomos? Žinoma, jos tikrai nėra nuodingos, bet mes jų nevalgome. (Šypsosi.)

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

109

– Prasitarėte, kad nuėjusi pas alpakas nė nepastebite, kaip pralekia pusvalandis...

– Kartais net valanda! Nuėjus pas jas atrodo, kad patekai į kitą laiko dimensiją – laikas prabėga akimirksniu.

– Be to, kiekvienam savo augintiniui duodate vardus?

– Ir ne šiaip vardus! Visi jie ateina organiškai, kiekvienas nusipelno savo vardo. Yra tokių, kurie vardą gavo pagal spalvą. Turime Albą, karamelės spalvos Rududu, Švarcą ir visišką šviesiavilnę Blondę. Įdomi ir baltojo Taigerio vardo istorija. Jis gimė truputį per anksti, pirmosiomis dienomis buvo labai silpnutis. Niekaip nesisekė jo sustiprinti – nemokėjo valgyti, buvo pasyvus. Nusprendėme jį nuvežti į kliniką – prisimenu, laikiau jį ant kelių it suglebusį lapelį. Belaukiant prie klinikos, per radiją užgrojo grupės „Survivor“ daina „Eye of the Tiger“. Buvo taip simboliška, kad iškart nusprendėme: jei jam pavyks išsikapstyti – jo vardas bus Taigeris. Ir jis išgyveno.

Po pievas laksto ir Svala – tamsi kregždės spalvos patelė. Kol dar maža, buvo nepaprastai greita. Švediškai „svala“ reiškia kregždutė.

Sachara ir Kalaharis gimė labai

110

LAMŲ SLĖNIS

sausomis karštomis dienomis. Ramzis – tuo metu, kai buvo nušautas pasieniečių šuo Ramzis, jo atminimui mūsiškis perėmė šuns vardą. Abu Betės tėvai atkeliavo iš Britanijos. Tuo metu, kai ji gimė, karalienė šventė savo 90-ąjį jubiliejų. Klaudija – ilgakojė alpaka, ji it modelis Claudia Schiffer laksto po pievas. Dar turime Džiugą.

Jis gimė pernai, motina jį nešiojo daugiau nei 12 mėnesių. Juokėmės, kad alpakiukas išbrandintas kaip kietasis „Džiugo“ sūris.

Visos alpakos labai skirtingos. Vienos nedrąsios, ramios – kitos labai smalsios, žaismingos. Kai kurios moka net vartelius pačios atsidaryti. Tai tikrai išskirtiniai gyvūnai, kaip kokie maži žirgeliai – tikri inteligentai. (Juokiasi.)

– O kokį kelią reikia nueiti, kad alpakų vilna taptų galutiniu produktu?

– Alpakas nukerpame gegužės mėnesį. Visų pirma, svarbu kuo geriau išrūšiuoti vilną. Sakoma, kad šaukštas deguto gali pagadinti statinę medaus, – taip ir šiukščios vilnos saujelė gali paslėpti visą švelnumą. Vilną atsirūšiuojame pagal plaukelių storį: nuo kojų, papilvės, kartais nuo kaklo vilna būna šiurkštesnė, nuo nugaros ir šonų – pati švelniausia. Apvalome, iškrato-

me šapelius ir vežame į karšyklą. Sukarštus siūlus vežame į verpyklą, dalį jų prisėdusi prie ratelio suverpiu pati.

Kasmet išbandome vis kažką naujo, kasdien idėjos į galvą mušasi! Auginame nemažai baltų alpakų, tad pradėjau vilną dažyti. Kadangi siūlai atsiranda rankiniu būdu, nusprendžiau, kad ir dažymas turi būti tikras, grynas.

Prisirašiau receptų, sužinojau nemažai dažančių savybių turinčių augalų. Viskas ne taip ir sudėtinga – tereikia eksperimentuoti. Niekada nepavyksta padaryti dviejų absoliučiai vienodų spalvų. Dažau rūgštynėmis, šeivamedžio lapais ir uogomis, kaštonais, lubinais, ciberžole, nendrių žiedais.

Aplink mus – Nemuno pievos, tad čiumpu krepšį, prisiskinu žiedų ir it kokia ragana verdu katilą. ( Juokiasi.)

Per metus nukerpame apie 40 kilogramų vilnos. Daug pirštinių išeina!

Vienoms prireikia maždaug 80–100 g siūlų, megztiniui – 500–600 g. Man pačiai labai patinka idėja, kad kaskart sukuri kažkokį naują produktą ir taip gilini žinias. Labai žaviuosi bet kurios srities profesionalais. Dabar mūsuose populiari mėgėjų kultūra – visi viską moka, visi viską bando, tačiau tikrųjų meistrų rasti sunku. Kiekvieną kartą tokį sutikusi labai džiaugiuosi.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

115

– Verpti išmokote iš savo mamos?

– Taip. O verpimo ratelis – mano prosenelės. Nieko nereikėjo toli ieškoti – ir ratelis iš palėpės, ir įgūdžiai dar visai šalia. Reikia tik mokėti pasiimti. Lietuvoje verpimas dar nėra taip atgimęs, bet jaučiu, kad tai tik laiko klausimas. Užsienyje verpimas ir kiti amatai išgyvena didžiulį renesansą. Juk nieko tvariau negali būti: pats rūpiniesi gyvulėliu, su meile jį augini, nukerpi jo vilną ir iš jos pagamini kokybišką produktą. Lėtesnės mados nebūna! Vien kiek užtrunka, kol ištempi vieną siūlelį, kitą, juos suveji... Taip viskas vyko tūkstančius metų iki mūsų, o žmonės nieko gudresnio ir nesugalvojo.

– Ar toks ir yra jūsų ateities planas – auginti alpakas?

– Vienas iš planų – pradėti dar glaudžiau bendradarbiauti su kitais alpakų augintojais. Kartu galime nuveikti daugiau – didinti alpakų žinomumą, šviesti apie jų vilnos produktus. Mano planas – natūraliai toliau viską vystyti. Kažkiek dar paaugti, daugiau išmokti. Galbūt kažkada nebereikės važinėti į Vilnių. Nors ir jis man labai svarbus. Gera ne tik su siūlais ir gyvuliukais užsiėmus būti, bet nuveikti ir kažką kito. Džiaugiuosi, kad gyvenime atėjo momentas, kai supratau, kad žmogus neprivalo būti vienalypis. Galima suderinti daug skirtingų vaidmenų. Galiu būti ir alpakų augintoja, ir verpėja, ir dėstytoja universitete. Gal kažkada visko suderinti nebepavyks, tačiau dabar visa širdimi myliu viską, ką darau.

116

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

Apie laisvę, jūrą, nesumeluotą gyvenimą ir tikrus jausmus kalbanti naujoji „Salanida“ rudens kolekcija – lyg naujo etapo pradžia. Pradžia, įkvėpta šio lietuviško ženklo kūrėjos GABRIELĖS KERPYTĖS gyvenimo pokyčių ir noro parodyti, kad norint susikurti pilnatvę iš tiesų reikia visai nedaug.

MADA

NUBUSTI PRIE JŪROS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

LAMŲ SLĖNIS

121

– Gabriele, naująją „Salanida“ kolekciją papildė keletas vyriškų modelių. Ar tai – naujos krypties pradžia?

– Neplanavau kurti drabužių vyrams, tačiau jau daugiau nei metus jie vis ateina pas mane prašydami megztinių. Stebėjau, kaip jie juos dėvi – rudenį, žiemą ir pavasarį, klausiau ir bandžiau suprasti, kokių megztinių jie nori, kokių siūlų, spalvų ir formų? Vyriškų drabužių kūryba man yra it psichoterapijos seansas, aš jame – psichoterapeutas. Su moteriškais visai kitaip – mes, moterys, viena kitą geriau suprantame ir jaučiame dažnai be žodžių ir tik stebėdamos, intuityviai, empatiškai. Moteriškus megztinius pasimatuosiu ir išbandysiu pati, o vyriškus tenka analizuoti juos dėvint kitiems. Rudens kolekcijoje – septyni vyriški modeliai ir keletas skirtingų spalvų variacijų. Visi megztiniai – paprasti, šilti, storų siūlų, „salanidiški“.

– Fotosesijos modeliais pasirinkai keliautoją Marių Lucką ir modelį nidiškę Gabiją Starkutę. Kodėl būtent jie?

– Ieškojau laisvos sielos, laukinio tipažo vyro. Mariaus nepažinojau, tačiau mums susitikus pajutau, kad kalbame panašia kalba ir turime daug bendro: meilė Nidai, ryšys su gamta, vidiniai ieškojimai. Man buvo svarbu, kad modeliams nuoširdžiai patiktų mano kuriami megztiniai, – juk tas

122

LAMŲ SLĖNIS

jausmas atsispindi nuotraukose. Moteriškiems megztiniams pasirinkau nidiškę Gabiją Starkutę – su ja dirbame jau ne pirmą kartą, Gabiją vasaros metu sutiksite ir „Salanidos“ parduotuvėlėje Nidoje (pasakų namelyje, kaip vadiname mes). Fotosesijoje jie abu – šiek tiek laukiniai, tikri, be jokio makiažo, dirbtinio pozavimo. Ši fotosesija, įamžinta fotografės Raimondos Vyshnios, – apie vyro ir moters pasaulius, ryšį su gamta ir pačiu savimi. Ji vyko Nidoje ankstų rytą tekant saulei – tai simbolizuoja naują dieną, naują pradžią, nubudimą. Mus abi su Raimonda nuo pirmos pažinties dienos sieja ypatingas ryšys ir daug bendrumo. Aš niekada neieškojau standartinių modelių, nes man skaudu matyti, kaip glamūro ir grožio kultas kelia jauniems žmonėms liūdesį. Matydami šį dirbtinį pasaulį paaugliai įgyja milijonus kompleksų, o juk tai, ką matome žurnalų viršeliuose ir socialiniuose tinkluose, toli gražu nėra realybė. Todėl taip norėjosi tikrumo. Tiek mano, tiek fotografės Raimondos gyvenime yra buvę etapų, kai kaip kūrėjos nepasitikėjome savimi, paisėme kitų nuomonių. Todėl susitikusios mes tarsi padrąsinome viena kitą ir padėjome viena kitai išsilaisvinti.

te dviese su drauge Silva Rindzevičiūte. Kodėl išsiskyrė jūsų keliai?

– Mes tikrai nesusipykom ir iki šiol esame artimos draugės! Tiesą sakant, „Salanidą“ pradėjau viena, Silva prisijungė vėliau. Tada kartu Klaipėdoje atidarėme mados butiką „Kopa“ ir Silva labiau dirbo su juo, o aš daugiau laiko praleisdavau kurdama „Salanidą“. Abi labai pavargom ir išsekom nuo tokio krūvio, juk abi auginome po du mažus vaikus, organizavome „Kopos“ darbą, kūrėme „Salanidos“ megztinius ir strategijas, vasarą turėjome parduotuvėlę Nidoje...

Darbo buvo be galo daug, o finansinės naudos – ne tiek, kiek norėtųsi.

Visą mūsų laisvą laiką suvalgydavo darbinė kasdienybė – kūrybai energijos pritrūkdavo. Neturėdavau net kada pagalvoti apie seniai primirštą svajonę išaugti iš Lietuvos rinkos.

Galop priėmėm sprendimą „Kopą“ perduoti į kitas rankas, o Silva nusprendė pasukti į renginių sritį, kuri jai visada buvo artima. Tačiau ji vis dar šalia, mes dažnai tariamės, strateguojam, palaikom ir padedam viena kitai. O aš niekada ir nesijaučiu vieniša – juk nuolat bendrauju su klientais, be to, ir šią vasarą dažnai būnu Nidoje, ten „Salanidos“ pasakų namelyje daug bendrauju su klientais, tad galiu įsiklausyti į jų porei– Gal naujas kūrybinis etapas su- kius. Net galiu pripažinti, jog dausijęs ir su tuo, kad „Salanidą“ šian- gumą „Salanidos“ megztinių padikdien kuri viena? Juk pradžioje buvo- tavo būtent jie!

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

125

– Antras sezonas Nidoje jau įsibėgėjo. Kaip jums ten sekasi?

– Nida man visada buvo ypatinga vieta. O ir „Salanida“ megztukai tobulai tinka tai vietai ir orui. Ir mūsų maža parduotuvėlė su dar mažesne palėpe – lyg vaikystės svajonių namelis. Anksčiau šioje vietoje buvo prekiaujama ir spaudos leidiniais, ir ledais, ir žuvimi, bet verslas nelabai sekėsi. O mes gyvuojam. Gal todėl, kad esame kiek atokiau nuo pagrindinių turistinių vietų. O galbūt kad tokia jau esu: jei ką darau, tai tik įdėdama visą savo širdį – matyt, tai žmonės jaučia. Į savo 9 kvadratinius metrus sugebėjome priimti ir kitų lietuviškų ženklų, čia galima rasti „Myliu Nidą“, „Briedis Tu“, „Makara“, Dianos Paukštytės, Linos Andriukonės, Agnės Gilytės kūrinių, aksesuarų, įdomių žurnalų.

– Kaip atsirenkat, ką priimti į savo namelį?

– Pernai rinkomės iš to, ką turėjome „Kopoje“, o šiemet daug ką diktuoja sezoniškumas, pats drabužis – norisi, kad viskas būtų tinkama neįpareigojančiam laisvalaikiui ir tingioms atostogoms, permainingam lietuviškos vasaros orui. Tai savotiškas žaidimas ir nesibaigiančios paieškos.

Ir „Kopa“, ir „Salanida“ visada buvo idėjiniai verslai. Didžiausias džiaugsmas ir įvertinimas, kai žmonės tiki tavo idėja, – tada žinai, kad eini teisinga kryptimi. Aišku, būna dienų, kai svarstai, ar nevertėtų pasiieškoti kitos, finansiškai stabilesnės veiklos, – bet

126

LAMŲ SLĖNIS

tada sulauki kokio šilto atsiliepimo iš kliento ir motyvacija vėl užsikuria...

Sėkmė taip greitai neateina. Kartais mūsų bėda, kad visko norime per vieną naktį, o juk taip nebūna! Siekdami savo svajonių turime dirbti kantriai, nuosekliai ir daug.

– Kiek metų gyvuoja „Salanida“?

– Kaip prekės ženklas ji savo gyvenimą skaičiuoja dar nuo 2006-ųjų.

Mano mama turėjo siuvyklą, kurioje siuvo drabužius kitiems ženklams, o aš joje ir užaugau. Vieną dieną ji nusprendė kurti savo ženklą. Kadangi mano tėvai gyvena Smiltynėje, Neringa jiems, žinoma, ypatinga vieta.

Iš čia gimė pavadinimas – sala ir Nida – „Salanida“. Verslas sekėsi puikiai, kol kojos nepakišo ekonominė krizė. Po kiek laiko aš nusprendžiau pratęsti „Salanidos“ gyvenimą, nors tai dariau jau kitaip ir su kitokiu produktu – megztiniais. Tikiu, kad kiekvienas bandymas mus kažko išmoko. Net nepavykęs eksperimentas dažniausiai yra naudingas. „Kopa“ man buvo didelė gyvenimo mokykla, ten kasdien bendraudavau su dizaineriais ir klientais, daug modelių gimė iš įsiklausymo į jų poreikius. Juk sėkmingas gali būti tik tuomet, kai kuri ne sau, o kitam. Be to, išmokau skaičiuoti – juk dirbome su bene šimtu skirtingų dizainerių ir kas mėnesį reikėdavo suvesti šimtą sąskaitų, su visais sukomunikuoti, papildyti parduotuvės asortimentą... Man, kaip kūrėjai, tai buvo didelė ir naudinga patirtis.

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

129

– Kuo ypatingas gyvenimas Klaipėdoje? Ar čia jūros užliūliuotas gyvenimas tikrai teka lėčiau?

– Klaipėdoje jaučiuosi susikūrusi savotišką savo pasaulio burbulą. Čia viskas šalia – namai senamiestyje, vaikų darželis kitapus upės, tėvai, mano studija. Mergaitėms pas senelius labai gera, ten jos visą laiką apsuptos gamtos, žaidžia su gyvūnais, augina triušius, balandžius, vištas. Tai tobula vaikystė – gamtoje prie jūros. Persikeliame į Smiltynę ir ten nebeegzistuoja jokie telefonai – tik gamta, miškas, jūra. Kartais pasikalbu su draugais, gyvenančiais Vilniuje, ir jie prisipažįsta, kad jaučiasi kaip užsukti tarp darbo ir buities. Tada suprantu, kaip prabangiai mes čia gyvename...

Man čia užtenka džinsų, sportinių batelių ir šilto megztinio. Daugiau nieko ir nereikia. Po „Kopos“ į mano gyvenimą atėjo visiško minimalizmo etapas. Atrodo, tiesiog atsivalgiau, atsižiūrėjau į daiktus. Be to, kai namie du maži vaikai, visai nesinori būti daiktų verge: kiekvienas naujas daiktas vagia iš tavęs laiką, jėgas ir energiją – juk turi jį pakelti, sulankstyti, padėti į vietą... Atėjo laikas, kai supratau, kad noriu turėti kuo mažiau, – ir labai tuo džiaugiuosi.

Ir „Salanidą“ visada kūriau kaip lėtosios mados ženklą. Dar universitete mums buvo nuolat skiepijamos tvarumo idėjos ir vertybės. Tik daugeliui atrodė, kad sukurti sėkmingą tvarios mados ženklą yra labai sudėtinga. Tačiau šiandien matau daug ženklų, kuriems tai puikiai sekasi, ir žmonių, kuriems tai nuoširdžiai rūpi.

130

LAMŲ SLĖNIS

Studijų metais gyvendama Italijoje matydavau, kaip moterys rūpinasi, gerbia daiktus, neša savo dailiai sulankstytus kašmyrinius megztukus į valyklą. Italėms įprasta saugoti ir prižiūrėti savo daiktus, kad šie tarnautų kelias dešimtis metų. Pas mus tokios tradicijos nėra, nes niekada negyvenome ekonominio klestėjimo laikmečiu. Tad nieko keisto, kad lietuviai taip sparčiai įsisuko į greitosios mados, vartotojiškumo ratą. Man sunku patikėti, kai parduotuvėje pasikalbėjusi su jauna pardavėja suprantu, kad ji neturi supratimo apie audinių sudėtį ir drabužių priežiūrą. Jaunimas dar labai mažai žino, kas apskritai yra ta lėtoji mada. Gal todėl ir dauguma jaunų mados kūrėjų jaučiasi visiškai neužtikrinti dėl rytojaus. Tai liūdina, nes kūrybingų žmonių ir potencialo yra daug. Ir šią nišą reikia pamažu auginti. Juk šiuolaikinės technologijos suteikia visas galimybes tokiems verslams augti!

– O kaipgi ta tavo pačios svajonė išaugti iš Lietuvos rinkos?

– Tikrai, mano svajonė – su „Salanida“ išaugti į užsienio rinkas. Tačiau tam turi ir pats būti pasiruošęs – išgryninti prekinio ženklo estetiką, strategiją, kainodarą, tikslus... Tam reikia laiko, turi sukaupti žinių, patirties ir užmegzti kontaktus. Nuolat gaunu įvairių pasiūlymų, tačiau didelei plėtrai reikalinga ir investicija į gamybą, kūrybą, komandą. Nusprendžiau neskubėti, lėčiau ir kantriai augti, nes dar pati matau savo spragas.

Dėl interneto dabar pasaulis kaip ant

delno – apie pusę pagamintų megztinių siunčiu į užsienį: JAV, Australija, Skandinavija, Vakarų Europa...

Man sudėtinga dirbti Lietuvoje, nes megztiniai brangūs, o tikslinė auditorija maža. Užsienyje natūralios vilnos mezginius žmonės labiau vertina, moka juos saugoti, skalbti, prižiūrėti.

Kita vertus, pradėti savo verslą čia, Lietuvoje, paprasčiau – pakanka minimalių lėšų. „Salanidą“ pradėjau beveik tuščiomis, investavau tik į gerus itališkus siūlus ir rankinę mezgimo mašiną. Pradžioje norėjau, kad visi megztiniai būtų megzti rankomis.

Pirmąjį megztuką man numezgė močiutė. Skambina ir sako: „Gabriele, kažkoks skuduras išėjo, nei šis, nei tas...“ Pamačiau tą „skudurą“ ir supratau, kad būtent tokių megztinių ir noriu! Pradėjau ieškoti moterų, kurios man megztų. Lietuvoje iš tikrųjų labai daug vyresnio amžiaus moterų, turinčių auksines rankas. Be to, mezgėjos turi labai geras galvas – juk mezgant tenka skaičiuoti kiekvieną akį, kiekvieną eilutę, tai lyg programuotojo darbas, privalai visąlaik išlikti aštraus proto. Bet išbandžiusi gal dešimt moterų supratau, kad visos jos mezga skirtingai ir rezultatas niekada neišeina vienodas. Tad pamažu pradėjau dairytis mezgyklų, kol galiausiai susipažinau su Ilona. Iki šiol dirbame kartu, ji ir yra numezgusi beveik visus „Salanidos“ megztinius. Kartais mes net neįvertiname, koks svarbus kitų žmonių palaikymas ir tikėjimas tavimi. Išsilaikyti savame versle reikia daug stiprybės, ir tie, kurie šalia, – patys svarbiausi.

Nuotraukos: Raimonda Vyšnia Modeliai: Marius Lucka, Gabija Starkutė

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

– Ar tu pati dar mezgi savo malonumui?

– Daugiau mezgiau, kai mano mergaitės buvo mažesnės. Iš tiesų daug metų gyvenau fanatikuodama darbu. Mezgiau ir rankomis, ir mašina, naktim sėdėdavau pintereste, su draugais susitikusi kalbėdavau apie darbus...

Dabar jaučiuosi persisotinusi, tad atėjo toks etapas, kai stengiuosi darbus palikti darbe. Ir to reikia išmokti!

– Kas šiandien formuoja tavo estetiką, kas tave įkvepia?

– Pastaruoju metu, kaip jau minėjau, mane žavi minimalizmas – mažiau, bet kokybiškiau. O tada ir laiko lieka daugiau. Man visada patiko natūralumas, žemiškos spalvos.

Ko gero, mano estetiką formuoja vieta, kur užaugau ir gyvenu. Daug išmokau ir iš mamos – ji visada mokėjo sukurti jaukią aplinką ir atmosferą. Augau jos siuvykloje, kartu keliaudavome po parodas. Buvau septyniolikos, kai su ja mėnesį praleidau Niujorke, dirbau „showroome“ Paryžiaus mados savaitėje.

Manau, su mama turime daug panašumų.

Niekada nesu jos mačiusi vilkint kostiumėliu, ji labai bohemiška moteris, laisva asmenybė.

Coco Chanel sakė, kad klasika yra maža juoda suknelė, – o aš sakau, kad mano srityje klasika yra didelis pilkas megztinis.

– Ar tavo dvynės Andrėja ir Noana taip pat vilki tik pilkus megztukus?

– Stengiuosi joms nepiršti savo estetikos, nors abi turi po vieną „Salanida“ megztuką ir noriai jį nešioja. Jos identiškos dvynės, tačiau niekada nesiekiau, kad rengtųsi vienodai.

Sakydavau – juk ir mes su tėčiu vienodai nesirengiame. Tiesa, jos ir pačios niekada nenorėjo nei vienodų drabužių, nei žaislų. Skatinu jų individualizmą – juk dvyniai ir taip labai tapatinasi vienas su kitu.

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

143

Ko reikia, kad projektas būtų pastebėtas? Kad kruopščiai suplanuotos erdvės, atidžiai parinktos medžiagos, detalės ir spalvų tonai taptų ne tik šeimininkams miela vieta, tačiau ir apdovanojimo vertu darbu? Kalbamės su UAB „Knauf “ organizuoto konkurso „Sausa statyba architektūroje“ nugalėtojais, pakvietusiais mus pasidairyti po tris skirtingas, bet charakteringas ir kultūra, istorija bei gamtos dvasia alsuojančias erdves.

TOBULŲ ERDVIŲ PAIEŠKOS

144

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

145

MODERNŪS SENŲJŲ ERDVIŲ SKAMBESIAI Nuotraukos: Edvinas Ganusauskas Pavadinimas: Centrinių „Litexpo“ rūmų rekonstrukcija Autoriai: Rolandas Palekas, Bartas Puzonas, Alma Palekienė, Dalia Uogintė, Radvilė Samackaitė

Pagrindinė centrinių „Litexpo“ rūmų rekonstrukcijos idėja gimė analizuojant dar 1980 m. Edmundo Stasiulio suprojektuotų rūmų erdves.

Architektas Rolandas Palekas su komanda pasiūlė pastatą rekonstruoti išsaugant visas vertingas jo savybes. „Rekonstrukcijos metu rūmų erdvės buvo išplėstos į miško pusę. Šis sprendimas erdves išlaisvino ir leido sukurti daugiau jų panaudojimo galimybių nei iki šiol – kultūriniams, sportiniams renginiams, koncertams“, – pasakoja Rolandas.

146

LAMŲ SLĖNIS

Rekonstruojant pastatą atsižvelgta ir į praeities bei dabarties draugystės išsaugojimą: norėdama pasiekti šį tikslą, kūrėjų komanda konsultavosi, sprendimus derino ir su pačiu pastato autoriumi Edmundu Stasiuliu. „Mūsų kaip architektų komandos tikslas – atsiriboti nuo savo kūrėjų ego ir visomis išgalėmis pasistengti atgaivinti puikų moderniosios architektūros pavyzdį, išlaikyti jo pirminę struktūrą,

medžiagiškumą, stilių ir, svarbiausia, dvasią.“ Vienas projekto iššūkių – 1980 m. statyba. Projekto autoriai pasakoja atradę daug nukrypimų nuo dokumentuose aprašyto projekto. „Rekonstrukcijos metu suradome nemažai siurpri-

zų, kurių pamatyti tikrai nesitikėjome.

Dėl jų nuolat koregavome ir prie esamos situacijos taikėme renovacijos projektą.“ Nors projekte buvo išlaikyti kai kurie senieji paviršiai – atnaujintas teracitinis tinkas su žėručiu, pasta-

te anksčiau naudotos ir dabar vėl populiarėjančios mozaikinio betono grindys, – jame esama ir naujų šiuolaikinių sąskambių: nepabijota subtilių XXI a. detalių, pavyzdžiui, atvirų juodų industrinio stiliaus ortakių.

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

151

MIŠKAS UŽ LANGO

Nuotraukos: Norbert Tukaj Pavadinimas: „The Greywall“ Autoriai: „YCL studio“ komandos nariai Tomas Umbrasas, Aidas Barzda, Tautvydas Vileikis, Rokas Kontvainis

Šiuolaikiškai keturių asmenų šeimai sukurto projekto „Greywall“ teritoriją supanti betoninė siena tapo esmine vidinės interjero struktūros dalimi. Pilka siena menamai skrodžia visą namo vidų ir sukuria vieną nedalomą dizaino ansamblį.

Vienas iš projekto architektų Aidas Barzda pasakoja, jog įėjimas į namą yra suprojektuotas antrame aukšte – dėl to teko suformuoti aiškų kelią, nurodantį svečiams, kaip patekti į bendrą namų erdvę. Būtent pilka spalva ir tapo taku, jun-

152

LAMŲ SLĖNIS

giančiu antrame aukšte esantį prieškambarį su pagrindine pirmame aukšte įsikūrusia svetainės erdve. Šviesūs paviršiai ir šilta medžio tekstūra žymi privačią antrojo aukšto erdvę – vaikų kambarius, vonios kambarį ir didįjį miegamąjį.

„Pirmą kartą atvykus į teritoriją užvaldė neįtikėtinas jausmas – aplink visiška ramybė, girdėti tik medžių ošimas, paukščių balsai. Atrodo, miestas tapo tik kažkur toli už horizonto be-

sislepiančiu prisiminimu“, – prisimena Aidas. Pasak jo, pats gražiausias namų paveikslas ir svarbus viso interjero akcentas – tai visai čia pat, už namų langų, esantis miškas su visais

savo gyventojais. Milžiniški langai it meno kūriniai kasdien keičia interjero nuotaiką, būtent dėl to klientams pasiūlyta santūri spalvų paletė – balti, pilkšvi ir šviesaus medžio tonai.

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

159

ESTIŠKOS KULTŪROS NAMAI

Nuotraukos: Arp Karm Pavadinimas: Estijos nacionalinis muziejus Autoriai: Lina Ghotmeh, Dan Dorell, Tsuyoski Tane

Daugiau nei prieš šimtmetį Tartu įkurtas Estijos nacionalinis muziejus tarnauja kaip estiškos kultūros ir istorijos namai. Milžiniškas beveik 34 tūkstančių kv. metrų plotą užimantis muziejus skatina estus atrasti savo tautinę tapatybę ir ugdo pasididžiavimą savo šalimi.

Pasak projekto kūrėjų, pagrindinė šio pastato užduotis – saugoti ir plėtoti Estijos kultūrą bei istoriją. Projektuodama muziejaus erdves, architektų komanda siekė sukurti senųjų tradicijų, naujų tikslų ir įtraukiančių šiuolai-

160

LAMŲ SLĖNIS

kinių idėjų draugystę. Pastatą jie kūrė galvodami apie bet kuriai amžiaus grupei patrauklią, įdomią ir vienijančią erdvę.

Pagrindinėse erdvėse naudotas betonas, stiklas ir plienas, juos papildo medžio detalės. Neutrali spalvų paletė, šilti mediniai akcentai pasirinkti neatsitiktinai – tam, kad neblaškytų minčių ir leistų kuo geriau sukoncentruoti dėmesį į mu-

ziejuje eksponuojamus darbus. „Tai projektas, kurio Estija laukė nuo pat valstybės įkūrimo. Pagrindinis šio projekto tikslas – sukurti viešiems renginiams, parodoms, pasirodymams, mokymuisi atvirą erdvę. Tai

susibūrimų ir bendravimo vieta, skatinanti žmones būti kartu ir švęsti kartais džiaugsmingą, o kartais skaudžią mūsų šalies istoriją, – mintimis dalijasi pastato architektai. – Nėra tautų, neturinčių savo kultūros ar is-

torijos. Jos sudaro reikšmingą tautinės tapatybės dalį, nulemia tautų bruožus ir paaiškina, kodėl tam tikra tauta yra tokia, kokia yra. Muziejus – it estiškos kultūros namai, skatinantys mylėti ir džiaugtis šalies kultūra ir istorija.“

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

165

Gipsas yra labai įvairialypis: tai natūrali, gamtoje randama medžiaga, kurios panaudojimo spektras ypač platus – medicina, menai, statybos...

VILDA BOJARŪNĖ UAB „Knauf“ rinkodaros vadovė

Ilgametės tradicijos Konkursas „Sausa statyba architektūroje“ turi ilgametes tradicijas. Šiemet jis organizuotas jau septynioliktą kartą, o nuo pirmojo konkurso, kurį pradėjo UAB „Knauf“ Lietuvoje įkūrėja Aelita Bundonienė, praėjo jau 20 metų. Tai solidus skaičius, parodantis, kad konkursas reikšmingas Lietuvos

166

LAMŲ SLĖNIS

architektų bendruomenei.

Nuo pat konkurso pradžios pagrindinis jo tikslas buvo ne tik apdovanoti geriausius Baltijos šalių architektus ir projektuotojus, kurie savo kuriamuose projektuose išradingai panaudojo gipskartonio sprendimus, bet ir paskatinti juos nuolat ieškoti naujų šios statybinės medžiagos panaudojimo būdų.

Plataus panaudojimo medžiaga Statybinės medžiagos daugeliui gali atrodyti nyki tema. Visgi gipsas ir iš jo gaminami produktai yra ypatingi. Pats savaime gipsas yra labai įvairialypis: tai natūrali, gamtoje randama medžiaga, kurios panaudojimo spektras ypač platus – medicina, me-

nai, statybos... Naudojant gipsą pastatams galima sukurti nuo primityviausių iki ypač sudėtingų širdį džiuginančių sprendimų. Tačiau, svarbiausia, gipsą paprasta pritaikyti, tad net sudėtingiausios architektūrinės idėjos naudojant gipskartonį gali būti įgyvendinamos lengvai.

Akustinio komforto svarba Šiais metais konkurse pagrindinis dėmesys buvo skirtas gipskartonio akustinėms savybėms. Pasaulyje, kuriame nuolatinis skubėjimas tapo norma, žmogus vis dažniau ieško kokybės ir komforto, o gera akustika yra viena iš pagrindinių komforto sudedamųjų dalių. Kai ji gera, jos nepastebime, tačiau esant prastai akustikai, tai iškart paveikia mūsų savijautą. Deja, mus supančio triukšmo greitai nepakeisime, viskas yra architektų rankose – kurdami patalpų akustinį komfortą kiekvienas iš jų gali prisidėti prie mūsų gyvenimo kokybės gerinimo, kartu tapdami ir savo projektuojamų pastatų kompozitoriais.

Konkurso nugalėtojai Trys pagrindiniai šių metų konkurso nugalėtojai buvo apdovanoti už architektūrinius sprendimus, profesionalų jų įgyvendinimą ir tinkamą gipskartonio sistemų integravimą į bendrą architektūrinį konceptą. Darbų kiekis šiais metais buvo itin gausus, buvo sunku išrinkti tik 3 pagrindinius laimėtojus, todėl siekiant motyvuoti dalyvius įsteigtos 4 papildomos nominacijos. Tarp jų – tokie projektai kaip Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos mokomojo korpuso rekonstrukcija (G. Privedienė, V. Mekas, E. Zaveckienė), „Trečiasis „Wix. com“ biuras“ (D. Kudin, L. Malcaitė, R. Kazėnaitė, L. Galinytė), „Paula Stradina klinikinė universitetinė ligoninė“ Latvijoje ( J. Norde, V. Sarma, G. Grikmane) ir „Green Hall 2 vestibiulis“ (E. Šimeliūnas, G. Šveikauskas, R. Paternina).

Tikime, kad šis konkursas ir toliau įkvėps kūrėjus ne tik kurti įspūdingus pastatus, bet ir naudoti kokybiškas medžiagas bei ieškoti naujų jų panaudojimo sprendimų.

LAMŲ SLĖNIS

167

Su prieš pusantrų metų į Vilnių atvykusia keramike, studijos „ELEMENTA keramika“ įkūrėja AURELIJA KOERFER susitikome vienoje Užupio kavinukėje. Į pokalbį ji atsinešė ir keletą savo kurtų indų: „Gali pasakoti vaizdžiausias istorijas, tačiau keramiką iš tikrųjų pajusi tik ją liesdamas.“

GAMTOS ĮKVĖPTA KERAMIKA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Ryšys su Lietuva Nors gimiau ir augau Vokietijoje, save visada laikiau lietuve. Kartais sunku apibūdinti tą jausmą, bet visad jaučiau trauką šiam kraštui. Mano tėvai yra lietuviai, todėl kiekvienas vasaros atostogas praleisdavau Lietuvoje, sodyboje pas močiutę – atmintyje esu išsaugojusi labai gražių lietuviškos gamtos prisiminimų.

Turiu giminaičių Lietuvoje, Vokietijoje, JAV, aštuonerius metus esu gyvenusi Belgijoje, Antverpene, studijavau Didžiojoje Britanijoje, su

168

LAMŲ SLĖNIS

rimas bus mano darbas. Tai nėra tiesus kelias, jam reikia daug praktikos ir žinių. Kartais sutikusi keturiasdešimtmetį keramiką išgirstu, jog jis vis dar mokosi. Tad ir aš šiuo metu ieškau savo kelio, noriu tobulėti.

Nuo mažens žinojau, kad mano kelyje bus kūrybos. Lankiau meno mokyklą, man visada buvo svarbu prisiliesti prie medžiagų, kurti rankomis.

Išvažiavusi studijuoti 3D dizaino į Didžiąją Britaniją išbandžiau tris maPažintis su terijas – medį, metalą ir molį. Nors iš keramikos menu pradžių buvo labai sunku, keramika Nebuvau tikra, kad keramikos kū- mane traukė labiausiai. šeima daug keliavau po Skandinaviją, į meno bienales Italijoje. Keliaudama ir gyvendama svetur įgavau pasaulietiškumo, tačiau tas nepaaiškinamas namų jausmas paskatino savo keramikos bazę kurti būtent čia, Vilniuje. Lietuviškoje gamtoje aš atsigaunu, pakraunu sielą gamtos energijos.

LAMŲ SLĖNIS

169

Lietuviško identiteto paieškos Baigusi mokslus nusprendžiau gilinti savo keramikos žinias praktikuodamasi Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje – išvykau gyventi pas keramikos meistrus į namus ir ten iš jų mokytis. Buvo įdomu pamatyti, kaip žmonės gyvena su savo amatu.

Studijuodama savo identitetą atradau Lietuvos kultūroje, supratau, kad Lietuvai jaučiu nepaaiškinamą trauką. Čia aš kaip niekur kitur jaučiuosi namuose. Mes turime labai gražius tautinius, folkloro raštus.

Man labai svarbus kūrybos autentiškumas, artimas ryšys.

Keramikos studija Studiją „ELEMENTA keramika“ apibūdinčiau kaip urbanistinę, daugiafunkcinę keramiką su lietuvišku, moderniu „rustic“ pojūčiu. Pažvelgęs ir palietęs pajusi, jog visi indai pagaminti rankomis. Neretai žmonėms mano darbai asocijuojasi su Japonijos Vabi Sabi (liet. kuklus paprastumas) keramika. Savo originalumo semiuosi būtent iš lietuviškumo.

Pradėdama savo veiklą čia, Vilniuje, noriu parodyti, kad Lietuvoje yra puikių galimybių kurti ir sudominti pasaulį lietuviška keramika. Norėtųsi sukurti artimą keramikos bendruomenę, kurią jungtų ne tik pardavimo siekis, bet ir šiltas bendrumo jausmas.

170

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

173

Įkvėpta gamtos

vas jaučiu laisvę. O kartais kuriu net išlaikydama savo autentiškumą. su trimis skirtingomis molio rūšiViduje aš – gamtos vaikas. Jūra, mis! miškai, kalnai ir ledynai... Tai mano Prisilietimo poreikis įkvėpimai. Keliaudama mėgstu fotografuoti tekstūras, o po to jas atkar- Modernus lietuviškumas Kadangi dirbu rankomis, man labai toti kurdama glazūras. svarbus prisilietimas prie daiktų. MėgsPati maišau savo glazūras. Man Man patinka organiškos formos, tu jūrą, todėl turiu sukaupusi didelę labai patinka žaisti su spalvomis, nors jos ne visada būna tiesios ar si- kriauklyčių ir akmenukų kolekciją – kai kaip tapytoja bandau maišyti skir- metriškos. Norisi, kad jaustųsi abs- norisi įkvėpimo, užtenka į juos pažiūtingas spalvas, su teptuku kurti tam trakti indo forma. Kitiems šis netobu- rėti, prisiliesti. Man patinka grūdėti patikrus raštus. Turiu gal tris šimtus lumas gali nepatikti – bet man patin- viršiai – kai paėmusi objektą į rankas skirtingų savo kurtų glazūrų pavyz- ka netobuli, nenugludinti dalykai. No- galiu jį pajausti. Kiekvieną brūkšnelį džių. Nebijau eksperimentuoti: tai riu skleisti modernaus „rustic“ stiliaus ant savo indų įspaudžiu rankomis. procesas, kuriame reikia ieškoti, at- idėjas, parodyti, kaip jas galima sudeTačiau man taip pat svarbu gaminrasti savo glazūras ir spalvų derinius. rinti su lietuviškumu. Esu išbandžiu- ti funkcinę keramiką. Skulptūriniai ir Kai įsigyji jau pagamintas komerci- si ir senąją lietuvišką raugo keramiką meniniai objektai, indai turi būti nių spalvų glazūras, pranyksta noras – norisi parodyti, kad Lietuvoje kuria- funkcionalūs – tokie, kad galėtum eksperimentuoti. Pati kurdama spal- ma keramika gali atrodyti šiuolaikiškai naudoti kiekvieną dieną.

174

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

Kūryba rankomis Rankų darbas, ypač užsienyje, šiuo metu išgyvena atgimimą. Didmiesčių žmonės savyje ieško gamtos. Juk mes visi, nors ir gyvename mieste, esame gamtos žmonės. Tad natūralu, kad namuose norisi turėti rankomis kurtų dalykų, – visuose namuose kambariniai augalai, gėlės ir rankų darbas apšildo širdį. Net vaikštinėdama mieste vis dažniau atrandu vietų, kur galima rasti rankų darbo puodelių.

Man labai svarbu, kad indas skleistų šilumą. Kai visa šeima per Kalėdas ar Velykas susirenkame prie vieno stalo, net pačios paprasčiausios salotos atrodo daug skanesnės iš rankų darbo indų!

Drąsa neprarasti lietuviškos tapatybės Pradėti šį naują savo kūrybos etapą Lietuvoje man buvo iššūkis, į kurį vedė noras nepamiršti savo lietuviškų šaknų. Man buvo svarbu neprarasti savo lietuviškos tapatybės, parodyti, kad ir Lietuvoje galima užsiimti savo amatu. „ELEMENTA keramika“ dabar žengia pirmuosius žingsnius, o apie savo patirtį čia ir Lietuvą galiu kalbėti vien tik gera.

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

185

Tranki muzika, laisvi potėpiai, trykštanti energija nėra tradicinės kaligrafijos požymiai, tačiau būtent jie išgarsino japonų kaligrafę AOI YAMAGUCHI visame pasaulyje. Kilusi iš Hokaido salos, šiuo metu Aoi gyvena ir dirba Kalifornijoje, o meilę kaligrafijos menui stengiasi įskiepyti ir jaunajai kartai.

KALIGRAFĖS GYVENIMAS TARP DVIEJŲ POLIŲ Tekstas: Justė Bakutytė

Pasak Aoi, ji nuo mažens buvo linkusi į menus, mėgo piešti, tapyti. Tad kai mama nuvedė šešiametę mergaitę pas vietinį japonų kaligrafijos meistrą Zuihi Sato, ji netruko įnikti į šį daug vidinės disciplinos ir pasišventimo reikalaujantį meną. „Meistras Sato buvo labai griežtas, tačiau labai nuoširdus mokytojas. Jo įgūdžiai buvo neprilygstami, viskas, ką jis sukurdavo, būdavo tobula ir harmoninga. Mano pagarba meistrui Sato buvo beribė ir aš be galo norėjau tapti kuo panašesnė į jį. Bandžiau kopijuoti jo kūrinius, sekiau jo raštų kontūrais, tačiau mano darbai visad išeidavo kiek didesni, kreivesni ir mažiau subalansuoti…“ Pirmosios nesėkmės neatbaidė jaunutės Aoi nuo tradicinės Japonijos

186

LAMŲ SLĖNIS

kaligrafijos. Ji ir meistras Sato toliau dirbo kartu tobulindami jos techniką ir, vos sulaukusi keturiolikos, Aoi tapo pripažinta kaligrafijos pameistre.

Pati menininkė kaligrafijos mokymąsi prilygina karatė: „Turi pereiti labai daug rangų, kol pasieki juodąjį diržą“, – teigia ji.

Tvirtas ryšys tarp meistro ir mokinės buvo viena iš priežasčių, paskatinusių Aoi ir toliau užsiimti kaligrafijos menu. Tik gavusi pameistrės titulą, ji paskambino meistrui Sato, kuris ją pasveikino ir pridūrė, kad dabar jos įgūdžiai yra pripažinti ir ji turinti tęsti savo veiklą: „Šiuos jo žodžius aš prisimenu iki dabar. Jis privertė mane suprasti, kad tai, ką moku, yra neįtikėtinai vertinga, tad turiu dalintis savo turtu su kitais.“

Aoi pasišventimas kaligrafijai buvo akivaizdus: kai jos bendraamžiai ėmė kreipti dėmesį į jaunatviškas pramogas, mergina toliau žygiavo vaši popieriumi ir sumi rašalu nuklotu keliu. Tačiau tradicinės japonų kaligrafijos rėmai netruko tapti per ankšti – Aoi norėjo atrasti savo balsą, savo stilių, inovuoti ir modernizuoti šį šimtmečius skaičiuojantį meną, kaip kadaise tai darė avangardinės kaligrafijos tėvu vadinamas Hidai Tenrai. „Japonijos kaligrafija nėra tik gražiai užrašytos raidės. Pats terminas šodo (shodō) yra sudarytas iš dviejų simbolių, reiškiančių „rašyti“ ir „kelias“. Tai rašymo menas, apimantis dvasinį ir protinį ugdymą, savęs ieškojimą ir gebėjimą perkelti savo vidinę būseną ant balto popieriaus lapo.

“Life” (2010)

LAMŲ SLĖNIS

187

Vadovaudamasi šiais principais aš nutariau priimti savo dvilypumą ir kurti kaligrafiją, kuri tiestų tiltus tarp tradicijos ir modernumo. Aš nepaprastai gerbiu tradicinę Japonijos kaligrafiją ir pamatą, kurį ji suformavo manyje, tačiau man svarbu, kad mano kuriami darbai būtų tikslus mano pačios atspindys. Aš privalėjau rasti būdą sujungti šiuos du vienas kitam prieštaraujančius elementus.“ Atsakymai į viduje kylančią įtampą palaipsniui atėjo Aoi persikėlus gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas.

Svetima šalis, svetimi papročiai ir japoniškos kultūros ilgesys privertė menininkę ieškoti tokių saviraiškos būdų, kurie ne tik tenkintų jos savirealizacijos poreikius, bet ir šviestų visuomenę japonų kaligrafijos klausimais. „Kai atsikėliau gyventi į JAV 2004-aisiais, Japonijos kaligrafija ten nebuvo populiari – nors San Franciske ir gyvena itin didelė Azijos išeivių bendruomenė. Didesnis dėmesys ten tada buvo skiriamas kinų kaligrafijai, o japonų kaligrafijos pavyzdžių galėdavai pamatyti nebent suši restoranuose.

Apskritai, amerikiečiai į japonų kultūrą žiūrėjo gana paviršutiniškai.

Jie būdavo girdėję apie tokius dalykus kaip animė, manga, sumo ir panašiai, tačiau nesivargindavo sužinoti apie jų istoriją, dvasinius procesus, motyvus,

188

LAMŲ SLĖNIS

slypinčius už šių meno šakų. Aš norėjau praskleisti tą širmą, parodyti savo darbo procesą ir pakviesti žmones jame dalyvauti.“ Būtent šie žmonės buvo raktas, padėjęs Aoi atrasti save. Yamaguchi iškeitė privačios studijos intymumą ir patogumus į viešumoje vykdomus tarpdisciplininius kaligrafijos pasirodymus.

Kaligrafijos rašymas jau savaime yra labai performatyvus procesas: tai meditacija, poezijos kūrimas, priemonių paruošimas (sumi tušo lazdelių malimas ant suzuri akmens), teptuko mirkymas, rankos mostas prieš pradedant rašyti – ši ceremonija dažniausiai likdavo už uždarų durų. Tačiau Aoi pasirinko atverti kaligrafijos paslaptis plačiajai visuomenei. Renginių metu ji pasineria į meditacinę būseną ir rašo poeziją nestandartinio dydžio teptukais ant popieriaus, drobės ar kitų medžiagų. Yamaguchi kūryba jungia tapybą, šokį, muziką ir teatrą, taip suteikdama kaligrafijos menui trečią dimensiją. „Ilgą laiką dvejojau, ar mano pasirinkimas nėra šventvagystė. Ar mano bandymas sumoderninti šią meno formą nereikš, kad išdaviau tradicijas, apleidau mokytojo Sato man įdiegtas vertybes.

Bet, kaip ir minėjau, kaligrafijoje itin svarbus savęs atradimas, pasitikė-

jimas savimi. Bet kokia dvejonė tampa akivaizdi, kai juodas tušas paliečia baltą popieriaus lapą. Rašantysis turi susilieti su simboliu, kurį jis ar ji rašo, – jei aš rašau žodį „vandenynas“, turiu vandenynu ir tapti.“ Rašymas viešumoje, stebint žiūrovams, taip pat išmokė Aoi priimti netobulumus ir suprasti, kad ne viskas gyvenime pasiduoda mūsų kontrolei.

Tradicinė japonų kaligrafija moko siekti tobulybės, preciziškumo, o Yamaguchi praktikoje netikėtumai yra neišvengiama ir netgi laukiama proceso dalis. „Rašydama ant didelės drobės negaliu nuspėti, kur nutikš tušo lašeliai, ar kuris teptuko plaukas nenubrėš neplanuotos linijos… Tai ir yra grožis!

Aš nežinau, kas yra tobulybė. Tai, kas tobula man, gali atrodyti visiškai netobula kitiems. Mano manymu, menininkas turi turėti viziją ir stengtis kaip galima labiau prie jos priartėti. Galutinis rezultatas, net jei ir netobulas, rodo menininko pėdsakus, jo kelionę ir sukurtuose darbuose įprasmina jo esybę.“ Aoi teigia, kad pasitikėjimo savimi jai itin įkvepia ir darbas su vaikais. Jų tyrumas, nebijojimas klysti, nežabotas pasitikėjimas savimi yra savybės, kurių reikia ne tik geram kaligrafui, bet ir kiekvienam mūsų – kasdieniame gyvenime, darbe ir kūryboje.

Nuotraukos: Vivian Sachs, Tomo Saito

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Akko Terasawa

Aoi Yamaguchi ir kitų įstabių kūrėjų sutiksite netikėtos Japonijos kultūros festivalyje „nowJapan“. Festivalis vyks rugsėjo 8–9 d. Vilniuje. „nowJapan“ – didžiausias Japonijos kultūros festivalis Baltijos regione (ir Lenkijoje, Ukrainoje bei Baltarusijoje), skatinantis naujas kultūros formas ir kultūrinį turizmą, pristatantis tradicinius amatus, scenos menus ir kūrybines kolaboracijas. „nowJapan“ – tai japonų kultūros švyturys, kasmet aplankomas daugiau kaip 8000 žmonių: nuo užsienio svečių iki kultūros gurmanų. Šį ir kitus straipsnius apie Tekančios Saulės šalį rasite

www.nowjapan.lt/japonijospuslapis

LAMŲ SLĖNIS

191

Maistas miške. Food in the Wood. Jaučiate skirtumą? Tą mažytį paslapties niuansą, kuris įstringa ausyse, kai išdainuoji anglišką pavadinimą? Akimirkos virptelėjimą tarp senų eglių, kai pamatai žydinčioje pievoje įsitaisiusį pilką namą atvirais langais? Miško kvėpavimo, vidurvasario žolynų aistros prisodrintas oras jame susimaišo su aromatais iš malkomis kūrenamos krosnies. Ir nėra geresnio šeštadienio nei pilna krūtine visu tuo kvėpuoti, sėdėti prie stalo su namelio šeimininkais GRETA ir MANTU MOTIEJŪNAIS, valgyti jų paruoštą maistą ir juoktis.

MIŠKO SKONIS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Per balas su Greta einame į daržą.

Molyje slysta mano sportbačiai, o daržo šeimininkė stypčioja ant stilingų storapadžių basučių. „Kaime tai geriausias apavas“, – sako Greta ir mudvi braukiame džinsų apačiomis nulytą žolę. Pieva šalia svaiginančiai kvepia, o kuo artyn daržas, tuo kvapą labiau permuša pomidorai ir darže želiantys prieskoniai. „Niekada nežinau, ką veikti su ta agurkle“, – skundžiuosi, o mano palydovė pro agurkles veda tolyn, kur tankiai želia mėlynosios bulvės ir burokėliai. „Žinau, žinau, žolių priaugę, – mosteli ranka, – bet ravėti nėra kada, mums čia svarbiau, kad dar-

192

LAMŲ SLĖNIS

žovės klestėtų, o ne švarios lysvės.“ Netrukus rasotos gėrybės iš slėnio krepšiuose keliauja ant kalno. Gražiai sau sugula elegantiškai pilkoje virtuvėje, džiugindamos akis ir priversdamos aikčioti fotografę. Pagalvoju: kažin, ar Gretai pavyktų jas taip gražiai išdėlioti, jei ne jos profesija – interjero dizainerė. Ir pati virtuvė – jos nuopelnas. Lygiai kaip ir į senas pušis atsisukęs, žaliais obuoliukais dubenėliuose papuoštas valgomojo stalas. O ir patį namelį suprojektavo Greta.

Statė ne ką kitą, o modernų restoraną miške. Tokią abu turėjo idėją. Tačiau iki jos reikėjo užaugti.

Restoranas miške Gretai ir jos vyrui, virtuvės šefui Mantui, nenukrito tarsi iš dangaus. Vilniaus centre, namelyje su bokšteliais prie Žaliojo tilto, jiedu anksčiau turėjo restoraną. Kai prasidėjo pastato rekonstrukcija „Kalvarijų 1“ teko uždaryti. Greitai, per mėnesį. Tada atsirado naujas restoranas – „Bure Nr. 1“. Tai šeimos verslas, kurį kūrė patyręs restoranų vilkas – Mantas, kurį laiką dirbęs restorane Londone. Karjeros laiptais jis ten kilo greitai – nuo pagalbinio darbininko iki vadovo. Grįžęs į Lietuvą, į restoranų verslą įsisuko čia. „Tiesą sakant, daugiau nieko ir nemoku daryti“, –

LAMŲ SLĖNIS

193

prakaitą virtuvėje braukia Mantas.

Kalbėti į diktofoną, atrodo, jam tūkstantį kartų sunkiau nei šauti seliavas į karštą krosnį.

Jiedu prisimena dieną, kai Mantas pasiūlė: „Kurkime restoraną čia, Bradeliškėse“. Gretai vyro idėja pasirodė visiškai beprotiška – negana, kad ją atviliojo į Neries regioninį parką gyventi, – kas važiuos į restoraną miške? „Ir tik jau ne restoraną!“ – tada ji pasakė, nes, dievaži, atrodė, kad šito verslo jau yra gerai atsikandę. Net rūgštu.

Tačiau į laisvę miškuose paleista mintis buvo stipri. Kas žino, gal ją dar labiau sustiprino aplinkui augantis šimtametis ąžuolynas. Mintis Gretą glostė, jaukinosi, kol apraizgė visiškai.

Tada jie pradėjo statyti namą. Greta jį pati suprojektavo, kruopščiai apgalvojo, kur žvelgs kiekvienas langas, kur eis keliukas per mišką, net senojo putino statybininkams liepė šiukštu neliesti. Ir jai tikrai svarbu, kaip jie čia visi gyvena ir kaip priima savo svečius. Ši moteris ne iš tų, kurie nusileis su prabangiu automobiliu atvykusiems svečiams, norintiems privažiuoti iki pat restorano durų. Ne, tie tegu kaip ir kiti eina žvyro takeliu pro senąjį ąžuolą. Nes juk kas norės sėdėdamas prie stalo žvelgti ne į mišką, o į šalia stovinčius automobilius? „Niekada nesupratau, kodėl esu būtent čia, – garbanas kresteli Greta.

– Viena draugė man taip paaiškino: atsikraustei čia gyventi, kad atidarytumei šį nuostabų restoraną miške.

Gal ji ir teisi...“ Mantas abejonių, ar renkasi teisingą kelią, niekada neturėjo. Kur kas baisiau jam būtų buvę savo restorane

194

LAMŲ SLĖNIS

mieste gaminti dienos pietus ir vis įrodinėti svečiams, kad salotas jie ruošia iš savo darže užaugintų daržovių. „Iš kur esate tikri, kad jos ekologiškos?“ – kartais jiems paklausus nusvirdavo rankos. „Nėra nieko baisiau nei gaminti maistą be meilės“, – sako jis.

Meilė čia sklando ore. Ir kai Mantas pasitinka savo svečius, kai ruošia jiems vėsų, ką tik nuskintų juodųjų serbentų gėrimą, ir kai meta puodan cukinijų žiedus ar į vynuogių lapus suka ką tik iš Lietuvos ežerų atkeliavusią seliavą. Su meile parinkti indai, šiek tiek meilės keliauja ir į krosnį kartu su malkomis. Turbūt suskydau, bet gera čia. Tiesiog. „Nebūtų meilės, to nejausčiau“, – pagalvoju.

Apie sunkumus Greta ir Mantas nekalba, tačiau ir kvailiui aišku, ką reiškia statyti namą regioniniame parke. Jau vėliau, kai diktofonai išjungti, Greta prisimena filmų apie vergovę vertą sceną – traktorius į kalną velka statybinių medžiagų prikrautą sunkvežimį, Mantas iki pusės nuogas, visas molinas klampoja paskui. „Viskas, ką sugalvojame, mums visada pavyksta, tik visada sunkiai: nebūna taip, kad spragtelėjai pirštu ir yra. Ne, energijos visada daug įdėdavome, bet gal tada tas dalykas ir brangesnis pasidaro?“ – svarsto. Šiandien jiedu jau visai neabejoja, kad pasirinktas kelias yra teisingas.

Tai patvirtina ne tik čia važiuojantys lietuviai, bet ir japonai, besilankstantys kiekvienam pakelės medeliui, kiekvienam retesniam augalui, iš Norvegijos atvykę restoranų šefai ir visi, kurie ieško kitokio potyrio. „Kaimo sodybų Lietuvoje yra daug, jos visos

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

197

panašios – o mes norėjome dirbti kitaip, tarsi išsiaiškinti, ką į kaimą gyventi išvykęs nori valgyti modernus miestietis. Idėja tokia ir buvo: kad vidury Lietuvos miškų galėtumei jaustis tarsi geriausiame Šveicarijos restorane. Greičiausiai mums pavyko ją įgyvendinti, nes išvykdami žmonės mums apie tokį jausmą pasakoja“, – džiaugiasi Greta. Į miestą, beje, ir ji, ir Mantas ištrūksta kone kasdien – Greta važiuoja susitikti su savo užsakovais, kuriems kuria interjerus, Mantas, kaip ir buvo prisižadėjęs, sąžiningai kiekvieną rytą į mokyklą veža tris savo sūnus – Vakarį, Kajų ir Matą. „Per septynerius metus, kai čia gyvename, man į mokyklą vaikus teko vežti gal tris kartus“, – juokiasi Greta.

Kol kalbamės, jaunėlis, dešimtmetis Matas, suka ratus aplink tėtį. Šešiolikmečio brolio draugams, kurie liko savaitgalį nakvoti, jis gamina picą. Tešlą jau užmaišė, liko tik pagaminti padažą. „O kokių turime ingredientų?“ – pasiklausia. O tėtis kantriai aiškina.

Naujiena, kad teks kraustytis į kaimą, berniukų nenudžiugino. Tačiau šiandien prie gyvenimo miške jie įpratę ir vargu ar norėtų visam laikui persikelti į miestą. „Jų žaidimai čia kitokie, – pasakoja mama. – Prie upės stato užtvankas, šokinėja nuo šieno rulonų, žaidžia futbolą pievose, žiemą slidinėja.“

198

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

201

202

LAMŲ SLĖNIS

O dar vaikai pažįsta retus augalus, saugo įrašytuosius į Raudonąją knygą ir augančius čia pat, pievoje, šalia namų. Jie skiria paukščių balsus ir žino, kur rudenį dygsta grybai. Netgi tos skaniosios stirnabudės, iš kurių tėtis gamina neapsakomo skonio perlotą. „Įkvėpimas yra čia, – sako Mantas.

– Gamta ir jos ritmas diktuoja, kokius patiekalus gaminsime. Eini iš namų į restoraną, žiūri: pievoje šalia baltų dobilų pridygę ūmėdžių. Ir vienų, ir kitų prisirenki, išeina puiki sriuba.“ Iš pradžių svarstę, kad derėtų prisiruošti atsargų žiemai, šiandien Greta su Mantu visiškai tikri, kad miške reikia laikytis miško taisyklių. Jei bėga sula – tai svečius su ja ir pasitinka, jei juodieji serbentai nunokę – vaišina

jų sultimis. O vėlų vakarą pasiūlo ypač kvapnios vandeninės mėtos arbatos.

Dabar Bradeliškėse karaliauja daržo gėrybės. Ant grotelių rausta iš daržo parnešta cukinija, agurotis, dar vos galvą susukusi kaliaropė, o į salotų dubenį keliauja įvairiausių atspalvių lapai, kurie pagardinami juodaisiais serbentais. Mėsa čia irgi pakvimpa – iš aplinkinių ūkininkų atkeliauja aviena, jautiena, kartais lėkštėje atsiduria patarška. „Man patinka grožis lėkštėje, bet mes norime, kad žmonės čia atvykę pavalgytų, o ne tik paragautų, – sako Greta ir atsiprašo ilgai neatsakiusi į mano laišką. – Šiame restorane tik mes ir esame.

Klysta tie, kurie mano, kad turime pagalbininkų, atsakančių į elektroninius laiškus, keliančių nuotraukas į

feisbuką. Buvo laikas, kai pati ploviau indus ir grindis. Bjaurus darbas, nesu jam sutverta. Tą dieną, kai Mantas rado pagalbininkes, buvau laimingiausia moteris pasaulyje.“ Nepanašu, kad laimė būtų ją palikusi. Atrodo, tarp senų eglių, šalia šakas plačiai išskleidusio ąžuolo, nedideliame pilkame namelyje jaukiai sėdi prie stalo ir laukia žmonių, su kuriais galėtų savimi pasidalinti. „Norėčiau, kad po dvidešimties metų viskas čia būtų lygiai taip, kaip yra dabar, kad atvykę svečiai prie krosnies rastų besisukiojantį Mantą, kad staliukų restorane būtų tiek pat , o norinčių pas mus pavalgyti, išsirikiuotų eilės“, – dar priduria restorano miške „Food in the Wood“ šeimininkė.

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

Krosnyje kepta seliava su keptomis jaunomis daržovėmis SAULĖGRĄŽŲ DAIGŲ PESTO PADAŽAS: ∙ 4 seliavos

∙ Sauja saulėgrąžų daigų

∙ 4 vidutinio dydžio vynuogių lapai

∙ Sauja šviežių špinatų lapelių

∙ Peržydėjusios, grūdelius užmezgusios kalendros

∙ 2 v. š. moliūgų sėklų

∙ Žydintys raudonėliai

∙ 60 ml alyvuogių aliejaus

∙ Druska, pipirai

∙ Skiltelė česnako

∙ Jauni moliūgai, aguročiai, cukinijos, morkos, pomidorai, svogūnai

∙ 1 citrinos sultys

∙ Skiltelė česnako

∙ Druska, pipirai

∙ Šviežio čiobrelio šakelė ∙ Šlakelis alyvuogių aliejaus Seliavas išvalykite, užberkite ant jų druskos, pipirų, prikimški-

apšlakstykite alyvuogių aliejumi, užberkite česnakų, šviežių

te prieskoninių augalų, įvyniokite į verdančiu vandeniu nupli-

čiobrelių ir įdėkite į krosnį.

kytus vynuogių lapus. Kepkite 5–7 minutes karštoje krosnyje

Saulėgrąžų daigų pesto padažui visus ingredientus susmul-

arba grilyje.

kinkite smulkintuvu.

Jaunas mažas daržoves perpjaukite išilgai į dvi dalis, dides-

Iškeptą žuvį ir daržoves įdėkite į lėkštę ir pagardinkite pesto

nes supjaustykite smulkiau, pabarstykite druska, pipirais,

padažu.

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

Žirnelių ir mėtų sriuba

∙ 2 saujos žaliųjų žirnelių (gali būti ir jauni su ankštimis) ∙ 10 mažų šviežių bulvyčių ∙ 3 šakelės šviežių mėtų ∙ 3 v. š. grietinėlės ∙ Moliūgų sėklų aliejus ∙ Sviestas ∙ Druska, pipirai

Bulvytes išvirkite. Su trintuvu susmulkinkite žaliuosius žirnelius, mėtas ir išvirtas bulves. Paruoštą sriubą pagardinkite druska, sviestu, moliūgų sėklų aliejumi bei grietinėle ir papuoškite žirnių žiedais.

LAMŲ SLĖNIS

207

Juodųjų salotų ir serbentų salotos su medetkų žiedlapiais

∙ Sauja tamsių salotų lapų ∙ 1–2 nedideli žalieji pomidorai ∙ Žiupsnelis juodųjų serbentų ∙ 4 medetkų žiedai (naudojame tik žiedlapius) ∙ Druska, pipirai ∙ Šlakelis alyvuogių aliejaus

Pomidorus supjaustykite griežinėliais, kartu sudėkite juos ir nuplautus bei nusausintus salotų lapus, juoduosius serbentus, pabarstykite medetkų žiedlapiais, pagardinkite druska, pipirais, alyvuogių aliejumi, papuoškite medetkos žiedu.

208

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

209

AKIMIRKŲ DIEVAI

#van #life

Viktoria ir Michael Keliautojai Štirija, Austrija @bluemoonthecrew

210

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

211

AKIMIRKŲ DIEVAI

#van #life

Alex Knorr ir Lauren Williams Keliautojai, dizaineriai Melburnas, Australija @willandbear

212

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

213

AKIMIRKŲ DIEVAI

#van #life Elise Cook Keliautoja, tinklaraštininkė Adelaidė, Australjja @elisecook

214

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

215

AKIMIRKŲ DIEVAI

#van #life Corrine Rice Fotografė, keliautoja Fort Myers, Florida @_nomadicmom

216

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

217

IKI PASIMATYMO

RUGPJŪTĮ

www.lamuslenis.lt

218

LAMŲ SLĖNIS