Lamuslenis 2016 08

2016 rugpjĹŤtis (54)

LÄ—tas gyvenimas

REDAKCIJOS LAIŠKAS

N

iekur mes iš tikrųjų neskubame. Gyvename visiškai normaliu tempu – kartais greičiau, kartais šiek tiek lėčiau. Juk gyventi lėtai galima ne tik pabėgus į atokų vienkiemį, gyventi lėtai galima ir mieste. Sulėtinti tempą pavyksta net ir užimant aukštas bei atsakingas pareigas. Ir priešingai – atsidėjęs vien gyvenimo malonumams gali net nepastebėti, kaip juose pamesi save.

Egzistuoja ne viena lėtojo gyvenimo filosofija, bet visas jas sieja viena – tai, kaip greitai ar lėtai gyvensime, lemia tik mūsų pačių pasirinkimai arba požiūris į mažas kasdienes smulkmenas. Kita vertus, pagalvokite, kada paskutinį kartą gyvenote iš tikrųjų lėtai? Man prieš akis pirmiausia iškyla vaikystės vasaros. Tokios nerūpestingos, kokios gali būti tik tikros atostogos. Nes tada nereikėjo niekuo rūpintis, už mane viskas buvo sugalvota, suorganizuota ir padaryta. Man tereikėjo džiaugtis gyvenimu. Tada galėjau keliauti be žemėlapio ir tikslaus plano.

Valandų valandas sėdėti sumerkusi kojas į marias ir laukti, kol plūdė panirs po vandeniu. Didelėmis saujomis berti į burną prisirpusias gervuoges. Parsinešti iš bibliotekos kalną knygų, nors nė neketini visų jų perskaityti. Apsiauti suplyšusius batus ir lėkti susitikt su draugais. Siurbčioti šiltą sultinį ir jaustis devintame danguje. Paprasčiausi dalykai buvo patys geriausi. O laikas tada apskritai neegzistavo.

Tad kartais atrodo, kad gyvenimo tempas tolygus tam tikriems mūsų gyvenimo etapams. Vėliau, kai sukūrėme šeimas, gimdėme vaikus, įnikome į darbus, laikas labai natūraliai pradėjo slysti kiek greičiau. Kada nors jis vėl sulėtės ir, tikiuosi, primins nerūpestingą vaikystę. Ten ir susitiksime! O kol kas skubėkime, bet kuo lėčiau.

Smagaus skaitymo!

Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

2

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

3

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

JOANA BUIVIDAITĖ

Redaktorė

Žurnalistė

INGA NORKE

Žurnalistė

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

Žurnalistė

Fotografė

NERINGA GREIČIŪTĖ

Fotografė

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai

Žurnalistė

Fotografė

VAIDA RIBINSKAITĖ

Kūrybininkė

GINTARĖ LAGAUSKAITĖ

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

4

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

5

NIEKAS NEGALĖS PASAKYTI, KAD GYVENOME NUOBODŽIAI

42

MERGAITĖ IŠ KINO

64

TYRAS KOKTEILIS

34

Copyright © 2011-2015 UAB "Zubizu projects".

Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

6

LAMŲ SLĖNIS

GYVENIMAS TARSI ITALIŠKO KINO KADRE

124

Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

7

naujienos

RUDENS NUOJAUTA

Suk „JN

www.jn

Aulinukai ir rankinės Yvonne Kone www.yvonnekone.com

Dėžutės smulkmenoms Michael Verheyden www.olivergustav.com

knelė NBY“

nby.lt

Švarkas ir kelnės „Hope“ www.hope-sthlm.com

Kėdė „Bold chair“ „Moustache“ www.moustache.fr

LAMŲ SLĖNIS

9

DEŠIMTUKAS

Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė ir asmeninio albumo

Monika Kazakevičiūtė–Kriščiūnienė atrodo tokia pat mistinė būtybė, kaip ir jos kuriamas mados ženklas „Mas 924“. Vilkėdama ilga melsva suknele, iš po kurios kyšo juodi kerzai, ji sėdasi į krėslą ir pasakoja apie tai, kas formuoja jos kūrybą ir asmenybę. Vos prieš metus įkurti stiliaus namai jau sulaukė mados bendruomenės pripažinimo, tad smalsu išgirsti, iš kur įkvėpimo semiasi jauna kūrėja, kuriai laisvė yra svarbiausia vertybė.

1.

10

LAMŲ SLĖNIS

POŽIŪRIS. Laisvė – tai raktinis žodis, ji svarbi tiek kūrybos procese, tiek pas mus ateinančio žmogaus pasirinkimui. Nenorime kurti tik vieno modelio drabužių. Kiekvienas užsukęs žmogus turi teisę rinktis, mes jį įtraukiame į kūrybos procesą. Nors mūsų klientai itin skirtingo amžiaus ir socialinio statuso, visiems jiems artima „Mas 924“ stilistika.

2.

PATRAUKLUMAS. Mano tikslas yra išlaisvinti kiekvienos moters vidinį seksualumą – noriu, kad moteris atrodytų ir jaustųsi patraukli. Šiuo metu populiari buduaro tendencija yra vienas iš būdų tai pasiekti, o ateityje galbūt atsiras ir kitų tam palankių tendencijų.

PIRMASIS PASIŪTAS DRABUŽIS. Vakarinė suknelė! Nors man labai patinka kailiai, paltai, jų įvairovę galima rasti ir ready-to-wear kolekcijose, o kuriant vakarinius, vestuvinius drabužius reikia labai individualiai įsigilinti į kliento poreikius ir norus. Todėl man ši sritis ir įdomiausia – kiekvieną kartą atrandu ką nors nauja, juk nesame pasiuvę nei vienos tokios pat suknelės!

3.

LAMŲ SLĖNIS

11

4.

KELIONĖ. Paskutinė įsimintiniausia kelionė – mūsų medaus mėnuo Havajuose. Ji paliko itin stiprų įspūdį. Nors tai Amerika, ji yra visiškai kitokia. Žaviuosi Niujorku, tad Havajai man buvo didelis atradimas – sostinėje Honolulu atradau tą patį nerimstančio didmiesčio šurmulį, tarsi tai būtų Niujorkas, tik kurortinis jo mastelis su paplūdimiu. Havajuose labai populiari banglenčių kultūra, justi žmonių atsipalaidavimas, laisvė.

12

LAMŲ SLĖNIS

6.

TENDENCIJA. Mėgstu aštuntąjį dešimtmetį, kurio nuotaikos itin juntamos šį sezoną.

Man tai pats gražiausias laikotarpis ir jei galėčiau rinktis, kada norėčiau gyventi, tai būtų būtent šis laikas. Hipių dvasia, automobilių, interjerų, drabužių stilius man patinka netgi labiau nei dabartiniai laikai.

5.

DIZAINERIS. Nemėgstu vardyti konkrečių vardų, tačiau galiu išskirti Stephane Rolland.

Jo kūriniai primena ne drabužius, o meno kūrinius, tad kiekvienas jų sukelia vis kitokį jausmą.

Kadangi esu labai emocionali, mane tai itin veikia. Kitų kūrėjų drabužiai dažnai būna tik drabužiai, todėl labai vertinu tuos, kurių kūryba skleidžia emocijas. Nežinau, ar kada nors galėsiu į jį lygiuotis, tačiau man jis tikras pavyzdys.

AKSESUARAI. Nemėgstu papuošalų, tad vieninteliai mano aksesuarai yra vestuvinis ir sužadėtuvių žiedas bei du auskarai – abu juos nešioju vienoje ausyje.

Dar mėgstu laikrodžius, akinius nuo saulės, kartais nešioju ir paprastus akinius be dioptrijų.

8.

SPORTAS. Kiekviena sporto šaka turi savo kultūrą ir jai būdingą gyvenimo būdą. Man, mano vyrui ir mūsų draugų ratui artimiausios banglenčių ir riedlenčių kultūros, turinčios ryškius stilistinius bruožus – daug ką iš šių kultūrų galima pritaikyti kuriant drabužius. Banglentės mus įkvepia hipiškoms nuotaikoms.

7.

RITUALAI. Lėtas rytas. Niekada negaliu greitai išeiti iš namų, man reikia valandos ar pusantros ramiai pasėdėti, išgerti puodelį kavos. Į studiją išvažiuoju apie dešimtą, joje aptariame dienos darbus, piešiame eskizus, generuojame naujas idėjas.

Po pietų laukia susitikimai su klientais.

AMBICIJOS. Mano ambicijos labai paprastos ir žemiškos – nežiūriu toli, neužsisvajoju, nepaskęstu begalinėse fantazijose. Kiekvienai dienai išsikeliu aiškius tikslus, tad dabartinė mano vizija yra išlaikyti tą pačią kokybę ir augti, galbūt plėsti pasiūlą... O ypatingas svajones mėgstu pasilaikyti sau, nesakau jų garsiai. Jau geriau pasidžiaugsiu, kai jos išsipildys.

9.

10.

LAMŲ SLĖNIS

13

14

LAMŲ SLĖNIS

LAISVĖ BŪTI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: „Joana Burn Photography“, specialiai „Lamų slėniui“ iš Stokholmo

Savas verslas Stokholme, doktorantūros studijos Tartu, darnūs santykiai su mylimuoju MANTU MASTEIKA ir nesibaigiantys žygiai su augintiniu Bravo – po Švedijos miškus, į gamtą, į mintis, į save... Iš Alytaus kilusiai DONVINAI VAITKEVIČIŪTEI nepatinka praminti takai. Jos negąsdina neišbandyti, pelkėti miško keliukai: „Pamačius kliūtį bandai ją išspręsti, įvertini šakos tvirtumą ar duobės gilumą“. Visai kaip gyvenime – nepraminti takai pasakoja pačias gražiausias istorijas. Tokia ir ši – apie Donvinos laisvę būti ir daryti tai, ką iš tikrųjų nori.

– Kaip du lietuvaičiai atsidūrė Švedijoje?

– Mantas nuo paauglystės leido vasaras uždarbiaudamas Švedijoje, tad jau studijuodamas magistrą jis žinojo, kad norėtų įkurti statybų verslą būtent šioje šalyje. Nors baigė transporto inžinerijos bakalauro ir aviacijos inžinerijos magistro studi-

jas, statybos – jo mėgstama sritis, savotiškas hobis. Statybų amato jis pradėjo mokytis iš savo auksarankio tėčio Arvydo, jiedu kartu statė pirmąjį namą Alytuje.

Abu baigėme mokslus 2012-ųjų vasarą, po kūno kultūros mokslų Lietuvoje aš įstojau į sporto ir fizioterapijos doktorantūros studijas Estijos

Tartu universitete. Iš Lietuvos rugpjūtį išvykome tiesiai į Stokholmą, kartu su mumis ir mūsų juoda kaip smala katė Tamsta (Garis). Stokholmas tapo mūsų namais, pirmuosius dvejus metus teko labai daug keliauti maršrutu Tartu – Stokholmas, stengėmės kuo daugiau laiko praleisti kartu.

LAMŲ SLĖNIS

15

16

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

17

– Ar buvo sunku imtis verslo svetimoje šalyje?

– Sakyčiau, nesunku, bet sudėtinga.

Ir užtruko tai žymiai ilgiau, nei truktų šiandien. Nė vienas nemokėjome švedų kalbos, tačiau mus gelbėjo anglų, kuria puikiai kalba dauguma švedų. Išsiunčiame į voką sudėję kelis dokumentus, po kelių savaičių gauname tris kartus daugiau dokumentų su klausimais. Taip „žaidėme“ kelis mėnesius ir 2012 m. rudenį jau turėjome Švedijoje įregistruotą akcinę bendrovę. Kasdien spręsdavome naujus klausimus: pirmieji klientai, pirmosios sutartys, pirmieji mokesčiai, pirmieji darbuotojai... Viskas vyko pirmą kartą, klydome ir mokėmės iš savo klaidų.

Daug padėjo šeima. Ir šiandien vis dar pasitaiko įvairių situacijų, kyla naujų klausimų. Tai verslas, čia vyksta daug pokyčių, kasdien tenka spręsti naujus iššūkius. Nebus tokios dienos, kai galėsime pasakyti: štai viskas, dabar jau tikrai viskas aišku.

– O kokia judviejų istorija?

– Su Mantu kartu mokėmės nuo pirmos iki dešimtos klasės. Vėliau dvejus metus lankėme paralelines klases, jis – tiksliukas, aš – humanitarė.

Mokykloje nelabai bendravome, gal buvome pernelyg skirtingi. Jis ramesnis, aš „velnių prišveitus“. Tačiau vieną rytą atėjusi į mokykla užuodžiau,

18

LAMŲ SLĖNIS

kad prie geografijos kabineto kažkas labai skaniai kvepia. Sekiau kvapą ir jis atvedė prie Manto. Pasakiau, kad jis šiandien skaniai kvepia ir pakviečiau ateiti į mano 16-ojo gimtadienio vakarėlį. Po gimtadienio gavau kvietimą į kiną ir mūsų draugystė prasidėjo. Ir jau skaičiuoja tryliktus metus.

O tą saldų kvapą ir šiandien puikiai pamenu. (Šypsosi.)

– Neseniai įsigijote žemės sklypą, ko gero, Švedijoje planuojate likti kiek ilgėliau?

– Nei vienas iš mūsų nesame turėję savo namų, tad labai sunku įsivaizduoti, kaip jausimės gyvendami būsimame name. Dabar atrodo, kad namas – tai tiesiog pastatas. Patogus, funkcionalus, jaukus, kur ilsimės, valgome, prausiamės. O namai yra ten, kur mylimas žmogus. Švedijoje gyvename ne dėl sklypo ar namo. Tiesiog šiuo metu čia gerai sekasi plėtoti verslą. Mano mokslai Estijoje dar tęsiasi. Abu norime grįžti į Lietuvą ir žinau, kad grįšime. Man nesvarbu, kur gyventi, darbą aš visur rasiu, tačiau Mantas, verslus iš prigimties, nesugebėtų niekam ilgai dirbti. Todėl ieško verslo idėjų Lietuvoje. Kai verslas ar dalis jo kelsis į Lietuvą, kraustysimės ir mes.

galutinai nesutariame. (Šypsosi.)

Vyksta rimtos derybos dėl kiekvieno sprendimo. Tačiau abu svajojame apie šviesius, jaukius, minimalistinius namus gamtos apsuptyje. Prie namų būtinai turėtų būti augti bent viena pušis, šie medžiai – mano mėgstamiausi. Ir, žinoma, didelis kiemas šuniui Bravo žaisti su draugais. Aš nuo mažens turėjau savo kambarį, pastaruoju metu man jo labai trūksta. Svajoju apie kambarį su didele knygų lentyna, rašomuoju stalu, hamaku ir daug saulės šviesos, tai būtų mano mažas pasaulis pasislėpti ir ilsėtis. Mantas svajoja apie žaidimų erdvę su stalo teniso stalu ir stalo futbolu. Turbūt pirmasis mūsų namas bus prisvilęs, bet su antruoju tikrai eisis lengviau, jau žinosime, ko norime ir ko mums reikia.

– Ne tik plėtojate verslą, bet ir rašote mokslinius straipsnius. Kuo tavo žavi mokslo sritis?

– Mokslas žavus, nes jis nestovi vietoje. Kas vakar buvo šventa tiesa, rytoj gali būti praeitis ir klaida. Žmonės, kurie domisi mokslu, nesvarbu kokios krypties, supranta kiek daug mes nežinome. Iš prigimties visi esame žingeidūs, man labai svarbu to neprarasti. Mokslo dėka gebame tai– Kokie jie – jūsų svajonių namai? syti praeities klaidas, kurti geresnę – Na, mes ir dėl namų su Mantu ateitį.

LAMŲ SLĖNIS

19

20

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

21

– Koks, tavo nuomone, pats geriausias būdas pravėdinti galvą nuo mokslinių tekstų ir skaičių?

– Aš pritariu minčiai, teigiančiai, jog kai kūnas dirba – protas ilsisi. Vėdinti galvą man geriausiai sekasi, kai ausyse švilpia vėjas, vaikštant ar bėgiojant miškuose, važinėjant dviračiu, kopiant į kalnus. Man visada patiko sportas, būdama moksleivė Alytuje išmėginau daugiau nei dešimt skirtingų sporto šakų. Ilgiausiai žaidžiau futbolą.

Ir vaikščioti patiko, pamenu, per istorijos pamoką vyresnėse klasėse sugalvojau nueiti iš Alytaus į Vilnių – įveikti šimtą kilometrų pėsčiomis. Papasakojau idėją gerai klasės draugei, ši sutiko, tad susikrovėme daiktus ir iškeliavome antrą valandą nakties, kad vakare jau būtume Vilniuje. Kirtome bananus ir šokoladą, vietos gyventojų prašydavome vandens. Žygis plentu pavyko. Kitą kartą teko dviračiu važiuoti į Vilnių, o rytojaus dieną – atgal į Alytų. Taip ir augau nenustygdama vietoje.

Augdama turėjau du šunis ir visada žinojau, kad užaugusi taip pat auginsiu šunį. Todėl labai džiaugiuosi, kad su Mantu nusprendėme įsigyti Bravo, kuris į lauką mus išprašo net per liūtį!

Kartais pasėdėjus kelias valandas prie kompiuterio atrodo, kad smegenys įkaito. Tuomet lekiu laukan ir po poros minučių pasišvilpaudama kalbinu paukščius, stebiuosi per naktį

22

LAMŲ SLĖNIS

išsprogusiais pumpurais arba mėginu pagerinti akmens šokinėjimo ant vandens asmeninį rekordą.

– Koks tas jausmas – būti miške, keliauti pelke, nesistengiant niekam įtikti?

– Man tai yra džiaugsmas. Ten, gamtoje, niekam neturi nieko įrodinėti, tik sau. Mes esame gamtos dalis.

Aš kasdien stengiuosi bent 2-3 valandas praleisti miške, tik retkarčiais ten sutinku žmonių. Draugai net juokauja: jei nori rasti Donviną, eik į mišką. Iš mano užrašų: „Taigi, tu miške su šuniu Braviu, turi dvi valandas. Gali eiti ar bėgti kur nori, daryti, ką nori. Gal šiandien reikia vėl bandyti perbristi pelkę? Praeitą kartą prisėmiau guminius ir sušalau, bandysiu naują takelį. O gal čia vertėtų tiltą iš nukritusių rąstų pasistatyti, pavasario potvynių metu praverstų. Bet šiandien saulė šviečia, gražu, verčiau lipsiu į tą kalną iš anos pusės, gal lapiukų sutiksiu. O, čia prieš pora mėnesių briedė pralėkė ir kaip reikalas išgąsdino. Galėčiau grįžti pro kitą pusę, ten ežeras gražus yra.

Jo, reikia šokt lauk iš rūbų ir paplaukioti, juk jau šilta. Bravi, ir tu kartu plauki? Oho, koks skruzdėlynas, nepamenu, kad toks didelis būtų. Mmm, tuoj bus daug mėlynių, aukit, mielosios, nokit. Šita pušis įkritus į ežerą, reikia eiti pasėdėti virš vandens, kojom patabaluoti, žuvų pasidairyti...“, – taip ir bėga laikas gamtoje.

LAMŲ SLĖNIS

23

24

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

25

26

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

27

28

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

29

– O apie ką galvoji, kai būni viena?

– Viena aš retai būnu, gamtoje mane visada lydi Bravis. Stengiuosi galvoti tik apie tai, ką išgyvenu ir matau dabar. Tačiau tenka pagalvoti ir apie laukiančius darbus, mokslus. Atrodo, sėdi prie kompiuterio kelias valandas ir straipsnio pastraipos niekaip gražiai nesusisieja, kažko trūksta. Miške vaikščiojant tokius trūkius labai lengva sutvarkyti. Daug gerų minčių gimsta gamtoje. Turiu tradiciją vaikščiodama po mišką bent trumpam paskambinti sesei, pasiteirauti, ką ji veikia, kaip laikosi šeima.

ti „meditaciją“. Ir štai dabar, kai jau beveik dvejus metus kasdien su Braviu vaikštome po mišką, supratau, kad tai ir yra mano meditacija. Būdas ir vieta nusiraminti, susidėlioti mintis į vietas, atsipalaiduoti, būti savimi. Radau neieškodama. Žmonės labai skirtingi, todėl svarbu atrasti sau tinkamą būdą atsipalaiduoti, o ne stengtis atkartoti tai, kas tinka kitiems.

– Kas būtų, jei Donvina negalėtų keliauti?

– Visiškai neliūdėčiau, jei uždraustų keliauti į Niujorką, Tokiją, Dubajų ar kitą didmiestį. Tačiau negalėčiau – Neretai mes bėgame nuo savo būti visiškai laiminga žinodama, kad minčių, o tu tarsi bėgi į jas. daugiau niekada neišvysiu Laplandi– Prieš pora metų, kai stipriai emo- jos gamtos, Alpių kalnų ar Kanados ciškai apkraudavo darbai ir mokslai, neaprėpiamų miškų. bandžiau išmokti medituoti. Na, kad galva išsivalytų ir visos mintys nurim– Ko galima išmokti iš gamtos? tų, nes atrodė, kad tuoj susprogsiu. Ieš– Tvarkos. Viskas turi savo vietą ir kojau būdo nusiraminti. Paskaičiau, funkciją. Gamta gali gyvuoti be žmokaip reikia medituoti, pažiūrėjau vaiz- gaus, tačiau retas žmogus gali visaverdo įrašų ir pabandžiau. Vienoje vieto- čiai gyventi vengdamas gamtos. je namie, kitoje vietoje. Vienu laiku, kitu laiku. Viena poza, kita poza. Ga– Ar yra pasaulyje vieta, kur dar liausiai trūko kantrybė ir baigiau žais- norėtum pagyventi?

30

LAMŲ SLĖNIS

– Norėčiau gyventi Lietuvoje arba Švedijoje. Tačiau yra labai ilgas sąrašas, kur norėčiau keliauti, žygiuoti, kopti, plaukti. Apsigynusi disertaciją šį rudenį planuoju apie mėnesį praleisti kalnuose su Mantu ir mūsų šunimi. Na, o žiemą bus Manto gimtadienis, teks keliauti kur šilta, nes šilti kraštai jam labai patinka.

– Rodos, jūs atradote pusiausvyrą tarp gyvenimo darnioje poroje, verslo ir jūsų mėgiamos veiklos. Koks tai kelias ir kaip jį išsaugoti?

– Vieną dieną pusiausvyra, kitą dieną chaosas. Esame kartu jau ilgai, pažįstame vienas kitą labai gerai ir visada esame atviri vienas kitam. Todėl visus nesutarimus mums pavyksta išspręsti be didelių pykčių. Mes ir po tiek draugystės metų išlikome skirtingi, tačiau tai netrukdo – aš stengiuosi skatinti jo pomėgius, jis – manuosius. Mes nepriklausome vienas kitam, tik sau. Buvimas drauge yra iš noro būti kartu, o ne iš būtinybės. Negalima savintis kito žmogaus, o kai tai supranti, gyvenimas poroje tampa lengvesnis.

LAMŲ SLĖNIS

31

32

LAMŲ SLĖNIS

www.facebook.com/lamuslenis

@lamuslenis

www.pinterest.com/lamuslenis

LAMŲ SLĖNIS

33

34

LAMŲ SLĖNIS

Tekstas ir stilius: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

TYRAS KOKTEILIS Kuo ilgiau išsaugoti šiltų vakarų prisiminimus: tyro oro kvapą, saulės spindulių kutenimą, ilgus pokalbius pavėsyje, pasivaikščiojimus prie jūros ir pievomis - norisi pasitinkant aksominį rudenį. Tai padaryti padės tyro vandens gurkšnis, pagardintas vaisiais ir uogomis.

LAMŲ SLĖNIS

35

36

LAMŲ SLĖNIS

VANDUO SU ŽALIOSIOMIS CITRINOMIS IR BRAŠKĖMIS

Reikės: Tyro „Vichy“ vandens; sauja ledukų; žaliųjų citrinų; braškių; šakelė čiobrelių Procesas: Žaliąsias citrinas supjaustykite plonais griežinėliais, braškes perpjaukite pusiau ir suverkite ant medinio pagaliuko. Visus ingredientus sudėkite į ąsotį ir užpilkite „Vichy“ vandeniu. Šiltuoju metų laiku, kai žmogus gausiau prakaituoja, vanduo reguliuoja kūno temperatūrą, apsaugo organizmą nuo perkaitimo, tad karštomis dienomis patariama išgerti 2-3 litrus vandens. Tačiau reikėtų nepamiršti atsigaivinti ir atvėsus orams. Vanduo būtinas beveik kiekvienai organizmo funkcijai, todėl patariama vandenį gerti ne tik tada, kai pajuntame troškulį.

LAMŲ SLĖNIS

37

38

LAMŲ SLĖNIS

VANDUO SU APELSINAIS, GERVUOGĖMIS IR MĖTOMIS Reikės: Tyro „Vichy“ vandens; ledukų; apelsinų; gervuogių; mėtų.

Procesas: Plonai supjaustykite apelsinus, susmulkinkite mėtas. Visus ingredientus suberkite į stiklinę ir užpilkite „Vichy“ vandeniu. Papuoškite mėtos šakele.

Vanduo įeina į kiekvienos ląstelės sudėtį, palaiko kūno skysčių pusiausvyrą, padeda vykti biocheminėms reakcijoms organizme, mažina nuovargį, palaiko raumenų tonusą, suteikia energijos, todėl patariama su savimi visada turėti buteliuką vandens.

Taip pat rekomenduojama vandenį gerti prieš valgį, kadangi jis žadina skrandžio sulčių išsiskyrimą, pagerina virškinimą, greitina medžiagų apykaitą ir suteikia sotumo jausmą, neleisdamas persivalgyti.

LAMŲ SLĖNIS

39

40

LAMŲ SLĖNIS

VANDUO SU RAUDONAISIAIS SERBENTAIS, ŠILAUOGĖMIS IR ROZMARINU Reikės: Tyro „Vichy“ vandens; ledukų; raudonųjų serbentų; šilauogių; šakelė rozmarinų.

Procesas: Visus ingredientus suberkite į stiklinę ir užpilkite „Vichy“ vandeniu.

Be visų puikių vandens savybių, jis reikalingas ir gražiai odai puoselėti – vanduo padeda išsaugoti odos elastingumą atitolindamas senėjimo procesus.

Jei organizme trūksta vandens, pradeda sausėti gleivinė, lėtėja medžiagų apykaita, pila karštis, sunku susikaupti, ima stipriau plakti širdis, suglemba raumenys, sutrinka virškinimo ir šalinimo sistemų veikla, gali svaigti galva.

Vandens kokteiliai nustebins net ir ką tik iš miško su šviežiomis uogomis (kurios puikiai tiks vandens kokteiliui!) sugrįžusią močiutę, o gaivus vandens skonis galbūt primins nesibaigiančius jaunystės nuotykius.

LAMŲ SLĖNIS

41

NIEKAS NEGALĖS PASAKYTI, KAD GYVENOME NUOBODŽIAI Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

Kalbėtis su šiuo vyru – visada iššūkis. Tik paklausk ko nors ne taip – atsakymo neišpeši. Ir pasišaipyti skrybėliuotasis populiarių Vilniaus, Klaipėdos ir Nidos barų bei restoranų – „In Vino“, „The Portobello“, „Rene“, įkūrėjas KRISTUPAS BAUBLYS, oi, kaip moka. Jei neišsigąsi – laukia puikus pokalbis. Apie vyną, meilę ir gyvenimą.

– Kristupai, ar šiuolaikiniam vyrui nuobodu gyventi?

– Nuobodulys yra lengvai kintantis dydis. Ir mano labiausiai nekenčiama būsena. Bet jeigu, žmogau, turi fantaziją, visada rasi, kaip save įsukti. Padeda ir elementarus žingeidumas, net smalsumas. Dažniausiai taip ir atsakau į klausimą „kaip gyveni, kaip sekasi?“: nenuobodu! Svarbu, kad tavo nenuobodulys kitam nuobodulio nevarytų… Amžinieji „Pet Shop Boys“ dainuoja „…we were never being boring / we were never being bored…“.

Tikiuosi, senatvėje, apie save irgi ga-

42

LAMŲ SLĖNIS

lėsime taip pasakyti. Beje, puiki epitafija visai kartai: WE WERE NEVER BEING BORING, WE WERE NEVER BEING BORED (Kristupas įtikinamai prašo, kad parašyčiau didžiosiomis raidėmis, „kaip ant antkapio akmens“ – aut. past.)

– Kas įsuka tave? Poezija „In Vino“ kiemelyje? Graži moteris?

– Graži moteris, sakai? Jos ne tik mane, jos visus, net pačios save, jos visą pasaulį įsuka! Nuskambėsiu, ko gero, kaip didaktinio mėšlungio ištiktas, bet labai svarbu, jei moteris yra

graži ne tik kūniškai kviečiančia konvencija, bet ir širdyje. Jei dar ir smegenų turi... Kaip tokia gali ko nors neįsukti! Pacituosiu labai, labai seną reklamą: „If history would be HERstory, where would the world be today?“ Pasaulis priklauso moterims, tik dauguma vyrų apsimeta, kad to nepastebi. Sulyti akligatvio šunyčiai.

Nuo moterų savaime tiesiai prie poezijos (vėl gurkšteli vyno). Žinai, šiemet jau dešimta vasara, dešimtas tomas, dešimtos poezijos skaitymų „sesijos“, kaip jas su Roku vadiname (Rokas Ramanauskas – teatro režisie-

LAMŲ SLĖNIS

43

rius, kuriantis ir „In Vino In Poesis“ vakarus – aut. past.). Abu vis dar NUOŠIRDŽIAI stebimės: kaip čia taip? Lyg ir patyliukais, lyg ir sau bei artimiausiems darėme… O, fuck, jau dešimti metai! Ir mylimiausi mūsų laikmečio aktoriai, ir galingai, ir medžiaga vis sukrečia, ir Rokui tebenenusibosta, ir Asmenybės sausakimšai tebesusirenka. Ir susirenka ne tik paklausyti, susirenka išgirsti. Poezija yra magija, mūzų burtas, mestas mums, kad išgirstume. O norint išgirsti, reikia patylėti. Tegu kalba poetai. Aktorių lūpomis. Nes ir vieni, ir kiti turi ką pasakyti. Kai yra, kas režisuoja.

– Kokių paslydimų reikia saugotis, jei tikrai nori išvengti nuobodulio?

– Apatijos. Tai vienintelis rajūnas, galintis pražudyti bet ką. Jeigu kažkas tau rūpi, ir rūpi iš tiesų, esi gyvenimo dantratis! Vadinasi, tavo energija generuoja kitą energiją, ir tavo, ir dar kažkieno pasauliai sukasi, o virš galvų šviečia idėjų lemputės. Žinoma, yra daug aspektų gyvenime, nuo kurių paprasčiausiai atsiriboji. Jis per trumpas, kad švaistytum nesvarbiems dalykams. Pavyzdžiui – nuobodžiam vynui (užkrečiamai krizena).

kuriam dažniausiai priskiriamas posakis „in vino veritas“, gerokai įkalė prieš jį užrašydamas į puikiąją Adagia (koketiškai šypsodamasis Kristupas ir pats įkala dosnų gurkšnį vyno). Mintis aiški: išgėręs žmogus dažniau linkęs atvirai sakyti, ką galvoja, juk išsijungia visuomeniški savimonės refleksai – tampa „nusišikt, kas ir ką apie mane pagalvos…“ Bet juk nebūtinai tai, ką galvoji, yra tiesa. Greičiau – tik dar vienas realybės spindulio lūžis per tavo asmens prizmę. Artikuliuota, bet interpretacija.

– Ar daug tos tiesos esi pasakęs, jo išgėręs?

– Štai tau viena iš mano mylimiausių filosofinių kilpų: Epimenidas Kretietis, pats, suprantama, būdamas iš Kretos, nuolat tvirtino, kad VISI kretiečiai yra užkietėję melagiai. Taigi, ar jis sakė tiesą, ar melavo? Patikėk, reikia labai nemažai vyno, jeigu šitą imiesi narplioti (kvatoja dideliais gurkšniais)...

– O kiek meilės telpa vyno taurėje?

– Daug kas galvoja, kad ji tiesiogiai priklauso nuo taurės dydžio. Atseit, mažai meilės – pasiimk didesnę taurę... Bet iš tikrųjų yra visai kitaip. Žinokite, gerbiami žurnalo skaitytojai, meilės taurėje telpa tiek, po kiek pils– Kodėl „vyne slypi tiesa“? to. Dažniausiai – po 150 mililitrų. Bet – Manau, Desiderijus Erazmas, aš žinau, kur tos meilės gauti visą bu-

44

LAMŲ SLĖNIS

telį. Ir ne vieną (švilpauja).

– Šiandien kyla labai daug ginčų – gerti ar negerti, leisti ar drausti...

Ar būna, kad jautiesi nekaip, girdydamas tautą?

– Džiaugiuosi, kad šitą klausimą man užduodi su didele šypsena, kitaip įsižeisčiau.

Tai plati ir rimta tema, ypač prieš rinkimus (šypsosi, bet kažkaip nelinksmai)... Alkoholio problema Lietuvoje egzistuoja, bet ji nėra tokia vienalypė, kaip kad paranojikai minkštose kėdėse bando parodyti. Problemų sprendimas draudimais – klaikus, mąstymą, asmeniškumą bei išradingumą žlugdantis sovietų sistemos palikimas: kam analizuoti, jei gali absoliutinti, sukolektyvinti ir tada tiesiog uždrausti. Kaip šuniui: „fu, negalima“. Ir viskas. Nei dirbti, nei gilintis, nei galvoti, o patys eina baliavot... Ir dar tarpusavy kuždasi: bet mes, taigi, ne kokie atmatos, mes kultūringai mokame svaigintis! Tipinis prakutusio mužiko požiūris. Man, Laisve, patinka laisvė. Lietuvai taip jau tragiškai išpuolė – ir su geografijos likučiais, kuriais turime tenkintis, ir su kaimynais, ir su jų primesta istorija... Deja, bet tik dabar pradedame mokytis ne gerti, o RAGAUTI, DOMĖTIS, LYGINTI, DERINTI, RINKTIS (didžiosios raidės čia ir toliau – vėl Kristupo prašymu).

LAMŲ SLĖNIS

45

46

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

47

48

LAMŲ SLĖNIS

– Iš šalies tau labai gerai matyti – kodėl žmonės geria?

– Man ne iš šalies, man iš vidaus gerai matyti, kodėl žmonės GURKŠNOJA. Nes aš ir pats toks. Medicininiu požiūriu, beje, visiškas alkoholikas. Tiesa, funkcionalus, bet alkoholikas. Man skanu. Ir aš gurkšnoju.

Nuolat. Kaip sakė kol kas mažai kam žinomas mąstytojas Chapeau, viešėdamas Vilniuje ir, tikėtina, neigdamas savo ligą: „I’m not an alcoholic, I’m a habitual drinker“ (garsiai kvatoja, bet po to staiga surimtėja). Kasdien matau žmones, kurie ne ėda, o VALGO; ne keverzoja, o RAŠO; ne bliauna, o DAINUOJA; ne maivosi, o VAIDINA; ne terlioja, o DAILINA, ne p— asi, o MYLISI. Ne griauna, o KURIA. Tik yra vienas didžiulis „bet“. BET jei alkoholis iš tavęs pasiima daugiau, nei tu iš jo... Tada, brolau, ištinka lėtinis nefunkcionalumas ir viskas ritasi po velnių. Atsiranda žodis „gerti“. „Gerti“ niekada nebus atsakymas ir niekada neatplukdys jokių atsakymų.

Be to, prisigerti gali kiekvienas mulkis (tai ir daro), o štai negerti reikia kiaušų. Plieninių. Aš žinau, nes man tai niekaip nepavyksta. Todėl visiems, kurie nebegeria, visada sakau: BRAVO ir TOTAL RESPECT!

– Pagalvojau, tavo „In Vino“ išties aplenkė laiką. Hipsteriška įstaiga atsidarė tada, kai hipsteriais nė nekvepėjo.

– Na, dėl hipsterių, Laisve, tai mes susitarkime. Pirmiausiai, šis pavadinimas turi didelį ironijos užtaisą. Joks hipsteris nenori būti vadinamas hipsteriu, nes tada tu jau nebe kažką. Antriausiai, jeigu hipsteriais mes vadiname jaunus vyrus su barzdomis ir languotais marškiniais, o jaunas damas – juodais džinsais, perplėštais ties keliais, tai čia tik dar vienas mados srautas, kurį kada nors, ir gana greitai, pakeis kitas. Bet jeigu sakydami hipsteris turime galvoje jaunus savo sričių profesionalus, kurių gyvensena yra liberali, bet progresyvi, kuriems rūpi jų aplinka ir jos ateitis, kurie vietoj bukos agresijos renkasi žinių ir kūrybos ginklą prieš sistemos puvimą, tuomet taip – „In Vino“ subūrė ir buria aplink save būtent tokius. Mąstysenai pavadinimas nebūtinai reikalingas – hipsteriai, tvisteriai, ministeriai, tranzistoriai… „In Vino“ tapo reiškiniu – faktas. Labai-o-labai tuo didžiuojuosi. Mūsų laikmečio kultūringieji pasiutėliai irgi turi savo vietą, kaip kitos kartos Lietuvoje turė-

jo, pavyzdžiui, „Konrado kavinę“,„Skliautus“, „Laumę“, „Antį“, „Šachmatinę“, „Audronašą“ (kurią Nidoje iki šiol visi prisimena kaip „Paplavoką“), „Neringą“, „Vaivą“, net sumautą „Suokalbį“. Mes visi kartu esame su savo poetais, aktoriais, režisieriais, muzikantais ir kitais menininkais. Mes esame kartu su savo įdomesniais verslininkais ir vizionieriais, kartu su savo pačiuožusiais advokatais ir medijų magnatais. Mes esame kartu net su savo valkatomis, psichais ir politikais. „In Vino“ veikia tarsi fiksažas, ryškinantis mūsų laikmečio nuotrauką. Savo kultūringais nuotykiais ir aistringu bendravimu mums pavyksta fiksuoti savąjį laiką. Ir niekas negalės pasakyti, kad mes gyvenome nuobodžiai!

– Skamba taip, lyg yra apie ką knygą rašyti… Nesiruoši?

– Jooooo… Jeigu šitos sienos prakalbtų (kvatoja beveik žvengdamas)!

Bet, kaip sakė kol kas mažai kam žinomas mąstytojas Chapeau, viešėdamas Vilniuje: „Rodos, šiais laikais rašyti knygas madingiau, nei jas skaityti“. Tai aš vis dar skaitau. Senamadiškas aš.

LAMŲ SLĖNIS

49

50

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

51

52

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

53

54

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

55

– Tegu taip, bet tau pasisekė suderinti senamadiškus įpročius ir modernų požiūrį. Pasidalyk – kaip?

– Labai paprastai: vietoj vienos dalies tekilos į šeikerį pili vieną dalį mezkalio, tačiau įpili ir pusę dalies apelsinų triple sec; bet šalia kelių gabaliukų šviežių žaliųjų citrinų įspaudi dar ir kelis gabaliukus šviežio apelsino; o vietoj druskos taurės kraštą pacukrini ruduoju cukrumi. Suplaki, supili į tą taurę ir štai tau: senamadiškas požiūris, suderintas su moderniais įpročiais!

Dėmesio, informacinis pranešimas: kokteilį „Killing Me Smokely“, jei būsite geri, galite gauti mūsų naujajame kokteilių ir viskio kambaryje EL CLASICO (juokdamasis labai prašo, kad šito neištrinčiau).

– Ką tik Klaipėdoje atidarei dar vieną barą. Ar jau žinai, ko reikia, kad jis būtų pilnas?

– Reikia labai, labai, labai daug dirbti. Nei Roma per vieną dieną pasistatė, nei Maradona futbolininku gimė... Ir dabar, kai Klaipėdoje atsidarė „The Portobello“, ir kai daugiau nei metai veikia „Rene“, aš žinau: kad mūsų vietos uostamiestyje būtų pilnos, vien mano meilės Klaipėdai nepakaks. Bet viskas bus puiku! Prognozuoju, jog Klaipėdai gresia visuotinis atgimimas a la mano gimtasis Kaunas. Ir įvyks tas mielas, linksmas sprogimas greičiau, nei maniau. Klaipėda – miestas, turintis slaptą ir unikalų kūrybinės energijos bei erotikos užtaisą. Kaip Nida, tik miestas. Ir jis tuoj

56

LAMŲ SLĖNIS

„iššaus“!

– Kas nutiktų, jei vieną dieną visi tavo barai ištuštėtų?

– Būtų kažkaip... tuštoka...

– Užkietėjusio vienišiaus, grįžtančio į tuščius namus, įvaizdis sužlugo tą dieną, kai spauda pranešė apie tai, kad tapsi tėčiu. Negaila, kad šitaip?

– Viskam savas laikas – buvo linksma vienaip, dabar yra ypatingai linksma kitaip. Išvis man nesuvokiamai pasisekė. Justė – TAS burtas, TAS žmogus, TOS svajonės išsipildymas.

O mano charakteris, patikėk, ne dovanėlė. Todėl aš VIS DAR žiauriai maloniai nustebęs, kad šalia manęs VIS DAR – mano kantrioji mūza, mano draugė, meilužė, gal net mudviejų būsimų verslų kompanionė, mūsų vaiko motina ir tiesiog nuostabiai graži, stipri, linksma bei protinga Moteris. Ir čia jau ne tik meilė, čia pagarba. Esu nepaprastai laimingas žmogus. O dabar jau ir tikras vyras, nes turime dukrą! Na, arba tiksliau, ji turi mus (juokiasi – iš širdies).

– Nemanai, kad šeima taps didžiausiu tavo gyvenimo iššūkiu?

– Manau, kad šeima taps mano didžiausiu nuotykiu su visais iš to išsiritančiais mažais nuotykiukais. O jeigu nuotykis yra ne pusprotiškas, ne nusispjovėliškas, tai žinoma, kad jis – visada ir kažkiek iššūkis. Antraip – koks gi čia nuotykis?

LAMŲ SLĖNIS

57

58

LAMŲ SLĖNIS

– Kepurės – irgi nuotykis? Jos neatsiejama tavo įvaizdžio dalis...

– Kepurės man kažkaip prilipo, o į skrybėles išaugau, matyt, natūraliai, su amžiumi (juokiasi). Gera skrybėlė – ne tik funkcionalus daiktas, tai kažkoks pareiškimas, nuomonė ir pozicija. Dar emocija ir istorija, paslaptis.

Ir nepigus tai malonumas, atvirai pasakysiu. Bet kokybė ir negali būti pigi. Išvis kokybė ir elegancija – dvi ištikimiausios laiko sugulovės.

Iš moterų stengiuosi daug ko mokytis gyvenime, ir vienas tų dalykų – įsiklausyti į save. Kokios skrybėlės reikia, man pasiūlo nuotaika. Esu įpročio žmogus, ir tų įpročių pats sau susikuriu. Tuomet savo juodąjį „Lock & Co.“ katiliuką dėviu vienomis progomis, rudąjį „Patey“ cilindrą – kitomis. Bet užvis labiausiai mėgstu savo australietiškas plačiabryles skrybėles „Akubra“. O dabar – jau jaučiu – ateina laikas naujoms įdomybėms. Vis dažniau pagalvoju apie „Borsalino“. Ir beretę. Tikrą, fantastišką, rankų darbo prancūzišką beretę „Laulhère“. Liko tik pinigų sutaupyti... Gamintojų pavadinimus suminėjau ne išsidirbinėdamas, o tam, kad smalsesnis skaitytojas galėtų pasigūglinti – gal patiks? Labai

smagu mieste suokalbiškai linktelėti dar vienam nepažįstamam skrybėliuotam piliečiui. Iškart gerai pasijunti – kaip koks slaptos draugijos narys! Dėvėkime skrybėles, ponios ir ponai.

– Santūrus vyriškas stilius netrukus gali atsidurti Raudonojoje knygoje. Kaip mada keičia tavo rengimosi būdą?

– Kad mano rengimosi būda – labai nedidelė ir kukli. Ir mada jai neturi jokios įtakos. Neskaitant mokyklos uniformos, kostiumo niekada ir neturėjau, o visa kita – trys šimtai porų nuskalbtų ir skylėtų marškinėlių, aštuoni šimtai porų NENUSKALBTŲ apatinių, devyniolika tūkstančių spalvotų kojinių, šeši močiutės megzti megztiniai, keletas nuostabių marškinių ir lygiai keturios poros džinsų.

Viskas. Jeigu prašmatniai – tai čia ypatingai retai, ir kokybiškiausia, ką tuo metu galiu sau leisti. Jeigu belekaip – kad kuo mieliau ir ilgiau drengtųsi. Batus perku ne kurie patinka, o kuriuos randu, nes 47,5. Kiekviename žanre žaviuosi klasika, jos pelnyta išliekamąja verte, ir jau tik po to krykštauju dėl interpretacijų. Na, tu čia ir paklausei!

LAMŲ SLĖNIS

59

– Ar gražūs daiktai yra svarbūs tavo aplinkai? Yra tokių, kuriems negali atsispirti?

– Labiausiai negaliu atsispirti kūrybai. Bet sykiu daiktai yra neatsiejama jos dalis, tad taip – daiktai, kurie iš tiesų gražūs, man labai svarbūs.

Ne noro juos turėti, o estetikos ir pasigėrėjimo prasme. Ir šiaip savo skonį reikia nuolat lavinti. Dizainas, TIKRAS dizainas, o ne bukas idėjų kopijavimas „iš antrųjų rankų“, mane įkvepia ir nuteikia labai pakiliai. Galiu net specialiai skristi į kokią parodą, jei kūrėjo darbai man imponuoja iki artimos pažinties, kaip, tarkim, atsitiko su Ronu Aradu arba Phillipe Starcku. Man patinka žavėtis žmogaus protu, fantazija ir amatu. Jokia minia ir joks komitetas niekada nesukurs to, ką gali individas, ASMENYBĖ.

O didžiąja dauguma daiktų, kaip OBJEKTŲ, esu linkęs žavėtis per atstumą – man nuosavybės jausmas papildomos erekcijos nesukelia. Bet būtent ŽAVĖTIS galiu ištisomis valandomis: nuo nuostabių rankinių laikrodžių, plunksnakočių, drabužių ir aksesuarų, nuo technikos, mechanikos, elektronikos ir inžinerijos stebuklų iki interjerų ir jų detalių, motociklų, laivų ir pastatų magijos. Žmogus yra didis.

60

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

61

62

LAMŲ SLĖNIS

MERGAITĖ IŠ KINO Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Marica Rosengard ir iš filmo "Emilija iš Laisvės alėjos"

Besikalbėdama su IEVA ANDREJEVAITE, pagalvojau, kad ir jums reikėtų matyti, kaip ji kalba.

Jaunos aktorės, naujoje režisieriaus Donato Ulvydo kino juostoje „Emilija iš Laisvės alėjos“ suvaidinusios pagrindinę heroję Emiliją, kūno kalba perteikia atsakymus ne silpniau nei žodžiai, o žvilgsnyje gali išvysti visas jautriai išgyvenamas emocijas. „Iš Emilijos aš labai daug išmokau“, – sako Ieva, kai „Paryžiaus“ kavinėje susėdame pokalbio apie jos karjeros pradžią, patį svarbiausią gyvenime vaidmenį ir tylias, bet ryžtingas kovas už laisvę.

– Ieva, ar kada bijojai kamerų?

– Oi, ne! Nuo mažens buvau labai aktyvus vaikas – nuo penkių iki trylikos lankiau baletą, „Liepsnelės“ kolektyvą, po to šokau šiuolaikinius šokius, lindihopą, plaukiau, lankiau krepšinį, piešiau, muzikos mokykloje grojau pianinu ir gitara. Kadangi viskas vyko vienu metu, nebuvo kada bijoti scenos ir kamerų.

Kita vertus, kai pradėjau prieš kameras dirbti profesionaliai, supratau,

kad skirtumas didžiulis. Pirmieji mano žingsneliai kine buvo nedrąsūs, jaučiau, kad kamera man nėra draugas. Gal tai nebuvo baimė, bet neturėdama daug patirties per filmavimus jaučiausi susikausčiusi. Dabar kameros man nebeegzistuoja, jų tiesiog nebėra.

Tačiau nieko nėra baisiau už atrankas! Nei vienas aktorius nemėgsta kastingų, kai per kelias minutes privalai parodyti viską, ką gali, ką sugebi.

Gali būti labai geras aktorius, bet tai būna didžiulis stresas.

– Ar pameni, kaip vieną dieną sau pasakei: „Viskas, Ieva, tu – aktorė“?

– Būtent tokio momento nebuvo.

Manau, dabar jau galėčiau pasakyti, kad esu „truputį aktorė“. (Šypsosi.)

Aktorystė, mano manymu, yra profesija, kurios turi mokytis visą gyvenimą. Net garsiausi aktoriai mokosi – skaito knygas, lanko paskaitas, semi-

LAMŲ SLĖNIS

63

narus, nes tai – viso gyvenimo kelias.

Tobulybei nėra ribų. Po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aš taip pat daug mokiausi, lankiau meistriškumo pamokas, išbandžiau skirtingas aktorystės technikas, žiūrėjau daug filmų, daug skaičiau. Bet dar toli, kad save galėčiau pavadinti aktore. Iš tiesų norisi, kad ne aš pati tai pasakyčiau, o kiti. Kai žiūrovai įvertins, kad „ji – gera aktorė“, man tai bus pats didžiausias komplimentas.

– Aktorystės studijas baigei režisieriaus Jono Vaitkaus kurse. Kokios jo pamokos ir patarimai įsiminė labiausiai?

– Su Jonu Vaitkumi mes labai daug dirbdavome. Jis nuolat kartodavo, kad talentas yra labai maža aktoriaus sėkmės dalis, visa kita yra darbas. Kad sukurtum vaidmenį, reikia pereiti ugnį ir vandenį, išbandyti jį iš skirtingų pusių – tik tada tu gali jį išgryninti. Iš J. Vaitkaus išmokome disciplinos, komandinio darbo. Pamenu, kad buvo labai griežtas ir niekada nekalbėdavo užuolankomis. Jei būdavo blogai, taip ir sakydavo, bet mokėdavo ir pagirti, o tai taip pat yra svarbu.

– Kaip tavo karjera klostėsi baigus studijas, kai semtis patirties išvykai svetur?

– Baigusi studijas LMTA Lietuvoje gyvenau dar pusantrų metų. Su-

64

LAMŲ SLĖNIS

vaidinau keliuose serialuose, Lietuvos rusų dramos teatro šokio spektaklyje, kuriame gavau pagrindinį vaidmenį.

Tai buvo labai keistas laikas – didelio noro kilti karjeros laiptais nerodžiau.

Turbūt todėl, kad daug abejojau, nebuvau tikra, jog aktorystė – tai man skirtas kelias. Tačiau vieną dieną supratau, kad vis dėlto privalau nepasiduoti ir judėti pirmyn, tad susikroviau lagaminą ir išvažiavau iš Lietuvos.

Pradėjau smalsiai domėtis kinu, žiūrėjau daug filmų, vaikščiojau į kino festivalius. Įsikūriau Londone, po to išvykau į Maskvą, ten netrukus pradėjau dirbti kino industrijoje. Taip visą laiką ir basčiausi tarp Lietuvos, Londono ir Maskvos.

Niekada negalvojau, kad išvažiavau ir palikau Lietuvą. Turėjau tikslą – padirbėti kine, o paskui visą savo patirties bagažą parvežti čia, į Lietuvą. Turėjau svajonę vaidinti savoje žemėje savo gimtąja kalba. Tai, kaip viskas susiklostė ir aš pagaliau gavau svarbiausią savo gyvenimo vaidmenį filme „Emilija iš Laisvės alėjos“, yra didžiausias džiaugsmas. Pamenu tą momentą, kai tiesiog supratau, kad dabar yra Tas laikas, o tada viskas labai greitai virto realybe.

Po dviejų mėnesių mane pakvietė vaidinti šiame filme. Režisierius Donatas Ulvydas atsiuntė scenarijų, nors dar net nebuvome susitikę. O kai atvažiavau į Lietuvą, jis paspaudė man ranką ir pasakė: „Labas, Emilija!“ Vis-

kas įvyko labai netikėtai, greitai ir, sakyčiau, stebuklingai. (Šypsosi.)

– Nekantraujame tave išvysti naujame vaidmenyje! „Emilija iš Laisvės alėjos“ – apie ką šis filmas?

– Filmo istorija pasakoja apie laiką, kai Lietuvoje vyko kultūrinis pasipriešinimas Sovietų Sąjungai. Žmonės sistemai priešinosi menu ir teatru. Jie visi buvo tardomi, bet vis tiek pasirinko kovoti metaforomis ir menu siekti laisvės. Iki šiol mes turėjome filmų apie partizaninį karą, bet kultūrinio pasipriešinimo ekranizacijų nebūta.

Todėl manau, kad šis filmas ir jo istorija yra ir padėka visiems Lietuvos menininkams, kurie priespaudai priešinosi tyliuoju būdu. „Emilija iš Laisvės alėjos“ – tai filmas apie laisvę, kovą ir apie pasirinkimą. Jauna aktorė Emilija atvyksta į Kauną ir patenka į sumaištį, kuri kyla po Romo Kalantos susideginimo. Per vieną dieną naivi, žmonių gerumu tikinti mergaitė turi subręsti ir suprasti, kad viskas nėra taip, kaip ji įsivaizdavo.

Aš negyvenau tuo laiku, bet vos perskaičiusi scenarijų jaučiausi tarsi ten buvusi. Tai buvo beprotiškai jautru. Ir mano šeimoje yra buvę tragiškų įvykių – močiutė, vienintelė iš devynių brolių ir seserų šeimos išsigelbėjusi nuo trėmimo, padėdavo partizanams, buvo nuolatos tardoma. Iš jos aš girdėjau visas šias istorijas, bet bū-

LAMŲ SLĖNIS

65

66

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

67

dama vaikas nesuvokdavau jų svarbos.

Tad perskaičiusi scenarijų ir pradėjusi domėtis istorija daugiau, supratau, kad šie įvykiai yra labai svarbūs ir man asmeniškai. Šis filmas ir atviras, ir paslaptingas tuo pat metu. Kaip ir Emilijos paslaptis, kurią ji nešasi su savimi visą gyvenimą... „Emilija iš Laisvės alėjos“ atskleidžia ir tai, kad nepaisant susikaustymo, kuris tuo metu tvyrojo, žmonės vis tiek mylėjo. Aistra, noras kovoti, judėti į priekį ir, svarbiausia, mylėti buvo gyvi.

– Kaip ruošeisi Emilijos vaidmeniui? Kokių panašumų atradai tarp personažo ir savęs?

– Emilijos vaidmeniui ruošiausi labai rimtai – skaičiau daug grožinės literatūros, straipsnių apie tą laikotarpį, teatrą, režisierių Joną Jurašą, kalbėjau su daug tą laikotarpį išgyvenusių žmonių – nuo draugių mamų iki savo tėvų, kurie galėjo papasakoti tikras istorijas.

Suvaidinus šį vaidmenį jaučiausi maža savo dalele grįžusi į praeitį.

Iš Emilijos aš labai daug išmokau.

Ji man parodė, kaip svarbu žinoti, kas tu esi. Tikiu, kad norint ką nors pakeisti pasaulyje pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Tu turi būti laisvas, žinoti, kas esi, tvirtai kovoti už savo vertybes ir principus. Tuo metu žmones kaustė baimė priimti vieną ar kitą sprendimą, išduoti kitus ar būti iš-

68

LAMŲ SLĖNIS

duotam. O Emilija nebijojo. Tai pagrindinė jos savybė, kuri svarbi ir man, Ievai.

Iš tėčio esu paveldėjusi norą kovoti už teisybę. Esu labai jautri kito žmogaus skausmui – visada eisiu ir jį užstosiu. Tokia pati yra ir Emilija – ji gana mažai galvoja apie save, bet visada – apie kitus žmones ir apie visą tuometinę Lietuvos situaciją. Nors ji nebuvo karžygė, vedusi tautą, bet savo darbais, pasirinkimais ir nebijojimu tapo laisvės ikona.

Filmas yra labai jautrus, tragiškas ir dramatiškas. Manau, kad Emilija yra visos Lietuvos kovos už laisvę metafora. Tai su tikrais įvykiais susijęs personažas.

Kartais mes esame linkę sureikšminti mažas problemas, tačiau palyginęs jas su tuo, ką išgyveno mūsų seneliai ir tėvai, supranti, jog tuomet problemos buvo daug rimtesnės. Kita vertus, mes visada sakome, kad turime pasirinkimą. Tais laikais pasirinkimo dažniausiai nebūdavo. Kartais tekdavo išduoti kitą žmogų, kad išgelbėtum savo motiną ar vaiką. Šis filmas mane išmokė niekada nesmerkti kitų poelgių, nes nežinai, kas už to slepiasi. D. Ulvydo filmu siekiama parodyti, kad ne visada blogis iš tiesų yra blogis.

kad tai bus labai skaudi ir sudėtinga istorija, tačiau žinojau, kad yra šviesos spindulys, kurio siekia visi filmo herojai.

Tai buvo pirmasis tokio masto lietuviškas projektas, dirbant su lietuvių komanda ir lietuvių kalba, tad aš iš tiesų kaifavau. Galiu drąsiai pasakyti, kad tai yra profesionaliausia komanda, su kokia man yra tekę dirbti. Filmavimų metu tvyrojo labai jauki atmosfera. Jaučiausi, lyg eičiau į antruosius savo namus.

Didžiulį įspūdį man padarė aktorius Česlovas Stonys – jis buvo to laikotarpio ir būtent Kauno dramos teatro įvykių liudininkas. Skaitant scenarijų jis man papasakojo daug tikrų faktų, koks sudėtingas buvo tas laikas, kaip sunku būdavo sukurti spektaklį, kiek kartų cenzūra jį taisydavo arba uždrausdavo apskritai. Sėdėjau ir klausiau išsižiojus!

Manau, aktoriui yra be galo svarbu atrasti bendrą kalbą su filmo režisieriumi, todėl džiaugiausi, kad tarp mūsų su Donatu užsimezgė gražus ryšys.

Visas mano gyvenimas sukosi apie Emiliją ir filmą, net naktimis sapnuodavau filmavimo aikštelę. Filmavimui pasibaigus atrodė, kad iš manęs kažką atėmė...

Mūsų visa komanda buvo kaip pati Emilija – atidavėme viską dėl šio – Pasidalink savo įspūdžiais apie filmo, todėl tikiuosi, kad jis kažką darbą filmavimo aikštelėje. duos ir žmonėms. Galbūt primins ne – Darbas kino aikštelėje – begalinis vien skaudžius dalykus, o taps viltimi, malonumas! Aš žinojau, į ką veliuosi, šviesos spindulėliu.

LAMŲ SLĖNIS

69

70

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

71

– Režisierius Donatas Ulvydas sako, kad Emiliją galima atrasti kiekviename iš mūsų. Ar su tuo sutiktum?

– Tikrai taip. Emilija yra laisvės simbolis. Ji nepasidavė, nebijojo, kovojo iki galo. Aš taip pat labai džiaugiuosi ją atradusi – Emilija sustiprino ir mano pačios vertybes.

kaip natūralius, nesureikšminti jų.

Gyventi sąmoningai yra labai svarbu – kai pajunti, kad dabar tau labai gera, mėgaukis ta akimirka! Pagauk ją, pajusk, suprask ir netgi pamėgink pratęsti. O jei nutinka kas nors bloga, priimk tai kaip pamoką.

Man, kaip aktorei, išgyventi kuo sudėtingesnę ir skaudesnę, bet tuo pat metu ir nuostabią, pakilią patirtį yra naudinga – vėliau tai gali panaudoti vaidyboje, norėdama sužadinti vieną ar kitą emociją. Juk nėra stebuklingų mygtukų, kuriuos paspaudusi pradėsi verkti ar įsimylėsi. Gyvenimo patirtys leidžia sugrįžti į tas emocijas ir jas sustiprinti.

– Už ką tu kovoji kasdien?

– Mano gyvenimas yra pakankamai nenuspėjamas: mes, aktoriai, niekada nežinome, kas bus rytoj. Iš Emilijos išmokau, kad į priekį eiti reikia ryžtingai. Ir aš turiu aiškų savo tikslą, už kurį ir kovoju.

Stengiuosi kiekvieną sunkumą priimti kaip neišvengiamą pamoką. Pati paty– Vos vakar parvykai iš Londono. riau, kad gyvenime būna ir juodų perio- Kokie tavo likusios vasaros planai? dų, po kurių nutinka kas nors beprotiškai – Į Lietuvą grįžau dirbti – viskas gero. Svarbiausia judėti į priekį.

Emilijos labui, o po to keliausiu atostoMes įpratę gerus dalykus priimti gauti į šiltuosius kraštus, pirmą kartą

72

LAMŲ SLĖNIS

gyvenime išmėginsiu banglenčių sportą!

Dažniausiai visą laisvą laiką skiriu savęs tobulinimui – mokausi ką nors nauja ar tobulinu jau įgytas žinias. Kine taip jau yra – kuo daugiau talentų turėsi kišenėje, tuo daugiau vaidmenų galėsi įgyvendinti.

Turiu ilgą sąrašą dalykų, kuriuos norėčiau išbandyti ar ištobulinti. Pavyzdžiui, Rytų kovos menai. Neseniai patekau į Rytų kovos meno Nhat Nam stovyklą, man tai buvo didžiulis atradimas, tiksliau, ten praleistas laikas padėjo atrasti savyje kai ką nauja.

Pasirodo, daug lietuvių kaskadininkų, dirbančių svarbiuose Holivudo filmuose, karjerą pradėjo būtent šio Rytų kovos meno srityje! Nemanau, kad tapsiu aktore kaskadininke, tačiau mokėti muštynių ir kritimų pagrindus man yra be galo įdomu. Esu pasirengusi mokytis!

– O kokie filmai tau patinka? Ar mėgsti žiūrėti kino juostas po keletą kartų? Ar žiūrint pavyksta įsijausti į siužetą, o gal dėmesys daugiau krypsta į aktorių vaidybą?

– Paprastai aktoriai ir režisieriai kiną žiūri kaip profesionalai, kitaip sakant, dirba darbą: analizuoja, mato klaidas, gretina su kitais jau matytais filmais. Ir aš taip darau, nes tai vienas iš mokymosi būdų, tačiau kartais mėgstu žiūrėti kiną kaip paprasta žiūrovė. Jei tai gerai atliktas vaidmuo, geras scenarijus ir geras filmas, tu tiesiog negali žiūrėti jo kaip profesionalas.

Gerame filme ir vaidyboje gali būti klaidų, bet jų net nepastebėsi, nes esmė glūdi idėjoje. Aš labai jautriai žiūriu kiną ir esu jautri gyvenime (šypsosi), visiškai atsiduodu filmui ir jam pasibaigus dar lieku jame.

Mėgstu žiūrėti filmus po keletą kartų. Labai brangus filmas, kurį žiū-

rėjau daugybę kartų, yra „Pasiklydę vertime“. Manau, tai unikali kino juosta, turinti mistišką dvasią, kažką labai keisto, bet tuo pat metu ir artimo. Keletą kartų žiūrėjau visas „Krikštatėvio“ dalis – tai klasika, iš kurios yra ko pasimokyti. Apskritai žiūriu skirtingų žanrų filmus – nuo arthouso, klasikos, dokumentinių filmų iki superherojų ir veiksmo juostų. Mane įkvepia tiek Andrejaus Tarkovskio, Jimo Jarmusho, Larso von Triero ir Michaelo Haneke, tiek Quentino Tarantino, Christopherio Nolano ar Guy Ritchie filmai. Ir visais jais mėgaujuosi, nes visi jie turi skirtingą, tačiau konkretų tikslą – ar tai būtų pramoginis, atsipalaiduoti skirtas filmas, ar provokuojantis, gilias emocijas ir klausimus keliantis kinas. Ir pati norėčiau išbandyti tiek siaubo žanrą, tiek komediją, dramą ar mokslinę fantastiką. Man artimi ir įdomūs visi kino

žanrai ir stiliai.

Labai gerai vertinu ir serialus, šiais laikais jų kokybė neįtikėtina, tačiau juos turiu „suvalgyti“ iš karto, o tam reikia labai daug laiko... (Juokiasi.)

– Ar yra žmogus, kurio patarimo teiraujiesi tiek vaidybos, tiek gyvenimo klausimais?

– Tėtis. Jis yra mano autoritetas, vyro idealas, didžiausia meilė ir geriausias draugas. Nesvarbu, ar gyventume kartu, ar atskirai, aš visuomet klausiu jo patarimo. Tėtis gali man patarti, mane užjausti, paguosti, pabarti, pamokyti.

Esu labai dėkinga tėvams už tai, kaip jie mane auklėjo – aš augau su laisve. Jie leisdavo daug ką išmėginti, sakydavo: „Mes tau patariame to nedaryti, bet jei nori – eik.“ Ir aš eidavau, nudegdavau, bet taip mokiausi. Taip auklėsiu ir savo vaikus.

LAMŲ SLĖNIS

73

74

LAMŲ SLĖNIS

BON APPÉTIT

RANKŲ SUŠILDYTA DUONA Nuotraukos: „Fotopastelė“ Drabužiai: „Son de flor“ Receptai: „Tie kepėjai“

„Duonos kepimas man vis dar yra tai, kas akimirksniu sustabdo laiką ir sugrąžina į vaikystės prisiminimus, kai dar ant šiltos, ką tik iš krosnies ištrauktos duonos tepdavau močiutės pagamintą sviestą ir skubėdavau suvalgyti, kol sviestas neišsilydė. Kepdama duoną namie, o taip pat kepykloje, kur duoną kepame su raugu, nedideliais kiekiais, kiekvieną kartą sustoju ir įkvepiu to magiško aromato“, - sako studijos „Tie kepėjai“ siela LAURA DONĖLĖ. Būtent toks Laurai ir yra tikrasis lėtasis gyvenimas – lyg gebėjimas pasidžiaugti akimirka. Neatsiejama nuo jo ir lėtojo maisto kultūra, kai atidžiai pasirenkami sezoniniai, vietos ūkininkų užauginti ar pagaminti produktai, kai maistas ruošiamas su didžiausiu malonumu ir pagardinamas žiupsneliu meilės.

LAMŲ SLĖNIS

75

Ruginė duona

76

LAMŲ SLĖNIS

Aptepus šviežutėlės duonos riekę sviestu, ir pabarsčius šviežiomis žolelėmis – krapais, svogūnų laiškais, taip lengva mintimis nukeliauti ten, kur laikas būdavo labai lėtas…

• 630 g visagrūdžių ruginių miltų; • 440 g visagrūdžių kvietinių miltų; • 20 g sausų mielių; • 40 ml miežių salyklo ekstrakto arba melasos; • 660 ml vandens; • 30 g druskos; • 20 g kmynų arba kalendrų sėklų (naudokite tai, ką labiau mėgstate).

LAMŲ SLĖNIS

77

78

LAMŲ SLĖNIS

Mieles sumaišykite su šiltu vandeniu ir šiek tiek miltų bei salyklo ekstraktu ir palikite šiltoje vietoje, kol susidarys putos (pusvalandžio turėtų pakakti). Suberkite likusius miltus, druską, kmynus arba kalendras ir užminkykite tešlą (minkykite bent 10-15 min.). Suformuokite rutulį, įdėkite į dubenį, apdenkite rankšluosčiu, kad neapdžiūtų, ir palikite 2-3 val., kad pakiltų. Pakilusią tešlą išminkykite dar kartą, suformuokite apvalų arba pailgą kepaliuka, apvoliokite miltuose, įpjaukite liniją, įdėkite į sviestiniu popieriumi išklotą skardą, kurioje kepsite duonelę, apdenkite ir palikite valandai, kad kepalas pakiltų ir padvigubėtų. Kol duona kyla, įkaitinkite orkaitę ar krosnį iki 210 laipsnių, kepkite duoną apie 45 min. Patikrinkite, ar duonelė iškepusi – pabeldus kumčiu į plutą, turi girdėtis garsas, primenantis skambesį tuščioje statinėje. Jeigu tokio garso negirdėti, kepkite dar 10-15 min.

LAMŲ SLĖNIS

79

Riešutų ir sėklų duona

80

LAMŲ SLĖNIS

Šią duoną savo šeimai kepu per šventes. Ji ne tik tobulai dera su įvairiomis užtepėlėmis ir paštetais, bet dar ir yra sveika, kepama be miltų, praturtinta sėklomis ir riešutais, kurie mūsų organizmui suteikia reikalingų medžiagų ir padeda išsivalyti nuo nereikalingųjų.

• 50 g agavų arba klevų sirupo; • 50 g alyvuogių aliejaus; • 610 g vandens; • 20 g moliūgo sėklų; • 110 g saulėgrąžų; • 10 g sezamo sėklų; • 240 g stambių avižinių dribsnių; • 75 g migdolų; • 90 g lazdyno riešutų; • 100 g linų sėmenų; • 25 g gysločio sėklų luobelių (parduodama ekologiškų ir natūralių produktų parduotuvėse arba vaistinėse); • 45 g ispaninio šalavijo (čija) sėklų; • 10 g druskos.

LAMŲ SLĖNIS

81

82

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

83

Burokėlių sviestas

84

LAMŲ SLĖNIS

• 2 burokėliai; • 100 g minkšto ožkų sūrio; • 50 g skrudintų lazdyno riešutų; • pora šaukštų alyvuogių aliejaus; • žiupsnelis druskos; • čiobrelių.

Burokėlius išvirkite, atvėsinkite ir nulupkite. Lazdyno riešutus sumalkite smulkintuvu iki smulkių trupinių. Sudėkite į smulkintuvą likusius

produktus ir sumalkite iki vientisos masės. Paskaninkite druska. Ragaukite su skrudinta rupia riešutų arba rugine duona.

LAMŲ SLĖNIS

85

86

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

87

88

LAMŲ SLĖNIS

KLAJOKLĖ TARP LAGAMINŲ IR PAVEIKSLŲ Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: „Slow Sunday Photography“, specialiai „Lamų slėniui“ iš Berlyno

Dailininkės NATAŠOS KUČKO gyvenimas neabejotinai vertas knygos puslapių. Juose meilės gyvenimui ir tapybai kupinos siužeto linijos vingiuotų per šešias šalis, dvelktų žaviu kelionių aromatu ir stebintų netikėtais posūkiais, kol galiausiai apsistotų (bent jau keliems metams) ramybės kupiname Berlyne. Vokietijos sostinė – miestas, kuriame šiuo metu magiškomis kasdienybės minutėmis tapytoja džiaugiasi kartu su savo vyru, ispanų diplomatu, ir gyvena apartamentuose, kuriuos pelnytai būtų galima laikyti meno ir dizaino objektų kolekcininkų rojumi.

Su Nataša kalbuosi jos viešnagės šiaurės Ispanijoje metu. „Atostogauju, bet visuomet su savimi vežuosi molbertą ir daugybę teptukų, tad atostogos neišvengiamai turi darbo prieskonį. Tapau peizažus, eskizuoju“, – pasakoja moteris.

Jau dešimt metų tapanti Nataša ne

iš karto atrado polinkį dailei – kaip pasakoja dažnas menininkas, geriausiu paskatinimu atrasti širdžiai mielą veiklą tampa bodėjimasis tradicine darbo biure nuo aštuonių iki penkių schema.

Ukrainiečių kilmės dailininkės atveju tai buvo darbas reklamos industrijoje.

„Supratau, kad tektų visą gyvenimą užsiimti tais pačiais dalykais, ir man tai pasirodė paprasčiausiai neįmanoma. Be galo troškau keliauti, pamatyti svečias šalis, susipažinti su naujomis kultūromis ir atrasti save visai kitoje aplinkoje“, – teigia ji.

LAMŲ SLĖNIS

89

Kilo mintis pasiimti laisvus metus – taip moteris susikrovė lagaminus ir atsidūrė Madride. Anksčiau meno istorijos studijas Kijeve baigusi Nataša po laisvų metų nusprendė likti Madride ir pradėti mokslus piešimo bei tapybos akademijoje. „Nuo pat mažens žavėjausi tapyba, skulptūromis, juvelyrika“, – pečiais gūžteli pašnekovė paklausta, kaip save atrado mene.

90

LAMŲ SLĖNIS

Ir juokdamasi prideda, kad piešti pradėjo nuo... aštuonių mėnesių – „mano mama vis dar turi tuos piešinius!“ Ispanijai Nataša dėkinga ne tik už meno pamokas. ,,Ispanai turi posakį alegria de vivir, reiškiančią gyvenimo džiaugsmą. Šioje šalyje išmokau atsipalaidavimo. Supratau, kad norint ko nors pasiekti, nebūtina skubėti. Tai nereiškia nieko neveikti. Paprasčiausiai suvokiau,

kad įgyvendinant tikslus būtina stabtelėti, viską apmąstyti, susitaikyti, kad lengvų kelių nebūna“, – pasakoja ji.

Lėto gyvenimo filosofija moteriai artima: ,,Jei kas nors man pasiūlytų greitesniu būdu pasiekti tai, ką turiu dabar, vis tiek nesutikčiau. Taip prarasčiau daug galimybių, pažinčių su įdomiais žmonėmis“. Ispanijoje Nataša taip pat sutiko savo vyrą, o jų pa-

žinties istorija – ne tik romantiška, bet ir šiek tiek juokinga. ,,Mudu netikėtai susipažinome bare – vieną rytą abu nusprendėme užsukti kavos puodelio. Visi mano drabužiai buvo išterlioti dažais – tai tapytojos kasdienybė! – juokiasi moteris. – Jis buvo labai malonus ir tikras džentelmenas“.

Madride gimusi meilė paskatino sekti paskui vyrą į Briuselį, kur šis bu-

vo paskirtas dirbti porai metų. Ramų ir lėtą gyvenimo tempą Briuselyje po kelerių metų pakeitė studijos išsvajotoje Florencijoje, o tas laikotarpis buvo pažymėtas skrydžių į egzotiškąjį Malį – naująją diplomato darbovietę.

Ir galiausiai aplinkybės juos atvedė į dabartinę stotelę, Berlyną. Nejau toks chaotiškas gyvenimo būdas, nuolatinis kraustymasis ir bandymai įsitvir-

tinti vis kitose (ir net viena į kitą nepanašiose) kultūrose neišvargina? Nataša teigia, kad jai tai sukelia dvejopus jausmus – moteris vertina galimybę įsigilinti į kiekvieną šalį, išmokti naujų kalbų, atrasti draugų, tačiau akimirka, kai tenka vėl krauti lagaminus ir palikti viską už nugaros, sukelia tuštumos jausmą. Bet neilgam – tik tol, kol užplūsta naujos patirtys.

LAMŲ SLĖNIS

91

92

LAMŲ SLĖNIS

Tapyba užima pagrindinę rolę Natašos kasdienybėje. Tai ne tik darbas, bet ir didžiausias įkvėpimo šaltinis. ,,Save vadinu ryškių, aiškių linijų tapytoja – nepiešiu abstrakcijų. Ant drobės vienaip ar kitaip atsispindi mano pačios tobulėjimas, gyvenimo pokyčiai, aplinkybės, jausmai, kitų menininkų įtaka. Visa tai susiejusi su įgytomis žiniomis, stengiuosi sukurti kūrinį, gebantį paliesti kitą žmogų.

Mane labai domina žmogus, dažnai tapau mane supančias asmenybes – štai neseniai tapiau savo vyro portretą“, – pasakoja Nataša. Dailininkė prideda dievinanti portretus ir taip pat kartais tapanti mažo formato piešinius, kuriuose vaizduojami skirtingi kasdienybės fragmentai. Taip ir maga paklausti – nejaugi šiame amžiuje, kur vizualinis triukšmas, nuotraukų ir paveikslėlių gausa neišvengiamai lydi kasdienybę, tapyba neatrodo archajiška meno forma, kuriai galbūt net gresia išnykti? ,,Net neabejoju, kad tapyba išliks. Tiesa, egzistuoja nuomonė, jog viskas jau nutapyta, tačiau laikydamasi tokio požiūrio nematyčiau prasmės piešti. Vis dar tikiu, kad ši meno forma nėra pakankamai ištyrinėta. Mane įkvepia tiek senieji tapytojai, tokie kaip Ticianas ar J. M.W. Turneris, tiek naujosios kartos atstovai“. Atsakingas moters požiūris į darbą sugriauna bet kokius bohemiško tapytojo stereotipus. Jos kasdienybė – griežtai supla-

nuota: nuo devynių ryto iki pirmos valandos moteris praleidžia studijoje, tuomet pietauja ir dar keturias valandas dirba. ,,Kartais labai nesinori tapyti, tačiau privalau būti disciplinuota“, – atskleidžia ji.

Visos šalys, nors keleriems metams tapusios Natašos namais, turėjo įtakos ne tik jos asmenybei, bet ir kūrybinei išraiškai. ,,Ispanija suformavo mane kaip tapytoją – jaučiu itin stiprią šios šalies įtaką savo kūryboje. Belgijai jaučiu labai malonius sentimentus, nes ten įvyko pirmoji mano paroda, be to, šios šalies estetika taip pat turėjo įtakos mano darbams. Mokslai Italijoje man suteikė labai stiprų pagrindą po kojomis: susipažinau su amatininkyste, tradicine tapybos samprata, įgijau visas reikalingas teorines ir praktines žinias. Na, ir Vokietija – manau, kad tai viena geriausių vietų ne tik dėl darbo, bet ir dėl galimybių susipažinti su kitais menininkais, kolekcininkais, galerijų savininkais. Berlynas yra labai netradiciškas, jokiems standartams nepaklūsantis miestas, kuriame gali laisvai išreikšti save“. Ar tokioje kultūrinių patirčių mozaikoje nėra sunku pamesti savęs, savojo identiteto? ,,Tiesa, kai kas nors paklausia manęs, kur gyvenu arba iš kur esu kilusi, labai sunku rasti tinkamą atsakymą. Esu ukrainietė, bet ten jau negyvenu pakankamai ilgą laiką. Manau, kad ateityje tautybės apibrėžimai praras savo reikšmę“, – teigia moteris.

LAMŲ SLĖNIS

93

94

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

95

96

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

97

98

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

99

Žavus chaosas atsispindi ir Natašos aplinkoje. Bendruose jos ir vyro apartamentuose – aibė skirtingų detalių, pasakojančių savas istorijas. Iš pirmo žvilgsnio moderniame, šviesos pilname būste slepiasi daugybė senus laikus primenančių baldų, drabužių, meno kūrinių, dekoro akcentų. Ar tokia skirtingas meno kryptis atspindinti aplinka – sumanaus ir preziciško planavimo pasekmė, ar skirtingų jos ir vyro estetinių polinkių atspindys? ,,Viskas vyko labai natūraliai – mano ir vyro skoniai panašūs. Norėjome derinti skirtingus dalykus ir apsupti save labai gražiais daiktais“, – teigia Nataša. Briuselyje moteris atrado aistrą kolekcionuoti – taip jos studijoje atsiranda vis daugiau senų rėmų, kuriuos menininkė kartais panaudoja savo projektams. O ir namuose kiekvienas daiktas gali būti laikomas kolekcininko lobiu! Kaip vieną iš pavyzdžių Nataša pamini stalą, kurį įsigijo dėl simbolinės priežasties: ,,Tai vokiečių architekto Ludwigo Mies van der

100

LAMŲ SLĖNIS

Rohe stalas, kurį jis sukūrė savo namams vėlyvajame trečiajame dešimtmetyje“. Ir juodamasi prideda, kad šį stalą teko pirkti du kartus – įsigijusi jį itališkoje parduotuvėje pora gavo bandomąjį laikotarpį, kuriam pasibaigus stalą dėl neaiškių priežasčių teko grąžinti. Tad antrą kartą stalą jie nusipirko... aukcione. ,,Manau, tai parodo, kaip mes jo norėjome“, – šypsosi Nataša.

Pokalbį dailininkė užbaigia keletu detalių apie naujausius savo projektus. Šiuo metu ukrainietė išbando save naujose teritorijose: ,,Naujasis darbas bus skulptūra, savotiška instaliacija.

Priešingai nei tapyboje, šioje srityje pirmenybę teikiu abstrakčioms ir masyvioms formoms“. Žiemą Nataša pradėjo naują projektą ,,Karo peizažai“ – tai serija paveikslų ir piešinių karo tema. ,,Tai nėra karinės scenos, tačiau karo pėdsakai, peizažų detalės kasdienėje aplinkoje“, – pasakoja ji.

Taip pat planuose bendradarbiavimas su Hamburgo meno akademija. Ir, kas žino, galbūt naujos kelionės?

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

APYNIAIS KVEPIANTIS MIESTO FESTIVALIS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

Tviskančiomis lemputėmis išpuošti amerikietiškojo stiliaus maisto vagonėliai, nosį kutenantys jūros gėrybių, ant grotelių čirškančios mėsos, krosnyse kepančių picų ir šviežių žolelių kvapai, tikro garso muzika ir pažintis su aludarių kultūra. Ir visa tai – autentika dvelkiančioje „Švyturio“ alaus daryklos erdvėje. Trumpam stabtelėti ir pasinerti į festivalio nuotaiką niekur nepabėgus iš miesto šiemet jau trečią kartą kvietė Klaipėdoje praūžusi „Aludarių diena“.

LAMŲ SLĖNIS

109

Festivalio metu skambėjo ne tik istorijos apie alų, bet ir apie nuo jo neatsiejamą maisto kultūrą. Šventės svečiams buvo siūloma paragauti įvairių virtuvių patiekalų ir daugybės skirtingo skonio alaus, susipažinti su netikėtais alaus ir maisto deriniais.

O naujus gurmaniškus atradimus lydėjo kokybiškos muzikos garsai. „Aludarių dienoje“ dalyvavęs „City Chef“ virtuvės šefas Artūras Samavičius teigia, kad šis netradicinis festivalis puikiai atspindėjo sparčiai populiarėjančią gatvės maisto kultūrą. „Lankytojai per vieną dieną galėjo išbandyti kelis skirtingus gatvės maisto patiekalus, jų akyse mačiau atradimo džiaugsmą, – dalijosi įspūdžiais šefas.

– Mano manymu, miesto festivalis – tai gatvės maisto festivalis, kuriame miestiečiai gali tikėtis šviežio oro gūsio. Masinių restoranų era baigėsi. Šiandien kaip virusas plinta mažų ir jaukių šeimyninių restoranėlių, mėginančių įminti tam tikros šalies virtuvės mįsles, tradicija. Ne išimtis ir gatvės maisto kultūra. Ji prasidėjo nuo mėsainių, tačiau beveik kasdien atsiranda naujų vietų, siūlančių miestiečiams vis kitų maisto ragavimo patirčių: kepyklėlių, desertinių, ledainių,

110

LAMŲ SLĖNIS

spurginių, beigelinių, mėsos namų“.

A. Samavičius pastebi, kad Lietuvoje plinta ir dar XIX a. Jungtinėse Valstijose prasidėjusi bei pastarąjį amžių atgimusi maisto vagonėlių (angl. – food truck) kultūra. „Atrandame naujus skonius, keičiasi maisto pateikimo vietos. Nors mūsų klimatas tam ir nėra tinkamas, tačiau pastebiu, kad lietuviai maisto srityje turi didelių ambicijų. Manau, tam didžiausią įtaką turi išsilavinę, daug keliavę žmonės – svetur paragavę įvairaus ir kokybiško maisto, to paties jie ieško ir čia. Ir, beje, atranda! Mes, lietuviai, tikrai turime kuo pasigirti ir nustebinti į Lietuvą užklydusį svečią iš bet kurios pasaulio šalies“, – įsitikinęs gatvės maisto ambasadorius A. Samavičius.

Antrą kartą „Aludarių dienoje“ koncertavusios grupės „Golden Parazyth“ nariai pastebi, kad šis renginys kasmet pateisina vis daugiau vilčių ir tampa dar patrauklesnis. „Visada malonu dalyvauti nišiniuose, nedideliuose festivaliuose, pristatančiuose kitokį požiūrį į muziką, maisto kultūrą, aptarnavimą. Tokie renginiai ne tik kuria kokybišką turinį, bet ir pateisina festivalio lankytojų poreikius, – įsitikinęs

grupės vadybininkas Martynas Butkevičius. – Gerą įspūdį paliko bendra „Aludarių dienos“ nuotaika. Čia susirinkusi publika buvo itin linksmai nusiteikusi ir kultūringa. Mums tai buvo puikus pasirodymas unikalioje alaus gamyklos erdvėje ir dar vienas nuostabus koncertas Klaipėdoje“. „Aludarių dienos“ scenoje pasirodymą surengusios grupės „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius taip pat džiaugėsi galimybe pasirodyti miestiečiams skirtame netradiciniame kokybiško maisto ir muzikos festivalyje. „Mes labai vertiname kiek vyresnės publikos dėmesį, o jos šioje „Aludarių dienoje“ susirinko nemažai.

Džiaugiuosi, kad mūsų pasirodymo metu publikos veiduose matėme tik šypsenas“, – kalbėjo atlikėjas.

B. Aleksandravičiui pastarasis festivalis Klaipėdoje kiek priminė Taline vykstančią muzikos savaitę. „Tikras miesto festivalis turėtų aprėpti nemažą miesto dalį, išsiskirti didele skirtingų stilių ir atlikėjų įvairove“, – teigė dainininkas, besidžiaugiantis, kad Lietuvoje populiarūs ne tik senieji, gilias šaknis įleidę, bet ir nauji, kiek kitokią kultūrą bei tradicijas puoselėjantys festivaliai.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

113

KOMENTARAS

ANDRIUS BAGDZEVIČIUS „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvių aludaris, festivalio sumanytojas

„Aludarių diena“ pirmiausia yra profesinė šventė – skatiname švęsti aludarystės meistrų dieną ir švente dalytis su bendruomene. Pagrindinis festivalio akcentas – alaus kultūros pristatymas. Norime parodyti, kad alus ir jo kultūra yra įdomi ir įvairiapusė, tad daug dėmesio skiriame alaus skonių įvairovei, pateikimui, alaus dermei su kokybišku maistu.

Idėja rengti festivalį alaus darykloje gimė atsitiktinai. Pamenu, prieš ketverius metus pietavome su „Švyturio“ aludariais. Atsitiktinai prisiminėme, kad liepos 18-oji yra Tarptautinė aludarių diena. Ta proga nutarėme nusifotografuoti tarp daryklos kieme stovinčių statinių ir šia nuotrauka pasidalijome socialiniuose tinkluose. Būtent tada ir pradėjome svajoti apie alaus kultūrą puoselėjantį festivalį, o šią svajonę realybe pavertėme prabėgus metams – jau kitą vasarą visus pakvietėme į pirmąją „Aludarių dienos“ šventę.

114

LAMŲ SLĖNIS

Alaus kultūra – tai skonių įvairovė. „Aludarių diena“ būtent tai ir atspindi – iš alaus kranelių bėgo net trylika skirtingų alkoholinio bei trys nealkoholinio alaus rūšys. Alų lydėjo istorijos ir pasakojimai – nedaugelis žino, kaip iš tiesų alus daromas. Juk tai – kulinarinis gėrimas. Alaus pagrindas, miežiai, užauga čia, Lietuvoje, iš jų aludariai kuria skirtingus skonius. Šiame kūrybos procese neapsieinama be apynių, mielių ir vandens, be aludarių meistriškumo ir kūrybingumo.

Istorijos apie gamybos procesą buvo pasakojamos per alaus degustacijas ir ekskursijas po alaus daryklą.

Alus, kaip ir visa gėrimų kultūra, neatsiejamas nuo maisto. Pamenu, kai prieš septynerius metus pradėjome kalbėti apie alaus kultūrą, alų vartotojai suvokė dvejopai: kaip šviesų arba tamsų gėrimą, derantį su kepta duona. Šiandien jau daugelis žino, kad egzistuoja gausybė skirtingų alaus stilių ir skonių, kad alus – neprastenis už kitus gėrimus, kad jis tinka bet kokia proga, kad gali būti derinamas su įvairiu maistu. Šis festivalis – puikus įrody-

mas, kad alaus kultūra klesti. Šiemet šventė pagaliau atitiko visus mano lūkesčius. Į ją susirinko daug brandžių, šviesių žmonių. Įvyko netikėtas dalykas: atostogaudami prie jūros, gamtoje žmonės trumpam sugrįžo į miestą! Šis, miesto, festivalis išskirtinis tuo, kad jame daug kalbama apie alų, aludarystės profesiją, maistą, muziką. Lietuvoje nėra daug festivalių, vykstančių industrinėse erdvėse. „Aludarių diena“ vyksta veikiančioje alaus darykloje. Jos kieme stovinčios statinės, mediniai padėklai yra naudojami alaus gamybos procese, o festivalio dieną tarnauja lankytojams.

Kitas 364 metų dienas šioje erdvėje gaminamas alus. Šiemet į festivalio erdvę išridenome statinę, kurioje anksčiau buvo brandinamas viskis, o pastaruosius trejus metus joje brandinome stautą – ypatingą gėrimą, sulaukusį daugybės teigiamų atsiliepimų. Tikiuosi, kad ateityje žmonės vis dažniau atostogas pajūryje planuos būtent tuo metu, kai Klaipėdoje vyks „Aludarių diena“. Pažadu, kitąmet ji bus dar įdomesnė!

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

GYVENIMAS TARSI ITALIŠKO KINO KADRE Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: Šarūnė Zurba, specialiai „Lamų slėniui“ iš Romos

Pokalbio metu ALISA MULINA SCOTTI ne kartą pamini svajones.

Nuo mažens ji norėjo tapti animacinių filmukų dailininke. Vėliau šias svajones pakeitė mintys apie tapybą ir studijos Vilniaus dailės akademijoje. Sėkmingai tapant ir pradėjus rengti parodas, Alisos širdį stipriau plakti vėl privertė naujos mintys – o gal... kinas? Kūrybinga moteris save išbandė ir šioje srityje. Visgi yra vienas dalykas, apie kurį ji nesvajojo ir net neįtarė ateisiant į jos gyvenimą.

Italija ir meilė įsiveržė netikėtai, tarsi šviežias oro gūsis. Ir štai jau septynerius metus lietuvės Alisos namais yra tapusi Roma.

LAMŲ SLĖNIS

123

– Neseniai viešėjau Romoje. Iš jos išsivežiau įspūdį, jog tai – miestas muziejus, kuriame net laikas, atrodo, srūva ramia ir lėta vaga, nepalyginama su pašėlusiu didmiesčių ritmu. Jūs, Alisa, Romoje gyvenate jau septynerius metus – koks šis miestas yra jums?

– Kai atvykau į Romą pirmą kartą studijų Vilniaus dailės akademijoje laikais, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Jos akinanti šviesa, šiltas koloritas, barokiška elegancija ir džiaugsminga nuotaika mane tiesiog pribloškė ir įkvėpė. Jau žymiai vėliau, po daugelio metų, kai čia atsikrausčiau, Roma pradėjo rodyti visapusišką, turtingą ir kontrastingą savo charakterį, kuris reikalavo gilesnio supratimo ir papildomų pastangų. Pavyzdžiui, buvo nelengva suvokti vietinę laiko sampratą, priprasti prie laisvo jo interpretavimo, prie sunkiai įveikiamos biurokratijos.

Dabar, po septynerių gyvenimo čia metų, Roma man yra namai – kupini meilės, įkvepiantys, tolerantiški, dosnūs ir pilni prisiminimų.

yra jūsų ryšys su Lietuva?

– Mano ryšys su Lietuva neatsiejamas nuo šeimos istorijos. Močiutė Lidija Kutuzova režisūros studijų laikais Maskvoje susipažino ir sukūrė šeimą su Jonu Jurašu, o po studijų dirbo režisiere Kauno Dramos teatre.

Dėl politinių aplinkybių 1970-ųjų viduryje močiutei su mama teko išvykti į Permę Urale, kur vėliau mama studijavo universitete, sukūrė šeimą ir gimiau aš. Dar prieš pirmąjį mano gimtadienį traukiniu išvykome į Vilnių – tėtis ir mama nusprendė grižti į Lietuvą kurti savo gyvenimo. Ilgainiui tėtis tapo žymiu vestuvių fotografu, o mama, edukologijos mokslų daktarė, prisidėjo prie švietimo reformos ir edukologijos mokslo plėtros Lietuvoje. Tokie pavyzdžiai šeimoje suteikia man stiprybės, drąsos ir gebėjimą teigiamai priimti permainas…

Pati užaugau ir subrendau Vilniuje.

Iki šiol sapnuoju laimingos vaikystės vaizdinius is Architektų gatvės, Lazdynų skardį. Vilniuje taip pat gimė mano vyresnysis sūnus. Išvykusi iš Lietuvos, Vilniuje lankausi rečiau nei - Alisa Mulina Scotti – skamba norėčiau, bet visada, kai atvykstu, jautaip romantiškai ir itališkai! Ir, pri- čiuosi lyg sugrižusi į nerūpestingus pažinsiu, visai ne lietuviškai… Koks laikus.

124

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

– Sakoma, kad visi keliai veda į Romą. Koks kelias atvedė jus – ar jis buvo paprastas, nuoseklus, o galbūt nenumatytas ir pačiai netikėtas?

– Mane atvedė meilė. Dailės akademijoje studijavau italų ir prancūzų kalbas, kad galėčiau priartėti prie meno šaltinių originalų kalbomis.

Tuo laiku ir įvyko pirmoji kelionė į Romą, kurią iš karto įsimylėjau. Po kelerių metų darbo kine italų kino grupė atvažiavo filmuoti serialą „Karas ir taika“ Lietuvoje. Tada ir susipažinau su kolegomis italais. Vienas iš jų išsiskyrė iš grupės. Pirmiausiai biuro koridoriuje pasigirdo žemas balsas, o po to prisistatė ir pats Giovanni. Mūsų istorija plėtojosi pamažu. Per atstumą yra beveik neįmanoma palaikyti romantinių santykių, tad paeiliui lankydavome vienas kitą.

Jis iš Romos siuntė šilumą ir dėmesį – didžiules rožių puokštes, citrinų medelį. Dabar skinu citrinas is uošvės sodo, o rožėmis Giovanni vis nepavargsta džiuginęs.

Po kelių metų bendravimo mes nutarėme gyventi kartu. Turėjau jau paaugusį sūnų ir teko derintis prie jo gyvenimo. Giovanni atsisakė minties gyventi šalyje, kur žiemą šaltis siekia -25 laipsnius. Tad nusprendėme, kad vasarą atvažiuosime su sūnumi į Romą ilgesniam laikui ir pabandysime gyventi kartu. O rugsėjo pradžioje, prasidedant mokslo metams, jau atsikraustėme čia gyventi. Tada prasidėjo ilgas pratinimosi ir jaukinimosi laikotarpis. Sūnus, pradėjęs lankyti italų mokyklą, į itališką kultūrą įsiliejo labai greitai. Bendraklasiai, mokytojai, ir šei-

ma ji priėmė neįtikėtinai šiltai ir daug padėjo. Man teko pratintis kitaip. Giovanni padėjo įsidarbinti pas draugę, kuri per pirmuosius metus padėjo man geriau išmokti kalbą, priprasti prie vietos gyvenimo ir pradėti suvokti Romos kultūros ypatybes. Galėčiau teigti, kad tik dabar, po septynerių metų pasibaigė „ėjimo“ į Romą laikas.

– Romos centre kartu su vyru turite nedidelius svečių namus „Sweet dreams“, nuomuojate kambarius, pasakojate istorijas apie Romą ir ką joje pamatyti. Kokie yra žmonės, su kuriais susiduriate? Galbūt jie pasakoja istorijas jums?

– Jau daugiau nei trejus metus mūsų viešbutuke apsistoja svečiai iš visų pasaulio kraštų. Vasarą man ypač įsiminė trijų jaunų vyrų apsilankymas. Skambučiui nuaidėjus atidariau duris ir apstulbau. Prieš mane stovėjo trys viduramžių kostiumais vilkintys vyrai su maišu ant pečių. Pasisveikinome, nusišypsojau ir paklausiau, ar jie užsisakę kambarį, ar turi asmens dokumentus – net nepakviečiau iš karto į vidų. Taip, pasirodo, jie ir buvo mano laukti svečiai. „Pavargome“ – atsiduso. Juokaudama klausiau, ar tik ne pėsčiomis atėjo iki Romos. Taip, atsako jie, būtent! Angliakalbiai svečiai papasakojo, kad įveikė Šv.

Pranciškaus Asyžiečio piligrimų kelio atkarpą pėsčiomis ir dešimt dienų keliavo imituodami Šv. Pranciškaus Asyžiečio laikus. Patys susikūrė istorinius drabužius, susidėjo būtiniausius daiktus į maišą ir taip atkeliavo iki mūsų – linksmi ir laimingi, kad pasiekė tikslą! Štai tokių nutinka staigmenų!

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

129

– Prieš pokalbį nugirdau, kad esate tarsi vaikščiojanti meno istorijos enciklopedija... Ką ši sritis reiškia jums?

– Toli gražu nesu jokia vaikščiojanti enciklopedija (juokiasi). Jau studijų Vienožinskio dailės mokykloje laikais mane suintrigavo antikinės Romos forumų architektūra, bet pamačiusi ją gyvai eilinį kartą įsitikinau, kad iš meno vadovėlių iliustracijų mažai ką galima suvokti. Apskritai Romos istorija – tai meno istorija. Mano

130

LAMŲ SLĖNIS

vyras užkrėtė noru gilintis į šio amžinojo miesto gyvavimo detales. Tad galiu šį bei tą entuziastingai papasakoti, tačiau pripažįstu, kad mano žinios yra paviršutiniškos.

– Alisa, kaip apibūdintumėte savo gyvenimo būdą?

– Mano gyvenimas – tai džiazas.

Roma mane išmokė dinamiškai improvizuoti ir būti lanksčiai. Dažnai dienos planai apsiverčia aukštyn kojomis vos prabudus ryte ir dieną ten-

ka pradėti viską derinant iš naujo – all’improvviso. O apskritai savo kasdienybę apibūdinčiau kaip paprastą ir kūrybingą. Siekiu dvasinio augimo, palaikyti šilumą ir meilę šeimoje, būti geresne kitiems. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau suvokiu, kad gyvenimas yra trapus, jo fone išryškėja amžinosios vertybės. Vadovaujuosi paprastais principais: nėra neišsprendžiamų situacijų ir laimei reikia labai mažai. Italai turi gražų posakį: „Man pasisekė, kad gimiau laimingas“. Jis apie mane.

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

135

– Gyventi tokiame mieste tikriausiai malonumas akiai ir širdžiai... Ar mėgstate keliauti ir semtis patirčių iš kitų miestų? Ar turite sau antrąją Romą?

– Labai mėgstu keliauti ir man to niekada negana. Nors esu aplankiusi daug nuostabių vietų, Roma ir šiandien išlieka gražiausiu aplankytu miestu. Kaip Roma iš miestų, taip Baikalo ežeras išsiskiria iš gamtos kampelių savo didingu grožiu, mistine dvasia ir milžiniška poveikio galia. Na, o medaus mėnesį (ilgąjį savaitgalį) praleidome Barselonoje. Ji man tapo antrąja Roma – nuostabaus kolorito ir kontrastingo grožio miestas, jaunatviškas, kupinas kultūros ir istorijos.

Tačiau keliaujant keičiasi skonis, požiūris ir prioritetai, todėl atsakymas į šį klausimą bėgant laikui gali pasikeisti.

– Atskleiskite, kur einate jūs, neabejotinai išvaikščiojusi visas turistines ir ne tik turistines vietas, kai nori pailsėti ir pasislėpti nuo minios?

– Mano darbo laikas nėra griežtas, turiu spėti pasirūpinti šeima, skirti laiko tapybai ir kitai meninei veiklai, padėti vyrui valdyti viešbutuką. Tad pats ramiausias atsipalaidavimo laikas, kai po darželio einame pasivaikščioti su jaunesniu sūneliu. Mūsų rajonas yra šalia parko, tad galime nusileisti prie upės į pusiau laukinę gamtos oazę. Taip pat mėgstu pasivaikščioti netoli esančiuose parkuose Villa Torlonia ir Villa Paganini. Vil-

136

LAMŲ SLĖNIS

la Torlonia parkas yra senovinis didikų dvaras, kuris taip pat buvo ir B. Mussolini rezidencija. Villa Paganini parke daug smagių vaikų žaidimo aikštelių. Šalia šių parkų neseniai atsidarė ledainė „Guttilla“. Joje žiba krištolinės lentynos su įvairiausiais skanėstais, o kiekviena rankų darbo ledų rūšis sukama specialiuose konteineriuose atvirai, po stiklu. Nuostabiai suderinta estetika su gastronominiu pasitenkinimu… Taip pat nuo šurmulio gelbėja ir mano meninės veiklos pobūdis – dirbu viena namie ar terasoje ant stogo.

– Artėja ruduo. Dažnai žmonės tokiu metu pasiryžta permainoms arba kelia naujus tikslus. Kokie artimiausi jūsų planai?

– Ruduo man visada buvo krizinis laikas teigiama prasme. Tai kūrybinio įkvėpimo pikas, o kartais – drąsos ir stiprybės reikalaujantis išbandymų metas. Šiuo metu ruošiuosi trečiai personalinei parodai Romoje, kuri atsidarys lapkritį. Taip pat su Giovanni svajojame plėsti mūsų viešbutuko veiklą. Ruduo Romoje yra nuostabus – tai aksominės šviesos, brandos laikas. Šiluma išsilaiko iki lapkričio pabaigos, tad didžioji gyvenimo dalis prabėga atvirame ore. Tai labai tinkamas metas apčiuopti gyvenimo pilnatvę ir ja pasidžiaugti.

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

ĮSPŪDŽIŲ KOLEKCIONIERĖ Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Ji dar gerai neapsisprendė – išlipo jau iš paauglystės ar viena koja yra joje. Dvidešimtmetė kino režisieriaus Šarūno Barto ir prancūzų aktorės Jakaterinos Golubevos dukra INA MARIJA BARTAITĖ žiemą metė prancūzų filologiją Vilniaus universitete ir su tėvu keliauja po pasaulį, kino festivaliuose pristatydama jo naują filmą „Ramybė mūsų sapnuose“. Suvaidinusi vieną pagrindinių vaidmenų pas režisierių, kurio pasiūlymų laukia daugelis aktorių, rudenį Ina vėl atsidurs dėmesio centre – kino teatruose pasirodys naujas Kristijono Vildžiūno filmas „Senekos diena“. Jame ji – mergaitė iš praeities, iš 1989-ųjų. Yra ko pavydėti dvidešimtmetei.

– Ar bent įsivaizduoji, kaip atrodė 1989-eji?

– Esu mačiusi nemažai fotografijų ir vaizdo medžiagos iš to laiko, girdėjusi tėčio, senelio pasakojimų. Tačiau mano įsivaizdavimas nėra įvairiapusis, juk vaizduotėje ir netolima praeitis idealizuojama. Ką kalbėti apie laikmetį, kuriame nesu gyvenusi – jis atrodo tarsi nutviekstas ypatingos atmosferos. Kitokios spalvos, kitaip bendraujantys žmonės... Ypač anksčiau su ne-

paaiškinamu ilgesiu mėgdavau svajoti apie tą laiką, atsirasti vietose, kurios lyg aplenktos dabarties, išsaugojusios anų dienų dvasią. Kaune tokių vietų dar likę. Grotuve įsijungdavau Viktoro Cojaus muziką ir mėgindavau įsijausti į tą atmosferą.

loginiai. Dviese ar keliese sėdint atrodydavo, kad atsidūrėme psichoterapeuto kabinete, o gal net hipnozės seanse. Jam buvo svarbiausia jaunų žmonių santykiai ir ypatingas dviejų žmonių ryšys. Mūsų herojai – labai pasimetę, tačiau entuziazmo kupini žmonės. Maksimalistai, kuriems no– Kaip tau pavyko kelionė laiku risi šokti, skristi ir toji keista, kaustanfilme? ti aplinka. „Gyvenk dieną taip, lyg ji – Daug kalbėjomės su Kristijonu. būtų paskutinė“, – mėginame atkarPokalbiai buvo tokie visiškai psicho- toti Senekos žodžius.

LAMŲ SLĖNIS

143

– Banalu iki negalėjimo...

– Svarbūs dalykai dažniausiai skamba banaliai. Bet jei nuoširdžiai įsiklausai, pamėgini suprasti, banalumas išgaruoja. Svarbiausia tikėti tuo, ką sakai.

– Išgyveni dieną lyg ji būtų paskutinė?

– Nepamenu, kad būčiau sau tai kartojusi. Turbūt – ne. Nors suprantu, kokie galingi yra šitie žodžiai, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad gyvenu pagal juos. Mintys vis tiek skrieja į rytojų, dar kitą dieną ar toliau.

– Kokia buvo tavo paauglystė?

– Nelengva. Bet juk ne man vienai... Kitaip ir būti negali – tuo metu labai sunku priimti pasaulį tokį, koks jis yra. O ir pasaulis, rodos, tave pjauna. Visos tos dramatiškos jausenos paauglystėje neturi jokio pagrindo, bet tai yra jausmai, juos anksčiau ar vėliau visus reikia išgyventi. Kad ir kaip tai kartais būtų nemalonu.

įdomios, o pati nemokėjau kalbėti apie tai, apie ką kalbėdavo visi, man daug kas atrodė pernelyg grubu ir svetima. Dabar žinau: ir nereikia, kad visi tave suprastų. Užteks keleto žmonių, kuriuos būtinai susitiksi, su kuriais užsimegs ryšys.

– Kaip visi į naktinius klubus nevaikščiojai?

– Turėjau žmonių, su kuriais linksmindavomės, tačiau dažniausiai jie būdavo ne iš mokyklos. Mokykla man apskritai buvo trauma.

– Sunkiai įsivaizduoju paauglį, kuris dievintų mokyklą...

– Gaila, kad taip yra. Mokykla galėtų būti visai smagi vieta, į kurią vaikai ir jaunuoliai noriai eitų mokytis, semtis žinių, kūrybingai praleisti laiką. Patys domėtųsi ir trokštų spręsti užduotis tarpusavyje nekonkuruodami, be prievolės. Nesakau, kad mokykloje viskas blogai arba kad joje neįmanoma susirasti draugų, tačiau visiškai aišku, kad sistemoje – daug kas ne taip.

– Dėl ko tau labiausiai skaudėdavo širdį?

– Aš ką tik buvau paauglė, o gal vis – Dar jaunesnę matydavau kartais dar tebesu? Anuomet atrodydavo, kad tave su tėčiu. Atrodė, jus sieja ypamanęs niekas nesupranta, mokykloje tingas ryšys... jaučiausi kitokia, nepritapusi. Many– Tėtis buvo ir yra vienas iš nedaudavau, kad mano mintys niekam ne- gelio, kuris mane labiausiai supranta.

144

LAMŲ SLĖNIS

Visko jam neišsakysi, tačiau išminties man įkrėtė. Po mūsų pokalbių kartais atrodydavo, kad jis man paaiškina pasaulį – pasidarydavo ramiau. Bet pasaulio paaiškinti neįmanoma! Prabusdavau kitą rytą ir jis vėl būdavo toks pat juodas, neaiškus ir griūvantis. Atsikeli ir nebežinai, už ko kabintis. Sulipdyti jo vientiso savo galvoje nepavyksta... Tai būdavo sunkiausia suvokti, su tuo susitaikyti. Susigalvodavau idealą – žmogaus, pasaulio, o jis staiga ima ir įtrūksta, įplyšta ar tampa griuvėsių krūva.

– Iš laiko perspektyvos paauglystė – itin žavingas amžius, tokių idealų ir svajonių daugiau nebebus. Ir dramų – nebe, dėl jų, kažin, ar norėčiau sugrįžti į tą laiką. O tu?

– Man bloga net pagalvoti! Tačiau būta ir juokingų dalykų. Su viena ar kita drauge sugalvodavome pabėgti iš namų. Pabėgusios būdavome, kol ateidavo vakaras. Vakare pradėdavo sąžinė graužti, įjungdavau telefoną ir pranešdavau susijaudinusiai šeimai, kur esu ir kad man viskas gerai. Taip buvo ankstyvoje paauglystėje, vėliau senelių nebešokdindavau, saugojau jų sveikatą, kad ir kaip kartais norėdavosi viską mesti ir bėgti kuo toliau nuo namų. Jei ką ekstremalesnio ir sugalvodavau, sugebėdavau nuo jų nuslėpti.

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

149

– Ar tėtis mojavo pirštu, kai pirmą kartą pagavo tave rūkančią?

– Nemojavo, tačiau jo veido išraiška daug pasakė. Tik kad jo pavyzdys čia – ne pats puikiausias. Tėvas tai suvokia ir neaiškina, kaip man gyventi.

– Kaip prisimeni savo vaikystę?

– Nepaprastai šviesiai. Gal todėl ir paauglystėje tiek daug naktų išverkta, kad niekaip negalėjau atsiplėšti nuo vaikystės. Nuostabus laikas, į kurį visada noriu grįžti, praleidau jį gamtoje, miške, mediniame name. Visus vabaliukus pakalbindavau, su drauge leisdavomės į žygius ir nuotykius. Nepaprastai laisva buvau vaikystėje. Viskas pasikeitė, kai iš Čiurlionio menų gimnazijos perėjau į paprastą vidurinę mokyklą. Ten buvo kitaip... Vėliau gailėjausi to žingsnio, bet tąsyk kažkas užplaukė, norėjosi permainų. Dar ir dabar gailiuosi, kad užmečiau dailę, reikėjo piešti, pasigendu to jausmo.

Mėgstu paišyti, bet jaučiu, kad trūksta technikos ir ne visada galiu išreikšti, ką noriu.

– Užtat laisvai kalbi prancūziškai...

– Nelabai laisvai. Daug laiko praleidau Prancūzijoje, kur gyveno mano mama ir sesuo. Su mama kalbėdavausi rusiškai, su seserimi tik jos gimtąja prancūzų kalba. Man tai labai padėjo.

Baigusi mokyklą, įstojau studijuoti prancūzų filologijos Vilniaus universitete. Po pusmečio studijas mečiau, taip jau nutiko. Dabar darau tai, kas

150

LAMŲ SLĖNIS

patinka – keliauju į tėčio filmo pristatymus, skaitau, ieškau įspūdžių.

– Kada pirmą kartą išvykai į Prancūziją?

– Pirmą kartą – visai mažytė ir tos kelionės neprisimenu. Antrąjį kartą mamą lankiau gal dešimties ar dvylikos metų.

– Ilgėjaisi mamos?

– Tėčio tėvai – močiutė ir senelis, man atstojo ir mamą, ir tėtį. Iš jų gavau daug meilės, maudžiausi joje, tačiau mamos ilgesys... Jis buvo. Būdavo siaubingai sunku išleisti ją į traukinį, kuris išveždavo mano mamą toli. Neseniai radau jai savo pieštų atvirukų. Vien liūdni veidai juose, žinoma, kad jos ilgėjausi, kad ir koks laimingas vaikas buvau. Su seneliais visada gyvenome didžiuliame name, taip yra ir iki šiol. Tėtį vaikystėje matydavau dažnai. Žinodavau: jis yra, tik daug keliauja. Tas žinojimas teikė man ramybę. Be to, net nežinojau, kaip gali būti kitaip, kaip gyvena kitos šeimos.

– Tavo mama, iš Rusijos kilusi prancūzų aktorė Jakaterina Golubeva, su garsiu prancūzų režisieriumi Leosu Caraxu susilaukė dar vienos dukros. Ar su seserimi bendrauji?

– Nastia – nuostabi, gera, jautri mergaitė, jai dabar dvylika. Kai susitikome Vilniuje, buvo keista matyti ją užaugusią. Jaučiame ir suprantame viena kitą, aš labai džiaugiuosi, kad turiu seserį.

LAMŲ SLĖNIS

151

– Jūsų abiejų mamos nebėra jau penkeri metai. Prisimeni tą laiką, kai jos neliko?

– Žiauriai sunkus metas. Prisimenu tik juodumą, kuri viską ištrynė.

Atslinko visiška egzistencinė tamsa.

kirpėją, kad ši priaugintų plaukus. Ir vis dėlto filmuotis pradėjau su trumpa berniuko šukuosena. Tai, kad jis pasakė man turintis vaidmenį, labai nustebino – iki tol aš beveik neturėjau jokio ryšio su kinu.

– Esi labai panaši į savo mamą, – Apsidžiaugei ar išsigandai, kai net nejauku žiūrėti jos jaunystės jis pasiūlė filmuotis? nuotraukas. Lyg žiūrėtum į tave...

– Sumišę jausmai. Baimė ir malo– O kai kas sako, kad esu labiau nus jaudulys. Baisu, kai atsiduri priepanaši į tėtį. šais kamerą, kai reikia ne tik sėdėti, bet ir kažkaip elgtis. Pirmuosius kar– Pagalvoji kartais, kad mama tau tus buvau visiškai medinė, negalėjau perdavė aktorystės dovaną? net pajudėti. Paskui – įpratau. Bent – Kažką perdavė mama, kažką – jau šiek tiek. tėtis, o ir močiutė yra labai charizmatinė asmenybė. Tėtis pasakojo, ypač – Daug kam atrodo, kad tėvo fil– jaunystėje. Ir dabar iš jos sklinda me „Ramybė mūsų sapnuose“ tau nė energija ir įtaiga. vaidinti nereikėjo – juk vaidinai save...

– Kiek tau buvo metų, kai tėtis – Būti nuoširdžiam prieš kamerą tave pirmą kartą nufilmavo? nėra lengva. Galbūt esama fenome– Prasidėjo viskas, kai man buvo nalių žmonių, kuriems kamera nieko penkiolika. Turėjau ilgus plaukus, pri- nereiškia, tačiau man, o ir daugeliui, simenu. Jie man pabodo, užkniso, pa- manau, būti priešais ją yra sunkus maniau, nuvažiuosiu pas draugę, ji uždavinys. Kamera kausto, o tau juk mane apkirps. Draugė plaukus šiek reikia būti gyvu žmogumi, reikia kaltiek patrumpino, dviračiu parmyniau bėti. Ir kalbėti nuoširdžiai, o kiekvienamo, tačiau tai, ką pamačiau lango nam dubliui, kad ir dvidešimtam, stikle, man nepatiko. Vėl šokau ant rasti šviežios energijos, tarsi viskas dviračio, pas draugę, sakau, nukirpk vyktų pirmą ir paskutinį kartą. Patrumpai. Ji paėmė žirkles, nukirpo. bėgti irgi nėra kur, kai pavargsti, kai Grįžau namo kaip apipešiotas žvir- žiauriai bloga nuotaika. Man atrodo, blis, pabeldžiu į langą, tėtis atsisuka kiekvienam būtų naudinga išmėginir jį ištinka stabas. „Ina, ką tu padarei?! ti aktorystę – čia, kaip niekur kitur, Tavo plaukai! Vaidmenį tau turėjau!“ privalai nugalėti save ir barjerus savo – šaukia. Jis mane netgi nusivedė pas viduje.

152

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

– Pasiūlymą vaidinti Kristijono Vildžiūno filme „Senekos diena“ gavai dar nebaigusi filmuotis tėčio filme?

– Nuoširdžiai pamaniau, kad įvyko klaida. Galvojau, ne, taip tikrai negali būti. Nuėjau į pokalbį. Su Kristijonu visą laiką pratylėjome, pabaigoje, prisimenu dar susižvengiau. Po akimirkos pagalvojau – na, dabar tai jau tikrai nepaims. Tačiau Kristijonas, matyt, nepabūgo mano tylėjimo.

– Kas sieja tavo abiejų filmų personažus?

– Man atrodo, abi mergaitės mėgsta paplaukioti liūdesyje. Ir šiaip jos daugiau plaukioja nei kur nors ryžtingai eina.

– Ar tikrojoje Inoje viso to irgi yra?

– Ir nemažai. Liūdesiui paauglystėje daugybę odžių esu prirašiusi, tačiau kartais jis trukdo gyventi.

– Rašai eilėraščius?

– Paauglystėje reikėjo kažkaip visus tuos jausmus išstumti. Liūdesio ir labai gražaus esama, šviesaus, o ašaros

kartais būna tyras šaltinis, nuplaunantis negerus, sunkius jausmus.

– Kartais atrodo, kad šiaame pasaulyje liūdesiui nebelikę vietos...

– Užtat likę – nemigai. Naktimis išlenda visokiausių dalykų. Mes, šiuolaikiniai žmonės, tarsi ir turime teisę rinktis, ir jei norėtume, neabejoju, rastume laiko ir liūdesiui. Tik nėra taip paprasta susitikti su savimi.

– Ar tokių susitikimų įvyko Šiaurėje, Chibinų kalnuose, kur filmavote „Senekos dieną“?

– Toje kelionėje lyg būtų kas per galvą vožęs. Liko didžiulis įspūdis, nežmoniškas svaigulys, gyvenimas sapne. Buvome visi kartu, bet tuo pačiu – ir po vieną toje kalnų begalybėje, jų atšiaurume, nesibaigiančioje dienoje. Buvo tiesiog nerealu! Visiškai kitaip... Žmonių mes beveik nematėme, labiausiai išliko bendrystės jausmas kalnų apsuptyje. Gamtoje nebuvo jokių šiuolaikinių dalykų, rodos, mano praeitis išsitrynė, ateitis – irgi. Liko tik dabartis, tas laikas.

Kristijonas sugeba sukurti ypatingą atmosferą.

LAMŲ SLĖNIS

157

– Šiais metais festivalyje „Kino pavasaris“ buvai nominuota geriausios 2015 metų aktorės apdovanojimui. Kai tau vos dvidešimt, ar nominacijos sustiprina pozicijas, nurodo kryptį?

– Esu dėkinga, kad mane pastebėjo. Nenoriu nieko įžeisti, bet šį kartą tokios nominacijos aš visiškai nenusipelniau. Nejaučiu padariusi ką nors ypatinga, kad būčiau įvertinta.

aktore. Kino aikštelėje man labiau patikdavo stebėti, per mažai galvojau apie darbą – gal ir žaidžiau tuomet.

Kita šalis, kalnai, mes jauni, apsirengę 1991-ųjų drabužiais, grojame gitara, dainuojame, viskas baisiausiai pakylėta... Tik vėliau supratau, kokia buvau išsitaškiusi, nesusikoncentravusi, kaip trūko rimto darbo.

– Turi naujų pasiūlymų?

– Šią žiemą baigėme filmuoti vienos – Tačiau kinas tau nėra tik žaidi- prancūzės filmą. Koks sutapimas – jamas? me irgi vaizduojamas tas pats laikmetis, – Niekuomet nesvajojau būti kino kaip ir „Senekos dienoje“. Yra dar vie-

158

LAMŲ SLĖNIS

nas projektas, bet apie jį dar ne laikas kalbėti. Man tikrai patinka vaidinti, man labai patinka kinas. Energija iš kino aikštelės eina per kūną, per nervus.

Jausmas – lyg lėktum ant arklio laukais.

– Tau patinka joti?

– Patinka. Patinka skaityti, stebėti, rinkti įspūdžius, juos išgyventi, plaukioti valtimi, lipdyti patinka kaip ir Vakarei iš „Senekos dienos“. Esu tikra, kad visada galima sugalvoti, ką veikti, juk pasaulis toks platus ir įvairus, jame – tiek daug galimybių. Ir jei tikrai nori, būtinai padarysi, ką sumanęs.

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

MADA

ŠERNAS, MADA IR ISPANIJA Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: „Joana Burn Photography“, specialiai „Lamų slėniui“ iš Barselonos

Atrodytų, sunku sugalvoti, kas galėtų sieti šiuos tris žodžius. Atsakymą į štai tokį rebusą man pateikia lietuvė dizainerė IRINA ISAJEVA, įkūrusi savo mados ženklą, netradiciniu pavadinimu „Shernas“. Šiuo metu ji gyvena gyvybe pulsuojančioje Katalonijos sostinėje Barselonoje. Irina neslepia, kad prisitaikyti naujoje aplinkoje buvę nelengva – itin sudėtinga buvo atsiskirti nuo šeimos. Visgi Ispanijos žavesys padarė savo ir šiandien dizainerei Barselona yra puiki vieta būti ir kurti. Ten, kur daug saulės, kur žmonės daug šypsosi ir aplinkui tiek daug impulsų kurti, svajonės tarsi pildosi savaime.

– Irina, gyveni Barselonoje, turi savo mados ženklą. Kokius dar faktus, atskleidžiančius kiek daugiau apie tavo kasdienybę, paminėtum?

– Ryte einu sportuoti, grįžusi peržiūriu atliktus darbus ir susiplanuoju naujus. Paskaitau naujienas, papusryčiauju, dirbu. Tada ateina metas rytinei kavutei pas plačiai besišypsančią padavėją ir šviežioms sultims iš turgaus močiutės. Kiekviena mano diena būna vis kitokia, kartais dirbu nuo ryto iki vėlaus vakaro, kartais mąstau apie nau-

jas idėjas, ieškau audinių ir naujų fak- gyventi. Ši idėja man atrodė tiesiog tūrų. Vakarus leidžiu su draugais arba neįtikėtina! Baigiau mokslus Vilniaus knyga. dailės akademijoje ir ilgai dirbau sulaukdama individualių užsakymų.

– Kokios aplinkybės atvedė tave į Nors iš pradžių tai atrodė saugus ir mados pasaulį ir į saulėtąją Ispaniją? patogus pasirinkimas, vėliau taikytis – Į mados pasaulį atėjau draugės prie klientų norų šiek tiek pabodo. Tavedama. Nuo vaikystės drabužių siu- da ir kilo pirmosios mintys apie nuovimas man buvo kaip dantų valymas: savą prekės ženklą. Ir štai, „Shernui“paprasta, aišku ir būtina (jau lankyda- jau penkeri. Taip pat yra dvi man itin ma mokyklą pati sau siūdavau drabu- brangios moterys, kurios nori puoštis žius!). O ji man patarė, kad galima ir dėl kurių labai stengiuosi – tai mastudijuoti mados dizainą ir vėliau iš to no mama ir sesuo.

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

163

O Ispanija mane pakvietė pati…

Kai draugas nusprendė stažuotis užsienyje, rinkomės vietą, kur būtų apstu saulės, jūros ir meno. Ispanija puikiai atitiko visus šiuos kriterijus.

– O ar draugas domisi mada ir tavo veikla?

– Tikrai taip. Jis visada domėjosi šia sritimi ir kartais netgi padeda man kurti. Štai, būna, sėdžiu ir mąstau, kaip čia padarius, ką čia sukūrus, o jis ateina, pradeda piešti ir taip gimsta… paltai. Arba suknelės (juokiasi).

– „Shernas“ – kiek netradicinis pavadinimas, ypač mados ženklui.

Tad kas sieja šerną ir madą?

– Šernas buvo mano pravardė akademijos laikais (juokiasi). Šis gyvūnas atspindi mano charakterį, kuriam būdingas užsispyrimas ir atkaklumas.

Tai lyg nuolatinis savo kelio knisimas.

Be to, šernas yra galingas, gražus, man jis suteikia stiprybės. Jis taip pat sukuria kontrastą mano darbams, kurie yra minimalistiniai, labai moteriški, elegantiški. Vis dėlto turiu paminėti, kad nemėgstu apibrėžimų ir nemanau, kad turiu vieną stilių – visuomet stengiuosi išbandyti ką nors nauja, nuolat keliu sau iššūkius. Anksčiau labai mėgdavau kurti paltus, o atvažiavusi į Ispaniją supratau, kad čia niekam jų nereikia. Todėl dabartinis

164

LAMŲ SLĖNIS

mano iššūkis yra marškiniai. Net puoselėju mintis apie vyriškus drabužius – man tai visiškai svetima sfera, bet juk būtų taip įdomu!

– Ne paslaptis, kad jauniems kūrėjams prasimušti yra itin sunku.

Koks yra tavo įspūdis apie mados industriją?

– Jeigu nori ko nors pasiekti, visur yra sunku. Aš nemanau, kad sunkus darbas yra kliūtis. Svarbiau, kad darbas patiktų, kad jaustum dvasinį malonumą, o fizinis nuovargis, palyginus, yra niekas, jei gali didžiuotis savo kūrybos vaisiais. Svarbu tikėti savimi ir daug dirbti. Bet kokį darbą praktikuodamas 10000 valandų, tampi tos srities profesionalu, kaip sakė žymus žurnalistas ir knygų autorius Malcolmas Gladwellas.

- Barselona ir Vilnius – du miestai, kuriuose galima įsigyti tavo kūrinių. Kaip manai, kas sieja šiuos du miestus?

– Deja, Lietuvoje mano darbų nebeliko, tačiau šiuo metu kuriu internetinę parduotuvę, kad mano darbai būtų pasiekiami didesnei auditorijai.

Man šie miestai susiję tik tiek, kad abu yra mano namai. Ispanija – tai puiki vieta kurti, gyventi, ši šalis man asmeniškai primena meilę ir saulę.

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

– Ar bendrauji su kitais dizaineriais?

– Žinoma. Kai atvykau į Ispaniją, labai intensyviai ieškojau sau priimtinos darbo vietos. Šioje šalyje labai populiari bendros darbovietės (co-working space) koncepcija. Taip patekau į dizainerių dirbtuves „Lantoki“, čia yra ir dizainerių butikas. „Lantoki“ įkūrėjams patiko mano kūryba ir darbo tempas. Čia dirbu jau dvejus metus, draugiškai bendraujame su kitais čia kuriančiais dizaineriais, dalijamės idėjomis, naujienomis, kartu išgyvename bendrus rūpesčius. Esame kaip didelė šeima. Šiuo metu prie mūsų prisijungė dvi naujokės iš Islandijos ir Švedijos bei vaikinas iš Pietų Amerikos, siuvantis vyriškus marškinius (jis mane ir įkvepė kurti moteriškus marškinius). Neseniai jam teko garbė pristatyti savo darbus Barselonos mados savaitėje.

Visi padėjome jam siūti, entuziastingai jį palaikėme ir atėjome pasveikinti su tokiu pasiekimu! Be to, gyvenu su trimis įvairių sričių dizaineriais, tad bendrauti tenka labai daug.

– Kūryboje tau artimas minimalizmas. O kaip gyvenime?

– Gyventi stengiuosi maksimaliai.

Mėgstu keliauti, eiti į parodas, koncertus ar tiesiog vaikščioti. Viskas aplinkui yra įkvėpimas. Nemėgstu nieko neveikti, ilgai ruoštis, gulėti paplūdimyje ar tiesiog egzistuoti.

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

175

– Ką veiki, kai nori atsiriboti nuo mados?

– Aš nenoriu atsiriboti nuo mados.

Net keliaudama visada atrandu laiko pagalvoti apie kūryba, madą. Didžiausias sunkumas buvo, kai pirmą kartą nusprendėme kopti į kalnus ir reikėjo įsigyti patogius bei lengvus daiktus, o jie ne visada yra gražūs… Net tada svarsčiau, kaip atrodyti gražiai, kokias sukneles pasiimti, kokius aksesuarus priderinti, kad būtu patogu ir nesunku nešti.

176

LAMŲ SLĖNIS

– Ar niekada nesvajoji pakelti sparnus ir išsikraustyti gyventi kur nors kitur, pristatyti savo mados ženklą naujai publikai? O gal tokį norą kompensuoja kelionės?

– Manau, kad šiuo metu tai ir darau. Išsikrausčiau iš komforto zonos, kad ir kaip tai buvo sunku, ir persikėliau į Ispaniją, kur ir bandau save realizuoti. Ateityje noriu čia atidaryti savo butiką, susikurti internetinę parduotuvę. Taip, tikrai labai mėgstu ke-

liauti. Dabar man norisi pamatyti kuo daugiau Ispanijos, artimiau ją pažinti.

Taip pat mane visada žavėjo Portugalija, Pietų Amerika.

– Ir pabaigai – kas tau yra namai?

– Namai yra ten, kur esu aš. Nesu prisirišusi prie vienos vietos ar kultūros. Žinoma, mama ir sesuo yra svarbiausios mano gyvenime, bet jeigu jos eitų su manimi į kalnus, ten ir būtų mano namai.

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: „Ffakers“

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

SAPNUOTI LENKTYNIŲ TRASĄ

Tekstas: Algė Ramanauskienė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Rygos Nuotraukos: „Audi“ archyvo

LAMŲ SLĖNIS

187

Kartais norint pajusti, kaip lėtai iš tiesų gyveni, tereikia iki dugno nuspausti akseleratoriaus pedalą. Lenktynių trasoje, žinoma, ir rankose laikant ypatingo, sportinio automobilio vairą.

Savo kailiu patyriau, kaip „imant“ posūkius ilgiausioje Baltijos šalyse „Birkernieki“ trasoje kažkur išgaruoja visos mintys, o gyvenimas pro akis lekia it pagreitintoje kino juostoje. „Greiti ir įsiutę“, „Transporteris“, „Roninas“, „Profesionalas“ – per kelias akimirkas pasijutau kaip visų šių legendinių kino juostų herojai.

Tik mano vairuojamas „bolidas“ buvo kiek galingesnis nei jų – naujasis „Audi R8 V10“.

Daugiau nei 600 arklio galių nešama lenktynių trasa tikrai nespėjau galvoti apie tai, kad vairuoju šiuo metu vieną greičiausių ir galingiausių serijinės gamybos „Audi“ automobilių. Įsmeigusi žvilgsnį pirmyn gaudžiau kiekvieną racija atskriejantį instruktoriaus žodį: „Come on, let’s go!“, „Follow me!“, „Breaks!“, „Full speed!“ (Važiuojam! Sek paskui mane! Stabdyk! Pilnu greičiu pirmyn!) – skambėjo ausyse kaip šventa maldelė.

Prisipažinsiu, po kelių pirmųjų ratų jau keikiau save už tai, kad sutikau įsėsti į šią „raketą“, bet vėliau iš visos širdies geidžiau, kad ta maldelė kuo ilgiau nesibaigtų!

188

LAMŲ SLĖNIS

Ko gero, nesate kilę į kosmosą, bet tikrai žinote, koks jausmas visu greičiu skrieti amerikietiškaisiais kalneliais.

Sėdėti prie „Audi R8“ vairo – panaši patirtis. Tik atrakcionų negali valdyti, o šis elegantiškas „žvėriukas“ nuolankiai paklūsta kiekvienam tavo įgeidžiui.

O dabar leiskite pasigirti. Skriedama paskutinįjį trasos ratą (per vadinamąjį „taxi ride“ važiavimą sėdėjau jau keleivio vietoje, o kvapą gniaužiantį lenktynių jausmą man demonstravo patyręs profesionalas) spėjau sužinoti, kad „Audi“ instruktorius Markusas Fiechtl-Kerschneris jau daug metų apmoko sportinių automobilių

vairavimo subtilybių futbolo klubo „Real Madrid“ žaidėjus. Neslėpsiu, tai maloniai pakuteno širdį.

Tad suokalbiškai mirkteliu, kad per kitus mokymus perduotų linkėjimus Cristiano Ronaldo ir atsisveikinusi lipu iš automobilio, o ausyse dar ilgai skamba ta ausiai tokia maloni burzgiančio variklio muzika.

Patirti tai, ką išgyvena futbolo pasaulio žvaigždės, gali ir paprasti mirtingieji „Audi“ ženklo gerbėjai. Ir ne tik vingiuotoje Rygos „Bikernieku“ trasoje, bet ir snieguotuose Šiaurės Europos keliuose ar kitose žemyno vietose vykstančiuose vairavimo mokymuose.

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

Na, o greta „mano“ automobilio išsirikiuoja dar keliolika elegantiškų gražuolių – „RS6“, „RS7“ ir, žinoma, šio grožio konkurso nugalėtojas „R8 Coupe V10 plus“. Šiuo išskirtiniu modeliu bendrovės „Audi“ sportinių automobilių padalinys „Audi Sport“ siekia paminėti savo sportinių pasiekimų kelią nuo „Audi“ sugrįžimo į didįjį automobilių sportą 2009-aisiais iki šių dienų. Pasiekimų kraitis išties solidus. Vien garsiosiose ištvermės ir valios lenktynėse „Le Mans“ per pastaruosius penkiolika metų laimėta net 13 pirmųjų vietų. O jei sudėtume visas kitas pasaulio lenktynių trasas, taurių ir medalių skaičius siektų daugiau nei tris šimtus!

Vienose emocingiausių autosporto varžybų „24 Hours of Le Mans“„Audi“ komanda prie starto linijos šiemet stojo 18-ąjį kartą. Ir pristatė patį galingiausią iki šiol sukurtą sportinį automobilį – „Audi R18 LMP1“. Tačiau iki jo gamintojui teko nueiti ilgą kelią, pareikalavusį daugybės valandų kruopštaus darbo ir inovatyvių idėjų.

Ta proga „Audi“ į Le Maną bendrai fotosesijai atgabeno visus legendinius automobilius, kadaise nugalėjusius šioje lenktynių trasoje. Devynis kartus „Le Mans“ čempionas lenktynininkas Tomas Kristensenas neslėpė užplūdusių jausmų: „Žvelgiant į šiuos automobilius, sugrįžta visos emocijos. Praktiškai vėl galiu patirti lenktynių jausmą ir kvapą. Šią akimirką galiu galvoti tik apie lenktyninius automobilius, kolegas lenktynininkus ir pergales“.

LAMŲ SLĖNIS

193

194

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

195

Šiemet Le Mane dalyvavo du „Audi Sport“ komandos automobiliai.

Septintuoju numeriu pažymėtą bolidą vairavo Marcelis Fässleris (Šveicarija), André Lottereris (Vokietija) ir Benoīt Tréluyer (Prancūzija), o aštuntuoju – Lucas di Grassi (Brazilija), Loļc Duvalis (Prancūzija) ir Oliveris Jarvis (Didžioji Britanija). Stebint 263 500 žiūrovų „Audi“ lenktynininkai pelnė garbingas trečiąją ir ketvirtąją vietas.

Ugdyti būsimąsias lenktynių trasos žvaigždes „Audi lenktynių akademija“ (angl. – „Audi racing academy“) pradeda nuo pat mažens. Daugiausiai vilčių teikiančių talentų lau-

kia ne vienas išbandymas ir specialios užduotys. Vieni pirmųjų šios akademijos studentų – tai 17-emtis Shledonas van der Linde iš Pietų Afrikos Respublikos, sekantis savo brolio lenktynininko Kelvino van der Linde pėdomis. Taip pat Nicklas Nielsenas iš Danijos ir 16-metė vengrė Vivien Keszthelyi, jauniausia mergina lenktynininkė pasaulyje, karjerą pradėjusi būdama 13-os. Žinau, kad sėdėdama prie „Audi R8“ vairo patyriau tik vieną šimtąją emocijų, kurias išgyvena šios esamos ir būsimosios lenktynių žvaigždės, tačiau ir to pakako – lenktynių trasą sapnuoju iki šiol.

WWW.AUDI - SPORT.LT

196

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

197

198

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

PABĖGĘ Į SLĖNĮ Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė ir asmeninio albumo

Buvau ten pavasarį, kai nuo senų obelų lijo žiedlapiais.

Rugpjūtis slėnio gyventojus apgaubia rūkais ir voratinkliais, tarsi norėdamas tame tinkle dar kiek palaikyti vasaros žydėjimą ir žalumą. Lyg mėgina sugaudyti nuo ugniakuro sklindančius kvapus, byrančius obuolius, tylančias paukščių giesmes, atostogautojų istorijas, kurios skamba unikalioje vietoje – Dūkštos ir Neries santakoje, beveik viduryje tarp visų buvusių ir esamų Lietuvos sostinių, tarp daugybės pilkapių ir piliakalnių. Čia, slėnyje, pabėgę iš miesto gyvena du istorikai IEVA ŠIDLAITĖ ir MINDAUGAS VALIUKEVIČIUS su sūnumis Vincu ir Jurgiu.

Gyvenimas gamtoje diktuoja savo ritmą. Šiek tiek beprotišką, kai naktys trumpos, o dienas lepina saulė. Ir tyliai, lėtai skambantį, kai trobos stogas pasidengia sniegu, o dangus virš slėnio pražysta žvaigždėmis. Tada ateina knygų ir eksperimentų laikas. Ramios Ievos ryto valandos su kavos puodeliu, kompiuteriu ir poetiškomis žinutėmis feisbuke. Ieva nori dalytis tuo, ką pati sužinojo, ko išmoko gyvendama miške, ką patyrė kurdama savo neįtikėtinų skonių ir derinių patiekalus.

LAMŲ SLĖNIS

201

Žiemą svečių į slėnį užsuka rečiau nei vasarą, bet ir tuomet jie sodinami prie stalo, o į lėkštes jiems dedama, ko įsivaizduoti negalėjo. Na, kad ir pavasariu kvepiantis dilgėlių pesto. Įspūdinga, argi ne? Ieva savo svečiams siūlo unikalų maistą, vargu, ar kur dar tokio galima rasti. Savo patiekalus ji gamina ant krosnies ugnies, gardina sezoniniais valgomaisiais augalais. Ji perka grūdus, pati mala miltus, kepa duoną, kemša dešras, raugia kopūstus, morkas, burokėlius, gamina sūrius, kefyrą, jogurtus.

Kada nors, neabejoju, savo rauginimo patirtį Ieva sudės į knygą. „Pavasarį“, – lyg atspėja mano mintis. „Pasaulyje rauginimas tik atrandamas, o mes dar nespėjome jo pamiršti“, – sako ir vaišina mus lyg beržais, o gal ir visai ne beržais kvepiančia arbata su burbuliukais.

Tuos burbuliukus arbatoje kelia vandens kefyras – taip Ieva vadina gyvųjų bakterijų fermentuotą vandenį, kuriuo gardina savo arbatas. „Duodi grybui pasaldintą vandenį, jis tau duoda rūgštį“, –prideda.

Trilitrinių stiklainių virtuvėje ant palangės pristatyta visokių. Viename susiraitęs arbatos grybas, kitame po drobe rūgsta pienas. Iš surūgusio Ieva traukia varškę, o paskui kepa pyragus. Paskutinysis, mačiau nuotraukoje, buvo su rabarbarais, medumi ir kadagio uogomis.

Atrodo, kad gyvenant žydinčioje pievoje, tarp miškų, ir kasdien vaikščiojant paupiu, Ievos kulinariniams

202

LAMŲ SLĖNIS

eksperimentams fantazijos nepritrūksta. „Natūraliai susiklostė – kas iš pradžių tik atrodė įdomu, šiandien jau tapę mano darbu“, – sako Vilniaus universitete istoriją studijavusi moteris. Po studijų ji dirbo bibliotekoje, mėgino studijuoti doktorantūroje, tačiau gimė pirmasis sūnus, paskui atsirado slėnis. „Anksčiau atrodė, kad su istorija niekuomet jokių ryšių daugiau neturėsiu, tačiau tai, ką darau dabar, dar ir kaip siejasi, daugybė idėjų iš senovės ateina ir istorinės žinios man labai padeda“, – džiaugiasi.

Sodyba, kurioje jiedu su Mindaugu ir vaikais dabar gyvena, kažkada priklausė maestro Virgilijui Noreikai. Iš operos dainininko ją nupirko Ievos tėvai. Kurį laiką pagyvenę jie vis dėlto apsisprendė grįžti į miestą. „Važinėti į darbą iš užmiesčio nėra lengva“, – ir pati patyrė, kai pirmaisiais metais Mindaugas kasdien iš sodybos važiuodavo į darbą Kultūros ministerijoje. „Nežinau, kaip kitiems, bet mums buvo sunku, – prisipažįsta. – Tada ir nusprendėme: jei norime gyventi miške, tai ir darbą čia turime susirasti. Taip gimė mūsų projektas „Slėnyje“.

Per aštuonerius metus sužinojusi, ką iš tiesų reiškia nuolat būti gamtoje, čia gyventi, naudotis jos teikiamomis gėrybėmis, Ieva sumanė gamtą priartinti prie žmonių. Atvykėlius slėnio gyventojai plukdo upe, moko žvejoti, atpažinti laukinius augalus, gaminti iš jų patiekalus, kepa duoną, dalijasi rauginimo patirtimi, rengia šventes.

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

Pirmąja, prisimena, tapo žolelių savaitgalis su Rasokle – žolių rinkėja Rasa Subačiene. Pasivaikščiojimai po pievas, vaistingųjų žolelių pamokos šiais metais virto fermentacijos seminarais, per kuriuos Rasa moko pasigaminti ne tik kvapnių arbatų, bet ir žolelių sirupų, gėlių vandenų ir kvapiųjų aliejų. Ieva susirinkusiuosius vaišina savo gamybos patiekalais iš laukinių augalų. Viražų prie vasaros krosnies iš jos irgi galima pasimokyti.

Ieva pasakoja, kad jos močiutė ir senelis buvę botanikai, vaikystėje vesdavosi į botanikos sodą, važiuodavo į sodybą Ignalinoje, ten irgi žoles rinkdavo. „Žolėmis pradėjau domėtis dar prieš atsikraustydama į sodybą“, – prisimena ir prideda, kad tikrai įdomūs dalykai žmones dažnai pačius susiranda. Reikia tik nesispyrioti ir neuždaryti jiems durų.

Ankstyvą pavasarį Ieva vadina lapų laiku. Tuomet renka ir patiekalus gamina iš dilgėlių, garšvos, kiaulpienių, liepų lapų. Kartu su vasara atslenka žiedų metas, jį keičia uogos, tas – riešutai, grybai, vėlų rudenį augalais besidominti moteris ieško šaknų, o žiemą – valgomos žievės. „Mūsų gamta – labai turtinga, labai laukinė, kažkodėl mes nevertiname, ką turime. O juk pasaulis išsižiotų pamatęs! Laukinio maisto kasdienybė kituose žemynuose, kurie neturi tokios gamtos, itin vertinama. Prabangiausi restoranai tokį maistą patiekia kaip stebuklą,

jie net specialius žmones tam samdo – laukinio maisto rinkėjus“.

Jei apie Ievą papasakotumei žliuges iš daržų traukiančiai kaimo moteriškei, toji niekaip nesuprastų: sriuba iš žliugių? Kokia nesąmonė! Argi ne vargšė moteris? Renka piktžoles ir verda iš jų sriubą! Tik toji sriuba Ievai išeina puiki. „Valgo net vyrai“, – juokiasi ji ir prideda, kad pastaruoju metu susidomėjimas laukiniais augalais Lietuvoje irgi ūgtelėjo. Net garsiausių restoranų šefai skambina ir klausia patarimo.

Kiek save pamena, maistą Ieva visada mokėjo ruošti. Daugiau laiko praleisti virtuvėje jai teko tuomet, kai persikraustė į slėnį. „Parduotuvės buvo toli, neprilakstysi, teko dažniau galvoti, ką šeimynai gaminti, o vėliau net mažą verslą sukūriau – pusantrų metų gamindavau maistą ir vežiodavau jį šeimoms į Vilnių. Tai buvo kasdieniai produktai – lietiniai su įdaru, kotletai, koldūnai, kelių rūšių pačios kepta duona, užtepėlės, raugintos daržovės, jogurtai. Įprastus patiekalus gardindavau laukinėmis žolėmis, taigi, maisto skonis buvo ypatingas, gerbėjų ratas augo. Savaitės pradžioje keldavausi 4 val. ryto ir triūsdavau iki vakaro, kad išpildyčiau visus užsakymus. Viskas būtų buvę gerai, tačiau uždarbio beveik nelikdavo, – geri, kokybiški produktai, iš kurių gaminau, turėjo savo kainą... Tuomet pagalvojau: o gal geriau žmonės tegu važiuoja valgyti pas mane?“

LAMŲ SLĖNIS

207

208

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

209

Iš anų laikų likusios kai kurios draugystės su pirkėjais tebesitęsia iki šiol. Vaikus jau paauginusios šeimos dabar į slėnį atvažiuoja ilsėtis ar mokytis senovinių maisto gaminimo būdų. Na, kad ir kaip išsikepti duonos, pavyzdžiui.

Pirmąją savo duoną Ieva iškepė prieš septynerius metus. Sako, anuomet supykusi, kad parduotuvėse nebegalima nusipirkti kepalo duonos, visi jie – supjaustyti riekėmis. „Kodėl kažkas turi mums nurodinėti, kokio storio riekes valgyti, be to, suraikyta duona greičiau džiūsta, – aiškina ir pasakoja istoriją apie tai, kaip pirmą kartą užraugė nuosavo raugo. – Receptą radau senose etnografinėse knygose: paimi gročių miltų, užpili trimis gročiais vandens... Duoną iškepti – ne tortą pagaminti, kur viskas tiksliai pagal receptą. Pirmą raugą užmaišiusi padėjau jį ant šildomų grindų, dar audeklu priklojau. Neiškilo, neįrūgo. Tada vyras įsiterpė – išmatavo temperatūrą, išsiaiškino, kad bakterijoms per karšta, jos nesiveisia ir raugas nerūgsta“.

Raugintą duoną Ieva kepti mokosi iki šiol. Iš pačios sumaltų ruginių miltų išeina rupi, šiek tiek su rūgštele.

210

LAMŲ SLĖNIS

„Saldžios aš nemėgstu“, – sako. Tą patį ir susirinkusiems mokiniams aiškina.

Kad rauginti produktai yra sveika, pati slėnio šeimininkė savo kailiu patyrė. Buvo laikas, kai negalėjo pieno produktų valgyti, kankino alergija. „Persikėlę į sodybą tą žiemą mes labai daug valgėme raugintų daržovių, kepėme duoną, darėme jogurtus. Po pusmečio alergija dingo, šiandien galiu ir pieną gerti, ir sūrius valgyti – jokių bėrimų neatsiranda, – pasakoja.

– Rauginimo naudą turime suvokti.

Maistas, kurį valgome mieste – negyvas. Kad parduotuvėse jis ne taip greitai gestų, juk apdorojamas ir aukšta temperatūra, ir įvairiais konservantais, jokių bakterijų jame nelieka. Žmogaus organizme bakterijų esama dešimt kartų daugiau nei kūno ląstelių, taigi, galima tik įsivaizduoti, kaip negyvas maistas nuskurdina mūsų vidaus mikroflorą. Kad ją atstatytume, turime valgyti natūralius, bakterijų turinčius produktus“.

Rauginimo tradicijos pasaulyje jau grįžusios į madą. Lietuvoje jos dar tik pradeda atsigauti, nors patys juk esame visai šalia – mūsų močiutės šaltuose sandėliukuose raugė viską – ko-

pūstus, burokus, agurkus, pomidorus, slyvas, obuolius, grybus, sulą. Svečiams atėjus, kiekviena šeimininkė iš savo podėlio rasdavo, ką ištraukti. Ieva irgi įsitikinusi: rauginti galima viską – ir naudinga, ir skanu. „Aš raugiu, kas tuo metu auga – kopūstai, burokai, morkos, cukinijos, žiediniai kopūstai labai skanu. Gaminu visko nedideliais kiekiais, kol kas rūsys dar neįrengtas“, – pasakoja.

Iš Rytų į Lietuvą atkeliavusį kimči – su rytietiškais prieskoniais raugintas daržoves – ji irgi mėgino gaminti, tačiau grįžo prie tradicinių, lietuviams įprastų receptų, kuriems būtinos aplink esančios, savos, lietuviškos rūgimo bakterijos. „Žinote, kas man kelia didžiausią džiaugsmą? – klausia Ieva, kai grįžtame nuo upės, prisiragavusios įvairiausių lapų ir žolynų. – Tai, kiek daug aš dar nežinau. Man taip ramu gyventi, nes tiek daug visko turiu išmokti“. Panašu, kad ir mokosi. Kasdien sutikdama ir savo namuose priimdama vis kitus žmones, braidydama po pievas, ieškodama miškuose naujų skonių, o upių susikirtime – šviežių idėjų, kuriomis galėtų dalytis su kitais.

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

213

Akimirku dievai

#slowliving

214

LAMŲ SLĖNIS

Lean Timms Fotografė, keliautoja Kanbera, Australija Instagram: @leanandmeadow www.leantimms.com

LAMŲ SLĖNIS

215

Akimirku dievai

#slowliving

216

LAMŲ SLĖNIS

Beth Kirby Maisto fotografė, stilistė, tinklaraščio „Local Milk“ autorė Tenesis, JAV Instagram: @local_milk www.localmilkblog.com

LAMŲ SLĖNIS

217

Akimirku dievai

#slowliving

218

LAMŲ SLĖNIS

Danielle ir Joel Cyr Parduotuvės „MÛR“ įkūrėjai Vinipegas, Kanada Instagram: @murlifestyle www.murlifestyle.com

LAMŲ SLĖNIS

219

Akimirku dievai

#slowliving

220

LAMŲ SLĖNIS

Annabelle Hickson Rašytoja Dumaresko slėnis, Australija Instagram: @the_dailys http://www.the-dailys.com/

LAMŲ SLĖNIS

221

NAUJI VĖJAI

LIVE SLOW, DIE OLD

Tekstas: Inga Norke Nuotraukos: Lina Juškauskaitė ir Guoda Jucevičiūtė

222

LAMŲ SLĖNIS

Nekonformistinio kultūros žurnalo „Pravda“ redaktorė (4 m.)

Kito nepaperkamo kultūros žurnalo „370“ įkūrėja ir redaktorė (1 m.)

Menų fabriko „Loftas“ komunikacijos vadovė (4 m.)

Kūrybos konferencijos „What’s Next?“ bendraautorė (dabar) Skrydžių žurnalo „Small Planet Magazine“ vyr. redaktorė (dabar) Laisvai samdoma komunikacijos specialistė (dabar)

Šio mėnesio lamų tema – tarsi suplanuota man. Būdama live fast, die young (liet. – gyvenk greitai, mirk jaunas) gyvenimo būdo gerbėja niekada nebūčiau patikėjusi, kad lėtas gyvenimas gali būti toks malonus. Ir tai iliustruoti visiškai nereikia pinteresto, o tokio gyvenimo tempas, pasirodo, visai ne toks ir lėtas. Šiais metais tapau vienos vienišiausių pasaulio profesijų atstove, t.y. freelancere. Laisvai samdoma nepriklausoma specialistė. Tarsi būtų per mažai pokyčių, tuo pat metu išsiskyriau su draugu ir po 30 metų gyvenimo pačiame Vilniaus centre jau mėnesį gyvenu Valakampiuose su vaizdu ne į įprastas trylika bažnyčių ir tris barus, kaip anksčiau, o tiesiog... į mišką.

Ir tarsi dar būtų negana – šiuo metu perstatau savo mitybos piramidę.

Iškart pasakau sau – reikia laiko! Kaip tik šįryt manęs klausė: „Ką tu taip ilgai veikei toje parduotuvėje?“. „Skai-

čiau maisto produktų etiketes“, – tokia buvo tiesa. Žinoma, stabdyti reikia atsargiai.

Todėl vis dar neatsakingai pasidraskau dėl darbų, sudalyvauju vakarėlių maratonuose, po kurių socialiniuose tinkluose atsiranda įrašai „išlieka stipriausieji“, ir kartais vis dar užvalgau degalinių maisto. Tačiau be viso to neatsakingumo nebūtų kaip tobulėti, kaip pristabdyti, su kuo palyginti ir priežasties sugalvoti tą „teisingąjį“ kelią.

MAISTAS Mano vieno labai tvankaus rugpjūčio penktadienio pašnekovas, puikus ir kūrybiškas virtuvės šefas Ernestas Viršilas, sakė: „Norėdamas tobulėti tiesiog negali ignoruoti“.

Tąkart jis kalbėjo apie mitybos trendus. Jei Ernestas savo virtuvėje,

esančioje magiškajame barokiškajame Pažaislio vienuolyne, „Monte Pacis“ komplekse, ignoruotų vaikų, turinčių maisto alergijų, arba jaunimo, besibaidančio kiaulienos ir gliuteno, pageidavimus, tai būtų labai trumparegiška.

Ta karta auga ir paūgėjusi ji paprasčiausiai daugiau niekada ten nebegrįžtų. Juk tikrai atsirastų, kas jų norus tenkina, ir dar su džiaugsmu. O tų, su maistu susijusių norų, iš tiesų, pasak E. Viršilo, kasdien daugėja!

Jei banketuose anksčiau išvis nebūdavo papildomo sąrašo (ir mūsų tėvų ir senelių šventėse net į paprasčiausią vegetarą žvelgdavo kaip į svečią su žirgo kauke prie stalo), tai dabar trečdalis, o užsienyje – daugiau nei pusė svečių, turi savų „netolerancijų“. Žmonės pagaliau pradeda suprasti, kiek netoleruotinų, ties kritine riba būti pavadintais nuodais ar narkotikais, ingredientų yra mūsų valgomame maiste, ir kaip mes negerbiame savęs kimšdami tą modifikuotą apgavystę.

LAMŲ SLĖNIS

223

Nespėjusi susitikti kavos su drauge, jau galvodavau, kaip vakare reikės tarškinti klaviatūrą. Užsisakiusi dienos pietų, iškart „išnykdavau“ kompiuteryje. Vos kelioms dienoms atvažiavusi poilsio, jau planuodavau, kelintą valandą sekmadienį teks išvažiuoti.

Taigi taip, maistas yra pirmasis žingsnis į slow living ir vis daugiau žmonių tai supranta. Vis dažniau ir atidžiau skaitome produktų etiketes, gaminame namie, renkamės viešąsias valgymo vietas pagal tai, kaip joms rūpi maistas, jo kokybė ir teisingi deriniai. Burgeriai ir bulviniai blynai kai kuriems jau tampa „proginiu“ pasirinkimu, kaip alkoholis, kurį turėtume vartoti irgi atsakingai.

Ir nors maistas – tik viena gyvenimo sudedamoji, ta dalis yra be galo svarbi. Esi toks, ką valgai. Kūnas – tavo šventovė. Kaip valgome, taip ir gyvename. Rikiuotė šių ir panašių frazių tiesiog reziumuoja maisto svarbą ir natūraliai rezonuoja su tuo, kad mes vis tiek per mažai dėmesio skiriame tam, kas yra mūsų lėkštėje.

Taip pat yra ir su veikla – ji, nori nenori, apibrėžia asmenybę. Greičiausiai ne iki smulkmenų, tačiau iš jos gali be papildomų žodžių išskaičiuo-

224

LAMŲ SLĖNIS

ti žmogaus prioritetus, užimtumą, ambicijas, aplinką ir pan.

DARBAS Kartais dirbame, nes tiesiog taip reikia. Skubame, nes taip reikia. Mirštame, nes taip irgi reikia. Palikusi ofisą, palikau ten daug sentimentų ir tas žingsnis – ne iš lengvųjų. Ir aš kalbu apie save, tą, kuri niekada nedirbo corporate, o galvą lenkė kūrybiniuose štabuose.

Tiesa, nežinau, ar tai lengvinanti aplinkybė, ar ne – palikti kūrybinį ofisą vs. corporate. Tačiau bet kokiu atveju tai prisideda prie gyvenimo tempo pakeitimo. Tai nereiškia, kad jis tampa lėtesnis. Tai reiškia, kad būdamas freelanceriu gyvenimą kontroliuoji pats. Dabar paklausta apie savo gyve-

nimo aistras nebestoviu išpūtusi akis lyg briedis greitkelio viduryje. Dabar žinau, kad mano veikla yra mano aistra, nes esu šimtu procentų už ją atsakinga.

Aistros! Mano nauja internetinė meilė Jason Silva viename pranešime geriausiai paaiškina, kaip atrasti savo aistras ir jas realizuoti. Pažiūrėti verta, bet trumpai pristatau dabar ir čia: susirašai visas savo interesų sritis – labiausiai giminingas apjungi į vieną – atskirai susirašai pastebimas pasaulio problemas – atrandi didžiausios savo aistros ar interesų srities „giminystę“ kuriai nors iš problemų – aistrą paverti savo tikslu.

Be to, kai esi freelanceris, pirmadieniai – nebūtinai blogi, o sekmadieniai – nebūtinai šventi. Tačiau išėjus iš bet kokios sistemos, sukūri savo imperiją ir patenki į dabartį. Toks jausmas, kad gyvenimas tapo tirštas įspūdžių, kelionių, istorijų, pažinčių ir patirčių. O

sitikti kavos su drauge, jau galvodavau, kaip vakare reikės tarškinti klaviatūrą. Užsisakiusi dienos pietų, iškart „išnykdavau“ kompiuteryje. Vos kelioms dienoms atvažiavusi poilsio, jau planuodavau, kelintą valandą sekmadienį teks išvažiuoti.

Kai užlipi ant kalno – iškart neplanuoji, kaip ir kiek laiko leisiesi. Tu mėgaujiesi vaizdu. Tu esi ant kalno.

Tu esi.

Neskubėti man vis dar yra kone sudėtingiausia užduotis. Nežinia, ar persikėlimas į žaliąją zoną Valakampiuose po 30 metų gyvenimo Vilniaus centre (su intarpu gyvenimo vienoje aktyviausių Londono dalių) yra tikrai reikalinga šoko būsena, tačiau pridėjus darbo pokyčius ir atsakingesnį maisto racioną galiu pasakyti, kad man live PABAIGA fast, die young įvaizdis, kad ir labai seksualus, nebe toks jau ir geidžiamas.

Išties manau, kad buvimas dabarNoriu gyventi ilgai, neskubėdama ir tyje šiuolaikiniam žmogui yra vienas aistringai. sudėtingesnių iššūkių. Nespėjusi su-

išties tiesiog atsirado daugiau vidinių resursų visa tai esamuoju momentu suprasti ir sugerti.

Išties esu dėkinga likimui, kad visada mane supranti aplinka buvo lyg kondensuotas pienas, tik toks jausmas, kad iki tol gyvenau ateities užduotimis, į kurias bėgau kaip į užloopintą finišą, ir nepastebėjau kaip tiršta ir šviesu aplink. Gyvenau daugiau galvoje nei akimirkoje, pagal sudėliotus „iCal“ darbus ir užduotis. Kai jau pradėjau į dienotvarkę rašyti, kad reikia išsiskalbti drabužius, labai panašiu metu tariau sau: „užteks“.

LAMŲ SLĖNIS

225

GAMINAME LETAI SU ERICA JENNINGS:

Pakepintas Halloumi suris su bolivine balanda • • • • • • • • • • • • •

226

Patiekalui prireiks: Saulėgrąžų aliejaus; 2 morkų, 2 paprikų, 1 brokolio, 1 Portobello grybo, 1 pomidoro (plonai supjaustyti) 1 svogūno; 1-2 aitriųjų pipirų; 6 česnako skiltelių; gabalėlio imbiero; kalendrų arba gražgarsčių; sezamų aliejaus; sojų padažo; Halloumi sūrio; kanapių sėklų; čija (ispaninio šalavijo) sėklų.

LAMŲ SLĖNIS

JJJ Aliejų pašildykite keptuvėje. Į keptuvę įmeskite susmulkintą svogūną ir česnaką. Pakepinkite 1-2 minutes aukštoje temperatūroje. Keptuvės turinį papildykite likusiomis daržovėmis. Viską suvilgykite sezamų aliejumi ir šlakeliu sojos padažo.

JJJ Kai daržovės suminkštėja, į keptuvę įmeskite smulkiai supjaustyto arba sutrinto imbiero, užberkite čija sėklų ir kalendrų. Uždenkite dangčiu, išjunkite karštį ir palikite.

JJJ Į kitą keptuvę sudėkite stambiai supjaustytus Halloumi sūrio gabaliukus (galima kepti be aliejaus, jei keptuvė pakankamai gera). Pridėkite smulkiai supjaustytų aitriųjų paprikų, kalendrų (arba gražgarsčių), kanapių sėklų.

Viską dar pakepinkite. Halloumi turi įgauti auksinę spalvą, tačiau galima kepti ir kiek ilgiau. Ericai patinka labiau iškepęs sūris.

JJJ Galiausiai į lėktę suberkite abiejų keptuvių turinį ir užberkite bolivinės balandos.

JJJ Auksinė taisyklė, tinkanti ryžiams, grikiams ir bolivinei balandai: vienam puodeliui produkto reikia 1,5 puodelio vandens. Į šį mišinį įpilkite šlakelį aliejaus ir žiupsnelį druskos. Pastatykite puodą ant karštos ugnies ir virkite, kol pamatysite sproginėjančias mažas skylutes.

Iškart nuimkite nuo viryklės ir prieš patiekdami su pagrindiniu patiekalu palikite 20 min., kad balanda subręstų.

LAMŲ SLĖNIS

227

www.facebook.com/lamuslenis

228

LAMŲ SLĖNIS

@lamuslenis

www.pinterest.com/lamuslenis

LAMŲ SLĖNIS

229

Iki pasimatymo r ugsėjį!

www.lamuslenis.lt

230

LAMŲ SLĖNIS