Lamuslenis 2014 12 10

Gruodis 2014 (35)

ŽIEMOS PASAKOS

Viršelio nuotrauka: Guoda Jucevičiūtė

LA FAMIGLIA

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

ANETA ANRA

Žurnalistė

Žurnalistė

TINKLARAŠTIS

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

Žurnalistė FACEBOOK

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

Fotografė FACEBOOK

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

Reklamos projektų vadovė FACEBOOK

FACEBOOK

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė

VAIDILUTĖ MALINAUSKAITĖ

TINKLALAPIS

MARIA CAVALI

Fotografė

TINKLALAPIS

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai FACEBOOK

BENDRAUKIME info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

2

Lamų slėnis

Fotografė FACEBOOK

ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris TINKLALAPIS

REDAKCIJOS ŽODIS

A

išku, juokauju. Esu normalus šio amžiaus žmogus, turintis tą pačią bėdą, kaip ir kiekvienas jūsų – man trūksta laiko. Sau, kitiems, darbams, vakarienėms, normaliems pusryčiams, pasivaikščiojimams, parodoms, koncertams, renginiams, laiškams, naujoms idėjoms, kalėdinėms dovanėlėms, vaikų darželio reikalams, žaidimams, atostogoms, net sirgti laiko greičiausiai tiesiog neturėčiau...

Bet keisčiausia, kad kai to laiko netikėtai ima ir atsiranda, aš jau nebežinau, ką su juo daryti. Pamiršau, nebemoku, gal net nebenoriu tiesiog mėgautis laisvu laiku.

Kartą atsidūriau kavinėje, prieš mane stovėjo mažytis puodukas kavos, mano telefonas ką tik išsikrovė. Aš neturiu kur skubėti – artimiausią valandą esu priversta praleisti čia. Nieko neveikdama.

Vienintelis mano užsiėmimas – kartais kilstelėti tą puodelį prie lūpų ir vėl pastatyti ant staliuko. Ir, žinote ką, mane apėmė mažytis panikos priepuolis. Akys pradėjo išgąstingai bėgioti po salę ieškodamos KO NORS įdomaus, verto dėmesio, intriguojančio, kokios nors besipykstančios poros, įdomiai apsirengusio keistuolio, garsiai klykiančio vaiko, gal net kokio pažįstamo – ko nors, į ką galėčiau nukreipti savo dėmesį. Nes jis mane užgriuvo netikėtai ir visiškai nepasiruošusią. Aš pasimetusi sėdėjau ir kvailai spoksojau į tą mažą puodelį priešais save. Supratau, kad tiesiog būti ir tuo mėgautis aš nebemoku.

Ir žinote, kas mane išgelbėjo? Aš užsisakiau pyragaitį! Ir tas puodukas kavos nebeatrodė toks vienišas. O aš turėjau saldų užsiėmimą, į kurį galėjau sutelkti visą savo dėmesį.

4

Lamų slėnis

NEPATIK PANAŠU, KALĖDŲ

Tad labai nuoširdžiai linkiu ir jums, greičiausio amžiaus žmonijos istorijoje bendrakeleiviams, neišsigąsti, jei staiga teks stabtelėti. Susiraskite saldų užsiėmimą, saldų pašnekovą ar tiesiog saldžią svajonę. Ir gyvenkite ja. Bent tą trumputę laisvą akimirką. O tada vėl grįžkite į savo darbus, tik jau kiek ramesni ir labiau atsipalaidavę.

Smagaus skaitymo!

Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

KĖSIT – , KAD ŠIEMET IKI VISKĄ SPĖSIU!

Lamų slėnis

5

NAMAI, PILNI KALĖDŲ

IT GABALĖLIS KARČIOJO ŠOKOLADO

6

66

24

NAMELIS, KURIAME GERA RAŠYTI

Copyright © 2011-2014 UAB "Zubizu projects".

Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą.

LamųUžslėnis reklamos turinį redakcija neatsako.

90

Reklaminiai straipsniai žymimi

LIETUVIŠKOS VIRTUVĖS FILOSOFIJA

106

NAUJIENOS

GEOMETRIJA

Moduliniai elementai „Edgy“ „KAZA CONCRETE“ (diz. Patrycja Domanska, Tanja Lightfoot)

Plakatas „Pastel“ Diz. „According to Panda“

Ledinukas „Nuna“ Diz. Manu Kumar, Stefan Gendl bei šefas Heiko Antoniewicz

Gigantiški šviestuvai „W151“ Diz. „Claesson Koivisto Rune“

Kavos staliukas „Rock Metal“ Diz. Antoine Morris

Šviestuvas „Loena Lantern“ Diz. „Ontwerpduo“

Kilimas „Mostly - Red“ Diz. Elisa Strozyk

Lamų slėnis

9

10

Lamų slėnis

PASIPASAKOJIMAI

LAIMĖ – NE GAUTI, O DUOTI Tekstas: Aneta Anra Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

Susitikimas su aktore JOLANTA DAPKŪNAITE – lyg pirmoji kalėdinė dovana. Tą popietę lijo, pūtė žvarbus vėjas, tačiau Jolantos namuose jau sklandė švenčių nuotaika – išdėlioti balti ir raudoni eglių burbulai, degančios žvakės, šiaudinis pro langą žvelgiantis elniukas. Ir net mylimas nenuorama Prustas, Jorkšyro terjeras, buvo nusiteikęs klausytis pokalbio apie pasakas, teatrą bei tikrąsias žvaigždes.

Lamų slėnis

11

12

Lamų slėnis

Kalėdos ir močiutės pasakos „Vaikystės Kalėdų visiškai nepamenu. Na, būdavo eglutė, šventinis stalas, 12 patiekalų, šienas po staltiese. Dovanų Kalėdų Senelis nenešdavo, nes tėvai gyveno labai kukliai. O ir juo netikėjau – niekas man šių pasakų nesekė, tėvams ne tas rūpėjo tais laikais... Užtat pasakų daug išgirsdavau iš tėčio mamos. Grįžusi iš tremties Sibire, močiutė gyveno Juodkrantėje pas dukrą, tėčio seserį, praleidau ten vaikystės vasaras. Pasisodindavo mane mažutę ant kelių ir sekdavo pasakas – niekada nėra papasakojusi tos pačios istorijos du kartus! Prisimenu ją kaip seną, tikrą močiutę, skarele apsigaubusia... Nežinau, ar dabar tokių būna? O šalia gyveno kaimynė, gąsdinusi mus siaubo nutikimais...

Labiau prisimenu Naujuosius metus, vaikystėje jie atrodė svarbesnė šventė. Labai mėgstu per Naujuosius vaidinti. Prieš kelerius metus gruodžio 31ąją vaidinome „Išvarymą“, spektaklis baigėsi 23.45 valandą. Tada smagu – nubėgi į kokią vyninę su draugais, ir jau Naujieji. Niekada nesėdėčiau namuose prie televizoriaus. Gyvenimas pernelyg trumpas.

Reikia būti su brangiais, mylimais žmonėmis. Mielai nueičiau į operą ar džiazo koncertą, tačiau atsipeikėjus jau nebebūna bilietų. Visada pamirštu iš anksto pasirūpinti Naujaisiais metais...“

Helverio nakties nerimas Beveik dešimtmetį Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje vaidintas aktorių dueto – Jolantos Dapkūnaitės ir Arūno Sakalausko – spektaklis „Helverio naktis“ (rež. Jonas Vaitkus, pjesės autorius In-

gmaras Villqistas). Šį spektaklį mačiau kone keturis kartus ir visąlaik apsiverkdavau. Pabaigoje Jolantos herojė Karla „sumaitina“ savo globotiniui, psichiškai atsilikusiam Helveriui, saujas spalvotų tablečių. Nes ateina laikas mirti, ir tai – geriausia išeitis Helveriui, atėjus į valdžią fašistams. Helveris, nors viso spektaklio metu reaguoja ne visada adekvačiai, vaikiškai, pabaigoje supranta, kodėl jam duoda šitiek tabletyčių, paklusniai jas suvalgo. Jolantos akys drėgnos, o Arūnas švelniai žiūri į ją ir vykdo nurodymus. Dar vieną, dar ir dar... Ašaros byrėdavo ne man vienai.

Jautria, įtaigia vaidyba aktoriai priversdavo pamiršti, jog veiksmas scenoje – tik pjesės interpretacija. „Likus savaitei iki „Helverio“, Arūnas imdavo nervintis ir pykti: „Kam tu mane į visa tai įvėlei, kam tau reikėjo šitos pjesės!“ Mums abiem šis spektaklis buvo psichologiškai ir fiziškai sunkus. Ir aš jaudindavausi visą savaitę. Pjesė pateko man į rankas gana atsitiktinai, kalbantis su teatro kritike Rasa Vasinauskaite teatro bufete. Tuo metu tai buvo pagrindinė susitikimų, „bohemos“ vieta. Teatralai turi daug bendrauti vieni su kitais, tada ir gimsta geriausios idėjos. Atsisiunčiau pjesę iš Lenkijos. Buvo puikus scenografės a.a. Jūratės Paulėkaitės sprendimas mano heroję aprengti rožine suknele, apgyvendinti ją ir Helverį rožiniame infantiliame kambaryje. Miesčioniška aplinka ir į sceną įsiveržiantis milžiniškas batas puikiai perteikė Klaros perversijas, išliejamas ant vaiko. Esu dėkinga Jūratei už šitą darbą. Klaros personažas lyg ir netiko man, nebuvau panaši į motiną, praradusią vaiką. Jūratė intuityviai pasiūlė man nesubrendusios, paviršutiniškos ir silpnos moters paveikslą, atitikusį mano psichofiziką. Jūratė buvo tokia vienintelė…

Lamų slėnis

13

14

Lamų slėnis

Mėgstu ekstremalias, sunkias medžiagas, kurioms reikia nerimo, įtampos. Aktorius privalo turėti stiprių, emociškai sudėtingų vaidmenų. Visąlaik ieškau tokių pjesių. Klausi, kodėl kartu vaidinti pasikviečiau Arūną, savo gyvenimo draugą? Ogi kitaip ir negalėjo būti. Tik jis galėjo suvaidinti Helverį. Ne dėl to, kad gyvename kartu, tiesiog... Neabejojau nė akimirką. Grimuotoja, kuri mane šukuodavo prieš spektaklį, galėtų paliudyti, kiek nervų „kainuodavo“ šis vaidinimas, o dar kai prašydavau Arūno pasikartoti tekstą… Namie mudu niekad nerepetuodavome, tik teatre.“

Juk vaidini Tu, ne kažkas kitas „Vienų gastrolių metu ėjome su Egle Gabrėnaite Varšuvos gatve ir ji sako: „Norėčiau gero, stipraus vaidmens, gal padarom ką nors...“ Tuo metu studijavau prancūzų kalbą, o Prancūzų kultūros centro biblioteka prenumeruodavo Naujosios dramaturgijos almanachus. Juose publikuojamos pjesių santraukos. Perskaičius vienos pjeses trumpą aprašą, tapo aišku – čia bus vaidmuo būtent Eglei. Radome kanadietės autorės Marie France Marsot kontaktus, teatras susisiekė su ja dėl autorinių teisių, pjesė atkeliavo iš Paryžiaus. Kai pradėjome ieškoti režisieriaus, pasiūlėme Valentinui Masalskiui. Jis sutiko su mumis vaidinti. Taip scenoje atsirado spektaklis „Laukim skambučio“ – istorija apie vienatvę šeimoje, santykių šaltį, nesusikalbėjimą, tėvų nuodėmes ir žlugdantį jų poveikį dukrai.

Nesu turėjusi vaidmenų, kurių nenorėjau vaidinti, kurie būtų kančia. Na, galbūt tik Oskaro Koršunovo „Išvaryme“ būna sunku sėdėti užkulisiuose šešias valandas (juokiasi) – žinoma, išskyrus laiką, kai vaidinu lietuvę Reginą ar barmenę (scenoje lengviau nei užkulisiuose). Vaidmenys kuriami iš savo patirties, o kaip sako V. Masalskis, personažas yra šalia tavęs. Personažas ir aktorius – viena, tik įkrauni jį savo širdim ir biografijos patirtimis.

Lamų slėnis

15

Jacko Nicholsono nuotrauką prieš daug metų Arūnas gavo dovanų iš „Skalvijos“ kino teatro.

16

Lamų slėnis

Visi personažai kažkaip siejosi su manimi pačia.

Net abi Elžbietos – karalienė iš „Marijos Stiuart“ (rež. J. Vaitkus) ir Elžbieta režisierės Eglės Bučienės režisuotoje Juozo Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“. Vienas įdomiausių personažų buvo girta moteris Agniaus Jankevičiaus režisuotame spektaklyje „Du rumunai, kalbantys LT“. Trumpas, išbaigtas charakteris: girta moteris, patyrusi vyro neištikimybę, važiuoja autostrada, paima pakeleivius, įvariusi jiems siaubo, įvažiuoja į šerną ir iškeliauja anapilin.

Ar norėčiau gyventi kurio nors personažo gyvenimą? Ačiū, tikrai ne. Mano pačios gyvenimas kartais gali tapti ne prastesniu kino scenarijumi ar pjese. O dramos gyvenime persikrausto į sceną. Pamenu, kai repetavau Dulsinėjos vaidmenį Adolfo Večerskio miuzikle „Žmogus iš Lamanšos“, tuo metu bėgiojau į „Dviejų rumunų“ repeticijas, o asmeninėje erdvėje vyko tikrų tikriausia drama... Stresas, širdis stoja tiesiogine žodžio prasme. Teatre intrigos.

Per repeticijas dėl įtampos ir baimės negalėjau išdainuoti savo partijos. Užkimau. Kreipiausi į LOR gydytoją, bet su balso stygomis nebuvo visiškai blogai. Premjerinę partiją ne sudainavau, o sušnekėjau.

Atsiprašau žiūrovų, jei kas matė…“

Kažkas manyje saldžiai miega „Šiuo metu gyvenu ramiai. Svarbiausi vaidmenys – „Helverio naktyje“, „Marijoje Stiuart“ (karalienė Elžbieta, – aut. past.) – liko praeity, spektakliai neberodomi. Intuityviai jaučiu, ką norėčiau, galėčiau suvaidinti ar pasakyti, tačiau dar neradau medžiagos.

Po truputį skaitinėju šį bei tą... Gal tai – nebūtinai pjesė, o romano inscenizacija. Mane labai žavi geros draugės Lenos Eltang kūryba. Dalyvauju jos kūrybos vakaruose. Skaitau Juliaus Kelero poeziją. Pamenu, jaunystėje troškau suvaidinti ledi Makbet.

Dabar, vėl perskaičiusi pjesę, susimąsčiau: „Ir kas mane taip patraukė tuomet?“ Šiuo metu mieliau vaidinčiau, pavyzdžiui, Freken Snork (Tove Jansson

„Trolių Mumių“ herojė – aut. past.) ar Merę Poppins miuzikle vaikams. Beje, dainuoti teko nemažai, mat teatras daug metų samdė dainavimo mokytoją Nijolę Kniukštaitę-Vaičiulienę. Su ja praėjusiai Kultūros nakčiai buvome paruošusios programą „Gėlių muzika“ (lietuvių kompozitorių dainos apie gėles, Oskaro Milašiaus poezija ir pilnas baseinas tikrų pievos gėlių teatro fojė, lazerių projekcijos). Mano manymu, buvo be galo estetiškas reginys.

Kai nėra naujų vaidmenų, galvoji, juk niekas neprivalo tau atnešti paruoštos kupinos lėkštės. Sustoji, pradedi laukti. Tik bėda, kad vidinis motoras truputį pradeda migti. Tik turėdamas sunkių vaidmenų, kuriems reikia daug pasiruošimo, esi „geros aktorinės“ formos – lyg sportininkas bėgimo take prieš startą.“

Tikroji žvaigždė „Tikros žvaigždės“ tyliai šviečia. Kaip ir žvaigždės danguje. Manau, kad aktoriai, kuriuos galima vadinti žvaigždėmis, nešvaisto laiko save afišuodami, nesiveržia dalyvauti televizijos šou ar mirgėti žiniasklaidos paskalų skiltyse. Jie pernelyg susikoncentravę į tai, ką kuria, kuo gyvena, ir nebarsto energijos veltui. Geriausių aktorių viešumoje beveik nesimato. Ir nors menininkai egocentriški, tikrosios žvaigždės – labai šilti žmonės, nuoširdūs, nes atsiriboja nuo nereikalingų dalykų, teatro apkalbos ir intrigos jų nedomina.

Man žvaigždės – aktorius Vladas Bagdonas, Rasa Samuolytė. Taip pat tikra, bet kitokia žvaigždė buvo a.a. Vytautas Šapranauskas. Nors jis kartu turėjo ir televizijos žvaigždės populiarumą, vis dėlto jį pavadinčiau žvaigžde mano minėta žodžio prasme.

Niekada scenoje „netempdavo paklodės“ ant savęs.

Vaidindamas su moterimi visuomet išlikdavo džentelmenu. Vyrai aktoriai scenoje dažnai linkę pakovoti dėl „prožektorių šviesos“. Vytas to niekada nedarė.“ Lamų slėnis

17

18

Lamų slėnis

Įpusėjus fotosesijai, Prustas ėmė muistytis ir kandžiotis – ramiai sėdėti pabodo.

Tačiau vos Jolanta ištarė „burtažodį“: „Arūnas ateina?!“ – Prustas sustingo, žvelgdamas į duris, ir… laukdamas mylimo šeimininko, pozavo toliau.

Moteris scenoje „Moteriškumas kartais netgi trukdo. Svarbu būti ne moteriškai, o ta moterimi, kurią vaidini. Gyvenimiški veiksniai čia negalioja. Gatvėje neatpažįstama, neryški aktorė scenoje gali tapti tikra, vidumi švytinčia gražuole.

O amžius... Mūsų teatre (Nacionaliniame dramos – aut. past.) per daug mano amžiaus moterų. Ir vaidmenų joms nėra daug…„Sunkiausia yra ne senti, sunkiausia – atprasti būti jaunam.“ Tokia mano būsena dabar. Neturiu vaikų, todėl mano brandos laikas dar nesibaigęs, – mamos pagal vaikų augimą jaučia savo amžių, vyksta natūralus pasikeitimas, o aš... vis dar rengiuosi jaunatviškai, elgiuosi kaip jauniklė, tetų drabužiai man nepatinka, juk nesivilksiu kostiumėlio – esu aktorė! ( Juokiasi.) Kartą įsijungiau televizorių ir pamačiau save vaidinančią seriale: „Viešpatie, kokia aš sena!“ Ne vaidyba susirūpinau, bet kaip pasenau.“

Pasikeitęs keliavimo būdas „Mėgstamiausios mano kelionės – tai gastrolės.

Daug keliavome su O. Koršunovo spektakliais („Meistru ir Margarita“, „Oidipu karaliumi“, kitais).

Smagu, kai vaidini svečioje šalyje ir kartu gali pamatyti miestą. Anksčiau buvau tokia išprotėjusi mėgėja pamatyti kiekvieną bažnyčią, parkelį, muziejų, tikra turistė. Su amžiumi poreikiai keičiasi – dabar man patinka pabūti ilgiau vienoje vietoje, susipažinti su žmonėmis, pajusti atmosferą. Rudenį vykau į Siciliją. Gyvenau vieną savaitę. Daug skaičiau, vaikščiojau, ėmiau sveikintis su visais gatvės prekeiviais, turėjau savo bažnyčią, savo kavinę, savo daržovių, duonos, desertų parduotuves. Bendrauji skirtingomis kalbomis, pažįsti šalį per žmones. Pats įdomiausias dalykas.

Esu vasaros mėgėja. Žiemos žavesys – šventės ir slidinėjimas kalnuose. Dievinu tą jausmą, kai esi aukštai, šviečia saulė, aplink baltas sniegas ir lengvai šaltukas.

Lamų slėnis

19

20

Lamų slėnis

Kol Jolanta rengėsi teatro drabužinėje ilgus metus tūnojusią Juozo Statkevičiaus kurtą suknelę (Gintaro Varno 1993 m. spektakliui „Jei praeitų penkeri metai“), į namus įbėgo Arūnas, atvežęs neatsiejamą kostiumo dalį – juodų plaukų peruką.

Ar norėčiau gyventi nerūpestingai, nuolat keliauti? Tikrai ne. Turėti užsiėmimą gyvenime – svarbiausias dalykas. Darbas įprasmina žmogų, juk nedirbti nuobodu. Kas tada būtum? Kuo domėtumeis, išskyrus skanų maistą ir gardų vyną? Greitai atsibostų.

Jei galėčiau apsilankyti kitame laike, pasirinkčiau XX a. trečiąjį dešimtmetį – pašėlusį Amerikos džiazo amžių. Gal mane žavi ši epocha savo estetika ir laisve?“

Dovanos „Per praėjusias Kalėdas savo draugei norėjau padovanoti ką nors išskirtinio. Nuėjau į nedidelę krautuvėlę, prekiaujančią antikvariniais daiktais, ir nupirkau du mažyčius Limožo porceliano puodelius su lėkštelėmis, skirtus gerti kavai ir karštam šokoladui. Po kelių dienų draugė prasitarė: „Puodelis sudužo...“ Pati, iš jos gavusi dovanų prabangiame Vilniaus SPA išbandyti masažą, baseiną ir pirtis, gerai pra-

leidau laiką ir... palikau savo „Tissot“ laikrodį, Arūno pirktą ir dovanotą man Šveicarijoje. Jis neatsirado. Po kurio laiko paprašiau draugės is Ženevos, kad toje šalyje nupirktų man identišką. Nuolat jį segiu.

Taip apsikeitėm dovanomis.

Papuošalų turiu. Arūnas anksčiau mėgo dovanoti, pirkdavo man juvelyrinius dirbinius (apyrankes, vėrinius), visada atveždavo iš gastrolių. Nedažnai juos dėviu dabar, pamirštu, kad galiu nešioti.“

Tikrosios dovanos „Yra lotyniškų sentencijų: „Geriau duoti, negu gauti“, „Duodantysis laimingesnis už gaunantįjį“.

Laimingas tas, kuris turi kam ir nori dovanoti. Kai žinai, kad tavo dovana, nebūtinai materiali, suteiks džiaugsmo. Kai nori tą džiaugsmą suteikti, esi turtingas. Mane džiugina nematerialios dovanos – susitikimai, pokalbiai, puikūs spektakliai ar koncertai.

Geriausia dovana sau – kai jautiesi santarvėje su pačia savimi, kai sekasi dirbti, jautiesi rami ir pasitikinti savimi. Tada ir žiema netrukdo.“ Lamų slėnis

21

LAMIŠKOS TENDENCIJOS Tekstas: Algė Ramanauskienė

Seniai svajojate apie kiek kitokį švenčių laukimą? Gal kiek mažiau blizgesio, daugiau rankų darbo ir šilumos, tikrumo ir nuoširdumo, originalių idėjų ir netikėtų staigmenų? Galimybių sukurti šventinį laukimą, net ir neišleidžiant daug pinigų, taupiai ir išradingai – begalė, tereikia atrasti laiko ir uždegti namiškius Kalėdų stebuklo idėja.

22

Lamų slėnis

Dekoro elementai “Tine K Home”

http://www.tinekhome.com Lamų slėnis

23

ŽIEMIŠKA PUOKŠTĖ Originaliu vaikinu galima papuošti namų duris, sienas, langus.

Pasitelkite fantaziją ir, užuot pynę iš eglių šakelių, panaudokite šakeles su uogomis, prieskonines žoleles ar kitus žalumynus, kankorėžius, samanas, senus žaisliukus – visa, ką galima rasti gamtoje ar apdulkėjusioje palėpėje…

Kalėdiniai žaisliukai „BROSTE COPENHAGEN‟

24

Lamų slėnis

SKAIČIUOJANT AKIMIRKAS Advento kalendorius „FERM LIVING‟

Išradingas advento kalendorius gražiausių metų švenčių laukimą pavers intriguojančiu, o kiekvieną dieną iki jų – kupina džiugesio ir netikėtumų. Sukurkite mažą pasaką savo vaikams – tegu kas rytą jie randa mažytę staigmeną, juk idėjų, kaip susikurti šventinį kalendorių – galybė, tereikia šiek tiek laiko ir įkvėpimo mūzos.

Lamų slėnis

25

RANKŲ DARBO ŠILUMA Kalėdų eglutės puošimą galite paversti smagiu užsiėmimu visai šeimai.

Susiraskite šūsnį popieriaus – tiks seni žurnalai, spalvotos servetėlės, dovanų popierius, seno sąsiuvinio lapai – ir pagaminkite originalių popierinių žaisliukų bei girliandų. Išradinga ir taupu! Tai visai nesudėtinga, o idėjų, kaip kurti popierinius žaisliukus, lengvai rasite internete.

Popieriniai žaisliukai ir girliandos „FERM LIVING‟

26

Lamų slėnis

STEBINANČIOS IDĖJOS Norite, kad užsukę svečiai išsižiotų iš nuostabos? Tuomet, puošdami namus, ieškokite netradicinių erdvių ir sprendimų. Popierinėmis snaigėmis iš perdirbto popieriaus nukabintos kopėtėlės gali tapti originaliu kalėdiniu akcentu, o gal net puikiai atlikti Kalėdų eglutės vaidmenį!

Interjero dekoras „OI SOI OI‟

Lamų slėnis

27

KITOKIA KALĖDŲ EGLUTĖ Pabodo tradicinė eglutė? Tuomet šiemet improvizuokite! Vietoj žaliaskarės eglės kuo puikiausiai tiks didelė bet kurio kito medžio šaka. Ją papuoškite vienspalviais žaisliukais, padabinkite lempelėmis ir namuose pakvips Kalėdomis. O jūs tausosite gamtą ir sutaupysite pinigėlių. Minimalistinė „eglutė“ originalumo ieškančioms sieloms!

Indai ir dekoro elementai „HOUSE DOCTOR‟

28

Lamų slėnis

TVISKA, ŽIBA, SPINDI… Lempučių girlianda „COX AND COX‟

Žibančios lemputės net šaltuose minimalistiniuose interjeruose sukuria šventinę atmosferą. Pridėkite lempučių į tuščius stiklinius indus, vazas, dideles taures, lempučių girliandomis papuoškite lentynas ar palanges. Originali dekoracija, jūsų namams suteiksianti nepaprasto jaukumo ir šilumos.

Lamų slėnis

29

JAUKIOS VAKARIENĖS Prisiminkite, kaip gera ir smagu susėsti visiems prie didelio stalo, kartu mėgautis maistu ir pokalbiais. Tereikia nedaug pastangų, kad valgomojo stalas taptų tikru namų traukos centru. Pakabinkite virš stalo kalėdinį vainiką, papuoškite jį kalėdiniais žaisliukais, vakare uždekite žvakių. O jei dar ant stalo pakvips ką tik iškepti sausainiai…

Indai ir šventinis dekoras „H&M HOME‟

30

Lamų slėnis

KALĖDINĖS NAUJIENOS

MAŽI STEBUKLAI

Kalėdinė dekoracija „Rudolfas‟ „FLEUX‟

Interjero dekoracijos Diz. Andrea Brugi

STEBUKLINGA TAUPYKLĖ

Spustelėk ir sužinok, kaip sutaupyti šventėms net ir išleidžiant!

Advento kalendorius „Miškas‟ „FJELLBY‟

Plakatas „Pelargonijos‟ Diz. Jeanette Lunde ir Hilde Mork Lamų slėnis

31

Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

32

ATSAKYMAI ANT EGLUTĖS Lamų slėnis

Lamų slėnis

33

Kelionė verslininkei, menininkei, modeliui ir keturių vaikų mamai EGLEI GRĖBLIAUSKAITEI-TURSIENEI ne mažiau svarbi nei jos tikslas. Ji ieško atsakymų į savo klausimus ir tiki, kad svajonės fantastiškomis spalvomis nudažo mūsų kasdienybę. Reikia tik jas pamatyti...

Eglės Grėbliauskaitės ir jos vyro verslininko Gedimino Tursos namuose žavios kasdienybės spalvos skverbiasi pro langus, raudonuoja Vilniaus Užupio stogais, lengvai sklendžia savaitgalio popietės šviesa, žaidžia skardiniuose kibiruose, žaliuose gėlių lapuose, tupi ant kiekvieno Eglės paveikslo ir lubų lipdiniuose, pasisupa ant durų pakabintose sūpynėse, kyšteli nosį į liftą, kutena nosį šokoladinio pyrago kvapu.

– Į svečius pas jus įsiprašėme šeštadienį. Savaitgalius leidžiate namuose?

– Savaitgalius mes leidžiame su šeima. Paprastai šeštadienį važiuojame pietų pas vieną močiutę, o sekmadienį – pas kitą. Abi mūsų mamos gyvena Vilniuje ir, mūsų visų džiaugsmui, stropiai atlieka močiučių pareigas. Ypač džiaugiuosi aš, nes po penkių dienų besisukant darbuose, savaitgaliais galiu pailsėti ir pati pasijusti vaiku. Tradicija susiklostė dar tada, kai gyvenome užmiesčio sodyboje, o šitą būstą rekonstravome. Keitėme viską iš pagrindų, tik stogą seną buvome palikę. Likus dviem dienoms iki kraustymosi įvyko gaisras. Tad teko viešnagę vienkiemio troboje pratęsti gilyn į žiemą. Sodyba žiemai buvo visiškai nepritaikyta, tekdavo važiuo-

34

Lamų slėnis

ti į miestą maudyti vaikų, čia mamos ir laukdavo su pietumis. Šitie namai – mūsų su Gediminu bendras projektas, prasidėjęs prieš gerus 18 metų. Grįžusi iš savo modelio klajonių po užsienius nusipirkau mažą butuką senamiestyje. Jis buvo labai apleistas, tikrų tikriausia narkomanų landynė. Kad jį galėtume remontuoti, turėjome gauti kaimynų leidimą. Kaimynai leidimo nedavė, tada su Gediminu nusipirkome dar vieną butą, taip ir prasiplėtėme.

Nuo sodybos laikų mūsų namuose išliko tradicija per Kalėdas puošti dvi egles – viena tėvų, kita – vaikų. Kraustydamiesi į dėžę sudėtą didžiąją eglę pametėme, tad prieš šventes teko pirkti naują. O tuomet atsirado ir senoji. Pirmuosius metus vieną eglutę paskolinome mokyklai, tačiau kitąmet vaikai pasiūlė: puoškime dvi! Ir tikrai – o kodėl namuose neturėti dviejų?! Pasipuošti Kalėdoms – didžiulis džiaugsmas, nes eglutė, lemputės – tai šviesa, kai nebėra saulės. Vaikai puošia savo kambarius, Kūčių vakarą atvažiuoja mūsų mamos, seserys su šeimomis, kiekvienas atsiveža savo pagamintų patiekalų, visi sėdame prie didelio stalo. Kūčios mūsų namuose yra tikra didelė šeimyniška šventė.

Ant baltų namo sienų – Eglės tapyti paveikslai. „Tikriausiai tai nekuklu? – šypsosi, - Bet aš norėjau juos pakabinti...“.

Lamų slėnis

35

– Turite keturis vaikus: Petrui – 17, Antanui – 11, Onai – dešimt, Agotai penkeri. Tikra supermama!

– Savo vaikams visada sakau: kokią mamą gavote, tokią turite. Nesu tradicinė mama! Dažnai mūsų gyvenimas verčiasi kūliais, aš viską darau labai greitai, paprastai, reaguodama į poreikius. Mes nesiruošiame artėjančiam žiemos sezonui, nesiuvame suknelių atostogoms. Visa tai – ne apie mus.

Jei staiga atšalus orams pamatome, kad pernykštė striukė jau mažoka, lekiame į parduotuvę. Kai vaikų daug, sunku suskaičiuoti jų kojines, pirštines, kepures... Man atrodo, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų – nueiti su vaikais į kiną, lankyti būrelius, atsakyti į vaikų klausimus, kas vakarą prieš miegą paskaityti knygą.

Esu griežta mama, vaikai gal netgi pasakytų – labai griežta. Neseniai su vyresniuoju kalbėjomės apie tai, kad anksčiau jis nesuprasdavo, kodėl jį taip spaudžiu mokytis kalbų. Būdavo, iki ašarų. Dabar Petras savo broliui ir sesei sako: „Imkit mamos pamokas, vėliau būsit kieti.“ Jis mane gina dabar, nors vos prieš porą metų išsiunčiau jį į stovyklą Ukrainoje mokytis rusų kalbos. Ten jis vienintelis nemokėjo rusiškai...

Turėjau bilietą be datos, galėjome jį susigrąžinti namo kada panorėję, tačiau jis grįžo po šešių savaičių laimingas. Nuo dvylikos metų kiekvieną vasarą Petras vis kur nors keliauja, mokosi kalbų. Dabar jis laisvai kalba rusiškai, angliškai, prancūziškai.

36

Lamų slėnis

Kai kurios detalės šiuose namuose nepabaigtos. Svetimos akys jų nemato, užtat savas – bado. „Aš jau užsakiau...“ – Eglės pabaksnojimus nutraukia vyras Gediminas.

Lamų slėnis

37

Tviskančią metalo virtuvę savaitgalio rytą sušildo šokoladinio pyrago kvapas. „Nesu gera šeimininkė“, - prisipažįsta Eglė ir džiaugiasi tradicija savaitgaliais pietauti pas močiutes.

38

Lamų slėnis

Traškanti židinio ugnis – Gedimino rūpestis.

Lamų slėnis

39

40

Lamų slėnis

Eglė ir Gediminas jau daugybę metų kartu. Jų gyvenimo plane įvykių su kaupu: keturi vaikai, Eglės labdaros projektas, nuosavi namai Vilniaus senamiestyje, visai šalia jų - Gedimino restauruojamas senamiesčio kvartalas.

Lamų slėnis

41

Antanas per mano stumtelėjimus taip pat daug išmoko. Neabejoju, vaikams reikia postūmio į savarankiškumą, kartais reikia nuspręsti už juos. Kad kūdikis išmoktų vaikščioti, reikia jį paleisti iš rankų.

Nuolatos ieškau aukso vidurio – stumti vaiką į žinias ir patirtį, ir per tą kietumą prarasti dalį artumo, ar jį glostyti ir glausti pačios sukurtame šiltnamyje?

Tiesą sakant, vyriausiąjį, Petrą, auklėjome griežtai, ugdymo keliu. Visai neseniai jo paklausiau, kaip jam atrodo dabar, kai jis jau džiaugiasi mokslų vaisiais: kas svarbiau – žinios, kurioms įgyti teko įdėti daug kantraus darbo ir valios pastangų, ar jų neturėti, tačiau jausti didesnį artumą su šeima? Į šį klausimą nei aš, nei Petras dar neturime atsakymo. Kokia mama buvau iš tikrųjų – parodys laikas. Arba pasakys mano vaikai.

– Buvo laikas, kai dėl vaikų jūs atsisakėte mėgstamo ir gerai mokamo darbo. Nesuklydote?

– Kai man buvo 18, išvykau į užsienį dirbti modeliu. Vieną dieną nusprendžiau: nebenoriu būti modeliu, užtenka blaškytis po Europą, norėjau rimtesnės veiklos. Baigusi verslo magistrantūros studijas Londone, grįžau į Vilnių, kur manęs jau laukė

42

Lamų slėnis

Amerikoje studijas baigęs ir grįžęs Gediminas. Gimus Petrui po metų laimėjusi konkursą pradėjau verslininkės karjerą koncerne „MG Baltic“. Pradėjau nuo vadybininkės pareigų vienoje iš valdomų įmonių, baigiau kaip rinkodaros ir pardavimo vadovė koncerno centriniame biure. Dešimt metų buvau verslininkė, per tą laiką gimė Antanas. Dabar manau, kad pirmuosius vaikus užauginau autopilotu.

Abu buvo laukti, mylimi, tačiau man tuo metu dar labai rūpėjo karjera. O kai gimė Ona, kai matydavau ją prabundančią, pradėjau suprasti, kad šeima yra svarbiausia. Po atstogų į darbą nebegrįžau, įkūriau nuosavą verslo konsultavimo įmonę. Vėl gavau nemažai gerų darbo pasiūlymų, tačiau jau žinojau, ką renkuosi iš tikrųjų. Kažkuri mano ego dalis galbūt to pasirinkimo vis dar gailisi, tačiau pažintis su savo vaikais buvo nuostabiausias dalykas gyvenime. Nesakau, kad visos turi taip rinktis. Aišku viena – jei mama, būdama namuose su vaikais, nebus laiminga, toks pasirinkimas neturės jokios prasmės. Geriau jau laiminga mama karjeristė. Kiekviena moteris nusprendžia, kaip jai elgtis. Aš pati dabar jau manau, kad laikas, praleistas su savo vaikais, yra ne mažiau svarbus mamai nei kūdikiui.

Šviesus darbo kambarys, į kurį užeiti galima ir iš koridoriaus, ir iš svetainės.

Lamų slėnis

43

– Egle, jūs griaunate stereotipinį verslininko žmonos įvaizdį. Juk įprasta: geras automobilis, pūstos lūpos, vardiniai drabužiai...

– Stereotipai egzistuoja, bet kai pagimdai keturis vaikus, su priklijuotais nagais ir pūstomis lūpomis žaisti neturi kada. Bet aš manau, kad norint stereotipų ir man galima pritaikyti: esu modelis, kartais aprengiama Juozo Statkevičiaus drabužiais, vegetarė – juk tai dabar madinga, neužsiimu labdara, bet vadovauju socialiniam projektui „Pats“. Neva stereotipiška ir tai, kad esu verslininko žmona, tačiau jokioje savo veikloje iš tiesų stereotipų neatitikau.

– Tačiau judu su Gediminu susitikote, kai turtais nė nekvepėjo...

– Susipažinome 1991-aisiais. Jis tuomet baigė ekonomiką Vilniaus universitete ir išvyko tęsti studijų į JAV. O aš – į Europą dirbti modeliu. Prieš aštuoniolika metų abu grįžome iš savo užsienių, nes nė vienas neabejojome, kad norėtume gyventi Lietuvoje. Iš pradžių gyvenome pas tėvus, paskui pažamu pradėjome judėti pirmyn. Mano vyras juokauja, kad vienintelis dalykas, ko savo gyvenime nepakeičiau, – tai jis. Keičiau šalis, darbo vietas, profesijas. Esu iš tų žmonių, kurie privalo matyti prasmę tame, ką daro. Kai nebejaučiu svarbos tame, ką darau, nebematau tikslo tęsti, todėl ir keičiu kryptį. Kartais net pagalvoju, gal reikėjo būti gydytoja?

Kaip mama, sesuo. Padėti kitam – didžiulė laimė.

44

Lamų slėnis

Keletą kartų perdaryti ir vis dar nebaigti betono laiptai veda į vaikų ir šeimininkų miegamuosius kambarius ir į palėpę. „Aš bijau laiptų“, - išsiduoda Eglė. Dabar aišku, kodėl savo namuose ji įrengė liftą.

Lamų slėnis

45

Atidengę senovines plytas virtuvės lubose, šeimininkai jas tokias nusprendė ir palikti.

46

Lamų slėnis

Sūpynes, pakabintas ant darbo kambario durų staktos, išbandę ir vaikų klasės draugai.

Lamų slėnis

47

48

Lamų slėnis

Po gaisro užlietas vandeniu, pasakoja Eglė, parketas atsiknojo. „Užtat dabar atrodo lyg būtų senovinis“, - per daug nesigraužia.

Lamų slėnis

49

Labai gali būti, kad kitą vasarą priešais senovinę terasą jau žaliuos veja. „Vis niekaip tos rankos nepasiekia...“ – apgailestauja Gediminas.

– O meno kūrinyje? Ne taip seniai juk baigėte tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje.

– Keistas dalykas: kai paveikslus sukuriu savo galvoje, nebe taip svarbu tampa juos realizuoti. Kad kažkas ant savo namų sienos turėtų dar vieną daiktą? Neturiu tikslo mokyti, auklėti ar keisti kitų žmonių gyvenimų. Griežtai atsirenku, kuriomis idėjomis ir atradimais noriu pasidalyti su kitais. Tuomet menas įgyja prasmę.

Anuomet, kai dar buvau verslininkė, dirbau didžiuliame koncerne, vienas mūsų bičiulis pastebėjo: kad ir kur tu nueitum, pirmiausia patikrini pamatus.

Teisybė, mane domina esminiai dalykai, jei jie netvirti, neišlaiko kritikos, nebelieka tikslo statyti ant jų namo. Šitas požiūris galioja visose gyvenimo srityse. Gal man tik reiktų išmokti subtiliau ir švelniau tuos pamatus tikrinti.

50

Lamų slėnis

– Panašu, turite galybę neatsakytų klausimų?

Jei Kalėdų naktį įvyktų stebuklas ir būtų atskleisti atsakymai, kokius klausimus pakabintumėte ant savo Kalėdų eglės?

– Visus atsakymus turime savo viduje. Net ir nenorėčiau, kad man į juos būtų atsakyta, nes pats kelias iki jų – irgi tikslas. Nenorėčiau ištrinti nė vieno savo gyvenimo periodo, net ir to laiko, kai buvo sunku. Ištrynusi juk nebebūčiau savimi. Su amžiumi daromės išmintingesni (bent jau norime tuo tikėti).

– Nebijote senti?

– Negalėčiau pasakyti, kad bijau. Nenoriu senti, nes nenoriu blogai jaustis. Jaunystę aš tapatinu su sveikata ir grožiu. O grožis... Kiekviena jauna mergina – tobulai graži. Tačiau metai mums prideda daugybę kitų dalykų: kantrybės, patirties, išminties.

Mano mamos akys spinduliuoja meile, todėl – labai gražios.

Ir jaunystė kartais būna labai išmintinga. Norom nenorom ausyse skamba žodžiai iš įvairių gražuolių rinkimų: „Noriu pakeisti pasaulį“, – dažnai sako gražuolės. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, nepaliauju tikėti, kad ir vienas žmogus pasaulį pakeisti tikrai gali.

Iki šiol podiumu žingsniuojanti Eglė nebijo senti. „Baisu jaustis blogai, blogai jaustis aš nenoriu“, - sako sveikos mitybos šalininkė.

Lamų slėnis

51

52

Lamų slėnis

Keturis vaikus – septyniolikmetį Petrą, vienuolikmetį Antaną, dešimties Oną ir mažiausiąją – penkerių Agotą, auginantys Gediminas ir Eglė sako visada norėję turėti daug vaikų.

Lamų slėnis

53

Bendrą gyvenimą kurti jie pradėjo grįžę į Lietuvą iš svetimų šalių – Eglė iš Londono, Gediminas – iš Amerikos. Tada nė įsivaizduoti negalėjo, kiek daug nuveiks kartu.

– Dideli dalykai dažniausiai būna banalūs...

– O mums atrodo, kad esame aukščiau banalybę?

Dideli dalykai iš tikrųjų yra paprasti. Pamenu, vienas dėstytojas Anglijoje mokė: kad ir ką darytum, privalai dėti visas savo pastangas iki pat galo. Jo teisumu teko įsitikinti. Turi būti nuoseklus ir aistringai užsispyręs, tada pasieksi tai, ko nori.

O jei dėsi kompromisą prie kompromiso, vieną dieną savęs veidrodyje gali nebepažinti arba pamiršti, ko siekei.

Kartą vėlavau į traukinį, jį reikėjo pasiekti metro.

Metro stotyje supratau, kad vėluoju. „Kur tu bėgi, Egle, pavėlavai“, – galvoju tempdama lagaminą, bet nesustoju, bėgu toliau iš nevilties. Uždususi įpuolu į peroną, matau, kaip pajuda mano traukinys. Visai kaip kine leidžiuosi paskui jį, įmetu lagaminą ir įšoku pati. „Ar turi bilietą?“ – klausia manęs kontrolierės, o aš galvoju apie tai, kad jei būčiau ne taip greitai skuodusi ar stabtelėjusi, traukinys būtų nuvažiavęs. Kaip dažnai paskutinis lašas nulemia, ar taurė bus pilna!

54

Lamų slėnis

– O gal tuomet ant eglutės, Egle, kabinkime svajones?

– Aš nieko daugiau ir nedarau, tik svajoju! Nuolat. Prisisvajoju ir jaučiu tarsi tai jau išsipildė. Įsikraunu nuo svajonių, tačiau taip pat esu įsitikinusi, kad tikras gyvenimas ir laimė – patyrimo džiaugsme.

Intuityviai tikiu, kad svajonių išsipildymo sistema ir dėsningumai egzistuoja. Man įdomu išsiaiškinti, kaip veikia šis žaidimas.

Lamų slėnis

55

56

Lamų slėnis

Gražiausias metų laikas – jau čia pat.

Ir nors panirus į kasdienius darbus, rodos, sunku tuo patikėti, jau greitai, tikrai greitai namai prisipildys jaukios girliandų ir žvakių šviesos, oras – kitu metų laiku kažkur dingstančio mandarinų kvapo, ir net į tolimiausius namų užkaborius iš virtuvės rangysis gardžiausi aromatai patiekalų, kurių slapčia ilgėjomės visus metus. Ir tada, susėdę prie šventiškai papuošto stalo, dalysimės ne tik kalėdaičiais ir gardžiais valgiais – dalysimės bendrumu. Susirinkę iš įvairių kraštų, vėtyti ir mėtyti, sėdėsime prie bendro stalo ir jausimės sugrįžę ten, kur iš tikrųjų priklauso, ten, kur mus visada kviečia širdis. Mes jausimės sugrįžę namo. Ir tai – didžiausias stebuklas, kurio linkime kiekvienam.

Jaukių, gardžių ir įsimintinų švenčių!

Nuotraukos: Vygailė Sukurytė Lamų slėnis

57

58

Lamų slėnis

KALĖDINĖS MENKĖS MAXIMA lentynose rasite visų šiam receptui reikalingų produktų, o jų kokybė ir šviežumas užtikrins puikų rezultatą.

Reikės:

1 didelio pankolio galvos, nuluptos ir supjaustytos; 1 didelio raudonojo svogūno; 1–2 nedidelių aitriųjų paprikų, susmulkintų; 2 šaukštų itin tyro alyvuogių aliejaus; 3 šaukštų balzaminio acto; 1 citrinos sulčių; 200 g vyšninių pomidoriukų, perpjautų pusiau; kelių šalavijų šakelių; 4 plonų menkių filė be odelės; 1 šaukšto kaparėlių, nusausintų; druskos ir juodųjų pipirų.

Procesas: Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Į kepimo skardą sudėkite pankolį, svogūną ir aitriąsias paprikas. Apšlakstykite vienu šaukštu alyvuogių aliejaus ir citrinos sultimis.

Kepkite apie 10 minučių.

Ant viršaus sudėkite vyšninius pomidoriukus ir pakepkite dar penketą minučių, apšlakstykite balzaminiu actu. Tada ant viršaus sudėkite menkių filė ir apšlakstykite likusiu aliejumi, apibarstykite druska ir juodaisiais pipirais, kepkite 10–12 min., kol iškeps žuvys.

Papuoškite patiekalą šalavijų lapeliais, kaparėliais ir patiekite.

Lamų slėnis

59

60

Lamų slėnis

KALAKUTIENOS SUMUŠTINIAI SU BRUKNIŲ PADAŽU MAXIMA lentynose rasite visų šiam receptui reikalingų produktų, o jų kokybė ir šviežumas užtikrins puikų rezultatą.

Reikės:

60 g mėlynojo pelėsinio sūrio; 200 g virtų kalakutų krūtinėlių; kambario temperatūros sviesto; tamsios ruginės duonos; bruknių padažo; gražgarsčių; druskos ir juodųjų pipirų.

Procesas: Sutrinkite pelėsinį sūrį su sviestu, druska ir juodaisiais pipirais. Užtepkite ant duonos riekelių. Uždėkite kalakutų krūtinėlės riekeles, gražgarsčių ir užpilkite bruknių padažo.

Lamų slėnis

61

62

Lamų slėnis

RANKŲ DARBO KARAMELĖS

20–30 KARAMELIŲ

MAXIMA lentynose rasite visų šiam receptui reikalingų produktų, o jų kokybė ir šviežumas užtikrins puikų rezultatą.

Reikės:

30 g sviesto; 100 g cukraus; 3 šaukštų šviesaus sirupo; 300 ml kondensuoto pieno; pagal skonį jūros druskos ar vanilės.

Procesas:

Nedideliame puode ant vidutinės ugnies vis pamaišydami ištirpinkite sviestą ir cukrų.

Supilkite sirupą ir kondensuotą pieną.

Užvirkite, sumažinkite ugnį ir nuolat maišydami virkite dar 7–10 min., kol karamelė pasidarys aukso spalvos. Jei norite, galite įmaišyti šiek tiek vanilės.

Karamelę supilkite į kepimo popieriumi išklotą skardą ir palikite, kol visiškai atauš.

Galite apibarstyti jūros druska.

Kai karamelė visiškai atauš, supjaustykite kvadratėliais arba juostelėmis ir suvyniokite į popierėlius (galite naudoti tą patį kepimo popierių), suriškite dailiomis juostelėmis.

Lamų slėnis

63

64

Lamų slėnis

KARŠTAS ŠOKOLADAS 2 STIKLINĖS

MAXIMA lentynose rasite visų šiam receptui reikalingų produktų, o jų kokybė ir šviežumas užtikrins puikų rezultatą.

Reikės:

250 ml pieno; 50 g cukraus; 30 g kakavos miltelių; gabalėlio sviesto.

Papuošimui:

plaktos grietinėlės; migdolų drožlių; kakavos miltelių; šviežių uogų ar vaisių.

Procesas:

Į nedidelį puodą supilkite kakavą ir cukrų, išmaišykite, įmeskite gabalėlį sviesto, supilkite pieną ir vėl pamaišykite.

Virkite ant žemos ugnies nuolat maišydami, kol šokoladas sutirštės.

Karštą šokoladą supilkite į stiklines. Užpurkškite plaktos grietinėlės, apibarstykite migdolų drožlėmis, kakavos milteliais ir papuoškite šviežiomis uogomis ar vaisių skiltelėmis.

Lamų slėnis

65

IT GABALĖLIS KARČIOJO ŠOKOLADO...

Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

66

Lamų slėnis

Tą dieną, kai turėjo pasirašyti sutuoktuvių dokumentą, dirigentas MODESTAS PITRĖNAS ir dainininkė IEVA PRUDNIKOVAITĖ užsikabarojo ant Tauro kalno ir nusipirko gabalą senovinio rėmo.

Kruopščiai nušveistas ir perdažytas dabar jis kabo naujuose jų namuose. Svečiams elegantiška, o šeimininkams tos dienos prisiminimus sauganti detalė – tik vienas iš daugybės daiktų, kurie randa kelią į žavingą, Kalėdomis jau kvepiančią sodybą užmiestyje.

Man atrodo, kad šitas namas ilgisi šeimininkų.

Vakarų, kai Modestas atneša malkų, įžiebia ugnį židinyje. Virš židinio kabantis gaubtas veidrodis iš Kelno irgi dažniau norėtų matyti neklusnią plaukų sruogą už ausies užsikišančios šeimininkės atvaizdą. Sunkios užuolaidos – pajusti ilgų jos pirštų prisilietimą.

Medžiu kvėpuojantis ilgas betono stalas geidauja daugiau taurių, kuriose teliūskuoja, ak, žinoma, – geras raudonasis vynas. Ir lėkščių su obuolių pyragais.

Dar vieno kvepiančio sūrio gabalėlio. Pabirusių riešutų... Bet labiausiai tas į viršų šaunantis kambarys ir medinės sijos palubėje pasiilgsta mažosios Veronikos krykštavimo. Kai ji čia, atrodo, namas pradeda gyventi. „Ieva, kiek kartų buvai per dvejus metus?“ – nuo viryklės atsisuka Modestas. Atsakymo nė nelaukia. Puikiausiai žino: būtų tobula, jei namą, it juodojo šokolado plytelę, Ieva galėtų pasidėti ant delno ir nusinešti į Vilnių. Pastatytų pačiame centre, kur daugiausia akmens ir betono, – tikras miesto vaikas.

Į Vilnių nemirktelėjusi ji perkeltų ir Vokietijos Eseno operos teatrą „Aalto“. Tuomet prieš Kalėdas su dukrele Veronika netektų krautis mantos. Ievos Eseno darbotvarkėje – net keletas pastatymų, kuriuose ji dainuos per gražiausias metų šventes. „Kūčių vakarienę valgysime su lietuviška malda“, – šypteli Modestas, nes ir jo kelionė į Vokietiją jau suplanuota. Lietuvoje dirigentas taip pat retas svečias.

Rudenį praleido Šveicarijoje, netrukus šiuolaikinės operos premjera Rygoje. O grįžęs į Vilnių savaitei, juokiasi, turi įvykdyti pusmečio planą.

Labiausiai už viską Naujųjų metų naktį jiedu norėtų atsidurti savo šokoladiniame name už Vilniaus.

Tačiau stebuklai, žinia, tokie reti, taigi Vokietijoje teks tenkintis bohemiškais praėjusio naujamečio vakaro prisiminimais. „Čia tikrai gera būti...“ – atsidūsta Modestas. Bet kas, jei ne patys gerumo aurą, kurioje lengvai gimsta muzika, sukūrė. „Svečiavosi bičiuliai iš Vokietijos, Latvijos, Belgijos, Šveicarijos, parašyta keletas arijų, netgi viena opera buvo kuriama, – pasakoja. – Draugai atvažiuoja, pabūna ir klausia: ar galim dar? Ir dar? Ir dar... Tuomet įsidarbiname maisto ir instrumentų vežiotojais, bet mums – smagu.“ Lamų slėnis

67

68

Lamų slėnis

„Su frakais ir blizgančiomis suknelėmis mes prisibūname ant scenos“, - sako Modestas ir Ieva. Kaimo namuose jiems norisi įlysti į jaukius ir šiltus nertinius.

Smagu jiems būna dažnai. Ir kai visi trys klai– Ar Ryga išties tokia graži? džioja tuščiame Baltijos pajūryje už Juodkrantės, ir Modestas: Iš visų trijų – ji gražiausias miestas. kai Rygoje, nusprendę naktį praleisti burleskos klu- Turintis gilias kultūros, komercijos tradicijas. be, po vakarienės pakeičia planą ir lieka dviese su taurėmis vyno nuomotame bute. Arba kai jaukiai Ieva: Savaitgaliais aplankau Rygoje Modestą. įsitaiso prie spragsinčio židinio, kad pasikalbėtų apie Kartais pasiimu Veroniką. Anąkart buvau viena. muziką.

Su Modestu sugalvojome nueiti į naktinį klubą pažiūrėti burleskos, tačiau bevakarieniaudami apTikriausiai keista, bet ji šiuose namuose neskam- tingome. ba. „Užtenka, kad nuolat skamba mano galvoje...“ – ištaria Modestas ir visi trys leidžiamės į ilgą disModestas: Sveikata nebe ta (juokiasi)... Nors Rykusiją apie muziką, operą ir jaukų it jų pūkuoti ner- goje tiek visko galima rasti! Tai – miestas. Vakare tiniai gyvenimą dviese. „Gerai gerai, sachariną pa- išėjęs į centrinę gatvę girdi vien anglų, vokiečių kallikime kitiems“, – nusijuokia. bas. Na, dar slavių blondinių gali pamatyti. Kaukši aukštais kulnais per grindinio trinkeles.

– Modestai, užsiminei apie šiuolaikinę operą Rygoje. Netrukus premjera. Koks tai darbas?

– O Esenas? Toks pat gražus?

Modestas: Tai istorija apie žydų tautybės kino kriIeva: Esene stebina tai, kaip žmonės supranta tikę Valentiną, kuri iš tikrųjų gyveno Berlyne. Pa- operą! Sėdi teatre su klavyrais, nepatinka – gali išvis naši į mūsų Galiną Dauguvietytę – stipri, šarminga, neploti. Dar baisiau – savo akimis mačiau nušvilptus nepriklausoma, savo jaunystę praleido nuostabiame dainininkus, laimė, kad ne savo kailiu teko patirti. mieste – Rygoje. Meilė, susipynę šeimų likimai, ka- Lietuvoje kitaip įprasta: patinka ar nepatinka, visi ras – visko čia yra. Stebėtina, su kokia meile latviai stojasi, ploja. Net tada, kai atlikėjas scenoje stebuklų apdainuoja savo miestą... nerodo.

Lamų slėnis

69

Ilgas betono ir medžio stalas, ant kurio jau garuoja Modesto obuolių pyragas, pagamintas Lietuvoje. Šeimininkai tokiu interjero sprendimu labai didžiuojasi.

70

Lamų slėnis

Modestas: O gal jie tiesiog pavargsta sėdėti?

Kai atsistoji, iki drabužinės juk visai netoli (juokiasi). Stebėdavausi: kodėl mūsų įrašuose publika ploja katučių, o įrašuose iš Vakarų Europos salių – ošia? Žinoma, tai ir dėl akustikos, tačiau mūsiškis kas trečias ploja, Vokietijoje žiūrovai į plojimus trigubai daugiau energijos įdeda, pirko bilietą – nori atsidėkoti atlikėjams.

Ieva: Vakarų publika entuziastinga. Kad ir ne muzikantai, žmonės mėgsta muziką, ją supranta. Žiūrėk, ims ir išaiškins tau „Nibelungų žiedo“ siužetą taip, kad atsisėsi maloniai nustebęs.

Modestas: Tai – tradicijos. Muzikos mokyklos Lietuvoje buvo prievartinis būdas mėgti muziką, o vokiečiai, austrai ar šveicarai turi senas namų muzikavimo tradicijas. Šveicarijoje tik ir girdėjau: bus vakarėlis pas tą ir tą, tas ir tas gros. Lietuviai koncertus namuose rengia, kai gerai įkaušta. Mūsų šeima gyvena muzika, kartais būname nuo jos pavargę... Operos gerbėjų požiūris kitoks. Pažinti klasikinę muziką yra toks pat gero tono požymis kaip ir būti perskaičius svarbiausius literatūros kūrinius.

– Pastaruoju metu daugiau laiko praleidžiate užsienyje nei Lietuvoje. Kaip renkatės darbus? Pastatymus?

Modestas: Tai pastatymai mus renkasi... Atsisakyti? Gali visada, tačiau būna tokių, kuriuos tau pateikia kartą gyvenime. Mokausi vengti nereikšmingų, smegenis ir vidų teršiančių darbų.

Ieva: Labai nesinori savęs taškyti. Dainuoti ten, kur ne visai miela, arba ten, kur reikia, nes tai gali paveikti tavo karjerą. Atbaido ir muzikinis ar estetinis primityvumas.

Lamų slėnis

71

Ieva pasiduotų pagundai susipirkti visus gaubtus veidrodžius. Saulę primenantis virš židinio, ant automobilio stogo atkeliavo iš Kelno ir padiktavo visą namų stilių.

Modestas: Tačiau ir primityvius dalykus galima daryti talentingai, meniškai ir įdomiai, o klasiką atlikti taip, kad ji bus tiesiog atgrasus popsas. Tik nesutapatinkime populiariosios ir estradinės muzikos!

Popsas yra kačių maistas, skalbimo milteliai, tai, kas muzikinę kalbą daro prieinamą, tris kartus suvirškintą ir dar vištos galva papuoštą. Nei valgyti jos norisi, nei žiūrėti...

– Argi ne taip išnyksta scenos magija, kurią tikriausiai nuo vaikystės patyrei būdama šalia savo muzikų tėvų?

Ieva: Nebuvo vien tik magija. Užkulisiuose matydavau išgyvenimus, jaudulį. Man atrodė, kad tėvų profesija labai nedėkinga ir jau aš... tikrai – ne! Tapau dainininke, bet savo vaikui tokios duonos nelinkėčiau. Sudėtingas darbas. Labai sudėtingas. Gal tie, kurie moka atsiriboti, kurie savimi žavisi ir save Ieva: Visada manau, kad ir ko žmogus imtųsi, jam myli, mano kitaip. pavyks, jei pavyks išgauti talento ir skonio derinį.

Modestas: Savimylų profesija. Aš irgi taip manau Modestas: Mozartas juk taip pat kažkada buvo (juokiasi). popsas, populiarioji anos epochos muzika. Popsas užkniso juodai – juk ne muzika užkniso, o komerIeva: Žinau operos dainininkių, kurios sąmoningai cinis, saldus, pornografinis jos pateikimas, kai ne- dėl karjeros atsisako šeimos ir vaikų. Joms sunku išskanu, gėda, nejauku klausyti, žiūrėti. gyventi be scenos, be garbinimo, adrenalino ir aplodismentų. Lietuvoje to nematyti, tačiau užsienyje au– Ar judu esate gavę pasiūlymų, kai neapleido tografų prašantys gerbėjų būriai po spektaklio daro jausmas, kad bus neskanu ir neskoninga? įspūdį. Konkurencija ten didžiulė, sustosi, nulipsi nuo Modestas: Aš – ne. scenos bent metams, kokios penkios rasis į tavo vietą. Gerų dainininkų dabar – nors vežimu vežk.

Ieva: Esama vietų ir aplinkybių, kai nenoriu dalyvauti. Ir tai visai nepriklauso nuo finansinės išraišModestas: Nes rinka išaugo. Lietuva nuo Vokiekos. Užsienyje operos režisieriai dažnai mėgsta iš- tijos – dvi valandos lėktuvu, o būtent ten susirinkukrypėliškus sprendimus – esu atsisakiusi. Galima su si didžiausia operos dainininkų koncentracija. Vodaug kuo sutikti, bet jei režisieriaus sprendimai ker- kiečių beveik nėra. Rusai, armėnai, gruzinai – visi tasi su mano pačios įsitikinimais ar vertybėmis, at- važiuoja į Vakarus, kur klasika dar gyva, žanras nesiranda barjeras, kurio negaliu peržengti. miręs.

72

Lamų slėnis

Lamų slėnis

73

Vaško žvakės metalo šviestuvuose bičiulių vakarus nudažo šilčiausiomis spalvomis.

– Gali taip nutikti? Klasikinio dainavimo ne– Ieva, Esene dainuoji nuo 2008-ųjų. Ar ne laibeliks? Opera išnyks? kas keisti vietą? Teatrą?

Ieva: Anksčiau ar vėliau, neabejoju, tai nutiks, nes Ieva: Kažkada vaikystės draugas operos solistas salėje šiandien jaunimo beveik nepamatysi.

Almas Švilpa juokavo: pamatysi, Ieva, dirbsi Esene.

Tada buvau vaikas ir tai labai juokingai skambėjo, Modestas: O man atrodo, kad šis žanras darysis bet vis dėlto 2008-aisiais gavau kvietimą dalyvauti vis labiau elitinis, snobiškas. Kažkodėl visi į koncer- perklausoje. Buvau jauna, netekėjusi, atsivėrė durys. tus ir bažnyčią pradeda vaikščioti, kai užklumpa am- Dabar, kai auginame dukrą, viskas gerokai sudėtinžiaus vidurio krizė. giau. Su Modestu neseniai kalbėjome, kad reikia grįžti į Lietuvą. Labai nenorime iš dukros atimti Ieva: Abejoju, ar dabartinė karta, kai pasens, lan- namų ir galimybės augti savoje aplinkoje. kys operą. Dabar – kitos vertybės, kiti interesai. Žmonės išalkę naujovių, technologijų ir komercinių Modestas: Opera išgyvena ne pačius geriausius laidalykų. Šiais laikais madingi keistoki idealai... Tegu kus. Vokietijoje, Italijoje dainininkai laikosi įsikibę ir laikini. savo darbo vietų. Ne, Ievos poelgio jie nesuprastų...

74

Modestas: Mudu su Ieva nelipam per galvas, nesiskiname alkūnėmis sau kelio. Mūsų karjeros klostosi natūraliai, pasiūlymai, rodos, ateina patys. Ir socialiniame tinkle „Facebook“ nesiskelbiame, kaip laukiame nesulaukiame vakaro, kai išeisime į sceną.

Pasaulyje tą patį vakarą dainuoti ar diriguoti tų pačių kūrinių į sceną išeis daugybė tokių kaip mes. Ir ką? Mėgstame pasišaipyti iš savęs, ironija mus dažnai gelbsti. Jei ne ji, gyvenimas taptų barbinis, egzaltuotas.

Lamų slėnis

Ieva: Veronikai kol kas treji, bet dar metai kiti, prasidės mokykla. Viena, be jos, gyventi Vokietijoje aš nenoriu.

Modestas: Tokie sprendimai nėra paprasti, bet ir man juk nėra gerai, kai Ievai blogai. Taika, ramybė namuose, kai abu gerai jaučiamės. Neabejoju, uždarys Ieva duris, plačiai atsivers langas. Kai kurių įdomių pasiūlymų priimti ji negali, nes pririšta Esene, neseniai štai turėjo atsisakyti darbo Vienoje.

Lamų slėnis

75

Ieva: Nesureikšminame savo profesijos, ji nėra svarbiausias dalykas gyvenime. Tikrai nenorime, kad scena užgožtų namus, vaikus ir asmeninius santykius.

– Ir vis dėlto dėl vaikų, namų ir asmeninių santykių dažniausiai aukojasi moterys, o ne vyrai...

Ieva: Atvirkštinis variantas? Modestas augina Veroniką, o aš – dainuoju? Bet negalėčiau ištverti be jų! Nebent važiuotų kartu su manimi?

Modestas: Kad ir kaip ten būtų, joks tėtis vaikui neatstos mamos...

Ieva: Gerbiu Modesto požiūrį į šeimą. Jis turi vidinės stiprybės pasakyti ne, kad tik galėtų praleisti daugiau laiko su mumis. Tai atsiperka...

Modestas: Ar atsiperka, pasakys Veronika, kai užaugs. Manau, kiekvienas mūsų turi savų prioritetų. Manasis – šeima.

76

Lamų slėnis

Pro didžiulius svetainės langus sename sode, kurį Modestas ir Ieva išsaugojo, matyti visi metų laikai. „Vienintelis dalykas, ką čia pasodinau – tai levandos. Aš nemėgstu žemės darbų“, - prisipažįsta Ieva.

Lamų slėnis

77

Pitrėnų namą suprojektavo architektai, tačiau interjerą jie kūrė patys. „Buvo labai įdomu ieškoti sprendimų ir spalvų“, - tikina abu.

78

Lamų slėnis

Sendaikčių turguose rastus daiktus Modestas prikėlė naujam gyvenimui. Tačiau kaimu jie nekvepia, priešingai, tarsi natūraliai įsilieja į šiuolaikinį interjerą.

Lamų slėnis

79

Ieva juokauja: „Norėčiau būti ne tokia įsitempusi. Kartais išgyvenu dėl visai nereikšmingų dalykų, po dukters gimimo išvis tapau pedante...“.

– Tuojau po vestuvių gimusi Veronika, atrodo, jums nepaliko daug laiko pabūti dviese, pažinti savo jausmus, pasimėgauti namais...

Ieva: Niekada nemaniau, kad vaikas taip pakeis mano gyvenimą. Sakiau kartą mamai: gerai, kad nepasakojai, matyt, būčiau išsigandusi (juokiasi). Nei nešioti kūdikį buvo labai paprasta ir malonu, nei gimdyti. Dievinu savo dukrą, be proto myliu, tačiau apsimesti, kad staiga atsidarė visos čakros, nenoriu (šypsosi). Po Veronikos dvejus metus negalėjau at-

80

Lamų slėnis

sigauti. Gal, kad pradžia buvo sudėtinga, – dukra gimė per anksti. Rūpindamasi ja, netekau daug svorio, į profesinę formą grįžti buvo gana sunku. Dabar situacija pasikeitė, sunkumai pasimiršo, galime tiesiog mėgautis buvimu su ja kartu ir Dievo mūsų šeimai duotomis dovanomis.

Modestas: Tik mes ne iš tų, kurie susėda prie židinio, žiūri į ugnį ir kalba apie meilę. Dabar gyvename Veronikos ritmu, ji mūsų vadovė ir valdovė.

Lamų slėnis

81

82

Lamų slėnis

Atrodo, Modesto ir Ievos namuose muzika persikelia į daiktus. Nupirkęs paprastus beržo šviestuvus, Modestas juos savo rankomis perdažė ir pakabino ant grandinių. „Šiame name mes prie kiekvieno daikto bandėme prisiliesti“, sako Modestas.

Ieva: Kartais prižiūrėti dukrą paliekame Modesto mamai, ji Vilniuje gyvena visai šalia mūsų, Veronika pasirūpina mano tėvai. Juokaujame su draugais: jie – mūsų gyvybės langelis. Būna vakarų, kai norisi išeiti, pažiūrėti spektaklį, filmą, apsilankyti premjeroje.

– Prieš dvejus metus pasistatėte namą užmiestyje. Modestas pasakojo, kad kūrėte jį abu.

Ieva: Ir mums abiem tai buvo didžiulis malonumas!

Modestas: Prisiliečiau prie daugybės dalykų: šviestuvai savo rankomis perdažyti, ant grandinių pakabinti. Skrynią iš senelių kaimo restauravo mano bičiulis, spintą virtuvėje – aš pats. Šaldytuvą dekoravome abu su Ieva. Mums patinka vaikščioti po antikvariatus, ieškoti daiktų, kurie tiktų namams, kuriuos galėtume prisijaukinti. Tik bėda, gražių randame daug, o mums jau lyg ir nieko nebereikia...

Lamų slėnis

83

84

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovilė Jakštaitė

Nors šiemet jai beprotiškai trūko laiko, atostogų ir buvimo kartu su visa šeima, vis dėlto BEATAI NICHOLSON šie metai buvo ypatingi: savo rankose ji laiko pirmąjį žurnalo „Beatos virtuvė“ numerį – ilgai brandintą ir širdyje nešiotą išsipildžiusią svajonę.

– Beata, koks jausmas laikyti rankose savo žurnalą?

– Jausmas nerealus! Vedantis iš proto ir džiaugsmingas. Skaitau kaip išprotėjusi 18 kartų... Aš jo laukiau ilgiausiai…Nė viena knyga man taip ilgai netruko kaip žurnalas. Jam reikėjo daugiausia užsispyrimo ir pasiryžimo.

– Pirmasis numeris skirtas gražiausioms metų šventėms, o maistas tampa neatskiriama šio džiugesio dalimi. Ar tu pati per šventinį laikotarpį randi bent minutę laiko atsitraukti nuo maisto gaminimo ir pasimėgauti kitais dalykais?

– O, taip! Tiesą sakant, man maisto gaminimas yra džiaugsmo dalis. Vienus metus buvau viešnia ir negaminau nieko, tad turėjau laiko suprasti, kad man tai yra svarbi šventės dalis, be jos man ne šventė.

Bet aš tikrai nesu kvankštelėjusi šeimininkė, man svarbu ir tiesiog pasėdėti, pakelti taurę putojančio vyno, pasikalbėti, tad viską planuoju taip, kad liktų laiko sau, ir nesiimu pernelyg sudėtingų dalykų.

Lamų slėnis

85

SAUSAINIŲ RECEPTAS 86

Lamų slėnis

Nejau nežinote, kad Kalėdų Senis ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius visus metus stebi, gerus ir blogus darbus užsirašo, viską mato ir viską girdi? Ir nemanykite, kad šis retas svečias nepastebi po egle jo laukiančių vaišių. Mes su vaikais jau žinome, kad kuo skanesni sausainiai, tuo ryškiau dovanos spindi. Vos tik nubudę Kalėdų rytą iškart įvertiname, ar Seneliui patiko sausainiai. Jis, žinoma, nėra godus, visko nesuvalgo, todėl labai smagu šiuos sausainius kramsnoti geriant rytinę arbatą.

Surenkite mažą sausainių kepimo šventę mažiesiems. Kepkite likus keliom dienoms iki Kalėdų ir laikykite juos sandariai. Girdėjau, kad šiais metais Kalėdų Senis itin susidomėjęs sausainiais su šokolado gabaliukais. Klasikiniai, bet jis jų labai pasiilgsta.

Reikės:

150 g kambario temperatūros sviesto; 80 g rudojo cukraus (demerara); 80 g baltojo cukraus; 1 didelio kiaušinio; 0,5 vanilės ankšties (pasirinktinai); 0,25 šaukštelio druskos; 0,25 šaukštelio sodos arba kepimo miltelių; 190 g miltų; 100 g šokolado lašeliais arba stambiais gabaliukais susmulkinto juodojo šokolado.

Kepame sausainius

Orkaitę įkaitiname iki 190 °C. Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi.

Sviestą išsukame su cukrumi iki purios masės. Į sviesto ir cukraus masę įmušame 1 kiaušinį, suberiame vanilės sėklytes ir dar kartą gerai išplakame.

Miltus persijojame, sumaišome su druska ir soda, įmaišome į sviesto ir kiaušinio masę. Įmaišome šokolado gabalėlius, kad jie tolygiai pasiskirstytų.

Pirštais formuojame kaštono dydžio rutuliukus ir rikiuojame kepimo skardoje didesniu atstumu vienus nuo kitų, nes sausainiai kepdami išsiplės. Šauname į orkaitę ir kepame apie 10 min. arba kol krašteliai švelniai paruduos, o viduriukas bus dar šiek tiek minkštas.

Iškepusius sausainius paliekame atvėsti ir sutvirtėti. Skaniausi su stikline pieno.

Lamų slėnis

87

– Koks tavo mėgstamas netradicinis Kalėdų patiekalas?

– Kasmet vis kokios nors naujos silkės debiutuoja. Kelerius metus darėme kinilaw silkes, t. y. marinuotas su žaliųjų citrinų sultimis ir aitriosiomis paprikomis. Šiais metais valgysime silkes su mangų ir agurkų salotomis. Silkės mėgsta ne tik grybus ir daržoves!

– Kas šiemet tave labiausiai džiugino, o ko trūko?

– Turbūt nesakysiu kad labiausiai trūko laiko, nes tai jau atsibodusi dainelė. Mano Tomas šią vasarą daug dirbo, nes startavo jo projektas „Jurgis ir Drakonas“, jis sau leido tik dvi dienas atostogų.

Tad man labai trūko išvykstamųjų atostogų su šeima. Bet vis tiek labai smagiai paatostogavau su vaikais ir draugėmis. O džiugino mane viskas. Šie – O ką labiausiai mėgsta tavo vaikai ir vyras metai buvo gausūs įspūdžių, gerų žmonių ir įgyTomas? vendintų svajonių.

– Mano vaikai labiausiai mėgsta keptas bulves, o Tomas neįsivaizduoja Kalėdų be kalakuto. Jam tai – Jei rašytum laišką Kalėdų Seneliui, ko jo pasvarbiausias dalykas, todėl visada kepame. prašytum šią akimirką?

– Seneli, nenešk man daiktų, o pasirūpink, kad – Kokios šiemet bus tavo šventės? santykiai su mane supančiais žmonėmis ir toliau – Kaip visuomet – Kūčios grynakraujės lietuvės, o būtų tokie pat vaisingi ir džiaugsmingi, kaip iki šiol.

Kalėdos angliškiausios kaip tikroje Anglijoje. Net ir Ir pagaliau leisk padovanoti vyrui ką nors, ko nereianglišką televiziją žiūrėsime. Per Kalėdas būsime Vil- kėtų grąžinti į parduotuvę kaip praėjusiais metais… niuje jau antrus metus ir man tai didžiausias smagumas. Šiemet, manau, tai bus kelionė.

88

Lamų slėnis

Lamų slėnis

89

NAMELIS, KURIAME

GERA RAŠYTI Kaip suderinti kūrybai būtiną vienatvę ir norą būti kartu? Grafikos dizainerė, knygos vaikams „Milžinas mažylis“ autorė KOTRYNA ZILINSKIENĖ-ZYLĖ atrado aukso viduriuką. Kartu su vyru architektu VYTENIU jiedu įsirengė minimalistinę užuovėją, į kurią savaitgaliais pabėga nuo miestietiškų pagundų ir pasineria į širdžiai malonias veiklas.

90

Lamų slėnis

Lamų slėnis

91

92

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

– Kokia šio namuko istorija?

Kotryna: Aš labai norėjau turėti vietą, kur būtų galima pabėgti. Dar iš paauglystės įsiminė, kaip draugai turėdavo sodybas, į kurias būdavo galima nuvažiuoti. Man ypač patikdavo žiemą į jas važiuoti, tik žiemą mažai kas kviesdavosi, o man visada norėjosi turėti tokį kampą. Tik sodyba mums buvo per didelis pirkinys. Apskritai aistra pabėgti, atsiskirti turbūt buvo labiau mano, tad nejučia vis padovanodavau Vyteniui kokį savaitgalį atokioje sodyboje. Dar mes labai mėgstame žygius – žiemą, pavasarį, kai miškuose nesutiksi žmonių. Vyteniui yra tekę nakvoti palapinėje net lauke esant 15 laipsnių šalčio. Tad namelio jam ne taip ir reikėjo. O aš norėjau turėti savo kampą. Taip pamažu pradėjome galvoti, kur čia ir ką būtų galima pasistatyti. Man atrodė, kad reikėtų nusipirkti visiškai sukriošusią sodybą ir ją susitvarkyti. Bet Vytenis sakė, kad ji vieną dieną tiesiog užgriūtų ant mūsų ir tuo viskas pasibaigtų...

pagaliau atsirado konteinerinio namelio idėja. Iš pradžių norėjome jį statyti draugo žemėje Varėnoje.

Bet praėjusį rudenį su draugais čia, Kotrynos mamos žemėje, pjovėme beržyną. Kotryna čia nevažiavo, nes tuo metu rašė knygą. O man pasirodė, kad čia visai gera būti.

Kotryna: Aš iš pradžių labai skeptiškai į šią idėją žiūrėjau. Bet pagrindinis motyvas buvo nedidelis atstumas – iki čia nuo miesto centro tik 15 kilometrų. Jei važiuoti reikėtų toli, tada ir kelionės būtų retesnės. Be to, Vytenis sakė, kad čia stirnų ateina...

Vytenis: Taip, prabėga kartais. Nors kai vagonėlį pasistatėme, jų dar nematėme. Kol kas čia dažniau koks traktoriukas pravažiuoja. Bet mes jau ruošiamės čia statyti ėdžias. Tokį namelį galima statyti bet kur, gal kada pamėgsim upes ir išvažiuosim gyventi prie vandens. O dabar čia atvykstam savaitgaliais vienai ar dviem nakvynėms. Galvojam kada nors atsivežti Vytenis: Tiesiog finansiškai visiškai nevertėjo dar vieną konteinerį, įsirengti terasą, gal dar vieną pirkti tokios sodybos. Geriau jau statyti naują. Bet miegamąjį ar svečių kambarį.

Lamų slėnis

93

94

Lamų slėnis

– Kotryna, ar atvažiavusi čia savaitgaliais taip ir sėdi rašyti, kaip norėjai?

Kotryna: Taip, viskas pasiteisino! Vytenis viską čia įrengė savo rankomis, aš jam visai nepadėjau. Jis sakydavo, kad jei aš jam padėsiu, tada nedarysiu to, ką noriu daryti, o jis greitai nebeturės ką veikti ir vėl norės kur nors iš čia lėkti. Jam visada reikia užsiėmimo, kad būtų įdomu. Bambą išvertęs jis niekada neguli. O aš negaliu atsipalaiduoti ir kurti, žinodama, kad jam nuobodu ar jis kažkur kitur. Man norisi pabūti kartu, bet kartais labai reikia padaryti tuos darbus, kuriems per visą savaitę nerandi laiko. Čia jis kažkaip sugeba keltis su saule. O aš rašau.

Pradėjau rinkti informaciją naujam projektui. Knyga „Milžinas mažylis“ pasirodė vasarį, tada dar buvo tik namelio vizija. O kai namelis atsirado, aš buvau ką tik pradėjusi lauktis, kurį laiką man būdavo bloga, tad tiesiog gulėdavau čia ir nieko neveikdavau.

O dabar viskas kitaip. Čia nėra interneto, elektros, kompiuteris greitai išsikrauna, todėl negali niekur kitur nukreipti savo dėmesio – tik sėdi ir rašai. Ir tai labai gera motyvacija.

Ir dar tas jausmas, kai atsibundi, atitrauki užuolaidą ir esi beveik lauke. Jeigu sninga, išvis pasakiškas jausmas. Langai į rytus, todėl saulėtekius labai gražius matome, dar visi tie rūkai... Aš turbūt taip gražiai niekur gyvenime nesu nakvojusi. Mano kūryboje viskas vyksta gamtoje, tad turiu labai daug žinoti. Aš juk vilnietė, užaugusi mieste. Jei pats viso to nepatiri, negali ir papasakoti. O čia – visa biblioteka apie tai, kaip ir kas vyksta gamtoje.

Lamų slėnis

95

96

Lamų slėnis

Lamų slėnis

97

98

Lamų slėnis

– Kalėdas šiemet turbūt čia ir švęsite?

Kotryna: Turime tradiciją su artimiausiais draugais kiekvienas Kalėdas sutikti vieni pas kitus. Šiemet kaip tik sakėme, kad susitiksime visi čia. Nesvarbu, kiek bus pusnių, visus kaip nors susivešim. Čia tikra idilė, apie kurią galvoji, kad taip nebūna, bet imi ir susikuri. Žiema gamtoje man yra pats gražiausias dalykas. Todėl krosnelė buvo pirmas daiktas, kurį nusipirkome. Nuo jos viskas ir prasidėjo. Kartais draugai klausia, ar čia mūsų vasarnamis, o mes atsakome, kad čia mūsų „žiemnamis“.

Štai anksčiau Lietuvoje buvo tikėta, kad ežerai atskrenda ir nusileidžia tik įminus jų vardus. Tą patį padavimą žmonės pasakojo Klaipėdoje ir Vilniuje. Šiuos du miestus skyrė toks milžiniškas atstumas, kad tais laikais, kai padavimai buvo gyvi, atrodė nesuvokiama, kaip tos istorijos atsirasdavo skirtingose vietose. Ir kaip tada gali jais netikėti?

Nors mano knyga skirta vaikams, aš nerašiau tik vaikui. Tikiu, kad vaikai, skaitydami tai, kas nėra specialiai jiems sukramtyta, tik protingėja. Aplinkinis pasaulis juk nesukurtas vaikui, jis toks, koks yra.

Aš stengiuosi į rašymą įpinti visus gyvenime ištin– Tavo pirmoji knyga „Milžinas mažylis“ jau kančius jausmus. nominuota Geriausios metų knygos vaikams apdovanojimui. Dabar panirai į antrosios kūrybą?

Vytenis: Mirtis yra, sekso – ne!

Kotryna: Negalėčiau taip tiksliai pasakyti, kad tikrai rašau knygą, bet kažkas iš to tikrai bus. Kol Kotryna: Dabar svarstau, ar tikrai sekso nėra... kas labai daug laiko atima pirmoji knyga, tenka daug Bet gal ne (juokiasi). Man buvo svarbu išplėsti pakeliauti ją pristatant. „Milžinas mažylis“ – tai tarsi davimus, kad būtų įdomu juos skaityti. Pradėjus išplėsti lietuviški padavimai. Juk paprastai lietuviški pristatinėti knygą, labai nesinorėjo tiesiog pasakoti padavimai – tai vos kelios eilutės. O seniau juos sek- apie knygą, norėjosi, kad tas pasakojimas būtų it davo kaip pasakas. Pavyzdžiui, skandinavų identite- atskira istorija, atskiras renginys, tad ėmiau daug te mitinis pasaulis užima labai svarbią vietą, jie tuo domėtis mitinėmis būtybėmis. Pavyzdžiui, surinkau prisistato, visi tai žino. Ir lietuviai visa tai turi, bet visą įmanomą informaciją apie aitvarus, laumes, kaukažkodėl pasauliui prisistato krepšiniu, alumi ir gra- kus. Ir labai panirau į tai. Tad tai, ką dabar darau, žiomis moterimis... yra labiau ne kūryba, o informacijos rinkimas. Tą informaciją naudoju ir vaikams, pasakodama apie – Kaip susidomėjai padavimais, kaip atėjo ta savo knygą. tema?

Kotryna: Ko gero, dar nuo magistrinio darbo Vil– Vienas knygos herojus man pasirodė labai paniaus dailės akademijoje. Ruošiau UNESCO pavel- našus į Vytenį... do pristatymą ir susidūriau su tuo, kad pasaulyje Kotryna: Na, taip, iliustruodama knygą, norėjau, tokios svarbios vietos turi savo mitines atsiradimo kad kiekvienas personažas turėtų savitą charakterį, istorijas, legendas. Dar nuo vaikystės visi mitiniai, kad jie būtų gana tikroviški. Tad man reikėjo mopaslaptingi dalykai man buvo įdomūs. Mistika žmo- delių. Vytenis yra beveik visi vyrai milžinai (juokianėms reikalinga, mes esame linkę tikėti, laikytis prie- si). Kiekviena iliustracija slepia istoriją. Štai viršelis tarų, nors ir išaugame iš vaikystės, paslapties ieško- nupieštas pas mano draugę sodyboje Dzūkijoje. Vyjimas lieka. Kodėl tada nesužinojus savų paslapčių? tenis gulėjo pievoje ir man pozavo.

Lamų slėnis

99

100

Lamų slėnis

Lamų slėnis

101

– Tavo kasdienėje veikloje, dirbant studijoje „Prim Prim“, taip pat labai daug kūrybos.

Kodėl rašyti knygai tau būtinai reikėjo namuko?

Kotryna: Pasikalbėjusi su leidyklos „Aukso žuvys“ vadove supratau, kad dauguma rašytojų Lietuvoje rašo vakarais ir savaitgaliais, o dienomis dirba kitus darbus.

Vytenis: Taksistais, santechnikais. Štai plyteles tavo mamai klojo balerūnas, mano bendradarbę taksi dažnai vežioja simfoninio orkestro muzikantas.

Kotryna: Mano darbas iš tiesų pavydėtinas, dizaino studijoje „Prim Prim“ su kolegėmis imamės tik tų darbų, kurie mums pačioms patinka.

Neprivalome imtis visko, kaip didelės agentūros.

Mums užtenka poros smagių projektų. Bet darbo daug. Visą dieną praleidžiame kartu generuodamos kūrybines idėjas. O rašymas ir piešimas yra labai asmeniškas procesas. Iš pradžių iš viso nebuvau tikra, ką aš čia darau. Gal kokius metus niekam nesakiau, kad rašau knygą. Paskui parodžiau savo kūrybą profesionalams, pasikalbėjau su leidėja ir sulaukiau labai teigiamo atgarsio. Pirmąją knygą rašiau dvejus metus. Kai sėdėdavau namuose ir rašydavau, sunkiausia būdavo, kad Vytenis neranda sau vietos ir blaškosi kaip drugelis stiklainyje. Trūko bendrumo jausmo. Todėl svajojau apie vietą, kur ištrūktume ir abu būtume laimingi, kur galėčiau rašyti ir būti šalia žmogaus, kuris užsiima savo reikalais – kažką dažo, pjauna...

102

Lamų slėnis

Lamų slėnis

103

PASIDARYK DOVANĄ

KAIP IŠTIRPDYTI VYRO ŠIRDĮ Nuotraukos: Vygailė Sukurytė

JUMS REIKĖS • seno metalinio puodelio (kokį vyrai paprastai nešasi į žygį); • monetos; • kvapiųjų aliejų. Rekomenduojame: cinamono, pušų, kedrų, citrinžolių. Dėmesio: įsitikinkite, kad jūsų pasirinktas aliejus tinka žvakių gamybai, mat kai kurie aliejai gali būti naudojami tik žemos temperatūros projektams (pavyzdžiui, muilui gaminti); • 250 g vaško (maždaug 24 plonų žvakių); • žvakės dagties (galite naudoti seną dagtį iš žvakės, kurią lydysite, arba įsigyti naują dagtį pramoninių prekių parduotuvėje); • pieštuko ar medinio pagaliuko; • dviejų dubenėlių, iš kurių pasidarysite garų vonelę.

104

Lamų slėnis

PROCESAS • Pasidarykite garų vonelę – įstatykite mažesnį dubenėlį į didesnį, pilną vandens. Vandenį užvirinkite ir sumažinkite ugnį.

• Į dubenį sudėkite žvakes, kad jos išsilydytų. Įlašinkite kelis lašus kvapiųjų aliejų. Pamaišykite mediniu pagaliuku.

• Kol žvakės lydosi, prie monetos keliais lašais karšto vaško „priklijuokite“ žvakės dagties galiuką.

Monetą padėkite į patį metalinio puodelio vidurį, o kitą dagties galą apvyniokite aplink pieštuką, kad jis nejudėtų, kai pilsite vašką.

• Atsargiai pradėkite pilti skystą vašką į puodelį, šiek tiek vaško galite pasilikti, nes stingdamas jis gali susitraukti ir likti tuščių ertmių, jas vėliau galėsite užpildyti.

• Kai vaškas sustings, nukirpkite dagties galą ir uždekite!

Lamų slėnis

105

106

Lamų slėnis

LIETUVIŠKOS VIRTUVĖS FILOSOFIJA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: iš knygos „Šiuolaikinė lietuvių virtuvė“ (leidykla „Alma Littera“)

Su kulinaru Arūnu Stoškumi susitikome vienoje iš jo kūrybos tvirtovių restorane „Terrazza“ ir prie puodelio kavos kalbėjomės apie naująją jo ir bendraautorių knygą „Šiuolaikinė lietuvių virtuvė“, kuri padės kitaip pažvelgti į tai, ką turime šalia, – lietuvišką maisto kultūrą. Tai ypač svarbu per artėjančias šventes, kai stalai pakvimpa 12 patiekalų. Pasak Arūno, maistas nėra vien tik sotus pilvas, tai – bendravimo būdas, susidedantis iš tradicijų bei šiuolaikinio požiūrio į jas. Kas žino, kokios istorijos šiemet gims prie šventinės vakarienės stalo...

– Arūnai, mums smalsu, apie ką gi yra naujoji knyga „Šiuolaikinė lietuvių virtuvė“?

– Sulaukęs pasiūlymo prisidėti prie šios bendraautorių knygos, labai nustebau, pirmoji mintis buvo: vadinasi, tai bus cepelinai, šaltibarščiai ir kiti tradiciniai lietuviški patiekalai.

Tačiau įsigilinęs į knygos projektą supratau, kad čia dominuos kitoks lietuviškų patiekalų pateikimas.

Prieš aštuonerius metus man teko gyventi Skandinavijoje, pusę metų praleidau Danijoje.

Atvažiavus iš Lietuvos, kur tuo metu visi stengėsi gaminti iš prabangesnių, nelietuviškų produktų, būtent skandinavai parodė, kad pirmiausia reikia išnaudoti tai, ką turi savo šalyje. Jie naudoja tik vietoje užaugintus produktus ir tik savo kieme neradę kažko labai ypatingo, gilinasi į kitų kultūrų virtuvę.

Lamų slėnis

107

Tad grįžęs į Lietuvą pradėjau domėtis lietuvių kulinarijos istorija. Pamažu pradėjau žaisti, gaminti, atrasti lietuviškus produktus, pavyzdžiui, medaus drebučius, avieną, avių sūrį, lietuvišką mėsą. Gavęs pasiūlymą prisidėti prie šios knygos mėginau į visa tai pažvelgti per kitą prizmę. Mes taip pat turime daugybę produktų. Žinios ateina palaipsniui, kai giliniesi ir domiesi, o štai lietuviški produktai lieka užmiršti... Juk nuo senovės lietuviška bajorų ir didikų virtuvė susidėjo iš įdomesnių produktų, tokių kaip žvėriena, labai daug kruopų. Tai žinodamas pabandžiau naująsias virtuvės technologijas pritaikyti lietuviškiems produktams ir visa tai pateikiau knygoje. Didžioji knygos „Šiuolaikinė lietuvių virtuvė“ dalis – tai mano bei bendraautorių receptai, suskirstyti pagal sezonus, – patiekalai vasarai, rudeniui, žiemai ir pavasariui. Taip pat joje galima rasti patarimų, kaip geriau gaminti, naudoti produktus.

108

Lamų slėnis

– Šiuolaikinė lietuvių virtuvė – kas tai?

– Kaip minėjau, visi įsivaizduoja, kad tai cepelinai, vėdarai ir kiti tradiciniai patiekalai, tačiau juos galima paruošti visai kitaip. Šiuolaikinė lietuvių virtuvė – tai taip pat ir medaus drebučiai, virimas žemoje temperatūroje, vakuume, šiek tiek molekulinės virtuvės. Aišku, tai nelabai pritaikoma namuose, tačiau restoranuose – taip. Galima pakeisti produktų struktūrą, skonį. Tiesiog šiuolaikinė virtuvė – tai žvilgsnis į įprastus patiekalus kitaip. Manau, kad šios virtuvės filosofiją galima išreikšti taip: reikia gerbti tai, ką mes turime.

krai ne naujiena ir lengvai pritaikoma namuose.

Iš tikrųjų viskas sukasi ratu: prieš 60–70 metų močiutės kaimuose marinuodavo didelius mėsos gabalus, įkaitindavo krosnį ir palikdavo tokią mėsą kepti per visą naktį. Močiutės stengdavosi išnaudoti šilumą, o ryte po truputį atvėsusios krosnies šilumos užtekdavo dar ir duonai iškepti. Šiais laikais bijoma elektrinę viryklę palikti įjungtą per naktį, kad ji nesudegtų ir, žinoma, neišnaudotų daug elektros. Naujosios technologijos sukuria daugiau patogumo, tačiau būtent krosnyje keptas ar troškintas maistas yra kitoks.

– Šiuolaikinė ir tradicinė lietuvių virtuvės.

Kokį pagrindinį skirtumą ir panašumą pastebite?

– Skirtumus išskirti sudėtinga vien dėl virtuvės technologijų tobulėjimo. Prieš 15 metų visiems buvo keista patiekalus virti kuo mažesnėje temperatūroje, siekiant išsaugoti visas geriausias maistines produktų ypatybes. Šiais laikais tai ti-

– Ar turite savo mėgstamiausią receptą iš knygos?

– Sąžiningai ir labai paprastai – aviečių arbata, kurią paruošti nepaprastai lengva. Vasarą ar rudenį tereikia pasirinkti aviečių, jas užšaldyti, o užplikius karštu vandeniu ir įdėjus šiek tiek medaus – mėgautis. Pats ją geriu labai dažnai.

Lamų slėnis

109

110

Lamų slėnis

– Kokios pagrindinės taisyklės galioja gaminant būtent lietuvišką maistą?

– Dabar taisyklių kaip ir nebėra: egzistuoja visiška kulinarinė laisvė, tačiau aš siūlyčiau rinktis tuos produktus, kurie auga pas mus. Tai šiek tiek sudėtinga, tačiau vasarą visi pasiilgsta naminių pomidorų ir agurkų, žmonės jau po truputį pradeda gilintis, iš kur atkeliauja jų valgoma mėsa ir žuvys. Tad gaminant lietuviškos virtuvės patiekalus reikėtų naudoti ir lietuvišką žaliavą.

– Kaip manote, būti geram kulinarui reikia talento, o gal to galima išmokti?

– Išmokti galima, bet ir talentas nepamaišytų. Per savo patirtį dirbau su labai skirtingais žmonėmis: vieniems užtekdavo įjungti fantaziją ir jų patiekalai tikrai būdavo nuostabūs, o kitiems iš pat pradžių nesisekdavo. Įgimtas talentas yra pranašumas, tačiau, įdėjus pastangų, visko išmokstama. Yra pavyzdžių, apie kuriuos aš pats prieš dešimt metų galvojau, kad konkrečiam žmogui virtuvėje ne vieta, o dabar kai kurie jų stebina gerais rezultatais. Svarbiausia dirbti – Kas jums yra kulinarija?

– Tai sudėtingas klausimas. Šioje srityje dir- tokį darbą, kuris tau patinka. Po šiek tiek laiko bu jau 15 metų. Net nežinau, kaip tai atsitiko, įdirbis vis tiek atneš vaisių. nes mano giminėje tik viena teta buvo susijusi su konditerija. Man patikdavo gaminti namuose, – Kaip atrodo jūsų darbo diena? tačiau tai būdavo labai paprasti patiekalai – bul– Sunkiai. Kai dirbi viename restorane, gali vės, kiaušinienė ar dešrelės. Didžiausias prana- daugiau laiko skirti kūrybai, žiūrinėjimui, skaišumas buvo tai, kad turėjau labai gerų mokytojų. tymui, ieškojimui, žaidimui (mano darbas yra Taip pat labai daug davė kelionės, ypač gyve- kaip žaidimas – žaidi, dėlioji skonius, produktus, nimas Danijoje, ir pastovus domėjimasis, kny- lėkštes... visą patiekalą). Dabar, kai esu aštuonių gų skaitymas bei bandymas kūrybiškai žvelgti restoranų gamybos vadovas, kūrybai laiko maį maistą. Vienas mano kolega yra pasakęs: „Vi- žėja. Nors virtuvės šefo darbas trunka 24 val.: rėjai vis dėlto formuoja žmonių skonį.“ Ir man net nuvažiavęs į kitą šalį ir nuėjęs į muziejų vis toks požiūris patinka: patinka formuoti žmonių tiek matai spalvas, formas. Nuėjęs į mišką rinkti skonį. Žinoma, yra tokių, kurie tik ateina, pa- baravykų tiesiog pavalgyt sau, pradedi žiūrinėti valgo, išeina, bet yra ir tokių, kuriems tu sukuri samanas, netgi gulėdamas prie jūros, matydamas emociją, šventę, maistas yra bendravimo dalis. akmenukus, pradedi galvoti, kad lėkštėje būtų Dėl to aš ir stengiuosi. galima sukomponuoti kažką panašaus...

Lamų slėnis

111

112

Lamų slėnis

Lamų slėnis

113

114

Lamų slėnis

– Kokia yra jūsų mėgstamiausia sudedamoji dalis, be kurios neapsieina nė vienas patiekalas? O be kokios dalies neįsivaizduojama lietuviška virtuvė?

– Dažniausiai tai prieskoniai. Maksimaliai visur – druska ir pipirai – išskyrus desertus.

Man dar labai patinka svogūnai. Ypač į karštuosius patiekalus svogūnų įdedu visada. Taip pat patinka šviežios žolelės – čiobreliai, rozmarinai, mairūnai.

Kaip lietuviškos virtuvės patiekalo prieš porą metų paragavau avių sūrio. Kai man pasakė, kad jis lietuviškas (apie kainas nebūtina šnekėti, nes jos tikrai panašios tiek lietuviško, tiek kitos šalies gaminio), nustebau: skonio tobulumu jis niekuo nenusileido prancūziškiems ar kitų šalių sūriams.

Dar vienas produktas, kuriuo pradėjau domėtis, – kanapės. Nerūkau, o eksperimentuoju su kanapių poskoniu, kuris labai tinka prie bulvių, mėsos, jų skonis stebina rezultatu. Dar patinka kanapių sviestas, aliejus bei kiti lietuviški produktai – medus, kmynai ir kt.

– Ar turite savo firminį patiekalą arba patiekalą, kurį gaminti jums tiesiog smagu?

– Mokantis kulinarų mokykloje, dėstytojai visada sakydavo, kad maistą ruošti reikia su gera nuotaika. Aišku, mes buvome jauni ir manėme, kad tai nesąmonė, bet kuo tolyn, tuo labiau supranti, jog emocija, su kuria gamini, veikia patiekalo skonį. Kai esi geros nuotaikos, net kiaušinienė ar sumuštinis bus visai kitokie. O štai jei esi piktas, gali daryti ką nori – vis tiek nieko gero neišeis.

Jei kalbėtume apie firminius patiekalus...

Su draugais namuose dažnai gaminame tokius paprastus patiekalus kaip rizotą, paeliją, įdarytą vištą. Anksčiau dažnai gausiai eksperimentuodavau, bet, manau, kad unikalumas slypi paprastume. Gyvenu netoli Kalvarijų turgaus, tad ypač vasaros sekmadieniais jame apsilankau, randu mažesnį kiekį, bet kokybiškų produktų, pauostau kalendrų ir petražolių. Nedažnai planuoju, ką gaminsiu, mėgstu eksperimentuoti ir dažnai viską darau rankomis.

Lamų slėnis

115

116

Lamų slėnis

– Kokį patiekalą geriausiai pamenate iš vaikystės?

– Vaikystėje turėjome tradiciją sekmadieniais valgyti bulvinius blynus su grietine. Nuo tada bulviniai blynai man sukelia gerus prisiminimus. Tai mano vaikystės skonis.

– Koks jūs esate valgytojas: ar ieškote nuotykių patiekaluose? Galbūt yra dalykų, kurių valgyti niekada nesutiktumėte?

– Stengiuosi ragauti viską, nes man tai įdomūs skoniai, tačiau lankydamasis Maroke, Marakešo turguje, neišdrįsau paragauti nieko... Estetikos nebuvimas, higieninės normos neleido to padaryti. Per degustacijas stengiuosi paragauti visko, ko galima rasti Lietuvoje. Nesvarbu, ar tai būtų arkliena, smegenėlės ar gaidžių skiauterės, tačiau klausimas yra tas, ar aš tai toliau valgysiu.

Nežinau, ar išdrįsčiau paragauti tų visų kirminų, lervų... Dar tikriausiai neišdrįsčiau išgerti kraujo. Kiekvienas produktas turi savo skonį ir jis arba tau patinka, arba ne.

– Koks komplimentas jums – kaip virtuvės šefui – yra labiausiai glostantis širdį?

– Kai žmonės išeina patenkinti maistu. Bet tai sudaro labai daug komponentų. Net smulkiausia detalė gali sugadinti vakarą, todėl viskas turi būti tobula. Nors tobulybių surasti sunku, tačiau siekiu, kad svečio lėkštė liktų tuščia. Bet ir tada pradedi galvoti, kad gal porcija buvo per maža... Bet jei žinai, kad tikrai gerai pagaminai, kad žmogus supranta, ką sudėjai į patiekalą, ir tai vertina – tai man yra didžiausias malonumas.

– Jei iš viso pasaulio žmonių rinktumėtės, kam pagaminti pietus, kas tai būtų?

– Žmonai gaminu kiekvieną dieną, o iš pasaulio... tikriausiai norėčiau pamėginti paruošti patiekalą kam nors iš geriausių pasaulio virėjų. Tai svajonė, tačiau ruošti maistą virėjams yra labai sudėtinga. Jei esi profesionalas, nesvarbu, kur bevalgytum (restorane, valgykloje ar greitojo maisto užkandinėje), pradedi stebėti viską: kaip aptarnaujama, kaip iššluostytos lėkštės, įrankiai, ar nešalta, nekaršta, tada pradedi vertinti maistą. Tai tokia liga, kai negali normaliai nueiti pavalgyti.

Lamų slėnis

117

– O iš lietuvių?

– Net nežinau. Esu dirbęs ir žmonėms su statusu, prezidentams ir kitiems šefams. Mano nuomone, geriausia gaminti paprastam vartotojui, kurį dar gali šiek tiek nustebinti. Jo atsakymas visada būna nuoširdesnis nei kitų žmonių.

– Artėja šventės – metas, kai visi susitinka, dalijasi istorijomis ir mėgaujasi gardžiais tradiciniais patiekalais. O jei šiemet prie Kūčių ir Kalėdų stalo giminaičius norėtume nustebinti?..

– Balta mišrainė ilgą laiką buvo ir mano kalėdinis patiekalas, o pastaruoju metu labai dažnai šias šventes sutinku Žemaitijoje. Manau, kad tradicijų, ką valgyti per šventes, kardinaliai keisti nereikia. Vieną kitą patiekalą pasižaisti – žinoma, tačiau ne visą stalą. Maistas yra emocijos, kuriose susikaupia prisiminimai, ir jei 20 ar 30 metų valgėme bandeles su aguonomis, grybais

118

Lamų slėnis

ar kopūstais, valgykime jas ir toliau. Juk prisiminimai, kai susirenka visa šeima ir kartu gamina aguonų pieną, nuo pat ryto miltuose kepa lydeką, yra labai gražūs.

Mane nepaprastai nustebino tradiciniai žemaitiški patiekalai: cibulinė, bulvės su kanapėmis, aguonų pienas. Jei bus stintų – gaminkime jas.

Per Kalėdas dažnai kepama višta ar kalakutas. Aš siūlyčiau kepti antį. Net ne visą antį, o, pavyzdžiui, ančių kulšeles, užpiltas ančių riebalais kepti kuo mažesnėje temperatūroje (80–100 laipsnių). Taip apie porą valandų kepta antis bus sultinga, gardi, galės būti patiekiama su bulvių koše ir spanguolių padažu. Tai būtų gana tradiciškas patiekalas iš produktų, kurių turime Lietuvoje. Ypač Pietų šalių kultūra teigia, kad svarbiausias yra ne maistas, o bendravimas, noras būti drauge ir dalytis gražiomis švenčių akimirkomis.

Lamų slėnis

119

KUO DAUGIAU POEZIJOS IR POLĖKIO

120

Lamų slėnis

Tekstas: Aneta Anra Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Lamų slėnis

121

Su dramaturge, grupės „AVaspo“ atlikėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstytoja GABRIELE LABANAUSKAITE susitikome vos jai sugrįžus į Lietuvą po mėnesio, praleisto rašytojų rezidencijoje Visbadene. Ką ji ten veikė? Žinoma, rašė! Duris Gabrielė atidaro, rankoje laikydama raudoną lūpdažį, pudrą, jau pasipuošusi fotosesijai („Oi, aš dar basa, tuoj apsiausiu batelius!“). Mudvi su fotografe „turime jaustis kaip namie, pasidaryti kavos, valgyti zefyrus ir sausainius“ – Gabrielė jau tuoj pasitrauks nuo veidrodžio. „Aneta, – sušunka dramaturgė iš vonios, – parašiau tavo pjesės analizę, bus išspausdinta moksliniame leidinyje! O kiek mes užtruksime? Man po pietų reikia į paskaitas LMTA, o vakare – „AVaspo“ repeticija!“ Hm… ir kaip ji viską suspėja?

Ir štai ateina Kalėdos… „Kalėdų diena man yra viena laukiamiausių žiemos kalendoriuje, nes po to dienos pradeda ilgėti, o naktys – trumpėti. Eglių ar spygliuočių šakelių šia proga tenka puošti bent kelias – svečiuose pas aplankomus tėtės ir mamos senelius, kurie kiekvienais metais prašo padabinti kambarius, kurti šventinę atmosferą. Nepaisant skirtingų giminių skonių, abi pusės mėgsta blizgesį, girliandas ir lūžtančius nuo vaišių stalus. Tikriausiai, kaip ir daugumai mūsų protėvių, šis poreikis kyla iš nostalgiškų vaikystės prisiminimų ir didelio nepritekliaus, kurį teko išgyventi tarpukariu, po karo, Sovietų okupacijos metais. Dabar turime viską ir kartu gimstančią amerikietišką modelį kopijuojančią vartotojišką visuomenę. Dėl šios priežasties turbūt pati dažnai eglės savo ir vyro namams nebeperku – kam kirsti medį dėl kelių savaičių? Tačiau mėgstu šventišką nuotaiką, tiesiog ją bandau sukurti kitais būdais – blizgiomis detalėmis, draugų dovanotomis kalėdinėmis smulkmenomis ir t.t.“

122

Lamų slėnis

Ideali šventė būtų… „Pats žodis „ideali“ mane gąsdina, nes idealumo siekis man žymi perfekcionizmo poreikį, o šis – norą viską kontroliuoti. Tebūnie kažkas nepavyksta – sudūžta indai, prisvyla apkepas, pritrūksta taurių svečiams. Man tai nereikštų sugadintos šventės. Galbūt netgi priešingai – šukės asocijuotųsi su vakarėlio šėlsmu, prisvilęs maistas – su visiškai įtraukiančiu užsiplepėjimu, taurių trūkumas – su svečių gausa. Iš tiesų vertinu įvairumą ir nenuspėjamumą. Tačiau taip pat – nuoširdžias akimirkas su artimaisiais. Kaskart šventės yra kitokios. Ir visada, net ir pačiame nuobodžiausiame vakarėlyje, prisimenu, kad nereikia laukti, kol šventę sukurs tau kiti.“

Lamų slėnis

123

124

Lamų slėnis

Nauji metai „Taip, metų slenkstis man svarbus. Anksčiau jį stengdavausi minėti vis skirtingose šalyse, susieti trumpą atostogų laiką ir keliones. Dabar supratau, kad esminės kelionės – vidinės, ne išorinės ir ne geografinį, o asmeninių tikslų, užduočių, suvokimų žemėlapį tenka braižyti.

Mėgstu paskutinę metų dieną su artimiausiu žmogumi aptarti asmeninių ir darbinių metų niuansus, kokie jie buvo. Tai labiau panašu ne į rimtą posėdį, o veikiau pavakarojimą su taure vyno prieš iškeliaujant į vakarėlį. O kitą, pirmąją Naujųjų metų dieną pasiimu tuščią popieriaus lapą ir susirašau, ką norėčiau padaryti per ateinančias daugiau nei tris šimtus dienų. Dažniausiai svarbiausią vaidmenį tokios savianalizės metu atlieka įsivardijimas, o pačius užrašus kartais net pametu. Tačiau buvo ypač smagu, vienų metų pabaigoje atradus šį slaptą sąrašą, pamatyti, kad didžioji dalis eilučių jau buvo įvykdyta metams net nepasibaigus.“

Lamų slėnis

125

Nesu aktorė, nes… „Manau, kad netikusios vaidybos mūsų kasdieniame gyvenime yra per daug, o geros, profesionalios vaidybos – užtektinai, tad aktorių gretose manęs tikrai netrūksta. Galbūt rašytojų gretose taip pat nėra deficito, tiesiog čia jau mano priklausomybės reikalas – jei galėčiau nerašyti, nerašyčiau.

Atlieku tekstus tokia forma, kokia jiems geriausiai tinka, bent jau kaip aš įsivaizduoju, o papildomų pretenzijų šiuo klausimu neturiu.“

… esu dramaturgė „Rašytojo profesija – vienišiaus profesija, tad, nieko keista, kad maža to būriavimosi ir laikymosi išvien. Bandymų būta, tačiau daugumą viduriniosios kartos dramaturgų labiau domina draugų būrys, o ne profesiniai susiėjimai, nes neturime tokios tradicijos ar poreikio. Įdomu, kaip socialiniu atžvilgiu formuosis nauja dramaturgų karta, neseniai baigusi studijas LMTA arba užsienyje.

Dramaturgas yra toks žmogus, kuris save taip vadina. Būtent taip kadaise pasakė vienas mano pirmųjų dramaturgijos mokytojų, amerikiečių teatro pedagogas Erikas Ehnas, vedęs seminarus Lietuvoje: „Ko pirmiausia reikia, kad taptumei dramaturgu?

Ogi, kad pradėtumei save juo vadinti.“ Šiame pokšte yra didžiulė dalis tiesos: neužtenka tik rašyti, reikia nebijoti savęs įvardyti. Kol neturėjome dramaturgijos studijų Lietuvoje, tokia savęs identifikacija galėjo skambėti pretenzingai, tačiau dabar daug kas ir prasideda nuo saviprezentacijos – kaip prisistatysi, kokį įspūdį ir įvaizdį sukursi, taip tave ir matys kiti. Tuščias šis socialinis žaidimas, tačiau be galo įdomus tiems, kas jį žaidžia ir žino jo taisykles.“

126

Lamų slėnis

Mano žiūrovai „Žiūrovai būna skirtingi – vienokius pastebiu „AVaspo“ koncertuose, kitokius – teatre, stebinčius spektaklį. Vis dažniau tarp mano bičiulių ir draugų atsiranda žmonių, kurie iš pradžių susidomėjo viena iš kūrybos formų, o po to mūsų keliai patys kažkaip susikirto arba suvedė aplinkybės. Bendraminčiai traukia vieni kitus kaip magnetai.“

Efemeriškas teatras „Nieko nėra amžino. Net ir tekstai – vieni po kelių dešimtmečių numiršta, kiti – tik po kelių šimtmečių suprantami. Neturiu sentimentų tekstams, neprisirišu. Aišku, gaila, kai žiūrovas vis dar nori ateiti, tačiau spektaklis neberodomas. Tačiau o ką tas žiūrovas veikė anksčiau, kodėl nepasižiūrėjo, kai kūrinys dar buvo repertuare? Teatras – ne guminis.

Nebent visi spektakliai persikeltų į virtualią erdvę ir galėtume žiūrėti kiekvieną spektaklį tiek kartų, kiek norime ir kada norime.“

Lamų slėnis

127

Komerciškai sėkmingas spektaklis? „Džiaugiuosi, kad metams bėgant vis labiau suvokiu, kiek daug savyje turiu tuštybės. Kaskart ją apčiuopusi bandau gramdyti nuo savęs kaip opomis aplipusią odą. Gaila, kad kartais ji taip įsišaknijusi, kad jos neatpažįstu, ir tada vėl apsikrečiu šiuo virusu. Noriu rašyti, kurti, nes kitaip nematyčiau prasmės, dėl ko gyvenu, kvėpuoju, išjudinu save ir aplinkinius žmones. Tačiau matau gyvenimo prasmę be sausakimšos salės žiūrovų, brangių bilietų ir apdovanojimų. Vadinasi, puikiausiai galiu suktis ir be to. Nesakau, kad nemėgstu žmogiškų malonumų, komplimentų, dėmesio, tačiau tai nėra mano trumpo gyvavimo šioje žemėje tikslas. Taip pat tai nereiškia, kad smerkiu tuos, kuriems rūpi komerciškai sėkmingi pastatymai. Visi esame tik žmonės ir turime teisę rinktis, kaip norime gyventi. Juk reikia išlaikyti teatrą, mokėti administracijai ir kūrybinei komandai algas. Po poezijos sluoksniu visada slepiasi proza, tačiau stengiuosi, kad mano kasdienybėje ir santykiuose su žmonėmis poezijos ir polėkio būtų kuo daugiau.“

Socialumas, ne metaforiškumas „Taip, mano pjesės gana socialios, bet metaforų neatsisakau. Per tiek metų iš dalies išsigrynino intuityviai atrastas stilius – sociali dramaturgija, apvilkta poezijos kailinukais.“

128

Lamų slėnis

Lamų slėnis

129

Jei nebūčiau Gabrielė „Būčiau samurajus senovės Japonijoje, italė Renesanso laikotarpiu, Jėzus Kristus ir „visi viename“.

Nežinau, „kas būtų, jeigu būtų“. Tikimybėms paskyriau vieną pjesę – kaip tik vadinasi „Jeigu“ ir kalba apie sovietinio režimo laikotarpiu gimusį vyrą ir jo likimo tragediją. O kas būtų, jeigu mes būtume gimę visai kitais metais ir kitur?“

130

Lamų slėnis

Tekstai namuose nerašomi „Geriausias laikas kūrybai – ne metų laikas, o vienatvė. Ją galima išgyventi ir tada, kai esi vienas, ir kai esi apsuptas daugybės tau nepažįstamų žmonių.“

Palinkėjimas sau ir kitiems „Norėčiau, kad atjautos, atgimimo, šeimyniško susibūrimo šventės būtų ne kartą per metus, o gerokai dažniau. Juk meilės niekada nebūna per daug, ar ne?“

@lamuslenis

WWW.LAMUSLENIS.LT Lamų slėnis

131

Norėdama sukurti nepakartojamai jaukią vaikystę savo dukrytei Urtei Kotrynai, nejučia SANDRA ŽIUKIENĖ pradėjo tuo rankų darbo jaukumu dalytis ir su kitais. Taip po truputį gimė megztų drabužėlių ir namų daiktų ženklas „Meelu Meelu“. Su Sandra kalbamės apie pasakišką vaikystę, sniego minkštumo mezginius ir Kalėdų stebuklus.

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lino Žukausko

132

Lamų slėnis

Lamų slėnis

133

134

Lamų slėnis

– Sandra, jei „Meelu Meelu“ sektų kalėdinę pasaką, apie ką ji būtų?

– Kai iš dausų ėmė leistis švelnūs ir purūs it avies vilna sniego tumulai, o mieste pakvipo imbierais ir cinamonu, Bitėja suprato: jau laikas imtis darbo. Ji išzvimbė iš savo avilio ir sukvietė drauges bei kaimynes, kad visos kartu megztų, nertų, siūtų apklotus, kepurytes, šalikus, pirštines... Juk tiek dovanų reikės po Kalėdų eglutėmis mažoms mergaitėms ir berniukams, laukiantiems stebuklo!

Jaukus dūzgimas, sidabrinių virbalų tarškėjimas, speigo adatėlių švysčiojimas, meduotų kibirėlių skambėjimas pasklido po visą pamiškę. Ir geniai, ir zylės, sniegenos, net šarkos nešė darbštuolėms tai snaigę, tai eglės spyglelį ar kankorėžėlį – papuošti, surišti, supakuoti tuos švelniavilnius ryšelius pačiam nuostabiausiam rytui, kai rožės lange pražysta...

Suspėjo! Motė Bitėja nusipurtė nuo sparnelių dulkeles, išgėrė bičių pienelio ir sugrįžo į savo avilį. ... O mieste jau buvo dalijamasi meduoliais ir svajonėmis...

– Kokia kalėdiškai jauki istorija! Kurti vaikiškus drabužėlius ir pradėjote norėdama suteikti tą nepakartojamą jaukią vaikystę savo dukrytei Urtei Kotrynai. Kas jums buvo svarbiausia, kaip auginate savo vaiką?

– Jauki vaikystė – tai mylimi žmonės, galintys sekti pasaką apie pasaulio gerumą, apie šiltas rankas, kuriančias šviesą ir apsaugančias nuo banalaus blizgesio. Man tas jausmas asocijuojasi su lopšinėmis, mylavimais, nepakartojamomis vaizduotės kelionėmis po spalvotas svajonių šalis. Auginu savo dukrelę laiminga, kad galiu visa tai jai suteikti.

– Kaip jus pačią pakeitė motinystė? Ko ji įnešė į jūsų gyvenimą?

– Motinystė suteikė man dvasinę ramybę, pilnatvę ir begalinę atsakomybę kurti jos vaikystės pasaulį – šviesų ir jaukų.

Lamų slėnis

135

136

Lamų slėnis

Lamų slėnis

137

138

Lamų slėnis

Lamų slėnis

139

140

Lamų slėnis

– Kaip daiktai, kurių apsuptas auga mažas žmogus, veikia jo pasaulio suvokimą, nuotaiką, būseną?

– Maži vaikai iki trejų metukų neturi sąmoningos atminties, bet būtent šiame amžiuje formuojasi pasaulio suvokimo pagrindas. Jis pagrįstas vaiko patiriamomis emocijomis ir ryškiais pojūčiais, jausmais, lytėjimu. Todėl svarbu apgaubti ne tik meile, bet ir sukurti tokią aplinką, kurioje nebūtų jokių nefunkcionalių, rėkiančių daiktų, o tik ekologiški, natūralūs, kruopščiai atrinkti ir su meile pagaminti žaislai, drabužėliai ir kiti buities daiktai. Visa tai padeda vaikui pažinti gamtos pasaulį, jo paslaptis, formuotis harmoningai asmenybei.

– Ką sudedate į „Meelu Meelu“ daiktus? Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Įkvėpimo kurti savo mezginius semiuosi iš augančios dukrytės poreikių, noro ją puošti, apsaugoti nuo metafizinio šalčio, nekokybiškos masinės produkcijos gaminių, formuoti estetinį skonį. Į savo gaminius sudedu meilę, rankų šilumą, šviesias mintis.

– Kada pajutote, kad drabužėliai, kuriuos iš pradžių mezgėte tik savo dukrai, galėtų virsti nedideliu šeimos verslu? Tai buvo spontaniškas sprendimas ar ilgai tam ruošėtės, viską kruopščiai apgalvojote?

– Idėja gimė sulig pirmuoju apklotėliu, kurį mezgiau laukdamasi dukrelės ir į kurį įpyniau pačias gražiausias svajones ir lūkesčius. Vėliau kiekvienas kitas mezginys brandino mintį, kad visu tuo galima pasidalyti ir su kitais. Paskatino ir sužavėti drabužėliais šeimos draugai. Pradėti verslą reikėjo nemažai laiko – norėjosi viską kaip galima geriau apgalvoti, išnešioti kaip kūdikį, kad jis užaugtų, sutvirtėtų ir tik tada išvystų pasaulio šviesą.

Lamų slėnis

141

142

Lamų slėnis

– Ar, be „Meelu Meelu“, turite ir kitų užsiėmimų?

– Esu baigusi meno istorijos edukologiją. Tačiau „Meelu Meelu“ yra gyvenimo būdas ir filosofija.

– Kaip namuose kuriate šventinį jaukumą ir nuotaiką?

– Labai paprastai – negailime vieni kitiems dėmesio, laiko, gražių žodžių. Namai turi kvepėti kepamais meduoliais, tikra eglute ir žvakių švieselėmis.

– Kaip jūsų namuose švenčiamos Kalėdos? Kokių turite gražių tradicijų?

– Kalėdų rytą atsibudę bėgame ieškoti stebuklo po eglute ir, kaip toje pasakoje, – dalijamės džiaugsmu.

Daugiau apie „Meelu Meelu“: http://www.meelumeelu.com Lamų slėnis

143

TARP DVIEJŲ ŽEMYNŲ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Eglė Colucci

144

Lamų slėnis

Kai lauke šalta ir nyku, o vienintelė ryškesnė miesto paletės spalva yra rausvi praeivių skruostai ir nosys, kyla noras susikrauti lagaminus ir bent trumpam išvykti ten, kur šiuo metu karaliauja vasara. Pavyzdžiui, į tolimąją Argentinos sostinę Buenos Aires. Tapytoja EGLĖ COLUCCI, Lietuvoje baigusi architektūros studijas, Argentinoje gyvena nuo 2009-ųjų. Apie Buenos Airių dvasią, kūrybinius džiaugsmus kalbamės jos viešnagės Lietuvoje metu.

Lamų slėnis

145

– Egle, kaip Buenos Airės tapo tavo namais?

– Nuolat daug keliaudavau. Nors daug dirbdavau ir visas santaupas išleisdavau tolimiesiems kraštams aplankyti, kelių savaičių atostogų per metus pradėjo nebeužtekti. Prieš dešimtmetį laimėjau konkursą metus apsistoti Japonijos meno rezidencijoje kaip tapytoja. Parodose sekėsi labai gerai, todėl po metų, praleistų Japonijoje, galėjau sau leisti išpildyti svajonę – keliauti aplink pasaulį visus 12 mėnesių. Pradėjau maršrutą nuo Lotynų Amerikos. Iš visų aplankytų miestų Buenos Airės mane nustebino labai aktyviu kultūriniu gyvenimu. Tęsdama savo kelionę vis pagalvodavau, kad į Argentiną būtų gerai grįžti ne keliauti, o pagyventi.

146

Lamų slėnis

– Kas paskatino keliauti būtent į Argentiną?

– Grįžusi po savo ilgos kelionės aplink pasaulį, vėl įnikau į biuro darbą. Viskas sekėsi gerai, tačiau gyvenimas Lietuvoje pasidarė per daug monotoniškas, taigi nutariau jį pakomplikuoti. Atsisakiau prestižinio darbo, prabangaus namo nuomos, patogios rutinos ir nusipirkau bilietą į Argentiną. Buvo labai sunku taip save atplėšti nuo patogaus gyvenimo, tačiau moteriškas šeštasis jausmas šnibždėjo, kad ten manęs laukia malonios permainos.

– Su kokiais netikėtumais susidūrei vos atvykusi?

– Patyriau šoką ir nusivylimą vos išnirusi iš metro stotelės. Pagrindinė Buenos Airių miesto sankryža, kuri anksčiau labai žavėjo, dabar šokiravo skurdu. Žmonės, kurie atrodydavo prabangiai apsirengę ir draugiški, pasirodė grubūs ir primityvūs.

Pirmą kartą keliaudama į Argentiną atvykau iš Bolivijos pusės, taigi miestas spindėjo modernumu ir prabanga, palyginti su kitais Centrinės ir Pietų Amerikos miestais, o šįkart, atvykus iš gerokai pagražėjusios Lietuvos, Buenos Airės pasirodė labai nuskurusios ir sulaukėjusios. Iškart pasigailėjau žengusi tokį drastišką savo gyvenime žingsnį. Bet tada dar nežinojau, kad po dvejų metų šiame vaiduoklių mieste manęs laukia vestuvės.

– Kuo panašūs ir kuo skiriasi lietuviai ir argentiniečiai?

– Argentiniečiai žymiai greitesni, apsukresni, mažiau darbštūs, labai išdidūs ir visiškai nesidrovi valandų valandas kalbėti apie save ir vardyti savo pranašumų taip nieko ir nepaklausdami pašnekovo apie jo gyvenimą. Tik ir girdėti: „aš... aš... aš... aš... aš...“.

Toks įspūdis, kad visi užsiima daugybe darbų. Pavyzdžiui, masažo specialistas dar ir dainuoti moka, dirba mėsos parduotuvėje, bet gali ir autobusą vairuoti, ir būti profesionaliu fotografu arba jogos mokytoju... O iš tikrųjų vienos srities rimtą specialistą rasti sunkoka. Lietuviai šiuo atveju daug pranašesni savo darbštumu ir ištverme.

Lamų slėnis

147

– Tavo vyras – argentinietis. Kaip susipažinote?

Kokia jūsų meilės istorija?

– Džiaugiuosi, kad pavyko susipažinti su, ko gero, vieninteliu Argentinos gyventoju, neturinčiu anksčiau išvardytų savybių, rimtu vienos srities specialistu – klasikinės gitaros muzikantu Estebanu Colucci. Beje, gruodžio 12 d., 18 val., Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje (Pilies g. 40) galėsite išgirsti mano vyrą, atliekantį populiarių tango melodijų koncertą. Mes kartu ilgiau nei penkeri metai ir šiuo metu laukiame trečio šeimos nario...

– Kokiomis veiklomis šiuo metu užsiimate?

– Kadangi abu turime darbus, kurie mums leidžia keliauti, pusę metų praleidžiame Lietuvoje, o kitą pusę – Argentinoje. Aš Buenos Airėse rengiu tapybos parodas, o Estebanas dažnai turi galimybę koncertuoti Europoje. Kai Lietuvoje žiema – Argentinoje vasara, todėl retai kenčiame nuo šalčio. Mano darbai argentiniečiams atrodo egzotiški, o grįžus į Lietuvą visi mano, kad tas mano paveikslų margumas – Lotynų Amerikos įtaka. Ko gero, pastaraisiais metais man pagaliau pavyko ištobulinti savitą stilių ir išsiugdyti pasitikėjimą bei pasididžiavimą savo darbais, nebesikrimsti dėl kritikos, ignoruoti kitų nuomonę ir tiesiog daug dirbti.

148

Lamų slėnis

Lamų slėnis

149

– Kaip atrodytų tavo tobula diena Buenos Airėse? Kas tau labiausiai čia patinka?

– Išgirdau klausimą ir garsiai nusijuokiau. Duokite man kas nors bent vieną dieną Buenos Airėse, kai viskas vyksta tiesiog pagal planą! Tokia tai būtų tobula diena. O planuoti dieną Buenos Airėse yra tolygu plaukimui prieš srovę. Tik išėjus iš namų tenka grumtis su keliolika milijonų gyventojų. Kartais taip viską susiplanavus tenka grįžti namo jau nuo stotelės, nes staiga prasideda autobusų streikas.

Arba užeina tokia smarki liūtis, kad visur prasideda potvyniai. Taigi nieko keista, kad į susitikimus Buenos Airėse vėluojama daugiau nei pusvalandį ir net neatsiprašoma. Tačiau, jei autobusas vis dėlto stotelėje sustoja, aš labai mėgstu vaikštinėti po miestą lankydama meno parodas ir mėgautis nesuskaičiuojamomis aukšto lygio kavinėmis su ypač geros kokybės kava ir tobulais sviestiniais rageliais. Galiu drąsiai teigti, kad Lietuvoje tokio aukšto lygio kepyklėlių ar restoranų dar nėra.

– O kaip su tais „gerais orais“ (isp. Buenos Aires)?

– Niekada nebuvau iš tų, kurių nuotaikai įtaką daro blogas oras. Taip buvo iki tol, kol nepagyvenau Argentinoje. Žiemoti Lietuvoje, patyrus gyvenimą Lotynų Amerikoje, išties ekstremalu. Nieko keista, kad po Černobylio avarijos dauguma saugojančiųjų sveikatą patraukė būtent į Argentiną. Geras oras išties daro įtaką tiek nuotaikai, tiek ligoms. Netgi ir man po kelerių metų Argentinoje žymiai pagerėjo sutrikusi skydliaukė ir visiškai stabilizavosi svoris, nesilaikant jokių dietų.

150

Lamų slėnis

Lamų slėnis

151

– Kokiomis spalvomis galėtum apibūdinti šį miestą?

– Kalbant apie spalvas ir Buenos Aires, nereikia jokių filosofinių spalvinių interpretacijų. Spalvos visur, kur dairais. Akivaizdu, kad žmonių interjerai ir eksterjerai spindi įvairiausiomis ryškiomis ir drąsiomis spalvomis. Labai keista, kodėl Lietuvoje, kur taip stinga saulės, žmonės vis tiek renkasi pastelines, atsargias spalvas. Spalvomis garsus El Caminito rajonas. Taip yra dėl to, kad skurdūs italų emigrantai savo lūšnas pasistatė iš gatvėse rastų statybinių liekanų, o susidariusiai depresyviai nuotaikai pašalinti – sienas išmargino įvairiausiomis ryškiomis spalvomis. Panašius sprendimus dabar galima matyti ir Rio De Žaneiro lūšnynuose. Gal dėl to ir savo paveiksluose nebijau aštrių spalvinių sprendimų. Manau, reikia atprasti lietuviams bijoti ryškių spalvų.

152

Lamų slėnis

– Kaip Argentinoje švenčiamos Kalėdos ir Naujieji metai? Kaip žmonės puošia savo namus?

– Kokios Kalėdos ir Naujieji metai, esant 36 laipsniams karščio?! Kalėdų dvasios, kai tokia temperatūra, Argentinoje išvis nėra. Miestai nebūna taip gražiai papuošti kaip Lietuvoje, o vaišės taip pat neturi jokių ypatingų reikalavimų. Argentiniečiai stebisi klausydami apie Kūčių nakties burtus, 12 patiekalų ar susilaikymą nuo mėsos ir saldumynų iki Kalėdų ryto. Išvis nesupranta, kodėl dovanas reikia dėti po eglute. Kiekvienas įteikia dovanėlę artimajam taip, kaip mes teikiame per gimtadienį, ir tiek. Mūsų Kalėdų tradicijų man išties ten trūksta.

Lamų slėnis

153

154

Lamų slėnis

Lamų slėnis

155

156

Lamų slėnis

Lamų slėnis

157

– Kaip apibūdintum argentinietišką virtuvę?

– Labai pasiilgstu lietuviškų pieno produktų: grietinės, varškės, sūrių. Visi argentiniečiai pripažįsta, kad mes šioje srityje pranašesni. Tačiau jie labai didžiuojasi savo mėsos kokybe. Būti vegetaru Argentinoje – iššūkis. Kepsnius argentiniečiai kepa labai greitai, sultingus, pagardina tik pipirais su druska. Kai kuriuose restoranuose atneštą kepsnį padavėjai perpjauna ne peiliu, o šaukštu, taip didžiuodamiesi mėsos minkštumu ir kokybe. Visi argentiniečiai yra dideli mėsos pjūvių specialistai. Kiekvienam patiekalui naudojamas specifinis pjūvis, apie kai kuriuos jų mes net nesame girdėję. Taip pat Buenos Airėse populiarūs tokie restoranai, kur, susimokėjęs įėjimo mokestį, gali kirsti tiek, kiek telpa. Moterims tokių vietų nerekomenduoju, nes desertai paprastai būna ribojami.

– Jei galėtum duoti vieną patarimą žmogui, kuris ruošiasi vykti gyventi būtent į Argentiną, – koks jis būtų?

– Kadangi Argentinoje nebėra Lietuvos ambasados, o naujai atvykstančių lietuvių nedaug – prašome susisiekti su mumis, pagelbėsime ir paglobosime. Tačiau patarimas, ko gero, būtų pasiruošti, kad niekas nesiklostys taip, kaip buvote suplanavę.

– Kaip ir kur, atvykus pasisvečiuoti į Buenos Aires, pajusti tikrą argentinietišką dvasią?

– Ko gero, liūdniausia, kai keliautojai įklimpsta į turizmo mafijos rankas. Už prasto lygio tango pasirodymus su prasta vakariene sumoka milžiniškus pinigus ir grįžta namo manydami, kad pajuto tikrąją Buenos Airių dvasią. Aš visada rekomenduoju, užuot pasirinkus turistinio tango šou, eiti į tradicinę argentinietišką milongą (diskoteką). Tada keliautojai turi galimybę išvysti, kaip vietiniai šoka tango natūralioje aplinkoje. Viena tokių milongų vadinama „Sin Rumbo“.

158

Lamų slėnis

Lamų slėnis

159

WWW.LAMUSLENIS.LT

www.lamuslenis.lt

160

Lamų slėnis