Lamuslenis 2018 01

2018 sausis (71)

KELIONE PRASIDEDA ŠIANDIEN

ŠARŪNAS SAVICKAS

VYTAUTAS PUZERAS

AGNĖ RIMŠAITĖ

KRISTINA PIŠNIUKAITĖ

2

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

3

4

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

K

elionė gali būti visokia. Didžiausių iššūkių pilni, neįtikėtino susikaupimo ir drąsos reikalaujantys žingsniai stačiais kalnų šlaitais, leidžiantys suvokti, jog žodis „neįmanoma“ – tai tik mūsų pačių susikurta iliuzija...

Svarbiausia gyvenimo kelione gali tapti ir atsitiktinumų sekos sudėlioti įvykiai, padedantys suprasti, jog miestas, kuriame iki tol gyvenai, tau visai netinka. Kad tavo mintys ir širdis jau kurį laiką gyvena šiek tiek kitame pasaulyje, o už miesto šurmulį ir galimybes tau kur kas svarbiau išmokti sustoti ir giliai giliai įkvėpti žiemiško miško kvapo.

Kad viskas, ko tau reikia, – tai mintis ir jausmus išvalanti mažo miestelio ramybė ir tyla.

Kelionėje nepaprastai svarbu surasti svajonę, padedančią žengti kiekvieną žingsnį. Kad, kaip sako viena šio numerio herojė, visą gyvenimą prastovėjęs ant lieptelio vieną dieną vis dėlto pasiryžtum įšokti į savo svajonių baseiną.

Ir iš tiesų, kelionė gali būti visokia. Na, o naujieji metai (o gal tiesiog šiandiena?) gali tapti dar vienos, ilgai mintyse nešiotos, o gal vos prieš kelias akimirkas spontaniškai užgimusios kelionės pradžia...

Smagaus skaitymo!

Karolina A. Instagram: @carolain_a

LAMŲ SLĖNIS

5

MIŠKO TRAUKINIŲ UOSTAS

4

34

Į KALNUS – IŠBANDYTI SAVE

LEDINIŲ BANGŲ MAGIJA

KELIAUJANTYS NAMAI

98

Copyright © 2011-2017 UAB "Zubizu projects".

Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

6

LAMŲ SLĖNIS

80

Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

7

NAUJIENOS

TENDENCIJŲ ATGARSIAI

Minkšta kėdė „Wicket“ „Bludot“

Skutimosi šepetėliai „A brush with design“ „Good Thing“ ir „Harry’s“

Paveikslas „114 Bliss 4th of July Fire Works“ „The New Yorker“, „Image Republic“

Pakabinamas šviestuvas „Deneb Ultra Violet“ „Light Color Live“

8

LAMŲ SLĖNIS

Paveikslas „Colour Fold 01“ Kristine Five Melvær, „Paper Collective“

Stalinė lempa „Panthella Mini“ „Louis Poulsen“

Dekoracija „Norm Norm“ Dekoracija „Norm Norm“ „Normann Copenhagen“

Dubuo „Omaggio“ „Kahler Design“

Veidrodis „Lust Mirror“ „Normann Copenhagen“

LAMŲ SLĖNIS

9

NAUJIENOS

Nuotraukos: Monika Penkutė; Makiažas ir plaukų stilius: Agnė Ananasas

DRABUŽIAI IŠ PASAKOS Vaikiškų drabužių prekės ženklas „Mummymoon“ pristatė 2018 m. rudens-žiemos drabužių kolekciją „Golden Age“. Naujosios kolekcijos drabužiai dekoruoti masyviomis detalėmis, joje vyrauja įvairios tekstūros. Nors drabužių spalvų gama plati, visa kolekcija susijungia į darnią visumą ir sukuria aliuziją į spalvotą gyvenimo teatrą.

Teatrą, nukeliantį į pasaką primenančią šypsenų ir grožio karalystę.

Kūrėjai pasakoja, jog naujojoje kolekcijoje pristatomi 47 modeliai, skirti viso pasaulio karalienėms.

IŠ ŽEMĖS KILUSI STIPRYBĖ Gamtos įkvėpta „The Body Shop“ veido odos priežiūros kolekcija „Roots of Strength“ –kelias sveikos ir skaisčios odos link. Veido odą puoselėjančios priemonės sukurtos iš pačių vertingiausių pasaulio augalų šaknų ekstraktų. Sudėtyje esantis iš Madagaskaro žaliuojančių plynaukščių gaunamas imbierų šaknų ekstraktas veido odai suteikia putlumo, Šiaurės Rytų Kinijoje auginamų ženšenių šaknys vertinamos dėl stangrinamųjų savybių, o Prancūzijos, Turkijos, Albanijos ir Bulgarijos ąžuolynuose vešinčių pelžiedžių šaknų ekstraktai užtikri-

10

LAMŲ SLĖNIS

na nepriekaištingą stimuliaciją.

Nuotrauka: Lukas Gricius

NAUJIENOS

SEPTYNIOS ISTORIJOS Dešimtmetį roką kartu su grupe „Freaks on Floor“ grojęs dainininkas Justinas Jarutis atsisakė visų lūkesčių, įsiklausė į save ir panoro išbandyti kažką naujo. Taip gimė naujasis „country pop “ stiliaus septynias skirtingas istorijas pasakojantis debiutinis solinis albumas. „Į jį sudėjau absoliučiai visą save: tiek daug meilės, džiaugsmo, švelnumo ir aistros, kiek, atrodo, pats nežinojau turįs“, – mintimis apie naująjį kūrinį dalijasi vyras.

GURMANIŠKAS MALONUMAS KIEKVIENAM Įkvėptas rankų darbo, pagamintas Šveicarijoje „Nestlé L’Atelier“ šokoladas jau Lietuvoje! Kiekvienas jo gabaliukas – unikalus ir vis kitoks, su savo skonio istorija ir pojūčiais. „Nestlé L’Atelier“ leis patirti tikrą neskaldytų lazdyno riešutų, migdolų skiltelių, razinų ar karamelizuotų spanguolių ir švelnaus šokolado harmoniją.

Išsirinkite savo mėgstamiausią!

LAMŲ SLĖNIS

11

Praeities ženklai, laiko išbandymus atlaikę kūriniai, paprastumo bei švaros estetika ir maži kasdieniai ritualai, tokie kaip bėgimas ar maisto ruošimas, – tai įkvepia prieš porą metų iš Londono grįžusį ir šiandien Lietuvoje kuriantį grafikos dizainerį TADĄ KARPAVIČIŲ.

ĮKVĖPIMŲ KRIPTOGRAFIJA

ŽURNALAS „MACGUFFIN“. Už tai, kad sugeba papasakoti apie tokius paprastus dalykus kaip virvės, langai ir kriauklės nepaprastai bei įtraukiančiai.

12

LAMŲ SLĖNIS

Nuotrauka: Augis Narmontas

SENI LEIDINIAI AR KNYGOS. Vaikščiodamas po knygynus ar sendaikčių turgų, niekada jų nepraleidžiu pro akis. Tai – puikus įkvėpimas. Paskutiniai radiniai: 1938 m. „Naujoji Romuva“, iliustruotas kultūros gyvenimo žurnalas. Kita knygelė – 1971 m. išleista Vytauto Nedzinsko „Paukščių ežeras“. Labai atviros ir tikros mintys iš dienoraščio – apie paukščius bei jų stebėjimą.

DIZAINERIS BRUNO MUNARIS. Vienas iškiliausių XX a. italų menininkų.

Man, knygų mylėtojui, jis padarė didelę įtaką. Jo sukurtos meno teoremos bei kūrybinės programos ir šiandien sėkmingai naudojamos vaikų bei jaunimo ugdymui skirtuose renginiuose.

TĖTIS. Vis daugiau laiko praleidžiu ieškodamas įkvėpimo tėčio eskizuose ar senoje jo surinktoje medžiagoje. Šiais laikais tokie dalykai nugula į „Pinterest“, o tada, kai dirbo dailininkuapipavidalintoju, tėtis viską dėdavo į savo užrašų knygeles ir aplankus. Pastarasis rastas džiaugsmas – jo paties iš įvairių iškarpų suklijuota šriftų knyga.

JAPONIJOS KULTŪRA. Japonija man atrodo labiausiai įkvepianti šalis. Žaviuosi jos kultūra, estetika, švarumu, keistumu ir kruopštumu.

LAMŲ SLĖNIS

13

MAISTO GAMINIMAS, nauji skoniai ir jų derinių paieška – mano kasdienis ritualas, o tuo pačiu ir puiki terapija.

RYTINIS BĖGIMAS – niekas taip gerai neišvalo galvos ir neužkuria produktyviai dienai. Nieko negalvoji, stebi gamtą, paukščius, kvapus ir to užtenka.

ALEXANDRO JODOROWSKY FILMAS „THE HOLY MOUNTAIN“ (1973 M.) Šis filmas yra kaip šaltas dušas.

Sukrečia, užima orą, bet ir įkvepia.

14

LAMŲ SLĖNIS

SERIALAS „BLACK MIRROR“. Už tai, kad parodo, kaip lengvai galima prarasti savo vertybes ir orumą. Augant priklausomybei nuo technologijų, pernelyg dažnai prarandame suvokimą, kad iš tiesų svarbiausias yra žmogiškumas.

OLIVERIO BOTARO KNYGA „SENSING THE FUTURE: MOHOLY-NAGY, MEDIA AND THE ARTS“. Tai – vengrų dailininko, fotografo ir „Bauhaus“ mokyklos profesoriaus parodos katalogas-knyga.

LAMŲ SLĖNIS

15

16

LAMŲ SLĖNIS

Autostopu apkeliavęs visą pasaulį ŠARŪNAS SAVICKAS vieną dieną išlipo Švenčionėlių geležinkelio stotyje. Jausmas, kad tai vieta, kurioje turėtų apsistoti ilgam, buvo toks stiprus, jog po medaus mėnesio Šarūnas čia atsivežė žmoną, architektę MARIJĄ ir jiedu drauge pradėjo kurti partizanišką kūrybininkų bendruomenę. Nereikėjo nė metų, kad apie „Miško uostą“ sužinotų žmonės, ir užtenka tik akimirkos, kad suprastum – norėsi grįžti į vietą, kur prasilenkia traukiniai.

MIŠKO TRAUKINIŲ UOSTAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

Sunku apie juos pasakoti. Išvis nežinau, ar įmanoma perteikti jausmą, kuris vos vos daugiau nei prieš metus apsigyveno iš raudonų prancūziškų plytų dar prieš Antrąjį pasaulinį karą sumūrytame Švenčionėlių geležinkelio stoties pastate. Tai, ką pasakojo jo gyventojai – „Šiltos šiaurės“ architektė Marija Savickienė ir jos vyras, interaktyvių interneto sprendimų kūrėjas, keliautojas Šarūnas Savickas, visiškai susuko galvą. Grįždama iš Švenčionėlių, galvojau apie tai, kad patirtys, pamokos, žinios ir pojūčiai neturi ribų. Jei tik nestabdai jų savo galvoje, jei priimi – nuvilnija tolyn, pasiekia net ir labiausiai surambėjusias širdis. Šarūnas su Marija man pasakojo tokią istoriją: į Švenčionėlius, savo tėvų namus, baigęs karjerą grįžo gyven-

ti vienas baleto šokėjas. Po Vilniaus operos ir baleto teatro scenos, po Maskvos ir gastrolių po pasaulį prie Labanoro girios prisiglaudę Švenčionėliai jam tapo liūdesio ir sudužusių svajonių vieta. Alkoholis spalvas dar sutirštino. Kai Marija ir Šarūnas jį sutiko, artistas siaubingai gėrė, išgėręs pasakodavo teatro istorijas. Kartą Šarūnui išsprūdo: „Bet koks tu buvai kietas, juk šokai vienoje scenoje su Maja Pliseckaja, pažįsti Rostropovičių!“ „Tu tikrai taip galvoji?“ – dar perklausė Šarūno artistas. Šiandien jis alkoholį pamiršęs ir, kai reikia, padeda Šarūnui ir Marijai priimti svečius ir pasakoja jiems apie Švenčionėlius. „Ar galima pas jus į svečius?“ – kokius keturis kartus per dieną atvykėlių klausia vietos vaikai. Jie nemoka svei-

kintis prie durų ir kada tik panorėję svetimuose namuose gali nuvirsti į lovą. Praėjusią vasarą Marija juos susisodino į automobilį ir išvežė į stovyklą Vytauto V. Landsbergio sodyboje. Po savaitės išgirdo pro atvirus langus: „O dabar sėdam į ratą...“ „Švenčionėliuose šitie vaikai atrodo kaip vaikai, tačiau patekę į kitą aplinką jie sutrinka – žmonės ne visada elgiasi taip, kaip įprasta jų kasdienybėje“, – pasakoja Marija.

Didžiausia tų vaikų svajonė – pamatyti jūrą. „Man Naujoji Zelandija arčiau, nei jiems Palanga“, – šypteli Šarūnas ir priduria, kad jūros niekuomet nematė ir jų mama, ne taip seniai išsikapsčiusi iš narkotikų liūno ir bandanti atsigauti po vyro mirties. Jis mirė perdozavęs.

LAMŲ SLĖNIS

17

Užtat Šarūnas, Marija ir ne taip seniai į Švenčionėlius atsikrausčiusi architektė Guoda Bardauskaitė kuria Miško cirką. Sako, cirkas jiems – tai galimybė vasaros popietėmis linksmai leisti laiką ir į veiksmą organiškai įtraukti vietos vaikus. „Mes neturime profesionalaus cirko vizijos ir suprantame, kad esame mėgėjai, kurie taip leidžia laiką, bendrauja, mokosi naujų dalykų ir vaikams perteikia idėją, kad niekada nevėlu pradėti dalykus, o mokytis ir linksmintis galima visą gyvenimą“, – pasakoja Marija. Štai kodėl Šarūnas išmoko žongliruoti kamuoliukais, vaikščioja lynu, Marija nusipirko akrobatines juostas, o Guoda – vienaratį. „Supranti, kad tavo buvimas, tavo kultūra pradeda formuoti kitų žmonių gyvenimą. Pokyčius čia lengva pamatyti, nes mūsų ir vietos žmonių suvokimas ir požiūris labai skiriasi. Kartais atrodo, jog jie čia gyvena akmens amžiuje“, – sako Šarūnas.

Pro jo studijos langus matyti geležinkelio bėgiai. „Tuojau pravažiuos traukinys, – sako Šarūnas. – Vienas iš septynių, kurie pravažiuoja per dieną.“ Gyvenimas traukinių stotyje man pačiai nuo vaikystės atrodė paslaptingas. Išlipusi iš traukinio savo stotyje visada pažiūrėdavau į langus, – kaipgi gyvena tie žmonės, pabėgyje?

Pirmą kartą Švenčionėlių stotį Šarūnas pastebėjo grįždamas iš viešnagės pas draugą Visagine. Po mėnesio atvažiavo čia traukiniu jau iš Vilniaus. Išlipo ir net loštelėjo iš netikėtumo: „Pasijutau čia visiškai savas, buvo taip ramu ir aišku, kad čia – mano vieta.“ Palei traukinio bėgius Šarūnas atėjo iki apleisto stoties depo pastato. Pradėjo klausinėti žmonių, kas čia gyvena ir kaip

18

LAMŲ SLĖNIS

būtų galima sužinoti, kam namas priklauso. „Vaikai palydėjo mane į miestelio galą, lyg ir pas savininką. Paklausiau, gal gali išnuomoti butą, o jis mane išvijo“, – pirmąjį susitikimą su vietos gyventojais prisimena Šarūnas, o Marija priduria, kad vėliau iš to žmogaus jie nusipirko butą antrame aukšte, kur dabar įrenginėjama jos studija.

Sandėris tąsyk neįvyko, Šarūnas trims mėnesiams išvyko į Gruziją, o grįžęs ruošėsi vestuvėms. Atšokę jas su Marija išvyko į povestuvinę kelionę. „Visą tą laiką buvo aišku, kad grįšim į Švenčionėlius. Ta vieta tarsi inkaras laikė mane pririšusi“, – sako. Marija gi prideda iš pradžių maniusi, kad noras važiuoti į mažą miestelį ir ten kurti šeimos gyvenimą Šarūnui praeis.

Tačiau nepraėjo. „Aš tai važiuoju, o tu – kaip nori“, – pasakė jis Marijai, kai grįždami iš Žemaitijos į Vilnių jiedu rado skelbimą apie stoties pastate parduodamą butą. Butą pardavinėjo du menininkai broliai – tapytojas ir režisierius. Gal būtų ir nelaukę pirkėjų iš Vilniaus, bet kai sužinojo, kad jauna pora čia rengiasi įkurti studiją ir suburti menininkų bendruomenę, apsisprendė juos palaikyti.

Butą Vilniuje Šarūnas su Marija išnuomojo. Tame, kurį įsigijo Švenčionėliuose, gyventi negalėjo – jokių patogumų, tualetas lauke, langai supuvę, sienos nupeliję, krosnis sugriuvusi. Teko ieškotis būsto miestelio centre. „Apžiūrėję keletą būstų supratome, kad tualetas viduje – nepaprastas patogumas, o apie dušą išvis nėra ko svajoti. Tą dieną su Marija susipykome, ji norėjo išvažiuoti atgal į Vilnių. Bet galiausiai butą radome. Mums jį išnuomojo šviesūs žmonės, vietiniai gydytojai. Tik prieš tai perspėjo: „Normalūs žmonės jame negyventų“, – prisimena Šarūnas.

LAMŲ SLĖNIS

19

20

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

21

22

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

23

Sukandę dantis jiedu pradėjo tvarkytis, o pirmąsias šeimos gyvenimo dienas leido ant celofanu apvilkto čiužinio, kurį tampė iš vieno kambario į kitą. Taip buvo tik šiek tiek daugiau nei prieš metus, o šiandien jaukiai susėdę ant sofos ir grindų mes čia valgome moliūgų sriubą.

Kas juos privertė išvažiuoti iš Vilniaus? „Gimiau ir užaugau Vilniuje, bet visada jaučiasi jame svetimas, – sako Šarūnas.

– Man patinka glaudūs ryšiai tarp žmonių, o dideliame mieste, rodos, visi seniai pamiršo, kaip reikia bendrauti ir draugauti. Tik pradėję kurtis Švenčionėliuose supratome, ką iš tiesų reiškia sąvoka kaimynas. Žmogus, kuris padeda, ir jam nešauna į galvą nieko už tai prašyti.“ „Šarūnas galėtų visą laiką sėdėti miške, o man kartais reikia miesto“, – sako Marija. Kartą per savaitę ji sėda į traukinį ir važiuoja tvarkyti reikalų į Vilnių. Pasakoja, kad kai kuriems klientams iš pradžių buvo sunku suprasti, kodėl ji negali atvykti tuojau pat, tada, kai jiems jos reikia, bet ilgainiui prie tokio Marijos ritmo jie įprato. „Buvo daug tokių, kurie mums sakė: pagyvensite metus ir grįšite. Bet negrįžtame, sunkumai praėjo ir aš jau nežinau, kur dar kitur galėtų būti mūsų vieta“, – šypsosi Marija.

Atvykę į Švenčionėlius Marija ir Šarūnas pradėjo daryti daugybę dalykų, kurie Vilniuje jiems ir į galvą nešaudavo – pradėjo dainuoti sutartines, Šarūnas ėmė mokytis groti pianinu, būgneliais ir visokiais egzotiniais instrumentais, kuriuos pagal pavyzdį padarė lietuviai meistrai. „Sunku patikėti, bet niekuomet nemuzikavęs Šarūnas per metus labai patobulėjo“, – išduoda Marija.

24

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

25

26

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

27

Radęs dailės mokytoją, Šarūnas jame atrado ir sielos bičiulį. „Čia jis atrodo keistuolis, su niekuo nebendrauja, tačiau pernai nusivežiau jį į „Yaga“ festivalį, paaiškėjo, kad esama ir daugiau tokių, – pasakoja apie per metus užsimezgusią draugystę. Dailės mokytojas Šarūnui padėjo remontuoti „Miško uosto“ studiją, jiedu kartu lupo tobulas prancūziškas plytas slėpusį tinką, atidengė lubų balkius, senas duris. „Man buvo svarbu, kad ne bet kas darytų šitą remontą“, – prasitaria Šarūnas savo studijoje, kurioje jaukiai traška ugnis ir kvepia arbata, o per visą kambario ilgį ištiestas lynas tarsi primena – švarios mintys padeda koncentruotis į svarbiausius gyvenimo dalykus. Šiandien Šarūnui ir Marijai atrodo, kad jų mintis ir jausmus išvalė mažo miestelio ramybė ir tyla, taip pat bendraminčiai, kurie čia patys randa kelius. Nieko nestebina, kai nesitarę susitinka pažįstami arba nepažįstami žmonės. Kaip ir mes, tądien susidūrę su fotografais Neringa Rekašiūte ir Artūru Marozovu ir kartu skanavę iš Kauno dukters aplankyti atvykusios Guodos mamos pyrago.

Neseniai Šarūnas, pasiekęs Meksiką ir Panamą, grįžo iš kelionės po Centrinę Ameriką. Rodos, pasaulis apkeliautas, o kur – toliau? „Žinai, – sako man, – metams bėgant suprantu, kad pasaulyje tėra taškai, kuriuos gali pasirinkti. Gali viena studija būti perone, kita – Dūkšte, trečia – kitame

28

LAMŲ SLĖNIS

Žemės krašte. Sutinku, kelionės radikaliai išdarko tavo įsivaizdavimą apie pasaulį, instaliuoja kitą supratimą. Pasaulis toks didelis, jame tiek visko daug ir visaip, kad vienintelis tave iš tiesų dominantis klausimas tampa – kas tame pasaulyje esu aš?

Kaip mano vidiniai signalai atliepia mano kasdienybę? Keliauti pradėjau gana vėlai, iki aštuoniolikos nebuvau niekur išvažiavęs. Pradėjau nuo Lietuvos, pasirodė žavu: gali kalbėtis su žmonėmis, pažinti miestą, leistis į nuotykius, netikėtumus, mėgautis, pažinti gyvenimą, prisiliesti prie jo. Tuomet išvykau į Europą, o paskui autostopu apkeliavau visą pasaulį.“ Šiandien Šarūnas nebėra toks tikras, ar fizinės kelionės aprėpia visas patirtis. „Pokalbiai gali lygiai taip pat įkvėpti, ateina laikas kūrybinėms kelionėms, kurios tampa tokios pat įstabios, o gal net dar svarbesnės“, – sako.

Darbas interneto erdvėje Šarūnui suteikia finansinės laisvės. Modernios technologijos jam padeda užsidirbti ir leidžia gyventi ten, kur labiausiai norisi, – arčiau gamtos. „Įprasta manyti, kad technologijos yra svetimos dvasinei prigimčiai, tačiau kuo toliau keliauji, tuo labiau supranti, kaip viskas šiame pasaulyje stipriai susiję. Mane domina ir protėvių patirtis, ir modernios technologijos, ir viena, ir kita mane maitina. Štai kodėl aš laimiu“, – sako Šarūnas ir kviečia mus į kelionę bėgiais. Tolyn, kur išnyksta ribos.

LAMŲ SLĖNIS

29

30

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

31

32

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

33

Prisijaukinti Nidą reikia pamažu: su ja artimai susipažinti, giliai pajausti ir įsileisti į save jos skleidžiamą magiją. Tada, sakoma, meilė jai taps amžina. Kalbama, kad ši vieta pakeičia žmogų. Kad einant snieguotais takais ar minkštutėmis samanomis tarp pušų, prie jūros, pagauna didelis įkvėpimas ir aplanko tokia meilė, kuri niekada nebepaleidžia. O išvykus sugrįžti šaukia dar stipriau…

LEDINIŲ BANGŲ MAGIJA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė

34

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

35

KOTRYNA BARANAUSKAITĖ Tinklaraščio „Kotryna Bass“ įkūrėja

Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Kotryna, kodėl persikėlėte būtent į Nidą? Kuo judu su draugu Tomu sužavėjo šis kampelis?

– Nida, o gal tiksliau visa Neringa, yra pats magiškiausias Lietuvos kraštas. Kaskart apsilankę vasaros sezono metu, su Tomu vis pašnekėdavome, kad vieną dieną būtų smagu čia apsistoti ilgiau. Tiesa, niekad negalvojome, kad ši diena ateis taip greit...

lionės, nuomojamame bute radome įgriuvusias lubas. Nemaloni situacija, tačiau vidury nakties bešluojant gipsą visos mintys ir norai savaime susidėliojo į vietas. Iki paryčių šnekėjome ir supratome, kad užteks atidėlioti savo svajones. Abu dirbame iš namų, tad pririšti prie Vilniaus niekada nebuvome. Pastaruoju metu vis pašnekėdavome, jog norime daugiau laiko praleisti gamtoje, atsitraukti nuo miesto – Nida puikiai – Kas paskatino šį žingsnį? atitiko visus reikalavimus. Kitą rytą – Aš tikiu likimu ir įvairias gyve- pradėjome krautis daiktus ir ieškoti nimo negandas stengiuosi priimti naujų namų Kuršių nerijoje. kaip tam tikrą ženklą. Nidos idėja nukrito iš dangaus tiesiogine šio žo– Kiek laiko planuojate čia pradžio prasme. Sugrįžę iš Didžiosios leisti?

Britanijos, pastaruosius trejus metus – Šiuo metu planuojame čia likti gyvenome Vilniaus senamiestyje. O bent pusmetį, iki vasaros, kol Nida šį rudenį parvykus iš tolimesnės ke- dar rami ir tokia, kokios mums reikia.

36

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

37

– Tai kuo gi Nida tokia ypatinga?

Kokie šio kampelio privalumai, palyginus su Vilniumi?

– Nida – mažytė, bet toli gražu nenuobodi. Žmonės čia paprasti, greitai įsimena naujus gyventojus, tačiau čia nėra to didmiesčiams būdingo noro konkuruoti su visais aplinkiniais. Dauguma čia atvykusiųjų visų pirma ieško vidinės ramybės, galimybės kuo labiau priartėti prie gamtos. Kad ir kiek daug mums kaip asmenybėms davė gyvenimas Londone ar Vilniuje, dabar atėjo tas metas, kai reikia išsigryninti visas patirtis, šiek tiek sustoti, na, o tada… žiūrėsim, kas tada. (Šypsosi).

– O kokia tau Nida žiemą?

– Tokia pat graži kaip ir vasarą, tik gyvūnų daugiau galima sutikti. Vieną vakarą eidami pasivaikščioti vien miestelio centre sutikome šešias stirnas. Kai kraustėmės, daug kas sakė, jog ir saulės čia žiemą daugiau nei bet kur kitur Lietuvoje. Ir iš tiesų, dažnai pasidalijusi nuotrauka su draugais sulaukiu komentarų, kad pas mus čia – amžinas pavasaris.

– Abu gyvenote Vilniaus centre, pačiame miesto šurmulyje. O kaip atrodo jūsų dienos čia?

– Kadangi abiejų darbas nepasikeitė, tai didelė dalis dienos išliko tokia pati. Tačiau daug daugiau laiko praleidžiame lauke. Čia tikrai daug lengviau prisiversti pasivaikščioti ar pabėgioti. Savaitgaliai mieste, tiesa, būdavo visiškai kitokie. Neslėpsiu – aktyviai dalyvaudavome naktiniame miesto gyvenime, o čia atvykus to nebeliko. Dėl to, tiesa, visiškai neliūdna, dabar šeštadieniais keliamės anksti ir

38

LAMŲ SLĖNIS

einam į žygį vieni ar su mus aplankyti atvykusiais bičiuliais. O jeigu jau tikrai staigiai prisireikia miesto dozės, visada galima aplankyti netoliese esančią Klaipėdą!

– Esi sakiusi, kad pastarieji metai tau buvo gana sudėtingi. Ar šis persikraustymas padėjo sudėlioti mintis?

– Jaučiu, jog praėję metai buvo kertiniai man kaip asmenybei. Patyriau daug liūdnų momentų, kai net nesinorėdavo pakilti iš lovos. Tačiau sugebėjau perlipti per save ir supratau, jog daugeliu atvejų tik aš pati esu kalta dėl savo savijautos. Išmokau įsigilinti į savo norus, vertinti tai, ką turiu, nepasiduoti visuomenės keliamoms normoms. Net ir šis mūsų iškeliavimas gyventi į Nidą daug kam atrodė mažų mažiausiai keistas.

Juk visi kaip išprotėję siekia gyventi miesto centre, pažinti kuo daugiau žmonių. Tačiau kartais toks gyvenimo būdas gali taip stipriai išvarginti, jog geriausias vaistas – pabėgti nuo jo kuo toliau. Nei draugai, nei miestas niekur nedings, o rūpinimasis savimi visada turėtų būti prioritetų sąrašo viršuje.

– Kaip persikėlus čia pasikeitė tavo vidinė būsena? Kokius pokyčius tavo viduje tai paskatino?

– Supratau, kaip svarbu yra sustoti ir išmokti giliai kvėpuoti, kiek daug gali duoti tas ramus mažo miestelio gyvenimas. Pamačiau, kaip pasikeitimas gali sudėlioti visas mintis į savo vietas. Be to, supratau, kiek daug nereikalingų materialių daiktų iki tol laikiau savo namuose. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

39

– Pasakyk nuoširdžiai: ar čia, tokiame mažame miestelyje, nebūna nuobodžių akimirkų?

– Kai tik pasisakėme artimiesiems apie norą kraustytis į Nidą, daug kam atrodė, kad jie patys taip negalėtų. Ką ten veikti? Jokių renginių, jokių restoranų, juk tai taip nuobodu! Tada ir supratau, kad man niekada nebūna nuobodu, juk dar liko tiek daug neperskaitytų knygų, nepamatytų filmų, neįgyvendintų projektų.

Mudu su Tomu kuriame internetinį verslą, tad darbo ir tobulėjimo prasme visada yra ką veikti. Kuo toliau, tuo labiau imu vertinti galimybę dirbti sau ir suprantu, jog tai man suteikia didžiulę laisvę gyventi bet kur ir jaustis produktyviai.

Iš Vilniaus labiausiai pasiilgstu draugų, bet ir jų jau nemažai mus aplankė. Tiesa, pastebėjau, jog su apsilankiusiais čia bičiuliais laiką praleidžiame daug kokybiškiau nei susibėgę kavos valandai mieste.

– Įtariu, šis pasikeitimas ypač patinka jūsų augintiniui?

– Kaip kitaip! Tiesa, mūsų šuo yra visiškas miestietis ir kartais stovėdamas vos per šimtą metrų nuo lapės jos net nepastebi, tačiau kasdienių pasilakstymų paplūdimyje neatsisakytų net išrankiausias keturkojis. (Juokiasi).

– Kaip manai, ko šis nuotykis judu išmokys?

– Gyvendami Vilniuje buvome pasidarę šiek tiek snobiški: „Šiame restorane neskanu, o tame bare negražus interjeras.“ Nidoje turime gal porą visus metus veikiančių kavinių ir vieną parduotuvę. Tačiau to tikrai užtenka.

Manau, atsitraukimas nuo miesto mums ne tik leis geriau pažinti save, bet ir išmokys vertinti miesto teikiamas galimybes!

40

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

41

42

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

43

44

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

45

MINDAUGAS BEPIRŠTIS „Kopų sargo krautuvėlės“ įkūrėjas, projekto „Pratęsk vasaros sezoną su gerais darbais“ bendrainiciatorius

Nuotraukos: Aistė Kiršnytė, „Raimonda Vysnia Photography“, Edgaras Strolia, asmeninis archyvas

– Mindaugai, kaip užsimezgė jūsų romanas su Nida?

– Tikiu, kad persikėlimas keltu – it ceremonija. Tai pradžia ir pabaiga, užnugary paliekanti vieną pasaulį, o prieš akis atverianti kitą. Kuršių nerija ne vieną iš mūsų padaro geresnį ir jaunesnį. Mano romanas su Nida – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Tačiau tik bėgant laikui supratau, kad meilė bus amžina ir nuolatos augs tik tada, kai ją prisijaukinsiu mažais žingsneliais, susipažinsiu su ja, leisiu jai būti ir pats tapsiu savimi.

kritai nebuvo jokio įvykio, po kurio būčiau taręs sau: „keliuosi į Nidą“.

Pabaigęs studijas ir pradėjęs karjerą, kad ir kur bedirbau, jaučiausi ne savame kailyje. Karjera sekėsi gerai.

Nesulaukęs trisdešimties jau turėjau solidų darbą, kuriame būčiau galėjęs darbuotis turbūt iki pensijos. Buvo saugu. Kol viena mano pusė sakė, kad tai viskas, ko reikia, kita garsiai šaukė, kad kažko trūksta, kažkas ne taip, aš nesu aš.

Pirmoji mano pažintis su Kuršių nerija įvyko prieš devynerius metus.

Kartu su mylimu žmogumi, antrąja – O kaip sugalvojote persikelti puse, vakarais sėdėdavome ant suogyventi į Nidą? liuko prie jūros ir lydėdavome saulę.

– Lemtingos bemiegės sprendimo Tai buvo mažas mūsų ritualas. Dar ir priėmimo nakties tikrai nebuvo. Aps- šiandien prisiminus pirmuosius sau-

46

LAMŲ SLĖNIS

lėlydžius čia, širdyje labai gilus jausmas. Kiekvienais metais Nidoje praleisdavau vis daugiau laiko. Čia atvykdavau ir rudenį, žiemą ar pavasarį.

Vasarą, porai dienų ištrūkus iš miesto, pagrindinis užsiėmimas čia būdavo vakarėliai. Gera muzika, gražus oras, magiška gamta – tai puikus receptas išsidūkti, pašokti ir grįžti atgal į miestą šviežesne galva. Pamažu ryšys su Kuršių nerija stiprėjo.

Prieš šešerius metus, vasarą, nusprendžiau, jog atėjo laikas leistis į savęs paieškas. Tą pačią vasarą užgimė mintis, kad Nida – ideali vieta gyventi pasenus. Puikiai save su antrąja puse įsivaizdavau pražilusius, apsikabinusius, žingsniuojančius į molo galą pasitikti iš marių kylančio mėnulio.

LAMŲ SLĖNIS

47

– Ką šis kampelis jums leidžia suprasti apie save?

– Vidines paieškas pradėjau po nesėkmingo verslo Londone su bičiuliu.

Greitai supratau, kad tos betoninės džiunglės ne man. Skaičiuodami paskutines rugpjūčio dienas su bičiuliu Povilu sėdėjome kopose ir aptarinėjome įvairiausias temas. Kalbėjome, jog būtų smagu kuo daugiau laiko praleisti čia. Oras rugsėjį Nidoje puikus, į miestą nesinorėjo. Nusprendėme, jog reikia atsidėkoti šiai vietai už nuostabias vasaros akimirkas ir kitą dieną pasibeldėme į Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos duris.

Pokalbis su parko direktore buvo labai paprastas. Mes trumpai išdėstėme savo norus: turime mėnesį, norime nuveikti kažką naudingo, pasikviesime draugų. Mažo miestelio įstaigos džiugina tuo, jog dažniausiai nebūtina derinti susitikimo iš anksto, užeiti galima bet kada ir per vieną susitikimą gali būti nuspręsta labai daug. Taip ir atsitiko. Kaip tik tuo metu vyko sumedėjusios augmenijos šalinimo iš mirusių kopų Naglių gamtos rezervate projektas. Į kabinetą sugužėjo dar keletas darbuotojų. Už pusvalandžio jau nešėme rimto projekto atsakomybę ant savo pečių. Tuo metu aš dar nesupratau, ką darysim, kaip tai atrodys, kodėl pušeles reikia kirsti. Nežinojau, kur yra Naglių gamtos rezer-

48

LAMŲ SLĖNIS

vatas, lankytinų vietų buvau aplankęs vos kelias. Į krašto istoriją, kultūrą, mitus ir legendas, gamtos ypatumus nesigilinau. Viduje apie Kuršių neriją nešiojausi tik tą jausmą, kurį pajusdavau persikėlęs keltu. Tą patį jausmą, dar bent kelias dienas išlikdavusį ir sugrįžus į miestą.

Kitas susitikimas su gamtininkais ir miškininkais – apmokymai – vyko Naglių gamtos rezervate. Tai buvo mano pirmas apsilankymas ten. Ilgai stovėjau be žado, dairiausi, ir supratau, kad savęs paieškos baigtos – save atrasiu būdamas čia, Kuršių nerijoje, be jokio plano. Atsiduosiu šio krašto tėkmei. Negyvosios kopos man lyg šventa vieta, kur mintys sustoja. Ten būnant atrodo, jog kažkas viduje mane glosto.

Pamažu gilinausi į krašto kultūrą, istoriją, o labiausiai – į gamtą. Mane žavėjo šio krašto žmogaus ir gamtos žaismas. Kuršių nerija man – didelė smėlio dėžė, kurioje žmogus ir gamta žaidžia gyvenimą, o visos istorijos apie kraštovaizdžio formavimą ir jo išsaugojimą skamba kaip legendos. Džiaugiuosi galėdamas prie šio žaismo prisidėti ir aš. Tris rugsėjus su savanoriais praleidome kirsdami pušeles Naglių gamtos rezervate. Man labai įstrigo tai, jog visi savanoriai, prisidėję prie kopų išsaugojimo, pamojavę kirviais ir pasivaikščioję po rezervatą, iš jo iš-

eina su nuoširdžia šypsena. Savo galvoje šį projektą pavadinau šypsenų projektu.

– Mindaugai, papasakokite apie dvi savo veiklas – juostų audimą ir ženkliukų atkūrimą. Kaip jos atsirado jūsų gyvenime?

– Kasmet mano meilė Nidai augo vis labiau. Po kiekvieno rugsėjo, praleisto su savanoriais kertant pušeles, užsibūdavau čia vis ilgiau. Išvykus sugrįžti atgal gamta šaukdavo vis stipriau. Vis daugiau laiko leidžiant Nidoje gimė ir kiti projektai: ženkleliai ir juostos. Ieškodamas, kas galėtų pagaminti savanoriams atributikos, išsiuntinėjau laiškus ženklelių gamintojams. Atsakymą gavau tik iš vienos įmonės, tačiau norimo ženklelio su nacionalinio parko herbu pagaminti jie negalėjo. Tame pačiame laiške buvo prisegtukas su prierašu, jog kažkur sandėlyje pas juos yra senųjų ženklelių su Nidos simbolika. Skaitant prisegtuką gimė idėja – atkūrinėti senuosius ženklelius. Vystydamas šį projektą supratau, kaip tautai svarbu jos šaknys, tradicijos ir papročiai, o juk mūsų paveldas tik muziejų lentynose dūla. Man norėjosi nuo tradicijų nupūsti dulkes, apvilkti jas šiuolaikiniu rūbu. Lai jos vėl būna gyvos, suteikia prasmės ir džiaugsmo mūsų kasdienybei.

LAMŲ SLĖNIS

49

50

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

51

Praėjo dar viena vasara ir ruduo Kuršių nerijoje, atslinko mano pirmoji žiema čia. Rudenį ir žiemą mėgstu dienas leisti ramiai ir lėtai. Ilgi pusryčiai, ilgi pasivaikščiojimai, muzikos paieškos ir klausymas. Bendravimą su žmonėmis apriboju iki minimumo.

Būna dienų, kai vieninteliai mano ištarti žodžiai: „laba diena“, „ačiū“, „viso gero“ – parduotuvės kasininkei. Tai laikas, kai atsijungiu nuo išorinio pasaulio, kai minčių sumažėja ir faktiškai nelieka, kai galiu išgirsti tikrąjį save. Vieną tokį žiemos vakarą bevaikščiojant po mišką nutrūko diržo sagtis. Kelnes susijuosiau kuprinėje rasta virvele. Taip vaikščiojau kelias dienas, kol parduotuvėje pamačiau trispalvę juostelę. Pradėjau domėtis, kur galėčiau įsigyti trispalvių austų juostų, o tada gimė ši idėja. Pavadinau savo juostas jaunimo juostomis – jaunas žmogus yra tas, kuris su savimi nešiojasi bent dalį vaikystės. O amžius tokiam žmogui prideda tik patirties ir džiaugsmo.

– Mindaugai, o kokia Nida žiemą?

– Nida turi pereiti rudenį, žiemą ir pavasarį, kad vėl taptų savimi. Mylėti ją – tai mylėti visas keturias jos būsenas. Visi keturi metų laikai Nidoje mieli, nes be vieno nebūtų kito. Gal tik sniego pasiilgstu. Jis čia – retas svečias. Man patinka, kad žiemą nereikia taip anksti keltis, kad pamatyčiau saulėtekį. Žalios spalvos gamtoje čia būna ištisus metus. Visur papli-

52

LAMŲ SLĖNIS

tę samanos ir pušelės neužleidžia rudens pilkumui vietos.

– Kurioje Nidos vietoje jaučiatės geriausiai? Kuris kampelis jums čia pats mieliausias?

– Būdamas čia per kelias valandas galiu pabuvoti prie marių, kopose, miške ar pajūry. Ir maršrutą visada galiu rinktis skirtingą. Gal dėl to Nidoje ir neturiu mėgstamiausios vietos.

Kai norisi pabūti miške, būnu miške.

Kai norisi rėkti visa gerkle prie jūros, bėgu ten. Kai norisi išgirsti, kaip vėjas glosto veidą, einu pasėdėti į kopas.

Mėgstu nueiti iki pačio molo galo arba užlipti ant Parnidžio kopos ir pasitikti iš marių tekantį mėnulį.

Nida man atvėrė jausmų pasaulį.

Viduje tarsi įvyko mažas stebuklas, vertybių lūžis, aplinkinis pasaulis pasidarė magiškas lyg pasakoje. Pradėjau vertinti paprastumą ir gamtos begalybę, juk į krantą besiritančių bangų ar visų pušų spyglių nesuskaičiuosi, kaip ir smėlio smilčių ar vėjo gūsių.

Būnant tame kasdien, viskas pasidaro aiškiau. Ir tai tik kelio pradžia. Idėjos pradėjo gimti tiesiog būnant čia, atliekant paprastus kasdieninius darbus – atrodo, kad jos nukrenta iš kažkur aukščiau. Vaikštau po Nidą ir matau, kad beveik visi stogai yra dvišlaičiai, o ant jų būtų galima tvirtinti lėkius ir vėjalentes. Atgytų dar viena tradicija, miestelis pasipuoštų ir būtų gyvesnis.

Ir tam nereikia ilgų svarstymų ar projektų – kiekvienas gyventojas sau gali pasidaryti mažą šventę.

LAMŲ SLĖNIS

53

RAIMONDA VYŠNIA IR NAGLIS MENKEVIČIUS Fotografė ir kanapių produktų „Dirvelės“ įkūrėjas

Nuotraukos: „Raimonda Vysnia Photography“

– Raimonda, papasakokite, kaip gimė idėja persikelti į Nidą?

Raimonda: Nidoje praleidome keturias vasaras. Kadangi esu fotografė, Nida visada buvo įkvepianti erdvė, kurioje galėjau būti ir mama, ir fotografė, ir kūrėja, ir tiesiog aš. Į Nidą atvykdavau dar būdama studentė. Kol neturėjome vaikų, su vyru čia lankydavomės keturis ar penkis kartus per metus, svajodavau kada nors čia apsigyventi. Kadangi čia labai gerai jautėmės tiek aš, tiek vyras, tiek vaikai, ši vasara buvo lemtinga. Pastebėjome, kad Vilnius neatitinka mūsų poreikių. Nidoje viskas klostosi kažkaip lengviau – ir buitis, ir santykiai, ir darbai. Kam grįžti ten, kur viskas sudėtingiau? Mūsų šeimai artima gamta. Vilniuje gyvenome Antakalnyje, prie miško, steng-

54

LAMŲ SLĖNIS

davomės kuo daugiau laiko praleisti gryname ore. Vos pagalvojus apie grįžimą atgal į Vilnių, viskas atrodydavo kažkaip... blogai. Likus šešioms dienoms iki rugsėjo pirmosios vyras pasiūlė: gal likime čia gyventi? Iš pradžių net pati nustebau. Atrodė neįmanoma tiesiog likti. „Jeigu Vilnius mums kelia blogas mintis, vadinasi, jis mums netinka. Nebūtina laukti kitų metų. Jei norime kažką keisti, darykime tai dabar“, – pasakė. Per šešias dienas pakeitėme visą savo gyvenimą.

Naglis: Praėję metai buvo labai įtempti. Antrasis vaikas pradėjo lankyti mokyklą, vežiojimų į mokyklą ir iš jos, į būrelius ir namo padvigubėjo, tai užimdavo labai daug laiko, kainavo daug pinigų. Supratau, kad paaugus trečiajam vaikui, visa tai patrigu-

bės ir mes nebeturėsime laiko sau.

Sugrįžus vakare namo, visi būdavo pervargę nuo lakstymo, kamščių, miesto triukšmo, šurmulio, norėdavome tik nieko neveikti. Pastebėjau, kad mažai laiko skiriame vaikams. Tokia miesto gyvenimo sistema mums pasirodė netinkama, aš nemačiau galimybės ją pagerinti. Vasarą pastebėjau, kad daug darbų galiu atlikti iš Nidos.

Praėjo jau pusmetis ir mes supratome, kad viskas įmanoma: darbus dirbu nuotoliniu būdu, į Vilnių nuvykstu kelioms dienoms, per kurias sutvarkau reikalus, kurių nepavyksta sutvarkyti iš čia. Vaikai patys eina į mokyklą, darželis ir būreliai šalia namų. Matau, kad jie įgavo daugiau savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi. Čia jie užimti dar labiau nei buvo Vilniuje.

LAMŲ SLĖNIS

55

Raimonda: Dažnai žmonės dejuoja, kad neturi laiko, bet čia jo yra labai daug. Gali suspėti atlikti darbus, sutvarkyti namus, pabūti su vaikais, pažaisti, pasivaikščioti, atrasti laiko sau, skaityti knygą, medituoti. Kai tai pajutome, supratome, kad gyvenimas mieste ne mums. Mieste tu gyveni dėl kažko kito. Suvokimas, kad gyvenu dėl savęs, kad galiu daryti tai, ką jaučiu, – labai didelis džiaugsmas ir laisvė. O kai tėvai atsipalaidavę – ir vaikai jaučiasi laimingesni.

– Ko jūsų šeima pasigedo Vilniuje, kad nusprendėte persikelti į Nidą?

Naglis: Vilnius labai nepritaikytas auginti vaikus. Jis turi didelio miesto bruožų: palyginti dideli atstumai, kamščiai, gana didelės kainos. Manau, daug tėvų patiria stresą vežiodami vaikus į būrelius, be to, neretai juose nėra vietų. Daug įtampos, o investuoti pinigai ne visada atsiperka.

Tai labai pragmatiškas požiūris. (Juokiasi). Žinoma, Vilniuje yra daug gerų dalykų: plati socialinė ir kultūrinė erdvė, daug vaikų. Nidoje yra kitų problemų: beveik tuščia socialinė ir kultūrinė terpė, žmonių čia mažai, jie gana uždari. Tačiau mes kaip tėvai sudėjome visus „už“ ir „prieš“. Pliusų buvo daugiau.

Raimonda: Mūsų vaikai labai skirtingi. Du jaučiasi taip, lyg būtų čia gimę. Jiems patinka gamta, jie nepajuto miesto ilgesio. Tačiau pirmagimės charakteris ir būdas labai miestietiškas. Vilniuje ji lankė privačią

56

LAMŲ SLĖNIS

mokyklą, ten vaikai buvo labai kūrybingi. Visgi čia visi greitai adaptavosi, susirado naujų draugų. Retkarčiais dukra pasiilgsta miesto, tačiau manau, kad tai normalu.

Naglis: Nidoje švietimo sistema sudėliota pradiniam mokykliniam amžiui, maždaug iki penktos ar šeštos klasės. Dabar vaikai dar maži, tačiau jiems paaugus iškils klausimas, ką daryti toliau. Turėsime galvoti, kaip vaikus socializuoti, kaip jiems suteikti normalų išsilavinimą. Galbūt persikraustysime į Klaipėdą, galbūt situacija pasikeis ir čia. Dar turime trejus metus, kol kas dėl to nesukame galvos, nekuriame plano. Džiaugiamės tuo, ką turime, mėgaujamės grynu oru, kuriuo kvėpuojame.

– Kaip jums ir jūsų vaikams sekasi priprasti prie lėtesnio gyvenimo ritmo?

Raimonda: Man šis perėjimas jautėsi gana stipriai. Čia niekas nieko neskubina, mokytojai iš mažo dalyko nedaro didelės problemos. Mane, mamą, tokie dalykai nuramina. Pamažu pajaučiau, kaip stresas ir įtampa išeina iš mano kūno. Buvo momentų, kai norėdavosi lėkti, tačiau vėliau suprasdavau, kad lėkti iš tiesų nėra kur. Dabar pagalvojus apie gyvenimą, kurį gyvenome Vilniuje, suprantu, kad taip nebegalėčiau. Nebematau prasmės skubėti, daryti daug dalykų. Man labai svarbus bendravimas ir buvimas čia ir dabar. O Nidoje lengviau pajusti dabartį.

LAMŲ SLĖNIS

57

58

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

59

60

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip čia atrodo jūsų šeimos kasdienybė?

Raimonda: Keliuosi apie 7 val., pamedituoju, pagaminu pusryčius, tada keliasi vyras, pažadiname vaikus. Visi kartu pusryčiaujame, pasikalbame, vyresnieji vaikai išeina arba dviračiais išvažiuoja į mokyklą. Su mažąja darau mankštą ir keliaujame į darželį. Jis visai šalia, prie marių, šalia Parnidžio kopos.

Ten kasryt voverytės šokinėja ir geniai parkelyje stuksena. Nuvedusi vaiką viena arba su vyru einame pasivaikščioti prie jūros, į mišką. Po mokyklos ir užsiėmimų vaikai sugrįžta namo. Vincas lanko buriavimą, lauko tenisą, fortepijono pamokas. Upė lanko dailę ir lauko tenisą, vasarą vaikšto pas logopedę, papildomai mokosi. Abu keliauja į menų mokyklėlę. Jie kasdien daug visko veikia, tačiau viskas vyksta ramiai. Mudu su vyru dirbame namuose, kartais dirbu fotografijos studijoje, esančioje Nidos meno kolonijoje. Vakare einame pasivaikščioti, šnekamės, valgome, pažiūrime filmą, žaidžiame. Gyvenant čia išryškėjo nauja veikla – bendra šeimos meditacija. Iš pradžių vaikams tai buvo neįprasta, tačiau pamažu jie įprato atsipalaiduoti, nuraminti protą. Pameditavę einame miegoti. Savaitgaliais kur nors keliaujame, su šeima einame rinkti šiukšlių palei jūrą.

Mums niekada nekyla klausimas, ką veikti. Jei pats esi aktyvus ir kūrybingas, veiklos tikrai atrasi.

Persikėlę čia pradėjome daug kokybiškiau bendrauti su draugais. Paprastumas suteikė labai daug nuoširdumo.

Niekur neskubame, turime energijos ir noro priimti svečius. Vilniuje to labai trūko, būdavome išvargę.

– O kokia Nida žiemą?

Raimonda: Mums Nida patinka visais metų laikais. Į šią vietą aš visada žiūrėjau kaip į erdvę, kurioje žmogus atsikuria ir pagyja. Visi čia atvykę pajaučia magiją, žemę. Ši energija žiemą juntama dar stipriau – atsiranda daugiau erdvės, jos neapkrauna žmonės.

Kasryt užlipusi ant Parnidžio kopos negaliu atsidžiaugti vaizdu – kiekvieną dieną jis vis kitoks, bet visada labai gražus. Pro tave prabėga stirnos, prašuoliuoja kiškis, staiga jūrinis erelis pakyla iš kopų, o ant molų sutūpę tiek paukščių... Čia tikrai daug magijos.

Naglis: Žiemą čia būna daug saulėtų dienų. Pramerkęs akis už lango pamatai nuostabų saulėtekį. Saulėtekiai žiemą kitokie nei vasarą – tiesiai pro langus virš marių kyla raudona saulė.

Raimonda: Čia nelabai giliniesi į tokias smulkmenas, kaip rengtis, koks už lanko oras. Tiesiog žinai, kad jei prie jūros pučia vėjas, prie marių bus ramu – arba atvirkščiai.

– Kokius pokyčius jūsų šeimoje paskatino šis persikėlimas?

Raimonda: Mudviejų, kaip vyro ir žmonos, kaip draugų, santykiai pagerėjo. Nukrito daug nereikalingo buities chaoso, mudu labiau džiaugiamės vienas kitu. Vilniuje nesvarbūs dalykai kažkaip išsipučia. Čia svarbiau, kaip jautiesi. Galime ilgai ilgai stebėti, kaip genys stuksena į medį. Nebekeli daiktams tokių didelių reikalavimų, o tai labai išlaisvina.

Naglis: Čia atsirado daugiau ramybės, pasikeitė šeimos emocinė būsena.

Tai – vienas svarbiausių šeimos laimės rodiklių.

LAMŲ SLĖNIS

61

62

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

63

64

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

65

66

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

67

68

LAMŲ SLĖNIS

Ji įnirtingai tapo lieptelius ir tiltelius su dailiomis moteriškomis pėdutėmis, pasiryžusiomis šokti į gėlių žiedais išbarstytą baseiną. Šokti ar ne? Išdrįsti ar apsigręžti ir dar kartą pamesti savo svajonę? „Pastebėjau, žmonės vis dažniau svajonę pasilieka tarsi atsarginį variantą, saugumo garantą“, – sako tapytoja GABRIELĖ ŠERMUKŠNYTĖ. Svajonės nuojauta jos paveiksluose išsilieja spalvomis, minkštomis, pūkuotomis formomis, gėlių žiedais ir saldžia grietinėlės puta. Kad nuo saldumo nesupykintų, menininkė visa tai pabarsto pipirais. Dar ir kokiais!

NETAPYTI JAI NETINKA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

LAMŲ SLĖNIS

69

– Sakei, kad tau nėra nieko baisiau nei stovėti ant baseino krašto.

Ar teisingai įtariu: nemoki plaukti?

– Nemoku. Man buvo trylika, kai skendau, nedaug trūko – išgelbėjo mamos draugės sūnus. Tikriausiai net nereikia sakyti, kokia jam už tai esu dėkinga. Plaukti taip ir neišmokau, nors mano vyras Karolis visaip bandė padėti šiuo klausimu – jis labai azartiškas žmogus, beje. Vandens baimės man nepyko įveikti, ir pastebėjau, kad metams bėgant ji vis ryškėja.

– Baseiną, į kurį savo paveiksluose nesiryžti šokti, gražiai galima sulyginti su kūryba...

– Visą gyvenimą gali prastovėti ant lieptelio, kai kurie ir prastovi. Nesiryžta šokti, siekti svajonės, pasirenka laikyti ją šalia, netoliese, tarsi garantą, kad prie jos bet kada galėsi grįžti.

Man atrodo baisu nepasiekti svajonės, net nepamėginti.

– Pirmoji asmeninė paroda „Grietinėlė su pipirais“, kuriai pritapei tiek paveikslų, tau pačiai yra tarsi šuolis į meno pasaulį. Ko iš jo tikiesi?

– Stengiuosi vadovautis „daryk viską – nesitikėk nieko“ principu, bet grįžtamojo ryšio visada norisi. Kai jo nėra, labai skaudu, ypač išstačius save prieš visus. Pavasarį rengiau parodą „Haunted“ Kauno valstybinėje filharmonijoje – nuostabi vieta, interjeras fantastiškai tiko prie tuometinės darbų nuotaikos. Pasiruošimas parodai – visuomet varginantis ir streso lygį keliantis reikalas: turi ne tik darbus gerus nutapyti, bet ir apgalvoti visokias smulkmenas, įdėti darbo ir laiko,

70

LAMŲ SLĖNIS

kad viskas vyktų sklandžiai. Parodos atidarymas baigėsi tuo, kad atėjo darbuotoja ir pareiškė, jog trukdome koncertui ir turėtume kuo skubiau nešdintis lauk. Buvo žiauriai nemalonu, o saugiklius visiškai išmušė tai, kad pastatas po to buvo nuolat užrakintas ir į mano parodą niekas negalėjo patekti.

– Nejau magiško aštuoneto kamuolys iš vienos tavo drobės nepašnabžda, kaip bus toliau ir kokia tavęs laukia ateitis?

– Daugelis dalykų pradėjo rūpėti mažiau, kai pagaliau supratau: tai, kas nuo manęs nepriklauso, iš tikrųjų nuo manęs nepriklauso. Šis suvokimas į mano gyvenimą atnešė ramybės, kurios man visada trūksta. Mama tai žino, todėl progai pasitaikius visada jos linki.

– Ar jau esi radusi atsakymą į klausimą, kodėl tapai dailininke?

– Šiandien man aišku, kad keliavau tikslingai. Mama penktoje klasėje paskatino stoti į Kauno dailės gimnaziją. Su didžiausia meile atsimenu savo mokyklą, išlikę begalės gerų prisiminimų, o su dauguma bendraklasių iki šiol esame artimi draugai. Toje mokykloje gimė meilė tapybai, už ją esu dėkinga savo mokytojui, tapytojui Gintautui Vaičiui. Baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus dailės akademiją.

Kurį laiką studentavau, o vėliau, kaip sakė mano dėstytojas, profesorius Jonas Gasiūnas, tarsi kas kraują man perpylė – specialybės dalykai tapo nepaprastai įdomūs. Iš tiesų, ką tu gali suprasti, kai tau 18! Ko tau reikia?

LAMŲ SLĖNIS

71

72

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

73

74

LAMŲ SLĖNIS

Kuo tapsi ateityje? Tačiau Tapybos katedra, bent jau kai aš mokiausi, stipriai formavo konceptualų, aštrų, gyvą mąstymą. Dabar žinau: tai tikrai praverčia gyvenime. Net jei ir netampi menininku.

Kai rengiau bakalauro darbą, į mano rankas pateko Jorge‘o Luiso Borgeso „Pramanytų būtybių knyga“. Paaiškėjo, kad tos būtybės nebūtinai visos pramanytos: kai kurioms realiame savo giminės gyvenime radau identiškų atitikmenų.

Nors ginčuose dažniausiai pasirenku būti Šveicarija, skaudžiai išgyvenu aplinkui mane vykstančius nesutarimus. Tuo metu mūsų giminė buvo pačiame pykčių įkarštyje. Jie visi sukosi apie turtus ir kas ką daugiau padarė ar nepadarė, kas kam priklauso ar nepriklauso. Mano bakalauro darbas buvo tarsi terapija – kad išsisakyčiau, paverkčiau, pasijuokčiau ir galų gale išgyvendinčiau iš savęs tas situacijas. Pasirodo, jų tokių būna ne tik mano amžiuje ir ne tik mano aplinkoje.

– Apie kokias mitologines būtybes sužinojai pirmą kartą? Kokios žmonių savybės tau atrodo labiausiai nepakenčiamos?

– Ironiška, niekada negirdėta, bet visų labai dažnai sutinkama Dzeo Dze – besotė, godi, raji būtybė. Taip pat – Lamijos, apsimetėlės. Knygoje rašoma, kad prisiviliojusios praeivius juos surydavo, o jų turtas netikras.

Dūmas, kuris išgaruoja jas demaskavus. Labiausiai patraukė elojai ir morlokai, kuriuos savo knygoje „Laiko mašina“ aprašė Herbertas George‘as Wellsas: jie iš ateities, kurioje žmonija pasidalinusi į dvi dalis. Elojai – trapūs ir bejėgiai aristokratai. Jie minta vaisiais ir nekaltai pramogauja soduose. Morlokai gyvena požemiuose.

Naktimis, kai nėra mėnulio, jie išlenda ir ėda elojus.

Labiausiai nepakenčiamas man yra kietakaktiškumas. Negaliu pakęsti nelanksčių, argumentų negirdinčių ir tik vieną situacijos pusę sugebančių įžvelgti žmonių.

žmogus, dirbantis su vaikais, taip jaustis neturėtų, atvirkščiai – jis turėtų uždegti, perduoti mažiems žmonėms įkvėpimą, susidomėjimą ar bent jau gerą nuotaiką. Darbą mečiau...

– Užtat dabar piešti mokai suaugusiuosius?

– Po keleto metų įkūriau „Gabrielės studiją“, pradėjau kviesti žmones vakarais tapyti pas mane ir smagiai leisti laiką. Tapytojo darbas – gana vienišas, nėra jokių bendradarbių, jokios „chebros“, su kuria susitinki kiekvieną dieną. Man, žmonių žmogui, to labai trūksta. Merginos, kurios pas – Žinau, kad tavo bakalauro dar- mane ateina, turbūt net neįsivaizduobas buvo įvertintas dešimtuku, ta- ja, kaip stipriai savo buvimu pagerina čiau baigusi magistro studijas nuo mano gyvenimo kokybę. tapybos išvis atsitraukei. Kas tave nuvylė?

– Vienišiems vilkams šiuolaiki– Neatsitraukiau, tik padariau ma- niame gyvenime išvengti triukšmo žą pertrauką. Kai gavau diplomą, už- labai sunku. Kaip pasigauti mintį, liejo tokia realybė, nuo kurios reikėjo kaip susikaupti, kaip pabėgti nuo atsitokėti. nuolat triukšmaujančios aplinkos?

Siekdama magistro diplomo, pra– Triukšmas man visai netrukdo. dėjau dirbti. Turėjau derinti tapybą Tiesą sakant, tyla man kelia nerimą ir darbą su vaikais, prasidėjo ne visai ir netgi trukdo susikaupti. Mano stužavingas menininko gyvenimas, kai dijoje, namuose visada groja muzika. reikia tiksliai planuoti laiką, kad spė- Pasigauti minčių galiu visur ir nuolat tum padaryti darbus. Netrukus su- tai darau, renku vaizdus iš aplinkos ir pratau, kad dirbti su vaikais man vi- sėkmingai naudoju juos savo darbuosai netinka, apimdavo jausmas, kad se. Netgi žiūrėdama buką laidą ar pusbrangus tapybos laikas eina pro šalį, ryčiaudama galiu užfiksuoti, pavyzo aš čia sėdžiu tarp išmėtytų kreide- džiui, pašnekovės akių šešėlius. Ankslių ir teptukų, kuriuos net ne pati čiau ar vėliau jie atsiras kuriame nors išmėčiau! Aiškiai suvokiau, kad iš mano paveikslų.

LAMŲ SLĖNIS

75

– Apie tave sakoma, jog savo kūryba mėgini parodyti išvirkščiąją popkultūros pusę. Kokia ji?

– Saldi ir karti bei aštri tuo pat metu. Tarsi rastum pipirą ten, kur vien tik tiramisu nuotaika.

Visi mes čia būnam, vaišiname vieni kitus desertais, saldžiai šypsomės, kažką žadame, kažką palaikome dirbtiniais susižavėjimo žvilgsniais ir bučiuojamės – jokiais būdais neprisiliesdami prie skruostų.

– Ar tapyba tau padeda nusiimti netikras blakstienas, kaip kad mėgini daryti viename iš savo autoportretų?

76

LAMŲ SLĖNIS

– Tapyba yra mano stuburas. Ir net – O kaip įsitikinti, kad esi teisintuomet, kai, atrodo, nelieka nieko, vi- game kelyje? sada yra ji.

– Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi ne vieną talentą – jis pats pasi– Kiekvienas kūrėjas pasmerktas renka, kurią savo asmenybės dalį vertinimui, o jis dažniausiai – kritiš- puoselėti. Žinoma, yra tokių, kurie kas. Kaip tai priimi? tik svajoja ir daug kalba, laukdami – Labai svarbu, iš kur kritika atei- kažkokio ženklo taip ir nepradeda na. Neabejoju, jei ji teisinga, kons- nieko daryti. Arba pradėję iki galo truktyvi – tai padeda tobulėti. Bet ti- absoliučiai nieko nepabaigia, nes krai neapsimetinėsiu ir nepasakosiu, niekas nepuola pirmuose žingsniuokaip lengvai, paprastai į ją reaguoju. se po kojomis su gėlėmis ir aplodisDabar gal oda jau šiek tiek storesnė, mentais. Tai yra tikrai neteisingi kenebepriimu visko taip jautriai, bet liai. Nuoširdžiai manau, kad reikia pradžioje bet kuris blogas žodis atro- eiti ten, kur veda širdis, ir daug dirbdė svarbus ir netgi lemtingas. ti – visa kita ateis savaime.

LAMŲ SLĖNIS

77

– Gali daryti, kas patinka, o vieną dieną paaiškėja, kad iš tiesų nieko nebus...

– Paaiškėjo ir man vieną dieną...

Kai išsisklaido iliuzijos, darosi aišku, kad niekas išskėstomis rankomis tavęs nelaukia: sveika, mums taip reikia tavo talento, mes taip laukėme, kada tu baigsi mokslus ir tapysi, tapysi mums, o mes tave tik visur priimsim, kviesim ir dar pinigų duosim. Ne, taip nebuvo! Po tos parodos Kauno filharmonijoje pastebėjau, kad nebenoriu eiti į studiją, tiesiog kažkur dingo aistra. Užsirašiau į siuvimo kursus, nes jau seniai svajojau siūti. Atrodė, ten viskas paprasčiau: susiuvi vieną dalyką su kitu ir vualia – turi suknelę. Man, tokiai skudurinei Onutei, tai buvo geriausias atradimas. Ir vis dėl-

78

LAMŲ SLĖNIS

to siūdama ilgainiui pajutau, kad trūksta gylio, kad ir vėl grįžta jausmas, jog laikas bėga veltui. Matyt, reikėjo pailsėti nuo tapybos, gal net ne nuo jos – nuo nuoskaudų, kurių buvau prikaupusi per ankstesnius metus.

Grįžau prie tapybos, nes man jos vis dėlto reikia – kaip savo istorijos pasakojimo formos.

Jei atvirai, esu karštakošė – kai baigiasi kantrybė, noriu trenkti durimis ir dar išspirti kokį gėlių vazoną pakeliui. Tačiau šalia turiu nuostabiausią vyrą, kuris mane palaiko, nuramina ir primena, apie ką aš čia. Apie tapybą jis man irgi priminė.

jis baigė Gedimino technikos universitetą. Susipažinome gyvendami tame pačiame labai gražiame brutalistinio stiliaus name priešais operos ir baleto teatrą. Eidavome vienas pas kitą gerti kavų. Iš pradžių tapome gerais draugais, o tik paskui – pora. Manau, kad draugystė ir suteikia tvirtumo mūsų šeimos pagrindui. Karoliui galiu pasakoti visas savo idėjas ir gauti naudingų patarimų, jis iš manęs – irgi. Mes visuomet turime apie ką kalbėtis ir apie ką pasijuokti. Jis man padeda pasiruošti parodoms, gal ir nelabai dėl to būna patenkintas, bet nuoširdžiai rūpinasi rėmeliais ir ekspozicijų brėžiniais.

– Vadinasi, esi pasirengusi šokti į – Susipažinote Dailės akademi- savo svajonių baseiną? joje?

– Į visus baseinus, į kuriuos tik pa– Mano vyras Karolis – architektas, norėsiu!

LAMŲ SLĖNIS

79

80

LAMŲ SLĖNIS

Prieš kelerius metus dizainerio ir architekto VYTAUTO PUZERO sukurtas kupolas „Oazė“ iš skaidraus burbulo, skirto romantiškai leisti laiką ant marių kranto, virto keliaujančiu nameliu, kuriame gera būti ištisus metus, net aplink šėlstant sniego pūgai, vėtrai ar merkiant lietui.

Genialiai paprasta idėja, leidžianti pasijusti gamtos dalimi, įtraukta ir į leidyklos „Taschen“ knygos-albumo „Nomadic Homes“ (liet. „Keliaujantys namai“) puslapius.

KELIAUJANTYS NAMAI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Kokių naujų „Oazės“ charakterio ypatumų atsiskleidė bėgant laikui?

– Pagrindinė „Oazės“ idėja – tai galimybė pabūti gražiausiose gamtos vietose. Per tuos kelerius metus „Oazė“ jau spėjo apkeliauti nemažai pasaulio šalių. Lengvai surenkamą konstrukciją nesudėtinga susikrauti į automobilio priekabą ir pasistatyti bet kur, kur yra keturi kvadratiniai metrai lygaus žemės ploto ir įspūdinga gamtos panorama. „Oazė“ prisitaiko prie bet kokių oro sąlygų. Būdamas jos viduje per skaidrų kupolo paviršių gali stebėti aplinką, o tai tampa savotiška gamtos stichijų – lietaus, vėjo, saulės ar sniego – terapija. „Oazė“ tave ap-

saugo, tad gali ramiai stebėti ir klausyti, kaip į stogą kapsi lietaus lašai ar šnara vėjo blaškomos medžio šakos, kaip anksti ryte čiulba paukščiai ar tykiai leidžiasi snaigės.

Man „Oazė“ – tai terapija miesto žmogui, išsiilgusiam tikrų garsų ir vaizdų. Tai vieta pabūti. Neskubėti.

Susikaupti. Vieta, kur laikas tarsi ir nebeegzistuoja. „Oazė“ – arkos formos, jos viduje jautiesi tarsi sėdėtum kamuolyje. Tai šiek tiek primena vaiko būseną motinos pilve – ten tiesiog ramu ir gera.

Arkos forma padeda susikoncentruoti, ne veltui ji tokia populiari vienuolynuose ir kitose susikaupimo vietose.

Tai galimybė iš tiesų būti čia ir dabar.

– Sukūręs „Oazę“ nuolat ją tobulini. Kaip ji pasikeitė?

– Kurti „Oazę“ naudojamos naujausios technologijos. Štai ši skaidri japoniška plėvelė, iš kurios ji pagaminta, klijuojama ultragarsu atominiame dalelių lygmenyje, todėl kiekviena siūlė – itin švari, o kupolo forma – tobulai lygi. Grindys – iš vietinio Baltijos regiono medžio. Neseniai kilo mintis, kad grindys gali virsti pakeliamu stalu. Dabar galima patogiai susėdus prie stalo gurkšnoti arbatą. Ši naujovė ypač patiko japonams, juk arbatos gėrimo tradicija – tai jų kultūros dalis. Be to, dėl šildomų grindų dabar „Oazėje“ galima leisti laiką bet kokiu metų laiku.

LAMŲ SLĖNIS

81

82

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

83

– O kaip „Oazė“ pateko į leidyklos „Taschen“ išleistą albumą „Nomadic Homes“?

– Tiesą sakant, jos kelionė po pasaulį prasidėjo nuo publikacijos „Lamų slėnyje“. „Oazės“ nuotraukoms pasirodžius keliuose populiariuose pasaulio dizaino portaluose į mane kreipėsi knygos sudarytojai, papasakojo apie idėją išleisti knygą apie keliaujančius namus, o juk „Oazė“ iš tiesų tokia ir yra – pabūni vienoje vietoje, tada susikrauni namelį ir keliauji kitur.

Ji – tarpinis variantas tarp nedidelio namo ir palapinės. Tokie nameliai itin populiarūs Skandinavijos šalyse, kur atsiveria daug įspūdingų gamtos peizažų. „Oazę“ šiandien galima pamatyti Los Andžele, Belgijoje, Kroatijoje, netrukus ji iškeliaus į Japoniją. Praėjusią vasarą porą „Oazių“ pastatėme Baltijos pakrantėje, netoli Latvijos sienos, buriuotojų ir jėgos aitvarų gerbėjų pamėgtoje vietose. Kupolo viduje gera sušilti ir pasislėpti nuo stiprių vėjų. Vienas namelis stovi Varėnoje virš ežero vandens – ant specialiai jam pastatyto liepto.

Iš tiesų praleidęs savaitgalį „Oazėje“ į miestą grįžti ramus ir pailsėjęs.

– Tau pačiam būti gamtoje labai svarbu, tiesa? Esi tikras gamtos vaikas, nors ir gimęs Vilniuje?

– Jei paklaustumėte, ar galiu nerti į ledinį ežero vandenį, tai atsakymas tikrai būtų „taip“… ( Juokiasi). San-

84

LAMŲ SLĖNIS

tykis tarp miesto ir gamtos man išties svarbus, gamtoje geriausiai pavyksta pasikrauti. Matyt, todėl ir sukūriau „Oazę“ – kad galėčiau įsiklausyti į gamtą, pabūti šalia visų jos stichijų.

Nepaprasta būti tame skaidriame burbule aplink siaučiant vėtrai!

– Ir nebijoti, kad nuskrisi kartu su ta vėtra?!

– Na, „Oazė“ sveria apie 360 kilogramų, o siaučiant ypatingai vėtrai ją galima sutvirtinti smėlio maišais. Kupolas jau yra atlaikęs galingą 30 m/s vėją. Juk jis dažniausiai stovi atvirose vietose, tad privalo būti itin atsparus stipriems gūsiams. Žinoma, nereikia atidaryti durų į vėjo pusę, nes tada „Oazė“ virstų aitvaru... (Juokiasi).

– Anksčiau tavo pabėgimai į gamtą būdavo susiję su vandeniu, burlentėmis ir jėgos aitvarais. Ar gimus dukrytei malonūs įpročiai kiek pasikoregavo?

– Tie pabėgimai tęsiasi, tik dabar jie dažnai būna susiję su „Oazės“ bandymu gražiose gamtos vietose, per daug nenutolstant nuo erdvių, kur aitvaruojama ir buriuojama. Tiesiog šeimoje atsiradus mažam vaikui ekspromtinių pabėgimų kiek sumažėjo.

Juk anksčiau prie vandens lėkdavom kiekvieną savaitgalį, o turint „Oazę“ tai daryti būdavo ypač patogu. Tikiu, kad ateinančią vasarą vėl grįšime prie tų malonių įpročių.

LAMŲ SLĖNIS

85

86

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

87

88

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

89

90

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

91

92

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

93

Visai nesvarbu, koks jūsų kelionės tikslas – patirti kraują sustingdančius nuotykius, aplankyti gražiausias pasaulio vietas, o gal visiškai atpalaiduoti kūną ir mintis – svarbiausia, kad atostogos padėtų atsiplėšti nuo kasdienybės ir galvoje paliktų nepamirštamas akimirkas. Turkija, Tailandas, Singapūras, Ispanija bei Kanarų salos ir Marokas – tai penkios kryptys, kuriose susipina saulė ir bangos, aistra, laisvė gyventi, gardūs skoniai ir širdyje išliekantys įspūdžiai.

METAS ATOSTOGOMS! Nuotraukos: „Baltic Tours“ archyvas

14 94

LAMŲ SLĖNIS

TAILANDAS – EGZOTIŠKI ĮKVĖPIMAI Norintiems subtilios egzotikos – kviečiame pažinti Tailandą. Tai viena populiariausių paskutiniojo dešimtmečio krypčių, tenkinanti visų tipų keliautojų poreikius. Čia apsilankyti rekomenduojama visiems, išsiilgusiems tikros šilumos, – saulė Tailande siunčia didžiulius oro bučinius.

Karščiu alsuojančioje šalyje net ir šalčiausiu metų laiku ant jūros kranto galima suptis valandų valandas – gaiviame Tailando vėjyje besiplaikstantys plaukai išlaisvina ir atveria sielą nuotykiams. Čia keliautojus pasitinka gamtos stebuklu praminti parkai, džiunglės ir rojumi vadinamos salos.

Lankytojų širdis užkariauja gastronomija, o vietiniai gyventojai mielai moko kulinarinių subtilybių. Aplankykite Bankoke esančią Wat Pho šventyklą, į „Unesco“ pasaulio paveldo sąrašą įtrauktą Ajutajos miestą, egzotišką Baanchango dramblių parką Čiangmajaus mieste, pasigrožėkite Wat Umong šventykla, apsilankykite žymiausioje budistų šventykloje Wat Chalong Pukete.

TURKIJOS KURORTUOSE – LAIKO PATIKRINTI ĮSPŪDŽIAI Tobulo poilsio palmių apsuptyje ieškantiems keliautojams „Baltic Tours“ mirkteli akį – mintyse kelionių ekspertai paišo Turkijos vėliavą. Turkija be išimčių yra viena mėgstamiausių keliautojų krypčių. Ir iš tiesų, planuodamas kelionę į Turkijos kurortus net neabejoji, kad grįždamas į atminties lagaminą talpinsi saulę ir šilumą – ne tik dėl gero oro, bet ir dėl ypač svetingų vietinių gyventojų. Nors Kemero paplūdimiai – tobula vieta tingioms akimirkoms, neapsigaukite – teigiamų emocijų galite pasisemti ne tik tingiai drybsodami po palme! Aplankę Kemero delfinariumą, Marmario pilį ir šokančius fontanus, pasižvalgę į aukščiausią Turkijoje Ararato kalną, pasigrožėję Bodrumo amfiteatru ir pasivaikščioję Koso ir Kleopatros salose tikrai pamilsite šį kraštą.

LAMŲ SLĖNIS

15 95

SINGAPŪRAS – INOVACIJŲ IR GAMTOS DRAUGYSTĖ Kai kalba pasisuka apie modernią ir inovatyvią kultūrą, „Baltic Tours“ ekspertai skuba pristatyti Singapūrą. Tai sparčiai populiarėjanti kryptis, skirta norintiems pasijausti it kino filme: fontanų šou, muzika, šokiai ant dangoraižių stogų. Ši kryptis skirta smalsuoliams, technologijų, inovacijų ir tvarkos fanams. Gamtos oazė čia susuka galvą: net prekybos centre iki prabangios parduotuvės galima priplaukti valtele. Užsukite į vienu geriausių zoologijos sodų pasaulyje tituluojamą Singapūro zoologijos sodą, Sentosos saloje iš 131 m aukščio apžvalgos aikštelės „Tiger Sky Tower“ pasigrožėkite miesto panorama, aplankykite „Universal Studios“ atrakcionų parką.

Nepraeikite ir pro Marina Bay prieplauką – šalia jos esančiame parke rasite egzotišką maisto turgų. Tai gyvybės įpučiantis kontrastų miestas!

ISPANIJA IR KANARŲ SALOS – TIKRIEJI ATOSTOGŲ PERLAI Ispanija ir Kanarų salos unikalios savo kraštovaizdžiu, kultūra, laisvės jausmu ir vietinių aistra gyventi. Dažnas ispanišką atostogų planą renkasi dėl ten tvyrančios kiek nerūpestingos atmosferos – juk tikros atostogos prasideda nuo atsipalaidavimo. Gran Kanariją, Tenerifę, Lansarotę ar Fuerteventurą keliautojai giria dėl puikios infrastruktūros – neretai su salomis susipažįstama keliaujant automobiliu. Šiame regione nepaprastai daug lankytinų objektų: Antoni Gaudí šedevrai, Monserato vienuolynas, Pirėnų kalnų viršūnės, Alikantės ir Malagos paplūdimiai, linksmybės Ibizoje, viduramžių miestas Cherona, Salvadoro Dali muziejus... Vulkaninės kilmės salos įtraukia savo istorija, o auksu tviskantys paplūdimiai ir žydrame vandenyne plaukiojančios auksinės žuvelės ragina nardymo mylėtojus atvykti čia dar kartą.

16 96

LAMŲ SLĖNIS

MAROKAS – ĮSPŪDŽIAI DAR NEGIRDĖTOSE VIETOSE Šį sezoną keliautojai skuba į šiltų spalvų nulietą šiaurės vakarų Afriką – Maroką. Tai nebrangi, tačiau pilna romantikos, skonių ir įspūdžių kryptis. Iš Maroko spalvyno „Baltic Tours“ klientai žavisi geltona: saule, dykuma, kupranugariais ir geltonų narcizų spalvos drabužiais. Dar žvalgosi mėlynos: vandenyno, dangaus, mėlynai nudažyto Šefšaueno miesto grindinio. Nepamiršta ir raudonos: simboliais išdabinto raudono marokietiško kilimo, tamsiai raudonos arbatos ir langines puošiančių rausvų gėlių vazonų. Aplankykite Maroko širdimi vadinamą Marakešo miestą, Didžiąją Hasano II mečetę, Jemaa El Fna aikštę, Mažorelio sodą, Atlaso kalnus, Kasablankos senamiestį.

Marokas pilnas magijos, jame kiekvienas atranda kažką savito: keliautojai išmoksta derybų meno, pasineria į plaukiojimo jėgos aitvarais pamokas, dalyvauja tradicinės mėtų arbatos gėrimo ceremonijoje. Būtent todėl „Baltic Tours“ komanda į Maroką organizuoja individualias keliones – kad kiekvienas keliautojas atrastų savąjį Maroką.

Pasikalbėkite apie tobulas atostogas ir keliones iš „Baltic Tours“ rankų. Pasitarti su kelionių ekspertais galite kelionių ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“, kurios metu „Baltic Tours“ stende galėsite laimėti skrydį į Atėnus dviem.

LAMŲ SLĖNIS

17 97

Fotografas KAROLIS KAMINSKAS kartu su draugu analitiku ROBERTU STANCIKU idėją šturmuoti Everesto bazinę stovyklą išvystė Niujorke. Patirta sunkiai paaiškinama kalnų trauka ir galimybė nugalėti save, nakvynė 25 laipsnių šaltyje ir stačiais kalnų šlaitais įveikti tūkstančiai kilometrų juos išmokė, jog kiekvienas tikslas – visai mažytis ar pats didžiausias – pasiekiamas mažais žingsneliais.

98

LAMŲ SLĖNIS

Į KALNUS – IŠBANDYTI SAVE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

LAMŲ SLĖNIS

99

Karolis ir Robertas gyvena Niujorke. „Čia žmonės susirenka įgyvendinti savo didžiausių svajonių – būtent tai į šį miestą atvedė ir mane. Nors Niujorke gyvenu jau trečius metus, miestas nenustoja stebinti, palaiko mane žvalų ir energingą“, – pasakoja Karolis.

Robertą čia atvedė naujų patirčių troškimas. Kadangi šiame mieste jis tik keletą mėnesių, didžiausią laisvalaikio dalį praleidžia miestą tyrinėdamas, megzdamas naujas pažintis.

Vis dėlto Niujorkas – ne pats didžiausias draugų nuotykis. Vos prieš kelias savaites jiedu sugrįžo iš Nepalo, kur kopė iki Everesto bazinės stovyklos.

Robertas pasakoja, kad kalnai jį traukė jau seniai. Pirmoji rimta pažintis su jais buvo kelios dienos, 2010 metais praleistos Kinijos Huan Šan, vadinamuosiuose Geltonuosiuose kalnuose. Po to vyrui teko kopti į keletą ugnikalnių Nikaragvoje ir Gvatemaloje, žygiuoti Peru iki Maču Pikču, žygio metu pasiekti 4215 metrų aukštį. „Po to norėjosi kilti vis aukščiau, todėl 2015 metais iškeliavau į Kilimandžarą, kurio viršūnė siekia 5895 metrus. Šios kelionės metu skaičiau Jono Krakauerio knygą „Into Thin Air“ apie ekspediciją į Everestą. Ji man paliko gilų įspūdį. Nuo to laiko pradėjau domėtis galimybe apsilankyti Everesto bazinėje stovykloje, o atvykęs į Niujorką šią idėją pasiūliau Karoliui.“ Karolis iškart sutiko. Jis pasakoja, kad Himalajų kalnai jam visada buvo

100

LAMŲ SLĖNIS

stebuklinga vieta. „Buvau tikras – anksčiau ar vėliau ten nuvyksiu.“ Vaikino tėvai lankėsi Himalajuose prieš beveik dvidešimt metų, jų parsivežtos nuotraukos ir pasakojimai jo vaikiškoje galvelėje buvo palikę neišdildomą įspūdį.

– Kodėl žmones taip traukia Everesto viršukalnės?

– Žymus Everestą įveikęs keliautojas George‘as Mallory yra pasakęs: „Mes nugalime ne kalną, o pačius save.“ Kaip pati aukščiausia pasaulio viršūnė, Everestas visada trauks pačius ambicingiausius ir drąsiausius žmones, norinčius išbandyti savo jėgas ir pažiūrėti, ar jie gali įveikti save.

– O kaip vyko pasiruošimas kelionei?

– Kadangi iškeliauti sugalvojome gana spontaniškai, pasiruošimui turėjome vos keletą savaičių. Žinojome, kad mūsų laukia didelis fizinis krūvis, todėl iš pat pradžių buvome pasiryžę daug sportuoti – savaitgaliais sėsdavome į traukinį ir leisdavomės į dienos žygius užmiestyje, o savaitės dienomis į savo biurus šešioliktame ir aštuonioliktame aukštuose, užuot kėlęsi liftu, lipdavome laiptais. Tiesa, paskutinę savaitę šis entuziazmas priblėso ir virto dokumentinių filmų apie kalnų ekspedicijas žiūrėjimu, informacijos rinkimu.

Kadangi keliavome šaltojo sezono metu, žinojome, kad reikia pasiruošti ekstremaliam orui. Nemažai dėmesio ir laiko skyrėme įrangos ir drabužių

pasirinkimui – ieškojome šilčiausių miegmaišių, drėgmės ir vėjo nepraleidžiančių drabužių, patogių kuprinių.

Visiems galvojantiems apie panašius nuotykius tikrai rekomenduojame negailėti laiko ir pinigų pasiruošimui, nes prasta įranga gali smarkiai apsunkinti ir taip nelengvą kelionę.

– Papasakokite nežinantiesiems: kas yra toji bazinė stovykla?

– Everesto bazinė stovykla yra pradinis taškas, iš kurio sezono metu (kovo–gegužės mėnesiais) alpinistai šturmuoja Everesto viršukalnę. Prieš pasiekdami viršūnę jie apsistoja penkiose stovyklose, esančiose skirtingame aukštyje. Dėl būtinos aklimatizacijos ekspedicija į Everesto viršūnę užtrunka maždaug tris mėnesius: siekdami aklimatizuotis, alpinistai lipa į vis didesniame aukštyje esančias stovyklas, praleidžia jose keletą dienų, po to nusileidžia žemyn, taip pratindami savo organizmą galutiniam viršukalnės šturmui. Bazinėje stovykloje visada lieka dalis komandos ir įrangos, todėl sezono metu ši vieta virsta vienu dideliu palapinių miesteliu.

Iš čia atsiveria įspūdingas vaizdas į aukščiausią pasaulyje Khumbu ledyną. Dėl nuolatinės nuošliaužų rizikos šis ledynas laikomas vienu pavojingiausių kopimo į Everestą etapų.

Bazinė stovykla yra artimiausias neprofesionalams pasiekiamas taškas prie Everesto. Ironiška, kad iš bazinės stovyklos pačios Everesto viršukalnės nematyti, nes ją užstoja kiti kalnai.

(Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

103

– Papasakokite apie šią kelionę.

Kaip atrodė pats kopimas? Kiek laiko užtruko visa kelionė?

– Nors bazinė stovykla neskamba labai grėsmingai, ją pasiekti yra nelengvas iššūkis – tenka įveikti išties nemažą atstumą, kopti ir leistis daugybe stačių šlaitų ir pakilti į 5364 metrų aukštį.

Mūsų kelionė prasidėjo atvykimu į Katmandu, o čia patirti įspūdžiai ir nuotykiai verti atskiros istorijos.

Nors ten praleidome nedaug laiko, mums šis miestas paliko ryškų įspūdį. Ypač tai, kaip jis bando atsigauti po 2015 metų žemės drebėjimo.

Iš Katmandu skridome į kalnus, savo žygį pradėjome 2800 metrų aukštyje. Kelionė vyko pėsčiomis kiekvieną dieną žygiuojant po 6–9 valandas. Everesto bazinę stovyklą pasiekėme per devynias dienas, atgal nusileidome per keturias.

Kelionės metu stebėjome, kaip

104

LAMŲ SLĖNIS

keičiasi kraštovaizdis ir žmonės. Kelionės pradžioje buvome apsupti žalumos ir gyvybės, matėme daugybę besišypsančių žmonių, laimingai grįžtančių iš bazinės stovyklos arba, kaip mes, dar vis kupinų optimizmo ir entuziazmo.

Po kelių dienų, kylant vis aukščiau, bet kokia žaluma nyko ir mus pradėjo supti vien akmenys, vėjo pustomos dulkės ir spiginanti saulė. Žmones sutikdavome vis rečiau, šypsenų jų veiduose nebesimatė. Dažnai jausdavomės taip, tarsi būtume negyvenamoje planetoje, o kiekvienas vėjo šuoras būdavo tarsi priminimas, kad čia esame nelaukiami ir niekam nereikalingi.

Kelionės metu susipažinome su vietiniais gyventojais, vadinamaisiais šerpais, kurie yra pagarsėję alpinistai, šiame regione padedantys keliautojams, norintiems pasiekti Everesto viršūnę. Apsistojome Phortse mies-

telyje, kurio gyventojai yra ypač pagarsėję savo alpinizmo gebėjimais. Čia mums teko garbė susipažinti su nakvynės namų savininku, kuris į Everestą buvo įkopęs jau aštuonis kartus ir artimiausiu metu tikrai neketino sustoti.

– Kelionėje jums teko miegoti 25 laipsnių šaltyje, nueiti 130 km kylant ir leidžiantis stačiais kalnų šlaitais. Kokia tai patirtis?

– Mūsų pasiruošimas netruko labai ilgai, tad dažnai kildavo minčių, kad galėjome pasirengti ir geriau. Tai iš tiesų nelengva, ypač šaltojo sezono metu. Temperatūrų amplitudė tarp dienos ir nakties ypač didelė, o kai temperatūra naktį nukrenta iki 25 laipsnių šalčio, nepadeda net šilčiausias miegmaišis. Dabar su šypsena prisimename, kaip rytais tekdavo teptis sušalusį apsauginį kremą nuo saulės. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

105

Dėl deguonies trūkumo susergama kalnų liga (angl. altitude sickness). Ji labai klastinga ir dažnai pakerta net fiziškai labai gerai pasiruošusius žmones, kurie pervertina savo jėgas arba neskiria pakankamai laiko aklimatizacijai. Netgi labai patyrę ir fiziškai puikiai pasiruošę vietiniai gidai prisipažįsta, kad ir jiems kartais prireikia medicininės pagalbos.

Pakeliui sutikome daug nusilpusių keliautojų, kurie dėl šios priežasties turėjo apsisukti ir grįžti nepasiekę savo tikslo. Bene kiekvieną dieną mums virš galvų praskrisdavo gelbėjimo sraigtasparniai, evakuojantys žmones, kuriems prireikė skubios medicininės pagalbos, – tai kėlė nemenką psichologinį spaudimą. Negana to, vakarais mūsų gidai pasakodavo istorijas apie tragiškai žuvusius keliautojus, kuriems dėl oro sąlygų laiku nebuvo suteikta pagalba, apie keliautojus, kurie tiesiog nepabusdavo po nakties. Tai tikrai nepadėdavo ramiai išsimiegoti.

Grįždami galėjome matyti, kaip toli nuėjome, kokius stačius šlaitus įveikėme ir kaip aukštai buvo mūsų kelionės takai. Tada supratome, koks iš tiesų sudėtingas žygdarbis tai buvo, kokia neįkainojama patirtis.

– O kaip atrodė jūsų stovyklavietė?

– Kelionės metu apsistodavome vadinamuosiuose arbatos namuose (angl. Teahouses), kurie priklauso vietiniams šerpams. Tai labai minimalių standartų namukai, turintys bendrą erdvę, kurioje patiekiamas maistas, apie dešimt dvidešimt miegamųjų

106

LAMŲ SLĖNIS

kambarių ir vieną ar du bendrus tualetus. Kambariai dažniausiai skirti dviems žmonėms, juose ištiesus rankas į šalis galima pasiekti abi kambario sienas. Langai dažniausiai būdavo padengti šerkšnu, o kambario temperatūra praktiškai nesiskyrė nuo lauko.

Vienintelė paguoda, kad iš medienos pastatytos sienos sulaikė vėją. Naktį palikus vandens butelį šalia lovos, ryte rasdavome tik ledo gabalą.

Bendrajame kambaryje būdavo mažytė krosnelė, šildoma džiovintomis jako išmatomis, iš kurios dūmai dažnai versdavosi į tą patį kambarį.

Atsitraukus nuo krosnelės vos kelis metrus šiluma kaipmat dingdavo, todėl būdų sušilti praktiškai nebuvo.

Geriausias mūsų pagalbininkas buvo karšta arbata su ženšeniu, citrina ir medumi. Per dieną jos išgerdavome bent po tris puodelius.

Maistas buvo gana primityvus, dažniausiai sudarytas iš trijų pagrindinių ingredientų – ryžių, daržovių ir makaronų. Pusryčiams dažniausiai valgydavome kiaušinius su skrudinta duona. Daugiausia dėmesio sulaukė vietinis patiekalas, vadinamas Dal Bhat, iš kelių dalių: lęšių sriubos, daržovių kario, ryžių ir duonos paplotėlio. Po kelių dienų pastebėjome, kad kylant aukščiau mūsų apetitas menksta, todėl dažniausiai antros porcijos niekada neprašydavome. Kadangi dienomis buvome fiziškai labai aktyvūs ir kasdien išnaudodavome daug energijos, netrukus pastebėjome, kad krenta svoris. Abu grįžome bent keliais kilogramais lengvesni.

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

109

– Su kokiais iššūkiais teko susidurti kopiant? Jeigu reiktų prisiminti pačią ekstremaliausią kelionės akimirką, kokia ji būtų?

– Didžiausi iššūkiai buvo aukštis ir nuolatinis šaltis. Nors ir turėjome šiltų rūbų, po kelių dienų mums prasidėjo sinusitas, stipus kosulys, lydėję visos kelionės metu. Situaciją stipriai pablogino nuolatinės į veidą vėjo nešamos dulkės.

Pati sudėtingiausia ir įsimintiniausia kelionės naktis buvo ką tik nusileidus iš bazinės stovyklos. Nakvojome 5200 metrų aukštyje, vietovėje, kurios pavadinimas ne be reikalo verčiamas „Negyvi varnai“. Šioje vietoje net dieną geriamasis vanduo būdavo sustingęs į ledą, o naktį temperatūra nukrisdavo iki 25 laipsnių šalčio. Ten turbūt stipriausiai pajutome didelio aukščio keliamas problemas – nuslūgus adrenalinui dėl pasiektos bazinės stovyklos, pradėjome jausti stiprius galvos skausmus, naktį dėl deguonies stygiaus užmigti buvo praktiškai neįmanoma. Pasak mūsų gidų, būtent šioje vietoje žmonėms dažniausiai nutinka nelaimingų atsitikimų, nakvynės namuose, kuriuose buvome apsistoję,

110

LAMŲ SLĖNIS

prieš kelias dienas dėl sveikatos komplikacijų buvo mirę du keliautojai. Šios slogios mintys mus persekiojo visą naktį. Ryte atsikėlėme labai anksti – nekantravome kuo greičiau nusileisti žemyn, kur būtų šiek tiek šilčiau ir daugiau oro.

turiolika keleivių. Dėl tokių ekstremalių sąlygų lėktuvai iš čia skrenda tik esant tobuloms oro sąlygoms, o skrydžiai dažnai atidedami kelioms valandoms. Pablogėjus oro sąlygoms mūsų skrydis buvo atidėtas net keliolika valandų – iki kitos dienos ryto.

Tada mes jau jautėmės taip stipriai pavargę ir taip troškome palįsti po karštu dušu, kad pamiršome skrydžio baimę. Pagaliau atsisėdus lėktuvo kabinoje mus užplūdo džiaugsmo banga, kad pagaliau grįžtame atgal. O netrukus mūsų kvapą užgniaužė pro lėktuvo langus pamatyti vaizdai.

– Kokie jausmai verda viduje tokios ekstremalios kelionės metu?

Kokių naujų išgyvenimų ir patirčių suteikė ši kelionė?

– Pagrindinė mintis, visą laiką mus vedusi į priekį, buvo nepasiduoti ir sėkmingai pasiekti kelionės tikslą.

Kiekvieną dieną grožėjomės besikeičiančiu kraštovaizdžiu ir stengėmės – Kokios kryptys jūsų ateities kekiek įmanoma geriau susipažinti su lionių sąraše? Galbūt kita stotelė – vietine kultūra.

Everesto viršūnė?

– Nors kelionė ir buvo nelengva, – Kelionę užbaigėte skrydžiu iš mūsų nuotykių troškimas tikrai neišpačiu pavojingiausiu pasaulyje va- blėso. Kadangi ši kelionė nebuvo techdinamo Luklos oro uosto. Ar nebu- niškai sudėtinga, šiuo metu svarstome vo baisu? apie galimybę išbandyti save kopiant į – Luklos oro uostas yra išties uni- viršūnes, kurioms reikalingas techninis kalus. Jo pakilimo takas labai trumpas, pasiruošimas ir alpinizmo įranga – virtodėl turi būti nuolaidus, kad lėktuvai vės, ledo kirtikliai. Artimiausiu metu spėtų pakankamai įsibėgėti prieš pa- tai tikrai nebus pati Everesto viršūnė. kildami. Čia gali skristi tik labai ma- Visgi kelionėje išmokome, jog kiekvieži lėktuvai, talpinantys vos dvylika ke- nas tikslas pasiekiamas pamažu.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

Lūkuriuoju jo Bernardinų bažnyčioje. Po Kalėdų čia dar kvepia šienu ir eglė kampe nenupuošta. Bažnyčios klebonas, brolis EVALDAS DARULIS OFM šiek tiek vėluoja, atskuba iš miesto, be įprasto savo rudo abito, baltos virvės, tik žingsnis, kaip jam įprasta, – skubus. Praėjo vos dveji metai nuo dienos, kai pranciškonas buvo paskirtas į Vilnių. „Gavote nuostabų žmogų, mylėkite jį“, – parašė man draugė iš Palangos jo paskyrimo dieną. Tą Bernardinų parapijos žmonės ir daro – tiesiog jį myli.

KELYJE SU SPORTINIAIS BATELIAIS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Labai gerai prisimenu, kaip atvykote į Vilnių prieš dvejus metus.

Klebonas su dviem katėmis narveliuose daug kam kėlė nuostabą.

– Ne su dviem, su trimis katėmis atvykau. Tiesą sakant, man sunku kalbėti apie tai, kas buvo. Praeitį esu linkęs užmiršti, o žmonėms visada sakau, kad gyventi turime šiuo laiku, savu.

Tik tuomet šiandieną priimsime kaip dovaną, praeitis neskaudins, o nežinia dėl ateities nevargins. Savo kelionę į Vilnių priėmiau tarsi naują misiją, naują pareigą, nuotykį, kuris manęs laukia. Nekantravau sužinoti, kaip mane sutiks, tačiau jokios baimės nebuvo. Jeigu mėgsti būti su žmonėmis, juk nėra didelio skirtumo, kur su jais gyventi.

– Argi ne drąsu vienuoliui, klebonui sakyti – manęs laukia nuotykis?

O gal būtent tokia yra moderni pranciškonų tradicija?

– Buvo toks laikas, kai pranciškonus vadino žmonių broliais. Radau tą terminą senose itališkose knygose, panašu, anuomet broliai buvo labai arti žmonių.

Visuomenėje kunigas dažnai piešiamas tarsi ypatingas, kitoks žmogus, bet su pranciškonais gali būti kitaip. Ne todėl, kad mes geresni, – esame tokie pat kaip ir visi kunigai, tik mūsų ordinas nėra hierarchinis. Ar ordino vyresnysis, ar brolis, ar parapijos klebonas – visi atrodome vienodai, antpečių nė vienas nenešiojame. Ir jei mane šiandien paskyrė vienuolyno vyresniuoju, visai nežinau, kur ir kas būsiu po trejų metų.

Turime daugiau pareigų nei garbės.

– Ar tai jums padeda išvengti puikybės nuodėmės?

– Visi mes norime dėmesio, meilės, svajojame būti įvertinti, pripažinti – tai normali žmogaus būtis. Ir vis dėlto esame trapūs, kankinamės, nes jaučiamės nereikšmingi, neišpildę savo svajonių, nieko nepasiekę. Tokie jausmai retsykiais pažadina giliai viduje tūnantį nenorą gyventi. Iš tiesų gyventi nori visi, tik kartais sulaužytos dvasios neranda sveiko sprendimo.

Tai, kad mūsų ordine nėra hierarchijos, leidžia nuolankiai, be didelių norų ir poreikių eiti savo keliu. Kai nesijauti geresnis, tampi vienu iš daugelio, žmonės tave lengviau priima.

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

– Ten, kur jūs atsirandate, pradeda kurtis legenda. Daugybė išsivaduoti iš priklausomybių mėginusių žmonių žino Pakutuvėnus. Klaipėdoje įkūrėte Šv. Pranciškaus onkologijos centrą, kuriame teikiate dvasios pagalbą onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Kodėl žmonės jumis tiki?

– Draugystė labai svarbu. Rezultatas pasiekiamas tik tuomet, kai yra bendruomenė. Aš sugebu, nes mes viską kuriame kartu. Klaipėdoje kartu su onkologiniais ligoniais ir broliu Benediktu pritraukėme daugybę žmonių, kurie sugebėjo sukurti Vilties miesto įvaizdį. Pakutuvėnuose iš priklausomybių norintys išsilaisvinti žmonės kartu su broliais rado vietą, kur tyloje, maldoje, darbe ir Dievo malonėje vyksta stebuklai. Paleiskite mane vieną į mišką – sugebėsiu sukurti tik gražią, sau malonią aplinką.

Tačiau veikla prasidės tik jei pas mane ateis daugiau žmonių. Privalau tapti jų draugu, tokiu, su kuriuo kiti nori draugauti. Pamokslaujančių, piktų niurzgų draugijoje niekas nelaukia.

– Ar niurzglias mintis išvaiko bėgimas?

– Man labai patinka bėgioti. Rimčiau tuo ėmiau užsiimti jau pradėjęs pašvęstąjį gyvenimą, pranciškono kelią. 1995 metais vienuolio gyvenimui rengiausi Italijoje. Gyvenome noviciate, La Vernos vienuolyne, man patikdavo užbėgti į kalno viršų ir par-

bėgti atgal. Tą dieną nevalgydavau pietų, nes po itališkų – kalno neįveiksi. Po truputėlį kilometrų daugėjo.

Studijas tęsiau Florencijoje, gyvenau netoliese Monte Morello, kur Leonardo da Vincis išbandė savo žymiuosius sparnus. Bėgiodavau ten ir įsivaizduodavau, kaip jis skrido nuo kalno žemyn. Kartais prisijungdavo keletas brolių italų. Mano bėgiojimai dar labiau suaktyvėjo, kai su broliu Benediktu Klaipėdoje pradėjome organizuoti Vilties bėgimą. Tada supratau: jei noriu bėgioti kartu su sportininkais ir patyrusiais bėgikais, turiu treniruotis.

– Kada pasiekei pirmųjų rezultatų?

– Lygis atsiranda tuomet, kai bėgimas tampa ne prievole, o malonumu, kai bėgi vos atradęs progą. Man bėgti gera jau seniai, rezultatas nėra svarbus – galiu bėgti dvigubai lėčiau už kitus arba būti pirmas. Kol Dievas duoda sveikatos ir jėgų, turiu jam būti už tai dėkingas ir džiaugtis. Svajojau nubėgti ultramaratoną ir likau labai patenkintas, kai įveikiau šią distanciją: man tai reiškė suvokimą, kad galiu ilgai išsilaikyti ant kojų, kad galiu bėgdamas mąstyti ir nemąstyti, melstis, dainuoti ar tiesiog stebėti aplinką.

Mano charakteris – laukinis. Nepavargstu būti gamtoje, miegoti palapinėje, o štai civilizacija mane vargina.

Iš gamtos niekuomet netrokštu grįžti į miestą. Net vaikystėje liūdėdavau,

kai reikėdavo iš senelių kaimo važiuoti namo, į Ukmergę. Širdyje esu kaimietis ir tuo labai didžiuojuosi – man patinka, kai galiu prisiliesti prie žemės, suvalgyti nenuvalytą morką, išgerti žalią, ką tik padėtą vištos kiaušinį. Vaikystės kaimo nebeturiu, bet juk negali žinoti, kas bus, kai baigsis tarnystė Vilniuje, – gal atsidursiu Pakutuvėnuose? Lietuva mažytė, šiek tiek pavažiuoji į šoną ir jau esi laukinėje gamtoje. Vakar vakare perbėgau Gedimino prospektą, dar keli žingsniai – ir jau miške.

– Ar galiu paklausti, nuo ko prasidėjo jūsų pranciškoniško gyvenimo kelionė?

– Niekada negalvojau, kad tapsiu broliu ar kunigu. Gimiau sovietmečiu: tai buvo laikas, kai pamatyti ar bent kiek plačiau sužinoti apie pašvęstųjų gyvenimą buvo neįmanoma. Šeimoje turėjome kunigą – mano krikšto tėtį, mamos brolį. Nuo vaikystės matydavau jį bažnyčioje giedantį ir laikantį mišias. Mane žavėjo, kaip jis bendravo su žmonėmis, ne tik savais, svetimais irgi. Mama mane vesdavosi į bažnyčią, taigi draugams, o ir suaugusiesiems dažnai kildavo klausimas – gal būsiu kunigas? „Negi aš durnas?“ – sakydavau. Ukmergėje su draugais buvome įkūrę pankroko grupę „VBPK“. Gal kam bažnyčia ir pankrokas atrodė nesuderinama, bet man muzika netrukdė sekmadieniais eiti į mišias.

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

121

– Turite draugų, dar likusių iš to laiko?

– Ryšiai dažniausiai užsimezga aplinkoje, į kurią patenku. Neįmanoma visų savo gyvenimo etapų ir ryšių temptis paskui. Kad atiduotum save, turi susikurti savo aplinką, niekaip negali sėdėti apžergęs keletą miestų ar šalių.

Baigęs vidurinę mokyklą, įsidarbinau fabrike elektriku. Karjera nebuvo ilga – per etatų mažinimą mane atleido. Labai gerai prisimenu, kaip eidamas namo iš darbo meldžiausi: „Viešpatie, tegu būna tavo valia, kur man pasiūlys darbą, ten ir eisiu.“ Rizikinga malda. Tą pačią dieną paskambino dėdė ir pasiūlė darbą Užpaliuose, ten, kur jis kunigavo. Lietuva jau buvo tapusi nepriklausoma, mokyklose prasidėjo tikybos pamokos, jiems reikėjo mokytojo. Kad galėčiau vesti pamokas, privalėjau turėti teologinį išsilavinimą, išvykau į kursus Panevėžyje, anuomet to ir užteko.

Mokydamasis dirbau – mokiau ne tik tikybos, kartais pavaduodavau ir susirgusį pradinių klasių mokytoją aplinkinėse kaimo mokyklose. Į pamokas tekdavo devynis kilometrus kulniuoti pėsčiomis. Kai seneliai nebegalėjo padėti dėdei, prisiėmiau ir za-

122

LAMŲ SLĖNIS

Jeigu savęs neperlauši, bėgimas atrodys lyg lažas. Bet kai įpranti bėgioti, tampa lengva, džiaugiesi gyvenimu.

kristijono bei namų tvarkytojo ir virėjo darbą. Užpaliuose sukūriau Kazio Pakšto ateitininkų kuopą, su jaunimu pradėjome važinėti į užsienį, lankyti krikščioniškas vietas. Vieną dieną supratau, kad šiame kelyje jaučiuosi kaip niekada puikiai, kad privalau surasti bendraminčių bendruomenę, pasišvęsti Dievui ir skelbti Evangeliją. Pasiskaitęs porą knygų apie pranciškonus, nuvykau į Kretingą, sutikau ten brolį Astijų ir pasakiau, kad noriu pas juos. Ne dabar, po metų.

– Kodėl davėte sau metus?

– Apsisprendimas buvo tvirtas, tik norėjau metus padirbti. Man atrodė: su abitu, be abito – koks skirtumas, jei

gyvenu kaip pranciškonas. Svarbiausia juk kad esi ten, kur trokšti būti.

1994-aisiais atvykau į Kretingą, pradėjau bandomąjį laikotarpį. Po metų buvo nuspręsta mus išsiųsti mokytis į Italiją, ten, kur broliai niekuomet nebuvo nutraukę savo veiklos. Čia teko pakartoti bandomąjį laikotarpį. Taisyklės vienuolyne buvo nepalyginamai griežtesnės: be leidimo vienuolyno negalėdavai palikti, kambarėlis keturių kvadratų, kad pamatytum, kas lauke, tekdavo pasilipti ant taburetės. Toks gyvenimas man visai patiko, rodėsi, atsidūriau negyvenamoje saloje. Kartą per mėnesį mus išleisdavo į dykumą, dvylika valandų galėdavai likti visiškai vienas – savo kambaryje, prie Švenčiausiojo ar miške. Aš visada eidavau į mišką. Pasiimdavau fleitą ir Šventąjį Raštą – groti nemokėjau, man tiesiog patikdavo leisti garsus į orą.

Italijoje likau baigti studijų. Groseto mieste dvejus metus mokiausi filosofijos, graikų, lotynų bei hebrajų kalbų, vėliau studijavau teologiją Florencijoje, Fiesoles vienuolyne. Apie jį Hermannas Hesse rašė: „Kaukolės ant stalų ir Florencija po kojomis“. Dar vieną diplomą gavau Romoje ir jau tuomet grįžau į Kretingą.

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

– Ar niekada nebuvo kilę abejonių, kad pasirinkimas – ne tas?

– Pradžioje baimės šiek tiek būta: nesi tikras, susiduri su savuoju trapumu ir poreikiais. Pirmuosius metus sakydavau tokią maldą: „Viešpatie, jeigu neturiu pašaukimo, padaryk taip, kad jis būtų.“ Buvo ir abejonių, ar tikrai tinku tai vietai, kurioje esu? Juk nesu tobulas, ne visada sugebu gyventi taip, kaip reikia.

tinę, žeminti savo savivertės – tiesiog priimk, kad esi kaltas. Turi būti sąžiningas sau, niekas juk iš tiesų ir nežino – gali atrodyti dvasingas, o savo tyloje gyventi baisų gyvenimą. Nė vienas iš mūsų nuo to nėra apsaugotas. Dvasiniame gyvenime svarbus maldos praktikavimas. Kai ateina metas valgyti, juk nesugalvosi to nedaryti, neįmanoma. Lygiai taip pat vakare – miegoti. Poreikis maldai ateina tik ją praktikuojant. Kaip ir bėgime – jeigu savęs neperlauši, bėgimas atrodys lyg lažas. Bet kai įpranti bėgioti, tampa lengva, džiaugiesi gyvenimu.

Taip pat ir malda. Jei šių laikų žmogus ryte atsikėlęs sukalbėtų spontanišką maldelę, užtruktų tik vieną minutę. Ir tai jo dvasios gyvenime būtų labai labai daug.

Kai mums skauda dantį, juk einame pas odontologą, jeigu pilvą – skambinam chirurgui, šukuoseną tvarkome pas kirpėją, tad sielos dalykus patikėkime kunigui.

– Atrasti savo vietą šitame besiblaškančiame pasaulyje – ypač sunku. Gal turite kokį patarimą tiems, kurie dvejoja ir nedrįsta?

– Pirmiausia – priimkite vietą, kurioje esate. Kai tai padarai – patikėkite mano patirtimi – galva lieka švari. Ne visada lengva išgyventi, tačiau išbandymai daug išmoko. Man visada padėdavo malda. Mėgau žvejoti: kai buvau vaikas, savo dėdei klebonui sakydavau, kad keliuosi penktą ryto ir sėdu į valtį – iš tiesų keldavausi trečią.

Užmesdavau meškerę ir melsdavausi, malda man būdavo žvejybos dalis. Iš– Per savo gyvenimą jūs patyrėte moktų maldų nekartodavau, kalbėda- ne vieną kelionę. Pabūkime banalūs vau savus žodžius, tada tai atrodė na- – kelionė yra visas mūsų gyvenitūralu. mas...

– Visada kur nors atvažiavęs ar – Ką svarbaus žmogus turėtų žino- pradėjęs dirbti galvodavau, kad tai jau ti pradėdamas savo dvasios kelionę? visam gyvenimui. Tapęs pranciškonu – Labai svarbu suvokti savo trapu- žinai, kad tai – visam gyvenimui, visa mą ir suprasti, kad turi jį išpažinti. kita – tik laikini etapai. Jei jau pasiIšpažindamas gauni Dievo malonę ir rinkome tokį kelią, tai turime mokyatleidimą. Nebūtina muštis sau į krū- tis gyventi visaip.

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

Vos prieš keletą mėnesių maisto tinklaraščio „Ant medinės lentelės“ įkūrėja KRISTINA PIŠNIUKAITĖ persikėlė į naujuosius namus ir, svarbiausia, galėjo pagaminti pirmąjį patiekalą šviežutėlėje ir šimtus kartų mintyse kruopščiai dėliotoje virtuvėje. Mergina atveria savo namų duris ir pasakoja apie laimės potvynius ir atoslūgius, aplankiusius ją bekuriant sau tobulą darbo vietą.

SVAJONIŲ VIRTUVĖJE GAMINTI SMAGIAU Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Kristina, susitinkame naujuose tavo namuose. Ar naujoje virtuvėje gaminti smagiau?

– Tikrai taip! Kadangi tinklaraštį rašau jau penktus metus, gerai jaučiau, kokios virtuvės noriu, kas man joje reikalinga. Virtuvę susikurti buvo lengva – jau seniai galvoje nešiojausi idėją, kaip ji turi atrodyti. Dabar gaminti daug paprasčiau: čia viskas po ranka, kiekvienas daiktas turi savo vietą. Kai tavo darbas yra nuolat gaminti, natūralu, kad turi šiek tiek daugiau indų, servetėlių, lentelių ir maisto produktų, nei įprastai būna namuose. Aname bute niekas netilpdavo, svetainėje ir net koridoriuje laikiau maisto produktus, indus. Reikdavo iš visų buto kampų susirinkti indelius, šaukštelius, lenteles, produktus. Čia susikūriau mini studiją, kurioje yra darbo stalas, fotosesijoms reikalingi rekvizitai. Be to, ir maisto gaminimo procesas čia daug smagesnis! Kartais pa-

žiūriu į save iš šono ir nusijuokiu. Gamindama šoku, dainuoju. Kai virtuvė iki mažiausių smulkmenų sukurta pagal tave – joje tiesiog gera būti.

– Visai neseniai palikai darbą, dabar pagrindinė tavo veikla – tinklaraštis. Pasakyk atvirai, kaip viską susidėlioti, kad galėtum iš to pragyventi?

– Pradėjusi rašyti tinklaraštį, ėmiau domėtis, ar iš to įmanoma pragyventi, kada tokia veikla pradeda nešti pajamas. Perskaičiau, kad Amerikoje rašant tinklaraštį pradedama uždirbti maždaug po dvejų metų. Pagalvojau, kad jei Amerikoje reikia dirbti dvejus metus, Lietuvoje šis laikas bus dar ilgesnis. Galbūt aš atsidūriau laiku ir vietoje – susiformavo internetinė erdvė, padidėjo socialinių tinklų svarba – būtent tai man sukūrė darbo vietą.

Nors mano močiutė iki šiol taip ir ne-

supranta, ką ir kaip aš dirbu. (Juokiasi).

Maniau, kad Lietuvoje sukurti maisto tinklaraštį, kuris būtų ne tik laisvalaikis, bet ir darbas, beveik neįmanoma.

Būtent dėl šios priežasties iš pradžių tai buvo labiau užrašų knygutė. Vis dėlto vienu metu pajaučiau, kad ši veikla yra būtent tai, ką norėčiau veikti gyvenime. Pradėjau į tinklaraštį žiūrėti kaip į darbą. Maždaug po metų tai pradėjo nešti pajamas. Kadangi taip dirbdamas pats esi savo laiko šeimininkas, gali vieną dieną kurti tinklaraščio turinį, kitą – fotografuoti maistą ir dirbti su reklaminiais užsakymais, kurti receptus projektams. Daug kas manęs klausia, ar aš nebijau konkurencijos? Šiandien konkurencijos Lietuvoje daug nėra. Didelei daliai maisto tinklaraštininkų tai tiesiog hobis – nufotografuoti savo vakarienę. Aš fotografuoju ne tai, ką valgau. Aš valgau tai, ką fotografuoju. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

129

Daug žmonių turi dešimt mėgstamų patiekalų ir juos nuolat gamina. O aš siekiu parodyti, kad iš tų pačių produktų galima pagaminti daug naujų netikėtų patiekalų.

130

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

131

– Pradėjusi rašyti asmeninį maisto tinklaraštį turėjai išeiti iš šeimos verslo. Esu girdėjusi, kad šis tavo sprendimas įskaudino tėtį, prireikė nemažai laiko, kol jūsų santykiai sugrįžo į senas vėžes. Kaip tu prisimeni šį laikotarpį?

– Šis laikotarpis buvo labai dvejopas.

Tuo metu dirbau šeimos versle, buvau atsakinga už Vilniuje esantį buitinės technikos parduotuvės filialą. Pradėjau rašyti tinklaraštį ir supratau, kad mano širdis visai ne parduotuvėje, o visai čia pat – namų virtuvėje. Laimės bangą keisdavo stiprus atoslūgis. Vieną akimirką labai džiaugdavausi atradusi tai, kas man taip įdomu. Sėdėdama šeimos versle ir vadovaudama savo kolektyvui mintyse galvodavau, kokioje lėkštėje patieksiu paruoštą patiekalą, svajodavau, kaip kuo gražiau jį nufotografuoti. Džiaugiausi atradusi mėgstamą veiklą, tačiau kartu jaudinausi, kaip visa tai pasakyti tėčiui. Tikrai nebuvo lengva. Mano sprendimas jį įskaudino, tačiau praėjus kuriam laikui tėtis suprato, kad viskas tik į gera. Jis pamatė, kiek daug laimės man teikia ši veikla – o tai svarbiau nei verslas. Dabar mudu esame artimesni nei bet kada anksčiau.

Tačiau taip, maždaug vieneri metai po mano apsisprendimo buvo įtempti. Na, o dabar jis didžiuojasi manimi.

– Koks tavo akimis yra tinklaraštis „Ant medinės lentelės“? Ko čia ieško užsukę skaitytojai?

– Pirmas žodis, šaunantis į galvą – stilinga. Man atrodo, tinklaraštis vizualiai patrauklus. Juk maistą visada pirma pamatome akimis. Net jei turėčiau patį geriausią receptą, nesugalvojusi, kaip

132

LAMŲ SLĖNIS

gražiai jį pateikti, tinklaraštyje juo nesidalyčiau. Jame orientuojuosi į mitybos įvairovę. Man nepatinka labai sudėtingi receptai, nemėgstu tokių patiekalų, kurių beveik niekas negamina, nes nesuranda reikiamų produktų. Stengiuosi paskatinti žmones žengti mažą žingsnelį iš komforto zonos ir iš paprastų ir visiems gerai žinomų produktų gaminti šiek tiek kitaip – noriu įkvėpti atrasti naujų skonių. Daug žmonių turi dešimt mėgstamų patiekalų ir juos nuolat gamina. O aš siekiu parodyti, kad iš tų pačių produktų galima pagaminti daug naujų netikėtų patiekalų.

Pati nevartoju gliuteno, kiaušinių, karvės pieno produktų. Todėl į mano tinklaraštį užsuka „mitybos mažumų“ – alergiškų ar tam tikrų produktų nemėgstančių žmonių. Tai žmonės, kasdienėje mityboje ieškantys įvairovės.

– Gal turi keletą patarimų norintiems namuose gaminti kuo daugiau, tačiau tam turintiems labai mažai laiko?

– Galima skirti sekmadienio popietę ir per kelias valandas pasiruošti maisto artėjančioms dienoms: išsikepti visą viščiuką, išsivirti kiaušinių, nuplauti salotas, jas nusausinti ir įdėti į šaldytuvą, susimaišyti padažą, pasiruošti humusą. Iš šių kelių jau paruoštų ingredientų kitą savaitės dieną galima labai greitai pasigaminti vakarienę. Vis dėlto aš pati labiau mėgstu meniu susiplanavimo idėją – savaitgalį suplanuoju artėjančios savaitės mitybą. Tai padeda išlaikyti įvairovę, sutaupyti pinigų, be to, nereikia kasdien lankytis parduotuvėje ir sukti galvos, ką šiandien gaminti.

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

137

– O kaip vyksta tavo savaitės meniu planavimas?

– Visų pirma, pasižiūriu, kokius produktus turiu namuose. Galbūt spintelėje yra grikių pakelis, šaldymo kameroje užsilikęs mėsos gabaliukas, kelios daržovės? Susirašau viską, ką turiu namuose, ir pagal tai sudėlioju patiekalus. Jeigu labai sunku ir nesugalvoju, ką daryti, peržiūriu parduotuvių akcijų katalogus. Patiekalus dėlioju pagal dienas: vieną dieną valgau mėsą, kitą – žuvį, augalinius patiekalus, salotas. Penkta diena – „cheat day“. Susirašau receptus, pagal juos pasidarau pirkinių sąrašą, apsiperku.

Toks įprotis man padeda maitintis įvairiai, skaniai, sveikai.

– O kokios yra pagrindinės tavo maisto fotografijos taisyklės?

– Daug dėmesio skiriu apšvietimui. Jeigu žinau, kad nuotraukos nepadarysiu gerai, tiesiog tą dieną nefotografuoju. Prie apšvietimo reikia prisiderinti. Žinoma, svarbu, kad ir pats maistas būtų fotogeniškas. Jeigu taip nėra, estetiką galima sukurti žolelių ar kitų priedų pagalba. Juk maistas turi kelti apetitą. Svarbu ir nuotraukos kompozicija. Anksčiau visai nesuprasdavau, kaip ką sudėlioti, tačiau tai gali pajausti ir išmokti tik bėganti laikui.

tas: dumbliai, akajų uogos, peruvinės pipirnės (macos) milteliai, bolivinės balandos kruopos. Vis didėja augalinio maisto įtaka. Labai populiarus žiedinio kopūsto kepsnys. Apskritai pastebiu, kad daržovės po truputį išstumia mėsą. Taip pat madingos transformacijos: sušių mėsainiai, buritos. Gaminami mėsainiai su avokadais vietoje bandelės. Tai vizualiai labai įdomu, tokie receptai susilaukia daug dėmesio.

– Ką tu pati labiausiai mėgsti valgyti? Kaip atrodo tavo pusryčiai, pietūs, vakarienės?

– Daug kas galvoja, kad aš valgau labai sveikai, bet iš tiesų taip nėra. Labai mėgstu Azijos skonius: kiniškus, japoniškus, tailandietiškus patiekalus.

Negaliu gyventi be picos. Taip, tai tikrai nėra labai sveika, tad panašų maistą valgau tik kartą per savaitę.

Labai mėgstu orkaitėje keptas daržoves, avokadus, saldžią bulvę, visada spintelėje turiu humuso.

– O kaip tau pavyksta atskirti darbą nuo laisvalaikio? Juk dirbi namuose...

– Anksčiau, kol dar dirbau samdomą darbą, mano vakarai ir savaitgaliai būdavo skirti tinklaraščiui. Dabar stengiuosi darbą ir laisvalaikį atskirti.

Bandau taip viską sudėlioti, kad dar– O kokie produktai, ruošimo bū- bo dieną baigčiau 17–18 val. Savaitdai šiuo metu populiarūs? galiais darbų dažniausiai neturiu, – Šiemet labai svarbus supermais- stengiuosi kuo mažiau gaminti.

138

LAMŲ SLĖNIS

– Matau, kad tavo namuose – daug receptų knygų. Be to, esu skaičiusi, jog vieną dieną rankose planuoji laikyti ir savo knygą. Ar mintyse jau esi sudėliojusi jos puslapius?

– Esu apie tai nemažai mąsčiusi.

Joje kalbėčiau apie įvairovės svarbą, maisto planavimą. Norėtųsi savo sukauptu žinių bagažu ir vadinamuoju „know-how“ pasidalyti ir su kitais.

Mano galva, receptų knygose trūksta unikalumo. Juk jose tiek daug standartinių receptų, o knygų skyriai labai panašūs: pusryčiai, pietūs, vakarienė, sriubos, užkandžiai, desertai.

Knygos pradžioje norėčiau papasakoti pagrindinius dalykus, kurie padėtų be didelių pastangų patobulinti savo mitybą. Pavyzdžiui, kad vietoje cukraus geriau naudoti klevų sirupą, medų, kokosų cukrų. Kepimui patarčiau naudoti kokosų aliejų, šaltam vartojimui skrudintų sezamų, alyvuogių, graikinių riešutų, moliūgų sėklų aliejus, vengti rapsų, saulėgrąžų aliejų. Siūlyčiau atsisakyti prieskonių mišinių ir turėti tiesiog džiovintų prieskoninių žolelių: bazilikų, raudonėlio, kumino. Maistą gardindami prieskonių mišiniais, suvartojame nemažai konservantų. Vietoje margarino ant sumuštinio tepkite humusą ar avokadą. Mažais žingsneliais namuose esančius saldainius, sausainius ir traškučius pakeiskite riešutais ar džiovintais vaisiais. Tikiu, kad diena, kai laikysiu savo knygą, – jau visai čia pat. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

2018 02 9 – 13

Kaip gaminys tampa dovana? Kaip rasti būtent tai, ko reikia? Tendencijos seka klientą ar klientas seka tendencijas?

Dovanojimas atspindi mūsų požiūrį į dovanojamus daiktus – čia pulsuoja kūrybiškumas ir įvairovė.

Ambiente, the show.

Informacija ir bilietai: ambiente.messefrankfurt.com Tel. +370 5 213 55 34 info@lithuania.messefrankfurt.com

Partner Country The Netherlands

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

SALDŽIŲJŲ BULVIŲ SKREBUČIAI SU OŽKOS SŪRIU IR AVOKADU REIKĖS: • 1 vidutinio dydžio saldžiosios bulvės

Bulves supjaustykite 1 cm storio griežinėliais, užpilkite

• 1 v. š. aliejaus

aliejaus, apibarstykite druska ir pipirais. Į kepimo skar-

• 2 v. š. ožkos sūrio • 1 avokado • Citrinos sulčių • Moliūgo sėklų • Daigų • Žiupsnelio druskos • Žiupsnelio pipirų

dą sudėkite bulvių griežinėlius, įsitikinkite, kad jie nesiliečia vienas prie kito. Kepkite 15 minučių 200 laipsnių karščio orkaitėje, apverskite ir kepkite dar 15 minučių.

Ant iškepusių ir pravėsusių bulvių užtepkite ožkos sūrio, uždėkite dailiai supjaustytą avokadą, apšlakstykite citrinos sultimis, užberkite moliūgo sėklų, daigų ir šviežiai grūstų juodųjų pipirų.

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

KOKOSINIAI RUTULIUKAI REIKĖS: • 2 stiklinių kokoso drožlių

Dubenyje sumaišykite visus ingredientus.

• 2 v. š. kokosų miltų

Delnais suformuokite rutuliukus ir įdėkite į

• 1/3 stiklinės skysto kokosų aliejaus

šaldiklį valandai. Jeigu norite, kad užkandis

• 1/2 stiklinės kokosų pieno • 2 v. š. klevų sirupo

būtų saldesnis, – rutuliukus apliekite pienišku šokoladu.

LAMŲ SLĖNIS

149

GLOTNUS BANANŲ KOKTEILIS SU VINGRŪNĖS MILTELIAIS

REIKĖS:

150

• 1 prinokusio banano

Bananus, kokosų pieną ir vingrūnės

• 1 šaldyto banano

(melsvųjų mikrodumblių) miltelius

• 200 ml kokosų pieno

suberkite į smulkintuvą ir sutrinkite iki

• 1/2 a. š. vingrūnės miltelių

vientisos masės. Patiekite su mėgs-

• Vaisių, uogų, riešutų

tamais riešutais, uogomis ar vaisiais.

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

Dizaineris DOMANTAS ŠMAIŽYS – vienas iš trijų jaunųjų mados konkurso „Injekcija“ nugalėtojų. Jo kolekciją išvysime jubiliejinėje – 20-ojoje – „Mados infekcijoje“. „Naujojoje kolekcijoje tyrinėju savo tapatumo paieškas, o kiekvienas modelis pristato skirtingą mano gyvenimo etapą“ – sako Domantas ir nekantriai laukia, kol visa tai galės pademonstruoti ant podiumo.

TAPATUMO MEMUARAI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Portreto nuotraukos: Gourav Neogi Kolekcijos nuotraukos: Nicolas Odyssea Andreou

– Domantai, „Injekcijoje“ pristatei autobiografinę kolekciją „a memoir“. Papasakok apie ją plačiau.

– Dažniausiai mano kūryba vadovaujasi emocijomis ir asmeniniu santykiu su kuriamu drabužiu. Stengiuosi juose atskleisti savo emocijas bei inspiracijas ir tuo pačiu kurti funkcionalius objektus. Kolekcija „a memoir“ nusprendžiau papasakoti asmeninę istoriją, retrospektyviai paanalizuoti, ką reiškia augti gimtojoje šalyje ir atrasti savo tapatumą. Kolekcija įamžina mano vaikystės patirtis, smalsumą, evoliuciją bėgant laikui, asmeninius laimėjimus ir progresą.

venimo etapui. Papasakok apie kiekvieną iš jų. Kokiomis detalėmis tai perteikei kiekviename modelyje?

– Teisingai, kiekvienas kolekcijos siluetas pristato skirtingą mano gyvenimo etapą. Kurti kolekciją tokiu metodu buvo didelis iššūkis, pareikalavęs ne vienos bemiegės nakties, kol pagaliau kiekvieno silueto rezultatas tinkamai išreiškė norimą patirtį. Pavyzdžiui, pirmuoju modeliu norėjau perteikti vaikystės patirtis, todėl jame vyrauja padidinti mokyklos uniformos siluetai su „moteriškais“, per kraštus prasiskverbusiais elementais. Toliau tie moteriški elementai vystosi į mamos suknelių spintą ir – Kiekvienas šios kolekcijos mo- joje praleistas džiaugsmingas bei baidelis yra skirtas skirtingam tavo gy- mės pilnas akimirkas. Kolekciją pa-

pildo emocinio pavojaus etapai, kuriuos išreikšti padėjo tai, kaip silueto konstrukcija ir jos detalės „smaugia“ kūną, atskleidžia vyriškumo sampratas pagal filosofines rekonstrukcijos reikšmes. Paskutinis modelis, pristatytas „Injekcijoje“, yra natūrali kolekcijos pabaiga ir dabartinio džiaugsmo bei pasididžiavimo atspindys. Ketinau sukurti estetinę-emocinę jautrumo paletę, kuri sietųsi su atradimų ir išvykimo etapais. Visoje kolekcijoje perteikti šias emocijas man padėjo žinios apie tai, kaip medžiagos, audiniai dera tarpusavyje, kaip šilkas krenta ant kūno, kokias emocijas jis perteikia žiūrovui ir kaip žmonės jausis dėvėdami tokius drabužius.

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

– Kitas svarbus kolekcijos aspektas – vieta, gimtojo krašto svarba. Ką šioje kolekcijoje tau reiškia Lietuva?

– Tai, kad užaugau Lietuvoje, kuriant šią kolekciją buvo labai svarbu. „Injekcijos“ konkursas ir galimybė pristatyti savo kolekciją Lietuvoje leido tam tikru būdu atsidėkoti savo gimtajam kraštui už tai, kaip jis mane suformavo.

vo vardo pripažinimą. Tuo pačiu tai yra ir neįkainojama patirtis – gali sužinoti, kaip viskas vyksta konkurso užkulisiuose, kaip pats gali kontroliuoti visą pristatymo procesą: nuo to, kokius batus panaudoji ant podiumo, iki to, koks bus modelių makiažas, kaip išgausi norimą įvaizdžio rezultatą. Ši patirtis man, studentui, ne tik padeda stiprinti savo darbų rinkinį, kurio prireiks ieškantis darbo ateityje, bet tuo – Ar kolekcija dar keisis prieš pačiu yra didelis asmeninis pasiekimas „Mados infekciją“? ir paskatinimas judėti toliau.

– Jau pradėjau tęsti kolekcijos kūrimo darbus ir manau, kad ji toliau – Nuo mažens domėjaisi dizainu natūraliai vystysis. Yra keletas mode- ir dabar savo kelią tęsi mados pasaulių, kurių nespėjau pasiūti iki „Injek- lyje? cijos“ finalo – manau, kad jie tikrai – Dizainu ir menu domėtis pradėpapildys kolekciją iki pavasario. Tuo jau dar paauglystėje, padedamas mepačiu planuoju pristatyti ir keletą ko- nų mokytojos vidurinėje mokykloje mercinių drabužių derinių, kuriuos Kaune. O kelio į mados pasaulį nelavėliau būtų galima įsigyti. Ir, žinoma, bai pasirinkau – mada tiesiog papuobus naujų beprotiškų koncepcijų, su lė man į rankas. Štai ryškiausias mano kuriomis bandysiu nustebinti žiūro- mados prisiminimas: kai mados akavus jau šį balandį. demijoje turėjau sukurti savo pirmąjį drabužį. Per sunkius, ištisą savaitę tru– Ką jaunam kūrėjui duoda daly- kusius bandymus pagaliau pavyko suvavimas tokiuose konkursuose? konstruoti boulingo aprangą – vis dar – Kaip kūrėjui tai yra labai didelė savęs klausiu, kodėl? (Šypsosi). Tada garbė ir puiki galimybė pristatyti savo sau sakiau, kad mada – tikrai ne man. meninę išraišką, po truputį auginti sa- Tačiau viskas pasisuko priešingai.

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

159

– Šiuo metu gyveni ir studijuoji Kopenhagoje. Kokia yra Kopenhagos mada? Kokie Danijos kūrėjai tave įkvepia?

– Kopenhagoje yra keletas aukštojo lygio avangardo mados kūrėjų, tokių kaip Barbara I Gongini ir Ivanas Grundahlas, mane įkvepiančių savo konceptualiomis idėjomis, belyčiais siluetais ir tvarios mados nuovokomis. Taip pat nepamirškime Henriko Vibskovo – jis tiesiog puikus!

tūrinio pasisavinimo“ mados industrijoje sampratomis, lyčių, seksizmo, fenomenologijos konceptais ir analizėmis, lyčių vaidmenų, vyriškumo sampratų tyrinėjimais. Šiemet pradėjau ruoštis savo baigiamajai magistro kolekcijai, kurioje nagrinėsiu filosofines Jacques‘o Derrida dekonstrucijos reikšmes, kaip jos susijusios su mada ir kaip šie filosofiniai metodai gali man padėti perteikti idėjinį turinį drabužiuose. Šios analizės man leidžia pasinerti į savo kūrybinį pasaulį ir kartu apibrėžia visos kolekci– Esi minėjęs, jog patekus į Kara- jos požiūrį, įkvėpimus, spalvas, meliškąją Danijos menų akademiją ta- džiagas, siluetus. vo supratimas apie madą ir jos galimas reikšmes išsiplėtė. Kaip? Ką tau – Studijuoji tvarios mados dizaidavė mados dizaino studijos? ną. Kaip integruoji tvarios mados – Studijos mane pavertė snobu. principus kūryboje ir kasdienybėje?

Juokauju! Įstojus į akademiją, mano – Šiuo metu stengiuosi tvarios masuvokimas apie madą ir jos galimybes dos principus panaudoti rinkdamasis pradėjo natūraliai plėstis. Padedamas tvarias medžiagas, bet kolekcijose neakademijos profesorių, savo kūrybo- noriu apie tai per daug kalbėti. Maje pradėjau remtis sociologijos „kul- nau, kad šia tema reikia mažiau šne-

160

LAMŲ SLĖNIS

kėti ir daugiau veikti. Tarkime, aukštesniame, nevyriausybinių organizacijų lygyje: turiu omenyje ilgalaikes investicijas į medžiagų perdirbimo technologijas, cirkuliacinės ekonomikos plėtojimą, uždaro ciklo sistemas ir vartotojų švietimą. Tikiuosi, kad vieną dieną tvari mada bus tiesiog įprasta verslo dalis. Kasdienybėje stengiuosi atsakingai rinktis, mažiau pirkti ir išlaikyti kokybę.

– Esi savo kolekciją pristatęs ir per Kopenhagos mados savaitę! Kokia tai buvo patirtis?

– Tai buvo renginys, skirtas Skandinavijos mados studentams. Jo principas – labai panašus į „Injekciją“, tad patirtis buvo išties puiki. Per apdovanojimų ceremoniją pavyko paspausti ranką ir apsikeisti keletu žodžių net su Danijos princese Mary. Labai džiaugiuosi, kad akademija suteikė man šią progą. Tokios galimybės pasitaiko retai ir jomis reikia tik mėgautis.

LAMŲ SLĖNIS

161

– O kaip apibūdintum savo kūrybą? Kokias temas plėtoji ir stengiesi perteikti? Su kokiomis medžiagomis mėgsti dirbti?

– Mano kūrybos procesas keičiasi kiekvieną kartą kuriant naują kolekciją, tačiau tai darau remdamasis vis didėjančia patirtimi, tam tikromis pasitvirtinusiomis metodikomis ir kūrybos principais. Praėjusiais mokslo metais man patiko eksperimentuoti skirtingomis temomis. Pati pirmoji kolekcija rėmėsi Japonijos „Wabi Sabi“ filosofija ir estetika, besipriešinančia tobulo grožio supratimui bei tam, kas yra priimta ir konvencionalu. Kai dirbau dizaino asistentu Barbara I Gongini mados namuose, sėmiausi idėjų iš Farerų salų gamtos, dirbau su tvarios mados koncepcijomis. Mane dominančių filosofinių sampratų temos ir analizės leidžia pasinerti į kūrybinį procesą ir vėliau apibrėžia kolekcijos siluetus, spalvų kombinacijas, medžiagas, be to, padeda kurti tokius drabužius, kuriuos žiūrovas pamatytų ne tik kaip jau užbaigtus, bet ir kaip dar formuojamus, numatomus sąmonėje. Kuriant dizainą man patinka derinti medžiagas, tyrinėti spalvų ir siluetų kontrastus, drapiruoti skirtingus audinius ir apibrėžti norimą rezultatą. Šiame procese stengiuosi nesitelkti tik ties rezultatu, bet ir mėgautis procesu, pasitikėti savo intuicija.

– Kaip norėtum, kad žmogus jaustųsi dėvėdamas tavo kurtus drabužius?

– Dar norisi pasidžiaugti kūrybine laisve, todėl manau, kad man dar toli iki komercinės kolekcijos. ( Juokiasi). Bet tam laikui atėjus norėčiau, kad mano kūryba įkvėptų žmones ir suteiktų jiems pasitikėjimo savimi.

– Tavo svarbiausios 2018 metų mados tendencijų prognozės – pirmyn!

– Vienas žodis – individualumas!

162

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

Keliautoją AGNĘ RIMŠAITĘ pastebėjome socialiniuose tinkluose, kai ji prašė pagalbos išvykai į poliarinę ekspediciją laimėti. Nors šį kartą pasisekė kitai merginai, Agnė nė trupučio nenusimena. „Viduje jaučiuosi laimėtoja šimtais kitų aspektų“ – sako ji ir jau planuoja kitus šių metų maršrutus.

PASTEBĖTI NUOTYKIUS, KURIE VYKSTA KASDIEN Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

LAMŲ SLĖNIS

165

– Agne, neretai žmonės, ruošdamiesi į kelionę, planuoti ją pradeda peržiūrėdami lankytinas vietovės ar miesto vietas.

O kaip ruošiesi tu?

– Turbūt panašiai kaip ir visi keliautojai – ieškojimo ir planavimo procesas vyksta nuolat. Nėra dienos, kad ko nors neperskaityčiau apie keliones ar kelionių kryptis.

Tai nebūtinai turi būti informacijos apie tuo metu planuojamą kelionę ieškojimas.

Domiuosi įvairiausiomis vietovėmis ir miestais.

Pasitaikius progai išvykti į kokią nors kelionę, neretai jau turiu nemažai informacijos, kartais iš esmės ieškoti net nebereikia. Nuo kelionės pobūdžio ir krypties vėliau priklauso ir kuprinės turinys. Prieš keliaudama į kalnus, nepriklausomai nuo metų laiko, visad patikrinu orų prognozes, atidžiai susidėlioju maršrutus ir pasiruošiu žemėlapius.

– Neseniai socialiniuose tinkluose kreipeisi į žmones prašydama pagalbos: dalyvavai konkurse, kurio prizas – poliarinė ekspedicija. Ar sulaukei daug palaikymo? Tikiuosi, nenukabinai nosies!

– Tiesą sakant, pasibaigus konkursui supratau, jog mano laimėjimas – visai ne poliarinė ekspedicija, o kai kas daug stipresnio, tad ir nosies nukabinti nėra dėl ko.

Palaikymas, kurio sulaukiau, yra ir bus neįkainojamas. Žinoma, norėčiau į ekspediciją, bet jų, tikiu, mano gyvenime dar tikrai bus.

Vargu ar dalyvaučiau konkurse antrą kartą, tačiau neapsakomai džiaugiuosi šia patirtimi. Tokio palaikymo išties nesitikėjau. Viduje jaučiuosi laimėtoja šimtais kitų aspektų. Daug išmokau, daug ką išbandžiau ir pamačiau save kitokią. Žmonių užsidegimas buvo didžiulis. Jų palaikymas

166

LAMŲ SLĖNIS

man suteikė labai daug pasitikėjimo ir tikėjimo savimi. Žmonės, kuriuos sutikau šiame kelyje, yra didžiulė sėkmė ir laimėjimas.

– Savo gyvenimo kelionėmis vadini metus, praleistus Kanadoje, ir vasarą Aliaskoje. Papasakok apie jas ir TAS akimirkas, kai supratai, kad be gamtos ir kalnų negali gyventi.

– Kiekviena kelionė ypatinga, tačiau Aliaska ir Kanada iki šiol yra didžiosios mano kelionės. Aliaska – tai pirmasis mano apsilankymas už Atlanto. Tai pirmieji kalnai ir užburianti laukinė gamta, susidūrimai su lokiais, briedžiais, nuostabūs žmonės, sniegas pirmąją vasaros dieną, baltosios naktys, nesibaigiantys mėlynių krūmai ir įspūdingi ledynai. Tokią ją prisimenu. Čia įsimylėjau kalnus ir pažadinau savyje norą keliauti, o sugrįžusi namo supratau, jog gyventi be to bus sunku. Pakeliavusi dar keliose Šiaurės Amerikos valstijose, žinojau, jog į šį žemyną tikrai sugrįšiu.

Vėliau, po pusantrų metų, antruoju bandymu gavau darbo vizą Kanadoje ir po keturių mėnesių leidausi į lig šiol ilgiausią savo kelionę. Išvykau metams ir šį kartą viena. Nors viena esu keliavusi ne sykį, būtent šioje kelionėje susidraugavau su pačia savimi. Kanadoje ištisus metus kiekvieną savaitę bent dvi dienas praleisdavau gamtoje – kalnuose ir miškuose. Pradėjau jaustis taip laisvai, jog galop į kalnus leisdavausi viena pati. Čia atradau vidinę ramybę ir laisvę.

Kanada buvo brendimo laikotarpis. Supratau, jog sąvoka „neįmanoma“ yra mūsų pačių sukurta iliuzija. Tam, kad neįmanomus dalykus paverstum įmanomais, visada reikia žengti pirmąjį žingsnį. Neišdrįsus to padaryti, jie, deja, taip ir lieka neįmanomi.

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

169

– Daugiausiai keliauji po laukinę gamtą. Kuo ji tave žavi?

– Miestams žavesio netrūksta, tačiau jei turiu galimybę pasirinkti, nedvejodama renkuosi gamtą ir kalnus.

Kiekvienas pabuvimas gamtoje man yra ypatingas. Niekur taip gerai nesijaučiu kaip gamtos apsuptyje. Neretai Lietuvos miškuose eidama sustoju ir kokį medį apkabinu. Kalnuose nėra gražesnio vaizdo už saulėtekį. Matyti bundančią gamtą – nuostabus jausmas. O štai prie vandenyno ar jūros man gražesni saulėlydžiai pučiant gaiviam vakaro vėjui. Žvaigždėtas dangus žvarbią žiemos naktį yra magiškas, o kelios valandos ėjimo per nesibaigiančią sniegynų dykumą, nors ir reikalauja daug jėgų, tačiau apdovanoja nieko netrukdoma ramybe.

Gamtos reiškiniai yra užburiantys, tačiau žiūrėdami į nuotraukas ar sėdėdami ant sofos nepajusime, kokią stiprią įtaką mūsų kūnams ir sieloms gali daryti gamtos skleidžiama energija. Gamta man siejasi su laisve, harmonija ir nuotykiais.

– Ar jau žinai, kokius iki šiol patirtus nuotykius norėsi papasakoti savo anūkams?

– Kiekvienas gamtoje patirtas nuotykis galop pavirsta į pamoką. Kartą vaikštinėjau viename iš Britų Kolumbijos provincijoje esančio Tofino miesto paplūdimių ir nukeliavau į didžiulę salą. Pasirodo, joje atsidūriau atoslūgio metu, o grįžtant po poros valandų vanduo jau buvo pakilęs – kovo pradžioje teko bristi per labai šaltą Ramųjį vandenyną. Pamenu, eidama atgal iš už kampo pamačiau

170

LAMŲ SLĖNIS

dviratininką, važiuojantį per vandenį, ir pagalvojau – koks keistuolis... Po keleto minučių pati bėgau per stingdantį vandenį. (Šypsosi). Parbridusi į žemyninę dalį pamaniau, kad būtinai reikia šią akimirką įamžinti. Palikau batus kiek toliau, pasistačiau kamerą ir nubėgau atgal į vandenį padaryti kelių nuotraukų. Užtrukau ne daugiau kaip minutę ir parbėgusi pamačiau, kad batai jau vandenyje. Jei saloje būčiau užsibuvusi bent penkiolika minučių ilgiau, taip lengvai perbristi vandens būtų nepavykę.

Pasiklydimas miške ir susitikimas su lokiu yra puikūs prisiminimai tol, kol gerai baigiasi. Prisimenu, kaip pirmą kartą dviem naktims į kalnus išėjau viena, o naktį užklupo didžiulė audra. Visą dieną prasėdėjau palapinėje stebėdama vėjo draskomas palapinės sienas. Tik vakare galėjau išlįsti laukan. Ne pati jaukiausia naktis ir diena, adrenalino netrūko. Tačiau pagaliau atradau laiko knygai, kurią vis nešdavausi į kalnus, bet niekad nerasdavau tinkamo momento ją skaityti.

O po audros visada nušvinta saulė – vakaras buvo nuostabus, kitą dieną galėjau pamiršti audrą ir mėgautis saulėta diena kalnuose.

Manau, kad nuotykiai pasireiškia įvairiausiomis formomis. Tai nebūtinai turi būti kopimas į aukščiausią viršūnę ar kelionė į gražiausią pasaulio salą. Nuotykiai mūsų tyko vos užvėrus namų duris. Esame taip įnikę į ateitį, kad per mintis apie tai, ką reikia padaryti rytoj, ateinančią savaitę ar per artėjančias atostogas dažnai tiesiog nepastebime nuotykių, vykstančių kasdien.

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

173

– Kai kalnuose keliauji ir žygiuoji viena, ar į galvą nelenda nemalonios mintys? Ar kalbiesi su savimi?

– Būna, kad prastomis oro sąlygomis arba pamačius ženklų, jog vietovėje gali būti laukinių gyvūnų, aplanko įvairiausi jausmai, tačiau tai labiau savisauga nei nemalonios mintys. Tokios pavojingos situacijos, kad galvoje pradėtų suktis neigiami scenarijai, patirti neteko.

Pamenu, pradžioje žygiuojant vienai galvoje būdavo didžiulė sumaištis, vis šokinėdavau nuo vienos minties prie kitos.

Sunku būdavo susikaupti. Bet ilgainiui viskas tampa paprasčiau. Pradedi susidraugauti su savo mintimis ir išmoksti jas valdyti. Tokiose kelionėse imi daug ką analizuoti – bet iš teigiamos pusės. Kalnuose visos problemos tampa juokingai beprasmės. Esi tik tu ir gamta, jokių trukdžių. Supranti, kad kiekvienas žingsnis, kurį žengi, yra niekieno nevaromas. Taip išmoksti būti dabar. Mokėti mėgautis šia diena yra didžiulė dovana.

– Keliaujant vienai svarbu atrasti vidinę ramybę. Kaip tu išmokai susidraugauti su savimi?

– Taip ir išmokau – išeidama. (Šypsosi). Visad buvau labai aktyvi ir nuolat apsupdavau save žmonėmis. Nors nuo mažumės esu gana savarankiška, žmonių aplink man reikėdavo kaip oro. Dabar žinau, kad jei ir toliau būčiau laikiusis įsikibusi žmonių, turbūt niekada nebūčiau patyrusi to, ką patyriau. O tam, kad susidraugautum su savimi, daug nereikia. Nepamenu, kokiomis aplinkybėmis ir kada, bet pradėjau eiti į kiną viena, darėsi vis maloniau vienai išeiti pasivaikščioti po Kauno senamiestį, išvykti vienai į Nidą ar paprasčiausiai nueiti pa-

174

LAMŲ SLĖNIS

vakarieniauti. Vis dar puikiai jaučiuosi tiek pažįstamų, tiek nepažįstamų žmonių kompanijose, tačiau gerai jaučiuosi ir būdama viena. Dažnai sulaukiu klausimo: „Kaip tu ten viena? Liūdna gi.“ Gal skamba kiek savanaudiškai, tačiau mano laimė nebepriklauso nuo užimtumo žmonėmis ar draugais. Dabar buvimo su savimi ir laiko tik sau pačiai reikia kaip oro. Linkiu visiems tapti geriausiais savo draugais.

– O naktį ar nebaisu? Kokiose netikėčiausiose vietose tau yra tekę nakvoti?

– Naktį ir namuose kartais nejauku, jei šuo suloja prie durų. Aš manau, jog su baimėmis reikia nedraugauti. Baimė yra didžiausia mūsų užsidarymo tiek savyje, tiek namuose priežastis. Būti budriam, mąstyti apie veiksmų ir pasirinkimų pasekmes yra svarbu, tačiau bijoti gyvenime nėra ko. Nesakau, kad blogi dalykai nenutinka netikėtai, tačiau jų išvengti neretai įmanoma. Kai žinai, kur ir ko eini, tinkamai pasiruoši, – numanai, kokių scenarijų gali tikėtis.

Keliaujant Kanadoje palapinė ir kalnų nameliai nakvynei man tapo antrais namais, tačiau jokiame sapne nesapnavau, kad kada nors teks miegoti pačios išsikastame sniego urve. Ir ne, tai nebuvo „ekstra“ situacija, kaip kad filmuose rodo.

Tokį penkių žvaigždučių viešbutį su draugu sugalvojome išsikasti savo noru.

Kasėme apie šešias valandas, pamenu, ir šalta, ir šlapia buvo. Labai pavargau. Tačiau įsikūrę viduje, persirengę, pavakarieniavę galėjome atsipalaiduoti. Nebūčiau pagalvojusi, kad sniego urve miegoti bus taip šilta. Puikiai pailsėjome. Tai buvo įspūdingiausia nakvynė mano gyvenime.

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

177

– Su savimi į keliones pasiimi savo augintinio nuotrauką. Kokį gyvūną norėtum išvysti savomis akimis?

– Labai norėčiau kurį laiką pastebėti natūralioje aplinkoje gyvenančius dramblius – jie mane visad žavėjo, nes net būdami tokie dideli ir stiprūs yra neapsakomai švelnūs ir draugiški.

– O kaip artimieji reaguoja į tavo keliones?

– Šeima labai džiaugiasi, kad turiu galimybę keliauti, tačiau mintis, jog išvykstu metams, yra sunkiai pakeliama tiek man, tiek mamai su sese. Išvykose dėl laiko skirtumo sunku organizuoti pokalbius, tačiau žinutėmis bendraujame kiekvieną dieną. Nepaisant to, man pačiai ilgą laiką išbūti svetur yra kiek lengviau, nes tada patiriu vieną didelį nuotykį ir dienos būna labai dinamiškos. Jeigu užplūsta ilgesys, neleidžiu sau per ilgai jame užsibūti. Tais momentais stengiuosi dar labiau save užimti kokia nors veikla – norisi išnaudoti kiekvieną akimirką.

178

LAMŲ SLĖNIS

– Įsivaizduok, jog trečią dieną eini per kalnus, kelias vis dar tas pats, oro sąlygos taip pat, akys jau pripratę prie nuostabių vaizdų – ar būna akimirkų, kai kelyje pasidaro nuobodu? Ką tuomet darai?

– Nuobodu niekada nebūna. Tik ne kalnuose. Nebent kai esu labai pavargusi – tada net ir pro pačius nuostabiausius vaizdus eidama užsimirštu ir grožio pradedu nepastebėti. Todėl kaip gyvenime, taip ir kalnuose – nederėtų savęs skubinti. Pradėjusi vaikščioti į kalnus, dažnai per juos tiesiog bėgdavau, nes manydavau, kad kelionės tikslas yra pats gražiausias ir svarbiausias. Bet dažnai pats ėjimas yra daug įspūdingesnis. Svarbu neužsimiršti ir mėgautis pačia kelione, ne tik rezultatu. Jei pastebiu, kad užmiršau žavėtis vaizdu ar per daug susikoncentravau į tikslą, stengiuosi stabtelėti, apsidairyti ir nurimti. Kelis kartus giliai įkvepiu ir vėliau jau ramiu žingsniu žengiu pirmyn. Manau, labai svarbu rasti balansą tarp judėjimo pirmyn ir gebėjimo mėgautis šia akimirka, aplinka. Kol vienas jų užgožia kitą, bet kokiame kelyje gali pasidaryti nuobodu.

– O kaip manai, kodėl žmonės keliauja: ar jie ieško atsakymų, o gal kaip tik – naujų klausimų? Kodėl keliauji tu?

– Kaip ir kelionių yra įvairių, taip ir priežasčių, kodėl žmonės keliauja, yra begalybė. Man atrodo, jog kiekvieno keliautojo priežastis yra skirtinga ir labai individuali. Šiuo metu kelionės man yra gyvenimo universitetas, mokantis dalykų, kurių nemoko jokia tradicinė mokymo įstaiga. Pastebėjau tendenciją, kad keliaujant atsiranda atsakymų į klausimus, kurių net nebuvai sau uždavęs.

Aš keliauju, nes noriu pažinti. Esu smalsi iš prigimties. Keliavimas yra nuolatinis judėjimas ir augimas. Sunku save įsivaizduoti rutinoje. Mėgstu save išbandyti neįprastose situacijose, mėgstu iššūkius. Tam, kad jaustumėmės laimingi, mums reikia labai nedaug. Vidinė ramybė yra visko pamatas, o sveikata ir kūnas, kuriame gyvename, yra didžiausias turtas. Kelionės kalnuose padėjo suprasti, jog daiktai, nors ir vertinami labai brangiai, neretai yra beverčiai. Keliaudama išmokau atsiverti pasauliui, žmonėms.

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

181

– Sakykime, vieną parą tavęs neriboja jokie finansai. Papasakok, kur ir kaip keliautum, kokia būtų tavo kelionių kelionė?

– Viena para kelionei man atrodo trumpas laiko tarpas. Nemėgstu kelionėse skubėti. Jeigu apskritai niekas neribotų ir būtų tokia galimybė, tai parai skrisčiau į mėnulį. (Šypsosi). Arba keliaučiau atgal į Aliaską, į vietas, kurias jau pažįstu, kurios man brangios. Žinočiau, kaip išnaudoti tokį trumpą laiką ir grįžčiau į vienus gražiausių gyvenimo prisiminimų. Nesu linkusi antrą kartą vykti į tą pačią šalį ar vietą, nes pasaulis yra toks didžiulis, kad vieno gyvenimo visur pabuvoti neužtektų. Tačiau Aliaska tikrai užima didelę mano širdies dalį ir yra kol kas vienintelė vieta, į kurią grįžčiau nė nemirktelėjusi.

– 2018-aisiais keliausi į Naująją Zelandiją ir Nepalą?

– Kol esu jauna, sveika, neįsipareigojusi, drąsiai leidžiuosi į tolimas ir ilgas keliones. 2018-ieji išties žada ypatingus nuotykius. Nepalas turbūt yra viena iš tų vietų, į kurias svajoja nuvykti kiekvienas kalnų keliautojas.

Savo akimis pamatyti didžiausius pa-

182

LAMŲ SLĖNIS

saulio kalnus svajojau jau seniai. Planuoju pėsčiomis žygiuoti Anapurnos kalnų masyvu ir aplankyti Anapurnos bazinę stovyklą. Žygis įprastai trunka nuo dviejų iki trijų savaičių. Tikslaus plano dar neturiu, tačiau, jei pavyks Nepale užsibūti kiek ilgiau, tikiuosi skristi į Luklą ir iš ten pėsčiomis žygiuoti į Everesto bazinę stovyklą. Šis žygis trunka apie dvi savaites. Tarp šių stotelių, tikiuosi, turėsiu laiko susipažinti su šalies kultūra ir tradicijomis, kurios yra nepaprastai dvasingos.

Neseniai vyko darbo vizų dalijimas į Naująją Zelandiją. Nuo praėjusių metų Lietuva kasmet gauna šimtą leidimų metus gyventi ir dirbti Naujojoje Zelandijoje. Šiemet esu viena iš laimingųjų, tad rugsėjį jau planuoju metams išvykti į daugiausiai nuo Lietuvos nutolusią šalį. Ten labai populiaru keliauti nameliais ant ratų. Dabar planuoju vieną jų įsigyti ir taip gyventi visus metus. Namelyje ant ratų ne tik keliauti, bet ir gyventi bus nemenkas iššūkis, tačiau, tikiu, ir neįkainojama patirtis. Tikiuosi vėl daug stovyklauti ir keliauti kalnuose. Zelandijoje daug kalnų ir paplūdimių. Tad nuotykių ir išbandymų tikrai netrūks.

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

185

AKIMIRKŲ DIEVAI

#miestai

ACCIDENTALLY WES ANDERSON SKIRTINGI MIESTAI INSTAGRAM: @ACCIDENTALLYWESANDERSON

186

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

187

AKIMIRKŲ DIEVAI

#miestai

RAQUEL CAYUELA AMSTERDAMAS, NYDERLANDAI INSTAGRAM: @RAQUEL.CAYUELA

188

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

189

AKIMIRKŲ DIEVAI

#miestai

ALIXE LAY LONDONAS, DIDZIOJI BRITANIJA INSTAGRAM: @ALIXELAY

190

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

191

AKIMIRKŲ DIEVAI

#miestai

HEY DAVINA NIUJORKAS, JAV INSTAGRAM: @HEYDAVINA

192

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

193

Iki pasimatymo vasarį!

www.lamuslenis.lt

194

LAMŲ SLĖNIS