Lamuslenis 2017 04 11

2017 balandis (62)

s k a n ĹŤ s

p o k a l b i a i

2

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

3

4

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

J

ei kas nors manęs paklaustų, ką nuostabiausio esu gyvenime ragavusi, atsakymas galėtų būti štai toks...

Sauja vasaros šilumos prisigėrusių aviečių. Tiesiai nuo krūmo. Vaikystės Preiloje. „Žmogienos“ pyragėliai. Namų virtuvėje. Kelios dienos po operos „Svynis Todas: Demonas kirpėjas“.

Lėkštė jūros gėrybių dusinančiai karštą Naujųjų naktį Azijoje.

Traškus tapas su ispaniškais pomidoriukais turistų pilnoje lauko kavinėje Madride.

Mažas cannoli vamzdelis belaukiant autobuso Palerme.

Pictacijų ledų rutuliukas Nidoje. Į vaikystę nuskraidinę bulvių ir grybų suktinukai viename Užupio restoranų.

Kalėdinės „ausytės“ su pačios rinktais džiovintais baravykais. Mamos virtuvėje.

Maistas visada yra apie istorijas, prisiminimus ir patyrimus, kurie ilgam įsitaiso kažkur giliai smegenų dėžutėje.

Skanaus skaitymo!

Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

5

Viršelio fotografė: Joana Buividaitė Fotografuota restorane Numan

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

INGA NORKE

Žurnalistė

Žurnalistė

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

LINA JUSHKE

JOANA BUIVIDAITĖ

Fotografė

Fotografė

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

GINTARĖ LAGAUSKAITĖ

Redaktorė

Žurnalistė

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

Komunikacijos projektai

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

6

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

7

PO SVEČIO ODA

64

43

IŠ KOJŲ VERČIANTIS ATVIRUMAS

LABAI MAŽAI DRABUŽIŲ

PAKVIESK PAVASARĮ PRIE STALO...

92

Copyright © 2011-2017 UAB "Zubizu projects".

Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

8

LAMŲ SLĖNIS

148

Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

9

MILANO DIZAINO SAVAITĖ Skulptoriaus Constantino Brâncuși kūrybos įkvėpti marmuriniai suolai Sophie Dries

ATEITIES TENDENCIJOS IŠ MILANO

Australijos paplūdimių įkvėpta kėdė „Bilgola“ Adam Goodrum

10

LAMŲ SLĖNIS

Rankų darbo baldai iš instaliacijos „Marni Playland“ „Marni“

Italijos kraštovaizdžio įkvėpta dekoracija „Painting“ Alessandra Baldereschi

Geometrinė lentyna „Green Light“ Olafur Eliasson

Kriauklės formos stalinis šviestuvas „Yoruba Rose“ Ingo Maurer

Interjero objektai iš kolekcijos „Objets Nomades“ „Louis Vuitton“

LAMŲ SLĖNIS

11

NAUJIENOS

KONCEPTUALUS MADOS PAVASARIS Mados ženklo „Flow“ marškinių suknelė „Just Flow“ pagaminta iš šimto procentų medvilnės. Prie jos puikiai dera Niujorke gyvenančios Aušros Bankauskaitės, ženklo „aka jewellery“ juvelyrės, sukurti dvipusiai sidarbo auskarai „Orbit“.

Marškinių kaina: 180 Eur Įsigyti galima: www.flowfemme.com

Auskarų kaina: 375 Eur Įsigyti galima: www.miutto.com Taip pat visa rasite salone „The Place“, Subačiaus g. 17, Vilniuje.

KVEPĖK KAIP A. JOLIE Naujas prancūzišku pavasariu Provanse kvepiantis „Guerlain“ aromatas „Mon Guerlain“ įkvėptas amerikiečių aktorės Angelinos Jolie – ji tapo naujuoju prancūzų kosmetikos gamintojo veidu. Baltuoju santalu, Taičio vanile, arabiniu jazminu ir levandomis kvepiantis aromatas pasakoja istoriją apie jausmingą, stiprią, laisvą ir nepriklausomą XXI a. moterį.

12

LAMŲ SLĖNIS

Naujųjų kvepalų „Mon Guerlain“ ieškokite salonuose „Kristiana“

www.kristiana.lt

NAUJIENOS

„BURBERRY“ APSIAUSTŲ PARODA Mados namai „Burberry“ pristatė unikalią keliaujančią parodą „The Cape Reimagined“ (liet. – „Apsiaustas naujai“). Jos ašimi tapo aukštosios mados apsiaustai iš mados namų archyvų. Ekspozicija keliaus po pasaulio didmiesčius, ją bus galima apžiūrėti šių mados namų salonuose. Parodai atrinkti įspūdingiausi legendinių „Burberry“ kolekcijų modeliai pirmiausia pristatyti Londono „Makers House“ erdvėje. Kiekvienas rankų darbo apsiaustas gimė „Burberry“ Londono ateljė, turi išskirtinį pavadinimą, pasižymi neįprastomis konstrukcijomis ir puošybos elementais. Vasarį paroda debiutavo Londone, vėliau keliavo į Seulą, Milaną ir Niujorką. Artimiausiu metu ją bus galima apžiūrėti Los Andžele, Šanchajuje ir Dubajuje. Beje, kiekvienam miestui atrenkami vis kiti apsiaustai, tad paroda – kintanti.

ŠOKANTIEMS LIETUJE Naujoje austrų manufaktūros „Doppler“ skėčių kolekcijoje „Crazy“ – nuotaikingi ir praktiški skėčiai, praskaidrinsiantys net lietingiausią dieną.

Rasite visose BAGS & MORE parduotuvėse.

LAMŲ SLĖNIS

13

Emanuelis Ryklys, kavos entuziastas, manufaktūros „Crooked Nose & Coffee Stories“ įkūrėjas, lietuviško kavos įrankio „Bro“ autorius, ir dešimt jo įkvėpimų.

Portreto autorius: Dan Korkelia

PRIE KAVOS. NE APIE KAVĄ

Didžiausią norą keltis kiekvieną rytą suteikia žmonės, esantys arčiausiai – šeima ir draugai. Jie – mano oras, vanduo, žemė, ugnis. Jie mane pripildo energijos, leidžia tobulėti, padeda keistis, ir, žinoma, suteikia džiaugsmo tam, ką darau kasdien. Be jų man nebūtų ir šių žemiau aptariamų mane įkvepiančių žmonių bei dalykų.

14

LAMŲ SLĖNIS

Rašytojas ir mąstytojas Kurtas Vonnegutas. Už juoką pro ašaras, knygas ir ne tik knygose esančius tekstus bei frazes, kurios mane lydi. Kad ir: „If this isn’t nice, what is?“, suteikianti spindesio net ir paprasčiausiems įvykiams.

Režisierius Stanley Kubrickas. Už kino epiškumą, estetiką, o kartu ir paprastumą.

Jo darbų eklektiškumas mane itin džiugina. Jis nėra vieno stiliaus atstovas, jis nuostabus pasakotojas.

Burtininkas Davidas Lynchas. Ir ne tik už serialą „Twin Peaks“ bei meilę kavai. Dar – už nuostabius filmų garso takelius ir knygą „Pagauti didžiąją žuvį“.

Juodasis miesto vaiduoklis Yohji Yamamoto, įkvepiantis ne tik rūbų dizainu ir detalėmis, bet man apskritai simbolizuojantis paralelinio pasaulio realumą.

LAMŲ SLĖNIS

15

Italų modernistas ir idealistas Enzo Mari. Už tai, kad sukūrė mano mėgstamiausią kėdę pasaulyje ir dar ne vieną įkvepiantį gaminį.

Multifunkcinis kūrėjas Alexanderis Girardas.

Už pačius gražiausius žaislus ir vieną iš man asmeniškai įspūdingiausių restorano „La Fonda del Sol“ interjerų.

Žurnalas „The Gourmand“. Už tai, kad į maistą ne tik be galo įdomu žiūrėti, bet ir apie jį skaityti.

16

LAMŲ SLĖNIS

Patefonas „Technics SL-1200“ yra, ko gero, brutalaus industrinio dizaino pavyzdys. Tačiau nuo pat pasirodymo 1972 m. jis įkvėpė radijo ir klubų diskžokėjus ir „pagavo“ ne vieną vinilo gerbėją, tarp jų – ir mane.

Gilles’as Petersonas, diskžokėjas, radijo laidų vedėjas, įrašų leidėjas iš Anglijos. Ko gero, didžiausią įtaką mano muzikiniam skoniui ir požiūriui padaręs žmogus.

LAMŲ SLĖNIS

17

18

LAMŲ SLĖNIS

Švariomis geometrinėmis formomis pasižyminčių išskirtinių juodų suknelių kūrėja JOANA ROŽKOVAITĖ, mados prekės ženklo „VIELA“ įkūrėja, pasakoja, kad pagrindiniai jos kūrybos principai glūdi ne tik subtiliame moteriškume, bet ir idėjoje, kad tikroji mada – tai ne naivios vos pusmečiui aplankančios tendencijos, o kūriniai be galiojimo laiko.

MADA BE GALIOJIMO LAIKO Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Joana Buividaitė

Nauja kolekcija Kaip ir kiekvienoje „Vielos“ kolekcijoje, šioje dėmesį skyriau griežtiems kirpimams ir detalėms, siekiau viską perteikti vientisa, tačiau nenuobodžia forma. Tai įdomiausias uždavinys sąmonei ir vaizduotei. Kurdama laikiausi minimalizmo, subtilumo ir mistiškumo principų. Daugžodžiauti nenoriu. Tikiu, kad naujoji kolekcija pati kalbės už save ir pristatinėti jos nebereikės.

Naujoji suknelių linija įkvėpta dešimtojo dešimtmečio. Nemažai laiko praleidau nagrinėdama šį laikmetį.

Mane be galo sužavėjo šio laikotarpio moterys, pasidabinusios dizainerio Calvino Kleino kostiumėliais ir drąsiai žingsniuojančios Manhatano gatvėmis. Stebėdama jas žavėjausi, kaip

tinkamai parinkti drabužiai gali charakterizuoti asmenybę, pabrėžti moters unikalumą, sukurti mistinį, įdomų, paslaptingą įvaizdį. Manau, būtent šis dešimtmetis užima esminę vietą mados istorijoje. Mane šis periodas vilioja dvasingu, tikrumo bei herojiškumo kupinu pavidalu. Ne tik naujoji pavasario-vasaros kolekcija, bet ir visa mano kūryba įkvėpta dešimtojo dešimtmečio dvasios.

Kūrybos principai „Vielos“ principų trejybė: švarios geometrinės formos, išraiškingo dizaino nugara ir elegancija. Tai pamatiniai elementai, jais remdamasi kuriu kiekvieną suknelę. Man labai svarbus individualumas, tad ir drabužius kuriu

savęs ir savo unikalumo ieškančiai moteriai. Man šios paieškos – labai gražus procesas. Visad šypsausi, kai pačios kukliausios merginos kreipiasi dėl pačių drąsiausių kirpimų suknelių.

Tai tik įrodo, kad viską įmanoma suderinti, tereikia nepamiršti saiko ir nenustoti ieškojus.

Dabartinė mada tarsi ištrina ribą tarp vyriško ir moteriško stiliaus, tad man svarbu išsaugoti moteriškumo idėją. Jau vien moters sąvoka sąmonėje piešia brandžią asmenybę, kuriamą grožio, erudicijos ir rafinuotumo elementų. Esu tikra, kad gebėjimas pasirinkti drabužius glaudžiai susijęs su moters intelektu, savęs supratimu.

Mano kuriamas moters portretas – tai minimalizmo figūra, lėtai atskleidžianti subtilų gebėjimą būti moterimi. Juk tai – atsakingas procesas.

LAMŲ SLĖNIS

19

20

LAMŲ SLĖNIS

Visi mano kuriami drabužiai – juodi. Juoda spalva man artima jau ilgą laiką. Ji tarsi prilipo prie odos, tad pradėjus kurti sukneles, į galvą net nešovė mintis, kad darbai galėtų būti spalvoti. Ši spalva man simbolizuoja galią, atrodo, kad pačiame prekės ženklo pavadinime užkoduota juoda. Visiškai nepaisau mitų ir išankstinių nuostatų apie negatyvią šios spalvos prasmę. Juoda – amžina ir nekintanti. Kūriniuose spalvų atsiras tik tada, kai mano vaizduotei nebepakaks juodos spalvos. Kol pavyksta save ir aplinkinius sudominti juoda – kursiu juodai. Vis dėlto mėgstu eksperimentuoti. Kai sukursiu kitos spalvos suknelę ir nenorėsiu jos persirengti – tai bus ženklas, kad atėjo metas prisijaukinti spalvas.

Viela Pavadinimas „Viela“ šovė į galvą visai atsitiktinai, tačiau bėgant laikui supratau, kad jis tinka ilgalaikei žmogiškajai būsenai apibūdinti. Kai ko nors pasigendama kasdienybėje, kūrybinės galios yra puiki priemonė tai sukurti. Studijuoju lietuvių filologiją, tad norėjosi trumpam išnerti iš tekstų, samprotavimų, minčių srauto ir sukurti kažką apčiuopiamo. Reikėjo imtis veiksmų ir emocijoms, idėjoms bei suvokimui suteikti pavidalą. „Viela“ tam puikiai tiko.

LAMŲ SLĖNIS

21

22

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

23

Madą „Viela“ palieka kasdienėms varžytuvėms ir renkasi ilgaamžį stilių. Man atrodo, kad būti pavaldžiam mados pasaulio tendencijoms – gana naivu. Kiekvieną sezoną besikeičianti mada yra greitas ir efektyvus būdas pasipelnyti. Skambios antraštės apie naują mados sezoną sugundo, sukelia įtampą ir iliuziją, kad privalu įsigyti kažką naujo. Atrodo, žmonės tampa mados estafetės dalyviais, varžosi, kuris atrodo madingiau. Bet juk tai taip greita ir... laikina. Man ir mano kūrybai kur kas artimesnė ilgaamžiškumo idėja. Mėginu sukurti produktą, kuris atskleistų individualumą, požiūrį ir neturėtų galiojimo laiko. Nors nūdienos pasaulis yra be galo greitas ir nepasotinamas, jam galima pasipriešinti subtiliais būdais, pavyzdžiui, mažinti gamybos kiekius ir dėmesį skirti produkto kokybei.

Asmeninis stilius ir laisvalaikis Per daug dėmesio kasdienei aprangai neskiriu. Svarbiausia, kad ji būtų patogi ir maloni. Savo kuriamus drabužius dažniausiai apsivelku tik tada, kai juos pasiimu iš siuvyklos ir mėginu suprasti, kokį amplua suteikia naujas gaminys. Jeigu reiktų glaustai įvardyti auksinę stiliaus taisyklę, ji skambėtų taip: „Neperlenk lazdos“. To pasiekti man padeda minimalizmo filosofija.

Laisvalaikiu stengiuosi pažinti naujus dalykus, ilsiuosi fiziškai bei dvasiškai.

Skaitau literatūrą, mėgstu vaikščioti pušyne, leisti laiką su artimaisiais. Kad patiriu harmoniją, suprantu tada, kai prarandu laiko nuovoką.

24

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

25

26

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

27

Įkvėpimas ir pavasario jausmai Mane žavi įvairios asmenybės. Kadaise su drauge vartėme itališkus dešimtojo dešimtmečio mados žurnalo „Vogue“ numerius. Juose aptikau talentingo ir mano stiliui itin artimo mados fotografo Peterio Lindbergho darbus. Galiu pripažinti, kad būtent jo darbai suformavo mano mados, estetikos bei moteriškumo pojūtį, buvo impulsas pradėti kurti. Kiekvienas kadras buvo tarsi pratybos, kasdien lavi-

28

LAMŲ SLĖNIS

nusios suvokimą apie madą. Tuomet atradau pirmąsias Calvino Kleino kolekcijas, jos užkariavo mano simpatijas.

Manau, šias asmenybes atradau pačiu laiku. Šiuolaikiniame mados pasaulyje pasigesdavau minimalizmo ir klasikos braižo, kurį diktavo Calvinas Kleinas, Donna Karan, Martinas Margiela.

Man labai įsiminė viena mėgstamo rusų poeto citata apie kasdienybę: „Stenkitės gerbti gyvenimą ne tik už jo žavesį, bet ir suteikiamus sunkumus. Pastarieji – dalis žaidimo, ir juose gera tai, jog sunkumai nėra apgau-

lė. Kiekvieną sykį, kai esate neviltyje ar ties jos riba, kai turite nemalonumų ar rūpesčių, atsiminkite: tai gyvenimas kalbasi su jumis ta vienintele kalba, kurią jis puikiai moka.“ Josifas Brodskis nepaprastai taikliai apibūdina dabartinį mano gyvenimo tarpsnį. Jei kasdien leisčiau sau mėgautis palmėmis ir siekčiau išvengti sunkumų – mane imtų kamuoti nuobodulys. Gera savijauta – tai tęstinumo vaisius, galutinė mūsų kasdienybių suma, kuri gali turėti ir pliuso, ir minuso ženklą.

LAMŲ SLĖNIS

29

30

LAMŲ SLĖNIS

Nuoširdus žmogiškas pokalbis vietoj reklaminio monologo – italų mados namai „Ermenegildo Zegna“ žengė naują žingsnį, pristatyti 2017 m. pavasario-vasaros kolekciją pakvietę dvi kino pasaulio žvaigždes: aktorius Robertą De Niro ir McCaulą Lombardį. „Defining Moments“ (liet. – „Lemtingi momentai“) – tai ne tik reklaminės kampanijos šūkis, bet ir žodžiai, nusakantys šių mados namų filosofiją.

LEMTINGI MOMENTAI Nuotraukos: mados namų „Ermenegildo Zegna“

Roberto De Niro veidas, balsas ir išskirtinis talentas jį pavertė vienu geriausių šių laikų aktorių. Apie McCaulą Lombardį plačioji visuomenė žino kiek mažiau: šis jaunas, talentingas ir intelektualių manierų aktorius dar tik pradeda karjerą, pirmasis jo žingsnis Holivudo šlovės link – tai pernai pasirodęs filmas „American Honey“.

LAMŲ SLĖNIS

31

Nors šie du aktoriai – skirtingų laikmečių atstovai, juos sieja šis tas nepavaldaus laikui – tai natūralus žavesys ir charizma, taip pat talentas ir bendros šaknys (mat abu turi itališko kraujo), įgimta elegancija, stiliaus jausmas ir ryškus charakteris.

Naujasis mados namų „Ermenegildo Zegna“ kūrybos vadovas Alessandro Sartori ir režisierius Francesco Carrozzini šiuos du aktorius pakvietė atviro pokalbio Los Andžele, kur buvo filmuojama naujosios „Zegna“ kolekcijos reklaminė kampanija.

Susitikimo metu gimė laisvas ir nuoširdus keturių požiūrių pokalbis: dizaineris, režisierius ir „Lemtingų momentų“ žvaigždės dalijosi idėjomis, prisiminimais ir nuomonėmis, kaip kuo geriau papasakoti istoriją. Dialogas vyko kelyje, fotosesijos aikštelėje ir net atokvėpio akimirkomis. Iš jų režisierius F. Carrozzini meistriškai atrinko įdomiausias mintis ir jas perkėlė į keletą trumpo metro filmų, tapusių naująja „Ermenegildo Zegna“ stiliaus išraiška.

R. De Niro pasakoja apie savąją rizikingų pasirinkimų filosofiją, kuo jį sudomino konkretūs vaidmenys (ir kodėl nuo jų kartais norisi pabėgti) bei atskleidžia, kokiam miestui priklauso jo širdis. Mc. Lombardis pagarbiai klauso savo autoriteto ir taip pat atskleidžia savas patirtis bei įžvalgas, sukeliančias prisiminimų greta sėdinčiam kino grandui. Šis artumo, supratimo ir abipusio noro mokytis atradimas pokalbiui suteikia laisvės, tikrumo ir aistros – visa tai slypi ir mados namų „Ermenegildo Zegna“ filosofijoje.

32

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

33

34

LAMŲ SLĖNIS

„Esminių momentų“ motyvą bei pokalbius italų mados namai ketina naudoti ir ateityje: planuojama rengti neformalius renginius ir susitikimus su įdomiausiais, aistringiausiais, stilingiausiais ir sėkmingiausiais įvairių sričių atstovais. Skleisdami savo filosofiją bei pasiūlydami dar platesnį bespoke tipo paslaugų spektrą, mados namai sieks stiprinti ryšį su klientais.

Kiekviena istorija prasideda lemtingu momentu. Šiandien mados namai „Ermenegildo Zegna“ – globali bendrovė, tačiau prieš daugiau nei šimtą metų jos istoriją pradėjo vienas žmogus. Jo vizija, kurioje susipina kruopštus rankų darbas ir modernumas, gyva iki šiol: ją įkūnija mados namų vilnos augintojai, audėjai, siuvėjai, komanda ir klientai, vertinantys tuos pačius ilgaamžius dalykus ir puikų šiuolaikinį stilių.

„Ermenegildo Zegna“ parduotuvė Vilniuje Didžioji g. 28 www.zegna.com

LAMŲ SLĖNIS

35

36

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

37

38

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

39

40

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

41

42

LAMŲ SLĖNIS

Kurdama kolekciją „Data Paranoia“ dizainerė, mados ženklo „OHMY“ įkūrėja, Ugnė Martinaitytė pasiekė išsikeltą tikslą – atspindėti nesusekamą ir nenuspėjamą šiuolaikinio pasaulio herojų.

Tokį, kuris, kaip ir ji pati, labiau mėgsta stebėti, nei būti stebimas kitų.

MADA

LABAI MAŽAI DRABUŽIŲ

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Joana Buividaitė

LAMŲ SLĖNIS

43

– Naujoji tavo kolekcija „Data Paranoia“ – apie privatumo nykimą ir asmeninės erdvės siaurėjimą šiuolaikiniame pasaulyje. Ar tau pačiai pavyksta atriboti asmeninį gyvenimą nuo viešo ir kaip tai atsispindi kolekcijos modeliuose?

– Manau, pavyksta išlaikyti privatumą ir į savo pasaulį įsileisti tiek, kiek noriu to pati. Tačiau kalbu tik apie tai, kiek paprasti žmonės gali gauti informacijos apie mane. Vis dėlto negalime žinoti, kiek mus seka ir apie mus žino didžiosios korporacijos. Manau, niekas nėra nuo to apsaugotas.

Kolekcijoje ši idėja atsispindi padidintuose unisex siluetuose, kamufliažiniuose marginimuose, žemės spalvų kolorite, griežtose konstrukcijose. Tai tarsi uniforma, turinti militaristinių, sportinių, klasikinių elementų, noras jaustis nepriklausomam ir išsakyti savo požiūrį, būti nesusekamam ir nenuspėjamam.

populiarinti nieko vertus dalykus ir tai, kad kiekvieną savaitę Lietuvoje „Facebook“ paskyroje susikuria keli brendai, jau nieko nestebina. O visa tai baigiasi tuo, kad žmonės gauna didžiulį kiekį panašios informacijos, jie nebežino, kuo tikėti, kas yra kokybiška, o kas – tik vienadieniai pasižaidimai.

– Kuri drabužius ir moterims, ir vyrams – kuriems kurti įdomiau?

– Įdomu kurti ir tiems, ir tiems – nuo pradžių tai dariau. Mėgstu kurti unisex tipo drabužius, mano stilistikoje tai gimsta natūraliai. Žinoma, ne visi modeliai gali būti unisex, egzistuoja per daug figūrų skirtumų, kad ta pati konstrukcija tiktų visiems. Yra savų niuansų kuriant skirtingoms lytims, vyrai visą laiką rinkdamiesi drabužius ieško praktiškumo, moterims svarbu išskirtinumas, todėl stengiuosi šiuos abu dalykus sujungti, kad drabužis būtų kuo universalesnis, nešio– Mus kasdien supantis informa- jamas ne tik dėl grožio. cijos srautas tau padeda ar, priešingai, trukdo kurti?

– Kokia riba šiuolaikiniame pa– Kalbant apie informacijos srautą, saulyje skiria moteriškumą ir vyrišapima dvejopi jausmai. Tai labai pa- kumą? Kaip tu tai supranti ir matai? togu – gali viską greitai rasti, su visais – Riba, manau, yra labai plonytė. pasidalinti, gali patogiau ir greičiau Moterims nesvarbu, ar tai vyriškas, ar atlikti daugybę užduočių. Tačiau in- moteriškas drabužis. Žinoma, nėra ko formacija tapo greitesnė už mus, tai, bijoti – jau seniai nešiojame džinsus kas populiaru šiandien, rytoj jau ne- su vyrišku užsegimu. Bet šią ribą išbus aktualu. Ir tai susiję su daugeliu laiko vyrai, jie nenori, kad ta riba išsričių, o ypač – mada. Gaminama nyktų, turbūt jie tai mato kaip vyrišdaug, greitai, nekokybiškai, per kelis kumo naikinimą. Man ta riba žavi, mėnesius modeliai išeina iš mados, nemanau, kad ji kada nors išnyks, tai todėl naudojamos nekokybiškos, pi- kiekvieno pasirinkimas, neturime būgios medžiagos. Žiniasklaida gali iš- ti vienodi ir mėgti vienodų dalykų.

44

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

45

46

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

47

48

LAMŲ SLĖNIS

– Kas tave apskritai motyvuoja ir įkvepia kurti?

– Mane įkvepia dabartis, istorija, mokslas ir visa, kas vyksta kas dieną aplink mane. Savo kolekcijomis noriu atkreipti žmonių dėmesį į absurdiškas situacijas, sukelti jausmus, kurių kas dieną nepatiriame. Drabužiai man yra būdas papasakoti istoriją, išsakyti požiūrį, apeliuoti į žmonių sąmoningumą.

sia, vėliau supranti, kad eksponatų niekas nedėvi, o renginiams skolinti savo kolekcijos drabužius irgi nėra ateitis. Todėl pradedi mokytis, kaip rasti tą harmoniją – būti įdomiam pačiam sau ir suburti klientų ratą. Aš pati mokiausi ir vis dar mokausi dirbdama stipriausiose Lietuvoje įmonėse. Manau, reikia sudalyvauti toje pramonėje, kad suprastum, kaip turi dirbti sėkminga įmonė, kokio dizaino – Žmogus, kurio stiliaus jausmas tikisi klientai, kad išmoktum skaitave sužavėjo paskutinį kartą? čiuoti ir daug kitų dalykų, nes mada – Man atrodo, tokių sutinku kelis yra verslas, kad ir kaip tai nesaldžiai per dieną, ypač – Vilniaus senamies- skambėtų. tyje. Tik per retai prieinu pagirti. Manau, turime daug stilingų žmonių.

– Kaip tu supranti lėtąją madą ir ar tau svarbūs tvarios mados princi– Mada tau – žaidimas, atsipalai- pai? davimas, filosofija, atradimai – kas?

– Teko matyti ne vieną konteine– Tai mano darbas, mano pomėgis, rį drabužių, kurie yra supjaustomi ir mano viskas. Mada – tai įvaizdis, po- išmetami, nes neatitinka užsakovo jūtis, išraiška. Tai aprėpia tiek daug reikalavimų. Drabužiai supjaustomi sričių, kad jų visų suprasti ir ištobu- tam, kad niekas nesugalvotų jų perlinti beveik neįmanoma. Man tai ieš- pardavinėti, nešioti ir reprezentuoti kojimas, kaip savo fantaziją perkelti į nekokybiškų gaminių, nes tai būtų realybę, kaip papasakoti tai, kas man prekės ženklo vardo gadinimas. Masvarbu, tai dalis manęs, kurios ne- tant didžiulius konteinerius tokių moku apibūdinti žodžiais. atliekų ištinka šokas, kodėl mes leidžiame sau taip teršti, juk tai viena – Kaip balansuoji tarp avangar- didžiausių pramonių pasaulyje. Nedinės ir komercinės mados – ar tai galiu kurti apie tai negalvodama, masudėtinga? nau, kiekvienas šios pramonės atsto– Vis dar mokausi. Kiekvieno di- vas turi prisiimti atsakomybę. Aš ją zainerio svajonė – sukurti jį, jo suge- prisiimu pirkdama audinį tik gerai bėjimus, kūrybiškumą atspindinčią apskaičiavusi, tik tiek, kiek reikia, kolekciją, parodyti tai, ką sugebi, bet kurdama drabužių konstrukcijas attai padaryti taip, kad žmonės tuo ža- sižvelgiu, kad atraižų liktų kuo mavėtųsi ir norėtų dėvėti. Dažniausiai žiau, siuvu drabužių tik tiek, kiek yra pirma kolekcija būna avangardiškiau- užsakoma.

LAMŲ SLĖNIS

49

Nuotraukos: Gertrūda Varnaitė Modeliai: Kristina Kapustaitė, Lukas Kavaliauskas (FFM) Makiažas: Brigita Možeikaitė

50

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

51

52

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

53

– Ką rastume pravėrę tavo drabužinės duris?

– Labai mažai drabužių! Bėgant laikui atėjo noras turėti jų kuo mažiau ir universalesnių.

– Ar dažnai sukuri ką nors sau?

– Čia turbūt tiktų posakis „batsiuvys be batų“. Dažniausiai išsirenku kelis universalius drabužius iš kolekcijos. Tačiau susikurti jų tiesiog sau dar nebuvo progos, o gal poreikio.

– Esi stebėtoja ar mėgsti būti stebima?

– Stebėtoja. Mėgstu tyrinėti ir analizuoti aplinką, tik vėliau galiu ramiai joje jaustis.

– Ką dar, be kūrybos, tau yra tekę veikti gyvenime?

– Yra tekę dirbti daug su mada susijusių darbų. Mokantis Vilniaus dailės akademijoje – būti patyrusių dizainerių asistente, dirbti mados renginiuose, kolekcijų pristatymuose. Vėliau kurti kostiumus pasirodymams, performansams, reklamoms, taip pat ir stilistės duonos teko ragauti dirbant su reklaminėmis fotosesijomis, renginiais. Vėliau, baigusi mokslus, dirbau dizainere prekiniuose ženkluose „Pura“, „Audimas“ ir „Julia Janus“, ten įgijau be galo daug patirties, gal net, sakyčiau, supratau, kas yra mados pramonė ir ko reikia, norint būti jos dalimi.

– Žodžiai, telpantys į sąvokas „neskoninga“ ir „skoninga“...

– Nekokybiškas kičas ir harmoninga visuma.

– Koks būtų tavo patarimas, kaip atrasti savą braižą?

– Daug daug daryti, bandyti, klysti ir nesustoti darius.

54

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

55

56

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

57

58

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

59

60

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

61

62

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

63

64

LAMŲ SLĖNIS

Aš nelabai supratau, ką valgiau, bet buvo įspūdinga. Visai kitaip. O aš jau turiu teisę sakyti, kad valgiau maistą, kuris kutena jausmus. Maistą, kuris įstringa galvoje ir netgi po kelių dienų atkeliauja į sapnus. Gali vaidinti, kiek tik nori, tačiau kauniečių GITANOS ir TADO SURVILŲ įkurtas restoranas „Nüman“ yra kitoks. Ir to kitoniškumo jam suteikė iš Kopenhagos į Kauną grįžęs virtuvės šefas MATAS PAULINAS.

PO SVEČIO ODA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Joana Buividaitė ir Ignas Maldžiūnas

Darom kaip Danijoje. Tokia buvo Gitanos svajonė. Nei „Nümano“, nei baltos erdvės su senais balkiais, nei medinių skandinaviško dizaino kėdžių, nei didžiulės menininko Igno Maldžiūno nuotraukos ji neįsivaizdavo. Turėjo seną pastatą anuomet Nuodėmių vadintoje Nemuno gatvėje. Sako, gyvenęs ir dirbęs jame mėsininkas. Žiemą jis vilkdavo ledų luitus iš Nemuno ir kraudavo juos į rūsį, kad vasarą mėsa ilgiau išliktų šviežia. Vėliau, kai mėsininko neliko, namas keliavo iš rankų į rankas, kol galiausiai atiteko Tado tėčiui. Restoraną „Nendrinė pastogė“ šalia Šventosios turinti pora pagalvojo, kad būtų logiška turėti dar vieną restoraną Kaune, galėtų jam samdyti žmones, dirbančius vasaromis prie jūros. „Lyg ir mintis pasėta, lyg ir viskas

gerai, architektas pasamdytas, namas iš naujo perplanuotas, bet širdis – nerami, – šiandien pasakoja Gitana. – Kažkaip ne taip viskas... Architektas sako, nieko nekeičiame, Kaune visur raudonos plytos, o man – ne, ne, tarsi dvasia priešintųsi. Tada radau Igną Maldžiūną ir jo gyvenimo draugę Aušrą Žilovaitę. Pasikalbėjome, man patiko jų mintys, galvoju, na, jie tie žmonės, kurie padarys, kaip reikia.“ Ignas su Aušra, matyt, pajuto, ko slapčia trokšta Gitana. „Reikia viską perdaryti“, – atėję pasakė. „Kaip tai perdaryti? Architektui avansas sumokėtas, erdvės suplanuotos, ką Tadas pasakys?!“ – Gitana šiandien sunkiai gali paaiškinti, kodėl nusprendė jaunais žmonėmis patikėti. „Su Ignu ir Aušra kūrėme danišką restoraną, tačiau kalbų apie virtuvę

kol kas nebuvo, – prisimena. – Įsikibę laikėmės Azijos virtuvės, jau ir virėją buvome radę. Tačiau nelipo jis prie to naujojo stiliaus.“ Ir tada atsirado Matas. Gitana sako, kad jų susitikimas liudija, – įvyksta tai, kas neišvengiamai turi įvykti.

O Matas, galvoju, galėtų lengvai tapti kulinarinio filmo herojumi. Jo patirčių užtektų trims, o gal ir dar daugiau.

Bet apie viską – iš pradžių. Baigęs mokyklą Kaune, Matas išrūko į Vilnių. Nusprendė mokytis Gedimino technikos universitete, jam puikiai sekėsi matematika ir fizika. Po vieno muzikos festivalio susirgęs, studentas praleido nemažai paskaitų. Kad pasivytų kurso draugus, reikėjo ilgai pasėdėti prie knygų. Bet sėdėti juk nesinori.

LAMŲ SLĖNIS

65

Universitetas taip ir liko Saulėtekio alėjoje, o Matas įsidarbino viename Vilniaus prekybos centre įsikūrusiame japoniškame restorane – draugas pasiūlė.

O draugė pasiūlė važiuoti kartu į Daniją. Matas nusprendė palaikyti jai kompaniją, pakeliauti, padirbėti. Įsidarbinti netruko – darbą rado viename tinkliniame sušių restorane. „Jie man pasiūlė ne tik darbą, bet ir galimybę mokytis, stažuotis, gauti diplomą, – pasakoja. – Ilgai negalvojau, griebiau. Sutartį pasirašiau dviem metams, o po dvejų metų supratau, kad nėra man ko važiuoti atgal, į Lietuvą.“ Po pusantrų metų meilė užgeso, o restorane, kuriame dirbo, Matas susipažino su padavėja dane. Po kurio laiko abu susitiko jau kitur – susitiko ir nebeišsiskyrė. Saulės ir galimybių įsimylėjėliai nusprendė paieškoti Monake. Matas gavo darbą. „Kai atėjo pasiūlymas ir aš pradėjau ieškoti informacijos apie restoraną, tik tada sužinojau, kad jis turi vieną Michelin žvaigždę, o jo šefas – kietas senis. Tas darbas mane stipriai pakeitė, į Kopenhagą po metų grįžau kitoks, dirbti žemesnio lygio restorane jau nebenorėjau, ieškojau kažko panašaus, ką mačiau Monake. Tuo metu Kopenhagoje, „Noma“ restorane kaip tik prasidėjo pokyčiai. Atlikau stažuotę, susipažinau su daugybe žmonių. Tuo metu, kai man pasiūlė poziciją, laikas buvo visiškai netinkamas – po vestuvių su žmona, kuri gyveno už 400 kilometrų, planavome medaus mėnesį, susipykau su draugu, teko išsikraustyti iš buto. Apsigyvenau automobilyje, peršalęs susirgau plaučių uždegimu, ne, galvoju, dirbti paromis man būtų pernelyg didelis iššūkis. Buvo 2012 metų pabaiga, kai kurie šefai išėjo iš „Noma“, kūrė savo restoranus, su dviem iš jų – Samueliu Nutteriu ir Victoru Wagmanu – teko dirbti. Jie įkūrė įdomios koncepcijos restoraną – „Bror“. Maistas jame gaminamas iš to, ką žmonės paprastai išmeta. Restorano savininkai nori pasakyti, kad maisto pasaulyje ne daugėja, o mažėja. Restoranas ir šiandien pilnas, populiarus ir brangus. Dirbau jame daugiau nei metus, dar vienerius draugavome, kai jiems reikėdavo pagalbos.“

66

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

67

68

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

69

70

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

71

Nors Kopenhaga Matui kartais ir primindavo Kauną, saulės šiame mieste labai trūksta. Štai kodėl su žmona jie vėl išsiruošė į šiltus kraštus. „Savo CV išsiuntėme į Majamį ir į Dubajų, pagalvojome, kurie pirmi atsilieps, ten ir vyksime“, – prisimena.

Išvyko į Dubajų. Matas buvo pakviestas įsukti trijų restoranų projektą, jo žmona irgi gavo darbą. „Milžiniškas baras, 100 darbuotojų, Dubajuje užmojai milžiniški, – pasakoja. – Organizavau virėjų, padavėjų mokymus, rengiau restoraną atidarymui. Tai buvo neįkainojama patirtis, viskas nuo pradžių, milijonas smulkmenų, kurias reikia išspręsti.“ Metai Dubajuje buvo intensyvūs, tačiau nelabai įdomūs. Matas tikina, kad klasikinė prancūziška virtuvė jo nejaudino, o ir pats miestas – be šaknų, be tradicijų, be istorijos. „Pagalvojome, jei norime dirbti įdomiame restorane, reikia grįžti į Kopenhagą, nes ten visos naujovės, visos mados ir žinios“, – dėsto savo apsisprendimą ir pasakoja, kad grįžę nusprendė kurti savo restoraną.

Tik padaryti tai Kopenhagoje nėra paprasta. Tuomet kilo mintis nedidelį restoranėlį su keliomis rezervuojamomis vietomis įkurdinti... furgone. „Negaliu sakyti, kad tai buvo nevykęs projektas, žmonių netrūko, mes ruošėme maistą iš itin sveikų, geros kokybės produktų. Gal tai ir buvo mūsų klaida – produktai brangūs, uždirbdavome nedaug. Kai pradėjo nesisekti verslas, pradėjo byrėti ir santykiai“, – prisipažįsta Matas. Jam atrodo, kad darbas tiesiog pasiglemžė visą jų abiejų gyvenimą. Laiko asmeniniams santykiams tiesiog neliko.

Vasarą, kai įtampa šeimoje pasiekė

72

LAMŲ SLĖNIS

piką, Matas nusprendė grįžti į Kauną.

Juo labiau, kad bičiulis pasiūlė surengti keletą degustacijų jo restorane. Po mėnesio į Kauną atskristi planavo ir žmona. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis – žmona paskambino ir pareiškė, kad skiriasi, Mato sąskaitos buvo užblokuotos. „Iš pradžių nervinausi, o paskui pagalvojau – jei jau taip, lieku Kaune. Vienos durys dar ne visiškai užsidarė, o kitos jau pradėjo vertis.

Dabar galvoju, kai tai buvo teisingiausias sprendimas. Taip turėjo būti. Gyvendamas Danijoje labai nutolau nuo savo šeimos, nemačiau, kaip užaugo pusseserės, kaip augo sesers vaikai, nutrūko ryšiai su tėvais, nemačiau, kaip sirgo seneliai, nelankiau jų ligoninėje, netgi laidotuvėse nebuvau... Matyt, man reikėjo visa tai ištaisyti.“ O tada Matas sutiko Gitaną.

Po keturių valandų pokalbio jiedu su Tadu vis dar spardėsi: puiki, graži idėja, bet mes nepasirengę, gal kitąkart, gal ne dabar? Yra planai, yra koncepcija, neįmanoma visko taip imti ir pakeisti. „Bet įmanoma“ – dabar jau žino Gitana ir Tadas, nors svarstymų ir bemiegių naktų būta daug. Kartu su Matu jie važiavo į Daniją, dairėsi po garsius restoranus. „Štai tada aš supratau, kiek daug mes nežinome ir ką iš tiesų turėjo mintyse Matas, sakydamas, kad ne tik Kaune, Lietuvoje, neegzistuoja restoranų kultūra. Buvau dėkinga Matui už mintis, už žinojimą, už patirtis. Svarstydavau, kad net jei mums nieko neišeis, juk būsime pažinę daugiau ir atgal jau niekuomet negrįšime. Supratau, kad jei dirbsime kartu, turėsime keistis, augti, mokytis“, – sako „Nüman“ šeimininkė.

LAMŲ SLĖNIS

73

74

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

75

76

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

77

Matas neslepia: idėją atidaryti restoraną puoselėjęs ir pats. Tačiau lemtingas susitikimas sustatė viską į savo vietas. Tereikėjo vienos dienos ir vieno skambučio. „Apie Matą nieko nežinojome, restoranų versle esame ne naujokai, žinome, kaip gali būti, o ir visko būta, tačiau juo pasitikėjome, leidome kurti virtuvę, neįsivaizduodami nei kaip jis gamina, nei kas iš viso to išeis. Buvo tik begalinis tikėjimas, kad štai, taip ir turi būti“, – sako Gitana, o Matas švelniai šypteli – tokių žmonių, skleidžiančių šviesą, yra nedaug.

Gitana visiškai tikra: restorano, o ir ne tik jo, sėkmę lemia nuoseklus darbas. Kantriai dirbant, rezultatas anksčiau ar vėliau matyti. „Ir dar

78

LAMŲ SLĖNIS

svarbu nuoširdumas, – priduria. – Negali apgaudinėti žmonių, nes ten, kur juos apgauna, jie nebegrįžta. Žmonės visada nori gauti daugiau nei tikisi.“ „Nüman“ restorane aš tikrai gavau daugiau. Jūros šukutės šviežių agurkų marinate su spyglių aliejumi, geldelių sriuba su grietinėle ir šviežiai raugintais kopūstais, jautienos kapotinis su žaliais raugintais burokėliais, topinambų ledai su obuolių sniegu – gali vardinti ir vardinti. „Restorano virtuvėje turi plačiai atmerkti akis, plačiai mąstyti ir palikti erdvės jausmui“, – sako Matas ir priduria, kad „Nümane“ jie visi drauge kuria unikalią erdvę, kurioje skleistųsi ne mažiau unikalūs pojūčiai.

Jei jau visai atvirai, buvo daug tokių, kurie nepatikėjo jų idėja. Degustacinis meniu skandinaviško stiliaus restorane? Betgi Kaunui reikia normalių kepsnių! Kaunui tokio restorano nereikia, Kaunas nepasiruošęs. „O mes su Gitana ir Tadu sutarėme – darome, kuo tikime, dedame visas pastangas, visus savo sugebėjimus ir nuoširdumą“, – sako Kaune gimęs ir augęs virtuvės šefas.

Jam atrodo, kad restorane dirbantys žmonės į savo darbą ir maistą turėtų žvelgti svečių akimis, išgyventi jų pojūčius. Neapsiriboti vien įvertinimu – skanu, bet brautis giliau, po svečio oda. Suvokti, kad nėra ribų, kaip jie gali jaustis ir išgyventi pojūčius, sukeliamus maisto.

LAMŲ SLĖNIS

79

80

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

81

82

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

83

84

LAMŲ SLĖNIS

Ko gero, joks netikėtas skonis negalėtų nustebinti „Vilkmergės“ alaus someljė VIDMANTO ČIČELIO. Jam yra tekę ragauti agurkų, krienų, pušų spyglių, mangų ir aitriųjų paprikų alaus, tad skonio eksperimentai – neatsiejama jo gyvenimo dalis. Kaip ir noras kuo plačiau skleisti alaus kultūrą Lietuvoje ir griauti sustabarėjusius mitus.

ALAUS EKSPERIMENTAI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke Fotografuota: restorane „Capo“

– Alaus someljė – gana reta profesija, kuo ji tave sudomino?

– Visą laiką mėgau ragauti kitokį alų, ieškoti naujų alaus skonių. Galiausiai jį pradėjau virti pats. Draugai klausdavo, ar virti pačiam – pigiau?

Ne, taip tiesiog įdomiau! Mane tai įtraukė, paskatino nerti gilyn į alaus pasaulį. Išgirdęs, kad „Vilkmergės“ ieško alaus someljė, norinčio prisidėti prie edukacinės programos, siekiančios supažindinti žmones su alaus atsiradimo kultūra, nusprendžiau išbandyti jėgas. Niekada nebijojau viešumo, ilgą laiką rašiau tin-

klaraštį „Nulis.lt“, jame pasakojau apie viską, kas mane domino. Pavyzdžiui, kaip neturėdamas jokios patirties pats pasistačiau namą. Pastarieji mano įrašai susilaukė didžiulio susidomėjimo. Žinoma, rašiau ir apie savo pomėgį alui. Manau, būtent mano nenuilstantis domėjimasis alaus kultūra, drąsa ir užsidegimas nulėmė, kad šiandien esu čia, tačiau buvau pasižadėjęs baigti specialius alaus someljė kursus. Nuvykau į Londono alaus virimo ir distiliavimo institutą (angl. – Institute of Brewing and Distilling) laikyti egzamino. Jaučiau

didžiulį stresą, kankino nežinomybė ir milžiniška atsakomybė. Egzamino metu pusantros valandos akis į akį bendraujama su didelę patirtį turinčiu alaus someljė. Nėra jokių išankstinių klausimų, tad privalai turėti nemažai teorinių žinių ir praktinį suvokimą, būti išragavęs daugybę skirtingų alaus rūšių, gebėti atpažinti alaus skonius, kvapus, apibūdinti ingredientus ir alaus defektus bei mokėti tinkamai parinkti alaus ir maisto derinius. Man pavyko egzaminą išlaikyti, nors daug žmonių pirmą kartą suklumpa.

LAMŲ SLĖNIS

85

86

LAMŲ SLĖNIS

– Smalsu paklausti, kodėl pasirinkai atstovauti būtent „Vilkmergės“, juk Lietuvoje – ne viena alaus darykla?

– „Vilkmergės“ visada buvo mažas bravoras, verdantis įdomų, kitokį alų.

Didele paskata tapo jų noras edukuoti visuomenę, skleisti žinias apie alaus kultūrą. Galiu tiesiai pasakyti, kad lietuviai apie alų žino labai nedaug. Tik nedaugelis, paprašyti apibūdinti, kas yra alus, pamini angliarūgštę, putą.

Per pusantrų metų, dirbdamas „Vilkmergės“ alaus someljė ir vesdamas mokymus, aplankiau apie du šimtus Lietuvos barų. Džiugu, kad sugrįžus į tas pačias vietas, matai, kad žmonių vartojimo įpročiai keičiasi. Tai padaryti sunku, tačiau įmanoma.

– Ar tavo profesijoje pasitaiko atradimų ir mitų?

– Nuolat nutinka kas nors netikėta. Štai per vieną degustaciją pasakojau, kad pagal alaus skaičių, kokybę, tendencijas, madas, naujoves ir inovacijas pasaulyje pirmauja Jungtinės Valstijos.

Viena moteris paprieštaravo: „Meluoji, – sako. – Tris savaites keliavau po Ameriką ir baruose mačiau tik „Coors“ ir „Miller“ alų.“ Atsakiau: „Neįsižeiskit, bet aš taip pat tris savaites keliavau po JAV ir nemačiau nei vieno baro, kuriame būtų pilstomas „Coors“

ar „Miller“ alus.“ Svarbiausia žinoti, ką nori atrasti ir kur to ieškoti. Taip pat dažnai susiduriu su mitu, kad į alų jokiu būdu negalima dėti cukraus. Ir visada pateikiu pavyzdį – štai Belgija, šios gilias alaus kultūros tradicijas turinčios šalies aludariai į alų deda cukraus. Ne tam, kad alaus gamyba pigesnė būtų, bet norėdami išgauti tam tikras skonio savybes. Kitas mitas – kad drumzlinas nefiltruotas alus yra geresnis nei filtruotas. Iš tiesų filtracija nesusijusi su alaus kokybe. Nefiltruotas alus gali būti skaidrus, jei jis tinkamai išvirtas. Ir priešingai, įprastai belgiško kvietinio alaus rūšys yra su paliktomis mielėmis, nes toks šis gėrimas ir turi būti. Tas pats kalbant apie „gyvą“ ir „negyvą“ alų: tokios klasifikacijos nėra, tai labiau pačių žmonių įsitikinimas. Štai ateina žmogus į parduotuvę ir nori gauti tokio pat „gyvo“ alaus, kokio ragavo prieš mėnesį. Tačiau nepasterizuoto ir nefiltruoto alaus skonis kinta bėgant laikui. Gyvos likusios mielės keičia alaus skonį.

– Kokių šalių alaus kultūra tave žavi labiausiai?

– Mane pavergė JAV, o ypač – Kalifornijos valstija. Kiekvieną dieną JAV atsiranda trys naujos alaus daryklos. Iš viso jų yra daugiau nei 5200.

O juk vos prieš keliasdešimt metų bu-

vo kilusi rizika, kad visoje šalyje liks vos penki bravorai. Alaus kultūra išgyvena pakilimą visame pasaulyje. Didžiausios naujovės Europą pasiekia būtent iš JAV. Senajame žemyne tradicijų saugotojos – tai tokios šalys kaip Anglija, Belgija, Vokietija, būtent čia gimė daugiausiai skirtingų alaus stilių. Net ir Italijoje, kurią visi laikome vyno šalimi, šiandien galima rasti šimtus alaus daryklų.

– Dabar itin madingas kraftinis alus taip pat kilęs iš JAV, tiesa? Kuo jis išskirtinis ir koks alus gali vadintis kraftiniu?

– Mūsuose kraftinis alus kartais pavadinamas „amatininkų alumi“, tačiau tai nėra visiškai tiesa. Jungtinėse Valstijose egzistuoja tikslus apibrėžimas, kokia alaus darykla gali vadintis kraftinio alaus gamintoja. Bėda ta, kad net kelis kartus šis apibrėžimas buvo keistas dėl vienos alaus daryklos.

Mano manymu, jei keiti įstatymą dėl vienos bendrovės, vadinasi, įstatymas yra bevertis. Todėl visada sakau, kad ne išverdamo alaus kiekis visa lemia – manau, kraftinis alus yra inovatyvus alus. Darykla, kuri nuolat eksperimentuoja, pateikia naujovių ir laikosi kokybiško alaus tradicijų, gali būti vadinama kraftinio alaus gamintoja.

LAMŲ SLĖNIS

87

– Kaip įvertintum lietuviško alaus kultūrą?

– Mes vis dar stipriai atsiliekame nuo pasaulio tendencijų, bet kita vertus Lietuvoje turime nemažą alaus pasirinkimą. Tai, kad aplinkinės valstybės smarkiai pažengusios pirmyn, mus verčia stengtis ir vytis jas. Būdamas „Vilkmergės“ alaus someljė, matau, kad aludariai drąsiai leidžiasi į skonio eksperimentus. Pernai šioje darykloje buvo išvirti net devyni nauji eliai – Lietuvoje tai visiškai neįprasta. Pamenu, kadaise keliaudamas po Angliją žavėjausi daryklomis, kas sezoną pristatydavusiomis vis naują alų, netikėjau, kad ir Lietuvoje kas nors greitai imsis tokio projekto. Ir štai „Vilkmergės“ pradėjo virti sezoninį alų – kas tris mėnesius pasirodo vis naujas alus. Nuo labai vasariško, iš šviežio apynių derliaus rudenį išvirto ir vyno statinėse brandinto iki žiemiško moliūgų alaus, o štai šį pavasarį pristatytas tradicinis angliškas rudasis elis. „Vilkmergės“ aludariai pirmieji išvirė vyšnių kriek ir stautą su juodaisiais serbentais. Ne kiekvienas naujas alus patenka į reguliarų asortimentą, o šių dviejų populiarumas buvo toks didelis, kad nuspręsta juos virti ir toliau.

– Teoriškai, mėsa alui nieko gero gvesnių patiekalų ar užkandžių, paneduotų... Tačiau neabejoju, kad kas vyzdžiui, sūrio. Alus neturi užgožti nors yra išbandęs ir tai. maisto. Rūgštus ar karstelėjęs IPA stiliaus alus dera su desertais. Vyšnių – Na, o kaip keičiasi alaus ragavi- kriek tinka ragauti prie šokoladinio mo įpročiai? Ar lietuviai lengvai pa- deserto. Karamelizuoti pyragai dera siduoda alaus eksperimentams? su belgiškuoju dubbel ar juodųjų ser– Mes vis dar gana konservatyvūs. bentų stautu.

Kita vertus, dar neseniai baruose ir du alaus kranai būdavo neblogai, o dabar – Kokios mados šiandien vyrauja surasti maitinimo įstaigą be šešių – alaus pasaulyje? gana sudėtinga. Tai rodo žmonių no– Dabar madingas NE-IPA stilius rą atrasti naujus skonius. Taip pat vis – aromatingas egzotiniais vaisiais kvelabiau domimasi, kaip alų derinti su piantis kartus alus. Taip pat daugėja maistu. alaus daryklų, kurios ne verda naujas, bet maišo skirtingas alaus rūšis. Yra – Kokiais principais reikėtų va- bravorų, kurie specializuojasi atkurdovautis derinant alų ir maistą? dami išnykusius alaus stilius. Kiti gi – Griežtų taisyklių nėra. Įprastai parduoda tik alų, brandintą medinėtamsus, sunkesnis alus derinamas su se statinėse, kuriose prieš tai buvo laisotesniais – bulvių, grybų – patieka- komi kiti alkoholiniai gėrimai. lais. Vidutinio tamsumo stiprus belgiškas dubbel, pasižymintis džiovin– Kokių netikėčiausių skonių yra tų vaisių skoniu, dera su pelėsiniu tekę ragauti tau? sūriu. Šis alus taip pat puikus sočių – JAV ragavau labai gardaus alaus mėsainių kompanionas. Kvietinis su mangais ir aitriosiomis paprikobelgiškas alus kvepia citrusais, tad jis mis – tai stiprus ir įspūdingo skonio dera ten, kur norisi užlašinti šlakelį alus. Lenkijoje ragavau alaus su kriecitrinos – prie žuvies, jūros gėrybių nais. Esu gėręs alaus su pušų spygliais patiekalų, vištienos, lengvų salotų. – namų aludarių eksperimentas. TeŠio alaus skonis gana gerai papildo ko ragauti ir agurkų alaus. Net nerūkytos ar ant grotelių keptos liesos minėsiu įvairiausių vaisių ir uogų inmėsos patiekalus. Prie sotaus kiau- terpretacijų... Vis dėlto visų sunkiau– Kaip manai, ar yra ingredientų, lienos kepsnio siūlyčiau rinktis tam- sia rasti gerai subalansuoto skonio iš kurių išvirti alaus neįmanoma? sųjį alų. Šviesus alus tinka prie len- alaus.

88

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

89

90

LAMŲ SLĖNIS

KAIP PATEIKTI ALŲ • Alaus skoniui įtakos turi aplinka.

• Alų reikia gerti iš taurės.

• Universali taurė – tulpės formos.

• Alų pilkite iki plačiausios taurės vietos.

• Taurė turi būti vėsi ir švari, pakanka ją paskalauti šaltu vandeniu.

• Švarioje taurėje ilgiau laikosi alaus puta.

• Skirtingas alus turėtų būti patiekiamas skirtingos temperatūros, nuo 4 iki 16 laipsnių.

• Kuo stipresnis ir tamsesnis alus, tuo šiltesnį jį reikėtų ragauti.

LAMŲ SLĖNIS

91

92

LAMŲ SLĖNIS

Jie šneka daug ir nepaprastai atvirai: apie darbą savo įkurtame urbanistinio šokio teatre ir šokių mokykloje „Low Air“, apie ant Vilnelės kranto stūksančius namus, apie ambicijas ir itin aštrią, ginčus keliančią, tačiau į priekį vedančią tarpusavio konkurenciją, apie vis garsiau kalbėti skatinančią užmarštyje likusią moterų padėtį teatro scenoje. Tačiau ar gali būti kitaip? Vos prieš kelias dienas aukščiausią šalies teatro apdovanojimą už naująjį savo kūdikį – vizualaus šokio spektaklį „Žaidimas baigtas“ gavę šokėjai, choreografai AIRIDA GUDAITĖ-ŽAKEVIČIENĖ ir LAURYNAS ŽAKEVIČIUS prisipažįsta, kad atvirumas – geriausias būdas išspręsti scenoje ir namuose kylančias problemas.

IŠ KOJŲ VERČIANTIS ATVIRUMAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Kipras Kublickas

– Praėjusią savaitę atsiėmėte jau antrąjį Auksinį scenos kryžių už vizualaus šokio spektaklį „Žaidimas baigtas“. Kokią istoriją pasakoja šis darbas?

Airida: Kurdami šį spektaklį rėmėmės argentiniečių rašytojo Julio Cortázaro apsakymų knyga „Žaidimas baigtas“. Šioje knygoje yra keliolika siurrealistinių į sapnus, magiją, perkeltines kasdienybės situacijas nukeliančių apsakymų. Spektaklyje norėjome pakalbėti apie tai, kas slypi ana-

pus mus supančios kasdienybės, kažkur kitur, aukščiau gyvenimo.

Laurynas: Cortázaro kūryba buvo mūsų atspirties taškas, įkvėpimo šaltinis. Vieną dieną mūsų scenografė Lauryna Liepaitė atėjo ir pasakė turinti įdomią istoriją apie mėlyną megztinį ir norinti jos įkvėpta sukurti kažką įdomaus. Šis apsakymas – labai detalus, tad šokėjams labai tinkamas – galima kiekvieną žodį iliustruoti judesiu, sužadinti vaizduotės žaidimus. Skaitėme ir analizavome Cortá-

zaro apsakymus, rinkomės mums artimiausius tekstus. Šio autoriaus rašymo stilius – magiškasis realizmas – tarsi atliepia būseną kažkur taip realybės ir siurrealizmo. Atrodo, kad skaitydamas viską supranti...

Airida: ...tačiau kūrinio pabaigoje perskaitai du sakinius, priverčiančius suabejoti viskuo, ką manei supratęs.

Vaizdiniais siekėme sukurti sapno įspūdį. Spektaklio metu gyvai groja Adas Gecevičius. Jis improvizuoja būgnais, o mudu – kūnais.

LAMŲ SLĖNIS

93

Laurynas: Kurdami spektaklį nenorime nagrinėti iš šalies primestos temos, tad bandome atrasti sau artimą. Kūryboje bandai netiesiogiai užkoduoti tam tikras emocijas, kurios būtų artimos ir tau, ir žiūrovui. Tada spektaklis tampa ne tik Julio Cortázaro mums primesta ir pasiūlyta dramaturgija, bet ir savomis dabartinio mūsų gyvenimo patirtimis, emocijomis.

Airida: Vienas ryškiausių spektaklio vaizdinių – juoda suknele ir nuometu pasidabinusi moteris. Žiūrovui sukuriamas įspūdis, kad ji – kažko laukianti, liūdinti našlė. Staiga ji pašoka ir pradeda paniškai judėti gatvės šokio stilistiką primenančiais judesiais. Labai įdomu, kad mūsų kūrinį žiūrovas supranta vienaip, o mes kalbame apie kitus dalykus. Bandome sukurti atpažįstamas ir aiškias situacijas, leidžiame žiūrovui suprasti taisykles, o vėliau jas išardome. Pirmajame etiude atrodo, kad mudu mušamės – Laurynas smūgiuoja, aš – priimu smūgius. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tarp mūsų vyksta kova, tačiau taip mes kalbame apie mirtį.

Laurynas: Apie emocijas, kurias sukelia mirties situacija. Vieną žmogų aplanko desperacija, pyktis, kitas tai priima kaip neteisybę, jaučiasi sužalotas. Mes ieškome choreografinių

94

LAMŲ SLĖNIS

priemonių, kaip visa tai atspindėti.

Prieš save matai našlę – stereotipinį vaizdinį, ji elgiasi kitaip nei įprasta, tad reginys neišpildo tavo lūkesčių.

Jeigu pradėtume detaliau analizuoti netekties situaciją, suprastume, kad tuo metu žmogaus viduje banguoja skirtingos emocijos.

– Papasakokite, kaip gimsta spektaklis?

Airida: Visi mūsų spektaliai gimė skirtingai. Pirmasis spektaklis buvo įkvėptas muzikos, Nina Simone dainos „Feelings“ (liet. – „Jausmai“). Antrasis – „Kelionė namo“ – inspiruotas mūsų santykių su šeima, kelionių. Trečiame spektaklyje norėjome gatvės šokio technikas pritaikyti klasikinei muzikai. Naujausias darbas įkvėptas scenografės Laurynos Liepaitės meilės Julio Cortázaro kūrybai. Visų pirma, kažkas pastūmėja kurti, galvoje susikuri vaizdinį, o vėliau renkiesi komandą ir galvoji, kas šią idėją išpildytų geriausiai.

Laurynas: O kartais tiesiog labai daug šoki ir pradedi jausti, kad pamažu atsiranda tam tikra stilistika. Vėliau bandai judesiams surasti dramaturginį ar literatūrinį pagrindą. Visi menininkai turi savo stilių. Vieniems į galvą šauna idėja, tada kuriama choreografija ir visa kita, kitiems procesas vyksta atvirkščiai. Kad išliktumei ak-

tualus, turi stebėti aplinką, analizuoti aktualias temas. Nė vienas spektaklis nesukuriamas be finansavimo programų, kartais jos priverčia atliepti, paliesti tam tikras temas. Kai kuriuos kūrėjus riboja projekto terminas – galbūt tau nesiūlo, apie ką kurti, tačiau pasako, kiek laiko turi šio projekto įgyvendinimui.

Airida: Dažniausiai įkvėpimo neieškome labai toli, analizuojame save, savo išgyvenimus. Žinoma, scenoje negali būti savanaudis ir kalbėti vien tik apie egzistencinius savo išgyvenimus. Privalai ieškoti jungčių, atrasti dalykus, kurie rūpi tau, tačiau kartu yra socialūs, įdomūs žiūrovui. Man atrodo, kad mūsų analizuojamos temos ganėtinai bendros ir patogios žiūrovo akiai. Kalbame apie vyro ir moters, tėvų ir vaikų santykius, apie vartotojiškumą, narcisizmą, keliame klausimus, kas esame visuomenėje, kuo išsiskiriame. Kiekvienas spektaklis – tarsi nedidelis moralas ir galimybė pasikapstyti savyje.

Laurynas: Nesuprasdami ar ne iki galo suprasdami tam tikrą idėją žiūrovai jaučiasi kalti. Bet juk nereikia savęs kaltinti, kad kažko nesupranti. Kartais net nebūtina suprasti, svarbiausia, kad po spektaklio kažkas sujudėtų smegenyse ir širdyje.

Mes ir patys ne iki galo viską suprantame.

LAMŲ SLĖNIS

95

96

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

97

Po ceremonijos beveik visi priėję žmonės, kurie nebuvo mūsų draugai, sveikino tik Lauryną. O aš tiesiog stovėjau šalia.

Kartais atrodo, kad įsiterpti, parodyti save nemandagu, tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tylėti man pabodo.

– Savo teatrą pristatote kaip urbanistinio šokio. Kas jums telpa į šį žodžių junginį?

Laurynas: Šiuos šokius vadindavome gatvės. Tačiau ką reiškia gatvės šokis? Juk gatvėje jo nebešoki. Kai Airida studijavo šokio edukologiją, baigiamųjų darbų metu kartu su darbo vadove ieškojo tiksliau specifiką apibūdinančio termino. Taip atsirado žodžių junginys „urbanistinis šokis“.

Hiphopo kultūra vystėsi ne tik gatvėse, bet ir vakarėliuose, neformalioje aplinkoje. Urbanistinis – tai mieste gimęs šokis.

Airida: Daug įkvėpimo ateina iš gatvės, kasdienybės. Juk gatvėje mes pamatome tiek daug naujų dalykų!

Laurynas: Visos mums artimos šokio rūšys – hiphopas, housas, breikas – telpa po urbanistinio šokio skėčiu.

Tai mūsų kaip šokėjų pagrindas. Visgi mūsų kasdienybėje nemažai teatro, šiuolaikinio, modernaus, klasikinio šokio. Visa tai peržengia gatvės šokio ribas ir tampa urbanistiniu šokiu.

98

LAMŲ SLĖNIS

– Airida, choreografijos mokykloje mokeisi įvairių šokio stilių: liaudies, pramoginių šokių, baleto.

Kodėl gatvės šokis nugalėjo?

Airida: Choreografijos mokykloje privalėjau pramokti pramoginių, klasikinių, lietuvių liaudies šokių. Visi šokiai labai panašūs, tačiau dėl skirtingos aplinkos, kultūrų jų akcentai skirtingi. Dvigubas lietuvių liaudies šokio žingsnis – tas pats houso farmeris, tik pateiktas kitu rakursu, tai kitoks judesio, kurį sukuria muzika, kultūra, jį šokančių žmonių charakteris, pojūtis. Bandome išmėginti visas mums neįprastas technikas, ieškome būdų, kaip pakreipti kūną, kad atrastume dar daugiau jo galimybių.

Laurynas: Kiekvieną savaitę televizijos projekte „Tu gali šokti“ turėjome įvaldyti vis kitą šokių stilių, parodyti savo universalumą. Tai atvėrė daug galimybių. Pradėjau domėtis kitais stiliais, lavinti savo kūną, semtis įkvėpimo iš jo ir aplinkos galimybių. Nebegalvojame apie konkretų stilių –

galvojame apie viso kūno judėjimą.

– Laurynai, esi dirbęs su globos namuose gyvenančiais vaikais, įkalinimo įstaigų auklėtiniais. Panašu, kad socialinė talento išraiškos pusė tau taip pat svarbi?

Laurynas: Kai reikėjo rinktis studijas, norėjau studijuoti teisę, psichologiją. Mano pažymiai nebuvo tokie geri, tad liko du pasirinkimai: vaikų darželio auklėtojas arba socialinis pedagogas. Pabandžiau save įsivaizduoti vaikų darželio auklėtoju, pradėjau juoktis ir nusprendžiau pamėginti studijuoti socialinę pedagogiką. Pradėjau gilintis į socialinius mokslus. Esame užmezgę draugystę su keliais globos namais, tad sąmoningai įtraukiame vaikus į tam tikrus projektus. Bandome ištraukti juos iš įprastos aplinkos, stengiamės, kad per šokį jie bendrautų, augtų jų pasitikėjimas savimi. Taip tampi jų mentoriumi, draugu, bendrauji ir, svarbiausia, stengiesi neakcentuoti jų gyvenimo patirties. Jei nuolat galvosi, kokį gerą darbą darai, dings tikrumas.

LAMŲ SLĖNIS

99

100

LAMŲ SLĖNIS

Su kaliniais dirbti pradėjau paskatintas vienos moters. Visi gatvės šokiai kilę iš grubios aplinkos, juose užkoduota nemažai smurtinių simbolių, tad šis pasakojimas atliepė jų gyvenimo patirtis. Taip šokis tapo įrankiu, padedančiu šiuos žmones resocializuoti. Prisimenu, į salę susirinkusių vyrų paklausiau, kas nori prisijungti.

Kažkieno paskatinti prie manęs priėjo keli vyrai. Kalėjime egzistuoja stipri hierarchija – šie keli šokti atėję vyrai tame uždarame sociume yra pajuokos objektai. Vėliau mes atrinkome kelis žmones, kurie tikrai norėjo šokti, tarp mūsų atsirado kitoks emocinis ryšys, jie atviravo, dalijosi emocijomis.

– Kokios jūsų asmeninės savybės užkoduotos pavadinime „Low Air“?

Laurynas: Visi klausia, ką reiškia „Low Air“, tačiau kokias savybes jame užkodavome – neklausė niekas. ( Juokiasi). „Low“ – tai ramybė, susilaikymas. Tai susiję su mano polinkiu analizuoti, atsitraukti. Taip pat tai simbolizuoja ir mūsų šokio stilistiką – aš šoku ant žemės, Airida sklando ore.

Airida: „Air“ – tai chaosas, prieštaravimas rėmams, energija, emocija. „Low Air“ – tai aukso vidurio, balanso ieškojimas ne tik ant scenos, bet ir

santykiuose. Tai labai sunku, su Lau- tokioje užmarštyje. rynu esame dideli konkurentai...

Airida: Daug kas teisinasi, jog tai natūralu – klasikiniuose kūriniuose – Papasakokite apie tarpusavio tiesiog daugiau vyriškosios giminės konkurenciją... veikėjų. Visgi aš pati šią nelygybę jauAirida: Abu esame sudėtingi, vienas čiu labai stipriai. Jaučiu, kad nors mukitam įkandame dažniau nei reikia. du kuriame kartu, abiejų įdirbis vieTačiau mudu kalbame labai daug, tad nodas, neretai vyras būna tiesiog greitai išardome įtampas ar tylą, visa- aukščiau. Prisimenu, vienas žinomas da ieškome balanso. Kiekvienas turime fotografas fotosesijos metu paklausė, ambicijų, kiekvienas mokymą įsivaiz- ar negalėčiau atsistoti už Lauryno. duojame vis kitaip, tačiau suprantame, Laurynas: Galbūt tai buvo jo kūkad vienas be kito neturėtume to, ką rybinė idėja? turime dabar. Kai su Laurynu buvome Airida: Tai nebuvo idėja, tai buvo kolegos, žavėjausi jo pamokų logika. aiški pozicija. Nesinori daug apie tai Mano pamokos paremtos pojūčiais, kalbėti, nes kartais atrodo, kad tai – emocijomis. Vis kartodavau, kad mu- mano pačios paranoja. Sunku, kai tadu būtume stiprus duetas – aš būčiau vo antroji pusė namuose tave iš dalies idėja, o jis – logika. Labai nemėgstu palaiko, tačiau kitoje aplinkoje sugeba techninių dalykų – paraiškų, partnerių diplomatiškai nuo to išsisukti. Aš neieškojimo. Laurynas tiesiog supranta, sijaučiu prastesnė šokėja už Lauryną kad tai be galo reikalinga ir puikiai su ir jis tai puikiai žino. Aš manau, kad tuo tvarkosi. Tačiau jis taip pat labai spektaklis „Žaidimas baigtas“ buvo stiprus kūrėjas, todėl būna labai skau- stipriausias mano kaip atlikėjos vaidu, kai mus išskiria, vieną įvertina la- dmuo. Aš jame maudžiausi. Dažniaubiau nei kitą. Visa tai – bendras mu- siai kurdami dviese turime apjungti dviejų kūdikis. Juk vaikas nepriklauso mudviejų technikas, surasti komprotik tėčiui ar mamai. Šioje srityje jaučiu misą. Šį spektaklį režisavo Lauryna, didelę lyčių nelygybę. tad šokome daug solo.

Laurynas: Imta vis dažniau kalbėLaurynas: Ir vienas kitą papildėti, kad moteris scenoje yra šiokioje me...

LAMŲ SLĖNIS

101

Airida: Čia vaidindama aš galėjau visiškai laisvai reikštis, jaučiausi labai stipriai. Nemeluosiu ir pasakysiu drąsiai: tikėjausi, kad būsiu nominuota Auksiniam scenos kryžiui kaip šokėja.

Galbūt tai skamba drąsiai, bet taip jaučiuosi. Dažnai atlikėjui atrodo vienaip, o žiūrovai ir komisijos nariai turi kitokią nuomonę. Šiuo atveju tai nėra tik mano vienos nuomonė – daug nepažįstamų žiūrovų sakė, kad tai buvo Mano vaidmuo. Šioje kategorijoje buvo nominuota nuostabi vyresniosios kartos šokėja Goda Laurinavičiūtė, kaip dvejetas nominuoti mūsų draugai du Mariai ir Laurynas. Mudu su Laurynu taip pat šokame dviese, net nenorime, kad mus skirtų. Skaudžiausia buvo, kad mus išskyrė, mane tiesiog išbraukė. Nemanau, kad esu prastesnė šokėja už visus šokėjus vyrus, todėl čia jaučiau stiprų mačizmą. Po apdovanojimų man rašė daug žmonių, visiems atrodė, kad mano vaidmuo šiame spektaklyje buvo ryškesnis.

Laurynas: Man atrodo, kad ryškesnis buvo mano vaidmuo. ( Juokiasi).

Pritariu, kad dažnai žiūrovą, vertintoją vieni dalykai stebina labiau nei kiti. Mano atveju, fiziškumas, sugebėji-

102

LAMŲ SLĖNIS

mas atsistoti ant galvos ar kiti elementai tarsi nubloškia visa kita...

Airida: O kur muzikalumo, plastikos vertinimas? Visa mūsų komanda laimėjo Auksinį scenos kryžių už spektaklį „Žaidimas baigtas“ ir Boriso Dauguviečio auskarą už visą mūsų veiklą.

Bendrame susitikime po ceremonijos beveik visi priėję žmonės, kurie nebuvo mūsų draugai, sveikino tik Lauryną. O aš tiesiog stovėjau šalia. Kartais atrodo, kad įsiterpti, parodyti save nemandagu, tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tylėti man pabodo.

Laurynas: Pritariu Airidai, manau, kad ši nelygybė egzistuoja. Nesu linkęs nuneigti minėtų situacijų, tačiau nenoriu jų generalizuoti ir tą pačią taisyklę pritaikyti visur. Juk susiklosčius naujai situacijai, mes jau turėsime įvykių bagažą, būsime jų paveikti.

Naujus dalykus vertinti per anų situacijų prizmę man atrodo neteisinga.

Manau, kad svarbu sveikai įvertinti kiekvieną situaciją. Juk nebūtinai viskas susiję – kartais aplinkybės susiklosto taip, kad vyras būna aukščiau, tačiau kartais jos susidėlioja kitaip ir nulemia aukštesnę moters poziciją.

Airida: Pasakysiu atvirai: spekta-

klyje „Šventasis pavasaris“ Laurynas darė daug klaidų. Tai natūralu, juk kai tavo kurtame spektaklyje šoka daug atlikėjų, negali koncentruotis į save, turi ir stebėti kitus, ir šokti. Tačiau žiūrėdama įrašą mačiau, kaip Laurynas ne taip nukrenta, kažko iki galo nepadaro. Nors merginos atliko viską, kaip įsivaizdavome, nepaisant klaidų, – vyrai vis tiek buvo ryškiausi. Galbūt jos atrodė saugiai, tačiau esmė tame, kad dažnai vertintojai vertina pirminį ryškumą. Man dėl to labai pikta.

– Airida, Laurynai, ko mokotės vienas iš kito?

Airida: Ramybės. ( Juokiasi). Laurynas yra pagrindinis mano mokytojas. Iš jo išmokstu atvirumo, gebėjimo kalbėtis, disciplinos, diplomatiškumo, susitvardymo. Kaip iš šokėjo mokausi pedagoginės metodikos. Visko, ko manyje trūksta.

Laurynas: Aš išmokstu priešingų dalykų, spontaniškumo. Pasisemiu daug idėjų iš Airidos mokymo technikos, kurios papildo mano kaip mokytojo pusę. Be to, jai puikiai sekasi kurti kompozicijas, įsivaizduoti vizualiąją pusę.

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

105

– Pasikalbėkime apie judviejų namus. Ką ši erdvė jums reiškia? Ar darbo rūpesčius paliekate už namų durų?

Airida: Rengdami šią erdvę, norėjome susikurti savo ramybės oazę.

Neskubėjome susipirkti visų reikalingų daiktų, pirkome tik tai, ko labai norėjome. Kai neturėdavome pinigų, laukdavome, kol turėsime. Tiesą sakant, namų ramybės dar neturime... Šokiui ir teatrui užverti namų duris sunku, namo sugrįžtame vėlai, iš namų išbėgame anksti. Kartais pasiilgstu to namų jaukumo, man gera juose būti. Tačiau turėdama laiko negaliu sėdėti vienoje vietoje. Ramiai gerti arbatą ir žiūrėti į tekančią Vilnelę nepavyksta. (Juokiasi).

Laurynas: Kai dirbi sau – dirbi nuolat. Sugrįžus namo, su tavimi sugrįžta ir nepabaigti darbai. Jeigu tuo metu

106

LAMŲ SLĖNIS

kuri spektaklį, sugrįžęs skaitai, ieškai, vystai idėją, analizuoji. Jeigu tai paraiškų periodas – galvoji jų turinį, rašai ataskaitas. Suprantu, kad daug darbų galėtume perleisti kitiems, tačiau to reikia išmokti. Juk visada atrodo, kad tam tikrus dalykus geriausiai žinai tik tu pats. Pastaruoju metu pradėjau skirti laiko įdomių žurnalų skaitymui.

Stengiuosi surasti vieną ar dvi valandas sau, žurnalui, namams ir puodeliui kavos. Bet ir to reikia išmokti. Viduje veikia varikliukas, nuolat kartojantis, kad tu tuščiai leidi laiką.

– Prisipažinkite, ką mėgstate veikti, kai nedirbate? Kas dar be šokio jus veža?

Laurynas: Mėgstu sukurti ką nors apčiuopiamo – baldą, daiktą namams.

Vienas iš mano kūrinių – sėdimasis kampas virtuvėje. Dar vienas mano

kūrinys – gartraukis. Mūsų architektas turėjo gartraukio iš statinės viziją.

Pabandžiau jį padaryti pats. Pradėjus pjaustyti dėl per galingo pjovimo aparato visame name dingo elektra, tačiau mane išgelbėjo šalia buvusių kaimynų garažas. Pjoviau, lanksčiau, karpiau – dabar tai tapo idealiu rankų darbo interjero akcentu.

Airida: Aš labai mėgstu teatrą, žaviuosi lietuvių režisierių darbais.

Spektakliai mane įkvepia, priverčia galvoti. Dar labai mėgstu tiesiog eiti.

Tada atsipalaiduoju geriausiai.

– Be ko neįsivaizduojate savo gyvenimo?

Airida: Be savo geriausio draugo.

Laurynas: Tikrai? O man galvoje sukasi kava. ( Juokiasi). Gyvenimas nenutrūktų, jei nebūtų kavos, bet būtų sunku gyventi be artimų žmonių. Artimiausias yra Airida.

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

111

NAUJIENOS

NEPAPRASTAI PAPRASTI INDAI Japonų kalba žodis „Pisu“ reiškia „kūrinys“. Danų dizainerės Louise Roe Andersen sukurtoje keraminių indų kolekcijoje „Pisu“ – aštuoni skirtingų spalvų: juodos, žalsvos ir baltos, kūriniai.

Japonijos dizaino kultūros įkvėpta kolekcija alsuoja paprastumu ir išgrynintomis linijomis. Matiniai paviršiai kuria minkštumo įspūdį, o blizgus indų vidus atskleidžia spalvų ir kontrastų žaismę. „Pisu“ induose galima patiekti maistą arba juose laikyti asmenines smulkmenas. „Man buvo svarbu sukurti estetiškus, funkcionalius ir laikui nepavaldžius dizaino objektus, bet labiausiai norėjosi sukurti gražią didelių ir mažesnių indų šeimą, paliekant erdvės įvairovei“, – pasakoja dizainerė Louise Roe Andersen.

Kolekciją „Pisu“ rasite interjero salone „4 Urban Soul“, Mindaugo g. 27, Vilniuje. www.4urbansoul.lt

KAVOS BROLIS „Brolis“ arba tiesiog „Bro“ – originalus kavos ruošimo įrankis, pagamintas iš medžio bei lino. Jo autorius – kavos entuziastas Emanuelis Ryklys, o išbandyti „Bro“ paruoštą kavą jau kurį laiką galima kavos bare „Crooked Nose & Coffee Stories“. Bene pirmasis lietuviškas kavos ruošimo Daugiau informacijos rasite „Facebook“: @brocoffeemaker

112

LAMŲ SLĖNIS

įrankis buvo pristatytas Lietuvos edukologijos universiteto oranžerijoje.

NAUJIENOS

PUSRYČIAI ANT „PUPOS“ Dizainerės Barboros Adamonytės-Keidūnės sukurti minimalaus dizaino natūralaus medžio serviravimo padėkliukai „Pupos“ skirti patiekti užkandžius. Jų forma primena pupos struktūrą. Trijų skirtingų dydžių padėkliukai turi kraštelį, užtikrinantį stabilumą. Natūralūs ir namų aplinkai draugiški objektai pagaminti iš uosio medienos ir impregnuoti linų sėmenų aliejumi. www.namuos.lt

PRAKTIŠKA ESTETIKA Funkcionalūs salotų įrankiai „Spyglys“ (diz. Barbora Adamonytė-Keidūnė) taip pat gali tapti estetiška virtuvės zonos dekoro detale. Vieno jų forma sukurta interpretuojant pušies spyglio struktūrą. Įrankiai pagaminti iš uosio medienos, impregnuoti linų sėmenų aliejumi ir dažyti ekologiniais dažais. www.namuos.lt

PLŪDURIUOJANČIOS VAZOS Šiųmetės Milano dizaino savaitės metu japonų dizaino studija „Nendo“ pristatė naują instaliaciją „The Jellyfish Vases“ ir naują požiūrį į tradicinę vazą bei jos panaudojimą. Trisdešimt iš plonyčio skaidraus silikono pagamintų vazų buvo panardinta į akvariumą.

Keičiant vandens srovę, plūduriuojančios vazos tapo panašios į judančias medūzas.

LAMŲ SLĖNIS

113

Gėlių salono „Žolynai“ įkūrėjos Gitana Bagdonienė ir Viktorija Prušinskienė

114

LAMŲ SLĖNIS

„Žolynai“ – nedidelė erdvė, bet čia telpa tiek daug: svaiginančio kvapo, prigesintų pavasario spalvų, nedrąsiai besiskleidžiančių žiedų ir laukinės pievos jausmo. Gėlių salono įkūrėjos GITANA BAGDONIENĖ ir VIKTORIJA PRUŠINSKIENĖ nuo pat pradžių žinojo, kad jų puokštės bus kitokios, truputį laukinės – tarsi ką tik surinktos pievoje, netobulos, nes tobulybė – nuobodi, ir turinčios charakterį – kaip ir žmogus, kuriam jos skirtos.

PUOKŠTĖ PIEVŲ IR ŽOLYNŲ Tekstas: Algė Ramanauskienė Stilius: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– „Žolynai“ – mažytė judviejų avantiūra, gimusi iš...

Viktorija: Visada sakau, kad „Žolynai“ gimė iš poreikio – tiesiog nerasdavome to, ko norėjosi. Su Gitana susidraugavome per mano vestuves, ji jas puošė, rūpinosi gėlėmis.

Gitana: Pastaruosius metus dirbau administratore advokatų biure. O kadaise, dar būdama studentė, esu dirbusi gėlių parduotuvėje. Tad visada sulaukdavau skambučių, kai kas ruošdavosi tekėti ar kita proga: „Gal gali greitai puokštę susukti, bažnyčią papuošti?“ – draugės kreipdavosi dažnai, viena jų buvo ir Viktorija.

Viktorija: Man visada norėjosi kitokių vestuvių, amerikietiškų, tokių, apie kokias skaitydavau užsienio tinklaraščiuose. Kartu su Gitana ieškojom, kas man patiktų ir pajutom, kad skoniai sutampa. Po medaus mėnesio

atostogų grįžau į darbą Kinijos ambasadoje, bet nuo vestuvinių blogų niekaip negalėjau atitrūkti. Pamažu supratau, kad gėlės ir švenčių dekoravimas mane labiausiai traukia. Šiek tiek pasimokiusi pradėjau dirbti savarankiškai. Kai supratau, kad namuose erdvės kūrybai jau per mažai, ėmiau svarstyti apie studiją. Daug negalvodama pasiūliau Gitanai pradėti ką nors savo.

Gitana: Pamenu, ji paskambino ir sako: atidarykim gėlių parduotuvę! „Gerai, – atsakiau, – galim pasvajoti.“ Po kiek laiko jau pati skambinau Viktorijai ir klausiau: „Ar vis dar nori tos gėlių parduotuvės?“ Pasiūliau susitikti ir pasiieškoti patalpų.

Viktorija: Buvo vasara, galvojau – pasivaikščiosim smagiai ir tiek. Bet nutiko taip, kad atradom idealias patalpas Tilto gatvėje, kur ir vaizdas pro

langą tiesiog užkerėjo – visu grožiu matosi Arkikatedra. Viduje čia buvo tik baltos sienos ir grindys, nieko daugiau, bet mums tiek ir tereikėjo.

Gitana: Įsikurti padėjo visa šeima: vyras gamino baldus, vaikai nudažė ir sukalė lentynas...

Viktorija: Patalpas radome liepos pradžioje ir Gitana pareiškė, kad rugpjūčio 31-ąją privalome atsidaryti. Ji kaip tik tą dieną turėjo vestuvinį užsakymą. Atrodė beprotiška pasiruošti taip greit, bet paskutinę vasaros dieną iš tiesų čia pirmą kartą pakvipo gėlėmis ir „Žolynai“ atvėrė duris. Žmonės ilgiausiai ieško patalpų, rašo verslo planus, o mes štai taip – žaibiškai!

Gitana: Ko gero, jei būtume ilgai sėdėjusios ir skaičiavusios – verta ar ne, būtume greitai nuleidusios rankas.

Laimė, mus palaikė abiejų vyrai ir leido mums siekti svajonės.

LAMŲ SLĖNIS

115

– Kokia „Žolynų“ filosofija?

Viktorija: Mūsų „arkliukas“ – puokštės. Norisi pakeisti žmonių įprotį gėlių parduotuvėje pirkti tik vienos rūšies gėles. Juk galima sukurti puokštę, kuri džiugintų, nes pats tokios nepasidarytum. Be to, bandom pasiūlyti įdomesnį gėlių asortimentą.

– Kaip atsirenkat, iš kokių gėlių užsukusiam žmogui sukurti puokštę?

Viktorija: Kartais klientas pats pasako, ko nemėgsta. Arba ką mėgsta.

Kartais žino mėgstamą spalvą.

Gitana: Kartą atėjo mergina ir paprašė skubiai sukurti nuotakos puokštę ryt ištekančiai seseriai. Pirmiausia pasiūliau kremines rožes. „Ne, rožių ji nemėgsta“, – sako mergina ir rodo į baltos medvilnės šakelę. Buvo pavasario pradžia, norėjosi kurti puokštę iš šviežių gėlių, tad savo ruožtu pridėjau įvairių augalų, o tarp jų įkomponavau ir medvilnę. Žinau, kad nuotaka puokšte labai džiaugėsi. Tad kartais istorija prasideda nuo to, ko žmogaus nemėgsta...

– O kokie augalai jums pačioms patinka ir nepatinka?

Gitana: Nemėgstu sintetinių spalvų, dažytų gėlių. Visada ieškau natūralumo, norisi, kad augalai būtų įdomesni, gražūs mums pačioms. O tai, kas gražu, užkoduota pačiame pavadinime – „Žolynai“. Tai natūralūs, sezoniniai augalai. Štai dabar džiugina sprogstančios šakos, narcizai, tulpės, vėliau atsiras bijūnų, jurginų.

Man iš tiesų svarbu, kad puokštėje būtų žolynų. Jie papildo kompoziciją, parodo, kad ne tik žiedas, bet ir žolė

116

LAMŲ SLĖNIS

gali būti graži. Eukalipto lapai – palieti ir jauti svaiginantį kvapą. O juk šiais laikais pilna bekvapių, nenatūraliai užaugintų gėlių. Kodėl erškėtrožė taip kvepia, o hibridinės rožės neturi jokio kvapo? Kai sulauki kvepiančių gėlių, džiaugsmas būna kur kas didesnis.

Viktorija: Man patinka natūrali puokščių kūrimo technika. Nesinori gėlių laužyti, dirbtinai traumuoti, tad kurdamos puokštę einame paskui gėlę, ieškome, kur ji nori būti, kas prie jos dera. Tai intuicija, natūralus jausmas. Juk kiekvienas augalas unikalus, vienas svyra į vieną pusę, kitas – į kitą, čia ir prasideda kūryba.

– Tarp tų natūralių žolynų visada atsiranda ir koks įdomesnis, retesnis akcentas?

Gitana: Taip, raudonų rožių „Žolynuose“ rasite tikrai nedažnai. Pačios važiuojam ir ieškom kažko įdomaus ir to, kas mus nustebins. Kad ir anie tamsiai raudoni, beveik juodi vėdrynai – suteikia puokštei netikėtumo. Arba artišoką primenanti protėja – man ji labai patinka.

Drugelinis vėdrynas primena pievą.

Viktorija: Spalvų norisi ramių, natūralių, žemiškų.

Gitana: Dažniausiai norisi, kad puokštė primintų pievą. Gal todėl mūsų puokštės – ne tik taisyklingai apvalios, bet įdomesnių formų. Įdedi kokią šaką, ji tarsi sudarko puokštę, bet mums taip gražiau, tada atsiskleidžia tikrasis gamtos grožis. Kartais pakanka vieno įspūdingo žiedo, pavyzdžiui, balkšvio, greta įkomponuoji eukalipto šakų ar smulkiažiedžių vaškagėlių ir to pakanka.

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

Viktorija: Kiekvienas augalas turi stiprų charakterį.

Reikia patirties, kad žinotum, kas su kuo draugauja, o kas trikdo puokštę. Man patinka dirbti su Gitana, mokytis iš jos patirties. Jos dėka pamilau kelis naujus augalus, kurie iš pradžių man visai nepatiko. Pavyzdžiui, žali gvazdikai ar anturiai. Kiek daug kartų ginčijausi – tik ne žalios gėlės... O vėliau supratau, kaip jie limpa puokštėse.

Kaip ir smulkiažiedžiai gvazdikai – yra tokių, kurie vadinami tropiniais drugeliais. Pamatęs žiedą niekada nepasakytum, kad tai gvazdikas. Arba štai alstromerija. Atrodo, banali, pabodusi, bet kiek grožio ji suteikia puokštei, kai žiedeliai ima skleistis! Taip pat ir islandinės aguonos – šios nepaprasto grožio gėlės gali išsilaikyti ilgiau nei savaitę. Man jos – tarsi ne šio pasaulio būtybės, atsivežame jas dar kokonuose ir pamažu jos ima sprogti...

– „Žolynuose“ galima rasti ne tik retų gėlių, bet ir rankų darbo keramikos, dailininkų pieštų atvirukų.

Kas dar čia galėtų apsigyventi?

Gitana: Atrankos kriterijus labai paprastas – renkamės tai, kas patinka mums pačioms. Norisi, kad pirkdamas puokštę žmogus galėtų išsirinkti ir mažą dovanėlę, pridėti atviruką. Taip pamažu pas mus apsigyveno atvirukai ir „Owls in Bowls“ indai. Netrukus atsivešime specialiai mums keramikės sukurtų betoninių vazonų ir papuošalų, bus lininės tekstilės – viso, kas kuria namų jaukumą. „Žolynų“ asortimentas keisis kiekvieną sezoną. Greit ateis metas, kai augalų galėsime atsivežti iš pievų ir sodų – skinsim tai, ką užaugina anytos, močiutės. Bendradarbiaujame su ekologiškų jurginų augintoja, ieškom kitų augintojų ir viską vešim čia.

– Ar pastebėjote, kaip keičiasi žmonių skonis?

Viktorija: Žmonės iš tiesų ima ieškoti ir atrasti įdomesnių dalykų. Išsikėlėme misiją – šviesti, ugdyti skonį. Ir žmonės lengvai leidžiasi ugdomi. Aš, pavyzdžiui, labai nemėgstu, kai puokštės aprišamos šiaudu. Siūlau – suriškime puokštę atlasine juostele. Žmogus nustemba, bet pamatęs rezultatą džiaugiasi. Ir vietoj celofano siūlome šilkinį popierių.

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

123

Visos tos smulkmenos ateina natūraliai, ieškant, kas gražu tau pačiam.

Apskritai norisi ir paskatinti žmones dažniau puošti namus gėlėmis. Juk tai – dalelė gamtos, gėlės visada pagyvina aplinką. Gal mes taip stipriai nevertiname to gyvumo – juk Lietuvoje tiek miškų, pievų, gamtos aplinkui. Bet išties šaltasis sezonas netrumpas, o ta gėlių gyvastis, kuri puošia namus ar pradžiugina kitą žmogų – gryna laimė.

Gitana: Pastebėjau, kad žmonės išsiilgę grožio ir estetikos. Ypač jaunimas dažnai ieško netradicinių augalų, puokščių. Įdomu su jaunais žmonėmis bendrauti. Štai užsuko vaikinas išrinkti puokštės mamai. Siūlau jam balkšvį, o jis nepatikliai stebisi: „Čia tikrai gėlė?..“ Na taip, gėlė, ir laikosi ilgiau nei dvi savaites. Tai jį įtikina, jis džiaugiasi, kad puokštė ilgai stovės ir primins jį mamai.

– Ką įdomiausio teko patirti per kiek daugiau nei pusmetį, kai gyvuoja „Žolynai“?

Viktorija: Pamoka po pamokos.

Tiek bendraujant su klientais, tiek susiduriant su ekstremaliomis situacijomis, kai tenka suktis labai greitai...

Gitana: Atsimenu, buvo šeštadienis, kai gėlių likę visai mažai, o žmo-

124

LAMŲ SLĖNIS

gus paskambina ir užsako proginę puokštę. Sudėliojau ją iš likučių, o atėjusi klientė taip nudžiugo – kaip gražu! Tada ir aplanko geras jausmas, kai supranti, kiek nedaug reikia gėlių, kad sukurtum ką nors žavaus.

Viktorija: Tiesiog iš patirties mes tiksliai žinom, ko ir kiek reikia puokštei.

– Nejau įmanoma taip tiksliai apskaičiuoti?

Gitana: Na, ne... Juk niekada nežinai, kokio užsakymo sulauksi. Tad visada turi šiek tiek daugiau, kad turėtum užsukusiam žmogui ką pasiūlyti.

Viktorija: O tai, kas lieka, puošia mūsų palanges. Pas mus visada kas nors žydi!

– Kokiomis gėlėmis siūlytumėt papuošti Velykų stalą?

Viktorija: Pavasaris – palankus metas, nes žydi tulpės, hiacintai – tai nebrangios, lengvai gaunamos gėlės, o gamtoje daugybė išsprogusių šakų: beržų, vyšnių, obelų, kaštonų... Juk ir šaka su dar neprasiskleidusiu pumpuru labai gražu. Man pavasaris – tai heleborai, į plukes panašios gėlės, tik kiek didesniais žiedais.

Gitana: O man pavasaris pirmiausia siejasi su išsprogusiom šakom, pra-

siskleidusiu pirmuoju vyšnios žiedeliu.

Gražu, kai tarp šakų atsiranda vienas kitas tulpės ar narcizo žiedas. Gal į vieną vazą galima pamerkti didelę šaką, o kitą – mažą snieguolių, žydrių ar hiacintų puokštelę. Jų kvapas – nuostabus!

– Ką daryti, kad pavasarinė puokštė išsilaikytų kuo ilgiau?

Viktorija: Gėlės mėgsta švarą, tad reikėtų dažnai keisti vandenį vazoje.

Nebūtinai kasdien, bet vanduo turėtų būti skaidrus, jame neturėtų plaukioti pūvančių lapelių. Merkiant augalus reikia kruopščiai nuvalyti apatines šakeles, lapelius, visa, kas bus vandenyje, nes tai skatina puvimą. Kotelius geriausia nukirpti įstrižai, tada plotas, per kurį augalas galės pasisavinti vandenį, bus didžiausias. Šviežias pjūvis – ir iškart į vandenį. Priklausomai nuo vazos, puokštę galima surišti arba ne. Kartais ji daug gražiau atrodo išskleista vazoje, tada kiekvienas augalas pats atranda savo vietą, lieka erdvės ir laisvės.

Gėlių parduotuvės „Žolynai“ ieškokite Tilto g. 6, Vilniuje.

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

129

Norint šventiniams pusryčiams suteikti gurmaniškų natų, kartais tereikia pasitelkti vieną ypatingą ingredientą – sūrį. „VILKYŠKIŲ PIENINĖS“ mėlynojo pelėsio sūris „Memel Blue“ gaminamas iš kruopščiai atrinkto karvių pieno, o mėlynojo pelėsio kultūra išauginama jį nokinant ypatingomis sąlygomis nuo šešių iki aštuonių savaičių. Švelnaus aromato sūris „Memel Blue“ pasižymi subtiliu skoniu, puikiai lydosi, tad tinka gardinti tiek salotas, tiek šiltus užkandžius. Dalijamės pora nesudėtingų receptų šventiniam Velykų stalui.

130

LAMŲ SLĖNIS

GURMANIŠKOS VELYKOS Tekstas ir stilius: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Joana Buividaitė

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

ŠPINATŲ SALOTOS SU MĖLYNUOJU SŪRIU „MEMEL BLUE“ IR ŠONINĖS PADAŽU • 2 kiaušiniai • 6 plonai pjaustyti šoninės gabalėliai

ŠONINĖS PADAŽUI:

• 1 česnako skiltelė

• 100 g mažųjų špinatų

• 3 šaukštai balzaminio acto

• 50 g „Vilkyškių pieninės“ mėlynojo

• 2 šaukštai rudojo cukraus

pelėsinio sūrio „Memel Blue“ • pusė plonai supjaustyto avokado

• 1 šaukštas garstyčių • žiupsnelis pipirų, druskos • 4 plonai supjaustyti šoninės gabalėliai

Ant vidutinio dydžio ugnies paskrudinkite šoninę, nusausinkite popieriniu rankšluos-

ŠONINĖS PADAŽAS

Į keptuvę su likusiais riebalais suberkite

čiu ir palikite atvėsti. Keptuvėje likusių

sutrintą česnaką, balzaminį actą, cukrų,

riebalų neišpilkite. Į dubenėlį sudėkite

garstyčias ir lėtai maišydami kaitinkite ant

špinatus, kietai išvirtus supjaustytus

vidutinio stiprumo ugnies, kol cukrus iš-

kiaušinius, avokadą. Atriekite pelėsinio

tirps ir padažas pradės skaidrėti. Įberkite

sūrio „Memel blue“. Pabarstykite dviem

žiupsnelį druskos ir pipirų. Prieš patiek-

smulkintais skrudintos šoninės gabalėliais

dami suberkite likusią sutrupintą šoninę ir

ir žiupsneliu pipirų.

šiltu padažu pagardinkite salotas.

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

PIKANTIŠKAS UŽKANDIS SU PELĖSINIU SŪRIU, KARAMELIZUOTAIS SVOGŪNAIS IR KRIAUŠĖMIS • 4 riekės mėgstamos duonelės • 1 šaukštas alyvuogių aliejaus • tarkuoto „Vilkyškių pieninės“ mocarelos sūrio • karamelizuotų svogūnų • 150 g „Vilkyškių pieninės“ mėlynojo pelėsinio sūrio „Memel Blue“ • rozmarinų lapelių • saujelė gražgarsčių • maža plonai pjaustyta žalioji kriaušė • žiupsnelis juodųjų pipirų

Įkaitinkite orkaitę iki 200°C. Duoneles apšlakstykite alyvuogių aliejumi ir tolygiai pabarstykite mocarelos sūriu, paskirstykite karamelizuotus svogūnus, mėlynąjį sūrį ir rozmariną.

Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi ir kepkite užkandį 8–10 min, kol išsilydys sūris ir apskrus duonos krašteliai. Patiekite su kriaušėmis bei gražgarstėmis, pagardinkite žiupsneliu juodųjų pipirų ir trupintu sūriu „Memel Blue“.

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

Išvydę keramikos studijos „RutRut“ įkūrėjos RŪTOS INDRIŪNAITĖS pastelinius kūrinius žmonės dažnai nustemba: „Tai tikrai sukurta Lietuvoje?“ Vieną dar nedrąsaus pavasario rytą moliu, dažais ir meile kvepiančioje studijoje kalbėjomės apie Rūtos pažintį su keramika, geometrinių gamtos struktūrų įkvėptą kūrybą ir ne tokią romantišką šio darbo pusę.

„RUTRUT“: KERAMIKA IŠ GAMTOS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Juske

– Rūta, papasakok, kada užsimezgė tavo ir keramikos draugystė?

– Prisimenu, vaikystėje keramikos būrelį pasirinkau iš pykčio. Kai visos mano draugės lipdė, aš lankiau muzikos mokyklą ir krepšinį. Tėvams iškėliau sąlygą: mokslus muzikos mokykloje tęsiu tik tada, jei kartu su draugėmis galėsiu lankyti keramikos būrelį. Toks buvo pirmasis mano prisilietimas. Mokydamasi Kauno dailės gimnazijoje pasirinkau keramikos specialybę, studijas tęsiau Vilniaus dailės akademijoje. Pirmojo kurso pabaigoje penkiese išsinuomojome nedidukę, vos 25 kv. m. ploto, studiją.

Baigusi studijas supratau, kad taip kurti ankštoka, tad visi pasukome savo keliais. Pradėjau gilintis į taikomosios keramikos kryptį, lipdyti lėkštes, ilgai galvojau, kaip sukurti įdomų, dar niekur nematytą jų dekorą. Nuolat

gyvenau gamtos apsuptyje, ten pastebėjau, kaip neįprastai atrodo saulėgrąžų žiedynas. Visa tai – labai įdomi, mechaniška ir kartu natūrali forma.

Pabandžiau ją atkartoti savo darbuose. Labai daug ieškojau – kūriau milžiniškų gabaritų vazas, eksperimentavau su ryškiomis spalvomis. Visi šie ieškojimai išvargino, norėjosi ramybės. Taip pasinėriau į gaivias pastelines spalvas.

– Kaip apibūdintum savo kūrinius?

– Sau dar neatsakiau į šį klausimą.

Manau, kad tai kažkur tarp autorinio darbo ir masinės produkcijos esantys dizaino objektai. Nemažai žmonių manęs klausia, ar nebūtų paprasčiau susikurti liejimo formą – taip procesas vyktų daug greičiau. Bet manęs tai nemotyvuoja! Atskirai pjaustydama

kiekvieną vazą galiu eksperimentuoti, žaisti jų raštų tankumu, formomis.

Kad ir kaip stengiuosi išlaikyti vienodus dydžius – nepavyksta. Tai stengiuosi papasakoti ir žmonėms. Juk rankomis lipdytas daiktas yra išskirtinis, o dviejų identiškų net labai norėdamas nesukursi. Dirbdama čia, studijoje, užsimarinuoju, tad kartais net nesusimąstau, kaip kiti žmonės priims mano kūrinius. Labai įdomu stebėti, kokias reakcijas jiems sukelia mano darbai. Be to, man labai smagu, kai klientai užsuka į dirbtuves – viskas nebūna taip tvarkinga, kaip dabar.

(Juokiasi). Man svarbu, kad žmonės pamatytų, kaip atrodo aplinka, kurioje gimsta jų namus papuošiantis akcentas. Pasaulyje vis daugiau tik laikiną vertę turinčių daiktų, mano tikslas – kurti galiojimo laiko neturinčius objektus.

LAMŲ SLĖNIS

137

– Rūta, iš kur gimsta idėjos?

– Kartais parodos registracijos terminas yra stimulas pradėti kurti. (Juokiasi).

Kūrybinės mintys kyla atsitiktinai, spontaniškai, nenuspėjamai... Kartais net nereikia stengtis, viskas įvyksta natūraliai, kartais idėjos atsiranda belipdant. Jeigu šią akimirką neturi, ką pasakyti, nematau prasmės lipti per save ir daryti to, kas svetima tavo savasčiai. Man labai artima gamta, mėgstu stebėti geometrines, tačiau kartu natūralias gamtos pasaulyje esančias struktūras. Įdomu nagrinėti, kaip susiformavęs augalas – juk kiekvienas lapelis turi unikalią sandarą, gamtoje nėra atsitiktinumų. Į kiekvieną gamtos objektą žiūriu per konstruktyvizmo prizmę, analizuoju, kaip šiuos įkvėpimus galima pritaikyti kūrybos procese. Kiek daug minčių galima pasisemti žiūrint pro mikroskopą į mikrobus, augalų daleles.

Tai nepaprastai sudėtingas ir įdomus pasaulis.

– O kada kurti sekasi geriausiai?

– Pasakysiu nuoširdžiai: menininko gyvenimas labai subohemintas. Realiame gyvenime ne visada gali leisti sau kurti tik tada, kada norisi. Mano dienotvarkė griežta, dirbu kasdien nuo ankstaus ryto iki vakaro, kartais net savaitgaliais. Iš šalies viskas atrodo labai romantiškai – darbas sau, nepriklausomybė, beribė kūryba, bohemiškumas, plaukiojimas padebesiais. Tačiau man – tai toks pats darbas, kaip ir kitiems.. Be to, esu tikra, kad vien talento nepakanka – bet kurioje srityje yra 90 procentų darbo. Norint ištobulinti technologijas, išmokti suvaldyti medžiagą, reikia daryti, klysti, nusivilti, vėl daryti...

138

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

– Šioje studijoje dirba ir tavo draugas juvelyras Julius...

– Taip, jis dirba ten – už stiklo!

Kažkada galvojome, kad reiktų pabandyti dirbti atskirai, tačiau supratome, kad toks darbo modelis mudviem idealiai tinka, net neįsivaizduoju, kaip reiktų dirbti, jei jo čia nebūtų. Esame pripratę prie tokios rutinos, prie patarimų. Abu su Juliumi esame didžiausi vienas kito kritikai. Ši kritika mums abiem labai naudinga. Be to, planuojame ir bendrą projektą – kursime šviestuvus, kuriuose susijungs metalas ir keramika.

– Pasakyk atvirai, ar būna dienų, kai entuziazmas išblėsta ir norisi nuo visko atsitraukti?

– Būna, tačiau ne dienų, o pusdienių. (Juokiasi). Tada pradedu tvarkytis dirbtuves, atsikratau per ilgą laiką prisikaupusių nereikalingų daiktų.

Skaudu dėl kiekvieno nepavykusio darbo. Kol mokiausi, nebuvau visiškai ištobulinusi šios technikos, tad dažnai degant darbai suskildavo. Po glazūravimo suskilęs darbas jau nebepataisomas. Kartais labai norisi paspartinti procesą, tačiau tik bėgant laikui ir didėjant patirčiai supranti, kad tam tikrų procesų paspartinti nepavyks. Nulipdytas darbas turi tinkamai išdžiūti, vazą reikia degti tris kartus – viskas užtrunka maždaug mėnesį.

LAMŲ SLĖNIS

141

– Ar jūsų namuose yra daug tavo rankomis kurtų daiktų?

– Turiu vos vieną indą, jame laikau augalą. Pavargstu nuo savo kūrybos, tad namuose norisi šiek tiek pailsėti.

Savo namus mieliau dekoruoju kitų autorių darbais, o savuosius kūrinius smagiau matyti kitų namų erdvėse.

– Kokiomis taisyklėmis vadovaujiesi kūryboje?

– Niekada sau neleisčiau padaryti greito, neapgalvoto ir nekokybiško darbo. Stengiuosi kurti objektus, kuriuos paėmus į rankas matytųsi investuotas laikas. Esu labai kritiška ir sau, ir kitiems kūrėjams, tad netoleruoju jokių technologinių klaidų. Būna liūdna, kai matau, kad vieno ar kito menininko kūrinys padarytas beskubant: kažkur iki galo nenušveista, kažkur perbraukta. Kuriu taip, kad nesulauk-

142

LAMŲ SLĖNIS

čiau jokių neigiamų atsiliepimų.

– Daryti tai, ką liepia širdis, labai romantiška, tačiau, pasakyk atvirai, ar iš to įmanoma išgyventi?

– Anksčiau kūriau tik vienetinius rankų darbo kūrinius. Visgi supratau, kad norint uždirbti stabilias pajamas reikia sukurti tam tikrų objektų liniją.

Pamažu atradau šias vazas, savo kūrybos ir technikos kelią. Nepaisant to, negaliu sau leisti skubėti ir kurti identiškų objektų. Man pačiai atrodo, kad šias vazas kuriu labai ilgai, tačiau pradėjusi skaičiuoti suprantu, kad jų pagaminau ne tiek ir daug. Kartais atrodo, kad metas sustoti, pradėti kurti kažką kito, tačiau suvokiu, kad tik dabar jos visiškai ištobulintos. Manau, kad dabar verta investuoti ne į visiškai kitokių produktų kūrimą, o tiesiog pradėti pasakoti apie savo darbą. Ne-

darau iš to verslo, tiesiog kuriu ir bandau iš to išgyventi.

– Rūta, susitinkame penktadienio rytą. Koks būna įprastas tavo penktadienis?

– Penktadieniais darbą baigiame šiek tiek anksčiau, stengiamės susitikti su draugais. Pastaruoju metu juos visai pamiršome... Mūsų gyvenimo būdas gana uždaras, abu į darbą įsitraukiame taip giliai, susikuriame uždarą savo pasaulėlį, iš kurio išlįsti būna sunku. Suprantame, kad tai šiek tiek pavojinga. (Juokiasi).

– Kokiais planais gyvenate šį pavasarį?

– Manau, kad šį pavasarį reikia pradėti komunikuoti su žmonėmis – iš studijos ir galerijų plačiau išlįsti į internetines erdves.

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

PARAGAUK PAVASARIO ENERGIJOS Nuotrauka: Joana Buividaitė Stilius: Mantė Jaruševičiūtė

Kai ima sprogti beržų pumpurai ir gali mėgautis pirmąja šviežia beržų sula, žinai – atėjo pavasaris. Tiesiai iš miško atkeliavę stilingi ir sveiki lietuviškos beržų sulos gėrimai „Sip Sap“ yra praturtinti unikaliomis aminorūgštimis, gausybe vitaminų ir mineralų, be to, beveik neturi kalorijų. Šį pavasarį kviečiame atrasti naujus sulos skonių derinius ir pasitelkus fantaziją natūralią „Sip Sap“ sulą gardinti šviežiomis mėtomis bei gervuogėmis, šaldytomis vynuogėmis, citrinžolių stiebeliais, obuoliais ir imbieru ar greipfrutais ir rozmarinu.

LAMŲ SLĖNIS

147

LAMIŠKOS TENDENCIJOS

Pavasariu džiaugtis yra daugybė būdų – miške skaičiuojant žibutes, ridenant margučius, dekoruojant stalą, kol svečiai dar nepasirodė. O kai tiesiant staltiesę už lango suspindi saulė, sukirba ir tas kutenantis jausmas, kad jau visai netrukus vėjyje plaikstysis lino suknelės, o lėkštės prisipildys darže sunokusių gėrybių... Reikia visai nedaug, kad sukurtum pasaką ant stalo: šiek tiek lino, šiek tiek vaizduotės, kelių šakelių ir žiedų.

148

LAMŲ SLĖNIS

PAKVIESK PAVASARĮ PRIE STALO...

Tekstas ir stilius: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Joana Buividaitė Lininės staltiesės: „Son de Flor“, keraminiai indai: „Matte Home“ (iš parduotuvės „Simple Homes“)

LAMŲ SLĖNIS

149

Velykos Š

iemet šv. Velykų stalui renkamės natūralumą. Šviesi, šiltų spalvų

paletė, metaliniai ir mediniai indai, močiutės išsaugoti stalo įrankiai, mažomis rozmarino šakelėmis puoštos lėkštės, nemarginti vištų, putpelių kiaušiniai, druska pabarstyta duonos su sviestu riekė, natūralių spalvų plunksnos ar kaspinu sujuostos žilvičių šakelės – prie stalo tvyro teigiama energija ir nuoširdūs pokalbiai.

150

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

151

Žiedai J

aučiamės išsiilgę tikrų spalvų.

Popietės arbatai renkamės šviesų

stalo dekorą – baltą staltiesę, dangaus žydrumo servetėles, švelnios pastelės puodelius ir lėkštes. Pagrindiniai šio pavasariško dekoro akcentai – gaivi puokštė su pūpsančiais mimozų žiedais bei ką tik iškeptas varškės pyragas! Juk kokia šventė be pyrago ir gėlių?

152

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

R

uošiantis šventiniams pietums ar vakarienei miško tema, siūlome

Miškas

pasivaikščioti ir prisirinkti nukritusių sausų, samanotų šakelių – jos taps

puikiu pagrindiniu stalo akcentu. Žalumos ir gaivaus miško kvapo stalui suteiks eukalipto šakelės ar išsprogę medžių pumpurai. Jaukiai vakarienės nuotaikai sukurti ant stalo pastatykite ir keletą žvakių – kad kvapai nesimaišytų su maistu, naudokite bekvapes žvakes. Norint sukurti modernų, tačiau jaukų stalo dekorą, patariama laikytis švelnių, natūralių spalvų paletės. Šį kartą rinkomės pastelinių – pilkos, mėlynos, baltos – spalvų koloritą.

LAMŲ SLĖNIS

155

PUSRYČIAI PO VANDENIU

156

LAMŲ SLĖNIS

Pavasario malonumais kvepianti naujoji „ZARA HOME“ namų linija kviečia pasinerti į magijos ir fantazijų kupiną povandeninį pasaulį bei gėlių žiedais ir sodria žaluma nusėtas pievas. Galbūt šv. Velykų stalas virs keisčiausių jūros ir žemės gyvūnų, koralų, vabzdžių, paukščių ir drugelių susitikimo vieta... O gal šį pavasarį jūsų namuose pakvips vandenyno gaiva... O jei šventinį rytą norėtųsi subtilios elegancijos, galite rinktis senovinių povandeninių miestų iliustracijomis ir architektūriškomis detalėmis dekoruotas namų detales. Tegu pavasaris į namus atneša gaivos ir raminančių gamtos kvapų, na o šventinis stalas virsta įstabiausių prisiminimų ir istorijų susitikimo vieta.

Nuotraukos: Lina Jushke ir „Zara Home“ archyvo

Naktiniai 29,99 Eur

Stiklinė, 3,99 Eur

Dėžutė, 22,99 Eur

Maža žvakė „Jasmine Chic“, 17,99 Eur

Skalbinių purškiklis „Jasmine Chic“, 11,99 Eur

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

Aromatizuotos kortelės „Sicilian Fig“, 11,99 Eur

Plieniniai, spalvoti stalo įrankiai 3,99 - 6,99 Eur

Muilas ir kremas „Sicilian Fig“, 3,99 - 5,99 Eur

Stalo aksesuaras, 9,99 Eur

Purškiamas gaiviklis „Sicilian Fig“, 15,99 Eur

COLLECT. Stalo tekstilė, 45,99 - 59,99 Eur

Smilkalai „Jasmine Chic“, 3,99 Eur

LAMŲ SLĖNIS

159

Kimono, 69,99 Eur

Vonios aksesuaras, 9,99 - 17,99 Eur

Stalo įrankiai permatomomis rankenomis, 1,99-2,99 Eur

Medvilninis rankšluostis, 3,99 - 25,99 Eur

Rankų ir kūno kremas „Jasmine Chic“, 5,99 Eur

160

LAMŲ SLĖNIS

Plastifikuota staltiesė su natūralios spalvos lapais, 39,99-45,99 Eur

Šlepetės, 22,99 Eur

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

Dietologė, sveikatos mokslų magistrantė, tinklaraščio „Nom Nom“ įkūrėja TOMA DVELYTĖ teisingo gyvenimo recepto mokėsi ne tik iš knygų, bet ir iš asmeninės gyvenimo istorijos, įsiklausydama į save ir savąją intuiciją. Norvegijoje atrasta asmeninio gyvenimo laimė, į viršų kilusi karjera ir kasdienių įpročių piramidė vieną dieną patyrė sustoti bei perkainoti vertybes privertusį išbandymą – sunki liga kirto netikėtai ir skaudžiai. Ją įveikusi Toma pradėjo naują gyvenimo etapą – kitur, kitaip ir kur kas lėčiau. O jos patirtys, atradimai ir uždegantis optimizmas sugula į tinklaraščio puslapius.

IŠMOKUSI PAMILTI SAVE Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „Nom Nom“ archyvo

– Toma apversti gyvenimą aukštyn kojomis tau teko ne iš nuobodulio, bet dėl užklupusios sunkios ligos.

Kokių pamokų tau tai suteikė?

– Tai, kad mano laimė priklauso tik nuo manęs pačios, niekas kitas už ją nėra atsakingas, nei šeima, nei draugai, nei kiti artimieji. Mano pačios gerovė, sveikata ir laimė tapo mano prioritetu, nes tik tada, kai pati esu laiminga, galiu ta laime sklidinomis rankomis dalytis su kitais. Tai reiškia: jokių priverstinių santykių, situacijų, popso, bullshit – viskas turi būti skaidru ir natūralu. Jei kažkam tas nepatinka, tai nepatinka, svarbiausia, kad viskas

tinka ir patinka man.

– Iš asmeninės patirties žinai, ką reiškia kardinaliai keisti mitybos įpročius. Tai sunku ar lengva? Ir kaip būtent pasikeitė tavo mityba?

– Kardinaliai pakeisti mitybą nėra lengva. Tai reikalauja pasiruošimo ir užsispyrimo. Svarbiausias dalykas, manau, išlieka tikslas. Mano tikslas buvo sustiprėti, atgauti po gydymo prarastas jėgas. Todėl tai, kad aš po truputį jausdavausi geriau ir geriau, tapo pastoviu motyvacijos šaltiniu.

Iš savo mitybos raciono išbraukiau mėsą ir žuvį bei jų produktus, pieną ir jo produktus, glitimo turinčius ga-

minius, rafinuotą cukrų. Mano mityboje liko visos daržovės, vaisiai, uogos, ankštiniai produktai, glitimo neturinčios kruopos, riešutai, sėklos bei jų gaminiai (pienas, sūris). Kartais racione svečiuojasi ir sojos gaminiai (tamari, tempė, tofu).

Bet tai nereiškia, kad aš visada maitinuosi pagal šias taisykles. Jei kartais suvalgau duonos, picos ar pyragaitį, tai neturi įtakos mano savijautai, tačiau jei tai vyksta per dažnai – aš jaučiuosi negerai. Man labiausiai nepatinka sunkumas pilve, mieguistumas, galvos skausmai, o šie pojūčiai mane aplanko, jei maistas yra per „sunkus“.

LAMŲ SLĖNIS

163

– Įveikusi ligą pakeitei ne tik gyvenimo būdą, darbą, bet ir gyvenamąją vietą – iš Norvegijos su vaikais grįžote į Lietuvą. Kaip pasikeitė tavo kasdienybė, kokios dabar tavo dienos?

– Kasdienybė tikrai pasikeitė ir tas „apsitrynimas“ naujoje aplinkoje tęsėsi pusę metų. Tik nuo šio sausio galiu pasakyti, kad jau tikrai jaučiuosi esanti namie ir kad pagaliau įsivyravo rutina. Tuos pusę metų apibūdinčiau kaip vieną didelį chaotiškai susuktų veiksmų debesį, kurį mielai palikau už praėjusių metų durų. Dabar jau nežinau, į ką galėčiau iškeisti savo kasdienybę, tuos nuostabius ankstyvus rytus, kai trise žygiuojame žemyn Užupio gatvėmis link sūnaus mokyklos, kur kaskart mažieji atsisveikina apsikabinimais ir bučiniais. Tada eidamos į darželį mergaitiškai kalbamės su dukra. Galiausiai einu į darbą. Vakare vėl tęsiasi mūsų trijulės vaikščiojimai, kol visuose „taškuose“ surenkame vieni kitus ir besišnekučiuodami iš lėto grįžtame namo. Penktadieniais rengiame kino vakarus namie, kartu žiūrime filmukus, valgome spragėsius, o vaikai gali išsirinkti mėgstamų guminukų saujelę. Savaitgaliais mėgstame žygius, lankomės muziejuose, bibliotekoje, leidžiame laiką su mano draugais. Šis lengvumas, dienos struktūra ir paprastumas yra tikra tobulybė.

– Ar tau ir tavo vaikams buvo lengva priprasti prie kitokio gyvenimo?

– Maniau, kad bus lengviau, nei buvo. Tai man būdinga. Aš visada galvoju, kad viskas įmanoma, įveikiama

164

LAMŲ SLĖNIS

ir pasiekiama. Tik kartais neapskaičiuoju, kiek iš tikrųjų teks į tai įdėti jėgų. Norvegijoje turėjau savo „pagalbos aparatą“ – mamą, ir seserį, buvęs vyras kas antrą savaitgalį būdavo kartu su vaikais, todėl aš galėdavau atsikvėpti, pailsėti. Čia mano ramsčiu tapo artimiausi draugai.

Iš mūsų trijų lengviausiai adaptavosi dukrytė Aylin, dėl kraustymosi čia Vilniuje ji jau pakeitė du darželius, tačiau tai jai nepasirodė joks iššūkis.

Iš auklėtojų sulaukiu tik pagyrimų, koks tai mielas, draugiškas ir laimingas žmogutis. Ir namie ji tokia lyg pleistriukas – visada mus apkabina, paglosto, prisiglaudžia, mielai man padeda namų ruošoje ir panašiai.

Sūnui buvo sudėtingiau. Norvegijoje jis jau baigė pirmąją klasę (ten ją lankyti pradėjo būdamas penkerių, tad čia pirmoji klasė prasidėjo iš naujo).

Kalbant su juo apie mokyklą ir draugus, dažniausiai išgirsdavau palyginimus: Norvegijoje buvo vienaip, čia kitaip. Neišskirdavo, kur geriau ar blogiau, tačiau visada lygindavo. Manau, kad jam persilaužimas įvyko kartu su manimi, nuo šių metų pradžios. Jis daug linksmesnis, daugiau kalba, atvirauja, išdykauja. Mes visi bent kartą per mėnesį grįžtame į Norvegiją. Paskutinį kartą grįžus atgal į Lietuvą ir kaip kiekvieną sekmadienį išėjus ilgo pasivaikščiojimo po Vilnių, jis man pasakė: „Mama, dabar tikrai jaučiu, kad grįžome namo.“ Tą akimirką mano širdį užliejo ramybė ir dėkingumas, kad, dėkui Visatai ir visoms aukščiausioms jėgoms, mes pagaliau namie.

– Ar tinklaraštis „Nom Nom“ šiandien yra pagrindinė tavo veikla?

Ir ko dažniausiai čia užsukę žmonės ieško, kas juos neramina, kokie klausimai labiausiai domina?

– Ne, „Nom Nom“ nėra pagrindinė mano veikla. Norėdama išsaugoti Norvegijoje įgytą patirtį ir kalbos žinias, taikau jas IT bendrovėje „Cognizant“. Dirbu nuostabioje komandoje, kuri kasdien vis kažkuo nudžiugina ir išmoko. Esu dėkinga būdama tokios didelės bendruomenės dalimi. Žmones, užsukusius į „Nom Nom“, domina naujos maisto gaminimo idėjos, kaip sudaryti dienos meniu, kaip derinti maistą. Daugelį žmonių kamuoja emocinis valgymas, dažnas persivalgymas, tie keli papildomi kilogramai, kurių niekaip nepavyksta atsikratyti. „Nom Nom“ misija visada buvo ir bus įkvėpti. Pokyčiams, sveikesniam gyvenimo būdui. Tai niekada nebus įtaigus tikinimas ar spaudimas pasirinkti vienaip ar kitaip. Tai tik idėjos ir spalvos, kurias peržvelgę žmonės gali pasirinkti tai, kas jiems įdomiausia ir priimtiniausia. Augalinė mityba man padėjo atgauti jėgas ir toliau jaustis energingai ir žvaliai, bet tai nereiškia, kad šiuo keliu turi pasukti visi. Todėl mano kaip specialistės tikslas yra įkvėpti žmones valgyti daugiau daržovių, dėl kurių naudos sveikatai nesiginčija nei visavalgiai, nei vegetarai ar veganai. Šito tikslo siekiu padedant „Nom Nom“.

Man svarbu žmonės ir kad mano tikslas visada išliktų skaidrus. Tai reiškia, kad mane pačią tikrai rečiau pa-

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

167

matysite publikacijose. Nes ne mane žmonės turėtų stebėti, o kokius nuostabius patiekalus galima sukurti vadovaujantis augalinės mitybos principais. Į „Nom Nom“ komandą yra kviečiami visi, kurių tikslas panašus į mūsiškį – įkvėpti ir tai daryti nuoširdžiai.

Komandoje jau turime Indrę, kuri yra intuityvi valgytoja, estetė ir maisto kompozitorė. Jos receptuose vyrauja spalvingų ir kontrastingų skonių gamos bei deriniai. Monika – profesionali virtuvės šefė ir kulinarė, augalinė mityba – jos aistra ir pašaukimas. Džiaugiuosi ir esu be galo dėkinga, kad jos nuoširdžiai prisideda prie „Nom Nom“ spindesio savo receptais ir įrašais.

– Ar Lietuvoje apskritai įprasta kreiptis į dietologą? Ir į ką vertėtų atsižvelgti renkantis dietologą?

– Tikrai įprasta, mano klientai jau būna apsilankę pas keletą dietologų, taip pat pas populiariai vadinamuosius „mitybos specialistus“ ir panašaus pobūdžio patarėjus. Ir manau, kad po mano konsultacijų jie taip pat vėl lankosi pas kitus specialistus. Tai visiškai natūralu ir suprantama, žmogus ieško tol, kol atranda. Puiku, kad žmonės

168

LAMŲ SLĖNIS

yra lankstūs ir atviri naujovėms, išVėliau – vėl užkandis, dažniausiai bando įvairias mitybos galimybes ir riešutai, nesūdyti ir nesaldinti. pritaiko sau priimtiniausias.

Na, o tada vakarienė. Šaltuoju metų laiku tai dažniausiai būna salotų – Kaip apibūdintum dabartinę sa- dubenėlis (tarkuoti burokėliai, morvo maisto filosofiją? Kokie įprastai kos, kopūstai, rauginti kopūstai) ir būna tavo pusryčiai, pietūs, vakarie- daržovių troškinys ar sriuba, falafeliai nė? Kiek kartų per dieną ir kokiomis ar kitokie daržovių kepsniukai, orkaiporcijomis valgai? tėje keptos šakninės daržovės. O kai – Ryte gaminu lengvai paruošia- žemė pasikloja šiluma ir jau gausu mus pusryčius, kruopų košes ar vaisių šviežių ūkininkų daržovių, dažniausiai kokteilius, ir dažniausiai mano porci- vakarienei renkuosi didelį dubenėlį ja būna tokia, kiek lieka padalinus salotų su kruopomis. pusryčius mažiesiems. Toks tipinis mamos variantas... Košes gardinu avi– Ar yra vienas atsakymas, kaip žų pienu, cinamonu, kokosų aliejumi, maitintis teisinga? Kokių produktų šviežiomis uogomis vasarą, šaldytomis reikėtų vengti? žiemą.

– Vieno atsakymo, kuris tiktų viVėliau būna užkandis, tai dažniau- siems, nėra. Mityba yra individualus siai vaisiai, avižų piene mirkytos ispa- dalykas, kaip ir gyvenimo būdas. Paninio šalavijo sėklos, džiovintų uogų grindinis mitybos principas, dėl kurio batonėliai ar obuolių griežinėliai su sutaria daugelis mitybos specialistų, yra riešutų sviestu. natūralus, kuo mažiau perdirbtas maisPietums renkuosi salotas, tokias tas, neturintis rafinuotų riebalų ar cumirgu margu, svarbu, kad būtų kuo kraus. Kuo dažniau maistą gaminkite daugiau spalvų ir bent vienas ingre- patys, taip būsite tikri dėl jo sudėties, dientas, turintis pakankamai baltymų, venkite „dėžutinio“ maisto. Tai reiškia, tai gali būti avinžirniai, sojos pupelės, kad maistas turėtų turėti kuo mažiau tofu, soros, bolivinės balandos ar lę- ingredientų, kad jis pats būtų visas inšiai. gredientas, na, pavyzdžiui, – kopūstas!

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

– Kiek ieškant savosios mitybos galima įsiklausyti į intuiciją, o kiek verta ieškoti teorinių žinių?

– Šį klausimą gvildenome visus dvejus metus studijuojant sveikatos mokslų magistrantūrą. Kiek gydyme turėtume remtis „Evidence-Based Practise“ (liet. – įrodymais ir tyrimais pagrįsta praktika) ir savo ar paciento asmenine patirtimi (intuicija). Išvada tokia, kad kiekvieno paciento atvejis – individualus, ir net jei jis ir serga įprastu gripu ir mes žinome gydymo priemones, turime atsižvelgti į visas aplinkybes, kodėl būtent jis užsikrėtė gripu. Tai reiškia, kad šaliname ne ligos simptomus, o ieškome ligos atsiradimo priežasties: imuninė sistema, stresas darbe, įtampa šeimoje ir panašiai. Toks kiekvieno paciento gydymas būtų tikra revoliucija. Todėl ir kalbėdama apie mitybą, neskubu švaistytis tyrimų rezultatais ar kažkokiais įrodymais. Studijuodama tyrimų analizę, supratau koks tai trapus ir laikinas dalykas. Vieną dieną nustatoma tikra tiesa, kitą dieną jau bandome tą tiesą paneigti arba patvirtinti iš naujo. Todėl neskubėkite tikėti ir pasitikėti skambiomis antraštėmis ar tyrimų rezultatais, atsižvelkite ir į savo intuiciją.

– Kur paprastai perki maisto produktus?

– Nuo pavasario iki vėlyvo rudens visas daržo ir sodo gėrybes parsivežu iš savo močiutės, žiemą apsiperku pas ūkininkus, pardavinėjančius savo prekes šalia prekybos centrų. Kruopas, riešutus ir sėklas užsisakau internetu.

dientai jiems yra natūralu ir priimtina, nes namie nieko kito ir nėra. Jie žino, kas yra čija ar godži, kodėl sveika valgyti kopūstus ar morkas, nes kaskart, kai ant stalo pasirodo naujas, jiems dar nežinomas ingredientas, jie iki smulkiausių detalių iškamantinėja, kodėl jie turi tai valgyti, kuo būtent jis prisidės prie sveikesnio jų kūnelio. Jie visada klausia: „Ką tai duos mano kūnui?“. Taip ugdomas sąmoningumas. To mokau ir savo klientus, prieš valgydami visada pagalvokite, kokia iš to nauda jūsų organizmui, ar suvalgius tam tikrų produktų, nebus patenkintos tik jūsų emocijos, o organizmui iš to nebus jokios naudos?

– Tavo mėgstamiausieji...

– Virtuvėje visada yra ekologiško avižų pieno, avižų dribsnių, traškaus riešutų sviesto ir šaldytų daržovių bei uogų, kurias galiu greitai panaudoti ir pagaminti pietus ar vakarienę, jei nespėju apsipirkti. Man patinka viskas, kas paprasta, įdomesnes ir sudėtingesnes vakarienes ruošiame tik savaitgaliais, o kas dieną viskas turi vyk– Kaip derini sveiką mitybą ir ti paprastai ir nevarginančiai, vado- sportą? Kiek ir kaip sportuoji? vaujantis principu, kad prie valgio – Kaip ir gaminame, taip ir sporgaminimo galėtų prisidėti ir mano tuojame visi drauge namie. Mažiemažieji. siems nepaprastai smagu kartoti mano pratimus. Turime savo kilimėlius, – Ką apie sveiką mitybą mano tavo mankštos gumas ir virvutę. Dirbu su superherojai? Kaip juos pratinai prie savo kūno svoriu, turiu mėgstamiausius sveikesnių produktų ir patiekalų? ir laiko patikrintus pratimus, visi kartu – Jie jau susitaikė su mintimi, kad atliekame klasikinius jogos pratimus. gyvena su mama, išprotėjusia dėl Kasdien pėsčiomis nueinu apie dešimt daržovių ir visokių sveikuoliškų da- kilometrų, tris kartus per savaitę bėlykėlių. Sveiki produktai ir ingre- gioju iki Pūčkorių atodangos ir atgal.

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

175

– Ar skubėjimas ir greitas gyvenimo tempas yra šiuolaikinio žmogaus „rykštė“, ar vis dėlto prie jų galima prisitaikyti?

– Žmogus gali perskaityti šimtus saviugdos ir „meilės sau“ knygų, dalyvauti visuose šamanų ar jogų mokymuose, keliauti į Indiją, skristi į Mėnulį, bet vis tiek neišmoksta mylėti savęs. Gali susiplanuoti darbus ir susitikimus metams į priekį, bet negali atrasti laiko sau, kad valgytum tinkamą maistą, pakankamai judėtum ilsėtumeisi? Meilė sau prasideda nuo labai parastų dalykų, pavyzdžiui, atsikeliant 15 minučių anksčiau, kad turėtum laiko tik sau, kavai ir knygai ar mankštai. Žinoma, žmogus yra laisvas ir ga-

176

LAMŲ SLĖNIS

li daryti, ką nori ir kaip nori tol, kol tai neskaudina kitų, bet jei tuo kitu tampi pats sau? Jei tavo poelgiai kenkia tavo sveikatai ir gyvybei?

Todėl manau, kad savimi besirūpinantis žmogus net ir labai įtemptame gyvenimo ritme atras laiko sau. Jis pritaikys savo dienotvarkę pagal save, o ne atiduos patį save dienotvarkei.

Paprasta!

– Kur semiesi dvasinės, emocinės stiprybės, kas tave įkvepia ir kur randi praktiškų patarimų?

– Knygos, straipsniai, TED pokalbiai, podcast’ai, pokalbiai, pasimatymai su žmonėmis, gamta, visuma, aplinka – manau, kad viskas man yra įkvėpimo

šaltinis. Stiprybės šaltinis – mano vaikai. Ne veltui Dievas man juos padovanojo taip anksti, jie ir emociškai, ir fiziškai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios ryte man taip paprasta pakilti iš lovos ir su šypsena pradėti dieną.

– Tavo mėgstamiausios vietos skaniai pavalgyti?

– Mane sužavėjo nesenai Užupyje įsikūręs restoranas „Paupio 12“. Su vaikais ten jautėmės lyg trys karalaičiai, o ir išsirinkti patiekalų galėjome visi pagal savo skonį. Taip pat mėgstu „Gaspars“, kuriame niekada netrūksta patiekalų iš daržovių, o paprastumu ir skaidrumu dvelkianti aplinka – užburia.

LAMŲ SLĖNIS

177

Šviežiais pavasario produktais kvepianti lėkštė, vis ilgesni pasivaikščiojimai gamtoje, aktyvus laisvalaikis – tai pagrindiniai puikios savijautos komponentai. Tačiau kartais šalčio nualintas ir saulės išsiilgęs organizmas ima reikalauti šiek tiek daugiau. Tuomet į pagalbą pasitelkiame įvairiais vitaminais ir mineralais praturtintus maisto papildus. Tačiau, kaip ir renkantis šviežiausius produktus, vertėtų atkreipti dėmesį, kad maisto papildai būtų aukščiausios kokybės, sukurti patikimo gamintojo. Tarkime, beveik šimto metų patirtį turinti Kanados bendrovė „Jamieson“ naudoja išskirtinę technologiją „360 Pure“, ją sudaro net 360 gamybos kontrolės etapų.

GARDŪS PAVASARIO VITAMINAI Jei mėgstate ne tik sveiką, bet ir gurmanišką mitybą, rekomenduojame išbandyti suaugusiems skirtus kramtomuosius „Jamieson“ vitaminus ar vaikystę primenančius, braškėmis ir citrusais kvepiančius maisto papildus. Nepamirškite, kad maisto papildas nėra maisto pakaitalas, tad svarbiausia – įvairi ir subalansuota mityba bei sveikas gyvenimo būdas.

KRAMTOMASIS APELSINŲ SKONIO VITAMINAS C, 100 tab.

• Vitaminas C padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos.

•

Sudėtyje taip pat yra 7 mg augalinio mišinio, sudaryto iš rutino,

hesperidino komplekso, citrinos bioflavanoidų, plikosios malpigijos bei paprastojo erškėčio vaisių ekstraktų.

•

Net 500 mg vitamino C vienoje tabletėje, pakuotės užtenka

trims mėnesiams.

•

Pasaldinta sukraloze, ji mažiau kenksminga dantims.

•

Be dirbtinių dažiklių.

„Jamieson“ produktų rasite „Gintarinėje“ ir „Norfos“ vaistinėse bei www.vaistine.lt. www.jamieson.lt

178

LAMŲ SLĖNIS

VITAMINO D GUMINUKAI SUAUGUSIESIEMS, 60 tab.

• Vitaminas D padeda palaikyti normalią kaulų bei dantų būklę bei kalcio ir fosforo absorbciją ir (arba) įsisavinimą.

•

Didelė dozė vitamino viename kramtuke.

•

Įvairiaskoniai kramtukai.

•

Tinka ir paaugliams nuo 12 metų.

•

Be dažiklių ir skonio stipriklių.

CINKAS SU EŽIUOLE BEI VITAMINAIS C IR D, 30 tab.

• Cinkas padeda palaikyti normalią imuninės sistemos veiklą.

•

Sudėtyje yra biologiškai aktyvaus cinko citrato.

•

Skanios citrinų skonio tabletės.

•

Greitai tirpsta burnoje, tad medžiagos pasisavinamos efektyviai.

• Sudėtyje papildomai yra šių vaistažolių: siauralapių ežiuolių, plėvėtųjų kulkšnių, vaistinių ramunėlių, pipirmėčių, tikrojo imbiero.

TIRPIOSIOS MAGNIO TABLETĖS, 10 tab.

•

Sudėtyje yra vitaminų K ir D.

•

Magnis ir vitaminas D padeda palaikyti normalią kaulų ir raumenų būklę.

•

Vitaminas K padeda palaikyti normalią kaulų būklę ir kraujo krešėjimą.

•

Skanios citrusinių vaisių skonio putojančios tabletės.

•

Tinka, jei sunku ryti tabletes.

•

Net 200 mg magnio vienoje tabletėje.

•

Dėl tirpios tablečių formulės dėka medžiagos įsisavinamos itin greitai.

•

Be dažiklių ir skonio stipriklių.

BRAŠKIŲ SKONIO LAKTO IR BIFIDO BAKTERIJŲ KOMPLEKSAS, 60 tab.

• Skanios braškių skonio kramtomosios tabletės.

• Tinka, jei sunku ryti tabletes.

• Tinka vaikams nuo 2 metų amžiaus.

• Be dažiklių ir skonio stipriklių.

• Tik viena tabletė per dieną.

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

Panašu, kad giliomis gastronominėmis tradicijomis ir lietuviškumu apipinta šios šeimos kulinarinė istorija prasidėjo dar tada, kai tėtis Algimantas Miknevičius, legendinio roko festivalio „Lituanika“ organizatorius, atsitiktinai atrado viduramžius menančius Vilniaus universiteto pastatų ansamblio rūsius ir juose įkūrė pirmąjį šeimos restoraną „Žaltvykslė“. Tačiau jos priešistorė siekia dar toliau – kai vaikystėje, vos išmokęs dėti raidę prie raidės, Algimantas perskaitė A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, kai mamos Eglės teta, klebono gaspadinė, pasidalijo savo gastronominėmis paslaptimis, kai pirmą kartą ant Šventosios upės kranto esančioje sodyboje (beje, į ją galima patekti tik perplaukus upę) gardžiai pakvipo Martinos senelio pagal iš Uzbekijos parsivežtą receptą pagamintas rudeniškas plovas. Susipažinkite: ALGIMANTAS, EGLĖ ir MARTINA MIKNEVIČIAI ir gardžiausiais lietuviškais skoniais apraizgyta jų šeimos istorija, vėl atgimusi Vilniuje duris atvėrusiame naujame restorane „Saula“.

GASTRONOMINĖ ŠEIMOS ISTORIJA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Jūsų šeimos verslo istorija prasidėjo dar 1997 metais. Papasakokite, kokiais vingiais ji plėtojosi?

Algimantas: 1997-aisiais draugai pasiūlė penkerius metus tuščiose Vilniaus universiteto pastatų ansamblio patalpose įkurti keliasdešimties kvadratinių metrų restoraną. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo ne keliasdešimties, o bent dviejų šimtų kvadratinių metrų ploto erdvė, mano partneriai išsilakstė, aš surizikavau ir taip atsira-

do „Žaltvykslė“.

Martina: Naujasis mūsų projektas „Saula“ yra šeimos – tėčio Algimanto, mamos Eglės ir mano – bendras projektas. Į „Saulą“ sudėjome dvidešimt metų kauptą patirtį, visus savo atradimus. Dar „Žaltvykslėje“ (dabar ji vadinasi „Aula“) pradėjome eksperimentuoti, ieškoti ekologinių produktų, megzti ryšius su ūkininkais. Nuo pat įsikūrimo pradžios stengėmės puoselėti lietuviškas tradicijas. Pasta-

raisiais metais tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje tampa madinga atsigręžti į savo šaknis, naudoti vietos ūkininkų užaugintą produkciją. Mūsų tikslas – tradicinius simbolius, lietuviškus patiekalus ir produktus interpretuoti moderniai, siekiame, kad jie atsiskleistų ne tik maiste, bet ir interjere, visumoje. „Sauloje“ dirbantys padavėjai vilki lietuvių dizainerių kurtus drabužius, interjerą kūrėme kartu su lietuvių architektais.

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

Eglė: Labai džiaugiamės jų darbu.

Tradiciniai šiaudiniai sodai virto moderniais iš metalinių vamzdelių sukurtais šviestuvais, baldai sukurti iš lietuviško ąžuolo medienos. Kurdami šią erdvę stengėmės įtraukti kuo daugiau lietuviškų rankų. Čionykščiai produktai – sūriai, daržovės, nors ir dažnai nuvertinami, yra labai kokybiški. Dabar daug lengviau dirbti, juk anksčiau patiems tekdavo važiuoti į ūkius, ieškoti produktų. Dabar ypač populiarūs ūkininkų turgūs, tad likti ištikimiems savai idėjai kur kas lengviau.

– Iš kur šis noras puoselėti lietuviškumą?

Algimantas: Esu kilęs iš mokytojų šeimos, mano tėtis – A. Smetonos laikų mokytojas, tad nekilo klausimų, kodėl reikia puoselėti lietuvybę. Vos išmokęs skaityti, perskaičiau A. Šapokos knygą „Lietuvos istorija“. Jaunystėje, 1985–1988 metais, organizavau roko festivalius „Lituanika“. Jei anuomet nebūtų buvę šių renginių, manau, neturėtume daug ko, ką turime šiandien.

Eglė taip pat kilusi iš mokslininkų šeimos, tad šį požiūrį perėmė ir mūsų vaikai. Manau, tai labai svarbu. Juk mūsų valstybės istorija neprasidėjo prieš šimtą metų, valstybei daugiau nei tūkstantis metų. Žinoma, kurį laiką jos nebuvo žemėlapyje, tačiau kiek daug metų ji buvo didžiausia valstybė Europoje! Kodėl turime tai pamiršti? Savo darbais bandome tai perteikti. Martina Kairėnų botanikos sode rengia vasaros muzikos festivalį, šešiolika metų „Aulos“ rūsyje veikė džiazo ir bliuzo klubas. Visas mūsų gyvenimas susijęs su lietuvybe, menu, maistu ir muzika.

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

185

– Algimantai, domitės Lietuvos istorija.

Kokias paslaptis slepia šios erdvės?

Algimantas: Dabar sėdime viename vertingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos laikmečio pastatų. XVI amžiuje šiame pastate buvo įsikūrusi Mažoji gildija. Rūsys, kuriame įsikūrusi „Saula“, nebuvo naudojamas nuo XVI a. Rotušės aikštė buvo miesto centras, feodalizmo laikotarpiu tai buvo tankiausiai apgyvendinta miesto dalis, čia virė gyvenimas – kasdien vykdavo turgūs, atvykdavo pirklių, buvo įsikūrusios amatininkų dirbtuvėlės, aplink Vokiečių gatvę – išsidėstęs ir žydų kvartalas, įsikūrę didikų, miesto valdžios pareigūnų rūmai. Tai buvo miesto širdis, į ją vesdavo visi keliai. Viršutinėse erdvėse esančiose nedidelėse celėse buvo skliautuoti amatininkų sandėliukai, parduotuvės, restoranėliai. Virš šio rūsio įkurtas išeivijos dailininko Kazio Varnelio muziejus. A. Smetonos laikais jis buvo bažnyčios turto prižiūrėtojas, dailininkas, antikvaras. Vėliau emigravo į Vokietiją ir JAV, tapo žymiu kolekcininku. 1998-aisiais menininkas prikalbintas sugrįžti į Lietuvą ir atsivežti per daugelį metų sukauptą kolekciją. Valstybė dailininkui padovanojo šiuos pastatus.

– Papasakokite, ar dirbti kartu lengva?

Kaip pasiskirstote darbus?

Martina: Man atrodo, kad verslas maitinimo sektoriuje idealiai tinka šeimai. Juk restoranas – it augantis organizmas, čia visa nuolat keičiasi, svarbu greitai reaguoti, o šeimoje gali pasikeisdamas remtis vienas kitu. Mama kartu su virtuvės šefais kuria receptus, ieško produktų, bendrauja su ūkininkais. Aš atlieku organizacinius darbus. Tėtis atsakingas už restoranų plėtrą, remontą. Darbus pasiskirstome gana paprastai, kiekvienas turime savas atsakomybes, tačiau pagrindinius sprendimus priimame kartu.

186

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

187

Eglė: Dirbame trise, visi esame labai skirtingi, turime skirtingų idėjų ir puikiai papildome vienas kitą. Stipriai nesibarame...

Martina: Vis dėlto kartais sprendimus priimame gana emocingai! Tačiau taip gimsta daug įdomių idėjų.

vynerių metų dukra labai laukia sekmadienių. Sesės jai – svarbiausi žmonės gyvenime.

Martina: Sekmadienį susirenkame ryte ir iki pat vakaro valgome, šnekamės, dalijamės naujienomis. Nors dirbame kartu, darbo metu pasikalbėti apie asmeninius reikalus nelieka laiko, – Įtariu, jūsų šeimoje puoselėja- tad sekmadieniai skirti būtent jiems. ma daug įdomių gastronominių traEglė: Vidurinioji sesė nedirba resdicijų... toranų versle, tad tądien apie darbą Algimantas: Turime gardžią tradi- kalbėti mums neleistina. ( Juokiasi). ciją – kiekvieną rudenį Martinos senelis sodyboje ruošia plovą. Senelis – Nuosavas verslas – visa aprėyra buvęs mokslininkas, Uzbekijoje piantis procesas... Kaip pavyksta sudraugai jį išmokė šio recepto. Plovas rasti laiko negalvoti apie verslo rūgaminamas tik kartą per metus, rude- pesčius? nį, kai nuimamas šviežių morkų derEglė: Kai atšyla oras, pradedame lius, pjaunamos avys. Dažnai kepame sodybos sezoną. Ten tradiciškai kepažuvis, ruošiame jau niekur nebegami- me mėsą, savaitgaliais susirenka visa namas kanapių užtepėles. didelė šeima. Valgome ilgus pusryčius, Martina: Senelis gamina plovą, o dirbame sodo, daržo darbus. Pamenu, visa didelė šeima susirenka į sodybą kaip vaikystėje jų nekęsdavau! Dabar jo valgyti. tai labai malonu. Mūsų sodyba ant Eglė: Visi šeimoje žino, kad jokiu Šventosios upės kranto, įdomiausia, būdu, kad ir kas nutiktų, negalima kad į ją neįmanoma patekti automopraleisti šio ritualo. Tą akimirką pri- biliu, tad privažiavę upę turime pervalai būti prie stalo. Mūsų šeimos tra- sėsti į valtį. Šie ritualai kartojasi jau dicijos iš tiesų stiprios. Mamos sene- keliasdešimt metų. lis buvo mokslininkas, garsus ichtioBūdamas Vilniuje negali atitrūkti logas, močiutė – lietuvių kalbos dės- nuo darbo. Ar rytas, ar vakaras, esi tytoja. Mūsų namuose gyveno ir ma- priverstas reaguoti. Vienintelis būdas mos teta, ji buvo klebono gaspadinė, atsitraukti ir pravalyti galvą, kad joje tad iš jos perėmėme daug kulinarijos atsirastų vietos naujoms idėjoms, – paslapčių. kur nors išvykti.

Dar viena šeimos tradicija – kelias valandas trunkantys sekmadienio – Ar gastronominės jūsų šeimos pusryčiai namuose. Mažoji mūsų de- tradicijos ir įkvėpė „Saulos“ meniu?

188

LAMŲ SLĖNIS

Martina: Sėkmingai mūsų namuose gaminami receptai perkeliami į restoraną, siūlome juos išbandyti ir restorane dirbantiems šefams.

– Kaip apibūdintumėte savo maisto filosofiją?

Algimantas: Iš nesuprantamų produktų pastatytos maisto piramidės nėra pats geriausias pasirinkimas. Žinoma, tai labai gražu, įdomu, tačiau svarbiausia patiekalo sudėtinė dalis – kokybiškas ir patikimas produktas. Svarbu, kad prieš dėdamas į lėkštę žinotum, kas ir kaip gyvulėlį ar lapelį užaugino. Geriausia – tai iš šviežių, natūralių ir nesugadintų produktų paruoštas maistas. Jau dešimt metų ieškome patikimų ūkininkų. Buvęs klasės draugas turi danielių ūkį, tad pirkdami mėsą žinome, kaip ji užauginta, Vilkaviškio rajone pažįstu ūkininką, laisvėje auginantį viščiukus, o mūsų šefas patiekalus gardina šviežiais darželyje augančiais čiobreliais.

Mūsų filosofijoje svarbią vietą užima muzika. „Sauloje“ niekada neišgirsite prastos muzikos, čia visada skamba geras džiazas ar bliuzas.

Martina: Ir ši muzika puikiai dera su maistu! Labai svarbu, kad maistas nebūtų tik beprasmis pilvo prikimšimas. Norime, kad valgymas taptų ilgai besitęsiančiu, gera muzika papildytu ritualu, priverčiančiu žmones stabtelėti, išgirsti, užuosti ir, svarbiausia, pasikalbėti...

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

193

194

LAMŲ SLĖNIS

KEPTAS ĮDARYTAS BAKLAŽANAS

• 1 baklažanas

• žiupsnelis kietojo sūrio drožlių

• 20 g cukinijos

• 50 g paprikos muslino

• 20 g morkų

• 1 šaukštas alyvuogių aliejaus

• 20 g raudonosios paprikos

• 1 šaukštas apelsinų sulčių

• 5 g raudonojo svogūno

• 5 g sviesto

• 250 g perlinių kruopų

• žiupsnelis jūros druskos

• 250 ml burokų sulčių

• žiupsnelis maltų juodųjų pipirų

• skiltelė česnako

• kelios šakelės šviežių čiobrelių

• saujelė įvairių salotų

• 1 šaukštas špinatų tyrės

Baklažaną perpjaukite išilgai, išskobkite vidų, gausiai apibarstykite druska ir palikite 1 valandą pastovėti.

Baklažaną nusausinkite popieriniu rankšluosčiu, apšlakstykite aliejumi, apibarstykite prieskoniais ir dėkite į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę septynioms minutėms. Mažais kubeliais supjaustykite morką, cukiniją, svogūną, papriką ir apkepkite gerai įkaitintoje keptuvėje su šlakeliu aliejaus (apie 3 minutes), įberkite prieskonių, čiobrelių lapelių ir nukelkite nuo ugnies. 12 valandų vandenyje mirkytas perlines kruopas išvirkite daržovių sultinyje, įdėkite 5 g sviesto, žiupsnelį tarkuoto kietojo sūrio, šaukštą špinatų tyrės ir gerai išmaišykite. Į vieną baklažano pusę sudėkite perlines kruopas, į kitą – paruoštas daržoves. Įdarytą baklažaną kepkite dar penketą minučių. Salotas apšlakstykite alyvuogių ir apelsinų sulčių užpilu, apibarstykite prieskoniais ir išmaišykite. Į šiltą lėkštę dėkite pašildytą paprikų tyrę, iškeptą baklažaną, ant jo užberkite paruoštų salotų ir užbarstykite sūrio drožlių.

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

197

198

LAMŲ SLĖNIS

TIRŠTA AVIENOS IR JAUTIENOS SRIUBA SU RAUDONUOJU VYNU • 150 g maltos avienos

• keli lauro lapeliai

• 150 g maltos jautienos

• 30 g Vorčesterio padažo

• 40 g juodojo šokolado

• 100 g morkų

• 150 ml raudonojo vyno

• 100 g cukinijų

• 700 ml jautienos sultinio

• 20 ml midaus

• šakelė šviežių čiobrelių

• 100 g salierų stiebų

• šakelė šviežių rozmarinų

• žiupsnelis maltų juodųjų pipirų

• 5 g šviežių petražolių

• žiupsnelis druskos

Daržoves, smulkintą česnaką, čiobrelius ir smulkintus šviežius rozmarinus apkepkite keptuvėje su šlakeliu aliejaus (apie 10 minučių). Į keptuvę sudėkite smulkintą mėsą, supilkite vyną ir šiek tiek pavirkite.

Tada supilkite 20 ml midaus, karštą jautienos sultinį, Vorčesterio padažą, sudėkite lauro lapus, šokoladą ir suberkite prieskonius. Sriubą virkite 45 minutes. Likus virti 5 minutėms suberkite šviežias smulkintas petražoles ir išmaišykite. Sriubą patiekite su ožkos sūrio drožlėmis.

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

MARINUOTAS ŠAMŲ KARPAČAS

• 90 g šamų filė

• 1 šaukštas jogurtinio ančiuvių padažo

• 40 g krosnyje džiovintų slyvinių pomidoriukų

• 1 žaliosios citrinos skiltelė

• 1 didelis kaparėlis

• žiupsnelis Maldono jūros druskos

• saujelė šviežių bazilikų

• žiupsnelis maltų juodųjų pipirų

• kelios šviežios kalendrų šakelės

• žiupsnelis rausvųjų pipirų

Įstrižai plonais gabalėliais supjaustykite šamų filė, iš abiejų pusių uždėkite kepimo popieriaus ir palaikykite šaldytuve. Į kepimo skardą įberkite ir tolygiai, maždaug 2 mm storio sluoksniu paskirstykite druską.

Slyvinius pomidoriukus perpjaukite pusiau ir sudėkite ant druskos odele į apačią. Pomidorus apibarstykite pipirais ir stambiai pjaustytais bazilikų lapeliais, įdėkite į iki 70 laipsnių įkaitintą orkaitę 7–8 valandoms.

Paruoškite jogurtinį ančiuvių padažą. Į plakimo indą įdėkite vieną valgomąjį šaukštą natūralaus jogurto, česnako skiltelę, vieną ančiuvių filė, įlašinkite šlakelį citrinos sulčių, Vorčesterio padažo, supilkite nuo ančiuvių filė likusį aliejų, įberkite šiek tiek tarkuoto kietojo sūrio, ciberžolių, baltųjų pipirų. Viską susmulkinkite elektriniu trintuvu iki vientiso mišinio. Įdėkite valgomąjį šaukštą majonezo ir gerai išmaišykite. Ant lėkštės išdėliokite perpus perpjautą didelį kaparėlį, džiovintus pomidoriukus, viską apšlakstykite paruoštu jogurtiniu ančiuvių užpilu. Šamų karpačą apibarstykite žiupsneliu druskos, juodaisiais ir rausvaisiais pipirais. Šalia padėkite žaliosios citrinos skiltelę.

LAMŲ SLĖNIS

201

KARŠTAS KRIAUŠIŲ IR LEDŲ DESERTAS

• 1 obuolys • 1 kriaušė • 20 g karamelizuotų lazdyno riešutų • 10 g naminių imbierinių sausainių • 1 kaušelis vanilinių ledų • 5 g vytintų spanguolių • keli šviežios mėtos lapeliai

Išvalykite obuolio ir kriaušės sėklytes. Obuolį įdarykite vytintomis spanguolėmis ir kartu su kriauše kepkite iki 170 laipsnių įkaitintoje orkaitėje (apie 8 minutes).

Iškepusį obuolį ir kriaušę patiekite su ledais, smulkintomis mėtomis, imbieriniais sausainukais, kepintais lazdyno riešutais. Viską pagardinkite karamelės ir kreminio balzamiko acto šlakeliu.

202 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

203

Londone, galerijoje „D Contemporary“ ilgai stovėjau priešais VIKTORIJOS STAPONĖS nuotrauką. Akimis ragavau kiekvieną lopinėlį, skenavau atspalvius ir šešėlius. Pirmą kartą mačiau tikrą Viktorijos nuotrauką ne interneto erdvėje, o galerijoje, pakabintą ant sienos. Ir jausmo joje tikrai buvo daugiau. Kaip ir pačioje Viktorijoje, kai vieną dieną susitikome Vilniuje. „Fotografija yra maistas sielai“, – ji man pasakė.

ŽEMĖ JOS VIDUJE Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Viktorija Staponė

– Jau daugiau nei metus su vyru, irgi fotografu Arūnu gyvenate nuostabioje Sicilijos saloje. Grįžai paragauti pavasario?

– Aš grįžtu, nes atsiranda žmonių su ypatingomis istorijomis, ypatingais gyvenimais. Jos nutinka skirtingose šalyse, skirtinguose miestuose, o aš suprantu, kad tokia ir yra mano gyvenimo prasmė – išgirsti jų kuo daugiau ir dalintis su kitais. Kartais tiesiog negaliu pasakyti – ne. Viduje kirba viltis, kad kiekviena istorija gali tapti mano kelio esme, užuomina, kur ir kodėl einu. Taigi kol galiu, stengiuos būti visur.

Pavasaris Lietuvoje su viena žydinčia žibuokle mano širdį palietė tūkstantį kartų stipriau nei mimozų, migdolų, magnolijų žiedais apsipylęs Sicilijos pavasaris.

Keista, tiesa?

206

LAMŲ SLĖNIS

– Kodėl jūs ten?

– Iš pradžių į Siciliją dažnai skrisdavome dirbti – fotografuodavome vestuves, kai kurie žmonės norėdavo įamžinti šventes, atostogas. Vieną dieną susikrovėme savo gyvūnus ir daiktus į automobilį ir išvykome ten pagyventi.

– Štai taip netikėtai?

– Mūsų gyvenime – daug kas netikėtai. Netgi susituokėme netikėtai.

(Juokiasi). Ir vienas kitą sutikome netikėtai.

Arūnas daug prisidėjo, kad knyga būtų, kokia yra. Iš mano darytų portretų jis sudėliojo istoriją. Nežinau kaip, bet atspėjo įvykių seką, chronologiją, mano vaikystės išgyvenimus. Iš tiesų knyga atėjusi iš realaus pasaulio.

Lygiai kaip ir vienas iš modelių – Edvardas. Fotografuodavau jį dienos centre, o jis man pasakodavo, kaip norėtų atsidurti ant žurnalo viršelio. „Parašyk Prezidentei apie mane, papasakok mano istoriją“, – prašydavo, o aš galvodavau – štai žmogus, neturi namų, neturi šeimos, daiktų daug neturi, tačiau nori kalbėti – Prezidentei, žmonėms, pasauliui. „Edvardai, o jei mes išleistume knygą?“ – kartą užsiminiau. „Būtų nerealu, leiskim“, – sutiko, lyg tai būtų lengvai įmanomas dalykas. O iš tiesų – keliais nereikšmingais žodžiais pastūmėjo mane. Kai kūriau, galvodavau apie jį – ką pasakys Edvardas? Gal jo gyvenimas įgaus naujos prasmės: esi nuotraukoje ir gali keliauti visur, į Londoną, į Siciliją, į Paryžių. Net pas Prezidentę patekti!

– Tavo vyras irgi fotografas. Kaip radote vienas kitą?

– Esu daug kartų sakiusi – mano vyras tikrai nebus menininkas. Geriau žmogus iš kito pasaulio, kuris nesikištų į manąjį, leistų fotografuoti. Tačiau kitaip nutiko. Šiandien esame komanda, vienas kitą papildome, daug kalbamės apie meną ir fotografiją, iš tiesų tuo gyvename. Be Arūno pagalbos nebūčiau taip toli nuėjusi.

Mano kelias nuo mūsų pažinties tarsi aiškiau nusitiesė. Atsirado minčių – Nuo ko prasidėjo tavo fotograapie parodas. fijos?

– Fotografijos mokslų Dizaino ko– Kažkur skaičiau, kad už knygą legijoje nebaigiau, pati padariau klai„Portrait Of My Land“ irgi dėkoji dą, kad pasirinkau tokias studijas, bet savo vyrui... po dvyliktos klasės nusprendžiau, kad, – Mintis sukurti knygą iš portretų kaip ir visi, turiu iškart studijuoti. kilo Sicilijoje, neabejoju, kad ji atsira- Šiandien man atrodo, kad technikos do iš ilgesio. Vienatvės jausmas tarsi gali išmokti iš knygų ir praktikos, o išgrynina, priverčia įsiklausyti į save, fotografui kur kas labiau reikalingos girdėti mintis. Ilgesys skatina kūrybą, meno ar filosofijos studijos. man patinka tas jausmas. Kai ilgiesi Dirbti pradėjau anksti – dar devin– ryškiau matai, stipriau užuodi. toje klasėje tapau padavėja. Daug me-

tų dirbau restoranuose, man nepaprastai patikdavo stebėti žmones – ką jie užsisako, kaip bendrauja. Po kurio laiko šalia padavėjos darbo atsirado fotografija. Iš pradžių – tarsi žaidimas, vėliau radosi žmonės, auditorija. Žengiau mažais žingsneliais, bet jie buvo pačios, niekas manęs nestūmė, manasis kelias buvo per savas patirtis, sėkmes ir nesėkmes. Po kurio laiko pastebėjau: žmonės pradėjo pasitikėti manimi. Praeidavo vos penkios minutės, o aš jau žinodavau daugybę itin asmeniškų, kartais net intymių dalykų. Viduje, matyt, visada slypėjo noras globoti, žmonės gal tai jausdavo, leisdavosi globojami. Kartais jie man sakydavo: negaliu suprasti savęs. Po kartu praleistos dienos jie tarsi atgydavo.

Fotografija yra gera priemonė gilintis į žmogaus vidų.

– Nes ji... nemeluoja?

– Jei atvirai – nėra paprasta būti fotografu. Dėl kiekvieno portreto jaudiniesi, kaip jaudintumeisi dėl žmogaus, kuris tau svarbus. Viešai rodydamas savo nuotraukas kiekvieną žvilgsnį į jas priimi itin asmeniškai.

Per parodas geriausiai jaučiuosi stovėdama už kampo ir stebėdama, kaip žmonės būna su mano kurtais portretais.

Nuostabus jausmas būti pripažintam, tačiau tuo euforijos momentu, kai stovi scenoje, žiūrovams atiduodi didžiausią savo energijos pliūpsnį. Jis toks stiprus, kad po parodų atidarymų labiausiai už viską noriu iškeliauti į kalnus su miegmaišiu.

LAMŲ SLĖNIS

207

208

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

209

– Laimei, yra Sicilija, kur gali rasti ir kalnus, ir jūrą, ir laukus be žmonių...

– Kartais labai gera, įsitaisius patogiai ant uolų ar kalno viršūnėje, o gal įmerkus kojas į vandenį, keliauti mintimis. Nuo dangaus iki žemės, nuo vieno kalno iki kito, nuo horizonto ir atgal. Akimirką įsivaizduoti save kuo nors kitu – migdolo žiedu vėjyje ar elniu, bėgančiu kalno viršūnėmis. Visada norisi savyje ieškoti daugiau prasmių.

Manęs dažnai klausia: esi menininkė, o fotografuoji vestuves. Kodėl? Todėl, kad vestuvės irgi būdas pakeisti mąstymo kryptį. Be to, jos suteikia galimybę imtis meno projektų – fotografuoji vestuves vasarą, o žiemą atsiduodi kūrybai. Vestuvių fotografavimas ir meninė fotografija emociškai visiškai skirtingi dalykai. Nors pastaruoju metu ir vestuvių šventėje žmonės ieško meno, prasmės ir filosofijos.

Nesu populiari ir visiems patogi vestuvių fotografė, tačiau turiu savo auditoriją, kuri ieško tik manęs.

kas. Lyg savo stalčiuose laikytum jų sielas... Ir ką su jomis daryti? Ištrinti?

Sudeginti?

Kartą man nepavyko padaryti vienos fotosesijos, kurią buvome sutarę prie jūros. Turėjo ji būti kitokia, atskridau, pasiruošiau, tačiau likus dienai iki jos, man paskambino ir pasakė, kad fotografuotis negalės. Tai viena skaudžiausių mano patirčių – lyg ir gaila, kad nespėjau įamžinti, bet ir vėl galvoju – o jei būčiau nufotografavusi, kaip buvome sugalvoję, argi ne pranašiška tai būtų buvę? Vėliau jau Sicilijoje vieną vakarą kalnuose pamačiau krintančią žvaigždę. Ji krito taip žemai ir švytėjo taip ryškiai, kad pabiro ašaros. Užuot sugalvojusi norą, jaučiau, kad nutiko kažkas negero. Mintyse palinkėjau ramybės, o ryte internete perskaičiau, kad vyras, kurį su šeima turėjau fotografuoti, iškeliavo.

Esu jautrus žmogus. Jautrus viskam – pojūčiams, emocijoms, žmonėms, aplinkai, kvapams. Atėjo laikas, kai visa tai galiu panaudoti kūrybai. Mane į priekį veda meilė gyvenimui, noriu būti čia ir dabar, sakyti visus žodžius.

– Esama žmonių, kurie išsirenka Tačiau būti atviram nėra lengva, atvifotografą visam gyvenimui? rumas sekina, o svetimų žvilgsniai į – Yra tokių, dažniausiai itin sutam- jautrų tavo vidaus pasaulį kartais žeipa požiūriai, jausmai. Gali paskam- džia. binti jiems, kad ir naktį, nors jau seniai nebefotografuoji. Būna, kad pa– Net ir raganas? Kur dingo sladarai gražių nuotraukų ir išsiskiri. Fo- pyvardis, juk anksčiau tave daugiautografuodamas į savo gyvenimą pri- sia ir žinojo kaip Raganną? sitrauki daugybę žmonių. Kai kurie jų – Visada buvau Raganna. Vaikysiškeliauja, o tu vis dar turi jų nuotrau- tėje netgi turėjau medį, kurį vadinau

210

LAMŲ SLĖNIS

raganos medžiu. Spontaniškai į mano gyvenimą atkeliavęs žodis tapo nematomu amuletu. Susitapatinau su juo, jis padėjo man kurti, kūrybos procesą paversdavo mistiniu. Žmonėms netgi pradėjo atrodyti, kad manyje esama kažkokių ypatingų galių. Visa tai truko, kol pajutau, kad nebematau savęs, kad egzistuoja tik personažas, o Viktorija dingo. Turėjau nuspręsti, ką rašyti ant knygos – Raganna ar Viktorija Staponė? Supratau, jog noriu būti Viktorija, Raganna jau išgyveno savo amžių. Be to, atsirado moteris, kuri įžūliai panaudojo Raganna logotipą. Pradžioje įsiutau, o paskui pagalvojau – tai ženklas, dar vienas gyvenimo iššūkis, kurį turiu priimti, su juo susitaikyti. Šiandien džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė, kad galiausiai likau su savo vardu.

Tą dieną, kai visur pakeičiau kūrybinį vardą ir tapau Viktorija Staponė, pajutau, tarsi būtų įvykę tikrosios mano vestuvės. Nusimetusi Raganną, jaučiausi kaip nuotaka. Ir vyrui pasakiau: šiandien tapau Stapone tikrąja to žodžio prasme.

– Gal subrendai? Dvidešimt šešerių?

– Gali būti. Ir šitos permainos mane įkvepia naujiems ieškojimams. Pasaulis pilnas žmonių, kurie gimsta ir išeina iš jo lengvai išprotėję. Kartais stebiu savo mamą ir džiaugiuosi ja – turiu viltį išlikti atvira gyvenimui – amžinai.

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

213

– Fotografijoje, man atrodo, kartais procesas įdomesnis nei rezultatas...

– Būna fotosesijų, kai tik ir lauki, kol grįžusi namo galėsi prisėsti prie nuotraukų, iš naujo ieškoti prasmės, simbolių. Tačiau fotografija – ne tik nuotraukos. Ne mažiau įdomu tai, kas vyksta prieš fotografavimą – žmonių mintys, jausmai, laiškai, kuriuos jie man rašo, istorijos, kurias pasakoja.

Fotografija yra maistas sielai. Kartais mes negirdime žmonių, jų nematome, nežinome būdų, kaip juos prakalbinti, o fotoaparatas visa tai sugeba – perleidžia per akis, nukreipia į širdį, išjudina sielą ir... išeina vaizdas.

– Viktorija, ar prisimeni pirmąją dieną, kai atvykote į Siciliją?

– Buvome išvargę po ilgos kelionės, namai, į kuriuos atvykome, nebuvo, kokie žadėti. Toje sumaištyje lyg ir šmėstelėjo mintis – ar buvo verta? O gal suklydau?

Emociškai sunkus buvo visas pirmasis mėnuo, tačiau tada perskaičiau kaip niekada daug knygų, kas vakarą eidavau prie jūros, įsitaisydavau ant marmurinio suolo po mimoza ir skaitydavau. Jūra šalia, laukiniai šunys apsivyniodavo mano kojas. Gal tūkstantį kartų iš praeivių išgirdau – bonjorno, buonasera. Matyt, prilinkėjo... Tas sunkus laikas dar labiau užaugino mane.

– Ar Sicilijos saloje esama kokios ypatingos šviesos? Itin tinkamos fotografijai?

– Šviesa man graži tik anksti ryte ir prieš pat vakarą. Kai fotografuoju,

214

LAMŲ SLĖNIS

keliuosi labai anksti arba laukiu pavakarės. Tačiau saloje įkvepia kiti dalykai. Labiausiai – žemiškumas.

Aplinka, žmonės čia tokie tikri – turintys savų pliusų ir minusų, be kaukių, tokie, kokie yra. Atrodyti geresniam, gražesniam ten nereikia. Pajutau – grįžtu į Lietuvą ir iškart įsitempiu. O juk taip norėtųsi, kad ir čia gyvenantys bent kiek atsipalaiduotų, išsilaisvintų. Bet gal viskas dėl tos saulės?.. Sicilijoje ilgiuosi Lietuvos, o grįžusi vėl noriu atgal.

Iš pradžių, kai nuvykome, buvome kaip ir daugelis turistų. Po kurio laiko viskas pasikeitė, pajutome nepaprastą bendravimo ir draugystės džiaugsmą.

Ateini į parduotuvę, o sicilietis tau sako: „Ruošiuosi gerti kavą, gal norėtum palaikyti kompaniją?“ Iš pradžių sutrinki, o paskui galvoji – kodėl ne?

Daržovių parduotuvėje tau pripjausto lėkštę vaisių, kad viską išragautum ir jausmas, jog esi čia svetimas, išgaruoja. Vos po mėnesio savo kaimynams, kurių gerai nė nepažinojome, palikome savo namų ir automobilio raktus.

Nė minties nekilo, kad gali nutikti kažkas blogo, nors krepšiuose liko brangi mūsų fotografijos technika.

Paprastumas, pasitikėjimas vienas kitu man priminė senąją Lietuvą, kur, pasakojama, kaimo žmonės nerakindavo durų, o užklydusiam pakeleiviui visada įdėdavo duonos ir vandens įpildavo. Svarstau – gal jų sielų dar nepalietė susvetimėjęs naujasis pasaulis?

Kartais atrodo: juk labiau galėtų pasitempti. Bet jie tokie yra ir todėl nebaisu prieiti, paklausti, užkalbinti. Jų

tvirtos šaknys įkvepia, tarsi kviečia grįžti prie esmės, atrasti kiekviename tai, kas tikra.

– Ar Sicilijoje pasaulis tau atsivėrė labiau?

– Sicilijoje tapo aiškiau, kad daug durų užsidarė ir jei noriu atverti naujas, turiu labai stengtis. Išvykęs tampi nuliu, turi daug atiduoti, kad kas nors tave pastebėtų. Visos parodos, visos galerijos užsienyje – mano pačios pastangos, investicijos ir laikas. Kai Vilniuje surengiau pirmąją parodą, buvo daug džiaugsmo, bet dėl parodų Londone ir Paryžiuje pasistengti turėjau kur kas labiau. Kai nuvyksti ten, paaiškėja, kad žmonės nė nežino, kur toji Lietuva. Džiaugiuosi, kad mano knygos pavadinimas privertė juos susidomėti ne tik nuotraukomis, bet ir mano šalimi. „Oi, kokia įdomi vieta, kokie nuostabūs žmonės joje gyvena“, – kalbėjo jie, o aš jaučiausi tokia svarbi ir įdomi pasauliui.

– Vadinasi, ir gyvendamas toli gali jaustis lietuviu?

– Žmonės jaučiasi gyvenantys atskirose valstybėse, šalyse, miestuose, tačiau iš tiesų visi esame vienis. Būdamas toli nuo savo namų gali būti labai labai arti jų. Stengiuosi nematyti tautybės, noriu kalbėti apie žmogaus vidines žemes, apie tai, kas yra viduje, kas svarbiausia. Tikiu, kad vienas kraujas nebūtinas norint tapti šeima, būti broliu ar seserimi su kitais žmonėmis. Išmokau to semdama savo šeimos patirtį.

LAMŲ SLĖNIS

215

216

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

217

NAUJI VĖJAI

KAS GAMINO ŠĮ PATIEKALĄ?

Tekstas: Inga Norke (Instagram: @norke_upe) Nuotrauka: Lina Jushke

„Iš kur tas šefų kultas?“ – stebisi draugė, valgydama dar šiltą pistacijų rutuliuką su aukso dulke ant viršaus.

O aš stebiuosi, kad jis atsirado palyginus visai neseniai.

Jimmy Morrisono ar Kurto Cobaino laikais niekas šefų nelygino su roko žvaigždėmis. Dabar lygina. Net

218

LAMŲ SLĖNIS

geriausi šefai tada buvo išvis nematomi. O šiandien jie yra ryški pramogų pasaulio dalis. Žmonės vis dažniau eina nebe į restoraną, o pas Deivydą, Ernestą, Gasparą, Liną...

Nors šefo darbo dalis yra kasdien ragauti skaniausią maistą, vienas dalykas nepasikeitė: vadovauti virtuvei

– nesuvokiamai sunkus darbas. Įsivaizduok save visą dieną ant kojų, karštyje, ankštoje erdvėje, dažnai septynias dienas per savaitę nuo tamsaus ryto iki gilios nakties. Nežinau, kodėl reperiai daug keikiasi, bet suprantu, kodėl tai daryti galėtų šefai.

„Aš stovėjau prie durų į paruošimo virtuvę rūsyje ir nervingai rūkiau cigaretę. Vyravo tas šiurpus štilis pačiame uragano centre. Po dešimties minučių, kai kita alkanos publikos banga bus susodinta ir apdalinta duona ir vandeniu, kils grėsmingas antplūdis.

Pirmiausia trenks salotų ruošėjui, paskui sauté ir galiausiai griliui, ir tada skęsime visi – vargsime, prakaituosime ir keiksimės (...).

Kodėl per šitiek metų mano kalba tapo tokia storžieviška ir įžeidžianti (...). Nežinau. Bet man ji tikrai patinka. Aš joje tiesiog žydžiu. Kaip ir apsupty visų kitų savo pasaulio garsų: indaplovės šnypštimo, tarškėjimo ir purškimo; žuvies filė čirkšėjimo, kai ji susitinka su karšta keptuve; garsios aimanos, kone spiegimo, kai įkaitusi kaitlėkštė įmetama į vandens pilną kriauklę...“ (Anthony Bourdain, „Virtuvė slaptai“) Pernai prisijungusi prie projekto „30 geriausių restoranų“ susipažinau su geriausiais šefais Lietuvoje. Jų šefystės istorijas rijau saujomis, įsigėriau virtuvės patirčių ir, žinoma, kvapų.

Bandžiau suprasti, ką išties šefui reiškia tas lėkštės turinys, kurį suvalgome per dešimt minučių... o gal ir greičiau.

Tačiau galiausiai supratau daugiau. Šefystė, šalia kunigo, kariškio ir dar kelių pasirinkimų, yra viena daugiausiai atsidavimo reikalaujančių profesijų. Prisipažinsiu, niekad iki tol apie tai nebuvau pagalvojusi. „Tai nuosprendis gyvenimui“, – juokdamasis aną mėnesį man sakė dabar „Hotel Palanga Restaurant“ virtuvės šefas Ernestas Viršilas. Juk tikrai ne visi supranta, kas ir kodėl norėtų

aukoti laisvadienius, kai visi švenčia, o tu dirbi. Taip pat į tą patį aukurą sumesti sveikatą, kai ant kojų sukiesi daugiau nei 12 valandų per parą, šeimą ir draugus, nes ne namie būni tikrai per ilgai, ir panašiai.

Buvimas restorano šefu – tai ne tik gėlių žiedlapių dėliojimas ant triušienos. Dar reikia triušį surasti (ir, pageidautina, pačios geriausios formos ir kokybės), išmanyti jo anatomiją bei mokėti jo mėsą atskirti nuo kaulo. Ir, beje, tas atskyrimas nėra toks pats kaip vištienos, jautienos ir t.t.

Be abejo, šioje vietoje būtina pridėti, kad geras restorano šefas niekada nevėluoja, dėl ligos savo noru nepasiima laisvos dienos ir dirba nepaisydamas jokių fizinių skausmų.

O kur dar santykiai virtuvėje? „Jausmas kartais toks, lyg vadovautum piratų laivui“, – sako E. Viršilas, kuris per dieną kartais prisiliečia prie daugiau nei 500 patiekalų, tačiau spėja pabūti ir psichologu, ir gesintuvu: gaisro, maišto ar kivirčo virtuvėje.

Deivydas Praspaliauskas man išvis pabijojo apibrėžti savo darbo kiekį: „Susilaikysiu nuo šito atsakymo – bijau darbo inspekcijos komentarų“, – juokėsi jis. „Stiklių“ šefo Lino Bražinsko darbo diena – dar miglotesnė: „Nėra tikslaus laiko. Ji baigiasi tada, kai visi jau sotūs ir laimingi.“ Beje, Linas yra tas žmogus, kuris virtuvėje gyvena jau 35 metus: „Jei kas man seniau būtų pasakęs, kad tapsiu virtuvės šefu, būčiau pasukiojęs pirštu prie smilkinio“, – sako jis.

O, pavyzdžiui, indų kilmės puikiai Vilniuje performinantis šefas Gaspa-

ras neslepia – dirba septynias dienas per savaitę, ir dar keliose vietose: „Dieną pradedu 9 ryto – tokiu metu jau būnu parduotuvėse, kur perku produktus dienai. Esu išrankus, todėl tai darau pats. Restorane darbą baigiu apie 22:30, tada, jei savaitgalis, keliauju toliau – į „Gastrolounge“, kur dažnai prabūnu iki 4 valandos ryto.“ Kartais kai kuriems šefams tik tatuiruotės ant rankų primena, kad jie gyvena ir ne tik virtuvėje.

Ir nors kitose pramogų pasaulio sferose gali aplankyti sėkmė, virtuvėje taip niekada neatsitiks. Apskritai, čia sėkmė niekada nenulems rezultato. „Pasisekė iškepti omletą.“ Ne! Arba moki, arba nemoki. „Pasisekė, šįvakar eilė prie rezervacijų.“ Ne! Tai Kate Moss pasisekė, kad ją agentė dar paauglę pastebėjo oro uoste.

Virtuvėje beveik visada pradedi nuo garçon de cuisine pareigų – plauni indus ir lupi daržoves; dažniausiai privalai praeiti visas aštuonias ar net dešimt pakopų, kol tau uždedama baltos spalvos šefo karūna. Shortcut‘ų čia nėra.

Būtent virtuvėje vyksta „karas ir taika“, t.y. galioja militaristinė hierarchija, bet tuo pat metu vystosi audringas meilės romanas – tarp virtuvės ir šefo. Šiandien laikas, praleistas gerame restorane, kuo toliau, tuo labiau man ima prilygti apsilankymui kine, koncerte, parodoje. Tie degustaciniai patiekalai, kuriuos mums atneša, yra šefų rūpestis, fantazija, kūrinys. Kitaip tariant, tai – teatras lėkštėje, kuris gali patikti arba ne. Tačiau visad svarbu prisiminti – tai kūrėjo, bet ne virėjo darbas. Tai įvertinus ir pokalbiai prie maisto tampa įsimintinesni.

LAMŲ SLĖNIS

219

Iki pasimatymo gegužę!

www.lamuslenis.lt

220

LAMŲ SLĖNIS