Lamuslenis 2016 11_ruduo

2016 lapkritis (57)

LÄ—tas dizainas

2

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

3

REDAKCIJOS LAIŠKAS

Š

iandien, kai protingi ir atsakingi žmonės stengiasi bent šiek tiek pristabdyti vartojimo tempą, kai tvarios mados, tvaraus dizaino, galiausiai – tiesiog tvaraus gyvenimo būdo idėja užsikrečia vis daugiau kuriančiųjų ir ta kūryba besidžiaugiančiųjų, daiktai be istorijų tampa niekam nereikalingi. Tiesa, tai nereiškia, kad gyvename apsupti antikvarinių senienų. Visai ne. Istoriją gali turėti ir naujas daiktas – kūrybos kelio, rankų, kurios jį sukūrė, filosofinę arba dar tik gimsiančią istoriją. Juk yra daiktų, kurie nebūtinai atlieka ypatingai svarbią funckiją – juos gera tiesiog matyti. O gal net pakanka žinoti, kad jie saugiai guli komodos stalčiuje. Žinau, tai sunkiau suprasti vyrams ir kiek lengviau – moterims...

Nors gal aš klystu?

Ar esate kada bandę savo noru arba priversti gyvenimo mestų iššūkių radikaliai pakeisti vartojimo įpročius ir įgūdžius? Man teko tai daryti.

Ir, turiu prisipažinti, visai ne savo noru, o būtent dėl gyvenimo pasiūlytos avantiūros, kurią šiuo metu jūs ir skaitote. Keletą metų mano pirkinių sąrašas apsiribodavo būtiniausiais maisto produktais, šiek tiek būtiniausios kosmetikos ir keletu mėgstamiausių žurnalų. Drabužiai, batai, rankinės ir visi kiti mieli niekučiai iš šio sąrašo dingo. Kaip ir laisvalaikio pramogos. Kelionės (ir atostogos apskritai). Gyvenau tikrai gana tvariai! Labai tikiuosi, kad bent jau padariau šį tą gero Mėlynajai planetai.

Ir, žinote, kas nutiko? Ogi iš pradžių kankinęs vartojimo badas pamažu kardinaliai pakeitė mano vartojimo įpročius. Dabar man tiesiog gaila pirkti nereikalingus ar tik šiek tiek reikalingus daiktus. Taip, vienoje parduotuvėje galiu užtrukti ir kelias valandas, o išeiti tuščiomis. Man smagu apžiūrinėti daiktus, jais mėgautis, svarstyti, kokią vertę jie sukurtų mano gyvenimui. Tačiau atėjus akimirkai, kai turėčiau iš kuprinės išsitraukti piniginę, kažkas man akimirksniu pasiunčia mintį: stop, tau to visai nereikia! Ir negalėčiau pasakyti, kad išėjusi tuščiomis jaučiuosi nelaiminga. Gal net priešingai. Tiesiog dabar man norisi gyventi turint mažiau, bet tokių daiktų, kurie, kaip geras draugas, visada žinos, kada ir kokią istoriją ištraukti iš užmaršties.

Smagaus skaitymo!

Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

4

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

5

Viršelio nuotrauka: Lina Juškauskaitė

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

LINA JUŠKAUSKAITĖ

JOANA BUIVIDAITĖ

Redaktorė

Žurnalistė

INGA NORKE

Žurnalistė

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

Žurnalistė

Fotografė

NERINGA GREIČIŪTĖ

Fotografė

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai

Žurnalistė

Fotografė

VAIDA RIBINSKAITĖ

Kūrybininkė

GINTARĖ LAGAUSKAITĖ

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

6

LAMŲ SLĖNIS

the show 2017 02 10 – 14 Frankfurtas prie Maino

Ateitis žavi savo vizijomis, idėjomis, inovatyviomis medžiagomis, spalvomis, formomis ir funkcijomis. Dizainas siūlo tvarius sprendimus. Svarbiausioje pasaulyje plataus vartojimo prekių parodoje.

Tel. +370 5 213 55 34 info@lithuania.messefrankfurt.com

LAMŲ SLĖNIS

7

TUŠČIŲ PAVIRŠIŲ GERBĖJA

16

NAMAS ANT UŽUPIO KALVOS

128

Copyright © 2011-2015 UAB "Zubizu projects".

Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

8

LAMŲ SLĖNIS

NORIU GYVENTI KAUNE!

76 Reklaminiai straipsniai žymimi

„Mūsų pasirinkimas FILORGA”

Meda Jonaitytė ir Julija Maslinskaja-Ulvydienė

Asortimento ieškok www.eurovaistine.lt

LAMŲ SLĖNIS

9

naujienos

TERAKOTA

Stalinis šviestuvas „Serax“ www.serax.com

Bomberis „& other Stories“

Fotelis „Poltrona 008“ „Dimorestudio“

www.stories.com

www.dimoregallery.com

Rankinė „Sac Demi Lune“ „A.P.C.“

Smulkmenų dėžutės „Note Design Studio“

www.needsupply.com

www.notedesignstudio.se

Vazos „VintageModernAndMore“ Kėdė „Fold Chair“ Olivier Gregoire www.oliviergregoire.com

www.etsy.com Fragmentas iš Phillipo Limo kolekcijos 2016 m. ruduo/žiema

Baldai ir šviestuvas „Gärsnäs“ www.garsnas.se

LAMŲ SLĖNIS

11

DEŠIMTUKAS

Apie Eglę iš „Nina Ricci“ Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: Vika Paškelytė ir redakcijos archyvo

„Burberry“, „Maison Martin Margiela“, „Céline“ – tai tik keletas garsių mados namų vardų, kurių užkulisiai dizainerei EGLEI ČEKANAVIČIŪTEI puikiai pažįstami. Ne vienus metus Paryžiuje gyvenanti kūrėja atskleidžia per laiką, praleistą dirbant skirtingų dizainerių kūrybinėje aplinkoje, išmokusi be galo daug – pradedant tuo, kaip atrodo kolekcijos kūrimas, ir baigiant kūrybiniais sprendimais problemoms spręsti. Su Egle kalbamės jai verčiant naują kūrybos puslapį – neseniai ši talentinga lietuvė pradėjo dirbti mados namuose „Nina Ricci“.

1.

DARBAS. Prieš porą mėnesių pradėjau darbą „Nina Ricci“ studijoje Paryžiuje. Mados industrijoje greit sklinda žinios, kai kokia nors bendrovė ieško dizainerio ar, priešingai, kuris dizaineris išeina iš darbo, tad išėjusi iš mados namų „Céline“ netrukus sulaukiau skambučio. „Nina Ricci“ stilius moteriškas, elegantiškas, paryžietiškas. Prieš dvejus metus meno direktoriaus pareigas šie mados namai patikėjo Guillaume Henry – jaunam ir veikliam kūrėjui, prekės ženklą „Carven“ pažadinusį iš miego. Jis „Nina Ricci“ suteikė daug drąsesnį, laisvesnį ir nerūpestingesnį stilių, išsaugodamas svarbiausius šių mados namų kodus. Tuo man šis ženklas ir pasirodė patrauklus – ši kryptis atspindi nemažai mano kūrybos vertybių.

„Nina Ricci“ meno direktorius Guillaume Henry

12

LAMŲ SLĖNIS

2.

DIZAINERIAI, KURIŲ DARBAI ŽAVI. Miuccia Prada, Phoebe Philo, Rei Kawakubo, Rafas Simonsas – tai dizaineriai, sukūrę šių laikų madą, o Jeanas Paulis Gaultier ir Martinas Margiela – revoliucionieriai iš praeities, iš jų darbų galima semtis beribiai įkvėpimo.

Dizainerė Miuccia Prada

3.

STILIUS. Man patinka patogūs ir savo funkciją atspindintys drabužiai, tačiau „su cinkeliu“, įdomiai derantys tarpusavyje. Dievinu audinių raštus, kontrastuojančias tekstūras. Labiausiai mėgstu gilintis į vartotojo pasirinkimą dėvėti tam tikrą rūbą, skirtingus derinius – tai sukuria asmeninį įvaizdį. Tie patys drabužiai, dėvimi skirtingų žmonių, atrodo visai kitaip.

4.

Spektaklio „Jonas ir Greta“ fragmentas (rež. Dalia Ibelhauptaitė)

ĮSIMINTINIAUSIAS PROJEKTAS. Didžiuojuosi visais projektais, tačiau labiausiai – tais, kuriuos išpildžiau ne aš viena, bet dirbau motyvuotų ir talentingų žmonių komandoje. Taip pat tokiais, kurių įgyvendinimui reikėjo nebūtinai be galo daug darbo, tačiau labai originalių, nestandartinių sprendimų, peržengti pačią save. Vienas tokių projektų – kostiumų kūrimas jaunimo operai „Jonas ir Greta“. Kai režisierė Dalia Ibelhauptaitė man pasiūlė prisidėti prie novatoriškosios „Vilnius City Opera“ komandos ir sukurti kostiumus, nemaniau kad pavyks atlikti šią užduotį per tiek mažai nuo pagrindinio darbo mados namuose „Céline“ liekančio laisvo laiko. Tačiau dirbant su puikia komanda (nemažai pagalbos sulaukiau ir iš mamos bei artimujų) ir turint gerų norų, viskas įmanoma. Po kelių mėnesių bastymosi tarp Paryžiaus, Londono ir Vilniaus didžiavausi pirmaisiais mano kurtais teatro kostiumais.

LAMŲ SLĖNIS

13

5.

GERIAUSIAS BŪDAS ATSIPALAIDUOTI. Jei nebūtų jogos, tikriausiai negalėčiau dirbti tokio intensyvaus darbo ir išlaikyti nenučiuožusio stogo... Šią sporto ir geros savijautos šaką atradau prieš maždaug aštuonerius metus Paryžiuje. Į kursus nuėjau dar visai nekalbėdama prancūziškai. Beveik nieko nesuprasdavau, ką sakydavo instruktorė, atlikdavau pratimus žiūrėdama į kitus, nemažai grybavau... Tačiau kursams baigiantis pajutau didelį atsipalaidavimą ir naudą kūnui bei protui – taip pramokau ir prancūzų kalbą. Dabar stengiuosi bent pusvalandį pasipraktikuoti kas rytą prieš pusryčius – tai puikiai nuteikia darbo dienai ir padeda kitaip reaguoti į stresą.

14

LAMŲ SLĖNIS

KNYGOS. Man patinka prancūzų rašytojo Romaino Gary romanai, ypač „Gyvenimas dar prieš akis“ ir „Aušros pažadas“. Taip pat mėgstu Irvingo Yalomo psichologinius romanus, pavyzdžiui, „Kai Nyčė verkė“.

6.

IŠSIPILDŽIUSI SVAJONĖ. Šešias savaites trukusi kelionė po Pietų ir Vakarų Indiją. Po trejų metų mados namuose „Céline“ be galo norėjosi pertraukos, laisvės ir pažinimo pojūčio. To labai trūkdavo be perstojo dirbant – kolekcija po kolekcijos, ir tampi tam tikru sistemos vergu. Kita vertus, nuolatinis darbas suteikia saugumo, pastovumo jausmą, o jis taip pat be galo svarbus. Po Indiją keliavau viena ir be aiškaus plano. Žinojau tik viena – kad noriu nuvykti į jogos ašramą ir rimtai pasipraktikuoti kelias savaites. Taip ir nutiko – tame rojuje pasikroviau stiprybės, daug geros energijos ir sutikau įdomiu asmenybių.Vėliau keliavau ten, kur akys vedė, gėriau tą spalvingą ir kontrastingą kultūrą visu kūnu ir siela. Indiją palikau, kai pradėjau ilgėtis Europos ir tų, kuriuos ten palikau. Žadu ten grįžti pirmai progai pasitaikius, tuomet keliaučiau į Indijos šiaurę.

7.

PARODA. Neseniai lankiausi Bernardo Buffeto parodoje Paryžiaus Modernaus meno muziejuje, šio menininko darbai man įsiminė dėl savito braižo, niūrios spalvų paletės ir gebėjimo kitaip perteikti kasdienybės tematiką. Dievinu Keeso Van Dongeno, Peterio Doigo, El Greco, Pablo Picasso, Hieronymus Boscho tapybą.

ŽURNALAI. Žurnalus skaitau retai, tačiau darbo reikalais dažnai vartau „Vogue“, „Document“ ir „Numéro“.

9.

Bernardo Buffeto paveikslas „Tête de Clown“

8.

PATARIMAS JAUNIESIEMS KŪRĖJAMS. Mokėkite pažinti save ir išlikite sąžiningi sau pačiam, žinokite savo vertybes. Nebijokite sunkumų bei iššūkių, net kai sėkmė atrodo neįmanoma. Susikūrus tikslą atsiranda motyvacija. Nebijokite atiduoti daugiau nei iš tavęs tikimasi, ieškokite įkvepiančios bendraminčių komandos ir mokykitės iš kitų.

10.

LAMŲ SLĖNIS

15

Mados tinklaraštininkė ir reklamos agentūros „The Chocolate“ kūrybininkė Deimantė Bulbenkaitė susitikimo išvakarėse lengvai panikuoja, kad naujuose jos namuose nėra nei vienos vazelės, o ant sofos nesimėto nei viena pagalvėlė… „Esu tuščių paviršių gerbėja, jaučiu alergiją aksesuarams, net jei draugų namuose meniška netvarka man kelia šiokį tokį pavydą. Nepaveldėjau iš tėvų įpročio apsitvarkyti prieš svečių vizitą – patogiau tą tvarką (kai kas pasakytų – tuštumą) tiesiog visada palaikyti…“ – atskrieja atsiprašantis Deimantės laiškas. Kitą rytą įsitikinu – jos namai iš tiesų atspindi ir pačios Deimantės įvaizdį – mažiau visada yra daugiau.

TUŠČIŲ PAVIRŠIŲ GERBĖJA Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

16

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

17

– Mada domiesi ir apie ją rašai jau dešimt metų. Ar pastebėjai, kiek kartų per tą laiką mados ratas apsisuko aplink?

– Kaip tik šįryt maudydamasi apie tai galvojau. Pamenu pirmąjį su mada susijusį įspūdį, jį man padarė mados namų „Dolce & Gabbana“ 2007-ųjų pavasario/vasaros kolekcijos pristatymas, kurį tuomet tiesiogiai iš Milano transliavo kanalas „Fashion TV“. Galvojau: koks podiumas, kiek blizgesio, modeliai vilkėjo sukneles, kurios priminė metalinius šarvus, fantastiškas makiažas, Justino Timberlake’o muzika... Man tai atrodė visiškai kitas pasaulis, toks, kokį gyvena žmonės iš žurnalų viršelio, ir toks, kokio tu niekada nepasieksi. Tik tuo metu aš nesupratau, kad tai yra pats mados apogėjus – juk visa tai vyko prieš pat ekonomikos krizę. Kaip mano draugės sako, tai buvo pats didžiausias plaukų pasileidimas, originalumo, prabangos viršūnė, kai gali sau leisti kurti drabužius, kurių galbūt niekas nepirks, bet visiems linksma.

Paskui atėjo krizė, o po jos – didysis lūžis, kai mada staiga atsigręžė į minimalizmą ir klasiką. Juk krizės metu žmonės perka tuos paprastus, kasdienius apdarus, į kuriuos verta investuoti, kurie netaps tik vienadiene tendencija.

Pastaruosius kelerius metus juntamas šioks toks ekonomikos pagyvėjimas ir mada pamažu sugrįžta į tą pradinę būseną. Žinoma, aš mačiau pačius finalinius tos prieškrizinės didybės atokvėpius ir, ko gero, tokios eu-

18

LAMŲ SLĖNIS

forijos, to begalinio optimizmo ir pasitikėjimo dar ilgai nepasieksime. Tie prisiminimai liko gyvi, tad natūraliai atsirado šioks toks atsargumas. Vis dėlto įdomu stebėti atsigaunantį mados pasaulį, kaip pagaliau išsipainiojama iš minimalizmo ir klasikos ir vėl grįžtama prie kūrybiškumo.

– Ar dabartinis mados manifestas, skelbiantis, kad jokių tendencijų apskritai nebėra, būtent tai ir atspindi?

– Iš esmės taip, nes gavęs kūrybinę laisvę gali nebesekti tuo, kas madinga, o leisti skleistis individualumui, ieškoti savo unikalios istorijos. Ko gero, tendencijų nebuvimą sukėlė ir kiti dalykai, kaip, pavyzdžiui, socialinių medijų atsiradimas arba mados persikėlimas į internetą. Socialinės medijos kuria mikrotendencijas – kai vienas daiktas staiga pasirodo internete ir jį turi visi svarbiausi mados blogeriai, stilistai. Bet po poros savaičių tai pasimiršta. Ar tai galima vadinti tendencija? Tikrai ne, nes tikrąsias tendencijas įkvepia tam tikri kultūriniai judėjimai, tai, kas ateina iš gatvės, iš visuomenės. Mada reaguoja į tai, kaip jaučiasi žmonės. Šiandien to nebėra. Norėdami išsaugoti mados ciklą, mados namai gręžiasi ne į tai, kas madinga gatvėse, nes to jausmo nebeįmanoma pagauti, nuspėti, bet į tai, kas yra jie patys. Įkvėpimo ir unikalumo dizaineriai ieško savyje, savo istorijoje. Smagu, kad ekonominės sąlygos šiuo metu jiems tai leidžia.

LAMŲ SLĖNIS

19

20

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

21

– Ar tu pati seki tendencijomis?

– Manau, neįmanoma nei būti visišku tendencijų vergu, nei visai į jas nekreipti dėmesio. Mūsų pasirinkimus lemia tai, ką mes matome tyrinėdami aplinką, mūsų estetinė samprata. Žmogus natūraliai evoliucionuoja, tad jis privalo keistis, o jei nesikeiti, vadinasi, esi miręs.

– O jei iš šiandieninio tendencijų mišinio reikėtų atisirinkti kelias, kas tau būtų artima?

– Sunku ką nors išskirti, nes visa tikrai tapo vienu dideliu mišiniu. Viena vertus, tai gerai, nes kiekvienas galime rinktis tai, kas mums patinka, kas tinka pagal sudėjimą, gyvenimo būdą. Juk šešiolikmetei tikrai labiau tiks A kirpimo suknelė, nei aštuntojo dešimtmečio kostiumas plačiomis kelnėmis. Nors abu dabar madingi!

O kas artima būtent man? Galbūt to nepavadinčiau tendencija, bet per ilgą laiką mados pasaulyje išmokta pamoka. Turėjau galimybę pažinti daug labai įdomių mados industrijoje dirbančių ir ją formuojančių žmonių. Iš jų išmokau, kad minimalizmas ir spalvų atsisakymas visai nereiškia, jog esi snobas ar bandai visa paneigti. Tiesiog kuo mažiau drabužių vilki, tuo paprastesni tavo pasirinkimai, tuo atviresnis jautiesi stebėti tai, kas vyksta aplink.

Jei kiekvieną rytą bandyčiau susikurti išskirtinį, ryškų įvaizdį, savotiškai užsiblokuočiau nuo aplinkos. Neutrali

22

LAMŲ SLĖNIS

apranga tarsi parodo, kad aplink matau labai daug ir viskas man įdomu, todėl save noriu palikti kaip švarią drobę, kuri sugertų įdomias idėjas.

– Tad juoda tavo aprangoje karaliauja neatsitiktinai? Nors, pamenu, kartą esu mačiusi tave vilkint rožinę suknelę!

– Neneigsiu, kartą taip nutiko...

Bet kalbant rimtai, juoda nėra išpuikimo simbolis, tai tik sprendimas atsiriboti nuo begalės pasirinkimų ir sukurti sau tam tikrą uniformą, nes tai patogu, paprasta ir pasirinkęs juodą derinį tikrai atrodysi gerai. Be to, man tai padeda sutaupyti laiko ir pailsėti nuo to, ką ir taip matau kasdien.

– Kokia turi būti tavo nuotaika, kad išlįstum iš juodos uniformos?

– Na, pirmiausia reikėtų eiti apsipirkti... Kaip tik su draugu juokavome, kad jei per Helovino vakarėlį apsirengčiau spalvotai, turbūt niekas manęs nepažintų. Iš tiesų visada mėgau ryškius akcentus, ypač – batus. Juodos avalynės mano spintoje beveik nerasite. Manau, ryškūs bateliai gali išgelbėti bet kokį derinį. Vilkėdama juodus džinsus ir didelį juodą megztinį bei apsiavusi ryškiai žalius aukštakulnius jau galėčiau eiti į kokį nors renginį. O jei apsiaučiau sportinius batelius, vadinasi, greičiausiai bėgu į parduotuvę ar paštą. Avint grubius kariškus batus derinys atrodytų jau visai kitaip.

LAMŲ SLĖNIS

23

24

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

25

– Vadinasi, tau susikurti skirtingą įvaizdį padeda batai ir rankinės?

– Ne, rankinių niekada nemėgau.

Iš vaikystės prisimenu mamos rankines, kurias ji juokais vadindavo „terbomis“. Tai ta klasikinė rankinė, kurioje turbūt dar galima aptikti kokių nors priešistorinių liekanų: pleistriukų, nosinių, lūpdažių... Į ją sutilpdavo visas mamos gyvenimas ir dar šiek tiek tėčio gyvenimo...

– Ir tau tai paliko vaikystės traumą?

– Ne, nepavadinčiau to trauma. Bet aš niekada nesuprasdavau, kam to reikia. Juk išėjus į miestą iš tiesų tereikia banko kortelės, raktų (paprastai kišenėje turiu tik vieną raktą), telefono ir ausinių, nes mėgstu klausytis muzikos.

Man įsiminė, kaip vienas žurnalistas teigė niekada nematęs elegantiškesnės moters, nei Jacqueline Kennedi Onassis, kai ši ėjo apsipirkti ir vienintelis dalykas, kurį ji pasiėmė su savimi, buvo banko kortelė – jos kamputis kyšojo iš kelnių kišenės.

– Išduok, kur tu pati ieškai įdomių aprangos dalykų?

– Kai gyvenau senamiestyje, vienas didžiausių privalumų man buvo ne pro langus matomas vaizdas ar greta esančios pasilinksminimų vietos, bet tai, kad gyvenau vos 50 metrų nuo

26

LAMŲ SLĖNIS

vadinamosios vintažinės „Humana“ parduotuvės. Ten būdavo sukuriama ypatinga aura, buvo galima rasti septintojo, aštuntojo dešimtmečių drabužių. Neretai ten eidavau ne tik apsipirkti, bet ir prisiliesti prie tam tikro dešimtmečio dvasios.

O kartais iš dėvėtų drabužių parduotuvių išeidavo visai neblogas verslas... Su bičiuliu stilistu retkarčiais važiuodavome į atokesnius Vilniaus rajonus ir ten ieškodavome perliukų, kurių vertė gerokai didesnė nei ta, nurodyta etiketėje. Pamenu, būdama studentė laukdavau, kol dėvėtų drabužių parduotuvėse visi daiktai būdavo nukainojami, prisipirkdavau įdomių rūbų ir juos pardavinėdavau „Vinted“. Tuomet prie avižinės košės jau galėdavau ir uogienės nusipirkti...

Taip pat esu didelė švedų mados ženklo „Acne Studios“ gerbėja. Nuvykusi į Skandinaviją, visada užeinu, nes vien šių parduotuvių interjeras vertas muziejaus ar dizaino galerijos epiteto. Čia jautiesi tarsi patekęs į mados namų visatą, gali pajusti tą ypatingą atmosferą ir jausmą, kurį šie mados namai nori perteikti savo kūryba.

Jaučiuosi išaugusi iš greitosios mados, tendencijų sekimo, kai tik pamačius ką nors nauja norisi iškart pasipuošti. Tas naujo daikto troškulys ir momentinis džiaugsmas paauglystėje suteikdavo daug laimės. Ko gero, tą

požiūrį pakeitė darbas mados industrijoje, pažintys su žmonėmis, kurie įkvepia keistis, o gal net kraustymasis į naujus namus – kai pajutau tų visų maišų svorį... Šiandien tvirai tikiu, kad vis dėlto mažiau tikrai yra daugiau. Geriau skirti didesnę sumą keliems esminiams sezono akcentams, nei prisipirkti daug pigių daiktų, kurie greičiausiai neteiks jokio moralinio džiaugsmo.

Internetinių parduotuvių asortimento peržiūra man yra savotiška terapija. Nors jose perku labai retai. Vis dėlto jaučiu norą paliesti, pasimatuoti pamatyti, kaip drabužis atrodo jį apsivilkus, su kuo aš jį galėčiau derinti. Neslėpkim, nuotraukose drabužį paprastai vilki modelis, o jei nesi modelis, egzistuoja didelė tikimybė, kad atrodysi kiek kitaip... Kiekvienas mano pirkinys dabar yra griežtai apgalvotas. Gal nuskambės kvailai, bet kompiuteryje turiu „ekseliuką“, kuriame surašyti visi mano spintoje esantys daiktai. Tiksliai žinau, ką turiu ir ko man trūksta. Tad jei kas sako, kad tobulos drabužinės formulės nėra, aš sakau, kad tie žmonės tiesiog nemoka naudotis programa „Excel“.

Kai atsikratai baimės kasdien neatrodyti vis kitaip, tai labai išlaisvina.

Kaip ir uniformos susikūrimas – visada žinai, ką su kuo dėvėti, kaip derinti, ir nebelieka jokių problemų.

LAMŲ SLĖNIS

27

28

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

29

Mada ir yra tam, kad stebintų ir kiekvieną sezoną kvestionuotų tavo skonį bei sampratą.

Net jei pastaruoju metu mada keičiasi labai greitai, mane vis tiek sugeba nustebinti jausmas, užplūstantis kas pusmetį, kai pirmą kartą pamatau naujas kolekcijas.

30

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

31

– Kas madoje tave stebina?

– Mada ir yra tam, kad stebintų ir kiekvieną sezoną kvestionuotų tavo skonį bei sampratą. Net jei pastaruoju metu mada keičiasi labai greitai, mane vis tiek sugeba nustebinti jausmas, užplūstantis kas pusmetį, kai pirmą kartą pamatau naujas kolekcijas. Štai tas siurprizo elementas madoje man ir patinka – kad niekada nežinai, ką pamilsi kitą pusmetį. Man patinka tas nuolatinis iššūkis, kurį mada vis dar sugeba sukurti.

– O jeigu tavęs neribotų biudžetas, kokiais drabužiais rengtumeisi?

– Nemanau, kad ženklas yra svarbiausia. Kaip jau minėjau, esu didžiulė dėvėtų drabužių gerbėja, man svarbiausia - daiktas, jo kokybė, universalumas ir galimybė jį derinti su kitais.

Tikrai nepirkčiau drabužio žinodama, kad jis negalės harmoningai įsilieti į mano drabužinę. Tai galėtų būti žavingas atostogų romanas ar audringas vienos nakties nuotykis su drabužiu, bet kas iš to, jei tai ir liks tik gražus prisiminimas, nesukursiantis jokios papildomos vertės mano spintoje?

Net abejoju, ar turėdama neribotą biudžetą ką nors keisčiau. Nes esu visiškai patenkinta tuo, ką turiu dabar.

Galbūt, jei galėčiau sau leisti, įsigyčiau vieną kitą mados namų „Celine“ daiktą. Jų minimalizmas, unikalus požiūris į madą ir kiekvieną sezoną sukuriama stilistinė intriga man yra filosofiškai artima. Gyvenime labai smagu nežinoti, kas tau nutiks ir kuo

32

LAMŲ SLĖNIS

būsi jau visai netrukus. Taip pat labai mėgstu J. W. Anderso bei jo kuruojamų mados namų „Loewe“ kūrybą.

Kartais leisčiau sau pasirinkti labiau eksperimentinę madą, bet tą, kuri sutaptų su mano minimalistinės estetikos samprata. Man tai būtų visų svarbiausia.

– Na, o jei kriterijus reikėtų sudėlioti į tam tikras dėžutes – ką privalo turėti drabužis, kad tu jį pasirinktum?

– Kai renkantis drabužius laikaisi labai griežtų kriterijų, momentinis įsimylėjimas nutinka rečiau – tam yra mano ekselis! Iš tiesų pirmiausia atkreipiu dėmesį į drabužio spalvą. Tik paskui pradedu domėtis faktūra, audiniu, kokybe. Žinoma, mano dėmesį dažniausiai atkreipia juoda, pilka, o retkarčiais – balta spalva. Man taip pat labai svarbu, iš kokio audinio drabužis pasiūtas, kiek sezonų jis man tarnaus, ar jo siluetas įdomus tik šį pusmetį, ar liks gerokai ilgiau.

– Kokia būtų tavo auksinė stiliaus taisyklė?

– Kaip juokaujam su vienu bičiuliu, pagrindinė taisyklė yra prieš išeinant iš namų pažvelgti į veidrodį.

Reikia išmokti pripažinti, kad tau tinka ne viskas, ir nepersistengti ten, kur tikrai neverta. Kaip yra pasakiusi panelė Chanel, jei gali nusivilkti dar vieną ar du dalykus, tai ir nusivilk.

Pridėti visada lengva, bet atimti taip pat svarbu.

LAMŲ SLĖNIS

33

34

LAMŲ SLĖNIS

– Kokias pasaulio vietas rekomenduotum aplankyti kiekvienam mados gerbėjui?

– Kiekvienam, besidominčiam mada, be galo svarbu nuvykti į didžiąsias mados sostines. Ne tam, kad ten atrastum naujų mados parduotuvių ar per mados savaitę gatvėse pamatytum daugybę modelių. Bet tam, kad pajustum pulsą viso to kultūrinio mišinio, kuris ir tampa didžiausiu dizainerių įkvėpimo šaltiniu. Įdomu atsekti minties giją nuo gatvės, įspūdžio, ritmo iki podiumo. Ar vaikščiotum Niujorko Soho, ar madingajame Paryžiaus Marė, ar Londono Brik Leino rajone – manau, absoliučiai būtina nuvažiuoti ir pačiam pamatyti, kur gimsta mada, juk jei ne žmonės, iš kur dar ateitų įkvėpimas?

– Šie namai – pirmieji tavo?

– Tai pirmoji erdvė, kur aš jaučiuosi kaip namuose. Man tai labai svarbu.

Užaugau namuose, kur viskas buvo visiškai priešingai nei čia – daug daiktų, bohemiška netvarka, daug spalvų.

O man labai smagu kas rytą pabusti čia, kur, jaučiu, nieko nenorėčiau keisti. Čia jaučiuosi esanti ten, kur ir turėčiau būti. Tarsi pati pasirinkau šią vietą, bet kartais atrodo, kad namai pasirinko mane. Pats didžiausias komplimentas, jei vakarienės ar šiaip trumpam užbėgę draugai pasako, kad

mano namai man tinka. Senamiestyje, iš kurio išsikėliau, aš dirbu, tad nuo jo nenutolau. Be to, manau, visai sveika jo šiek tiek pasiilgti, tada vėl grįžta romantika save išsivesti į senamiestį.

– Tavo „Instagram“ paskyra anksčiau skelbė, kad puikiai rašai, tačiau tau kur kas prasčiau sekasi megzti pažintis „Tinder“. Į šiuos namus atsikraustei viena?

– Taip. Ir tikrai nereikėtų rimtai vertinti to, ką aš ten rašau... Tai skirta artimiausiems draugams, kurie puikiai žino visas juokingas mano istorijas. Man – 23-eji, o būnant tokio amžiaus 2016-aisiais nervintis dėl to, kad dar nesusilaukei vaikų ir tėvams nepadovanojai anūkų, yra šiek tiek per anksti... Mama man yra fantastiškas drąsios, stiprios ir savo principų besilaikančios moters pavyzdys. Ji manęs susilaukė būdama gerokai vyresnė, nei dabar esu aš. Tuo metu tai buvo gana neįprasta, didžiuojuosi mama ir gerbiu jos drąsa išlikti savimi. Ji yra mokslininkė, dėsto fiziką Klaipėdos universitete, visada buvo sunkiai dirbanti moteris, galima sakyti, tikra karjeristė. Turbūt iš jos paveldėjau užsispyrimą – man ši savybė labai žavi. Esu jai dėkinga už parodytą pavyzdį, kad niekada nereikia galvoti, ką apie tave sako kiti.

– O kaip tau sekasi dirbti ofisinį darbą reklamos agentūroje „The Chocolate“?

– Nors studijuodama esu ne kartą atlikusi praktiką redakcijose, vėliau dirbau „Verslo žiniose“, bet tai pirmasis mano full time darbas, reikalaujantis labai daug jėgų ir dėmesio. Džiaugiuosi visiškai netikėtai patekusi į reklamos industriją, nors jei kas prieš metus būtų pasakęs, kad čia dirbsiu, būčiau pradėjusi garsiai juoktis. Dabar suprantu, kad rašymas yra gana įdomus gebėjimas, galintis atverti kur kas daugiau durų, nei tikėjausi. Tad šiandien esu reklaminių tekstų kūrėja ir dirbu darbą, kuris suteikia labai daug laisvės kūrybai, įdomių galimybių nagrinėti savo mintis, idėjas, ieškoti įdomių įžvalgų, kaip veikia vartojimas, pasaulis ir pats gyvenimas. Smagu, kad tai nuolat meta iššūkį intelektui ir mano žinioms. Be abejo, darbas reklamos srityje sukelia tam tikrą ilgesį madai ir, manau, tai labai sveika!

– Tad madai lieka naktys?

– Panašiai. Su reklama gyvenu biure, o su mada – lovoje. Iš tiesų madai lieka visas laisvas laikas, o jo nėra tiek daug, todėl atsirenki, ką skaityti, kuo domėtis, kuri mados sritis tau yra pati įdomiausia, ir galiausiai atrandi tai, kuo mada ir yra pati žaviausia.

LAMŲ SLĖNIS

35

Mėginti prisidėti prie mūsų mados industrijos augimo ar tiesiog stebėti jos gimimą ir maištingą paauglystę, kai ji dar pati nežino, kas yra ir kur suks, manau, yra žymiai daugiau pastangų, nervų ir kantrybės reikalaujantis procesas.

36

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

37

– O kodėl tu vis dar Lietuvoje?

– Turėjau planą išvykti studijuoti į užsienį, bet labai džiaugiuosi, kad tas planas neįvyko ir aš likau čia. Manau, išvažiuoti yra lengviausia. Juk tai gana patogu – tiksliai žinai, ką veiksi artimiausius kelerius metus, tad ar tikrai tai galime vadinti iššūkiu? Kur kas didesnis iššūkis yra likti čia ir bandyti pagal esamas žaidimo taisykles įrodyti, kas esi, atrasti savo nišą ir įtikinti aplinkinius, kad čia esi reikalingas.

Net ir kalbant apie mados industriją, išvažiuoti semtis įkvėpimo į užsienį yra lengviausia, ką gali padaryti.

Bet mėginti prisidėti prie mūsų mados industrijos augimo ar tiesiog stebėti jos gimimą ir maištingą paauglystę, kai ji dar pati nežino, kas yra ir kur suks, manau, yra žymiai daugiau pastangų, nervų ir kantrybės reikalaujantis procesas. Jaučiu, kad čia esu žymiai reikalingesnė, nei būčiau kur nors kitur. Rašyti apie madą nėra taip lengva, kaip galėtų pasirodyti. Juk tai daug įžvalgų ir kritinio mąstymo reikalaujanti tema, ji giliai susijusi su mūsų mentalitetu, kultūra, istorine, ekonomine raida. Mada – tai visuo-

38

LAMŲ SLĖNIS

menės atspindys, ji semiasi įkvėpimo iš bendrojo konteksto. Londone, Niujorke ar Paryžiuje tam tikra istorija jau sukurta, belieka ją sekti, o pas mus istorija dar tik kuriasi, todėl labai įdomu stebėti, kaip ji gimsta, atrasti įdomius jaunus kūrėjus, fotografus, modelius. Aš manau, kad sekti tą pulsuojantį, jauną, paauglišką, užsispyrusį Lietuvos mados charakterį ir padėti jį suvokti kitiems ar prisidėti formuojant jo įvaizdį, yra žymiai vertingiau, nei tiesiog lengva ranka į viską numoti ir išvažiuoti.

– Nuo ko tu gyvenime svaigsti?

– Nuo nežinomybės ir smalsumo.

Nežinojimas yra pati patogiausia ir kartu nepatogiausia būsena. Vien dėlto, kad ji atveria visas įmanomas duris smalsumui ir kiekvienas kylantis klaustukas gali tapti raktu į dar neatvertas duris. Jeigu manysi, kad viską žinai ir kad gyvenime jau niekas tau nėra įdomu, tai užversi labai daug progų netikėtumams ir keistiems atradimams arba pažintims, kurios tavęs laukia už kampo. Tad nežinomybė ir smalsumas yra tai, kas mane veda į priekį, nuo to ir svaigstu!

LAMŲ SLĖNIS

39

Yra drabužių, keliančių smalsumą: prie jų norisi stabtelėti, juos paliesti, patyrinėti ir būtinai – pasimatuoti. Būtent toks yra visai neseniai į Lietuvą įžengęs vienas įtakingiausių, pripažinimą visame pasaulyje pelniusių Kinijos mados ženklų „JNBY“. Vilkint šio ženklo drabužius gera tiesiog būti savimi.

„JNBY“: TIESIOG BŪTI SAVIMI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Norbert Tukaj ir „JNBY International“ archyvo

40

LAMŲ SLĖNIS

Ženklas „JNBY“, arba Just Naturaly Be Yourself (liet. – tiesiog natūraliai būk savimi), gimė 1994-aisiais Kinijoje. Jo įkūrėja dizainerė Lin Li niekada nestudijavo mados dizaino (baigė chemijos mokslus), tačiau vedama didelės aistros menui, dizainui ir madai ji sukūrė tikrą grožio imperiją, šiandien turinčią daugiau nei 900 parduotuvių, išsibarsčiusių po visą pasaulį.

Tai, kad viena jų šią vasarą atvėrė duris mažiau nei 3 mln. gyventojų turinčios mūsų šalies sostinėje – malo-

nus ir didelis netikėtumas. „Pirmą kartą vilkinčią „JNBY“ drabužiais pamačiau savo draugę, kuriai teko gyventi Kinijoje. Iškart supratau, kad norėčiau juos atvežti į Lietuvą, – pasakoja „JNBY“ parduotuvės Vilniuje vadovė Gintarė Mačiulytė. – Tačiau derybų procesas, kol įtikinome šio ženklo atstovus, kad verta žengti į tokią mažą šalį, ir pelnėme jų pasitikėjimą, užtruko beveik metus. Galiausiai tapome „JNBY“ atstovais visose trijose Baltijos šalyse ir turime galimybę

pristatyti keturias šio ženklo linijas: moteriškąją „JNBY“, vyriškąją „Croquis by JNBY“, vaikams skirtą „JNBY by JNBY“ bei į kiek solidesnę auditoriją orientuotą kolekciją „Less“.

Apskritai šio ženklo asortimentas dar platesnis: čia galima rasti pačių įvairiausių gaminių – nuo avalynės iki aksesuarų, sporto aprangos ir net namams skirtų daiktų. Kol kas savo klientams siūlome susipažinti su moteriškais ir vyriškais „JNBY“ bei „Croquis“ drabužiais ir aksesuarais“.

LAMŲ SLĖNIS

41

Naujoje šaltajam sezonui skirtoje „JNBY“ kolekcijoje „Unspoken“ karaliauja įdomių siluetų paltai, šilti megztiniai, švarkai, suknelės. Kolekcijos išskirtinumas – dvipusiai modeliai, kuriuos galima dėvėti tiek įprastai, tiek išvirkščius. Kita besikartojanti detalė – tai tarsi natūraliai atsiradę netobulumai: plėšyti audiniai, lyg netyčia pabėgusi megztinio akis, atbrizgę kraštai. Šiais neatsitiktinai atsiradusiais „trūkumais“ norima pabrėžti drabužio ryšį su gamtos natūralumu. Kolekcijoje dominuoja prigesintos žemės spalvos: ochros, samanų žalia, burgundiška, grafito, tamsiai mėlyna.

G. Mačiulytė džiaugiasi, kad parduotuvę pamažu atranda ir vyrai: „Pasirodo, stilingų vyrų Lietuvoje ne taip mažai, beje, vyriškus drabužius mielai matuojasi ir moterys, daugumą šio ženklo gaminių drąsiai būtų galima vadinti unisex. Visi jie dvelkia rytietišku minimalizmu, pasižymi išskirtine architektūriška konstrukcija, tad juos dėvintis žmogus yra matomas ir savitas“. Šio ženklo kūrėja, dizainerė Lin Li net mėgsta juokauti, kad jei kuris „JNBY“ drabužis staiga taptų itin populiarus, ji sunerimtų, jog jis nėra pakankamai išskirtinis.

Išskirtinė ne tik „JNBY“ drabužių konstrukcija, bet ir audiniai. Ženklo kūrėjai renkasi tik aukščiausios kokybės kinišką šilką, japonišką džinsą, vilną, medvilnę. Kai kurie modeliai siuvami iš maišytų skirtingų audinių, sukurtų spiacialiai šiam ženklui.

42

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

43

44

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

45

46

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

47

48

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

49

„Maloniai nuteikia tai, kad šie drabužiai greitai atrado pirkėją ir Lietuvoje. Pas mus užsukantys žmonės – intelektualūs ir subtiliai išskirtiniai. Jei žmogus matuojasi „JNBY“ drabužius, vadinasi, jis nori būti ypatingas. Jis ieško ne garsiai rėkiančio, blizgaus rūbo, bet subtilaus, konstruktyvaus minimalizmo. Juk kiekvienas „JNBY“ drabužis, net pati paprasčiausia juoda suknelė, vis tiek būtinai turės įdomią, netikėtą detalę. Kuriant kolekciją įdedama daug rankų darbo. Matuojantis atrodo, tarsi rūbas spacialiai tau būtų pasiūtas ateljė“, - pasakoja G. Mačiulytė.

Minimalizmu dvelkia ir „JBNY“ parduotuvės Vilniuje interjeras. Gedimino prospekte vasaros pabaigoje duris atvėrusi erdvė puikiai perteikia šio mados ženklo filosofiją – tai natūralumas, paprastumas ir unikalus dizainas. „Norėjosi, kad aplinka, kaip ir patys drabužiai, nebūtų rėkianti, bet išskirtinė, – pasakoja parduotuvės interjerą kūrę architektai Garbielė Šarkauskienė ir Antanas Šarkauskas. – Mums buvo leista šiek tiek nukrypti nuo „JBNY“ standartų, tačiau kai kurių principų privalėjome laikytis, pavyzdžiui, kuriant interjerą naudoti tik natūralias medžiagas: metalą, medį, betoną“.

Parduotuvės erdvė padalyta į tris skirtingas zonas. Pirmojoje ekspozicija kintanti, siekiant pabrėžti kiekvienos kolekcijos išskirtinumą.

Antroji – tai nuolatinė ekspozicija, leidžianti pažvelgti į kolekcijos įvairovę. O patekus į trečiąją erdvės sąvoka kardinaliai kinta. Metalo ir veidrodžių plokštumos kuria kosminę, bet kartu ir intymią atmosferą, kurioje matuodamasis netikėtus drabužių derinius žmogus galiausiai atskleidžia tikrąjį save.

Apsilankykite „JNBY“ parduotuvėje PC „G09“, Gedimino pr. 9, Vilniuje

50

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

51

52

LAMŲ SLĖNIS

Vanduo – tai gyvybė, judanti vandenynuose, augalų lapuose ir net mūsų odoje. Šį nesustojantį procesą minime tiek filosofuodami apie žmonijos atsiradimą, tiek atlikdami mažus, bet svarbius kasdienius ritualus – besirūpindami savo išvaizda ir gera savijauta. Juk vanduo – tai didžioji dalis mūsų.

GROŽIO DNR

VANDENS JUDĖJIME GIMSTANTIS GROŽIS

LAMŲ SLĖNIS

53

Žemė – tai didinga Mėlynoji planeta, kurioje gyvybę palaiko vanduo.

Žemė Vanduo atrodo toks įprastas, kad kartais kiek primirštame, jog būtent jis – gyvybės šaltinis, davęs pirmąjį impulsą mūsų gyvenimui ir civilizacijai.

Vanduo yra visur ir visada. Jis nesustodamas teka kalnais, upėmis, upeliais, nuolat juda vandenynuose. Tai procesas, kuris niekada nesustoja ir niekada nesibaigia. Ar kada pagalvojote, kad tas pats vanduo, kuris egzistavo žemėje prieš milijonus metų, supa mus ir šiandien! Mokslininkai teigia, kad vanduo, davęs pradžią gyvy-

54

LAMŲ SLĖNIS

bei, į Žemę atkeliavo per vadinamąjį Vėlyvąjį intensyvių bombardavimų laikotarpį, kai mūsų planetą atakavo daugybė kometų ir asteroidų. Tai įvyko prieš maždaug 3,9 mlrd. metų. Šis atradimas, sugrąžinantis mus į pačią Visatos pradžią, mokslininkų buvo padarytas vos prieš keletą metų. Ir tai parodo, kiek nedaug mes iš tiesų žinome apie pačius svarbiausius dalykus.

Vanduo sudaro apie 70 procentų žemės paviršiaus. Ir tik kiek mažiau nei 1 procentas šio vandens yra gėlas.

Vanduo yra antra dažniausiai pasitaikanti Visatos molekulė po vandenilio.

Vandens srovės sujungia ir nuolat maišo vandenynus, plukdo šaltį, šilumą, maisto medžiagas. Galingiausios vandenynų srovės per septynias valandas perneša tiek vandens, kiek žmonija jo sunaudoja per metus. Žemė – tai didinga Mėlynoji planeta, kurioje gyvybę palaiko vanduo.

Unikali vandens biologinė sistema atveria pasaulio vandenynų paslaptis, bylojančias apie nenutrūkstantį vandens judėjimą. Kiekvieną minutę viskas prasideda iš naujo. Kiekvienas upelis ir kiekvienas lietaus lašas vėl sugrįžta į vandenyną, kad žemėje būtų gyvybė.

Augmenija Visur, kur tik žemėje yra vandens, ten gali egzistuoti ir gyvybė. Vandens judėjimas nuolat vyksta ir augaluose – nuo šaknų iki lapų. Vanduo sudaro daugiau nei 80 procentų augalo svorio. Jis reikalingas, kad augalai augtų, vešėtų, žydėtų ir vyktų visi jo gyvybės palaikymo procesai. Karštą ir sausą dieną per vieną valandą gali išgaruoti visas lapo vanduo. Šie vandens nuostoliai kompensuojami vandens judėjimo dėka, kai iš dirvožemio augalu prateka vandens kiekis, reikalin-

gas jo lapų gyvybingumui. Šis vandens judėjimas padeda pasisavinti ir reikalingas maistines medžiagas, kurios yra kaip trąšos, padedančios augti augalams. Jeigu šių maistinių medžiagų trūksta, augalas nebeauga ir neveši.

Vanduo nuolat juda ir medžiais – nuo šaknų iki lapų, iš vienos medžio ląstelės į kitą. Vanduo yra svarbiausias komponentas medžio gyvybei, jo dėka vyksta maisto medžiagų gamyba, perdavimas, saugojimas ir naudojimas.

Per dieną medžiu prateka keli šimtai litrų vandens, jei šis judėjimas sustotų, medis išdžiūtų ir sunyktų.

Vanduo sudaro daugiau nei aštuoniasdešimt procentų augalo svorio.

LAMŲ SLĖNIS

55

Oda Vos užsimezgus naujai gyvybei, beveik 95 procentus jos sudaro… vanduo. Ką tik gimusio kūdikio organizme vandens sumažėja iki 77 procentų. Na, o suaugęs žmogus savyje nešioja apie 40 litrų vandens. Net du trečdaliai jo glūdi mūsų ląstelėse.

Vanduo būtinas, kad išgyventume – jo trūkumą pirmiausia pajunta mūsų oda. Sveikoje odoje vanduo taip pat nuolat juda – per vieną sekundę tarp ląstelių pernešama 3 mln. vandens molekulių! Vanduo odoje juda specialiais vandens kanalais – akvaporinais, esančiais ląstelių membranose. Šių vandens kanalų aktyvumas yra tiesiogiai susijęs su pernešamu vandens kiekiu odoje: kuo daugiau vandens prateka akvaporinais, tuo vandens cirkuliacija odoje yra intensyvesnė. Vanduo perneša odos ląstelėms reikalingas maisto medžiagas ir taip užtikrina odos gyvybingumą. Gyvybinga oda švyti, yra skaisti, elastinga ir švelni.

Mes geriame vandenį, tepame odą drėkinamaisiais kremais, bet jei vanduo mūsų odos ląstelėse nejudės, ji taps papilkėjusi, „popierinė“. Kas nutinka, kai sulėtėja vandens judėjimas odoje? Mus supanti aplinka ir įvairūs dirgikliai daro įtaką odos būklei. Stresas, šaltis, vėjas, užterštumas, miego stoka skatina odos dehidrataciją. Dėl pažeistos odos apsauginės funkcijos oda netenka daugiau vandens, o gilesniuose epidermio sluoksniuose sulėtėja vandens judėjimas tarp ląstelių. Sulėtėjus vandens judėjimui, sumažėja odos ląstelių aprūpinimas maisto medžiagomis, o tai tiesiogiai atsiliepia odos būklei. Oda papilkėja, dehidratuoja, praranda skaistumą ir sveiką švytėjimą.

Parengta pagal „Lamų slėnio“ informaciją

56

LAMŲ SLĖNIS

Kaip sugrąžinti odai švytėjimą?

Dėl nuolatinio vandens judėjimo tarp odos ląstelių oda yra gyva. Tik tada ji būna skaisti, švytinti, švelni ir minkšta. „Bioderma“ ekspertai sprendimą, kaip sugrąžinti odai švytėjimą, atrado pačioje odoje. Atsižvelgdami į moterų norus turėti skaisčią, švytinčią odą, jie sukūrė dermatologinės odos priežiūros priemones „Hydrabio“, kurios iš karto ir ilgam sudrėkina odą – biologiškai atkurdamos vandens judėjimą giliuosiuose odos sluoksniuose ir sustiprindamos odos barjerą.

Brevet/Patent AquageniumTM patento, esančio visose „Hydrabio“ odos priežiūros priemonėse, dėka yra stimuliuojamas natūralus odos gebėjimas atkurti drėgmės pusiausvyrą, skatinant stiprią vandens cirkuliaciją tarp ląstelių. Šis patentas sukurtas remiantis revoliuciniu amerikiečių mokslininko, fizikos ir molekulinės biologijos profesoriaus Peterio Agre atradimu. Nobelio premiją pelnęs mokslininkas ląstelės membranoje atrado vandens kanalus (akvaporinus), reguliuojančius vandens kiekį odoje. „Hydrabio“ linijos odos priežiūros priemonėms būdinga ypatinga emulsijos struktūra, atkartojanti odos sudėtį, todėl veikliosios medžiagos geriau prasiskverbia į gilesnius epidermio sluoksnius.

LAMŲ SLĖNIS

57

58

LAMŲ SLĖNIS

Rinkodaros specialistė ir papuošalų „Cosy Silver“ juvelyrė VIKA PAKNYTĖ-TREČIOKIENĖ neslepia, kad jos požiūris į madą – paprastas ir žemiškas. Kasdienis darbas su pasaulyje pripažintais mados ženklais išlavimo jos jausmą tendencijoms ir naujovėms, apie kurias Vika kalba šmaikščiai ir originaliai. O man staiga šmėkšteli mintis, kad tai ideali pozicija, pastaraisiais sezonais diktuojama kone viso mados pasaulio – suprasti, kad mada yra smagus žaidimas ir neverta jo sureikšminti.

STILIAUS KODAS

SIDABRO MEISTRĖ Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

Mados ženklai „Kasdien dirbu su įdomiais mados ženklais ir jie visi man prie širdies: „Marella“, „Weekend Max Mara“, „Max Mara“, „Coccinelle“. Tačiau prekės ženklų aš nesureikšminu ir jų nesivaikau – man svarbu, kad daiktas patiktų ir jį būtų galima

įpirkti, o darbužiai būtų patogūs, jaukūs ir pasiūti iš kokybiškų audinių. Kalbant apie mano drabužinę, joje galima rasti „COS“, „Marc O’Polo“, „United Colors of Benetton“, „Pennyblack“, „Marella“, „Massimo Dutti“, „Unlabel“, dizainerės Rūtos Jurkūnaitės-Bruožienės drabužių ir daug vadinamųjų no-name. Mane taip pat žavi mados namų

„Dolce&Gabbana“ kūriniai. Pati jų niekada nedėvėčiau, nes tai ne mano stilius, bet kai darbe sulaukiame katalogų su naujomis šių mados namų kolekcijomis, vartau juos ir vis randu kokių įdomių detalių. Iš lietuvių kūrėjų man itin patinka mados ženklas „Unlabel“ – jis minimalistinis ir išlaiko savitą braižą, jam būdingas ramias gamtos spalvas“.

LAMŲ SLĖNIS

59

Juvelyrika „Man tai – kaip joga širdžiai ir protui. Kurdama papuošalus visiškai atsiriboju nuo rūpesčių. Tikiuosi, kad mano darbai kitiems atrodo jaukūs, nes pavadinimas „Cosy Silver“ ir kilo, kai sukūrus pirmuosius pavyzdžius klientės sakydavo: „Oi, kokie jaukūs!“. Galbūt geriausiai juos apibūdina angliškas žodis „raw“ (liet. – šiurkštus, neapdorotas), nes jie – netobuli. Nieko nekuriu kompiuteriu, viską atlieku rankomis.

Nepaišau eskizų – tiesiog imu akmenį, užsimerkiu ir matau žiedą. Man patinka, kad apskritimas nėra tobulas, kad matyti koks nelygumas. Darbų nepoliruoju, man sidabro pašiaušimas turi savito jaukumo. Daug kas sako, kad auksinis burbuliukas ar lašelis yra „Cosy Silver“ parašas, vizitinė kortelė. Tačiau kartu su klientėmis pastebėjome, kad yra kolegų, pradėjusių kurti labai panašaus stiliaus kūrinius, todėl ir bandau nuo to pabėgti, galvoju apie naujas auksines detales...“

Asmeninis stilius

„To turbūt reikėtų klausti aplinkinių, kurie iškart sugeba konstatuoti: „Štai čia – Vikos stiliukas!“ Koks jis tiksliai, net pati negalėčiau apibūdinti. Mano stiliui tikrai nedera siauri sijonai ir aukštakulniai. Mėgstu neįpareigojančius drabužius – džinsus, marškinius, švarką ir vyriško tipo batus, kaip mano vyras sako: „Ir vėl nusipirkai kareiviškus…“

Tendencijos „Niekada negalvojau, kad mano drabužinėje atsiras metalo atspalvio daiktų, bet pastaruoju metu vis pastebiu, kad mano širdis linksta prie jų: ar koks sidabru nupurkštas megztinis, ar sendinto sidabro spalvos odinis sijonas, ar kuprinė... Net ir batų su mažais metaliukais ar sendinto sidabro elementais atsirado. Taip pat man patinka oversized tipo drabužių tendencija. Mados ženklas „Marella“ pristatė labai įdomių paltų, leidžiančių apsirengti kaip svogūnui.

(Juokiasi.) Dar labai mėgstu aksomą – šis audinys spalvai suteikia gylio, ypač mėlynas, žalias ar vyšninės spalvos aksomas. Iš man nepriimtinų tendencijų išskirčiau eklektiką: jos vis daugiau ir daugiau...“

60

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

61

62

LAMŲ SLĖNIS

Aksesuarai „Turiu keletą masyvių laikrodžių ir rankinių, bet kai pamėgstu vieną daiktą, tai jau ilgam... Nesuprantu, kaip kitos moterys gali nuolat keisti rankines, juk kai reikia viską perkelti iš vienos rankinės į kitą – tai tą pamiršti, tai aną! Šiuo metu mano mėgstamiausia yra italų prekės ženklo „Fru“ rankinė. Be savo kurtų papuošalų, taip pat labai

lynų, vyšninės, purvinos rožinės, purpurinės, žalių ir juodų atspalvių. Šiemet mano spintoje atsirado daugiau baltos spalvos, nors visada maniau, kad man ji netinka. O štai geltona spalva – visiškai ne mano. Man ji primena guminius batus – jiems ši spalSpalvos va puikiai tinka! Mano papuošalai puikiai atspindi mano mėgiamą ko„Mėgstu visas spalvas, tačiau la- loritą: neišvysite nei vieno oranžinės biausiai širdis linksta prie pilkų, mė- ar gelsvos spalvos papuošalo...“ mėgstu afrikietiškus karolius – net nežinau, iš kur ta mano aistra Afrikai. Jie sukurti iš perdirbto stiklo, „Coca Cola“ ir vaistų buteliukų. Šie karoliai taip pat nelygūs, netobuli, tarsi iš gamtos. Labai džiaugiuosi juos atradusi“.

LAMŲ SLĖNIS

63

64

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

65

Grožis ir poilsis „Atvirai pasakius, neturiu jokių grožio ritualų, gal tik trumpa mankšta kas rytą, kol verda košė. Bėgioti į grožio salonus visiškai neturiu laiko.

Man labai pasisekė, kad gyvenimas suvedė su labai draugiškais ir linksmais žmonėmis. Plaukų stilistė Diana mane kerpa kas du mėnesius, kosmetologė Angelė pataria, kokias priemones naudoti, o auksinių rankų masažistė Jurga kartais atvažiuoja į namus ir bando kovoti su mano įsitempusiais raumenimis. Nemoku atsipalaiduoti!

Kartais atrodo – na, kiek gi gali tilpti į galvą minčių, ir kodėl kartais užpuola tie egzistenciniai klausimai? Kai kas po darbo važiuoja užsimiršti į sporto klubą, o aš puolu į savo mėgstamą juvelyriką. Kartais net nustembu supratusi, kiek laiko jau negalvoju apie darbo reikalus. Na, o norint visiškai atsipalaiduoti nuo darbų ir buities, man

66

LAMŲ SLĖNIS

geriausia pabūti vienai. Gyvenant taip greitai, būti vienam yra labai didelė prabanga. Jei tik yra proga, galiu visą dieną gulėti, skaityti ir žiūrėti filmus žinodama, kad nieko nereikia daryti, su niekuo nereikia susitikti, niekam nereikia paskambinti“.

Interjerai ir aplinka „Mėgstu, kai būna švaru, šviesu ir mažai daiktų, spėju, tai skandinaviškas stilius! Mano namuose kiek dvelkia Afrika – patinka šviesios spalvos ir tamsus, nutrintas medis, afrikietiškos skulptūrėlės. Namie turi tvyroti tam tikra atmosfera ir jaukumas – gali būti nutriušę baldai ir aptrupėjusios sienos, bet jei tas jausmas bus, man patiks. Ir priešingai, gali būti išpuošta, pridėta visokiausių milijonus kainuojančių daiktų, bet TOS atmosferos nesukursi. O geriausiai jaučiuosi tarp gerų, draugiškų, nuoširdžių ir šiltų žmonių“.

LAMŲ SLĖNIS

67

Norint visiškai atsipalaiduoti nuo darbų ir buities, man geriausia pabūti vienai. Gyvenant taip greitai, būti vienam yra labai didelė prabanga.

68

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

69

70

LAMŲ SLĖNIS

Stiklas jai mažiausiai siejasi su žaliava, iš kurios gaminamos skulptūros. Tai filosofišką energiją skleidžianti, idėjas, kantrybę, išmintį, jautrumą simbolizuojanti medžiaga ir elegantiškas jos kūrybinių minčių išlaisvinimas. Susėsti pokalbio su skulptore ir interjero dizainere DALIA LUZGAUSKAITE mus paskatino naujausias menininkės darbas – grakščiai su šviesa žaidžianti iš kelių šimtų rankų darbo stiklo lapelių sukurta skulptūra Vilniuje, verslo centre „3 Burės“, duris atvėrusiai klinikai „Grožio chirurgija“.

STIKLO IR ŠVIESOS DRAUGYSTĖ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

„Idėja šiam kūriniui kilo man užsimerkus – taip mintyse gimė skulptūros vizija. Projekto eigoje kito atskirų skulptūros detalių formos, įtaką meninei skulptūros išraiškai darė technologijos, techniniai sprendimai, – pasakoja skulptūros idėjos sumanytoja. – Skulptūrą kūrėme dviese – aš ir mano kolega, stiklo menininkas Remigijus Kriukas. Architektas Mantas Rašimas jai numatė erdvę savo kurtame interjere“.

Elegantiška stiklo skulptūra pagaminta iš kelių šimtų rankomis išlietų stiklo lapelių. „Tai tarptautinis produktas, juk buvo gaminamas net tri-

jose šalyse! Čekijoje, nedideliame, tačiau visame pasaulyje dar nuo XVIII a. aukštos kokybės stiklo gaminiais garsėjančiame Novy Boro mieste, savaitę laiko prie stiklo krosnies dirbo penki vyrai, taip pat ir Remigijus Kriukas. Stiklas savo kūrybinį kelią pradeda 1180 laipsnių temperatūroje, o stiklo lapeliai buvo liejami ant specialiai tam paruošto medinio pagrindo – į skulptūrą pažvelgę atidžiau pamatytumėte stiklo lapeliuose įspaustą natūralaus medžio tekstūrą. Dar dabar puikiai pamenu ugnies, karčio ir degančio medžio kvapą“, – prisiminimais dalijasi autorė.

Dizainerė pasakoja, kad iš stiklo išlieti lapeliai palaipsniui krintant temperatūrai buvo grūdinami penkias dienas. Čia, Vilniuje, kiekviename stiklo lapelyje kruopščiai išgręžtos pakabinimui skirtos skylutės. Dalis jų nukeliavo į Rygą – ten išskirtine stiklo metalizacijos technologija buvo padengtas stiklo lapelių paviršius. „Metalizuotas stiklo paviršius skulptūrai suteikė modernumo atspalvį, skulptūroje atsirado kontrastingų detalių.

Su metalo gaminių ekspertais kūrėme nemažiau svarbią stiklo skulptūros dalį – laikančiąją konstrukciją“, – pasakoja Dalia.

LAMŲ SLĖNIS

71

72

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

73

74

LAMŲ SLĖNIS

Galutinis kūrybos etapas – stiklų kabinimas. Gracingi stiklo lapeliai buvo sukabinti ant plonų plieninių lynų. „Širdis džiaugėsi žaidžiant, liečiant stiklą, kabinant, sukiojant, derinant, kuriant visumos vaizdą. Stiklas – idėją, karštį, kantrybę, susikaupimą, išmintį apjungianti medžiaga.

Buvo gera įsivaizduoti, kaip stiklo, šviesos ir šešėlių žaismas užpildys erdvę. Gal šis žaismas sužadins jausmus skulptūrą stebinčio žmogaus mintyse? Žiūrėdama į skulptūrą nukeliauju į savo vidines gelmes, atrodo, kad ištirpsti begalinėje erdvėje ir pamažu atrandi save gyvenimo labirintuose. Šviesa – ypač svarbi šios skulptūros dalis. Papildomas apšvietimas konstrukcijoje skulptūrai suteikia elegancijos, vertės. Išjungus apšvietimą atrodo, it skulptūra ilsisi, miega ir kažko laukia, – pasakoja kūrėja. – Stiklo skulptūra tapo naujosios klinikos „Grožio chirurgija“ erdvės dalimi, sujungianti du pasaulius, kuriuos simbolizuoja lubos ir grindys. Svarbi skulptūros pažinimo forma – lytėjimas. Esu tikra, kad ją išvydusieji norės prieiti arčiau ir paliesti – taip, kaip tai darydavome vaikystėje“.

Paklausta apie kūrybą, menininkė nedvejoja: „Remigijui kūryba – džiaugsmo ir kančios kelias. Man kūryba, kaip ir visas gyvenimas, yra žaidimas. Tai savotiškas sugrįžimas į save, vidinio nerūpestingai žaidžiančio vaiko pažadinimas. Kartu su Remigijumi diskutavome, ką mums reiškia kūryba. Tai geriausiai apibūdina šis palyginimas: viskas prasideda nuo mažyčio lašelio, o baigiasi stipriu lietumi“.

Skulptūrą galite pamatyti klinikoje „Grožio chirurgija“: Lvovo g. 25, Vilniuje

LAMŲ SLĖNIS

75

76

LAMŲ SLĖNIS

Pro jų namų langus kada nors būtinai matysis Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios bokštai ir besileidžiančios saulės spinduliuose maudysis senųjų namų stogai. Kol kas puikiausiais Kauno vaizdais SIGITA ir DAINIUS LANAUSKAI gėrisi iš savo namų kiemo, pakibusio ant Žaliakalnio šlaito. Tačiau jie moka svajoti, o jų svajonės turi ypatingą gebėjimą pildytis.

NORIU GYVENTI KAUNE! Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

Dainių ne taip paprasta pristatyti – jis ir pats dar neapsisprendžia, kas labiau yra – verslininkas, skulptorius, kolekcininkas ar kultūrininkas, kuriam be galo rūpi Kauno ateitis. Kad ir kaip keista būtų, į Kauną jis persikėlė iš Vilniaus. Čia netgi atviliojo savo mylimąją, žurnalistę Sigitą – tikrą kaunietę, šiame mieste gimusią ir užaugusią. „Iš tiesų Vilnius jau buvo tapęs mano namais, nieku gyvu į Kauną nenorėjau sugrįžti“, – prisipažįsta Sigita. Tačiau meilė – visagalė, ji paima už rankos ir nuveda ten, kur vieta, kur namai. „Dainius tiki Kaunu, aš neturiu

tiek tikėjimo, kiek jis, – sako Sigita ir stebisi vyro svajonėmis atvykėliams parodyti ypatingą miestą. – Jei jis turėtų tiek pinigų, kiek turi vizijų, tai ir medinis, ir mūrinis Kaunas būtų restauruotas. Ir visos miesto durys sutvarkytos“.

– Dainiau, kaip radote šitą nuostabų namą Kauno sporto halės ir Ąžuolyno kaimynystėje?

– Dar gyvendamas Vilniuje, mėgdavau atvažiuoti į Kauną, mane žavėjo tarpukario modernistų statyti namai. Kaunas man primena Vilniaus Užupį ankstyvaisiais laikais, čia vis dar

galima rasti vietų su neįtikėtinu vaizdu. Vilniuje už tokį vaizdą iš kiemo tektų mokėti milijonus...

Pirmiausiai nusipirkau ne butą, o antikvarinį sietyną. Radau jį vieno draugo močiutės name, Žaliakalnyje.

Sietynas man labai patiko, mėgdavau pasvajoti, kur galėčiau jį pakabinti.

Neįsivaizdavau nieko kito, tik tarpukario namą. Galvodavau: jei turėčiau pinigų, gyvenčiau tik Kaune ir tik tarpukariu statytame name. Mintys visada sukosi apie šį rajoną. O vieną dieną užtikau skelbimą, apie viename tokiame name parduodamą butą.

Paskambinau, šeimininkas ėmė atkal-

LAMŲ SLĖNIS

77

binėti – čia laiptai, su šeima nebus patogu, be to, kambarėliai nedideli.

Jausmas buvo toks, tarsi visai ir nenorėtų parduoti. „Žinau, kur tas namas yra“, – pasakiau jam, tik tada pakvietė atvažiuoti. Apžiūrėjau ir į telefoną įsivedžiau šeimininko numerį. „Svajonių namas“ užrašiau.

Paskui ilgai derėjomės, kalbėjomės, kol galiausiai nusipirkau du butus.

Laikas pasitaikė geras, nekilnojamojo turto krizė, kaina priimtina. Ir apie Kauną galvojau – kylantis miestas, su perspektyva, o Vilnius man vis tiek – svetimas.

– Studijuoti į Vilnių atvykote iš Alytaus. Nejau per studijų metus sostinės niekaip neprisipratinote?

– Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, mokiausi meninio medžio apdirbimo. Baigęs mokslus grįžau į Alytų, metus mokytojavau, paskui nusprendžiau stoti į Vilniaus dailės akademiją. Baigiau skulptūros studijas, tačiau menai netraukė, nebuvo jokio poreikio kalti ar lipdyti.

Tuo metu man išvis atrodė, kad esu labiau verslininkas nei menininkas, pradėjau investicinę prekybą. Vilniuje praleidau 15 metų, tačiau visada tame mieste jaučiausi lyg komandiruotėje.

78

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

79

80

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

81

– Tačiau Vilnius – ir jūsų meilės miestas. Juk būtent čia susitiko žurnalistė ir skulptorius. Skamba gana romantiškai!

– Prieš aštuonerius metus Sigita ėmė iš manęs interviu žurnalui „Investuok!“. Straipsnis buvo skirtas pradedantiesiems investuotojams.

2008-ieji metai, beprasidedanti krizė, tuomet investuoti sekėsi ne man vienam. Sigita – kaunietė, tačiau Vilnių jau buvo prisipratinusi. Žinau, kad grįžo į Kauną tik dėl manęs.

Vieną dieną jai parodžiau namą, kuriame buvau nusižiūrėjęs butą. Vėliau ji prisipažino, kad pirmiausia išsigando dėl laiptų. Automobiliu prie namo neprivažiuosi, kaskart tenka leistis laiptais. Tik vėliau atsivėrė visas namo grožis, ji įvertino medžiu apkaltą laiptinę, fantastiškus sraigtinius laiptus.

Tokių šiandien niekur nerasi! Buto šeimininkai remontą buvo padarę, tačiau interjero nesugadinę, palikę tarpukario architektūros autentiką. Tada supratome – jei širdies ir proto jausmai sutampa, tokius namus reikia pirkti.

– Vadinasi, perspektyvą pamatyti galima, jei nori?

– Matyt, čia mano verslininko gyslelė suveikė. Tik dabar jau ir pats nebežinau, kas esu labiau – verslininkas ar menininkas.

– Tie namai, kaip ir tarpukario Kaunas, jums labai tinka. Atrodo, atsidūręs praeityje, puikiausiai tiktumėte į kompaniją Kaziui Binkiui ar Kiprui Petrauskui...

– Tai kažkoks vidinis nusiteikimas,

82

LAMŲ SLĖNIS

jis nuo manęs nepriklauso. Žmona sako, kad esu estetas ir išties – kuo mažiau daiktų, tuo geriau. Svarbiausia, kad jie būtų kokybiški. Kažkas yra labai gražiai pasakęs: jei namie yra negražus baldas, reikia išmesti, jis visiškai nereikalingas. Man patinka tokia koncepcija – namie turi būti tik gražūs daiktai.

– Kodėl jus suviliojo Art deco stilius interjere?

– Čia gal tas skulptorius viduje?

Art deco stiliaus baldai man atrodo monumentalūs. Žiūri į jų formas ir matai skulptūrą.

– Koks buvo pirmasis daiktas, atkeliavęs į jūsų namus?

– Sietynas iš Žaliakalnio. Dar prigriebiau garaže buvusią lovą ir spinteles. Gražūs daiktai.

– Kas tai yra gražu?

– Daikto grožį man apibrėžia noras jį turėti arba neturėti. Pirmasis impulsas.

– Jūs pats juos restauruojate?

– Dažnai perku baldus kaip tam tikrą investiciją. Aną kartą paklausiau, gal kaimynai parduotų staliuką iš kiemo, prie kurio rūko. „Ai, galit pirkti, – sako, – vis tiek būčiau malkoms sukapojęs“. Yra žmonių, kurie supranta senų daiktų vertę, yra, kurie ne. Restauruoti pats mokėčiau, bet šis darbas užima daug laiko, todėl ieškau gerų meistrų, o jų, beje, vis mažėja. Art deco stiliaus baldus nėra paprasta restauruoti, čia daug klijavimo, lopymo, reikia turėti daug laiko ir įgūdžių.

LAMŲ SLĖNIS

83

84

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

85

– Į Kauną atvykote prieš trejus metus. Kaip jums pavyko įsilieti į miesto kultūros žmonių bendruomenę?

– Gerą pradžią padarė „Art deco“ paroda Karininkų ramovėje. Parodos sumanymas kilo visai netikėtai, pagalvojau, kad pažįstu nemažai kolekcionierių, pardavėjų, kai kuriuos daiktus paskolintų muziejus. Visi žino, kad Kaune esama Art deco stiliaus paveldo, tačiau garsiai apie tai niekas nekalba. Po parodos paaiškėjo, kad pataikiau tiesiai į širdį.

– Kaune esama be galo įdomių žmonių, tikrų kauniečių, kurie vertina istorinį palikimą. Tik jų akis įpratusi, jie nebemato, kokioje aplinkoje gyvena. Kai vaikštome po Žaliakalnį, kartais užkalbinu senukus, klausiu, gal jie turi kokių tarpukario daiktų namuose. Ne, sako, nieko neturime, bet kai įsiprašai į svečius, lieki apstulbęs – jų butuose tokių perlų galima rasti!

tačiau žmonės nėra tokie geranoriški, jie galbūt mielai įsileistų svečius kartą per metus, bet tik ne kiekvieną savaitę. Tarpukario laikmetis iš tiesų unikalus, o Kaunas yra pilnas to laikmečio detalių. Miesto architektūra atitiko ano meto Europos madas, juk daugelis Kauno architektų studijavo užsienyje. Grįžę namo jie kūrė savitą braižą, kai kurie netgi naudojo liaudiškus elementus, užtat išėjo toks lietuviškas Art deco. Bet jei lietuviškus šio stiliaus daiktus pastatytume Paryžiuje, jie nedaug skirtųsi nuo vietinių. Dar vienas Kauno pasiekimas – „The Guardian“ išspausdino Art deco stiliaus miestų dešimtuką.

Kaunas jame – antroje vietoje po Paryžiaus. Be abejo, tai subjektyvus žurnalisto požiūris, tačiau mums labai malonus.

– Manote, menas turi natūraliai įsilieti į žmogaus gyvenimą?

– Aš estetas, man patinka, kai ap– Kauniečiai tokie atviri? Sutikę linkui viskas gražu. Ir to grožio norigatvėje nepažįstamą žmogų vedasi į si nuolat ieškoti. namus?

– Ne visi, bet kartais pavyksta.

– Įdomus darbas – ieškoti?

– Įdomus. Man patinka daiktus – Praėjusiais metais Kaunas tapo atrasti žmonių namuose, kai kas atpirmuoju Rytų ir Vidurio Europos keliauja į antikvariatus, būna, antimiestu, gavusiu UNESCO dizaino kvarai kažką įdomaus radę atideda miesto statusą. Ta proga pradėjote – Dainiui. Po to, kai surengiau „Art rengti ekskursiją „Kaunas dizaino deco“ parodą, mane pažįsta, būna, miestas“, kurios dėka irgi galima pa- skambina, girdėjome, jus domina Art tekti į autentiškus, tarpukario dva- deco stiliaus baldai. Kartą netgi rašsią išlaikiusius, miestiečių namus? telį su pasiūlymu namų pašto dėžu– Mes norėjome, kad taip būtų, tėje radau.

86

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

87

88

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

89

90

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

91

92

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

93

– Kaip jums atrodo, ar žmonės sunkiai išsiskiria su savo daiktais?

– Jei tai šeimos daiktai – sunkiai, beveik nėra šansų, kad įkalbėsi. Bet esama tokių, kurie įsikraustė į pabėgusių nuo karo žmonių namus arba susirinko jų turtą iš butų, tiems sentimentų nekyla.

– Sovietmečiu daugelis žmonių išmesdavo senus daiktus, jiems atrodė, kad vertinga yra tai, kas nauja...

– Ir negali jų teisti, tai – skonio reikalas, negali niekaip uždrausti tokio noro. Pastaruoju metu interjere labai gražiai dera ir seni, ir nauji, modernūs daiktai.

– Ar tarpukariu Kaune buvo interjero dizainerio profesija?

– 1900-aisiais gimęs ir iki 1980ųjų gyvenęs Jonas Prapuolenis buvo žymus baldininkas, dizaino specialistas. Studijas jis baigė Paryžiuje, o grįžęs į Kauną gamino ir Art deco, ir kitų stilių baldus. Dažniausiai jis gaudavo tuščią kambarį ir prašymą jį apstatyti. Daugelis kauniečių, statę itin modernius to laiko namus, vidų įsirengdavo daug šiltesnį, užsisakydavo ne tokių aštrių kampų baldus.

– Kartais pagalvojate, kad šiandien naudojamės beveik šimto metų senumo dizaino, interjero ir architektūros palikimu. O ką ateinančioms kartoms paliksime patys?

– Vis tiek kažkas liks. Juk net ir „Ikea“ turi keletą baldų, kuriuos gamina nuo pirmosios įsikūrimo dienos. Dabar tai jau irgi tampa istorija.

94

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

95

96

LAMŲ SLĖNIS

Britų mados dizainerės VIVIENNE WESTWOOD kūryba – atspari laiko tėkmei ir tendencijų diktatui. Išskirtiniu, žaismingu, „pankišku“ dizainu alsuoja ir naujasis bendras šios dizainerės bei braziliškų batelių „MELISSA“ projektas.

DIZAINO INTRIGOS

PANKĖ ANT ŽIRGO V. Westwood neabejotinai yra viena garsiausių ir gerbiamiausių Didžiosios Britanijos mados kūrėjų, karjerą pradėjusi dar aštuntojo dešimtmečio viduryje ji greitai tapo viena pankų mados pradininkių. Šiandien 75-erių V. Westwood ir toliau pristato kolekcijas Londono bei Paryžiaus mados savaitėse, jos kūryba išlieka aktuali ir populiari konceptualumą mėgstančių mados gerbėjų gretose.

Dizainerė aktyviai kovoja už ekologiją ir atsakingą madą, tad jos požiūris sutampa su braziliško batelių ženklo „Melissa“ idealogija – ši avalynė yra nesudėvima, jos gamybai nėra naudojama gyvulinės ar augalinės kilmės produktų, be to, jie – šimtu

procentų veganiški.

Neseniai pristačiusi linijos „Anglomania“ kolekciją, dizainerė į ją įtraukė ir naują itin įdomų projektą, gimusį bendradarbiaujant su „Melissa“ avalynės kūrėjais. Kolekcija „Melissa + Vivienne Westwood“ taikliai atspindi ne tik naujausias rudens mados tendencijas, bet ir pačios Vivienne mados namų stilistiką. Kolekcijos nuotaika šiek tiek siurrealistinė, romantiška, ją puikiai papildo originalūs plastikiniai „Melissa“ Rocking Horse bateliai. Šią koloboraciją įprasmino ir speciali paroda Londono Kovent Gardeno rajone esančioje parduotuvėje „Galeria Melissa“. Ji stebina inovatyviomis instaliacijomis, technologijų ne-

stokojančiu interjeru ir originaliu požiūriu į madą bei kūrybą.

V. Westwood nėra vienintelė dizainerė, dirbusi su ženklu „Melissa“. Nuo 1979-ųjų, kai Brazilijoje buvo pagaminta pirmoji „Melissa“ batelių pora, ši bendrovė pristatė daugiau nei 20 bendrų iniciatyvų su žinomais mados, dizaino, muzikos ir pramogų pasaulio vardais. Tarp jų – tokie garsūs kūrėjai, kaip architektė Zaha Hadid, dizaineriai Jeanas Paulis Gaultier, Karlas Lagerfeldas, Thierry Mugler, Jasonas Wu, Karimas Rashidas, Alexandre Herchcovitch ir Garethas Pughas.

Parengta pagal „Lamų slėnio“ informaciją

LAMŲ SLĖNIS

97

98

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

99

100

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

Jie susitiko Užupyje. Vieną dieną Jurgis, vaikinas gimęs Maskvoje, gyvenantis Berlyne, užsuko į seno namo rūsyje įsikūrusią krautuvėlę, kurioje pamatė merginą su dviem kuodukais ant galvos. Šiandien JURGIS ČIŽIKOV ir AGNĖ ANTANAVIČIŪTĖ susituokę, kartu augina beveik dvejų metukų Aušrinę ir tame pačiame Užupyje įkurdino nuosavą, portugališką dvasią skleidžiančią krautuvėlę „Vėjas gluosniuose“.

Made for UŽUPIS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Ramiame gamtos kampelyje prie Upės ir Girios gyveno kuklus, ramus Kurmis, kuriam vieną pavasario dieną iki gyvo kaulo įgriso kasdienė rutina ir jis nusprendė keisti gyvenimo būdą. Kurmis paliko savo namus ir iškeliavo ieškoti nuotykių, o šie jo tik ir laukė...

Rodos, paprastas „The Guardian“ visų laikų geriausių knygų šimtuke besipuikuojančios Kennetho Grahamo knygos „Vėjas gluosniuose“ siužetas atkartoja Jurgio gyvenimą. Kai visa tai žinai, nė kiek nesistebi, kodėl vieną dieną Užupyje į du didžiulius vazonus buvo pasodinti gluosniai, o praeiviams svetingai atsivėrė mažos parduotuvėlės durys. Kai pirmą kartą užėjau, ten pa-

LAMŲ SLĖNIS

103

kvipo Lisabona – mylimiausiu pasaulio miestu. O dar, kaip ir toje knygoje, – neįkyria gyvenimo filosofija, gerumu ir draugyste. Ir tegu naktimis iš vazonų dingsta gluosniai ar kažin kur iškeliauja Agnės pasodintos gėlės. „Aplinkui turime triukšmingų kaimynų, jų maršrute – „Šnekutis“ ir „Špunkė“. Nepykstu, priimu kaip natūralų būdą atsinaujinti,“ – atlaidžiai nusišypso Agnė.

Tie, kurie užeina į krautuvėlės vidų ar atsistoję prie vitrinos varvina seilę, žiūrėdami į nepaprastus batus, piktais darbais neužsiima. Gal tik kartais be reikalo pagaili – laikykitės, viskas bus gerai. „Bet mes ir laikomės, dveji metai, kaip laikomės, kai tokia maža parduotuvėlė, ne taip jau sunku laikytis“, – šmaikštauja Jurgis.

Jo stilius toks pat subtilus, kaip ir jo humoro jausmas, o lietuviškai tyliau kalbančio žmogaus su Maskvos ir Berlyno akcentu išvis nesu girdėjusi. Net pasilenkiu į priekį, norėdama geriau įsiklausyti, ką Jurgis sako apie Užupio stilių: „Yra Paryžiaus look ir yra Milano arba Niujorko look, bet Užupis irgi tai turi. Kai sėdžiu parduotuvėlėje, pro langus matau praeivius. Tiek daug gražiai ir įdomiai apsirengusių žmonių nerasi visame Vilniuje“.

Užupio respublikos piliečiai pasiklausyti ir pasižiūrėti, kaip vėjas šnabžda gluosniuose, užsuka ne taip jau dažnai. „Mes pro jus pravažiuojame, užeiti sunkiau“, – patys pripažįsta, tačiau pravėrę duris užsibūna. Neišeina, kol visų batų neišsimatuoja.

104

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

„Mūsų parduotuvė tarsi pritaikyta Užupiui, made for Užupis, – sako Jurgis ir tikina neįsivaizduojantis, ką galėtų veikti su savo keistais batais, pavyzdžiui, Gedimino prospekte. O čia juk gali valandų valandas sėdėti, stebėti praeivius, žiūrėti, kaip pirkėjai renkasi batus, klausytis jų norų ir svajoti apie dar didesnę erdvę. Geriausiai čia pat, Užupyje. Šiandien jiedu gerokai gudresni, nei buvo prieš dvejus metus, kai tarp beprotiškai vienas kitą įsimylėjusių žmonių pradėjo sklandyti batų parduotuvės idėja. „Parduotuvės koncepcija ir dabar dar nesudėliota, – pripažįsta Jurgis, –

tačiau kad pardavinėsime batus, kokių nėra Lietuvoje, visiškai aišku. Visa kita, kas atsiranda mūsų parduotuvės lentynose, tik sustiprina batų įspūdį“.

Agnė sako visada norėjusi pardavinėti daiktus, kokių sunku, o kartais visai neįmanoma Lietuvoje nusipirkti.

Ir jei nebūtų batų, tikriausiai būtų kvepalai, nes kaip tik nuo jų viskas ir prasidėjo: „Baigusi mokslus įsidarbinau socialine darbuotoja vienuose globos namuose. Buvau neseniai įsigijusi būstą, man labai reikėjo pinigų, todėl laisvu nuo darbo metu dar nešiodavau skrajutes. Kai labai pavargdavau, o dienos darydavosi tamsios, užsukdavau į

Užupyje esančią „Visokių daiktų krautuvėlę“ ir pasistiprindavau kvapais.

Vieną tokią dieną krautuvėlėje sutikau jos šeimininką Gintą. Pradėjome kalbėtis ir išsiaiškinome, kad jis ieško pardavėjo. „Gal nori ateiti?“ – paklausė, o aš ilgai nesvarsčiau“.

Beveik dvejus metus Agnė taip dirbo – vakarais pradėdavo pamainą globos namuose, baigdavo ją iš ryto, kiek pailsėjusi keliaudavo į Užupį. Kvepianti rūsio erdvė jai buvo tarsi galimybė pabėgti nuo kankinančių emocijų, o visiškai kitoks, skanių kvapų ir gražių daiktų pasaulis padėdavo atsiriboti nuo kasdienybės.

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

113

Jurgis tuo metu jau buvo palikęs Maskvą ir išvykęs ieškoti savęs į Berlyną. Jam atrodė, kad augančiame mieste galimybių daug daugiau. „Bet aš nesu didelio miesto entuziastas, – prisipažįsta. – O Berlyno tendencija labai aiški – miestas didėja, plečiasi, daugėja turistų, persikelia gyventi žmonės iš Vokietijos žemių, iš JAV. Tiesą sakant, Berlynas prieš 15 metų ir dabar yra du skirtingi miestai. Tada buvo daug ramiau, o šiandien apie gyvenimą kokiame nors žaliame rajone galėtum tik pasvajoti.

Sunku įsivaizduoti, kiek sumokėtume už tai, ką turime čia, Vilniuje“.

Nors Jurgio mama – lietuvė, Vilnių jis pamatė tik prieš trejus metus. „Mažą mane buvo nusivežę į Palangą“, – prisimena, o Agnė pajuokauja: „Kas žino, gal jau tada kur nors gatvėje prasilenkėme, mane tėvai į Palangą irgi veždavosi“.

Lankyti lietuvių kalbos kursus Jurgis pasiryžo, kai su mama nusprendė sutvarkyti jos pilietybės dokumentus.

Kai kursai baigėsi, vaikinas iš Kauno atvyko apsidairyti į Vilnių. Kaip tikras turistas vaikščiojo po miestą pagal „Trip Advisor“ nurodymus, atkeliavo į Užupį ir užėjo į „Visokių daiktų krautuvėlę“. „Tą dieną krautuvėlėje kaip tik vyko raganų susiėjimas, kaip mes vadindavome draugių pasisėdėjimus, – prisimena Agnė. – Plepėjome su merginomis ir visai nekreipėme dėmesio į vaikiną, kuris rausėsi plokštelių krūvoje. O paskui jis paklausė, kur galima skaniai pavakarieniauti.

Papasakojau apie restoranėlį Užupy-

114

LAMŲ SLĖNIS

je, kitą dieną jis vėl užėjo, tada buvo drąsesnis, pakvietė pavakarieniauti kartu. Vienas restoranas nedirbo, vaikščiojome po miestą ir ieškojome maisto. Jurgis visada man primena, kad tą vakarą jo taip ir nepamaitinau“.

Kad ir alkani, bet užtat neseniai susipažinusi porelė turėjo užtektinai laiko pasikalbėti. Net į Gedimino kalną užsiropštė, ant kurio Agnė daugybę metų nebuvo buvusi. „Taip lengvai viskas vyko“, – šypsosi šiandien Jurgio žmona, o tą įsimintiną vakarą naujasis pažįstamas turėjo skristi atgal į Maskvą, o vėliau grįžti į Berlyną.

Netrukus Agnę pasiekė pirmasis Jurgio atvirukas. „Iki tol atrodė, na, pamanykit, kas čia tokio, – prisimena.

– Tačiau kai paėmiau atviruką, užspaudė kvapą. Paskui dar vienas laiškas, dar vienas... Rašydavo juos ant gražaus popieriaus, antspauduotus.

Man labai patiko“.

O kuriai nepatiktų?! Nors Agnė ir Jurgis – abu tarsi iš kito laiko. Tai nesunku suprasti, kai atsiduri jų namuose, kuriuose patefonas suka plokšteles, ant komodos miega seni albumai ir medis atgyja Jurgio rankose.

Po trijų mėnesių jis jai pasipiršo, o šiandien sako, kad viskas aišku juk buvę tą pačią pirmąją dieną, kai susitiko. Savo diplominį Jurgis jau rašė prie Žaliųjų ežerų, Agnės namuose. „Naujųjų metų vakaras, ugnis krosnyje kūrenasi, Jurgis sėdi prie stalo, rašo.

Vos spėjome iki vidurnakčio išsiųsti“, – romantiškai pirmųjų mėnesių pradžią prisimena Agnė.

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

121

Jų namuose prie Žaliųjų ežerų, – na, viskas kaip iš knygų – neatremiamai kvepia kriaušių pyragu. Ant viryklės burbuliuoja kavinukas. „Jurgis taip mane kavą virti išmokė, anksčiau plikydavau ją puodelyje, štai, jums ir tradicijų skirtumai“, – šypsosi Agnė.

Ji labiau primena ne mamą, o mergaičiukę, pabėgusią iš pasakos prie Žaliųjų ežerų ieškoti gluosnių. „Vėjas gluosniuose“ turėjo būti kvepalų parduotuvė. Net pavadinimą

122

LAMŲ SLĖNIS

jiedu sugalvojo tokį, kad tardamas jį jaustum kvapą. Tačiau gerai pasvarstę jiedu nusprendė: greičiausi dauguma kvepalų į Lietuvą jau atvežta, o su didžiaisiais konkuruoti būtų labai sunku. Todėl nusprendė Portugalijoje paieškoti batų. Sako žinoję, kad geriausius Europoje gamina italai, ispanai ir portugalai. Tai, ko ieškojo, rado ne industrinėse batų parodose, bet siaurose gatvelėse įsikūrusiose boutique parduotuvėlėse.

Parvežę batus į Lietuvą, jiedu kūrė jaukią ir draugišką Užupiui erdvę. Netgi stalą pastatė ir arbatos puodelius padėjo. „Tiesą sakant, tos arbatos niekas negėrė, – šypteli Agnė. – Nebuvo kam gerti, džiaugdavomės per savaitę gabalėlį muilo pardavę. Bet tikrai norėjome sukurti ne tik erdvę, kurioje parduodama, bet ir erdvę, kurioje bendraujama.

Nesakau, kad joje būtina surasti savo gyvenimo vyrą, tačiau nuoširdžiai norime, kad joje būtų smagu“.

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

LAMIŠKOS TENDENCIJOS

MIEGAMASIS IŠ DIZAINO ŽURNALŲ PUSLAPIŲ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Napsie.lt archyvo

Dažnai svajoju, kaip ateityje atrodys mano namai. Įsivaizduoju didelius langus su lengvomis baltomis užuolaidomis, duris, vedančias į mažytį prancūzišką balkonėlį, virtuvėje į tiesią eilę sustatytus stiklainius su džiovintais čiobreliais ir mėtomis, minkštą ir būtinai aksominę sofą ir milžinišką medinį valgomojo stalą.

O kaip turėtų atrodyti paslaptingoji namų erdvė – miegamasis? Į šį klausimą padės atsakyti interjero dizaineris POVILAS KULDA. LAMŲ SLĖNIS

125

Naujoji tendencija – miegamasis be... lovos!

Greitėjantis gyvenimo rimtas privertė pakeisti ir miegamojo erdvę, sumažinti miegamojo kambario dydį – jam bendroje namų erdvėje skiriama vis mažiau ploto. Šiuo metu didmiesčiuose ypač populiarios netradicinės, nedidelės gyvenamosios erdvės – miniloftai, kuriuose įrengiami neaukšti antresoliniai aukštai su miegamosiomis vietomis, o lova juose paprasčiausiai netelpa. „Kaip išspręsti šią problemą? Atsisakykite lovos! Vietoje jos panaudokite kokybišką čiužinį. Būtinai atkreipkite dėmesį, kad čiužinys būtų aukštesnis nei įprastai – tai jums garantuos kokybišką poilsį. Nedidelėse erdvėse lieka labai mažai vietos dizaino elementams, tad pagrindiniai šių erdvių akcentai – stilingas čiužinys, kokybiška patalynė ir išraiškingas lovos užtiesalas“, – vardija dizaineris.

Be (lovos) rėmų Jei norite, kad jūsų miegamasis būtų laisvas ir neįpareigojantis, drąsiai eksperimentuokite. „Svarbiausia, kruopščiai pasirinkite dizaino eksperimentams tinkamą čiužinį: įsitikinkite, kad apatinė čiužinio dalis padengta neslystančiu paviršiumi, o pats čiužinys pralaidus orui, pritaikytas įvairiems paviršiams, o tada – leiskite reikštis fantazijai, – patarimus, kaip pasirinkti čiužinį, dalija dizaineris. – Jeigu nenorite tradicinės lovos, čiužinį paguldykite tiesiog ant grindų – tai jūsų neįpareigos, be to, galėsite lengvai keisti

126

LAMŲ SLĖNIS

1.

miegojimo vietą. Įsigykite neaukštą pagrindą, pasirinkite išraiškingą, prie kambario interjero derančią lovos pagrindo spalvą ir mėgaukitės neįpareigojančia poilsio erdve. Būkite kūrybingi: galite susikurti dekoratyvią lovą iš senų medinių sijų ar medinių padėklų“.

Miegamojo spalvos Miegamojo erdvė – labiausiai atpalaiduojanti namų vieta, tad dizaineris pataria šiame kambaryje naudoti ramius spalvų tonus: „Paprastai miegamajame naudojamos keliais tonais tamsesnės spalvos nei visame namų interjere. Niekada neprašausite miegamojo zonai pasirinkę medžio imitaciją,

šiltai pilkšvus ar kakavos atspalvius ir juos derinsite su šiuo metu madingomis spalvomis: pilkšvai mėlyna, įvairiais alyvuogių žalios atspalviais, rausva, išblukusia violetine ar tamsiai žalia“.

Minkšta ir jauku Miegamojo interjeras turėtų derėti prie bendro namų interjero. Pasak dizainerio, šio kambario stilius, spalvų deriniai, akcentai neturėtų labai skirtis – pasistenkite miegamajame naudoti kitose namų erdvėse besikartojančius motyvus, medžiagas, akcentines spalvas. „Griežtos, šaltos, sunkios detalės turėtų kontrastuoti su minkštais akcentais: audiniais, užuo-

– pakabinti du identiškus žemai nuo lubų nuleistus šviestuvus šalia lovos.

Eklektišką interjerą galite sukurti derindami skirtingo tipo šviestuvus: vienoje lovos pusėje pakabinkite žemai nuleistą lubinį šviestuvą, o kitoje pastatykite išskirtinio dizaino toršerą.

Labai svarbu miegamojo erdvę išlaikyti kuo paprastesnę, neperkrautą.

Pagalvokite, gal erdvę verta papuošti dideliu pastatomu paveikslu šalia lovos, kuris taps visos erdvės akcentu? „Milano dizaino savaitės metu interjero dizaino gigantai padiktavo populiarią tendenciją – interjere atsirado natūralūs džiunglių stiliaus augalai.

Jeigu mėgstate kasdienybę pradžiuginti augalais, nebijokite jų panaudoti ir miegamajame“, – pasakoja Povilas.

2.

1. Nebijokite sodrių spalvų: žals-

vos, rusvos, išblukusios violetinės („Broste Copenhagen“ nuotr.)

2. Griežtą, minimalistinį stilių

sušvelninkite „minkštais“ akcentais („Poliform“ nuotr.)

3. Kokybiškas ir stilingas čiužinys

3. laidomis, kilimais, patalynės komplektais, lovos užklotais, – pasakoja dizaineris. – Įsigykite gigantiškomis mezginių pynėmis dekoruotą ir jaukaus modernumo erdvei suteikiantį minkštą vilnonį kilimą ar apklotą.

Kruopščiai parinkite audinių spalvas, jas atidžiai derinkite su miegamajame dominuojančiais atspalviais“. Esminė spalvų derinimo taisyklė: akcentinės spalvos turi tik papildyti, o ne užgožti pagrindines miegamajame naudojamas spalvas. Drąsiai derinkite skirtingus audinius: liną, vilną, šiuo metu ypač populiarų aksomą.

– saldaus miego garantas

Tobulas čiužinys

(„Napsie.lt“ nuotr.)

Esmė slypi smulkmenose Svarbiausi dalykai slypi smulkmenose, o daugiausiai jaukumo namuose kuria šviesa. Tad dizaineris pataria miegamajame įmontuoti šviesos srauto reguliatorių. „Taip savęs nevarginsite intensyvia dirbtine šviesa. Nedidelis, tačiau tikslus šviesos srautas turėtų būti patogiai įmontuotas knygų skaitymui. Atkreipkite dėmesį, kad miegamajam jaukumo suteikia iš apačios sklindanti šviesa“. Dar vienas būdas dekoruoti miegamąjį šviestuvais

Čiužinys „NAPSIE“ sukurtas galvojant apie idealų prisitaikymą prie žmogaus kūno. Hipoalerginis užvalkalas puikiai vėdinasi, norint jį išvalyti, tereikia atitraukti užtrauktuką ir įmesti į skalbimo mašiną. Čiužinys žaismingai spyruokliuoja – jis sudarytas iš dviejų atskirų pagrindo dalių, kad partnerio judesiai nepersiduotų jums, tad šokinėkite, vartykitės ir šokite per miegus, kiek tik trokšta širdis. Patvarus atraminis pagrindas leis puikiai išsimiegoti ir čiužinį naudoti ne vienus metus.

Išskirtinės kokybės ir dizaino čiužinių ieškokite: www.napsie.lt Speciali nuolaida „Lamų slėnio“ skaitytojams! NUOLAIDOS KODAS: NPLS102016

Akcija galioja iki 2016 m. gruodžio 31 d.

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

Ne, tokių vietų tiesiog nebūna! Ant seniausios kalvos, kur kadaise, labai gali būti, kūrenosi pagoniškas aukuras, o vėliau buvo pastatytas vienuolynas, stovi namas. Vilnelės vingis, senamiesčio stogai, rudens nuplėšytos medžių viršūnės – vaizdas po kojomis verčia iš koto. Keli laipteliai žemyn – ir patenki į rudens nušviestą Toskanos terasą, kur vynuogynai šliaužia medinės terasos stogu, kur raudonuoja obuoliai, o baseine plaukioja paskutiniai klevų lapai. Tai Užupis. Ir čia – tapytojos PATRICIJOS JURKŠAITYTĖS ir scenografo MARIAUS PUSKUNIGIO bei dviejų jų dukterų – Andrėjos ir Sibilės namai.

NAMAS ANT UŽUPIO KALVOS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

– Mūsų fotografė pas jus turės praleisti visą dieną. Čia kaip muziejus, nors šiandien dauguma žmonių nori gyventi baltoje, švarioje erdvėje...

Patricija: Mes tai kartai nepriklausome, gali būti, mūsų vaikai gyvens kitaip. Man patinka, kai daug daiktų, nes daiktai turi istoriją, jie kuria ypatingą aplinką. Esu iš tų žmonių, kurie sunkiai atsisveikina su praeitimi, man net dukterų išaugtus drabužius sunku kam nors atiduoti. Štai, Sibilės batelius, kuriuos vieną vasarą pametėme pajūryje Preiloje, o kitą vasarą ten pat radome, pasikabinau ant sienos. Dabar jie – tarsi meno kūrinys.

LAMŲ SLĖNIS

129

Marius: Anksčiau turėjome tradiciją kasmet važiuoti į Prancūziją ir turguose prisipirkti visokių gražių daiktų, indų, baldų. Šiais metais buvome itin praktiški, beveik nieko neparsivežėme. Matyt, periodas, kai reikia visko, praėjo.

Patricija: Prancūzijoje pirkdavome viską, kas gražu, tapybiška. Tokie daiktai namams suteikia atmosferą.

Man patinka bulves laikyti ne maiše, o iš Prancūzijos parsivežtame keramikos inde.

– Jūsų namas stovi ypatingoje vietoje, ant kalvos, šalia bažnyčios.

Kaip jį radote?

Marius: Gana romantiška istorija: mėgdavau naktimis po senamiestį važinėtis dviračiu. Vieną naktį važiuoju Paupio gatve, mėnulis šviečia, ausinėse muzika groja, pakeliu akis ir matau mėnulio nušviestą namą ant šlaito. Net sustojau. Dieną grįžau ir pradėjau ieškoti, kaip į tą namą patekti. Jokio kelio nebuvo ir tai mane dar labiau intrigavo. Įėjimą suradau po gerų dviejų dienų, toliau nuo Paupio gatvės, kylant į Užupio kalną.

Tuo laiku kaip tik pardavinėjau nekilnojamąjį turtą, pamaniau, tokiam namui būtinas šeimininkas, nes juk virs griuvėsiais. Užėjau apsidairyti, name gyveno trys šeimos. Apačioje buvo įsikūręs „taškas“, kuriame vietiniams nelegaliai pardavinėdavo degtinę, viršuje gyveno vieniša generolienė ir elegantiška sena moteris.

130

LAMŲ SLĖNIS

Tokia tiesi, išlaikyta, tarp gražių baldų. Kalbą pradėjau nuo jos, paklausiau, ar nesiruošia buto parduoti? „Aš pati nepardavinėsiu, tikrai, – ji man pasakė, – jei mane pajudinsite, aš iškart sugriūsiu. Tegu namus tuos pardavinėja tie, kam jie liks po mano mirties“. Mūsų pokalbis tąsyk taip ir baigėsi, o aš, paskendęs reikaluose, namą pamiršau. Prisiminiau jį vėl, kai sužinojau, kad senoji moteriškė numirė. Butas buvo atitekęs kiemo kaimynei, kuri ją prižiūrėjo, ir – parduodamas. Pats pinigų neturėjau, užtat turėjau daug iš Amerikos grįžusių lietuvių, kurie galėjo jį nupirkti. Tačiau kiek jų vedžiau pažiūrėti, įkvėpimo jiems nesukėlė – namas buvo apgriuvęs, perskilęs per pusę, o viena pusė pasvirusi. Mano pasakojimai apie nepaprastus vaizdus per langus neapdėjo...

Patricija: O tada sutikai mane.

Marius: Parodžiau namą Patricijai, papasakojau apie jį, tačiau pats tada jo pirkti neketinau.

Patricija: Tuo metu abu buvome skvoteriai. Aš viename skvote gyvenau, Marius kitame.

– Jūs gyvenote skvotuose?!

Patricija: Keturis ar penkis pakeičiau.

Marius: Aš skvotą turėjau Pilies gatvėje – šešių kambarių butą. Už sienos buvo Senamiesčio seniūno kabinetas, užtat pareiti namo galėdavau tik vakare, kai jis baigdavo dirbti.

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

135

– Jei kas nežino, Mariau, kas tas skvotas?

Marius: Tai nekilnojamasis turtas, kuris stovi tuščias, apleistas, tačiau jame galima gyventi. Geriau, kai tokį užimi susitaręs, pusiau teisėtai.

Pradžioje gyvenau Bokšto gatvėje, butas priklausė Vilniaus savivaldybei, pakeičiau spyną, pasidariau minimalų remontą, netgi ketinau mokėti už dujas ir vandenį, maniau, gal pavyks butą privatizuoti, tačiau kartą tarpduryje išdygo žmonės iš savivaldybės, sako, žinai, tas butas pažadėtas vieno milicininko šeimai, tu gal geriau eik į Pilies gatvę, pas Gediminaičius, ten didžiulis, tuščias butas yra.

Patricija: Viskas labai paprasta, ateini, pakeiti spyną, ir tu jau šeimininkas. Tiesa, niekada negali žinoti, ar kas nors nepasielgs šitaip ir su butu, kuriame tu gyveni. Aš niekuomet skvotuose nebūdavau pirmoji gyventoja, įsikraustydavau pas draugus.

Skvotuose gyvendavo tokie kaip aš – menininkai, pankai. Vienas geresnių buvo prie Sereikiškių, dabar – Bernardinų parko įėjimo, kur šiandien kavinė „Strange Lovers“, jo gyventojai turėjo ir radiatorius, ir netgi karštą vandenį.

Marius: Skvotų buvo pilnas Užupis. Skvoteriai gyveno name, kur anksčiau buvo restoranas „Tores“, dabartiniame Artūro Zuoko name – irgi. Savivaldybė žinojo apie skvotus, juos toleravo, tai nebuvo kažkas ypatingai nelegalaus. Svarbiausia buvo pastatų nesudeginti ir nenuniokoti.

136

LAMŲ SLĖNIS

– Kuriame skvote judu susitikote?

Marius: Susitikome dailioškėje, ne skvote.

Patricija: Iš matymo pažinojome vienas kitą, Marius tada jau baigė mokytis, o aš tik pradėjau studijuoti.

Dabar reikia kokią romantišką istoriją papasakoti? Vieną naktį susitikome anuomet labai populiariame muzikiniame klube „Langas“. Vaikščiojome po naktinį Vilnių, kalbėjomės, užlipome į Gedimino pilies bokštą. Buvo šlapdriba ir mes vienas kitam padarėme įspūdį.

Marius: Man Patricija visada atrodė ypatinga, tokia... labai kitokia ir nepasiekiama. Ant to Gedimino kalno paaiškėjo, kad į daugelį dalykų abu žvelgiame vienodai, kad mūsų tos pačios vertybės.

– Ir tada, Mariau, tu parodei Patricijai savo svajonių namą?

Marius: Nesakiau, kad svajonių, prisimenu, kilome iš Paupio gatvės takeliu, sakau: aš pardavinėju tą namą. O Patricija žiūri į mane ir staiga sako: o gal mes pabandykime jį nusipirkti. Tiesą sakant, toji jos mintis man pasirodė visiška utopija. Nusipirkti namą? Neįmanoma!

Patricija: O man atrodė kitaip. Ir žinai, kodėl? Todėl, kad tuo laiku buvo visiškai neadekvačios kainos. Butas Užupyje kainavo tiek, kiek keletas mano paveikslų Olandijoje. Tada jau buvau pradėjusi tapyti, Olandijoje netgi turėjau savo galeriją, taigi savąją namo dalį nusipirkau lygiai už 8

LAMŲ SLĖNIS

137

tūkstančius JAV dolerių. Beveik tiek gavau pardavusi paveikslus po personalinės parodos.

Marius: Man 13 tūkstančių dolerių buvo gana didelė suma, nors iš pradžių kalbėjome apie 11 tūkstančių. Buto šeimininkai už dar du žadėjo palikti gražiuosius senovinius baldus. Tačiau kai pinigus sumokėjome, butą gavome tuščią. Dabar tie du butai sujungti.

Patricija: Kai gerai pagalvoji, tai viskas labai laikina. Kartą į mūsų namų duris pasibeldė dvi moterys.

138

LAMŲ SLĖNIS

Viena senyvo amžiaus, kita – mano metų, matyt, dukra. „Aš čia Stalino metais gyvenau, – sako ji man, – ar įsileisite pažiūrėti?“ Pakviečiau į vidų, ji man pradėjo pasakoti savo jaunystės istoriją. Mokėsi Vilniaus universitete, pas senąją našlę nuomojo kambarį. Mažytį kambarėlį, kuriame dabar stovi Mariaus būgnai. Vieną dieną į butą įsiveržė rusų kareiviai ir liepė susirinkti daiktus. Mergina puolė gintis, kad nėra prostitutė, kad studijuoja universi-

tete, bet kareiviai nepatikėjo, išvežė į Sibirą. „Ne patys blogiausi buvo, – dabar ji man sako, – leido bulvių iš rūsio pasiimti“. Ta sena istorija baigėsi gerai – mergina Sibire išgyveno, ją įsimylėjo prancūzas gydytojas, dabar ji gyvena Prancūzijoje ir atvyko dukrai parodyti savo jaunystės miestą. Tą dieną aš labai aiškiai susidūriau su jausmu, kad viskas kažkada baigiasi, kad atsiranda kiti žmonės, kitos istorijos net ir tuose pačiuose namuose.

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

141

– Tai dabar Užupis yra prestižinis rajonas, o anuomet, kai pirkote savo namus, žmonės kalbėdavo, kad į Užupį baisu įžengti. Net Polocko gatvę taip vadino – ulitsa Smerty, Mirties gatve...

Patricija: Užupis buvo gana šiurpi, tačiau gerai pasiekiama vieta. Ji tiko menininkams, kurių pajamos nebūdavo didelės. Gražu, romantiška... Kai įsikrausčiau į savo butą, sienas ir grindis, kaip skvote nudažiau baltai. Ir draugę pasikviečiau gyventi. O paskui butą nusprendė parduoti apatiniai kaimynai, taigi mes su Mariumi išėjome sau kaimynų ieškoti. Radome nuostabų žmogų, kanadietį antropologą, jis čia daržuose paskui žmonių kaukoles rinko.

Kai išvyko į Prancūziją, jos liko sandėliuke. Išvykdami kaimynai butą pardavė mums, taip dabar turime visą namą.

Apatinį butą ir vėl nuomojasi puikūs žmonės. Jis amerikietis, ji – baltarusė, mėgstame su jais pavakaroti, kartu nueiti į koncertus. Jiedu – tikri melomanai.

– Kaip ir jūs?

Patricija: Muzikos mokiausi nuo vaikystės, tėvai norėjo, kad tapčiau muzikante, tačiau man nelipo, negalėjau pakęsti, kai reikdavo groti, groti

142

LAMŲ SLĖNIS

ir groti. Kai apsisprendžiau studijuoti dailę, tėtis prigrasino per stojamuosius galvoti apie kiekvieną potėpį, nes kitaip teks vėl grįžti prie muzikos.

Matyt, grįžti labai nenorėjau, todėl įstojau. Vėl groti pradėjau prieš aštuonerius ar dešimt metų, su vyresniąja dukra Andrėja kartu lankėme gitaros pamokas. Andrėja pernai metė, o aš vis tebegroju. Gitarą keturiasdešimtmečiui padovanojo tėtis.

Marius: O aš nuo Kalėdų senelio gavau būgnus. Jais groti pradėjau dar sovietų armijoje. Kažkas paklausė, ar noriu pabandyti? Pasakiau, kad noriu, o po savaitės jau grojau koncerte. Grįžęs po tarnybos būgnus užmečiau, tačiau Patricija pastebėjo, kad mėgstu pamušti juos duše ir Kalėdų naktį radau juos po eglute. Dabar su bendraminčiais turime grupę, dažnai repetuojame čia, mūsų namuose.

– Vadinasi, anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai gali sau leisti elgtis taip, kaip nori. Užsiauginti plaukus ir groti būgnais?

Patricija: Išties, reikia tai anksčiau suprasti ir anksčiau išdrįsti. Bet geriau vėliau, nei niekada. Visada sakau, kad mūsų vaikai – protingesni už mus, jie

viską žino anksčiau, o man, štai, iki keturiasdešimtmečio reikėjo kapstytis.

– Vyresnioji Andrėja studijuoja skulptūrą, jaunesnioji Sibilė irgi labai meniškas vaikas. Ar menininko pojūčiai yra paveldimi?

Patricija: Andrėja buvo pirmasis mūsų vaikas, visur tampydavausi ją kartu. Aš piešdavau ant drobės, ji piešdavo šalia, ant sienos. Turime itin artimą ryšį su savo vaikais, auginame taip, kaip būtume norėję, kad augintų mus. Mūsų namuose nuolat nakvoja būriai paauglių.

Marius: Andrėjos susilaukėme jau peržengę trisdešimties ribą, gal todėl buvome tėvai, kurie domisi vaikų auklėjimu. Daug skaitėme, lankėme kursus. „Ko jūs čia vaikštote?“ – klausdavo mūsų, nes mes niekada nesusidurdavome su tuo, su kuo susiduria kiti vaikai – neruoštomis pamokomis, atsikalbinėjimais ir bėgimais iš namų.

Mes tiesiog visi keturi labai draugiškai gyvename.

– Ir kokia ta dviejų menininkų šeima?

Patricija: Sutarianti, nieko specialiai nedaranti, nereguliuojanti. Gyvename taip, kaip mums išeina.

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

Vieną dieną alpakų slėnyje jos susitiko neatsitiktinai. Čia jas atvedė siūlų kamuoliukas, minkštomis gijomis apraizgęs jųdviejų gyvenimus. Kadaise garsi radijo laidų vedėja SILVA RINDZEVIČIŪTĖ nerimastingą sostinės gyvenimą iškeitė į tikrą ramybės uostą – Klaipėdą. GABRIELĖ KERPYTĖ tame pačiame uoste prisišvartavo baigusi mados mokslus Florencijoje ir Londone. Toje ramybėje ir gimė gerų minčių uraganas, įkvėpęs dvi drauges kurti megztų drabužių ženklą „Salanida“.

MADA

ALPAKŲ UŽKALBĖTOJOS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „Raimonda Vyšnia Photography“, „Juste Žvaginyte fotografija“ Kolekcija: „Alpakų užkalbėtoja“ Modelis: Viktorija Spalvytė Vieta: „Nemuno alpakos“

– Ar tikit, kad tobulumas slypi netobulybėje, o grožis – paprastume?

Gabrielė: Apie tai ir sukasi mūsų kūryba. Gyventi tobulame pasaulyje būtų neįdomu – mus žavi nesurežisuotos istorijos ir realūs žmonės. Šiuolaikiniame pasaulyje apsupti dirbtinumo dažnai pamirštame pamatines vertybes. Savo kūryba stengiamės priminti apie nuoširdumą, tikrumą ir sukurti stiprų emocinį ryšį.

Juk būtent iš prisiminimų, sentimen-

tų ir kasdienybės smulkmenų suside- tinių, tačiau surasti mikštą natūralaus da mūsų gyvenimai. pluošto – vis dar sudėtinga.

Gabrielė: Pusę tobulo megztinio – O kaip sukurti tobulą megztinį? sudaro minkšti ir natūralūs siūlai, kiJuk pasirinkimas – begalinis… tą pusę – dizainas. Naujo modelio kūSilva: Dėl begalinio pasirinkimo rimas ir paleidimas į dienos šviesą – galėtume pasiginčyti! „Salanida“ taip ilgas procesas. Kartais gaminį perir gimė – ilgai ieškojome ir neradome megzti tenka 3-4 kartus, kol gauname tokio megztinio, kurio nesinorėtų nu- norimą rezultatą. Pačios eksperimensivilkti, kuris būtų minkštas, šiltas ir tuojame, kaip jis dėvisi, skalbiasi, pratuo pačiu stilingas. Pasirinkimas di- šome aplinkinių nuomonės, komendelis sintetinių, „plastmasinių“ megz- tarų ir kritikos.

LAMŲ SLĖNIS

147

– Daug kas yra girdėjęs Silvos istoriją (ir, žinoma – balsą!), o kaip tu, Gabriele, pagyvenusi tokiuose miestuose, kaip Londonas ir Florencija, sugrįžai į Klaipėdą, ir kaip tavo gyvenime atsirado siūlų kamuolys su virbalais?

Gabrielė: Aš pati savęs ilgai to klausiau, kaip čia sugrįžau... Tačiau dabar žinau, kad svarbu ne vieta, kur gyveni, o tai, ką tu veiki, – būtent tai gyvenimui suteikia pilnatvę. Svarbiausia atrasti harmoniją su pačiu savimi, o tam geografinė vieta nėra svarbi. Mano galvoje nuolat verda naujos idėjos, o jas įgyvendinti tikrai lengviausia čia, Lietuvoje. Megzti mokėjau visą gyvenimą, dar studijuodama Londone supratau, kad rinkoje trūksta minkšto siūlo stilingų megztinių. Pirmąjį pavyzdį daviau numegzti močiutei. Ji man paskambino ir sako: „Gabriele, atvažiuok, numezgiau megztinį, bet gavosi kažkoks skuduras...“. Man tas „skuduras“ be galo patiko.

– Silva, o kaip tu, įpratusi prie greito didmiesčio gyvenimo, renginių, vakarėlių ir viso to didelio chaoso, jaukinaisi Klaipėdos ramybę?

Silva: Jaukinausi natūraliai – gimus vaikams ji buvo vietoje ir laiku. Man

148

LAMŲ SLĖNIS

reikėjo pertraukos, nes jau buvau pavargusi nuo Vilniaus tempo, kamščių, lakstymo, streso ir amžino laiko neturėjimo net artimiausiems draugams.

Klaipėda ypatinga vieta vien dėl jūros ir gamtos. Prie jūros galėčiau praleisti kiekvieną vakarą, tai – kaip meditacijos seansas, po kurio galvoje nebelieka blogų minčių. Juokauju, jei Vilnius turėtų jūrą – būtų tobulas miestas. Nuo pat pradžių žinojau, kad Klaipėda mano laikini namai – į Vilnių planuoju grišti kitą rudenį.

– Ar ilgai brandinot mintį kartu kurti mados ženklą? Kaip apskritai gimė ta idėja?

Gabrielė: „Salanida“ gimė ne atsitiktinai. Vaikystę praleidau mamos siuvykloje, studijavau mados verslą Londone ir Florencijoje. Pats žodis „Salanida“ jau skaičiuoja daugiau nei dešimt gyvavimo metų – tai buvo mano mamos kurtas drabužių ženklas. Jai išėjus iš verslo, aš nusprendžiau jį atgaivinti.

Vienam viską aprėpti yra gana sunku, norisi su padiskutuoti, pasidalyti idėjomis ir darbais. Su Silva kartu auginome bendraamžius vaikus ir vis kildavo minčių apie bendrą projektą – taip ji ir prisijungė prie manęs. Šiandien džiaugiuosi, atrodo, mąstome viena galva ir veikiame viena širdimi.

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

– O ko prireikė, kad vieną dieną duris Klaipėdoje atvertų ir jūsų butikas „Kopa“? Kaip atsirenkat, kas patenka į parduotuvės lentynas?

Silva: Svajoti reikia atsargiai, nes svajonės iš tiesų pildosi! Iš pradžių tai buvo tik garsūs pamąstymai, kol galiausiai mums skubiai teko susirasti gamybines patalpas ir biurą. Radome vietą jaukiame Klaipėdos senamiestyje, po kurios stogu galėjo tilpti mažutė mezgyklėlė, biuras ir buvo ideali erdvė parduotuvei. Apžiūrėjusios šią vietą su Gabriele vienareikšmiškai nusprendėme – bus butikas!

Gabrielė: Asortimentas dar nėra nusistovėjęs, mes jį vis dar gryniname. Turime viziją ir stengiamės jos siekti. Turime keletą kriterijų, kurie mums svarbūs atsirenkant prekės ženklus ir asortimentą: kokybė, prekės ženklo konceptualumas, prekės originalumas ir nuojauta, kad daiktas bus komerciškai sėkmingas.

– Vieni Klaipėdą mato kaip gyvą uostamiestį, kiti gi jį vadina apmirusiu miestu, kuriame gyvenimas teka labai lėtai ir net vangokai. Nebuvo baugu, kad išsilaikyti tokiai parduotuvei čia ilgai nepavyks?

Silva: Šiltuoju sezonu Klaipėda labai atgyja, geriausia vieta vasarą Lietuvoje yra būtent čia. Rudenį ir žiemą kiek liūdniau, tačiau turime naujų idėjų, projektų ir darbų, susijusių su „Salanida“. Toje pačioje vietoje mezgame ir priimame individualius užsakymus – tuo išsiskiriame iš panašių vietų Klaipėdoje ir pritraukiame ypatingą klientą.

– Kaip gimsta megztukų modeliai?

Kur ieškot ir atrandat idėjų?

Gabrielė: Idėjų ieškome kasdienybėje, galvojame apie tai, ko trūksta mūsų pačių spintoje, ką norėtume nešioti pačios. Atsidarius butiką džiaugiamės, kad megztinius mums kurti padeda ir mūsų klientai.

– O kas įkvepia kiekvieną jūsų paprastoje kasdienybėje?

Silva: Stengiuosi džiaugtis smulkmenomis: graži daina, smagus pokalbis su drauge, barista, nuoširdžiai palinkėjusi geros dienos, svajonės apie keliones, gražus prisiminimas ir t.t.

Gabrielė: Esu labai žemiška asmenybė, mane taip pat įkvepia kasdienis gyvenimas, sutikti žmonės, pamatyti veidai ir patirtos akimirkos.

– Abi esat mamos, auginančios mažus vaikus, kaip jums sekasi derinti darbą ir mamos vaidmenį?

Gabrielė: Šiuo klausimu turime ką veikti! Tačiau vaikai suteikia dar daugiau noro, ryžto ir prasmės augti, o ateityje būti jiems autoritetu. Pati esu užaugusi mamos versle, jos dažnai nebuvo namie ir kartais dėl to skaudėdavo širdį, tačiau šiai dienai ji mano geriausia draugė, autoritetas ir pati įdomiausia moteris. Noriu ir aš būti tokiu pavyzdžiu savo dukroms.

Silva: Aš taip pat manau, kad vaikai nesumažina, o tik padidina galimybes.

Vienos moterys save realizuoja augindamos vaikus, o man be papildomos veiklos pradėtų trūkti oro. Stengiuosi praleisti laiką su vaikais kuo įdomiau ir prasmingiau, prikurti jiems nuotykių, kad praleistas kartu laikas būtų pats smagiausias.

– Kaip manot, į ką ateityje galėtų virsti „Salanida“? Kokių idėjų ir užmo-

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

157

jų turit paslėpusios svajonių dėžutėje?

Gabrielė: Idėjų ir planų turime be galo daug, bet apie juos geriau papasakosime, kai jie išsipildys. Tikime, kad „Salanida“ augs ir plėsis. Norime, kad žmonės su savo „Salanida“ jaustųsi suradę jaukiausią megztinį gyvenime, kurio nesinori nusivilkti!

– Mūsų žurnalo skaitytojai gali pirmieji pasigrožėti nauja jūsų gaminių fotosesija, vykusia... tikrame lamų slėnyje! Kokias emocijas ir asociacijas jums kelia ši vieta, aplinka?

Silva: Fotosesija vyko alpakų fermoje „Nemuno alpakos“. Alpakų šeiminkai – labai šilti žmonės, jiems alpakų auginimas yra tarsi priklausomybė – kasmet norisi jų turėti dar daugiau. Alpakos labai įdomus, smalsus ir juokingas gyvūnas – kiekviena turi savitą veido išraišką ir charakterį. Daugiausiai džiaugsmo mums suteikė mažas alpakiukas Ramzis, kuriam fotosesijos metu buvo vos dvi savaitės!

Gabrielė: Kaip vakar atsimenu tą dieną, kai prieš penkerius metus dar gyvendama Italijoje ieškojau minkštų siūlų savo idėjai įgyvendinti. Meilė iš pirmo prisilietimo gimė alpakų vilnai ir šiandien taip seniai išsvajota, išlaukta fotosesija su alpakomis įgyvendinta.

158

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

Jei kada keliausite siaura Vilniaus senamiesčio gatvele ir užuosite šokoladą, žinokite, kad beveik jums po kojomis esančiame rūsyje dvi rusų kilmės belgės tęsia šeimos tradiciją ir savo rankomis gamina šokoladinius saldainius. ELENA KRASNOVA ir YARO VORON, mama ir dukra, prieš dvejus metus visiškai atsitiktinai atvyko į Vilnių, jį pamilo ir įkūrė šokolado namus bei dirbtuves čia, Vilniaus senamiestyje. Alaus karamelė, kanapių sėklos, jūros šaltalankiai, brangiausias pasaulyje vaisius „Yuzu“ – tai tik keletas šokolado derinių, keliančių nuostabą šokoladinės „Theobromine chocolatier“ lankytojams.

NETIKĖTA ŠOKOLADINĖ ISTORIJA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

– Koks yra pats smagiausias jūsų „šokoladinis“ prisiminimas?

Yaro: Mūsų kuriamų šokoladinių saldainių skoniai neretai priklauso nuo tądien tvyrančios nuotaikos – kartais gimsta saldūs, o kartais intensyvūs skoniai. Ragaudamos jau pagamintus saldainius antrą kartą išgyvename tą nuotaiką, su kuria juos kūrėme. Šokolado ragavimas – tarsi skonio dienoraštis, leidžiantis vėl patirti tam tikrą nuotaiką, tad šokoladinių patirčių yra daug ir jos visos labai smagios.

Elena: Man tai – šokolado gamy-

bos procesas. Jei gamindamos saldainius ir išsipurviname, vadinasi, išsipurviname ne kuo kitu, o šokoladu!

Visa tai kelia tik teigiamų emocijų.

– Gaminti šokoladą yra jūsų šeimos tradicija. Yaro, ar tai turėjo įtakos pasirenkant savo kelią?

Yaro: Aš visuomet domėjausi menu, dizainu, mada ir šokoladu, o „Theobromine“ ir yra viso to derinys. Labai džiaugiuosi šiuo projektu - visas mano pasaulis dabar sukasi apie jį.

Elena: Susiklosčius tam tikroms

aplinkybėms turėjau daug laisvo laiko ir pradėjau svarstyti, ką gi toliau norėčiau veikti. Taip nutiko, kad į mano rankas pateko šokoladas ir jo nebepaleidau: baigiau specialius, tik Belgijoje rengiamu šokolado meistrystės mokslus.

Yaro: Ir visą savo išmintį perdavė man! Mums labai svarbios tradicijos.

XXI amžiuje mažai žmonių ką nors kuria savomis rankomis. Aš žinau, kaip tai daroma, ir to išmokysiu ką nors kitą – taip grandinė bus pratęsta.

– O dabar čia, Vilniuje, atidarėte

LAMŲ SLĖNIS

163

šokoladinę. Kaip tai nutiko?

Yaro: Galbūt tai skambės kaip išgalvota istorija, tačiau papasakosiu tiesą. Lietuvoje mes atsidūrėme per klaidą – turėjome keliauti į Rygą, tačiau nusipirkome bilietus į Vilnių.

Nepavykus pakeisti bilietų, pagalvojome, kad atstumas tarp Vilniaus ir Rygos nėra didelis, tad traukiniu ar autobusu nesunkiai nuvyksime į Rygą. Taip prieš dvejus metus vėlų spalio vakarą išlipome Vilniuje.

Elena: Aš pirmoji atidariau taksi automobilio langą, pažvelgiau į dangų ir pasakiau: „Na, manau, kad galėčiau čia gyventi. Ne – aš norėčiau čia gyventi!“ Yaro: Ir aš jai pritariau. Tąkart Vilniuje viešėjome tris dienas, tačiau neradome nei vienos tikros šokoladinės.

Po metų čia apsigyvenome, o šiemet atidarėme šokoladinę.

Elena: Šios patalpos buvo mūsų pirmosios aplankytos. Vėliau apžiūrėjome daugybę kitų, tačiau galvoje išliko ši vieta. Daug lankytojų šią vietą prisimena kaip Vilniaus juvelyrinę.

Yaro: Interjerą kūrėme atsižvelgdamos į tradicijas ir perdirbimą. Viskas, ką čia matote, išskyrus didįjį stalą, yra iš Belgijos. Vindzoro stiliaus kėdėms, kurias pirkome Briuselio antikvariatuose, nuo 40 iki 70 metų. Medieną didžiajam stalui pirkome Vilniuje ir visa padarėme pačios. Kažkada šios lentos buvo senos medinės grindys 130 metų senumo name.

Elena: Taip pat turime daug senų metalinių sausainių dėžučių. Daug augalų, paveikslų iš nedidelės savo kolekcijos. Kam gi pirkti kažką naujo,

164

LAMŲ SLĖNIS

jei galima perdirbti ir panaudoti tai, kas sena.

Yaro: Dažnai žmonės klausia, ką gi reiškia „chocolatier“ – šis žodis turi dvi reikšmes: tai žmogus, gaminantis šokoladą, ir vieta, kurioje šokoladas gaminamas. Norime, kad ir šokoladas, ir vieta būtų ypatingi.

– O „Theobromine“ reiškia...

Yaro: Senovės graikų kalba „theo“ ir „bromine“ tai – dievų maistas. Įprasta žinoti, kad kavoje yra kofeino, tačiau joje, kaip ir šokolade, yra ir teobromino – tai cheminis elementas, dėl kurio mes norime dar vieno gurkšnelio kavos ar dar vieno gabalėlio šokolado... (Šypsosi.)

– Jūsų saldainių skoniai – stebinantys. Kokių netikėtų skonių derinių esate atradę?

Yaro: Tai tradiciniai belgiško šokolado saldainiai pateikti naujai. Mes nuolat atnaujiname jų skonius, eksperimentuojame. Tokių saldainių nerasite ne tik Vilniuje, bet ir visose Baltijos šalyse. Levandų ir pieninio šokolado genašo, japoniškosios citrinos „Yuzu“, chai masala arbatos, specialų lietuvišką su aguonų sėklomis, Provanso žolelių, kanapių sėklų, raudonojo vyno...

Elena: Mes siūlome skonių derinius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodytų nesuderinami. Pavyzdžiui, indiško kario, kuris dažniausiai žinomas kaip vištienos patiekalų prieskonis – „Theobromine Chocolatier“ jį siūlome kaip desertą.

Yaro: Prieš dvi dienas sukūrėme

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

167

saldainius su šviežiu česnaku. Žmonės nenori jų ragauti, bet tai padarę maloniai nustemba. Kurdamos tokius stebinančius skonius siūlome juos išbandyti ir vyrams, kurie įprastai galvoja, kad šokoladai ir saldainiai – moterų malonumas. Be to, tai puiki dovana gimtadienio ar kita proga.

Elena: Dažnai lankytojai renkasi braškių ar aviečių skonio saldainius, taip pat, teiraujasi, ar turime saldainių su aitriosiomis paprikomis. Šokoladas su aitriosiomis paprikomis, jų manymu, yra vienintelis originalesnis skonis... Mums jis atrodo gana tradicinis – kolegos Vilniuje, kaip ir Belgijoje, gamina šį ir kitus gana klasikinius skonius, todėl savo asortimente jo neturime.

Visi mūsų saldainiai pagaminti iš juodojo šokolado – baltojo ir pieninio šokolado naudoti neketiname. Juodasis šokoladas geriausiai atskleidžia įdarą (praliną), taip pat yra sveikas. O baltasis šokoladas net nelabai gali būti vadinamas šokoladu, pažvelgus į jo sudėtį dažnai tai – tik kakavos sviestas, be pačių pupelių.

Yaro: Iš pradžių galvojome, kad mums reikėtų sukurti 25 skirtingus skonius, tačiau apsiriboti tik tiek ir nustoti eksperimentuoti – neįmanoma. Dabar turime 32 skonius, o šią popietę turėsime dar kelis naujus – rožių lapų, sūrios karamelės, kanapių sėklų. Vienas iš nuostabiausių dalykų mūsų darbe – pamatyti saldainių paragavusių žmonių reakcijas.

– Kiek laiko čia praleidžiate?

168

LAMŲ SLĖNIS

Elena: Mes čia tik nemiegame!

(Juokiasi.)

Yaro: Tai iš tikrųjų daug pasako – nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro...

– Kaip vyksta saldainių gamyba?

Yaro: Viską gaminame rankomis.

Vieną skonį pagaminti užtrunkame keturias paras, nes po kiekvieno proceso saldainiai parai keliauja į šaldytuvą. Iš pradžių šokoladu užpildome saldainio formą, po to pripildome ją įdaru, vėl užklojame šokoladu ir jau pagamintus saldainius paliekame šaldytuve dar parai – skoniui nusistovėti.

– Ar yra tokių virtuvės įrankių, be kurių negalėtumėte apsieiti?

Elena: Įrankiai nėra tokie svarbūs – tačiau man labai svarbi darbo vieta. Šioje erdvėje laikas neegzistuoja. Kai nusileidžiame į rūsį ir pradedame dirbti, kalbamės su šokoladu – su juo dirbti nėra lengva, reikia nuolat tikrinti aplinkos ir šokolado temperatūrą.

– Jeigu lankytojas galėtų paragauti tik vieno saldainio, kokio skonio jis turėtų būti?

Yaro: Atrasti skonį, kuris patiktų visiems, gana sunku. Tačiau pastebėjome, jog lankytojams labai patinka levandų įdaras. Šiuo metu man skaniausias – raudonojo vyno ir japoniškosios matcha arbatos.

Elena: O man – juodojo šokolado su levandomis ir „Yuzu“.

– Jūsų šokoladų dizainas taip pat

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

171

išskirtinis.

Yaro: Saldainiams naudojame tik vieną – deimanto – formą. Remiamės minimalizmo filosofija ir manome, kad svarbiausias yra šokolado skonis, o ne skirtingų saldainių formų kiekis.

Saldainius puošiame organiškais inovatyviais maisto dažais iš Belgijos.

Tai nauja tendencija. Kiekvieną kartą tiek spalva, tiek ir piešinys yra kitoks – juos spalviname rankomis. Dažnai žmonės, išvydę tokias ryškias spalvas,

172

LAMŲ SLĖNIS

galvoja, kad tai nesveika. Norime paneigti šį mitą.

Stengiamės įgyvendinti ir kitas naujausias tendencijas: tiek kurdamos šokoladą, tiek kviesdamos nepažįstamus žmones įsitraukti į pokalbį sėdint prie vieno didelio stalo. Mūsų puodeliai – „Acme Cups“ iš Naujosios Zelandijos – paieškoję socialiniame tinkle „Instagram“, pamatysite kiek daug žmonių dalijasi savo #acmecup akimirkomis. (Juokiasi.)

Taip pat turime unikalią atsiliepimų sieną – žmonės, atvykę iš skirtingų pasaulio kampelių, atsiliepimus rašo ant lapelių ir prikabina juos prie virvelės. XXI amžiuje tik nedaugelis žmonių vis dar rašo ranka, todėl sugalvojome padaryti atsiliepimų lentą, kuri atgaivintų tradicinį rašymo būdą.

Elena: „Facebook“ mes turime 40 atsiliepimų, o čia jų jau virš šimto!

Daug dėmesio skyrėme ir saldainių dėžutėms – norėjome, kad dėžutė bū-

tų paprasta, minimalistinio dizaino ir pagaminta iš tokio popieriaus, ant kurio būtų galima piešti ir personalizuoti kiekvieną dėžutę taip, kaip pirkėjui norisi. Tai – it atvirukas.

Yaro: Dažnai perkant saldainių dėžutę gali pasirodyti, kad perki orą – jos būna labai didelės, o atidaręs randi, pavyzdžiui, vos šešis saldainius.

Todėl mums svarbiausias yra minimalizmas – kokybė vietoj kiekybės.

Tai nedidelė dėžutė, tačiau joje – daug laimės. (Šypsosi.)

– Ar šokoladas jums yra svarbus ir užvėrus šokoladinės duris?

Elena: Mūsų namuose visuomet rasite šokolado. Tačiau mėgstame jį valgyti ne tik pačios, bet ir dalytis su svečiais.

Yaro: Šokoladiniai įdarai, visai kaip ir sūris, vynas, konjakas – kuo ilgiau jie yra brandinami, tuo turtingesnis jų skonis.

Yaro: Mes manome, kad šokoladas yra skirtas dalytis. Daug klientų perka po du ar tris saldainius, o paklausus, kodėl (juk yra tiek daug skirtingų skonių), sako, kad renkasi nedidelį kiekį ir juos valgys vieni. Norime pabrėžti, kad šokoladas yra skirtas dalytis su kitais – pavaišinti užsukusius kaimynus, darbe – kolegas, ir kartu dalytis šokoladine patirtimi su tais, kuriuos myli.

– Ką kiekvienas žmogus turėtų – Ruduo – ir karšto šokolado sežinoti apie šokoladą? zonas…

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

Yaro: Tiesa! „Theobromine“ siūlome ypatingu būdu paruošto karšto šokolado. Tai nėra tirpintas šokoladas ir ne kakava, bet kai kas tikrai gardaus. Dažnai girdime, kad tai nelietuviškas karštas šokoladas. Šokoladinės lankytojai jau spėjo jį pamėgti.

Elena: Taip pat siūlome paragauti angliškos arbatos, patiekiamos vintažiniuose arbatinukuose. Juos taip pat atsivežėme iš Belgijos.

– O ką pakviestumėte į arbatos popietę su savais šokoladais, jei galėtumėte pasirinkti tris svečius?

Elena: Jei reikėtų pasirinkti tik tris, manau, arbatos popietę turėčiau atšaukti... (Juokiasi.) Sunku apsiriboti tik keliais žmonėmis!

Yaro: Kadangi šiuo metu nesinaudoju socialinėmis medijomis, manau, susikurčiau „Facebook“ profilį ir pakviesčiau nepažįstamų svečių. Man nepatinka rinktis ir laukti iki paskutinės minutės, taigi, tokia arbatos popietė nebūtų išimtis. Viskas priklausytų nuo konkretaus momento. Mus visada supa įdomūs žmonės, tereikia sustoti, apsidairyti, et voila!

Elena: Vilniuje gyvename metus ir vis dar negalime patikėti, kiek nuostabių, draugiškų žmonių čia sutikome. Lietuva yra nuostabi! Rodos, tai – tik maža pasaulio dalelė, tačiau joje gyvena tiek puikių, talentingų ir pagelbėti pasirengusių žmonių.

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

Ne, lietuvė menininkė INGA KAUPELYTĖ-MORALES nėra romantiškos sielos poetė iš Šiaurės Venecija vadinamo Amsterdamo. Jos kūryba, kurią pati Inga krikštija vizualiąja poezija, nugula ne tik ant popieriaus ar drobės, bet ir ant keramikos bei trapiojo porceliano dirbinių.

Jau kelerius metus gyvenimą Olandijos sostinėje kurianti lietuvė apie savo veiklą ir visa, kas lieka jos paraštėse, kalba itin entuziastingai, žongliruodama faktais, kvieste kviečiančiais diskusijai: kitų menininkų pavyzdžiais, istoriniu ir šiuolaikiniu kontekstu, socialiniais klausimais. Tad net nekyla abejonių, kad ši moteris gyvena menu.

POETIŠKI LINKĖJIMAI IŠ AMSTERDAMO Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: Neringa Greičiūtė

Į Amsterdamą, kuriame gyvena jau šešerius metus, Inga atsikraustė iš Briuselio. Vaikystėje ji galvojo būsianti poetė, tačiau dvylikos pradėjo lankyti tapybos mokyklą, o vėliau pasirinko audiovizualiųjų menų studijas Vilniaus dailės akademijoje. Baigusi mokslus jauna menininkė pajuto norą pakeisti aplinką ir atrasti naujų kūrybinių impulsų. Apie tą gyvenimo laikotarpį moteris kalba romantiškai:

tuo metu ji buvo tarsi laisvas paukštis, trumpam apsistojanti vienoje ar kitoje Europos valstybėje, bet niekur nepasiliekanti ilgiau nei kelis mėnesius.

Kuo ją sužavėjo Amsterdamas? Tyla, vandens apsuptimi, jaukumu ir siurrealizmo pojūčiu. „Niekur nesijaučiau taip gerai, kaip Amsterdame. Netrukus čia sutikau būsimą vyrą Gerardo, gana greitai apsigyvenome kartu. Taip ir likau šiame mieste, ir neplanuoju

judėti kur kitur. Bent jau artimiausioje ateityje. Esu beveik užaugusi kaime, todėl man artima ši šiek tiek hipiška atmosfera, kur dviračių kultūra neleidžia užsisėdėti tarp keturių sienų, bei bendruomenės jausmas, kai žmonės mėgsta kalbinti vieni kitus tiesiog gatvėje. Amsterdamas duoda labai daug, šis miestas man reiškia laisvę ir įkvėpimą“, – pasakoja Inga. Šiame mieste ji jau surengė tris parodas, o planuose

LAMŲ SLĖNIS

181

– dar tikrai ne vienas projektas.

Net sunku suskaičiuoti visas menines veiklas ir jų formas, prie kurių Inga yra prisilietusi – tapyba, iliustravimas, dokumentinių filmų kūrimas, keramikos ir porceliano menas.

Noras eksperimentuoti įvairiomis priemonėmis, žaisti spalvomis ir formomis moterį nuneša į tokius horizontus, kurių net pati iš pradžių turbūt nebūtų galėjusi įsivaizduoti. Įdomu tai, kad Inga laužo daugelį su menininkais susijusių stereotipų. Visų pirma, ji neslepia esanti praktiška ir jos pasakojime nerasi jokių meno idealizavimo gaidų – jau prieš kelerius metus kūrėja pradėjo sukti galvą, kaip galėtų vizualųjį meną perkelti ant labiau prieinamų ir kasdienių paviršių, priartinti jį prie žmogaus. Taip jos kūryboje atsirado keramika ir porcelianas. „Man patinka derinti šiuos du skirtingus pasaulius: porceliano tobulumą ir mano grubią, tapybišką „terlionę“. Ingos prioritetas – „kūryba žmonėms, o ne muziejams“, dėl to kiekvienas jos paveikslas pereina, Ingos žodžiais, jos pačios namų sienų patikrą. „Man labai svarbu, kad paveikslas, kabantis ant sienos metų metus, o kartais perduodamas iš kartos į kartą, spinduliuotą gerą energiją, nuteiktų šviesioms mintims ir įkvėptų dienos darbams“.

182

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

187

Inga nuolat pamini pozityvių metaforų svarbą, o vienas žaviausių ir atviriausių jos prisipažinimų yra... naivumas. Nejaugi menininkui būti naiviam ir pozityviam yra daugiau privalumas nei trūkumas? Skamba taip, tarsi Inga neskirtų jokio dėmesio tradiciškai su menininkais siejamoms kūrybinėms kančioms. „Iš pirmo žvilgsnio pozityvus ir ryškus, netgi humoristinis naivumas ne visuomet atspindi tik pozityvumą. Naivus stilius suteikia žiūrovui laisvę improvizuoti. Aš nesistengiu konkuruoti su kitais menininkais, todėl sunku pasakyti, ar tai privalumas, ar trūkumas“.

Be to, Inga pripažįsta mananti, kad menas negali išspręsti pasaulio problemų. Todėl ir kančioms jos kūryboje – ne vieta. „Kartais menininkai stengiasi patraukti i save dėmesį ir pareklamuoti savo darbus, naudodamiesi pasaulinėmis ar socialinėmis problemomis. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Bet aš manau, kad menininkas neturėtų pateikti savęs kaip nuolatinio problemų atspindžio. Daug didesnis iššūkis būtų pateikti tų problemų sprendimo būdus“, – samprotauja moteris ir taip pat prideda, jog ji atvira dialogui ir suprantanti, kad su ja būtų nemažai norinčiųjų pasiginčyti. Juk menininko rolė yra viena iš labiausiai diskutuotinų temų.

188

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

193

Kokių planų ir tikslų turi ši tiek daug veikianti kūrėja? „Kai pernai lankiausi Japonijoje, įsigijau talismaną – Daruma lėlę. Metų pradžioje sugalvojus pažadą sau reikia nuspalvinti vieną jos akį, o metų pabaigoje, įvykdžius tą pažadą, nuspalvinti kitą akį, ir po Naujųjų nakties ją sudeginti. Taigi, mano pažadas sau – 12 vienos stilistikos didelio formato darbų. Šiuo metu jų turiu dar tik šešis. Ilgai užtruko stiliaus paieškos, bet šiuo metu intensyviai dirbu ir tikiu, kad darbų turėsiu daugiau.

Tuomet su kolekcija galėsiu drąsiai eiti į galerijas“, – savo artimiausiais planais su užsidegimu dalijasi menininkė. Taip pat džiaugsmingai Inga pasakoja ir apie savo kūrybos filosofiją arba konkretų stilių, kurį ji vadina ornamentiniu ekspresionizmu. „Nesistengiu perteikti realybės tokios, kokia ji yra – man tai atrodo nuobodu. Labai patiko tapytojo Roberto Henri citata: „Verčiau tapyk skrendančio paukščio dvasią nei jo plunksnas“. O ir Ingaga pasivadinau ne be priežasties. Viena iš „gaga“ reikšmių anglų kalboje yra „perdėtas

194

LAMŲ SLĖNIS

entuziazmas, trumpalaikė aistra“.

Dėl šios priežasties vaizduodama objektus savo darbuose stengiuosi juos perteikti tame momente, kuris sukėlė susižavėjimą“.

Apsistojusi svajingame Amsterdame kelionių Inga neužmiršo: „Daug keliauju. Europos miestuose stengiuosi aplankyti meno renginius arba muges. Savotiška manija man tapo muziejų lankymas – kai kuriuos esu aplankiusi po keletą kartų“, – pasakoja ji. Vis dėlto kūrybinės veiklos paraštėse lieka ne laisvalaikis, o kiti darbai. Laisvai samdoma vizualine ir grafikos dizainere bei meno vadove taip pat dirbanti moteris juokauja, kad kartais nutinka, jog kūryba tampa netgi antraplane veikla, kuri užpildo laisvam laikui liekančias minutes. Inga prasitaria, kad ateityje norėtų sudalyvauti parodose ir Lietuvoje, o gimtinė – visuomet šalia: „Niekada nejutau, kad būčiau palikusi Lietuvą.

Grįžtu tris kartus per metus, be to, ir draugai, ir giminaičiai aplanko Amsterdame. Kasdien bendrauju su mama ir domiuosi Lietuvos įvykiais“, – pasakoja ji.

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

197

198

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

201

202

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

„Mano vardas Simonas, man patinka mėlyna ir balta spalvos, dryžiai, vaisiai, Marselis ir devintasis dešimtmetis“. Taip asmeninėje svetainėje didžiosiomis raidėmis prisistato jaunas mados kūrėjas SIMONAS PORTE JACQUEMUS. Spustelėjus nuorodą kompiuterio ekrane pasirodo kiek netradicinis vaizdas: grupė merginų, vilkinčių ryškiais raštuotais drabužiais, tiesiog sukritusių viena ant kitos ir seno apsilupusio suoliuko, greičiausiai – viename iš Paryžiaus parkų.

MADA

JACQUEMUS: ĮŽŪLUS SAVAMOKSLIS Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: mados namų „Jacquemus“ archyvo

Tiesmukiškai neprabangus ir net kai kuriems nepatrauklus vaizdas tikrai neprimena tradicinių mados namų reklaminių strategijų, turinčių privilioti pirkėjus. Tokie mados ženklai, kaip „Vetements“ arba „Hood by Air“ jau įrodė, kad mada šiandien kaip niekada stipriai kalba ne apie drabužius, o apie idėjas, o kolekcijos primena labiau meninį manifestą nei drabužių demonstraciją. Tad toks dizainerio pasirinkimas pristatyti save nebeturėtų stebinti, tiesa?

Tokiame kontekste tampa sunku atskirti kūrėjus, aktyviai dalyvaujančius mados reformavimo procese, ir tuos, kurie tik stengiasi pasipelnyti prisidengdami antimados tendencija ir bet kokia kaina pristatyti šokiruojančius drabužius. Vis dėlto Simonas Porte priklauso jaunųjų dizainerių kartai (ir pirmajai kūrėjų kategorijai), kurią privalu stebėti, norint suprasti ir nuspėti, kokią kryptį madą pasirinks rytoj.

LAMŲ SLĖNIS

207

Kuklioje šeimoje gimęs dizaineris neslepia savo šaknų: mažame Prancūzijos miestelyje užaugęs kūrėjas teigia vaikystę praleidęs laukuose ir nuo mažumės žaidęs su drabužiais (ne veltui naujausia jo kolekcija dedikuota Provansui). Jo tėvai dirba žemės ūkyje. Savo vardo prekės ženklą dizaineris įkūrė būdamas vos dvidešimties, pirmą kartą Paryžiaus mados savaitėje pasirodė 2013-aisiais, o 2015 m. tapo specialaus koncerno „LVMH“ įsteigto prizo laureatu!

Tokia sėkminga ir staigiai į aukštumas šaunanti profesinė trajektorija atrodo paradoksali artimiau pažinus dizainerį, kuriam, rodos, nė motais filosofinės ir meninės mados pusės: Simonas teigia neturįs jokios savitos filosofijos ir kūryboje pasikliaująs spontaniškumu bei atsitiktinumais, tad ir jo kolekcijas galima vertinti labiau kaip veržlų sąmonės srautą, negu kaip sąmoningą idėjų pristatymą. Ši paprasto, žemiško ir normalaus dizainerio asmenybė nuo pirmųjų kolekcijų sulaukė didelio mados pasaulio dėmesio. Ar gali būti kas nors žemiškesnio, nei sukurti internetinės parduotuvės dizainą, kur drabužiai būtų „eksponuojami“ padžiautų skalbinių fone?

Vis dėlto svarbu paminėti, kad už sėkmės slypi ir nemažai kritikos: Jacquemus dažnai prikišamas faktas, kad šis nebaigęs su mada susijusių mokslų (prestižinę ESMOD mokyklą jis metė vos po kelių mėnesių).

208

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

209

210

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

211

Kiekvienai iš kolekcijų Jacquemus skiria konkretų pavadinimą, apibūdinantį tam tikrą nuotaiką: „moteris vaikas“, „Marselio skėčiai“, „saulės vaikas“, „rekonstrukcija“... Jei reiktų išskirti pagrindinį šio kūrėjo bruožą, turbūt tektų pasitelkti paties Simono dažnai vartojamą apibūdinimą: naivumas. Jo moterys dėvi dekonstruotus, per didelius arba per mažus skulptūriškų formų drabužius. Kuriamas įspūdis, kad modelis dėvi kelis drabužius vienu metu: kombinezoną ir įstrižai jį kertančią blizgią suknelę, tarsi atliekančią gerokai per didelio aksesuaro funkciją. Arba suknelę, kurios viena pusė primena paltą. O kartais atrodo, kad jo kolekcijų moterys – tarsi didelės popierinės lėlės, ant kurių matuojami netaisyklingai sukirpti drabužiai. Žaidimas kontrastais – Jacquemus kolekcijų šerdis. Bet kodėl naivumas?

Jacquemus kalba apie naivumą tikėti, kad niekas nepastebės, jog šiandien, švelniai tariant, apsirengei ne taip, kaip reikėtų (pažvelkime į ilgos suknelės modelį, ant kurios baltomis linijomis nupiešti oficialaus kostiumo kontūrai), kad viskas, ko reikia norint pakelti nuotaiką, tėra spalvotos sagos (tamsiai mėlynas paltas su geltonomis sagomis), kad ir suaugusieji gali dėvėti marškinius su vaikiškomis morkų ir gėlyčių iliustracijomis. Už viso to slypi įsitikinimas, kad mada – viso labo žaidimas, ir iš skirtingų, tarpusavyje nederančių skiaučių susiūtas audinys taip pat gali būti drabužis.

Tai nėra nepagarba madai – tik žaismingas priminimas, kad nereikėtų visko priimti taip rimtai.

212

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

213

214

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

215

216

LAMŲ SLĖNIS

„Maistas nėra vienintelė vakarienės dalis, juk ne mažiau svarbios prie stalo gimstančios diskusijos, pasisveikinimai ir atsisveikinimai, apkabinimai ir bučiniai“, – sako Vilniaus senamiesčio gatvių raizgalynėje, sename, dar XVIII a. istoriją menančiame, name kartu su vyru virtuvės šefu SAULIUMI TAUČIU restoraną „Bistro 18“ įkūrusi airė ANNE JENNINGS-TAUČIENĖ. Ir tikrai, kalbant su Anne atrodo, kad dar svarbiau nei restoranas jai yra žmonės, kuriuos jiedu su vyru sutinka it artimus draugus ir sodina prie savo stalo.

IT ARTIMAS DRAUGAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

– Restoranas „Bistro 18“ yra įsikūręs 18 numeriu pažymėtame Stiklių gatvės name. Ar prieš čia įsikurdami domėjotės šio pastato istorija?

– Yra daug istorijų, susijusių su Stiklių gatve ir joje stovinčiais pastatais. Ši gatvė žinoma jau nuo XV-XVI a., čia dirbo garsūs to meto amatininkai, buvo įkurta pirmoji stiklo manufaktūra Lietuvoje. Esu tikra, kad namas, pažymėtas 18-uoju numeriu, galėtų papasakoti ne vieną kvapą gniaužiančią, intriguojančią istoriją. Deja, aš jų žinau vos keletą. Šio pastato istorija daug me-

tų buvo susijusi su maisto kultūra, šiame name buvo įsikūrusios skirtingo stiliaus, kultūrų virtuvės. Kažkada čia buvo kinų restoranas, kepykla, vėliau – vaikų kavinė. Taip pat šiame pastate buvo ir gyvenamosios patalpos. Prieš šešerius metus į mūsų restoraną užsuko džentelmeniškos išvaizdos aštuoniasdešimtmetis. Jis pravėrė restorano duris, lėtai įėjo, prisėdo prie vieno staliuko ir įsistebeilijo į mažytį vyno kambarėlį su langu į gatvę. Jis spinduliavo išmintimi, jo veide buvo matyti per daugelį metų sukaupta patirtis. Po kiek

laiko pamačiau jo skruostais riedančias ašaras. Priėjau ir paklausiau, ar jis gerai jaučiasi. Vyriškis pakėlė galvą, pažvelgė į mane ašarotomis akimis, nusišypsojo ir atsakė: „Ar neprieštarautumėte, jei šiek tiek pasėdėčiau tame kambarėlyje?

Prieš daug metų tai buvo mano miegamasis“. Tai tik įrodo, kad erdvės ir jų paskirtis kinta, kad čia įsikuria vis kiti žmonės. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mūsų restoranas buvo šio vyro namai, o vyno kambarėlis – miegamasis, kuris jam sukėlė tiek daug prisiminimų ir nunešė daug metų atgal.

LAMŲ SLĖNIS

217

– Anne, esate sakiusi, kad nors restoranas jūsų ir nepavers turtuoliais, tačiau jis daro jus laimingais. Ką reiškia turėti savo restoraną?

– Kartais šis darbas sukelia šypseną nuo ausies iki ausies, priverčia jaustis laiminga, o kartais – įsiutusia, nusivylusia. Mano vyras Saulius ir aš esame labai laimingi, turėdami šį restoraną, juk jis pats, it artimas mudviejų draugas, supažindina su skirtingais žmonėmis, įdomiausias gyvenimo istorijas pasakojančiais pašnekovais, su energingais jaunuoliais ar gyvenimo patirtimi spinduliuojančiais senoliais. Šis verslas nenuobodus, jis labai dinamiškas – turbūt dėl to man taip patinka. Dažnai kartoju Sauliui, kad jei restorane nereikia nieko taisyti ar tobulinti, vadinasi, jis neveikia. Savas restoranas ne tik reikalauja, bet ir suteikia daug energijos, o prie mūsų stalo pasodina spalvingiausias gyvenimo istorijas pasakojančius žmones.

– Ar „Bistro 18“ virtuvėje galima paragauti maisto, atkeliavusio iš jūsų arba Sauliaus aplinkos?

– Mūsų restorano meniu yra labai nedidelis, keletą kartų per metus pakeičiame kai kuriuos meniu patiekalus.

Vis dėlto restorano meniu galima rasti ir lietuvių, ir airių virtuvės klasikos.

Pavyzdžiui, airiško troškinio su „Guinness“ alumi ar lietuviškos ryškiai rožinės sriubos – šaltibarščių. Gaminame tobulą savo šaltibarščių versiją tik vėlyvą pavasarį, o airišką troškinį – rudenį. Man atrodo, svarbiausia, kad gaminame tik tą maistą, kurį mėgstame patys. Tai priverčia rūpintis net pačio-

218

LAMŲ SLĖNIS

mis mažiausiomis smulkmenomis, aistringai ir kruopščiai derinti kiekvieną detalę. Restoranas – tai ne mudu su Sauliumi. Tai visi čia dirbantys žmonės – jie visi įtraukiami į šį nuotykį, kiekvienas turi savo nuomonę. Tai taip nuostabu! Juk idėjos patiekalams gali kilti iš bet kurios pasaulio vietos, iš bet kurio pasaulio žmogaus.

– Anne, o kur su šeima labiausiai mėgstate vakarieniauti?

– Mes labai mėgstame Azijos virtuvę, tačiau taip pat – bulvinius blynus ar kopūstų sriubą. (Juokiasi.) Aplankome daug skirtingų vietų. Man patinka ne per daug rimtos vietas, kur dirba laimingi žmonės.

Man labai patinka klausytis restorano garsų, gera justi komforto, laimės, įdomių diskusijų, malonumo derinį. Juk jį įma– Ar lietuvių ir airių kultūras len- noma pasiekti tik tada, kai restorane gva suderinti? žmonės jaučiasi laisvai, yra atsipalaidavę, – Airiai mėgsta daug ir garsiai kai nereikia niekuo rūpintis ir galima juoktis. Jie juokiasi iš savęs, juokiasi tiesiog nuoširdžiai, atvirai kalbėtis. vienas iš kito. Man atrodo, kad mes, airiai, ne tokie rimti, konservatyvūs – Ką judu su Sauliumi veikėte prieš kaip lietuviai. Būčiau labai laiminga, pasinerdami į šį nuotykį? Ar praeityjei man pavyktų įrodyti, kad taip nė- je galvojote apie savo restoraną? ra. (Juokiasi.)

– Saulius visą gyvenimą dirbo šioje industrijoje, didelė jo gyvenimo dalis – O koks jums yra lietuvių skonis? sukosi apie maistą. Airijoje mudu turi– Restorane lietuviai giria tik mais- me draugą iš Ispanijos José, jam maisto tą. Visada. Lietuviai nežarsto kompli- ruošimas – didžiausia aistra. Gal juomentų apie malonų aptarnavimą ar kais, o gal rimtai jiedu varžydavosi šiorestorano aplinką, jie visada giria pa- je srityje. Taip Saulius tapo ir, be abejotiekalo skonį. Metus gyvenau Prancū- nių, yra puikus virtuvės šefas. Jis nuolat zijoje, Paryžiuje, ten dirbau su maisto mokosi, tobulėja. Vienintelė problema ruošimu susijusį darbą, tad galiu drą- ta, kad aš turiu galimybę paruošti tik siai teigti, kad lietuviai apie maistą kal- pusryčius arba... lazaniją. Anksčiau naba daugiau nei prancūzai. Pastaruosius muose aš buvau maistą gaminantis dešimt metų Lietuvoje stebiu maisto žmogus, tad dabar jaučiuosi šiek tiek kultūros revoliuciją. Dabar gaminti uzurpuota, o tai šiek tiek erzina. Tenka maistą tapo madinga ir šauni veikla, o mokytis būti nuolankesne. ( Juokiasi.) buvimas virtuvės šefu – labai seksua- Mes visada svajojome turėti nuosavą li profesija. Kas galėjo pagalvoti, kad verslą, abu nėrėme į šį pakvaišusį užsitaip nutiks? Vilniaus kulinariniame ėmimą. Pagalvok, kiek turėjome šansų? žemėlapyje vyksta daug gerų dalykų, Sunku patikėti, kad moteris iš Airijos atsiranda smagių ir skanių naujovių, ir vyras iš Lietuvos galėtų atsirasti ten, tad tikiu, kad ateityje Vilnius taps vie- kur reikia, sugebėtų eiti tuo pačiu keliu ta, į kurią iš viso pasaulio mielai ke- ir į darbą žiūrėtų tokiomis pat aistrinliaus gero maisto gerbėjai. gomis akimis. Ak, tas mažas pasaulis!

LAMŲ SLĖNIS

219

– Ar sutiktumėt su teiginiu, kad maistas nėra tik alkio numalšinimas, o ritualas, meno forma, būdas suartinti žmones?

– Visiškai. Nesu tikra, ar maistas yra menas, tačiau sutinku, kad maistas yra ritualas, nuostabus būdas suartinti žmones. Manau, dažnai maistas yra per daug siejamas su jį gaminančiu šefu. Tai sakydama, turiu galvoje, kad dažnai maisto skonis tampa ne toks svarbus, jis tarsi nustumiamas į antrą planą, o pirmąją vietą užima patiekalo pateikimas, išvaizda. Taip, esu tikra, kad maisto pateikimas taip pat labai svarbu, tačiau mes niekada nesiekėme, skonio sąskaita lėkštėje sukurti meno formą. Tai nėra mūsų tikslas. Svarbiausia, kad tai, kas patiekiama, būtų tobula šių dviejų dalykų kombinacija.

voje prisiminimai visada apsipynę įvai- maistą, tad gamindami ir ragaudami riais skoniais, kvapais. Tam tikri patie- dalijamės nuomonėmis, verda vaizkalai man primena praeities įvykius, dingos ir gyvos diskusijos. jausmus, nuotaikas, leidžia akimirkai sugrįžti į tam tikrą vietą ar laiką...

– O kaip atrodytų tobula vakarienė?

– Man svarbiausia garsai ir kvapai.

– Ar mėgstate organizuoti dideles Vakarienės metu mėgstu klausytis draugų ir šeimos vakarienes namuo- žmonių balsų skleidžiamo šurmulio, se? jų renkamų žodžių, skambančių lėkš– Savo restorane turime smagią čių. Mėgstu jausti restoranuose tvytradiciją: visa mūsų komanda, virtuvės rantį lengvą skirtingų patiekalų kvapą. šefai, padavėjai, moterys, restorane Svarbu žinoti, kad tą akimirką vyksta palaikančios tvarką ir švarą, gamina kažkas gero, tikro ir jaukaus, ką žmoKalėdų vakarėliui. Visi tai vertina la- nės neabejotinai prisimins. Maistas bai atsakingai, susiburia bendrai va- nėra vienintelė vakarienės dalis, juk karienei. Kai lauke šilta, turime tra- ne mažiau svarbi kiekvieno vakariediciją su draugais važiuoti į sodybą ir niaujančio žmogaus nuomonė, jo idėten gaminti įvairiausius patiekalus. jos, prie stalo gimstančios diskusijos, Tai labai įdomu, nes mūsų draugų pasisveikinimai ir atsisveikinimai, apaplinkoje dažniausiai gamina vyrai. kabinimai ir bučiniai. Vakarienė man Man tai labai patinka! Jie drąsiai eks- – smagiai praleidžiamas laikas, kurio – Jei reiktų apibūdinti pačią gar- perimentuoja, išbando įvairių pasaulio dar ilgai nepamirši. O jei dar fone dar džiausią akimirką gyvenime... virtuvių receptus. Smagiausia, kad vi- skamba „Thin Lizzy“, Van Morriso– Kaip sunku apsispręsti! Mano gal- si draugai turi tvirtą nuomonę apie nas ar airiškų melodijų garsai...

220

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

221

222

LAMŲ SLĖNIS

TIRGIRNĖS KREVETĖS SU ČESNAKU, PETRAŽOLĖMIS IR SVIETO PADAŽU

PORCIJOS • 30 nevirtų tigrinių krevečių • 2-3 skiltelės česnako • žiupsnelis šviežių petražolių • 80 g sviesto • 1 citrina • druskos ir pipirų pagal skonį

Į nedidelį puodą sudėkite nuvalytas krevetes, sviestą, smulkiai kapotą česnaką, petražoles, įberkite žiupsnelį druskos, pipirų. Užpilkite maždaug 20 ml vandens. Dėkite puodą ant vidutinio karštumo ugnies ir nulat pamaišydami virkite apie 3 min. Kai krevetės pakeis spalvą, nuimkite puodą nuo ugnies. Jei verdant išsiskiria sviesto riebalai, į puodą įpilkite dar šlakelį vandens. Nepervirkite krevečių. Patiekite su žalumynų salotomis, citrinos skiltelėmis ir šviežia ar ant grotelių kepta duona.

LAMŲ SLĖNIS

223

224

LAMŲ SLĖNIS

ORKAITĖJE KEPTAS VIŠČIUKAS SU VYŠNINIŲ POMIDORŲ IR ROZMARINŲ PADAŽU • 6 nedideli viščiukai • 120 g sviesto • 6 nedideli svogūnai • 1 citrina • žiupsnelis druskos ir pipirų Kruopščiai nuvalytus viščiukus įtrinkite sviestu, druska ir pipirais. Į viščiukų vidų įdėkite svogūnus ir ketvirčiais supjaustytą citriną. Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Viščiukus kepkite apie 20 min., ištraukite iš orkaitės ir šaukštu apipilkite iš jų ištekėjusio sviesto ir skysčių mišiniu. Dėkite atgal į orkaitę ir kepkite dar 7–10 min. Jei abejojate, ar viščiukas iškepęs, giliai įsmeikite medinį iešmelį.

Jei sultys skaidrios – viščiukas iškepęs.

PADAŽUI: • 20 vyšninių pomidorų • šakelė rozmarinų • 100 g sviesto • žiupsnelis druskos ir pipirų Nuskabykite rozmarinų lapelius, perpjaukite pusiau vyšninius pomidorus. Pomidorus, rozmariną ir sviestą dėkite į nedidelį puodą, įberkite šiek tiek druskos ir pipirų, įpilkite 20 ml vandens. Pastatykite puodą ant vidutinio karščio ugnies ir virkite apie 3-4 minutes. Nuolat maišykite. Padažas turėtų būti švelniai rusvos spalvos.

LAMŲ SLĖNIS

225

226

LAMŲ SLĖNIS

ŠOKOLADINIS PUDINGAS

• 100 g juodojo šokolado (70%) • 100 g sviesto (ir dar šiek tiek ištepti aliuminio foliją) • 100 g cukraus • 100 g miltų • 2 kiaušiniai • 2 kiaušinių tryniai • 10 g kakavos miltelių

Aliuminio folijos indelius ištepkite plonu sviesto sluoksniu. Įberkite kakavos miltelių ir švelniai papurtykite, kad kakava tolygiai padengtų sviestą. Kakavos likutį išberkite į kitą indelį. Paruoštus indelius padėkite į šaldytuvą. Šokoladą ir sviestą ištirpinkite karšto vandens vonelėje. Iki standžios masės išplakite cukrų, kiaušinius ir kiaušinių trynius. Į cukraus ir kiaušinių masę pamažu suberkite miltus, nuolat maišykite. Į gautą masę supilkite ištirpintą šokoladą ir sviestą. Gerai išmaišykite. Paruoštą masę supilkite į aliuminio folijos indelius. Padėkite į šaldytuvą dviems valandoms. Pašaukite į 180 laipsnių karščio orkaitę, kepkite 10 min. Ištraukite iš orkaitės ir palaukite 2-3 minutes. Atsargiai apverskite. Patiekite su vaniliniais ledais.

LAMŲ SLĖNIS

227

Akimirku dievai

#NamuIstorijos #HomeSweetHome

228

LAMŲ SLĖNIS

Abi Dare Tinklaraščio „These Four Walls“ autorė Rašytoja, interjero ir kelionių tinklaraštininkė Bristolis, Didžioji Britanija Instagram @thesefourwallsblog http://www.thesefourwallsblog.com/

LAMŲ SLĖNIS

229

Akimirku dievai

#NamuIstorijos #HomeSweetHome

230

LAMŲ SLĖNIS

Abbie Mellé Fotografė Australė, gyvenanti Londone, Didžiojoje Britanijoje Instagram: @abbie_melle http://www.abbiemelle.com/

LAMŲ SLĖNIS

231

Akimirku dievai

#NamuIstorijos #HomeSweetHome

232

LAMŲ SLĖNIS

Anna Leena Karlsson Interjero stilistė ir dizainerė Stokholmas, Švedija Instagram: @annaleenas.hem http://annaleena.se/

LAMŲ SLĖNIS

233

www.facebook.com/lamuslenis

234

LAMŲ SLĖNIS

@lamuslenis

www.pinterest.com/lamuslenis

LAMŲ SLĖNIS

235

Iki pasimatymo g r uodį!

www.lamuslenis.lt

236

LAMŲ SLĖNIS