Lamų slėnis / 2018 rugpjūtis

2018 rugpjūtis (79)

PO VIENU DANGUMI

VIKTORIJA ir ITALIJA

JUSTINA ir PORTUGALIJA

TOMAS ir JAV

GINTARĖ ir ŠVEICARIJA

2

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

3

REDAKCIJOS LAIŠKAS

S

avo svajonę gali pasiekti bet kur, dar ir dar kartą įsitikinu skaitydama šio numerio herojų istorijas. Lisabona, Milanas, mažas miestelis apelsinais kvepiančioje Sicilijoje, Šveicarija, JAV, Lietuva... Visai nesvarbu, ar už tavo lango amžių istoriją skaičiuojantys itališkojo baroko pastatai Sicilijoje, sūrio fondiu kvepiančios provincijos miestelio Šveicarijos vakaruose gatvės, emocingi kaimynų šūksniai Lisabonos senamiestyje, laukinės Portugalijos platumos ar santūriai graži ir tokia be galo sava lietuviškos vasaros pabaiga. Šiuolaikinį pasaulį galite surasti Lietuvoje, o Lietuvą – bet kuriame pasaulio kamputyje. Valstybių ribos ir priskyrimas vienai ar kitai valstybei jau seniai kuriantiems savo svajonę ir dėliojantiems savąjį gyvenimo planą nebeturi jokios reikšmės. Juk, pripažinkite, už įrašą pase kur kas svarbiau suvokimas, kur iš tiesų nori gyventi tavo širdis, ir jausmas, kad visi mes – po vienu dangumi.

Smagaus skaitymo!

Karolina A. Instagram: @carolain.a

4

LAMŲ SLĖNIS

DANŲ IR JAPONŲ ESTETIKOS BENDRYSTĖ

N01 TM BUKO MEDIENA

Vilnius | Kaunas | Klaipėda

skandinaviskiinterjerai.lt

LAMŲ SLĖNIS

5 3

NAUJIENOS Pagalvėlė „Velvet rough“ „Bo Concept“ Taškeliais margintas hamakas „Bloomingville“

N

E

S

I

B

A

I

Pintas augalų vazonas su stovu „Zara Home“

6

LAMŲ SLĖNIS

G I

A

N

T

I

V A

S

A

R

A

Žalvariniai augalų žymekliai „Anthropology“

Suknelė „Sakki“ „Dagmar“

Augalų laistytuvas „Zen“ „Anthropology“

Lauko staliukas „Picnic Table“ „Skagerak“

LAMŲ SLĖNIS

7

NAUJIENOS

INDUSTRINIO IR URBANISTINIO STILIAUS GERBĖJAMS „Ūkai“ – tai internetinė parduotuvė, kurioje rasite išgryninto industrinio dizaino ir urbanistinio stiliaus daiktų tiek sau, tiek savo namams. Pagrindinė parduotuvėje esančių prekių spalvinė gama: balta, pilka, juoda, o svarbiausios medžiagos: betonas, natūralus medis, vilna, medvilnė ir metalas.

www.ukai.eu

Į NAMUS SUGRĄŽINTI DALELĘ GAMTOS Naujoji danų baldų dizaino kompanijos „Republic of Fritz Hansen“ medinė valgomojo kėdė „N01“ – idealus japoniškos precizikos ir skandinaviško modernumo bendrystės atspindys. Ji skirta moderniems žmonėms ir šiuolaikiniams jų namams. Japonų dizaino studijos „Nendo“ sukurta kėdė – tai it galimybė į namus sugrąžinti dalelę gamtos. Šis kūrinys kalba apie meilę amatui, aukščiausią kokybę, dėmesį detalėms, savitą estetiką ir dizaino grynumą.

www.skandinaviskiinterjerai.lt

8

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

MUZIKALŪS VASAROS VAKARAI

Rugpjūčio pabaigoje, kai virš VU Botanikos sodo šviečia ryškiausios žvaigždės, kanadietis Mike‘as Miloshas ir jo gyvenimo projektas „Rhye“ ieškos grožio ir dainuos apie meilę. Čia, po atviru Vilniaus dangumi, Miloshas ir jį lydinti kompanija pristatys naująjį savo albumą „Blood“.

www.8dw.lt

SKANDINAVIŠKAS JAUSMAS NAMUOSE

7-ąjį dešimtmetį sukurta ikoniškoji „iittala“ kolekcija „Ultima Thule“ šiais metais mini pusės amžiaus jubiliejų. Šia proga „iittala“ pirmą kartą išleido spalvotų „Ultima Thule“ gaminių. Mistiški, elegantiški lietaus spalvos ir pilki tonai mintimis jus praskraidins virš vaizdingų šiaurės Suomijos kraštovaizdžių ir į jūsų namus atneš tikrą skandinavišką jausmą.

https://www.ginalasinterjeras.lt

LAMŲ SLĖNIS

9

Nuo pokalbių su artimaisiais iki tolimų, pirmų kartų kupinų kelionių. Nuo lėto laiko gamtoje iki aktyvių laisvalaikio akimirkų. Prieš jus – dešimt mažų ir didelių įkvėpimų, padedančių fotografei GRETAI GEDMINAITEI atrasti savąjį gyvenimo balansą.

SURADUSI KASDIENYBĖS BALANSĄ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

ARTIMIEJI. Atviri pokalbiai, paleidžiant laiką natūraliai tėkmei. Tai gali būti tingiai praleistas savaitgalis su šeima ar kavos puodelio pertrauka su drauge.

Bendrumo jausmas įkvepia dalytis ir rūpintis vienas kitu, o man „mes“ visada buvo įdomiau už „aš“.

10

LAMŲ SLĖNIS

AKTYVUS GYVENIMO BŪDAS. Judėjimas išgrynina mintis, leidžia lengviau susikaupti, nepalieka vietos negatyvumui.

Jis nepadeda išspręsti problemų, bet padaro jas lengviau įveikiamas.

KELIONĖS. Akylesnė akis, žvitresnis protas, jautresnė uoslė ir naujiems potyriams atviresnė siela. Kūnas tarytum natūraliai persijungia į kitą režimą ir tampa pasiruošęs pirmiems kartams. Tik grįžusi namo iš karto pradedu svajoti apie ateinančią kelionę: kur, kada, kokia ji bus.

PAPRASTUMO IR TIKRUMO GROŽIS. Subtilūs ir maži, bet savo svarba itin reikšmingi dalykai. Rytinė kava grojant traškančiam patefonui ar vėsus saulėtas pavasario rytas, kai nuo rasos sušlampa šuns kojos. Tikslingas dairymasis kažko tyro įkvepia grįžti arčiau pamatinių vertybių, būti natūraliai.

LAMŲ SLĖNIS

11

GAMTA. Jos didybė verčia pasijusti mažam ir susimąstyti. Gamtos apsuptyje laikas stoja, kvėpavimas lėtėja ir tada pamažu galvoje pradeda suktis šviežios idėjos, intensyvėja pojūčiai.

ŽMONĖS. Sutikti gatvėje, parke, kavinėje ar fotosesijose – netikėtai ir dėl to žavingai. Įkvepia išgirstos jų istorijos, mainymasis gera energija ir patirtimis. Bet ne visada ir ne su visais – todėl užmezgus ryšį garsiai tuo džiaugiuosi ir padėkoju.

ŠVIESA. Natūrali dienos šviesa, kurianti nuotaiką ir magiją, ją pastebiu ne tik fotografuodama. Tai lyg šešėlių teatras, kiekviena diena nušviesta vis kitaip.

12

LAMŲ SLĖNIS

ŽURNALAI-FOTOKNYGOS. „The Gentlewoman“, „Cereal“, „i-D“, „Kinfolk“, „Water Journal“ ir daug kitų žurnalų, stiprių ne tik savo vizualiąja puse, bet ir idėjomis. Tokie skaitiniai patenkina estetinį poreikį, sužadina norą gyventi sąmoningiau. Šiandieniniame skaitmenos pasaulyje labai gera versti puslapius.

SPALVOS IR FORMOS. Netikėčiausias įkvėpimas, pasiekiantis per tokias objektų savybes kaip raštas, tekstūra ar išraiškingos linijos ir spalvos. Tai gali būti dangus ar rytinės saulės nušviesti senamiesčio pastatai – kai pakeli akis ir sustoji pasigrožėti.

JŪRA. Nesvarbu, vasarą ar žiemą, lyjant lietui ar šviečiant saulei. Tušti laukiniai paplūdimiai yra sukurti kelionėms mintimis.

LAMŲ SLĖNIS

13

Architektė ir interjero dizaino konsultantė JUSTINA KLYBAITĖ su vyru EMANUELIU CAVACO GUERREIRO – tikri šiuolaikiniai klajokliai. Vieną dieną jie – Londone, kitą – Osle, trečią – jau saulėtuose Portugalijos pietuose. Būtent šis pasaulio kampelis ir jame su didžiausia meile jų pačių įrengtas apvalus baltas namukas Vila Redonda kuriam laikui tapo jų namais. Laisvė ir galimybė kasdien leistis vis į naują nuotykį yra jų didžiausia laimė ir prabanga.

GYVENIMO PROJEKTAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Jurgita Steponaitytė („Ones Atelier“), Joelle Neuenschwander

– Gyvenimas Portugalijoje – koks jis?

– Prieš porą metų su Emanueliu nusprendėme kuriam laikui įsikurti Algarvėje, pietiniame Portugalijos regione. Pasirinkome centrinę Algarvę, nes iš čia yra kilęs mano vyras. Gyvenimas čia paprastas ir ramus, tad ir mes gyvename pietietišku ritmu – poetiškai, besimėgaudami kiekviena diena, paprastais kasdieniais ritualais. Po daugelio metų gyvenimo didmiesčiuose mažų pajūrio miestukų ritmas mums labai įdomus ir egzotiškas.

Centrinėje Algarvėje jaučiamės pasislėpę tarp vadinamojo auksinio Algarvės trikampio, kur tradiciniai mies-

14

LAMŲ SLĖNIS

tukai susilieję su pajūrio kurortais (Kvarteira, Vilamoura), golfo aikštynais ir prabangiomis gyvenvietėmis (Kvinta du Lagu, Vale du Lobu).

Algarvė turi du veidus: žieminį ir vasarinį. Sezono metu čia gyventojų patrigubėja! Beprotiškas karštis, pilni paplūdimiai ir nesibaigiančios vasaros pramogos. Šio sezono metu vietiniai išsikrausto į kalnus, pasislepia savo namuose arba tiesiog labai daug dirba.

Pasibaigus sezonui, maždaug rugsėjį, prasideda pats smagiausias metas.

Temperatūra atvėsta iki normalaus karščio, vandenynas vis dar šiltas, pagaliau visi vietiniai ir išvykėliai sugrįžta namo arba bent jau išlenda į viešu-

mą. Tada itin smagu po darbų nubėgti į paplūdimį ir džiaugtis ilgais vakarais, lankyti draugus ar tiesiog nebijant miškų gaisrų ir karščių vakarieniauti namie, kepsninėje čirškant šviežiai žuviai.

Atsikraustę į Algarvę nusprendėme palikti turėtus korporatyvinius darbus už nugaros ir pradėjome savo verslus. Nuolat ieškome unikalių namų, butų ir juos prikeliame naujam gyvenimui. Emanuelis užsiima paieškomis ir turi subūręs gerą komandą, o aš bandau kiekvienam projektui atrasti unikalų charakterį ir sukurti kokybišką produktą. Tad kasdieniai malonumai sumišę su darbais.

LAMŲ SLĖNIS

15

– Tavo veikla – kurti gražius namus kitiems. O kokie tavo pačios namai, kas juose tau labiausiai patinka?

– Portugalijoje namai dažnai turi savo vardus. Kartais net gatvė neturi pavadinimo, bet namas būtinai pažymėtas vardu, kad paštininkas ar kaimynai žinotų, kas ir kur gyvena. Mūsiškiai vadinasi Vila Redonda. Mes – antrieji šių namų šeimininkai. Šis namas buvo suprojektuotas vietos architekto aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Namai kurti šeimai, atvykusiai gyventi į Algarvę iš Mozambiko. Tai kolonijinio stiliaus pastatas, įkvėptas tradicinių Mozambiko apvalių namų architektūros.

Vila Redonda yra viena iš priežasčių, kodėl nusprendėme sustoti čia kuriam laikui. Iš pirmo žvilgsnio pamilome šį apskritą namuką, pajutome, kad tiesiog privalome įsigyti šį ypatingą statinį. Kai namas pateko į mūsų rankas, jis buvo visiškai apleistas ir negyvenamas jau daug metų. Pamenu, kai pirmą kartą vaikščiojome po sodą ir kalbėjomės su kaimynais, jie sakė: pamatysit, greit sugrįšit, pasiilgsit pušų ošimo. Taip ir nutiko... Tuo metu mūsų namai buvo Norvegijos sostinė Oslas, turbūt mums reikėjo naujo gyvenimo projekto. Taip Vila Redonda pakeitė mūsų planus ir po kelių mėnesių palikome Oslą.

Iš tiesų Vila Redonda – labai kuklus algarvietiškas namukas, pasižymintis stipriu šiuolaikiniu požiūriu. Vien jau netradicinis apvalus namo planas suteikia kasdieniam gyvenimui daug poezijos. Centrinė namo dalis – tai tobulai apskrita gyvenamoji erdvė, aplink kurią išsidėsčiusios visos kitos erdvės. Šiame name tiesiog nėra tiesių sienų, tad baldai

16

LAMŲ SLĖNIS

tik pamažu atkeliauja į šias erdves. Viskas turi būti išlenkta ir suprojektuota pagal apvalumus ir lenktas sienas. Labai smagu! Pavyzdžiui, šiuo metu projektuoju pusapvalę sofą, įkvėptą Vladimiro Kagano dizaino. Įrenginėdami savo namus naudojome tik vietines medžiagas – pavyzdžiui, rankų darbo terakotos plytelės buvo gaminamos portugališkose dirbtuvėse, jos kepė du mėnesius! Marmuras ir akmenys taip pat portugališki, net audiniai visi iš čia. Man buvo nepaprastai smagu dirbti su vietos meistrais ir turėti galimybę aplankyti ne tik dirbtuves, bet ir kasyklas, fabrikus. Statybų metu supratau, kad mūsų namai bus ir mano studija. Tad virtuvė susilieja su biblioteka, o valgomasis labai dažnai tampa susirinkimų su klientais erdve.

Sodas... Vienas didžiausių gyvenimo pietuose malonumų! Tai galimybė būti gamtoje ištisus metus. Gyvenimas lauke yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Todėl naujai atkurta Vila Redonda turi stiprų ryšį su sodu ir naujai suprojektuotu baseinu. Iš bet kurio namo kampo ar erdvės gali patekti į sodą.

Mūsų gyvenimas name juda kartu su saule – pusryčiaujame rytinėje terasoje, o vakarus leidžiame vakarinėje. Toks jausmas, kad namas gyvas ir kvėpuoja kartu su saule. Itin modernus baseinas įsiterpęs tarp pušų ir įsiliejęs į pailgą sklypo formą. Mūsų tikslas buvo suprojektuoti jį ne vien tik tam, kad galėtume atsigaivinti, bet ir paversti jį sodo dalimi. Tad kiekvieną dieną – ryte ar vakare – mūsų 20 metrų ilgio baseinas veikia kaip veidrodis, atspindėdamas besikeičiantį dangų. Tiesiog magiška...

LAMŲ SLĖNIS

17

18

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

19

– Kaip tau pavyko susikurti gyvenimą, kuriame būtų vietos kelionėms, širdžiai mielai veiklai, nuotykiams, saulei?

– Hm... Kiekvieno gyvenimo tikslas ir kelias link jo yra skirtingas. Manau, labai svarbu žinoti, ko nori iš gyvenimo. Ir tikrai smarkiai žinoti, ko nori būtent TU. O tada daug dirbti, mėgautis kiekvienos dienos mažais džiaugsmais ir... nekreipti dėmesio, ką žmonės pasakys. Taip pat labai svarbu vertinti savo laiką: dirbti tai, kas patinka, ir investuoti, t. y. leisti uždirbtus pinigus tam, kas yra svarbu ir verta tavo laiko.

Aš vis dar einu savo keliu ir kiekvieną dieną svajoju ir planuoju, į kurią pusę trauksiu.

no kranto, praeitimi dvelkianti dabartis, bet ir turtinga, kitokia pietietiška virtuvė. Ar dažnai užsuki į vietos turgus, kavines, jūros gėrybėmis kvepiančius šeimos restoranus? O gal gaminti mėgsti namie?

– Ach! Maisto kultūra yra itin svarbi mūsų portugališko gyvenimo dalis.

Pradedant šviežiais vaisiais iš mūsų sodo: čia auga apelsinai, figos, avokadai, ir baigiant nerealiais vietos turgumis. Mūsų diena prasideda kurioje nors kavinėje aptariant dienos planus ir pasilabinant su kaimynais. Visi svarbūs darbiniai susitikimai vyksta per pietus ragaujant šviežią žuvį. O vakarais dažniausiai susibėgame visi pas uošvienę, kur mūsų paprastai jau laukia jos draugo sužvejoto aštuonkojo troškinys. Apie portugališką virtuvę – Kuo tau labiausiai patinka da- galima šnekėti valandų valandas... bartinis gyvenimo etapas?

– Žinojimu, kur yra mano namai.

– Kaip apibūdintum savo kūrybiPo daugelio metų paieškų labai gera nį braižą? Kas telpa į tavosios esteišgyventi tą jausmą. Bet ir tai yra lai- tikos apibrėžimą? kina.

– Atsakyčiau britų dizainerio ir rašytojo Williamo Morriso citata: „Ha– Portugalija – tai ne tik ypatingo ve nothing in your house that you do grožio šalis, miestukai ant vandeny- not know to be useful, or believe to

20

LAMŲ SLĖNIS

be beautiful.“ (Liet. „Namuose neturėk nieko, kas nebūtų naudinga ir ko nelaikytum gražiu.“) Baigusi architektūros studijas Londono karališkajame meno koledže įsidarbinau žymios dizainerės Anouska Hempel interjero dizaino studijoje.

Turėjau unikalią galimybę prisidėti prie tokių projektų kaip „Baccarat Rabat“ viešbutis Maroke, „Garcha“ viešbutis Santjage, prabangių privačių rezidencijų Londone kūrimo. Vėliau karjeros kelias mane nuvedė į studiją „1508 London“, kur kartu su komanda kūrėme privačius interjerus ir biurus Sankt Peterburge, Nigerijoje, Pietų Prancūzijoje. Įkūrę savo studiją, nuolat migruojame tarp Portugalijos, Londono ir Norvegijos.

Kiekvienas naujas projektas man yra tarsi unikali kelionė – nuo koncepto gimimo iki jo išpildymo. Kūrybos procesas – individualus kaip ir kiekvienas žmogus, kiekviena istorija ar kiekvienas pastatas. Aš siekiu kurti erdves, kurios įkvėptų. Visada jutau aistrą tiek architektūrai, tiek menui, tad stengiuosi atrasti tą tobulą balansą tarp funkcionalumo ir vaizduotės.

LAMŲ SLĖNIS

21

22

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

23

24

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

25

– Kas įdomiau – kurti prabangaus viešbučio interjerą ar planuoti privačių namų erdves?

– Viešbučių ar rinkodaros tikslais įrengiamų apartamentų (juos tenka įrenginėti bendradarbiaujant su nekilnojamojo turto vystytojais) interjero kūrimo procesas labai skiriasi nuo privačių erdvių projektavimo.

Kiekvienas klientas ar erdvė turi savo istoriją ir charakterį. Tad viskas priklauso nuo šių elementų, o visa kita yra tiesiog funkcija ir techniniai parametrai. Bet kartais gyvenamasis būstas gali būti tiesiog erdvė eksponuoti meno kolekciją, o viešbutis priminti namus.

dalis. Kartais tai įkvėpimo ugnis, kitais atvejais – baigiamasis potėpis.

– Esi dirbusi daugybėje skirtingų šalių: ar vis dar pastebi akivaizdžių kultūrinių skirtumų, ypač kalbant apie namų erdves ir kaip žmonės suvokia namų jaukumą? O gal globaliame pasaulyje viskas supanašėjo?

– Geras klausimas! Mano klientai dažniausiai yra kosmopolitiški žmonės, tad jų skonis ir požiūris į erdvę gan globalus. Tačiau kultūriniai skirtumai iškyla į paviršių kalbai pasisukus apie tai, kaip erdvė bus naudojama, apie funkcijų hierarchiją, apie privačios ir viešos erdvės suvokimą. Tarkime, Nigerijoje namai labai skirsis – Tavo kūryboje interjero dizai- nuo privačios erdvės kokioje Norvenas persipynęs su menu. Gal iš ti- gijoje. Tiesiog taip yra. krųjų kiekvieną projektą matai kaip baltą drobę, kurią norisi užpildyti?

– Papasakok apie įdomiausius – Kiekvienas projektas prasideda projektus, su kuriais tau yra tekę nuo unikalios istorijos, atspindinčios dirbti? kliento poreikius. Funkcija yra ypač – Kiekvienas projektas įdomus ir svarbi kūrybos dalis – man svarbu, ypatingas: kaip galėčiau pasakyti, kas kad suprojektuotoje erdvėje klientas įdomiau – afrikietiško modernaus jaustųsi patogiai ir natūraliai. Tikiu, meno kolekcionieriaus namai ar šiaukad interjero dizainas ir architektūra riausiame Europos taške esantis viešturi ne tik gerinti gyvenimo kokybę, butis?! Tačiau pats ypatingiausias probet ir teikti estetinį malonumą. Todėl jektas yra mūsų Vila Redonda, prie visad ieškome tų kelių ypatingų ak- jo labai daug prisidėjo mano vyras centų, kurie kasdienei erdvei suteiktų Emanuelis, tai buvo labai įdomus poezijos. O menas yra svarbi kūrybos procesas.

26

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

27

28

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

29

– Ar tavęs niekada nepagauna laikinumo, nestabilumo jausmas – kad vieną dieną esi čia, o kitą jau nežinai, kur nublokš darbai ir pats gyvenimas? Man visada įdomu, kaip jaučiasi šiuolaikiniai klajokliai?

– Kiekvieną dieną, nes šis jausmas (bent jau mūsų šeimai) yra prabanga ir laisvė. Žinoti, kad turi galimybę bet kurią dieną susipakuoti daiktus ir pradėti naują nuotykį. Mes kartais paplanuojame, kur keliausime kitą kartą, bet dažniausiai šie sprendimai ateina netikėtai ir neplanuotai.

O namai yra ten, kur tavo šeima. Šiandien mano namai yra Kaune ir Algarvėje. Visa kita – laikina ir susikuriama.

– Ar tai ir yra tavo gyvenimo kokybė ir laimė?

– Taip, laimė yra laisvė planuoti savo laiką, mėgautis šia diena ir žinoti, kad tavo mylimieji yra sveiki ir laimingi. Kiekvieną dieną mėgautis paprastais kasdieniais dalykais – mylimojo šypsena, rytiniu tėčio skambučiu vietoj žadintuvo ar gražiai žaliuojančia pieva. Laimė slypi paprastuose dalykuose.

30

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

31

32

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

33

34

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

35

36

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

37

Lietuvoje jis Amerikos nesapnuoja, o Amerikoje sapnuoja Lietuvos miškus ir ežerus. Gimęs Vašingtone, Kolumbijos universitete baigęs politikos mokslus, ieškojęs savęs konsultanto kėdėje, Amerikos lietuvis TOMAS VENGRIS vis dėlto gyvenimo aistrą ir džiaugsmą atrado kine.

Los Andžele pristatęs savo pirmąjį filmą „Kalifornija“, Tomas kitų metų pradžioje, sausį, įgyvendins dar vieną iš sapnų atėjusią svajonę – parodys mažo berniuko prisiminimais persmelktą savo pirmąjį vaidybinį filmą „Gimtinė“. Niekas nė nesuabejotų, kad jame Tomo bus labai daug.

PADALINTAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Baigei prestižinę kino mokyklą, dirbi su garsiais Amerikos kino režisieriais, tavo namai – Niujorke.

Tarsi ir galėtumei būti pasaulio pilietis, o grįžti į provinciją – ten, iš kur visi bėga. Paaiškink man tą Lietuvos nostalgijos jausmą.

– Daug esu apie tai mąstęs, tačiau aiškaus atsakymo neturiu. Pats nesuprantu, kodėl Lietuva mane taip traukia, juk gimiau Amerikoje. Gal tėvai man tą ilgesį įdainavo su lopšinėmis?

O ir pirmieji mano prisiminimai susiję su Lietuva – pirmą kartą čia atvykau septynerių. Buvo karšta 1992 metų vasara.

38

LAMŲ SLĖNIS

Iš tiesų yra kažkas... Kažkokia emocija, kurią labai sunku apibūdinti.

Meilė, pagarba, žinojimas, kad tėvai ir seneliai visai nenorėjo išvykti, bet buvo priversti. Kaip ir daugelis Amerikos lietuvių, galbūt, jaučiau atsakomybę grįžti į šalį, kuri buvo atimta iš mūsų senelių. Kažkokiais būdais grąžinti skolą, padėti, kad išnyktų Sovietų Sąjungos padarytos skriaudos. Tos, kurias mes matome, nes jas mums parodė tėvai ir seneliai. Tačiau ironiška: niekas juk iš tikrųjų nenori, kad grįžtume ir imtume taisyti klaidas. Žmonės gyvena savo gyvenimus, dirba savo darbus taip, kaip jiems tinka ir pa-

tinka. Ypač po beveik trisdešimties Nepriklausomybės metų jie jaučia, kad žino geriausiai, kaip jiems gyventi. Ir jie turi tokią teisę, – tai universalus bruožas, būdingas daugeliui žmonių. Yra daug manančių, kad mano trauka šiai vietai – keista. Bet aš vis sugrįžtu...

Jei kalbėsime racionaliai – Vilniuje gali daugiau visko patirti, pamatyti. Vilnius daug mažesnis miestas, čia lengviau kontaktuoti su platesne bendruomene, turėti įvairesnių interesų.

Niujorke ar Los Andžele lengva užsidaryti savo bendruomenėse – ekonominėje, socialinėje ar profesijos. Tos

LAMŲ SLĖNIS

39

bendruomenės yra užtektinai didelės, kad užimtų visą tavo socialinį gyvenimą. Pavyzdžiui, filmų pasaulyje ar televizijoje dirbantys žmonės kartais net neturi jokio kontakto su žmonėmis iš reklamos ar nepriklausomo kino. Ir socialiniame gyvenime žmonių keliai rečiau susikerta, nes gyventojų daug, miestai dideli. Vilnius taip pat save skirsto į griežtai apibrėžtas tam tikrų žmonių grupes, tačiau žmonių čia išvis mažai, tad lengva sutikti ir bendrauti su įvairiais.

Mane žavi, kad žmonės čia, nors ir neturėdami pinigų, stengiasi, varo į priekį. Man labai patinka jų noras prasimušti, jų energija. Kai čia nebūnu, pasiilgstu Lietuvos, draugų ir gamtos. Visai neseniai mane patį nustebino suvokimas: Amerika manęs netraukia, galėčiau pasilikti Lietuvoje visam laikui. Agentė iš Niujorko skambina, siūlo darbus, o aš vis randu pasiteisinimą, kodėl dar negaliu skristi. Nežinau, ar noriu! Pasiilgstu Niujorko, draugų, šeimos, netgi didmiesčio, juk užaugau ten, bet visai gerai jaučiuosi čia.

– Tavo mamos – Virginijos Vengrienės – balsas skambėjo iš radijo stoties „Amerikos balsas“, tėtis Vitolis – mokslininkas virusologas.

Kaip jiems sovietmečiu pavyko išvažiuoti iš Lietuvos?

– Kai Lietuvoje prasidėjo politinis atšilimas, JAV lietuvių bendruomenė siuntė kvietimus išvykti emigrantų vaikams. Mano tėtis augo Kaune su mama ir seserimi, o jo tėtis, mano senelis, buvo pasitraukęs į JAV, dirbo

40

LAMŲ SLĖNIS

profesoriumi Masačiusetse. Mama Lietuvoje buvo palikta vienutėlė, ką tik gimusios jos nepasiėmė į kelionę, paliko giminaičiams. Šeima bėgo, nes senelis buvo pasodintas į kalėjimą ir jei nebūtų pabėgęs, jį anksčiau ar vėliau būtų sušaudę dėl politinės veiklos.

Su tėvais esame apie tai nemažai kalbėję, dažnai – tik po kelių taurių vyno.

Nėra lengva apie tai kalbėti, o aš galiu tik įsivaizduoti, kaip jautėsi mano tėtis, gyvendamas be savojo, kokius lūkesčius puoselėjo. Mama tik paauglystėje sužinojo, kad jos mama – visai ne mama, o teta. Neabejoju, jie abu nešiojosi savo nuoskaudas. Suprantu, kad Lietuvoje ši istorija – viena iš daugelio, tačiau bet kuris psichologas pasakytų, ką reiškia, kai tėvų nėra svarbiausiais tavo gyvenimo metais ir kai mama tiesiog dingsta, palikusi tave ant pievos laukti, kol teta ateis pasiimti.

– Ar kada jautei, kad tėvai bando kompensuoti jausmus, kurių patys nepatyrė?

– Manau, kad visi tėvai tai daro. Jie labai stengėsi mums padėti, jiems rūpėjo, kad gautume geriausią išsilavinimą, mus siuntė į privačius būrelius, mokyklas, universitetus. Greičiausiai tai buvo stiprus noras, kad vaikai jaustųsi visaverčiais šalies piliečiais, kokiais jie patys, matyt, niekada nesijautė. Pamenu, mama kartą guodėsi, kad nežino, ką atsakyti, kai žmonės klausia apie jos akcentą ir kilmę. Ji dvidešimt vienerius metus gyveno Lietuvoje, o dabar – daugiau nei penkiasdešimt – Amerikoje. Tarsi turėtų

LAMŲ SLĖNIS

41

42

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

43

44

LAMŲ SLĖNIS

Kūrybos procesas pilnas pikų ir dugnų. Ypač rudenį, kai Vilniuje pilka ir šalta, galvoji: gal gerai būtų sėsti į lėktuvą ir išskristi. Nors išmokau gyventi tame šaltyje, jis netgi kažkaip pabudina.

būti amerikietė, tačiau akcentas išlikęs tyti savo mažų amerikietiškų smulir kartais jis priverčia ją jaustis autsai- kmenų. Skirtumų subtilumai daždere. niausiai išlenda santykiuose.

Tik subtilios detalės, kurios išlenda – Ir taip visą gyvenimą – tarsi pa- romantiniuose santykiuose ar santydalintas į dvi dalis gyveni svetimoje kiuose su artimais draugais, tau padežemėje, negalėdamas atsiplėšti nuo da suprasti, koks iš tiesų esi kitoks. Dišaknų... desnėse grupėse nėra jokio skirtumo, – Aš gimiau Amerikoje, galiu len- bet sudėtingose ar emocijų pilnose sigvai pasislėpti, niekas nė nepagalvos, tuacijose suvoki, kad žmonės buvo aukad esu ne amerikietis, bet vis tiek ginti pagal skirtingas taisykles ir sujaučiu: nuo savo lietuvybės niekur ne- pratimą, kaip žmogus privalo elgtis su pabėgsiu. Vaikystėje draugus privers- kitu. Pradžioje nesupranti, kad tokie davau žaisti partizanus, antisovieti- skirtumai išvis egzistuoja, bet kai juos nius laisvės kovotojus. Jie suprasdavo, randi, gali pasidaryti labai sunku. ką reiškia antisovietinis, juk buvo prisižiūrėję džeimsų bondų.

– Savo naują filmą pavadinai Lygiai taip pat gyvendamas čia ne- „Gimtinė“. Angliškasis jo pavadinigaliu pabėgti nuo savo amerikietiško mas „Motherland“ turi dar daugiau išsilavinimo, suvokimo ir kultūros. Iš- niuansų. Ar į filmą sudėjai visas satinka momentai, kai negaliu atsikra- vo patirtis?

– Angliškasis filmo pavadinimas „Motherland“ – labai tikslus. Filmo centre – amerikiečio berniuko ir jo mamos lietuvės santykiai. Angliškasis pavadinimas tai iškart atskleidžia gana tiksliai. Daug kankinomės, versdami jį į lietuvių kalbą. Man atrodo, esminė mintis ir santykis su gimtine, savuoju identitetu jame liko.

– Kaip kilo mintis kalbėti apie, rodos, tokius nepopuliarius dalykus – tėvynę ir patriotizmą?

– Niekada neturėjau minties kurti filmą apie patriotizmą. Galbūt lietuviškas pavadinimas ir kelia tokias mintis, bet tai nėra filmo tema. Ir vis dėlto patriotizmas – įdomus klausimas Lietuvoje šiandien. Atrodo, kad čia stipriai išsiskyrusios nuomonės – kultūrinė ir toji, kurią turi skirtingos

LAMŲ SLĖNIS

45

Mes įsisukome į pasaulį, kuriame egzistuoja didžiulė konkurencija ir varžybos. Kai esi tokioje aplinkoje ir visi yra tokie, nesijauti blogai.

kartos. O gal to patriotizmo Lietuvoje – per daug? Gal persisotinta? Gal žmonės pavargę nuo jo – tiesmuko, be jokių niuansų?

Klausiate, kaip šiuolaikiniame pasaulyje apie tai kalbėti? Protingai. Parodyti, kad ne viskas tobula, ne viskas gražu. Nes ir tai, kas nėra tobula, turi savos magijos. Jeigu meluosi, viską išdailinsi iki netikrumo, nieko neliks.

Todėl filme norėjome sukurti autentišką atmosferą, stengėmės laikytis savo krypties – nekūrėme nei kažko ypatingai gražaus, nei ypatingai bjauraus. Tiesiog to meto kasdienybę vaiko akimis... Nepaisant, koks chaosas vyksta aplinkui, vaikai visada sugeba atrasti magijos ir grožio.

– Kas tave labiausiai nustebino, kai atvykai čia kurti savo filmo?

– Mastelis. Tai, kad po dviejų mėnesių supranti, jog nebėra naujų veidų, sukasi vis tie patys. Užtat vyksta neformalus bendravimas, aš prie tokio

46

LAMŲ SLĖNIS

Amerikoje nebuvau pratęs. Vienoks jis – miesto, kitoks – kino bendruomenėje. Kai dirbu Niujorke ar Los Andžele ir man reikia, kad filmavimo aikštelėje šuo palotų, nėra problemos – rinkis, kokį tik nori. Čia tenka gerokai pasistengti, kad gautumei dresuotą, nes tokių šunų nėra daug. Lietuvoje vienas žmogus moka daug darbų. Iš vienos pusės tai nuostabu, tačiau kartais jauti, kad jam pritrūksta tikslumo, kompetencijos, – negali žinoti visko.

– Ar per tuos beveik metus buvo, kad norėjai viską mesti ir skristi atgal, į Niujorką?

– Buvo, žinoma. Kūrybos procesas pilnas pikų ir dugnų. Ypač rudenį, kai Vilniuje pilka ir šalta, galvoji: gal gerai būtų sėsti į lėktuvą ir išskristi. Nors išmokau gyventi tame šaltyje, jis netgi kažkaip pabudina. Nesu prieš čia įstrigti, bet visiškai neaišku, kaip viskas susiklostys.

Tai ne pirmas ilgesnis mano laikas

Lietuvoje. 2008–2009 metais kurį laiką gyvenau Vilniuje. Vaikščiojau į paskaitas Vilniaus dailės akademijoje, bet po jų išvykau, nes nebeįsivaizdavau, ką čia turėčiau veikti. Kai Niujorke baigiau savo verslo konsultanto karjerą ir pareiškiau tėvams, kad norėčiau studijuoti kiną, mama pasiūlė: gal važiuok į Lietuvą, pabūk metus, Vilniuje yra butas – pagyvensi, atsikratysi savo idėjų. Neatsikračiau, su draugais Vilniuje filmuodavome ir montuodavome vaizdo klipus. Kai grįžau į Niujorką, pradėjau dirbti montažo režisierių asistentu. Tada supratau, kad tik įsivaizdavau kažko išmokęs. Buvo labai įdomu prisiliesti prie įvairaus žanro filmų – veiksmo, lėtų, greitų. Įsisavinau kino gramatiką, supratau, kaip veikia kadrai. Amerikoje baigiau kino režisūros magistro studijas, įsidarbinau pas vieną iš garsiausių Amerikos autorinio kino meistrų – Terrence Maleką. Visa tai man šiandien padeda savo kino aikštelėje.

LAMŲ SLĖNIS

47

48

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

49

50

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

51

Smėlio juostoje tarp dviejų vandenų – Baltijos jūros ir Kuršių marių – įsikūręs praplaukiančių laivų kampelis visada sužadina važiuojančiųjų pro šalį smalsumą. Kiekviena smulkmena čia sukurta iš širdies – remiantis asmeninėmis patirtimis ir norais. Apie vieną iš „Inreal group“ projektų, „Smiltynės jachtklubą“, mažą pasaulėlį prie vandens, kalbamės su MIGLE SAVICKAITE, šios vietos vadove, – ir kartu pasileidžiame į bangų, saulės ir temperamentingų itališkų kulinarinių patirčių pripildytą kelionę.

BESISUPANČIŲ LAIVŲ KAMPELIS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Migle, papasakok, kokia šios vietos istorija? Kokį kelią reikėjo nueiti iki to, ką matome šiandien?

– Tai sena vieta, įsteigta dar 1936 m. Ilgą laiką čia esantis pastatas buvo stipriai apleistas, uostas nesutvarkytas, tad pravažiuojančiųjų vieta tikrai netraukė. Galima sakyti, mano istorija joje prasidėjo prieš trejus metus. Nusprendėme čia įkurti viešbutį.

Iki tol nebuvau viešbučių specialistė, nežinojau, kaip tai veikia, tačiau labai mėgdavau ir vis dar mėgstu priiminėti svečius. Šis svetingumo noras ir jausmas labai užkabino.

52

LAMŲ SLĖNIS

Pamažu pradėjome mąstyti apie vietos konceptą: kokia ji turi būti, kaip pritrauksime daugiau žmonių, kokius renginius čia priimsime. Labai mėgstu keliauti, tad įsivaizduoju, kas šioje srityje man patinka, o kas – ne. Dirbdama čia viską darydavau ir tebedarau taip, kaip jaučiu, turiu galimybę išpildyti visus savo norus. Suprantu, kad gal tai nėra iki galo sąžininga, – juk kas patinka vienam, nebūtinai bus prie širdies kitam, – tačiau kol kas matau, kad visi užsukusieji iš čia išvyksta laimingi.

Pirmasis sezonas pasibaigė ieško-

jimais – tai buvo įdomūs eksperimentų pilni metai. Įsirengėme pirmąjį korpusą, turėjome keturiasdešimt kambarių, surengėme kelis renginius, priėmėme kelias regatas. Prisimenu, pirmaisiais metais iš čia pirmą kartą startavo Kuršių marių regata – tokio didelio renginio tada dar nebuvome priėmę. Tai sudėtingas renginys: juk į uostą vienu metu suplaukia penkiasdešimt laivų, kiekviename iš jų – dar po septynis žmones, tad apgultis beveik kaip per festivalį.

Na, o šiemet regatą priėmėme jau trečiąjį kartą.

LAMŲ SLĖNIS

53

Antrojo etapo metu susitvarkėme dvidešimt penkis apartamentus, esančius kitoje baseino pusėje. Ten anksčiau buvo sandėliukai, kuriuose buriuotojai laikė savo inventorių. Juos perdarę sukūrėme labai gražius apartamentus su terasomis. Visuose juose per vidurį kambario eina linija – ji tęsiasi per sienas, užuolaidas, kambario baldus ir žymi jūros, marių, Klaipėdos miesto horizontą. Prisimenu, toji žiema prabėgo mąstant, projektuojant, o pavasarį apsigyvenome statybose. Su nedidele nostalgija prisimenu tą metą, jausmą, kai kaskart užsukus į kambarius vis matydavai jų kismą į gražiąją pusę. Tais metais kartu su apartamentais sutvarkėme ir konferencijų salę, iš elingų – senųjų laivų remonto sandėlių – sukūrėme skirtingos paskirties erdves: viename vyksta renginiai – vestuvės, šventės, spektakliai, kituose komandos stato laivus. Taigi antrąjį sezoną veikėme su 65 kambariais ir 65 laivų laikymo vietomis.

– Na, o šiuos metus pasitikote su dar vienu iššūkiu – restoranu?

– Taip! Kartu dirbti pasikvietėme virtuvės šefą Gianą Luca Demarco – ir taip prie viešbučio ir uosto veiklos prijungėme ir restorano verslą. Šioje sferoje esame naujokai, tačiau einant paskui Luca viskas atrodo lengviau. Taigi pagrindinis šių metų

54

LAMŲ SLĖNIS

dėmesio objektas – restoranas. Dabar jachtklubas tapo visaverčiu poilsio kompleksu – galime žmonėms pasiūlyti nakvynę, pasirūpinti jų švente ir skaniai pamaitinti. Tai tarsi mažas pasaulėlis, kuriame yra viskas, iš ko ir susideda miestas, – gyvenimo, valgymo ir poilsio erdvės, darbo vieta buriuotojams. Čia kuriasi mažos bendruomenės, svečiai, praleidžiantys čia daugiau laiko, susidraugauja vieni su kitais, su personalu. Mano – žmogaus, be galo mėgstančio svečius, – planas visiškai įgyvendintas. (Šypsosi.)

Kasmet rudenį pasibaigus sezonui jaučiu, kad per vasarą visą save išdalijau, tad labiausiai norisi tylos. Tačiau po mėnesio atostogų vėl kyla idėjų, pradedi svajoti apie kitų metų planus.

– Migle, o kokių pasakojimų išgirstate iš čia užsukančių svečių?

– Kadangi šis uostas yra ganėtinai senas, nemažai žmonių jį prisimena iš ankstesnių laikų. Labai smagu klausytis čia atplaukiančių buriuotojų istorijų: kažkas su tėčiu čia išmoko buriuoti, kažkas būdamas dar vaikas sėdėdavo nukabinęs kojas į vandenį ir maitindavo žuvėdras, kažkas čia pagavo didžiausią savo žuvį. Kiekvienas turi unikalių su šia vieta susijusių istorijų, kurios nepaprastai žavi. Tai vieta, kuri prikelia nostalgiškus prisiminimus.

LAMŲ SLĖNIS

55

56

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

57

Rytai šioje vietoje būna magiški: saulė teka mariose, visi uoste esantys laivai juda, o jų lynai, it maži varpeliai, tyliai dzinguliuoja...

58

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

59

– Man atrodo, kad nemažai žmonių šią vietą pasirenka ir dėl ypatingos jos lokacijos: nors Klaipėdos miestas visai šalia, tačiau čia tikrų tikriausia Kuršių nerija su visais jos gamtos stebuklais...

– Aš pati be galo mėgstu ir myliu šį kraštą. Nors pagal administracinį suskirstymą ši Kuršių nerijos dalis priklauso Klaipėdai, iš tiesų tai neturi jokios reikšmės jausmui, kuris aplanko čia leidžiant laiką. Kai persikeli keltu, patenki į Kuršių neriją – ir niekam neberūpi, kam šis žemės lopinėlis priskirtas dokumentuose.

Man ši vieta yra didžiulė mįslė.

Kartais atrodo, kad klaipėdiečiai jos šiek tiek privengia, tačiau negaliu suprasti kodėl: juk tai mažas gražus kampelis, kuriame iš kitos pusės gali pažvelgti į savo miestą. Tai tas pats, kaip Vilniuje užlipti ant Gedimino kalno ir iš ten stebėti miesto gyvenimą. Prieš kelias savaites Klaipėdoje vyko Jūros šventė, o čia, Smiltynėje, buvo pati geriausia vieta stebėti vakaro kulminaciją: išvengti begalės žmonių, pasiklausyti koncerto ir stebėti fejerverkus.

Buriuotojai džiaugiasi šios vietos unikalumu: tereikia vos kelių minučių, kad iš bruzdančio miesto patektum į tylos ir gamtos oazę.

Rytai šioje vietoje būna magiški: saulė teka mariose, visi uoste esantys laivai juda, o jų lynai, it maži varpeliai, tyliai dzinguliuoja...

60

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

61

62

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

63

64

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

65

66

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

67

– O kokie žmonės čia atvažiuoja?

– Buriuotojai yra nuolatiniai mūsų klientai. Turime nemažai užsienio svečių: vokiečiai, švedai, latviai, estai. Čia viešintys lietuviai labai skirtingi: tie, kuriems pabodo Nida, ir tie, kurie nori pabėgti nuo žmonių, – juk jūra, paplūdimys, kopos čia tokios pat. Labai daug jaunų šeimų ir porų, ieškančių alternatyvių poilsio vietų. Mūsų klientai – eksperimentatoriai, kuriems smalsu.

– Kokiais kriterijais besivadovaujant buvo suprojektuotos viešbučio erdvės?

– Kurdami eksterjerą siekėme išsaugoti visas konstrukcijas ir spalvinę pastatų gamą. Didieji pastatai buvo pastatyti iš raudonų plytų, tad renovacijos metu išlaikėme šią spalvą.

Dviaukštis kompleksas buvo medinis, tad ir mes palikome medinių lentučių fragmentą. Projektuojant šias erdves stengėmės išlaikyti pagarbų santykį su praeitimi, tad norėjome išsaugoti net ir sovietinę architektūrą. Juk ati-

68

LAMŲ SLĖNIS

džiai pažvelgus, ji turi labai gražių ir unikalių detalių.

Pirmojo korpuso kambariuose koncentravomės į minimalistinį stilių.

Atostogaudami žmonės atsiveža daug daiktų, užpildančių visą kambarį. Jeigu į kambarius pridėtume stalčių, spintų, lentynų – erdvės būtų užgrūstos. Kambariuose sumontavome varinius rėmus, ant kurių galima susikabinti visas savo vasariškas sukneles ir kitus drabužius. Šis sprendimas sutaupė vietos ir tapo dar viena interjero detale. Vietoje spintų – daiktadėžės po lovomis. Esminis abiejų korpusų interjero akcentas – dideli langai. Antrame korpuse, remiantis pirmųjų metų patirtimi, suprojektavome erdves su virtuvėmis ir terasomis.

– Kaip įprastai atrodo čia užsukusių svečių diena?

– Tradiciškai – pusryčiai, laikas prie jūros, popiečio miegas, pasisėdėjimai terasoje ar restorane, vakarienė, pasivaikščiojimai, saulės palydėjimas. Žmonės daro paprastus atostoginius

dalykus: važinėja dviračiais, vaikšto miškais. Tačiau pagrindinis idėjų ir veiklų šaltinis – jūra.

– Migle, o kokiomis mintimis vadovavotės kartu su Luca kurdami restoraną?

– Man buvo sudėtinga prisiderinti prie karšto Lucos charakterio, o jam buvo sunku priprasti prie pragmatiškos ir ne tokios emocionalios lietuvės. Niekada nenorėjau, kad mano restoranas būtų šalta formali vieta su baltomis staltiesėmis, išrikiuotomis taurėmis. Tai – laisvo stiliaus erdvė, pilna kūrybinės netvarkos.

Prisipažinsiu, norėjau, kad restoranas būtų toks pats minimalistiškas kaip ir kambariai, tačiau čia įsipainiojo itališkas temperamentas, tad mano švaros ir minimalizmo poreikis nebeteko prasmės. (Juokiasi.) Restoranas yra toks, kokio ir norėjau, – visomis prasmėmis šilta vieta.

Pagal užsakymą restorane organizuojame kulinarines sesijas su Luca.

Jų metu būna gaminamas tam tikras patiekalas, Luca pasakoja, visi žiūri, jam padeda, kartu ragauja, bendrauja.

LAMŲ SLĖNIS

69

70

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

71

Čia gaminame paprastus patiekalus, tačiau naudojame kokybiškus produktus ir sudėtingą techniką.

– Kokių patiekalų galima surasti restorano meniu?

– Meniu kūrėme palaipsniui. Žinojome, kad į jį įtrauksime tradiciškų itališkų patiekalų: picą, makaronus, gelato ledus. Tai pagrindinė bazė, ant kurios viskas pradėjo lipdytis. Nori nenori sezoninėse vietose reikia taikytis prie žmonių poreikių ir jų valgymo ypatumų, tad į meniu įtraukėme ir mėsą, šonkauliukus, ant griliaus keptą žuvį, vegetariškų patiekalų, gruzdintų jūros gėrybių, fokačia duoną, užkandžių. Viskas pagaminta su itališku prieskoniu. Luca mėgsta eksperimentuoti, tad savaitgaliais mūsų meniu keičiasi.

72

LAMŲ SLĖNIS

– Kokie produktai šiame meniu esminiai?

Luca: Niekada nemaniau, kad meniu turi būti storas kaip Biblija. Negalima tiek savęs apsikrauti, o gamindamas viską, gerai nepadarysi nieko.

Bet kuriame meniu svarbiausia jo bazė. Šalia esminių patiekalų atsirado mano senesniųjų receptų, keli nauji patiekalai.

Lietuvoje sudėtinga surasti aukštos kokybės baziliko, tad vietoje tradicinio bazilikų pesto sukūriau pesto su mėta – tai labai gaivus ir lietuviškas pagardas. Visada norėjau, kad restoranas turėtų savo naminius ledus. Kalmarai ir krevetės meniu atsirado dėl

to, kad tai mano mėgstamiausias patiekalas atostogaujant Italijoje prie jūros. O grilio patiekaluose susimaišo mano ir mano tėvo kulinariniai požiūriai. Čia gaminame paprastus patiekalus, tačiau naudojame kokybiškus produktus ir sudėtingą techniką.

– Kurie patiekalai jūsų pačių mėgstamiausi?

Miglė: Naminiai lazdyno riešutų gelato – jų galėčiau suvalgyti visą metalinį indą. Ir pica su ančiuviais ir ant grilio keptomis paprikomis.

Luca: Aš rinkčiausi Amatriciana pasta, pancetta ir pecorino pizza bei kiaulienos šonkaulius.

LAMŲ SLĖNIS

73

Ieškodama praktikos vietos Lisabonoje fotografė, grafikos dizainerė ir kūrybininkė JURGITA STEPONAITYTĖ mažiausiai tikėjosi ten sutikti savo būsimą vyrą Carlosą. Tačiau sutiko ir daugiau niekada nebeišsiskyrė. Dabar jiedu augina kelių mėnesių dukrelę Emmą ir trise mėgaujasi magiškosios Lisabonos gyvenimu: gatvės gyventojų susibūrimais kavinėje šalia namų, lėtomis portugališkomis vakarienėmis su draugais, ilgais saulėlydžiais ir spalvingomis gatvėmis, miesto šoną skalaujančiu vandenynu ir prie dangaus priartinančiais kalnais.

TRISE LISABONOJE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Jurgita, papasakok, kas tave nunešė į Portugaliją?

– Pirmą kartą į Lisaboną atvykau su „Erasmus“ programa. Po kelių mėnesių mainų tenai sugrįžau į Lietuvą pabaigti bakalauro studijų. O kai jos baigėsi, klausiau savęs: na gerai, o kas toliau? Turėjau labai daug klausimų, tačiau gerai žinojau viena – kol kas nenoriu dirbti pastovaus darbo. Norėjau keliauti, susipažinti su skirtingomis aplinkomis, žmonėmis ir taip atrasti save. Tam turėjau du pasirinkimus: arba ieškotis praktikos užsienyje, arba pradėti studijuoti magistro studijas. Nusprendžiau išbandyti abu.

Pradėjau domėtis skirtingomis šalimis, jų siūlomomis galimybėmis, galvojau, kur norėčiau pagyventi. Supratau, kad labiausiai traukė sugrįžti at-

74

LAMŲ SLĖNIS

gal. Į Lisaboną. Gal ir keistai nuskambės, bet šis miestas man buvo kaip namai esant toli nuo namų. Atvykusi įstojau į magistro studijų programą universitete, pradėjau ieškoti laikinos praktikos vietos. Susiradau praktiką, ir ne tik ją – susipažinau su Carlosu.

Bet apie tai šiek tiek vėliau! (Šypsosi.)

– Kiek laiko esi Lisabonoje? Kodėl tau čia gera gyventi?

– Lisabonoje gyvenu jau trečius metus. Šis miestas – it magnetas, mane labai traukia. Tai daugiakultūrinė terpė – didelė dalis mūsų draugų, kaip ir aš pati, yra užsieniečiai, o visų istorijos labai panašios ir susideda iš trijų etapų: Atvykau čia atostogų. Įsimylėjau miestą. Sugrįžau gyventi. Iš tiesų sunku nepamilti šio miesto: beveik ištisus metus

saulėta, vandenynas visai čia pat, nepaprastai skanus maistas, labai mielos gatvės ir spalvoti pastatai. Visa tai ir daug daugiau susideda į bendrą visumą, sukuriančią nepaprastai žavią šios vietos atmosferą. Man pačiai Lisabona ypatinga tuo, kad nors ir sparčiai besikeičianti, ji savyje išlaikiusi daug autentiškumo ir savitumo. Mes patys gyvename miesto centre, tačiau mūsų gatvelė – it mažas kaimelis su stipria artima bendruomene. Vieni kitus gerai pažįstame, žinome beveik viską. Gatvės viduryje įsikūrusi kavinė, kurioje užbaigę dienos darbus pasikalbėti susirenka visi kaimynai. Tokie maži, tačiau kartu ir labai dideli dalykai suteikia miestui jaukumo, intymumo. O būtent to dažnai pritrūksta kitų šalių sostinėms ir didmiesčiams.

LAMŲ SLĖNIS

75

76

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

77

– Nė neabejoju, kad esi aplankiusi visas turistines miesto vietas, – tačiau pasakyk atvirai: kur mėgsti nueiti, kai norisi pasislėpti nuo visų?

– Kuo toliau, tuo tai padaryti darosi sunkiau. Pačioje Lisabonoje sunku įvardinti tokią vietą. Prieš gimstant dukrai, kai pavargdavome nuo miesto triukšmo, turėjome savo ritualą: atsikeldavome anksti ryte, 5 ar 6 valandą. Ir, kol visas miestas dar miegodavo, kol nebūdavo prasidėję kamščiai, pasiimdavome vaizdo kameras ir važiuodavome prie vandenyno, tyrinėdavome apylinkes. Viena mėgstamiausių mūsų vietų – Serra Da Arrabida, tai maždaug už valandos kelio nuo Lisabonos esanti vieta, kur galima pamatyti nuostabią gamtą ir paplūdimius. Tiesą pasakius, jeigu norite pabėgti nuo miesto triukšmo, patarčiau sėsti į traukinį, automobilį ar autobusą ir važiuoti prie vandenyno. Tai atgaiva mintims ir sielai. Juk visai netoli nuo miesto čia galima surasti tikrai kvapą gniaužiančių gamtos kampelių. Rekomenduočiau tokius paplūdimius kaip Praia Adraga, atokesnį laukinį paplūdimį Praia da Ursa. Norėdami pastarąjį pasiekti turėtumėte kopti uolomis, tačiau ši vieta to verta. Aš vis dar negaliu atsigrožėti šios šalies gamta, todėl labai rekomenduoju pabandyti ją atrasti kiekvienam.

– Ko neaplankyti atvykusiems čia būtų didžiausia nuodėmė? Kurios vietos tavo pačios ir jūsų šeimos mylimiausios?

– Atvykus mano draugams ar šeimos nariams, mes dažniausiai tiesiog vaikštome aplink miestą ir mėgaujamės jo ritmu.

Lisabona turi daug apžvalgos aikščių su nuostabiu vaizdu į miestą – visose jose

78

LAMŲ SLĖNIS

galima pamatyti gražiausių saulėlydžių.

Mano mėgstamiausias muziejus – garsusis „The Museu Colecção Berardo“, taip pat ne taip seniai atsidaręs MAAT – tai meno, architektūros ir technologijų muziejus.

Viena iš mūsų mėgstamiausių vietų mieste – kavinukė „Montana Cafe“. Ji įsikūrusi upės krantinėje ir yra puiki vieta kavos mylėtojams. Taip pat labai mėgstu užsukti į neseniai atsidariusią „Janis Cafe“.

Tai svarbiausia mūsų su Carlosu vieta, kurioje susitinkame su draugais pašnekesiams prie taurės rausvojo vyno. Sveiko maisto mėgėjams rekomenduoju kavinę „Comoba“, jai mudu su vyru sukūrėme prekinį ženklą. Ieškantiems portugališko maisto siūlau nueiti į vieną iš vietinių vadinamųjų „taskų“. Tai tipiniai portugališki restoranai, kuriuose galima gauti tikro naminio maisto. Įprastai tokiuose restoranuose dirba visa šeima – močiutė ir mama sukasi virtuvėje, tėtis aptarnauja klientus prie baro, anūkai dirba padavėjais. Tokia šilta ir neįpareigojanti atmosfera leidžia lengvai pasijausti lyg užsukus pas kažką į namus pietų. Dar viena vieta, kurią nedvejodama rekomenduoju, – „Taberna das Flores“.

Portugališkas maistas su azijietiškos virtuvės įkvėpimais. Tai, be abejonės, viena mūsų mėgstamiausių vietų. Vienintelis jos minusas – kad norintieji čia patekti turės palūkėti eilėje. Jūros maisto mėgėjams privalu užsukti į „Ramiro“... Neįtikėtina, kaip nė nepastebėjau išsiplėtusi apie restoranus, – tačiau tai irgi pasako nemažai. Man Lisabona – tai skoniai ir kvapai, gastronominis paveldas ir tradicijos, o ne turistinės vietos. Čia tiek daug gerų pasirinkimų, jog būtų galima kiekvieną dieną eiti vis į kitą restoraną – metų metus!

LAMŲ SLĖNIS

79

80

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

81

– Kartu su vyru esate įkūrę fotografijos ir prekės ženklų identiteto kūrimo verslą. Ar kartu ir dirbate?

Kaip atrodo jūsų diena?

– Taip, prieš dvejus metus atidarėme savo įmonę, nuo tada mudu dirbame kartu. Mūsų darbo diena labai chaotiška. Negalėčiau pasakyti, ar buvo nors viena diena, tokia pati kaip kitos. (Juokiasi.) Dažniausiai dieną pradedame apie 10 valandą ryto. Tada prasideda chaosas – kol visi susiruošiame, ateina ir dvylika. Tuomet Carlosas pradeda dirbti arba skuba į susitikimus su klientais. Aš tuo metu daugiausiai laiko praleidžiu su Emma, o kai turiu padirbėti, į pagalbą pasikviečiame Carloso mamą.

Gimus dukrai, mano anyta atsikraustė į namą kitoje gatvės pusėje, todėl visada netoliese turime auklę. Dažniausiai dirbame iki vėlumos, o po darbų ateina metas geram filmui, vakarienei ir vynui – tai tapo mylimu mūsų ritualu ir viena svarbiausių dienos dalių. Maždaug taip ir atrodo mūsų rutina. Tačiau ji dažnai sutrikdoma kelionėmis, nes dirbame su klientais Porte, Madride, Barselonoje, Alenteže, Londone. Dėl jų tenka ganėtinai daug keliauti. Abu su Carlosu labai mylime fotografiją, todėl keliaudami darbo reikalais dažnai jaučiamės kaip atostogose. Savaitgaliais leidžiame sau

82

LAMŲ SLĖNIS

ilgiau pamiegoti ir nors kartais tenka padirbėti, bent pusę dienos skiriame miestui, pasivaikščiojimams palei upę.

Dažnai į svečius pasikviečiame draugų.

Carlosas mėgsta ruošti maistą.

– Jurgita, tavo vyras – portugalas.

Ar ši kultūra labai skirtinga?

– Carloso tėtis yra portugalas, o mama gimusi Venesueloje. Iki septyniolikos metų jis gyveno ten ir tik vėliau atsikėlė čia, į Portugaliją. Turbūt todėl turime ganėtinai daug skirtumų.

Carlosas – labai atviras, romantikas, svajotojas, jis niekada nebijo rodyti savo jausmų, o aš, kaip tikra lietuvė, esu šiek tiek uždaresnė ir gerokai labiau pragmatiška, esu linkusi slėpti tam tikras emocijas – to jis dažnai nesupranta. Augome skirtingose aplinkose, tad natūralu, kad šiais aspektais esame skirtingi, tačiau už skirtumus gerokai svarbiau panašumai: mūsų vertybės – tokios pat.

– O kaip prasidėjo jūsų su vyru istorija? Kaip judu atradote vienas kitą?

– Istorija prasidėjo dar prieš man išvykstant į Lisaboną: kaip ir minėjau, ieškojau, kur atlikti praktiką, kreipiausi į kelias agentūras. Taip įvyko, kad

tuo metu Carlosas turėjo savo studiją.

Tad beieškodama praktikos vietos suradau vyrą. (Šypsosi.) Bet čia yra mano istorijos versija, iš Carloso lūpų istorija skamba daug romantiškiau.

Vis gaunu iš jo pastabų, kodėl taip sausai ją pasakoju! (Juokiasi.)

Carlosas šią istoriją pasakoja taip: „Dirbau San Paule, kai gavau elektroninį laišką iš Jurgitos su prašymu priimti ją praktikuotis. Šis laiškas mano pašto dėžutę pasiekė magišku metu – laikrodis rodė 11:11, ir mano draugas Lorenzo iškart pasakė: „Carlosai, tai stebuklingas skaičius“. Man iš tiesų patiko jos darbai, nuotraukos. Atsakiau, kad mielai ją priimčiau, tačiau perspėjau, kad ši kompanija sudaryta iš vieno žmogaus – manęs – ir aš dirbu iš namų.

Buvau tikras, kad tokios sąlygos jai netiks. Visgi susitikome vos Jurgitai atvykus į Lisaboną ir mane ji kaip žmogus nepaprastai sužavėjo. Pakviečiau ją vakarienės su draugais, kartu atkeliavo ir jos draugė Ugnė. Galiausiai abu pabėgome nuo visų kitų. Miestas buvo sausakimšas, o aš sugriebiau jos ranką ir pabučiavau. Tokia buvo mudviejų pradžia. Dabar mudu kartu, Jurgita yra mano geriausia draugė, mano mergina, partnerė, žmona ir mano nuostabios dukros Emmos mama.“

LAMŲ SLĖNIS

83

84

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

85

– Pastarieji metai tavo gyvenime viską apvertė aukštyn kojomis – dvidešimt penkerių dar nebuvai susituokusi, neturėjai vaikų, dar buvai studentė... Papasakok apie tai!

– Taip, iš tiesų – per vienerius metus visko įvyko tiek daug, kad kartais nė pati nežinau, ar spėju tai suvokti!

Praėję metai buvo pilni staigmenų.

Pirmiausia mūsų šuo susilaukė šuniukų. Pamenu, buvo mano gimtadienis, laiką leidome Madeiroje, ir jau skrendant namo, vos įsėdus į lėktuvą, sulaukėme skambučio, kad mūsų šuo Annie gimdo. Dabar tai atrodo juokinga, tačiau tuo metu buvo didelis įvykis! Sugrįžę namo radome keturis mažylius. Po kelių savaičių sužinojome, kad laukiamės ir mes. Argi ne gražus sutapimas! Metai buvo labai užimti darbais, nėštumu, laukimu ir viskuo kitu. Metų gale, būdama devintą mėnesį nėščia, gyniausi magistrinį darbą, tada buvo mūsų paprastos, tačiau labai jaukios vestuvės, ir galiausiai gruodį gimė Emma. Jei metų pradžioje kas nors būtų pasakęs, kokie reikšmingi man bus 2017-ieji, niekados nebūčiau patikėjusi.

– Kaip pasikeitė gyvenimas gimus Emmai?

– Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis! Bet tuo pačiu ir sudėliojo visus taškus. Žinoma, tai mums abiem yra vienas sunkiausių, bet tuo pat metu ir geriausių gyvenime įvykusių dalykų.

Buvimas tėvais reikalauja daug pastangų ir kantrybės. Būna dienų, kai jaučiamės visiškai išsekę ir nerandame laiko sau, darbui ar niekam kitam. Bet matyti ją augančią ir kiekvieną dieną

86

LAMŲ SLĖNIS

vis labiau besikeičiančią ir tobulėjančią yra kažkas nuostabaus. Su Carlosu juokaujame, kad ji – geriausias mūsų projektas. (Juokiasi.)

– Jurgita, o kokia yra Emma?

– Emma yra labai aktyvus, nuolat besišypsantis ir mėgstantis bendrauti kūdikis. Charakteriu ji labai primena Carlosą, o išvaizda – tikrų tikriausia lietuvaitė. Juokais ją vadiname mudviejų vadu ir matome, kaip vystosi jos stiprus charakteris. Kiekviena diena su ja mums suteikia tiek laimės, kiek turbūt per visą gyvenimą nesame patyrę. Jei būna sunku, užtenka jai nusišypsoti – ir viskas nušvinta… Žinoma, šalia viso to ji reikalauja tiek daug kantrybės, kiek nė nežinojome turį. (Juokiasi.)

– Ką visi trys mėgstate veikti?

Kokie jūsų šeimos ritualai?

– Carlosas mėgsta gaminti, todėl vakarienė – svarbiausias mūsų šeimos ritualas. Pasileidžiame muziką, atsisukame butelį vyno, susirenkame į virtuvę. Kalbamės, vyras gamina, o mažoji labai mėgsta tai stebėti. Kai tik Emma pradės valgyti ne tik košeles, planuojame kelionę į Italiją – abu dieviname italų virtuvę. Norime, kad pirmosios patirtys su maistu jai būtų įsimintinos. Žinome, kad kelionę ji prisimins tik iš nuotraukų, bet tai turės simbolinę reikšmę ir sujungs du mūsų hobius – maistą ir fotografiją. Mes visada kartu. Anksčiau buvome dviese, dabar jau trise: kartu dirbame, kartu ilsimės, kartu keliaujame. Dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.

LAMŲ SLĖNIS

87

88

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

89

90

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

91

Daugybė laimingų atsitiktinumų ir didžiulis užsispyrimas pasiekti tai, kas atrodo nepasiekiama, dizainerį LUKĄ VALIAUGĄ jau šešerius metus blaško po įdomiausių kūrybinių ir gyvenimiškų patirčių pasaulį. Baigęs Londono Goldsmiths universitetą jis tapo bene pirmuoju lietuviu, kuriam buvo suteikta galimybė metus laiko praleisti prestižiniame „Benetton“ dizaino ir komunikacijos centre „Fabrica“ Italijoje. Luko istorijos nukelia į protestuotojų palapines Londone, Marso kanjonus, šiuolaikinių technologijų ir žmogaus elgsenos labirintus.

UŽSISPYRĖLIO DIENORAŠTIS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Apie užsispyrimą...

Mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriuje, kur nuo pat mažens bendrasis lavinimas buvo derinamas su tapybos, skulptūros ir piešimo klasėmis. Dvigubas krūvis neretai reikšdavo ilgus vakarus, o prieš peržiūras – ir naktis, praleistas dirbant. Būtent todėl susikaupimas ir užsispyrimas tapo neatsiejama mano kasdienybės dalimi.

M. K. Čiurlionio menų mokykla garsėja dailės, šokio ir meno amatais,

92

LAMŲ SLĖNIS

technikos ir įgūdžio lavinimu tarsi siekiant renesansiško perfekcionizmo: „Suprasti formą, medžiagą ir spalvą.

Perteikti jausmą ir idėją, perkeliant šiuos ant popieriaus, medžio ar molio.

Suprojektuoti ergonomiškiausią, funkcionaliausią ir efektyviausios formos objektą.“ Idealais pagrįstas mokymas, mano manymu, yra savotiškas mūsų kultūros paveldas, kurį mano dėstytojai perėmė iš savų dėstytojų, o šie – iš savų. Tai meistrystės paslaptys, susiformavusios spalvingoje ir iššūkių ku-

pinoje praeityje.

Dabar matau, kaip šių idealų stinga Europos kūrybiniame švietime.

Tačiau taip pat manau, kad kūrybinis lavinimas užsienyje yra savitai unikalus ir prasmingas – edukacinės programos neretai vadovaujasi kritinės analizės ir sociologinio tyrimo principais. Pavyzdžiui: „Kodėl norėtum pieštuku perteikti šį objektą? Ką ši forma sako apie daiktą? Kodėl gi šis baldas turėtų būti ergonomiškiausias? Kodėl renkiesi šias estetines formas?“

LAMŲ SLĖNIS

93

...ir atsitiktinumus Baigęs mokyklą be galo norėjau tapti produkto dizaineriu. Svajojau sukursiantis objektą, kurį naudotų begalės žmonių, kuris būtų inovatyvesnis, naujesnis, geresnis už savo pirmtakus. Taip nutiko, kad po mokyklos baigimo pusiau atsitiktinai atsidūriau Londono Dizaino savaitėje. Dar didesnio atsitiktinumo vedamas apsilankiau Goldsmiths universiteto dizaino magistrantų baigiamųjų darbų parodoje. Vienas darbas taip įstrigo atmintin, kad net pastūmėjo pakeisti požiūrį į dizainą. Tai buvo pasiūlymas į humanitarinės pagalbos siuntinių kartotinių dėžių sieneles įdiegti sodinimui paruoštas sėklas. Humanitarinėse stovyklavietėse užtektų dėžes suplėšyti ir jų skutus susmaigstyti į minimaliai paruoštą dirvą. Taip pagalbos siuntinys įgytų išliekamąją vertę. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tai gal ir nebuvo labai vykęs humanitarinių krizių sprendimo pasiūlymas, tačiau pati idėja atspindėjo visiškai kitokį požiūrį į dizainą, apie kurį tikriausiai niekada nebuvau pagalvojęs. Tada sau ir pasakiau: „Aš noriu mokytis būtent čia!“

Nuo protestuotojų palapinės iki lošimo namų Griebiau baigiamųjų mokyklos darbų aplanką ir tą pačią savaitę nuvykau į Goldsmiths universitetą. Su-

94

LAMŲ SLĖNIS

siradau kursų administracijos skyrių ir sekretorės paprašiau susitikimo su priėmimo komisijai vadovavusiu dėstytoju. Man pasisekė, kad tą dieną jis buvo universitete ir turėjo laiko bei (svarbiausia!) panoro susitikti su manimi.

Ką tik mokyklą baigusiam devyniolikmečiui nustebinti piešinių technika ir dizaino maketų įmantrumu nebuvo itin sunku. Bet man stigo argumentacijos – kodėl noriu studijuoti būtent čia? Be to, dizaino kursas jau buvo užpildytas. Tad liko kantriai laukti kitų metų, o tada vėl griebiau darbų aplanką, tik šį sykį jaučiausi stipriau pasirengęs. Atvykau į priėmimą bendrąja tvarka. Man ir vėl pasisekė – komisijoje sutikau tą patį dėstytoją. Įstojau. Kaip vėliau jis pasakojo, vietą kurse gavau ne dėl parodytų darbų ar įgūdžių, bet dėl įdėto laiko ir pastangų – tai atsispindėjo mano projektuose. Visa kita, sakė jis, išmoksi!

Studijų programa buvo padalyta į vieno ar dviejų mėnesių trukmės uždavinius. Pagrindinis kiekvieno uždavinio tikslas būdavo ne ką nors sukurti, o ištirti tam tikrus visuomenės reiškinius, bandant rasti unikalią problemą ir kūrybišką jos sprendimą. Pavyzdžiui, žmogiškosios ydos, asocialus elgesys, perfekcionizmas, pilietinis protestas...

Studijų metu teko atsidurti išties nekomfortabiliose situacijose. Pavyzdžiui, vykstant protestui „Occupy London“ apsimečiau protestuotoju, kad gaučiau unikalią galimybę suži-

noti, kas motyvuoja protesto dalyvius, kokie jų tikslai ir lūkesčiai. Taip pat teko vaidinti azartinį lošėją, startuolio įkūrėją ir įsijausti į kitus man svetimus vaidmenis.

Iššūkių maratonas Studijų tempas buvo labai intensyvus, reikalaujantis daug laiko ir pastangų. Paskaitos ir kūrybinės dirbtuvės vykdavo kasdien, savaitės pabaigoje tekdavo pristatyti ir apsiginti projekto eigą. Viena vertus, tokia tvarka išmokė disciplinos ir dirbti greitai plėtojant idėją bei planuojant jos įgyvendinimą. Tačiau taip pat tai buvo didžiulis iššūkis suderinti studijas su darbu, savaitgaliais ir tuo, kas likdavo tarp jų.

Baigus mokslus laukė dar didesnis iššūkis – profesinė karjera. Supratau, kad studijų programos tikslas nebuvo suteikti įgūdžių ir žinių, reikalingų karjerai pradėti. Baigiau universitetą žinodamas, kad pats turėsiu įgyti reikiamų žinių, būtinų šiai karjeros problemai spręsti.

Tad problema buvo susikurti praktiką ir tokių žinių įgyti. Įsidarbinau grafikos dizaineriu, o po darbo ir savaitgaliais užsiimdavau visa begale skirtingų iniciatyvų – nuo tapybos iki programavimo. Nors giliai širdyje naiviai tikėjausi, kad vienas iš mano projektų susilauks dėmesio ir pasisekimo, vis dėlto pagrindinis tikslas buvo atrasti savo kūrybinį kelią.

LAMŲ SLĖNIS

95

96

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

97

Lemtinga kryžkelė Dar studijų metais atsitiktinumų vedamas susipažinau su menininku Kentaro Yamada. Ši pažintis išsivystė į kolaboraciją kuriant skaitmeninio produkto „ArtJunk“ idėją. O dėl šio projekto gavau progą padirbėti su interaktyvios komunikacijos kampanija Mančesteryje. Ilgą laiką nenorėjau pats sau to pripažinti, bet tai tapo mano kūrybos atspirties tašku. Savo veikloje nuolat atsidurdavau technologijų, žmonių elgsenos ir įvairių jų veikiamų situacijų sankirtose.

Savotiškai džiaugiuosi, kad kiti mano projektai nebuvo tokie vykę. Tai tik pastūmėjo vis labiau domėtis tarpdisciplininės kūrybos sfera. Supratau, kad galiu sėkmingai plėtoti įvairių disciplinų idėjas, tačiau šįkart – turėdamas aiškų atspirties tašką. Supratau, kad technologijų vedama elgesio kaita gali tapti įkvėpimu kūrybiniam komentarui ir galimybe naujam dizaino produktui sukurti. Ribų tarp meno ir dizaino tiesiog nebelieka!

Atradus tašką, kur idėjos, patirtis ir užsidegimas tapo viena, atsirado įdomių pasiūlymų, asmeniniai projektai

98

LAMŲ SLĖNIS

pradėjo susilaukti pasisekimo. Vienas projektų – „Tower Block Game“ – telefoninis žaidimas. Žaisdamas begalinį tetrį žaidėjas stato ir griauna daugiabučius pastatus. Šis žaidimas skatina šiek tiek ironišką, žaismingesnį požiūrį į dažnai problematišką senųjų daugiabučių architektūrą.

Mėlynas dangus niekada nebus mėlynas Ir vis dėlto gyventi du gyvenimus – dizainerio ir menininko – galop išsekino. Kartą pavargęs nukritau nuo laiptų ir susilaužiau ranką. Neįtikėtina, bet tai laikau sėkme... Gavęs ilgas apmokamas atostogas ėmiausi ieškoti mažiausiai tikėtinų ateities scenarijų. Vienas jų buvo patekti į „Benetton“ dizaino ir komunikacijos centrą „Fabrica“ Italijoje. Išsiunčiau laišką ir po beveik metus trukusio susirašinėjimo, interviu, daugybės skambučių ir bandomojo laikotarpio galiausiai sulaukiau galimybės šiame tyrimų centre praleisti metus.

Man tai – lyg tam tikra filmo „Čarlis ir šokolado fabrikas“ versija. Bent jau kūrybinėje sferoje. Gyventi ir kur-

ti atokioje Šiaurės Italijos viloje netoli Venecijos, kur kasmet susirenka įdomiausi ir keisčiausi įvairių interesų ir kūrybinių vizijų turintys menininkai ir dizaineriai iš viso pasaulio – neįtikėtinas nuotykis. Šis centras – lyg maža kūrybinio pasaulio versija.

Asmeninių iniciatyvų vedini šio centro gyventojai bendradarbiauja tarpusavyje ir kuria reklamos komunikaciją, produktus ar menines instaliacijas. Čia nuolat vyksta įvairios kolaboracijos tarp „Fabrica“ ir kultūros bei verslo institucijų.

Pavyzdžiui, ruošiantis „Benetton“ pavasario-vasaros kolekcijos pristatymui buvo bendradarbiaujama su Milano Dizaino muziejumi. Projekto tikslas buvo perteikti kontroversišką šio ženklo aktyvumą kultūrinėje ir žmogaus teisių erdvėje. Dviese su švedų menininku Jonasu Eltesu sukūrėme paveikslą, kritikuojantį šiuolaikinį meno vertės ir populiarumo ryšį.

Naudodamas veido atpažinimo ir jausmų analizės algoritmus paveikslas interpretuodavo lankytojų susidomėjimą juo ir versdavo tai spekuliatyvia pinigine verte, už kurią meno kūrinys galėtų būti įsigytas.

LAMŲ SLĖNIS

99

100

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

Kiti „Fabrica“ centre įgyvendinti mano projektai – tai instaliacija „How Blue is the Sky Blue“: pranešimų lenta, matuojanti dangaus mėlynumą ir nuolat lyginanti jį su „Pantone“ dangaus mėlynumo spalva. Tai metafora, komentaras apie technologijų paskatintą tobulybės ieškojimą.

Mėlynas dangus niekada nebus visiškai mėlynas... „Marso smėlio laikrodis“ – tai smėlio laikrodis su „ataugomis“. Žvelgiant į ateitį, kai žmonija pagaliau kolonizuos Marsą, įdomu įsivaizduoti kasdienybę ir kaip prie jos prisitaikysime. Pavyzdžiui, penkios minutės taps 2,8 proc. ilgesnės nei Žemėje. Tad ir stiklo ataugose telpa 2,8 proc. daugiau smėlio, nei reikia žemiškosioms minutėms.

Negalėčiau pasakyti, kad gyvenimas „Fabrica“ tyrimų centre – lengvas. Gyventi su žmonėmis iš visų pasaulio kampų reiškia daugybę besikertančių nuomonių ir požiūrių. O kuriant ir leidžiant laiką kartu tai tampa ilgomis diskusijomis apie meno, dizaino ir verslo funkcijas pasauliui. Bet priimant tai kaip asmeninį akiračio plėtimo ir nesibaigiančio mokymosi procesą, ši patirtis tampa begaliniu įkvėpimo ir naujų idėjų šaltiniu visai dar tik laukiančiai kūrybinei veiklai.

Daugiau apie Luko Valiaugos kūrybą: www.valiaugalukas.lt Daugiau apie „Benetton“

dizaino ir komunikacijos centrą „Fabrica“: www.fabrica.it

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

105

Tai vieta, kur pirmiausia jus pasitinka kruopščiai išpuoselėti gėlių žiedai ir savas namų jausmas. Vėliau, įžengus pro senas švelnia mėtų spalva nudažytas duris, – tikros fotografijos.

Fotografė VIKTORIJA STAPONĖ kartu su vyru ARŪNU STAPONU nedideliame kalnų ir jūros apsuptame San Vito Lo Capo miestelyje atidarę savo „Casa della Fotografia“ (liet. Fotografijos namus), tenorėjo viena – sukurti namus primenančią erdvę, kurioje galėtų betarpiškai džiaugtis savo kūryba, kur užsukusieji dalytųsi jausmais ir išsirinkę mėgstamiausią fotografiją sukurtų jai savąją istoriją.

ATVIROMIS DURIMIS IR ŠIRDIMIS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Viktorija, kaip sugalvojote sukurti savo fotografijos namus čia, Sicilijoje? Papasakokite, kaip viskas vystėsi – nuo idėjos gimimo iki to, ką jau matome šiandien?

– Fotografijos namams aiškios vizijos neturėjome. Žinojome viena – kūrybai reikia atstumo nuo viso to, kas jau sukurta, net nuo draugų, šeimos. Supratome, jog mums reikia ilgesio keliamo nepatogumo, naujos šviesos. Kūryba ėmė prašytis naujos erdvės visomis prasmėmis.

106

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

107

Atvykę gyventi į Siciliją pajutome dvejopus jausmus: džiaugsmą ir skaudulį. Džiaugsmą dėl to, kad žmonės čia važiuoja ieškoti ramybės ir itin glaudaus ryšio su kitais ir aplinka, – ir skaudulį, nes Sicilijos portretas čia užsukusiems kartais dėliojasi tik iš salos maisto ir gatvėje sėdinčių, į saulę besišypsančių ir nieko neveikiančių senukų. Pagyvenę čia ilgiau mes ėmėme matyti daugiau spalvų, daugiau prasmės ir detalių, kurių nepastebi paprasti turistai. Tuomet ir atvėrėme duris į vietą, kurioje it kokioje stotelėje galėtų apsigyventi mūsų kūryba. Iš kurios ji pajudėtų į visą pasaulį. Paprastai tariant, fotografijų biblioteka, kur užsukusieji gali susirasti sau artimiausią vaizdą.

Atverti čia duris sąlygos mums buvo ganėtinai palankios, tačiau reikia nepamiršti, jog abu su vyru esame iš mažos šalies, čia žinomos mažai kam.

Visgi labai lengvai įsiliejome į vietos gyvenimą, atradome puikių žmonių, kurie buvo šalia, tapo mūsų šeima.

Idėja atkeliavo paprastai – tiesiog nuvalėme dulkes nuo senos svajonės ir pažadinome ją, kad gyventų. Norėjome, kad tai nebūtų nei fotografijos studija, nei prabangi galerija. Tai turėjo būti namai atviromis durimis. „Casa della Fotografia“ atidarėme gatvelėje, kurioje įsikūrę daug restoranų, – juk po puikios sicilietiškos vakarienės ir vyno taurės norisi pamaitinti akis ir širdį.

Kai čia atvykome, viskas dar kvepėjo senu aliejumi ir greitojo maisto dvasia. Dar prieš užkandinę čia buvo įsikūrusi pirmoji ir pati geriausia kepyklėlė, tik vėliau savininkams iške-

108

LAMŲ SLĖNIS

liavus anapilin, jų vaikai perleido šią vietą. Pasakiau sau, jog šios durys per daug nuostabios ir menančios pernelyg puikią istoriją, kad būtų atiduotos į kokios picerijos rankas. Merkiau rankas į žemę, Arūnas teptuką į dažus – ir ėmėmės darbo. Vietiniai labai palaikė ir didžiavosi, jog mylime jų miestą ir jį puoselėjame.

– O kaip atradote šią vietą?

– Kartą kopėme į kalną. Aš prisėdau pailsėti mažoje koplytėlėje kalno papėdėje. Koplytėlė žvelgė į jūrą ir atrodė kaip vieta, pildanti svajones.

Prisėdau ir ėmiau kalbėtis su savimi, o gal su Dievu. Apie tikslus, apie svajones, apie tai, kuo galėčiau dalytis. O jau vakare visai netikėtai užklydusi gėriau kavą San Vito Lo Capo miestelyje ir pasakiau sau, jog noriu čia gyventi. Kai šventėme Kalėdas jau naujuose namuose, vakare išėjus pasivaikščioti pilnais pilvais pamačiau senas medines duris. Ir supratau: čia – mūsų. Čia bus toji vieta. Gal Dievas išgirdo? Norėjau vietos, kurią pamačius imtum kažko ilgėtis, prisimintum namus. Kad pirmiausia pasitiktų gėlės ir jaukumas. Vėliau – darbai, leidžiantys sustoti, prisiminti, pagalvoti. Viskas atėjo iš mano pačios prisiminimų apie vaikystės namus, dabartinių namų jausmo.

– Skaičiau, kad kasryt pati net gatvę aplink išsišluojate...

– Tai tapo mano kasdieniu ir džiaugsmą man teikiančiu ritualu. Tai ėmė mane atpalaiduoti, tai padeda sudėlioti mintis. Išmokau su šypsena net nuorūkas pakelti. Numeta žmogus, o

aš nusišypsau, pakeliu ją ir atiduodu jam atgal. Tada nusišypso ir jis. Tiesą sakant, žmonės čia linkę kaltinti kitus, tačiau dažnai ir patys pritrūksta sąmoningumo. Galbūt vieną dieną….

– Kiek laiko judu praleidžiate čia?

– Kai įrenginėjome šią vietą, tik ja ir tegyvenome. Pamiršome net vienas kitą. Tikrai. Po to, atvėrus duris, tekdavo dirbti ir penkiolika valandų per parą. Tačiau vasaros karščiai sureguliavo kitokį grafiką: duris atveriame ketvirtą, užveriame vidurnaktį. Kai miestelyje vyksta ypač didelės šventės, tenka dirbti ir iki paryčių. Tai ne vienintelis mūsų darbas, tad kol kas tenka apsiriboti tik trupinėliu miego. Tačiau tai nė kiek manęs nevargina – nes sunkumas, pripildytas meilės, tampa lengvesnis.

– Jums svarbu gyvai, iš rankų į rankas dalytis savo kūryba? Ko tai suteikia jums ir klientui?

– Vertingiausia yra tai, jog patys žmonės pripildo darbus meilės. Įsigydami darbą, neretai jie papasakoja apie save, apie savo tikslus, apie pajutimus pamačius vieną ar kitą kūrinį.

Todėl tu, autorius, atrandi naujų prasmių, savo darbuose pamatai naują gylį. Gyvas betarpiškas bendravimas ir ryšys, susikuriantis tarp klientų ir mūsų, ir yra mūsų pagrindinis tikslas. Kai perduodi darbą į kitas rankas, apima jausmas, kad jis – tai ne tik nuotrauka, atspausdinta ant fotopopieriaus.

Tai reiškinys, kažkieno namuose turintis savo funkciją: gal kažką priminti, galbūt paskatinti pajausti ar šildyti…

LAMŲ SLĖNIS

109

– Ką užsukusieji čia suras? Kokios tematikos nuotraukų čia galima įsigyti?

– Čia atvykę žmonės randa šeimos fotografijų biblioteką. Fotografijas, sukurtas vyro ir moters. Portretus ir gamtos fotografijas. Nuotraukos čia apsigyvena įvairiomis formomis, formatais. Turime savo leidybos atviručių, užrašų knygučių, mano sukurtas fotografijos knygas. Viskas, kas gyvena čia, yra absoliučiai neveidmainiška, tai nepritaikyta kiekvienam turistui.

Užsibrėžėme tikslą parduoti tik tai, kas mums patinka, kas mums artima, kas atspindi mūsų vertybes. Jokio pataikavimo kitiems.

– Bet juk fotografija nėra vienintelis dalykas: skaičiau, kad žmonės čia užsuka ne tik nusipirkti nuotraukų, tačiau ir pabūti kartu, išsipasakoti, kartais net išsiverkti. Kaip jums pavyko sukurti tokią atmosferą?

– Būti atviram labai sudėtinga. Tačiau mene autorius yra absoliučiai nuogas, be kaukių ir pagražinimų. Todėl klientai, pamatę kūrinius, ir patys drąsiau nusirengia savo vidinį rūbą. Jie ima kalbėti. O kartais jie nekalba, tik ilgai sėdi ir žiūri į darbus. Būna, apsi-

110

LAMŲ SLĖNIS

kabina nieko nepasakę. Ir visai ne iš liūdesio – juk ne skausmas gyvena fotografijose. Dėl to keisto jausmo, kurį gali pavadinti tikrumu, natūralumu, priminimu. Tikriausiai pagrindinis elementas, kuriantis šią atmosferą, yra tikrumas. Tikrumas šypsenos, ašarų, prisiminimų, džiaugsmo ir visų kitų žmogiškų pojūčių. Pamenu, pas mus kartą užsuko gal aštuoniasdešimties moteris ir įsigijo darbą. Prieš keletą dienų ji buvo anapilin išlydėjusi savo vyrą, su kuriuo pragyveno penkiasdešimt metų. Ji pasakė, jog ant sienos kabėjusi judviejų fotografija dabar ją tik skaudino. Ji įsigijo darbą „Edvardas ir paukštis“, kad šis primintų jų laisvą skrydį per gyvenimą, vyro skrydį kitoje erdvėje. Išeidama ji apsikabino, prispaudė darbą prie krūtinės, padėkojo už palengvėjimą ir išėjo. Čia atrandame daugybę puikių žmonių iš viso pasaulio, kurie, pasirodo, gyvena tais pačiais džiaugsmais ir vargais. Fotografijos namai yra vieta dalytis, kalbėti, būti.

norėčiau pasigirti, tačiau tikrieji mūsų klientai yra žmonės, kurie galėtų būti pavyzdžiu visai žmonijai. Tai, ką jie veikia, kuo gyvena, ką myli, ką jaučia.

Daugybė nuostabių žmonių, iš kurių kasdien mokausi, įsikvepiu. Taip jau nutinka, kad tie, kurie svetimi mums, įeina ir tuojau pat išeina. Matyt, nesutampa energijos.

– Sakote, kad nenorite klientams tiesiog parduoti ant popieriaus atspausdintos nuotraukos, – norite, kad kiekvienas iš čia išsineštų ir dalelę jūsų. Nuoširdumas fotografijoje pats svarbiausias?

– Svarbiausia, kad iš čia žmogus neišeitų tik su ant popieriaus lapo atspausta nuotrauka. Svarbu, kad jau parduotuvėje jis įkvėptų tam darbui gyvybę, imtų galvoti apie vietą, kur darbas galėtų apsigyventi. Ne vien fotografija kuria prasmę, bet ir pats žiūrovas. Fotografijoje labai daug svarbių elementų, tačiau vienas svarbiausiųjų turbūt yra tikrumas. Žmonės tai pajaučia. Man yra tekę net – Kokie žmonės čia užsuka? Ko- iš albumų išmesti kelias fotografijas, kie yra jūsų fotografijos namų kli- nes laikui bėgant sau pripažinau, entai? kad jose nebuvo nė kruopelytės ti– Nežinau, ar nenuskambės, lyg krumo.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

113

– Na, o koks yra San Vito Lo Capo miestelis? Kaip jus priėmė vietiniai gyventojai?

– San Vito Lo Capo yra mažas jūros ir kalnų apsuptas miestelis. Mus žavi, jog jis nors ir mažas, nėra tipinis Sicilijos miestelis, kur viskas it paskendę praeityje. Šalia jo arti sostinė ir oro uostas, tad žmonės daug keliauja, jie neužsisėdi ant savo kėdučių su kavos puodeliais, mato pasaulį. Visu tuo jie dalijasi vieni su kitais, leidžia augti turizmui, pritraukti žmones. Dėl to čia mums ir patinka – vieną dieną gali medituoti kur nors aukštai kalnuose, šokti ant dviračio ir nuvykti į kokį laukinį paplūdimį, o už valandos skrydžio gerti kavą Romoje ar paskęsti žmonių minioje Londone. Čia labai patogus susisiekimas su pasauliu. O vietiniai gyventojai mus priėmė taip šiltai, jog nė sekundės nesijautėme emigrantai įsibrovėliai. Ši šiluma tęsiasi iki šiol.

Turbūt viskas priklauso nuo to, kaip pats save atversi. Žinoma, ir čia būna įvairių žmonių, tačiau tereikia jiems savyje nepalikti vietos.

– Ką judviem su vyru ir jūsų santykiams davė šie fotografijos namai?

– Tai išpildė mus kaip kūrėjus, suteikė tikslą. Kiekviena sukurta fotografija atranda kelią ir prasmę. Mums, kaip šeimai, šie namai davė daug patirties, išbandėme vienas kitą. Jie išmokė girdėti, skirti laiko sau. Išmokė atpažinti žmones, kuriuos reikia įsileisti, ir tuos, kuriems reikia užverti duris.

114

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

115

Iš Skandinavijos šalių semiamės ne tik interjero ir stiliaus įkvėpimų – po truputį atrandame ir jų maisto kultūrą. Tradicinis atviras sumuštinis „smørrebrød“ – neatsiejamas Danijos virtuvės simbolis. Šįkart jį gaminame namuose ir gardiname „VIČI“ tradicine Atlantinių silkių filė aliejuje su Himalajų druska.

DANIŠKAS UŽKANDIS Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Stilius: Mantė Jaruševičiūtė

116

LAMŲ SLĖNIS

Atviras daniškas

sumuštinis su silke REIKĖS: •

„VIČI“ tradicinės Atlantinių silkių filė aliejuje

•

mėgstamos ruginės duonos

•

sviesto

•

keptų burokėlių humuso

•

nedidelio valgomojo svogūnėlio

•

žiupsnelio šviežių krapų ir svogūnų laiškų

•

kaparėlių (pagal skonį)

•

šviežio agurko

•

žiupsnelio porų daigų

•

kietai virto kiaušinio

Ruginės duonos riekeles patepkite sviestu ir burokėlių humusu. Dėkite keletą silkės gabalėlių, plonai supjaustyto svogūno, kiaušinio ir agurko gabalėlius. Pabarstykite žiupsneliu krapų, svogūnų laiškų ir kaparėlių. Papuoškite porų daigais ir skanaukite!

LAMŲ SLĖNIS

117

Nuo paskutinio mūsų pokalbio su fotografe, maisto stiliste, kulinarinių knygų autore, reklamų kūrėja GINTARE MARCEL prabėgo daugiau nei ketveri metai. Kas pasikeitė jos gyvenime, paklausite? Moteris išleido dar dvi kulinarines knygas (viena iš jų, beje, tapo geriausia Viduržemio jūros regiono virtuvės knyga Olandijoje), iš judraus miesto Nyderlanduose persikėlė gyventi į Šveicarijos provinciją, nuo nulio sukūrė savo verslą, o instagrame subūrė beveik 38 tūkst. jos darbus dievinančių žmonių auditoriją. Žinote, kas per šiuos metus nepasikeitė? Ji lygiai taip pat stipriai myli maistą.

KETVERI METAI ŠVEICARIJOJE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Gintare, visai neseniai viešėjai Lietuvoje. Kokias vietas mėgsti aplankyti čia sugrįžusi?

– Man visada smagu sugrįžti į Lietuvą. Stengiuosi grįžti bent keletą kartų per metus, nes kiekvieną kartą atrodo, kad vis trūksta laiko su visais pasisveikinti ir pabūti kartu. Tad vizitai Lietuvoje, kaip ir pas uošvius Prancūzijoje, visada būna panašūs į maratoną. Šįkart pavyko šiek tiek sulėtinti tempą ir praleisti keletą dienų Juodkrantėje, kuri visada buvo ir yra vienas mano mėgstamiausių kampelių Lietuvoje.

118

LAMŲ SLĖNIS

– Nuo paskutiniojo pokalbio su mūsų žurnalu prabėgo jau daugiau nei ketveri metai. Papasakok, kaip per juos pasikeitė tavo gyvenimas?

– Neįtikėtinai stipriai! Tiesą sakant, po paskutiniojo pokalbio, vos išėjus žurnalui, sulaukiau skambučio iš leidyklos Lietuvoje ir po mažiau nei metų pasirodė mano knyga „Provanso skoniai“. Tą pačią idėją plėtojau toliau, susiradau leidyklą Nyderlanduose ir dar po vienerių metų parašiau knygą, kuria nepaprastai džiaugiuosi, – „L’Art de la Table: Taste of the Mediterranean“. Ši knyga tais metais buvo pripažinta ge-

riausia Viduržemio jūros regiono virtuvės knyga Olandijoje, toje pačioje kategorijoje laimėjo antrąją vietą apdovanojimuose „World Gourmand Cookbook Awards“.

Tai buvo unikali galimybė – nes pati galėjau ne tik parašyti tekstus ir viską nufotografuoti, bet ir sukurti visą knygos dizainą. Įdomiausia tai, jog berengdama ją supratau, kad toks kūrybinis procesas man visgi patinka daug labiau nei vien tik receptų kūrimas, – nuo tada fotografija ir vėliau prisidėjusi vaizdo įrašų režisūra tapo pagrindinėmis mano veiklomis.

LAMŲ SLĖNIS

119

Visgi artimiausiu metu tikrai neplanuoju rašyti daugiau knygų. Šiandien bet kokį receptą galima surasti vos pajudinus pirštą. Be to, kulinarinės knygos turi ne tik įkvėpti pasukti link virtuvės, bet ir gerai atrodyti ant kavos staliuko, šalia receptų turėti pakankamai turinio, įkvepiančio keliauti ir svajoti. Tam sukurti reikia daug laiko ir dar daugiau pastangų, o visa tai šiuo metu yra nukreipta į fotografiją ir režisūrą. Šiandien dirbu su įvairiais, daugiausiai su reklama susijusiais, fotografijų ir vaizdo įrašų projektais.

120

LAMŲ SLĖNIS

Kiekvienas jų yra vis kitoks, tad lei- mano vyrui buvo pasiūlytas darbas džia vis giliau nerti į istorijų kūrimo Šveicarijoje. Pagalvojom: „Kodėl gi ypatumus. ne?!“ Greitai išnuomojome savo namus ir jau mažiau nei po dviejų mė– Išvykusi iš Lietuvos gyvenai ke- nesių gyvenome Fribūre, nedideliame liose skirtingose šalyse. O kas tave mieste vakarų Šveicarijoje. atvedė į Šveicariją?

Visada maniau, kad gyvenimas nė– Prieš persikeliant į Šveicariją, su ra skirtas gyventi vienoje vietoje. Tai vyru daugiau nei aštuonerius metus svarbi manosios filosofijos dalis. Ir jeigyvenome Olandijoje. Kaip tik gy- gu netikėtai iš dangaus nukrenta pavendami ten vis dažniau svarstydavo- siūlymas viską pakeisti – vadinasi, taip me, kad per ilgai čia užsisėdėjome, kad ir reikia daryti. Kiekvieną kartą keatėjo metas kraustytis kur nors kitur. liantis gyventi į naują šalį atsiveria viTaip jau išėjo, kad keletą savaičių po siškai naujos galimybės, kurių iki tol vieno tokio pokalbio labai netikėtai nesimatė.

Iš labai judraus Utrechto miesto Nyderlandų centre persikėlėme į labai gražų ir mažą Fribūrą, miestą, esantį pusiaukelėje tarp Ženevos ir Ciuricho, – tai, pagal šveicariškus ir, tiesą sakant, bet kokius standartus, yra visiška provincija. Įdomiausia tai, kad prieš ten kraustantis aš vis galvodavau, jog gyvenimas ne didmiesčiuose būtų mano verslą labai ribojanti aplinkybė. Verslą čia, Šveicarijoje, kūriau nuo nulio, tačiau šiandien, po beveik ketverių metų, galiu teigti, jog buvimas mažame mieste buvo ir yra didžiausias privalumas.

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip nutiko, kad šalia Lietuvos ir Šveicarijos tavo gyvenimas dalijasi dar tarp ir kitų dviejų šalių: Nyderlandų ir Prancūzijos? Už ką jas myli?

– Mano vyras yra prancūzas, jis kilęs iš Provanso, kur iki šiol gyvena visa jo šeima. Jau daugiau nei trylika metų ten dažnai lankausi. Pasakysiu atvirai – Provanso neįsimylėti tiesiog neįmanoma. Nuo maisto pasirinkimo ir kraštovaizdžio, iki saldaus rozmarinais kvepiančio oro ir unikalios šviesos – tai vieta, visada kviečianti sugrįžti ir paklaidžioti po siauras daugybės mažų kaimelių gatves. Tai niekada neatsibosta. Prie vandenyno esantis Bordo – taip pat be galo įdomus regionas. Prieš kraustydamiesi į Šveicariją mes netgi galvojome ten gyventi! Gal kada nors taip ir padarysime.

Tuo tarpu Nyderlanduose gyvenau daugiau nei aštuonerius metus. Ši šalis yra dar viena vieta, kur visada grįžusi jaučiuosi kaip namie. Matyt todėl, kad Nyderlanduose baigiau magistrą, ilgai dirbau. Šiandien ten pasilikę mano klientai, leidėjas, draugai yra paskata sugrįžti – tai ir darau bent kartą per metus.

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

127

– Gintare, o kokia, tavo akimis, yra šveicariška virtuvė?

– Šveicariška virtuvė yra gana paprasta, tačiau jie valgo labai daug sūrio. (Šypsosi.) Fondiu (lydyto sūrio puodas, patiekiamas visam stalui su duonos gabalėliais) ir rakletė (grilyje lydytas sūris, patiekiamas su bulvėmis ir pagardais) – tai du populiariausi patiekalai žiemą. Be to, sūrio fondiu yra Fribūro regiono – vietos, kurioje mes ir gyvename, – ypatybė. Žiemą šią nuostabiai šildančią ir be galo skanią kalorijų bombą galima rasti beveik kiekviename restorane ir netgi užuosti vaikštant po miesto centrą.

Be šių patiekalų šveicariškos virtuvės aš dar neatradau. Bet šiaip mano mėgstamiausi patiekalai visada buvo įkvėpti Viduržemio jūros regiono virtuvės – o pastaraisiais metais vis daž-

128

LAMŲ SLĖNIS

niau atsisuku ir į skirtingas Azijos vir- gu vienu metu tinklaraščio užteko, tuves. kad pasirašytumei sutartį su leidėju, šiandien jo nė nereikia – pakanka tu– Kadaise turėjai populiarų mais- rėti lojalią ir nemažą bendruomenę to tinklaraštį „Gourmantine“. Kodėl savo socialiniuose tinkluose. nustojai jį rašyti?

Vos man persikrausčius į Šveicari– 2010 metais pradėtas tinklaraštis ją, būtent naudojantis instagramu pabuvo pirmasis žingsnis į visiškai nau- vyko gana sparčiai sukurti ir išplėtoti ją karjerą. Tai buvo ne tik būdas giliau verslą. Tai greitai peraugo į mokymus mokytis ir suprasti apie skirtingas vir- tiek privatiems klientams, tiek grutuves ir maistą – o tai man visada bu- pėms – apie tai, kaip tikslingai nauvo labai arti širdies, – bet ir tuo dali- dotis ir augti su šiuo socialiniu tinklu. jantis susipažinti su nemažai bendraIš kitos pusės, tik dėl savo tinklaminčių, kurių dauguma šiandien vis raščio aš atradau fotografiją, kuri vėliau dar yra mano draugai, atvėrę man atvėrė man puikių galimybių. Jau prieš nuostabių galimybių. keletą metų man pasidarė aišku, kad Pastaraisiais metais auganti socia- nesinori rašyti tik apie maistą. Gali būlinių tinklų, ypač instagramo, svarba, ti, kad tinklaraštis kada nors sugrįš, tamano galva, sumažino tinklaraščių čiau šiek tiek kitokiu formatu. Visa tai, įtaką. Juk dauguma turiniu dalijasi kas anksčiau buvo mano tinklaraštyje, tiesiogiai socialiniuose tinkluose. Jei- aš perkėliau į instagramą.

LAMŲ SLĖNIS

129

– Nepaisant to, dalis tavo dabartinių veiklų vis tiek sukasi apie maistą. Kodėl jis tau toks svarbus?

– Maistas turi nuostabią savybę – suburti žmones. Skoniai gali greičiausiai perteikti vietos kultūrą, istoriją ar tiesiog įkvėpti nušypsoti. Man maisto gaminimas visada buvo savotiška meditacija, kai galima ne tik sukurti ką nors skanaus, bet ir atitrūkti nuo kasdienybės. Aš vis dar gaminu, bent porą kartų per dieną, bet mano veiklos jau seniai sukasi ne tik apie maistą.

Manau, kad šiandien maistas sudaro mažiau nei pusę mano visos veiklos, – šiandien ji prasiplėtė į kosmetiką, madą ir, labiausiai, reklamos kūrimą.

– Kada savyje pastebėjai potraukį gražiems, lėtiems, skaniems dalykams? Iš kur tai kilo?

– Dar mokykloje dalyvaudavau visose su menu susijusiose užklasinėse veiklose. Nesvarbu, ar tai būtų buvęs teatras, ar muzikos mokykla, tapyba,

130

LAMŲ SLĖNIS

literatūra. Pastarąsias dvi – tapybą ir literatūrą – netgi svarsčiau studijuoti, bet šiandien labai džiaugiuosi, kad visgi pasirinkau verslo studijas. Būtent tai ir metai, praleisti vadovaujant projektams, buvo didžiausias privalumas pradedant savą verslą. Nepaisant to, polinkis – tiksliau, trauka – įvairioms kūrybinėms veikloms niekada nedingo – tiesiog neturėjo progos suklestėti.

riama vasarų pramoga. Prieš keletą metų atradau skraidymą parasparniu, nors, tiesą sakant, nežinau, ar greitu metu išdrįsiu skraidyti be instruktoriaus. Žygiai į kalnus – tai neatsiejama vietinio gyvenimo būdo dalis. Ir, nors man stovyklavimas gamtoje anksčiau nelabai patikdavo, dabar atsibusti aukštai kalnuose, kai aplinkui nieko nėra, yra tiesiog magiška.

– Kas tau dar be viso šito teikia malonumą?

– Man be galo pasisekė, kad mano darbas yra ir mano hobis, – dažnai turėdama laisvo laiko pati susigalvoju kūrybinių projektų. Be visų meninių veiklų, pastaraisiais metais mane patraukė prie ekstremalesnių sporto šakų. Tai stebina visus, kurie mane žino, – mat metų metus mokėdavau už sporto klubus, į kuriuos niekad ir nenueidavau. (Šypsosi.)

Neseniai teko išbandyti plaukiojimą burlente ir, nujaučiu, tai taps neatski-

– Šalia visko, tu dar mėgsti keliauti. Ar iš visų aplankytų šalių turi savo favoritę? Keliaudama turbūt irgi ieškai unikalių maisto patirčių?

– Kiekvieną kartą lankydamasi naujoje vietoje jaučiu, kad palieku ten dalelę širdies. Iš tiesų, yra labai daug vietų, kur norisi sugrįžti vėl ir vėl, tačiau Sicilija visada bus mano sąrašo viršuje dėl daugybės priežasčių. Prieš daugiau nei aštuonerius metus mano vyras pasipiršo nuostabiame debesyse skęstančiame Eričės kaimelyje, Sicilijos vakaruose.

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

Po metų mes sugrįžome ir toje pačioje vietoje, kur jis pasipiršo, apsupti šeimos ir draugų susituokėme. Dėl to Sicilija yra vieta, kuri visada prisiminimuose lydi šilčiausias ir geriausias akimirkas. Nors apie biurokratiją, apie tai, ką reiškia susituokti dviem iš skirtingų šalių kilusiems žmonėms, gyvenantiems trečioje šalyje ir norintiems susituokti ketvirtoje, galima būtų parašyti knygą. (Juokiasi.)

Dar vienas dalykas, dėl kurio dievinu šią salą, – sicilietiška virtuvė. Joje susipina italų, prancūzų, ispanų, graikų ir arabiškos tradicijos. Mano manymu, ši virtuvė yra geriausia ne tik pačioje Italijoje, bet ir visame regione.

Marokas – dar viena šalis, į kurią visada gera sugrįžti: dėl nepakartojamų peizažų, ypač Atlaso kalnuose, dėl nuostabios virtuvės ir tų vietų, kurios tradiciniams patiekalams ar skonių deriniams suteikia šiuolaikinę perspektyvą.

Kiekvieną kartą beieškodama vietos atostogoms, aš pirmiausiai peržiūriu, koks toje vietoje galėtų būti ku-

linarinis maršrutas, o tik po to – ką ten galima pamatyti. Mano vyras juokauja, kad geriausia dovana man – tai dešimties patiekalų degustacinė vakarienė. (Juokiasi.)

– Gintare, pasakyk atvirai: kaip per vienas kitą vejančius darbus, reikalus, žmones nepamesti savęs?

Kaip atrasti balansą ir skirti pakankamai laiko sau?

– Dirbant mėgstamą darbą riba tarp jo ir poilsio praktiškai išnyksta.

Net nežinau, ar tas utopinis balansas išvis egzistuoja. Jei kiekvieną dieną pradedu vedama to paties entuziazmo kaip ir fotografijos karjeros pradžioje, tai nesvarbu, kiek bedirbčiau, – kažką visgi darau gerai, elgiuosi teisingai.

Pastaraisiais metais nemažai domėjausi meditacija, tad stengiuosi keltis anksti, dieną pradėti meditacija, knygų skaitymu ir dienos plano susikūrimu. Tai ne tik gerina produktyvumą, bet ir garantuoja laiko sau, leidžia įsivertinti, ar viskas eina ta kryptimi, kurią noriu judėti.

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

Makaronai su graikinių riešutų pesto

REIKĖS: •

250 g makaronų

•

1 sukapota česnako skiltelė

•

Sauja sausai paskrudintų graikinių riešutų

•

150 ml ypač tyro alyvuogių aliejaus

•

3 saujos šviežio baziliko

•

Pusė puodelio tarkuoto parmezano sūrio

•

1 tarkuota citrinos žievelė

•

Žiupsnelis džiovintų čili pipirų

•

Druska, pipirai

Makaronus pagal instrukcijas išvirkite sūdytame vandenyje ir atidėkite puodelį krakmolingo išvirus likusio vandens. Visus kitus produktus sudėkite į virtuvinį kombainą ir sumalkite iki norimo smulkumo. Būtinai paragaukite, pagal skonį pagardinkite druska, pipirais, čili pipirais, citrinos žievele.

Makaronus užpilkite paruoštu pesto ir šlakeliu virimo vandens (kad makaronai neišdžiūtų ir būtų pakankamai padažo), gerai išmaišykite. Užberkite dar šiek tiek tarkuoto parmezano, uždėkite kelis baziliko lapelius.

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

Keptų abrikosų

ir rikotos brusketa Šios mažos brusketos yra vienos mėgstamiausių šios vasaros užkandėlių. Avies pieno rikota – daug skanesnė už įprastą rikotą, ją labai paprasta pasigaminti namie.

REIKĖS: •

8 abrikosai, perpjauti į 6 dalis

•

2 v. š. medaus

•

Šakelė rozmarino

•

Pusė riekelėmis supjaustyto prancūziško batono

•

2–3 v. š. alyvuogių aliejaus

•

50 g sviesto riešutams ir 20 g batonui

•

Didelė sauja stambiai sukapotų graikinių riešutų

•

Keletas čiobrelių šakelių

•

250 g avies pieno rikotos sūrio

•

Druska, pipirai

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių temperatūros. Abrikosus sudėkite į kepimo indą, užpilkite medumi, apibarstykite rozmarino šakelėmis ir kepkite 20 minučių.

Batono riekeles apkepinkite aliejuje su trupučiu sviesto, kol taps traškios.

Sviestą pakaitinkite ant vidutinės ugnies, kol pradės ruduoti ir skleisti riešutų aromatą. Tada skubiai sudėkite graikinius riešutus, gausiai pagardinkite druska, pipirais ir atidėkite į šalį.

Ant pakepinto batono gausiai užtepkite rikotos sūrio, uždėkite keletą keptų abrikoso skiltelių, užbarstykite riešutais ir šviežiais čiobreliais.

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

Açaí puodeliai Visus metus mano šaldiklis yra prikimštas açaí (liet. aliejinės kopūstpalmės uogų). Vasarą šiuos spalvotus puodelius valgome ir pusryčiams, ir desertui.

PAGRINDUI: •

200 g šaldytų açaí uogų

•

3 bananai, supjaustyti riekelėmis ir visiškai sušaldyti

•

1 v. š. lazdynų riešutų sviesto

•

150 ml migdolų pieno

•

1–2 a. š. klevų sirupo

•

½ a. š. trintų vanilės miltelių

•

Avietės

•

Mėlynės

•

Kokoso drožlės

•

Šokolado drožlės

Visus pagrindui skirtus produktus sudėkite į virtuvinį kombainą ir sumalkite iki vientisos masės. Gautą masę padalinkite į du indelius ir papuoškite šviežiomis uogomis, užberkite kokoso ir šokolado drožlių.

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

141

„Man labiausiai patinka nesuvaidintos akimirkos“, – sako mados dizainerė LILIJA LARIONOVA. Ar jums neatrodo, kad šią mintį galima pritaikyti ir mados pasauliui? Juk daugeliui jau pabodo nubučiuota, nuglostyta, iki mažiausių detalių tobula mada. Ji turi būti tikra, kaip ir pats gyvenimas.

Kai „gražu“ ir „negražu“ kategorijos nebeegzistuoja, svarbiausia tampa tikra istorija. Istoriją apie madą, naujausią kolekciją ir dabartinį savo gyvenimo bei kūrybos etapą dizainerė mums ir papasakojo.

MADA

LILIJA LARIONOVA: „DRABUŽIS – TAI ISTORIJA“ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė

– Lilija, vis dar renkatės sudėtingesnį būdą – kasmet pristatote savo kolekcijas gyvai...

– Kol dirbsiu šį darbą, esu nusprendusi stengtis bent vieną kartą per metus pristatyti kolekciją. Manau, kad tai yra būtina. Žinau, kad šiuo metu yra ir kitų savęs pristatymo būdų, yra visagalis internetas, kūrėjai gali išmesti į jį keletą kolekcijos nuotraukų su aprašymu, o to lyg ir užtenka. Labai daž-

142

LAMŲ SLĖNIS

nai girdžiu klausimą: „Kam organizuoti visus šiuos pristatymus?“ Taip, tai sudėtinga ir kartais priklauso ne tik nuo mano norų, bet mėgstu eiti įdomesniu keliu. Man įdomu pamatyti ir pristatyti savo viziją gyvai, įdomu kurti viską – nuo idėjos gimimo iki pristatymo. Taip aš kuriu savo, dizainerės Lilijos Larionovos, istoriją. Mėgstu kartoti, kad mada yra kaip sportas – turi nuolat kurti, nes kitaip prarandi

pojūtį, savo „sportinę formą“. Žinoma, tikrai nemanau, kad turi kurti tik tam, kad kurtum, tačiau kol turiu, ką pasakyti – tai ir darau. Kai pamatysiu ar kažkas pasakys, jog nebeturiu pojūčio, kad kaip dizainerė prarandu aktualumą, – pasitrauksiu. Nematau tame problemos, nesu įsikibusi vien tik į šį vaidmenį. Žinau, kad galiu daryti daug dalykų, tad atsisakius dizainerės darbo, karūna nenukris.

Nuotrauka: Lukas Gricius

LAMŲ SLĖNIS

143

Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas Modelis: Ieva Mikalauskaitė Makiažas ir plaukai: Kristina Raulinaitytė Stilius: Fausta Jurgilaitė

– Kokias mintis, idėjas sutalpinote į šią drabužių kolekciją?

– Labai dažnai mano kolekcijų atspirties taškas būna muzikos kūrinys, tapybos darbas, kinas ar kitos juslinės inspiracijos. Šį kartą į kolekciją pasižiūrėjau be tokios „literatūros“. Tikslas buvo sukurti netikėtą dizainą, išskirtinius drabužius, paieškoti konstrukcijų, spalvinių derinių, keistų stilistinių sprendimų. Šį kartą tai pasirodė įdomiausia. Vėliau kūriniai apaugo muzika, stilistiniais elementais.

Būtent dėl to ir mėgstu gyvus kolekcijų pristatymus – jie papildo kūrybą, sukuria jai istoriją, pilnumo pojūtį, išbaigtumą. Noriu tikėti, kad mano kūryboje drabužis nėra tik rūbas. Tai yra istorija.

– Papasakokite apie šios kolekcijos siluetus, medžiagas, spalvas. Ar joje galima įžvelgti asmeninio jūsų gyvenimo ženklų?

– Kiekviena kolekcija tikrai atspindi mano kaip dizainerės etapus.

144

LAMŲ SLĖNIS

Daug kas sakė, jog mano kolekcijos tapo jausmingesnės, elegantiškesnės.

Pati mėgstu eklektiką, tvarką keistuose dalykuose, man patinka derinti nesuderinamus dalykus. Tik taip gali kažką išrasti, pajusti naują pulsą.

Audinius užsakau pati, naudoju tik natūralius pluoštus: mėgstu šilką ir natūralią vilną, aksomą, kitus natūralius audinius. Nauja šio sezono spalva – smaragdo žalia. Praėjusio sezono atgarsiai, pratęsimas – alyviniai tonai, daug juodos, šiek tiek subtilaus blizgesio.

– Kokie dalykai suformavo jūsų kaip mados dizainerės estetiką?

– Mane formuoja pats gyvenimas. Žmonės, su kuriais bendrauju, kelionės, aplinka, kurioje gyvenu, šeima.

Kad ir kaip banaliai beskambėtų, įkvėpimą atrandu kasdienybėje. Žinoma, nauja idėja gali toptelėti absoliučiai bet kur.

Manau, kad estetikos pojūtis sėdi kažkur manyje. Labai svarbu iš pažiū-

ros paprastuose dalykuose pamatyti kažką išskirtinio ir tai ištraukti dienos švieson.

– Ar kurdama kolekcijas kaskart siekiate sukurti kažką naujo ar mėginate pratęsti tai, kas buvo anksčiau?

– Būna įvairiai: kartais prasitęsia tai, kas jau lyg buvo pradėta, o kartais gimsta kažkas visiškai naujo. Išskirtiniai kirpimai yra mano stiprioji pusė. Šiais laikais tiek visko prikurta, kad tik išskirtinė stilistika ir drabužių kirpimai gali tave pakylėti virš greitosios mados. Labai dažnai daiktus sukerpu pati. Jie būna keistesni, bet tai man labai patinka. Kam kurti daiktą, kurį jau turi pusė pasaulio? Su masine gamyba nepakonkuruosi. Be to, argi to reikia? Man gerokai svarbiau tai, kad žmonės gauna, ko iš manęs tikisi, – Lilijos Larionovos stilių ir išskirtinio kirpimo bei aukštos kokybės kūrinį, kurio nepamatysi ant kiekvieno kampo.

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

147

– Ar madoje dar egzistuoja kategoriškumas? Ar pamačiusi kažkokį daiktą galite griežtai įvertinti: šis gražus, anas – ne?

– Kalbant apie mados tendencijas sakyčiau, kad dabar išgyvename itin keistą mados etapą. Žmonėms, atrodo, pabodo nubučiuota, nuglostyta mada. Viskas balansuoja ant savotiškos bjaurumo ribos. Didžiulę įtaką tam padarė Demnas Gvasalia, vyriausiasis „Balenciaga“ dizaineris ir visa jo stilistų komanda, taip pat rusas mados dizaineris ir fotografas Goshas Rubchinskis. Jie iškėlė posovietinę madą, o pasaulis išėjo iš proto. Dažnai savęs paklausiu: „Ar man gražu?“, tačiau tai yra tas pats, kaip ir klausti: „Ar tau gražus Vilniaus vamzdis?“ O gal labiau verta prie jo nueiti ir su juo susidraugauti?

Bjaurumo estetika irgi yra estetika, todėl negali to vertinti kategoriškai. Aš galiu pasakyti, ar kažkas profesionalu, ar ne. „Gražu“ ir „negražu“ jau nebeegzistuoja. Anksčiau buvau kategoriškesnė, tačiau kuo toliau, tuo labiau stengiuosi įsigilinti į kontekstą. Be to, visuomet sakysiu, kad čia tik subjektyvi nuomonė, o jos kitiems piršti nemėgstu.

Mada skrieja į priekį, todėl niekada aklai neseku tendencijų. Man pačiai imponuoja klasikinių dalykų interpretacijos, stilių maišymas tarpusavyje ir naujumo pojūčio paieška.

148

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

149

– Kas jums įdomiausia mados pasaulyje? Kuo po tiek jame praleistų metų jis dar sugeba nustebinti?

– Šiuo metu mados pasaulis yra kiek apstingęs. Vartojimo mastai kiek iškreipė „mados“ sąvoką. Mada yra viskas: ir pigus skudurėlis iš „Ali Express“, ir rankomis išsiuvinėtas haute couture lygio apdaras. Viskas virto didžiule nesuvaldoma vartojimo upe. Tačiau jau dabar „Burberry“, „H&M“ ir daug kitų pasaulinių kompanijų naikina savo perteklinę produkciją. Tai susiję ir su krize, ir su vartojimo mažėjimu. Žmonija persisotino mada. Masiškai užsidaro butikai (net ir pas mus, Lietuvoje), drabužių tinklai. Ką tai reiškia, paklausite? Taip mada apsivalo, ji paliks tik tiek, kiek reikia. Juk priviso labai daug prekinių ženklų, neįtikėtinas kiekis. Liks tik tie, kurie bus reikalingi. Visus kitus mada negailestingai išspjauna. Ši situacija tai išpūtė net gamybos kaštus. Padaryta meškos paslauga – bet ką pasigaminti tapo be galo brangu. Tenka kažko atsisakyti, daryti mažiau. Visgi labai gera, kad žmonės dažniau kreipia dėmesį į kokybę, gerą audinio sudėtį, vertina individualumą. Gal jie kiek išlepinti kainų, bet

150

LAMŲ SLĖNIS

tie, kas tikrai supranta kokybiško daikto prigimtį, supranta ir kad jis kainuos brangiau, bet tarnaus ilgiau.

Jie žino, kad perka ne skudurą, o išskirtinį drabužį su istorija. Šiuo metu mados pasaulyje vyksta tikri perversmai, keičiasi vartotojų poreikiai, didelę įtaką daro socialiniai tinklai. Visa tai – nauja epocha.

– Lilija, pasakykite atvirai: ar sudėtinga suderinti mamos ir drabužių dizainerės vaidmenis? Kaip suspėti būti gera mama, bet nepamiršti ir savo darbo?

– Turbūt nieko naujo nepasakysiu, jog gimus vaikams gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Gimus pirmajam mažyliui aš ilgai spyriojausi, sakiau, kad man viskas gerai ir niekas čia per daug nepasikeis. Praėjus vos pusantro mėnesio jau rengiau kolekcijos pristatymą, dalyvavau Paryžiuje vykusioje parodoje „Who’s Next“, kiek vėliau kolekciją pristačiau ant „Mados infekcijos“ podiumo Vilniuje. Visi tik gūžčiojo pečiais ir klausinėjo, kaip viską spėju. Gimus mano jaunėliui Dominykui supratau, kad Meda, mano vyresnioji dukra, buvo labai rami. Ji praktiškai užaugo mano studijoje. Visi sakė, kad su

antruoju vaiku viskas bus paprasčiau, tačiau manoji patirtis priešinga – mažasis reikalauja kur kas daugiau dėmesio. Tai tik dar kartą įrodo, kad kiekviena istorija yra vis kitokia, asmeniška ir unikali. Nėra klišių ar kažkokių kanonų. Gali susiplanuoti ir galvoti vienaip, tačiau viskas bus taip, kaip turi būti. (Šypsosi.) Teko atsisakyti visko, kuo buvau apaugusi per tuos metus, kai neturėjau vaikų. Atsisakyti nereikalingų įsipareigojimų ir pasiūlymų, labai pasvarstyti, kur dalyvauti, o kam pasakyti „ne“. Gimus vaikams pagaliau išmokau tai padaryti.

Aš džiaugiuosi, kad dirbu kūrybinį darbą, o jame daug judėjimo skirtingomis kryptimis. Toliau judu ir dėl savo vyro, jis man labai padeda. Šeima – didžiausia vertybė, tad labai stengiuosi būti gera mama. Taip, ne visada suspėju, bet stengiuosi atsiduoti šeimai, kiek galiu. Būna įvairių momentų, ir labai smagių, ir ne, – bet visi kartu stengiamės spręsti iškilusius klausimus. Nemėgstu vaidinti tobulo gyvenimo, man jis patinka toks, koks yra iš tiesų. Tai ne nuotrauka, kurią gali sufotošopinti, kad visi aplink ja žavėtųsi. Esu realistė ir man labiausiai patinka nesuvaidintos tikros akimirkos.

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

153

– Ar antrojo vaiko gimimas turėjo įtakos jūsų kūrybai?

– Jeigu klausiate, ar gimus vaikams tapau emocionalesnė, – tikrai taip.

Gyvenime atsirado daugiau jautrumo, meilės, sugebėjimo užjausti. Vaikai mus moko. Tačiau jei paklausite, ar atsirado noras kurti vaikams, – tikrai ne. (Juokiasi.)

– Ar jūsų dukra mėgsta madą? Ką apie šį pasaulį ji žino?

– Medai ketveri, ji dar visai vaikas.

Puoštis mėgsta. Atsirenka, kas tinka netinka, kas gražu, o kas ne. Stengiuosi neįkyriai jai kartais paaiškinti, kaip apsirengti, – tačiau kol kas jai savas rožinis periodas ir aš tikrai nesiruošiu to keisti. Juk sakoma: jeigu uždrausi mergaitei puoštis rožiniais drabužiais, rožinis periodas gali tęstis visą gyvenimą. (Juokiasi.) Dažnai kartu keliaujame į studiją, ji po truputį susipažįsta su audiniais, seka, kaip aš bendrauju su klientais, klausinėja, domisi, gražiai piešia ir turi gerą erdvinį mąstymą.

– Kaip apskritai apibūdintumėte dabartinį savo gyvenimo etapą? Kokiais jausmais, idėjomis, planais gyvenate šiuo metu?

– Šiuo metu leidžiu sau pailsėti.

Rugpjūtis – lengvesnis mėnuo. Stengiuosi skirti visą savo dėmesį šeimai.

Nuo rugsėjo laukia planai, darbai. Parodų grafikas praktiškai suplanuotas iki Naujųjų metų. O apskritai jau gyvenu naujos kolekcijos kūrimo planais.

Laikas labai greitai lekia. (Šypsosi.)

154

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

Fotografė, tinklaraščio „I.VO blog“ autorė IEVA UKANYTĖ, ne vienerius metus žingsniavusi neretai podiumą primenančiomis Birmingemo ir Milano gatvėmis, teigia, jog kurdama savo stilių visada buvo ištikima sau: „Mano stilius – atsainus, mažai pastangų reikalaujantis ir dažnai turintis prancūzišką atspalvį“, – sako ji.

IŠTIKIMA SAU Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

„Porą metų po studijų Vilniuje gyvenau Didžiojoje Britanijoje, paskui beveik dvejus – Milane, Italijoje. Išvykau, nes norėjosi pakeisti aplinką, šiek tiek pasiblaškyti. Abi šios šalys be galo skiriasi savo kultūra, stiliumi, tradicijomis.

Galimybę susipažinti su abejomis laikau neįkainojama patirtimi. Nesu tikra, ar gyvenimas svetur padarė tiesioginę įtaką mano įvaizdžiui, nes visada lieku ištikima sau – bet pasikeitusi aplinka neabejotinai prisideda prie asmenybės augimo, o tada natūraliai kinta ir stilius.“ LAMŲ SLĖNIS

163

„Birmingemas ir visa Didžioji Britanija labiausiai išsiskiria kultūrų įvairove. Visko daug, kartais gal net per daug. Skandinavijos šalių gatvės mada, kur viskas švaru ir aišku, man daug artimesnė.“

164

LAMŲ SLĖNIS

„Milane žmones galėčiau išskirti į tuos, kurie mėgsta prabangą, ir tuos, kurie renkasi absoliutų patogumą. Žiemą gatvėse netrūksta pūkinių striukių, kurias pati ne itin mėgstu. Bet žinoma, Milanas yra mados sostinė ir ten tikrai daug stilingų žmonių, be to, italai turi ilgametes mados tradicijas, o atvykus mados ar dizaino savaitės metu gatvės tampa tikro gyvenimo podiumais.“

LAMŲ SLĖNIS

165

„Vilniaus gatvės jau gana laisvos.

Esu tikra, kad toji laisvė ne tik gatvėje, o ir galvose. Augau Mažeikiuose, jau ir ten niekada savęs nevaržiau – rengdavausi, kaip norėjau. Nemanau, kad egzistuoja miestas, kur visi žmonės neįtikėtinai stilingi. Tiesiog didesniuose miestuose daugiau žmonių. Vilniuje gal ir nepamatysi labai daug išskirtinių derinių, tai svetima mūsų charakteriui, tačiau stilingai apsirengusių čia tikrai netrūksta.“

166

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

167

„Papuošalų ir aksesuarų nešioju labai mažai, šiuo klausimu esu visiška minimalistė. Laikrodis, akiniai nuo saulės ir nedidelė rankinė – tipinis mano aksesuarų rinkinys. Kadangi neapsikraunu papuošalais, net užsimetusi ryškesnį švarką ar vidury dienos pasidažiusi lūpas raudonu lūpdažiu nesijaučiu per drąsi. Raudonas lūpdažis ir yra mėgstamiausias mano aksesuaras – tai mano garantija niūriai dienai praskaidrinti.“

168

LAMŲ SLĖNIS

„Pirmąjį tinklaraštį sukūriau dar besimokydama mokykloje. Tuomet dar nežinojau nė vieno lietuvio tinklaraštininko, jų kultūra dar tik kūrėsi ir pasaulyje.

Fotografuodavau, mėgau eksperimentuoti su savo stiliumi, tad tokia platforma pasirodė puiki viską dokumentuoti. Tiesa, ilgai nieko nesakiau net draugams ar šeimos nariams – tiesiog neturėjau jokio tikslo, susijusio su tinklaraščio rašymu.

Didžiausias skaitytojų srautas ateidavo iš Švedijos. Po kiek laiko tinklaraštį ištryniau, tačiau ilgai be jo neiškenčiau – po pusmečio ar metų sukūriau naują, kurio pavadinimas keitėsi keletą kartų, o aktyvumo kreivė ir kilo, ir leidosi.“

LAMŲ SLĖNIS

169

„Mano santykis su tinklaraščiu yra nuolatinė meilės ir neapykantos kaita, tad nors jis jau visai ilgą laiką užima nemažai vietos mano gyvenime, jo rašymas vis dar nėra pagrindinė mano veikla. Paleisti jo tikrai nenoriu, tad turiu planą į tinklaraštį integruoti daugiau savo gyvenimo ir kurti daugiau ir įvairesnio turinio. Pamatysite!“

170

LAMŲ SLĖNIS

„Kelionės, gamta ir žmonės – šiuos dalykus įvardinčiau svarbiausiais savo gyvenimo įkvėpimais. Kelionės praplečia akiratį ir neleidžia užsistovėti vietoje, gamta atgaivina ir pašalina bet kokį stresą, o žmonės, sutikti laiku ir vietoje, gali visiškai apversti tavo mąstymą.

Stiliaus įkvėpimai taip pat dažniausiai ateina iš žmonių – tiek realybėje sutiktų, tiek instagramo personažų – arba iš filmų.

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

„Fotografija yra mano aistra ir darbas. Susipažinimo su fotografija istorija yra pati neromantiškiausia, kokia tik galėtų būti. Turiu dvi jaunesnes gražuoles seses, tad dar paauglystėje pradėjome daryti mini fotosesijas. Kartais namie, naudodamos užtiesalą vietoj fono, kartais kur nors laukuose ar po tiltais. Su kiekviena fotosesija gaudavau vis daugiau komplimentų, tad motyvacija fotografuoti taip pat augo. Šiandien esu daugiau mažiau atradusi savo stilistiką. Mėgstu aiškias kompozicijas, paprastumą, aštresnę natūralią šviesą, natūralumą. Fotografuojant man svarbu atskleisti charakterio aštrumą ir vidinį seksualumą, tad fotosesijoms stengiuosi rinktis išraiškingesnius modelius.“ LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

„Kalbant apie savitą stilių – taisyklių nėra. Be to, tai, ką dažnai įsivaizduojame esant savitumu, nebūtinai yra laisva ar apibūdina laisvą žmogų. Kartais net atvirkščiai – spalvotais plaukais ir keistais kostiumais bandoma kompensuoti blankų charakterį. Savitas stilius gali būti ir diena iš dienos matomas džinsų ir marškinėlių derinys. Tiesiog svarbiausia pasirinkti tai, kas leidžia jaustis patogiai ir dar labiau pasitikėti savimi. Norint lavinti savo skonį ir stilių, svarbu domėtis tuo, kas vyksta aplinkui. Kartais stilisto konsultacija gali viską pakreipti labai teigiama linkme.“

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

Užtenka vieno atsitiktinumo ir tavo gyvenimas apvirsta aukštyn kojom. Jame netikėtai atsiranda septynios katės, o karjerą energetikos sektoriuje ima keisti fotografija ir socialinių paskyrų valdymas. SHOSEI IIHOSHI ir jo augintiniui Nyankichi tai – pažįstamas scenarijus.

SĖKMINGASIS MIAU Tekstas: Justina Bakutytė Nuotraukos: Shosei Iihoshi

LAMŲ SLĖNIS

177

Jam viso labo tik devyneri, tačiau jo feisbuko ir instagramo paskyros jau skaičiuoja per 200 tūkst. sekėjų, o nuotraukas mėgsta ir jomis dalijasi gerbėjai iš viso pasaulio. Apie jį jau išleista fotografijos knyga, surengta virš 30 parodų, o praeiviai jį atpažįsta iš reklaminių stendų gatvėse ir prekybos centruose. Dienomis jis patogiai ilsisi namuose arba tyrinėja gražiausius savo gimtosios salos kampelius.

Katiniškas gyvenimas, ar ne?

O ar gali būti kitaip, kai esi vienas žymiausių ir mylimiausių katinų Rytų Azijoje? Žinomas Nyankichi vardu, sudarytu iš japoniškų žodžių „miau“ ir „sėkmingas“, šis Japonų bobteilas savo gyvenimą pradėjo Kagošimos prefektūroje įsikūrusios energetikos bendrovės sandėlyje. Sandėlis tuomet buvo ruošiamas atostogoms, o pasiklydęs ir tėvų apleistas kačiukas jau, atrodė, liks jame be maisto ir vandens...

Visgi, kaip jau užkoduota jo varde, Nyankichi gyvenimui buvo lemta pasukti sėkminga vaga. Vos penkių dienų sulaukusį padarėlį rado ir priglaudė toje pačioje energetikos bendrovėje dirbantis Shosei Iihoshi.

Shosei teigimu, augdamas agrikul-

178

LAMŲ SLĖNIS

tūra garsioje Kagošimoje, jis buvo pratęs prie įvairiausių gyvūnų, tačiau pats labiausiai simpatizavo šunims.

Dabar, praėjus devyneriems metams su Nyankichi, vyras negali patikėti ir juokiasi: jo namuose gyvena septynios katės, o svajonėse – sodas, kuriame benamiai katinai rastų prieglobstį ir ramybę.

Toks ypatingas ryšys tarp šeimininko ir augintinio užsimezgė tada, kai Shosei suvokė, jog Nyankichi nėra paprastas naminis katinas. Nuo pat pirmų jo gyvenimo mėnesių Nyankichi labai traukė laukan: jis daug laiko praleisdavo ant palangės žiūrėdamas į praeivius ir mašinas, o pirmosios išvykos į parką metu visus nustebino savo paklusnumu. Palaipsniui Shosei ir jo keturkojis draugas ėmė leistis į vis ilgesnes keliones, kurias pats šeimininkas vadina „patruliavimu“. Šiuo metu jie jau aplankė 33 iš 47 Japonijos prefektūrų.

Kelionių metu užfiksuotais kadrais, kuriuose Nyankichi pozuoja prie vaizdingų salos vietelių, Shosei nusprendė pasidalinti socialiniuose tinkluose.

Vyras sakosi nuoširdžiai nesitikėjęs sulaukti tokio dėmesio, koks užgriuvo

po pirmųjų nuotraukų. Šimtais, o po to ir tūkstančiais žmonės ėmė plūsti į Nyankichi paskyras. Gerbėjų teigimu, šis katinas kitoks nei dauguma gyvūnėlių socialiniuose tinkluose: įprastai jie nuotraukose būna tiesiog mieli, o Nyankichi atrodo tvirtas, šaunus, drąsus ir linkęs į nuotykius. Be to, Shosei fotografijose užfiksuota autentiška Japonija vilioja žmones detaliau susipažinti su šalies kultūra ir tradicijomis.

Shosei ir Nyankichi šiuo metu gyvena Fukuokoje, „patruliuoja“ jos apylinkėse, rengia parodas ir dalyvauja reklaminėse kampanijose. Susidomėjimas jų veikla nemažėja, o ateities planuose yra jau minėtas ambicingasis kačių sodo projektas. Nors benamių kačių situacija Japonijoje gerėja, Shosei teigimu, mes visi turime dar pasimokyti labiau vertinti kitą gyvybę.

Nesvarbu, kas tai bebūtų – žmogus ar naminis gyvūnėlis: „Nyankichi istorija man padėjo suvokti, kokia trapi ir brangi yra mūsų egzistencija. Kasdien visame pasaulyje žūsta tūkstančiai bejėgių gyvūnelių. Nebūkime problemos dalimi, būkime jos sprendimu“, – sako Shosei.

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

181

Shosei Iihoshi su Nyankichi ir kitų įstabių kūrėjų sutiksite netikėtos Japonijos kultūros festivalyje „nowJapan“, vyksiančiame rugsėjo 8–9 d. Vilniuje. „nowJapan“ – didžiausias Japonijos kultūros festivalis Baltijos regione (įskaitant Lenkiją, Ukrainą ir Baltarusiją), skatinantis naujas kultūros formas ir kultūrinį turizmą, pristatantis tradicinius amatus, scenos menus ir kūrybines kolaboracijas. „nowJapan“ – tai japonų kultūros švyturys, kasmet aplankomas daugiau nei 8000 žmonių: nuo užsienio svečių iki kultūros gurmanų. Šį ir kitų straipsnių apie Tekančios Saulės šalį rasite:

www.nowjapan.lt/japonijospuslapis

182

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

183

AKIMIRKŲ DIEVAI

#lietuviai #pasaulyje Karolina Valeikaitė Keliautoja, tinklaraštininkė Pietryčių Azija, Didžioji Britanija Instagram: @outsideboxx

184

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

185

AKIMIRKŲ DIEVAI

#lietuviai #pasaulyje Lukas Zagurskas Fotografas, keliautojas Visas pasaulis Instagram: @lukaszagu

186

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

187

AKIMIRKŲ DIEVAI

#lietuviai #pasaulyje Gabrielė Gzimailaitė Mados tinklaraštininkė Didžioji Britanija Instagram: @gabrielegz

188

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

189

AKIMIRKŲ DIEVAI

#lietuviai #pasaulyje Agnė Švagždytė Keliautoja, fotografė Kambodža Instagram:@away_from_home

190

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

191

IKI PASIMATYMO

RUGSĖJĮ www.lamuslenis.lt

192

LAMŲ SLĖNIS