Lamų slėnis / kovas

Kovas 2014 (26)

Viršelio nuotrauka: "Menu". 2014 m. pavasaris / vasara

La Famiglia

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

TINKLARAŠTIS

UNĖ DABUŽINSKAITĖ

Žurnalistė

FACEBOOK

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

Žurnalistė

NADIA GRIC

RŪTA CIMNOLONSKAITĖ

TINKLALAPIS

TINKLALAPIS

FACEBOOK

NERINGA GREIČIŪTĖ

KRISTINA ALEKSYNAITĖ-ŽIBIENĖ

Fotografė

TINKLARAŠTIS

Fotografė

Fotografė

FACEBOOK

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė

LINA GAVĖNAITĖ

Žurnalistė

FACEBOOK

ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris TINKLALAPIS

Fotografė

FACEBOOK

BENDRAUKIME: info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

2

Lamų slėnis

Nemokamai

Zurnalo ieskok Apple Newsstand Dalinkis su draugais

Tikrai nemokamas )

Gudrus namas

24

ĮKVĖPTA 8 GAMTOS

PIRMYN Į PRAEITĮ

4

Lamų slėnis

80

LAUKINIS KUKLUMAS

92

IŠGYVENTI KULINARIJOS MOKYKLOJE

Copyright © 2011-2014 UAB "Zubizu projects".

Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

50

Interjero fragmentas ARCHITEKTŪROS STUDIJA „ROLIES + DUBOIS“ Vyriški marškiniai DIZ. „PLAYTYPE“

Sieninis laikrodis DIZ. „NORM“

Daiktų dėžutės „RESTORATION HARDWARE“

NAUJIENOS

Stalas „Big O“ DIZ. DENNIS MARQUART

Mur mur…

Knygų lentyna „Melt“ DIZ. SANDELL SANDBERG

Šviestuvas „Material World“ DIZ. „NOERGAARD & KECHAYAS“

Samanų, alyvuogių, mėtų žaluma, pilkšvai žalia, melsvai žalia, smaragdinė… Kiekvienas žalios atspalvis – savaip žavingas ir toks išsiilgtas po atšiaurios žiemos į langus tyliai barbenant pavasari­ niam lietui. Namams žalia suteikia gaivos, natūralumo ir taip labai trokštamo pavasariško jausmo.

8

Lamų slėnis

Lentynos nebūtinai turi būti užgrūstos daiktais.

Gal pats metas atsikratyti nereikalingo šlamšto ir į jo vietą pastatyti porą gėlių vazonėlių?

Lentynų sistema „STRING“ http://www.string.se Lamų slėnis

9

Sodriai žalios spalvos baldai – gaivus ir nenuobodus svetainės akcentas. Puikiai tiks ir moderniame, ir klasikiniame interjere.

Sofa „Mayor“ Diz. Arne Jacobsen ir Flemming Lassen Kėdė „Catch“ Diz. Jaime Hayon http://www.andtradition.com

10

Lamų slėnis

Mažos smulkmenos neįtikėtinai pakelia nuotaiką ir keičia namų veidą.

Ant palangės sustatytos stiklinės vazos vienaip atrodys ryte ir visai kitaip – vakaro šviesoje.

Stiklinės vazos „HOUSE DOCTOR“ http://housedoctor.dk Lamų slėnis

11

12

Lamų slėnis

Vienas paprasčiausių būdų atnaujinti namų interjerą – tai ant sienos pakabinti naują paveikslą ar nuotrauką. Tai gali būti asmeninė fotografija arba abstraktus kadras, svarbu, kad jis jums keltų geras emocijas.

Plakatas „Leaf“ DIZ. ERIK WÅHLSTRÖM http://onenordic.com

Lamų slėnis

13

Žaliuojanti šaka poilsio kampą pavers dar jaukesniu. O didmiesčio butą – jaukia gamtos oaze.

Lentyna „COX & COX“ http://www.coxandcox.co.uk

14

Lamų slėnis

Nepamirškite žalios spalvos įnešti ir į darbo kambarį. Ji greitai sudėlios mintis į vietas, juk gamta – pats didžiausias įkvėpimo šaltinis.

Spintelė „Reflect“ Diz. Søren Rose Vazelės „Silent“ DIZ. ANDREAS ENGESVIK http://www.muuto.com

Lamų slėnis

15

Prie žalumynais papuošto stalo norėsis vakarieniauti ilgai ilgai...

Be to, prieskonių vazonėlis – ne tik žavus akcentas, bet ir praktiškas sprendimas.

Indai ir vazos DIZ. LOUISE ROE http://www.louiseroe.dk/

16

Lamų slėnis

Mėtų spalvos patalynė nugramzdins į gaivų miegą. Juk pavasarį taip norisi nenuobodžių spalvų!

Patalynės komplektas „Cube“ Diz. Anne Lehmann Staliukas „Tablo“ DIZ. NICHOLAI WIIG HANSEN http://www.normann-copenhagen.com

Lamų slėnis

17

18

Lamų slėnis

PASIPASAKOJIMAI

Tekstas: Rūta Cimnolonskaitė Nuotraukos: asmeninio albumo

Pavasaris. Pirmadienis. Pavakarė.

Pokalbis. Galbūt toks galėtų būti šio pokalbio kodinis pavadinimas, jo metu kalbėjausi su jaunu, bet itin svarų apdovanojimą konkurse „iF Product Design Award 2014“ jau pelniusiu dizaineriu, Vilniaus dailės akademijos dėstytoju DENIU ORLENOKU.

– Deni, ką tik grįžai iš Vokietijos, kur tau buvo įteiktas prestižinis gaminių dizaino apdovanojimas „iF“, jį pelnei už įrenginio „The Vinci“ dizainą. Kas gi tave įkvėpė sukurti būtent tokį dizainą šiam objektui?

– Pati idėja gimė anksčiau, nei pradėjau dirbi su šiuo projektu. Pirminis impulsas buvo laida apie automobilių dizaino kūrimą, joje pasakojo, kad kurdami automobilius dizaineriai vadovaujasi aukso pjūvio dėsniu. Jau vėliau, studijuodamas pagal „Erasmus“ mainų programą Prancūzijoje, sykį viešėjau Paryžiuje, aplankiau savo mėgstamiausio tapytojo Pieto Mondriano parodą. Didžiausią įspūdį man padarė žinia, kad jo paveikslų turinys yra ne atsitiktinio proceso rezultatas, o apskaičiuotas aukso pjūvio santykiu. Nuo to laiko manęs neapleido mintis pritaikyti šią formulę savo kūryboje. Kai bendrovė „Aedilis“ pasiūlė kartu kurti šį įrenginį, pamaniau, kad tai bus puiki proga. O pačiu įkvėpimo šaltiniu neatsitiktinai tapo Leonardo da Vinci piešinys „Vitruvijaus žmogus“.

– Ir koks jausmas aplanko, kai tavo kurto produkto dizainas yra ne tik realizuojamas, bet dar ir pripažįstamas vienu geriausių pasaulyje, nurungia kitus 4 615 pretendentų?

– Gavęs laišką, kuriame buvo pranešama, kad tapau vienu iš laimėtojų, perskaičiau jį net kelis kartus. Niekaip negalėjau tuo patikėti. Supratau, kas įvyko, tik po gero pusdienio, kai naujiena pasidalijau su bendrovės direktoriumi. Abu sekundę patylėjome, nusišypsojome ir tik tada pradėjau suvokti, kas įvyko.

Lamų slėnis

19

20

Lamų slėnis

Apie “The Vinci” Prestižinį apdovanojimą „iF Product Design Award 2014“ pelniusio įrenginio „The Vinci“ paskirtis – supaprastinti inžinierių darbą, leidžiant jiems nesinešioti begalės skirtingų antgalių ir kabelių, o turėti tik vieną keitiklį su priedais. Gaminio dizainą įkvėpė Leonardo da Vinci paveikslas „Vitruvijaus žmogus“, simbolizuojantis tobulą harmoniją žmoguje ir gamtoje.

– Kodėl pasirinkai dizainerio kelią? Kas tau yra dizainas?

– Aš tikiu, kad viskas atsitinka dėl tam tikros priežasties ir kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Mano pradžia buvo dar mokykloje, tada domėjausi kompiuteriniu programavimu. Pradėjau kurti flash animacinius filmukus, internetinius puslapius.

Visa galva pasinėręs į tai supratau, kad norint tai daryti kokybiškai reikia dailės žinių. Toks buvo mano kelias į dailės mokyklą, o jau vėliau sužinojau ir apie Dailės akademijoje vykstančius parengiamuosius dizaino kursus. Lankydamas juos supratau, kad negaliu nekurti. O dizainas man – tai rezultatas, sprendžiantis žmonių problemas ir padedantis jiems gyventi kokybiškiau.

– Plagiavimas. Kokia tavo nuomonė apie tai?

Kaip žiūri į tai kaip kūrėjas ir kaip vartotojas?

– Jei tave plagijuoja, vadinasi, esi gana geras ir įdomus. O pats vengiu kopijuoti, manau, kad geriau vienas originalus daiktas, nei jo kopija. Kopijoje tarsi trūksta dvasios. O šiaip labai palaikau jaunuosius Lietuvos dizainerius, jei tik turiu galimybę, visada renkuosi jų kūrybą.

– Kokie kiti dizaineriai tau labiausiai imponuoja?

– Sunku atsakyti, bet, manau, vienas jų – Philippe’as Starckas, matyt, dėl jo išskirtinumo ir įvairumo.

– Ką tik Vilniaus dailės akademijoje pradėjai dėstyti specialybinį piešimą. Koks dėstytojas stengiesi būti studentams?

– Manau, svarbiausia – artimas studento ir dėstytojo ryšys. O laimingiausias būčiau, jei studentai mane praaugtų. Nesu geresnis už juos, gal tik tam tikroje srityje turiu daugiau žinių. Bet tik tiek.

– Kas tau atrodo sunkiausia šiame darbe?

– Sunkiausia buvo peržengti per save ir pradėti viešai piešti. Anksčiau visi matydavo tik rezultatą, bet nežinodavo, kaip vyksta pats piešimo procesas.

– Kaip atrodo tavo dizaino procesas?

– Labiausiai mėgstu dirbti, kai lauke tvyro prietema, visur greta tylu, o kambarys sklidinas muzikos garsų. Ant stalo – baltas popieriaus lapas ir daugybė žymeklių. Tada prasideda eskizavimas. O kurti eskizus aš tikrai mėgstu.

Lamų slėnis

21

– Ar būna, kad susikūręs tinkamą aplinką tiesiog negali kurti? Ar neturi balto popieriaus sindromo?

– Balto popieriaus sindromas? Kas tai? Aš esu įsitikinęs, kad įkvėpimas ateina proceso metu!

– Vienas dizainerio darbo pranašumų – tau nereikia nuolat vilkėti kostiumo... Kokiai aprangai teiki pirmenybę?

– Mano aprangos stilius labai pasikeitė nuo mokyklos laikų. Esu tikras, kad žmogus nuolat keičiasi, taip pat keičiasi ir jo poreikiai bei pomėgiai. Dabar ryte pasirenku drabužį pagal vidinę būseną ir nuotaiką. Nors vis dar jaučiu silpnybę hiphopo kultūrai ir jos aprangai.

– O kas tau yra namai?

– Namai yra ten, kur malonu sugrįžti, kur jautiesi savimi. Taip pat vieta, kurioje praleidai savo vaikystę. Nesu linkęs pririšti savo namų prie konkrečios geografinės padėties, mat pusę savo gyvenimo augau Rusijoje, Sankt Peterburge, vėliau čia, Lietuvoje, Vilniuje. Tad man namai – labiau jausmas nei konkreti vieta. Bet kad ir kur jie būtų, juose šilta ir jauku.

22

Lamų slėnis

Apie apdovanojimus Konkurse „iF Product Design Award 2014“ pateiktas paraiškas vertino 49 pasaulyje gerai žinomi dizaino ekspertai. Geriausiems gaminiams suteikiamas išskirtinės dizaino kokybės „iF“ spaudas. Jį turės ir Lietuvoje dizainerio D. Orlenoko pagamintas prietaisas „The Vinci“.

Gaminių dizaino apdovanojimai „iF“ įsteigti dar 1954 metais.

Juos kasmet rengia organizacija „iF International Forum Design“. Kartu su dizaino apdovanojimais „Red Dot“ tai – svarbiausi tarptautiniai gaminių dizaino apdovanojimai pasaulyje.

– Kaip prasideda rytai tavo namuose?

– Rytais mano namai kvepia kava. Esu tikras „kafemanas“ ir manau, kad rytą geriausiai pradėti gardžiu mokos puodeliu. Tai tarsi ryto ritualas, gerai nuteikiantis visai dienai.

– Kokia tavo tobulų namų vizija?

– Balta. Švaru. Lyg baltas kubas. Būtinai atskira erdvė dirbtuvėms su grąžtais ir medžio drožlėmis.

Patefonas. Ir, žinoma, geri dizaino objektai. Manau, kad kokybiški daiktai interjere yra labai svarbu ir įkvepia kurti. Tačiau vis dėlto linkstu minimalizmo link, erdvės, kurioje nebūtų daiktų pertekliaus, itin žaviuosi japoniškais interjerais.

– Kokia muzika skamba tavo namuose?

– Vakarais, kai nedirbu ir noriu atsipalaiduoti, mėgstu klausytis senų vinilinių plokštelių su džiazo įrašais. Louisas Armstrongas, Ella Fitzgerald, Édith Piaf. Tiesą sakant, esu labai išrankus muzikai. Ji privalo būti kokybiška ir kurta su polėkiu. Ir niekaip nenutolstu nuo hiphopo. Anksčiau ir pats rašiau tekstus. Man tai lyg poezija.

– Kas tau yra svarbiausia? Ir kokias žmogaus būdo savybes labiausiai vertini?

– Svarbiausias dalykas – šeima. O žmoguje labiausiai vertinu nuoširdumą ir atvirumą. Žinoma, nepaprastai svarbu smalsumas ir žinių troškimas. O jei atvirai, tai labiau mėgstu stebėti, ką žmonės daro, o ne klausytis, ką jie šneka. Man kur kas aktualesni jų veiksmai, ne žodžiai. Tačiau pats svarbiausias dalykas yra pusiausvyra. Visur. Visada.

– Ateities planai?

– Studijos. Vestuvės. Darbas.

Po įdomaus pokalbio su Deniu Orlenoku patraukėme kiekvienas savų namų link. Pirmojo pavasario pirmadienio buvo likę vos kelios valandos...

Lamų slėnis

23

MAŽAS, BET GUDRUS Tekstas ir nuotraukos: Kristina Aleksynaitė-Žibienė

Šiuose namuose visada šviesu, šilta ir tvarkinga.

Architektas Andrius ir žurnalistė Liepa Želniai prieš porą metų miesto centrą iškeitė į ramesnį, bet kur kas labiau komfortišką ir ekonomišką gyvenimą užmiestyje, Dvarčionių soduose.

Jie žinojo – jeigu jau gyventi, tai tik išmaniajame name, kuris pats save aprūpintų, neeikvotų laiko bei energijos ir kartu nekenktų aplinkai. Protingiems žmonėms – gudrus ir namas.

24

Lamų slėnis

Visus gudriuosius čia vejasi ir dar viena gyvenNors namas sudaro tik 93 kv. metrų bendrojo toja – penkiametė Saulė. Ji drąsiai gali išvardyti be- ploto, čia erdvu ir labai šviesu. Name nėra antro veik visų Lietuvos aukščiausių vadovų pavardes, o aukšto, šeimininkai jo atsisakė, sukurdami sau erdvę jos mėgstamiausias filmas – vakaro žinios. į viršų. O šviesą skleidžia langai tiek namo šonuose, tiek lubose.

Bandžiau sugalvoti, ką šis namas primena iš išorės – kažką labai modernaus, neįprasto, futuristinio, Į akis krenta kiekvienas daiktas. Jų – nedaug, tasu fantastikos elementais. Vos įėjus į vidų, pasitinka čiau visi turi sau skirtą vietą, jie neryškūs, pilkų, medžio kvapas. Jis visur, kur tik nėra langų. Net lu- tamsių atspalvių, įsiliejantys į namų visumą. bos – ir tos padengtos faneros plokščių atraižomis.

Lamų slėnis

25

– Kokia buvo pirminė jūsų namų vizija?

Liepa: Nenorėjome jiems tarnauti. Žmonės įsikelia į didelius namus ir tampa jų vergais, nes juk viską reikia prižiūrėti – tris tualetus, tris vonias. Jeigu neturi namų tvarkytojos, visą savaitgalį „ari“.

Norėjosi, kad namas būtų mūsų vergas (nusijuokia).

– Jūsų namas – tarsi trijų kambarių butas. Ne itin didelis plotas namui...

Liepa: Nenorėjome statyti antro aukšto. Kai žmonės pamato jį iš išorės, tai daug kam kliūna, klausia, kur dingo antras aukštas, nes namas yra gana aukštas.

Andrius: Būsto dydis ir patogumas skaičiuojamas ne kvadratiniais metrais. Kai pastatai pamatus, atrodo, oi, koks mažas namas, bet kartais būna, kad iš išorės didelis pastatas, o viduje vis tiek nėra erdvės.

Kadangi esu užaugęs vadinamojoje „chruščiovkėje“ su standartinio 2,5 m aukščio lubomis, man norėjosi didesnių erdvių, nes erdvė – prabanga.

Dar vienas šio namo išskirtinumas – niekur nėra plokščių lubų, visur – su nuolydžiais.

– Ką tai duoda?

Andrius: Visų pirma pagrindinė nuolydžio funkcija – praktiškumas. Kitas svarbus dalykas – pojūtis, būsena kaip palėpėje, mansardoje. Plokščios lubos mane slegia. Kartu norėjau parodyti, kad, žaidžiant su šlaitais, nuolydžiais, galima sukurti modernią architektūrą, nes šlaitiniai stogai dažnai asocijuojasi su tradicine, gal kiek senamadiška architektūra.

26

Lamų slėnis

– Viduje nesimato spintų, spintelių, kur slepiate visus buitinius daiktus?

Andrius: Nekaupiam. Ateityje jų dar šiek tiek bus.

– Bet kur moteriai kabinti visas savo sukneles?..

Liepa: Miegamajame dar bus spinta ir suknelėms, ir knygoms. Be to, aš netipiška moteris, neturiu jų tiek daug, kad reikėtų atskiros drabužinės (nusijuokia).

– Ir daiktų čia ne per daugiausiai. Ar taip ir bus, ar dar nespėjote nusipirkti?

Andrius: Ne, neplanuojame jokių daiktų.

Liepa: Nesinori apsikrauti.

– Jūs – minimalizmo mėgėjai?

Andrius: Jeigu nėra daiktų, dar nereiškia, kad tai – minimalizmas. Tai visai kita filosofija. Aš manau, kad interjerą kuria ne daiktai, o tų erdvių kompozicija, jų santykis su žmogumi, mastelis, medžiagiškumas, bet ne kažkokie daiktai. Daiktai ateina ir išeina. Mane stebina interjerai, pateikiami konkursams. Atrodo, kad baldai, namų apyvokos daiktai taip sudėlioti, kaip „IKEA“ ekspozicijoje. Viskas natūraliai atsiranda gyvenant. Realiame gyvenime nebūna kaip žurnalų nuotraukose – vonia ir net dantų šepetuko nėra.

Liepa: Ypač, kai turi vaikų. Daiktų visur atsiranda (nusijuokia).

Lamų slėnis

27

– Net žaislų aplink nesimėto...

Liepa: Dažniausiai Saulė atsineša stalo žaidimus.

Pažaidžiame ir išsineša.

Andrius: Jeigu vaikas turi savo kambarį, tie žaislai galiausiai vis tiek nakčiai turi ten atsirasti, kad nesivoliotų visose pakampėse.

Liepa: Turi sugulti į savo lovytes.

– Papasakokite apie šiame name esančius išmaniojo namo elementus.

Andrius: Planuojant namą, norėjosi, kad jis būtų tiek ekonomiškas, tiek komfortiškas. Visų pirma pagalvojome apie šildymą, nes tai aktualiausia, gyvenant tokio klimato šalyje. Iš pradžių svarstėme pirkti medžio granulių krosnelę, bet pasirinkome šilumos siurblį „oras–vanduo“.

Liepa: Labai džiaugiuosi grindiniu šildymu. Toks jausmas tarsi gyventume bute, nes niekuo nereikia rūpintis. Nereikia atsikėlus ryte galvoti, oi, šalta, einu pakursiu krosnį, pusvalandį nešiosiu malkas, atsukinėsiu dujas. Namas visa tai nusprendžia už tave. Nustatyta tam tikra temperatūra ir, kai ji pasiekia žemesnį lygį, įsijungia šildymas. Nereikia ir vasarą galvoti apie žiemą, kur nusipirkti malkų, jas krauti, džiovinti ir t. t. O ir mokesčiai ne kaip šildant dujomis, kur kas pigiau.

– Kodėl vis dar ne kas antras tokį šildymą renkasi?

Liepa: Sustabdo įrengimo kaina. Kita vertus, laikui bėgant pinigai sugrįžta. Jeigu nori nusipirkti gerą dujų katilą, be 10 tūkst. nepradėk nė galvoti, o mūsų pasirinkta sistema buvo gal šiek tiek brangesnė.

28

Lamų slėnis

Lamų slėnis

29

30

Lamų slėnis

– Ar jums svarbi buvo ekologija, natūralumas?

Andrius: Norėjosi, kad viskas būtų daugiau iš ekologiškų medžiagų. Namas yra skydinis, iš medžio karkaso. Fasadas – lietuviškos eglės skiedros. Visa tai – tvaru, darnu.

Pagalvojome ir apie atsinaujinančius šaltinius – įsirengėme saulės kolektorius karštam vandeniui.

Jeigu žiemą 15 laipsnių šalčio, bet saulėta, jie prišildo 300 litrų šildytuvo vandens, o vasarą – nuo balandžio iki rugsėjo – šilumos siurblys tiesiog būna atjungtas.

Liepa: Nesame ekologijos maniakai, bet mums svarbu, kad būtų patogu ir malonu gyventi.

– Kodėl name tiek daug langų? Jie sudaro net pusę bendrojo namo ploto.

Andrius: Name daug langų, daug šviesos, taip taupome elektrą apšvietimui. Be to, jie su trimis stiklais, todėl yra šilti. Ventiliacija čia natūrali, per langus. Tiek langai, tiek užuolaidos valdomi nuotoliniais pultais. Be to, užuolaidos pačios užsidengia, kai kepina saulė, todėl namai neperkaista, kartu renkama bei saugoma šiluma. Užuolaidos turi aktyvaus klimato kontrolės sistemą. Lauke – du šviesos ir temperatūros davikliai ir pagal parametrus tos užuolaidos valdomos.

Pagrindiniai langai (aš vadinu juos aktyviaisiais fasadais) orientuoti į pietus. Jie yra su nuolydžiu, kad dar daugiau patektų pasyviosios saulės šilumos žiemą. Kai viduje natūraliai prišyla, šildymo sistema atsijungia ir energija taupoma.

Savo funkciją atlieka ir ilgesnis stogas. Vasarą, kai saulė aukščiausiame taške, jis meta šešėlį, kad namai neperkaistų.

Apšvietimas name taip pat ekonomiškas – beveik visur sumontuotos šviesos diodų lemputės.

Lamų slėnis

31

32

Lamų slėnis

– Ką patartumėte statytis namus planuojantiems žmonėms?

Andrius: Svarbiausia susidėlioti savo prioritetus, kas tau svarbiausia. Geriau investuoti, netaupyti ten, kur yra svarbu, – į tam tikras sistemas. Pavyzdžiui, visa sienų fanera sudėliota iš atraižų. Užuot išklijavę šią sieną dizainerio tapetais, kurių kvadratinis metras kainuoja 300 litų, rinkomės kitus dalykus...

Liepa: Mažiau investavome į apdailą, baldus, kurie gali keistis, daugiau – į pačią sistemą.

Andrius: Ir į kokybiškas medžiagas. Pavyzdžiui, stogo danga brangesnė, nes mums reikėjo stiprios hidroizoliacijos.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai persikraustėte iš miesto centro į išmanųjį namą?

Andrius: Teko gyventi Nočios gatvėje, ten šalčiausiais mėnesiais mokėdavome per mėnesį 600 litų tik už šildymą. Čia mūsų didžiausia sąskaita už visas paslaugas yra siekusi 400 litų. Mes mokame tik už elektrą, kuri čia skirta šildytis ir šviesai. Viskam – viena sąskaita. Butas centre – gerai, bet šiuo atveju mes turime tik papildomų transporto išlaidų.

– Akivaizdu, kad persikrausčius iš centro į užmiestį keičiasi ir gyvenimo būdas...

Andrius: Gal taip sutapo, kad centras nebėra prioritetas.

Liepa: Na, jeigu kažkur išeini, reikia atsisakyti dviejų kokteilių, tik tiek (nusijuokia).

Andrius: Pranašumas – ramybė ir savos žemės lopinėlis.

Liepa: Gyvendami bute mes niekada nesulaukdavome svečių, o čia, kai tik savaitgalis, kažkas pareiškia – mes pas jus atvažiuojame.

Andrius: Va ir atvažiavo.

Mums baigiant pokalbį, į namų duris pasibeldžia Liepos tėvai, pasižadėję prižiūrėti anūkę, kad tėvai galėtų pavakaroti centre.

Lamų slėnis

33

34

Lamų slėnis

DIZAINO KELIONĖ

Lamų slėnis

35

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: asmeninio albumo

Jei norėčiau pažinti tikrąjį Paryžiaus gyvenimą su visais mažais jo stebuklais, savo gide neabejodama rinkčiausi fotografę NADIĄ GRIC. Vedama nuo vaikystės lydimo jausmo, smalsumo ir begalinio noro, prieš trejus metus ramų gyvenimą Vilniuje ji iškeitė į beprotiškai viliojusią nežinomybę ir tapo Paryžiaus gyventoja. Noras pažinti kiekvieną šio miesto būdo bruožą, pajusti jo švelnumą, atšiaurumą, žavesį ir viliones buvo toks stiprus, kad šiandien ilgamečiai paryžiečiai pagarbiai pripažįsta – Nadia jų miestą pažįsta gal net geriau už juos pačius. Gal dėl to, kad tai – jau ir jos miestas.

– Nadia, kaip vieną dieną tapai Paryžiaus gyventoja?

– Mano istorija turi kelias pradžias, bet visos jos baigiasi Paryžiuje. Būdama penkerių nemokėjau taisyklingai ištarti raidės „r“, teko lankytis pas logopedą. Tada pirmą kartą ir šovė mintis, kad jei „r“ tariu prancūziškai, gal ten ir turėjau gimti?! Tąkart pamąsčiau ir pamiršau, o susidomėjimas šia šalimi liko.

Paryžiuje kaip turistė lankiausi keletą kartų, vaikštinėjau po Luvrą, lipau į Eifelio bokštą, bet labiausiai traukė mažos gatvelės ir kasdienis prancūzų gyvenimas, norėjau bent viena akimi pamatyti, koks jis yra iš tikrųjų. Tik kartą pavyko atitrūkti nuo bendrakeleivių ir pasivaikščioti Paryžiaus gatvėmis vienai. Tada ir sugalvojau, kad norėčiau šiame mieste

36

Lamų slėnis

gyventi, lankytis jo mažose parduotuvėlėse, sveikintis su kaimynais ir pardavėjais, pažinoti kiekvieną kampelį ir skersgatvį…

Baigusi mokslus ir pradėjusi dirbti, vis pagalvodavau, kaip norėčiau gyventi šalyje, kuri mane taip traukia nuo mažens. Galiausiai pradėjau ieškoti, kaip tai įgyvendinti – gal savanoriauti, gal dirbti ar kaip nors kitaip įsikurti Paryžiuje. Ir staiga likimas man pats viską atnešė… Buvusi kolegė, jau kelerius metus gyvenusi Paryžiuje, ruošėsi išvažiuoti porai mėnesių atostogų ir ieškojo, kam išnuomoti savo butą.

Užsikabinau ir po mėnesio jau buvau Paryžiaus gyventoja! Nuo to laiko praėjo beveik treji metai ir aš iki šiol nežinau nė vienos vietos, kur gyventi norėčiau labiau nei čia.

Lamų slėnis

37

– Koks miestas tau yra Paryžius? Kuo jis ypatingas, tavo akimis?

– Paryžių ilgai bandžiau prisijaukinti ir vis dar jaukinuosi. Atvykusi čia pažinojau vos porą žmonių.

Ieškojau ko nors, kas padėtų man pažinti miestą, parodytų tikrąjį jo veidą. Nes yra turistinis Paryžius, o tas kitas, tikrasis – pasislėpęs jaukiose Marais gatvelėse ir kiemuose, Aligre turgaus šurmulyje, Faubourg Saint-Antoine skersgatviuose ar Belleville bei Buttes Chaumont parkuose. Man patinka vaikštant po Marais rajoną matyti vis tuos pačius personažus: senuką hipį, važiuojantį jo paties kurtu dviračiu, kuris dar ir muilo burbulus pučia, nebylią moteriškę, su kurią maloniai juokauja pardavėjos, brolius mažos épicerie savininkus ir jų storą raudonplaukį katiną, keistuolį, kiekvieną dieną be poilsio sukantį ratus po barus ir restoranėlius bei šaižiu balsu siūlantį nusipirkti žurnalą…

38

Lamų slėnis

Mėgstu ieškoti naujo adreso dar neišnagrinėtame rajone. Mėgstu eiti į mažas kavinukes su vos dviem kėdėmis vien dėl to, kad ten gera kava, nors ir gali tekti ją gerti stovint. Paryžius yra miestas, kuriame yra tiek visko, kad net ir gyvenant čia metų metus galima aptikti vis kažką nauja gretimoje gatvėje ir stebėtis, kaip anksčiau to nematei. Arba atrasti slaptą parką su šaltinėliu pačiame miesto centre, už Nacionalinių archyvų sienų. Man šis miestas primena brangenybių dėžutę, kurioje kuo daugiau rausiesi, tuo daugiau randi.

– Vietos, kuriose rytais mėgsti gerti kavą?

– Paryžiuje ir jo nesibaigiančiuose bistro, restoranuose, kavinėse kavos galima rasti visur, tačiau ne visur ji bus įspūdinga. Yra kelios vietos, magiškai kvepiančios kava ir suburiančios tikrus kavos mėgėjus. Tikri kavos meistrai ir žinovai dirba kavinėse

„Téléscope“, „Café Lomi“ bei „Ten Belles“. Šioms vietoms būdingas lakoniškas, beveik minimalistinis, bet jaukus dizainas ir labai kokybiška kava. „La Caféothèque“ ne tik gamina, parduoda ir ruošia kavą, bet ir rengia kavos meistrų kursus. Na, o norint išskirtinės aplinkos ir puodelio geros kavos, verta užsukti į „La Gaîté Lyrique“, skaitmeninių menų centro antrajame aukšte esančią kavinę: senovinėmis freskomis išpuošta salė, modernūs baldai ir sieninis laikrodis, einantis atgal…

– O kur smagu vakare išgerti taurę vyno?

– Malonioje aplinkoje išgerti taurę vyno Paryžiuje taip pat nėra sudėtinga. Ne veltui tai Prancūzija.

Vyno galima išgerti ir vidurdienį, užsukus į šalia Aligre turgaus esančią vyninę. Na, o vakare smagu nueiti į hipišką „La Caravane“, kur dar ir skaniai gamina, paragauti itališko vyno madingame „Marcovaldo“,

išgerti taurelę su vaizdu į La Vilette kanalą „25° Est“ terasoje arba po spalvotomis lemputėmis prie kanalo Saint Martin, jaukiame bare „Chez Prune“.

Vertėtų paminėti ir ypatingą prancūzų jausmą iškyloms: vasarą beveik niekas nevakarieniauja namie, o pasiima staltiesę, maisto, vyno ir traukia į Senos pakrantę ar prie jau minėto Saint Martin kanalo bei jo lenktų tiltelių. Paprastai iškylos valgiaraštį sudaro prancūziškas batonas tradition (jis platesnis ir trumpesnis nei paprastas), kelių rūšių sūriai (labai tinka „Saint Marcelin“, „Camember“, „Comté“, „Beaufort d’Alpage“), slyvų marmeladas ir, be abejo, vynas. Taip, Paryžiuje galima šiek tiek išgerti viešose vietose, tačiau negalima tose pačiose vietose pasirodyti akivaizdžiai girtam ir trukdyti kitų ramybę.

Na, o norint pasiklausyti koncerto, galima užsukti į „La Bellevilloise“ arba į vieną iš daugybės džiazo barų netoli Les Halles ar Saint Michel.

Lamų slėnis

39

– Paryžiaus restoranai, bistro, į kuriuos verta užsukti?

– Negalėčiau pasakyti, kad dažnai valgau restoranuose, vis dėlto Paryžius – nepigus miestas. Užkąsti galima praktiškai visur, daugelyje vietų gausite paprasto, sotaus ir skanaus maisto.

Savaitgaliais paryžiečiai labai mėgsta eiti su šeima ar draugais valgyti vadinamųjų vėlyvųjų pusryčių – brunch. Paprastai tai labai sotūs ir ilgi pusryčiai, lėtai pereinantys į pietus. Tai gali būti lėkštė su salotomis, kumpiu ir sūriu arba su lašišomis, jogurtas, javainiai, šviežia duona, raguoliai ar kitokios bandelės, sultys bei karštas gėrimas. Yra daugybė vietų, siūlančių skirtingus brunch – vegetariškus, veganiškus, be glitimo, be pieno produktų… Klasikinio brunch galima paragauti belgiškame „Le Pain Quotidien“ arba jau minėtoje „Chez Prune“. Labai maloni aplinka „Coutume Café“, kur gamina dar ir fantastiškus desertus bei puikią kavą. Norint veganiško maisto, puikiausiai tiks „Café Pinson“ ir jų ornamentų pilnas interjeras.

40

Lamų slėnis

– Kur mėgsti eiti pasivaikščioti?

– Gyvenu pačiame Paryžiaus centre ir net neturiu metro abonemento, tad visur einu pėsčiomis.

Paryžiečiai stebisi, kam tiek vaikštau, bet pripažįsta, kad miesto centrą pažįstu geriau, nei kai kurie čia gimusieji. Labiausiai mėgstu išeiti pro duris ir patraukti pasirinkta kryptimi, o įdomybių atsiranda savaime. Savaitgalį smagu apeiti aplink Ïle Saint Louis salą – ant pėsčiųjų tilto, jungiančio šią salelę su ïle de la Cité, dažnai skamba gyva muzika, kartais ir visą fortepijoną atsiveža.

Lietingą dieną gera pasislėpti viename iš daugybės Paryžiaus pasažų. Tai stogu dengtos prekyvietės, egzistuojančios nuo XIX a., jose apstu amatininkų, jaukių parduotuvių, kavinių, meno galerijų ir senų knygynų. Kiekvienas pasažas skirtingas, vieni šviesūs ir atnaujinti, kiti atrodo užsikonservavę laike su dulkėtais veidrodžiais ir amžiaus pradžios iškabomis.

Na, o mano mėgstamiausia vieta – tiltas virš Saint Martin kanalo, nuo jo matyti pro šliuzus praplaukiančios valtys ir laiveliai, o virš tiltelio ošia seni medžiai. Vasarą ten galima sėdėti ir kalbėtis iki penkių ryto…

Paslapčių pilnos “Le Comptoir Général” erdvės fragmentas Lamų slėnis

41

42

Lamų slėnis

Japoniškos estetikos gerbėjams verta užsukti į parduotuvę “Muji” Lamų slėnis

43

Gero dizaino ir išskirtinių daiktų paryžiečiai ieško parduotuvėje “Serendipity”

44

Lamų slėnis

– Dizaino parduotuvės, kuriose įdomu pasižvalgyti ar įsigyti ką nors gražaus namams?

– Pirmą kartą patekusi į parduotuvę „Merci“, pasijutau tarsi Alisa veidrodžių karalystėje: tai keli aukštai įvairiausių dizaino daiktų – nuo drabužių ir papuošalų iki indų, baldų. Ten rasi gražių daiktų iš stiklo, stilingų prietaisų virtuvei, smagių rašymo priemonių ir užrašų knygelių, čia net veikia trimatis spausdintuvas! Be to, „Merci“ veikia viena jaukiausių Paryžiaus kavinių su lenkta siena, nuo grindų iki lubų prikrauta knygų, gražiomis lemputėmis bei žaviai vikria šeimininke stilingais akiniais juodais rėmeliais.

Parduotuvę „Serendipity“ radau atsitiktinai – tiesiog užsukau į vieną kiemų, o ten įsikūręs jaukus loftas, pilnas spalvotų idėjų namams ir aplinkai.

– Kur paprastai eini, kai labai norisi padovanoti ką nors gražaus ir moteriško sau?

– Norėdama kokio įdomaus drabužio, užsuku į tą pačią „Merci“, arba galima tiesiog pasivaikščioti gatve rue Vieille du Temple, čia apstu mažų dizainerių parduotuvių. Jei norisi ko nors kvapaus, užsuku į kosmetikos parduotuvę „Aesop“. Jų Paryžiuje yra kelios ir kiekviena išsiskiria ypatingu interjeru. Na, ir pasidalysiu naujausiu atradimu – bevaikščiodama aptikau rankų darbo papuošalų parduotuvę-dirbtuvę „Césarée“, ji pritrenkė masyviais, bet visiškai neregėtais papuošalais su etnografiniais motyvais.

Parduotuvės “Merci” interjero fragmentas

– Kokiuose viešbučiuose rekomenduotum apsistoti atvykusiems svečiams?

– Ieškant jaukaus ir ramiai stilingo viešbučio, galima apsistoti „Hôtel Paradis“. Jei norisi spalvų, galima pasirinkti drąsesnį variantą – „Hôtel Original“.

Na, o jei reikia visiško ornamentų sprogimo, tiktų „Hôtel Crayon“.

Nemėgstantiesiems viešbučių rekomenduoju pasižvalgyti po svetainę „Airbnb.com“, joje galima rasti daugybę trumpam išnuomojamų butų ir kelioms dienoms pasijusti tikru paryžiečiu.

Lamų slėnis

45

46

Lamų slėnis

Parduotuvė “Aesop” pasižymi ne tik itin kokybiška kosmetika, bet ir įspūdingu interjeru Lamų slėnis

47

48

Lamų slėnis

“Coutume Café” – tai fantastiški desertai ir puiki kava

– Ką dar būtinai reikėtų pamatyti Paryžiuje?

Paryžiuje, kaip ir bet kuriame dideliame mieste, galima rasti praktiškai viską. Todėl smagiausia tiesiog pasimesti, slampinėti gatvėmis, gerti kavą atrastoje kavinėje, sėdėti prie kanalo ar grožėtis vaizdais, atsiveriančiais parke Belleville, beje, jame beveik nėra turistų. Yra dar viena slapta vieta, kur mėgstu vesti savo svečius – „Le Comptoir Général“.

Oficialiai vadinama Geto muziejumi. Tai didelė erdvė, kurioje galima rasti barą, labai skanaus afrikietiško maisto kavinę, knygynėlį, sendaikčių turgelį, juodosios magijos kampelį ir nedidelį, bet labai jaukų sodą. Sunku šią rankų darbo erdvę apibūdinti keliais žodžiais, tačiau ji tikrai palieka įspūdį.

Paryžius, kaip ir bet kuris didelis miestas, yra labai įvairus. Jame yra jaukumo, ramybės, skanios kavos ir gero vyno, bet yra ir minios žmonių, amžinas skubėjimas, pilnas metro piko metu bei ilgos eilės į bet kurį kultūrinį (ir ne tik) renginį. Yra turistinis atvirukų miestas su Eifelio bokštu, Luvru bei bažnyčia Sacré Coeur Monmartre. Bet yra ir kitas, kasdienis Paryžius su jo mažais, labai paprastais stebuklais.

Lamų slėnis

49

Tekstas ir nuotraukos: Neringa Greičiūtė

50

Lamų slėnis

BON APPÉTIT

Lamų slėnis

51

Paulas Bocuse – vienas garsiausių virtuvės šefų Prancūzijoje ir, ko gero, visame pasaulyje. Jis – klasikinės prancūzų virtuvės mokinys ir moderniosios Prancūzijos virtuvės pradininkas. Jo indėlis į gastronomijos pasaulį yra neabejotinas, jo mokiniai – „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinti virtuvės šefai, o šalia Liono įkurtas Paulo Bocuse institutas traukia kulinarijos entuziastus iš viso pasaulio. Vienas tokių entuziastų – brazilas BRUNO HAMADAS. Jis baigia antrus metus Paulo Bocuse kulinarijos institute ir ruošiasi naujam etapui – darbui prabangiame San Francisko restorane. Liono širdyje, virš restoranų stogų, svečiuojuosi jaukiuose Bruno ir jo žmonos Renatos namuose. Čia netrūksta gero maisto, gero vyno ir filosofinių diskusijų apie gyvenimą.

– Bruno, kaip taip nutiko, kad iš reklamos verslo Brazilijoje atsidūrei kulinarijos institute Prancūzijoje?

– Gyvenime ateina toks momentas, kai turi pasirinkti. Turi suvokti, ko ieškai, ką jauti ir kuo tiki.

Taigi man tai buvo aiškus ir paprastas pokytis iš „uždaro“ pasaulio į „atvirą“, nors dabar dirbu dar daugiau, bet juk tai ne apie laiką, o apie buvimą tikruoju savimi.

52

Lamų slėnis

– Koks yra tavo geriausias ir blogiausias prisiminimas apie mokslus Paulo Bocuse institute?

– Geriausia iš tikrųjų yra pati instituto visuma: kokybė, šefai, produktai, istorija – viskas, kas telpa į vardą Bocuse. Tai tikrai atveria duris į pasaulį. Tačiau blogiausia tai, kad kai kurie mano, jog pasaulis ir yra Bocuse, o tai tikrai apmaudu, nes kai kuriems tiesiog neberūpi pats pasaulis.

Lamų slėnis

53

54

Lamų slėnis

– Ar tai tikrai tiesa, kad Paulo Bocuse institute išgyvena tik stipriausieji?

– Nėra abejonių! Šimtaprocentė tiesa. Institute tikrai labai sunku. Bet juk realiame gyvenime yra lygiai taip pat.

– Papasakok pikantiškiausią nuotykį, kokį patyrei mokydamasis Paulo Bocuse institute.

– Kartais, kai esi naujokas restorane, ten dirbantieji nori tau parodyti, kokios yra nerašytos restorano taisyklės, ir kad tu, būdamas naujokas, nebandytum užimti jų vietos. Taigi vieną kartą „Michelin“ žvaigždute apdovanotame restorane aš kaip tik ir

buvau tas naujokas. Pamainos šefas manęs paprašė išimti kepimo indą iš orkaitės, ir kai aš pradėjau jį traukti lauk, jis riktelėjo: „Stop, aš darau taip“, – paėmęs karštutėlį indą priglaudė jį man prie rankos ir žiūrėdamas į akis paklausė: „Ar kas nors negerai?“ Aš, suprasdamas, ką jis nori parodyti tokiu savo elgesiu, pažvelgiau jam tiesiai į akis ir pasakiau: „No, let’s rock baby“. Žinoma, mano ranka degė kaip pragaras, bet aš visą dieną dirbau kaip pamišęs, kad parodyčiau jam, jog tokie dalykai manęs tikrai nesustabdys. Toks elgesys, mano manymu, yra visiška beprotybė, bet tokių atvejų vis dar pasitaiko ir netgi gana dažnai.

Lamų slėnis

55

56

Lamų slėnis

Lamų slėnis

57

58

Lamų slėnis

Lamų slėnis

59

60

Lamų slėnis

Lamų slėnis

61

– Koks tavo mėgstamiausias patiekalas gaminti ir valgyti?

– Svarbiausia – švieži produktai, tai viskas, ko reikia, kad turėtum puikų patiekalą tiek gamybai, tiek valgymui.

– Kokia tavo filosofija apie maistą ir meilę?

– Tiesa, emocija, aistra ir visiškas atsidavimas tam, ką darai, ir, žinoma, mėgavimasis tuo!

– Ką manai apie „McDonald’s“ ir „Coca Cola“?

– Tai paprasčiausiai žaidimo dalis. Kai yra paklausa, yra ir pasiūla. Kiekvieno asmeninė atsakomybė – nuspręsti, koks produktas yra geras, o koks ne.

– Ar save labiau matai kaip laimės kūdikį, ar kaip užsispyrusį mulą?

– Aš tikiu sunkiu darbu, koncentracija, aistra ir visada stengiuosi padaryti tai, ką darau, geriausiai.

– Svarbiausi dalykai gaminant maistą?

– 100 % mylėti produktą, 100 % suprasti produktą, 100 % mokėti atlikti technines užduotis ir suprasti, kodėl tai darai.

62

Lamų slėnis

Lamų slėnis

63

PONAS

Sėsk į lėktuvą ir skrisk į rojų.

64

Lamų slėnis

PAVASARIS

Pajusk gėlių sniego lengvumą.

Lamų slėnis

65

PONAS

Išdrįsk. Apsinuogink. Išsilaisvink.

66

Lamų slėnis

PAVASARIS

Gana burgzti. Laikas kurti.

Lamų slėnis

67

PONAS

Saldus kaip druska. Gyvenimas.

68

Lamų slėnis

PAVASARIS

Rožinės mintys.

Lamų slėnis

69

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Greta ir Gedvilė („Typhoon harmony love“) Makiažas ir šukuosenos: Aliona Gogadanova Modelis: Gintarė Jareckaitė

19862020 – tai ne koks nors prekės brūkšninis kodas. Tai – dizainerės KRISTINOS SVIDERSKAITĖS kolekcijos pavadinimas. Jame telpa keli Kristinai svarbūs dalykai: 1986 žymi Černobylio atominės elektrinės katastrofos metus, 2020 – tai data, kai Lietuvoje turėtų pradėti veikti nauja atominė elektrinė. Kodėl dizainerei tai taip svarbu?

70

Lamų slėnis

MADA

Lamų slėnis

71

72

Lamų slėnis

– Kristina, kolekcijoje „19862020“ nagrinėjamos ekologijos, atominės energijos temos. Kodėl jums tai svarbu?

– Kolekcijos idėja gimė rašant magistrinį darbą apie 9-ojo dešimtmečio madą ir tyrinėjant tą laikotarpį, jo svarbiausius įvykius. Visiškai netikėtai man užkliuvo Černobylio avarijos mastas ir jos padariniai, išlikę iki šių dienų. Atominės energetikos klausimas aktualus ir šiandien, ypač Lietuvoje. Tad kolekcijoje „19862020“ ir susijungė praeities įvykiai bei ateities vizijos. Suprantu, kad tai gana neįprasta, gal net gąsdinanti tema, tuo labiau drabužių dizaino srityje, bet nemanau, kad tik gražūs dalykai gali inspiruoti. Man tai atrodo svarbu, nes aktualu ne tik man vienai. Turėtume atkreipti dėmesį į mums visiems gyvybiškai svarbų saugumą. O kaip kitaip galėčiau tai pasakyti, jeigu ne savo kūryba?

– Kaip manote, ar temos, kolekcijų aprašymai yra svarbūs žiūrovams, galimiems jūsų klientams?

Ar jums pačiai renkantis drabužį, įdomi jo nešama žinutė?

– Man tai be galo svarbu. Idėja – tai kūrinio pradžia, jos aprašyme sudėlioti visi svarbiausi taškai. Tai parodo kolekcijos unikalumą, juk kartais galutinis rezultatas gali būti į kažką panašus, bet būtent idėja atspindi jo išskirtinumą, savitumą. Tai dalykai, be kurių kolekcija tebūtų gražių drapanėlių rinkinys.

Labai noriu ir visada (gal kartais naiviai) tikiuosi, kad mano klientui tokie dalykai taip pat svarbūs. Aš šiuo klausimu – idealistė. Visada noriu susipažinti su kolekcijos aprašymu, inspiracijomis ir, kai jų nėra, labai sumenksta rezultato vertė. Rinkdamasi drabužį taip pat kreipiu dėmesį į tai, ką juo norima pasakyti. Tą idėją gali atspindėti kūrėjo vardas, drabužio stilistika, audinys, konstrukcija, forma, detalės.

Lamų slėnis

73

– Sako, kad batsiuvys dažniausiai vaikšto be batų. Kaip yra jūsų atveju?

– Mano atveju visaip būna – kartais tie batai yra, kartais ne. Vis dėlto būdama dizainerė jaučiu norą ir pareigą atrodyti išskirtinai. Labai norėčiau savo drabužinėje turėti daugiau įdomybių, bet laiko trūkumas neleidžia įgyvendinti visų egoistinių norų.

Labai smagu savo drabužinę papildyti ir antrų rankų parduotuvėse atrastais lobiais. Arba atnaujinti / perdaryti jau atsibodusius drabužius – taip visada ekologiškai patenkinu naujovių poreikį. Kartais vos išvydusi kokį nors drabužį iš karto matau, kaip jis galėtų atrodyti prisikėlęs antram gyvenimui. Man labai svarbu unikalumas. Mano spintoje, žinoma, yra ir mano pačios kurtų drabužių. Jie – gerai apgalvoti, labiausiai atitinkantys mano norus ir stilių, dažniausiai tampa pačiais mėgstamiausiais. Kartais panašių modelių vėliau atsiranda ir mano kolekcijose, išbandžiusi juos suprantu, kad ta konstrukcija, siluetas, detalė tikrai verti gyventi toliau.

– Kaip ieškote savo kūrybos temų? Kas jums daro didžiausią įtaką, labiausiai jaudina, arčiausiai liečia?

– Temos ateina pačios, nereikia jų ieškoti. Tema – tarsi asmeninių išgyvenimų ir aplinkos mišinys.

Mane jaudina vaizdai ir jausmai. Pavyzdžiui, gatvėje sutikto žmogaus šypsena, įdomus ir atviras pokalbis, perskaitytas seniai užmirštos poezijos knygos puslapis, perversta spalvota knyga, išgertas (ne)skanios kavos puodelis, pamatyto filmo muzika ar personažas, perskaitytos žinios apie naują mokslinį atradimą, pražystanti gėlė ant palangės…

74

Lamų slėnis

Lamų slėnis

75

76

Lamų slėnis

– Papasakokite apie kūrybinį procesą.

– Beveik visada kūrybinis procesas vyksta studijoje. Viskas prasideda prie rašomojo stalo, eskizų lapų, pieštuko, kompiuterio ir šviesaus vaizdo pro langą. Vėliau persikelia ant didelio sukirpimo stalo su audiniais, matavimo juostelėmis, žirklėmis, manekenais ir dideliu veidrodžiu. Proceso neįsivaizduoju be poros pertraukėlių ir puodelio kavos su pienu.

– Ar kuriant jums svarbi jus supanti aplinka, buitis?

– Žinoma! Negalėčiau kurti bet kur. Idėja gimti gali ir einant, bet kai reikia sukonkretinti, vizualizuoti – prireikia susikaupti. Tada svarbiausia, kad aplinka nebūtų erzinanti; ji nebūtinai turi būti įspūdinga, įkvepianti. Kadangi mano studija namuose, tai niekada negaliu visiškai atitrūkti nei nuo buities, nei nuo kūrybos – vienam aukšte suknelės gimsta, o kitame pietauju. Viskas sumišę! Tai turi savų pranašumų ir trūkumų, bet man patinka toks truputį susijaukęs gyvenimas.

Lamų slėnis

77

78

Lamų slėnis

– Kokios muzikos dažniausiai klausotės?

– Muzika visiškai priklauso nuo dienos darbų ir nuotaikų, kartais prireikia ir visiškos tylos. O kūrybiniame procese labiausiai skamba Nicolas Jaar, Yann Tiersen, Chinawoman, Kate Bush, Jane Birkin, Bonobo, Princess Chelsea.

– Kokių sėkmę ar tiesiog gerą dieną nešančių ritualų turite?

– Gerą dieną garantuoja neskubus rytas, jis prasideda puodeliu kavos ir pasižvalgymu po „Pinterest“.

– Kur ieškote sielos atgaivos?

– Atgaivint sielą geriausiai pavyksta pakeitus aplinką – išvykus į kelionę, pabuvus gamtoje, pagaliau trumpam pakeitus veiklą, pavyzdžiui, užsiėmus žemės darbais. O jeigu nepavyksta fiziškai atsidurti kitur, tai bandau atitrūkti nuo realybės pasitelkusi knygą, filmą ar tiesiog nuosavą vaizduotę.

Lamų slėnis

79

Joms dažniausiai jau nebereikia tartis dėl to, kaip atrodys scenoje. Viena kitą skaito akimis. Muzikinis duetas „Elle G“, apsiginklavęs pipiriniu purškalu nuo potencialių maniakų, gera nuotaika, darbštumu ir kantrybe jau užkariavo Lietuvos ir Vokietijos publikos širdis, o skaitant šį interviu jis jau pakeliui į Jungtines Valstijas. Dueto nares GIEDRĘ NALIVAIKAITĘ ir ELENĄ AUGUSTINAITĘ įkvepia prancūziška kultūra, filmai, kelionės, jaunystė ir saldūs desertai. „Lamų slėnį“ dainininkės pakviečia į Elenos ir jos draugo grafikos dizainerio Karolio Straut­ nieko namus. Nemažai laiko šiuose namuose praleidžia ir kita grupės narė Giedrė.

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Lina Gavėnaitė ir asmeninio albumo

80

Lamų slėnis

Lamų slėnis

81

– Teko girdėti, kad susipažinote Balio Dvariono muzikos mokykloje. O kaip jums, dviem draugėms, sekasi būti ir kolegėmis?

Giedrė: Aš manau, kad mums sekasi labai gerai.

Nežinau, ar tai pavyksta natūraliai, ar dėl to šiek tiek pasistengiame. Mūsų kartais klausia, ar dažnai pykstamės. Tie mūsų susipykimai – kaip pirštu spragtelti: trumpi ir nestiprūs. Gal taip pavyksta savaime, o gal mes viduje tiesiog nenorime susipykti, juk tada dviejų žmonių duetas iširtų.

Elena: Būtų galima sakyti, kad realiame gyvenime visai nesipykstame, šiek tiek kibirkštėlių buvo „dėl tvarkos“, kai gyvenome Berlyne. Bet tai tikrai nebuvo dideli barniai. O muzikinėje veikloje, kai kuriame dviese, kai kitas žmogus į grupę atneša kažką labai jautraus, nesinori jo įžeisti. Barniai ir įsižiebia tada, kai vienas kažką lepteli, o kitas jautriai į tai sureaguoja ir įsižeidžia. Bet tai praeina ir greitai išsisprendžia.

– Duetas „Elle G“ gyvuoja jau porą metų?

Merginos juokiasi.

Elena: Kartu grojame dvejus metus, bet draugaujame daugiau, jau beveik dešimtmetį. Per tą laiką labai daug išmokome viena apie kitą. Mokantis B. Dvariono mokykloje, man Giedrė net nepatiko (juokiasi), bet dabar ne tik darbo, bet ir laisvalaikio be jos neįsivaizduoju. Viskas pasikeitė: požiūris į žmogų, reakcija į iškylančias problemas.

82

Lamų slėnis

– Kaip tik norėjau klausti, ar susitinkate išgerti kavos ir mokate nekalbėti apie darbą, t. y. muziką?

Giedrė: Mokame, bet vengti muzikos arba „darbinių klausimų“ nėra prasmės. Šiuo metu mūsų gyvenimai per daug su tuo susiję, tik nepasakyčiau, kad mums tai trukdo. Muzika nėra toks darbas, kurį penktadienio vakarą norėtųsi pamiršti. Tai yra smagus darbas! Tik dėl to tai ir darome.

– Žiūrėdama jūsų muzikinius klipus pastebėjau, kad jūs viena į kitą labai gražiai žiūrite. Jūsų akys dažnai susitinka. Jūs net ir dabar tą darote!

Elena: Aha… Tai labai juokinga, nežinau net kada su Giedre tai pastebėjome. Mes mokame šnekėti akimis, galėtume net nebendrauti. Pavyzdžiui, situacijose, kai kas nors nepatinka, – susižvalgome ir aišku, kad ir jai nepatinka. Tai jausmas.

Giedrė: Man atrodo, tai mūsų ilgametis įdirbis.

Jei nebūtume draugės, o tik scenos kolegės, kažin ar taip žiūrėtume viena į kitą ir taip gerai viena kitą suprastume.

– Ar turite sėkmės ritualų prieš eidamos į sceną arba filmuodamos klipą?

Elena: Manau, kuo daugiau darbo įdedame, kuo daugiau idėjų išgariname prieš filmavimą, tuo viskas labiau pasiseka.

Giedrė: Kalbant apie ritualus, mūsų puošimasis prieš koncertą yra savotiškas ritualas. Nori ar ne, mes tai darome kiekvieną kartą.

Lamų slėnis

83

84

Lamų slėnis

– Ir kiek gi užtrunkate?

Elena: Priklauso nuo to, kiek laiko turime (juokiasi).

– Stilius, jūsų įvaizdis yra neatsiejama dueto „Elle G“ dalis. Ar kartais nepavargstate nuo to įvaizdžio?

Elena: Man jis vis dar labai patinka. Nors kai daug ir intensyviai koncertuojame...

Giedrė: Kai makiažą jau norėtųsi nusivalyti, o dar tik pradedi dažytis...

Elena: Tada nuovargis labai jaučiasi, bet labai smagu išbandyti ką nors nauja.

Giedrė: O ir gyvenime mūsų stilius labai panašus. Mes mėgstame vintažinius drabužius.

Tad kiekvieną kartą scenoje mums nereikia persikūnyti į ką nors labai svetima.

– Ar jaučiate nostalgiją tiems laikams, iš kurių skolinatės muziką ir savo įvaizdį?

Giedrė: Tikrai taip.

Elena: Būtų nuostabu nukeliauti į praeitį, eiti gatve, o aplink vaikščiotų tokie beprotiškai gražūs žmonės.

Giedrė: Man tas naktinis gyvenimas atrodo toks tikras, toks nesuvaidintas. Džiazo klubai, ta muzika, šokiai. Viskas, ką turime dabar, yra prikelta, tai, ką mes darome, yra šiek tiek suvaidinta. O tais laikais visa tai turėjo būti tris kartus stipriau.

Lamų slėnis

85

– Ar niekada neišsenka jūsų atliekamas trečiojo–aštuntojo dešimtmečių repertuaras?

Elena: Jis niekada neišseks...

Giedrė: Mes jau pradedame galvoti ir apie savo kūrybą. Ir ką tik išleistame debiutiniame albume „Never ending story“ yra viena mūsų daina.

– Papasakokite šiek tiek daugiau apie savo kūrybos virtuvę.

Giedrė: Viskas joje gimsta labai chaotiškai, mes susinešame savo idėjas, o tada bendrai jomis dalijamės. Jaučiu, kad savo kūrybos kelio dar neradome.

To, ko jūs paklausėte mūsų, mes klausinėjame visų draugų muzikantų.

86

Lamų slėnis

– Neseniai porą mėnesių praleidote Berlyne: nusifilmavote tarptautiniam kultūros kanalui ARTE, įrašėte electro swing dainą, daug koncertavote. Kokių įspūdžių parsivežėte?

Giedrė: Tiesą pasakius, prieš kelionę buvo šiek tiek baisu. Nežinojome, kur važiuojame. Turėjome tris sutartus koncertus, žinojome, kad du mėnesius praleisime Berlyne. Bet viskas dėliojosi labai natūraliai.

Elena: Buvo labai keista save taip išbandyti. Išvažiavome dviese, o Vilniuje su mumis dažniausiai groja ir kontrabosininkas. Per tuos du mėnesius surengėme iš tikrųjų daug koncertų. Užmigdavome ir nubusdavome su makiažu... Jeigu negrodavome, tai šokdavome (juokiasi).

Giedrė: Paragavome naktinio Berlyno gyvenimo: grodavome baruose, restoranuose, naktiniuose klubuose. Susipažinome su Berlyno ritmu: Lietuvoje mes dažniausiai pradedame koncertuoti anksti vakare, o Berlyne pirmieji koncerto akordai suskamba apie pirmą nakties. Trumpai reziumuojant, be Berlyno nebūtų ir mūsų albumo. Ten sulaukėme daug palaikymo, pajutome poreikį turėti ką parodyti tiems, kam patinka mūsų muzika.

Lamų slėnis

87

88

Lamų slėnis

Lamų slėnis

89

90

Lamų slėnis

– Kažkada, turbūt viename pirmųjų savo interviu, leptelėjote apie svajonę išvažiuoti į Ameriką. Tada dar nepavyko, bet dabar jau beveik sėdite ant lagaminų...

Giedrė: Taip! Mėnesiui važiuojame į Niujorką.

Pirmiausia važiuosime aplankyti mano tetos. Kaip ji mums sakė, jei neišeis suorganizuoti jokių koncertų, tiesiog gerai praleisime laiką, pasivaikščiosime po muziejus ir pamatysime viską savomis akimis.

Bet tikimės, kad pavyks pakeliauti po kelias valstijas ir surengti koncertų lietuvių bendruomenėms.

Vežamės lietuviškų dainų!

Elena: Net nežinau, ar norėsime grįžti...

– Vadinasi, viena svajonė jau beveik išsipildė.

Turite progą dar kartą pasvajoti...

Elena: Norime antro albumo, kuriame būtų vien mūsų kūrybos dainos.

Giedrė: Taip pat norime išleisti vinilinę plokštelę! Ir siūlau mums norėti dar daugiau keliauti…

Lamų slėnis

91

92

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė

Lamų slėnis

93

Tie, kas retkarčiais užsuka į Vilniaus Rūdininkų knygyną arba kavinę „Planeta“, turėtų atpažinti bent vieną BERNARDO BURBOS piešinį – 19-ojo maršruto troleibusą ir kitus gyvus ar statiškus Vilniaus stebuklus. Didžioji dalis šių stebuklų jus stebi nuo prekystalio ar atvirukų stendo. Neseniai „Bernardo dirbtuvės“ autorius pristatė ir savo siūtas minimalistines kuprines. Bernardas, kuklusis miesto stebėtojas, mus priėmė savo dirbtuvėse Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Čia iki vėlumos jis stovi prie šilkografijos staklių, neįsivaizduojamo plonumo adatėlėmis piešia Vilnių ir gurkšnoja arbatą prie senų kaip pasaulis garbaus dailininko Vinco Kisarausko spausdinimo staklių.

– Bernardai, papasakok apie save.

– Gyvenime stengiuosi daryti sau mielus darbus.

Save vadinčiau dizaineriu. Nors pagal profesiją esu grafikos dizaineris, bet šio užsiėmimo nepraktikuoju. Nepamėgau šio amato, bet kai kuriuos aspektus, kurie man patiko, panaudojau kituose darbuose. Galima sakyti, kad esu suspendavęs savo, kaip grafikos dizainerio, veiklą, tik likau jai neabejingas.

– Koks buvo tavo kelias iki atvirukų?

– Baigęs mokyklą, nežinojau, ko noriu. Žinojau tik, kad noriu piešti. Kadangi tapyti nemokėjau, nusprendžiau rinktis grafiką. Stojau į Vilniaus dailės akademiją. Per stojamuosius egzaminus teko piešti gipsinę filosofo galvą. Lapas, kurį gavau, buvo dydžio sulig stalu. Susirinko ilgai pas profesorius vaikščioję moksleiviai. O aš iš gatvės atėjau. Viską smulkiai piešiu ir galvoju, kad galvą reikėtų piešti didelę, bet aš didelių nemoku, man kažkaip neišeina, aš visada viską smulkiai paišau. Tad nupiešiau ant to lapo delno

94

Lamų slėnis

dydžio galvytę. Vienas žmogus prieina, pasižiūri, kitas profesorius pašnairuoja, bet nieko nesako, kažką šnibždasi. Pirmas baigiau piešti ir išėjau, visi kiti liko ir piešė taip, kaip reikia. Tikrai nesišaipau – jie tiesiog piešė taip, kaip ir reikėjo. Į akademiją neįstojau, nes į egzaminą nusprendžiau neiti. Pamačiau, kaip žmonės paišo, supratau, kad reikia tam ruoštis. Paskui mane gatvėje stabdydavo kažkur matyti žmonės ir klausdavo: „Tu Bernardas?“ „Taip“, – atsakydavau ir svarstydavau, iš kur jie mane pažįsta… O jie: „Tu Dailės akademijoje per egzaminą va tokią galvytę nupaišei.

Apie tave dabar šneka, pasakoja, koks veikėjas įstoti bandė.“ Kažkada vėliau buvau įlindęs į akademiją, mačiau, kad už tą darbą gavau septynis.

Prieš trejus metus baigiau Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją. Ir esu labai patenkintas. O atvirukai, beje, buvo diplominio darbo dalis. Mane čia iki šiol labai globoja. Nusprendžiau dantimis ir nagais kabintis įsispyręs į tai, ką darau, skaičiuosiu centus, bet padarysiu savo. Tai štai ir kabinuosi.

Lamų slėnis

95

– Esi labai smulkmeniškas, visos tos detalytės tavo atvirukuose…

– Dar studijuojant dėstytojai juokėsi, kad geriausia man būtų piešti pašto ženklus. Beje, kartą dalyvavau pašto ženklų konkurse ir užėmiau antrąją vietą. Pašto ženklų kūrimas tegu bus viena iš ateities svajonių. Man labai svarbu detalės – tiek didelės, tiek mažos. Lygiai taip pat ir siūnant. Ilgai ieškojau siuvimo mašinos, kuri man patiktų ir tiktų kuprinėms siūti. Siūdamas, baigdamas siūlę, stengiuosi adata pataikyti taip, kad nieko nesimatytų. O po to dar rankomis siūlo galus sutraukiu. Kitiems tokie dalykai nerūpi, o man taip norisi.

96

Lamų slėnis

– Teko girdėti, kad net popierių savo atvirukams siuntiesi specialiai iš Estijos?

– Taip, tai irgi atskira istorija. Pirkdavau popierių dailės parduotuvėse, vienoje popierius išsibaigė, kitoje nebeliko. Susirinkdavau senus dailės sąsiuvinius išpjaudavau galinius kartonus, juos supjaustydavau ir sukarpydavau, dar atvirukų pasigamindavau, bet pagaliau taip rankioti atsibodo.

Kažkada buvau atsivežęs labai gražaus popieriaus pakuotę iš Estijos. Etiketėje radau fabriko kontaktus. Parašiau jiems laišką: ar galėčiau atvažiuoti nusipirkti popieriaus? Atsakė, kad galiu.

O ten toks senas fabrikėlis Estijos pakrašty. Ap-

rūkę senoviniai pastatai, viskas taip kvepia popieriumi. Tepaluotos XIX a. pabaigos staklės gamina popierių. Keistai estai į mane žiūrėjo, bet buvo labai kultūringi, nieko nesakė. Atėjau pas juos su dviem lagaminais ir sakau: į šiuos du lagaminus man popieriaus ir dar į maišą – ėmiau, kiek galėjau panešti. Prisipirkau ir išėjau. Ir galvoju, ką man dabar daryti, nes vos bandau nešti, iškart visas sušlampu ir panešu vos po porą metrų į priekį. Pailsiu – paeinu, pailsiu – paeinu. Vos vos nusitempiau viską į kaimo autobusą. Ir autobusu aš tą popierių į Lietuvą parsigabenau. Galų gale man tas popierius išsibaigė. Aš vėl važiavau, bet šį kartą geresnius laga-

minus pasiėmiau ir likau nakčiai Tartu miestelyje.

Nes nelabai malonu paryčiais ar vėlai naktį apsikrovus popieriais sėdėti su vietos valkatomis stotyje…

– Ar didelio susidomėjimo sulaukia tavo atvirukai?

– Sulaukia. Šiaip labai kuklinausi juos viešai rodyti, bet tas susidomėjimas įkvėpė toliau dirbti. Jei to nesitikėtum, gal net nedarytum, o jei jau darai, tai kažkur viduje kirba tikėjimas. Tik mane kažkoks laukinis kuklumas suima... Po atvirukų užsimaniau padirbėti su drobe. Taip atsirado rankinės.

Lamų slėnis

97

– Popierius, ant kurio spausdini atvirukus, medžiagos, iš kurių siūni, rodo tavo potraukį natūralumui. Kokia tai filosofija?

– Aš nežinau, mane tai tiesiog žavi. Čiupinėji drobę, popierių ir jauti, kad norisi ką nors iš to padaryti. Šilkografijos meistrai daro rėmus iš aliuminio, o mano rėmai – ąžuoliniai. Man taip gražu medis, taip gera su juo dirbti, kai tai natūralus daiktas. Baldininkai, darydami tuos rėmus, sako: „Tu kvailas, jie išsikraipys!“ Bet man taip geriau.

– Taip mėgsti natūralias medžiagas, bet dauguma kūrybos temų – labai miestietiškos.

– Man labai patinka Vilnius, miestietiškas gyvenimas. Mane žavi miesto ir gamtos dermė. Kaip ir tas mano popierius – ima ir išlenda kokia raidė iš perdirbto seno laikraščio... Man tai nepaprastai gražu. Daiktai su tikra istorija tikriau šiame pasaulyje atrodo.

– Todėl ir paišai troleibusus, senamiesčio gatvelių veikėjus?

– Taip išreiškiu meilę Vilniui. Važiuodamas dviračiu, eidamas gatve – tiesiog žaviesi. Ir tai įkvepia.

Viduje atsiranda jausmas, noras kažkaip atsilyginti miestui, pasidžiaugti tuo ir kitiems parodyti. Kiek romantikos ir poezijos prisigalvosi, tiek jos ir bus.

Aš labai sentimentalus. Mano atvirukuose yra pastatas, kur dirbo mano mama, ten aš eidavau per pietus į valgyklą valgyti manų košės. 19-u troleibusu aš važinėju, jis sustoja prie mano namų. Pirmoji mano pasiūta kuprinė nufotografuota prie parduotuvės netoli mano namų. Tai smulkmenos, kurių niekas nežino, bet man tai labai svarbu.

98

Lamų slėnis

Lamų slėnis

99

– Ar pavadintum save stebėtoju?

– Pavadinčiau. Dažnai atsisėdu į kampą ir stebiu.

– Ir kas gi tau Vilniaus miesto gatvėse gražiausia?

– Visaip būna. Vieną dieną gali niekas nepatikti.

Kitą dieną žavi žmonės. Dar kitą eini, šviečia saulė ir tuščios gatvės, taip gera, ramu. Tas ritmas, kai važiuoji dviračiu, čia miškas, čia upė, čia miestas, čia vėl miškas, čia Šeškinė... Netgi tie miegamieji rajonai žavi. Ten turbūt reikia gimti ir užaugti, kad turėtum tam tikrą geną, kad galėtum tuo susižavėti, bet čia irgi yra grožio.

– Kas dar tave įkvepia kūrybai?

– Žinoma, aplinka. Taip pat muzika, literatūra.

Kitų darbai įkvepia, sujudina kažką ir inspiruoja atoveiksmį tavyje. Įkvepia bimbinėjimas – išsiverdi kavos, ką nors mąstai. Gal kitam tai atrodo tik laiko gaišimas, bet aš neskaičiuoju to laiko kaip sugaišto, nes iš to šis tas gimsta. Tik reikia saiką jausti, nes visada yra tikimybė per ilgai užsisėdėti...

Bernardo dirbtuvėse užsisėdėjome. Gėrėme arbatą ir klausėmės, kaip apsidžiaugė troleibuso vairuotojas, gavęs atviruką už tai, kad vėlų vakarą sustojo ir įsileido jį vidun.

100

Lamų slėnis

Lamų slėnis

101

NAUJAS www.lamuslenis.lt

102

Lamų slėnis