Lamuslenis 2016 01

Sausis 2016 (48)

LIETUVIŠKO DIZAINO ATRADIMAI ISTORIJOS, APVERTUSIOS GYVENIMĄ PRIBLOŠKIANTIS ŽAVESYS PONAS CHARIZMA JAUKIAUSIAS NAMŲ KAMPAS

DEŠIMT x DEŠIMT NAUJOS SKANIOS VIETOS SKAITINIAI ĮKVĖPIMUI MINTYS, KURIOS NEPALIEKA SOCIALINIŲ TINKLŲ ĮDOMIAUSIEJI NENUOBODUS LAIKAS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

P

amažu ir mes pradedame naujus „Lamų slėnio“ metus. Šie bus ypatingi, pilni jaudinančių nuotykių ir siurprizų. Apie juos – jau labai greitai. O kol kas mums norisi žvilgterėti į tai, ką nuostabaus, intriguojančio, žavingo ir naujo atradome ką tik prabėgusiais metais. Į dešimtukų žaidimą leidžiamės ne todėl, kad norėtume viską sudėlioti į dėžutes, ir tikrai ne dėl to, kad turėtume teisę spręsti, kas nusipelno daugiausiai pliusų. Ne, tiesiog norisi pasidalinti savo atradimais ir atkreipti jūsų dėmesį į tuos ir tai, kas galbūt visai nepelnytai liko nepastebėta. Žvelgdami atgal tuo pačiu žvelgiame pirmyn, nes daugelis vardų, kuriuos minime savo subjektyviuose dešimtukuose, garantuotai skambės ir ateinančiais metais. Gal tik dar dažniau ir garsiau. Galų gale ne kartą esame sulaukę jūsų laiškų ir prašymų pasidalinti tuo, kuo gyvename mes. Tad štai: dešimt kart dešimt. Mūsų atradimai – jums.

Smagaus skaitymo!

Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

2

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

3

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

KRISTINA ABROMAVIČIŪTĖ

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

ŠARŪNĖ ZURBA

VYGAILĖ SUKURYTĖ

KAMILĖ DŽIUGAITĖ

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Redaktorė

Žurnalistė

Fotografė

Žurnalistė

Žurnalistė

Fotografė

Komunikacijos projektai

Žurnalistė

Fotografė

Fotografė

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

4

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

5

DVIESE JURTOJE

8

IR JAM NORISI SKRISTI

KONSTRUOTI ATEITĮ

52 Copyright © 2011-2015 UAB "Zubizu projects".

Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

6

LAMŲ SLĖNIS

32 Reklaminiai straipsniai žymimi

LIETUVIŠKO DIZAINO ATRADIMAI

ISPANIŠKO MAISTO LABORATORIJA

102 178 LAMŲ SLĖNIS

7

8

LAMŲ SLĖNIS

1

ISTORIJOS, APVERTUSIOS GYVENIMA

DVIESE JURTOJE Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: asmeninio albumo

Po sužadėtuvių antropologės VAIDOS BRAŽIŪNAITĖS laukė romantiškas išbandymas: metus laiko ji su būsimuoju vyru islandu HAUKURU SIGURDSSONU praleido mažytėje jurtoje atšiauriame Islandijos slėnyje tarp šiaurės pašvaisčių ir siautulingų vėtrų.

– Vieną dieną tiesiog ėmėte ir nusprendėte apsigyventi jurtoje?

– Buvome pavargę nuo mokslų, darbų, nusistovėjusio gyvenimo, kai viskas vykdavo pagal grafiką. Norėjosi kažko alternatyvaus. Prieš keletą metų Islandijoje buvo kuriamas filmas „Volterio Mičio slaptas gyveni-

mas“. Į filmavmą buvo atgabentos trys ar keturios mongoliškos jurtos, tačiau liko nepanaudotos. Jas nusipirko mano vyro dėdė, dirbantis kino industrijoje. Jis mums ir pasiūlė vieną jurtą pasiskolinti neribotam laikui. Mane ta idėja suviliojo. Gyvenimui jurtoje nereikėjo didelių inves-

ticijų. Gavome leidimą pasistatyti jurtą Islandijos šiaurės vakaruose, Vestfjords regione (liet. – Vakarų fjordai), septyni kilometrai nuo mažo kaimelio Thingeyri, kur gyvena 250 žmonių. Aplink septynių kilometrų spindulių nebuvo nė gyvos dvasios, tik sniegas ir atšiaurūs vėjai.

LAMŲ SLĖNIS

9

10

LAMŲ SLĖNIS

– Ir koks gi tas gyvenimas jurtoje?

– Didžiausias iššūkis buvo pasistatyti jurtos pagrindą. Islandijoje labai mažai medžių. Bet iš žemės savininkės gavome pasiūlymą nugriauti seną ūkinį pastatą ir taip gauti medienos. Taip ir padarėme. Griovimo darbai užtruko gerą mėnesį, bet turėjome lentų pagrindui. Jurtą statėme vėlyvą rudenį, žemė jau buvo įšalusi.

Atsimenu, labai dažnai grįždavau namo pamėlusiais kojų ir rankų pirštais.

Pačią jurtą surinkome per vieną dieną. Tiesa, mongoliška jurta gali atlaikyti didelį šaltį ir didelį karštį, bet ji netinkama drėgnam klimatui, tad mums teko tvirtinti keletą papildomų brezento sluoksnių. Ant viršaus tvirtinome tinklą žuvims gaudyti, kad jurtos nenuneštų vėtros, nes Brekkudaluro slėnis, kuriame apsigyvenome, labai audringas.

– Kokios buvo jūsų dienos ir naktys atokiame slėnyje – Iš draugų pasiskolinome krosnį.

Pro langelį jurtos viršuje iškišome kaminą ir viduje buvo šilta. Turėjome daug malkų, tik jos buvo sukrautos kiek toliau, pašiūrėje, tad jas reikėdavo atsigabenti. Mums norėjosi pagyventi kiek alternatyviau, taip, kaip žmonės gyvendavo senovėje. Dieną tekdavo nuveikti pačius paprasčiau-

sius, primityviausius darbus. Vos tik atsibudus vienam iš mūsų tekdavo labai greitai užkurti pečių ir kuo greičiau grįžti į lovą, nes labai šalta.

Kai namai įšildavo, būdavo galima keltis ir eiti iš upės pasisemti vandens, atsinešti papildomai malkų, jas skaldyti. Paruošti pusryčius – išsivirti kavos, užkaisti košę, užtrukdavo apie dvi valandas.

Pirmus du mėnesius norėjosi pasižvalgyti, kas dedasi aplink mus.

Nemažai čiuožėme slidėmis, netoliese buvo prūdas, eidavome ten čiuožinėti pačiūžomis. Draugai miestelyje turėjo arklides, tad kartais jodinėdavome arkliais. Bet dažniausiai tai tiesiog būdavo mūsų laikas.

Turėjome šiek tiek santaupų ir galėjome tiesiog gyventi sau.

– Vadinasi, abu tuo metu nedirbote?

– Tiesą sakant, abu dirbome. Pirmus mėnesius kiek mažiau, leidome sau įsigyventi į naują patirtį. Bet vėliau pradėjome dirbti normalius darbus, prisiėmėme įvairių projektų.

Mano vyras dirba lėtojo turizmo srityje, jam tekdavo daugiausia dirbti kompiuteriu ir fotoaparatu. Keisčiausia, kad gyvendami jurtoje daug laiko praleidome palinkę prie kompiuterių. Aš koordinavau antropologinių filmų festivalį, o vėliau nu-

sprendžiau pagilinti islandų kalbos žinias ir įsidarbinau kaimelio vaikų darželyje. Tad nuo vasario aš eidavau į darbą miestelyje, o mano vyras – pas draugus. Jie turi kavinę, kuri veikia tik vasarą, tad Haukuras joje įsirengė biurą. Apie ketvirtą darbo diena baigdavosi ir vėl prasidėdavo mudviejų laikas. Grįždavome prie visų primityvių darbelių – malkų skaldymo, valgio ruošimo, tvarkymosi.

Turėjome tikslą kuo daugiau laiko praleisti su knyga prie krosnies. O ir naktinis gyvenimas jurtoje tikrai vykdavo. Daug naktų praleidome sėdėdami ir žiūrėdami į Šiaurės pašvaistes. Mūsų slėnis – vienas idealiausių taškų stebėtį šį gamtos reiškinį. Sakoma, kad Šiaurės pašvaistes reikia medžioti. Mums to nereikėjo daryti, pakakdavo išeiti į lauką, pakelti galvą ir jas pamatyti. Mes ten buvome, tai buvo mūsų namai. Sėdėdavome, filmuodavome, pasivaikščiodavome, tada grįždavome namo išgerti arbatos, paskaityti, vėl išeidavome į lauką.

Norėjome pagyventi lėtą gyvenimą, gyvenimą sau. Buvome ką tik susižadėję ir prieš kuriant šeimą norėjosi leisti sau tokį nuotykį. Tai buvo ir savotiškas išbandymas – kiekvieną dieną leisti kartu. Juk anksčiau, kai mokėmės ir dirbome keliuose darbuose, kartu būdavome tik vakare, vos kelias valandas, o čia – ištisą dieną esi kartu.

LAMŲ SLĖNIS

11

12

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

13

– Ar radote tai, ko ieškojote tame sia buvo, kai mano vyras pavasarį nenuotykyje? mažai laiko buvo išvykęs, o aš jurto– Taip, juk dabar turime šeimą, je gyvendavau viena... mūsų sūnui Kári Vakariui Haukssonui aštuoni mėnesiai.

– Ir koks tas jausmas?

– Iš pradžių tikrai bijojau. Guliu – Kiek laiko truko jūsų jurtos jurtoje ir galvoju: o jei dabar atsiveria nuotykis? durys?.. Buvo keletas neramių naktų, – Nuo jurtos pastatymo iki išar- kai siautė audros. Juk tie keli sluoksdymo praėjo lygiai metai. Per tą lai- niai jurtos audinio nelabai apsaugo ką kelis mėnesius keliavome. Rudenį nuo garso, toks jausmas, lyg gyvengrįžome į Lietuvą ir susituokėme. tum lauke.

Bet tuo metu jurta buvo mūsų namai, Žvėrių aplink nebuvo. Tik poliamūsų viskas. Islandijoje niekas nera- rinės lapės. Jas girdėdavome, bet niekinama, namai paliekami atviri, nėra kada taip ir nematėme. Na, nebent nei spynos, nei kabliuko. Tiesiog gy- netyčia iš Grenlandijos galėjo atveni vidury laukų, bet žinai, kad tau plaukti šiaurės meška. Taip yra nutinegali nutikti nieko bloga. Keisčiau- kę, nes tarp Rytų Grenlandijos ir

14

LAMŲ SLĖNIS

Šiaurės Vakarų Islandijos labai nedidelis atstumas. Kartą ant ledo lyties pavasarį atplaukė meška...

– Ką tau toks gyvenimas davė?

Ką pakeitė tavyje, tavo požiūryje į aplinką, daiktus, žmones, save?

– Pasikeitė mano požiūris į šiukšles. Iki šiol bandau gyventi po savęs palikdama kuo mažiau šiukšlių. Kai gamta tau ranka pasiekiama, santykis su ja tampa labai artimas. Visas šiukšles mums tekdavo gabenti į miestelį už septynių kilometrų. Tad eidami į parduotuvę atidžiai rinkdavomės pirkinius, kad viskas būtų popierinėse pakuotėse, kad paskui galėtų supleškėti lauže.

Aišku, tas kokybiškai drauge praleistas laikas išugdė mūsų draugystę. Galima tiesiog susitelkti į pojūčius, tuomet nereikia prabangių kelionių ir viešbučių, svarbiausia yra laikas kartu, žaidimai, knygos, pasivaikščiojimai, slidinėjimas. Stengiamės nuolat sau priminti ir viską daryti, kad būtume tokie artimi.

– Jurtoje turbūt nebuvo interneto ir telefono ryšio?

– Įdomiausia, kad ten buvo labai geras interneto ryšys, bet mes neturėjome elektros, tik žibalines ir kelias prožektorines lempas. Kompiuterį pasikraudavome kavinėje pas draugus, juo būdavo galima

dirbti apie dvi valandas. Tad mūsų darbo laikas jurtoje buvo labai limituotas. Jei kyla minčių, jas galima tiesiog užsirašyti užrašų knygutėje.

Galėjome sau tai leisti metus laiko.

– O paskui tiesiog nusprendėte – gana?

– Rudenį mes susituokėme. Aš jau tris mėnesius laukiausi. Po vestuvių dar mėnesiui grįžome į jurtą, bet tai jau buvo pabaiga. Atsirado daugiau darbų, tad norėjosi kūrybinės erdvės, ją darome Isafjordure, šiaurės vakarų sostinėje. O tada nusipirkome butą. Mes žinojome, kad jurta bus metų projektas. Neketinome joje gyventi visą laiką.

LAMŲ SLĖNIS

15

– Tau šiaurė patinka ar vis dėlto ten atsidūrei tik dėl meilės ir šeimos?

– Šiaurėje aš atsidūriau dar bakalauro studijų metu. Lietuvoje studijavau bibliotekininkystę ir informaciją. Vėliau išvykau į Suomiją ir man ten labai patiko. Paskutiniais mokslo metais gavau stipendiją vykti į Oslą, vasaros žurnalistikos studijoms su dokumentinių filmų pakraipa. Man labai patiko, tad pradėjau ieškoti panašios programos magistro studijoms. Taip atsidūriau šiaurinėje Norvegijoje, Tromse, ir pradėjau studijuoti vizualinę antropologiją. Ten ir sutikau savo būsimą vyrą.

Manau, dabar šiaurėje esu gana giliai įleidusi šaknis. Tas nesąmoningai pasirinktas kelias mane nuolat tempė vis šiauriau ir atšiauriau. Galbūt geografiškai Islandija ir nėra taip šiaurėje, kaip Norvegija, kur gyvenau, bet klimatas čia gerokai atšiauresnis – tie vėjai, pūgos, krituliai...

Galbūt kada nors, po metų kitų norėtume grįžti ir sugalvoti įdomų projektą Lietuvoje. Turbūt labiausiai dėl sūnaus, kad jis išmoktų lietuvių kalbą, pažintų savo kultūrą.

Jo islandiškas vardas – Kári, reiškia vėjas. Jis gimė labai vėjuotą dieną, norėjosi, kad vardas atitiktų ir vietą, kurioje gyvename – šiaurės vakarai. Kol kas aš jį vadinu Vakariu, o mano vyras – Kári.

16

LAMŲ SLĖNIS

– Vaida, o jei reikėtų įvardinti vieną dalyką, lemiamą sprendimą, kuris kardinaliai pakeitė tavo gyvenimą?

– Manau, didžiausias pokytis įvyko tada, kai sutikau savo vyrą. Tiesa, pirma nusprendžiau pakeisti studijų kryptį, kuri atitiktų mano charakterį, pramuštgalviškumą, nuotykių ieškojimą, norą bendrauti. Tad studijos ir mūsų su Haukuru draugystė mano gyvenimą pakeitė kardinaliai.

Keitėsi mano draugai, mano pomėgiai. Lietuvoje, kur užaugau, gyvenome kur kas sėsliau, daugiau laiko praleisdavome namie, o dabar dažniau būname lauke ir tokiomis sąlygomis, kad Lietuvoje tikrai neitume iš namų…

Matyt, tai buvo labai stipri meilė, kad nusprendžiau sekti paskui savo vyrą. Jis buvo tas, kuris nuo pirmos studijų dienos žinojo, jog viskas, ką jis daro, visos užduotys, rašytiniai darbai ir filmai bus tik apie jo gimtąjį regioną. O baigęs studijas jis ketino grįžti namo. Bet, kai mes pradėjome svarstyti, ką veikti toliau, Haukuras nereikalavo, kad būtinai vyktume į Islandiją. Jis nenorėjo vienas nuspręsti už mus abu. Ta jurta ir buvo savotiškas išbandymas mums abiem. O tada atsirado šeima ir esame čia. Nors mes atviri naujovėms, pokyčiams ir jei tik atrasim ką nors įdomaus, tikrai važiuosim. O šiuo metu mūsų vieta čia.

LAMŲ SLĖNIS

17

18

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

19

20

LAMŲ SLĖNIS

Kai Js˜ rankoms sunku, joms tuoj pat padòs Neutrogena®

KA PAKAN S ñ L E B IP Ì T U KA DAUGIAARTˆ 200 K

SUKURTA BENDRADARBIAUJANT SU DERMATOLOGAIS Rank˜ kremas greitai nuramina ir apsaugo net itin sausà, sutrkusià ar suskerdòjusià rank˜ odà. ·io unikalaus produkto sudòtyje yra keturis kartus daugiau glicerino nei kituose kremuose ar losjonuose, todòl sausas, ‰iurk‰ãias, paraudusias bei suskirdusias rankas jis gydo greitai ir ilgam. Naudokite ‰∞ kremà ir dÏiaukitòs savo ‰velnia bei mink‰ta rank˜ oda.

Rank˜ kremas Neutrogena® - nr. 1 Lietuvoje tarp dermatolog˜ ir j˜ ‰eimos nari˜. Ie‰kokite vaistinòse.

LAMŲ SLĖNIS

21

ISTORIJOS, APVERTUSIOS GYVENIMA

2

KELYJE APLINK PASAULĮ: JI IR JOS MOTOCIKLAS

Jei nepažinočiau Eglės Gerulaitytės, pagalvočiau, kad ji puikiai valdo plunksną ir turi itin lakią vaizduotę. Žodžiu, tikra nuotykinių romanų meistrė. Bet Eglę pažįstu neblogai ir žinau, kad tai, ką perskaičiau jos kelionių dienoraštyje ir išgirdau iš jos pačios lūpų, – nepagražinti ir neišgalvoti (nors ir sunkiai įtikėtini) nuotykiai iš jos kelionės motociklu aplink Pietų Ameriką. Pavasarį Eglė vėl leisis į kelią. Jos didysis užmojis – tapti pirmąja lietuve, motociklu apvažiavusia Žemės rutulį. Net neabejoju, kad anksčiau ar vėliau jai tai pavyks.

Iš Eglės dienoraščio: „Iki tol motociklo niekuomet nebuvau vairavusi, bet arogantiškai nusprendžiau, kad išmokti veikiausiai nėra sunku. Baimės visiškai nejaučiau – kadangi nuo vaikystės jodinėju žirgais, galvojau, jog plieninis ar-

22

LAMŲ SLĖNIS

kliukas vis dėlto turėtų būti kur kas lengviau nuspėjamas, nei gyvas. Pasisekė, kad hostelyje, kuriame buvau apsistojusi, tuomet viešėjo amerikietis Ryanas, keliaujantis nediduku kinišku motociklu. Šiek tiek jį pakamantinėjusi, kas ir kaip, paprašiau, kad pamokytų vairuoti. Po poros valandų praktikos su Ryano mo-

tociklu jau gaudžiausi, kaip perjungti pavaras, sugebėjau susukti įtartinos trajektorijos aštuoniukę, sustoti – mano šviesia galvele, to ir užteko...“ Eglės Gerulaitytės istoriją skaitykite spalio „Lamų slėnyje“ / Vyriški pokalbiai

3

SUKNELĖS IŠ LIŪDESIO Moteris, kurianti tokias sukneles, tiesiog privalo turėti gražią istoriją.

Romantišką, gal šiek tiek liūdną, skęstančią saulėje ir panyrančią į rudeninius ūkus, padabintą tviskančiomis žiemos snaigėmis ir besisiūbuojančią sprogstančiuose pavasario pumpuruo-

se. „Mano istorija – tai gyvenimas“, – sako jau pusmetį Barselonoje gyvenanti verslininkė Vaida Ribinskaitė. Į šurmuliuojantį saulės miestą išviliojusi meilė ispanui Migueliui Vaidą įkvėpė auginti ir jos naują idėją – lino audinių projektą „Son de Flor“. „Aš neatsiverčiau švaraus knygos lapo, buvau ištekėjusi, su vyru auginome sūnų. Tačiau tikiu, kad kiekvienas iš mūsų savo gyvenimuose turime išspręsti savus uždavinius, nesibaidydami rizikingų žingsnių. Kartais protas sako viena, bet intuicija nepalieka ramybėje, gyvenimas meta paslaptingus ženklus.

Su Migueliu susitikome Londone, kai lankiau draugę. Neplanavau susitikimo, išvis negalėjau pagalvoti, jog man taip gali nutikti. O tada atsitiko Jis. Supratau, jog radau žmogų, kurio negaliu paleisti. Viskas tapo labai aišku – kryptis, kuria einu, neteisinga, reikia ją keisti. Pokyčiams pasiryžti nėra lengva, atrodo, esi per silpnas, o gal pernelyg nusivylęs, manai, kad nieko pakeisti negalima. Ir štai tada kažkas ištiesia tau ranką... Su buvusiu vyru, Jorio tėčiu Gediminu, išsaugojome šiltus santykius, tai, kas nutiko, mums abiem išėjo į naudą. Yra žmonių, kurie planuoja savo gyvenimą ir užsispyrusiai siekia planą įgyvendinti. Aš, matyt, iš tų be plano – kad ir kaip baisu, užsimerkiu ir žengiu. Ir galvoju, kad vis tiek viskas bus gerai,“ – pasakoja Vaida.

Vaidos Ribinskaitės istorija – kalėdiniame gruodžio „Lamų slėnyje“

LAMŲ SLĖNIS

23

PAGAUTI SVAJONĘ BALYJE

4 24

LAMŲ SLĖNIS

Sako, žmonės nebemoka svajoti. Sėdi apglėbę savo nelaimingus gyvenimus ir mėgina sau įrodyti, kad tai – geriausia, ką gali turėti. „Jei atsisakai nuostatų, atsiveria begalinės galimybės. Gali būti

visur ir turėti viską“, – nė akimirkos dėl to neabejoja „Svajonių dirbtuvių“ įkūrėja Lina Danienė.

Prieš keletą metų palikusi darbą banke, Lina savo svajonę pasičiupo Balio saloje. Atvyko čia jau nusprendusi, ką iš tiesų nori daryti – ieškoti žinių apie lyderystę, sėkmingą karjerą ir dalytis jomis su kitais. Mėnesį praleidusi Balyje įkurtame verslo eksperto ir futuristo Rogerio Jameso Hamiltono verslo akseleratoriuje ILAB, Lina dar aiškiau suprato savųjų mokymų esmę ir prasmę. Taip pat ir tai, kad norėtų su šeima – vyru Antanu ir trimis vaikais – metams persikelti į šią Indonezijos salą. Metai prabėgo lyg akimirksnis, nuo sausio Lina dirba R. J. Hamiltono komandoje, vasarą su šeima ji praleido Lietuvoje, o lagaminai į Balį vėl sukrauti. „Nusprendėme pabūti ten dar metus“, – sako Lina, per atostogas ne dykinėjusi, o dirbusi, – jos mokymų Lietuvoje laukė žmonės, siekiantys permainų profesiniame gyvenime.

Linos Danienės istorija – rugpjūčio „Lamų slėnyje“ / Laikas ir erdvė

5

LIETUVIŠKA SIESTA ISPANIJOS KALNUOSE Jų kalnas matosi iš toli. Mums į nugaras kvėpuoja Viduržemio jūra.

Pakeliui noksta citrinos ir apelsinai. Žvyruotas keliukas vingiuoja pro medžių pavėsyje snaudžiančius rusvus namelius vis aukštyn ir aukštyn, kol atveda prie senovinių vartų, pro kuriuos matyti senovinės pilaitės bokštai. Viename iš jų dabar yra ajurvedos centro „Shanti“ įkūrėjos Eglės Kauneckienės šeimos namai. Ispanijoje, kalnuose netoli Valensijos, Eglė ir jos vyras Darius drąsiai įgyvendina tai, apie ką pradėjo svajoti dar Lietuvoje.

Prieš gerus metus apsisprendę pakeisti vietą ir priimti naujus iššūkius, Darius ir Eglė nė akimirkos nesigaili dėl savo sprendimų apsistoti Ispanijoje. Kalnuose atradę savo svajonei tinkamą vietą, jie kuria čia erdvę skubantiems, pavargusiems nuo įtampos ir stresų, neturintiems laiko pakelti akių į dangų, pamiršusiems, kiek daug naujos energijos suteikia medžiai, kalnai ir grynas oras. „Mesti viską ir pradėti iš naujo reikia drąsos. Gali būti, kad daugelis paslapčia svajoja keisti savo gyvenimą,

bet... bijo. Baimė stabdo, mes irgi bijojome – o kaip bus, o jei nesusitvarkysi, nepavyks? Begalinė baimė prarasti sotų, patogų gyvenimą, kurį taip sunkiai kūrei. Juk nežinai, kas laukia už durų, kurias ruošiesi praverti. Kartais žmonės svarbius sprendimus daro, kai labai nusikamuoja. Kaip pasiryžti iš komforto zonos išeiti tada, kai tau sekasi? Aplink mus tokių daug – veiklių, dirbančių, kuriančių, ieškančių naujų iššūkių, plečiančių akiratį. Kartais labai sveika pajudinti smegenis, kai ilgai sėdi rankas sudėjęs,“ – sako Eglė.

Eglės Kauneckienės istorija – liepos „Lamų slėnyje“ / Jūros šauksmas

LAMŲ SLĖNIS

25

6

ŽIEMA KVEPIA GĖLĖMIS

Jos laisvai gali pratęsti viena kitos mintį arba užbaigti pradėtą gėlių puokštę. Sesės Aurimė ir Ignė Aleksandravičiūtės savo drauge pradėtą floristinį nuotykį „Buketai“ vadina „gėlių mafija“. Juk iki šiol jos su savo gėlėmis atsirasdavo ten, kur tik jų kam nors prireikdavo, o puokštes joms yra tekę rišti ir tiesiog pievoje ar miške. Tačiau prieš šias Kalėdas jos pirmą kartą išdrįso užkurti židinį savo gėlių parduotuvėje tikėdamosios, kad ilgai nekūrenta ugnis neapdūmys dar dažais kvepiančių raustelėjusio persiko spalvos sienų.

26

LAMŲ SLĖNIS

Į gėles jos atėjo iš skirtingų ir tuo pat metu kiek panašių sričių. Aurimė dirbo šiuolaikinio meno galerijoje „Tulips & Roses“. Vėliau kartu su visa galerija ir jos įkūrėju, Aurimės širdies draugu Jonu Žakaičiu, išsikraustė į Briuselį. Po dvejų įdomių metų galeriją buvo nuspręsta uždaryti. O Aurimė ir Jonas tapo Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje komisarais. Šiam projektui pasibaigus ir atėjo keistasis jausmas: o ką dabar daryti? Apie gėles Aurimė sako niekada rimtai negalvojusi, bet jos ėmė ir... atsitiko.

Jos sesuo Ignė baigusi mokslus dirbo su edukaciniu projektu „Rupert“.

Vėliau – su jaunaisiais Lietuvos dizaineriais Vilniaus oro uoste įsikūrusioje parduotuvėje „Ropė“. Dar viena Ignės „afera“ – „Blusturgis“. Jam jau aštuoneri. Ir tai, pasak Ignės, – labiau malonumas nei darbas.

O kol kas sesėms įdomiausia rinktis žiedus, kurti puokštes ir jaukintis naujuosius savo gėlių namus. „Buketų“ istoriją skaitykite kalėdiniame gruodžio „Lamų slėnyje“

7

BALANDŽIO AVANTIŪRA Vyriškos mados ženklus Lietuvoje būtų galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Vieno jų – žaviai minimalistinių aksesuarų „April Look“ – galėjo ir nebūti, jei ne avantiūristiškas dviejų draugių noras patekti į dizaino renginį. Vyriškų peteliškių idėja ir pirmoji kolekcija gimė vos per kelias savaites, o jų autorės – Agnė Kundrotė ir Vaida Bučelienė, tada dar net neįtarė, kad jų spontaniškai sukurtos švaraus dizaino, mi-

nimalistinės estetikos peteliškės netrukus pasklis po pasaulį ir taps jų nuolatine veikla.

Vaida pasakoja: „Kurti vyriškus aksesuarus pradėjome natūraliai, vos pagalvojus, kam mūsų darbai galėtų būti skirti, iškart atėjo mintis, kad moterims jau daug visko sukurta, o štai vyrams visko trūksta. Svarstėme, ko jiems labiausiai reikia, norėjosi nedidelio smulkaus daikto, tad prisiminėme visų užmirštas peteliškes.

Buvome nusprendusios, kad tai greičiausiai bus tik laikinas projektas, neturėjome jokių ateities vizijų. Bet paskutinę renginio dieną mus pastebėjo vieno mados butiko savininkas.

Jis nupirko visas likusias peteliškes.

Teigiama žmonių reakcija ir susidomėjimas po renginio ir paskatino mus tęsti veiklą.“ „April Look“ istoriją skaitykite spalio „Lamų slėnyje“ / Vyriški pokalbiai

LAMŲ SLĖNIS

27

8

SUSTOJĘS ERIKOS LAIKAS Tas, kas planuoja jos gyvenimą, mėgsta staigmenas. Vieną dieną – vėžys, plikai nuskusta galva ir beišnykstanti viltis, kitą dieną – knyga, pripažinimas, šimtai laiškų, kuriuose dėkojama už galimybę

28

LAMŲ SLĖNIS

keisti gyvenimą. Džiaugsmas jos gyvenime maišosi su liūdesiu, o didžiausias to mišinio priešnuodis žurnalistės, viešųjų ryšių specialistės, rašytojos, meno galerijos Prancūzijoje „Papillon Boheme“ įkūrėjos Erikos Umbrasaitės gyvenime – ironija. Bet ką ji rašytų savo knygose, jei būtų kitaip?! „Švęsti gyvenimą išmokė ne prancūzai, o paprastas ir banalus lietuviškas vėžys, su kuriuo susidūriau prieš dešimt metų. Tada supratau, kokiu trapiu gyvenimo ledu vaikštome virš nebūties bedugnės. Prisiekiau sau, kad gyvensiu pagal principą „šypsokitės šiandien, nes rytoj gali būti dar blogiau“. Gyvenimas tarp prancūzų padeda nenukrypti nuo šio kelio – net ir būdami dideli bambekliai bei viena daugiausiai antidepresantų vartojančių tautų Europoje sugeba kaip niekas kitas mylėti gyvenimą. Gyvenant tarp prancūzų, net kai labai liūdna, vis tiek atsiranda progos bent cinišką šypsnį išspausti,“ – pasakoja Erika.

Erikos Umbrasaitės istoriją skaitykite lapkričio „Lamų slėnyje“ / Menas ir dizainas

9

NUOGA TIESA APIE BRIUSĄ Ji primena švelnią ir įdomią mergaitę iš pasakos. Atvira ir nuoširdi iki negalėjimo. O kai pradeda pasakoti apie savo kuriamas tampres „Naked Bruce“, tiesiog negali jų neužsinorėti… Susipažinkite: politologė, virtusi drabužių dizainere – Monika Vaitkienė ir jos „briusas“.

„Man patinka gyvenimo pulsas, naujienos, tendencijos, todėl tai, ką sukuriu, yra ne tik aktualu, bet ir asmeniška. Visa, kas nugula į siūles, raštus yra mano patirtys, vaizdai ir pojūčiai. Prieš ketverius metus mano gyvenime įvyko lūžis, po kurio ir pradėjau kurti „Naked Bruce“, - pasakoja Monika.

Interviu su Monika Vaitkiene – balandžio „Lamų slėnyje“ / Mada

LAMŲ SLĖNIS

29

10

LAIMĖS CHEMIJA: ĮKVĖPK IR JUOKIS

Visi aplinkui žino, kad Kristina Laučienė mėgsta juoktis. Kartą, ji prisimena, niekaip negalėjusi išeiti iš klasės draugės namų. Draugė su mama juokino taip, kad su vienu batu ant kojos ji pusvalandį raitėsi koridoriuje ant grindų. Anuomet kvatodama ir netgi vėliau, dirbdama vadybininke, koučingo specialistė Kristina niekaip negalėjo numatyti, kad juokas taps jos darbu, o jos juoko jogos treniruotės bus labiausiai geidžiamas šios vasaros užsiėmimas.

30

LAMŲ SLĖNIS

„Mes visada tikimės stebuklo, kai norime pokyčių, o nežinome, kaip jie vyksta. Atrodo, ateisi, įgriūsi į katilą, tave nuspalvins, įvyks stebuklas – šakar makar makar – graži, protinga, sėkminga. Kai pradedi eiti pasikeitimų keliu, supranti, kad ne mokytojas keičia tavo pasaulį. Esat girdėję: „Mokytojau, o ilgai reikės laukti pokyčių?

Jei lauksi – niekada“.

Buvau iš tų, labai daug galvojančių, nuolat aiškindavausi kitų bėdas, atsa-

kinėdavau į kitų klausimus, modeliuodavau situacijas, moterų seminaruose išmokau vadovautis ne vien logika, leidausi, kad mane vestų – Dievas, Kūrėjas, intuicija – kažkas už mane aukščiau. Kai pasiduodi natūraliai tėkmei, viskas ir pradeda vykti,“ – pasakoja Kristina.

Kristinos Laučienės istorija – rugpjūčio „Lamų slėnyje“ / Laikas ir erdvė

LAMŲ SLĖNIS

31

32

LAMŲ SLĖNIS

1

PRIBLOŠKIANTIS ŽAVESYS

KONSTRUOTI ATEITĮ Monika Repčytė Nuotraukos: Linas Masiokas ir asmeninio albumo

Sunku sutalpinti MONIKOS BIELSKYTĖS kūrybos lauką į konkrečius horizontus – jam tarsi nėra jokių ribų. Moteris, pirmuosius žingsnius žengusi meno pasaulyje, dabar dirba su garsiausiomis pasaulio kompanijomis, o pasakodama apie vykdomus projektus, kalba daugiausia ateities ir virtualių pasaulių sąvokomis. Jos veikla – nesibaigiančios dar neištyrinėtų kūrybingumo apraiškų paieškos XXI amžiuje, jomis Monika tikisi atsakyti ir į kitus ją dominančius klausimus. Apie tai, kaip susijęs kūrybingumas ir technologijos – herojės lūpomis.

– Kaip pristatytumėte save trimis sakiniais?

– Esu kūrybos direktorė, konsultantė ir stategė, dirbanti technologijų, kultūros ir pramogų srityse. Pastaruoju metu esu susitelkusi į VR/PR (virtualią realybę ir papildytą realybę (angl. – virtual reality and augmented reality) bei daugiaplatformį istorios kūrimą.

Labiausiai domiuosi mokslinėmis inovacijomis, būdais, priemonėmis, leidžiančiomis formuoti skaitmeninę ateitį, tačiau labiausiai (pasinaudosiu savo kolegos

Howardo Goldkrando fraze) – būdais, kaip galima suburti patvarią ir su užsidegimu dirbančią bendruomenę, siekančią kurti ateities prototipus.

– Kaip minėjote ankstesniuose interviu, menas nuo pat mažų dienų buvo organiška jūsų gyvenimo dalis. Nors jau kurį laiką esate nutolusi nuo meno pasaulio, tai yra sritis, kurioje žengėte pirmuosius žingsnius. Ar nebuvo sudėtinga suformuoti išskirtinį identitetą pasaulyje, ku-

riame gausu norinčių pasižymėti jaunų ir talentingų menininkų?

– Manau, viskas gyvenime yra sudėtinga, kai nori pasiekti daugiau. Meno pasaulis, kaip ir bet kuri kita elitinė visuomenė, yra labai hermetiška, kaprizinga ir linkusi teisti. Tiesą pasakius, nemanau, jog šiuo metu kūrybingumas yra labiausiai matomas vadinamajame ,,meno pasaulyje”. Kūrybingumas yra visur, kur žmogus siekia sukurti prasmę, plėsti savo galimybių ribas. Mano pradžia

LAMŲ SLĖNIS

33

34

LAMŲ SLĖNIS

nebuvo lengva, tačiau esu labai laiminga, kad nuo pat mažens turėjau galimybe dirbti su nuostabiais žmonėmis, kurie man ištiesė pagalbos ranką, pasidalijo žiniomis, mintimis, patirtimi, pažintimis. Nepaisant to, dažnai dvejodavau, ar tikrai turiu tai, ko reikia, kad būčiau tarp tų kūrybingų žmonių. Žinoma, buvo daug sudėtingų akimirkų, pilnų negatyvumo ir nusivylimo, tačiau niekada neketinau pasiduoti.

– Nuolat keliaujate. Ar skirtingos patirtys atranda aidą jūsų darbuose?

– Žinoma, taip. Dažnai sakau, kad gimiau Lietuvoje, gyvenau Paryžiuje, miriau Japonijoje, atgimiau Islandijoje ir šiuo metu stengiuosi kurti magiškus dalykus Vakarų pakrantėje. Stengiuosi keliauti kuo daugiau, turiu galvoje ne tik vietos, bet ir požiūrio, perspektyvos pasikeitimą. Esu susidūrusi su tiek skirtingų kultūrų, kad net negalėčiau pasakyti, kuri yra manoji. Esu tartum keistas mišinys ir atspindys viso to, ką gyvenimas man leido patirti. Vis dėlto kelionės gali būti ir labai sudėtingos. Kartais viskas slysta iš rankų, o tu esi vidury nepažįstamų žemių, jautiesi vieniškas ir nieko negalintis padaryti. Ne kartą šitaip jaučiausi ir klausiau savęs, ar iš tikrųjų noriu gyventi tokiu nepastoviu ritmu, tačiau problemoms išsisprendus suvokiu, kad nesigailiu nei vienos pavojingos situacijos, į kurią kada nors esu patekusi. Kaip

rašė Charlesas Bukowskis, svarbiausia yra tai, kaip gerai moki eiti per ugnį.

– Šiuo metu esate giliai panirusi į technologijų pasaulį. Kaip save ten atradote?

– Man nepaprastai patinka žmonės, dirbantys mokslo ir technologijų srityje, nes toks darbas reikalauja nežmoniškai daug pastangų, kad sukurtum kažką naujo. Žmonės tam atiduoda savo gyvenimus. Paprasčiausiai neįmanoma nieko atrasti, jeigu nesi ypatingai talentingas. Mane visuomet traukė tobulybės siekančios asmenybės, idėjomis žengiančios toliau už nubrėžtus kanonus ir tikinčios žmogaus kuriamąja galia. Ne kiekvienas mokslo ir technologijų žmogus yra toks, tačiau tokių yra nemažai. Pokalbiai būna įkvepiantys ir dažniausiai jie prasideda konkrečia idėja, užuomina apie tai, ką galima pakeisti. Su tokiais žmonėmis nekalbama apie kieno nors išvaizdą ar orą, bet apie tai, kas iš tikrųjų yra svarbu.

– Per savo karjerą buvote atsakinga už ne vieną dėmesio vertą projektą. Ar yra tokių, kuriais ypač didžiuojatės?

– Anksčiau, kai turėjau savo žurnalą „SOME/THINGS“ ir agentūrą Paryžiuje, dalyvavau tikrai labai rimtuose projektuose. INTEL, CERN, ilgas bendradarbiavimas su dizaineriu Ricku Owensu… Darbas įmonėje INTEL buvo mano pirma-

LAMŲ SLĖNIS

35

sis šuolis į technologijų pasaulį – ten kurdavome strategijas, kaip mikroschemos gali būti naudojamos ne tik kaip technologinė priemonė, bet ir kaip artefaktas. Buvimas šalia CERN laboratorijoje dirbančių žmonių, be jokios abejonės, yra viena labiausiai įkvepiančių patirčių.

Galimybė matyti tūkstančius šviesiausių pasaulio protų, dirbančių kartu dėl bendro tikslo, galėti prisiliesti prie vienų sudėtingiausių pasaulio mechanizmų… Tai neapsakoma žodžiais. Neišdildomam įspūdžiui pakako vien pokalbių su mokslininkais, dirbančiais kvantinės fizikos srityje – temos aprėpdavo pačias įvairiausias dimensijas ar net kitus pasaulius.

Darbas su Ricku Owensu ir jo žmona Michele Lamy atvėrė man duris į mados pasaulį ir Paryžių.

Nors šiuo metu esu kiek nutolusi nuo mados ir prabangos sektoriaus, tai, ko ten išmokau, man labai praverčia. Dabar mano iššūkis yra sukauptą patirtį ir žinias panaudoti tam, kad parduočiau ne objektus, o idėjas. Kaip priversti turtingiausius pasaulio žmones suvokti, kad verta investuoti į ateitį, įtikinti jaunąją kartą, jog svarbu mokytis, paskatinti kiekvieną susimąstyti, kur jis galėtų atsiskleisti labiausiai ir įsivaizduoti save už numanomų savo gali-

36

LAMŲ SLĖNIS

mybių ribų, atsikratant siekio daryti tik tai, kas geriausia jam pačiam? Štai tokie yra svarbiausi klausimai.

Taip pat dirbu su keletu filmų kūrėjų ir leidybos kompanijų Holivude. Liūdna, kad komercijos pasaulis yra labai uždaras. Aš tikrai labai norėčiau pamatyti ar pati inicijuoti projektus, kurie priverstų išleidžiamus milijonus perorientuoti nuo reklamų (kurių niekas nenori žiūrėti) į kūrybingų bendrovių, kuriančių mūsų ateitį, finansavimą.

– Kas darbe jus džiugina labiausiai?

– Galimybė leisti laiką su neabejotinai vienais nuostabiausių žmonių, vaikščiojančių mūsų žeme.

Nuostabumas yra ganėtinai subjektyvus terminas, mano suvokimas gali skirtis nuo kitų. Tad myliu žmones, kurie yra linkę būti: patologiškai smalsūs, labai atviri, neteisiantys, tačiau pasižymintys kritiniu mąstymu, nebijantys elgtis beprotiškai, pilni džiaugsmo, energijos ir įkvėpimo, tačiau nepaisant viso to, išliekantys labai realistiški.

Mokymasis iš jų, galimybė padėti bet kuriame projekte, bendradarbiavimas ar paprasčiausias laiko leidimas yra nepaprasta ir tai, kalbant apie darbą, mane džiugina labiausiai.

– Kokios šiuo metu yra didžiausios jūsų ambicijos?

– Tai darbas didžiuliame projekte, susijusiame su kosmoso industrija. Ten keliame siekius, susijusius su virtualia realybe ir mąstome, kaip pritraukti milžiniškas auditorijas, siekiančias investuoti į ateitį, kaip įkvėpti žmones būti žingeidžius, užauginti naują novatorių kartą. Taip pat dirbu su virtualios ir padidintos realybės bendrovėmis. Svarbiausias mano projektas yra nauja medijų platforma Allfutureeverything.com, arba AFE MEDIA. Ji skirta su ateities inovacijomis susijusiems dalykams. Mūsų pagrindinis tikslas yra ateities prototipų kūrimas – idėjų generavimas ir jų realizavimas. Be to, penkerius metus leidau žurnalą „SOME/THINGS“ ir po dvejų metų pertraukos turiu pripažinti, kad labai norėčiau ir vėl rašyti interviu. Štai kaip skambės AFE misija: (cituoju Bretą Victorą): “ Vizijos yra svarbios.

Vizijos suteikia žmonėms kryptį ir įkvepia juos veikti, o grupė įkvėptų žmonių yra pati galingiausia jėga pasaulyje”. Tikiuosi, jog visi šie planai man atneš daug nuostabių pokalbių ir minčių, o tai savaime reikštų, kad artima ateitis bus nuostabi.

LAMŲ SLĖNIS

37

PRIBLOŠKIANTIS ŽAVESYS

2

Menotyrininkė JULIJA DAILIDĖNAITĖ

Už projektą „Jaunojo tapytojo prizas“ ir naują meno galeriją – „Grafo“.

38

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

39

Fotografė NERINGA REKAŠIŪTĖ Nuotrauka: Artūras Morozovas

Už temas, kurios nepalieka abejingų.

40

3

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

41

4

Dirigentė MILDA GRAŽINYTĖ TYLA

Už audringą temperamentą scenoje diriguojant Los Andželo filharmonijos simfoniniam orkestrui.

42

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

43

Menininkė INDRĖ ŠERPYTYTĖ-ROBERTS Už parodą Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMa).

44

5

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

45

6

Tapytoja KRISTINA ALIŠAUSKAITĖ Nuotrauka: Deividas Katinauskas

Už potėpius, gyvuojančius ne tik Lietuvos, bet ir Europos šiuolaikinės tapybos kontekste.

46

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

47

Dizainerė IEVA DAUGIRDAITĖ Nuotrauka: Gediminas Žilinskas

Ne tik už tai, kad Marijui Mikutavičiui padovanos sūnų!

48

7

LAMŲ SLĖNIS

Modelis IEVA MARIJA ANDRULYTĖ Nuotrauka: Vika Paškelytė

Už lietuviško dizaino kelionę prie jūros ir po Kalėdų eglute

8

LAMŲ SLĖNIS

49

Kūrybinga verslininkė, blogerė RIMANTĖ KULVINSKYTĖMIŠKINĖ-EIDUKONĖ Nuotrauka: Povilas Miškinis-Eidukonis

Už gyvenimo optimizmą.

50

9

LAMŲ SLĖNIS

Šansonų atlikėja GIEDRĖ BARAUSKAITĖ Už balsu sudaužytas prancūzų širdis ir milijonus perklausų „YouTube“.

10

LAMŲ SLĖNIS

51

52

LAMŲ SLĖNIS

1

PONAS CHARIZMA

IR JAM NORISI SKRISTI Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Pro duris jis įvirto su sniego debesiu. Kaitri židinio ugnis mažutėje Užupio beigelinėje kaipmat ištirpdė snaiges ant jo juodų plaukų. Sena plokštelė grojo klasikinę uvertiūrą, kai baleto šokėjas KIPRAS CHLEBINSKAS nusimetė elegantišką paltą.

Kiekvienas priešais mane sėdinčio vaikino judesys buvo pripildytas neįprastai trapaus grakštumo. O paskui aš sužinojau, kad labiausiai už viską jam patinka mirtis šokyje.

– Kiprai, tavo mama – balerina Skaidrė Baranskaja, tėtis - baleto šokėjas Voldemaras Chlebinskas.

Buvo visiškai aišku, kad ir tu šoksi baletą?

– Labai nemėgstu šios nuostatos:

savaime suprantama. Mėginu neigti, nors... užaugau teatre. Mama vedžiojosi dar visai mažą, mane žavėjo, ką mačiau scenoje, kas vyko užkulisiuose. Atrodė – tobula, beje, toji nuostata nepasikeitė iki šiol.

LAMŲ SLĖNIS

53

54

LAMŲ SLĖNIS

– Scenos žmonių vaikai dažnai užauga šalia scenos. Negali būti, jog tai nepaliktų pėdsako...

– Gyvenau su mama. Mūsų namuose niekuomet nebūdavo kalbų – tapsiu ar netapsiu baleto artistu, aš tiesiog šokau. Mama nedraudė man to daryti, šokdavau namuose, šokdavau teatre per jos repeticijas. Neseniai mačiau Arvydo Barono filmą „Rytas“, jame irgi sukuosi, man kokie ketveri.

Bėgioju, šoku repeticijoje. Prisimenu tą pojūtį. Ekstazė. Šokis man yra vienas nuostabiausių potyrių, šokdamas jaučiu begalinį malonumą. Ir nesvarbu, kur tai vyksta – scenoje ar repeticijų salėje. Kai ruoši vaidmenį, treniruoji kūną, jauti visokių skausmų, nemalonių pojūčių, nuovargį. Tačiau šokis – kas kita. Šokyje įvyksta stebuklas.

– Jei ištarčiau – baletas. Koks būtų pirmasis tavo prisiminimas?

– Prisimenu „Gulbių ežerą“. Ne tai, kas vyko scenoje. Man dveji, gal – treji, pustuštė salė, sėdžiu pirmoje eilėje, pasigirsta uvertiūra. Mušamieji skamba beprotiškai garsiai, man baisu, orkestro duobė visai šalia... Mama dažnai vesdavosi mane į teatrą, į spektaklius ir repeticijas, neturėjo, kam palikti.

– Kokia buvo jos reakcija, kai pasakei, kad norėtum šokti baletą?

– Ji pasakė viską, kas galėtų nutikti blogiausia. Dabar tiksliai neprisimenu žodžių, bet kalba tikriausiai ėjo apie tai, ką dabar ir pats puikiai žinau – ko tenka atsisakyti, ką aukoji, kaip keičiasi tavo gyvenimas. Tas pokalbis, matyt, padarė įspūdį, į peržiūrą Čiurlionio menų mokykloje nuėjau mamai nieko nesakęs. Ir su baime širdy.

– Po devintos klasės išvykai mokytis į Minską. Kodėl?

– Ten stipri baleto mokykla. Griežti mokytojai, režimas, muštras. Mokytojams atrodė, kad tik baimė privers vaikus dirbti. Mus barė, ant mūsų rėkė ir niekas nekalbėjo apie vaikų teises. Bet tik taip gali realiai pasiruošti ateities iššūkiams profesionaliame balete. Tampi atsparus sėkmei, nesėkmei ir įvairaus pobūdžio psichologiniam spaudimui. Šiandien sakau “ačiū” savo pedagogams Minske. Į Minską išvykau penkiolikos. Pirmą kartą nuvažiavome su mama, o prieš rugsėjį - jau pats vienas. Lietuvos sieną pervažiavau, o Baltarusijoje mane sustabdė, pasirodė, neturiu vizos, maniškė vienkartinė, negalioja.

Išlaipino svetimoje šalyje, rusiškai nemoku, kareiviai su šautuvais kažką aiškina, maniau, į kalėjimą pasodins.

Iki dabar negaliu pakęsti nei sienų, nei pasieniečių, nei visokių kontrolių.

Kinijoje buvo gastrolės, mane sustabdė, na, galvoju, vėl tas pats...

LAMŲ SLĖNIS

55

56

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

57

58

LAMŲ SLĖNIS

Vilniuje su mama gyvenome miesto centre, Minske atsidūriau sovietiniame bendrabutyje. Gyvenome po du viename kambaryje ir man buvo labai keista, kodėl baltarusiai nekalba savo kalba, o šneka rusiškai. Jie juokdavosi iš manęs, kad nesuprantu, ką man sako.

Nežinau, gerai tai, ar blogai, bet man atrodo, kad besimokydamas Minske aš visiškai praradau savo paauglystę. Neturėjau jokios laisvės, vien tik kontrolę. Neišgyvenau prieštaravimų, ieškojimų ir revoliucijų laiko.

Visa tai atėjo gerokai pavėlavę.

– Galbūt dėl to santykiai su mama liko geri?

– Mama sako – per geri. Negali taip būti (šypsosi).

Minsko baleto mokyklą baigiau devyniolikos. Iškart išėjau į darbą, į teatrą. Buvau išspirtas į suaugusių žmonių pasaulį – pinigai, ambicijos, karjera, kovos laukas. Esi dar visiškai jaunas, o teatre viskas taip rimta.

– Niekaip negalėčiau sugalvoti, kurie čia man keliai ar durys atsivėrė, nes turiu tėvo pavardę? Gali būti, dinastija įpareigoja, tačiau niekuomet nesijaučiau įsipareigojęs pavardei. Kad dėl jos dirbčiau mažiau ar daugiau arba priimčiau kokius nors sprendimus?

Atvirkščiai, manoji patirtis rodo, kad turėti žinomą pavardę tik sunkiau, įrodinėti tenka dvigubai. Užtat mėginu atsiriboti, kuriu savo vardą.

– Karjeros pradžioje, kaip ir daugelis šokai kordebalete, pirmasis tavo svarbesnis vaidmuo buvo balete „Don Kichotas“. Pajutai skirtumą?

– Žinoma! Toreodoro Espados vaidmuo man labai patiko, kai esi solistas, atsiranda daugiau laisvės, galimybių kurti. Kordebalete esi įspraustas į tikslius, suvaržytus judesius. Kai gauni vaidmenį, kai tau leidžiama išreikšti save, kai atsiduri akis į akį su žiūrovu, tik tada supranti: dabar jums reikia mano kraujo, o man reikia jūsų dėmesio. Fantastiškas pojūtis!

– Tačiau turi svarbiausia, tai, ko neturi kiti – jaunystę...

– Tai, kas labiausiai laikina? Nėra – Tačiau esama šokėjų, kurie taip lengva įrodyti, kas esi. ir neišlenda iš scenos gilumos...

– Bet man netinka toks variantas!

– Žinau, nemėgsti apie tai kalbė- Aš noriu skristi, noriu šokti, laisvai ti, tačiau baleto gerbėjams tavo pa- jaustis scenoje. Kartą pamėginęs, suvardė pirmiausiai asocijuojasi su ta- žinojęs, koks tai jausmas, niekuomet vo tėčio pavarde. Tikriausiai daug nebenorėsi atgal, į scenos gilumą. kam atrodo, kad baleto šokėjo sūnui Kordebaletas – ne mano programa keliai ir durys atsiveria lengviau? maksimum.

LAMŲ SLĖNIS

59

60

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

61

62

LAMŲ SLĖNIS

– O kokia tavoji?

– Kai šoku, vaikščioju briaunos ašmenimis. Mane dažnai apima ekstazė, prarandu savikontrolę. Žinau, tai gąsdina. Netgi mane patį, juk gali nesusivaldyti, ypač – dueto šokyje. Tačiau kontrolės nebuvimas kartais – taip žavu, įdomu, gyva ir netikėta. Matau tai didžiųjų talentų šokiuose. Tikslių judesių išmokti galima, pasiekti maksimalaus rezultato – irgi, bet emocija, gyvybė irgi svarbi. Toks laisvas buvau Gintaro Varno spektaklyje „Bakchantės“. Matyt, tas maksimumas ir būtų pasiekti tokį baletinės technikos profesionalų lygį, kad galėčiau pilnai atsiduoti kūrybiniams ieškojimams tiesiog scenoje, spektaklio metu. Tapti kūrėju, ne atlikėju.

– Vis galvoju, kad atrodai jaunesnis nei dvidešimt šešerių...

– Baletas ilgai išlaiko jaunystę, režimas - į naudą.

– Jokių pyragaičių, jokių vakarėlių per naktis, jokių bohemų?

– Esu iš bohemiškų artistų, iš tų, kurie nemano, kad visas jų gyvenimas yra teatras. Kažkaip sugebu įsilieti į realią tikrovę, noriu ne tik šokti, nes laikas juk labai greitai bėga. Nors, tiesą sakant, priekaištas išlenda: ne, negalima, grįžk namo, rytoj repeticija, vakare – spektaklis. Kad ir kiek įsiveltum į bohemišką pasaulį, vis tiek juk supranti, kad didysis malonumas yra tavo darbas. Noriu šokti, noriu siekti daugiau, baisu prarasti pasitikėjimą ir tikėjimą savimi. Kai galva perkaista, kai visiškai nebeturi jėgų, ateina jausmas – aš nieko negaliu, nieko nemoku...

LAMŲ SLĖNIS

63

64

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

65

66

LAMŲ SLĖNIS

– Ir viską reikia mesti?

– Bet toji baimė viską mesti yra tokia didelė, kad iškart sugrąžina atgal. Tamsios mintys užklumpa, kai sumažėja darbo, kai jo daug, aš labai gerai jaučiuosi. Matyt, visuose teatruose dega artistų ambicijos, visi galvoja, kad gali šokti, užtat teatre situacija kartais tampa nevaldoma, įtempta ir kovinga.

– Tuomet plyšta puantai, dryksta pėdkelnės?

– Gal ne taip tiesmukai... Aš nesusidūriau, bet tai egzistuoja. Balete esama milijonai įtemptų situacijų.

– Galbūt čia konkurencija tarp vyrų mažesnė nei tarp moterų?

– Negalėčiau taip pasakyti. Gal, tik vyrų charakteris riboja intrigų kiekį.

– Įdomu, kaip scenoje klostosi santykiai su partnere? Juk čia taip pat esama daug žmogiško santykio...

– Kažkur skaičiau: kur kas svarbiau pakelti ne balerinos svorį, o jos charakterį. Mano paties charakteris gana diplomatiškas, nesu karšto būdo, emocijoms pasiduodu scenoje, bet ne darbe ar gyvenime. Baletas – tai darbas, tu sieki rezultato, partnerė irgi. Į kiekvieną scenos partnerį žiūriu su pagarba ir meile.

LAMŲ SLĖNIS

67

68

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

69

70

LAMŲ SLĖNIS

– Ar nutinka, kad jausmai iš spektaklio persikelia į gyvenimą?

– Man taip nebuvo, bet labai norėčiau... Teatre poros dažnai sueina, gal ir gerai, nes kad ir kiek mėgintų gilintis į baletą ne teatro žmogus, jis sunkiai suprastų, ką reiškia dirbti scenoje.

– Na, pasakyk, ar kino filme „Juodoji gulbė“ yra tiesos?

– Man artimas šis filmas. Jame paliesta keletas itin svarbių temų, prisimenu, kai jį žiūrėjau nuo įtampos darėsi bloga. Žinau, ką reiškia iš teatro išeiti į pasaulį, kuris atrodo toks gąsdinančiai baugus. Gyvenimas teatre turi trūkumų, kiekvieną dieną tas pats – valgai, miegi, dirbi, valgai, miegi, dirbi, dienos staiga tampa viena į kitą panašios, protas darosi nebe toks skaidrus. Be to, įpranti būti reguliuojamas, žinai, kad už tave suplanuos, pagalvos. Mano draugai kartais sako: Kiprai, tu gyveni pasakoje. Tikrai, pagalvoju, mes sprendžiame nežemiškas problemas, aiškinamės dangiškus dalykus – šuolius, žingsnius, personažų jausmus, išgyvenimus. Kai pernelyg įsijaučiu, trenkiu sau į šoną – Kiprai, nepamiršk, teatras nėra visas gyvenimas. Tai, kas už teatro, kartais gerokai įdomiau.

vyksta kultūrinis gyvenimas Vilniuje.

Muzika yra kažkas ypatinga, didžiulė dovana žmonijai. Aš visada su ja – namie, kelionėje, darbe. Esu išlepintas, nes nuolat girdžiu orkestrą, kokybišką atlikimą. Niekada nepavargstu nuo muzikos.

– Pats jos nemėginai kurti?

– Dabar bandau kurti šokį, dalyvauju projekte „Kūrybinis impulsas“.

Pasirinkau eksperimentinį kelią, pamaniau, juk turiu teisę į nesėkmę. Kai repetavome „Bakchantes“, kažkuri iš vyresniųjų aktorių man pasakė: „Būtinai daryk, nes jauni žmonės nebijo, o kai nebijo tai ir pavyksta. Blokus uždeda amžius“.

– Choreografija galėtų būti tolimesnis tavo kelias?

– Man labai patiko kurti. Kai pradėjau pats, įdomesnė tapo ir kitų kūryba, dabar žinau, kiek laiko ir jėgų tai reikalauja.

– Ar yra koks geidžiamas vaidmuo, kurį labiausiai už viską norėtum sušokti?

– Mėgstu draminius vaidmenis, tuos, kurie reikalauja vaidybos, didelių jausmų amplitudžių, tokie yra Williamo Shakespeare’o dramų herojai. Man patinka tragiškos pabaigos, – Kas tave žavi? mirtis pabaigoje – nuostabu. Tikra – Man įdomu, ką kiti kuria, koks ekstazė, kai gali sušokti mirtį.

LAMŲ SLĖNIS

71

72

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

73

74

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

75

76

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

77

78

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Martynas Aleksa (LNOBT archyvas)

LAMŲ SLĖNIS

79

2

Dizaineris MANTAS LESAUSKAS

Už naują dizaino prekės ženklą „Honorific“, skirtą tikriems džentelmenams ir jų kasdieniams ritualams.

80

LAMŲ SLĖNIS

Nuotrauka: Darius Petrulaitis

LAMŲ SLĖNIS

81

“Freaks on Floor” vokalistas JUSTINAS JARUTIS Už muziką, kuri užburia.

82

3

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

83

4

Fotografas TADAS ČERNIAUSKAS

Už meną, idėjas ir pripažinimą.

84

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

85

Dizaineris IGNAS SURVILA Už oranžinį paspirtuką „Pigeon“.

86

5

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

87

6

TV ir radijo laidų vedėjas RICHARDAS JONAITIS Nuotrauka: Artūras Morozovas

Už geras radijo laidas ir ramius rytus.

88

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

89

Fotomenininkas IGNAS MALDŽIŪNAS Už tai, kad išmaišęs pasaulį grįžo į gimtojo Kauno kultūrinį gyvenimą.

90

7

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

91

8

Badmintonininkas KĘSTUTIS NAVICKAS Nuotrauka: Ignas Maldžiūnas

Už medalius ir elegantiško sporto propagavimą.

92

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

93

Aktorius ARNAS FEDARAVIČIUS Nuotrauka: Monika Penkutė

Už vaidmenis ir jaunystės žavesį.

94

9

LAMŲ SLĖNIS

Filosofas KRISTUPAS SABOLIUS ir agentūros "New!" kūrėjas TOMAS RAMANAUSKAS Už įkvepiančias mintis.

10 LAMŲ SLĖNIS

95

MINTYS, KURIOS NEPALIEKA

1

TOMAS RAMANAUSKAS

Vienas iš agentūros „New!“ įkūrėjų

Ne moterys turi tapti labiau vyriškomis, ir ne vyrai labiau moteriški, bet visi mes – dar labiau būti savimi.

96

LAMŲ SLĖNIS

2

KRISTINA LAUČIENĖ

Juoko jogė

Ir natūralus, ir dirbtinis juokas gamina laimės chemiją.

LAMŲ SLĖNIS

97

3 GINTAUTAS TRIMAKAS

JUSTINA JARUTĖ

Modelis, tinklaraščio „Ona būk plona“ autorė

Geriausias jausmas kylančią saulę pasitikti su nuo prakaito prie veido prilipusiais plaukais.

4

Fotomenininkas

Pagauti gerą kadrą lygiai tas pats, kas gurmaniškai pavalgyti.

98

LAMŲ SLĖNIS

JURGIS DIDŽIULIS

Atlikėjas

Abu su Erica esame gana sudėtingos asmenybės. Jei studijoje kovoji dėl to, jog būtų ilgesnis priedainis, o paskui turi kartu vakarieniauti, būti su vaikais ir dar miegoti toje pačioje lovoje, tai... Vieną dieną mes tiesiog pasakėme: užteks! Nesuprantu, kaip žmonės gali dirbti kartu.

RAMUNĖ PIEKAUTAITĖ

Dizainerė

O tiesa yra tokia: šitiek metų dirbdama, žinau, kokius drabužius turiu kurti, kad žmonės juos pirktų.

Tik tai – žiauriai nuobodu!

LAMŲ SLĖNIS

99

7 RENATA MIKAILIONYTĖ

KAROLIS URBELIONIS

Bėgimo treneris, maratonininkas

Dėl to man ir patinka bėgimas, kad tai yra lenktynės su savimi, savo paties šešėliu. Šešėlis yra tai, kas tu buvai vakar.

8

Landšafto dizainerė

Tai ir didžiuokimės patvoriuose augančiomis dilgėlėmis, garšvomis ir usnimis, – dabar pasaulyje tai madingiausi augalai. Landšafte, kaip ir madoje siaubingai blogas skonis yra persipuošti. Didžiausia klaida!

100

LAMŲ SLĖNIS

GABRIELĖ ŠTARAITĖ

Knygos „Į Aziją su meile“ autorė

Iš kur tas begalinis noras lankyti „neturistines vietas“?

Jei atvažiuojate į Vilnių, ar pirmiausiai lankote Naująją Vilnią, Šeškinę ir Žemuosius Panerius?

Turistinės vietos dėl to ir tapo turistinėmis, kad ten tikrai verta apsilankyti.

KRISTIJONAS VASILIAUSKAS

„Robotikos akademijos“ instruktorius

Aš jau dabar naudoju esamus virtualios realybės privalumus: būna, su draugu, kuris sėdi Amerikoje, o aš biure Vilniuje, susitinkame pasivaikščioti ugnikalnio krateriu.

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

1

LIETUVIŠKO DIZAINO ATRADIMAI

POPIERIAUS NAMAI Tekstas: Kristina Abromavičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Popieriaus namų įkūrėjos ŽYDRA PINTVERYTĖ ir AISTĖ STRAGYTĖ pačios neįsivaizduoja savo gyvenimo be užrašams skirtų popieriaus lapų, ant kurių sugula jų spalvingos idėjos, keisčiausios mintys ir projektai. Tad „nOEMA paper house“ idėja gimė iš pozityvumą skleidžiančios ir stilingos darbo knygos poreikio, o ją virsti kūnu pastūmėjo graži moteriška draugystė.

Jos skirtingos, tačiau turi bendrą nematomą vardiklį. Vienos mėgstamiausias metų laikas – vasara, ir ji mielai leistų laiką po kokosų palmėmis saulės šviesa nuskaidrintoje saloje. Kita dievina ankstyvo rudens grožį ir svajoja apsilankyti Marse, kad išvystų, kaip iš tolo atrodo mūsų planeta. Pusryčiams viena mieliau renkasi saldžią pagundą, o kitos gomurys reikalauja sūraus skonio derinių. Ir tai tik kelios iš daugybės smulkmenų, kuriomis apipinta tikra moteriška draugystė, nes ji visuomet susideda iš mažų dalykų. Žiūrint į šį tendemą imi tikėti, kad viskas gyvenime turėtų vykti

natūraliai ir linksmai, tarsi lėktum su vėjeliu. Greičiausiai jas ir sieja gyvenimo džiaugsmas, lengvai išprotėjęs, kitoks požiūris į aplinką, kūrybingo mąstymo paieškos, jaunatviškas maksimalizmas ir, žinoma, kelionės. O šiuo metu ir bendra veikla kuriant teigiamas emocijas ir susitelkimą į save skatinančias darbo knygas bei stilingas užrašines. Ir taisyklė, kad priešingybės papildo viena kitą, čia tikrai galioja. Aistė rūpinasi produktų dizainu, o Žydra – leidybos vadyba, tačiau šios atsakomybės persipina į glaudų kūrybinį dialogą, kuris nuvilnija per savotišką Bermudų trikampį: Vilnius – Londonas – Milanas.

Tik, priešingai nei minėtame trikampyje, šioje pozityvioje erdvėje gimsta gražios mintys, originalios idėjos ir saldūs darbo vaisiai.

Vartant „nOEMA paper house“ darbo knygas neapleidžia jausmas, kad rankose laikai ypatingą daiktą, kuriame apstu smulkių ir apgalvotų detalių, paslėptų reikšmių ir dėmėsio įsisavinimo (angl. „mindfulness“) principu paremtos gyvenimo filosofijos. Tad riedame apsnigtais Lietuvos keliais į sodybą, ant įstabaus grožio ežero kranto, kad bent šiek tiek praskleistume paslapčių širmą ir pasvajotume apie tai, į ką ateityje galėtų išaugti popieraus namai „nOEMA paper house“.

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

– Pradėkime nuo pradžių pradžios, kaip susikirto jūsų gyvenimo keliai? Žydra: Mūsų pažinties istorija prasidėjo graužiant karčias mokslo šaknis – studijuojant tarptautinius santykius ir politikos mokslus. Tiesa, po jų, mes pasukome skirtingais kelias. Aistė metėsi į interjero dizaino pasaulį, studijavo Londone ir Milane, o aš toliau nardžiau diplomatijos vandenyne Vilniuje, ilgą laiką dirbau valstybiniame sektoriuje.

– Kokia „nOEMA paper house“ atsiradimo istorija, kurios galvoje gimė šis projektas?

Aistė: Pozityvumą skatinančios darbo knygos idėja kilo Žydrai, o kad tai galėtų išaugti į kažką didesnio, kaip popieriaus namai, sugalvojome vėliau. Žydra: Vieną gražų vasaros vakarą po ilgo nesimatymo su Aiste susitikome draugų gimtadienyje. Aš pasidalinau idėja, kad norėčiau kurti išskirtines darbui ar užrašams skirtas knygutes, nes žinojau, kad ji vertina popieriaus gaminius, visuomet ieško originalių ir kokybiškų daiktų. Tiesiog pasiūliau jai dirbti kartu. Aistė, žinoma, geranoriškai įvertino šį sumanymą. O toliau viskas rutuliojosi organiškai ir pakankamai sklandžiai. Per šį laiką supratome, kad esame ne tik geros draugės, bet ir stipri komanda.

Aistė: Sutikusi ėmiau tyrinėti rinką ir supratau, kad turime įkurti po-

pieriaus namus, nes Lietuvoje nėra daug kokybiškų daiktų iš popieriaus. Šiuo metu išleidome vieną seriją leidinių, bet turime viziją, kad ateityje galėsime pasiūlyti daugiau gražių ir išskirtinių produktų. Kartais man skambina draugai ir prašo parvežti atviručių iš Londono, taigi žmonėms reikia kažko išskirtinio, tam jaučiamas poreikis. Žydra: Išties džiaugiamės, kad žmonės teigiamai reaguoja į mūsų darbo knygas, gal šiek tiek mažiau domisi užrašams skirtais bloknotais, tačiau užsienyje jie labai populiarūs.

Klientams patinka tiek mūsų leidinių dizainas, tiek turinys, ir toks palaikymas skatina judėti į priekį, kurti naujus dalykus.

– Sugalvoti originalų ir skambų pavadinimą nelengva užduotis, ar ilgai jo ieškojote? Žydra: Tikrai ilgai sukome galvas, nes norėjome, kad pavadinimas būtų įdomus ir turėtų gilesnę prasmę. Galima sakyti, kurį laiką gyvenome kūrybinėse kančiose. Ir galiausiai jis atėjo skrendant lėktuvu iš Maroko.

Skaičiau knygą ir joje netikėtai suskambo žodis „noema“. Pamenu, iš džiaugsmo sušukau: „Eureka! Turbūt mes radome pavadinimą!” Nusileidusios ant žemės puolėme gilintis į jo reikšmę ir viskas gražiai susidėliojo: išvertus iš graikų kalbos noema reiškia idėja arba mintis. Taigi mūsų pavadinimas gimė danguje!

Aistė: Nuo pat pradžių galvojome apie lotynišką ar graikišką žodį. Norėjome, kad jis būtų kilęs iš kalbos, turinčios gilias šaknis. Žydra: Turbūt radome aukso viduriuką, nes ir gražiai skamba, ir reikšmė atinka mūsų popieriaus namų filosofiją, juk čia mus sklando gražios mintys ir idėjos.

– Atsivertus darbo knygą pirmiausiai pastebiu kiekviename puslapyje išspausdintas prasmingas tezes, skatinančias susimąstyti ir susitelkti į dabarties akimirką. Papasakokite plačiau apie dėmesingo įsisamoninimo (angl. „mindfulness“ ) filosofiją, kurios principu ir kūrėte darbo knygos turinį.

Aistė: Tai tam tikra metodika, kai praktikuojant dėmesingumą ir aplinkos įsisamoninimą, gerėja gyvenimo kokybė ir emocinė sveikata. Pasaulyje jau seniai žinomi šie susitelkimo į save būdai, rengiami sertifikuoti specialistai, šių metodų mokantys kitus. Trumpai tariant, „mindfulness“ filosofija teigia, kad labai svarbu stabtelti ir vertinti akimirką, kurioje esi dabar. Išspausdintos mintys tai padeda padaryti. Aš tai vadinu lengva meditacijos forma, kuri mums, vakariečiams, itin patogi. Žydra: bBndradarbiavome su Londone gyvenančiu ekspertu, kuris padėjo perteikti tos filosofijos mintis, rasti kryptį, kaip tai pateikti. Su juo drauge redagavome kiekvieną mintį.

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

109

– Tikrai įdomu! O kokia jūsų pačių filosofija? Gal turite patį pačiausią šūkį, kuris jus lydi per gyvenimą? Žydra: Kartais aplinkiniai stebisi, iš kur mes turime tiek daug energijos ir noro gyventi. Žinoma, būna įvairių situacijų, bet stengiamės į jas žiūrėti ramiai ir teigiamai. Iš šio požiūrio ir gimė leidinių serija, ji, tikimės žmones įkvėps į gyvenimą pasižiūrėti pozityviau. Aš visada sakau, kad reikia svajoti ir nebijoti to daryti, tai turbūt ir būtų mano šūkis. Svajonės mane stumia pirmyn, skatina ieškoti, šypsotis.

110

LAMŲ SLĖNIS

Aistė: Pritariu Žydrai, tik norėčiau pridėti, kad viena mano didžiausių siekiamybių – pusiausvyra, nes tai vidinio džiaugsmo šaltinis. Kartais mes tikrai atrodome išprotėjusios dėl to savo pozityvumo. Daug laiko praleidžiu svetur ir pastebiu, kad žmonės čia dažnai bijo būti žaismingi. Yra mintis: „Galiausiai vis tiek viskas bus gerai, jei nėra gerai, vadinasi tai dar ne pabaiga“. Tikiu, kad visa yra progresas, o jeigu kažkas nesiseka, žinau, kad taip yra tik tam, kad tobulėčiau.

– O nesėkmės jausmas jums pažįstamas? Žydra: Be abejo, visi esame žmonės ir dar nesukūrėme laimingo gyvenimo piliulių, nors bet kurioje situacijoje turbūt svarbiausia nusiteikimas.

Aistė: Po blogesnio periodo visada ateina geresnis, kontrastas yra reikalingas. Teigiamas požiūris padeda greitai atsitiesti. Žydra: Prieš daug metų su šeima skridome lėktuvu ir į jį pataikė žaibas. Tada tikėjau, kad viskas bus gerai, išlikau rami ir ta situacija man

pasirodė netgi smagi, kai kiti žmonės puolė į baisią paniką. Gal tokiuose kritiniuose momentuose ir atsiskleidžia tikroji pasaulėžiūra?

Aistė: Mano labai panaši reakcija į stresą – tiesiog iš visko juokiuosi.

– Kaip pasirinkote žmones, kurių mintis spausdinate darbo knygoje?

Aistė: Ši darbo knyga yra skirta įkvėpti. Norėjome, kad pasisakytų įdomios, kūrybingos asmenybės, kuriomis pačios žavimės. Taip pat siekėme, kad tai būtų skirtingų sričių

kūrėjai, kurie atskleistų skirtingą požiūrį. Atidavėme duoklę tiek lietuviškiems, tiek užsienyje linksniuojamiems vardams. Tarkime, Marina Warner, beveik septyniasdešimties metų mitologistė ir rašytoja, puikiai Anglijoje žinoma ledi. Manau, kad tokios asmenybės turi daug ką pasakyti apie kūrybingumą, savo mintimis gali sudomintinti ir jaunesnius žmones. Žydra: Sudarėme sąrašą žmonių, kurie mums pačioms įdomūs, patinka jų mintys ir darbai, o tada kreipėmės su prašymu pasidalinti savo

mintimis. Ir tikrai ne visus juos pažinojome asmeniškai.

Aistė: Smagiausia, kad mums labiausiai imponavę žmonės džiugiausiai sureagavo į mūsų idėją. Ir tai buvo primas žingsnis, skatinęs eiti toliau, jų komentarai buvo labai malonus.

Turbūt tikrai egzistuoja tie nematomi ryšiai tarp žmonių. Turėjome paruošusios kelis klausimus, iš jų kūrėjai galėjo išsirinkti vieną, tačiau, būdavo, gaudavome atsakymus į visus užduotus klausimus, šį procesą kai kurie vadino terapija. Turbūt nusiteikimas skleisti gerą energija yra užkrečiamas.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

– Kuo dar ypatingi jūsų leidiniai? Žydra: Viršelio, kaip ir kiekvieno mėnesio pirmų lapų kontūrai yra pasvirę 45 laipsnių kampu, kad žmogus žiūrėdamas į knygą šiek tiek pakreiptų kaklą į dešinę pusę. Todėl, kad taip pakreipus galvą kakle atsiveria aorta, pro ją į smegenis suteka daugiau kraujo ir taip gerėja savijauta. Tai mokslo įrodytas faktas. Žinoma, kad dešinysis smegenų pusrutulis atsakingas už emocijas ir kūrybingumą, tad siekiame, kad vartant mūsų darbo knygą ten suplūstų daugiau kraujo!

Aistė: Dažniausiai apie paslėptas reikšmes mes garsiai nekalbame, o dabar pasakojame, nes tai „nOEMA paper house“ filosofijos dalis. Mums užtenka žinoti, kad paėmęs mūsų darbo knygą žmogus jausis geriau, net nesuprasdamas, kodėl taip nutiko. Kartais man atrodo, kad aš ir pasensiu, pakreipusi tą galvą... Dažnai per jogos pamokas sulaukiu pastabos, kad ištiesinčiau kaklą. Be to, nuolat atkreipiu dėmesį į besibučiuojančias poreles. Moksliniai tyrimai sako, kad žmonės, kurie bučiudamiesi kaklą palenkia į kairę pusę, jaučia mažiau

džiaugsmo ir gerų emocijos.

piant dėmesio į visas simbolines reikšmes. Vis dėlto sakoma, kad Die– Skirtingos viršelių temos taip vas slepiasi smulkmenose. Visus pat pasirinktos neatsitiktinai? šiuos sprendimus sugalvojome tam, Žydra: Taip, norėjome, kad užra- kad dirbdantis žmogus pasijustų šiek šinėmis ir darbo knygomis naudotų- tiek laimingesnis. si kuo daugiau įvairių žmonių. Pirmąją knygą pavadinome „happy – Kuo išskirtinis darbo knygų agenda“ – dėl mūsų pačių laimės bū- popierius? senos. Jai parinkome melsvą viršelio Aistė: Viršeliui naudojame popiespalvą, nes tai dangaus ir beribių sva- rių iš G.F. Smith kolekcijos. Tai jonių spalva. Antra svarbi mūsų gy- Anglijoje senas tradicijas turintys venimo dalis yra susijusi su kūryba, popieriaus namai, gaminantys išskirtad kitą knygą blizgiu sidabriniu vir- tinį ir kokybišką popierių. Vidiniams šeliu pavadinome „arty agenda“ ir knygų lapams išsirinkome popierių skyrėme jas meniškoms ir šiek tiek iš medvilnės pluošto, nes pajutome ekscentriškoms sieloms. Galiausiai kad ant jo maloniausia vedžioti raatidavėme duoklę šiuolaikiniam vers- šymo priemonę. lo žmogui, sukurdamos knygų seriją Žydra: Kol neišbandai daugybės žaliu viršeliu „busy agenda“. Ši spal- variantų, gali atrodyti, kad visas pova skatina susikaupimą. pierius vienodas, bet paskui supranKnygas suskirstėme tomais, ant jų ti, kad verta rinktis kokybę. Taip ir nugarėlių atspausdinome užrašus – įvyko savotiškas mūsų romanas su vol.1, vol.2, vol.3., kad užpildyta dar- medvilnės pluoštu. Atidžiai rinkobo knyga galėtų stovėti lentynoje mės popieriaus gamintojus, mums greta kitų knygų. buvo svarbu, kad jie aktyviai veiktų Aistė: Galiausiai tai yra darbo kny- miškų aplinkos tausojimo, miškų atga, tad ją galima naudoti tiesiog už- sodinimo projektuose, naudotų perrašams ar laiko planavimui, nekrei- dirbtas žaliavas.

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

117

– Taip pat smalsu, kokia pilkų lapų darbo knygos viduryje reikšmė?

Aistė: Norėjome sukurti kontrastą.

Atsivertusi šią dalį pamatytumėte, kad jie yra blankesni, tekstas parašytas baltai ir reikia gerokai susikoncentruoti norint jį perskaityti. Taip padarėme specialiai, kad žmogus sustotų, įsigilintų į save ir aplinką. Čia suteikiama laisvė rinktis: pilkuose lapuose ieškoti gilesnės prasmės arba panaudoti juos laisvos temos tekstams. Žydra: Natūralioje dienos šviesoje mūsų tekstai matomi pakankamai aiškiai, tad skatiname žmones darbo knygos lapus pildyti šviesoje, tiek psichologinėje, tiek kalbant apie paros laiką.

– Koks aplankė jausmas, kai iš spaustuvės pasiėmėte galutinį užrašų knygų variantą?

Aistė: Tai buvo jaudinanti akimirka. Negalėjome patikėti, kad mes tai tikrai padarėme ir laikome apčiuopiamą pusės metų intensyvaus darbo rezultatą. Žydra: Spaudos leidinių negali apžiūrėti iš anksto. Tad visai smagu su dideliu nekantrumu laukti galutinio rezultato.

vadinimą?

Aistė: Šios serijos leidinių tiražas – tūkstantis vienetų užrašų blanknotų ir toks pats kiekis darbo knygų. Žydra: Mūsų idėja nuo pat pradžių buvo leisti riboto tiražo, išskirtinį produktą. Norime ir toliau kurti naujus nedidelio leidimo gaminius iš popieriaus, kurie turės tą pačia funkciją – skatinti pozityvumą. Jei leisime tos pačios serijos knygutes, ketiname jas pateikti šiek tiek kitaip, gal pakeisime viršelį, kad žmogus jaustųsi turįs išskirtinį daiktą.

– Savo gaminiais siekiate įkvėpti žmonės, iš kur pačios semiatės įkvėpimo?

Aistė: Dažniausiai įkvėpimą randu knygose, žodžiuose, vyresnių žmonių istorijose, o kartais ir gatvėje, juo apdovanoja įdomus praeivis. Žinoma, nuolatiniai įkvėpimo šaltiniai yra kelionės ir menas. Žydra: Susimąsčiau, kad įkvėpimai mane aplanko netikėtai, tačiau aš sudarau palankias sąlygas jiems atsirasti, nes ir kasdienybėje ieškau kažko įdomaus, neįprasto. Gerai pagalvojus mano įkvėpimo šaltinis turbūt yra kokybiškas miegas ir skanūs pusryčiai, o tada jau galiu versti kalnus.

– to tikrai prireiks realizuojant bet kokią idėją. Negalėčiau sukurti vieno recepto sėkmingam idėjų realizavimui, turbūt tokio ir nėra. Asmeniškai mane labiausia motyvuoja noras išvysti savo darbo rezultatą.

Aistė: Taip pat labai svarbu niekada neprarasti vilties. Jeigu turi idėją ir pradėjai ją įgyvendinti, jokiu būdu nesustok. Būna momentų, kai pagalvoji: kam visa to reikėjo... Ir tuomet reikia kaklą greitai pakreipti dešinėn!

– Kuo dar didžiuojatės gyvenime, be šio gražaus projekto?

Aistė: Aš didžiuojuosi savo tėvais, kad jie man suteikė visas galimybes augti kaip asmenybei: tėtis visada skatino keliauti, mama ugdė kūrybiškumą. Didžiuojuosi savo mama, tėčiu, broliu ir seserimi, nes jie yra didelė dalis manęs. Tai, kas aš esu šiandien, yra gražių ir tvirtų šeimos santykių rezultatas. Nors esame išsibarstę po skirtingas šalis, bet visi jaučiame didelį norą susitikti ir būti kartu. Žydra: Aš pritarsiu Aistei. Didžiuojuosi savo aplinka, kuri skatina tobulėti, džiaugtis gyvenimu ir palaiko. Tai labai svarbu kiekvienam.

– Kokiu tiražu išleidote šia lini– Ko palinkėtumėte sau pają? Ar ketinate tą pačia seriją leisti – Kokių savybių reikia turėti no- čioms? toliau, o gal kursite kažką naujo, rint įgyvendinti savo idėjas?

Abi: kad šis projektas išaugtų į sėpateisindamos popieriaus namų paŽydra: Užsispyrimo ir kantrybės kmingą prekinį ženklą.

118

LAMŲ SLĖNIS

NAUJOSIOS SU MEDVILNĖS PLUOŠTU

LAMŲ SLĖNIS

119

LIETUVIŠKO DIZAINO ATRADIMAI

2

KUPOLAS „OAZĖ“

Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Įsivaizduokite, kaip užmiegate po žvaigždėmis nusėtu rugpjūčio dangumi, rytą užsiplikote laukinių mėtų arbatos, o tada išsitraukiate burlentę ir leidžiatės nešamas vėjo per marias. Naujausias dizainerio Vytauto Puzero darbas – kupolas „Oazė“ (angl. „Oasis“) – skirtas norintiems pajusti tikrąjį gyvenimo „čia“ ir „dabar“.

120

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

121

3

„OWLS IN BOWLS“ INDAI Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Sujungus moderniąsias technologijas ir senąsias tradicijas dėl magiškų „Owls in Bowls“ indų pietūs restorane ar jauki vakarienė namuose virsta ritualu, draugus ir artimuosius suburiančiu prie bendro stalo. Keramikos studijos įkūrėjos Greta Urniežiūtė ir Ignė Alėbaitė teigia, kad joms maistas – tai ir emocinė patirtis. Ji gali būti visiškai skirtinga, priklausomai nuo vietos, laiko ir sezoniškumo.

122

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

123

„OVO THINGS“ MARŠKINIAI Nuotraukos: Gertrūda Varnaitė

Už tikrą prabangą. Ir priminimą, kad būti savimi bei mėgautis tikrais dalykais galima pradėti čia ir dabar.

124

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

125

5

„WAKE ME NOT“ MIEGO DRABUŽIAI

Už kitokį požiūrį į pižamą. Moteriški, rafinuoti miego drabužiai, kuriais... norisi puoštis ir dieną.

126

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

127

6 „2RU2RA“ TATUIRUOTĖS

Geriau už laikiną tatuiruočių grožį gali būti tik tatuiruoti drabužiai. Didelis pliusas už idėją ir įkvepiančius piešinius.

128

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

129

7

„NAKED BRUCE“ (NE TIK) TAMPRĖS

Už tai, kad stilingąsias tampres nuo šiol galima derinti su liemenėmis, marškiniais, suknelėmis. Ir už audinius, kuriuos norisi liesti ir liesti...

130

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

131

8

SIMONOS SAMOJAUSKAITĖS JUVELYRIKA

Už minimalizmo manifestą ir grožį, kuris slypi paprastume. Pirmoji juvelyrės Simonos Samojauskaitės papuošalų kolekcija „Element“ išsiskiria nepretenzingomis geometrinėmis formomis ir pabrėžia metalo žavesį.

132

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

133

9

DIANOS PAUKŠTYTĖS KOLEKCIJA Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas

Už tobulą juodos ir baltos derinį ir formų konceptualumą Dianos Paukštytės 2015-2016 rudens/žiemos kolekcijoje.

134

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

135

10

„ERIKAHOC“ KUPRINĖS

Už šimtaprocentinį patogumą ir išskirtinumą. Nes kuprinės sugrįžo ir, panašu, liks ilgam.

136

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

137

JAUKIAUSIAS NAMŲ KAMPAS

Palėpė Jie neturi paskolos banke. Nuosavo namo. Neturi dvigulės lovos ir spintos, kuri keliautų drauge iš vieno buto į kitą. Netgi vaikų neturi kol kas... Laisvė, galimybė rinktis, ko nori širdis, eiti, kur mato akys, nesigėdyti savo minčių ir svajonių – štai, kas svarbiausia Lietuvoje savo šaknų ieškoti likusiai argentinietei Victoriai Diaz Šlapelis ir jos vyrui, fotografui Tomui Griškevičiui. „Anksčiau alchemikai mėgindavo išgauti auksą, dabar jų iššūkis, kaip pasigaminti daugiau laiko, kaip jį ištęsti. Mums visiems jo trūksta ir kuo toliau, tuo labiau žmonės ims vertinti valandas. Ne

138

LAMŲ SLĖNIS

būstą, ne pinigus, o valandas“, – įsitikinusi Victoria.

Panašu, kad savąsias jiedu itin brangina. Tas, kurias žiemą praleidžia prie židinio palėpėje. Kai sėdi sode, po žydinčia obelimi. Ir kai keliauja. Ir kai Victoria jam šypsosi į objektyvą. Arba kai abu svajoja apie namą Patagonijoje, visai šalia vandenyno.

Victorios ir Tomo istorija – birželio „Lamų slėnyje“ / Laukinis grožis

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

Pokalbiai prie stalo Iš stiklinio buteliuko į namus išsliuogia levandomis kvepiantys Provanso laukai. Arbatinyje supasi Tibeto kalnų žalumos. Šaukštelyje žaižaruoja permatomos Liškiavos piliakalnio erškėtuogės. Lėkštėje raudonu aitriosios paprikos aštrumu užsidega Pietų Amerika. „Stebuklas įvyksta ta-

da, kai ant stalo nieko nebelieka...“ – ištaria drabužių dizainerė Jurgita Januškevičiūtė, kai pakylame po ilgų, žodžiais pagardintų pusryčių. Man gi atrodo, kad stebuklinga čia būtų net ir tuomet, jei stalas stovėtų tuščias. „Kiekvienos moters gyvenimas suskirstytas į keturias fazes – pirmiausia būname princesėmis, vėliau tampame narsiomis amazonėmis, tada ateina karalienės metas, galiausiai savo iš-

mintį dalija žiniuonės. Dabar esu karalienės fazėje (juokiasi). Mūsų amžiaus tarpsnyje tai natūralu, vaikai užauginti, pagrindas po kojomis padėtas, gali mėgautis gyvenimu. Labai svarbu kiekvieną fazę išgyventi iki galo, kitaip liksi savęs nerealizavusi,“ – teigia dizainerė.

Jurgitos Januškevičiūtės istorija – kovo „Lamų slėnyje“ / Skanios istorijos

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

Sinagogoje Fotomenininko Igno Maldžiūno darbais išpuošta daugelis populiarių Kauno senamiesčio kavinių ir barų sienų, paroda seka parodą, o fotostudija „Sinagoga“, įkurta buvusiose žydų maldos namų patalpose, dažnai virsta originalių vakarėlių ir švenčių erdve. „Jau geriau būti didele žuvimi mažame vandens telkinyje, negu maža dideliame“, – dėsto Ignas ir kviečia užeiti į savo kūrybos namus, kurių ypatingą

aurą saugo dvi smalos juodumo katės.

Tuo metu jo paties gyvenimo istorija – spalvingų patirčių bagažas. Su fotoaparatu rankose išmaišęs kone visą pasaulį, po kelionių sielos ramybę jis atgauna ramiame gimtojo miesto prieglobstyje. „Be galo myliu Lietuvą“, – sako Ignas. Ją taip pat jau apvažiavo savo tarybiniu žiguliuku. Ilgą laiką nesiskyręs su šia, daugeliui šypseną keliančia transporto priemone, šiandien jis vairuoja kur kas praktiškesnį automobilį ir originalumą šioje vieto-

je iškeitė į patogumą. Dėl paprastos, o kartu ir labai ypatingos priežasties – šias Kalėdas jie sutiko jau trise: su gyvenimo drauge Aušra Žilovaite menininkas sūpuoja savo atžalą, dešimties mėnesių Vincentą. Aušrytė, kaip ją švelniai vadina Ignas, tiki, kad sūnus pats juos ir suvedė, stebėdamas viską nuo debesies krašto.

Igno Maldžiūno ir Aušros Žilovaitės istorija – kalėdiniame gruodžio „Lamų slėnyje“

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

Balta pasaka Rodos, užduotis įsikurti savo naujuose namuose Vilniuje mados tinklaraščio „Feed Your Fashion Animal“ autorei Kristei Stankevičiūtei ir jos draugui Vincui Čygui, sugrįžusiems gyventi į Lietuvą, tebuvo vieni juokai. „Vogue“, „Elle“, „Harper‘s Bazaar“, „W magazine“ – tai tik keletas leidinių, pastebėjusių lengvą, minimalistinį ir elegancijos kupiną Kristės stiliaus

pojūtį, kuris puikiai atsiskleidžia tiek jos aprangoje, tiek ir baltuose kaip pasaka namuose. „Šie namai – tarsi mano vaikystės prisiminimas. Mano seneliai čia gyveno, tuomet aš čia augau kokius 12 metų. Vos grįžusi seneliui pasakiau, jog man šie namai – labai artimi, noriu juos savaip įsirengti, truputį pakeisti ir apsigyventi.

Remontą darėme patys, todėl esam labai dėkingi savo šeimoms, kad vi-

siems susirinkus ir tapetus kartu lupome, ir sienas šveitėme, ir spintas ardėme. Anksčiau šis butas buvo sovietinio stiliaus, tad su draugu esame patenkinti, jog įsirengėme viską būtent taip, kaip norėjome. Senelių dar nepakvietėme, bet tikiuosi, kad jų neištiks nedidelis šokas!“ – juokiasi Kristė.

Kristės Stankevičiūtės istorija – kalėdiniame gruodžio „Lamų slėnyje“

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

Ozės laivas „Jis pralenkė laiką, anksčiau laiko ir mirė...“ – ne kartą, ne du per mūsų pokalbį pakartos režisierė, televizijos projektų autorė ir prodiuserė, neseniai amžinybėn iškeliavusio žinomo menininko, architekto Valdo Ozarinsko-Ozės širdies draugė Giedrė Genevičiūtė. Kiekvieną dieną rakindama savo buto duris Šv. Stepono gatvėje, ji apžvelgia prisiminimais

prigrūstą, Stepono kalno smėlyje įstrigusį Valdo laivą. Jo sukurtus jųdviejų namus. „Erdves jis matė kitaip, ši priminė laivą, užtat ir sukūrė ją tokią – su lankstais, jūrine fanera, lyg pakabintą, priekiu įsiremiančią į kalną. Prieš dešimt metų Valdo negąsdino nei Šv.

Stepono gatvė, nei pusrūsis, kuriame buvo pradėta įrenginėti kirpykla. Ozė visada buvo radikalus. „Pamatysi, bus labai gerai“, – dažnai sakydavo. Pasitikėjau juo, juk buvo talentingas me-

nininkas, maniau, sukurs įdomų interjerą, bet mes čia tikrai negyvensime. Pusrūsis su geležinėmis sijomis, pilkomis faneros sienomis ir mažais langais į gatvę man, moteriai iš tradicinio, pastelinėmis spalvomis nudažyto ir baltomis sofomis apstatyto buto, tikrai nekėlė pasitikėjimo. Dabar sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau gyventi kitaip,“ – sako Giedrė.

Ozės istorija – lapkričio „Lamų slėnyje“ / Menas ir dizainas

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

Paryžietiškai Su Jolanta Chockevičiūte, galerijos „Vartai“ direktore, susitinkame jos kompaktiškame, bet itin šviesiame studijos tipo bute. Jaukiai susirangome ant didžiulės baltos palangės ir pradedame šnekučiuotis.

Ant stalo garuoja šviežių mėtų arbata ir Jolanta vaišina savo mėgstamiausiais saldainiais „Mon cheri“. „Truputis paryžietiško gyvenimo

dvelksmo“, – koketiškai šypsosi, tiesdama į mane dėžutę. Beveik ketverius metus praleidusi Prancūzijos sostinėje, Jolanta savo Paryžių šiandien kuria čia, Lietuvoje. Klausantis istorijų, apima jausmas, kad šis miestas užima didelę jos vidinio pasaulio dalį ir kuria jaunos moters realybę, visai nesvarbu, kokiame mieste ji apsistotų.

Subtili estetika ir grožio pajautimas atsispindi tiek jos pačios išorėje, tiek namų interjere. Akis užkliūva už meno albumų ir kūrinių, jos širdžiai mie-

lų smulkmenų, stiklinėje vazoje pamerktos ir baltumu švytinčios vilnamedžio šakelės.

Gėles jai dovanoja mylimas vyras prancūzas Yvanas Laurentas, jau beveik dešimtmetį savo gyvenimą kuriantis Lietuvoje. Šioje idiliškoje aplinkoje gal trūktų tik pianino, kuriuo Jolanta skambina nuo vaikystės.

Jolantos Chockevičiūtės istorija – lapkričio „Lamų slėnyje“ / Menas ir dizainas

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

Kaip kine Jis pats – labai kinematografiškas.

Kiekvieną kartą, pamačius kino, teatro ir reklamų režisierių Igną Jonyną, neapleidžia mintis, jog jis atkeliavęs iš

anų, pokario laikų – garbanotų plaukų kurie jam nutinka pirmą kartą. Užtat šukuosena, didžiulės, pasaulio ištroš- nepraranda galimybės nuolat mokytis. kusios akys, kažkoks ypatingas, tik jam vienam būdingas aprangos stilius. TaInterviu su Ignu Jonynu skaitykite čiau tai – tik išvaizda, jo mintys gerolapkričio „Lamų slėnyje“ / kai priekyje. Ignas dažnai daro dalykus, Menas ir dizainas

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

Niujorko dvasia Minimalistinė skulptoriaus Mindaugo Navako kapsulė iš bronzos, į sieną atremti du didžiuliai plakatai iš naujųjų laikų išeivio, Niujorke gyvenančio menininko Vytenio Jankūno kolekcijos, ant palangės sėdintis kartoninis baltarusių menininko sukurtas zuikis, nuo Kalėdų užsilikusi odinė Patricijos Jurkšaitytės eglutė, nedidukas doku-

mentinių filmų kūrėjo ir scenografo Gintaro Makarevičiaus piešinys, dar keletas įrėmintų fotografijų... Tai ir viskas, ką galima pamatyti Vilniaus šiuolaikinio meno centro vadovo Kęstučio Kuizino namuose. Tikėjotės daugiau?

Daugiau čia yra Niujorko dvasios.

Arba Berlyno. Arba Londono. Jei žvilgsnis pro didžiulius langus nebėgtų į Ševčenkos gatvę, manytum atsidūręs Manhatane. Penki metrai į viršų, balta išgryninta erdvė į plotį. Eis-

mas ratu ir daiktai, lyg paskendę ore, – vieno didelio pasaulio pojūtis iš pradžių lyg stebina, o paskui įtraukia, kviečia sėsti prie ilgo balto stalo, išsispausti stiklinę apelsinų sulčių, paleisti patefoną, skabyti žalius braškių kotelius ir kalbėti, kalbėti, kalbėti. Apie ką? Žinoma, apie meną.

Interviu su Kęstučiu Kuizinu skaitykite birželio „Lamų slėnyje“ / Laukinis grožis

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

Lėto ryto ritualai Restorano „Sweet Root“ įkūrėjai Sigitas Žemaitis ir Agnė Marcinauskaitė taip įprato gyventi ir valgyti pagal gamtos diktuojamą ritmą, kad švieži pomidorai per Kalėdas, žalios salotos vėlyvą rudenį ar avietės ankstyvą pavasarį jiems primena egzotiką, kuri neteikia jokio malonumo. Tik atradę laisvesnę minutę stabtelėti ir at-

sikvėpti nuo darbų jiedu traukia į gamtą stebėti jos ritmo, ieškoti pirmosios žalumos ženklų, pirmųjų išsprogusių pumpurų arba sėda planuoti, kokias daržoves, uogas ir žoleles augins savo darže. „Dabar mūsų tempas šiek tiek greitesnis. Seniau buvo aišku, kad kiekvienas rytas turi savo seką. O dabar kartais tiesiog pamiršti tuos ryto ritualus ir pabudęs tiesiog bėgi į dušą, sutari, kuris iš mudviejų ves pasivaikščioti

Prilą, kitas lekia atrakinti restorano, apie devintą visa komanda jau būna susirinkusi. Bet būna rytų, kai bandai save sustabdyti. Per savaitę reikėtų turėti nors vieną ramų ir lėtą rytą. Kai gali pasnausti valanda ilgiau, laikytis savo nedidelių ryto ritualų,“ – pasakoja Sigitas.

Sigito Žemaičio ir Agnės Marcinauskaitės istorija – kovo „Lamų slėnyje“ / Skanios istorijos

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

Metai Niujorke Pro jos namų langus atsiveria hipsteriškojo Bruklino vaizdai, o tuose namuose jos laukia prancūzas Jerome’as ir buldogė Frida. Dieną ji rašo straipsnius Holivudo gražuoliuko Ashtono Kutcherio įkurtam tinklalapiui „A Plus“, o naktimis rezga planus, kaip užkariauti mados pasaulį megztomis grožybėmis „The Knotty Ones“. Su-

sipažinkite: Danutė Rasimavičiūtė ir jos amerikietiškosios svajonės versija. „Iš Manhatano su Jerome’u išsikraustėme ieškodami šviesos, o čia jos daug. Daug baltų erdvių ir šviesos. Jerome’as – prancūzas, tad jam norisi ant sienų pakabinti 50 skirtingų paveikslų. Aš jam neleidžiu... Dievinu skandinavišką minimalizmą „su cinkeliu“. Bandėme sukurti jaukią erdvę, kurioje norėtųsi leisti laiką skaitant knygas, gurkšnojant vyną ar kuriant.

Nemėgstu savęs apkrauti daiktais.

Geriau turėti vieną gerą, nei šimtą bet kokių. Galbūt todėl, kad taip dažnai keičiu namus... Kad jausčiausi kaip namie, man pakanka mano žurnalų, puokštės gėlių ir butelio raudonojo vyno virtuvėje. Šiuose namuose visa tai turiu,“ – juokiasi Danutė.

Danutės Rasimavičiūtės amerikietiškoji istorija – lapkričio „Lamų slėnyje“ / Menas ir dizainas

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

1

SKAITINIAI IKVÉPIMUI

LABIAU GYVA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Ji nekoketuoja, nesimaivo, nepataikauja ir nekalba to, ką norėtų girdėti kiti. Teatrologė, viešųjų ryšių specialistė, o dabar dažniau – rašytoja RŪTA VANAGAITĖ sako, kad visas jos gyvenimo kartumas – praeityje. Ir šiandien ji leidžia sau didžiulę prabangą būti savimi.

– Ryte rašote knygą, priešpiet Antakalnio miškuose čiuožiate slidėmis, po pietų sėdate į lėktuvą ir skrendate pas širdies draugą į Londoną. Ar tai ir reiškia – būti laisvai?

– Kad viskas yra gerai, suvoki tuomet, kai išlendi iš po žemių, išsikapstai iš kapo, išlendi iš juodžiausios depresijos. Džiaugsmas ateina, kai nuo tavęs nuslenka didžiulė juoduma. Tada jau nieko nedramatizuoji. Esu pasirengusi bet kurią dieną numirti, man nebaisu skristi lėktuvu. Žinau, jei nukrisiu, tai būsiu nukritusi. Nei baisu, nei liūdna dėl to. Vieną dieną mano gyvenime lyg buvo nubrėžtas brūkšnys, už kurio – vien tik džiaugsmas.

Man šešiasdešimt, negi dabar dar stenėsiu?

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

– Tiesą sakant, stenėti tokiame amžiuje labiau įprasta nei neįprasta...

– Būna, dvidešimtmečiai irgi stena. Atrodo, kad žmonėms patinka būti nelaimingais, jie tuomet jaučiasi labiau gyvi. Aš gyva jaučiuosi, kai esu laiminga. Vargu, ar kas dar gali mane išmušti iš vėžių. Nebent vaikų nelaimė.

– Neabejoju, savęs gailėjimo periodą jūs irgi perėjote?

– Buvo toks laikas... Visi mane skriaudė, buvo man neteisingi – gyvenimas, vyrai. Buvau durna, kai taip galvojau. Pradėjusi rašyti antrąją savo knygą „Ne bobų vasara“ daug skaičiau, analizavau save, gyvenimą, kitų žmonių patirtis. Tik įsivaizduokite, kokią prabangą turėjau – pusmetį nieko daugiau neveikiau, tik domėjausi savimi ir tokiomis, kaip aš. Dar ir honorarą už tai mokėjo!

LAMŲ SLĖNIS

161

– Kaip kilo mintis parašyti knygą moterims apie moteris?

– Man visada patiko rašyti, tik maniau, kad daugiausia, ką galiu – du puslapiai. Turėjau savo skiltį laikraštyje, rašiau komentarus, stenėdavau šešias valandas, kol parašydavau puslapį. Baigusi darbą Vilniaus miesto savivaldybėje nusprendžiau, kad geriausia, ką galiu padaryti – parašyti knygą apie senelių slaugą. Leidykloms tokia tema nebuvo įdomi, užkibo tik „Alma litera“, bet iškėlė sąlygą – jei išleisiu savo prisiminimus, knygą apie savo gyvenimą. Na, kokie prisiminimai?! Aš blogų dalykų neprisimenu, o geri kam įdomūs? O ir pagyventi dar noriu, mirti nesirengiu. Pasakiau, kad pamėginčiau parašyti knygą moterims. Iš savųjų patirčių. Parašiau septynis skyrius, nusiunčiau paskaityti draugėms, dukrai, sako, neblogai.

Tuo metu gyvenau pas savo draugą Londone, atsikeliu, su chalatu nueinu prie jūros išsimaudyti, jis – į darbą, o aš lieku namie. Ką veikti? Pradėjau rašyti, per tris mėnesius ir parašiau.

kiau rašyti nei apie savas problemas.

Nežinau, ar jie būtų norėję, kad aprašinėčiau, kaip kankinosi. Mano naujoji knyga vadinsis „Suprasti vyrus“, tad galvoju, kaip nė vieno iš jų neišduoti. Per savo gyvenimą pažinau daugybę vyrų – draugų, giminaičių, politikų, mylimųjų. Dabar apie juos turiu rašyti taip, kad niekas nesuprastų. Ant savęs gi nepykau, kad parašiau apie save knygą, o jie užpyks. Ir teisingai padarys, jei pyks!

Jau nusprendžiau, kad temų, kuriose kuris norsi gali atpažinti save ar jį gali atpažinti kiti, nedėsiu. Ir rašyti labiau noriu apie bruožus, kurie būdingi ne vienam, o daugeliui vyrų ar net jų grupėms.

– Gal jau išsiaiškinote, kuo šių dienų vyrai skiriasi nuo moterų?

– Šiandieniniai vyrai dažniausiai yra sužeisti, sužaloti žmonėsi. Drąsiai sakau: moterys stiprėja, vyrai silpsta. Civilizacija vyrus ir moteris tarsi sulygino, vyrams ji nedėkinga. Noriu, kad mes, moterys, su jais būtume laimingesnės ir kad jie būtų laimingesni su mumis.

– Ir knygoje „Pareigos metas“, ir „Ne bobų vasaroje“ aprašote itin as– Įdomu, ką apie jūsų naują kūmeniškas patirtis. Lietuviai juk neį- rinį pasakys feministės? pratę intymumais dalintis su kitais...

– O koks mano reikalas?! Tegu gy– Apie tėvų ligą buvo daug sun- vena sau vienos, man gi atrodo, jei no-

162

LAMŲ SLĖNIS

rime turėti lygiaverčius partnerius, turime visokiais būdais juos stiprinti, gydyti jų žaizdas. Kitaip prasigers, o mes galėsime sau būti feministės. Vienos.

– Gal reikia nuo mažens auginti vyrus, o ne lepšius?

– Knygoje bus skyrius apie sūnus.

Sakau, jei moterys negydys vyrų žaizdų, galiausiai vyrų išvis neliks, tuomet nebus vaikų ir tėvų nebus.

– Gana drąsu moteriai lįsti į vyrų pasaulį...

– Mėginau vyrus suprasti, o ne bandžiau paaiškinti, kaip juos suvilioti. Nuo tokių knygų mane pykina. Suskaičiavau: nuo šešerių retai būdavau neįsimylėjusi. Kokius penkerius metus po skyrybų širdis plakė lėčiau, bet dabar atgavau amą. Dopaminas, kurį gamina įsimylėjęs organizmas, blokuoja kritišką požiūrį, mes užsidedame rožinius akinius. Tokia būsena tęsiasi apie pusmetį, vieniems ilgiau, kitiems – trumpiau. Per tą laiką žmonės susiporuoja ir yra pasirengę palikti palikuonių. Po pusmečio dopaminas iš organizmo dingsta, prasideda realybė ir kita stadija – ar žmogus, su kuriuo esi, bus geras tavo vaikų tėvas? Jei taip, reikia jį supakuoti. Beje, pakuojama, jau be rožinių akinių.

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

– Ar jūs dabar įsimylėjusi?

– Taip, jausmai stiprūs, tačiau rožiniai akiniai jau nukritę. Tiesą sakant, dopaminas man patinka labiau – tada dingsta apetitas, nesinori valgyti, virpi, lauki, jaudiniesi.

Prisimenu, mano senelis septyniasdešimties turėjo šešiasdešimt penkerių paną. Ji lipdavo pas jį per tvorą, o visa mūsų šeima baisėjomės – tai anomalija, reikia kažkaip senelį gelbėti. Dabar aš esu tos panos amžiaus ir, jei tik būtų vardan ko, oi, kaip lipčiau per tvorą, niekas nesustabdytų! Įsivaizduokite: senelių namuose meilės istorijos ir pavydo scenos yra didžiausia tragedija. Užtat visada sakau, moterys, užuot sėdėjusios vienos namuose, varykit į senelių namus, gal ten koks senolis dėl jūsų dar dūsaus.

Su savo vaikais seniai sutarusi: nė su vienu iš jūsų negyvensiu, nė vienas negyvens su manimi, žinau puikiai, važiuosiu į senelių namus su draugėmis vakaroti ir seneliams galvą sukti. O jau paskui, kai visai negalėsiu, kai iš manęs liks tik daržovė, liepiau viską taip sutvarkyti, kad nei man, nei jiems kankintis nereiktų. Yra septynios Alzheimerio ligos stadijos. 6A – kai nebepažįsti vaikų ir anūkų. Kam tempti gumą, kai manęs realiai nebus?

– Rūta, matyt, turite teisę taip kalbėti, Alzheimerį matėte iš labai arti...

– Alzheimerio kelią praėjau su keliais žmonėms. Nenoriu, kad mano vaikai prisimintų mane kaip daržovę. Jie žino: sauskelnes man galima uždėti vieną kartą. Pirmą ir paskutinį. O žinote, kas dar mane stiprina? Tai, kad XX amžiaus pradžioje vidutinė žmonių gyve-

nimo trukmė Lietuvoje buvo apie 48 metai. Dauguma moterų net klimakso nesulaukdavo, pagimdydavo vaikus, o čia jau mirti laikas. Tai ko noriu aš, 60ies sulaukusi? Pratempti dar keturiasdešimt? Bet man visi stebuklai baigėsi kažkur ties 48-eriais ar 50. Dabar liko tik gyvenimo dovanos, kurias pati sau išsilupu.

– Kokios jos, tos dovanos?

– Jos nesikeičia, visada tos pačios – meilė, kelionės, gamta, kultūra, muzika.

Tik į veidrodį rytais nebesinori žiūrėti.

Gal gerai, kad į senatvę regėjimas suprastėja. Tikrai nejaučiu, kad mano kūnas kažko nebegali, na, gal į kalną neužbėgčiau... Ir ant stalo nešokčiau. Gal...

Esu praradusi gal tik 20 procentų greičio ar jėgų kiek turėjau jauna.

– Draugą, su kuriuo vis dar esate kartu, radote internete. Ne visai įprastas būdas šešiasdešimtmetei...

– Žinau, nei šis, nei tas. Draugės mane mokė: tu tik niekam nesakyk, kur jį radai. O aš galvoju: vis tiek išlįs, anksčiau ar vėliau, tai kam slėpti? Na, pasmerks viena ar kita, bet aš juk komentarų po straipsniais neskaitysiu. Man nuoširdžiai vienodai rodo, ką kiti galvoja apie mane.

– O jei staiga būtų pasirodę, kad jis – serijinis žudikas?

– Jis būtent taip ir prisistatė internete... Džiaugiuosi, kad neišsigandau, dabar ir kitas galiu padrąsinti. Kaimo bibliotekose per knygų pristatymus, būna, moterys prieina, klausia pažinčių puslapio adreso. Pasakau, juk vis įdomiau

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

169

su kuo nors susirašinėti, nei sėdėti Vienu metu lyg ir buvome nuužsidariusiai bute ir žiūrėti „Moterys traukę santykius, tačiau jis man sakė: meluoja geriau“. Kartais man netgi tu blaškykis, lauksiu, kiek reikės. gaila, kad savo jau radau, mano medžioklė baigėsi.

– Esate viešųjų ryšių specialistė, ar holokausto temą savo knygai – Sako, tik vyrai – medžiotojai? „Mūsiškiai“, kuri dar sausį pasirodys – Moterys yra geresnės medžio- knygynuose, pasirinkote specialiai? tojos, aistringesnės, joms – aktualiau, – Nesirinkau, gyvenimas prie jos juk turi sumedžioti savo būsimų vai- atvedė. Prie visų mano knygų atvedė. kų tėvą. Ir jaunai, ir metams bėgant Ar galėjau kada pagalvoti, jog paramoteriai norisi į kažką atsiremti. Pa- šysiu knygą apie senelių slaugą? Taprašiau Michaelo, kad atskristų pas čiau susidūriau su tuo iš arti ir suvomane po knygos pristatymo, pama- kiau, kad privalau. Ne taip seniai tuniau, o jei bus bjaurių reakcijų, jei rėjau keletą projektų apie holokausprasidės puolimas, noriu, kad kas tą, dirbdama supratau, kiek daug nors už rankos palaikytų ir kam ga- antisemitizmo Lietuvoje. Yra padalėčiau pasakyti – šūdas, šūdas, šūdas... ryta daugybė tyrimų, tačiau apie juos

170

LAMŲ SLĖNIS

istorikai kalba uždarose auditorijose. Pamaniau, nueisiu į archyvą, paskaitysiu žmogžudžių istorijas. Tai, ką ten radau, mane pribloškė. Skaičiau apie moksleivius, kurie per vasaros atostogas eidavo pašaudyti žydų, skaičiau apie dantų technikus, kurie lupdavo žydams dantis, o vėliau, po karo juos įstatydavo lietuviams, perskaičiau žmogžudžio sapnus ir eilėraščius. Pervažiavau Lietuvą, radau dar likusių liudininkų, kurie matė, kaip buvo šaudomi žmonės. Ir jie bijo kalbėti! Klausiu, kodėl, sako, bijom, ateis lietuviai užmuš, kad taip kalbam. Kas ateis?

Kas užmuš? Nuėjau į leidyklą, sakau, dabar bus šita knyga, jei nori-

te kitų. Pusmetį už minimalų honorarą praleidau pragare. Siaubingas jausmas, košmarai iki dabar kankina, tačiau man rūpėjo išsiaiškinti, kas taip darė ir kodėl?

– Radote atsakymą?

– Vargšai, suklaidinti žmonės! Jei Dievas leidžia, jei įstatymai, jei valdžia siunčia ginti Tėvynės – ką mes galim? Taip jie galvojo ir ėjo žudyti.. Baisiausia, kad tai bet kada gali pasikartoti. Matau tokių veidų, kurie galėtų šitaip – parduotuvėse, oro uostuose. Menko intelekto, agresyvoki, aš juos atpažįstu.

Holokaustas – nepaprastai skaudi lietuviams tema. Įtariau tai, ta-

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

čiau iš tiesų patyriau, kai pradėjau rašyti. Rašydama praradau netgi du labai man svarbius draugus, jiems pasirodė, kad esu Tėvynės išdavikė. Tačiau mano knygoje nėra nė vieno kitataučio liudijimo, kalba tik lietuviai, tai – mūsų šalies istorija.

– Po tokios knygos būsimoji, apie vyrus, tikra atgaiva širdžiai?

– Atgal į gyvenimą! Net pertraukos nenoriu daryti, nes mane persekioja anos knygos herojai. Žydšaudžiai. Dešimtys jų. Ppraleidau su jais pusmetį.

Kiekvieną dieną po šešias valandas archyvuose skaičiau jų išpažintis, aš juos pažįstu, žinau jų vaikų vardus ir netgi sapnuoju.

– Žinia, dabar visi jumyse pradės ieškoti žydiško kraujo?

– Tegu ieško žydiško kraujo, žydiškų pinigų. Aš pati žinau, kaip yra iš tiesų, žinau, kodėl tai dariau. Mano stuburas tiesus, vaikai mane palaiko 120 procentų, kaip patys sakė. Gal dabar neskaitys tos knygos, tačiau po dešimties metų, tikiu, būtinai pasiims.

– Rūta, panašu, esate stipri moteris?

– Geležinių nebūna, visi mes esame pažeidžiami.

– Dar vienas visiškai banalus klausimas – kas jus daro laiminga?

– Kai būnu gamtoje. Kai mane supa žmonės, kuriuos myliu. Ir kai rašau.

Galvoju, jei aš greitai tą knygą apie vyrus parašysiu, tai ką veiksiu toliau?

Reikia kaip nors pratempti malonumą.

LAMŲ SLĖNIS

173

2

ŽURNALAS „FATHERS“ Lenkijoje anglų kalba leidžiamas žurnalas „Fathers“ – tai nuotykiai, kelionės, buvimas gamtoje, patys geriausi vaikystės prisiminimai ir sąmoninga tėvystė. Tai knyga ir žurnalas vienu metu.

Vizualus ir įdomus turinys, patraukli ir netikėta koncepcija – patiks ne tik tėvams, bet ir mamoms.

4

ŽURNALAS „FOOL“

ŽURNALAS „HA“ Islandų dizaino centro leidžiamas knygos storumo žurnalas „HA“ pilnas šiaurietiškų istorijų: nuo kelionių iki žvejybos, nuo islandiško dizaino iki tvariosios mados. Puikūs interviu, konceptualus dizainas ir vertimas į anglų kalbą. Gardus šiaurietiškas desertas!

3 174

LAMŲ SLĖNIS

Ko gero, tai – vienas gražiausių gastronominių žurnalų pasaulyje. Kiekvieną kartą atsivertus švedų leidžiamą „Fool“ kvapą užgniaužia nuostabios fotografijos, dieviško grožio iliustracijos ir įtraukiančios, ilgos istorijos. Čia nerasite tradicinių receptų, tačiau garantuotai perskaitysite ne vieną įdomų interviu. Paskaitykite, jei norite pajusti tikrąjį maisto pasaulio grožį.

a i

5 6

ELEKTRONINIS ŽURNALAS „UNCUBE“ Berlyne leidžiamas architektūros žurnalas „Uncube“ – tai vienas moderniausių šiuolaikinio elektroninio žurnalo pavyzdžių. Jei norite pamatyti, kaip atrodo ateities žurnalai, „pavartykite“ naujausią „Uncube“ numerį. Ne tik dėl to, kad internete pajustumėte popieriaus kvapą, bet ir dėl itin kokybiško, puikaus žurnalo turinio.

„THE MONOCLE GUIDE TO COSY HOMES“ „MONOCLE“, LEIDYKLA „GESTALTEN“ Knyga apie tai, kaip namą paversti namais.

Praktiškas ir įkvepiantis skaitinys. Knygoje gausu iliustruotų istorijų apie iki tobulybės neišdailintus namus, tokius, kokie jie būna iš tikrųjų. Nesvarbu, ar tai Čikagos dangoraižis, ar saulėta Australijos pakrantė. Šiame leidinyje rasite viską, ko reikia norint susikurti svajonių namus. Čia pasakojama apie geriausias pasaulio vietas gyventi, talentingiausius architektus, baldų gamintojus, landšafto dizainerius – visi jie dalijasi idėjomis, kaip vietai, kurią vadiname namais, suteikti daugiau žavesio.

LAMŲ SLĖNIS

175

7

„KITCHEN KULTURE“ Sven Ehmann, Robert Klanten, Michelle Galindo, leidykla „Gestalten“ Tradicinė, skandinaviška ar futuristinė – virtuvė visada buvo ir bus viena jaukiausių namų vietų. Čia ne tik valgoma, bet ir dalijamasi istorijomis, švenčiamos svarbiausios šeimos šventės, žaidžiama kulinarinius žaidimus, juokiamasi, tiesiog gyvenama ir būnama kartu. Knygoje „Kitchen Kulture“ vaizdžiai pasakojama apie naujausias virtuvės interjero tendencijas ir koncepcijas. Nuo erdvaus Londono lofto iki kišeninės studentiškos virtuvės Berlyne – knygos autoriai atskleidžia, kaip kūrybiškas požiūris gali pakeisti virtuvės įvaizdį.

„APIE JŪREIVIUS. JŲ MEILĖS IR KITOS TIKROS ISTORIJOS“ ALGIMANTAS ČEKUOLIS, LEIDYKLA „ALMA LITTERA“

8 176

LAMŲ SLĖNIS

Algimantas Čekuolis – žmogus, mokantis prikaustyti dėmesį neįtikėtinomis istorijomis, visažinio talentu ir charizmatiška asmenybe.

Ką tik pasaulį išvydęs prozos rinkinys „Apie jūreivius“ – tai istorijos apie iššūkius, su kuriais A. Čekuoliui teko susidurti pasirinkus eilinio jūrininko darbą ekspediciniame Klaipėdos žvejų laivyne: tai konfliktai su gamta, jūra, draugais, pačiu savimi. Gyvenimas jūroje virte virė – nieko nereikėjo išgalvoti, tik aprašyti.

9 10

„SOFFA“

„TROUVÉ“ Fotografas www.rokasdarulis.com

Čekijoje leidžiamas žurnalas „Soffa“ – puikus Centrinės Europos neišsemiamų dizaino klodų, netikėtų pokalbių, neatrastų vietų, neragautų skonių rinkinys. Kas du mėnesius pasirodantys popieriniai žurnalo numeriai publikuojami čekų ir anglų kalbomis. Vizualiai patrauklus atradimas, ieškantiems originalumo, įkvepiančių idėjų ir populiariųjų žurnalų dar neatrastų istorijų.

Vos du kartus per metus leidžiamo žurnalo „Trouvé“ laukti verta. Tai dar vienas atradimas (trouvé pranc. – atrasti) albuminių žurnalų jūroje. Kiekvienas „Trouvé“ numeris dedikuojamas vienai temai, pavyzdžiui, pastarasis nagrinėja proceso fenomeną. Tai vaizdingi pasakojimai apie šio pasaulio inovatorius ir kūrėjus, fotoreportažai iš jų studijų, esė apie kūrybingumą ir aistrą gyvenimui, praktiški patarimai ir netikėtos įžvalgos.

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

1

NAUJOS SKANIOS VIETOS

ISPANIŠKO MAISTO LABORATORIJA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Martyna Jovaišaitė („LAB 180“)

Istorijos dažnai prasideda nuo vietos. Vienas iš šių metų atradimų skanioms istorijoms užgimti – neseniai atsidaręs ispaniško maisto su šiaurietišku prieskoniu gastrobaras „Lab 180“. VYTAUTAS VERKAUSKAS – „LAB 180“ virtuvės meistras ir vienas iš keturių šio restorano džentelmenų, skleidžiančių ispaniško maisto kultūrą Lietuvoje.

– Vytautai, ar paauglystėje dažnai tave būdavo galima sutikti virtuvėje?

Kaip prasidėjo tavo kulinarinių atradimų kelionė?

– Nuo mažens su geriausiu draugu, o dabar „LAB 180“ bendrasavininku, gamindavome įvairiausius patiekalus, per Kalėdas, Kūčias močiutė prašydavo supjaustyti morkas, tarkuoti buro-

kėlius, daryti tešlas bandelėms su grybais. Tokia buvo pradžia virtuvėje.

Gaminti aš mėgau visą laiką, tačiau niekada negalvojau, kad pasuksiu profesionalo keliu. Studijuodamas istoriją trečio kurso pabaigoje nusprendžiau, kad šie mokslai ne man, ir pradėjau ieškoti to, kas man iš tikrųjų patinktų.

Tuomet ir prisiminiau vaikystės pomė-

gį gaminti. Pradėjau dirbti virtuvės padėjėju restorane „La Provence“. Ten praleidau aštuonis mėnesius, kol supratau, kad nenoriu būti paprastu virėju: noriu būti tas, kuris kuria ir kviečia kitus vakarienės. Tuo metu restorano šefas buvo ispanas Javieras Lopezas, mano brolis išvažiavo studijuoti į Ispaniją, tad ir aš pasukau į šią šalį.

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

– Ispanijoje ir pradėjai mokytis kulinarijos meno?

– Taip, Ispanijoje gyvenau šešerius metus. Virtuvės mokslų studijos vienoje labiausiai vertinamų Valensijos turizmo ir resotranų mokyklų „Centro Superior de Hosteleria y Turismo Valencia“ truko dvejus metus. Baigęs mokslus atlikau praktiką viena „Michelin“ žvaigždute įvertintame restorane „Casa Alfonso“, po praktikos nutariau ten ir likti. Užkopiau visais laipteliais: dirbau desertų, žuvies cechuose, paprastu virėju, cecho atsakinguoju ir t.t.

– Kokius skaniausius ispaniškos virtuvės „išgyvenimus“ prisimeni?

– Iš šiaurės atvykus į trečią pagal dydį Ispanijos miestą Valensiją ir nuėjus į turgų, viskas atrodo neįtikėtina!

Nueini į jūros gėrybių bei žuvies skyrių ir ten pamatai tokių dalykų, kokių nebuvai regėjęs ir net nesvajojai, kad kada nors paragausi: aštuonkojai, rykliai, geldelės, papūgžuvės...

Kitas didžiulis įspūdis – tai restorano „Casa Alfonso“ virtuvė. Tai aukščiausios kokybės virtuvė! Būdavo nuostabu ragauti tai, ką pats pagamindavau. Daugybė skaniausių įspūdžių liko ir iš kelionės po įvairius Ispanijos regionus, kai kartu su draugais (dabartiniais gastrobaro bendraįkūrėjais) ir režisiere Silvija Woolf leidomės į avantiūrą po Ispaniją. Aplankėme visus ūkius, iš kurių dabar vežamės įvairių ispaniškų produktų.

Ispanija įvairi. Per septynerius metus man teko gyventi Valensijoje, Alikantėje, Mursijos regione, Kanarų salose... Aplankiau visą šalį, išskyrus Malagą ir Seviliją. Šiaurėje, baskų krašte, valgoma Pirėnų kalnuose užauginta ėriena, toliau dominuoja jūros gėrybės, centre – vytinti ir sūdyti produktai. Tačiau didžiausią įspūdį palieka ne tai, kas skaniausia, o produktų kokybė, įvairovė, jų šviežumas.

Taip gimė ispaniško maisto studija „Tapas.LT“. Už visus turimus pinigus išsinuomavome autobusiuką ir išvažiavome į Ispaniją pasirašyti sutarčių su tiekėjais. Grįžę ruošėmės prekiauti jų produkcija. Apvažiavę Ispaniją ir parsivežę įvairiausių delikatesų nusprendėme surengti šventę draugams ir pavadinome ją „Vienos dienos restoranu“. Pasaulyje tokie dalykai vyko jau seniai, tad nebuvome inovatoriai, mums tiesiog patiko ši idėja ir pradė– Kokia yra gastrobaro „LAB 180“ jome ją įgyvendinti Lietuvoje. Po puistorija? santrų metų, šiek tiek užaugę, pradė– Paskutinis mano darbas Ispani- jome ieškoti didesnės erdvės. joje buvo Kanarų salose, viešbutyje „Ritz-Carlton“. Pasibaigus kontraktui – Tuomet ir įsikūrėte čia, Savanoman pasiūlė likti. Ispanijoje gyvenau rių prospekte, kurį patys vadinate jau septynerius metus, tad svarsčiau, Vilniaus Bruklinu? kad jei liksiu, tai jau visam laikui. Bet – Žinoma, iš pradžių mintys sukotėvynės ilgesys nugalėjo ir nuspren- si apie centrą, bet kainos ten pakandžiau grįžti. Lietuvoje bandžiau įsi- kamai aukštos, o mums teko verstis iš darbinti įvairiuose restoranuose, bet to, ką patys ir užsidirbdavome. Narne visada sutapdavo mano ir savinin- šydami internete radome skelbimą, ko požiūriai į restoranų valdymą. jog viena įmonė parduoda patalpas su Prieš porą metų su broliu Broniumi visomis reikiamomis licenzijomis ir vieną vakarą išėjome į miestą, ilgai va- įranga Savanorių prospekto pabaigokarojome, o kitą dieną nusprendėme, je už labai priimtiną kainą. Pagalvokad norėtume užkąsti ko nors ispaniš- jome – o kodėl gi ne?! Nuvažiavome ko ir... neradome. Jokio kokybiško is- apžiūrėti patalpų – buvo graudžiai paniško maisto! Taip ir gimė idėja: juokinga, nes vieta buvo panaši į tvarimkime ir atvežkime į Lietuvą geriau- telį: iškalta netašytomis lentomis, sosių ispaniškų kumpių, aliejų, sūrių, vy- vietinės spintos lakuotomis durimis, nų. Pasitarėme, kad reikėtų žmogaus, trijų metrų ilgio baras, už kurio galėkuris būtų atsakingas už komunikaci- tų dirbti bent dešimt barmenų, cepeją, ir prisiminėme brolio vaikystės linų pirmadieniai, karbonadų penktadraugą Domą. Kitas mūsų draugas dieniai, jei karbonadų nesuvalgo, tai Augustinas sukūrė vizualinę medžiagą. pirmadienį – žemaičių blynai...

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

Tačiau mums reikėjo gamybinių patalpų, o ši erdvė buvo didelė. Pradėjome galvoti apie gastrobarą, maisto laboratoriją. Taip ir gimė „LAB 180“.

Darbus pasiskirstėme taip: Augustinas atsakingas už vizualinę pusę, Bronius – teisinius reikalus ir finansus, Domas – komunikaciją, o mano rūpestis – meniu ir restorano gyvavimas. Planavome įsirengti per mėnesį, tačiau užtrukome tris. Bet štai jau mėnesį priimame svečius ir sėkmingai veikiame!

laboratorija, kurioje prekiaujama kolbomis, laboratorine įranga, tad galvoje pradėjo suktis žodis „laboratorija“... Tai ir įkvėpė atidaryti maisto laboratoriją. Na, o 180 – tai tiesiog mūsų adresas.

– Kuo ypatingas „LAB 180“ meniu?

– Iš pradžių planavome ruošti pusryčius, dienos pietus, pavakarius, o vakarais – degustacinius meniu, tačiau galiausiai susiaurinome veiklą iki dienos pietų ir degustacinių vakarienių. „LAB 180“ dienos pietūs kiekvieną kartą vis kitokie. Aš juos pavadin– O ką gi reiškia „LAB 180“? čiau įspūdingais – juk ne daug kas – Virš mūsų restorano veikia tikra dienos pietums už priimtiną kainą ga-

li pasiūlyti jūros velnio, aštuonkojo, buliaus skruostų ar ryklio pjausnių!

Stengiamės, kad patiekalai nesikartotų. Vienintelis besikartojantis dalykas – tai desertai, jie keičiasi kas dvi tris dienas.

Pabrėžiame, kad mūsų virtuvė ispaniška su šiaurietišku prieskoniu, o degustacinės vakarienės – tai mano Ispanijoje įgyta patirtis. Labai mėgstu valgyti mėsą, tačiau gaminti jūros gėrybių patiekalus ir žuvį man patinka labiausiai. Ieškome drąsių sprendimų ir iššūkių, ruošiame niekur nematytus patiekalus. Dažnai renkamės sudėtingesnį, bet savo kelią, nesistengiame pataikauti lietuviškam skoniui.

Aš pats save laikau ketvirtadaliu

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

ispano, mane įkvepia ispaniškoji ir prancūzų virtuvės, tad gamindamas negalėčiau apsieiti be rūkytos paprikos. Tai labai aromatingas, skanus, kvapnus prieskonis, man jis neatsiejamas nuo ispaniškos virtuvės. Rūkytą papriką mes patys vežame iš Estremadūros, skurdžiausio Ispanijos regiono. Jas augina šalia tabako plantacijų, kur daugiau niekas neauga. Milžiniškose plantacijose surinktas derlius užkeliamas ant aukštų pastolių, o po jais savaitę smilkomi ąžuoliniai kel-

mai. Per savaitę išdžiūvusi paprika būna prisodrinta dūmų aromato. Tai jau ketvirtoji mūsų tiekėjų karta, naudojanti tik tradicinius gamybos metodus ir tiekianti aukščiausios kokybės produktus. Turbūt nesu rankose laikęs geresnės rūkytos paprikos!

– Ar pats turi laiko pavalgyti mieste? Kur mėgsti lankytis?

– Žmonės dažnai klausia, kur mes patys valgome. Dabar aš jau galiu pasidžiaugti, kad valgau pakankamai

normaliai, bet Ispanijoje dirbant po šešiolika valandų per dieną, be laisvadienų, geriausias pietų draugas būdavo greitojo maisto restoranai. Tiesiog po virtuvėje ruošiant maistą praleisto laiko nebesinorėdavo dar ir laisvalaikiu gaminti. O šiaip aš dievinu eiti į restoranus! Kai tik galiu, stengiuosi aplankyti kokią nors naują vietą. Be galo džiugu, kad per pastaruosius porą metų maisto kultūra Vilniuje neregėtais mastais šovė į viršų.

LAMŲ SLĖNIS

193

NAUJOS SKANIOS VIETOS

GASPAR’S

2

Pylimo g. 23-3, Vilnius Nuotraukos: Šarūnė Zurba

Indijoje gimęs, dešimt metų Anglijoje gyvenęs ir ten garsiąją kulinarijos mokyklą „Le Cordon Bleu“ baigęs šefas Gasparas Fernandes modernios indiškos virtuvės restoraną atidarė būtent čia, Vilniuje. „Noriu, kad žmonės čia pasijustų, kaip atėję pas gerą draugą vakarienės,“ – sako Gasparas, o mes džiaugiamės, kad tokie norai ima ir išsipildo.

194

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

195

3

GATVĖS KEPĖJAI

Dominikonų g. 16, Vilnius Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Čia viskas taip šviežia ir gardu, kad lengvai sukasi galva ir kiek sąla širdis. Gaila, „Gatvės kepėjų“ kepykla ilsisi sekmadieniais, bet kitomis dienomis čia verta užsukti vien tam, kad trumpam pasijustum it itališkame filme. Visa čia kepama iš tikrų itališkų kietųjų kviečių miltų, viskas šviežia ir rankų darbo.

Labiau itališkos vietos turbūt nerastumėte.

196

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

197

4 DUBLIS

Trakų g. 14, Vilnius Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

D u viename: restoranas ir braserija „Dublis“ – nes visada įdomu, kuo dar galėtų nustebinti talentingasis šefas Deivydas Praspaliauskas.

Novatoriška jo vadovaujama virtuvė kvepia Šiaure ir netikėtumais. O gardus maistas pasaulį padaro šiek tiek geresne vieta gyventi.

198

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

199

5 SWEET ROOT

Užupio g. 22, Vilnius Nuotraukos: Šarūnė Zurba

Nors tai jau antrus metus skaičiuojantis restoranas, tačiau jo meniu nepaliauja stebinti ir keičiasi kartu su metų laikais. „Sweet Root“ – tai proga patirti tikrąją modernią lietuvišką virtuvę, tokią, kokios dar niekada neragavote. Lėta vakarienė ir tai, ką duoda gamta – vaizdu ir skoniu lėkštėje čia norėsis ne mėgautis, bet žavėtis.

200

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

201

PITARIJA „FIRE PLACE“ Šeimyniškių g. 17, Vilnius Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Netikėtai jauki vieta greta futbolo stadiono. Čia krosnyje kepama dieviško skanumo vietnamietiška pita duonelė. Pagardinta vištienos kukuliais ir daržovėmis ji tampa pačiu geriausiu pietų draugu. O jei į kompaniją pasikviesite kokosais kvepiančią sriubą, pietūs bus tobuli! Beje, toje pačioje krosnyje kepamos ir gardžios picos, ir soti kiaušinienė šakšuka.

6

202

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

203

CROOKED NOSE & COFFEE STORIES Šaltinių g. 20-17, Vilnius Nuotraukos: Darius Petrulaitis, Titas Silovas

Nes skanios kavos ir gerų istorijų negali būti per daug. Kavos mylėtojo Emanuelio Ryklio įkurtas kavos baras ir manufaktūra „Crooked Nose & Coffee Stories“ – tai toli gražu ne tik rudos pupelės. Tai – dar daug įdomių čia vykstančių dalykų: nuo kavos kultūrą propaguojančių konferencijų iki pasaulio kavos degustacijų ir susitikimų su prancūzišku kinu.

204

7

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

205

8

ZATAR FALAFEL & HUMMUS Vokiečių g. 9, Vilnius Nuotraukos: Kernius Paliukonis

Vegetariško ir veganiško maisto restoranas pačioje sostinės senamiesčio arterijoje. Sako, falafeliai čia – patys skaniausi Lietuvoje. Tad akį glostantis interjeras – tik malonus priedas prie puikaus meniu.

206

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

207

BEIGELISTAI Polocko g. 9, Vilnius Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Niujorko, Amsterdamo ir kitų pasaulio miestų pusryčių karalius – beigelis – kada nors turėjo atrasti nišą ir Lietuvoje. Iš pradžių „Beigelistai“ pasirūpino, kad dėl šio riestainio pusė Vilniaus trauktų į Halės turgų, na, o dabar kviečia į naujus savo namus Užupyje. Puiki vieta skaniems pusryčiams, lėtam brunch’ui, susitikimui ar tiesiog trumpam pabėgimui.

208

9

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

209

10

VINGIO ISTORIJOS

M. K. Čiurlionio g. 100, Vilnius Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė, Valerija Stonytė („Weirdbeard Photography“)

Į šią kavinę keliaujama tik pėsčiomis, neskubant, atsipalaidavus.

Pačiame Vingio parke įsikūrusios „Vingio istorijos“ tikrai patiks ne tik hipsteriškoms sieloms, bet ir skanių dalykų bei ilgų pasivaikščiojimų išsiilgusiems miestiečiams.

210

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

211

NENUOBUS LAIKAS

„Penketai“

1

Sausio 29 d., 19 val.

Nacionalinė dailės galerija (NDG) Konstitucijos pr. 22, Vilnius

Fenomenas, kas penktą penktadienį minias jaunų žmonių suviliojantis į Nacionalinės dailės galeriją, vadinasi „5/5 Junior“, arba tiesiog „Penketai“. Pranešimų ir pokalbių vakarai, kuriuose savo patirtimi ir idėjomis dalijasi vizualinės kultūros atstovai, tęsiasi ir šiemet.

212

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

213

2

„Cosmos Paukščių Takas“ Anykščių menų inkubatorius J. Biliūno g. 53, Anykščiai

Anykščių menų inkubatoriuje – menų studijoje pristatoma unikali ir vienintelė Baltijos šalyse instaliacija „Cosmos Paukščių Takas“.

Tai galimybė panirti į kosmosą, akimirką atsidurti ant galaktikos krašto ir pažvelgti į milijardus žvaigždžių. Unikali patirtis!

214

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

215

„Juodas šuo“ Pylimo g. 20-1, Vilnius

Migruojantis knygynas apsistojo sostinės senamiestyje, naujam gyvenimui prikeltame bute. Be knygyno, čia veikia ir galerija „Studium P“ – vieta, skirta jaunųjų kūrėjų pristatymams. Iki tol „Juodo šuns“ įkūrėjai keliavo po įvairias Lietuvos vietas ir rinko knygas, atvirutes, plakatus bei kitas įdomybes. Iš kelionių liko daug atisiminimų, istorijų ir, žinoma, knygų.

216

3

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

217

4

„Creative mornings“ Sausio 29 d., 8 val.

“The Atomic Garden”

Trumpų rytinių konferencijų serija kūrybinei bendruomenei. Tų, kurie nepatingės pabusti kiek anksčiau, laukia nemokami 20 min. trukmės pranešimai ir, žinoma, gardi rytinė kava. Sausio 29 d. rytinėmis idėjomis dalinsis Gabrielius Liaudanskas-Svaras.

218

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

219

„Grafo“ Trakų g. 14, Vilnius

Nauja išskirtinės koncepcijos meno galerija Vilniuje. „Grafo“ įsikūrė pastate, kuris mena ne tik ilgą istoriją, bet ir įspūdingus buvusius savininkus – Oginskius, Tiškevičius, Radvilas. Galerijoje „Grafo“ išskirtinis dėmesys skiriamas Skandinaviškam ir Šiaurės Europos menui.

220

5

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

221

6

Šarūno Saukos paroda Konstitucijos pr. 22, Vilnius Paroda veiks iki kovo 6 d.

Nuotrauka: Jevgenija Levin

Šarūno Saukos tapybos parodoje „Žmogus su Saukos veidu“ rodoma daugiau kaip 100 darbų, sukurtų 1978-2015 m. Pirmą kartą greta tapybos ant drobės žiūrovams pristatomi ir juvelyriškai ištapyti stikliniai objektai.

222

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

223

„Sofar Sounds Vilnius“ www.sofarsounds.com

Nedideli slapti koncertai namų svetainėse ar panašiose jaukiose erdvėse. „Songs From A Room“ – tai projektas, suburiantis muzikos mylėtojus šiek tiek magiškuose ir jaukiuose koncertuose. Idėja, 2009 m. prasidėjusi Londone, netruko išplisti po visą pasaulį ir jau pasiekė Vilnių.

224

7

LAMŲ SLĖNIS

„Vilnius Gastro“ Vasario 11 d.

Gastronominis restoranų safaris: eik ir ragauk. „Vilnius Gastro“ – tai nauja gurmaniška koncepcija, suteiksianti progą per vieną vakarą išbandyti daug restoranų už vienos vakarienės kainą.

8

LAMŲ SLĖNIS

225

„TEDxVilnius“ Balandžio 2 d.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Šių metų konferencijos „TEDxVilnius“ tema – “Hide & Seek”.

Ateikite paklausyti apie naujausias inovacijas, netikėčiausias idėjas, susitikite ir dalinkitės mintimis.

226

9

LAMŲ SLĖNIS

Susitikimų-mokymų ciklas „Sūrininkų namuose“ Sausio 30 d., 10 val.

Merkio g. 53, Dargužiai, Varėnos raj.

Amatų centras Dargužiuose pradeda susitikimų-mokymų ciklą, kuriame susitiksite su žymiausiais Dzūkijos krašto amatininkais. Kas antrą šeštadienį – vis naujo amato paslaptys. Pirmasis ciklo susitikimas – tai gidas į sūrių pasaulį ir trijų valandų diskusija su „Sūrininkų namų“ įkūrėju Valdu Kavaliausku. Kituose mokymuose bus pasakojama apie šiaudinių namų statybą, medžio architektūrą, šilauogių auginimą ir bitininkystę.

10

LAMŲ SLĖNIS

227

228

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

229

1 MONIKA BIELSKYTĖ, Kūrybos strategė, fotografė Instagram: @monikabielskyte www.allfutureeverything.com

2 230

LAMŲ SLĖNIS

GRETA GEDMINAITĖ, Fotografė; Instagram: @gedminaite

3 4

EGLĖ MAČERAUSKĖ, Maisto fotografė Instagram: @egle_ma www.pinterest.com/egle

ALEKSANDRA KINGO, Fotografė www.aleksandrakingo.com

LAMŲ SLĖNIS

231

5

AISTĖ JŪRĖ, Kūrybininkė, tinklaraščio „Ū ilgoji“ autorė Instagram: @uilgoji www.uilgoji.lt

KRISTĖ STANKEVIČIŪTĖ, Mados tinklaraštininkė Instagram: @feedyourfashionanimal www.feedyourfashionanimal.blogspot.lt

6 232

LAMŲ SLĖNIS

7 8

AUSTĖ SKRUPSKYTĖ, Kūrybininkė Instagram: @a_uste www.austes.com

ROKAS DARULIS, Fotografas www.rokasdarulis.com

LAMŲ SLĖNIS

233

9

GINTARĖ KAVALIAUSKAITĖ, Grafikos dizainerė, iliustratorė Instagram: @cococlouds www.behance.net/cococlouds

SENTIMENTAI, Pastebėjimai apie kliento ir dizainerio santykius https://www.facebook.com/senikurdarbai

10 234

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

235

Iki pasimatymo vasarį!

www.lamuslenis.lt

236

LAMŲ SLĖNIS