Lamų slėnis | rugsėjis

lbi ai

Rugsėjis 2014 (32)

Lė

p r i ė kšt

a ok

Viršelis: Paulius Makauskas ("Sweet Root")

LA FAMIGLIA

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

TINKLARAŠTIS

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė

TINKLALAPIS

MARIA CAVALI

Fotografė

TINKLALAPIS

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

reklamos projektų vadovė FACEBOOK

OTILIJA TAMULYTĖ

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

FACEBOOK

FACEBOOK

Žurnalistė

IEVA VAITKEVIČIŪTĖ

SIMAS LINKEVIČIUS

TINKLALAPIS

TINKLALAPIS

VAIDILUTĖ MALINAUSKAITĖ

Fotografė

ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris

FACEBOOK

TINKLALAPIS

Žurnalistė

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

komunikacijos projektai FACEBOOK

BENDRAUKIME info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

2

Lamų slėnis

Žurnalistė

Fotografas

RUDUO KVEPIA RIEŠUTAIS IR SLYVOMIS

IEŠKOTI, ATRASTI, ĮKVĖPTI

4

90

18

LIETUVIŠKOS VIRTUVĖS TRADICIJOS IR PASLAPTYS

Copyright © 2011-2014 UAB "Zubizu projects".

Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą.

LamųUžslėnis reklamos turinį redakcija neatsako.

60

"SWEET ROOT": LĖKŠTĖ IR POKALBIAI

Reklaminiai straipsniai žymimi

72

BMW

KRASTA AUTO www.bmw.lt

Nepaprastai malonu vairuoti

12 ŽVAIGŽDŽIŲ – TIEK PAT PRIVALUMŲ.

MINĖDAMI LIETUVOS IR EUROPOS SĄJUNGOS PARTNERYSTĖS DEŠIMTMETĮ, DOVANOJAME 12 PAPILDOMŲ PRIEDŲ – TIEK, KIEK ES VĖLIAVOJE AUKSINIŲ ŽVAIGŽDŽIŲ.

€46 049

BMW X3 xDrive EURO Edition

DOVANOJAMI PRIVALUMAI

REGISTRUOKITĖS SUSITIKIMUI

Pasiūlymo sąlygos: 36 mėnesių lizingas su likutine verte, pradininis įnašas 10% automobilio vertės

Krasta Auto Vilnius Ozo g. 10a Tel. +370 5 274 0440

Krasta Auto Kaunas Veiverių g. 150 Tel. +370 37 21 0500

Krasta Auto Klaipėda Šilutės pl. 83 Tel. +370 46 34 4944

NAUJIENOS

Pirmoji ir vienintelÄ— I-osios pakopos AlyvuogiĹł aliejaus mokykla Lietuvoje.

Registracija vyksta: www.tikrasaliejus.lt"

Zurnalo ieskok Apple Newsstand

Lamų slėnis

7

NAUJIENOS

VIRTUVINIAI

Lėkštės „NEW NORM“

Picos padėklas „SPARQ HOME“

Virtuvės lentynų sistema „Do“ DIZ. RIKKE FROST

Padėkliukai „LEIF“

Atidarytuvas „FERM LIVING“

Druskinė „WORKADAY HANDMADE“

Pjaustymo lentelės „BOLIA“

Prieskonių indai „LEIF“

PASIPASAKOJIMAI

TOBULO GYVENIMO RECEPTAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Laima Kavaliauskaitė ir Kristina Jasudaitė Knygos viršelis: leidyklos „Alma Littera“ archyvo

Kaip susikurti gyvenimą be pykčio, nerimo, nuovargio, meilės audrų ir vidinių uraganų?

Kaip per trumpą laiką realizuoti savo talentus ir troškimus? Emocinio intelekto lavinimo specialistė, džiazo dainininkė ANDRĖ PABARČIŪTĖ tikina tokį gyvenimą susikūrusi klausydama savo intuicijos balso.

Apie tai ji pasakoja netrukus pasirodysiančioje knygoje „Moters magijos mokykla“.

– Andre, kaip gimė knygos idėja?

– Visiškai spontaniškai! Leidyklos „Alma Littera“ atstovė pati susirado mane ir pasiūlė parašyti knygą apie moteriškumą ir tai, kaip jį atskleisti, kas moterims šiuo metu taip reikalinga. Moteriškasis pradas pasaulyje atgyja. Moterys vis labiau viskuo domisi, jos nori kurti, išreikšti save, realizuoti savo galimybes. Tiesiog tai aktuali ir geidžiama tema.

Imdamasi bet kokio projekto pirmiausia klausau savo intuicijos balso – ką tai atneš. Ne man, nes gyvenime jau esu realizavusi visas savo svajones, neturiu didelių norų, ambicijų, man tiesiog norisi dalytis tuo, ką pati atradau, padėti žmonėms atskleisti savo ypatingus, unikalius, net mistinius talentus. Tad klausiau savo vidinio balso ir supratau,

10

Lamų slėnis

kad knyga turi gimti. Anksčiau niekada nesu rašiusi, mano vaikystės svajonės buvo visai kitos – tai muzika, dainavimas. Net nebuvau tikra, ar galėsiu parašyti knygą. Bet remiuosi filosofija, kad kiekvienas žmogus turi begalę neatskleistų talentų, kiekvienas galime būti rašytoju, muzikantu, filosofu, mokslininku. Tad nusprendžiau, kad ir aš galiu rašyti.

Rašydama naudojau tam tikrą techniką. Naudojant konkrečius vidinius veiksmus man pavyksta pasiekti itin kūrybišką būseną. Tam man nereikia mūzų, įkvėpimo, galiu bet kada pasiekti tokią būseną, kai atsisėdi ir rašai knygą. Ir tai gali daryti kiekvienas.

Savo knygoje nieko netaisiau, parašiau ją beveik vienu ypu. Kita vertus, tai tęstinis procesas, kurio mokausi jau daug metų keliaudama po visą pasaulį.

Lamų slėnis

11

– Jūsų knygą, ko gero, galima pavadinti savotišku vadovėliu moterims?

– Taip, nes joje pateikti labai konkretūs patarimai.

Gyvenimą būtų galima padalyti į keturias sferas.

Pirmoji – tai socialinis gyvenimas ir visa, kas susiję su veikla, kūryba, darbu. Antroji – asmeninis gyvenimas: artimi žmonės, draugai, laisvalaikis, pomėgiai.

Taip, egzistuoja intymus gyvenimas. Nors jis dažnai neišskiriamas, iš tikrųjų jis – atskira kultūra, labai pilnatviška, įvairi ir trunkanti kur kas ilgiau nei dešimt minučių… Likusi dalis – tai dvasinis gyvenimas, arba AŠ. Knygoje peržvelgiu visas šias keturias sferas, pasakoju, kaip galima jas tobulinti. Kiekvienoje srityje tai pasiekiama visiškai skirtingais būdais.

– Nejau taip paprasta visą savo gyvenimą sudėlioti į formules?

– Žinoma, ne, bet įmanoma. Tai ilgas mokymosi procesas ir daugybė moterų išmoksta savo svajones realizuoti lengvai, natūraliai pagal savo prigimtį. Šian-

12

Lamų slėnis

dieniame pasaulyje moterys dažnai gyvena remdamosi savo vyriškąja dalimi, todėl jos greičiau pavargsta.

Didžioji išmintis ir meistriškumas – pažadinti savyje abu – vyriškąjį ir moteriškąjį – pradus ir juos suderinti. Įvairūs feministiniai judėjimai padėjo moterims apginti savo teises, išsilaisvinti, tapti įtakingomis. Bet kartu jos perėmė vyriškus modelius, kaip valdyti, pavyzdžiui, naudojant valią. O juk visa tai galima daryti ir kitaip. Asmeniniame gyvenime moteris yra gana išmintinga, bet ir socialiniame veiklos pasaulyje galima remtis intuicija. Aš taip gyvenu jau daug metų, nenaudoju jokios valios, prievartos prieš save, jokios kovos, konkurencijos, viską sprendžiu remdamasi intuicija. Štai neseniai pajutau, kad mano muzika turi pasiekti tūkstančius visame pasaulyje. Ruošiu naują muzikinį projektą sakralaus moteriškumo tema. Įprasta būtų siekti tarptautinės karjeros, laikytis tam tikrų taisyklių, ilgai dirbti, pardavinėti save. Bet aš dariau kitaip. Pasiekiau tokią sąmonės būseną, kai galiu gauti tikslų atsakymą, ką daryti, kad atsidurčiau ten, kur

noriu būti, neeikvodama dešimties metų. Naudodamasi šiais savo vidiniais ištekliais, radau talentingą prodiuserį. Jis yra dirbęs su „Enigma“, ir štai spalį važiuoju į Jungtines Valstijas, jis man kurs muziką! Žmonės dažniau linkę naudotis kairiuoju smegenų pusrutuliu, racionalia logika. Štai kad ir ieškome naujų namų: paprastai renkamės tai, ką leidžia finansinės galimybės, pataria tėvai, susirandame optimalų variantą, apsigyvename ir jaučiamės... normaliai.

Renkamės ne tai, kas atitinka mūsų unikalumą, o tai, kas yra norma visiems. O juk susikūrus gyvenimą, kuris atitinka visus tavo talentus, individualybę, kūną, vidų, lieka tik skleistis... Kodėl žmonės taip pavargsta gyventi? Nes jie pamiršta, kad turi daugiau galimybių. Tereikia atrasti jas, realizuoti remiantis savo prigimtimi, kai viskas einasi lengvai, kūrybiškai, kai nereikia savęs prievartauti ir išsunkti kaip citrinos, kad taptum „normalia“ ar pareiginga moterimi. Knygoje ir siekiu papasakoti, kaip žmonės gali naudotis tais unikaliais savo talentais. Ypač moterys.

Lamų slėnis

13

14

Lamų slėnis

– Kyla mintis, kad norint atrasti visa tai, apie ką jūs pasakojate, turi būti arba labai laimingas, arba labai nelaimingas. Kokia buvo jūsų pačios patirtis?

– Aš nebuvau nelaiminga, bet labai smalsi.

Vaikystėje patyriau stiprių mistinių spontaniškų išgyvenimų. Dabar apie tai šneka fizika. Mažas vaikas, kurio esybės tėvai neuždaro, yra labai intuityvus, jis viską jaučia, absoliučiai džiaugiasi, myli, susilieja, patiria. Jis nuolat stebisi pasauliu. Su tuo susiję ir mano vidiniai patyrimai, kad pasaulis yra daugiau nei daiktai, tvarka, reikalavimai, lūkesčiai, kad pasaulis – tai vibruojanti energija. Taip mano viduje atsirado noras patirti, ieškoti, atrasti pasaulį, sužinoti, apie ką yra žmogus ir visa, kas mus supa. Pradėjau skaityti įvairiausias knygas, ieškoti būdų, kaip mokytis meditacijos, sulaukusi 14-os, susiradau mokytoją ir mokiausi pažinti savo būsenas. Ir štai jau 14 metų nuolat aktyviai mokausi įvairių savireguliacijos technikų – pažinti savo vidinius išteklius ir išmokti juos valdyti.

Jei tik reikia, aš galiu pasiekti kūrybinę būseną, nuo pykčio labai lengvai pereiti prie meilės ir visiško atsivėrimo, nuo įtampos iki visiško atsipalaidavimo. Mano viduje niekada nėra chaoso, visada – vidinė tyla. Tai, kas kitam žmogui yra laimė, ekstazė, iš tiesų gali būti kasdienė būsena. To galima išmokti.

Pagal tam tikrą savo duotybę esu intravertė, nors mano darbas – visiškai ekstravertiškas. Pradėjusi dainuoti scenoje, būdavau tas antrasis žmogus – kukli, imli, akompanuojanti mergaitė. Bet pagaliau pajutau, kad turiu išmokti vesti, būti pagrindinis žmogus. Pradėjau kurti savo projektus, tapau jų lydere, kūriau spektaklius, muziką. Viena mano vaikystės svajonių visada buvo šokti – kurį laiką dirbau su choreografe Lora Juodkaite, pati šokau.

Tai pavyzdys, kad pasitelkęs savireguliacijos technikas gali iš intraverto tapti ekstravertu. Tai žmogaus galimybės ir dėl to gyventi taip įdomu.

– Minėjote nebeturinti svajonių ir didelių troškimų. Koks tai jausmas? Ir kaip siekiate harmonijos asmeniniame gyvenime?

– Kol nemokėjau savireguliacijos technikų, mano gyvenimas buvo kaip ir daugumos žmonių: ašaros, pavydas, išdavystės, įsimylėjimai be atsako ir su atsaku... Turėjau ir tokios patirties, bet intuicija sakė, kad galima išmokti mylėti.

Nepraėjo nė pora metų ir sutikau žmogų, iš kurio pradėjau mokytis visų tų technikų. Tas žmogus – tai Rimvydas Židžiūnas, labai aukštos klasės specialistas, turintis daugiau nei 20 metų patirtį.

Pagaliau supratome, kad galime būti pora ir gyvenime, kad viskas tarp mūsų dera. Kartu mokėmės kurti santykius remdamiesi savireguliacijos principais. Pavyzdžiui, siekti harmoningos būsenos, nepykti. Arba supykus tai išreikšti, bet nepaversti skandalu. Neįžeidinėti kito žmogaus. Didysis mokslas – kaip susikurti sakralią erdvę, į kurią negali patekti tėvai, draugai, net vaikai. Tai intymi erdvė, kurią puoselėja du žmonės. Poros santykiai gali būti visiškai unikalus meno kūrinys, neturintis nieko bendra su visuomenės primesta įprasta programa, kad gyventi reikia taip ir ne kitaip, susituokti, turėti vaikų, pasistatyti namą... Įgyvendinęs šią programą tarsi jautiesi laimingas, bet ta laimė kažkaip trumpai trunka. Ir, žiūri, atėjo senatvė, o viduje – tuštuma. Tad naudodamasi savo įgūdžiais ir tantrinėmis žiniomis pradėjau kurti absoliučiai darnų gyvenimą su vyru. Kartu esame dešimt metų ir tarp mūsų nėra buvę absoliučiai jokių barnių, pykčių, nė sekundės melo.

Lamų slėnis

15

Įprasta, kad seksualinė trauka atšąla po trejų metų, tada pradedi ieškoti, kuo tą tuštumą užpildyti, o mano asmeninis gyvenimas kuo toliau, tuo labiau skleidžiasi. Ir taip buvo nuo pat pradžių. Sakoma, kuo ilgiau esi kartu, tuo geriau pažįsti žmogų ir pagaliau kartu pasidaro nuobodu. O man atrodo, kad savo vyro dar nepažinau. Ir tada taip įdomu, nes viename vyre gali pažinti visus pasaulio vyrus, o vienoje moteryje – visas pasaulio moteris. Jei leidi žmogui keistis, vystytis, atrodo, kad gyveni vis su kitu žmogumi. Vienas žmogus pasakė, kad trumpalaikiai santykiai nuo ilgalaikių skiriasi tuo, jog ilgalaikiai santykiai gali atnešti ypač retų gėlių.

– Jei gražius santykius galima sukurti, kaip tada tas aspektas, kad tai būtent TAS žmogus ir viskas taip gerai dėl to, kad tai JIS. Juk atrodytų, kad naudodamas tas pačias technikas galėtum tokius pat santykius susikurti su be kuriuo kitu žmogumi?

– Užmegzti patį giliausią sielos ryšį, išmokus atverti širdį, galima su bet kuriuo žmogumi. Gali pamilti, užmegzti sielų ryšį, artumą. Net su savo priešu. Ir tai ne savitaiga, ne vaizduotė. Mylėti galima bet kurį. Bet ne su kiekvienu gali gyventi ilgai. Čia svarbus suderinamumas. Turi derėti dviejų žmonių temperamentai. Arba juos reikės visą gyvenimą derinti. Žmonės privalo turėti ir panašias gyvenimo strategijas. Juk jei vienas norės turėti daug vaikų, o kitas daryti karjerą ir keliauti po pasaulį, tai nesuderinama. Tai gali būti nuostabus romanas, gyvenant atskirai, bet jei bandysite gyventi kartu, vienas amžinai kentės. Tai pragmatiška gyvenimo išmintis.

16

Lamų slėnis

– Skamba iš tikrųjų įdomiai, tik sunku įsivaizduoti, kaip tai veikia realybėje...

– Mano gyvenimas yra tas pavyzdys. Aš negimiau po laiminga žvaigžde. Patyriau absoliučiai netobulų santykių. Taip pat žinau, ką reiškia būti auka savo veiklos srityje, kai esi priklausoma nuo kitų žmonių, nepasitikinti. Bet žinau ir ką reiškia būti savo projektų autore, realizuoti savo talentus. Žinau, ką reiškia gyventi nepritekliuje, kai negali sau nieko leisti. Gyventi namuose, kur aplinka tau visiškai nenatūrali, ir gyventi savo svajonių namuose. Aš nelaimėjau loterijos, o visa tai susikūriau pati. Ir padariau tai labai greitai, man nereikėjo laukti senatvės ar kito gyvenimo. Norėjau realizuoti muzikinį potencialą ir tai padariau. Norėjau nuostabių santykių ir juos turiu. Svajojau gyventi nuostabiame name gamtoje – mes gyvename ant ežero kranto apsupti gamtos. Norėjau tobulėti viduje, kad man būtų įdomu gyventi su savimi. Ir man absoliučiai įdomu, niekada nepatiriu nuobodulio jausmo.

– Kaip įsivaizduojate savo senatvę?

– Lietuvoje požiūris į vyresnio amžiaus žmones yra labai ribotas ir visiškai neteisingas. Pavyzdžiui, Kinijoje manoma, kad nuo 90 metų tik prasideda tavo savirealizacijos laikas. Kuo toliau, tuo labiau skleidiesi, tuo nuostabesni tavo vidiniai, dvasiniai aromatai. Mokiausi iš 60-mečių moterų, kurios vidumi jaunesnės už 14-metes.

Jos turi daugiau energijos, patiria daugybę atradimų, jos kūrybiškos, dalijasi savo išmintimi. Įdomu tai, kad maždaug nuo 42-ejų persistruktūrizuoja žmogaus psichologija ir kiti vidiniai ištekliai. Žmogus atsiveria dvasiniam laikui. Jam darosi sunkiau patirti pilnatvę iš materialių vertybių, karjeros laimėjimų. Dažnai žmonės nesuvokia, kas su jais vyksta, ir patiria vidinę krizę, dar vadinamą vidurio amžiaus krize. Tad jie dar tvirčiau įsikimba materialių dalykų, bando gyventi savo vaikų ar anūkų gyvenimą. Tik ne savo. Bet jei tuo metu atsiremtum į dvasines vertybes, pradėtum

medituoti, stebėti savo vidų, tyrinėti dvasinius dalykus, tavo gyvenimas pasidarytų ramus ir nuostabus. Man apie tai pasakojo žmonės, kurie patys tiesiog žydi.

Moteriai senatvė asocijuojasi su kūno senatve.

Bet sveika mityba, joga kūną padaro tokį jauną...

Tos moterys, iš kurių mokiausi, visiškai sveikos, jos nevartoja vaistų, tiesiog puikiai išmano mitybą. Jei laiku pradedi valytis, tavo kūnas gali ilgai išlikti jaunas, jautrus, seksualus, gražus, darnus. Tada ir senatvė – kaip ekstazė. Tu laisvas, tu jau baigei visus projektus, iš tavęs niekas nieko nereikalauja, gali tiesiog mėgautis gamta, buvimu, žmonėmis, santykiais. Todėl aš absoliučiai pasitikiu savo senatve, nieko nekaupiu ir net neabejoju, kad turėsiu kuo dalytis. Neketinu sustoti tobulėti. Dvasinis augimas ir savirealizacija – mano gyvenimo strategija. Tikiu, kad sulaukus 60-ies man bus šimtą kartų smagiau nei dabar.

Lamų slėnis

17

18

Lamų slėnis

Lamų slėnis

19

Kai matai, kaip smagiai ketverių metukų Jonas kerta tartą su baravykais ir gorgonzola, pasidaro aišku, kad šiuose namuose maistas ir valgymo kultūra turi ypatingą reikšmę. Didžiausi ir svarbiausi LAUROS DONĖLĖS kulinariniai eksperimentai ir atradimai ir įvyksta čia, erdvioje namų virtuvėje. Ir tik po to, išragauti ir įvertinti sūnaus Jono ir vyro Alvydo, iškeliauja į Lauros įkurtą kepyklą „Tie kepėjai“.

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Simas Linkevičius

– Laura, įtariu, kad žodis „maistas“ tavo gyvenime turi ypatingą reikšmę…

– Galiu papasakoti trumpą istoriją, kaip šių namų statybos prasidėjo nuo viryklės pirkimo… Įsigijome ją net nežinodami, kaip čia viskas atrodys. Man maistas turbūt yra diagnozė. Apie jį mūsų šeimoje sukasi labai daug kas – draugai, šeimos susibūrimai, šventės, patirtys, kelionių įspūdžiai, visa susiję su maistu. Man asmeniškai šiandien tai ir laisvalaikis, ir pomėgis, ir darbas. Į žodį „maistas“ telpa labai daug.

– Su maistu susijusi ir viena tavo gyvenimo avantiūrų – „Tie kepėjai“.

– „Tie kepėjai“ atsirado labai natūraliai.

Maistas mano gyvenime buvo visada, tik tai buvo pomėgis, ne darbas. Kurį laiką profesinėje srityje buvau nutolusi nuo maisto. Bet pagaliau pribrendau ir įkūriau savo kepyklą.

20

Lamų slėnis

– Greičiausiai esi iš tų žmonių, kurie turi labai gražių prisiminimų iš vaikystės, susijusių su skoniu, kvapais?

– Tai įgimta. Mūsų šeimoje ir seneliai, ir tėvai labai puoselėjo maisto kultūrą. Grįžimas namo visada asocijavosi su maisto kvapu, taip pat šventės ir paprasta kasdienybė. Bulviakasis ar derliaus nuėmimas – visada šalia maistas.

Uogų rinkimas – ne tik jų valgymas, bet ir uogienės virimas. Mano močiutė buvo panirusi į konditeriją, ji daugiausia žinių man ir perdavė.

Kartu virdavome šokoladinį glaistą, darydavome cukrines rožytes ar pasikeisdami su seneliu sukdavome biskvitui 40 kiaušinių... Dar vienas prisiminimuose iškylantis ryškus kvapas ir skonis – tai senelių namuose kepama kvietinė duona.

Raikydavome ją dar šiltą, tepdavome storai naminio sviesto ir valgydavome kaip didžiausią delikatesą.

Lamų slėnis

21

22

Lamų slėnis

Lamų slėnis

23

Tad kai nusprendžiau atidaryti kepyklą, artimiesiems tai nebuvo didelė staigmena. Gal didesnė žmonėms, kurie mane pažinojo kaip teisininkę. Artimiesiems tai buvo natūralus mano žingsnis. Niekada to nesigailėjau, kartais tik pagalvoju, kodėl aš anksčiau to nedariau? Aišku, ne visada būna lengva, juk tai nėra tik pyragėlių kepimas. Kasdien privalai galvoti, skaičiuoti, surasti ir mokyti žmones. Bet tos mažos problemėlės išsisprendžia, o pats procesas – džiugina.

– Žiūrint į „Tų kepėjų“ keksiukus, pyragėlius, sausainius, atrodo, kad į juos sudėta labai daug visko. Iš kur tie įkvėpimai, nuo kurių raibsta akys?

– Turbūt visa tai iš paties gyvenimo.

Kelionės, skaitymas, ieškojimas ir eksperimentai namų virtuvėje, vėliau tiesiog perkelti į kepyklą. Tai, kas prinoksta darže: užauga moliūgai – kepam moliūgų pyragą ar vupius. Užauga cukinijos – verdam cukinijų džemą.

– Ką dar savo darželyje augini?

– Kol kas tik planuoju auginti. Čia bus visi prieskoniai: čiobreliai, šalavijai, mėtos, bazilikai, kalendros, arbatžolės, ramunėlės, medetkos. Ir daržovės – tai, ko reikia kasdien: bulvės, moliūgai, cukinijos. Pernai bandėme net melioną ir arbūzą užauginti.

Užaugo melionas, ne toks didelis, ne toks saldus, bet valgomas.

24

Lamų slėnis

Lamų slėnis

25

26

Lamų slėnis

TARTAS SU BARAVYKAIS, GORGONZOLA IR KARIJOMIS

Tešlai:

170 g kvietinių miltų; 140 sviesto (šalto); pusės arbatinio šaukštelio druskos; žiupsnelio kalendrų grūdelių; 1 valgomojo šaukšto šalto vandens.

Įdarui:

2 svogūnų; 4–5 šviežių baravykų; gabalėlio gorgonzolos arba kito mėlynojo pelėsio sūrio; saujos karijų riešutų; sviesto; alyvuogių aliejaus; čiobrelių; pipirų; 3 valgomųjų šaukštų grietinės; 100 ml grietinėlės; 2 kiaušinių.

Tešlai skirtą sviestą supjaustykite kubeliais, suminkykite su miltais, druska ir kalendromis, kad neliktų sviesto gumulėlių. Jei tešla labai biri, įpilkite šaukštą šalto vandens, kad masė susiklijuotų į vientisą maloniai minkomą gabalą.

Tešlą suvyniokite į maistinę plėvelę ir palaikykite šaldytuve mažiausiai 1 val. (galima laikyti ir per naktį). Sušalusią tešlą iškočiokite ir ja išklokite sviestu išteptos kepimo formos dugną ir kraštus.

Subadykite šakute ir įdėkite į šaldiklį pusvalandžiui arba į šaldytuvą valandai. Sušalusią tešlą formoje dėkite kepti į iki 180 °C įkaitintą orkaitę 15 minučių. Kol pagrindas kepa, paruoškite

įdarą. Svogūnus supjaustykite pusžiedžiais ir apkepkite svieste su čiobreliais, kol suminkštės ir švelniai pagels. Baravykus supjaustykite stambiais gabalais ir apkepkite svieste su šlakeliu alyvuogių aliejaus, žiupsneliu druskos ir pipirų, kol dailiai apskrus. Grietinę suplakite su kiaušiniais ir grietinėle. Ant apkepusio tešlos pagrindo išdėliokite apkeptus svogūnus, baravykus, užpilkite grietinės ir kiaušinių plakinį, išdėliokite kubeliais pjaustytą mėlynojo pelėsio sūrį ir pabarstykite karijų riešutais. Kepkite dar apie 25–30 min. 180 °C orkaitėje. Skanaukite šiltą arba atvėsusį.

Lamų slėnis

27

28

Lamų slėnis

KEPTOS SLYVOS SU KAVOS MORENGAIS IR GRIETINÉLE

Reikia:

prinokusių rūgštesnių slyvų; morengų (kavos, cinamono ar vanilinių); riebios (35 proc.) grietinėlės; rudojo cukraus (arba medaus); vanilės lazdelės ar cukraus su natūralia vanile.

Slyvas perpjaukite pusiau, išimkite kauliukus, sudėkite į kepimo indą perpjauta puse į viršų.

Slyvų viršų pabarstykite vanilės sėklytėmis arba cukrumi su natūralia vanile, jei mėgstate saldžiai – papildomai užberkite rudojo cukraus. Kepkite iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje 20–25 min. – slyvos turi pakvipti, suminkštėti, bet neprarasti formos.

Grietinėlę išplakite su žiupsneliu vanilės sėklų iki purumo. Į lėkštę dėliokite keptas slyvas (galite dėti karštas, bet skanu ir šaltos), grietinėlę, trupintus morengus, apšlakstykite iš slyvų kepimo metu išsiskyrusiomis sultimis.

Patikėkite, tokios slyvos daug kvapesnės ir sodresnio skonio nei nekeptos.

Lamų slėnis

29

– Daržo reikalai tau, žinoma, ne prievolė ir ne kankinimasis?

– Ne! Tai irgi iš šeimos. Vieną pomėgį jau paverčiau darbu, tad dabar ieškau kito. Matyt, tas pomėgis ir bus sodininkystė.

Planuojame auginti įvairius vaismedžius, Lietuvoje juk puikiai auga graikiniai riešutai, persikai, abrikosai ir vynuogės saldžios labai.

Tikrai gali užsiauginti daugiau nei obuolį ir kriaušę. Tad kodėl to nepadarius, jei jau turi lopinėlį žemės. Kitaip ir neįsivaizduoju, turi žemės ir joje nieko neaugini?.. Gaila tada tos žemės... Kol kas ir mūsų Jonas su entuziazmu į tai žiūri – ir žolę sėja, ir planuoja, kokią obelį pirksim ir kur ją sodinsim.

Mes kartu ir sodiname, ir laistome. Stengiuosi šeimai skiepyti nuo mažumės, kad tavo užaugintas pomidoras – didelis džiaugsmas. Šiemet dar neturėjome daržo, tai pomidorus auginome vazonuose ir puikiai augo – viename vazone užsimezgė 32 pomidorai!

30

Lamų slėnis

Lamų slėnis

31

– Kokios jūsų šeimos kulinarinės tradicijos ir įpročiai?

– Kaip ir visose šeimose. Pusryčiams: varškėčiai, blynai, kiaušiniai, košė, grikiai ar riestainiai. Pietaujame dažniausiai mieste. O vakarienė – man šventas reikalas. Grįžusi namo pirmiausia ją ir ruošiu. Dažnai užsuka draugai, todėl ir mūsų virtuvės stalas toks nemažas, kad viskas čia suktųsi apie maistą, kad būtų kur susėsti, pabendrauti. Kažkaip mūsų vakarai visada bėga prie stalo – ar mažesnė, ar didesnė ta mūsų virtuvė būtų.

32

Lamų slėnis

– O kokios tos tavo ypatingos vakarienės?

– Iš tikrųjų man jos atrodo labai paprastos. Būna, ir kugelį iškepu, ir paprastas salotas paruošiu, būna kepti moliūgai ar ėrienos, antienos kepsniai – pagal sezoną ir nuotaiką, pagal tai, kokių produktų turiu. Dažniausiai tą dieną suplanuoju, ką gaminsiu vakare. Pamatau kokį gražų mėsos gabalą, nusiperku ir tada jau galvoju, ką daryti iš kokios nors ėrienos mentės.

Man labai svarbu, kad daržovės būtų kokybiškos, todėl jas dažniausiai perkame turguje. Jei jau valgome mėsą, tai taip pat tik kokybišką, iš ūkininko pirktą. Tiesiog gaminant iš gerų produktų ir maistas skanus būna. Nieko įmantraus ir nereikia.

Lamų slėnis

33

– Kokie tavo mėgstamiausi receptai?

– Tikėjausi tokio klausimo ir apie tai galvojau, bet taip nieko ir nesugalvojau... Tiesiog nemėgstu kartotis, labai retai gaminu tuos pačius patiekalus. Nors turbūt labiausiai tokiu verti vadintis ant laužo kepti zefyrai. Ne tik todėl, kad gana dažnai jų pasikepame, bet ir dėl to, kad patys zefyrai gaminami mano kepykloje pagal mano receptą.

Alvydas: Lauros patiekalai priklauso nuo sezono. Ateina ruduo ir, aišku, kad bus troškinių metas.

Laura: Taip, rudenį iš tiesų būna troškiniai, mėsa, šakninės daržovės, petražolės, pastarnokai, burokėliai. Dar grybai, riešutai – tai taip pat ruduo. Rudenį mėgstam kepti vaisius – obuolius, kriaušes, slyvas. Tada atsiskleidžia jų kvapas. Labiausiai turbūt mėgstu orkaitėje kepamus patiekalus. Bet nėra vieno, kurį nuolat gaminčiau. Atsibostų, norisi paieškoti ko nors naujo, įdomaus.

34

Lamų slėnis

Lamų slėnis

35

– Receptų dažniau ieškai knygose ar eksperimentuoji?

– Knygos dažniausiai būna įkvėpimas. Retai gaminu tiksliai pagal receptą. Pavartau, pasižiūriu nuotraukas, produktą kokį įdomesnį surandu ir kuriu.

– O ką mėgsta valgyti Jonas? Negaliu atsistebėti, kaip skaniai jis šiandien valgo tartą su gorgonzola...

Jonas: Lazdyno riešutus.

Laura: Bet yra vienas patiekalas, kuris, kaip sakei, tau skanesnis ir už bulvių košę, ir už manų košę...

Jonas: Lazanija!

36

Lamų slėnis

Lamų slėnis

37

38

Lamų slėnis

Lamų slėnis

39

40

Lamų slėnis

Lamų slėnis

41

42

Lamų slėnis

– Turbūt svečius pas jus nuolat traukia ne tik maistas, bet ir tai, kad čia labai jauku.

Kokia šių namų istorija?

Laura: Mums net norisi, kad mūsų namai būtų kaip traukos centras. Rinkdamiesi namus turėjome kelis kriterijus. Jokiu būdu nenorėjome didelės erdvės. Norėjome mažo namuko, kad būtų patogu ir ekonomiška gyventi, nereikėtų daug tvarkytis. Ir kad būtų jauku. Man didžiulės erdvės su didelėm laiptinėm ir nenaudojamais šaltais kambariais nėra jaukios. Norėjosi tiek vietos, kiek jos reikia trijų asmenų šeimai. Taip pat norėjosi turėti žemės lopinėlį ir kad aplink sodininkai gyventų, nes labai smagu dalytis pomidorais, cukinijomis. Turime labai gerus kaimynus.

Alvydas: Grįžti iš darbo ir atrandi maišą pomidorų...

Laura: Kitą dieną – stiklainį pieno. Čia kaip kaime. Ieškojome panašių žmonių, kad būtų bendruomenė. Kai čia atvažiavome, mus iš karto užkalbino, pavaišino. Kalbant apie interjerą, man visada norėjosi baltų namų, kad aplinka netrikdytų dėmesio, kad namuose matytųsi žmonės.

Alvydas: Skandinaviškos tendencijos interjere jau tapo norma. Manau, tam yra labai objektyvios priežastys. Nuolat esame atakuojami didžiulio informacijos kiekio, žmogus natūraliai nuo to pavargsta. Tad grįžus namo norisi harmonijos.

Laura: Mums smagu, kad pavyko susikurti namus, į kuriuos norisi sugrįžti, čia būti.

Lamų slėnis

43

INTRIGUOJANTI

44

Lamų slėnis

Įprasta manyti, kad viskis ir maistas – nesuderinami dalykai. Iš tiesų šis derinys gali būti net labai netikėtas ir puikus. Ne veltui Europoje ir Azijoje sparčiai populiarėja vadinamosios „viskio vakarienės“. Maistas atskleidžia netikėtas šio sodraus gėrimo ypatybes, o vakaro pokalbiai papildomi naujomis diskusijomis. Žinoma, dažniausiai jos sukasi apie įvairius pasaulio skonius. Maistas, patiekiamas prie taurės viskio, neturėtų būti pernelyg įmantrus, svarbiausia – kokybiški produktai, leisiantys šiam tauriam gėrimui groti pirmuoju smuiku.

įdomesnis ir labiau intriguojantis gali būti šio gėrimo ir maisto derinys. Lengvi, kvapūs ir šiek tiek salstelėję viskiai puikiai dera su sušiais, rūkytomis lašišomis, jūrų gėrybėmis, uogų desertais, minkštais kreminiais sūriais. Vidutinio brandinimo viskiai, kuriuose justi durpių nata, dera su rūkytomis jūrų gėrybėmis, rūkyta elniena bei antiena, šonine, keptais fazanais su kreminiu grybų padažu... Sodrūs viskiai, brandinti chereso ar ąžuolo statinėse, puikiai atsiskleis, jei prie jo patieksite didkepsnį, elnienos ar karamelizuotų, keptų daržovių, saldžių vaisių ar riešutų pyragą, pudingą, juodojo šokolado ar brandinto čederio. Na, o patys Ko gero, nustebtumėte sužinoję, kaip puikiai viskis stipriausi „durpiniai“ viskiai mėgsta ančiuvių, rūkytų dera su japoniškais sušiais, Viduržemio jūros regiono lašišų, brandinto čederio ar sodrių mėlynųjų pelėsių sūriais ar itališkais virtiniais! Kuo senesnis viskis, tuo sūrių, ypač rokforo, draugiją.

Nuotraukos: Vygailė Sukurytė

Lamų slėnis

45

46

Lamų slėnis

gali būti derinamas su juoduoju šokoladu, karameliniu padažu ir jūros druska. Jūros druską galima pagardinti žiupsneliu natūralios vanilės. Šokolado gabalėlius merkite į karamelės padažą, ant viršaus užbarstykite žiupsnelį jūros druskos.

Lamų slėnis

47

48

Lamų slėnis

gali būti derinamas su rūkyta šonine ir pikantiškais migdolais. Šoninė supjaustoma mažais gabalėliais ir apskrudinama keptuvėje. Kepinti migdolai susmulkinami kartu su jūros druska, muskatu, cinamonu ir ruduoju cukrumi.

Apkepinti šoninės gabalėliai sumaišomi su migdolais. Šalia patiekiama apelsinų marmelado.

Lamų slėnis

49

50

Lamų slėnis

gali būti derinamas su apkepintomis rūkytos šoninės juostelėmis, apteptomis miško uogų uogiene. Kepinti migdolai paskaninami žiupsneliu šviežių ar džiovintų imbierų.

Lamų slėnis

51

52

Lamų slėnis

gali būti derinamas su dviem skirtingais užkandžiais. Abu – puikūs! Tai karamelizuoti spragėsiai su šviežiai maltais juodaisiais pipirais bei brandintas čederis, patiekiamas su medumi (medus patiekiamas šalia, sūris merkiamas į medų).

Lamų slėnis

53

Tekstas: "Lamų slėnis" Nuotraukos: “JUNG Vilnius” archyvo

54

Lamų slėnis

Apie išmaniąsias virtuves, kuriose vyksta „stebuklai“, kalbama jau seniai. Iš tiesų dauguma tų stebuklų nėra tokie nepasiekiami, kaip atrodė prieš dešimtį metų. Jie vyksta visai šalia mūsų ir leidžia žmogui gyventi patogiau, ramiau ir daugiau laiko skirti širdžiai mieliems dalykams, o ne varginantiems buities rūpesčiams. Tad kokia protinga gali būti išmaniojo namo virtuvė jau šiandien?

Visada pilnas šaldytuvas Gerinti gyvenimo name kokybę pasitelkiant nuolat tobulėjančias technologijas leidžia namo automatizavimo sistema. Ji ne tik taupo išlaidas, leidžia gyventi patogiai, bet ir išsaugo namo vertę ateityje. Pasak bendrovės „JUNG Vilnius“ vadovo Raimundo Skurdenio, išmanusis namas veikia taip, kad būtų naudingas jums, o jūs tuo metu galėtumėte savo laiką ir pinigus skirti tikroms vertybėms: šeimai, poilsiui, lavinimuisi ir pažinimo džiaugsmui. Tad išmaniojoje virtuvėje, užuot triūsę prie puodų ir keptuvių dvi valandas, greičiausiai gardžią vakarienę paruošite vos per pusvalandį, o sutaupytą laiką galėsi skirti maloniam bendravimui su šeima.

Ko gero, ne kartą esate girdėję apie šaldytuvą, kuris gali pats užsakyti trūkstamų produktų. Iš tiesų tokie šaldytuvai jau egzistuoja, tiesa, kol kas dažniausiai jie pritaikomi aukštos klasės viešbučių mini baruose: svečiui iš šaldytuvo išėmus gėrimo buteliuką, viešbučio administracijai siunčiamas signalas, kad šaldytuvą reikėtų papildyti. Privačiuose namuose išmaniojo šaldytuvo sistema taip pat pasirengusi užsakyti pieno buteliuką, vos tik šis išimamas iš lentynos. Tai įgyvendinti šiandien jau gana paprasta, atsiradus maisto užsakymo į namus paslaugas teikiančioms bei elektroninius užsakymus priimančioms parduotuvėms.

Lamų slėnis

55

Šaldytuvai, kuriuose įdiegta dar sudėtingesnė sistema, turi kameras, kurios nuskaito specialias produktų etiketes ir surenka informaciją apie tai, kokie produktai laikomi šaldytuve, koks jų galiojimo laikas ir pan. Ši sistema taip pat pasiruošusi savarankiškai papildyti šaldytuvo turinį. „Akivaizdu, kad greitai tokių išmaniųjų šaldytuvų paklausa bei pasiūla didės, mat visa techninė struktūra, reikalinga jiems veikti, jau egzistuoja“, - sakė automatizuotų namų valdymo sistemų mokymo bei techninės priežiūros centro „JUNG Vilnius“ direktorius.

Jokių nemalonių kvapų virtuvėje Šiuolaikinė virtuvė tampa supratinga pagalbininke, prisitaikančia prie namo gyventojų poreikių, padedančia susikurti komfortišką gyvenimą bei taupančia šeimininkų laiką. Taikant išmaniąsias sistemas šviesos ir klimato valdymo sprendimai veikia ir virtuvėje.

Jei mėgstate šeimininkauti, turbūt ne kartą esate patyrę, kai staiga prireikia įjungti šviesą, bet taip nesinori miltuotomis rankomis liestis prie jungiklio… Šiuo atveju jus išgelbės apšvietimo ir judesio davikliai: žmogui įėjus į virtuvę šviesą ar vėdinimo sistemą jie įjungia automatiškai ir tokiu galingumu, kokio reikia.

Jei virtuvėje tamsu, šviestuvai švies ryškiau ir, priešingai, jei labai šviesu – silpniau. Turėdami automatizuotą sistemą kaskart galėsite susikurti tinkamą nuotaiką – žiūrint, kiek šviesos pageidaujate.

Tarpusavyje „bendradarbiauja“ ir vėdinimo, šildymo, vidaus bei lauko žaliuzių reguliavimo įranga, taip namuose sukuriamos optimalios mikroklimato sąlygos. Na, o jei virtuvėje susirenka daugiau žmonių ar orkaitė išdegina per daug deguonies, automatizuota oro padavimo sistema tuoj pat pradės tiekti daugiau šviežio oro ir pašalins nepageidaujamus kvapus.

56

Lamų slėnis

Individualiuose namuose žmonės paprastai virtuvėje įrengia galingus gartraukius, deja, didžioji dalis jų savo pareigų neatlieka taip, kaip turėtų, kad ir kokie galingi būtų jų varikliukai. Įjungus gartraukį virtuvėje būtina atverti langą, tik tada susidarys šviežio oro srautas, išstumsiantis senąjį su kvapais. Jei langas užvertas, net pats galingiausias gartraukis neištrauks visų nepageidaujamų kvapų. O štai išmaniojoje virtuvėje tik įjungus gartraukį automatiškai arba atveriamas langas, arba vėdinimo sistema padidina galingumą ir pradeda tiekti daugiau šviežio oro.

Na, o jei vis dėlto patiekalas pridegtų (juk neprofesionalūs virėjai ne taip jau retai pamiršta ant įjungtos viryklės puodą ar neišjungia orkaitės...)?

Moderniausios technologijos leidžia „Jung“ dūmų jutikliui atskirti vandens garus nuo pavojingų dūmų. Klaidingas pavojaus signalas beveik neįmanomas, o gyventojai jausis saugiai.

Pavojaus signalą galite dešimčiai minučių nuslopinti rankiniu būdu, paspausdami kontrolės, t. y. sustabdymo, mygtuką. Taip išvengsite klaidingo pavojaus signalo, jei gamindami maistą tikitės, kad gali susidaryti ne tik garų, bet ir dūmų.

Lamų slėnis

57

Visiškas komfortas Išmaniosios sistemos laiką namuose paverčia maloniu ir komfortišku, o maisto gaminimą – ne kasdiene rutina, bet džiugia švente. Įsivaizduokite, jums tereikia nukreipti rankas plautuvės ar pjaustymo lentos link ir papildomi judesio davikliai įžiebs papildomą apšvietimą toje vietoje, kur stovite ir dirbate. Daviklis vandens čiaupe paleis vandenį, kad galėtumėte nusiplauti rankas, o vėliau pats vandenį užsuks. Ir visa tai – nepalietus nė vieno jungiklio!

Virtuvė dažnai tampa ta namų vieta, kur šeimos nariai mėgsta ne tik suktis prie puodų, bet ir užsisėdi ilgėliau, bendrauja, ypač jei virtuvė sujungta su svetaine. Neretai virtuvėje žiūrimas televizorius, klausoma muzikos. Tad patogu, kai visa po ranka ir spustelėjus vos vieną mygtuką (ar planšetinio kompiuterio ekrane esančius simbolius) galima įsijung-

58

Lamų slėnis

ti radiją, mėgstamos muzikos kolekciją, vadyti televiziją (ar atsukti televizorių į save, kad būtų patogu žiūrėti būtent jums). Ateityje rytais virtuvėje jums tereikės įjungti kavos aparatą. Jei su kavos puodeliu rankoje norėsite klausytis pokalbių laidos, aukštos kokybės garsiakalbis užtikrins geriausią garsą.

O jei užsuktų svečiai (greičiausiai jiems ir gaminate maistą!), juos pamatę domofono ar planšetinio kompiuterio ekrane, galėsite pasikalbėti ir įleisti vidun.

Kompiuterio ekrane, kuris gali būti įtvirtintas virtuvėje ant sienos, spintelės ar šaldytuvo, galėsite peržvelgti mėgstamus receptus ar dienos aktualijas, įsijungti muziką ar televizorių, stebėti namo kameras bei domofoną. Estetiškai įmontuotos sistemos kasdieniams darbams ir poilsiui suteikia patogumo ir ergonomiškumo.

Taip sutaupysite daug brangaus laiko ir jį, užuot paaukoję kartais tokiems varginantiems buities dalykams, verčiau galėsite skirti kur kas malonesnei veiklai.

Lamų slėnis

59

Lietu 60

Lamų slėnis

viškos v

irtuvės

paslaptys ir t

s

radici jo

Lamų slėnis

61

Dr. RIMVYDAS LAUŽIKAS knygoje „Istorinė Lietuvos virtuvė“ atskleidžia, kad tradicinė lietuviška virtuvė – tai toli gražu ne tik bulviniai patiekalai, bet ir įvairių mėsos, daržovių, grūdų valgių, gardžiausių sūrio desertų ir gėrimų kupina kulinarinė kelionė. O Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų stalai niekuo nesiskyrė nuo įtakingiausių Europos karalių. Į kulinarinę kelionę po praeitį leidžiamės su knygos autoriumi.

– Kaip rimtas akademikas susidomėjo maistu?

– Nejau manote, kad akademikai nevalgo?! ( Juokiasi.) Tiesą sakant, dirbdamas archyvuose nuolat atrandi įdomių dokumentų, kurie nugula į kompiuterį ir kaupiasi. O maistas mane domina jau seniai.

Keliaudamas po užsienį paprastai visada perku vieną suvenyrą – tos šalies tradicinių valgių receptų knygą. Ir visus 60 į knygą „Istorinė Lietuvos virtuvė“ sugulusių receptų išbandžiau pats savo virtuvėje.

– Ar tai, ką kiekvienas žinome apie lietuvišką virtuvę, labai skiriasi nuo realybės, nuo to, ką jums pavyko atrasti?

– XIX a. pab., kai V. Kudirka, J. Basanavičius ir kiti kūrė Lietuvos valstybę, atsirado nacionalistinės Lietuvos naratyvas. Lietuvis buvo suvokiamas kaip žmogus, kalbantis lietuvių kalba, kilęs iš valstiečių ir toks šiek tiek pagonis, į krikščionybę žvelgiantis atsargiai. Beveik visą amžių buvome ugdomi remiantis šiuo naratyvu. Tad kalbant apie maistą, jei tikras lietuvis yra lietuviškai kalbantis valstietis, tai ir tikroji

62

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

lietuviška virtuvė yra XIX a. pab. – XX a. pradž. valstietiška virtuvė. Bajorai buvo priešai, tad atmeskime visa, kas bajoriška, miestiečiai – daugiausia lenkai ir žydai, tad atmeskime ir jų virtuvę. Todėl tikrosios lietuviškos virtuvės suvokimas yra labai siauras, tai tik vienas sluoksnis. Be jo, dar yra bajoriškoji, dvaro, miestų daugiakultūrės virtuvės. Mes įsisąmoninę tą vieną sluoksnį ir jį labiausiai komunikuojame.

– Tai ką gi valstiečiai valgydavo?

– Lygiai tą patį, ką valgydavo jūsų močiutė. Valstiečiai valgydavo tai, ką turėdavo. Jie nebuvo tokie turtingi, kad galėtų rinktis. Aišku, daug kas priklausė nuo sezoniškumo, bet jų virtuvę galima padalyti į tris lygmenis: grūdai ir visa, kas iš grūdų – miltai, košės, sriubos; pieno produktai ir mėsa. Jei pritrūksta grūdų ar mėsos – eina į mišką grybauti. Dzūkų virtuvėje todėl tiek daug miško gėrybių, kad jie tiesiog nepramito iš žemdirbystės. Jų žemės buvo prastos, maisto vis trūkdavo, tad jie eidavo rinkti miško gėrybių arba žvejoti.

Nuotrauka: Evgenia Levin

Lamų slėnis

63

Ieškant išskirtinių mūsų virtuvės bruožų man įdomiausia – daugiakultūriškumas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo savotiška tolerancijos sala. Politiniam elitui, bajorijai, kuri ir lėmė naujoves, svarbus buvo tik vienas klausimas – kad pavaldinys būtų politiškai lojalus. Tai kūrė itin tolerantišką aplinką, kurioje galėjo vykti idėjų mainai. Gal net visoje Europoje nerastume tokios virtuvės, kuri susiurbė tiek daug įtakų iš Rytų ir Vakarų, visa tai transformavo, pritaikė, pridėjo savų bruožų ir visokių keistenybių. Kažin ar rastume Europos regioną, iš kurio nebūtume ko nors perėmę savo virtuvei. Tad nieko keista, kad iš lietuviškos virtuvės lengvai galėtume suformuoti, pavyzdžiui, prancūziško stiliaus meniu. Tas pat ir su itališkais patiekalais, kuriuos į Lietuvą atvežė karalienė Bona Sforca.

– Kokie patiekalai sudarytų tokį meniu?

– Pavyzdžiui, Bonos Sforcos atvežti vadinamieji įdaryti tortai ar pyragai. Jie gaminami iš tešlos suformuojant dubenį, į jį pridedant įdaro, uždengiant ir kepant.

Jų buvo pačių įvairiausių, mat tešla – universali. Gali naudoti saldų įdarą ir bus saldus patiekalas, gali dėti mėsos ar daržovių. Arba štai lazanijos, lazankės ar skryliai. Seniausias lazanijos receptas užrašytas anglų XIV a. pabaigoje. Jis atkartotas ir Vincentinos Zavadskos „Lietuvos virėjoje“ XIX a. pabaigoje. Tai sūriu įdaryta lazanija. Italų virtuvė į Lietuvą taip pat atnešė daug valgomųjų žolelių, nors iki tol buvo laikoma, kad žalią žolę ėda tik gyvuliai, o žmonės valgo termiškai apdorotą maistą. Kartu su žolelėmis atsirado įvairių salotų.

Iš tiesų patiekalų, turinčių tiesioginį atitikmenį itališkoje virtuvėje, yra labai nemažai. Tiesa, koldūnai pas mus greičiausiai atkeliavo iš graikų, nuo Juodosios jūros pakrantės, kur buvo didelės graikų kolonijos, juos atgabeno totoriai. Graikas savo lėkštėje puikiausiai atpažintų ir balandėlius. Tai jų dolmadai...

Vilniaus universiteto profesūra buvo daugiausia ispaniškos kilmės, tad atrandame tokių patiekalų, kaip XVII a. pab. užrašytas desertinio ispaniško pieno receptas.

64

Lamų slėnis

Italai didžiuojasi Grano Padano, Permigiano-Reggiano sūriais, olandai – „Old Amsterdam“ sūriu, o lietuviai – legendomis apipintu kietuoju sūriu „Džiugas“. Unikaliame sūryje atsispindi visos lietuviško aukso – Baltijos gintaro spalvos.

Lamų slėnis

65

Aukso vertės ypatingo skonio sūris „Džiugas“ pagamintas pagal specialią receptūrą iš aukščiausios kokybės pieno. Ilgas brandinimas specialiose saugyklose jam suteikia unikalaus, švelnesnio nei visame pasaulyje pripažinto klasikinio skonio sūrio skonį. Būdingas šiam sūriui aštrumas atsveriamas švelniu pienišku pustoniu, kutenančiu ne tik gomurį, bet ir širdį…

– Kurioje srityje lietuviai buvo talentingi? Galbūt jie buvo puikūs sūrininkai?

– Sūrio kultūrai įtakos turėjo trys veiksniai. Pirmiausia tai laktozės tolerancija. Šiauriečiai laktozę toleruoja labiau nei pietiečiai. Vadinasi, šiaurietis pamelžęs karvę gali ramiai pieną išgerti. O pietiečiui pieną tenka perdirbti, tad didelė galimybė, kad jis imsis sūrių gamybos. Taip pat sūriui reikia daug pieno. Ožkos ir avys niekada neleis išplėtoti sūrių kultūros. Na, o viduramžių karvė buvo gerokai mažesnė. Todėl sūrių kultūros suklestėjimas siejamas su laiku, kai Europoje buvo išveistos pieningų karvių veislės. Jos per mėnesį duodavo tiek pieno, kiek viduramžių karvė per metus. Pirmiausia tokių karvių atsirado Danijoje, Olandijoje ir Alpių regione. Lietuvoje karvių banda „sueuropėjo“ tik tarpukariu, nors dar XVII a. dvaruose atsirasdavo olandiškų karvių, tik jų įtaka genetiniam fondui buvo per maža. Todėl sūris tapdavo šventiniu patiekalu, prabangos dalyku.

Trečias veiksnys, lemiantis sūrių kultūrą, – tai klimato sąlygos, mat sūrio brandinimo procesas – labai ilgas, jam reikia tam tinkamos temperatūros. Šios aplinkybės ir lėmė, kodėl mes ilgą laiką neišplėtojome sūrių kultūros, kitaip nei Šiaurės Italija, Olandija ar Šveicarija. Bet apskritai lietuviškas sūris egzistavo, nors ir tik aukštesniems visuomenės sluoksniams. Tai buvo baltas varškės sūris su kmynais. Jis buvo laikomas desertiniu, valgomas vienas pietų pabaigoje.

66

Lamų slėnis

Po XVIII a. Didžiojo maro europiečiai emigravo į Prūsiją, čia atsikėlę šveicarai iš Ementalio regiono atsivežė fermentus ir kitas reikalingas priemones ir pabandė pagaminti ementalį. Kadangi pienas buvo kitoks, sūris taip pat išėjo kitoks. Jo technologija vėliau buvo ištobulinta tiek, kad virto naujos rūšies sūriu, vadinamuoju Tilžės (Tilsit) tipo sūriu. Apie jį savo atsiminimų knygoje užsimena ir dabartinio Lenkijos prezidento močiutė Magdalena Komorovska. Jos vaikystė prabėgo Žemaitijos dvaruose. Ji prisimena, kaip važiuodavo apsipirkti į vieną miestelį ir iš žydo parsiveždavo Tilžės sūrio.

– Ar sūrių ir kitų patiekalų receptai galėjo Lietuvą pasiekti gintaro keliais?

– Gintaro kelias – tai pačios seniausios mūsų sąsajos su Šiaurės Italija ir antikine civilizacija.

Lietuva su Italija visada turėjo daugybę ryšių. Tai įrodo dar VI a. Teodoricho, Vestgotų karaliaus laiškas aisčiams. Katalikiškos Lietuvos ryšiai su Roma buvo nuolatiniai. Dvarininkai, bajorai keliaudavo į Italiją mokytis. Didelę dalį itališkosios kultūros į Lietuvą atvežė jau minėtoji karalienė Bona Sforca.

– Ar žvelgiant per istorinę prizmę lietuviai virtuvėje buvo kūrybinga tauta?

– Kūrybinga tuo aspektu, kad perimdavo labai daug dalykų iš kitų tautų ir juos perdarydavo savaip. Štai yra toks XIX a. patiekalas Tiškevičiaus koldūnai. Puikiai žinome, kad koldūnai nėra mūsų išradimas. Yra versija, kad koldūnus atvežė totoriai. Jie buvo įdaryti mėsa, labai riebūs. Lietuviškos virtuvės bruožas, skyręs ją nuo kitų šalių virtuvių, buvo tai, kad mes ruošdami maistą naudojome daug gamtos gėrybių. Tad ir Tiškevičiaus virėjas, matyt, patobulino totoriškuosius koldūnus ir įdarė juos grybais. Ir Lamų slėnis

67

68

Lamų slėnis

Baltijos jūros pakrantėje randamas gintaras nuo seno buvo labai vertinamas ir branginamas. Pajūrio pirkliai šį „lietuviškuoju auksu“ dar vadinamą akmenį gintaro keliais gabendavo į tolimiausius Europos ir Azijos kraštus, pasiekdavo netgi Egiptą.

taip nutikdavo dažnai. Net agurko mirkymas į me– Susidaro įspūdis, kad lietuviai iki šiol išlaikę dų – ar tik nebus tai kunigaikščio Jogailos mėgtas gana gilias maisto tradicijas. desertas?

– Tradiciškumas itin stiprus valstietiškoje virtuvėje. Kalbant apie dvaro virtuvę, ten taip pat yra – Kas iš kunigaikščių buvo didžiausias gurmanas? patiekalų, kurie siekia turbūt dar akmens amžių. Štai – Visi jie buvo gurmanai, to reikėjo statusui. Eu- lapinė barščių sriuba – ją ir Jogaila, ir XIX a. didikai ropos diduomenė sudarė atskirą subkultūrinį sluoks- valgė. Bet kiekvienas amžius atnešdavo ir naujovių. nį. Virtuvė buvo panaši ir Prancūzijos karaliaus dva- Pavyzdžiui, Radvilos pradėjo valgyti austres, keptus re, ir Anglijos ar Lietuvos dvaruose. Tiesiog jie bu- strazdus. Taip ir šiais laikais. Skirtumas tik toks, kad vo išauklėti valgyti konkrečius patiekalus. Mums gal XVIII a. dideles naujoves sau galėjo leisti gal kokie jų virtuvė atrodytų gurmaniška, bet tais laikais tai 5 proc. Lietuvos gyventojų, visi kiti valgė tai, ką tubuvo pareigos ir statuso suvokimas, daug svarbesnis rėjo. Dabar Lietuvoje naujoves sau gali leisti bene už tai, kas tau skanu ar neskanu. Kad ir vynas. Kai 80 proc. žmonių. Ir man visai neskauda širdies, kad Bona Sforca atvežė į Lietuvą vyną, akivaizdu, kad pica tampa nacionaliniu patiekalu. Pavyzdžiui, pica daliai visuomenės šis gėrimas buvo per rūgštus. Juk su baravykais – labai lietuviška. Arba su sūriu, kuris iš stipriųjų gėrimų čia buvo geriamas santykinai sal- puikiai lydosi... dus midus. Bet statusui palaikyti reikėjo gerti vyną.

Tad lietuviai prisigalvodavo įvairiausių būdų jį pa– O kaip vertinate šiandienių maisto gamintosaldinti, kad ir cukrumi... jų, kad ir tų pačių sūrininkų, įdirbį, siekiant skleisGotikinėje virtuvėje buvo daug prieskonių. Tie- ti žinią apie lietuvišką virtuvę? siog prieskoniai tais laikais buvo brangūs, tad dide– Sūrininkų yra labai įdomių, norinčių išsaugolis prieskonių kiekis rodė žmogaus statusą. Skanu ti etnografinę, tradicinę sūrininkystę. Smagu, kad ar neskanu – tik antraeilis dalykas. Štai ortodoksų atsiranda ir tai darančių didžiųjų įmonių. Tie patys kultūroje prieš Velykas visada būdavo ruošiama mūsų lietuviški kietieji ar pelėsiniai sūriai – manau, pascha. Atrodo, tai tik saldus varškės sūrelis. Bet jam einame teisinga linkme, maisto kultūra plečiasi, paruošti reikia medaus, kiaušinių, varškės. Tad jei įvairovė ir sūrių kokybė gerokai didesnė nei anksvalgai tokį desertą – tai jau aukščiausio statuso pa- čiau. Tai daugiausia susiję su vartotojų suvokimu. tiekalas. Arba lietiniai blynai. Atrodo, kas čia ypa- Žmonės daugiau keliauja po pasaulį, ragauja įvaitinga? Bet jiems iškepti reikia aukščiausios kokybės raus maisto, įvairiausių rūšių sūrio ir grįžę ieško miltų, o jie XVII–XVIII a. buvo pasiutusiai brangūs. panašių dalykų savo šalyje. Gerai, kad yra kas jiems Vadinasi, jei valgai lietinius, esi labai turtingas. tai pasiūlo.

Lamų slėnis

69

DĖŽUTĖS: „Maxima“ parduotuvėse rasite ir specialių dėžučių obuoliams, bananams, citrusiniams vaisiams.

Jose vaisiai nepraras patrauklios išvaizdos, juk ji vaikams tokia svarbi!

RŪPESTIS: išlydėdami mažąjį moksleivį į mokyklą, pasirūpinkite ir jo mityba. Puikus būdas tai padaryti – priešpiečių dėžutės. Net 14 dailių skirtingų priešpiečių ir sumuštinių dėžučių rasite prekybos tinkle „Maxima“. Jų kainos svyruoja nuo 4,49 iki 14,99 litų. Telieka pasirinkti, kokia dėžutė labiausiai prie širdies: su transformeriais, princesėmis, puponautais ar kitais mažųjų pamėgtais herojais.

• Naudokite maistingiausias – sezonines gėrybes; • Sukurkite spalvingus užkandžius – tokius valgyti norisi labiau; • Parinkite maistingesnius saldumynus; • Būkite kūrybingi – sveikus ir smagius įvairių formų sumuštinukus valgyti yra skaniau;

• Užkandžius „apgyvendinkite“ priešpiečių dėžutėse – jos padės išsaugoti maistines ir vaizdines savy

70

Lamų slėnis

ybes.

FORMELĖS: pasitelkus pjaustymo formeles, sumuštinukai pavirs boružėmis, plaštakėmis ar kitais gyvūnais. Juos paruošti užtruksite keliomis minutėmis ilgiau, bet sveikų sumuštinukų su spalvingomis daržovėmis mažieji suvalgys daugiau.

MAISTAS: gydytoja dietologė Lina Viniarskaitė pataria, kad dėžutės turinį turėtų sudaryti skanūs, vaikui patrauklūs, netgi žaismingi ir, be abejo, maistingi, užkandžiai. Tai – vaisiai ir daržovės, geriausia – sezoninės. Taip pat sotus sumuštinis ar suktinukas su kumpiu, sūriu, lašiša ar vištienos gabalėliu. Pridėkite agurką, mažų vyšninių pomidoriukų, morkyčių. Į suktinuką galite įvynioti ir salotos lapą. Paįvairinimui vietoj sviesto galite naudoti tepamą sūrelį ar varškę, rinktis grūdėtą duoną.

GĖRIMAS: tai gali būti vanduo, kartais maža sulčių pakuotė ar geriamojo jogurto buteliukas.

DESERTAS: puikiausiai tiks švieži ar džiovinti vaisiai ar keli avižiniai sausainiai, vyresniems – riešutai, kartais juodojo šokolado gabalėlis ar šokoladinis sūrelis.

POPULIARIAUSIEJI: varškės sūreliai – vienas vaikų mėgiamiausių skanumynų, – rodo prekybos tinklo „Maxima“ duomenys. Taip pat grūdėta ir kitokios varškytės, jogurto ir vaisių gėrimai, mažos sulčių pakuotės, įvairiausi vaisiai ir supjaustytų vaisių asorti dėžutės.

WWW.MAXIMA.LT Lamų slėnis

71

Restorano „Sweet Root“ įkūrėjai SIGITAS ir VILIUS ŽEMAIČIAI bei AGNĖ MARCINAUSKAITĖ norėjo, kad žmonės prisimintų, jog vakarienė – tai laikas stabtelėti ir mėgautis maistu bei pokalbiais

72

Lamų slėnis

Lamų slėnis

73

Jei ieškote tikrumo, kartais velniškai norite bent trumpam pristabdyti laiką, o nuoširdus pokalbis jums toks pat svarbus, kaip ir tai, kas jūsų lėkštėje, ko gero, turėtumėte išgirsti neseniai Užupyje duris atvėrusio restorano „Sweet Root“ istoriją. Ją mums papasakojo vienas šios vietos įkūrėjų SIGITAS ŽEMAITIS. Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Paulius Makauskas ir Vaidilutė Malinauskaitė

– Sigitai, baigei rimtus mokslus, galėjai kilti karjeros laiptais didelėse įmonėse, bet tavo kelias pasisuko kažkaip kitaip…

– Taip, baigiau verslo administravimą ir vadybą, bet labai greitai supratau, kad mano karjera finansų srityje baigėsi diplomo gavimo dieną. Jau tada jaučiau, kad ne ten esu stipriausias. Vos baigęs mokslus išvažiavau į Olandiją, Roterdamą, atlikti praktikos didelėje tarptautinėje brokerių bendrovėje. Kostiumas, kaklaraištis, svarbūs žmonės aplink – tikra vadovėlinė korporatyvinė aplinka. Bet viduje kažkas jau kirbėjo, sakė, kad tai ne man. Grįžau į Lietuvą, porą metų dirbau keliose didelėse įmonėse, kol supratau, kad esu ir visada būsiu tik didelės or-

74

Lamų slėnis

ganizacijos maža dalis, kad ir kiek stengsiuosi.

Tad ir tapo aišku, kad laikas baigti tą ankstyvą korporatyvinę karjerą. Išėjau iš darbo, sakiau, turėsiu gražias, ramias Kalėdas. O maistas visada buvo šalia, vis kirbėdavo aplankyti naujas vietas. Buvau nedrąsus ir sunkiai rasdavau kontaktą su naujais žmonėmis. Tad sugalvojau sau naują iššūkį – padirbėti padavėju ir pabandyti persilaužti – juk priėjęs prie svečių negali tylėti… Pamatę mano gyvenimo aprašymą kai kurie restoranų vadovai reaguodavo gana keistai. Pagaliau gavau darbą viename restorane ir supratau, kad man čia gera, kad toje terpėje puikiai jaučiuos. Taip prasidėjo restoranų verslo pažinimas iš vidaus.

Lamų slėnis

75

– O kaip prasidėjo jūsų pažintis su maisto kultūra?

– Ko gero, tai atėjo iš vidaus. Nesu virtuvės profesionalas, tiesiog man patinka maistas, mielai pjaustau pomidorą ar svogūną, man tai suteikia ramybę. Pažinimas atėjo lankantis naujuose restoranuose, diskutuojant, ko tau čia trūksta ir kodėl niekas nemato, ko tu, sėdintysis salėje, nori iš tikrųjų. Smagios patirties ir maisto tikrumo pojūtį mums su drauge Agne suteikė ir metai, praleisti Italijoje. Išvykome savanoriauti. Iš pradžių tai buvo nedidelis šeimos ūkis, daržovių auginimas, džemų virimas. Kitame ūkyje skynėme alyvuoges, važiuodavome į vietinę aliejaus spaudyklą, stebėdavome, kaip mūsų surinktas alyvuoges deda į presą, spaudžia ir pradeda tekėti ryškiai žalias skystis. Vėliau buvo nedidelis restoranėlis ant kalvos Emilijos Romanijos regione. Kas rytą važiuodavome į sūrio daryklą, kur brandinamas parmezanas. Buvo daug tikrumo ir nuoširdaus darbo pažinimo, supratimo, kaip gimsta tikras, neišgalvotas produktas. Kitą pusmetį atsitiktinai patekome pas vieną toskaniečių šeimą, besiverčiančią kaimo turizmu.

Ten teko rūpintis viskuo – nuo darbo virtuvėje iki meniu sudarymo, produktų paieškos vietos ūkiuose. Po tų metų supratome, kad turime arba likti Italijoje, arba keliauti toliau. Nusprendėme, kad mūsų šaknys čia ir grįžome į Vilnių. Nuo tada ir prasidėjo intensyvios šios vietos, kur vėliau gimė „Sweet Root“, paieškos.

– Kokia buvo ta pati pradžia? Tiesiog vieną dieną nusprendėte: atidarom restoraną?!

– Tiesiog tam subrendome. Pastaruosius dešimt metų kalbėjome apie tai, vertinome kitus restoranus. Ir supratome, kad mums tai smagu, kad šioje srityje jaučiamės gerai. Natūraliai subrendo mintis, kad mūsų ateitis bus būtent tokia.

76

Lamų slėnis

Lamų slėnis

77

78

Lamų slėnis

Lamų slėnis

79

80

Lamų slėnis

– Kokias mintis sudėjote į restorano pavadinimą – „Sweet Root“?

– Ilgai galvojome, ieškojome, bet pagaliau pavadinimą atradome labai netikėtai: varčiau žurnalą „Cereal“ ir pamačiau labai gražią morkų nuotrauką, o šalia buvo užrašas „The sweet root“. To numerio tema buvo dedikuota morkoms ir kitiems saldiesiems šakniavaisiams. Staiga supratome, kad tai ir yra tai, apie ką mes kalbame ir galvojame. „Sweet Root“ mums yra grįžimas prie šaknų, tikrumo. Nauji mados vėjai gastronomijos kultūroje, restoranų versle yra smagu, bet mums norėjosi grįžti prie tikrumo, prie to, ko žmonės eina į restoranus, ką jie tikisi išvysti lėkštėje. Tai sustojimas, pokalbis.

Tiesiog kartais pamirštame, kad vakarienė yra kur kas daugiau. Juk ir save retkarčiais pagauni, kad bėgdamas imi nebekreipti dėmesio į tai, kas lėkštėje ir kas sėdi kitoje stalo pusėje. Norisi sustabdyti laiką bent valandai kitai. Maistas – didelė mūsų gyvenimo dalis ir svarbiausia – mūsų požiūris į jį.

– Vis dėlto maistas jūsų restorane patiekiamas gana moderniai.

– Grįžimas prie šaknų nereiškia tradicinės lietuviškos kaimo virtuvės. Tikrumas ne ten. Tikrumą lemia tie produktai, iš kurių gamini patiekalą, kaip tai darai, kiek darbo įdedi, kaip tai pristatai. Taip, mums svarbu estetika, juk valgome dažnai ir akimis. Tad mums svarbu, kaip atrodo lėkštė, kaip joje išdėliojamas maistas, ar gerai jaučiasi joje padėtas pomidoras. Nesivaikom madų ir nelendam į ultramodernią virtuvę, ji tiesiog ne mums. Modernioje virtuvėje žaidžia daug tekstūrų, formų. Mums norisi, kad patiekalas būtų gana lengvai atpažįstamas, kad galėtum atspėti, kas tavo lėkštėje. Taip pat svarbu, kad žmogui būtų patogu valgyti. Apie tai galvojame ne rinkdamiesi lėkštes. Kiti gal tiesiog paima gražų indą, bet žmogus jaučiasi nepatogiai, nežino, kaip iš jo valgyti. Tad mūsų virtuvėje svarbūs keli kriterijai: kad būtų aišku, suprantama, patogu valgyti, keletas produktų, atpažįstamas skonis, bet taip pat, kad kiekviena lėkštė stebintų. Tai gali būti kažkas primiršta ar netikėta. Jei žmogus tikėsis daug modernumo, galbūt jis nusivils. Bet tas, kuris tikėsis tikrumo lėkštėje, jį ras.

Lamų slėnis

81

82

Lamų slėnis

Lamų slėnis

83

84

Lamų slėnis

– Jūsų valgiaraštis nuolat po truputį keičiasi?

– Jis dinamiškas, bet kinta ne taip dažnai. Tai patiekalai, kuriuos rasi ir šiandien, ir ryt, ir poryt. Dabar jau matome, kad laikas pamažu keistis. Manau, spalį meniu jau bus visiškai kitoks.

Juk baigsis voveraitės, vadinasi, jų šokis šį sezoną baigtas.

– Iš kur į jūsų virtuvę atkeliauja produktai?

– Iš visur. Nesame tokie naivūs, kad sakytume, jog viskas tik ūkininkų užauginta. Tai būtų labai sudėtinga. Jei restorane turi tik keturis staliukus, gal ir įmanoma, bet kai vietos yra daugiau ir tau nuolat reikia produktų, tada daug durų užsidaro. Juk būna, kad reikia lietuviško jautuko mėsos, bet tik vienos dalies – negausi…

Arba imi visą jautį, arba… Tiesą sakant, esame šiek tiek nusivylę Lietuvos ūkininkais. Visi skundžiasi, kaip blogai, kaip niekas neperka, bet pastangų įdeda per mažai. Beldiesi į duris ir niekaip neprisibeldi. Ir susiduri su realybe, kuri nėra tokiom romantiškom spalvom nudažyta, kaip visi mano. Tada darom, ką galim. Jei reikia mažų morkyčių, bėgam ir ieškom, jei ant panakotos norisi uždėti serbentą, perkam iš turgaus.

Bet tikrai nedeklaruojam, kad viskas pas mus užauginta šimto kilometrų spinduliu… Manau, ši situacija pamažu keisis. Restoranai jau pradeda ieškoti tikrumo, tad gal atsiras ir daugiau ūkininkų, augintojų, kurie pradės vienytis.

Na, o mes kol kas norime susivokti, kur esame, ką galime. Turime gražią idėją, tikslą ir mažais žingsniais to siekiame.

Lamų slėnis

85

– Jūsų restorano interjeras – minimalistinis, subtilus. Kieno čia idėjos?

– Interjerą kūrė mano draugės Agnės sesuo dizainerė Jurgita Marcinauskaitė. Ji mus pažįsta geriau nei kas kitas. Mums buvo svarbu, kad interjeras netrukdytų, nebūtų perkrautas, švarus, pastelinis. Kad čia žmogus jaustųsi gerai. Norisi, kad vakarienė būtų tik pokalbis ir lėkštė. Ne koks nors garsus ar negarsus paveikslas, šokiruojančios nuotraukos ar rėkiančios spalvos.

86

Lamų slėnis

– Nuo „Sweet Root“ atidarymo praėjo pora mėnesių. Ar jau spėjote pajusti tą gerą jausmą, kad štai turiu savo restoraną ir jis man teikia džiaugsmą?

– Kartais tenka save sustabdyti, nes tas tempas… Štai ir dabar aš aviu sportinius batelius, nes visą dieną tenka bėgti, o žinau, kad ir vakare teks į salę išbėgti. Tai tiesiog saugau kojas… Kol buvo įrengiama ši erdvė, jau spėjom taip susigyventi su šia vieta, kad naujumo jaus-

mo kaip ir nėra. Bet kai save sustabdai, matai išeinančio svečio akis, kai jis tau dėkoja, tada supranti, kad tai ir yra tai, ko tu norėjai visą laiką ir ko norėsi dar ilgai. Gal per mažai laiko lieka tuo džiaugtis, bet trumpos akimirkos ir yra atsakymas. Taip, pavargsti, bet supranti, kad sunku, nes sau ir kitiems keli labai didelius reikalavimus. Iš esmės pats tą sunkumą ir susikuri. Juk galėtum nusipirkti šaldytą pupą ir dėti

ją į lėkštę. Bet norisi nusipirkti šviežią, kurią pirma reikia išlukštenti, tada peiliu perpjauti, nulupti luobelę, patikrinti, ar ji nėra sukirmijusi, atrinkti žalias pupas ir tik tada jos keliauja į lėkštę. Tokiems dalykams reikia laiko ir pastangų. Bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau rasim tuos žmones, kuriems tai irgi svarbu. Tada bus lengviau. Tada gal ne pusę sekundės galėsiu pasidžiaugti, o dvi su puse…

Lamų slėnis

87

88

Lamų slėnis

Lamų slėnis

89

90

Lamų slėnis

MADA

Rudeninėje „LeMuse“ kolekcijoje kiekviena atras tai, kas jai artima: ir prancūziškos elegancijos, ir šiaurietiškai griežtų formų, ir itališkai meniškos dvasios, ir lietuviško netikėtumo. Te­ lieka įsivaizduoti rudenį lyg plonytę liniją, už kurios prasideda naujų atradimų laikas, ir drąsiai peržengti ją.

Apie rudeniškus atradimus „Lamų slėnis“ kalbėjosi su LINA PLIURAITE – „LeMuse“ siela.

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: “LeMuse”

– Kokių grožybių į „LeMuse“ kolekciją atpūtė rudeniniai vėjai?

– Šį rudenį „LeMuse“ paruošė formų įvairovę.

Tai ir labai aiškių siluetų suknelės, ir asimetriški, kintantys megztiniai bei paltai. Puikiai atrodo šių dviejų visiškai skirtingų formų derinys. Pavyzdžiui, suknelė griežto kirpimo, pabrėžianti kūno linijas, o paltas – platus ir minkštų formų. Taip sukuriamas subtilus derinys.

Be rudeninių spalvų – tamsiai mėlynos, kakavos, smėlio, pilkos – atsirado ir ryškesnių derinių: garstyčių, turkio, prigesinta oranžinė. Šių spalvų nėra daug, tai kaip prieskoniai, papildantys bendrą vaizdą.

– Kokiais drabužiais ir aksesuarais vertėtų papildyti savo drabužines šį rudenį?

– Manau, svarbiausia ne daiktai, kuriuos turime, o tai, kokie esame ir kaip atrodome. Todėl reikėtų pasirūpinti sau svarbiais dalykais: sveikata, laime, gražia oda, švytinčiomis akimis, tobulėjimu.

Drabužiai ir aksesuarai yra tik tai, kas papuošia tada, kai visa kita jau turi. Tad štai kas mus papuoštų: • šį sezoną atsiranda dar daugiau spalvų. Tad savo aprangoje būtina turėti bent vieną ryškiaspalvį akcentą. Jį galima derinti su ramiais, pasteliniais, šviesiais ar tamsiais atspalviais; • griežtų formų drabužių derinimas su neapibrėžtų formų. Galime turėti labai aiškaus kirpimo suknelę ir ją derinti su plačiu, drapiruotu apsiaustu; • oda ir odinės detalės. Tarkime, odinis sijonas ir didelis neaiškios formos megztinis.

Lamų slėnis

91

Šį sezoną, kaip ir bet kurį kitą, svarbiausia pasitelkti fantaziją, kūrybiškumą ir susikurti individualų, originalų stilių.

– Kokios bus dominuojančios rudens spalvos?

– „LeMuse“ kolekcijoje dominuoja kelios pagrindinės spalvos: tamsiai mėlyna ir kakavos. Tamsiai mėlyna – tai nauja juoda spalva. Ši spalva suteikia elegancijos, solidumo. Kakavos – šviesi, suteikia švelnumo. Šių spalvų modelius galima derinti su ryškių spalvų drabužiais: geltona, turkio, oranžine. Tereikia pasitelkti fantaziją ir pajusti, kokių spalvų derinys geriausiai tinka šį rudenį.

92

Lamų slėnis

Lamų slėnis

93

– Kokią nuotaiką skleis nauja rudeninė kolekcija?

– Ji kalba apie įkvėpimą. Įkvėpimas – tarsi gyvenimo variklis, skatinantis mus nuveikti didelius dalykus. Kiekvieną mūsų įkvepia skirtingi dalykai: nauja knyga, naujas žmogus, gamta, žodžiai. Svarbu atrasti, kas įkvepia tave ir įkvėpti kitus. Todėl mums ir buvo svarbu dalytis. „LeMuse“ moteris yra mūza, ji įkvepia aplinkinius. Bet ir ji ieško įkvėpimo… Taigi šis ruduo – įkvėpimų ruduo. Kiekvienai linkime to, ko ji labiausiai trokšta, kas įkvepia ją pačią: meilės, sveikatos, harmonijos, sėkmės, laimės. Kiekviena galės pasirinkti tai, ko jai norisi labiausiai, ir gauti mažytį palinkėjimą. Taip pat dalysimės mintimis, kurios mus skatina veikti ir suteikia naujų jėgų.

94

Lamų slėnis

Lamų slėnis

95

96

Lamų slėnis

Lamų slėnis

97

98

Lamų slėnis

– Su kuo tau pačiai asocijuojasi ruduo?

– Man ruduo – tai visada nauja pradžia. Juk rudenį prasideda visa, kas nauja. Mano nauji metai prasideda rudenį, nes tai naujų svajonių, naujų planų ir atradimų laikas. Ruduo – pats nuostabiausias laikas svajoti iš naujo. Kartu su vasara pasibaigia kelionių ir atostogų maratonas, ateina metas susikaupti ir pradėti naujus dalykus.

– Kokią norėjote atskleisti moterį, vilkinčią „LeMuse“ drabužius? Kas ji tokia, apie ką svajoja, kaip leidžia laisvalaikį?

– „LeMuse“ moteris daug keliauja ir semiasi įkvėpimo iš aplinkos. Jai patinka naujos vietos ir nematyti kampeliai. Jai patinka atrasti ir žinoti šias slaptas vietas, kuriose aplanko įkvėpimas. Tai intelektualė. Ji tobulėja, skaito, domisi naujais dalykais. Ji jautri, pasaulį supranta labai subtiliai. Jai svarbi kūryba ir kūrybiškumas. Ji tapo, fotografuoja, rašo. „LeMuse“ moteris – charizmatiška asmenybė. Ji žavi ir įkvepia aplinkinius.

– Jei reikėtų pasirinkti, kas būtų naujosios kolekcijos mūza?

– Alice Way ir naujasis jos kūrinys „Vanity Fair“ puikiai atitinka „LeMuse“ rudens kolekcijos nuotaikas. Mums labai patiko ši atlikėja. Alice – nuostabi ir įkvepianti asmenybė. Jos kūrybinis potencialas itin didelis. Idėjos gimsta viena po kitos. Alice jautri, subtili, charizmatiška, tačiau ir tvirta mergina.

Jai dedikuoti ir keli rudeninės „LeMuse“ kolekcijos modeliai. Smagu, kad Lietuvoje yra tokių talentingų žmonių.

Lamų slėnis

99

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: “Suitsupply” archyvo

100

Lamų slėnis

Lamų slėnis

101

102

Lamų slėnis

Lamų slėnis

103

Vyras, dėvintis elegantišką kostiumą, – it saldus desertas moterų akims. Vilniuje, prekybos centre „Europa“, duris atvėrusi atnaujinta vyriškos mados prekių ženklo „Suitsupply“ parduotuvė nuo šiol stebina ne tik profesionalų rankomis kurtais vyriškais siluetais, kokybiškais audiniais, skoningais aksesuarais, bet ir išskirtiniais interjero dizaino sprendimais.

Pasak pasaulinio „Suitsupply“ tinklo įkūrėjo ir vadovo Fokke de Jongo, Vilniaus parduotuvė veikia itin sėkmingai, jos populiarumas auga kasmet, tad buvo nuspręsta, kad atėjo metas klientams suteikti daugiau erdvės, kurioje galima ne

104

Lamų slėnis

tik rasti tobulai tinkantį drabužį ir pasinaudoti kitomis „Suitsupply“ teikiamomis paslaugomis, bet ir maloniai praleisti laiką moderniai įrengtoje erdvėje.

Kostiumo ekspertas ir vienas „Suitsupply“ parduotuvės Vilniuje įkūrėjų Gediminas Petrauskas teigia esąs išskirtinių, drąsių ir modernių interjerų gerbėjas. Visos šios savybės puikiai dera ir atnaujintame jo vadovaujamos parduotuvės interjere. „Spalvų įvairovė, ryškūs raštai, netikėtos faktūros ir originalūs techniniai sprendimai neleidžia nuobodžiauti net ir pasyviam lankytojui“, – sakė G. Petrauskas.

Naujasis parduotuvės dizainas buvo kuriamas bendradarbiaujant su dizainere Floor Enneking, savo erdviniais sprendimais jau ne vienus metus džiuginančia „Suitsupply“ pirkėjus daugelyje Europos miestų. Pasak G. Petrausko, kiekviena „Suitsupply“ parduotuvė vis kitokia, atsižvelgiant tiek į erdvės unikalumą, tiek į klientų poreikius. „Parduotuvės koncepcija – dinamiška, nuolat evoliucionuoja. Aštuoneri metai darbo Vilniuje padiktavo konkrečių reikalavimų – reikėjo daugiau ir erdvesnių vėdinamų matavimosi kabinų, atskiros erdvės išskirtiniams klientams, laukimo zonų pirkėjų palydovėms“, – dėsto „Suitsupply“ vadovas.

Šiandien „Suitsupply“ užima net 350 kv. metrų.

Parduotuvei tapus erdvesne, atsirado galimybė pasiūlyti ir didesnį drabužių asortimentą, kad kiekvienas čia užsukęs rastų jo stilių ir poreikius atitinkančių drabužių bei aksesuarų. Parduotuvės lentynos primena modernius tekstilinius paveikslus. Modernūs baldai ir ryškūs akcentai, žaismingos akimirkos, užfiksuotos sienas puošiančiose fotografijose, šnabžda apie vyriškas svajones, kurios gali virsti realybe. Atsinaujinęs interjeras idealiai atspindi ir „Suitsupply“ filosofiją, kurioje pirmuoju smuiku griežia išskirtinė profesionalų rankomis kurta apranga, atskleidžianti ir papildanti veiklaus šiuolaikinio vyro charakterį.

Lamų slėnis

105

106

Lamų slėnis

Lamų slėnis

107

108

Lamų slėnis

Kalmarų formos kietųjų kviečių makaronai, pagardinti krevetėmis ir geriausiu pasaulyje alyvuogių aliejumi iš „De Carlo“ ūkio Italijoje bei mocarelinos salotos su vyšniniais pomidoriukais, apšlakstytais balzaminiu Modenos actu ir tuo pačiu kvapiu aliejumi... Tokiais pietumis savo namuose mus vaišina LIANA DAVLETŠINA, UAB „Itališko skonio gurmanai“ vadovė bei pirmosios Baltijos šalyse Alyvuogių aliejaus mokyklos įkūrėja. Tikri itališki pietūs su smagiais pokalbiais apie keliones ir gurmaniškus atradimus!

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Simas Linkevičius Lamų slėnis

109

Lėkštėje auštantys itališki makaronai (žinoma, išvirti al dente!), atkeliavę iš nedidelio ūkio Abrucų regione. Prieš tai jie buvo perleisti per bronzą, ilgai džiovinti žemoje temperatūroje, tad jų paviršius šiurkštesnis, jie puikiai sugeria gardų pomidorų padažą. Luptus pomidorus Liana troškino beveik valandą (buvo verta!), pagardino česnakais ir bazilikų lapeliais. Dauguma produktų, kuriuos naudojo ruošdama šiuos pietus, jos pačios atrasti keliaujant po nedidelius Italijos ūkius, ieškant ir atrandant naujus skonius, ragaujant, bendraujant, klausantis istorijų apie karta iš kartos perduodamas maisto kultūros tradicijas.

Tokios kelionės Lianai – ne tik kasdienis darbas, bet ir atgaiva širdžiai. Keista, bet jos aistringas romanas su Italija prasidėjo ne kokioje nors senove alsuojančioje Romos gatvelėje, bet čia, Lietuvoje, po pažinties su Vilniuje gyvenančiu someljė Flavio Brenta. „Flavio buvo pirmasis žmogus, supažindinęs mane su kokybišku alyvuogių aliejumi. Pamenu, tai buvo aliejaus„Titoni“ buteliukas iš Sicilijos. Paragavusi labai nustebau, kad aliejus gali būti toks skanus, kad juo galima mėgautis, kad jis toks pikantiškas, taip kvepia... – pasakoja Liana. – Su Flavio tapome gerais draugais. Su italais, kaip žinia, nuoširdžiausias bendravimas vyksta prie stalo, tad ir mes dažnai lankydavomės vieni pas kitus svečiuose, gamindavome itališkus patiekalus. Pagaliau nutariau pagilinti primirštas italų kalbos žinias, išvažiavau pagyventi į Romą. Italijoje teko susipažinti su kelių ūkių savininkais. O šie makaronai, kuriuos dabar valgome, buvo pirmasis itališkas produktas, kurį atsivežiau į Lietuvą.“

110

Lamų slėnis

Beje, Lianos verslo pradžia Lietuvoje ir buvo 40 skirtingų rūšių itališkų makaronų. Vėliau atsirado padažai, užtepėlės, alyvuogės, duonelės, garsiausi pasaulyje aliejai ir visos kitos gėrybės, be kurių itališkas stalas būtų tuščias ir nuobodus.

Vis dėlto alyvuogių aliejus jos gyvenime ir, ko gero, net širdyje, visada turėjo išskirtinę vietą. Nieko keista, kad Liana tapo Nacionalinės alyvuogių aliejaus ragautojų organizacijos (Organizzazione Nazionale Assaggiatori Olio di Oliva) nare, baigė someljė kursus, įgijo Alyvuogių aliejaus degustavimo techninio kurso bei Jutiklinių gabumų sertifikatus ir to jai tikrai negana... Jai tiesiog smagu būti ten, kur kalbama apie kokybišką maistą, kur ragaujama išskirtinių produktų, kur alyvmedžių šakos persipynusios su migdolų žiedais, kur rengiamos artišokų derliaus rinkimo šventės, kur į mažytes taureles pilama kelis dešimtmečius brandinto aukso vertės acto...

Lianos istorijos kvapios ir skanios: „Pavasarį man teko lankytis Modenoje, Castelvetro kalvose įsikūrusiame nedideliame ūkyje „Manicardi“. Čia gaminamas tradicinis Modenos balzaminis actas. Iš ten parsivežiau dovanų gautą 25 metus brandinto acto„Extra Vecchio“ buteliuką. Jo naudojama vos po lašelį braškėms, ledams, mėsai pagardinti. Šis actas brandinamas natūraliu būdu mažose statinaitėse. Paragavus 1977 m. brandinti pradėto acto, net apsvaigo galva… O štai kitame ūkyje, „De Carlo“, gaminančiame geriausią pasaulyje alyvuogių aliejų, auga migdolai, granatai, apelsinai, mandarinai, gausybė įvairiausių vaisių ir daržovių, o šalia – alyvmedžių giraitės. Per bendrą dirvožemį ir net persipynusias šakas alyvmedžiai persisunkia daugybe aromatų, tad ragaujant šio ūkio aliejus jaučiama migdolų nata.“

Lamų slėnis

111

112

Lamų slėnis

SALOTOS SU MOCARELOS RUTULIUKAIS

Reikės:

250 g mažų mocarelos rutuliukų; 250 g vyšninių geltonų bei raudonų pomidoriukų; šlakelio kreminio balzaminio acto „Manicardi Modena“; žiupsnelio šviežių bazilikų lapelių; šviežiai grūstų pipirų; druskos (mėgstantiems sūriau); ypač tyro alyvuogių aliejaus „De Carlo Torre di Mossa“.

Procesas:

Visas sudedamąsias dalis sumaišykite ir gausiai apšlakstykite Modenos actu bei alyvuogių aliejumi.

KALMARU FORMOS MAKARONAI SU KARALIŠKOSIOMIS KREVETÉMIS

Reikės:

300 g kalmarų formos kietagrūdžių kviečių makaronų „Verrigni“; 200 g šviežių karališkųjų krevečių (be kiautelių); ekologiškų raudonėlių šakelės; druskos; juodųjų pipirų; ypač tyro alyvuogių aliejaus „De Carlo Torre di Mossa“.

Padažui:

520 g ekologiškų luptų pomidorų; tyro alyvuogių aliejaus „Bonamini San Felice“; saujos šviežių bazilikų lapelių; česnakų; juodųjų pipirų.

Procesas:

Į įkaitintą keptuvę gausiai įpilkite alyvuogių aliejaus, sumeskite patraiškytus česnakus. Šiems apkepus supilkite luptus pomidorus, bazilikų lapelius, šiek tiek juodųjų pipirų. Troškinkite ant lėtos ugnies maždaug valandą, kol padažas sutirštės ir įgaus sodrų skonį. Nusausinkite al dente išvirtus makaronus (makaronai viduje turi išlikti kietoki), suberkite į puodą su padažu, viską gerai išmaišykite.

Krevetes trumpai (kol švelniai paraus) kepkite gerai įkaitintoje keptuvėje gausiai pabarstę ekologiškais smulkintais raudonėliais, druska bei pipirais. Į lėkštę supilkite makaronus, sumaišytus su padažu, dekoruokite karališkosiomis krevetėmis ir šviežių bazilikų lapeliais. Gausiai pašlakstykite alyvuogių aliejumi.

Lamų slėnis

113

Itališka virtuvė, pasak Lianos, – tai paprasta virtuvė, kuriai svarbiausia – geri, kokybiški produktai. Jų neturi būti per daug, užtenka kokybiškų makaronų, gero aliejaus, tunų ir kelių alyvuogių – ir štai jums pati skaniausia vakarienė. Be įmantrių padažų ir kitų priedų. „Pats skaniausias man – natūralus pomidorų pažadas iš saldžių San Marzano pomidorų, sunokusių pomidorų sostinėje Neapolyje. Kiekvienas italas žino, kad geriausi pomidorai – San Marzano!“ – šypsosi Liana ir prisipažįsta, kad makaronai pagal pačias tikriausias itališkas tradicijas jos šeimoje valgomi beveik kasdien. Dar ji mėgsta ruošti rizotą, ant grotelių kepti mėsą ar žuvį, o prieskonių jos virtuvėje visai nedaug: druska, pipirai, keletas rūšių žolelių ir, žinoma, kokybiškas alyvuogių aliejus. Beje, jo, skundžiasi Liana, tiek ji, tiek dauguma lietuvių vartoja gerokai per mažai. „Lietuviai vis dar įsitikinę, kad alyvuogių aliejus tinka tik salotoms... O juk juo galima gardinti užkandžius, žalias žuvis, mėsą, šviežią duoną, sriubas, troškinius, kepsnius, ledus, pakeičiant sviestą aliejumi galima iškepti fantastiškai skanų keksą!“ Kai nuo gurmaniškų pokalbių pradeda svaigti galva, Liana pasiūlo puodelį espreso. Ir užsimena apie netrukus jos laukiančią dar vieną avantiūrą. Rugsėjį duris atvers jos įkurta pirmoji Baltijos šalyse Alyvuogių aliejaus mokykla. Joje itališkų istorijų bus ieškoma aliejaus buteliuke, kalbantis apie jo kilmę, gamybos procesą, teigiamas ypatybes ir ydas, veisles ir regionus.

Itališki pietūs pralekia kaip viena akimirka, bet meilė šiai šaliai turbūt amžina...

114

Lamų slėnis

Lamų slėnis

115

IDĖJOS GALI KILTI BET KUR A. HITCHCOCKAS

www.lamuslenis.lt

116

Lamų slėnis