Lamuslenis 2016 12 08

2016 gruodis (58)

ŽIEMOS PASAKOS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

A

r Kalėdų laukimas bus gražesnis, jei šiąnakt padirbėsiu iki paryčių? Ar pabaigusi šį mažą darbelį sugebėsiu negalvoti apie kitą, būsimą? Ar šventinis žiburėlis darželyje negalėtų būti nukeltas pora dienų vėliau, nes aš NESPĖJU pagaminti to SENIO BESMEGENIO kostiumo... Kažin, ar JIS labai liūdės, jeigu tai padarysiu paskutinę dieną... paskutinį vakarą? O mano pašnekovai, įdomu, ar jie tyliai įsižeidžia, kai paprašau į klausimus atsakyti kuo skubiau, nes jų reikėjo... VAKAR? O daiktai – ar jie galėtų PATYS sušuoliuoti į jiems skirtas vietas ir betvarkė pavirsti į TVARKĄ? Ar mano antakiai galėtų nusidažyti patys?! (O gal šį sakinį išbraukti, nes visa tai jau primena beviltišką moterišką chaosą.) Atleiskite – toks LAIKAS. Ar aš vienintelė tokia pasimetusi, nors man tikrai labai PATINKA KALĖDOS?! Kodėl jų laukti man truputį liūdna? Juk kartais pagalvoju: jei šiandien gruodis baigtųsi taip ir neprasidėjęs, ko gero, tai būtų pats liūdniausias metų laikas.

Bet gruodis dar NESIBAIGĖ. O kai praeis, žinau, tada aš jo labai ilgėsiuos.

Tad galiausiai klausimas lieka tik VIENAS: karjera ar Kalėdos? Manau, atsakymą jau ŽINOTE... Švęskite kasdien. Po truputį. Mažais kąsneliais. Nes pasiilgti ŠITO laiko dar tikrai suspėsite.

Smagaus skaitymo!

Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

2

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

3

Viršelyje: Eglė Kernagytė-Dambrauskė kartu su vyru Vytu Dambrausku.

Fotografė: Lina Juškauskaitė

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

LINA JUŠKAUSKAITĖ

JOANA BUIVIDAITĖ

Redaktorė

Žurnalistė

INGA NORKE

Žurnalistė

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

Žurnalistė

Fotografė

NERINGA GREIČIŪTĖ

Fotografė

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai

Žurnalistė

Fotografė

VAIDA RIBINSKAITĖ

Kūrybininkė

GINTARĖ LAGAUSKAITĖ

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

4

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

5

PIRMOSIOS KALĖDOS NAMIE

16

ATRADUSI TOBULO GROŽIO FORMULĘ

NAMELIS SU ŽALIOMIS LANGINĖMIS

48

116

Copyright © 2011-2016 UAB "Zubizu projects".

Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

6

LAMŲ SLĖNIS

STILINGI ROLIŲ ŽAIDIMAI

132

Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

7

Stiklinis žaisliukas

„Louise Roe Design“

Šventinio stalo indai

„Broste Copenhagen“

NAUJIENOS

ŽIEMOS

Žvakidė „Fire Hurricane“

„Norm Architects“

Stikliniai žaisliukai „Ašaros“

„Toast“

Dekoracija „Kankorėžis“

ISTORIJOS

Stikliniai Kalėdų žaisliukai

„Louise Roe Design“

„House Doctor“

Priemonės papuošimų gamybai

„House Doctor“

Tinklaraštį „Ū ilgoji“ galima skaityti vietoj pasakos prieš miegą. Arba pritrūkus įkvėpimo. O dar – išsiilgus nuoširdžių vaikiškų istorijų. Šį kartą – dešimt įkvėpimų ir atradimų iš jo autorės AISTĖS JŪRĖS pasakų knygos.

AISTĖS PASAKOS Nuotraukos: Monika Penkutė ir asmeninio albumo

ŽIEMOS PEIZAŽAS. Jei tikras – tai tas, kurį matau darbo metu, pakėlusi akis nuo kompiuterio ekrano. Nes sėdžiu priešais Nerį, Žvėryno šoną ir Vingio parką – galiu juos nužvelgti iš penkto aukšto. O jei tapytas – tai mano tėčio Vytauto Laisono.

Nors tėtis yra savamokslis, jis puikiai įvaldė klasikinio peizažo žanrą ir įgijo meno kūrėjo statusą. Žaviuosi jo mokėjimu disciplinuoti kūrybinį procesą ir perteikti gamtos nuotaikas.

10

LAMŲ SLĖNIS

SVEIKINIMO BŪDAS. Geriausia – tikras laiškas, o dar linksmiau – atvirlaiškis, tyčia leidžiant paštininkui ar kaimynui pabūti sveikinimo liudininku.

ŠVENTINIS ATRIBUTAS. Niekada per žiemos šventes nesu namų puošusi kalėdiniu vainiku. Tad dabar labai džiaugiuosi tuo, kurį mudvi su Ūla nusipynėme „Pasiganymų lamų slėnyje“ metu.

LOPŠINĖ. Mėgstu Ūlai dainuoti lopšines. Dažniausiai jomis virsta lietuvių liaudies dainos – ramios ir greitai užliūliuojančios. Iki šiol neblogai prisimenu fokloro ansamblio, kurį lankiau mokykloje, repertuarą. O kartais lopšinę sukuriu tą pat akimirką – iš dienos įvykių arba herojų, kuriuos pasiūlo Ūla.

LAMŲ SLĖNIS

11

ANIMACIJA. 1940-ųjų Disnėjaus „Fantasia“ – eksperimentinis filmas visų pirma dėl visiškai netradicinės sandaros.

Tai – ne vientisa istorija, o aštuonios simfoninės – animacinės miniatiūros.

Vienos turi aiškią siužetinę liniją, kitos lydi muzikos garsus spalvingomis abstrakcijomis.

KALĖDINĖ MELODIJA. Piotro Čaikovskio „Spragtukas“. Galėčiau jį bene mintinai paniūniuoti.

Vaikystėje mano tėtis dažnai iš kasečių klausydavosi žymiausių kompozitorių kūrinių, o man, tuo metu penkiametei, labiausiai į širdį krito P. Čaikovskis.

ŽURNALAS. Žurnalų karalienė – „The Gentlewoman“. Man joje viskas patinka – nuo herojų parinkimo iki elegantiškų tekstų. Šiemet kaip tik turėjau progą stovėti keliasdešimties centimetrų atstumu nuo žurnalo redaktorės Penny Martin, kol ji raitė mano vardą ant naujausio numerio puslapio. Visai neseniai „British Society of Magazines Editors“ paskelbė Penny metų redaktore. Beje, nuo šiol šį žurnalą, kartu su kitais pasaulyje pripažintais leidiniais, galima lengvai įsigyti parduotuvėje „V2 Concept Store“, Dominikonų g. 5, Vilniuje.

12

LAMŲ SLĖNIS

ANT SIENOS. Ant mano sienos – iliustratorių, kuriuos leidau sau pamėgti, darbai – tai Herriet Lee Merion ir Karolis Strautniekas. Mielai papildyčiau jų kompaniją Justės Urbonavičiūtės personažėmis ir Eugenia Loli koliažais. Dar man patinka pastaruoju metu lietuvių iš naujo atrastas risografas, leidžiantis spausdinti ribotu spalvų kiekiu, vieną spalvą klojant ant kitos. Mačiau jau ne vieną akį glostantį eksperimentą.

SKAITYMO PATARĖJAS. Knygų pasirinkimo klausimais man dažniausiai pataria draugė ir rašytoja Jurga Tumasonytė, dargi dirbanti knygyne „Eureka!“. Ir atidžiai stebiu poeto, vertėjo bei publicisto Mariaus Buroko pranešimus literatūros naujienų temomis.

Labai rekomenduoju sekti Mariaus asmeninį „Facebook“ profilį, jei mėgstate skaityti ne tik lietuviškai, bet ir angliškai.

PRIEŠ MIEGĄ. Pusvalandis dokumentikos. Paprastai vyrauja „VICE“ repertuaras, tačiau grįžus iš kelionių norisi išskleisti per kelias dienas supresuotus įspūdžius ir užpildyti tarpus. Todėl dabar žiūriu 2004 m. rodytą keturių serijų BBC dokumentiką „Fransesco’s Venice“ apie vyrą, kurio šeimos istorija lygu Venecijos istorijai.

LAMŲ SLĖNIS

13

Kalėdų eglė – tai tik džiaugsmingas finalas! Tačiau jo belaukiant norisi namus pripildyti jaukia švenčių nuotaika ir kurti gražius prisiminimus. Papuoškite namų duris kalėdiniu vainiku, kad šventinė nuotaika žinotų, kur jus rasti.

PASAKĄ KURKITE PATYS Idėjos: Mantė Jaruševičiūtė,Gintarė Lagauskaitė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

14

LAMŲ SLĖNIS

Reikės: • • • • •

plonos vielos mezgimo siūlų žirklių kelių pušies šakelių nudažytų aguonių, kankorėžių, kaspinų ar kitų papuošimų • karštų klijų • karoliukų

Iš vielos suformuokite lanką, kuris bus vainiko pagrindas. Pradėkite rišti vienodo norimo ilgio siūlus tol, kol jie užpildys vainiko apačią, ir juos nukirpkite įstrižai. Pritvirtinkite šakeles, nudažytas aguonas bei kitus papuošimus. Pabaigoje karštais klijais prie „barzdos“ pritvirtinkite karoliukus.

LAMŲ SLĖNIS

15

16

LAMŲ SLĖNIS

Kalėdų jie niekada nešventė namie. Gal todėl, kad šeimos namų neturėjo. Kai prieš aštuonerius metus Kalėdų vakarėlyje EGLĖ KERNAGYTĖ sutiko kino režisierių VYTĄ DAMBRAUSKĄ, ji buvo neseniai išsiskyrusi, palaidojusi tėtį, maestro Vytautą Kernagį, ir nemokėjo svajoti. Tačiau laikas daug ką keičia – naujuose Eglės ir Vyto namuose šiandien skamba Kalėdų muzika, kieme į dangų kyla Vėjo ir Džiugo Kalėdų Seneliui parašyti laiškai, o po eglute, kurią, kaip ir kasmet, parveš šeimos vyrai, suguls didžiosios Eglės ir Vyto svajonės. Nes kokios gi Kalėdos be jų?

PIRMOSIOS KALĖDOS NAMIE Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

Eglė: Mano vaikystės namuose Kalėdos buvo pati didžiausia šventė.

Visa šeima susirinkdavo pas močiutę, tėčio mamą, Kaštonų gatvėje. Močiutė turėjo didelį butą, tilpdavome visi.

Mes, vaikai, nuo pat vakaro pradžios stovėdavome prilipę prie langų. Iš pradžių – pusseserė Gabija, paskui mano brolis Vytautas, tada atsiradau aš, dar po keleto metų – Gabijos dukra Elena, paskui – mano ir Vytauto vaikai. Labai gražus tas giminės rato gausėjimas... Kažkas iš suaugusiųjų būtinai mestelėdavo – matėt, matėt, Kalėdų Senelio rogės danguje! O mū-

sų akyse – ir tos rogės, ir tie elniai, ir spindinčios žvaigždės. Močiutė tik čiūžt, čiūžt šlepetėmis per grindis ir, žiūrėk, kol per vieną langą spoksojome, kitas jau atidarytas ir dovanos prie jo sukrautos. O tada – dalybos.

Kol buvau šeimoje mažiausia, dovanas iš maišo traukdavau aš. Iš tiesų nėra vienos Kalėdų istorijos, yra nepaprastas ir visą gyvenimą, matyt, išliksiantis Kalėdų jausmas. Kartais man atrodo, kad jame vis dar gyvenu, užtat tokį pat Kalėdų jausmą noriu sukurti savo vaikams.

Vytas: Mano vaikystės prisimini-

mai labai migloti. Mūsų močiutė turėjo dvynę seserį, Kalėdas visada švęsdavome su jos šeima. Vėliau, kai šeimos padidėjo, Kūčių vakarienė tapo nepajudinama šeimos tradicija.

Ne giminės, o šeimos. Nesame religingi, mums tai labiau metų pabaigos šventė. Tėtis visada pasako kalbą – suskaičiuoja, kokie buvo praėję metai, išdėsto ateinančiųjų planus. Jis – mūsų šeimos šaknys, mūsų ąžuolas, ir kalba jo užtat trumpa, aiški. Močiutė Kūčių vakarą atneša paplotėlį, dalinamės visi, linkime visokio gėrio.

Ramios mūsų Kalėdos.

LAMŲ SLĖNIS

17

18

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

19

Eglė: Užtat mūsų – itališkos. Ir visada tokios buvo, kiek prisimenu; kažkas apsiverkia, kažkas supyksta, kažkas trenkia durimis, kažkas labai myli – visiškas chaosas. Bet svarbiausia – susitikti yra labai gera. Kaštonų gatvės nebeturime, kai tėtis mirė, chaosas persikėlė į mamos namus.

Vytas: Nuo pat pradžių su Egle taip sutarėme – Kūčias valgome pas mano tėvus, tada važiuojame pas Eglės mamą ir peršokame į kitą matavimą. Pirmą kartą mane triukšmingas Kūčių vakaras labai nustebino, tačiau dabar jis sukelia daugybę gerų emocijų. Kar-

20

LAMŲ SLĖNIS

tais vos spėju filmuoti reakcijas, kai Eglės šeima dalijasi dovanas.

Eglė: Ar žinote, kaip tai vyksta?

Ramai pavalgę, pasikalbėję ir prie stalo išsidaliję dovanas pas Vyto tėvus, atvykstame į Kernagių šeimą. Čia jau būtinai kas nors būna tarpusavyje susipykę, kažkas nelaimingas, kad ilgai reikėjo mūsų laukti ir negalėjo sėsti prie stalo, kažkas baigia ruošti paskutinį patiekalą, šypsosi ir džiaugiasi mus pamatęs. Dovanų laukiame su vaikais taip, kaip pas močiutę vaikystėje jų laukdavau aš. Prilipę prie lango. Ir... štai, ir vėl JIS

nepastebėtas praskrieja pro mūsų namus, kitame kambaryje, po egle, palikęs dovanas. Kadangi nuo senų laikų jas dalija mažiausieji, reikia išsiaiškinti, kuris iš keturių, nes juk visi – maži. Dovanos įteikiamos po vieną.

Kai ją gauni, iškart turi išvynioti. Visi kiti tuomet tyli. Aikčioti pradeda tik tada, kai dovana išlukštenama iš popieriaus. Įsivaizduokite tą penkiolikos žmonių oi, ai, oho, kaip faina!

Ir nesvarbu, kad prie stalo esama tokių, kurie nė nemato, ką ten gavai.

Alaso ir triukšmo tiek, kad vieni kitų nelabai girdime.

LAMŲ SLĖNIS

21

22

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

23

Vytas: Iš pradžių toks žaidimas mane stebino, tačiau dabar mielai į jį įsitraukiu ir pats.

Eglė: Kartą, prisimenu, tėtis sugalvojo mano tetai Rasai, savo sesei, iškrėsti pokštą. Teta Rasa labai mėgo kavą, o sovietmečiu jos gauti buvo sunkiai įmanoma. Jei kas iš giminių išvykdavo į Ameriką, būtinai parveždavo kavos pupelių. Tuo metu buvo mada lukštenti saulėgrąžas. Tėtis pripirko, mes pripylėme keletą skardų, pakepinome orkaitėje, supylėme gerą pusmaišį į oranžinį pagalvės užvalkalą, užrašėme „Rasai“ ir padėjome po eglute. Kai ištraukiau tetos dovaną, žvilgterėjau į tėtį – lyg tikra suokalbininkė. Teta dovana apsidžiaugė ir jau beveik įsivaizdavo, kad kavos pupelių turės visiems metams.

Reikėjo pamatyti jos akis, kai maišą atrišo. Ta istorija, tiesą sakant, mano tikėjimo Kalėdų Seneliu nė kiek nesugriovė. Aš ir toliau jam rašydavau laiškus, o maišas saulėgrąžų buvo tik geras tėčio pokštas.

Vytas: O mano tėvų namuose Kūčių vakarą apima tokia ramybė, kad norisi miego. Lyg visi rūpesčiai, kasdienės smulkmenos nuslinktų į šalį ir tu vėl pasijustum vaiku. Kūčias visada baigiame pas Eglės mamą, Kalėdų rytą irgi pusryčiaujame pas ją, o vakaroti grįžtame į mano tėvų namus. Nuo tada, kai susipažinome, laikomės šios tradicijos.

24

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

25

26

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

27

28

LAMŲ SLĖNIS

Eglė: Kas žino, gal kada nors mūsų namai taps namais, kuriuose susirinks abi šeimos? Vis pasikalbame, kad būtų smagu sukviesti visus čia. Anądien Džiugas sakė: jau labai pasiilgau Kūčių. Ir vėl prisimenu tėtį – gruodis jam visada būdavo darbymetis, tačiau per šventes tėtis niekuomet nedirbdavo.

Kad ir kokią kainą kas būtų siūlęs.

Jam tai visada buvo šventas šeimos laikas. Aš irgi švenčių kitaip neįsivaizduoju, užaugau su tomis tradicijomis, jos gyvena manyje. Vytas jau paleido Kalėdų dainas namie, su Vėju važiuojam pro Katedros aikštę, žiūrim į eglutę, lemputės tarsi ore sustingę lietaus lašeliai, ir man taip gera širdyje.

Neerzina nei tie blizgučiai, nei papuo-

šimai. Kasmet nekantraudama laukiu, kada pasirodys kalėdinės „John Lewis“ ir „Coca Cola“ reklamos, ir visada sakau, kad Kalėdos yra stebuklingas metas, kai norisi šypsotis ir kuo ilgiau laikyti papuoštą eglutę.

Vytas: Su Vėju turime tradiciją.

Kasmet važiuojame kartu į medelyną, išsirenkame eglę, Vėjas ją nupjauna ir mes parvežame namo. Šiais metais dar nesugalvojome, ar pjausime, svarstome, gal pirkti vazone pasodintą, o paskui perkelti į kiemą. Vietos medžiams pas mus dar sočiai.

Eglė: Stengiamės vaikams sukurti Kalėdų stebuklą. Vėjui jau vienuolika, bet jis vis tiek rašo laiškus Kalėdų Seneliui, pririšame juos prie baliono ir

paleidžiame į dangų. Džiaugiuosi, kad jis svajoja. Nes buvo laikas, kai nebemokėjau to daryti. Kalbu ne apie tą laiką, kai sužinojau Kalėdų Senelio paslaptį – virtuvėje pamačiau praplėštą saldainių, kurie buvo po eglute, maišą – kalbu apie savo suaugusius metus, kai svajonių bijojau. Tiksliau, bijojau, kad jos ir vėl suduš, o ne išsipildys.

Vytas manęs klausdavo: apie ką tu svajoji? Neturėdavau jam ką atsakyti – po tėčio mirties atrodė, kad svajoti jau turbūt nebemoku. Nuolat galvodavau: gerai būti negali, tikriausiai ir vėl bus blogai. Šiandien mano svajonės grįžo, matyt, joms patinka gyventi ten, kur saugu ir gera. Dar labai atsargiai, bet pradedu jomis tikėti.

LAMŲ SLĖNIS

29

30

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

31

32

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

33

Vytas: Šiuose namuose mes primą kartą pasitiksime Kalėdas. Gyvenome kiekvienas savo bute, vėliau nuomojomės namus, gyvenome pas Eglės mamą. Namų jausmas kuria savas, jau mūsų šeimos, tradicijas.

Eglė: Su Vytu aštuonerius metus esame drauge. Susipažinome Kalėdų vakarėlyje, į kurį mane pakvietė draugė, o Vytas jį buvo nusprendęs praleisti. Paskutinę akimirką apsigalvojo.

Netrukus po to vakaro pradėjome gy-

34

LAMŲ SLĖNIS

venti drauge, net į kiną ar pasimatymą nueiti laiko neturėjome, iškart – į buitį. Tačiau mums abiems šeima yra pats svarbiausias dalykas gyvenime, dėl to, matyt, ir esame kartu.

Vytas: Susituokėme po pusantrų metų.

Eglė: Vos pradėjusi gyventi su Vytu, susirgau gripu. Gulėjau su 40 laipsnių temperatūra, Vytas ateidavo patikrinti, ar kvėpuoju. Mane aplankiusi mama pasakė: po šios savaitės

jis tave arba ves, arba paliks. Vedė.

Nuo pat pradžių šalia Vyto jaučiausi rami ir saugi, jis puikiai sutarė su Vėju ir buvo kitoks nei 25-erių sulaukę jo bendraamžiai.

Vytas: Mes išlaukėme savo namų, labai daug apie juos galvojome, planavome, mes niekur nebėgame, neskubame...

Eglė: Žiūrėk, kada ir aplink pasaulį su jachta išplauksime, kaip kad tu svajoji.

LAMŲ SLĖNIS

35

Vytas: Niekada pernelyg nesidomėjau vandeniu, priešingai, jo netgi bijojau. Šią vasarą filmavome Neringoje.

Vieną vakarą nusprendžiau palydėti prie jūros saulę. Atsisėdau ant smėlio, palaukiau dešimt minučių ir pradėjau galvoti, kad nuobodu, šalta, o saulė...

Tegu ji greičiau nusileidžia. Tą akimirką supratau, kad mėginu reguliuoti tai, kas nereguliuojama. Nuo mano norų saulėlydis netaps greitesnis, ne, galvoju, viskas ne taip. Kantriai išlaukiau valandą, palydėjau saulę, o kitą rytą su-

36

LAMŲ SLĖNIS

tikau bičiulius, kurie man pasiūlė išplaukti savaitei jachta. Argi ne ženklas?

Man siūlo įveikti jūros baimę, tapti valdomam gamtos, o ne pačiam valdyti laiką. Jūroje, kaip niekur kitur, gerai suvoki, kad esi trupinėlis, maža gamtos dalelė. Po jūroje praleistos savaitės aš supratau, kad gamta ir laikas yra visa ko esmė, o ne mūsų įsivaizdavimai.

Saulė kyla ir leidžiasi, viskas sukasi ratu, tau tereikia prisitaikyti ir tėkmę pajusti. Kai pajunti, įsivyrauja ramybė.

Eglė: Vytas dažnai sako: kiekvie-

nais metais aš noriu išmokti ką nors nauja. Šis jo noras man atrodo itin vyriškas. „Ar tu nenori?“ – klausia ir manęs. Tačiau man svarbūs kitokie dalykai – iškepti pyragą vaikams, suburti šeimą, sukurti jaukius namus.

Mes esame skirtingi, o tai juk gerai.

Vytas: Naujieji mūsų namai tarsi atspindi mūsų šeimą, mūsų santykius – tvirta šeima – tarsi betonas, natūrali – kaip medis, balta ir juoda spalvos – juk nėra tik balta ir juoda. Detalės ir atspalviai nuolat keičiasi.

ŽIEMOS POPIERINIO "LAMŲ SLĖNIO" IEŠKOKITE PREKYBOS CENTRUOSE IR SPAUDOS KIOSKUOSE

LAMŲ SLĖNIS

37

Nuotraukos: Lina Juškauskaitė Stilius: Mantė Jaruševičiūtė

38

LAMŲ SLĖNIS

Kalėdos – tai ne tik dovanos. Tai akimirkos, kaip stiklo burbuliukai suvertos ant puošnios dovanų juostelės, pasimetusios traškančio popieriaus ritiny, meilės kupinuose delniukuose, smalsumu degančiose akyse, laukiančiojo kantrybėje ir dovanojančiojo dėkingume. Tai metas, kai į mažas dėžutes pakuojame šilčiausius jausmus ir gera linkinčias mintis.

LAMŲ SLĖNIS

39

3 8 2

6 4

5

7 1

40

LAMŲ SLĖNIS

1

Sportiniai bateliai „Adidas Daily Suede Childrens Trainers“, 32 Eur („SportsDirect“)

2

Suknelė „Unlabel“ „Nikka“, 119 Eur

3

Dekoracija „Arkliukas“, 7,94 Eur („Alan Deko“)

4

Šviesos diodų girlianda „Lumeninn“, 13,99 Eur („Ermitažas“)

5

Silikoninis telefono dėklas „Marc by Marcs Jacobs“ 7,50 Eur („Mobistyle“)

6

Kūdikių batai „Calzedonia“, 9,95 Eur

7

Vaikiškas žaketas BOY, 25,95 Eur („Zara“)

8

Vaikiškas aksesuaras GIRL, 4,95 EUR („Zara“)

LAMŲ SLĖNIS

41

11

1

5 4

12

3 14

9

13 8

2

6

42

LAMŲ SLĖNIS

10

7

1

Aukso spalvos žvaigždės formos servetėlių laikiklis „Zara Home“, 15,99 Eur (4 vnt.)

2

Kailinis rankinukas su metaline rankena „Zara“, 39,95 Eur

3

Lūpų dažai „Chanel“ „Rouge Allure Ink“, 36,95 Eur („Douglas“)

4

Akių šešėliai „Chanel“ „Illusion d‘ombre“ , 33,95 Eur („Douglas“)

5

Skaistalai „Chanel“ „Joues Contraste“, 43,95 Eur („Douglas“)

6

Kojinės „Calzedonia“, 3,95 Eur

7

Naktiniai „Intimissimi“, 59,90 Eur

8

Minkšta liemenėlė „Intimissimi“, 29,90 Eur

9

Megztinis „Willow“, 139 Eur („Unlabel“)

10

Akropolio dovanų čekis

11

Apyrankė „Tagua“ „Water Drop“, 39 Eur („Unlabel“)

12

Matinis sidabro žiedas su perlu ir detalėmis „Louise Kragh“, 79,95 Eur („Unlabel“)

13

Sidabrinis žiedas su perlu ir apvalia detale „Louise Kragh“, 69,95 Eur („Unlabel“)

14

Laikrodis „Rosefield“, 89 Eur („Unlabel“)

LAMŲ SLĖNIS

43

4

3

5

2 11

1

9 7

6 10 8

44

LAMŲ SLĖNIS

1

Akropolio dovanų čekis

2

Marškiniai „U.S. Polo Assn.“, 62,30 Eur

3

Pirštinės „U.S. Polo Assn.“, 7,50 Eur

4

Kepurė „U.S. Polo Assn.“, 20,30 Eur

5

Piniginė „U.S. Polo Assn.“, 41,30 Eur

6

Regbio kamuolys „Wilson NFL“, 11 Eur („SportsDirect“)

7

Sigito Gedos knyga „Žydinčių bulvių sapnai“, 16,79 Eur („Pegasas“)

8

Laikrodis „Triwa“,, 269 Eur („Butiq.lt“)

9

Apyrankė „Triwa“, 99 Eur („Butiq.lt“)

10

Odinės inkaro apyrankės „Paul Hewitt“, 50 Eur („Butiq.lt“)

11

Kojinių rinkinys „Happy Socks“, 30 Eur („Butiq.lt“)

LAMŲ SLĖNIS

45

1

6

7 2 9

8

4 3

5

46

LAMŲ SLĖNIS

10

1

Bumbulai iš stiklo ir džiuto, „Zara Home“, 9,99 Eur

2

Stalinis laikrodis „Wake Up“, 22,5 Eur („Alandeko“)

3

Kalėdinis aksesuaras „Zara Home“, 5,99 Eur

4

Odinis natūralios spalvos 2017 m. darbo kalendorius „Zara Home“, 29,99 Eur

5

Dėžutė su pilkos spalvos veltinio figūrėlėmis „Zara Home“, 11,99 Eur

6

Šviečiantis namelio formos Advento kalendorius „Zara Home“, 35,99 Eur

7

Žvakė „Zara Home“, 15,99 Eur

8

Užrašų lapelių laikiklis „Morris“, pilkas 10,09 Eur („Alandeko“)

9

Eglutės dekoracija „Raktai“, 3,99 Eur („Alandeko“)

10

Pakavimo rinkinys 3,49 Eur („Ermitažas“)

LAMŲ SLĖNIS

47

48

LAMŲ SLĖNIS

Tą rytą kaip tik prisnigo. Gal buvom labai geri visi, pagalvojau, kai vidury miškų išniro medinis namukas su ryškiai žaliomis langinėmis. Kąsniais nuo pušų krintantis sniegas dar paryškino jų nepaprastą žalumą, lyg norėdamas paerzinti – ne, ne, Lietuvoje tokių namukų, nei tokių langinių, nebūna, o miškas, matyt, buvo stebuklingas, pradangino mus į kalėdinę žaislų karalystę. Joje yra vietos svajonėms, pasakoms ir ledo papuošalams, kuriuos išvakarėse mums šaldė GUODA GIEDRAITĖ iš „OVO Things“.

NAMELIS SU ŽALIOMIS LANGINĖMIS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Joana Buividaitė

Pieninę sniego paklodę net baisu sugadinti – ryto pėdos į darbą, mokyklą ir darželį iš naujo užsnigtos. Duryse išdygsta Guoda, ji dažnai lieka dirbti namie, kai nėra būtinybės rodytis mieste. Išlydi šeimą į Vilnių, užsikaičia arbatos, pasideda kompiuterį priešais langą, kuriame tylutėliai rymo senos obelys. Kartais jas aplanko stirnos, prabėga lapė ar kiškiai prašokuoja. „Kaimynų kol kas neturime“, – šypteli, kviesdama vidun.

Tai ne kaimo troba, tikrai, nors Guodos mama namą juokais ir vadina senoviškai – dviejų galų. Ant stalo įsitaisę fotogeniškos vaišės – baltas sūris su kmynais, juodųjų serbentų uogienė, morkų džemas ir šeimininkės keptas pyragas. „Tik šitą vieną ir moku“, – prisipažįsta ir pasakoja įsigudrinusi jį kepti Ispanijoje, kai, išvykusi praktikos, gyveno vienoje ispanų šeimoje. Jei jau visai atvirai – Guoda išvis nemėgsta gaminti.

Užtat ji mėgsta žvakes. Kvepiančias, vaškines, nuo kurių kambarys prisipildo šviesos, šilumos ir vaikystės prisiminimų. „Mano seneliai gamino žvakes, – pasakoja. – Senelis gerai įkaitindavo krosnį, ant jos pastatydavo indą su vašku. Vakarais, kai senelis liedavo žvakes, namuose būdavo ypatingai šilta. Jiedu su močiute šiltą vašką pildavo ant knatų, pakabintų ant medinio rato. Vaškas stingdavo ir virsdavo žvakėmis, o kambaryje skleisdavosi medaus kvapas“.

LAMŲ SLĖNIS

49

50

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

51

Guodos senelis buvo zakristijonas, gyveno name, prisiglaudusiame prie bažnyčios. Vėlyvą rudenį žmonės suveždavo vašką, o seneliai iki vasario 2-osios žvakes turėdavo pagaminti, mat tądien katalikų bažnyčioje per Grabnyčią (dar vadinamą Pašvęstojo gyvenimo diena) jos būdavo šventinamos. „Sovietų laikais klasikinio dydžio, rankomis lieta tikro vaško žvakė kainavo 2-3 rublius. Tuo laiku tai buvo nepaprastai brangus daiktas, per mėnesį tėvai uždirbdavo jų gal 150“, – vaikystės prisiminimus pasakoja Guoda. Žvakių jausmas iš vaikystės ją atsekė. Kartą, atsidariusi seną lagaminą, rado prieš dešimtmetį Kaziuko turguje Klaipėdoje pirktas žvakes. Suvyniotos į popierių jos kvepėjo lyg būtų ką tik nupirktos. Tuo metu Guoda jau pažinojo kitas dvi iš „OVO Things“ – kolegę, viešųjų ryšių specialistę Justę Marcelionienę ir drabužių dizainerę Vidą Simanavičiūtę. Trijulė kaip tik svarstė, kas dar, be baltųjų „OVO Things“ marškinių, galėtų atsirasti jų būsimoje interneto parduotuvėje.

Tikro vaško žvakės ir buvo TAI. „Lagamine radau ir žvakių gamintojo telefono numerį, anuomet elektroniniais laiškas niekas dar nesusirašinėjo, – šypteli. – Tą pačią dieną paskambinau meistrui į Žemaitiją, netrukus pas jį nuvažiavome. „Padarysiu“, – jis mums pasakė. Ir lieja, štai, jau kelinti metai, o aš išmokau pamoką, kad nereikia išmesti senų daiktų. Ypač, jei jie geri“.

52

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

53

54

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

55

56

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

57

Kol karštos, kvepiančios liepsnelės ant stalo suka aukso spalvos žaislinę karuselę, Guoda pasakoja, jog šiais metais bitės medumi, o ir vašku, bitininkų nelepino. „Dejuoja mūsų žvakių liejikas, kad vaško šiemet mažiau“, – sako.

Natūralaus vaško žvakės, paprasti balti marškiniai, švelniausio kašmyro šalikai, natūralaus lino staltiesės, patalynė ir antklodės yra tie „OVO“ daiktai, kurie kelių pas savo būsimus šeimininkus neieško. „Kartais nė nesuprantame, kaip žmonės mus atranda, – šypsosi Guoda.

– Kai kurių mūsų klienčių nėra netgi socialiniuose tinkluose“.

Kas jau kas, o Guoda tuos kelius turėtų puikiai žinoti. Dirbusi garsiausiose viešųjų ryšių bendrovėse, keletą metų vadovavusi kosmetikos įmonės „Avon Cosmetics“ viešųjų ryšių skyriui, Guoda išmano reklamos ir viešųjų ryšių subtilybes. Gal todėl prieš keletą metų ir pasirinko laisvę? „Daug kas man sako: tu drąsi. Bet kokia čia drąsa – nebedaryti to, kas nepatinka? „Avon“ kompanijoje man labai patiko dirbti, – prisipažįsta, – ypač – su socialiniais projektais. Darbas labai gerai organizuotas, visada yra galybė medžiagos, kurią turi pritaikyti Lietuvai. Mūsų socialiniai projektai, kuriuose kalbėjome apie smurtą prieš moteris, apie krūties vėžį, buvo itin sėkmingi. Tačiau per keletą metų pakilau karjeros laiptais, tapau vadove ir vieną dieną supratau, kad vadovauti man visai nepatinka. Kūrybos sumažėjo, liko tik darbų padalijimas, susirinkimai, susitikimai ir biudžetų planavimas. Neabejoju, kad esama žmonių, kurie gimę vadovauti, o man daug įdomiau kurti, pačiai įgyvendinti projektus“.

58

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

59

60

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

61

Tiesą sakant, komunikacija Guodos gyvenime atsirado gerokai vėliau. Vilniaus universitete socialinių mokslų studijas baigusi mergina save pasitikrino Vilniaus Visų Šventųjų parapijos laikinos globos namuose. „Dirbome su stoties rajono vaikais, – prisimena. – Kiekvieną kartą, kai būdavau su jais, tarsi perimdavau jų gyvenimus. Suprasdavau, kad išgelbėti iš šimto galime vos vieną kitą, pabuvę pas mus, jie vis tiek turi grįžti ten, kur jų tėvai, į namus, kuriuose alkoholio ir narkotikų daugiau nei šilumos. Netrukus supratau, kad toks darbas – ne man, ne mano pašaukimas, juk negaliu nugyventi už kiekvieną gyvenimo. Nesigailiu dėl tokios patirties, dažnai galvoju, kad savanorystė geriau padeda suprasti pasaulį. Ir jei kam atrodo, kad jo gyvenime kažko trūksta, tai vertėtų ją išmėginti“.

Socialinius mokslus iškeitusi į komunikaciją, Guoda tikina čia radusi save. Nors, kas žino, kaip viskas būtų susiklostę, jei būtų pasirinkusi labiau su menais susijusį kelią. „Mano mama – choreografė. – Prisimenu, kaip ji mane ragino: menininkų mūsų giminėje ir taip užtenka, rinkis ką nors labiau apčiuopiamo. Paklausiau jos, nors mokykloje man labai patiko ir šokti, ir piešti, ir skambinti fortepijonu“.

Sprendimui palikti darbą stiprioje, gerai žinomoje kosmetikos bendrovėje ir pradėti kūrybišką savo verslą Guoda sakosi subrendusi. Tuometinė šeimos situacija irgi stumtelėjo: „Mano vyras Adomas dirbo kitame Lietuvos krašte – Gargžduose, pati su dviem vaikais likau Vilniuje. Juokingai išėjo: dalyvavau dviejuose konkursuose. Klaipėdoje perėjau visus atrankos etapus, taigi pasiūliau vyrui darbo irgi aplink pasiieškoti. Tačiau pirmieji darbą pasiūlė „Avon Cosmetics“ Vilniuje, teko likti čia, o vyras išvažiavo į mano gimtąjį Gargždų miestą. Šešerius metus gyvenome atskirai. Kai pradėjau dirbti vadove, grauždavau save, kad negaliu visiškai atsiduoti vaikams. Būdama su jais nerimavau, ar tikrai viską padarau darbe. Žinau, esama moterų, kurios tobulai suderina vaikus ir darbą, bet aš – ne iš tų. Balansavimas tarp darbo ir šeimos mane sekino ir fiziškai, ir emociškai. Tada ir nusprendžiau, kad noriu tokios veiklos, kurioje galėčiau būti savo laiko šeimininke“.

62

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

63

64

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

65

Už tokią galimybę Guoda dėkinga savo vyrui Adomui. „Ne visos šeimos sau gali leisti tokią prabangą“, – supranta ir prideda, kad tokie pasikeitimai jai leido geriau pažinti savo kūrybos galias. Ištrūkusi iš kasdienės rutinos ji atsipalaidavo ir galėjo daugiau jėgų bei laiko skirti tam, apie ką svajojo su dviem savo bičiulėmis iš „OVO Things“. „Dirbti su produktais, kuriais be galo tiki, kurie tau patinka, apie kuriuos nuolat galvoji – visai kas kita“, – patyrė. Guoda supranta: lengviau pagaminti madingą, nei ilgai tarnaujantį daiktą, kurį malonu nešioti ne vieną, ne du ir net ne tris sezonus. Lygiai taip pat lengviau sugalvoti įmantrų, netikėtą drabužį, negu „išrasti dviratį“ ir pasiūti gerai krentančius marškinius „Su Juste ir Vida sieja vienas bendras vardiklis, – aiškina, – mūsų panašus požiūris į daiktus, aplinką, namus“.

Santūrumas ir gražių, itin kokybiškų daiktų poreikis metams bėgant auga. „Puikiai žinau – kad ir kiek drabužių turėčiau, nešiosiu tuos pačius keturis ar penkis. Mėgstu paprastus, klasikinius daiktus, kuriuos galiu paįvairinti šmaikščiomis idėjomis. Kai buvau studentė, dažnai pereidavau per parduotuves, būdavo įdomu viską apžiūrėti. Šiandien nuo parduotuvių pavargstu. Turiu dvi ar tris, į kurias nueinu, nusiperku, ko reikia.

Ir Guodos namuose daiktų nedaug. Kai kraustėsi iš buto, išdalijo, atidavė, kai kuriuos paliko saugykloje. „Per visą tą laiką man jų neprireikė, vadinasi, iš tiesų užtenka to, ką turi“, – šypsosi savo jaukiame mediniame namelyje, kurio likimas nėra visai aiškus. „Kas žino, gal norėsis vėl grįžti į miestą, gal mums šito namelio miške nebereikės, – svarsto. – Bet kol nepagyvenome, nenuspręsime. Kartais man atrodo, kad procesas kurti namus mums patinka labiau, nei juose gyventi“.

66

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

67

68

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

69

70

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

71

9 iš 10 lietuvių savo artimiesiems norėtų padovanoti Sveikatos*.

Juk gerą savijautą dovanoti gera.

Dėl to ir mūsų šių metų šventinis laikotarpis „Eurovaistinėje“ skirtas dovanų idįėjoms, kurios leidžia pasijausti geriau.

72

Betarpiškas žmogiškas bendravimas, kuriuo vaistininkai kasdien džiugina mūsų klientus, šių metų kalėdinėje kampanijoje virto kruopštumo, nuoširduLAMŲ SLĖNIS

mo ir draugiškumo simboliu – rankomis. Visos „Eurovaistinės“ dovanos atrinktos ir sudėliotos mūsų profesionalų rankomis tam, kad pasiektų Jūsų artimuosius nepriekaištingos kokybės ir tik tokios, kokių jie nori.

Per ateinančias šventes tegul Jūsų namuose nepritrūksta jaukumo ir žmogiškosios šilumos, džiaugsmo ir ramybės. Juk gerą savijautą dovanoti gera!

LAMŲ SLĖNIS

73

74

LAMŲ SLĖNIS

Buvo toks savaitgalis iš pasakos... Eglių spygliukais, miško samanomis, eukalipto ir alyvmedžių lapeliais, raudonomis uogomis ir saldžiu šokoladu kvepiantis.

PASIGANYMAI KALĖDINIAME MIŠKE Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

Mūsų draugai:

LAMŲ SLĖNIS

75

Į kalėdinių vainikų dirbtuves „Pasiganymai lamų slėnyje“ kvietė ne tik miško, šokolado ir „Rugučio“ pyragų kvapas, bet ir noras pažadinti savyje kūrybiškumą, atverti šventinio jausmo kupinos erdvės duris ir dalį tos nuotaikos parnešti į savo namus. Rankų darbo šokoladu gundančioje „Theo-

76

LAMŲ SLĖNIS

bromine Chocolatier“ erdvėje per dvi popietes buvo nupinta kelios dešimtys kalėdinių vainikų. Po sodrų, bet painų kalėdinį mišką dirbtuvių svečius vedė „Baltos studijos“ ir „DK dizaino“ floristai Mantė ir Donatas. Mažas, dailus ir žalias ar didelis, išsitaršęs vario spalvos? Raudonas kaspinas ar žalia

juostelė? Džiovintas česnakas ar sidabrinis kankorėžis? Eukalipto lapeliai ar alyvmedžio šakelė? Per dvi dienas nebuvo nupinta nei vieno vienodo vainiko. Nes kiekviena kalėdinė istorija turi savo motyvą, spalvą ir kvapą.

Tad kviečiame ir jus trumpam pasiganyti po tą pasaką.

LAMŲ SLĖNIS

77

78

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

79

80

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

81

82

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

83

84

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

85

86

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

87

88

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

89

90

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

91

92

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

93

94

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

95

96

LAMŲ SLĖNIS

ŽENKLO ISTORIJA

KELRODIS SKONIŲ VANDENYNE Nuotraukos: „Švyturio“ ir www.mackmyra.com

Tamsus, klampus ir tirštas, kaip gruodžio naktys. Kvepiantis džiovintomis slyvomis, riešutais, karamele ir saldymedžiu. Menantis kelionę per Atlantą, nugairintas Skandinavijos vėtrų ir galiausiai subrendęs Klaipėdos uoste. Ragaudami naujojo riboto leidimo „Švyturio Compass“ stauto, ko gero, išgirstumėte ne vieną nuotykių kupiną istoriją.

LAMŲ SLĖNIS

97

Alus, įkvėptas viskio Ne veltui „Švyturio“ alaus daryklos vyriausioji aludarė Džuljeta Armonienė naująjį alų pristato su tokiu džiaugsmu ir užsidegimu.

Ji pasakoja, kad naujojo lietuviško stauto „Compass“ istorija buvusi ilga ir sudėtinga, pareikalavusi daug kantrybės, meistrystės, rankų darbo ir patirties. O rezultatas – unikalaus skonio alus, gimęs viskio aromatų kupinose ąžuolo statinėse, bei atverstas naujas puslapis lietuviško alaus kultūros istorijoje. Šio alaus kelionė prasidėjo prieš kelis dešimtmečius, kai JAV buvo pagamintos amerikietiško baltojo ąžuolo statinės, brandinusios Tenesio viskį, o vėliau iškeliavusios į kelių draugų įkurtą viskio distileriją „Mackmyra“ Švedijoje. Skandinavai ąžuolo statinėse brandino vieno salyklo viskį, išgarsėjusį ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir visame pasaulyje. Ir štai lygiai prieš metus tos pačios statinės atplaukė į Klaipėdos uostą ir „Švyturio“ aludariai į jas pripylė juodo kaip naktis stauto. Dvylika mėnesių šis brendo ąžuolinėse viskio aromatų prisigėrusiose statinėse. „Šis alus ir yra išskirtinis būtent dėl to, kad pirmą kartą alų taip ilgai brandinome viskio statinėse, iš jų mūsų stautas perėmė medžio ir viskio aromatų, o taip pat paliko savo pėdsaką, – pasakoja Dž. Armonienė. – Prieš supildami alų į statines, kuriose anksčiau jau brendo du skirtingi viskiai: amerikietiškasis Tenesio ir švedų „Mackmyra“, dar penkis mėnesius jį brandinome mūsų daryklos talpose. „Švyturio“ istorijoje dar nėra buvę taip ilgai brandinto alaus“.

98

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

99

Prieš supildami alų į statines, kuriose anksčiau jau brendo du skirtingi viskiai: amerikietiškasis Tenesio ir švedų „Mackmyra“, dar penkis mėnesius jį brandinome mūsų daryklos talpose. „Švyturio“ istorijoje dar nėra buvę taip ilgai brandinto alaus.

100

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

101

Karamelė, slyvos ir degintas salyklas Po ilgos, skirtingų skonių ir kvapų kupinos kelionės gimęs naujasis „Švyturio“ Tradicinės kolekcijos narys „Compass“ maloniai nustebino visus, prisidėjusius prie šio išskirtinio alaus gamybos.

Klampus, kaip ir dauguma „Imperial Stout“ tipo stautų, „Compass“ alus sugėrė visą eilę skonių ir aromatų. Pasak „Švyturio“ vyriausiosios aludarės, ragaudamas šį alų kiekvienas atras savą aromatą. Vieni tvirtins, kad pagrindiniu smuiku čia groja karamelė, kiti gi pajus deginto salyklo, treti – džiovintos slyvos aromatus. „Iš tiesų šiame aluje galima atrasti visko: ir karamelės, ir medžio, ir viskio bei švelnios vanilės aromatų, gana stiprų deginto salyklo skonį lydi juodojo šokolado, stiprios kavos poskoniai bei lengvos vaisinių esterių ir džiovintų slyvų natos“, – pasakoja Dž. Armonienė.

Unikalių natų lietuviškam alui suteikė prieš tai statinėse brendęs skandinaviškas viskis „Mackmyra“. Į šiaurę nuo sostinės Stokholmo esantis nedidelis Makmyros miestelis kadaise įkūnijo kelių draugų svajonę – atidaryti nuosavą viskio daryklą. Prieš beveik dvidešimt metų duris atvėrusi „Mackmyra“ viskio distilerija šiandien visame pasaulyje garsėja vaisišku ir elegantišku viskiu.

Norėdami išgauti unikalų skonį, švedai ąžuolinėse viskio statinėse pirma brandina vaisišką vyšnių, trešnių ar bruknių vyną, beria į jas kavos pupelių, statines išrūko kadagio šakelėmis ir tik tuomet į jas pila viskį. Tai šiam gėrimui suteikia savitą skandinavišką charakterį ir unikalumą.

Skandinaviško viskio pionieriais krikštijamą distileriją „Mackmyra“ ir „Švyturio“ alaus daryklą sieja ne tik ąžuolinėse statinėse subrandinti gėrimai bei persipynę jų skoniai, bet ir nuolatinis siekis eksperimentuoti ir pateikti vartotojams unikalių naujovių.

102

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

Preciziškas rankų darbas Vis dėlto tamsusis stautas „Compass“ turtingas ne tik sodria skonių ir aromatų palete – tai alus su istorija, prasidedančia tolimoje Tenesio valstijoje, daugiau nei 150 m. skaičiuojančioje viskio distilerijoje.

Viskio, arba burbono, gamybos menas prasideda nuo ąžuolinių statinių. Tai – didžioji meistrystė, reikalaujanti preciziško rankų darbo, specifinių žinių ir per daugelį metų sukauptos patirties. Statinių gamybos meistrai nenaudoja nei klijų, nei dažų – kad nesugadintų būsimo gėrimo skonio. Tinkamai išlenkti medį padeda didžiulis karštis, kartais statinės vidus specialiai išdeginamas, kad atsiskleistų medienos ypatybės, o spiritas lengviau įsiskverbtų į medį.

Bene dažniausiai viskio pasaulyje sutinkama ąžuolo rūšis – amerikietiškas baltasis. Šios rūšies medžiai greitai auga, jų medienoje gausu natūralių aliejų, vadinamų vanilinais, jie brandinamam viskiui suteikia savitumo.

Iš šio ąžuolo pagamintos statinės vėliau dažnai naudojamos ir daugelio kitų alkoholinių gėrimų, taip pat ir alaus, brandinimui. Gėrimas, brandintas statinėje, kurioje anksčiau brendo amerikietiškasis viskis, įprastai pasižymi vanilės, medaus, įvairių riešutų ar imbiero natomis.

Beje, Jungtinių Vastijų distilerijos ąžuolinę statinę naudoja tik kartą. Tad paprastai subrandinusios vienos rūšies viskį, statinės pradeda kelionę per Atlantą. Dažniausiai – iki Škotijos ar Airijos krantų. Bet taip pat pasiekia ir atokesnius regionus, kaip Skandinavija, kur viskio kultūra sparčiai populiarėja.

Būtent iš čia aštuoniasdešimt ąžuolinių statinių, kuriose dešimt metų buvo brandintas švediškas viskis, galop atplaukė į Klaipėdą, senąją „Švyturio“ alaus daryklą, ir jos rūsiuose metus brandino tamsųjį stautą. „Naujojo stauto pavadinimas – „Compass“ – gimė kiek vėliau nei pats alus. Manau, jis itin taiklus, juk savąjį kompasą turėjome nuo pat pradžių. Jei nebūtume žinoję, kokį tikslą norime pasiekti ir kuria kryptimi turime eiti, nebūtume sukūrę ir tokio išskirtinio alaus, – šypsosi Dž. Armonienė. – Ilga, pusantrų metų trukusi kelionė turėjo aiškų kelrodį ir būtent jo bei kruopštaus rankų darbo dėka mums pavyko sukurti išties ekskliuzyvinį gėrimą“.

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS

Laiškas Kalėdų Seneliui...

Nuotraukos: Lina Juškauskaitė Stilius: Mantė Jaruševičiūtė

ApgaubTi jaukumu mylimą mamą, išpildyTi didžiausią vaiko svajonę, priversTi spindėti mylimosios akis, pradžiuginTi tą, kuris nieko nesitiki, nustebinTi bičiulį, kuris turi viską... Į gražiausią metų šventę šiemet pažvelkite kūrybingai, dovanodami pačių geriausių emocijų glėbį tiems, kurie jums svarbūs.

LAMŲ SLĖNIS

107

2.

1.

3.

4.

5.

1. Suknelė „Pennyblack“ 2. Auskarai „Toma accessories“ 3. Kaklo papuošalas „Weekend Max Mara“ 4. Rankinė „Coccinelle“ 5. Aulinukai „Marella“

108

LAMŲ SLĖNIS

3.

1.

2.

4.

5.

7.

5.

6.

8.

9.

1. Kalėdų žaisliukai: kankorėžis, gilė ir baravykas, „House of Naive“

6. Žiedai su perlais, Simona Samojauskaitė

2. 3. Kaklo papuošalai „Atuko“ 4. Gėlių kaklo papuošalas „Toma accessories“

7. Rankų darbo sidarbinės segės/auskarai, „House of Naive“

5. Kaklo papuošalai „Laukinė orchidėja“, „Mėnulio noriu dovanų“ ir „Šakelė“, „Sculp“

9. Burgundiški tango bateliai, „House of Naive“

8. Odinės pirštinės, „House of Naive“

LAMŲ SLĖNIS

109

1.

2.

4.

3.

6.

5.

7.

10.

9.

8.

1. Vyriškas diržas „Strellson“

6. Žvakė „Blue Sparrow“, „Morka“

2. Juodasis šokoladas su apyniais ir miško medumi, „Chocolate Naive“

7. Kalėdų žaisliukas „Pelėda“, „House of Naive“

3. Vyno atidarytuvas „WMF“, „Gerduva“

9. Fantazija „April Look“, „Morka“

4. Puodelis „Nuc“, „Morka“ 5. Peteliškė „April Look“, „Morka“

110

LAMŲ SLĖNIS

8. Vilnonės šlepetės „Mano lietuviški namai“, „Morka“ 10. Rankų muilas vyrams „Aras a4x1 Urban”, „BIOK laboratorija”

3.

2.

8.

9.

1.

7.

4.

10.

6.

5.

1. Megztukas „Labadiena“, „Morka“

6. Kortelių dėklas „Gro“, „Morka“

2. Kalėdiniai žaisliukai „Made by Ugne“, „Morka“

7. Peteliškė „Scotch&Soda“, „Aprangos galerija“

3. Odinė apyrankė „Short bangs“, „Morka“

8. Žvakė „Mano lietuviški namai“, „Morka“

4. Medinis laikrodis „Rio Lindo“, „Morka“

9. Kaklo papuošalas „Nokki“, „Morka“

5. Juodasis šokoladas su baravykais, „Chocolate Naive“

10. Žvakė „Candle Lovers“, „Morka“

LAMŲ SLĖNIS

111

5.

1.

7.

6.

4.

3.

2.

1.

4.

1. Atvirlaiškiai „Mezginys“ ir „Puokštė“ iš „Kata Kiosk“, „Morka“

4. Lininė suknelė, „Morka“

2. Inkilėlis, „Morka“

6. Šiltas šalikas, „Morka“

3. Mediniai karoliai, „Morka“

112

LAMŲ SLĖNIS

5. Megztukas su blizgiais akmenėliais, „Morka“ 7. Kalėdų žaisliukas „Made by Ugne“, „Morka“

1.

2.

3.

4.

1. Vaikiškas stalo įrankių rinkinys „WMF“, „Gerduva“ 2. Meškino kepurė „Bug2hug“ 3. Nertinis, „Morka“ 4. Medinės raidės „Ziway“, „Morka“

LAMŲ SLĖNIS

113

3.

2.

4.

1.

5.

7.

1. „Žvejo“ vokelis, „Bug2hug“ 2. Kašmyro, šilko ir pieno pluošto kepurė kūdikiui „Bug2hug“ 3. Žaisliukai „Made by Ugne“, „Morka“ 4. Kramtukas – spurgytė „Little Chew“, „Morka“ 5. Merino vilnos pledukas, „Morka“ 6. Atvirlaiškis „Elnias“ iš „Kata Kiosk“, „Morka“ 7. Levandų muiliukas „Bug2hug“

114

LAMŲ SLĖNIS

6.

1. Auksu dengti stalo įrankiai, „Zara Home“ 2. Prijuostė, „Linen Tales“ 3. Šokoladinių saldainių rinkinys, „Theobromine Chocolatier“ 4. Kanapių muilas su virvele, „The Body Shop“ 5. Kanapių apsauginis rankų kremas, „The Body Shop“

2.

3.

1.

5.

4.

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

Studijos „BIS A BIS“ dizainerė AGNĖ BISKYTĖ į madą žvelgia filosofiškai: nekuria sezoninių kolekcijų, bet geba sukurti suknelę, kurią jos klientės atranda vis iš naujo net prabėgus dešimčiai metų. Lietuvos mada, pasak jos, išgyvena kūdikystės laiką ir iš vystyklų išlips tik tuomet, kai nustosime svajoję tapti dar vienu dioru ar šanel, o atsigręšime į savo unikalumą.

Atrasti save jai pačiai padeda Rytų išmintis, filosofijos veikalai ir pomėgis... pasivaikščioti.

STILIAUS KODAS

ATRADUSI TOBULO GROŽIO FORMULĘ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

Vaikystė mezgimo fabrike „Gimiau Šiauliuose, mano tėtis – skulptorius, o mama trikotažo fabrike „Verpstas“ dirbo inžiniere-technologe, programuodavo mezgimo mašinas. Tad užaugau tarp meno ir drabužių pramonės.

Ir šiandien man labai svarbi drabužio koncepcija bei funkcija. Tikiu, kad rūbas yra paveikus tik tuomet, kai turi stiprų idėjinį pagrindą. Žinoma, mėgstu visą procesą – nuo padžios iki pabaigos – atlikti pati: sugalvoti idėją, surati tinkamą materiją, pajusti medžiagos subtilybes, rasti tinkamą spalvinį sprendimą, konstruoti, siūti, pritaikyti detales ir supakuoti.

LAMŲ SLĖNIS

117

Mano vaikystės namai visada buvo pilni meno. Lankyti parodas man, vaikui, buvo labai natūralu. Nuo mažų dienų mamos darbe stebėjau, kaip gimsta drabužiai. Kartais mamos draugės iš modeliavimo skyriaus leisdavo ir man ką nors susikurti. O mados žurnalai buvo aistra nuo vaikystės – galėdavau juos vartyti be galo... Nors mama drabužių man nesiūdavo, bet vaikščiodavau nuo galvos iki kojų apmegzta. O kartais fabrike sukurti pavyzdžiai atitekdavo man. Augant tokioje aplinkoje tampa naturalu būti ne tokia kaip visi ir nebijoti išsiskirti iš minios.

Kad būsiu kostiumo dizainėrė, žinojau nuo pat vaikystės, bet baigusi mokyklą pasirinkau grafikos specialybę... ir neįstojau.

Po metų nusprendžiau tapti tuo, kuo lemta būti – kostiumo dizainere. Vilniaus dailės akademijoje baigiau bakalauro, magistro studijas ir meno aspirantūrą, pradėjau pati dėstyti kostiumo dizainą“.

Mada ir filosofija „Dažnai kūrėjams atrodo, kad teorija nereikalinga. O man jos labai reikia. Dar studijuojant Dailės akademijoje vienos mėgstamiausių būdavo filosofijos paskaitos. Mano namų bibliotekoje greta mados knygų taip pat yra daug filosofinių leidinių.

Man visada atrodė, kad susijungus šiems dviems pradams ir gimsta kažkas nauja.

Taip pat ir bendraujant su klientu – pirmiausia norisi pajusti, suprasti žmogų. Juk drabužis gražus tik tada, kai susijungia kūrėjo profesionalumas ir kliento individualumas.

118

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Reda Mickevičiūtė

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

121

Manau, drabužis, kaip ir vynas, būna dviejų rūšių: pigus ir greitai suvartojamas – stalo; ir prabangus, reikalaujantis gero derliaus, išmanumo bei laiko – rūšinis vynas, jo vertė bėgant laikui tik auga“.

Gražus žmogus „Man gražiausi yra žmonės, nebijantys būti savimi. O tai šiandien – gana reta. Jei viduje žmogus susitaikęs su savimi, tai jauti ir jo išorėje. Tada tarsi atrandi ir tinkamą šukuoseną, ir drabužių stilistiką. Nors dauguma mūsų esame baukštūs, beje, pati mados sistema tai ir formuoja: privalome būti panašūs į mados ikonas, ne į save, bet į kažką kitą. Atrasti save – tai kur kas sudėtingesnė užduotis, nei būti madingu. Žmonės jaučiasi pasimetę. Taip pat – ir mada. Vis norime kažko naujo, o mados pasaulis nespėja taip greitai nieko naujo sukurti.

Niekas neišsiskiria, tik žvalgomės vieni į kitus ir nebeieškome įkvėpimo niekur kitur, tik interneto platybėse.

Gyvename tarsi užburtame rate...

Kaip iš tos sistemos išeiti? Negali tiesiog imti ir pabėgti į mišką, juk gyvename čia ir dabar, tad privalome išmokti laviruoti tarp tų informacijos srautų. Manau, tereikėtų atsipalaiduoti ir ramiai pažvelgti į mus supantį pasaulio grožį. Gal todėl vis labiau

122

LAMŲ SLĖNIS

modelius, aš pasiūliau tik tris, bet visus juos buvo galima dėvėti keliais skirtingais būdais. Patekau į finalą, mano suknelės buvo eksponuojamos Berlyno mados savaitėje. Tikiu, kad jos turi išliekamąją vertę. Ir šiandien jos yra vis dar aktualios bei madingos.

Tiesa, tokią suknelę įsigijusi moteris paprastai pamėgsta vieną dėvėjimo būdą. Ir tik po kiek laiko atranda naują... Iš tiesų tokia ir yra mažos juodos Maža juoda suknelė suknelės funkcija – ji tinka pačioms įvairiausioms progoms ir nuotaikoms. „Štai ir dabar vilkiu mažą juodą su- Belieka tik pakeisti aksesuarus“. knelę. Ji yra transformerė, turinti ne vieną vilkėjimo būdą. Mano magistro darbo tema kalbėjo apie vyriškumą ir Aksesuarai moteriškumą madoje. Buvau užsiplieskusi, kad vyrų pasaulis – vyrams, „Turiu kelis žiedus, visi jie – dovao moterų – moterims, tačiau teorija ir analizė atvedė prie minties, kad vis noti mylimo žmogaus. Mėgstu ausdėlto gyvename unisex pasaulyje, tad karus, žiemą – mažesnius, vasarą – ėmiau ir sujungiau dvi drabužių kons- masyvesnius. Dievinu apyrankes. Kartrukcijas į vieną visumą. Taip ir gimė tais aksesuarus susikuriu pati. Taip pat rūbai su keturiomis rankovėmis. Pra- neseniai pati pasigaminau mažą randžioje tai atrodė tik konceptuali ma- kinę ir labai ją pamėgau. Jaučiu aistrą da, kad ji turi ir konceptualią funkci- avalynei. Norėčiau išmokti ją kurti, ją, atradau tik po kelerių metų. Šiek bet tai – gana sudėtingas procesas, vitiek patobulinau ir taip gimė mano sai kita kūrybinė sfera. Vis dėlto apapirmoji suknelė „Pirmasis bučinys / vas man labai svarbus. Rinkdamasi avalynę ją matau kaip funkcionalią FIRST KISS“.

2011 m. mano suknelės transfor- skulptūrą: estetinis bato vaizdas ir merės „NEW SEASONS“ dalyvavo komforto jausmas turi harmoningai Berlyne vykusiame tvarios mados derėti. Apskritai nemėgstu perteklinio konkurse „Humanity in Fashion vartojimo, todėl verčiau renkuosi vieAward by Hessnature“. Nors konkur- ną porą batų, bet kokybiškų, tegu ir so taisyklės reikalavo pateikti aštuonis brangesnių“. populiarėja jogos užsiėmimai, domėjimasis Rytų kultūra. Nes čia pirmiausia mokoma pažinti save. Pažindamas save žmogus pamažu atsipalaiduoja, o tada, žiūrėk, ir gražiai atrodo, ir akys švyti, ir viskas jam tinka. Joga visada domėjausi, bet tik neseniai ją iš tiesų atradau ir esu labai laiminga“.

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

125

Japonai ir prancūzai

Lietuviška mada

„Dažniausiai vilkiu savo kurtus drabužius. Jei artėja ypatinga proga – imu ir greitai ką nors pasisiūnu.

Be to, eksperimentuojant lieka daug drabužių, tad dažniausiai ir visi šeimos nariai būna jais aprengti. O kai įpratini, jie skundžiasi, kad parduotuvėje jau sunku ką nors nusipirkti...

Nuo studijų laikų žaviuosi legendiniais japonų dizaineriais – Yohji Yamamoto, Issey Miyake. Perprasti jų kūrybą nėra taip lengva, nes jų kitokios šaknys, estetikos jausmas, bet jie turi kažką magiška... Taip pat mėgstu mados namų „Viktor & Rolf“ šou ir tai, kaip meniškai jie sugeba pateikti drabužį. Dar, žinoma, nesu abejinga prancūzų madai. „Celine“ ir „Chloe“ pavergia subtilia romantika ir alsuojančiu moteriškumu. Iš tiesų žavūs visi „mados banginiai“ – „Dior“, „Chanel“, „Gucci“, „Balenciaga“. Tik seniau jie būdavo labiau saviti, o šiandien, neperskaičius pavadinimo, tampa vis sunkiau atskirti, kurių mados namų drabužius vilkėdamas podiumu žengia modelis. Kai taip dažnai keičiasi „vadovaujantieji“ mados namų dizaineriai, nebelieka ir to išskirtinumo. Juk mirus Alexanderiui Mcqueenui mirė jo mados namai, nors vardas ir liko“.

„Kadangi beveik dešimt metų dėsčiau šiuolaikinės mados istoriją Vilniaus dailės akademijoje, Vilniaus dizaino kolegijoje ir Vytauto Didžiojo universitete, manęs dažnai klausdavo, ką manau apie lietuvišką madą. Madą diktuoja ekonomiškai ir politiškai stiprios šalys – taip visada buvo ir bus.

Tad kol Lietuva nebus stipri ir unikali ekonominiu bei politiniu požiūriu, tol ir mūsų mados kūrėjai dairysis į kažką kitą. Pastebiu, kad nemažai lietuvių dizainerių vis dar bijo būti savimi, išlikti unikalūs. Dažnai kostiumo dizaino studentai iš karto nori būti šanel ar dior. Apmaudu, kad jie nenori ieškoti unikalumo, kuris leistų būti įdomiu ir savitu tame beribiame mados vandenyne. O pradėti reikėtų nuo klausimo: kuo išskirtinis esu aš pats?

Jaunam žmogui iš tiesų nelengva, nes tarp kūrėjo ir lengvosios pramonės mūsų šalyje – didžiulis atotrūkis. Ne paslaptis, kad Lietuvos pramonė gamina drabužius ne vienam garsiam užsienio mados ženklui, akivaizdu, kad mokame sukurti kokybišką daiktą, tad kodėl Lietuva niekaip nesukuria pasaulinio lygio mados prekės ženklo ar ženklų? Tiesa, galime pasidžiaugti, kad šiandien matome vieną tokį pavyzdį – tai „D.efect“. Puikus pavyzdys, ką galima pasiekti sujungus kūrybinį ir gamybinį pradą“.

126

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Robertas Narkus

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

129

Kasdienybės grožis

Tobulybės formulė

„Retai pavargstu nuo savo darbo, tad ir laisvalaikiu dažnai ko nors ieškau mados plotmėje. Mėgstu vartyti filosofines knygas, skaityti mados straipsnius, lankyti parodas. O jei jau noriu visiškai atsipalaiduoti, man smagiausia tiesiog išeiti pasivaikščioti po senamiestį. Tiesiog einu ir stebiu, kas vyksta aplink, koks gražus Vilnius, jo pastatai. Tai – kaip meditacija. Iš tiesų geriausios mintys gimsta einant.

Man patinka ir ta paprasčiausia kasdienė rutina: ryte – puodelis arbatos, tada išlydžiu vaiką į mokyklą, ateinu į studiją, per pietus parbėgu namo... Kasdienybėje man iš tiesų patinka lėkti nuo vieno taško iki kito, bet pastebint kelią, kuriuo einu. Žinoma, būna dienų, kai net nepastebi, kaip pareini namo, nes mintyse vis dar dirbi ar sprendi problemas... Bet paprastai stengiuosi stebėti, štai kad ir šiandien – kaip gražiai sninga! Apskritai gamta yra didis grožis. Ji – vienas didžiausių mano įkvėpimo šaltinių“.

„Jei galėčiau persikelti į kitą laikotarpį, manau, tai būtų Antika. Man tai – tobulos estetikos pavyzdys. Kai su šeima nuvykome pailsėti į Kretą ir pajutau tos vietos aurą, supratau, kad ne veltui tai yra Vakarų kultūros lopšys ir neišsemiamas kūrybinis lobynas.

Kurdama paskutinę kolekciją rėmiausi matematine Fi (Phi) formule, dar vadinama aukso pjūviu arba dieviškąja proporcija. Ši formulė jau nuo seno naudojama architektūroje, mene, o kostiumo dizaine man nepavyko surasti jos pritaikymo pėdsakų. Tad dabar pati stengiuosi surasti būdus, kaip šią formulę galima pritaikyti kostiumo dizaino srityje.

Pagal Fi formulę, kiekvienas žmogus yra tobulas, nes kiekvienas turi savo proporcijas. Kurdama ir stengiausi atrasti tą tobulybę. Pasirodo, visai paprasta matematiškai apskaičiuoti gražias proporcijas, kompozicijas ir sukirpimus. Kartais nuo tų mokslinių ir kosminių teorijų prieini prie išvados, kuri, pasirodo, yra tokia akivaizdi...“.

130

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

Modeliui EGLEI JEZEPČIKAITEI, rodos, netrūksta džiuginančių pasiekimų, tačiau užsistovėti vietoje nenorinti jauna mergina vis kelia sau naujų iššūkių. Vienas jų – šiais metais kartu su drauge JOVITA VEČKYTE įkurtas mados ženklas „BONBOZ“. „Lamų slėnio“ puslapiuose – jau antroji ženklo kolekcija, o mes kalbamės su Egle apie tai, kaip ši veikla praturtina ir taip užimtą modelio kasdienybę.

STILINGI ROLIŲ ŽAIDIMAI Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

– Egle, pagauti tave buvo labai nelengva – numanau, kad taviškė kasdienybė kupina darbų, kelionių ir naujų idėjų. Kuo gyveni pastaraisiais mėnesiais?

– Tiesa, mano kasdienybėje monotonijos surasti sunku, ypač pastaraisiais mėnesiais, o gal net ir metais... Sakoma, kuo daugiau darai – tuo daugiau padarai. Nors šiame teiginyje daug tiesos, tai taip pat įpareigoja nuolat detaliai planuoti laiką ir ieškoti balanso tarp skirtingų veiklų. Pastarieji mėnesiai susideda iš kelionių, fotosesijų, naujos „BONBOZ“ kolekcijos realizavimo ir studijų. Planavimas, koncentracija, noras ir tikslo siekimas yra pa-

grindiniai dalykai, leidžiantys man balansuoti tarp skirtingų veiklų ir jas suderinti, padaryti jas geriausiomis draugėmis, o ne kenkėjomis viena kitai (šypsosi).

– Esi sėkmingas ir pripažintas modelis, ne kartą dirbai su žymiais užsienio leidiniais ir fotografais. Ar tiesa, kad į šią sritį atėjai labai nenoriai?

– Gal labiau visiškai atsitiktinai ir neplanuotai... Iki pasiūlymų pasinerti į mados industriją su mada daug bendra neturėjau. Modelio duonos paragauti teko gana anksti – dirbti šį darbą pradėjau vos penkiolikos.

LAMŲ SLĖNIS

133

– Modelio darbas dažnai regimas per rožinius akinius, nors, tiesa, šiuo metu vis garsiau kalbama apie didėjančius reikalavimus, pavyzdžiui, nuolatinį aktyvumą socialiniuose tinkluose. Kaip tu regi mados pasaulio taisykles?

– Socialiniai tinklai ir žiniasklaida šių dienų pasaulyje yra neatsiejami nuo darbo mados industrijoje. Tai yra galingi ginklai savireklamai. Natūralu, kad bendrovės, su kuriomis dirbame, nori kuo platesnės sklaidos ir tam į pagalbą pasitelkia modelius. Niekada nejutau spaudimo reklamuoti to, ko pati nenorėčiau... Dažniau tai būna tarpusavio sutarimas. Suprantu žiniasklaidos naudą žmogui, turinčiam didelius skaičius sekėjų, bet nesu viena iš tų, kuri kiekvieną asmeninio gyvenimo ar santykių detalę publikuotų plačiajai auditorijai. Turiu savo vertybes ir gerbiu savą aplinką. Vertinu tikrumą ir natūralumą, o žmonės paskendę online jūroje, dažnai tampa plastmasinėmis personomis ar lengvai skaitomais romanais. Man tai nepriimtina ir nuobodu. Gerbiu kiekvieno asmeninį pasirinkimą, tačiau, mano nuomone, bent jau kol kas tai nėra griežta mados pasaulio taisyklė, verčiau – pasirinkimas.

seniai įkūrei „BONBOZ“. Ar ilgai nešiojaisi šį sumanymą, ar tai buvo veikiau spontaniškai gimusi idėja?

– Idėja nebuvo spontaniška: „BONBOZ“ mintį su drauge Jovita nešiojomės kurį laiką, tačiau ne iš karto ryžomės ją realizuoti. Norėjome įsigilinti į savo individualias vizijas.

O ir skubėti nesinorėjo – nors ir sukuosi mados pasaulyje, man tai naujas žingsnis, tad norisi mėgautis kiekvienu iššūkiu.

– Ar nebuvo baisu pasinerti į visiškai naujus, dar nepažintus vandenis? Ypač turint galvoje, kad šiuo metu sukuriama tiek daug naujų mados ženklų ir taip sunku išsiskirti…

– Nebuvo baisu, nepaisant to, kad tai buvo visiškai naujas žingsnis tiek man, tiek Jovitai. Abi nuo mažens domėjomės mada, menu, baigėme menų mokyklą ir nuo mokyklos suolo žinojome, kad tai – tik laiko klausimas!

Taip, nerimo tikrai nestinga, kaip ir bemiegių naktų, kupinų svarstymų ir ieškojimų, bet esame puiki komanda, papildome viena kitą – yra ir daugiau žmonių, kurie mielai prisideda tiek prie kūrybinės, tiek prie gamybinės darbo dalies. Dažnai keliaujame, tuomet perimame vienas kito darbus.

– Vis daugiau modelių bendra- Mūsų vertybės – pasitikėjimas ir lodarbiauja su dizaineriais arba patys jalumas, supratimas ir nuolatinės kuria mados ženklus. Tu taip pat ne- įkvėpimo paieškos.

134

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

137

– „BONBOZ“ šūkis kalba apie tai, kaip svarbu atrasti savo vaidmenį. Ar pati jautiesi jį jau atradusi?

– Jaučiuosi pažinusi nemažą dalį savęs ir žinau, kad dar daug neatrasta... „BONBOZ“ šūkis kiek labiau apie tai, kaip svarbu nesustoti ieškoti savųjų rolių, atrasti savo ir vėl ieškoti...

Linkiu to ir sau, ir kitiems.

– „BONBOZ“ siūlo laisvus, neįpareigojančius laisvalaikio drabužius. Ar pati kasdienybėje renkiesi būtent tokį stilių?

– Priklauso nuo progos ar nuotaikos, tačiau renkuosi nevaržančius, patogius, bet subtilius ir kokybiškus drabužius, tinkančius tiek laisvalaikiui, tiek solidesnėms progoms.

– Žurnalo puslapiuose pristatome naują „BONBOZ“ kolekciją. Ar galėtum apie ją plačiau papasakoti?

– Naujoji kolekcija įkvėpta mūsų mėgstamiausio miesto Berlyno, kuriame pastaraisiais metais teko lankytis itin dažnai. Nuodugniai išstudijavę gatvės meno spalvinę gamą, išsirinkome keletą atspalvių, juos ir

138

LAMŲ SLĖNIS

įkomponavome naujos kolekcijos spalvų paletėje. Šiltos ir ryškios spalvos bei audiniai leidžia pasipriešinti žvarbiai žiemos pilkumai. Fotosesiją taip pat organizavome Berlyne – vietose, kur geriausiai galėjome atskleisti norimą emociją. Nuotraukose perteikiamas ėjimo, ieškojimo, drąsos būti savimi jausmas, stengėmės išgauti natūralias emocijas, kilusias iš tuo metu vykusios diskusijos ar veiksmo.

Natūralumas, nuoširdumas yra viena iš labiausiai mūsų vertinamų savybių – to kartais pritrūksta šių dienų žmogui, nenoromis bėgančiam paskui kasdien kintančias tendencijas ir dažnai pakeliui pametančiam tikrąjį save.

Kolekcija reprezentuoja laisvės jausmą, drąsą išlipti iš saugaus suformuoto lizdelio, rizikuoti patirti, sutikti, atsiverti, nesvarbu, ar tai būtų naujas žmogus, kuris netelpa į mūsų stereotipinių klišių rėmus, ar knyga, filmas – kalbame apie drąsą žengti nežinomu taku, nes tai dažnai atveria naujus puslapius į neskaitytus gyvenimo veikalus. Fotografijas įamžino talentingasis Vaidas Jokubauskas ir Vilius Kurkinas!

LAMŲ SLĖNIS

139

Nuodugniai išstudijavę gatvės meno spalvinę gamą, išsirinkome keletą atspalvių, juos ir įkomponavome naujos kolekcijos spalvų paletėje. Šiltos ir ryškios spalvos bei audiniai leidžia pasipriešinti žvarbiai žiemos pilkumai.

140

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

141

– Artėja didžiosios metų šventės – metas, kai įprastai šiek tiek sulėtinamas tempas, darbai nustumiami į šalį. Ar jau svarstei, kaip jas praleisi?

– Artėjant šventiniam laikotarpiui kaip tik pats darbų įkarštis, nes prieš atostogas norisi kuo daugiau padaryti, kad būtų galima šiek tiek atipūsti. Kadangi mano metai ir taip pilni kelionių ir bendravimo, norėčiau bent keletą dienų praleisti ramioje aplinkoje su artimaisiais, knygomis ir filmais, kuriuos vis žadu, bet nerandu progos pažiūrėti ar pabaigti skaityti. Turiu privalomų darbų sarašiuką – manau, atostogos atneš laiko būtent jam, tad labai to laukiu. Tai geriausia motyvacija dirbant ir mokantis! Po Kalėdų tikriausiai kur nors išskrisiu su draugais. Didelė tikimybė, kad tai bus mano mėgstamiausias Berlynas – vos tik keliu koją į lėktuvą, paliekantį šį miestą, kaip mat noriu sugrįžti atgal. Berlynas jau pusantrų metų užkariavęs mano širdį ir yra mano mėgstamiausių miestų penketuko viršūnėje.

142

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas ir Vilius Kurkinas Modeliai: Eglė Jezepčikaitė, Augustė Jackevičiūtė, Daniel Gan, Sam Hout

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

153

GROŽIO DNR

ŠVENTINIO MAKIAŽO PASLAPTYS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė ir gamintojų archyvo

Makiažas per istorijos puslapius nedrąsiai tipena jau nuo Senovės Egipto laikų. Viduramžiais ypač pamėgtas aukštesniųjų klasių jis nedrąsiai įkelė koją į XIX a. Angliją ir buvo begėdiškai apšauktas karalienės Viktorijos nepadoriu ir vulgariu įpročiu, tinkamu tik aktoriams ir prostitutėms. Šiandien kas pusmetį diktuojamos vis naujos makiažo tendencijos moterims suteikia galimybę kasdien žaisti dramatiškai skirtingais įvaizdžiais. Apie žiemos makiažo tendencijas ir Kalėdų bei Naujųjų metų vakaro makiažą kalbamės su makiažo meistre JULIJA ESTKO. Žiemos tendencijos „Pasaulyje makiažo tendencijas diktuoja garsiausi mados namai. Jų komandos sukuria drabužių kolekcijas, prie jų derinamos šukuosenos ir makiažas. Šių metų kolekcijose galėjome pamatyti daug kontrastų – nuo visiškai natūralių iki labai ryškių įvaizdžių“, – pasakoja Julija. Visi žinome, kad mada sukasi ratu, o nauja

154

LAMŲ SLĖNIS

– tai tik užmiršta sena. Šiemet ypač madinga dešimtojo dešimtmečio makiažo tendencija – tamsiai vyšninės, vyno raudonumo spalvos lūpų dažai.

Taip pat pozicijų neužleidžia pernai ypač išpopuliarėję neblizgūs, matiniai lūpų dažai.

Akių makiaže atsiranda metalo atspalvių užuominų. Vis dar populiari klasika – neryškus žemės spalvų akių makiažas. „Atsiranda ir naujovių – šiemet į mados olimpo viršūnę už-

kopė griežtas ir masyvus, grafiniais elementais puoštas akių makiažas. Vis drąsiau akių kampučiai papuošiami nedideliais dailiais taškeliais, mažytėmis žvaigždutėmis. Nors dabar tai – itin madinga, atkreipkite dėmesį, kad toks makiažas labai sudėtingas. Jeigu jūsų ranka neįgudusi, rinkitės paprastesnį variantą arba kreipkitės į profesionalus“, – įspėja makiažo meistrė.

Vis dėlto ji siūlo drąsiai išbandyti ir atrasti sau tinkamiausias naujoves.

LAMŲ SLĖNIS

155

Sodrių spalvų šešėliai puikiai tiks šventinį Naujųjų metų vakarą

Šiuo metu populiariausi – matiniai lūpų dažai

Nepriekaištingai lygi ir matinė veido oda – viena pagrindinių makiažo tendencijų

156

LAMŲ SLĖNIS

Kokybiškas blakstienų tušas leis pasijusti bet kurio vakarėlio karaliene

Griežtų formų antakiai pamažu užleidžia pozicijas natūraliai atrodantiems storiems ir tankiems antakiams. „Nepamirškite, kad antakiai – tarytum paveikslo rėmas. Jie įrėmina žmogaus veidą ir atskleidžia charakterį“, – pasakoja moteris. Kita šių metų tendencija, pasak jos, tai trimatį efektą sukuriantis veido kontūravimas: „Atlikus tinkamą veido kontūravimą, išryškinami privalumai ir paslepiami trūkumai – taip galite išryškinti skruostikaulius, susiaurinti nosį, sumažinti kaktą. Svarbu tai atlikti profesionaliai – įsitikinkite, kad veide neliko griežtų linijų“.

Nesenstančios tiesos Moteris pabrėžia, kad šį sezoną ypatingas dėmesys skiriamas ne tik makiažo tendencijoms, bet ir savitumui. „Atsiranda vis daugiau makiažo tendencijas neigiančių natūralistų, nemėgstančių dirbtinumo. Tad kiek įmanoma natūralesnis įvaizdis – dar viena šių metų tendencija“.

Julija įspėja, kad prieš atliekant makiažą žiemą labai svarbu naudoti maitinamąjį veido kremą. „Nepakanka kasdien veidą valyti prausikliu – svarbu bent kartą per mėnesį atlikti profesionalų veido odos valymą. Pudra užkemša veido poras, atsiranda

spuogelių. Žiemą naudokite šiek tiek tirštesnės konsistencijos kreminę pudrą, kurios sudėtyje yra maitinamųjų ir drėkinamųjų medžiagų. Dar vienas praktinis patarimas – stenkitės naudoti to paties prekės ženklo veido prausiklį ir veido kremą – taip sumažės nemalonių pojūčių tikimybė“.

Makiažą derinkite prie aprangos, šukuosenos – visa turi sudaryti harmoningą visumą. „Makiažą visada derinu prie aprangos stiliaus – pankiško stiliaus drabužiais apsirengusios merginos nesinori dažyti švelniu, neryškių spalvų makiažu. Tokiam įvaizdžiui renkuosi drąsų, šiek tiek akiplėšišką makiažą – tamsias lūpas, dramatišką akių apvadą, tamsiai lakuotus nagus“.

Meistrė atkreipia dėmesį, kad nors ir svarbu, jog makiažas derėtų su apranga – neturėtume to daryti aklai. „Jei moteris dėvi burgundiško vyno spalvos suknelę, ta pačia spalva neturėtume dažyti ir lūpų, ir akių vokų. Dažant akis panaudokite tik šiek tiek šios spalvos pigmento“.

Paklausta apie penkias pagrindines priemones, kurias kiekviena moteris privalo turėti kosmetinėje, Julija nedvejoja: „Be jokių abejonių – blakstienų tušą, mėgstamos spalvos lūpų blizgį arba matinius lūpų dažus, pudrą, skaistalus ir veidui matiškumo suteikiančią priemonę. Nepriekaištingai lygi ir matinė veido oda – visų laikų makiažo tendencija“.

LAMŲ SLĖNIS

157

Šventinis makiažas Julija dalija patarimus ir šimtamyliais žingsniais artėjančioms Kalėdoms bei Naujiesiems metams. „Kurdami šventinį makiažą neapkraukite savęs per dideliu makiažo kiekiu, juk nenorite atrodyti pavargę ar gerokai vyresni, nei esate iš tiesų. Labai svarbu, kad makiažas būtų atliktas kruopščiai ir tvarkingai – akių tušas nebūtų nubyrėjęs, o lūpos ir akys būtų apvestos dailia tiesia linija“. Beje, vertėtų atkreipti dėmesį, kad Kalėdos ir Naujieji metai – labai skirtingos šventės, tad ir pasiruošimas joms turėtų būti kitoks. „Kalėdoms rekomenduoju švelnų, natūraliai atrodantį žemės spalvų makiažą. Akis apveskite plona akių apvado linija, lūpas patepkite permatomu blizgesiu ar kūno spalvos matiniais lūpų dažais. Juk Kalėdos – jauki namų šventė, dažniausiai švenčiama artimiausių žmonių aplinkoje.

Kalėdų eglė nekinta metų metus – klasikinis turėtų būti ir makiažas.

Naujųjų metų sutiktuvėms pasitelkite visą išmonę ir drąsiai eksperimentuokite. Lūpas dažykite ryškia raudona ar burgundiško vyno spalva.

Nesenstanti Naujųjų metų vakaro makiažo tendencija – dūminis akių makiažas. Išmėginkite ir jau minėtą tendenciją – akis apveskite stora grafiška linija, o akių kampučius papuoškite taškeliais ar blizgučiais. Pasitikite Naujuosius ryškiai ir drąsiai!”

158

LAMŲ SLĖNIS

Kreminiai skaistalai užbaigs harmoningą visumą

Specialios priemonės padės išryškinti veido savitumą

Švelnių, pastelinių spalvų šešėliai derės Kalėdų vakarą

Šventėms tinka žvilgesys

Viena makiažo tendencijų – natūralių, žemės spalvų priemonės

Matinė veido oda leidžia jaustis nepriekaištingai

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

Be jokios abejonės, esate girdėję apie drabužinės klasika laikomą mažą juodą suknelę, išpopuliarintą Coco Chanel. Bet ar esate kada girdėję apie mažą baltą suknelę? O ar žinote, kas, be britų dizainerės Mary Quant, atsakingas už minisijonų populiarumą? Arba kodėl mados pasaulis šiuo metu linksniuoja dviejų jaunų dizainerių – SEBASTIENO MEYER ir ARNAUD VAILLANT vardus? Atsakymą galima rasti pačioje Paryžiaus širdyje, šalia Eliziejaus laukų...

„COURRÈGES“ IR KAPSULĖS KŪNUI Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: mados namų „Courrèges“ archyvo

Pranciškaus pirmojo gatvėje yra parduotuvė, kurios vitrinos kaip mat patraukia dėmesį. Ant pakabų puikuojasi minimalistinio kirpimo drabužiai, akivaizdžiai turintys kai ką bendra su praėjusiu amžiumi (žvelgiant į baltus minimalistinius sijonus aplanko stiprus deja vu jausmas, o kažkur atminties pakraščiuose šmėkšteli Audrey Hepburn siluetas – ar tik ne ji vilkėjo baltus kostiumėlius ir panašius sijonus?), bet kartu ir atspindintys dabarties mados nuotaikas – polinkį į architektūrą ir išgrynintus siluetus. Šio rebuso atsakymas tik vienas – tai legendinis

prancūzų ženklas „Courrèges“.

1961 m. drabužių kūrėjo André Courrèges įkurto ženklo istorija kupina svaiginamų aukštumų ir pasiekimų. Nuo pat pirmųjų žingsnių „Courrèges“ buvo naujos, revoliucinės eros pranašas. Septintajame dešimtmetyje kolektyvinę vaizduotę užvaldė futurizmas: intrigavo mintys apie planetas bei tolimas galaktikas, dizaineriai sėmėsi įkvėpimo iš modernizmo atstovų tapybos ir architektūros, ne mažiau svarbią vietą užėmė technologinis progresas (atsirado pirmieji komercinių kompiuterių prototipai...)

LAMŲ SLĖNIS

161

André ne kartą yra sakęs, kad jo klientės perka ne drabužius, o gyvenimo būdą. Ir išties kalbant apie šį ženklą, svarbu pabrėžti, kad drąsus ir tuo metu precedentų neturėjęs drabužių dizainas, pristatytas André (pavyzdžiui, itin minimalistiniai siluetai, minisijonai, architektūriški kirpimai) – visų pirma besikeičiančios visuomenės ir jos mentaliteto pasekmė. Kone tiksliausiai „Courrèges“ DNR ir filosofiją apibūdina šių mados namų kūrėjo citata – jis teigia drabužį modeliuojantis ir gryninantis iki pačios primityviausios formos, kol jis tampa „kapsule kūnui“. Tarp populiariausių jo kūrinių galima rasti atsaką juodai mažai suknelei – jau minėtąją minimalistinę baltą suknelę, griežtomis geometrinėmis linijomis raštuotų kostiumėlių, dryžuotų švarkų. Neilgai užtruko, kol André „kapsules“ pamėgo tokios asmenybės, kaip Audrey Hepburn, Jacqueline Kennedy, Brigitte Bardot ar Françoise Hardy, o kūrinius masiškai pradėjo kopijuoti kiti mados namai... Platų mados revoliucionieriaus žvilgsnį įrodo ir kitos jo veiklos – 2002 m.

André nusprendė šiek tiek nustumti į šalį veiklą mados namuose ir susitelkti į skulptūrą, tapybą ar net aplinkos neteršiančių automobilių gamybą. Būtina paminėti, kad A. Courrèges istorijoje ne mažiau svarbi ir jo mylimoji Coqueline, kuri taip pat aktyviai rūpinosi mados namų įvaizdžiu ir dizainu.

162

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

165

Atėjus dešimtajam dešimtmečiui, „Courrèges“ veikla pritilo ir buvo išnykusi iš radarų. Finansinį nuosmukį išgyvenę mados namai 2011 m. buvo perpirkti naujų savininkų, Jacques Bungert’o ir Frederico Tarloting’o, o naujaisiais kūrybos direktoriais paskirti du jauni dizaineriai, Sebastienas Meynier ir Arnaud Vaillant, abu atėję iš kitų mados namų – „Coperni“. Jiems teko nelengvas uždavinys – atgaivinti „Courrèges“ veiklą, pristatyti ją platesnei auditorijai, pritaikyti prie XXI a. realybės. Kaip atrodo „Courrèges“ renesansas? Kūrėjai teigia neplanuojantys nutolti nuo esminių mados namų kodų, kurių šerdyje tokios vertybės kaip gyvybingumas, energija, laisvė. „Courrèges“ jie įvardija kaip modernumo ir jaunystės manifestą. Išgryninta spalvų paletė, blizgios medžiagos, trapecijos formos sijonai, minikirpimai – visi šie elementai akivaizdūs jų kolekcijose, tačiau ambicijas mados namų filosofiją pritaikyti prie nūdienos aktualijų įrodo paskutinysis, 2017 m. pavasariui-vasarai skirtas pristatymas.

Jame netrūko švelnesnių nei futuristinis vinilas medžiagų, sportinių ir baikerių stiliaus elementų, ryškesnių spalvų pliūpsnių (geltona, rožinė), žaismingai atspindėta ir dabartinė logotipų tendencija. Ir visa tai išlaikoma išgrynintuose „Courrèges“ rėmuose.

Galbūt dabartinis mados namų įvaizdis ir nebekelia revoliucijos šiandienos mados kontekste, tačiau išlieka inovatyvios ir išskirtinės estetikos pavyzdys.

Kas žino, galbūt Sebastienas ir Arnauld greitu metu išdrįs pristatyti kai ką visiškai neregėto ir naujo?

166

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

169

Duona – tai ne tik kasdienis mūsų maistas, bet ir turtingą istoriją turintis produktas, ypatingą reikšmę nuo seno turėjęs ir ant lietuviško švenčių stalo. „Autentiška“ bendrovės „Vilniaus duona“ duonų šeima – tai ypatingi ir išskirtiniai gaminiai, sukurti siekiant išsaugoti senąsias duonos gaminimo tradicijas ir receptus derinant juos su naujausiomis mitybos tendencijomis. Apie skirtingų duonos rūšių naudą žmogaus organizmui bei tai, kuo ypatingos duonos „Bemielė“ ir „Visagrūdė bemielė“, kalbamės su „Vilniaus duonos“ produktų vystymo vadove SNIEGUOLE ŠOBLINSKIENE.

170

LAMŲ SLĖNIS

TRADICIJŲ IŠSAUGOTAS SKONIS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

– Kokia yra „Autentiškai“ „Visagrūdei bemielei“ duonai naudojamų viso grūdo dalių miltų reikšmė bei nauda?

– Rupaus malimo, turtingi sėlenomis (natūraliomis skaidulinėmis medžiagomis), viso grūdo ruginiai miltai ne tik pasižymi ypatingomis skonio savybėmis, bet savo sudėtyje išsaugo ir visus vitaminus bei mineralus, esančius rugiuose. Gaminant šiuos miltus sumalami visi grūdai, t. y. visos grūdo sudedamosios dalys, tad rupiuose ruginiuose visagrūdžiuose miltuose yra ir sėlenų, ir grūdų gemalų. Iš ruginių miltų pagaminti produktai suteikia energijos ir tinkami valgyti turint viršsvorio. Beje, anot Anglijos dietologų, valgantieji ruginę juodą rupią duoną iš visagrūdžių miltų rečiau serga išemine širdies liga. „Autentiškos“ linijos „Visagrūdėje bemielėje“ duonoje yra 30 proc. daugiau geležies, dvigubai daugiau kalio, ir trigubai daugiau magnio.

– Šiai duonai gaminti naudojamas natūralus raugas.

– Nors raugo sudėtis visada yra vienoda: miltai ir vanduo, tačiau nuo miltų rūšies, rauginimo laiko, laikymo temperatūros priklauso unikalus duonos skonis. O norint pagaminti autentišką duoną, raugas taip pat turi būti natūralus.

– Viena „Vilniaus duonos“ „Autentiškos“ linijos duonų – „Bemielė“. Kodėl mielės įvardijamos kaip vengtina sudedamoji duonos dalis?

– Anot mokslininkų, šiais laikais virškinti trukdo ir mielės. Seniau žmonės vartodavo alaus mieles kaip maisto papildą, o pačių mielių gaudavo valgydami duoną. Didelių problemų jos ėmė kelti per pastaruosius 40 metų dėl piktnaudžiavimo antibiotikais. Anksčiau bakterijos buvo stipresnės už grybelius, bet pasirodė, kad tam tikri grybeliai išskiria toksiną, galintį jas sunaikinti. Todėl antibiotikais, grybų produktu, pradėta gydyti bakterines infekcijas, taigi, grybeliai pasidarė kur kas stipresni. Todėl seniau mielės niekada nesukeldavo infekcijų, tiesiog keliaudavo virškinimo sistema, o

dabar organizmas netekęs imuniteto prieš šiuos grybelius. Mielės turi dar vieną savybę – jos žarnyne gamina alkoholį. Žarnynas – ideali aplinka, nes čia gausu angliavandenių, šilumos ir netrūksta mielių, tad kai suvalgote cukraus (paskutinio ingrediento), jūsų organizmas pradeda jį gaminti. Deja, tokia alkoholio gamyba nevaldoma kaip savotiška naminės varykla. Alkoholis sukelia perdėtą mieguistumą, todėl žmonės, per pietus valgantys sumuštinius, kuriuose daug mielių ir angliavandenių, padidina grėsmę, kad po valandos ar dviejų pradės gamintis alkoholis. Todėl patariama rinktis duoną be mielių.

– Kaip „Vilniaus duona“ laikosi duonos kepimo tradicijų ir jas derina su naujovėmis?

– Būdami rinkos lyderiai ir gamindami pirmo būtinumo produktą – duoną, privalome rūpintis savo vartotojais ir pasiūlyti kaskart naujų produktų. Naujovės kuriamos kartu su inovacijų centrais, žaliavų gamintojais.

LAMŲ SLĖNIS

171

Lietuviškos duonos tradicijos

Lolita BATUTIENĖ Prienų krašto muziejaus direktorė Visais laikais mūsų kraštuose žmogus be duonos sunkiai galėjo

duonos dievaitį, prie jo kojų buvo laikoma „duona“ – bandelės formos

išgyventi, o šiais laikais negalėtume išgyventi be to, ką duona simboli-

akmenėlis, kurį bučiuodavo ir naudodavo kaip vaistą nuo įvairių ligų.

zuoja. Lietuvos kaime ruginė duona iki XX a. buvo vienas pagrindinių

Tais senaisiais laikais ir vėliau duona buvo aukojama deivei Gabijai,

valgių. Pagonybės laikais lietuviai taip mylėjo duoną, kad turėjo net

žemės deivei Žemynėlei, vandens dievybėms. Etnografiniai šaltiniai

172

LAMŲ SLĖNIS

kalba apie buvusią net duonos rūgšties dievybę ir dvasią, deja, jos

jėga. Duona ir alus senovėje buvo suasmeninti. Juos laikė gyvenimo ir

vardas dar neišaiškintas.

jo pradžios simboliais.

Kad lietuviai duoną nepaprastai gerbė, rodo mūsų tautos pasaulėžiū-

Pagonybės laikais, trumpiausią dieną ir ilgiausią naktį, prasidėdavo di-

ra, tikėjimas, papročiai, apeigos. Visoje Lietuvoje dar neseniai buvo

delė šventė prie apeigų stalo, lydima sudėtingų apeigų, aukų, magiškų

gyvas paprotys: nukritusį ant žemės duonos gabalėlį žmonės pagar-

veiksmų, burtų. (Šią šventę krikščionybė sujungė su Kristaus gimimo

biai pakeldavo, pabučiuodavo ir suvalgydavo. Tai būdavo duonos

švente). Tai – Kūčių stalas. Kūčių pavadinimas yra labai senos kilmės.

atsiprašymas už neatsargų elgesį. Valgydami duoną pagarbiai dėdavo

Manoma, kad jis atsirado iš vėlių vardo – kočės, kurioms vaišinti

ant stalo. Atriektąją pusę atsukdavo į svarbiausią namų kampą, kur

pagrindinis patiekalas buvo kūčia, t.y. valgis iš įvairių javų. Iš tokių javų

senovėje, tariamai, lankėsi namų deivės ir prosenių vėlės. Žmonės

senovėje buvo kepama duona. Kūčios sudėtis ne visur buvo vienoda,

tikėjo, jei duoną padėsi ant stalo prariektąja puse į duris, tai „duonelė

vienur ją virė iš kviečių, miežių, avižų ir žirnių, kitur – iš kviečių, žirnių,

supyksianti ir išeisianti iš namų“. Šalia duonos ant stalo nebuvo gali-

pupų, kanapių, o dar kitur kepė kaip duoną. Ją šeimininkas, šventiškai

ma dėti šukų, kepurės, numesti puodkėlės. Duonos kepalo nelaiky-

apsirengęs apnešdavo tris sykius aplink namus. Ta duona vadinama

davo apversto. Apvertusius duoną gąsdino net mirusiais artimaisiais,

kūčios kepalu. Šeimininkas duoną dėdavo ant stalo, o pats atsisėdęs

kad jie sužinoję, apie taip paniekintą duoną, apsiversią karste. Kai

garbingiausioje užstalės vietoje, laimindavo šeimyną, namus, linkėda-

šeima eidavo valgyti, prie duonos garbingiausioje vietoje sėsdavo

mas gero, tikėdamas, kad jo žodžiai išsipildysią. Kūčios patiekalas buvo

šeimininkas, kurio šventa pareiga buvo ją raikyti. Drausdavo trupinti,

skirtas prosenelių vėlėms vaišinti.

tikėdami, kad tada jos pristigsią. Duoną drausdavo iš riekės laužti

Žmonės Kūčias pradėdavo suvalgydami truputį duonos. Šeimininkas,

viena ranka, nes viena ranka jos niekas neuždirba.

palaiminęs valgius, kiekvienam paduodavo po duonos gabalėlį su

Per žiemos saulėgrąžos švenčių apeigas senovėje lietuviai keldavo

žiupsneliu druskos. Katalikų bažnyčia vietoj duonos įvedė paprotį

vaišes dievybėms bei mirusių prosenelių ir kitoms vėlėms. Jose pa-

pirmiausia valgyti bažnyčioje pirktus paplotėlius, taip pat vadinamus

grindinę vietą užėmė duona. Trumpiausią metų dieną mūsų prose-

Kristaus duona.

niai meldėsi, aukojo žemės dievams Žemynėlei ir Žemėpačiui aukas.

Vėlių maitinimo papročių dar XX a. pradžioje buvo išlikę įvairiose

Duonos, alaus, gaidžio ar vištos aukojimas buvo labai svarbus. Manyta,

Lietuvos vietose. Ant stalo dėdavo duonos, statydavo stiklinę alaus ar

kad juose įsikūnijusi senovės žmonėms nesuprantama antgamtinė

giros ir palikdavo per naktį, kad vėlė atėjusi turėtų gerti ir valgyti.

LAMŲ SLĖNIS

173

Restorano „Sweet Root“ įkūrėjai SIGITAS ŽEMAITIS ir AGNĖ MARCINAUSKAITĖ apie lietuvišką virtuvę galėtų papasakoti ne vieną pasaką. Kartu su šefu Justinu Misiu ir visa komanda jie kas vakarą seka pasakas restorano svečiams, o netrukus savo atradimus sudės į knygą.

Vartant ją, neabejoju, sukirbės ne viena širdis – kokioje skoniais, kvapais ir pasirinkimų įvairove turtingoje šalyje aš gyvenu.

BON APPÉTIT

KALĖDOS IŠ SANDĖLIUKO Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

– Sigitai, ką jūsų restorano lėkštėje galima rasti gruodį, kai visos daržo gėrybės baigiasi?

– Kol kas mūsų restorane vis dar vyrauja vėlyvo rudens meniu – nors oras ir jausmas jau mažai skiriasi nuo tikrosios žiemos, norisi dar šiek tiek pasidžiaugti rudeniu, tą jausmą pratęsti. Žiemiškos nuotaikos pamažu ateis gruodį. Tada norėsis į lėkštę įdėti šventės emociją, džiaugsmingą žiemą. Natūraliai patiekalai bus sotesni, klampesni – juk žiemą miške ne ristele bėgi, bet klampoji. Taip ir lėkštė-

174

LAMŲ SLĖNIS

je – vietoj lengvo, šviežio, gaivaus petražolių padažo prie upėtakio pilsime iš kiaušinių trynių paruošto padažo, jį šiek tiek apdeginsime, tad atsiras dūmo kvapas.

– O koks ankstyvos žiemos periodas lietuviškoje virtuvėje būdavo anksčiau, kai žmonės kur kas labiau nei šiandien gyveno pagal gamtos ritmą?

– Tą lietuvišką emociją mes bandome perteikti taip, kaip ją suprantame patys. Tai nėra tik bajoriškoji ar

valstietiškoji virtuvė. Tai tautų samplaika, kurią atspindi mūsų valstybės istorija: buvome paveikti italų, jutome prancūzų, vokiečių, lenkų, Carinės Rusijos, sovietų įtaką ir taip pat turėjome gražių savo laikotarpių. Tad lietuvišką virtuvę mes konstruojame pasitelkdami emociją. Žiemą visi juokiamės – koks būtų mūsų Kūčių stalas be silkių pataluose! Bet, mano galva, tai yra gražu. Ant mūsų stalo visada būdavo silkių, padengtų patalais – troškintų morkų, svogūnų, burokėlių. Juk tai – mūsų skoniai.

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

– Na, o kalbant apie žiemiškus produktus? Juk savo restorane naudojate tik tai, kas užauginta ar paruošta Lietuvoje?

– Žiemą akys krypsta ne į daržą ar sodą, ne į pievą ar mišką, bet į tavo sandėliuką. Juk, būdavo, gamindama vakarienę mama šūkteli: „Sūnau, nueik į sandėliuką ir atnešk sūdytų grybų ir stiklainiuką vyšnių uogienės“. Dar galima atsipjauti gabalą lašinių, paimti prieš mėnesį ar du išrūkytos nugarinės, pagriebti morką, buroką ar keletą pastarnoko šaknų – iš šių produktų ir būdavo ruošiama vakarienė.

Mūsų žiemišką virtuvę ir sudaro tai, ką randi sandėliuke, o jame randi tai, ką pasiruošei dar vasarą konservuodamas, džiovindamas, sūdydamas, marinuodamas, raugindamas, vytindamas, rūkydamas... Ir tai, kas gali išsilaikyti iki žiemos, pavyzdžiui, uoboliai, o taip pat – visa eilė šakninių daržovių: pastarnokai, šakninė petražolė, ropės, kaliaropės ir, žinoma, bulvės. Vis bandome paneigti mitą, kad lietuviai – bulvių tauta. Bet juk tai – mūsų duona ir nuo to nereikėtų bėgti.

– Kad jau paminėjai bulves, ko gero, skaniausias patiekalas, kurį teko ragauti jūsų restorane, ir buvo bulvių rageliai su grybais! Tiesiog nunešė į vaikystę...

– Kaip tik šiuo metų laiku siūlome svečiams paragaugti bulvių košės su spirgučiais. Tik ji šiek tiek subtilesnė: košė virto piurė, spirgučius pakeitė Lietuvoje auginta sraigė, dar pridėjome šiek tiek porų ir vytinto avies kumpio. Ir tą paprasčiausią bulvių košę drąsiai galima ragauti restorane!

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

179

– Koks jums su Agne būna gruodis ir tas metas, kai visi taip laukia švenčių?

– Kiekvienas, kas turi restoraną ar nuosavą jauną verslą, neišvengiamai pagalvoja apie tai, koks gyvenimas buvo iki jo atsidarymo ir po jo. Dabar šventės ir to mažo stebuklo laukimo yra šiek tiek mažiau vien dėl nesustojančio tempo. Ir visi tie sustojimai dažniausiai vyksta ne tavo namuose, bet restorane. Dabar štai visi tikisi, kad restoranas pasipuoš šventėms – reikia tai padaryti. Tuomet mėginsim sudėlioti darbuotojų grafiką taip, kad Kūčių vakarą jie turėtų laisvą. Norim išlaikyti tą gražią tradiciją, tik pirmiausia galvojam ne apie save, o apie komandą. Kitas rūpestis – kaip prikviesti žmonių Naujųjų vakarą.

Taip, kartais norisi save sustabdyti

180

LAMŲ SLĖNIS

ir prisiminti švenčių grožį. Man šis metas – tai virtimo į kažką nauja laikas, kai užveri vienas duris ir atidarai kitas. Lauki, lauki ir šventės praeina, o tu su savo mintim pradedi naują etapą. Tuo metu mėgstu apmąstyti, ką per tuos metus nuveikėme kartu, kas buvo smagu, o kur klydome, ir, žinoma, kur norėsis keliauti toliau.

– Tai bent jau per Kūčias užrakinsite restorano duris?

– Taip, net ir per Kalėdas mūsų čia nebus! Tomis dienomis norėsis tiesiog sustoti. Kaip ir dauguma panašaus amžiaus žmonių, jaučiamės šiek tiek įstrigę tarp trijų stovyklų: vienų tėvų, kitų tėvų ir noro kurti savo tradiciją. Nors esame jauni, bet noras burti žmones aplink save vis stiprėja. Seniau, bent jau mano giminėje, viskas būdavo aišku.

Susirinkdavome pas amžinątilsį mano močiutę – tai budavo dogma ir niekas neklausinėdavo, ką ten veiksim, viskas ir taip būdavo aišku. Šeima susirenka, Kūčių dieną puošiame eglutę, visi kartu ruošiame šventinį stalą, po staltiese dedame šiaudų, sukalbame maldą, pradedant močiute ir vyresniasiais broliais laužiam plotkelę. Pastaruoju metu to aiškumo liko kiek mažiau.

– Gal tai ir bus tos naujos tradicijos pradžia?

– Galbūt. Kol kas, kol ten taip greitai bėgti, galvoti apie Kūčias dar nesinori. Ko gero, tą tempą reikės dirbtinai sustabdyti. Tuomet, tikėtina, būtent šiemet ir pamėginsim žengti pirmąjį žingsnį, kad švenčių tradicija šiek tiek pasikeistų, apjungtų šeimas ir mūsų norus.

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

– Ar turint nuosavą restoraną maistas per šventes vis tiek groja pagrindiniu smuiku? O gal priešingai – norisi kuo mažiau apie jį galvoti?

– Vis dėlto, kad ir kaip būtum pavargęs nuo nuolatinių ieškojimų, galvojimų – ką dėti į lėkštę, ko nedėti, galiausiai, artėjant tam vakarui, pradedi svarstyti, kaip Kūčių stalą paversti įdomesniu, skanesniu. Norisi išsaugoti tradicijas, prikelti prisiminimą. Štai prisimeni tą didelę džiovintą pupą iš vaikystės ir supranti, kaip tau jos norisi. Taip ir stengiamės išsaugoti tai, ką prisimename, kas visada būdavo ant švenčių stalo.

– Gal turi idėjų, kaip būtų galima kiek patobulinti lietuvišką Kūčių stalą, jei kam nors vis dėlto pabodo kasmet valgyti tuos pačius patiekalus?

– Man atrodo, jo nereikia tobulinti. Juk Kūčių vakaras būna tik kartą per metus. Nežinau, kodėl reikėtų bėgti nuo gražių emocijų, atkeliavusių iš vaikystės, kai Kūčių vakarienę ruošdavai kartu su močiute ar mama, kai su tėčiu grūsdavot aguonas ar stebėdavai, kaip mama pjausto svogūną ir

jį troškina su morkomis, o paskui deda ant silkės. Jei tavo stalas visada buvo gausus emocijų ir patiekalų, manau, visai nebūtina ieškoti ko nors naujo. Verčiau stengtis išsaugoti tai, kas brangu. Tačiau rekomenduočiau atsigręžti į sezoną ir nepulti šventinio stalo puošti mandarinais ar žūtbūt ieškoti šviežio salotos lapo. Tą vakarą visai neverta derinti skirtingų tautų virtuvių, geriau jau paieškoti ko nors gardaus mamos sandėliuke, prisiminti, ką močiutė darydavo su džiovintais grybais, kaip ruošdavo žuvį, kokią bandelę kepdavo.

– Prabėgus šventiniam periodui jūsų laukia dar viena šventė – knygos apie restoraną „Sweet Root“ pasirodymas. Ką sudėjote į ją?

– Knyga susijusi su ankstyvąja restorano branda, kai, nepaisant to, kaip tau sekasi ar nesiseka, viduje pradedi justi kai ką atradęs, išgryninęs mintį, kurią atidarydamas restoraną tik nešiojaisi pasąmonėje: koks turėtų būti vakaras restorane, ką dedame į lėkštę, iš kur gauname produktus ir kokią žinutę komunikuojame? Baigiantis šiems metams jaučiu, kad jau žinau

atsakymus į daugelį šių klausimų. Ir tie atsakymai netrukus įgis knygos pavidalą. Knyga labiau kalbės ne apie konkretų receptą, bet vidinę brandą ir atrastą filosofiją bei pagarbą tam, ką darome, ir vietai, kur tai darome, bei žmonėms, su kuriais dirbame. Ir tai bus pasaka!

Savo veiklą gali vadinti verslu, bet ji visada turi ir romantiškąją pusę – pasaką, kurioje mes ir gyvename ir dėl kurios viską darome. Tai bus pasaka apie gražią Lietuvą ir kaip mes ja didžiuojamės. Tai – mūsų restorano filosofijos, mūsų veiklos pagrindas ir savotiškas būdas atiduoti duoklę Lietuvos identiteto kūrimui mūsų erdvėje – ant stalo. Jaučiu, kad pasididžiavimo, nuoširdaus požiūrio į vietos produktą, tradicijas, metų laikus, šventes šiek tiek trūksta. Pasaulis švenčia Božolė ir Valentino dieną, per Kalėdas ir Visų Šventųjų dieną kepa kalakutą, o mes turime Kūčias, aguonų pieną, šieną po staltiese, dvylika patiekalų, tradiciją eiti kalėdoti ir valgyti grybų pyragėlius – apie tai ir kalbės naujasis mūsų projektas. Tas virsmas šiemet jau įvykęs, šiuo metu bręsta ir gims netrukus po Naujųjų.

LAMŲ SLĖNIS

185

Burokėliai su obuoliais ir svogūnais 4 PORCIJOS • 500 g burokėlių • 150 g rojaus obuoliukų • 200 g mažų raudonųjų svogūnų • 230 g kvietinių miltų • 110 g sviesto

186

LAMŲ SLĖNIS

• • • • • •

1 kiaušinis 70 g grietinės 200 g lazdyno riešutų obuolių acto druskos cukraus

Burokėlius nuplaukite ir virkite apie 50 min., kol suminkštės. Atvėsinkite, nulupkite ir išspauskite 2 cm aukščio cilindrus. Į dubenį įdėkite sviesto, grietinės, miltų ir kiaušinį. Įberkite 3 g druskos ir išminkykite tešlą. Tuomet tešlą iškočiokite iki 2 mm ir supjaustykite ilgomis 2 cm pločio juostelėmis, jomis apsukite burokėlių cilindrus. Į tešlą įvyniotus bu-

rokėlius kepkite iki 180° C įkaitintoje orkaitėje 25 min.

Iš likusių virtų burokėlių lėtaeige sulčiaspaude išspauskite sultis. Įberkite druskos, cukraus, šiek tiek acto ir garinkite ant silpnos ugnies, kol sulčių liks pusė. Raudonuosius svogūnus nulupkite ir išskobkite vidų. Paruoškite marinatą iš obuolių acto, druskos, cukraus ir vandens, jame 1 min. apvirkite svo-

gūnus ir palikite atvėsti. Likusias vidines svogūnų dalis ir burokėlius, iš kurių išspaudėte sultis, sudėkite į puodą, įpilkite 500 g vandens bei 30 g obuolių acto, įberkite cukraus, druskos ir virkite 20 min. Viską gerai sutrinkite.

Skrudintus ir nuluptus lazdyno riešutus užpilkite 200 g vandens ir gerai sutrinkite. Gautą lazdyno riešutų pieną nukoškite ir garinkite ant silpnos ugnies

iki norimo tirštumo. Atvėsinkite. Pašalinkite rojaus obuoliukų šerdis ir užplikykite tokiu pat marinatu, kokį naudojote svogūnams. Palikite atvėsti.

Lėkštėje išdėliokite tešloje keptus burokėlius, suvilgykite garintomis burokėlių sultimis, į lengvai marinuotą svogūną įdėkite trinto burokėlių ir svogūnų pagardo, išdėliokite rojaus obuoliukus ir įpilkite lazdyno riešutų padažo.

LAMŲ SLĖNIS

187

Ožkienos kepeninis su juodaisiais ridikais

188

LAMŲ SLĖNIS

4 PORCIJOS • 500 g maltos ožkienos • 300 g vištienos kepenėlių • 100 g grietinėlės • 50 g svogūnų • 10 g česnakų • 300 g daržovių sultinio • 200 g morkų • 300 g juodojo ridiko • 30 g marinuotų pupų • obuolių acto • druskos • cukraus • rapsų aliejaus • džiovintų šalavijų

Svogūnus ir česnakus nulupkite, smulkiai supjaustykite ir kepkite ant silpnos ugnies, kol suminkštės. Ožkieną sutrinkite su 200 g daržovių sultinio, supilkite grietinėlę, sudėkite trintas kepenėles, kepintus svogūnus ir česnakus, įberkite 3 g druskos ir viską gerai išmaišykite. Supilkite mišinį į silikonines formas ir vandens vonelėje kepkite iki 80° C įkaitintoje orkaitėje 1 val.

Atvėsinkite ir išimkite iš formų.

Nulupkite ir sutarkuokite juodąjį ridiką. Įpilkite šlakelį obuolių acto ir rapsų aliejaus, pagardinkite drukska ir viską sumaišykite.

Morkas nuskuskite, stambiai supjaustykite ir apie 20 min. virkite daržovių sultinyje. Tuomet sutrinkite, pagardinkite druska ir atvėsinkite.

Orkaitėje pašildykite kepeninį ožkienos batonėlį. Padėkite į lėkštę, ant jo dėkite ridikų salotas bei pjaustytas marinuotas pupas, apibarstykite džiovintų šalavijų milteliais, o greta įdėkite morkų tyrės.

LAMŲ SLĖNIS

189

Starkiai su svogūnais ir ropėmis

190

LAMŲ SLĖNIS

4 PORCIJOS • 1,5 kg šviežių skrostų starkių • 300 g geltonųjų ropių • 200 g kaliaropių • 50 g grietinėlės • 50 g svogūnų • 100 g mažų baltųjų svogūnų • 10 g česnakų • 300 g daržovių sultinio • 300 g obuolių sulčių • 1 kiaušinis • druskos • cukraus • rapsų aliejaus

Svogūnus ir česnakus nulupkite, smulkiai supjaustykite ir kepkite ant silpnos ugnies, kol suminkštės. Geltonąsias ropes nuskuskite ir apvirkite daržovių sultinyje 20 min. Tuomet sudėkite kepintus svogūnus bei česnakus ir viską sutrinkite.

Ant silpnos ugnies garinkite obuolių sultis, kol liks ketvirtadalis skysčio. Kaliaropę 10 min. apvirkite ir supjaustykite plonais (2 mm) stačiakampiais.

Išpjaukite starkių filė, nulupkite odą ir padalinkite į keturias lygias dalis. Starkio likučius sutrinkite su kiaušinio baltymais ir grietinėle.

Iš trijų kaliaropės stačiakampių griežinėlių susukite cilindrą, į jo vidų purkškite trintų starkių mišinio ir kartu su starkių filė, pagardinta druska ir susukta į maistinę plėvelę, virkite iki 90° C laipsnių įkaitintoje orkaitėje, vandens vonelėje, 20 min.

Mažuosius baltus svogūnus nulupkite ir 10 min. virkite druska ir žiupsneliu cukraus pagardintame vandenyje, o vėliau apkepkite keptuvėje su rapsų aliejumi. Į lėkštę dėkite virtą starkių filė, kaliaropių ir trintų starkių suktinukus, įpilkite nugarintų obuolių sulčių, įdėkite apkeptų svogūnų bei įpilkite ropių tyrės.

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

Kalbantis su iš Prancūzijos aristokratų šeimos kilusia kvepalų kūrėja VALENTINA POZZO DI BORGO, kuriai priklauso įtakingas paryžietiškas ženklas „Quintessence“, ne kartą apima nepaaiškinamas jausmas – tarsi jos gyvenimo pasirinkimai iš anksto buvo nulemti aukštesnių jėgų. Tarp kelių parfumerių kartų užaugusi moteris iš pradžių pasuko finansų keliu, kol vieną dieną tapo atsakinga už milžinišką aromatų ir kosmetikos projektą. Nuo tada Valentina į finansų sritį nebegrįžo...

ARISTOKRATIŠKA KVEPALŲ ISTORIJA Tekstas: Monika Repčytė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Paryžiaus Nuotraukos: „Quintessence“ archyvo

Žinant, kad laukia susitikimas su kilmingos šeimos atstove, negana to, sukūrusia itin sėkmingą verslą, šiek tiek nedrąsu ir nežinai, ko tikėtis. Ar ji bus arogantiška, kaip įprasta tikėtis iš prancūzų? Ar noriai atsakinės į klausimus? Į Septintajame Paryžiaus rajone įsikūrusį „Quintessence“ biurą žengiu su maloniu jauduliu. Belaukdama pasirodysiančios Valentinos turiu galimybę apžiūrėti kvapnius „Quintessence“ gaminius ir akį traukiančias jų pakuotes. Vis dėlto nuo

pat pirmų sekundžių Valentina sukuria itin draugiškos ir malonios moters įspūdį. Vilkėdama paprastą, laisvą megztinį ir džinsus, plaukus susisukusi į kuodą, rankose gniauždama užrašus ji pakviečia pasikalbėti į greta esančią kavinukę, čia mandagiai užsisako puodelį karšto šokolado ir vaišina žaliąja arbata.

Dar prieš susitikdama su Valentina žinojau, kad jos šeimos istorija nepaprasta. Rodos, gausios Valentinos giminės venomis cirkuliuoja ne kraujas,

o patys prabangiausi aromatai. Pats Valentinos proprosenelis Xavieras Givaudanas paliko itin reikšmingą ženklą kvepalų istorijoje: jo įkurta bendrovė padovanojo grožio pasauliui tokį legendinį kvapą, kaip mados namų „Yves Saint Laurent“ „Opium“, bei kitus ikoninius XX a. aromatus, o ateinančios kartos taip pat buvo vienaip ar kitaip susijusios su aromatų gamyba. Tad nieko stebėtino, kad nuo pat gimimo Valentina buvo apsupta įvairiausių kvapų.

LAMŲ SLĖNIS

193

194

LAMŲ SLĖNIS

Kalbant apie vaikystę, jos atmintyje iškyla du prisiminimai: žaidimai senelio laboratorijoje, kurioje Valentiną intriguodavo gausybė aromatų mėginėlių, antrasis susijęs su Korsikos sala, iš kurios kilusi Pozzo di Borgo dinastija (pirmieji šio klano atstovai Korsikoje gyveno dar XIII amžiuje!). „Kasmet su šeima vykstame atostogauti į Korsiką, o joje kaip mat pasitinka tipinis krūmokšnių kvapas. Šie augalai paplitę po visą salą ir pasižymi itin specifiniu kvapu, kuris negrįžtamai įstrigo mano atmintyje“, – pasakoja moteris. „Besimokydama mokykloje nelabai žinojau, ką veiksiu ateityje, – šypsosi Valentina, paklausta, ar darbas grožio srityje neatrodė natūralus ir savaime suprantamas pasirinkimas nuo pat

vaikystės. – Jutau, kad esu kūrybinga, bet taip pat man patiko skaičiai, tad pasirinkau studijuoti finansus. Iš pradžių dirbau investicijų įmonėje, vėliau įsidarbinau didelėje Kinijos bendrovėje, kuriai priklausė prabangių parduotuvių tinklas oro uostuose. Buvau atsakinga už įvairius projektus. Likus vos keliems mėnesiams iki naujo oro uosto atidarymo, iš darbo išėjo už kvepalus ir kosmetiką atsakinga moteris. Nebuvo laiko ieškoti kito žmogaus, tad šią užduotį prisiėmiau aš.

Pamaniau, kad tai – likimo ženklas.

Baigusi šią misiją grįžau į Prancūziją ir nusprendžiau įkurti savo ženklą.

Taip gimė „Quintessence“.

Iš pradžių „Quintessence“ kurdavo „olfaktorinius portretus“ įmonėms, ki-

taip tariant, kvepalus, atspindinčius prabangių bendrovių DNR. Vėliau Valentina nusprendė kurti kvepalus, įkvėptus... šeimos narių charakterių. „Ši mintis atėjo labai natūraliai. Šioje gatvėje (toje pačioje, kur šiandien įsikūręs „Quintessence“ biuras – Rue de l’Université – aut. past.) gyveno visa mūsų šeima. Mūsų buvo keturiasdešimt!“ – juokiasi moteris. Klausant jos pasakojimo sunku suprasti, nejau taip paprasta po vienu stogu sugyventi kelioms kartoms – seneliams, tėvams, tetoms, dėdėms, pusbroliams ir pusseserėms... Valentina purto galvą. Savo giminę juokdamasi ji vadina gauja arba klanu – pačiu svarbiausiu gyvenime. „Šeima man turi neįkainojamą vertę, visų jos narių ryšiai labai artimi“, – pasakoja ji.

LAMŲ SLĖNIS

195

Įkvėpimo moteris semiasi ir žvelgdama į itin tolimų giminačių portretus, pavyzdžiui, kvepalai „Kovo 8-oji 1764“ dedikuoti Valentinos proprotėvių kartos dėdei, Karlui Andrea Pozzo di Borgo, kuris vaikystėje bičiuliavosi su pačiu Napoleonu Bonapartu.

Turint tokią didelę šeimą nesunku kurti charakteringus ir išskirtinius kvapus. Kur kas sunkiau yra sukurti kvapą sau pačiai. Valentina pasakoja bandžiusi susikurti ir savo portretą, tačiau prireikė kitų parfumerių pagalbos. „Tai buvo labai sunki užduotis. Kadangi kasdien, kiekvieną minutę, esu apsupta kvapų, kvėpinuosi ne visada. Yra labai daug aromatų, kurie man patinka, tačiau jie nebūtinai atspindi mano asmenybę. Prašiau pagalbos dviejų parmuferių, antrasis pasiūlė man patikusį variantą. Jis mano charakteriui apibūdinti parinko irisus – kvepalų pasaulyje jie laikomi aristokratišku kvapu, tačiau kartais gali dvelkti senamadiškumu. Tad irisus jis sumaišė su kiek modernesnėmis figomis. Šis gėlių ir vaisių derinys man pasirodė labai savitas ir originalus“, – pasakoja kvepalų kūrėja. Ženklas „Quintessence“ kuria ne tik kvepalus, bet ir aromatingas žvakes. Valentinos įsitikinimu, kvapas yra baigiamasis kiekvienų namų interjero akordas. „Nėra nei vienų namų be kvapo. Namai gali būti persismelkę medienos, virtuvės kvapais, šalia esančio miško aromatu... Galbūt tik ligoninė būtų tam tikra išimtis, bet ji irgi turi savitą kvapų paletę, sterilią ir šaltą. Priklausomai nuo to, kokią atmosferą norima sukurti, galima rinktis kvapnias žvakes. Pastebėjau, kad namuose žmonės labiau mėgsta šiltus aromatus, suteikiančius saugumo jausmą“, – atskleidžia Valentina. Ar galima atrasti paralelių tarp aromatų, kuriais žmonės kvėpinasi, ir tų, kuriuos renkasi namams? „Įprastai žmonės nenori tų pačių kvapų sau ir namams“, – pastebi kvapų kūrėja.

196

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

197

198

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

199

Kūryba Valentinai yra ne tik maloni kasdienybės dalis, bet ir iššūkis. „Šiame darbe man labiausiai patinka galimybė kurti. Dirbame su be galo daug skirtingų ženklų ir žmonių, susipažįstame su skirtingais charakteriais. Laikomės principo nesielgti taip, kaip kiti. Būna, žmogus atsineša kvepalų pavyzdį ir sako norintis kažko panašaus. Visada griežtai atsisakome kopijuoti. Ieškome alternatyvų, siūlome savo viziją. Tik taip įmanoma išlikti įdomiais, originaliais ir aktualiais“, – teigia moteris. Kartu ji skuba paprieštarauti jos šeimą gaubiančiai mistinei aurai: „Nors ir semiuosi įkvėpimo iš tolimų savo šeimos kartų bei

200

LAMŲ SLĖNIS

gyvenimo Paryžiaus Septintajame rajone, puikiai suvokiu, kad kitiems žmonėms tai yra nepažinta galaktika.

Vienas iš „Quintessence“ tikslų yra pulsuoti dabartinio gyvenimo ritmu, į kūrybą įpinti kuo daugiau modernių kvapų“.

Be kvepalų, Valentina turi dar vieną didelę aistrą – jojimą, šia sporto šaka moteris užsiima toli gražu ne mėgėjiškai. Ką turi bendro šios dvi skirtingos veiklos? „Jojimas man atrodo artimesnis verslui nei aromatų kūrybai. Tiek vienas, tiek kitas reikalauja atkaklumo, alkio eiti į priekį ir gebėjimo kritiškai įvertinti save“, – atskleidžia pašnekovė.

Artimiausi Valentinos planai – išleisti olfaktorinį kalendorių, specialiai jam kuriama dvylika kvapnių žvakių. „Bendradarbiaujame su prancūzų dainininku Julienu Doré. Norime paliesti ne tik uoslę, bet ir kitus žmonių jausmus, o juk muzika, kvapai, skonis – visa tai labai artima. Kai norime atsipalaiduoti, grįžtame namo, užsidegame žvakių, klausome muzikos. Tokią atmosferą, tokius jausmus ir sieksime perteikti“, – šypsosi moteris. Ji išgeria paskutinį gurkšnį karšto šokolado ir išskuba į savo jaukų ir kvapnų aromatų pasaulį, paskui save palikdama nepaaiškinamą, mistišką šleifą...

ŽIEMOS POPIERINIO "LAMŲ SLĖNIO" IEŠKOKITE PREKYBOS CENTRUOSE IR SPAUDOS KIOSKUOSE

LAMŲ SLĖNIS

201

202

LAMŲ SLĖNIS

Vieną dieną jiedu tiesiog nusprendė, kad atėjo metas pabėgti nuo taip nemėgstamos lietuviškos žiemos ir įgyvendinti kruopščiai sukurtą tobulo pabėgimo planą. Sveikos gyvensenos tinklaraščio „Don’t Tell Anyone“ įkūrėja, fotografė, grafikos dizainerė VAIDA TAMOŠAUSKAITĖ kartu su draugu, asmeniniu sporto treneriu EDVINU BRASU išvyko gyventi ten, kur atviras dangus, o saulė šviečia ištisus metus, kur vietos gyventojai dieną pradeda anksti ryte gaudydami bangas, o problemos paliekamos spręsti vandenyno jėgai.

TOBULAS PABĖGIMAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninio albumo

– Vaida, į vakarinę Australijos pakrantę, Pertą, su Edvinu išvykote rugsėjo pabaigoje. Kas judu paskatino šiai avantiūrai?

– Nuotykių, naujovių, išbandymų ir netikėtumų troškulys mudu nugalėjo... Kad ir kaip gera Lietuvoje, vieną dieną tiesiog nusprendėme, kad atėjo metas įgyvendinti senas svajones. Laikas nuotykiams! Lietuvoje viskas plaukė sena vaga, kartais būdavo nuobodu. Keitėmės patys, bet galiausiai supratome, kad reikia po-

kyčių ir mūsų aplinkoje. Žinoma, tam įtakos turėjo ir lietuviškas oras. ( Juokiasi.) Mudu su Edvinu labai nemėgstame šalčio, žiemos. Sniego ir šaltų žiemos vakarų man norisi tik kelias dienas per metus – prieš Kalėdas. Visą likusį laiką noriu gyventi ten, kur šilta, noriu saulės. Dabar jos tikrai netrūksta!

– Čia karšta, čia daug saulės, daug giedrų dienų, aukšto ir atviro dangaus, tyvuliuoja neaprėpiamas vandenynas. Australijos kraštovaizdžiai ir klimatas visada viliojo. Kartais man ir pačiai sunku paaiškinti šią avantiūrą. Giliai širdyje ši šalis atrodė tokia tolima, tokia nepasiekiama ir kartu tokia artima! Prieš išvykstant apie ją girdėjome daug gražių istorijų, – Bet juk pasaulyje yra daug sau- įdomių pasakojimų. Visa tai susidėjo lėtų ir ne tokių tolimų kampelių. ir štai: mudu jau gyvename AustraKodėl būtent Australija? lijoje.

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

205

– Ką žinojai apie šią šalį iki išvykdama?

– Žinojau, kad Australija – galimybių šalis. Daug informacijos apie Australiją suteikė kelionių agentūros, apie šią šalį nemažai girdėjome ir iš artimųjų. Edvino seneliai prieš metus keliavo į Australiją, Melburne lankė giminaičius. Jų įspūdžiai buvo tik teigiami. Dabar suprantu, ką jiedu turėjo galvoje. Tai mus be galo įkvėpė.

Jei gali seneliai, kodėl negalime mes?!

– Kokia ta Australija? Kaip sekasi prisijaukinti australietišką gyvenimo būdą?

– Žmonės čia labai pozityvūs. Pradžioje tai atrodė kiek keista, bet dabar suprantu, kad kitaip čia tiesiog neįmanoma. Kai anksti ryte budina saulė, sunku likusią dieną praleisti pasyviai, dėl ko nors liūdėti. Vietos gyventojai juokauja, kad problemų čia nėra. Ir iš tiesų! Viskas kažkaip išsisprendžia, o jaudintis, panikuoti, stresuoti tiesiog nėra laiko. Jeigu man liūdna – sėdu ant dviračio ir minu iki vandenyno, pamatau atvirą erdvę, tą neaprėpiamą horizontą, pasikraunu jo skleidžiamos energijos ir pamirštu visus kamuojančius liūdesius. Kai stovi prieš tokią milžinišką jėgą, visos problemos pasidaro tokios mažos, kad galiausiai išnyksta. Čia mane labiausiai įkvepia toji didinga gamta, gyvenimo būdas. Žmonės čia keliasi penktą ryto, vos pramerkę akis skuba į paplūdimį, gaudo bangas, bėgioja, važinėja dviračiu, o tik tada, pasikrovę gamtos energijos visai dienai, keliauja į darbą. Jie visada šypsosi, sveikinasi ir mus kalbina. Jausmas it nedideliame kaimelyje – atrodo, visus pažįsti, nors iš tiesų šiuos žmones matai pirmą ir gal paskutinį kartą.

206

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

207

208

LAMŲ SLĖNIS

– O kaip atrodo judviejų su Edvinu diena?

– Kaip ir visi gyvenantys čia, dažniausiai keliamės anksti ryte, apie penktą. Kasryt sportui paplūdimyje skiriu bent valandą. Pasportavusi, paplaukiojusi vandenyne skubu namo pusryčiauti ir kibti į darbus. Pamenu, kaip anksčiau nemėgdavau anksti keltis, tingėdavau sportuoti. Dabar tai – mėgstamiausia dienos dalis. Jau vakare laukiu kito ryto. Edvinas Australijoje lanko koledžą, ten studijuoja kūno rengybą, tad du kartus per savaitę keliauja į paskaitas. Kitomis dienomis dirba asmeniniu sporto treneriu. Aš dažniausiai lieku namuose, čia įsirengiau nedidelį darbo kambarėlį, per jo langą matau vandenyną. Dirbu tą patį, ką ir Lietuvoje: kuriu puslapio dizainą įmonėms ir tinklaraščiams, fotografuoju. Esu dėkinga technologijoms. Tai suteikia visas galimybes keliauti, pažinti. Mano klientai mane pasiekia internetu, tad galiu sau leisti dirbti iš bet kurio pasaulio kampučio, as long as there‘s Wi-Fi! Retkarčiais susitinku su kitais tinklaraštininkais, bendraminčiais. Kartais vakarais po darbų keliaujame prie vandenyno.

Nekantrauju sulaukti, kol pradėsime plaukioti banglentėmis! Kartais susiruošiame į iškylą ar kelionę. Po Kalėdų keliausime į Esperance miestelį – ten paplūdimiuose gyvena kengūros, vieta garsėja rausvos spalvos ežeru, lūžtančios bangos formos uola. Negaliu sulaukti!

– Mintys, požiūris, nusiteikimas, įpročiai turi didelę galią. Supratau, kad gyvenime labai svarbu keistis.

Ypač – keisti aplinką. Šis geografinis išėjimas iš komforto zonos atnešė tiek daug nuotykių, netikėtumų, naujų patirčių, išbandymų. Tai leidžia tobulėti ir, žinoma, geriau pažinti save. Viso to man labai reikėjo. Net mama pasakė, kad persikėlimas į Australiją – geriausias sprendimas mano gyvenime. ( Juokiasi.) Taip ir jaučiuosi! Į viską žvelgiu daug pozityviau, supratau, kad anksčiau per daug laiko skyriau nereikalingoms mintims, kurios apsunkino gyvenimą, jausmus, darbą, sukėlė sveikatos problemų. Dabar mano gyvenimas daug aktyvesnis, energingesnis, sveikesnis. Jaučiu, kad pagaliau suradau save, harmoniją ir ramybę.

– Australijoje jau pradėjai susitikinėti su bendraminčiais, su jais dalytis patirtimi. Papasakok apie tai.

– Australijoje viskas veikia šiek tiek kitaip, nei bet kur kitur pasaulyje. Čia turi eiti, bendrauti, megzti pažintis, gyventi aktyviai. Čia neveikia feisbuko like ar interaktyvūs kvietimai draugauti. Žmonės nori tave pamatyti, pasikalbėti, išgerti puodelį kavos. Tai man buvo didelis iššūkis, tačiau dabar džiaugiuosi, kad viskas klostosi būtent taip. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę susitikti su žmonėmis, su jais bendrauti realiai, o ne kompiuteriu ar telefonu. Visiems labai įdomu sužinoti, kodėl ir kaip čia atsidūriau, ką čia vei– Vaida, ko tave išmokė šis persi- kiu. Jie tuo nuoširdžiai žavisi, skatina kėlimas? eiti toliau.

LAMŲ SLĖNIS

209

210

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

– Kas tau gražiausia Australijoje?

– Man čia gražu viskas! Turbūt tai dėl saulės. (Juokiasi.) Tai nebūtinai gamta, nors, pripažinsiu, gamta čia – nepakartojama, didinga, užburianti. Visai neseniai keliavome į nediduką, maždaug 270 kilometrų nuo Perto nutolusį, ant Indijos vandenyno kranto įsikūrusį miestelį Margaret River. Šis miestelis pasaulyje garsus paplūdimiais, čia plaukioti banglente vyksta banglentininkai iš viso pasaulio. Be to, šis regionas Australijoje garsėja nuostabaus grožio vynuogynais, puiku vynu, čia organizuojamos vyno ragavimo šventės. Šį regioną pamėgę gurmaniško maisto mėgėjai – regionas žinomas dėl išskirtinio skonio šokolado, daug apdovanojimų pelniusių sūrių, šviežių jūros gėrybių. Šalia Margaret River yra magiški Boranupo miškai, kuriuose auga neįtikėtino aukščio medžiai, o vos už keliolikos kilometrų į baltus it popieriaus lapas Hamelino įlankos paplūdimius atplaukia didelės dygliauodegės rajos, kurios noriai leidžiasi liečiamos žmonių. Sunku suvokti, kiek daug kontrastų visai čia pat mūsų.

– O kaip tu atsipalaiduoji geriausiai?

– Sėdėdama paplūdimyje ir žvelgdama į atvirą vandenyną. Mane tai ramina. Neslėpsiu, labai mėgstu australietišką televiziją. Keli mano draugai australai net pradėjo draugiškai šaipytis dėl šio mano pomėgio.

(Juokiasi.) Tačiau taip labai daug sužinau apie šią šalį!

Mėgstu vakarais atsipalaiduoti ir prigulti ant sofos.

– Lietuvoje jau gyvename Kalėdų laukimu. Ar Australijoje juntama kalėdinė nuotaika?

– Australijoje dar tikrai nekvepia Kalėdomis. Čia vasara dar tik prasideda, kasdien darosi vis karščiau, gruodį vaikams prasideda vasaros atostogos, o visi kalėdiniai papuošimai, lemputės atrodo it pokštas.

Dėl to man šiek tiek apmaudu, nes labai mėgstu laukti Kalėdų. Ką gi, turbūt ne šiais metais! Australai mėgsta šią šventę, tačiau jų Kalėdos gerokai skiriasi nuo mūsiškių – jiems tai didelė šventė paplūdimyje su banglentėmis, kepsninėmis ir Kalėdų senelio kepurėmis.

LAMŲ SLĖNIS

213

214

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

215

216

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip atrodys šios tavo Kalėdos?

– Tikrai turėsime Kalėdų eglutę, tik greičiausiai tai bus... palmė. Planuoju įjungti oro kondicionierių, kad namuose būtų kiek galima vėsiau, tada iš spintos galėsiu ištraukti storus kalėdinius megztinius... Juokauju!

Kalėdas švęsime taip, kaip tai daro australai – tai bus dar viena visiškai neįprasta patirtis. Tačiau jau pažadėjau sau, kad tikrai kepsiu imbierinius sausainius!

– Vaida, ar Australija tik laikina stotelė? Kuriame pasaulio krašte įsivaizduoji savo ateitį?

– Ateityje planuojame daug keliauti. Su Edvinu svajojame aplankyti Naująją Zelandiją, Tailandą, Šri Lanką, Vietnamą, Japoniją, Jungtines Amerikos Valstijas. Kol kas šie planai labai tolimi – dabar mes gyvename čia, Australijoje, visų pirma norime gerai ją pažinti, juk ji tokia didelė!

Dabar matome savo ateitį čia. Bent jau artimą. (Juokiasi.)

LAMŲ SLĖNIS

217

218

LAMŲ SLĖNIS

ŽIEMOS POPIERINIO "LAMŲ SLĖNIO" IEŠKOKITE PREKYBOS CENTRUOSE IR SPAUDOS KIOSKUOSE

LAMŲ SLĖNIS

219

220

LAMŲ SLĖNIS

COCO CHANEL dedikuota paroda, vykstanti Venecijoje, kalba apie ne taip išsamiai atskleistą šios išskirtinės kūrėjos gyvenimo pusę – jos aistrą knygoms bei tai, kokį vaidmenį šios suvaidino garsiosios dizainerės gyvenime.

MOTERIS, KURI SKAITO Tekstas ir nuotraukos: Monika Repčytė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Venecijos

Coco Gabrielle Chanel – viena garsiausių praėjusio amžiaus mados asmenybių. Jai skirta tiek daug knygų, filmų, parodų, kad, rodos, nebėra nieko, ko apie ją nežinotume. Pasaulis aptarinėjo jos vaikystę, narpliojo meilės romanus su įtakingais vyrais, žavėjo (ir vis dar žavisi) jos kūryba, turėjusia be galo didelę įtaką moterų emancipacijai ir mados reiškinio evoliucijai. Chanel vizitinė kortelė – kur kas daugiau nei tvidas, perlai ar juoda spalva. Tūkstančiams moterų įkvėpimo šaltiniu yra tapęs kone arogantiškas Coco pasitikėjimas savimi, keliantis baugią pagarbą. Nieko keisto, kad žurnalistai nuolat cituoja šią moterį. Išskirtinį Coco Chanel charakterį sunku imituoti, bet egzistuoja jos palikimas – drabužiai ir kūriniai, padedantys moterims jaustis užtikrintomis, gražiomis ir pasitikėti savimi. Mes žinome Chanel kūrėją, inovatorę. Bet naujausia paroda, surengta Ca’ Pesaro modernaus meno galerijoje Venecijoje, kalba apie Chanel asmenybę, turinčią stiprų kultūrinį pagrindą – moterį, kuri skaito. Toks yra ir ekspozicijos pavadinimas.

LAMŲ SLĖNIS

221

Ši paroda – tai kur kas didesnio projekto „Culture Chanel“, pasakojančio apie dizainerės gyvenimą, dalis.

Knygos, albumai, laiškai, pažintys su kone svarbiausiomis praėjusio amžiaus kultūros pasaulio asmenybėmis (kaip rašytojas Jeanas Cocteau ar dailininkas Pablo Picasso) – visa tai padarė neįtikėtinai didelę įtaką jos kūrybai. Skaitymas suteikdavo prieglobstį dažnai vienatvę jautusiai moteriai, pateikdavo atsakymus į kankinančius klausimus, buvo geriausias įkvėpimo šaltinis svajojant apie kūrybą, ateitį ir kaip Gabrielle norėtų gyventi. Knygos suformavo tokią Coco, kokią mes ją žinome. Tarp parodos eksponatų galima rasti ne tik dizainerės skaitytų knygų egzempliorių, bet ir vertingą kolekciją ranka rašytų laiškų, liudijančių apie susirašinėjimą su žmonėmis, kurių veikla žymi svarbiausius XX a. meno momentus: futuristų ir dadaistų veikalai, meno kritikų, pavyzdžiui, vieno garsiausių Chanel draugų – poeto Guillaume Apollinaire, darbai, kompozitoriaus Igorio Stravinskio natos, Pablo Picasso bei Salvadoro Dali paveikslai ir

222

LAMŲ SLĖNIS

piešiniai – visi šie eksponatai taip pat slypi po stikliniais paviršiais, kiekvienas jų vertas atskiro skyriaus Chanel gyvenimo istorijoje.

Vertingas dizainerės palikimas pateikiamas nepriekaištingai estetiškoje aplinkoje – vizitą vainikuoja didelė salė, kurioje tarp raštų ir knygų pristatomi dizainerio Karlo Lagerfeldo mados namams „Chanel“ kurti drabužiai. Pavyzdžiui, eksponatai iš kruizinių kolekcijų, kurios nuolat persikeldavo į vis kitą miestą – Paryžių – Londoną, Paryžių – Dalasą... Taip pat kultinių „Chanel“ kvepalų buteliukai, laikrodžių pavyzdžiai ir pačiai dizainerei brangios detalės – tie, kam teko kiek artimiau susipažinti su Chanel biografija, tikrai nenustebs greta kitų eksponatų išvydę liūtuko statulėlę ir astrologinių žemėlapių. Gabrielle Chanel gyvenimas buvo persmelktas mistikos ir simbolizmo, tad ir ši eksponatų kolekcija – tai bandymas iššifruoti nors menką šios moters paslapčių dalį.

Parodą galima aplankyti iki 2017 m. sausio 8 d.

LAMŲ SLĖNIS

223

NAUJAMETĖS REZOLIUCIJOS – Į ŠIUKŠLIŲ DĖŽĘ?

Tekstas: Inga Norke Nuotrauko: Lina Juškauskaitė

Laikas iki metų pabaigos būna vienas užimčiausių metuose ir tada ištinka jos – Šventės.

Ilgos ir dažnos vakarienės su draugais, išieškotos, gal net savadarbės, dėmesį artimiesiems įprasminančios dovanėlės, išragauti nauji receptai, iš miško gėrybių supintas vainikas, suridentas sniego senis kaimynui prieš langus, iš lėto, iš anksto ir iš meilės papuošta eglutė, nerūpestingas ėjimas šventinėmis miestų ga-

224

LAMŲ SLĖNIS

tvelėmis – visa tai yra noras, o realybė dažnai, deja, kitokia.

Reikia kažką nupirkti, reikia kažką pagaminti, eglutės reikia – jau visi turi, reikia nuvažiuoti aplankyti, jau reikia važiuoti kitur, dar nenupirkta dovana, negalima tuščiomis važiuoti, juk šventės, sustok, užšoksiu į parduotuvę, ką nors paimsiu, geriau valgomo... Jei ir perspaudžiu, tai tik šiek tiek.

Antrus metus iš eilės gruodį pasidarau išlaikyta pauze. Pernai pavyko skirti tik dvi savaites pirmos pastraipos veiklai. Šiemet, tikiuosi, pavyks daugiau. Prabanga? Turbūt, tačiau pirmąkart nuo vaikystės pajutau Kalėdas. Iki to semestrai, sesijos, renginiai, deadlainai, pridavimai, ataskaitos – viskas kažkodėl supuola būtent į gražiausią metų laiką, ir taip kasmet.

Techniškai pagal dabartinį mano scenarijų lapkritis tapo dvigubai užimtesniu – darbas po dvylika, o kartais ir daugiau valandų ruošiantis metų pabaigos sustojimui, tačiau gruodis man dabar yra nusiraminimo mėnuo. Netgi nereikia niekur keliauti ir bėgti nuo rutinos. Manau, susitaikymo, susitikimo, dėmesio dalybų, pokalbio su savimi laiką privalo turėti kiekvienas.

Ir jeigu neišeina tiek laiko skirti sau, tuomet bet kokia papildoma situacija dėl savęs ir artimųjų vis tiek būtina.

Kodėl? Metų šventės – geriausias metas ne tik rodyti dėmesį kitiems, bet ir daryti sprendimus dėl savęs. Rezoliucijos – taip jas vadina pasaulis.

Vieni iš jų juokiasi, kiti kuria. Vieni jas pameta dar vasarį, kiti metų pabaigoje atsakingai pareiškia – padaryta. Kaip kurti naujamečius pažadus, kad pats prieš save nepasišiukšlintum?

Taisyklių nėra, bet siūlau nesiimti viešai nustatytų normų „valgyti sveikiau“, „sportuoti daugiau“, „viską daryti -iau“. Tokiu atveju jau būtume sveikiausia populiacija Žemės istorijoje. Vienas mano draugas netgi sakė, kad sausį nevaikšto į sporto klubą, nes tada nuo ryto iki vakaro treniruoklius kankina rezoliucininkai. Vasario pabaigoje jų beveik nebelieka.

Noriu pasidalyti mano sistema, kurią sulipdžiau per gruodžio pauzę pernai belaukdama Kalėdų, ir kuri... suveikė. Jei ji bent vienam skaitytojui pasiteisins, ši skiltis liks išpildyta. Tiesa, dėl vietos limito ta sistema čia yra suspausta iki vakuumo.

Tikslas turi būti suformuluotas per labai asmenišką ir kritišką filtrą. Pavyzdžiui, pirkti tik būtiniausius daiktus (nes nemėgstu vartotojiškumo), kad darbas virstų hobiu arba užauginti individualią veiklą iki plėtros į užsienį (nes šiuo metu esu strigęs ir profesiškai nebeaugu). Tam netgi pasitelkiau Gary Kellerio knygą „The One Thing“,

kurioje jis pirmiausia pataria, kaip iš visų rezoliucijų palikti vieną. Kitas būtina ištrinti ir pamiršti. Fokusas yra galingas dalykas.

Kaip vieną ambiciją paversti apčiuopiama ir tvaria laikui, besikeičiančioms aplinkybėms ir motyvacijos nuošliaužoms? G. Kelleris siūlo rašyti: – Vienos dienos ateityje tikslas: Kas yra tas vienas dalykas, kurio trokštu?

– Penkerių metų tikslas: Priklausomai nuo to vieno tikslo, ką galiu dėl jo padaryti per artimiausius penkerius metus?

– Vienerių metų tikslas: Priklausomai nuo penkerių metų tikslo, koks yra vienas dalykas, kurį galiu padaryti šiemet? (Ties šiuo, beje, dažniausiai pradeda ir baigia „naujametininkai“.

– Mėnesio tikslas: Priklausomai nuo vienerių metų tikslo, koks vienas dalykas, kurį galiu padaryti šį mėnesį?

– Savaitės tikslas: Priklausomai nuo mėnesio tikslo, koks vienas dalykas, kurį galiu padaryti jau šią savaitę?

– Dienos tikslas: Priklausomai nuo šios savaitės tikslo, ką galiu padaryti šiandien?

– Dabar: Ką dėl šiandienos tikslo galiu padaryti dabar?

Surašius svarbu suprasti – niekas nevyksta be sistemos.

Kai neveikia motyvacija, veikia sistema. Sistemingai ryte ir vakare valomės dantis. Tai sistema, kuri tapo įpročiu.

Juo reikia paversti ir tikslus. Taip pat geriau tą vieną dalyką, the ONE thing, papasakoti kažkam nei palikti užrašytą tik sau. Buvimas atskaitingu daro stebuklus.

Ir dar vienas patarimas užtvirtinimui – fotodienoraštis. Šiemet nuo sausio 1 d. vedžiau nuotraukų dienoraštį – kasdien kėliau po vieną dienos blicą, šviesulį, momentą, kurį norėsiu atsiminti. Metų pabaigoje jame bus 365 nuotraukos. Tai yra ne tik įdomu (kiek visko veikiau!), bet pagal tai gali gerai įvertinti, ar tavo rezoliucijos reflektuoja dienų, savaičių, mėnesių, o vėliau ir skirtingų metų atspindžiuose.

Laikas iki metų pabaigos būna vienas užimčiausių metuose ir tada ištinka jos – Šventės. Linkiu jas pajausti lyg stebuklą, o ne kaip žemiškų užduočių sąrašą, o vietoj jo linkiu geriau pasidaryti the ONE thing sąrašą.

LAMŲ SLĖNIS

225

Iki pasimatymo 2017!

www.lamuslenis.lt

226

LAMŲ SLĖNIS