Lamuslenis 2016 02 11

Vasaris 2015 (49)

Viršelio nuotrauka: Guoda Jucevičiūtė Modelis: Meda Jonaitytė Makiažas: Simona Pušinskaitė Postprodukcija: Elas Ramanauskas Fotografuota viešbutyje "Šekspyras"

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

KRISTINA ABROMAVIČIŪTĖ

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

ŠARŪNĖ ZURBA

VYGAILĖ SUKURYTĖ

KAMILĖ DŽIUGAITĖ

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Redaktorė

Žurnalistė

Fotografė

Žurnalistė

Žurnalistė

Fotografė

Komunikacijos projektai

Žurnalistė

Fotografė

Fotografė

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

2

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

3

4

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

R

ašau jums iš namų, nuo minkštos savo sofos, gurkšnodama kvapnią pipirmėčių arbatą ir jaukiai laukdama, kol bus galima paspausti mygtuką publish ir naujas žurnalo numeris dailiai nutūps virtualioje lentynoje.

O dabar iš naujo, nevyniojant į vatą: taip, tikrai rašau šį laišką iš namų, nes darbe nespėjau. Sėdžiu ant senutėlės, girgždančios, gerokai apsitrynusios, bet vis dar prancūziškai pilkos sofos. Arbatos pasidaryti negaliu, nes virtuvėje išėjo iš rikiuotės vienas svarbus vamzdis ir plauti indus tenka vonioje, o tai gerokai apsunkina arbatos ir viso kito virimą... Naujo numerio išleidimas niekuo neprimena jaukiai ramaus laukimo, tai beprotnamis tikrąja to žodžio prasme. Ir lyg tyčia, tai visada nutinka vidury nakties. Kad ir kaip stengčiausi sudėlioti darbus į griežtą dienotvarkę, finišo tiesiąją kiekvieną mielą kartą pasiekiame gerokai po vidurnakčio... Bet tai tikrai nesumažina to saldaus jausmo, kuris užplūsta galiausiai paspaudus mygtuką publish ir matant, kaip seną viršelį ekrane staiga pakeičia naujas.

Tada primenu sau, kad norint patirti saldžią pilnatvę, būtina sukrimsti ne vieną aitrų pipirą. O tada, atrodytų, atėjo laiminga pabaiga. Bet darbe – kaip meilėje – vargu ar čia egzistuoja toks dalykas, kaip laiminga pabaiga.

Tai nenutrūkstantis procesas. Juk iš esmės visos meilės istorijos vienodos: susitinka du žmonės, į juos trenkia žaibas, įsiplieskia liepsna, du žmonės praranda sąmonę...

Ir jei tik jiems pavyksta išgyventi, žaibą jie prisimena kaip didį nuotykį, apie kurį mielai pasakoja ir gal net slapčia svajoja patirti dar kartą. Na, o priešingu atveju... tiesiog ateina laiminga pabaiga.

Smagaus skaitymo!

Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

5

NAMAI, KVEPIANTYS FIGOMIS (IR SVAJONĖMIS)

70

GYVENIMAS SU SKONIU

TAS PUSRYČIŲ SALDUMAS...

34 Copyright © 2011-2016 UAB "Zubizu projects".

Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

6

LAMŲ SLĖNIS

48 Reklaminiai straipsniai žymimi

SALDŽIAUSIAS DALYKAS GYVENIME

106

DVIESE GERIAU

120 LAMŲ SLĖNIS

7

NAUJIENOS

PAVASARIO PASTELĖ Lino patalynė

„Aura Home“

Keraminiai indai „Off circle“

Yasha Butler

Sofa „Crescent lounge daybed“

Katrina Vonnegut, Brian Kraft

Naktinis stalelis „Hurdle family“

Dale Hardiman, Adam Lynch Šviestuvas „Bollard lamp“

„Menu“

Projektas „Untitled“

Claudia Casarino LAMŲ SLĖNIS

9

Žymeklis

e

ÔHUKINDEL PAKEND

HERMETIC PACKAGE

Solanum lycopersicum L.

INDIGO ROSE

EB taisyklės ir standartai ES noteikumi un standarti EL nõuded ja standardid EU rules and standards Kategorija ST Kategorija ST Kategooria ST Category ST

Gamintojas / Ražotajs / Tootja / Producer: UAB agrofirma „Sėklos”. Smėlio g. 8 LT-10324 Vilnius

Kilmės šalis: EB Izcelsmes valsts: ES Pāritolumaa: EL Country of origin: EU

Tel. +3705 2709020, faksas +3705 2709019 Identifikavimo El. paštas: info@seklos.lt, www.seklos.lt kodas 00003

LT

VALGOMIEJI POMIDORAI INDIGO ROSE

Ankstyva aukštaūgė veislė, vertinama dėl originalios spalvos, labai saldžių, skanių vaisių. Vaisiai – 50 g svorio, plona odele, augimo metu pirmiausia būna žali, sunokę tampa beveik juodos spalvos. Vienoje kekėje užauga 12–20 vienodo dydžio vaisių. Sėklos sėjamos kovo mėnesį. Kad sėklos sudygtų greičiau ir vienodžiau, pasėlis pridengiamas stiklu ar plėvele. Substrato, kuriame sėjate sėklas, temperatūra turi būti ne žemesnė nei +21–26°C, patalpos temperatūra turėtų būti ne žemesnė kaip +23°C. Išauginę 2–4 tikruosius lapus, daigai persodinami po vieną. Daigai į šiltnamį sodinami tuomet, kai nebegresia šalnų pavojus. Pomidorai nėra reiklūs dirvai, tačiau geriausiai auga priemolyje.

Valgant pomidorus ar jų gaminius, sumažėja pavojus susirgti įvairiomis ligomis.

15 sėklų pakaks 9–12 m² plotui – prognozuojamas derlius, esant palankioms augimo sąlygoms, – 10–18 kg.

LV

TOMĀTI INDIGO ROSE

Agrīna gara auguma šķirne, kas tiek novērtēta oriģinālās krāsas un ļoti saldo, garšīgo augļu dēļ. Augļi – 50 g smagi, ar plānu miziņu, augšanas laikā vispirms ir zaļi, pēc nogatavošanās kļūst gandrīz melni. Vienā ķekarā izaug 12–20 vienāda lielu augļu.

Sēklas sēj martā. Lai sēklas sadīgtu ātrāk un vienmērīgāk, sējumu pārklāj ar stiklu vai plēvi. Substrāta, kurā sējat sēklas, temperatūrai ir jābūt ne zemākai par +21–26°C, telpas temperatūra nedrīkstētu būt zemāka par +23°C. Kad izaugušas 2–4 īstās lapiņas, stādi jāizstāda pa vienam. Dēstus siltumnīcā stāda tad, kad vairs nedraud salnas. Tomāti nav prasīgi pret augsni, tomēr labāk aug smilšmālā. Ēdot tomātus vai to izstrādājumus, samazinās iespēja saslimt ar dažādām slimībām.

Ar 15 sēklām pietiks 9–12 m² lielai platībai – prognozējamā raža labvēlīgos augšanas apstākļos ir 10–18 kg.

EST

HARILIK TOMAT INDIGO ROSE

Varajane, kõrgekasvuline sort, mida hinnatakse originaalse värvi, väga magusate ja maitsvate viljade tõttu. Viljad kaaluvad 50 g, õhukese koorega, algul on rohelised aga küpselt omandavad peaaegu musta värvitooni. Ühes kobaras kasvab 12-20 ühesuurust vilja. Seemned külvatakse märtsikuus. Seemnete kiirema ja ühtlasema idanemise tagamiseks kaetakse külv klaasi või kilega. Substraadi temperatuur seemnete külvamise ajal peab olema mitte alla +21–26°C, ruumitemperatuur mitte alla +23°C. Pärast 2–4 pärislehe ilmumist istutatakse ühekaupa. Kasvuhoonesse istutatakse siis, kui öökülmaoht on möödunud. Tomatid ei ole nõudlikud mulla suhtes, kuid paremini kasvavad saviliivmullas.

Tomati või nendest valmistatud toitude söömisel väheneb mitmesugustesse haigustesse haigestumise oht.

15 seemnetest piisab 9–12 m² pinna jaoks, prognoositav saak soodsate kasvutingimuste puhul, – 10–18 kg.

ENG

TOMATO INDIGO ROSE

Tall early variety, appreciated for its original colour, and very sweet, delicious fruit. Fruit weight about 50 g, thin skin, green coloured when growing, and becoming almost black when ripe. 12-20 fruits of the same size grow in one bunch. Seeds are sown in March. For the seeds to germinate quickly and uniformly, cover the seedling with glass or film. Temperature of seeding substrate should be at least +21-26°C; room temperature should be at least +23°C. When 2-4 true leaves show up, seedlings are transplanted one by one. Seedlings are planted in the greenhouse when the frost is no longer a danger. Tomatoes are not demanding to soil but grow best in loam.

Tomatoes or their products reduce the risk of various diseases.

15 seeds will cover the area of 9-12 m². Under favourable conditions, the harvest should be 10–18 kg.

40 cm III-IV

1 cm

Geriausias iki: Derigs lidz: Parim enne: Best before:

60 cm

V-VI

Siuntos nr.: Sūtījuma nr.: Saadetise: Lot number:

VII-VIII Kiekis.: Daudzums.: Hulk: Quantity:

LE-108-14-elite-55063

4 770168 177758

11479

LAMŲ SLĖNIS Pomidorų sėklų ieškokite www.zaliastotele.lt Label

Marķieris + Etikett go Ros

Indi

HERMETIŠKA PAKUOTĖ

HERMĒTISKI IEPAKOTS

L 222 VALGOMIEJI POMIDORAI TOMĀTI HARILIK TOMAT TOMATO 4 770168 131927

10

Pomidoras – daržovė, kurios pastaraisiais metais pasaulyje užauginamas įspūdingas kiekis – apie 138 mln. tonų per metus. Šiandien turbūt niekas nepasakytų, kad net iki XVIII a. vidurio kai kuriose Europos šalyse pomidorai buvo auginami tik kaip dekoratyviniai augalai. 100 gramų pomidorų turi tik 22 kcal, tačiau juose ypač gausu organizmui naudingų mineralų: kalio, magnio, kalcio, geležies, fosforo, kalio, pektinų, celiuliozės, tirpių cukrų ir riebalų. Juose nėra cholesterolio, tačiau jie turtingi likopeno, kuris neutralizuoja laisvuosius radikalus, dažnai sukeliančius onkologinius bei širdies-kraujagyslių ligų susirgimus. Tačiau pomidorų auginimas gali būti ne tik naudingas, bet ir spalvingas. Vaisiai gali būti žali, oranžiniai, geltoni, raudoni, avietiniai ar net juodi. Skiriasi ir vaisių forma. Vieni yra kriaušės formos, kiti – slyvos ar apvalūs, briaunuoti, ovalūs, vadinamieji jautiniai – stambiais, dideliais mėsingais vaisiais. Pomidorus galima auginti ir balkone. Tereikia išsirinkti tinkamą auginimo talpą.

POMIDORŲ SPALVŲ ŽAISMAS NAUJIENOS

LAMŲ SLĖNIS

11

12

LAMŲ SLĖNIS

ŠEŠI IR LAPĖ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Už šių namų durų gyvena visiška laimė ir... ramybė. Taip, taip, keturi vaikai po nedidelio Žvėryno namelio stogu gali reikšti ramybę! Šešiolikmečiam KRISTUPUI vaikiškai šėlti jau ne taip įdomu, šešiametė BARBORA kieme ieško pavasario, viena iš dvynukių – ELZĖ – susirango tėčiui LINUI ant kelių, kad šis supintų kasytes, o kita trimetė – SOFIJA, – ieško, kur pasislėpė šokoladiniai saldainiai. „Tik išeinu į parduotuvę, ir man jau gaila laiko, kurį leidžiame atskirai“, – prisipažįsta NERINGA ČERNAUSKAITĖ, šių keturių vaikų mama. Ne kas kita, o noras kuo daugiau laiko praleisti visiems drauge ir įkvėpė Neringą kurti šeimos verslą – nedidelę dažų gamyklėlę „Fox and sisters“.

LAMŲ SLĖNIS

13

- Papasakokit, ką reiškia gyventi su keturiais vaikais? Aš turiu tik du...

Neringa: Tai reiškia, kad namuose visada kas nors linksmas, o kas nors liūdnas, kas nors verkia, o kas nors juokiasi. Didžiausias privalumas ir yra ta visa emocijų puokštė. Na, nebent vienu metu kokie trys liūdni...

Bet auginti vieną vaiką kur kas sunkiau nei keturis. Gal mes jau patirties daugiau turime, gal knygų daugiau perskaitėme, gal ir patys vaikai kitokie. Juk vyriausiajam Kristupui jau šešiolika, Barborai – šešeri, o pupytėms, kaip mes jas vadinam – Elzei ir Sofijai – treji. Kristupas mums jau pagalbininkas. Jei kartais užmirštam savo auklėjimo metodus, jis mums būtinai primena.

14

LAMŲ SLĖNIS

Linas: Mano bendradarbis vieną vaiką turi ir sako, kad daugiau nenori. O aš galvoju, kad kai vienas – tai vargas, kai daug – tai jau laimė.

Neringa: Kristupui sakau, kad jį auginti buvo labai sunku. Išbandėm visus auklėjimo metodus – ir kitų patikrintus, ir savo susikurtus. Vieni padėjo, kiti ne. Bet užtat užaugo labai geras vaikas.

- Tai koks gi metodas geriausias?

Ar pavyko atrasti tokį vieną?

Neringa: Oi, neįmanoma apibendrinti, nes visi vaikai yra skirtingi žmonės. Gal tik viena taisyklė visiems bendra – tai laisvė su ribomis. Ta mūsų tėvystė buvo suplanuota, visada norėjosi didelės šeimos, nes tai nuosta-

bus jausmas. Kartais, kai vienas į varžybas, kiti į gimtadienį išeina ir lieka namie vienas ar du vaikai, atrodo, lyg ko trūktų, liūdna pasidaro.

- Ar dažnai visi kartu, kaip dabar, namie susitinkate?

Neringa: Mes iš tikrųjų labai daug laiko praleidžiam kartu. Nebent Kristupas į treniruotes ar varžybas išvažiuoja. Jis nuo mažens buvo futbolininkas, o dabar užsinorėjo tapti krepšininku. O šiaip visą laiką esam kartu. Kai vaikai jau šiek tiek paaugo, ir aš dažniau kur nors išeinu, nors šiaip nejaučiu poreikio išeiti, pailsėti. Tik nueinu į parduotuvę, ir man jau gaila laiko, kad esu atskirai nuo jų.

- O kaip kartu leidžiat savaitgalius?

Neringa: Anksčiau turėjome kiek daugiau tradicijų ir labai tikiuosi, kad kada nors jas atgaivinsime. Buvo laikas, tada dar gyvenome Šiauliuose, kai savaitgaliais atsikeldavome anksti, kad diena būtų ilgesnė, ir važiuodavome čiuožinėti ant ledo. Pačiuožinėję keliaudavom pas močiutę pietauti. Penktadieniais turim kitą tradiciją – visa šeima kartu žiūrim filmą ir leidžiam sau valgyti viską, ko šiaip kasdien nevalgom.

Linas: Viską, kas blogiausia...

Neringa: Kai kurios tradicijos keičiasi. Anksčiau šeštadienis būdavo mūsų saldumynų diena. Pasirinkom skandinavišką modelį, kaip daro dau-

guma norvegų šeimų: visą savaitę saldumynų nevalgydavom, o šeštadienį valgydavom kiek tik norėjom. Atsimenu, tuos pirmus kartus eidavom ir pirkdavom dėžėmis saldainius... Aišku, visko nesuvalgydavom, bet tai būdavo labai didelė šventė.

Linas: O aš pastaruosius metus savaitgaliais stačiau namą.

Neringa: Linas čia viską pats pastatė. Mūsų namas gal šimto metų senumo, kai nusipirkome, buvo gerokai supuvęs, reikėjo visus rąstus naujais pakeisti. Tad Linas čia visus metus po darbo ir savaitgaliais buvo prapuolęs...

Neringa: Taip, taip! Kai kas ir netyčia išėjo taip, kaip reikia. Buvom sutarę, kad Linas padarys viską, ko aš norėsiu. Aš su vaikais sėdėdama planuodavau, braižydavau, piešdavau, jis pasakydavo, kada reikia planą baigti.

Po darbo eidavo ir tą planą įgyvendindavo, o kai vaikai sumigdavo, aš dar spėdavau nueiti ir pasižiūrėti, kaip jam sekasi.

Norėjosi šviesių, erdvių namų aukštomis lubomis, kad būtų lengva kvėpuoti, kad galėtume va taip siausti pirmyn atgal. Nusprendėme, kad antrame aukšte visi kambariukai bus mažučiai, ten tik miegoti eisime, o bendros erdvės norėjosi kuo didesnės. Ir - Jūsų namai tokie... nenudailin- kad langai būtų be užuolaidų, medžiati. Apie tokius ir svajojot? gos kuo natūralesnės.

LAMŲ SLĖNIS

15

16

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

17

18

LAMŲ SLĖNIS

- Ir gyvenat sau dabar mieste kaip kaimelyje!

Linas: Tikrai taip. Vakare, kai sutemsta ir šunys loja, tas dūmų kvapas iš kaminų sklinda, žiemą malkos girgžda.

Neringa: Tas malkų girgždėjimas – kaip vaikystėje, kai kaime gyvenau.

Toks geras jausmas. Grįžti namo, čia – židinys kūrenasi. Ir kaimynystė labai smagi. Ateina kaimynas su lazda, vienoje kišenėje morka, kitoje – agurkas, ir šaukia: „Zyliukės!“. Paduoda mūsų pupytėms daržovių iš savo daržo. Kitas kaimynas ateina su savo kepta duona susipažinti.

- Ar ta aplinka ir įkvėpė pradėti šeimos verslą – įkurti dažų „Foxy paint“ gamyklėlę?

Neringa: Viskas prasidėjo nuo medinių lėlių namelių. Visada mėgau žaisti su lėlėmis, matyt, turėjau stiprų motinystės instinktą. Man atrodė, kad mergaitėms labai smagu žaisti su lėlių nameliais. Tad pradėjau tokio ieškoti.

Bet parduotuvėse visi jie buvo arba plastikiniai, arba mediniai, bet per daug išdailinti, nešilti, netikri. Taip sugalvojau namelį pagaminti pati. Vyras parodė, kaip išpjauti fanerą, pasidariau planelį ir pagaminau. Bet man norėjosi, kad jis atrodytų lyg ištrauktas iš palėpės, ne naujas. Taip sužinojau apie kreidinius dažus. Jie labai greitai džiūsta ir yra matiniai. Jais labai lengva sukurti sendinimo efektą,

visai nepanašų į dekupažą. Lietuvoje tokių dažų neradau, tad siunčiausi jų iš užsienio, bet jie buvo brangūs, atsisiųsti sudėtinga. Pamažu pradėjau svarstyti, kad būtų įdomu kreidinius dažus sukurti pačiai.

- Tuo metu vis dar auginote pupytes?

Neringa: Taip. Labai gerai prisimenu, kaip vaikščiojau palei Nerį, pupytės miegojo ir man šovė mintis pradėti dažų verslą. Jaučiau, kad norėčiau sukurti ir plėtoti prekės ženklą, ir produktą, kuriuo patys tikėtume.

- Beje, o ką veikėte iki tol?

Neringa: Linas yra kariškis, dirba oro gynyboje. O aš stipriausiai jaučiuosi eidama mamos pareigas. Iš tiesų baigiau kūno kultūrą, dirbau aerobikos trenere, buvau atsakinga už masinių sporto renginių Šiauliuose organizavimą. Vėliau įkūriau karnavalinių kostiumų nuomos ir renginių organizavimo verslą. O paskui išėjau labai ilgų motinystės atostogų. Kai persikėlėme į Vilnių, pradėjau galvoti apie naują gyvenimo etapą.

- Vadinasi, vaikščiojot, vaikščiojot prie tos upės ir ryžotės pabandyti?

Neringa: Taip, nusprendžiau sukurti tuos dažus. Bet kol tai įvyko, mūsų laukė emociškai labai sudėtingi metai, juk nieko panašaus gyvenime nebuvome darę. Buvo labai daug plaukio-

jimo murziname vandenyje. Plauki ir nežinai, kur ir į ką atsitrenksi.

Pirmiausia pradėjau svarstyti, kas gamina dažus. Greičiausiai – chemikai! Parašiau laiškus turbūt visiems Lietuvos chemikams. Siūliausi sumokėti už dažų receptą. Dauguma tiesiog neatsiliepė, tik vienas jaunas profesorius norėjo pabandyti. Pradėjome dirbti, bet greitai supratau, kad mums nieko neišeis. Tada susiradau profesorę, kuri buvo parašiusi knygų apie dažų gamybą. Bet ji prisipažino net neįsivaizduojanti, kaip tuos dažus gaminti. Galiausiai susiradome vieną amerikiečių mokslininką, kuris sutiko sukurti mums receptą.

Tai irgi buvo ilgas procesas. Susirašinėti su juo buvo gana sudėtinga, jis visada atsakydavo tik į vieną klausimą ir labai glaustai. O jei tau kyla daugybė klausimų... Paskui rašiau verslo planą. O tada laukė ilgas procesas, kai gaminom, bandėm, keitėm, ieškojom medžiagų...

Linas: Kai pradedi ieškoti informacijos apie dažų kūrimą, atrodo, kad internetas tik vakar atsirado. Dar sudėtingiau – ieškoti dažams sukurti reikiamų medžiagų, juk dauguma įpratę dirbti su didmenininkais, o jei mums reikia tik vieno nedidelio bakelio ir užtektų jo mums dešimčiai metų...

Neringa: Išsikėlėm sau didelį iššūkį. Žinojau, kad bus sunku, bet nežinojau, kad taip...

LAMŲ SLĖNIS

19

20

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

21

22

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

23

24

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

25

- Kas per tuos metus buvo sunkiausia?

Neringa: Emocinių duobių buvo daug. Bet labiausiai sekino tas nuolatinis delsimas, kai labai norisi pradėti, bet dažai dar nesumaišyti... Kai galiausiai jau turėjom ir receptą, ir visas reikalingas medžiagas, vis tiek teko dažus tobulinti – tai per daug blizgėjo, tai nelygiai tepėsi...

Linas: Anksčiau galvojom, kad dažai būna arba blizgūs, arba matiniai. Pasirodo, tų savybių yra gal trisdešimt.

- Į šeimos verslą dabar esat įsitraukę abu?

Neringa: Linas turi savo darbą, bet juokais visi esame pasiskirstę pareigas.

Linas: Aš esu tyrimų, plėtros ir gamybos padalinio vedėjas. Neringa – generalinė direktorė. Kristupas – tiekimo prezidentas. Barbora – raštinės

26

LAMŲ SLĖNIS

vedėja, iš spausdintuvo atneša dokumentus. O sesutės yra testuotojos, mes nudažom, o jos lipa, braižo, bando dažų atsparumą.

- Kokį matot savo verslą ateity – mažą dažų fabrikėlį ar norėtumėt jį išauginti į ką nors didesnio?

Neringa: Kai svarsčiau, ką veikti po motinystės atostogų, pirmiausia norėjau, kad veikla man teiktų malonumą. Tad jei reikėtų rinktis – daug pinigų ir mažiau malonumo ar mažiau pinigų ir daug malonumo, rinkčiausi pastarąjį variantą. Pakaktų, jei galėtume šiek tiek laisviau gyventi, kad galėčiau Kristupą išleisti pasimokyti į Argentiną, kaip jis svajoja.

Linas: O aš viską įsivaizduoju taip: maža gamyklėlė, šalia – dirbtuvės ir parduotuvėlė.

Neringa: Vadinasi, atsakymas – mažas šeimos verslas!

LAMŲ SLĖNIS

27

28

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

29

Kaip sėti ir auginti bazilikus – ant palangės ar balkone?

Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

30

LAMŲ SLĖNIS

ĮKVĖPIMAS / PASIDARYK PATS

Kada sėti? Kovą-birželvį.

Kada dera? Birželį-rugsėjį.

Kur auginama? Lysvėse, balkonuose, ant palangės.

Kiek sėklų reikia? 500 daigų užauginti reikia 2 g sėklų.

Jums reikės: • • • • • •

bazilikų sėklų (platus pasirinkimas: www.zaliastotele.lt), pirštinių, įrankių, durpių substrato ar komposto, trąšų, daigyklos, vazono ar lovelio, daržo dangos.

LAMŲ SLĖNIS

31

Bazilikai buvo žinomi senovės Graikijoje ir vadinami karališkaisiais prieskoniais. Jie tinka žuvies, daržovių, varškės patiekalams, sriuboms (ypač pupelių), padažams paskaninti. Bazilikų dedama raugiant pomidorus, agurkus, patisonus, aguročius, grybus. Ypač gero skonio patiekalams suteikia kvapiųjų bazilikų, krapų ir peletrūnų mišinys.

Kaip sėti ir auginti

tas sėklas drėkinkite apipurkšdami vandeniu. Jei sėjate plačialapius bazilikus, sėklas reikėtų užžerti žeme ir lengvai prispausti. Sėklos sudygsta per 10–14 dienų. Daigeliai pikuojami (persodinami) į vazonus praėjus 30 dienų nuo sėjos. Daigai į lauką sodinami pasibaigus pavasarinėms šalnoms (žydint alyvoms). Jaunus daigelius pasodinus į lauką rekomenduojama pridengti daržo danga – tai puiki apsauga nuo šalnų ir stiprių pavasarinės saulės spindulių.

Bazilikams auginti tinka saulėta, lengva, derlinga, geVerta žinoti rai įdirbta ir perpuvusiu mėšlu bei mineralinėmis trąšomis Aromatingiausi bazilikai iki žydėjimo. Šiltnamyje išpatręšta dirva. Sėklos sėjamos kovo–balandžio mėnesį į daigyklas kambaryje ar šiltnamyje. Talpykla pripildoma auginti jie mažiau kvapnūs. Kad išliktų kvapnūs, bazilikai durpių substrato ar komposto. Žemė sudrėkinama. Pasė- laikomi sandariai uždarytuose induose.

32

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

33

34

LAMŲ SLĖNIS

GYVENIMAS SU SKONIU Tekstas: Kristina Abromavičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Jeigu galėtų, ji niekada nesustotų vienoje vietoje, nes kaita – jos antrasis vardas, o kelionės ir nauji įspūdžiai – įkvėpimo šaltinis. Kaip ir aistra maistui. ANNA BARANOVA, kulinarijos studijos „Čiop čiop“ šefė, gyvena taip, kaip iš tiesų nori. Ji tikrai jaučia gyvenimo skonį, pagalvoju, ragaudama jos pagaminto drėgno ir burnoje tirpstančio šokoladinio pyrago su trumų sviestu.

– Koks yra saldaus gyvenimo receptas pagal Anną?

– Man gyvenimas saldus, kai pasiekiu užsibrėžtus tikslus. Tik mano dabartiniai tikslai yra trumpalaikiai, pakankamai lengvai ir greitai pasiekiami ir dažniausiai susiję su kelionėmis bei įspūdžiais. Įgyvendinus svajones užlieja be galo saldus pasitenkinimo jausmas. Svarbiausia man daryti tai, ką noriu. Pamenu, kai baigusi psichologijos

studijas sau pasakiau, kad tai paskutinis Pati mėgstu mokytis naujų dalykų ir kartas gyvenime, kai lipu per save. mielai ta patirtimi dalijuosi su kitais.

Darbe sutinku įvairių žmonių ir per – Mėgstama veikla – viena iš svar- dieną patiriu platų emocijų spektrą. biausių gražaus gyvenimo sudeda- Kartais, ypač vasarą, kulinarijos stumųjų. Ką veiki kulinarijos studijoje dija virsta restoranu. Džiaugiuosi, kad „Čiop Čiop“? po tuo pačiu stogu turiu galimybę už– Darbas yra mano gyvenimas. siimti skirtingomis veiklomis. Toks Dažniausiai vedu kursus, mokau žmo- darbo pobūdis atitinka mano charaknes gaminti. Bendrauti man be galo terį. Jau trejus metus dirbu vienoje patinka, ypač, kai tai susiję su maistu. vietoje ir man tai didelė staigmena.

LAMŲ SLĖNIS

35

36

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip prasidėjo tavo kulinarinės kelionės?

– Paauglystėje susidomėjau sveika gyvensena, pradėjau sportuoti ir gaminti sveiką maistą. Taigi, viskas prasidėjo nuo virtos vištienos krūtinėlės ir garuose troškintų daržovių. Tik vėliau atsirado nauji skoniai ir jų deriniai. Kaip kokiame žaidime – pakilau į aukštesnį lygį, o kartu ir įgijau žinių apie maistą. Nedaugelis tikėjo, kad šis susižavėjimas išaugs į ką nors rimtesnio. O aš visą nuo mokslų laisvą laiką sukdavausi virtuvėje, jau tada supratau, kad savo gyvenimą siesiu su maistu. Šis procesas man yra kūryba, per jį išreiškiu save. Maisto dėka pirmą kartą pajutau tokią didžiulę aistrą gyvenimui.

– Dėl skonio ginčijamasi. Juk taip skamba tavo tinklaraščio pavadinimas, jame dalijiesi įspūdžiais apie keliones – tiek kulinarines, tiek tas fizines.

– Dėl skonio tikrai galima ginčytis. Ir net reikia. Iš to ir susideda gyvenimas, kai judi, tobulėji, atrandi naujus dalykus, diskutuoji ir keiti požiūrį. Jeigu turėčiau kelias laisvas dienas ir pakankamai kavos, mielai su įdomiu žmogumi plepėčiau iki aušros bet kokia tema. O tinklaraštis atsirado iš noro išreikšti save, pasidalinti patirtimi, galų gale, kur nors talpinti kelionių nuotraukas. Kartais klientai maloniai nustebina, kai pasako, kad žiūrėjo, skaitė.

– Sako, Dievas sugalvojo maistą, – Atrodai labai užsiėmusi. Ar o velnias – kulinariją, ar pritartum? spėji pasimėgauti maistu, o gal tu, – Šiandien aš tikiu, kad visa yra kaip tas batsiuvys – be batų? sveika, kas suteikia gerų emocijų.

– Šiuo metu mano gyvenimas tikrai intensyvus. Kartais namuose – Ar turi savo firminį patiekalą, praleidžiu vos valandą per dieną. Takuris nepalieka abejingų? da pavedžioju šunį, puolu siurbti – Taip, tai daugiaryžis su baltaisiais kambarių, nes mėgstu švarą. Suprašparagais ir trumų sviestu. Prieš daug tau, kodėl man patinka būti užimtai. metų visai netikėtai atradau, mano Kai turi daug laiko, kitaip vertini nuomone, tobulo skonio derinį. Jei ti- paprastus dalykus. Dabar mane apkrai egzistuoja rojus ir šventasis Petras ima džiaugsmas, kai galiu valandą prie jo vartų paklaustų, ką gero sukū- ramiai pasėdėti ant sofos ar atlikti riau per savo trumpą gyvenimą, pasa- paprasčiausius buities darbus. O valkyčiau, kad šį patiekalą. Įsivaizduoju, gymas yra tarsi ritualas, laiko prakad kartą pagaminus, visą laiką turė- leidimo būdas. Jeigu žinau, kad nečiau stovėti ten su puodais. Supraski- turėsiu jo pakankamai, geriau išvis te teisingai, visai nemėgstu girtis ir esu negaminu. Man reikia atsipalaiduokritiška savo paruoštam maistui, ta- ti, įsijungti muziką, serviruoti stalą... čiau šis atradimas man asmeniškai Apskritai, nelabai mėgstu valgyti yra idealaus skonio pavyzdys. viena.

LAMŲ SLĖNIS

37

38

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

39

40

LAMŲ SLĖNIS

– Išduok vietą, kur Vilniuje nusivestum savo svečius?

– Mano nuomone, jei eini į restoraną, maistas turi būti ne tik kokybiškas, bet ir maloniai nustebinti. Nėra gerai pagaminto maisto ar patiekalų, kurie man nepatiktų, tačiau prisipažinsiu, kad tas nuostabos jausmas mane aplanko retai. Draugus iš užsienio dažniausiai veduosi į restoraną „Stebuklai“, nors gerų restoranų pasirinkimo spektras vis platėja. Džiugu, kad pas mus sparčiai plinta maisto kultūra.

pats skaniausias patiekalas buvo suvalgytas šalia metro stotelės, dviejų judrių gatvių sankirtoje. Tai buvo taco su mėsa ir sultiniu, juos gamino jau daugelį metų tai darančios rankos. Toks maistas turi sielą. Tiesa, keliaudama stengiuosi patekti bent į vieną prabangesnį restoraną. Profesinis įprotis...

Gerai pagalvojus, ko gero, man šiek tiek artimesnė egzotiškų kraštų virtuvė, kur vyrauja prieskoniai ir jų mišiniai. Aštrus maistas man be galo patinka. Vesdama Tailando ar Meksikos – Ar egzistuoja tokia pasaulio vir- virtuvės kursus, į patiekalus dedu dvituvė, nuo kurios skonių tau keliai gubai mažiau aitriųjų paprikų, negu linksta? pati norėčiau, nes žinau, kad daugeliui – Anksčiau turėjau aiškesnę viziją, bus per intensyvu. ką aš mėgstu, o dabar esu labai atvira. Jaučiuosi esanti pasaulio pilietė ir – Ar yra toks restoranas, kulinaman priimtini visi skoniai. Visada rijos Meka, kuriame svajoji apsilantraukia išbandyti kad ir paprastus, kyti? bet kokybiškai pagamintus tradicinės – Žvelgiu paprastai: šiuo metu nevirtuvės valgius. Aš esu gatvės kul- turiu galimybių, todėl apie tai ir netūros ir maisto gerbėja. Meksikoje galvoju. Žinau, kad ateis laikas, kai

rezervuosiu stalelį Gordono Ramsay restorane. Dabar mano prioritetai – kelionės ir pažinimas.

– Kur kita tavo stotelė?

– Panama ir Kosta Rika.

– Ar keliausi viena?

– Šį kartą – taip. Geriau vienai nei su bet kuo. Sutikti žmogų, su kuriuo būtų gera keliauti – tai tarsi rasti gyvenimo partnerį.

– Įsivaizduoju, kad švytėtum, jei turėtum galimybę nuolat rinkti kelionių įspūdžius...

– Apie tai daug mąsčiau. Uždaviau sau tą banalų klausimą: ką daryčiau, jei turėčiau milijoną? Atrodo, keliaučiau ir keliaučiau. Bet, manau, galiausiai atsibostų. Viduje nebeliktų vietos naujiems potyriams. Man trūktų darbo, kad išreikščiau save. Žmogui reikia ne tik pažinti, bet ir kažką sukurti.

LAMŲ SLĖNIS

41

42

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

43

44

LAMŲ SLĖNIS

– Jeigu užsimerktum ir įsivaizduotum dangiško saldumo akimirką, kur dabar būtum, ką veiktum ir su kuo?

– Veiksmas vyktų kur nors Buenos Airėse. Turėčiau kelias laisvas valandas tarp darbų. Su šunimi lėtai vaikštinėčiau po miestą ir turbūt su kuo nors susitikčiau puodelio gardžios kavos... Argentinoje nesu buvusi, bet mane kaip magnetas traukia Pietų Amerika. Buvo laikas, kai rimtai galvojau apie gyvenimą tuose kraštuose.

– Norėtum pabėgti iš Lietuvos?

– Anksčiau gal labiau veržiausi. Visai ne dėl to, kad man čia nepatiktų.

Tiesiog troškau pakeisti aplinką. Po klajonių Meksikoje supratau, kad nebūtina kur nors bėgti. Daug svarbiau gyventi čia ir dabar. Tai ten sutiktų žmonių nuopelnas. Jie neturi tiek galimybių, kaip mes, vakariečiai, tačiau nuoširdžiai šypsosi ir atrodo laimingi.

Po truputį išmokau pati sau susikurti norimus pokyčius čia, kur esu. Vasarą pakeičiau buto interjerą ir taip išliejau savo kūrybinę energiją. Pasidarė lengviau kvėpuoti. Ir tokiuose procesuose galima patirti kelionės džiaugsmą.

– Ar galėtum pasakyti, kad čia ir dabar gyveni savo svajonių gyvenimą?

– Žmogus visada nori daugiau. Žvilgsnis į praeitį mane labiausiai moko džiaugtis tuo, ką turiu šiandien.

Jei prieš kokius aštuonerius metus, kas nors būtų pasakęs, kad gyvensiu taip, kaip dabar, nebūčiau patikėjusi. Visi mes mėgstame pasvajoti, bet man labiau patinka galvoti apie tikslus. Jų siekdama susikūriau tokį gyvenimą, kuris man saldus.

LAMŲ SLĖNIS

45

46

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

47

48

LAMŲ SLĖNIS

SKONIAI / RYTO RITUALAI

TAS PUSRYČIŲ SALDUMAS...

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Food Bandits“

Prieš dvejus metus Amsterdame gyvenanti stilistė SUUS SLEE-SNOEK kartu su vyru fotografu ir chemijos mokytoju JOHANNU sukūrė labai greitai išpopuliarėjusį maisto tinklaraštį „FOOD BANDITS“.

Interviu „Lamų slėniui“ pora prisipažino, kad virtuvės stalas jiems – svarbiausia namų vieta, o maistas – didžiausia aistra ir problemų sprendimo būdas.

Abu jie save vadina tikrais pusryčių (ir išskirtinio grožio keramikos) „maniakais“, na, o vasario pabaigoje pasaulį išvys ilgai lauktas jųdviejų kūdikis – pusryčių receptų knyga „Good Morning“.

LAMŲ SLĖNIS

49

50

LAMŲ SLĖNIS

– Suus, artimiausiu metu planuojate išleisti knygą. Kas slepiasi jos puslapiuose?

– Taip, vasario pabaigoje pasirodys naujoji mūsų kulinarijos knyga „Good Morning“. Ji apie tai, kam mudu su Johannu teikiame ypatingą prasmę – apie pusryčius. Labai mėgstu rytus, kai galiu lėtai išgerti kavą ar sukirsti kalną blynų. Mudu su vyru esame tikri pusryčių „maniakai“, todėl tikime, kad ši knyga taps įkvėpimo šaltiniu visiems, norintiems pradėti dieną skaniai, pusryčius paversti lėtu ryto ritualu. Be to, tiek aš, tiek Johannas labai mėgstame saldumynus, tad knygoje rasite nuostabių receptų, kurie palaikys draugiją gardžiai rytinei kavai. Į šią knygą sudėjome savo geriausius sveikų pusryčių receptus. Jos puslapiuose įsitaisiusios kelios istorijos apie mūsų augintinį taksą Moosą, meditaciją ir muziką, kurios mėgstu klausytis ryte, ir kuri man suteikia energijos visai dienai. Knygoje sau tinkamų receptų atras ir tie, kas mėgsta šiek tiek ilgiau pasivartyti lovoje. Ypač, kai už lango žiema...

– Papasakokit, nuo ko prasidėjo ši maisto kelionė?

– „Food Bandits“ – tai jungtinis mano ir Johanno projektas apie didžiąją mūsų meilę ir aistrą – maistą.

Anksčiau turėjome savo atskirus tinklaraščius, kūrėme juos kitiems. Šešerius metus rašiau tinklaraščius apie madą, knygas, tačiau dabar suprantu, kad tai buvo tarsi repeticija. Rašydama

šiuos tinklaraščius įgijau daug patirties, supratau, kaip reikia rašyti, fotografuoti, kaip sukurti įdomų ir naudingą turinį. Įkūrus „Food Bandits“ pajutau, kad tai yra toks tinklaraštis, kokį pati skaityčiau su malonumu.

Pradžioje kurdami ir gamindami maistą naudojome daug cukraus. Aš vis dar labai mėgstu cukrų, tačiau pradėjusi domėtis sveika gyvensena kardinaliai pakeičiau savo racioną. Manau, kad tai ir buvo mano didžioji kulinarinė kelionė: aistringa keptų bulvių ir šokolado mylėtoja pradėjo gaminti sveikus ir kūrybingus patiekalus. Bulvių ir šokolado neatsisakėme, tačiau dabar šiuos produktus valgome „savaip“.

– Dirbate kartu su vyru. Kaip bendra veikla keičia jūsų santykius?

– Nors kai kurie sako, kad dirbti ir gyventi kartu sunku, tačiau man tai labai patinka. Mudu vienas kitą papildome: Johannas gamina maistą, fotografuoja ir, ačiū Dievui, plauna indus, o aš atsakinga už tinklaraščio rašymą, pasakoju mūsų kulinarines istorijas socialiniuose tinkluose, organizuoju kūrybines dirbtuves, tvarkau reikalus, susijusius su internetine prekyba. Taigi, iš esmės, dirbdami kartu, dirbame skirtingus darbus. Nepaisant to, kartais norisi padaryti trumpą pertrauką – tada viską metame, kalbame apie kitus dalykus, užsiimame su tinklaraščiu nesusijusia veikla. Manau, labai svarbu, kad tinklaraščio rašymas neužimtų viso kartu praleidžiamo lai-

ko, o padarius pertrauką, kitą dieną sugrįžti su naujomis mintimis...

– Įtariu, kad žodis „maistas“ jūsų gyvenime turi ypatingą prasmę. Ar pritartumėt, kad geras maistas padaro žmones laimingesnius?

– Visiškai pritariu! Virtuvės stalas yra pati svarbiausia mūsų namų vieta. Čia nutinka daug įdomių dalykų: gimtadieniai, vestuvės, susitikimai, kivirčai. Prie virtuvės stalo praleidžiame įdomiausias ir svarbiausias savo gyvenimo minutes. Manau, dideles ir mažas problemas gali išspręsti lėkštė gardžių makaronų ir gabalėlis sūrio. Žinoma, jeigu toleruojate laktozę! Meilę maistui paveldėjau iš savo šeimos, kurioje nuolat vyksta diskusijos apie tai, kaip patobulinti vieną ar kitą patiekalą. Tačiau turiu prisipažinti, kad pati gaminu retai. Kaip jau minėjau, dažniausiai kuriu receptus, o maistą gamina Johannas. Aš tokia laiminga, kad turiu gaminti mėgstantį vyrą.

– Kaip jūs kuriate receptus?

– Tai nuolatinis eksperimentavimas. Su Johannu nuolat sukame galvas, kaip sukurti skanius, tačiau lengvai paruošiamus patiekalus. Atsisakius cukraus ir glitimo turinčių produktų, net paprastos duonos recepto sukūrimas tapo tikru iššūkiu! Norėčiau, kad žmonės ne tik aklai pasikliautų mano receptais, tačiau ir nebijotų eksperimentuoti patys. Pradėjus žaisti su skonių deriniais, gimsta patys nuostabiausi pojūčiai.

LAMŲ SLĖNIS

51

52

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

53

54

LAMŲ SLĖNIS

– Suus, žiūrint į jūsų sukurtą kriaušių pyragą su Chai sirupu ar tartą su karijų riešutais, sukasi galva... Iš kur jūs semiatės įkvėpimo?

– Man labai patinka skaityti britų žurnalistės, maisto tinklaraštininkės, gurmanės Nigellos Lawson knygas. Manau, kad jas privalu perskaityti net ir tiems, kurie nemėgsta gaminti. Dar vienas įkvėpimo šaltinis – socialiniai tinklai. Juose susikūrusios bendruomenės stebina savo draugiškumu.

Su Johannu juokaujame, kad turiu rimtą priklausomybę nuo „Instagram“.

– Koks patiekalas jūsų mėgstamiausias?

– Tai labai sunkus klausimas! Mėgstu išbandyti naujus neragautus skonius. Nuskambės banaliai, tačiau negaliu atsispirti savo vyro gamintiems patiekalams. Jis gamina skaniausią pasaulyje rizotą!

– Kokius kitus maisto tinklaraščius sekate?

– Turiu keletą favoritų. Žaviuosi Berlyne gyvenančių stilistės Noros ir fotografės Lauros sukurtu maisto tinklaraščiu „Our Foodstories“, stiprią meilę pusryčiams pažadino Martos Greber maisto tinklaraštis „What should I eat for breakfast today“ ir dietologės iš Kanados tinklaraštis „My new roots“.

– Papasakokite, kokia būna įprasta maisto tinklaraštininkės diena?

– Mano diena prasideda pusryčių gaminimu.

Po pusryčių geriu kavą ir skaitau laikraščius. Tada pradedu atsakinėti į elektroninius laiškus. Ko gero, tai daugiausiai laiko atimantis darbas. Vėliau užsiimu joga, einu pasivaikščioti su Moosu. Po pietų visą laiką skiriu tinklaraščiui ir su juo susijusiems reikalams tvarkyti. Johannui sugrįžus pasikalbame ir pradedame ruošti vakarienę.

– Kas jus, kaip maisto tinklaraštininkę, stebina labiausiai?

– Šimtai elektroninių laiškų! ( Juokiasi.) Kaskart

maloniai stebina tai, kokia nuostabi ir šilta yra tinklaraštininkų, „Instagram“ vartotojų bendruomenė. Žmonės, kurių niekada nesu sutikusi, tampa tikrais draugais, jie palaiko ir remia mūsų darbą. Taip pat man labai patinka, kai kas nors išbando mūsų receptus, jais dalijasi su kitais. Tai tikrai nuostabus jausmas.

– Minėjote, jog rengiate kūrybines dirbtuves.

Ką veikiate jų metu?

– Kūrybinės dirbtuvės skirtos pradedantiesiems maisto fotografams ar žmonėms, norintiems pradėti rašyti maisto tinklaraščius. Dirbtuvių metu ragaujame skanų maistą, dalijamės maisto fotografijos triukais, tinklaraščio rašymo, socialinių tinklų valdymo patirtimi, praktiškais patarimais, kaip tinklaraštį padaryti patrauklų skaitytojams.

Artimiausios mūsų kūrybinės dirbtuvės vyks balandžio mėnesį Amsterdame.

– Tad ką gi daryti, kad tinklaraštis sulauktų populiarumo? Kaip patobulinti maisto fotografiją?

– Mano vituvėje kabo kelerių metų senumo nuotraukos. Žvilgtelėjus į jas sunku patikėti, kad šios nuotraukos kažkada buvo mūsų tinklaraštyje.

Mėgstu į jas pasižiūrėti – taip suprantu, kiek daug patobulėjome per visą šį laiką. Nors šie patarimai gali pasirodyti labai paprasti, tačiau pasitikėkite manimi, nes tikrai žinau, kad jie gali padėti. Nors profesionalūs fotografai nenaudoja automatinio režimo, manau, kad jis atsirado ne be priežasties.

Nebijokite pirmus kartus fotografuoti fotoaparate nustatę automatinį režimą. Taip pat svarbu žinoti tris pagrindinius fotografavimo kampus: fotografavimas iš viršaus, 45 laipsnių kampu ir iš šono. Iš šių kampų nufotografuoti objektai atrodo gražiausiai. Paskutinis mano patarimas: nebijokite eksperimentuoti ir nuolat praktikuokitės. Tik padarę šimtus, o gal net tūkstančius kadrų surasite mėgstamiausią fotografavimo kampą ir susikursite savo stilių.

LAMŲ SLĖNIS

55

56

LAMŲ SLĖNIS

PYRAGAS SU KRIAUŠEMIS IR CHAI SIRUPU

Reikės:

Chai sirupui:

260 g grikinių miltų; 2-3 kriaušių; 2 kiaušinių; 180 ml alyvuogių aliejaus; 120 ml vandens; 100 g kokoso žiedų cukraus; 1/2 a.š. kepimo miltelių; 1/2 a.š. citrinos sulčių; 1 a.š. vanilės ekstrakto.

1 v.š. pasirinkto skonio Chai mišinio; 50 ml vandens; 50 g medaus.

Procesas: Įkaitinkite orkaitę iki 170 laipsnių. Išklokite kepimo skardą kepimo popieriumi. Į kepimo indą įdėkite 2-3 nepjaustytas kriaušes.

Sumaišykite visus tešlai skirtus ingredientus iki vientisos masės. Tešlą supilkite į kepimo formą su kriaušėmis ir kepkite 45-50 minučių.

Supilkite visus sirupui skirtus ingredientus į puodą ir nuolat maišydami pavirkite keletą minučių. Perkoškite sirupą, kad jame neliktų Chai mišinio likučių. Užpilkite sirupą ant pyrago.

LAMŲ SLĖNIS

57

58

LAMŲ SLĖNIS

TARTAS SU KARIJU RIEŠUTAIS IR GRANATU SEKLOMIS

Reikės:

Įdarui:

150 g avižinių dribsnių; 80 g kokosų sviesto; ½ a.š. maltų muskato riešutų; žiupsnelio druskos.

60 g ryžių sirupo; 3 a.š. sezamų pastos (tahini); 1 a.š. vanilės ekstrakto; 1 a.š. cinamono; 1 v.š. marantos miltelių; 200 g karijų riešutų; 1-2 saujų granatų sėklų.

Procesas: Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių.

Sumalkite avižinius dribsnius, sudėkite tirpintą kokosų sviestą, maltus muskatų riešutus, druską. Viską maišykite, kol gausite birią masę. Mase išklokite kepimo indo dugną ir kraštus, tvirtai prispauskite.

Kepkite 15 minučių.

Kol tešla kepa, pasiruoškite įdarą.

Suplakite ryžių sirupą, sezamų pastą, vanilės ekstraktą, cinamoną ir marantos miltelius. Sudėkite pusę smulkintų karijų riešutų, granatų sėklas. Išimkite tešlą iš orkaitės, sudėkite įdarą, ant viršaus išdėliokite likusius nesmulkintus karijų riešutus. Kepkite tartą dar 30 minučių.

Patiekite atvėsusią.

LAMŲ SLĖNIS

59

60

LAMŲ SLĖNIS

ESPRESO IR ŠOKOLADO SKONIO TORTAS

Reikės:

Įdarui:

100 g datulių be kauliukų; 125 g blanširuotų migdolų; 25 g kokoso drožlių; 2 a.š. kakavos miltelių; 2 a.š. espreso kavos; žiupsnio druskos.

6 a.š. kakavos miltelių; 4 a.š. espreso kavos; 10 a.š. lydyto kokosų sviesto; 200 g kokosų kremo; 200 ml vandens kokosų kremui ištirpinti; 2 bananų.

Procesas: Iki vientisos masės sumaišykite visus tešlai skirtus ingredientus, sudėkite į kepimo popieriumi išklotą indą, tolygiai paskleiskite ir įdėkite į šaldiklį. Į kokosų kremą supilkite 200 ml vandens ir gerai išmaišykite. Į gautą masę sudėkite visus likusius kremui skirtus ingredientus

ir sumaišykite iki vientisos masės.

Išimkite iš šaldiklio indą su tešla, ant jos tolygiai užtepkite kremą ir įdėkite atgal į šaldiklį maždaug 2 valandoms.

Paruoštą tortą apibarstykite kakava ir papuoškite našlaičių arba levandų žiedais.

LAMŲ SLĖNIS

61

BANANU IR KOKOSU PYRAGAS Reikės: 4 prinokusių bananų; 100 g tirpinto kokosų aliejaus; 3 šlakelių ryžių sirupo; 1 ½ puodelio grikinių miltų; 1 kiaušinio; 1 a.š. kepimo miltelių; žiupsnelio druskos.

Kremui: kokosų kremo; ryžių sirupo pagal skonį; 1 a.š. vanilės ekstrakto.

Procesas: Įkaitinkite orkaitę iki 175 laipsnių.

Sutrinkite bananus, įmuškite kiaušinį, supilkite ryžių sirupą, kokosų aliejų ir gerai išmaišykite. Į gautą masę įmaišykite kepimo miltelius, druską ir grikinius miltus. Viską išsukite iki

62

LAMŲ SLĖNIS

vientisos masės. Gautą masę sudėkite į kepimo indą ir kepkite apie 1 valandą.

Atvėsusį pyragą perpjaukite pusiau, pertepkite kokosų kremu, sumaišytu su vanilės ekstraktu ir ryžių sirupu. Pyragą puoškite apelsinų griežinėliais.

LAMŲ SLĖNIS

63

ĮKVĖPIMAS / ŽALUMYNAI

NEVYSTANTYS AUGALAI

www.mydeerartshop.nl Olandė interjero dizainerė Maaike Koster siūlo puikią alternatyvą skubantiems miestiečiams, kurių namuose gėlės ne žydi, o vysta... Dizainerė sukūrė seriją žalių akvarelių, kurios namus pavers tikra žaliuojančia oaze. Šie paveikslai skleidžia ramybę ir natūralumą – kaip tik tai, ko norisi grįžus namo po sunkios darbo dienos. Beje, šie meno kūriniai puikiausiai “įsipaišo” ir kambarinių gėlių draugijon.

64

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

65

#1

Ar žinote, kad rankų sukišimas į žemę ramina, atitraukia nuo kasdienių rūpesčių, nukreipia mintis. Sodinimas suteikia malonaus laukimo – stebi, kaip dygsta augalas, džiaugiesi rezultatu. Savo užaugintais prieskoniais ar daržovėmis pagardintų patiekalų skonis atrodo geresnis. Sodinimas yra vienas paprasčiausių būdų įveikti stresą, tam nereikia valios pastangų, savireguliacijos, nereikia daug mokytis. Tiesiog reikia atrasti, bandyti, be to, tai daug pigesnis būdas, nei lankytis pas psichologą.

66

LAMŲ SLĖNIS

#2

Šviežiuose bazilikų lapuose yra vitaminų C, B1, B2, PP, eterinių aliejų.

Jie pasižymi antioksidantinėmis ir antiseptinėmis savybėmis. Bazilikais galima gydyti galvos skausmą, nervinį stresą, mažinti aukštą kūno temperatūrą, palengvinti atsikosėjimą.

Taip pat padeda nuo spuogų. Bazilikus patariama plėšyti, o ne pjaustyti – taip prieskoninio augalo kvapas bus intensyvesnis.

#3

#4

Sunku rasti analogišką produktą mikrožalumynams, kuris būtų naudojamas maistui didžiausio biologinio aktyvumo metu. Mikrožalumynai turtingi vitaminų, fermentų, mineralinių medžiagų, chlorofilų, antioksidantų, saugančių organizmą nuo kenksmingo laisvųjų radikalų poveikio. Įrodyta, kad dauguma mikrožalumynų, ypač tokių, kaip raudonieji kopūstai, ridikėliai, brokoliai, turi net 40 kartų daugiau maistingųjų medžiagų nei visiškai suaugę augalai.

#5

Senovės romėnai ir graikai raudonėliais ne tik gardino maistą, bet jais naikino įvairius mikrobus. Viduramžiais manyta, kad šis augalas valo kraują ir saugo nuo kerų, tad raudonėliais buvo gydomi nuodingų vabzdžių, gyvačių įgėlimai, isterija. Šviežius raudonėlių lapus žmonės seniau kramtydavo, kai skaudėdavo dantis. Raudonėlis Italijoje - privalomas tikro pomidorų padažo ingredientas. Puikiai tinka kaip prieskonis salotoms, bulviniams, pupelių, mėsos patiekalams. Suteikia kvapą rūkytiems gaminiams, dešroms, girai. Puikiai papildys jūros gėrybių, kiaušinių patiekalus. Dera su juodaisiais pipirais, baziliku ir mairūnu.

Manoma, kad kalendra - tai seniausias iš žinomų prieskonių žmonijos istorijoje, paminėtas Biblijoje. Naudojo jį ir senovės graikai, ir romėnai, jo rasta kapavietėse Egipte, vėliau paplitęs visoje Europoje. Kalendra yra vienmetis skėtinių šeimos augalas, kilęs iš Rytinės Viduržemio jūros dalies. Kalendros kvapas aromatingas, džiovinant kinta iš silpno blakinio į anyžių. Skonis aštrus. Švelnūs ir kvapūs kalendrų lapeliai puikiai dera prie mėsos ir žuvies patiekalų.

Kalendra naudojama ruošiant salotas, sumuštinius, jos sėklomis aromatizuojama duona, marinatai. Kalendra gardinami meduoliai, marcipanai ir sausainiai.

LAMŲ SLĖNIS

67

#6

#7

Šalavijas – lietuvių neįvertinta prieskoninė žolelė. Šalavijas puikiai dera mišiniuose su rozmarinu. Šis prieskonis pasižymi gana aštriu skoniu, kuris sustiprėja jį išdžiovinus. Dera prie riebių kiaulienos, antienos, paukštienos, žvėrienos patiekalų.

Taip pat tiks pagardinti pupelių patiekalus, troškinius. Šalavijo nuoviras stabdo prakaitavimą ir pieno liaukų veiklą. Jis vartojamas sumažinti aukštą temperatūrą.

Antiseptinių savybių turinčiais šalavijo antpilais skalaujama burna esant dantenų uždegimui ar dantų skausmui, gerklės uždegimams gydyti.

#8

68

LAMŲ SLĖNIS

Mairūnas išsiskiria stipriu, savotišku kvapu. Šis prieskonis naudojamas bulvių sriubai, salotoms, grybų patiekalams, mėsiškoms sriuboms, kepant paukštieną. Juo skaninama kepta kiauliena, aviena ir veršiena, žuvies salotos, kai kurie sūriai. Mairūnu gardinamos dešros ir gėrimai, grietinės, pomidorų padažai. Šis prieskonis naudojamas gydant kvėpavimo ir virškinimo organų susirgimus, kai skauda galvą. Liaudies medicinoje mairūnu gydoma nemiga.

Peletrūno (kiečio) kvapas ir skonis daugeliui turėtų priminti vaikystę. Tiksliau – garsųjį limonadą „Tarchūnas“. Ši prieskoninė žolelė pasižymi labai maloniu kvapu ir kiek kartoku skoniu. Šviežio peletrūno dedamas į salotas, mėsos ir žuvies patiekalus, į sriubas, barščius, kiaušinių patiekalus. Peletrūnu aromatizuojami vynai ir likeriai.

#9

Neskubėkite išmesti vienos ar kitos prieskoninio augalo dalies – lapelių, žiedų ir stiebelių. Skirtingos dalys pasižymi skirtingu skonio stiprumu.

Jei norite ilgiau džiaugtis prieskoniais, vos užsimezgusius žiedelius nukirpkite. Augalas daug maistinių medžiagų atiduoda žiedams, tad lapeliai gali sunykti ir prarasti skonines savybes.

Draugiškus prieskonius galite sodinti į ilgesnį lovelį ar platų vazoną, vaizdas ir kompozicija bus žavingi. Tačiau, pavyzdžiui, rozmariną dera auginti kartu su šalavijais, čiobrelį su raudonėliu.

Baziliką patartina auginti atskirai nuo kitų prieskonių.

#10

Plačią prieskoninių žolelių įvairovę rasite www.zaliastotele.lt

LAMŲ SLĖNIS

69

70

LAMŲ SLĖNIS

NAMAI, KVEPIANTYS FIGOMIS (IR SVAJONĖMIS) Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Jos namuose – krūvos žurnalų ir albumų apie interjero dizainą ir ne tik ant sienos kabantis, bet ir ore tvyrantis, figomis kvepiantis laimingo gyvenimo manifestas. Susipažinkite – KRISTINA MULIUOLIENĖ, interjero salono „4 Urban Soul“ įkūrėja. Vieną dieną ji atsisakė samdomo darbo ir pradėjo daryti tai, kas jai iš tiesų patinka – padeda žmonėms sukurti vietą, kur jie būna patys tikriausi, – namus.

– Kristina, ar labai baisu pirmą kartą viešai pasakoti iš šalies, baimė sumažėja. Netgi žurnalas „Lamų slėnis“ apie realybe virtusią savo svajonę? tapo įkvėpimu pradėti svajonių veiklą. Kiekvieną mėnesį – (Juokiasi.) Baisoka! laukdavau naujo numerio ir godžiai skaitydavau sėkmės istorijas. Tai buvo nuolatinis įkvėpimo išdrįsti šaltinis, dėl – Bet turbūt pradėti savo verslą buvo kiek baisiau? kurio ir nepaleisdavau minties kada nors turėti kažką sa– Sutinku, buvo to baisumo... Bet esant paskatinimui vo ir sau artimo.

LAMŲ SLĖNIS

71

72

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip prasidėjo „4 Urban Soul“ istorija?

– Ko gero, užuomazgų būta dar mokykloje. Kiek pamenu save, interjero dizainas buvo ir yra mano dalis.

Godžiai siurbiu visą su tuo susijusią informaciją.

O rimtesni pasvarstymai atidaryti interjero saloną prasidėjo prieš keletą metų, kai vis nejaučiau vidinio pasitenkinimo tuo, ką dariau ir kur buvau, kai nuolat susidurdavau su drąsinančiais ženklais ir įkvepiančiomis istorijomis. Vienas iš tokių ženklų buvo kelionės po Austriją metu ant vienos parduotuvės durų pamatytas plakatas su tekstu apie tai, kad gyvenimas yra trumpas, kad turi daryti tai, kas tau patinka ir daryti tai dažnai; jei tau nepatinka tavo darbas – mesk, jei nuolat neturi laiko, nustok žiūrėti televizorių, jei nori artimo žmogaus, liaukis jo ieškoti, jis pats tave suras, kai pradėsi daryti dalykus, kuriuos mėgsti; būk atviras žmonėms, būk atviras naujiems dalykams, dažnai keliauk ir t.t. Šis manifestas buvo ilgas, tad matydama, jog atsilikau nuo kompanijos, aš jį nufotografavau ir internete suradau jo autorius. Pasirodo, tai trijų draugų, gyvenančių JAV, gyvenimo manifestas, kurį jie sukūrė vieną vakarą leisdami laiką drauge ir kalbėdami apie savo gyvenimus bei vidines būsenas. Viso to rezultatas –

įkurta kompanija „Holstee“, pradėjusi prekiauti plakatais su šiuo manifestu, o dabar įgyvendinanti ir daug kitų projektų. Taip šis manifestas prieš keletą metų atsirado ir mūsų namuose. Tie žodžiai ir buvo dar vienas paskatinimas siekti savo svajonės.

Mintyse po truputį pradėjo suktis įvairūs pavadinimai, kol atsirado „4 Urban Soul“. Mano įsitikinimu, interjero dizainas – gyvenimo būdo dalis, tai, kuo žmogus gyvena, kaip gyvena ir kur gyvena. Aš labai myliu Vilnių. Man patinka čia būti, mėgstu jo šurmulį, kontrastus, naują ir seną architektūrą, parkus, kavines, kosmopolitiškus gyventojus. Man patinka būti mieste. Tą ir reiškia „4 Urban Soul“ – tai baldai ir interjero detalės atviram miesto žmogui.

Pradžioje ketinome prekiauti tik baldais ir interjero aksesuarais, skirtais valgomojo zonai, nes jaučiau kitokių nei Provanso ar klasikinio stiliaus indų stygių, taip pat pasigedau interjero aksesuarų be aiškaus skandinaviško stiliaus braižo.

Nuo seno žavėjausi danų kompanijos „Broste Copenhagen“ gaminiais. Šis pavadinimas vis išsprūsdavo mūsų pokalbiuose su vyru. Lygiai prieš metus vieną vakarą jis man sako: „Tavo „Broste“ už savaitės dalyvauja parodoje Vokietijoje. Važiuojam.“ Štai tokia buvo ta pradžia...

LAMŲ SLĖNIS

73

74

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

75

76

LAMŲ SLĖNIS

– Tikiu, jog buvo baisu viską keisti...

– Ėjimas nuosavo verslo link buvo ilgas. Prieš tai dirbau rinkos tyrimų srityje, vėliau organizavau mokymus įmonėms. Negaliu sakyti, jog labai blogai jaučiausi dirbdama kitus darbus. Kiekvienas darbas buvo naudingas savo patirtimis bei žmonėmis, kuriuos sutikau, bet viduje visada kirbėjo mintis, jog esu ne ten, kur norėčiau būti. Būdavo momentų, kai tikrai pagalvodavau, jog rytoj į darbą eiti nenoriu. Atėjo tas laikas, kai reikėjo priimti sprendimą, ar pabandyti padaryti tai, apie ką daug metų svajojau, arba jau nebesiblaškyti ir tobulėti toje srityje, kurią išmanau.

Svarstymai užtruko... O didžiausia baimė buvo klausimai sau: „Ar pasiseks?.. Ar žmonėms tikrai reikia to, ką noriu pasiūlyti?...“ Finansinė pusė taip pat gąsdino. Manau, tai ir yra dažniausios priežastys, kodėl žmonės neišdrįsta iš esmės pakeisti profesinės veiklos.

– Kokius interjerus pati mėgsti?

– Sunku apibūdinti stilių, bet aš be galo žaviuosi XX a. vidurio kūrėjų darbais – Charles and Ray Eames, Serge Mouille, Arne Jacobsenas, Greta Grossman ir kt. – jų sukurti daiktai vis dar gražūs, modernūs ir funkcionalūs.

Taigi, ir interjerai man labiausiai prie širdies tie, kuriuose daugiau ar mažiau juntama to laikotarpio įtaka.

Beje, interjerai, kurie mane sužavi, visuomet pasižymi viena bendra savybe – juose juntama namų šeimininko dvasia, jo gyvenimo būdas, pomėgiai, pasaulėžiūra, net nesvarbu, ar juose dominuoja modernus, ar retro stilius.

Suasmeninti ir personalizuoti interjerai daro juos tikrus ir išskirtinius.

O tokiuose namuose aš puikiai matau kartu ir modernų šviestuvą, ir senovinę komodą, paveldėtą baldą su istorija. Žinoma, norisi ir bendros išlaikomos ašies – tai galėtų būti spalvinė gama ar grafiniai elementai, atsikartojančios formos, susiejančios interjerą į vieną visumą.

– Kokios mintys sukasi tavo galvoje kasdien keliaujant į darbą?

– Darbinės... Apie eilinius kasdienius darbus, bet nebeliko minčių, jog nebenoriu eiti į darbą. Aišku, vidinės ramybės dar norisi, nes verslo pradžia nėra lengva, tačiau naujų gamintojų paieška, bendravimas su klientais, interjero specialistais ir jausmas, jog darai tai, ką visuomet norėjai daryti, išsklaido visas abejones. Pastaruoju metu, eidama į darbą galvoju, jog artėjant pavasariui jau norisi puošti saloną gėlėmis!

– O kas apskritai tau yra grožis?

Kaip apibrėžtum šią sąvoką?

– Apibūdinti grožį iš tiesų labai sudėtinga. Tai, kas gražu, nebūtinai yra apčiuopiama. Visa tai, kas mus supa – aplinka, miestas, buvimas su žmonėmis, neskubėjimas, savaitgalio pusryčiai su šeima prie serviruoto stalo.... Visos tos akimirkos, kai sėdi ir galvoji: „Gražu...“, telpa į grožio sąvoką. Pagauti save gėrintis akimirka, emocija ir tarsi fotoaparatu akimis visa tai užfiksuoti yra vienos gražiausių akimirkų gyvenime.

LAMŲ SLĖNIS

77

78

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

79

80

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

81

82

LAMŲ SLĖNIS

– Kokios detalės, tavo nuomone, daro namus ne tik gražius, bet ir laimingus? Kaip kūrėte savo namus?

– Kai nuolat gyveni interjerais, turi krūvas interjero dizaino žurnalų, knygų, albumų, žiūrėdamas filmus stebi ne tik siužetą, bet ir aplinką, priimti sprendimus saviems namams kartais būna sunkoka. Tad dauguma daiktų mūsų namuose atsirado ne iš karto – po ilgų ieškojimų ir svarstymų.

Tarkim, turime seną konsolę, kurią radome labai netikėtai, bet iki tol tas namų kampas ilgai stovėjo tuščias...

Iki šiol iš vienų namų į kitus su mumis keliavo tik ąžuolinis valgomojo stalas, kurį mums padovanojo vyro tėvai. Tačiau, jeigu dabar reikėtų kraustytis į naujus namus beveik viską norėčiau pasiimti su savimi.

Man patinka žvakės, gėlės, norėtųsi daugiau paveikslų (kol kas sienas puošia draugų kelionių fotografijos).

Taip pat manau, jog svarbūs yra kvapai, kurie dažnai siejami su tam tikra emocija. Dažnai kvapas kažką primena, tad norisi, kad ir namai turėtų savo kvapą.

Man labai patinka figų natos, tad mūsų namai dažniausiai kvepia figomis.

Tačiau svarbiausia namų dalis, žinoma, – žmonės. Kai kažkur kitur būna labai sunku, greičiausiai blogas emocijas pamiršti būdamas su pačiais

artimiausiais. Net kai jauties labai pavargęs ir nebenori nieko daryti, labai gerai, kai vaikai patampo už sijono, įtraukia į žaidimą – užsimiršti ir tada viskas, rodos, iškart pasidaro lengviau.

– O koks tavo požiūris į netvarką?

Tikriausiai auginant du vaikus pasitaiko ir netvarkos dienų...

– Na, netvarka man, kaip ir daugumai moterų, nelabai patinka...

Esant prastai nuotaikai netvarka, rodos, dar labiau suerzina. O tvarkinguose namuose – ir mintys švaresnės, ir galvoje kažkaip šviesiau. Pastebėjau, jog net mano berniukams tai gana svarbu. Ypač mažyliui – būna, jog padėlioja pagalves ant sofos ir kviečia pažiūrėti, ar taip gražu.

– Ar savo vaikus taip pat mokai estetikos pojūčio?

– Manau, jog žaidimai šiuo metu jiems daug įdomiau nei estetiniai dalykai, tačiau kartkartėmis, kai nereikia skubėti, paprašau, jog padėtų serviruoti stalą. Džiugu, kai jie pastebi pamerktas gėles, naują vazą, pasikeitusią stalo išvaizdą ir pan. Man norisi ir vaikams įskiepyti tai, jog geriau gyventi gražiau.

Man smagu, kad vyrams estetinė gyvenimo pusė taip pat yra svarbi. To-

dėl man labai pasisekė, jog mano ir vyro skoniai sutampa. Jei aš pati dėl ko nors dvejoju, visuomet galiu pasitarti su juo.

– Jei tavo namuose stovėtų tik vienas baldas, kas tai būtų?

– Jei būtų galima rinktis ne baldą, o daiktą, tai būtų muzikinis grotuvas.

Net ir tuščiuose namuose skambanti muzika kuria nuotaiką. Ir būnant dviese su artimu žmogumi, ir draugų kompanijoje muzika yra svarbi. O jei reikėtų pasirinkti baldą, rinkčiausi sofą – ant jos galima sėdėti, skaityti knygą, gulint žiūrėti filmus, miegoti, o iš bėdos – ir valgyti!

– Ar turi patarimą žmonėms, norintiems kardinaliai keisti karjerą?

Galbūt pati gavai tokį patarimą, paskatinusį veikti?

– Geriausias paskatinimas – aplinkinių ryžtas ir veiksmai. Tada ir pačiam tampa drąsiau. Manau, svarbiausia išdrįsti žengti tą pirmąjį žingsnį, kad gyvenimo eigoje nejaustum kartėlio. Sėkmės ar nesėkmės atveju bent jau žinosi, jog pabandei. Jeigu kasdien jautiesi blogai, pabandžius tai pakeisti, kažin ar begali būti blogiau? Mano moto – viskas, kas vyksta, vyksta į gera, net jeigu šiuo metu taip ir neatrodo.

LAMŲ SLĖNIS

83

84

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

85

86

LAMŲ SLĖNIS

SKONIAI / GURMĖ

ALUS IŠ VYNO STATINĖS Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Senovėje belgų vienuoliai virdavo sodrų, tamsaus gintaro spalvos alų. Jis buvo skirtas ne tik svečiams, bet ir parduodamas, kad turėtų lėšų abatijai išlaikyti. Šis alus buvo būtent toks, kokio ir ieškojo „Vilkmergės“ aludariai. Įsipareigojimas garbingai atstovauti lietuviško alaus meistrystei skatino juos rasti būdų, kaip šį alų padaryti dar išskirtinesnį. Aludariai panaudojo keturis tamsius salyklus, kurie suteikia alui sodrumo, saldumo ir aromato.

Eksperimentuodami toliau jie prisiminė ir vienuolių vyndarystės tradicijas.

Todėl naujas alus net pusę metų brandintas „Merlot“ vyno statinėse. Būtent toks brandinimas alui suteikė išskirtinį, pikantišką skonį – lengvai vaisišką ir ąžuolo aromatus bei sodrumą.

Riboto leidimo alaus pagaminta labai mažai – tik 4000 juodo stiklo kvortų (0,82 L) su uždaromu dangteliu.

LAMŲ SLĖNIS

87

88

LAMŲ SLĖNIS

Ieškokite didžiosiose IKI parduotuvėse nuo vasario 16 d.

LAMŲ SLĖNIS

89

ĮKVĖPIMAS / MARMURAS

ISTORIJOS ŠARŽAS www.nckrss.com “White Lies” ir “Little White Lies” – tai škotų dizainerio Nicko Rosso marmurinių stalų kolekcija. Šiuo kūriniu dizaineris tyrinėja mūsų santykį su istorija ir praeitimi. Marmuriniai stalai – tai aliuzija į senovės Graikiją ir Romą, kaip kultūros ir gero skonio simbolį. Tačiau dizaineris savo kūrinius apipurškia ryškiais dažais ir teigia, kad mūsų protėviai iš Pietų Europos tai, ko gero, būtų pavadinę barbarišku poelgiu. Ar naujas dizaino objektas gali pakeisti mūsų sampratą apie tam tikrus istorinius reiškinius?

Trisdešimtmetis Nickas Rossas gimė Škotijoje, persikėlė gyventi į Roterdamą, vėliau – Stokholmą. Čia 2014 m. jis įkūrė savo dizaino studiją.

90

LAMŲ SLĖNIS

NAUJOSIOS SU MEDVILNĖS PLUOŠTU LAMŲ SLĖNIS

91

92

LAMŲ SLĖNIS

ŽAIDŽIAME MADĄ Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė Fotografuota viešbutyje "Šekspyras"

„Iš pradžių susidėkime visą cukrų“, – saldžius keturkampius gabalėlius į kavos puodelį vieną po kito meta manekenė, viena iš modelių agentūros „Image Group Model Managment“ steigėjų MEDA JONAITYTĖ. Saldumo gal ir prireiks, nes tai, ką ji pasakoja, primena tviskančiame popierėlyje suvyniotą, aštriais pipirais pabarstytą juodojo šokolado gabalėlį.

– Jei gatvėje darytume apklausą, neabejoju, beveik visos jaunos merginos prisipažintų kada nors svajojusios žingsniuoti podiumu, o vyresnės – nešioti ant Paryžiaus, Milano podiumų matytas sukneles.

Ak, tas saldus mados pasaulis...

– Mada yra darbas. Žmonės, dirbantys madoje, daro viską, kad kitiems sukurtų gražaus gyvenimo iliuziją. Dirbame labai sunkiai, kad mados pasaulis atrodytų la dolce vita. Mada, neabejoju, yra žaidimo elementas, būtinas kiekvieno iš mūsų gyvenime.

LAMŲ SLĖNIS

93

94

LAMŲ SLĖNIS

– Juk tu irgi kažkada manei, kad podiumas – kažkas ypatingo?

– Nežinau... Mados pasaulyje atsiradau atsitiktinai, be didelių galvojimų apie karjerą, tiesiog susiklostė aplinkybės. Buvo kiti laikai, la dolce vita egzistavo už sienos, už Atlanto, žinios apie mados pasaulį tik po truputį pradėjo skverbtis į mūsų aplinką.

Daug nemąsčiau, priėmiau pasiūlymą. Į Vilniaus modelių namus atėjau keturiolikos, kaip dabar prisimenu, mūvėjau suplėšytus džinsus, buvau apsiavusi slidininko batus, užsivilkusi vyrišką odinę striukę ir žiauriai išgyvenau, kad esu tokia plona.

Agentūros mergaitėms gal kartais ir atrodome griežtos – mėgstu įvardyti aiškiai savo lūkesčius ir perspėti apie sunkumus – tačiau niekaip neprimename anuomet mus prižiūrėjusių moterų. Jos tai buvo griežtos! Aiškiai žinojome, kad drabužiai turi būti sukabinti tik jiems skirtose vietose, tik tam tikra seka, kur batai padėti, kur pėdkelnės. Apie higieną net nekalbu! Užtat ir stebiuosi, kai jaunos merginos per fotosesijas suvalgiusios picą, rankas į drabužius, su kuriais ką tik fotografavosi, nusivalo. Net kojas pakirto, nesuvokiama! Jei mes taip – darbo tikrai būtume netekę.

Anuomet modelių namuose džiugino tik tai, kad galiu užsidirbti. Tapo įdomiau, kai prasidėjo kelionės, mados festivaliai. Tai buvo įdomios patirtys, bet tikrai – ne dolce vita.

sakojančios savo nuotykius jachtose, vakarėliuose ir podiumų merginos.

Man visada labai norisi su tuo kovoti, nes kartą ar du reklamose nusifotografavę komerciniai modeliai yra šiek tiek kita sritis. Ir su mada tai visiškai nesusiję. Jų vakarėliai vienokie, manekenių, kurios dirba rimtose užsienio agentūrose, – visai kitokie.

Agentūros, siųsdamos savo merginas į mados vakarėlius supranta, kaip svarbu, kad jos tinkamai prisistatytų mados pasaulio žmonėms. Stilistai, fotografai, mados renginių organizatoriai juk žiūri ne tik į merginos formas, jiems svarbu asmeninės savybės.

Ir kuo toliau, tuo labiau jos vertinamos. Merginos privalo ne tik gražiai vaikščioti podiumu, bet ir turiningai kalbėti, rasti kelią į savo gerbėjų širdis – nuo sekėjų skaičiaus socialiniuose tinkluose jų karjera taip pat priklauso.

Jos nuolat turi galvoti, kaip save parodyti, ką kalbėti, kad būtų įdomu klausyti. Ir tokie vakarėliai su tais, kuriuose turtingas vyras gražiai moteriai pasiūlo kartu grįžti namo, tikrai neturi nieko bendra.

– Ar daug esama lietuvių modelių, kurios vertinamos ne vien už pasirodymą ant podiumo?

– Neabejotina, daugiausiai pasiekęs Lietuvos modelis – Edita Vilkevičiūtė. Mūsų šalies merginos, kurias matome ant žinomų mados kūrėjų podiumų, itin vertinamos. Jei neturi charizmos, nemoki bendrauti su – O juk atrodo... žmonėmis, nesi išsilavinusi, mados – Gaila, kad į vieną suplakami skir- pasaulyje tikrai neužsibūsi ir aukštutingi dalykai – gražios blondinės, pa- mų nepasieksi. Giedrė Kiaulėnaitė

visus praėjusius metus dirbo su „Givenchy“ mados namų dizaineriu Riccardo Tisci. Paskutinioji „Givenchy“ kolekcija buvo kuriama pagal jos matmenis, dizaineris ne tik matavo drabužius, bet ir klausė – ką ji mano apie vieną ar kitą derinį, kaip jį vilkėdama jaučiasi, ką norėtų keisti? Tai pavyzdys, kai dizaineris pasirenka modelį, su kuriuo dirbs ne vieną ar du kartus, o visus metus. Modelis tampa komandos nariu, kuris organiškai įsilieja į kolektyvą, kai reikia, būna nematomas, kai reikia – iniciatyvus . Tikra dovana jausti, ko dizaineriui reikia, – taip gimsta mados namų ar atrankos direktorių favoritės, kuriomis galima pasikliauti ir kurios padeda kūrybos procesui, o ne demonstruoja savo įgeidžius. Kai Giedrė keliauja, beveik kasdien susirašome. Ji man pasakodavo, kas vyksta „Givenchy“, ir sakydavo – mes kuriame. Tai joks susireikšminimas, puiku, kai modelis tampa kūrybos dalimi. Giedrė išvis nuostabi – radome ją Lietuvos vienkiemyje, tokių kaip ji, širdyje nešiojančių prigimtinį gėrį, nėra daug.

Visiškai kito pasaulio žmogus, įmestas į mados pasaulio karuselę...

Kad ir kiek jį vadintume „tuštybių muge“, mados pasaulis Giedrės išskirtinumą, savastį iškart pajuto ir įvertino.

Arba buvęs „Prada“ veidas Rasa Žukauskaitė. Fantastiškai talentinga fotografė, šiandien modelio darbą derinanti su mokslais Lietuvoje. Yra daugybė manekenių, kurių ir išorė, ir vidinis pasaulis ypatingas, tik jų į populiarias televizijos laidas nekviečia. Bijau, kad ir eiti jos ten nelabai norėtų...

LAMŲ SLĖNIS

95

96

LAMŲ SLĖNIS

Mada mūsų gyvenimui suteikia žaismės, tikrai. Žmonės mato tik galutinį produktą, tačiau sunkiai įsivaizduoja, kaip iki jo einama. Norite, papasakosiu apie mados savaičių kasdienybę? Vyksta jos du kartus per metus, po mėnesį – Niujorke, Londone, Milane ir Paryžiuje. Jei esi paklausus modelis, prieš mados savaitę turi sudalyvauti maždaug penkiolikoje atrankų per dieną. Kalbame ne apie Vilniaus miesto centrą, o apie didžiuosius Europos miestus, privalai suspėti, sulaukti savo eilės. Jei gauni call back, važiuoji dar kartą, kad tave patvirtintų. Arba – ne. Tada – primatavimai, kurie paprastai vyksta naktį. Trečią baigi, penktą ryto jau turi vėl būti vietoje, ruoštis šou. Kartais agentūra duoda vairuotoją, kad spėtum nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą, bet Milane, pavyzdžiui, automobilis negelbėja, tenka sėsti ant motorolerio. Leki kitur, o ten vėl tas pats – call back, primatavimai, šou. Padirbi šitaip Niujorke, tada skrendi į Londoną, laiko skirtumas niekam nė motais. Gali būti Londone į atranką eiti nebereikės, agentūra išsiuntė medžiagą apie tave, tačiau primatavimai ir nemiegotos naktys lieka, o ant podiumo turi atrodyti nepriekaištingai. Tada – Milanas ir galiausiai – Paryžius. Kai merginos atskrenda į Paryžių, pradedu joms rašyti atsargius, ramius laiškus. Jos nemiegojusios, pavargusios, imunitetas nusilpęs, puola slogos, peršalimai, prisideda ir psichologinė įtampa.

Mados savaitės – svarbus etapas modeliui. Nuo to, kieno šou dalyvavai, priklauso karjera, ateitis ir pinigai. Rutiną galima iškęsti dėl maloniosios darbo pusės: su puikia profesionalų komanda skrendi į fantastišką vietą tolimiausiame pasaulio krašte, gyveni nuostabioje vietoje, už keletą dienų gali gauti atlygį, kurio ilgam užteks.

Mados pasaulyje naujų veidų atsiranda nuolat, pirmasis sezonas gali būti itin sėkmingas, tačiau tik nuo asmeninių savybių priklauso, ar startas ir liks startu, ar būsi ilgų distancijų bėgikė.

LAMŲ SLĖNIS

97

98

LAMŲ SLĖNIS

– Jaunystės jėgos sunkiai išmatuojamos, o jei dabar tau tektų lakstyti iš vieno pasirodymo į kitą?

– Tai nėra amžinas procesas. Įdirbį ir vardą turintys modeliai po atrankas nebelaksto, tačiau pradžia – visų vienoda. Tuo metu sunku, intensyvu, adrenalinas, bet jei paklaustumei, ar savo vaiką ten išleisčiau, pasakyčiau: neabejodama! Tai – fantastiška savarankiškumo, pareigingumo, savitvardos mokykla. Be to, juk atsiduri tarp pasaulio stipriausių kūrėjų, talentingiausių žmonių. Matai užkulisius, čiupinėji jų sukurtus drabužius, o ne matai juos nuotraukose, dalyvauji kūrybos procese.

Bent jau mane tai labai įkvepia! Praėjusios tokią mėsmalę, merginos susikrauna didžiulį patirties, išminties bagažą. Jis ir yra turinys, be kurio šiuolaikiniame mados pasaulyje – nė iš vietos.

Mergaitės man dažnai pasakoja: draugai mano, kad esame pasipūtusios. Ne tai! Įmestos į kitokį gyvenimą ir kitą ritmą, jos tiesiog anksčiau suauga. Privalumas tai ar trūkumas – kiekvienas vertina savaip.

– Ir laikas, matyt, nes merginos nueina skirtingais keliais...

– Mūsų agentūroje nerasčiau likimo, kuris būtų susiklostęs tragiškai, ar merginos, kurios gyvenimas būtų iššvaistytas. Daugelis jų lieka madoje, kai kurios – arti mados, kai kurios pasuka visiškai kitais keliais. Kad tiesiog susirastų turtingą vyrą – nėra.

Net jei tokį ir turi, vis tiek yra užsiėmusios, dirba.

– Tikriausiai nėra lengva surasti artimą žmogų tokiame bėgime?

– Dažnai modeliai kuria santykius su modeliais, fotografais, mados pasaulyje ar pramogų versle dirbančiais žmonėmis, tais, kas tokį gyvenimą supranta. Kita vertus, šiuolaikinis pasaulis ir iš kitų profesijų reikalauja mobilumo, lankstumo, taigi modelių gyvenimo rutina nėra tokia ir nesuprantama.

– Beveik dvidešimt metų važinėji po Lietuvą, ieškodama naujų, įdomių veidų. Ar tikrai visoms jaunoms merginoms rūpi turtingi vyrai, trumpi sijonai, gilios iškirptės, priklijuoti nagai ir plaukai?

– To, ką dabar išvardijai, mados pasaulyje kaip tik labiausiai ir nereikia.

Be to, mes sutinkame jaunesnes merginas, kurioms į naktinius klubus dar negalima, o ten merginų irgi neieškome.

Esu laiminga, kad galiu važinėti po Lietuvą, matyti, kaip gyvena žmonės ne Vilniuje. Jei aplink tave sėkmingi, komfortiškai gyvenantys žmonės, visai nereiškia, jog ir provincijoje taip gyvenama. Per tuos septyniolika metų mačiau, kaip keičiasi Lietuva, kaip toli mes nuėjome, kokie įdomūs, drąsūs yra paaugliai. Neseniai Šiauliuose sutikome raudonplaukę Gabiją. Nepaliauju stebėtis jos smarkumu, jos tvirtai suformuotomis vertybėmis. Ji tokia išraiškinga, tokia atvira teisingiems dalykams, na, tokia puiki, kad lieka tik džiaugtis. Tarptautinei karjerai dar per anksti, tačiau, kad jos laukia didelė ateitis, visiškai neabejoju.

LAMŲ SLĖNIS

99

Didesnieji miestai dažnai turi stiprų antspaudą, štampuoja viena į kitą panašias merginas. Kaune, pavyzdžiui, jos – visos gražios, įdomesnių bruožų, stilistikos sunku rasti. Visai nereikia, kad jaunos merginos transliuotų tai, kas būdinga suaugusioms moterims. Kai jos taps tomis seksualiomis moterimis, tai ir galės apie tai kalbėti savo išvaizda, stiliumi, o kol kas norisi pabrėžti jaunystę, trapumą. Neskubėkit, sakau joms. Dar sakau: jei nori būti graži, eik į grožio konkursą, bet jei nori būti madoje, turi susitaikyti, kad skirtingi stilistai rengs tave skirtingais stiliais, turi išmokti įsijausti į būseną, pamačiusi drabužį, makiažą ar šukuoseną, suvokti, kokią mintį perteikti, ištransliuoti. Ir tai nėra lengvas darbas, tikrai. Klasikinės pozos jame nepadės.

Jauniems žmonėms vis dar trūksta atvirumo, o lietuviško kuklumo samprata susijusi su laisvės ir emocijų varžymu. Gal čia tradicija, kad privalai būti kuklus, nuolankus, tarsi pusiau gyvas? Aiškinu vienai: tu esi puiki, turi fantastišką humoro jausmą, savybių, kurios tave išskiria iš kitų, tai ir būk tokia, būk su kitais kaip su manimi. O ji tarsi baiminasi, gąsdinasi, ką kiti pagalvos. Nes juk Lietuvoje žodžio laisvė neretai prilyginama kito žmogaus „apvėmimu“ žodžiais.

Išvažiavusios į užsienį mergaitės pasikeičia – stresas, kuris ištinka pradžioje, praeina, jos pradeda nebebijoti savęs. Pajutusios pagarbą, išgirdusios, kaip atvirai jomis džiaugiasi, jos tarsi pražysta. Įvyksta stebuklas.

100

LAMŲ SLĖNIS

– Ar ir tau tas stebuklas buvo įvykęs?

– Manau, kad taip, tik anuomet aš jo nesuvokiau. Į Paryžių atvykau penkiolikos. Labai gerai prisimenu: gavau pirmosios savaitės pinigus maistui ir transportui. Išleidau juos... saldainiams. Negalėjau atsilaikyti pamačiusi, kiek ir kokių jų yra parduotuvėje.

Nepamirškime, tuo metu kultūriniai ir ekonominiai skirtumai buvo nepalyginamai didesni.

Iš Paryžiaus grįžau visiškai trumpais plaukais ir pasirengusi keisti Lietuvos mados pasaulį. Pamačiau, kaip dirbama užsienyje, mėginau siūlyti tą patį Lietuvoje. Matyt, buvo šiek tiek per anksti. Su Julija Maslinskaja-Ulvydiene ir Renata Mikailionyte priklausėme vienos pirmųjų Lietuvoje manekenių Aksanos Naujokienės agentūrai. Sutartis baigėsi, užsakymų daugiau atnešdavome pačios, nei gaudavome pasiūlymų, taigi, nusprendėme kurti savo, norėjome dirbti kitaip.

– Paryžius tavo atmintyje likęs ne vien gražus ir tviskantis, šiame mieste gavai ir rimtų pamokų...

– Tą istoriją, kai mane ir dar keletą merginų užrakino bute, prisimenu kaip keistą sapną. Pradžioje tai skambėjo kaip normalus kvietimas į vieną Paryžiaus agentūrą. Kai atvykome, mus apgyvendino milžiniškame bute.

Paaiškėjo, kad likome be raktų. Manėme – laikina, tačiau nerimą kėlė

kiekvieną dieną bute pasirodantis žmogus. Jis atnešdavo mums šiek tiek maisto, o mes nesupratome, kas vyksta. Šiaip ne taip pavyko susisiekti su mus pakvietusia agente iš Lenkijos, pasakėme, kad norime namo. Po kurio laiko ji pati mus nugabeno į oro uostą. Tada iki galo ir nesuvokiau, kas vyksta. Labiausiai norėjau valgyti. Dabar galvoju apie savo dukrą Gertrūdą, kuri yra panašaus amžiaus, kaip buvau aš... Šiandien tokie dalykai būtų neįmanomi – mados industrija reglamentuota griežtomis taisyklėmis.

– Ar tavo dukra dar nekelia sparnų į mados pasaulį?

– Jai bus tik šešiolika, bet jei norės, nedrausiu. Gertrūdą gatvėje agentai ne kartą yra užkalbinę: rengiame atranką, ateik. „Mano mama turi modelių agentūrą“, – visada atrėžia.

Mados industrija darosi vyresnė, tai mane džiugina. Jei anksčiau podiumu vaikščiodavo trylikos-keturiolikos metų merginos, tai dabar mados savaitėse Europoje gali dalyvauti sulaukusi 16, o Amerikoje – 18 metų.

Jauniausioms likusios Taivano, Japonijos rinkos. Tačiau jos – itin saugios.

Pastebiu tendenciją – kuo toliau, tuo labiau mada krypsta į vyresnio amžiaus modelius. Individualumas itin vertinamas.

– Gal iš naujo ateina tavo laikas?

– Tadam!

LAMŲ SLĖNIS

101

– Ar kada pagalvojai, kad gimei ne tuo laiku, ne toje vietoje? Gal Niujorke, Londone ar Paryžiuje tavo karjera būtų visai kitaip susiklosčiusi?

– Kas būtų, jei būtų – ne mano žanras, aš šitoje dramoje nedalyvauju.

Tiesiog būtų kitaip...

Turiu draugų, kurie augina šunis, kasdien su jais einame pasivaikščioti.

Aną kartą pasiūliau – gal norite su savo augintiniais sudalyvauti fotose-

102

LAMŲ SLĖNIS

sijoje? Kaip jie apsidžiaugė! Man fotosesija – darbas, o jiems – smagus nuotykis. Ir man pačiai to nuotykio gyvenime norisi, norisi būti gyvai, o ne pusiau gyvai. Be galo smagu, kad galiu prisidėti prie kuriamo nuotykio – tikro ar vizualaus.

Gyvenimo patirtis rodo – viskas praeina, reikia tame pabūti, išgyventi ir eiti toliau. Būna ir man: važiuoju į atrankas, trečia savaitė, bjauriai lyja, įdomių merginų nėra, galvoju, o kai

bus penkiasdešimt, irgi tą patį darysiu?

Tačiau bėgant dienoms, išmokau mažiau galvoti, išmokau išvaikyti tamsias mintis, įsileisti pozityvias. Ir tai padeda. Taip pat žinau, kad niūrios mintys dings, jei Lietuvoje rasiu nors ir vieną merginą, kuri žingsniuos pasaulio podiumais, prisidės prie pasaulinių reklamų. Man gera žinoti, kad, galbūt, pakeisiu jauno žmogaus gyvenimą.

Dėl tokių akimirkų galiu važinėtis nors iki aštuoniasdešimties. Tai veža!

LAMŲ SLĖNIS

103

ĮKVĖPIMAS / AKUSTIKA

GRAŽUS GARSAS www.oswaldsmillaudio.com/imperia

“Imperia” (diz. “Oswald Mill Audio”) – tai šiuolaikinis šedevras, išraiškinga forma primenantis retro gramofoną ir tarsi tyliai kuždantis, kad klausytis muzikos buvo smagiau praėjusiame amžiuje… Tiesa, šis “retro” turi gana šiuolaikišką kainą – daugiau nei 100 tūkst. svarų sterlingų. Ši rankų darbo amerikietiška grožybė, papuošianti kiekvieno melomano namus, gaminama iš natūralaus medžio (riešutmedžio, vyšnios arba uosio) ir traukia akį sodria spalva bei glosto ausį nepriekaištingu skambesiu.

104

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

SALDŽIAUSIAS DALYKAS GYVENIME Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Tą rytą, kai užsukome pas jauną mamą AUGUSTĘ RADZEVIČIŪTĘ ir iliustratorių NEILĄ GITTINSĄ, jie kėlėsi iš lovos taip ir nesudėję bluosto visą naktį. Nes dviejų mėnesių Josephas Sky (arba tiesiog Skajus) ėmė ir supainiojo dieną su naktimi... Ar tik nebus jis toks pat, kaip jo tėvai – laužantis visas „normalių“ žmonių pasaulyje nusistovėjusias taisykles? Juk jo tėtis, velsietis Neilas, į Lietuvą atvyko vos porai mėnesių, o paskui jiedu su Auguste ketino apsigyventi Berlyne ar kitoje pasaulio vietoje. Bet vieną dieną ėmė ir nutiko tai, ko jie tikrai neplanavo – gimė mažasis Skajus. Apie jį (kol jis pats jaukiai snaudžia) ir didelę meilę ir sukasi visas šis pokalbis.

- Na, ir koks tas jausmas būti tikra šeima?

Augustė: Skajus – jis toks gerutis!

Visiems sakau, kad turėti vaikų yra taip miela, tai stebuklas...

Neilas: Tu turbūt prieštarauji visiems, kurie turi vaikų…

Augustė: Iš savo draugų rato esu pirmoji, susilaukusi vaiko. Todėl Ska-

jus yra visų vaikas, mano draugai laukė ir laukėsi kartu su manimi. Jie žinojo kiekvieną smulkmeną. Dabar visiems sakau – gimdykite vaikus! Tai taip smagu. Žinoma, kartais pavargstame, bet tai projekto dalis.

Neilas: Aš tiesiog manau, kad man pasisekė. Visa tai buvo neplanuota, bet jaučiuosi labai laimingas.

Iš tiesų niekada nenorėjau būti tėvu, bet Skajus suteikia labai daug gerų emocijų. Darau tai, ko niekada nemaniau darysiąs. Kartais tai, kas nutinka neplanuotai, ir yra nuostabiausia. Šis mažas berniukas yra pats geriausias mums nutikęs dalykas. Ir tai supras tik tie, kas patys turi vaikų.

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

- Atrodo, judu laužote visas įmanomas taisykles: tu, Auguste, susilaukei vaiko labai jauna, Neilas apskritai apie vaikus negalvojo…

Augustė: Taip, esu jauna, nebaigiau universiteto, nesu ištekėjusi…

Neilas: Šią vasarą mes ketinome kraustytis į Berlyną. Į Lietuvą atvykau tik trim mėnesiams. Vilnius mums patinka, bet norėjome pagyventi ir kitur.

Augustė Berlyne ketino studijuoti.

Augustė: Kol kas spėjau pastudijuoti tik pusantrų metų. O mokytis labai noriu, tiesiog ne dabar. Po poros metų norėčiau grįžti į universitetą. O šiuo metu tiesiog dirbu mama.

- Vadinasi, viso to neplanavote, tas stebuklas, vardu Skajus, tiesiog ėmė ir nutiko?

Neilas: Ko gero, yra daug priežasčių, kodėl mums taip nutiko. Tas mažas žmogutis mūsų gyvenime daugybę dalykų pakeitė į teigiamą pusę. Kai pagalvoji, nuostabu, kiek daug gyvenimas gali tau duoti.

- Kaip jautėtės, kai per akimirką ėmė ir pasikeitė visi jūsų planai?

Augustė: Prisimenu, grįžau namo su nėštumo testu ir dviem spurgomis.

Sėdėjome ant lovos keletą valandų, žinodami, kad mūsų gyvenimas verčiasi 360 laipsnių kampu...

Neilas: Manau, man prireikė šiek tiek daugiau laiko suvokti, kas įvyko.

Buvo nedidelis šokas. Tiesiog niekada nemaniau, kad būsiu geras tėtis, man atrodė, kad esu per didelis savanaudis.

Augustė: O aš žinojau, kad jis bus pats geriausias tėtis.

Neilas: Aš tikrai labai bijojau. Bet jei tokią akimirką nejauti nerimo, ko gero, su tavimi kažkas negerai. Juk tai didžiulis įvykis.

Augustė: Pats didžiausias!

- Tad su Berlynu atsisveikinote ir dabar neribotam laikui liekate Vilniuje?

Augustė: Na, taip, toks mūsų planas, tik kažkaip planuoti mums sunkiai sekasi... Bent jau metams esame pasirašę nuomos sutartį su šio buto savininkais. O po metų, matyt, leisimės į kelią. Tereikia nuspręsti, kur mums būtų geriausia.

Neilas: Niekada nežinai, kas nutiks.

Bet tai ir yra smagioji dalis. Mano darbas leidžia dirbti bet kur. Noriu, kad Skajus pajustų skirtingas kultūrines patirtis, kad neužsibūtų vienoje vietoje. Meilę ir saugumą jis gauna iš mūsų, ne iš vietos, kurioje gyvena.

Augustė: Mes jam sukursime saugią aplinką, nesvarbu, kur būtume.

Neilas: O Berlynas mums patinka.

Ten gera auginti vaikus.

Augustė: Kai laukiausi gal septintą mėnesį, Neilui teko darbo reikalais vykti į Berlyną. Tad ir aš nusprendžiau vykti kartu – į paskutinę savo kelionę prieš Skajaus gimimą. Ir mums tai pasirodė nuostabi vieta auginti vaikus – daugybė parkų, puikūs dviračių takai, ramu ir miela. Be to, Skajus ir taip mokės dvi kalbas, bet jei išmoktų trečią ar ketvirtą, būtų puiku.

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

Neilas: Aš irgi labai norėčiau išmokti lietuvių kalbą, bet... Kažkada pabandėme surašyti viską, kas mums nutiko per pastaruosius metus ir viską, ką dar norėtume nuveikti. Tas sąrašas buvo begalinis... Jei paroje būtų 28 valandos ir mes niekada nemiegotume, gal ir spėtume. Lietuvių kalba man iš tiesų labai patinka. Norėčiau, kad Skajus kada nors pramoktų ir velsiečių kalbos. Pačiame Velse tik labai nedaug žmonių kalba šia kalba. Aš ir pats sklandžiai kalbėti velsietiškai nesugebėčiau. Tikiu, kad kalboje yra užkoduoti skirtingų kultūrų ženklai. Todėl taip svarbu žinoti savo mitus ir tradicijas, nes tai mūsų moralės pagrindas.

- Auguste, kokias vertybes tu norėtum iš namų, kuriuose užaugai, perkelti į savo šeimą?

Augustė: Meilę ir pasitikėjimą. O iš tiesų, viską! Jaučiuosi tokia laiminga, kad mano tėvai mane užaugino tokią, kokia esu, ir labai tikiuosi, kad mes galėsime būti tokie, kokie man buvo mano mama ir tėtis. Iš tikrųjų turėjau patį geriausią pavyzdį. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tampu kaip mama. Net Neilas kartais sako: „Tu esi garsiausiai indus plaunanti moteris, kokią tik esu sutikęs.“ Mano mamytė lygiai tokia pat, matau, kad ir aš pamažu tampu mama Laisve...

- Neilai, o kaip tu augai? Ką prisimeni iš savo vaikystės ir ką norėtum perduoti Skajui?

Neilas: Noriu, kad Skajus jaustųsi ramus ir žinotų, kas yra gerai, tačiau jam nereikėtų išklausyti daugybės ne-

sąmonių, kurių esame prisiklausę visi mes. Noriu, kad jis per daug nesigilintų į tai, ko mums neva reikia, tai, kas mes manome esą. Noriu, kad jis turėtų daugiau vidinės laisvės. Kad negalvotų apie tai, kaip privaloma elgtis, kad jaustumeisi laimingas. Noriu, kad jis jaustų vidinį pasitenkinimą net pats to nežinodamas. Juk daugybė žmonių privalo kažkam kažką įrodinėti, nors net nežino kodėl: baigti universitetą, susirasti gerą darbą, sukurti šeimą... O juk šiame pasaulyje yra kur kas daugiau. Noriu, kad Skajus tai suprastų.

Aš pats užaugau Maestego miestelyje, apsuptas darbininkų klasės. Tai labai industrinė aplinka, daugybė žmonių čia gyvena sunkiai, nėra labai išsilavinę. Jie tiesiog neturėjo jokių galimybių pažinti pasaulio. Tai buvo labai užspausta vieta. Bet pamenu ir daugybę gražių dalykų. Kadangi gyventi buvo sunku, žmonės būrėsi drauge. Tai iki šios dienos svarbi mano gyvenimo dalis. Noriu tą jausmą perduoti ir Skajui. Tik nenoriu, kad jam tektų nueiti visą tą ilgą kelią, kurį teko nueiti man. Nenoriu, kad jam tektų klysti, kaip klydau aš. Kaip tėvas aš mėginsiu ne perduoti jam atsakymus, kuriuos jau žinau, bet atverti pasaulį jam pačiam to net nesuvokiant.

Augustė: Geriausia, ką galime padaryti, tai suteikti Skajui tiek informacijos, kiek tik galime, o tada leisti rinktis pačiam.

Neilas: Mano tėvai neturėjo galimybės to padaryti dėl aplinkos, kurioje mes gyvenome, bet jie stengėsi suteikti man visa, ką tik galėjo geriausia.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

113

- Tiesą sakant, jūs abu esate iš skirtingų kartų – Augustei 23-eji, tau, Neilai, – 36 m. Bet kažkaip jūs puikiai derate kartu!

Augustė: Kartą viena mamos draugė pasakė, kad žvelgdama į mus mato dvi senas sielas. Manau, tai ir yra atsakymas.

- Kaip judu susipažinote?

Augustė: Mažeikiuose... Draugų vestuvėse. Nežinojau, kiek Neilui metų, jis nežinojo, kiek man. Tik dar kartą atvykęs į Lietuvą susitikti su manimi netyčia paklausė... Nežinau, ką Neilas daro, bet jis neturi nė vienos raukšlės! Kaip tik vakar jam sakiau, kad būdama su juo aš kasdien išmokstu kažką nauja.

Neilas: Lygiai kaip ir aš.

Augustė: Tiesiog jaučiuosi labai laiminga turėdama jį. O skaičiai tikrai nieko nereiškia.

Neilas: Žmonės mėgsta kalbėti apie skirtingas kartas, jas kaip nors įvardyti, bet ką tai iš tiesų reiškia?

Kam klijuoti etiketes? Tos „senos sielos“ iš tiesų viską pasako. Yra panašių ir yra skirtingų žmonių. Ir jei jau tau pasisekė sutikti tą, kuris panašus į tave, visai nebūtina visko dėlioti į lentynėles. Jei pradėsi per daug galvoti, gali viską tiesiog sugadinti. Žinau tik viena – aš vis dar jaučiu nedidelį šoką, kad visa tai vyksta. Juk nuo mūsų pažinties nepraėjo net dvejų metų...

Augustė: Taip, tai dar viena sulaužyta taisyklė.

Neilas: Tačiau jaučiu, kad kitaip ir

114

LAMŲ SLĖNIS

negalėjo būti. Gyvenimas toks keistas.

Ir tik pačia geriausia prasme.

- Ar tik ne todėl, kad visko jūsų gyvenime tiek daug, nusprendėte dar ir pradėti dirbti kartu? Kalbu apie jūsų animacijos ir iliustracijos projektą „Nuknu“.

Neilas: „Nuknu“ pasirengęs žengti į gyvenimą, tiesiog reikia atrasti laiko ir pradėti. Šis mūsų projektas prasidėjo dar prieš gimstant Skajui. Bet netrukus man teko užsiimti kitais darbais.

Augustė: O aš buvau labai užsiėmusi nėštumu... Kiauras dienas žiūrėjau serialus. Dabar esu iš tiesų užsiėmusi. Tad „Nuknu“ kol kas lieka ateities projektu.

- O kokios jūsų svajonės, kalbant apie „Nuknu“?

Neilas: Mums tiesiog labai patinka būti kartu. Augustė turi daugybę įdomių idėjų. Žinau, kad kai tik turės laiko, ji pasiūlys nuostabių dalykų. O man labai įdomu pažiūrėti, kas gims, kai pradėsime dirbti kartu ir kur tai gali nuvesti.

- Neilai, kur tau teko gyventi prieš apsistojant Lietuvoje?

Neilas: Londone, Kardife, Sidnėjuje, o galiausiai atsidūriau čia.

Augustė: Kai sutikau Neilą, mane sužavėjo jo užsidegimas tuo, ką jis veikė. Nuostabu, kiek jis turi noro, valios, koks įkvepiantis ir talentingas žmogus yra.

(Neilas krato galvą... – red. past.)

LAMŲ SLĖNIS

115

Augustė: Tiesiog išmok priimti komplimentus! Net neturėdamas jokių konkrečių projektų, jis vis tiek keliasi, sėdasi ir piešia. Nes jam tai labai patinka. Tai ir yra nuostabiausia.

Aš irgi taip noriu, man tereikia suvokti, ką gyvenime noriu veikti. Žinau, kad vieną dieną tai ateis. Todėl būtų nuostabu pagyventi kur nors kitur, pakeisti aplinką, išsikelti sau iššūkių. Esu labai artima su savo šeima, draugais, bet…

- Pasaulis juk toks mažas...

116

LAMŲ SLĖNIS

Augustė: Taip, ir tvirtai tikiu, kad - Kas dar gyvenime jums saldu? pakeitus vietą atsiras ir naujų idėjų.

Neilas: Man saldžiausia per daug Turiu labai gerą pavyzdį, kaip viskas neįsijausti į tai, kas atrodo svarbu, turėtų būti – norėčiau daryti tai, kas leisti gyvenimui eiti savaime, per mane nuolat įkvėptų. daug negalvoti apie praeitį ir ateitį, apskritai galvoti kuo mažiau – tie- Neilai, Augustė prasitarė, kad siog jausti gyvenimą. Tai mano saltau reikėtų dažniau tapyti ant dro- dumas. bės.

Augustė: Gal prieš du mėnesius Neilas: Stengiuosi viską suspėti. mano atsakymas būtų skambėjęs visai Kartais tenka dirbti tam, kad uždirb- kitaip, bet dabar man saldžiausia – tum, bet tapyba – visai kas kita. Jei Skajaus šypsena. Kad ir antrą nakties. galėčiau, visą savo laiką skirčiau tapy- Tai vis tiek pats saldžiausias dalykas bai. gyvenime.

LAMŲ SLĖNIS

117

ĮKVĖPIMAS / ASMENYBĖ

ŽURNALISTĖ IR KOSMINIAI ŠVIES­TUVAI www.julielansom.com Julie Lansom – prancūzė, žurnalistės profesiją iškeitusi į šviestuvų dizainą.

Neseniai Italijoje, Benevento mieso galerijoje “Swing”, pristatyta pirmoji Julie kūrybos paroda, joje eksponuojami dizainerę visame pasaulyje išgarsinę šviestuvai “Sputnik”. Kiekvienas parodos eksponatas sukurtas Julie rankomis jos spalvų pilnutėlėje Paryžiaus studijoje. Šviestuvai kuriami iš spalvotų medvilninių siūlų. Kiekvienas jų – skirtingas savo spalva ir forma.

Pietų Prancūzijoje gimusi Julie Lansom niekada nestudijavo nei dizaino, nei fotografijos (antrosios savo kūrybinės aistros), tad jos požiūris į kūrybą – intuityvus ir asmeniškas. Sukurti pirmąjį retrofuturistinį šviestuvą “Sputnik” ją įkvėpė kosminių kelionių dvasia, fantastinės knygos bei šeštojo ir septintojo dešimtmečių grafinė estetika.

118

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

DVIESE GERIAU Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Anksčiau jis niekaip jos negalėjo sutikti. Tuo metu, kai jis studijoje įrašinėjo šokių muzikos gerbėjams stogus rovusią dainą „Ritmas, seksas ir alus“, ji dar nebuvo gimusi. Kai jis šoko sausakimšuose Vilniaus sporto rūmuose, ji tik buvo pradėjusi eiti į darželį. O paskui jie susitiko. Vienas iš hiphopo šokių pradininkų Lietuvoje, šokių studijos ANT įkūrėjas ir vadovas DAINIUS ŽEBRAUSKAS-SKRUZDĖLIUKAS ir rinkodaros specialistė IEVA ŽEBRAUSKIENĖ.

Jam – 44-eri, jai – 24-eri. „Toks metų skirtumas yra tikrai didelis, bet aš jį myliu“, - sako Ieva.

O Dainiui labiausiai gaila, kad neužteks laiko iki valios su ja atsibūti.

Su sfinksu Joda ir cvergšnauceriu Atu jiedu įsikūrę mažame butelyje Žirmūnuose. Pro didžiulius langus matosi Nėris ir žalios pakrantės. Vakare, kai įsižiebia šviesos, atrodo, jiems po kojomis – visas pasaulis. Tai pirmi jų namai ir be gyvūnų jie niekaip neįsivaizduojami. „Pirmą kartą kačiuką į namus parvilkau nuo stoties, mama vos iš namų neišvijo, - prisimena Dai-

nius. – Kačiukas liko gyventi, bet aš nuo jo užsikrėčiau grybeliu. Tik nuo gyvūnų manęs tai neatbaidė“. „Vaikystėje aš savo gyvūnais buvau visus apkrovusi, mama namuose laikyti šuns neleido, mano šuo gyveno pas močiutę. Ir tėtis šunį nusipirko, nes aš labai norėjau, o paskui ir mama atlyžo“.

Joda ir Atas nuo šeimininkų ne-

atstoja, pasikeisdami tai vienam, tai kitam šoka ant kelių. Tarsi baisiausiai norėtų išgirsti istoriją, nuo kurios prasidėjo jų laimingas gyvenimas. „Birželį bus treji metai, kai esame pažįstami“, - suskaičiuoja Dainius. „Bet iš tiesų tai juk daugiau, - ginčijasi Ieva. – Į šokių studiją aš atėjau gal prieš penkerius. Tik tada į galvą negalėjo šauti, kad treneris taps mano

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

vyru. Šokti hiphopą pasiūlė draugė, sako, nueikim, pirmoji pamoka nemokama. Kažkada, vaikystėje, buvau šokusi baletą, daugiau nieko su šokiais bendra ir neturėjau. Per pirmąją pamoką jaučiausi kaip kvailė – nieko nemokėjau. Po keleto dienų draugė pasiūlė nueiti dar kartą, surinko man aprangą, nuėjau, kad ir labai nenorėdama, o paskui susidraugavau su grupe, pradėjo patikti, juo labiau, kad po darbų nieko daugiau neveikdavau“.

Savarankiška Ieva tapo labai anksti. Pavasarį baigė mokyklą, o vasaros pabaigoje išsikraustė iš mamos, aktorės Ilonos Balsytės namų. Dabar juokiasi prisiminusi, kaip išdidžiai mamai pareiškė radusi sau atskirą kambarį ir kaip visą naktį verkė, kai mamai tas apšiuręs kambarys tiko. „Geras variantas“, - pasakė ji, o Ieva susiėmė už galvos: ką aš padariau?!

Savarankiškumo pamokos veltui nepraėjo. Keitėsi butai, keitėsi juose gyvenantys žmonės. „Taip viena ir nepagyvenau, - šiek tiek apgailestauja.

– Esu prigimtinė vienišė, vienai man geriausia, kiti žmonės dažnai man sukelia sunkumų – reikia prie jų taikytis, susitikti, kalbėtis... Net kai pamačiau, kad patinku Dainiui, nemaniau, kad čia bus kažkas rimta, užtat ir nesukau dėl to sau galvos“. „Tik jau ne ji! Nė už ką neprasidėsiu!” - tokia buvo ir Dainiaus reakcija, kai jiedu šokių salėje pradėjo susitikti vis dažniau. Šokių treneris sau

buvo davęs žodį nekalbinti studijos merginų ir nesileisti su jomis į artimus santykius. Be to, ir draugę tuomet turėjo, o paskui, su ja išsiskyręs, išgyveno ypatingai sunkų laiką: „Nesusitvarkiau su savo emocijomis, atrodė, pasaulis griūva, pablogėjo sveikata, studijoje reikalai irgi ėmė eiti blogyn. Psichologas man patarė atsiduoti darbui ir eiti pirmyn. Esu kvailys – į kiekvieną savo draugę žiūrėdavau tarsi ji yra mano gyvenimo moteris, kai paaiškėdavo, kad ne visai – labai išgyvendavau“. „Jis tikrai greitai įsimyli, - juokiasi Ieva. – Aš ne tokia įsimylėtoja. Dėmesio jam niekada netrūko, bet Dainius – labai išrankus“. „Tikrai išrankus! – patvirtina Dainius. – Aš, pavyzdžiui, su savimi nenorėčiau draugauti“.

Pirmieji pasimatymai po skyrybų nieko gero nežadėjo: „Po dešimties minučių jau žinodavau kas bus toliau“, - sako ir prisimena nuoširdžią Ievos šypseną pirmą kartą pastebėjęs stovykloje. Paskui žvilgsnis užkliuvo, kai ji atsidūrė tarp mažų vaikų, aiškiai buvo matyti, kad jie ją mėgsta. O kai ji pasisiūlė suplauti indus po vakarienės... Ir kai vieną dieną pasisiūlė sutvarkyti namus. „Bet ant menčių mane visiškai paguldė per pirmąsias Kalėdas. Žinote, ką ji man padovanojo? „Xbox 360“. Tai buvo viskas!” – prisipažįsta Dainius, o Ieva atšauna: „Taigi, aš pati jo irgi norėjau!”

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

Dar anksčiau, kokį spalį, jis būtų pakvietęs ją gyventi kartu. Tačiau Ievai patiko turėti savo namus. Po darbo grįždavo ten, persirengdavo ir važiuodavo pas Dainių. „Ieva atitiko visus mano reikalavimus, atrodė, tai neįmanoma, bet taip buvo – graži, protinga, turinti fantastinį humoro jausmą. Ji nuolat mane prajuokina, nebuvo dienos, kad nesijuoktume. Ji pačiose sunkiausiose situacijose randa žodžius, kuriuos reikia pasakyti. Jos šypsena nuleidžia mane ant žemės, mums nereikia derintis vienam prie kito, kartu galime būti tokie, kokie esame, natūralūs. Stebiuosi, kokia ji yra išmintinga, visai ne pagal savo metus“.

Ak, tas metų skirtumas! Panašu, jis labiausiai rūpi kitiems. Ieva sako, kai Dainius jai pradėjęs rūpėti, žinoma, ji akimirksniu išsiaiškino, kiek jam metų: „Iš pradžių nemaniau nieko rimta, taigi, nesureikšminau, o paskui pasidarė nebesvarbu. Ir ką dabar darysi, kad vyresnis? Myliu jį ir man nesvarbu. Na, gal jei septyniasdešimties būtų, pagalvočiau“, - juokiasi.

Kad Dainiui netrukus 45-eri, sunku patikėti. Jaunatviškas, tvirto, stipraus, raumeningo kūno. Tik charakteris išlikęs dvidešimtmečio. „Ar gali nebūti leliukas?“ – kartais prašo jo Ieva. Dainiui gi, atrodo, kad jo šokių studiją lankančių vaikų energija jam persiduoda: „Susitinku su draugais, jie kalba apie rimtus dalykus, o aš krykštauju, niekaip negaliu subręsti. Nežinia, kas geriau...

Gal esu laimingesnis, turėdamas naivių vaikiškų svajonių, nei tie, kurie gyvena

rimtą suaugusių žmonių gyvenimą ir sunkiai išsivaduoja nuo rūpesčių?“ Naivus ir patiklus Dainiaus požiūris Ievą kartais stebina: „Turiu jam aiškinti, kad žmonės nėra visi geri, kad reikia būti pasiruošus apgavystėms, kad daugybė bjaurių dalykų pasaulyje yra padaroma dėl pinigų“.

Atsargumo ji yra išmokusi, o , štai, Dainių jos noras turėti savų pinigų, dirbti ir uždirbti nuo pirmosios dienos stebino. „Bet juk niekada nežinai, kas gali nutikti, reikia, kad abu galėtume pragyventi“, - sako vienos inovacijų bendrovės rinkodaros skyriuje dirbanti moteris. Bendrovės sukurtas išmanusis žuvų ieškiklis „Deeper“ pasaulinėje technologijų ir inovacijų parodoje CES 2016 gavo prestižinį apdovanojimą „Best of Innovation“ belaidžių technologijų kategorijoje.

Ir vis dėlto kartų skirtumas egzistuoja. Sovietų laikais gimęs Dainius įpratęs saugoti daiktus. „Nes niekuomet neturėjau jų daug“, - paaiškina. „Aš esu vartotoja, - prisipažįsta Ieva. – Jei koks nors daiktas sugedo, man neateina į galvą jo taisyti, metu lauk, juk galime nusipirkti naują“. „Ieva išmokė mane atsikratyti daiktų, - juokiasi Dainius. – Esu tikras kaupikas, gerbiu juos, saugau, mielai atiduočiau nebereikalingus, bet tik tam, kas juos irgi mokėtų saugoti“.

Dainius visiškai tikras: jei iš partnerio nieko negali išmokti, tokia partnerystė nieko verta. Iš Ievos jis mokėsi kiekvieną dieną, užtat dvejonių pasipiršti, sako, visiškai nebuvę. Tik kaip tai padaryti? Ir kur?

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

Nusprendė Romoje. Labiausiai sako norėjęs tai padaryti Vatikane. Jei nebūtų pavykę, grįžtant lėktuve būtų paėmęs mikrofoną ir viešai paprašęs jos rankos. „Būčiau labai susinervinus, jei taip būtum padaręs“, - dabar sako Ieva, o abu jie prisimena nepaprastą pasivaikščiojimą Romoje. Vatikano statybos ir restauruojami pastatai Dainiaus neįkvėpė. Ramią vietą jis rado vienos pilies kavinukėje, kur Vatikanas matėsi pro langus. Kokie įvykiai bręsta ir kokiose neįtikėtinose vietose Dainius slepia sužadėtuvių žiedą, Ieva neįtarė. Iškeliavo sirgdama, būtų mieliau gulėjusi lovoje, nei vaikščiojusi po miestą. „Tik man Dainiaus buvo gaila, supratau, jei aš gulėsiu, tai ir jis niekur neis“, - pasakoja ir prisipažįsta nesanti romantikė. „Toji situacija man buvo labai juokinga – Dainius ištraukė žiedą ir tyli. Aš irgi tyliu.

Klausia: „Gal pasakysi ką nors“. O aš: „Tai juk tu manęs turi paklausti“.

Vestuvės įvyko po keleto mėnesių, Vilniaus universiteto botanikos sode. „Aš taip jaudinusi, mama manęs tokio nebuvo mačiusi, - praėjusią vasarą prisimena Dainius. – Kai atvažiavau į botanikos sodą, nieko nemačiau daugiau, tik Ievos šypseną. Kodėl ji šypsosi, galvojau, už ką man toks gėris?

Buvau sugalvojęs gražią kalbą, tačiau viskas išgaravo, prikalbėjau visokių nesąmonių“.

Iš pradžių šiek tiek bijojusi savo tėvų reakcijos, Ieva dabar džiaugiasi,

kad mama tapo tikra Dainiaus fane, o tėtis draugiškai su jos vyru žiūri krepšinio rungtynes. „Visada sakydavau, kad mano vyras tikrai jau nebus toks rėksnys kaip tėtis, - juokiasi. – Bet nutiko būtent taip, Dainiui nuolat tenka priminti, kad tuos pačius dalykus galima pasakyti ne taip emocingai, ramiau“. „O mane knisa, kad Ieva negamina“, - mėgina atsišaudyti tas. „O mane knisa, kad jaučiu spaudimą, jis man nieko nesako, bet žinau, kad norėtų“, - atšauna Ieva ir Dainius įgyja teisę pridėti, kad jam labai nepatinka jos rūkymas. „Kiekvienas iš mūsų turime pliusų ir minusų, visada galvodavau, ar sugebėsiu priimti merginos minusus, ar galėsiu su jais gyventi. Dažniausiai negalėdavau, o su jos trūkumais susitaikiau – kartais pagaminu aš, kartais išsiverdame koldūnų, kartais nuvažiuojame pavalgyti į miestą.

Jei negali pakeisti situacijos, tai keisk požiūrį, - gal toji išmintis ateina su metais?“ Dainius be šokių ir sporto neįsivaizduoja savo gyvenimo. Ieva dabar nešoka, nors Dainius vakarais ir bado ją pirštais. „Bet man nepatinka sportuoti“, - sako Ieva ir priduria mieliau tą laiką praleistų su Atu laukuose, prie upės. „Mes taip gerai gyvename...“ – pasidžiaugia abu ir per akimirką nusprendžia, kad, nors iš esmės yra vienišiai, dviese jiems gyventi daug geriau.

LAMŲ SLĖNIS

133

ĮKVĖPIMAS / PEIZAŽAS

PASAULIS TAU PO KOJOM www.ferreolbabin.fr “Paysage” – tai rankų darbo kilimų kolekcija, sukurta dizainerio Ferreolo Babino. Abstraktūs ryškiaspalviai kilimų raštai atkartoja realybėje egzistuojančius gamtos peizažus, tad jums tereikia pasirinkti, kurioje pasaulio vietoje norėtumėte atsidurti vos iškėlę koją iš lovos… F. Babinas gimė Dižone, Prancūzijoje, studijavo Nagojos meno ir dizaino universitete Japonijoje, vėliau – Reimso meno ir dizaino koledže gimtoje Prancūzijoje.

Jo sukurtą “Peizažų” kolekciją gamina portugalų dizaino bendrovė “GUR”.

134

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

PASAKA APIE KELIONES Tekstas: Monika Repčytė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Paryžiaus Nuotraukos: mados namų „Louis Vuitton“ archyvo

Tie, kas domisi puikiai atpažįstamo ženklo „LOUIS VUITTON“ istorija, žino, kad LV monograma slepia ne tik ilgalaikes mados tradicijas. 1854 m. Paryžiuje įkurti mados namai visų pirma turėtų būti siejami su kelionėmis – ne veltui jiems skirta paroda Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose (Grand Palais) pavadinta „Volez, Voguez, Voyagez“ (liet. „Skriskite, plaukite, keliaukite“). Tai ženklas, įtikinęs, kad svarbu ne tik tai, kur, su kuo ir kaip keliaujate, bet ir tai, kaip kartu keliauja jums brangiausi daiktai – kartu su LV mados namais gimė stilingo ir patogaus keliavimo samprata bei išvystyta modernaus bagažo koncepcija.

LAMŲ SLĖNIS

137

Parodos eksponatai, suskirstyti pagal tematiką, audžia daugialypes istorijas: kaip kito ikoniniais tapę „Louis Vuitton“ lagaminai, kokio tipo kelionėms jie buvo pritaikyti, koks neįtikėtinas turinys juose buvo skelbiamas (ar įsivaizduojate lagaminą, skirtą vien tik parfumerijos reikmėms arba primenantį nedidelę biblioteką?) ir kaip šių stilingų kelionės palydovų evoliucijos kontekste savo vietą atrado ir drabužių bei aksesuarų kolekcijos.

Istorinis kontekstas Vieną svarbiausių vietų mados namų istorijoje užima mediena – medžiaga, simbolizuojanti „Louis Vuitton“ legendos pradžią ir tęstinumą.

Vieni pirmųjų eksponatų bei interaktyvios priemonės pristatomi ant medinių siuntinių dėžių. Būdamas vos keturiolikos metų jaunasis Louis Vuittonas paliko savo gimtąjį miestelį Anchay tam, kad atvyktų į Paryžių ir čia žengtų pirmuosius kuklius profesinius žingsnius. Šiame mieste jis išmoko darbo su mediena amato – vadovaujamas Romaino Maréchalo, Louis pradėjo gaminti lagaminus bei siuntinių dėžes iš medienos. Įgytos žinios bei sugebėjimai neabejotinai pravertė įkūrus savo vardo mados namus, nuo pat pradžių atradusius nišą kelionių srityje. Modeliai, medžiagos, dizainas, sukurti XIX a. pabaigoje –

138

LAMŲ SLĖNIS

XX a. pradžioje sudaro turtingą archyvą, iš jo įkvėpimo ir šiandien semiasi „Louis Vuitton“ kūrybos direktoriai. Visos mados namų inovacijos įrodo, jog Louis Vuittonas ir jo palikuonys, siekdami ištobulinti keliavimo meną, prioritetą teikė estetiškam funkcionalumui. Taip atsirado specialios spynos, leidžiančios atrakinti visus bagažo skyrius vieninteliu raktu, lagaminas, primenantis nedidelę spintą su daugybe skyrių, ir, žinoma, 1896 m. dienos šviesą išvydęs legendinis „Monogram“ raštas.

Išskirtinės ekspedicijos atkreipė dėmesį į naujas keliautojų reikmes ir paskatino pokyčius dizaino srityje.

Vienas iš pavyzdžių – 1924-1925 m.

André Citroeno organizuojama kelionė, kurios metu tyrinėjamos Alžyro, Malio, Kongo Respublikos teritorijos. Specialūs lagaminai, pritaikyti sudėtingoms klimato ir logistinėms sąlygoms, sukurti taip, jog keliautojai nejaustų nė menkiausio diskomforto. O tai reiškia, kad šiuose lagaminuose turi puikiai tilpti visi tyrinėtojui būtini daiktai. Atsižvelgiant į skirtingus keliavimo būdus (vandeniu, oru, žeme) bagažas pradėjo įgauti vis kitokias formas – lagamino, rankinės ar net specialias funkcijas atliekančio objekto. Kai susisiekimas ir technologijos nebuvo pasiekusios nūdienos aukštumų, kelionės keldavo itin didelių sunkumų

tokių profesijų žmonėms kaip sekretorės, rašytojos, grimuotojai, artistai – tai buvo vienas iš pagrindinių stimulų kurti lagaminus, kurie atliktų kur kas platesnę nei tiesiog lagamino funkciją. Visuomet skyrę išskirtinį dėmesį klientų poreikiams, „Louis Vuitton“ mados namai kurdavo specifinius lagaminus pagal užsakymą, juose saugiai keliauti galėdavo ne tik drabužiai ar būtiniausi kasdieniai reikmenys, bet ir vinilinių plokštelių rinkiniai, antikvarinės knygos, muzikos instrumentai, skrybėlių ar batų kolekcijos.

Susisiekimo priemonių evoliucija (automobilių sukūrimas, geležinkelių ir oro linijų išvystymas) kardinaliai pakeitė ne tik keliavimo, bet ir gyvenimo įpročius. „Louis Vuitton“ dizainerių žvilgsnis pamažu pradėjo krypti rankinių ir krepšių link. Lengvėjant bagažui buvo kuriamos rankinių variacijos, pavyzdžiui, tokie ikoniniai modeliai kaip „Square Mouth“ arba „Gladstone“.

Ekspozicijoje akcentuojama vieta, kurią mados namų istorijoje užima rašymas, knygos ir menas. Vienas iš eksponatų – 1927 m. meno galerijos savininko René Gimpel užsakytas specialus lagaminas, kuriame, jo pageidavimu, turėjo tilpti pardavinėjami paveikslai ir kad jie nebūtų pažeisti dažnų kelionių tarp Paryžiaus, Londono ir Niujorko metu.

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

Naujos kryptys Vis dėlto „Louis Vuitton“ kolekcija – ne vien tik bagažas. Augantys mados namai siekė tobulėti ir vystyti produkciją skirtingose srityse. 1927 m. sukurti pirmieji LV ženklo kvepalai „Heures d’absence“ (liet. „Nebuvimo valandos“), po jų – „Je Tu Il“ (liet. „Aš Tu Jis“) ir „Eau de voyage“ (liet. „Kelionių vanduo“) – visi jie turi simbolines reikšmes, susijusias su keliavimu ir skirtingais jo etapais.

Ne ką mažiau dėmesio parodoje skiriama ir asmenybėms, šiandien pildančioms „Louis Vuitton“ kūrybinės istorijos puslapius. Nuo 1997 m., kai prêt-à-porter kolekcijos tapo kone

pagrindiniu mados namų prioritetu, iki pat šios dienos LV istorijoje svarbiausios yra dvi asmenybės: Marcas Jacobsas ir nuo 2014 m. jį pakeitęs Nicolas Ghesquière. Jų kūriniai pristatomi specialios tematikos erdvėse. Įspūdingame kambaryje, traukiančiame akį lėktuvo imitacija, ant kurio sparnų nutūpusios „Louis Vuitton“ rankinės, pristatomi modeliai iš spalvingos 2013 m. pavasario–vasaros kolekcijos, kuri išsiskyrė žaismingais optiniais langelių raštais. Paslaptinga 2012 m. rudens–žiemos kolekcija, kupina senųjų epochų aidų, kurios pagrindinė tema – kelionė traukiniu, taip pat pristatoma atskirame kambaryje, primenančiame prabangų traukinio vagoną. Paskutiniai ekspozicijos

kambariai skirti inovatyviems Nicolas Ghesquière sprendimams pristatyti. Šis prancūzų dizaineris įrodė, jog nebijo imtis kardinaliai naujoviškų sprendimų – kalbama ne tik apie savitus stilistinius sprendimus gatavų drabužių kolekcijose, bet ir bendrą mados namų įvaizdį. Pavyzdžiui, 2016 m. pavasario–vasaros reklaminėje kampanijoje LV kūrinius dėvi animacinis, o ne gyvas modelis.

Plati mados namų kūrybos panorama atskleidžia turtingą „Louis Vuitton“, šiandieninės mados imperijos, pagrindą, kurio šerdyje visuomet bus inovacijas skatinanti kelionių dvasia.

Paroda „Volez, Voguez, Voyagez“ Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose vyks iki vasario 21 d.

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

145

ĮKVĖPIMAS / ŽAIDIMAI

SUAUGUSIŲ BERNIUKŲ ŽAISLAS Nuotraukos: Julien Decerol

www.jeanbaptistefastrez.com “Yatari” – tai paryžiečio dizainerio Jean Baptiste Fastrez sukurtas lankas su strėlėmis. Iš pirmo žvilgsnio žaismingam, nuotykių kupinus vaikystės metus primenančiam objektui sukurti prireikė ne tik natūralaus medžio, bet ir pačių moderniausių technologijų, pavyzdžiui, 3D spausdintuvo. Šis suaugusio žmogaus žaislas tarsi nematomas tiltas susieja primityvų objektą ir šiuolaikines gamybos technologijas. Šaką, iš kurios išlenktas šis lankas, dizaineris Jean Baptiste Fastrez nupjovė nuo senos prancūziškos liepos viename Hyeres miesto sode. O tuomet pasitelkęs modernų 3D spausdintuvą sukūrė likusias šio žavaus kūrinio dalis.

146

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

147

Akimirku dievai

#miestai

148

LAMŲ SLĖNIS

Niujorkas

Dmitrijus Belovas Instagram: @d_belov

LAMŲ SLĖNIS

149

Akimirku dievai

#miestai

150

LAMŲ SLĖNIS

Šanchajus

Rey Canlas, Jr. Instagram: @reycanlasjr

LAMŲ SLĖNIS

151

Akimirku dievai

#miestai

152

LAMŲ SLĖNIS

Barselona

Nicanor Garcia Instagram: @nicanorgarcia

LAMŲ SLĖNIS

153

Akimirku dievai

#miestai

154

LAMŲ SLĖNIS

Paryžius

Paolo Instagram: @freepy

LAMŲ SLĖNIS

155

Akimirku dievai

#miestai

156

LAMŲ SLĖNIS

Viena

Irina Instagram: @irinahp

LAMŲ SLĖNIS

157

Iki pasimatymo kovą!

www.lamuslenis.lt

158

LAMŲ SLĖNIS