Lamų Slėnis | Ruduo 2026

2026 ruduo (154)

IDĖJŲ GIMIMAS Kamilė Leonavičiūtė

Indrė Dabulskė

Daydreaming Objects

Asta Kulikauskaitė

PREMJERA!

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Dizainerė Žurnalistė Žurnalistė Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė Fotografė Reklamos projektų vadovė Verslo plėtros vadovė Stilistė

Agnė Šiupšinskaitė Laisvė Radzevičienė Goda Urbonaitė Justė Galiliauskaitė Lina Jushke Rūta Floras Dovaldė Butėnaitė Aušra Ražanskienė Emilija Ieva Andrašūnaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis Norbert Tukaj, iš „Daydreaming Objects“ šviesos objektų serijos „Scoop“ Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

© 2026 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

Lamų Slėnis

6

2026 RUDUO

Redakcijos laiškas

Šį rudenį vis galvoju apie sąmoningumą. Prisipažinsiu, ilgus metus ši sąvoka man kėlė stresą – nesupratau, nei ką ji reiškia, nei kodėl apie ją tiek daug kalbama. Konceptas atrodė per daug abstraktus, nerealistiškas, sunkiai pritaikomas kasdienybėje. Kol kartą vieno pokalbio metu man buvo paaiškinta: sąmoningumas – tai paprasčiausias gebėjimas būti akimirkoje, visiškai įsitraukus į tai, ką darai. Jeigu valgai, vadinasi, valgai; jeigu žiūri filmą – žiūri filmą; jeigu kalbiesi su artimaisiais – kalbiesi su artimaisiais.

Nelaikai rankoje telefono, kas minutę nežvilgčioji į mirksinčio išmaniojo laikrodžio ekraną, mintimis neklaidžioji kitur, o TIESIOG būni čia. Viskas, tik tiek. Plataus koncepto suredukavimas į vieną mažą įprotį man iš esmės padėjo kitaip pajausti kasdienybę. Kartais galvoju, kad gebėjimas sąmoningai išbūti akimirkoje padeda gimti ir geriausioms idėjoms. Juk tik atsisakęs bereikalingo triukšmo gali įsiklausyti į aplinką ir sukurti erdvės gimti kažkam naujo ir netikėto.

Smagaus skaitymo!

Lamų Slėnis

8

Minint danų dizaino vizionieriaus Vernerio Pantono gimimo šimtmetį, pristatoma speciali Arne Jacobseno kėdės „Series 7™“ laida. Joje atgimsta keturios spalvos iš originalios paletės, kurią Verneris Pantonas sukūrė „Fritz Hansen“ jubiliejui 1972 metais. Šilti, išskirtinį Pantono braižą atspindintys atspalviai suteikia danų dizaino ikonai naujo gyvybingumo. Šios spalvos siūlomos tik „Series 7™“ (3107) modeliui ir tik 2026 metais.

Fritz Hansen atstovas Lietuvoje: SKANDINAVIŠKI INTERJERAI

Naujienos

Ryškus rugsėjis

Spintelė „Facet“ Hay

Stalinis šviestuvas „Strand“ Muuto

Lamų Slėnis

10

Indas „Essential Steel“ Hay

Veidrodis „Ripple“ HK Living

Skulptūra „Skyscraper“ HK Living

Taburetė „Faye“ Ferm Living

Stalinis šviestuvas „Heath“ Tala Krėslas Greenapple 11

Lamų Slėnis

Naujienos

Namų istorijos Nuotrauka: Rūta Floral

„Namų istorijos“ – tai naujas „Lamų slėnio“ kolekcinis leidinys, kuriame trimis perspektyvomis – erdvės, spalvos ir tekstūros – žvelgiame į įsimintiniausius per pastaruosius kelerius metus „Lamų slėnio“ komandos aplankytus namus. Dešimt metų lankydami herojų namus visuomet labiausiai žavėjomės ne tais, kurie šviesiausi, erdviausi ar apstatyti gražiausiais baldais, o tais, kurie vos įėjus kalba apie čia gyvenančius, mažomis užuominomis atskleidžia jų ritualus, pomėgius, stiprybes ir silpnybes. Juk namai nėra vien interjeras.

Kolekcinio leidinio ieškokite Vilniaus „Akropolio“ ir Kauno „Mega“ knygynuose „Pegasas“ ir visose didžiosiose spaudos prekybos vietose.

Žemė kalbina dangų Grafinis dizainas: Jurgis Griškevičius; parodos tekstai: Jogintė Bučinskaitė, Morta Jonynaitė

Rugsėjo pradžioje sostinės Panerių g. 38 erdvėse atidaryta Mortos Jonynaitės paroda „Žemė kalbina dangų“. Tai – suaustų pokalbių ir tekstilinių kreipinių paroda, kurioje menininkė pasakoja apie intymius ir laikui imlius komunikacijos procesus. Kaip atidi antropologė, Morta fiksuoja artimųjų prisiminimus ir tolimųjų nuogirdas, neleisdama į užmarštį nusėsti labai bendroms archajiškoms patirtims: norui būti kartu ir suprasti vienas kitą. Išvertusi šiuos pasakojimus į skulptūrinius ir tekstilinius objektus bei instaliacijas, menininkė jose tyrinėja bandymą susikalbėti tarp skirtingų kartų, ideologinių režimų, kalbinių registrų, laiko juostų, esaties ir nebūties, žemės ir dangaus. „Žemė kalbina dangų“ yra penktoji menininkės solo paroda.

Parodą aplankyti galite iki spalio 4 d.

Lamų Slėnis

12

Naujienos

Naujas rudens „Lamų slėnio“ numeris

Rugsėjo viduryje lamų komanda pristato naująjį popierinį „Lamų slėnio“ rudens numerį, kurio viršelį papuošė didelę dalį savo kasdienybės į Birštoną perkėlusi talentų agentūros „Personal“ įkūrėja Magdalena Sabalė. Naujo numerio puslapiuose skaitytojus moteris pakviečia į atidžiai kurtus jos šeimos namus. Rudens albume rasite ir dar daug kitų įkvepiančių istorijų!

Kolekcinio leidinio ieškokite Vilniaus „Akropolio“ ir Kauno „Mega“ knygynuose „Pegasas“ ir visose didžiosiose spaudos prekybos vietose.

Į Vilnių sugrįžta menas

Septynioliktoji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’26“ šiemet vyks spalio 1–4 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. „ArtVilnius“ yra didžiausia tarptautinė meno mugė Baltijos regione, pristatanti šiuolaikinio meno sceną, kviečianti į susitikimus su įdomiausiomis Lietuvos ir užsienio galerijomis, menininkais, kuratoriais, meno institucijų atstovais. Šiemet mugėje dalyvauja net šešiasdešimt devynios šiuolaikinio meno galerijos, vyks tarptautinė skulptūrų, instaliacijų ir performansų paroda „Takas“, „Projektų zona“ pristatys kuruojamus projektus, bus rengiami pokalbiai, diskusijos, edukacinės programos, veiks „Jaunojo kolekcininko stendas“.

Lamų Slėnis

14

Dešimtukas. Pagaminta Lietuvoje

10 dizaino objektų Tekstas ir idėja: galerija „Vartai“ Nuotraukos: galerijos „Vartai“ archyvas

1. VILIUS DRINGELIS

„Vilniaus nuotekos“, žvakidė Aliuminis

167 x 50 x 46 cm

Nuotraukos: Visvaldas Morkevičius

Ši aliuminio žvakidė, sukurta Viliaus Dringelio, pažangias skaitmenines ir 3D technologijas jungia su tradicinių amatų meistriškumo supratimu. Menininko kūrybinis procesas prasideda renkant folijos atspaudus – pėdsakus, aptinkamus Vilniaus miesto aplinkoje, – kurie vėliau tampa naujų dizaino elementų pagrindu.

Tokios rastos formos kaip Žaliojo tilto turėklas, nuomojamo paspirtuko rankena, parduotuvės vežimėlio ratukas ar durų rankena skaitmeniniu būdu perdirbamos ir derinamos su įvairiomis medžiagomis, pasite kiant novatoriškas technikas. Taip gimsta unikalus dizaino objektas, atskleidžiantis kasdienybės tekstūras ir suteikiantis joms naują meninę reikšmę.

2. MARTYNAS GAILIUŠAS „ADHDOCD“, stalas, 2024

Baltas uosis, amarantas, akrilinis lakas

167 x 50 x 46 cm

Nuotraukos: Stasys Mačiulskas

Objektas sukurtas naudojant ilgai trunkančią intarsijos techniką, o pati koncepcija išsiskleidė intuityviai – eigoje.

Vietoje iš anksto numatyto tikslo, forma vystėsi organiškai ir improvizuotai – kiekvienas žingsnis diktavo kitą.

Objektas reflektuoja šiuolaikinio amato praktiką, įkūnydamas pusiausvyrą tarp preciziškumo ir chaoso, tarp amato įgūdžių apsėstumo ir pastangų išlaikyti dėmesį. Martyno Gailiušo sukurtas stalas „ADHDOCD“ tampa ir medžiagos, ir proceso meditacija, tyrinėjančia, kaip planavimas ir improvizacija susipina kūrybos veiksme.

Lamų Slėnis

16

3. PAULINA VASILIAUSKAITĖ „Fontanas“, skulptūrinis objektas, 2024

Ekstruzinis polistirolenas, plastikas, vanduo, nerūdijantis plienas, vandens pompa

120 x 60 cm

Nuotraukos: Simonas Pigulevičius, Jonas Balsevičius

Iš dalių susidedantis geriamojo vandens fontanas. Vanduo jam atvežtas iš Lietuvos šaltinio (gręžinio nr. 31099), kartu su keturiais mitiniais vandens faunais, uždarytais 19 litrų talpose. Senovės miestuose geriamojo vandens fontanas dažnai buvo projektuojamas miesto centre, jis buvo gyvybiškai svarbus įrenginys, nurodantis miesto didybę. XIX a. įvykusi industrializacija paskatino kanalizacijos atsiradimą, tad geriamojo vandens fontanai prarado savo pirminę funkciją – tapo estetiniu, dekoratyviniu elementu, puošiančiu miesto erdves. Taip vanduo pamažu keitė savo statusą: nuo dievinamo ritualinio gyvybės šaltinio iki šiuolaikinės buitinės kasdienybės – biuro erdvės. Objektas yra magistrantūros studijų Vilniaus dailės akademijoje dalis.

4. JUSTINA STIPINAITĖ „Bony“, sieninis šviestuvas, 2023 Ekstruzinis polistirolas, parafinas, nikelis, nerūdijantis plienas, dirbtinis kailis, LED juosta

100 x 60 cm

Nuotraukos: Jonas Balsevičius

„Bony“ – sieninis šviestuvas, sukurtas taikant iracionalius dizaino sprendimus, kurių atspirties taškas yra medžiaga ir jos galimybės. Ekstruzinį polistirolinį putplastį lydant parafinu išgaunamos gyvą organizmą primenančios faktūros. Atsižvelgiant į jų laikinumą ir trapumą, gautas lydinys padengiamas tauria medžiaga – nikeliu. Metalas pabrėžiamas įve ant kontrastingą medžiagą – dirbtiniu rožiniu kailiu apsiūtą LED juostą.

17

Lamų Slėnis

Dešimtukas. Pagaminta Lietuvoje

5. LIEPA GRADAUSKAITĖ

„Pod“, skulptūrinis objektas, 2023 Lietuviško karklo vytelės

115 x 93 x 75 cm

Nuotraukos: Darius Petrulaitis

„Pod“ – autorės vaikystės piešinio įkvėptas pintas skulptūrinis objektas, suteikiantis galimybę į vidų sudėti norimus daiktus. „Pod“ sukurtas remiantis vaikų kūrybiškumo principais, siekiant akcentuoti vidinės laisvės svarbą. Gamybai naudojamos lietuviškos karklo vytelės be papildomų detalių tvirtinimui, tad pasibaigus vartojimo ciklui yra galimybė kūrinį saugiai biologiškai išskaidyti. Objektas yra rankų darbo, savaip netobulas ir unikalus, išvaizda bei funkcionalumu trinantis ribas tarp dizaino ir skulptūros meno. Netradicinis pynimo panaudojimas primena apie pagarbos savo kultūrai bei vis mažiau vertinamiems tradiciniams amatams svarbą.

6. MARTYNAS KAZIMIERĖNAS „Shippingshade“, šviestuvas, 2021 Aliuminis, pašto lipdukai, LED lempos 36 x 40 x 40 cm

Nuotraukos: Norbert Tukaj

Šviestuvas sukurtas taip, kad atitiktų bendras pašto siuntų įmonių gabenimo taisykles. Jo išorinis sluoksnis primena kartoninę siuntos dėžę, tad pats šviestuvas veikia ir kaip pakuotė, ir kaip šviestuvo gaubtas. Keliaudamas be papildomos pakuotės ir atrodydamas kaip siuntos dėžė, kaip kūrybinį motyvą jis pasitelkia imitacijos ar maskuotės principą. Dar kūrinio gamybos etape šviestuvas buvo siunčiamas įvairiems meistrams, o galiausiai – į parodą galerijoje. Kiekvieną kartą keliaudamas jis pasipildė naujais pašto lipdukais, kurie tapo neatsiejama kūrinio dalimi. Siunčiamas vis į kitą vietą – į parodas ar pas galutinį pirkėją – šviestuvas toliau kaupia savo kelionių žymes, liudijančias jo istoriją ir tarsi tampančias savotišku kelionių žemėlapiu.

7. MARIJA PUIPAITĖ „Marine“: nr. 1, nr. 2, nr. 3, nr. 4., lentynos, 2025

Uosis, aliuminis, pigmentai, vaškas-aliejus

15.5 x 62.5 x 18 cm

Nuotraukos: Darius Petrulaitis

Lentynos atskleidžia vertės įtampą tarp CNC (kompiuterinių frezavimo staklių) ir rankų darbo. Palikti plyšiai, aliuminio inkrustacija ir slepia, ir demaskuoja daikto sandarą bei atlikimo techniką – prasivėrimu kviečiama akyliau panagrinėti objektą. Apatinė skulptūriška lentynos dalis praplečia atramos plotą – taip siekiama funkcionaliai grąžinti dekoratyvumą dizaine. Spalvų perėjimai siūlo akiai maloniai slysti nugludintais ir grubiais medienos paviršiais – neužbaigtumas tampa dar viena dekoratyvumo raiška. Lygiai kaip istoriniuose, antikvariniuose balduose vertinamos laiko, nusidėvėjimo žymės, suteikiančios objektams „sielą“, taip šiems naujai pagamintiems daiktams neužbaigtumu (priešinga savybe nusidėvėjimui) siekiama suteikti ekvivalentišką sielą ar aurą.

8. MANTAS LESAUSKAS

Aliuminis

„NATRIX NATRIX“, baro spintelė, 2025

59 x 56 x 154 cm

Nuotraukos: Darius Petrulaitis

„NATRIX NATRIX“ baro spintelė yra autorinės Manto Lesausko kolekcijos „Užklotas“ dalis. Šis skulptūrinis ir kartu funkcionalus baldas sukurtas buteliams ir taurėms laikyti, tačiau tuo pat metu įgauna daugiasluoksnę, dvilypę reikšmę – tarp saugojimo ir virsmo, tarp privatumo ir ekspozicinės, pakylėtos erdvės. Perforuoto aliuminio tinklelio užuolaida vienu metu atidengia ir paslepia turinį, kurdama įtampą tarp matomumo – kaip buities, ir paslapties – kaip mito bei kosmogonijos. Pasakojimą papildo baldo bazėje susiraizgę žalčiai (lot.

Natrix natrix), lieti iš aliuminio.

19

Lamų Slėnis

Dešimtukas. Pagaminta Lietuvoje

9. DAYDREAMING OBJECTS | Rūta Palionytė ir Ieva Baranauskaitė

Dichroinis stiklas, kvarcinis smėlis, aliuminis, šviesos šaltinis

Svajoklis, šviesos objektas, 2022 71 x 30 x 15,5 cm „Svajoklis“ (angl. Daydreamer) – tai chameleoniškas, biomorfinės formos šviesos objektas, sukurtas šviesos menininkės Rūtos Palionytės ir architektės Ievos Baranauskaitės, veikiančių kaip studija „Daydreaming Objects“. Objektą sudaro du biomorfiniai kūnai, gaminami iš dichroinio stiklo ir kvarcinio smėlio. Dichroinis stiklas pasižymi ypatingomis optinėmis savybėmis: vienas sudedamąsias šviesos spalvas jis atspindi, o kitas – praleidžia. Taip stiklo detalė tampa tarsi teptuku šviesos piešiniui kurti. „Svajoklis“ suteikia galimybę stebėti šviesos kismą: dienos metu, keičiantis natūraliai šviesai, ir vakare – pasitelkiant dirbtinę šviesą. Besikeičianti aplinkos šviesa veikia objekto vizualinį įspūdį – dieną keičiant vakarui, keičiasi ir pats „Svajoklis“.

Derindamas skirtingas patirtis ir įgūdžius, kūrybinis duetas kuria šviesos objektus,peržengiančius funkcijos ribas, – pasakoja istorijas ir pripildo kasdienes erdves sapniškumo. Jų kūrybinis metodas jungia netikėtas medžiagas, smalsumo vedamus tyrinėjimus ir eksperimentus, taip plėsdamas kūrybiškumo ribas dizaino procese.

Nuotraukos: Norbert Tukaj 10. VYTAUTAS GEČAS

„No One’s Average“, stalas Valchromatas, pramoniniai ratukai

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

„Ornamentas kaip nusikaltimas“ – provokuojantis modernizmo manifestas, tapęs kertiniu dizaino principu.

Estetinis ir struktūrinis grynumo siekis padiktavo naują dizaino kalbą: be pertekliaus, be dekoratyvumo, orientuotą į funkciją ir formos aiškumą. Ornamentas buvo atstumtas kaip perteklinis, nepraktiškas – tarsi estetinis apendicitas, kurį būtina pašalinti. Šis posūkis ne tik suformavo modernią dizaino išraišką, bet ir sumažino jo elitizmą, padarė jį prieinamesnį. Ornamentas gali būti suvokiamas ne tik kaip estetinis gestas ar pertekliaus ženklas, bet ir kaip daikto bandymas išlikti. Tai savotiškas savisaugos instinktas – noras būti pastebėtam, išsiskirti, nepakliūti į užmarštį. Kai forma per daug racionali, kai dizainas tampa beveidis, ornamentas tampa balsu – šauksmu iš nežinomybės. Jis primena, kad daiktai, kaip ir žmonės, nori būti reikšmingi.

Dekoras tampa gynybine priemone prieš pranykimą, prieš funkcionalumo diktatūrą. Ornamentuotas objektas tarsi sako: „Aš egzistuoju. Aš turiu vertę.“ Šiandien, kai minimalizmas dažnai reiškia nutylėjimą, ornamentas vėl ima pulsuoti kaip gyvybės ženklas. Ne tik grožio, bet ir buvimo įrodymas. Kaip randas, kuris byloja apie išlikimą.

Lamų Slėnis

20

ILIS savireklama

Sureikšminti šviesą Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Norbert Tukaj Portretas: Visvaldas Morkevičius

Šviesa lemia, kaip suvokiame erdvės ar objekto proporcijas, medžiagiškumą, spalvą. Ji reaguoja į paviršius ir išryškina formas, leidžia erdvei kvėpuoti kartu su aplinka. Tai – neapčiuopiama, bet paveiki materija, tyliai, bet esmingai formuojanti mūsų aplinkos patyrimą. Mėgindamos dar geriau suprasti šviesą, dvi kūrėjos – architektė ir dizainerė, studijos „i.B Archstudio“ įkūrėja Ieva Baranauskaitė ir šviesos instaliacijų kūrėja, apšvietimo dizainerė Rūta Palionytė – įkūrė studiją „Daydreaming Objects“. Derindamos skirtingas savo kompetencijas jos kuria istorijų ir emocijų kupinus šviesos objektus bei tyrinėja nekonvencinių medžiagų, erdvės ir šviesos sąveikas.

– Rūta, esi dizainerė, šviesos menininkė, o tu, Ieva, dirbi architekte. Neabejoju, kad judvi abi šviesą labai sureikšminate! Pasidalinkite, ką kiekvienai iš jūsų reiškia šviesa?

Rūta: Šviesa lemia, kaip suvokiame erdvės ar objekto proporcijas, medžiagiškumą, spalvą. Tai neapčiuopiama, bet labai paveiki materija, tyliai formuojanti mūsų aplinkos patirtį. Šviesa yra stiprus įrankis – ji telkia mūsų dėmesį: į formą, architektūrinę detalę, augalą sode ar aktorių scenoje. Tuomet gimsta choreografija tarp šviesos, objekto ar erdvės ir žmogaus žvilgsnio. Šviesos meno kūrėjai pasitelkdami šią mediją tyrinėja įvairius jos aspektus – suvokimo psichologiją, fiziologiją ir emocijos formavimą. Pati su šviesa dirbu įvairiais būdais: kurdama šviesos instaliacijas ar dizaino objektus leidžiu sau daugiau laisvės ir eksperiLamų Slėnis

22

mentų, o projektuodama apšvietimą vidaus ar lauko erdvėms taikau ir funkcinius principus. Norisi, kad šviesa pagerintų žmogaus būtį ir buitį kasdienybėje.

ja, kuriančia ryšį su aplinka, taip pat su žmogaus fiziologija ir psichologija. Vėliau šį tyrinėjimą tęsiau projektuose, eksperimentuodama su ledu, vašku, augmenija, Ieva: Taip, šviesos projektavimas reikalauja veidrodiniais paviršiais, įvairiomis optdaug atidumo, fizinių bandymų ir patirties inėmis medžiagų savybėmis.

– nuo jos priklauso, ar erdvė veikia taip, – Ieva, architektūroje ir erdvių planavime kaip buvo sumanyta. šviesa taip pat užima itin svarbią, o gal – Rūta, kaip ir kada tavo akiratyje šviesa net svarbiausią, vietą. Kokiais principais atsirado kaip kūrybinių tyrinėjimų objek- remdamasi savo projektuojamose erdvėse šviesąkuruoji? Kaip kurdama erdves ją tas? panaudoji, kaip įveiklini?

Rūta: Meno magistro studijų metu Edinburge pirmą kartą rimčiau pažinau šviesą Ieva: Architektūroje stengiuosi tirpdykaip kūrybos priemonę. Kursas buvo ori- ti ribą tarp lauko ir vidaus, o šviesa yra entuotas į meninį šviesos pritaikymą, o vienas iš įrankių tai padaryti. Kai į erdvę dėstytojai suteikė daug laisvės klysti ir įtrauki šviesą – pro langus, plyšius ar atatrasti. Tai buvo laikas, kai su šviesa buvo spindžius nuo paviršių, – ji sujungia vidų galima susipažinti ne tik iš techninės ir išorę. Šviesa leidžia erdvei kvėpuoti karir funkcinės pusės, bet ir kaip su medi- tu su aplinka, atskleisdama dienos ritmą, metų laikus ir vietos charakterį.

Šviesa yra svarbi tiek funkcine, tiek emocine prasme, tačiau projektuojant ji visuomet veikia santykyje su kitais aspektais – pačia erdve, jos proporcija, medžiagiškumu. Džiaugiuosi, kai pavyksta šviesos pagalba atskleisti erdvės struktūrą ir logiką. Vienas iš tikslų – leisti šviesai slysti per erdvės vientisumą ir formą.

Pavyzdžiui, „VVV“ projekte Klaipėdoje pagrindiniams struktūriniams ir interjero elementams naudojama ta pati spalva.

Tokioje vienalytėje aplinkoje šviesa tampa ryškia erdvės dalyve – ji reaguoja į paviršius, išryškina formas, o krentantys šešėliai tampa neatsiejama interjero architektūros dalimi.

– Kaip manote, kiek šviesa yra funkcija, o kiek – emocija?

– Funkcija ir emocija šviesoje gali egzistuoti drauge. Gyvenamajame ar visuomeniniame kontekste reikia išpildyti praktinius poreikius: užduotims atlikti, judėjimui, saugumui. Tačiau jei aplinkybės leidžia, mums svarbu, kad šviesa neapsiribotų vien funkcija – ji gali kurti atmosferą, skatinti smalsumą, įtraukti per medžiagų pažinimą ir tyrinėjimą. Norisi, kad šviesa padėtų sustoti ir pajusti aplinką.

– Drauge kuriate „Daydreaming Objects“

kūrybinės studijos vardu. Pasidalinkite, ja „Daydreaming Objects“. kaip ir kada susijungė judviejų keliai?

– Judviejų kompetencijos susijungia tobuIeva: Susitikome Kopenhagoje po studi- lai! Skaičiau, kad toks ir yra studijos tikslas jų. Aš tuo metu buvau neseniai baigusi – tyrinėti santykį tarp šviesos ir erdvės. Ką architektūros magistro studijas Karal- per visus šiuos kūrybinius metus šioje sriiškojoje meno akademijoje ir ieškojau tyje atradote? bendraminčių, su kuriais norėčiau vystyti – Per pastarąjį dešimtmetį LED apšvietbendrus projektus. Nuo pat pirmojo susi- imo technologijos tapo neatsiejama šiuotikimo kalbėjomės apie erdvę ir šviesą, ar- laikinės architektūros bei interjero dizaino chitektūrą ir meną. dalimi. Dėl to atsirado galimybė šviesą inRūta: Pandemijos laikotarpiu, kai tempas buvo lėtesnis, turėjome daugiau laiko – ne vien besivejamiems darbams pabaigti, bet ir pamąstymams, eksperimentams. Tuo metu pradėjome galvoti apie šviesos objektą, kuris galėtų sąveikauti tiek su natūralia, tiek su dirbtine šviesa. Taip sukūrėme mūsų pirmąjį kūrinį „Daydreamer“ (liet. „Svajoklis“). Šį darbą pristatėme grupinėje parodoje „Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje ir „apiece“ galerijoje Vilniuje. Tuomet surengėme savo pirmąją personalinę parodą „Soft Solids“ galerijoje „Vartai“.

Vėliau sulaukėme kvietimo dalyvauti Kopenhagos dizaino savaitėje. Tuo metu ir supratome: mūsų kūrybinei studijai reikia pavadinimo. Taip nuo pirmojo kūrinio „Daydreamer“ tapome kūrybine studi-

tegruoti į erdvę pačiais įvairiausiais būdais, nuo beveik nematomų šviesos šaltinių iki subtilių optinių efektų. Vis dėlto kartais pasiilgstame kūrybiškų šviesos sprendinių – tokių, kurie tampa erdvės traukos centru.

Galbūt tai tam tikra nostalgija taikomajam menui: žavu matyti, kaip šviesa, vitražo menas ar skulptūra buvo neatsiejama architektūros dalis, organiškai įsiliejanti į visą sprendinį. Šiuolaikinis laikmetis, kaip ir kiekvienas istorinis laikotarpis, kelia savus iššūkius kūrėjams. Augant žaliavų kainoms ir stiprėjant ekologinei krizei, ieškome naujų medžiagiškumo ir šviesos sąveikų, stengiamės plėsti ekologines ribas ir kurti tvaresnę dizaino metodiką.

Tyrinėdamos netradicinių medžiagų ir šviesos medijos sandūrą norime, kad mūsų objektai taptų prasmingi ir prisidėtų prie sąmoningo buvimo kasdienybėje.

25

Lamų Slėnis

Akimirkų dievai

27

Lamų Slėnis

„Kartais juokaujame, kad jis tarsi gyvas organizmas, niekada nebūna toks pat du kartus. Šviesos piešinio intensyvumas ir forma kinta priklausomai nuo oro, saulės padėties danguje, taip pat ir sezoniškumo.“

– Pirmasis jūsų kartu sukurtas objektas „Svajoklis“ laimėjo „Darc Awards“ dizaino apdovanojimus Londone ir „Isola Design Awards“ Milane. Kokias idėjas į jį sutalpinote? Kaip jis veikia?

– „Svajoklis“ – tai chameleoniška šviesos skulptūra. Objektą sudaro du biomorfinių formų elementai, sukurti iš dichroinio stiklo ir kvarcinio smėlio – tarpusavyje glaudžiai susijusių, laiką menančių medžiagų. Kvarcinis smėlis susiformavo daugiau nei prieš penkiasdešimt milijonų metų dėl kintančių oro sąlygų ir erozijos yrant uoloms. Ši medžiaga – stiklo gamybos pagrindas, nuo Romos imperijos laikų palaipsniui įgijęs vis daugiau aktualumo, o naujųjų technologijų amžiuje įgavęs dar daugiau panaudojimo galimybių. Šiuolaikinis dichroinis stiklas yra NASA atliktų medžiagų tyrimų rezultatas ir jau kurį laiką naudojamas kosmoso pramonėje bei kitose srityse. Dichroinis stiklas pasižymi ypatingomis optinėmis savybėmis: vienas sudedamąsias šviesos spalvas jis atspindi, kitas – praleidžia. Ši

medžiaga atskleidžia tai, ką žinome, bet nematome – balta šviesa savyje talpina daug spalvų.

Iš pažiūros skaidri kūrinio detalė, lenkto stiklo elementas, nuspalvina aplinkinius paviršius spalvomis ir tampa teptuku šviesos piešiniui kurti. Biomorfinių formų įkvėptas „Svajoklis“ plečia mūsų spalvų ir formos suvokimo ribas. Jis suteikia galimybę stebėti nuolatinį šviesos kismą – dienos metu, keičiantis natūraliai šviesai, ir vakare – su dirbtine šviesa.

Kartais juokaujame, kad jis tarsi gyvas organizmas, niekada nebūna toks pat du kartus. Šviesos piešinio intensyvumas ir forma kinta priklausomai nuo oro, saulės padėties danguje, taip pat ir sezoniškumo.

plačiau?

– Taip, šie šviesos objektai iš tiesų siekia trinti ribas tarp to, ką esame įpratę vadinti šviestuvu, ir šviesos meno kūrinio. Tokie hibridiniai objektai leidžia stebėti šviesą, tyrinėti medžiagiškumą, įtraukti gamtinius reiškinius į kasdienes erdves.

– Savo kūryboje naudojate neįprts medžiagas, o ypač didelę dalį užima vaškas. Jis itin svarbus ir darbų serijoje „Kieti minkštumai“, ir modulinėje šviesos sistemoje „Stem“. Kuo jus patraukė ši medžiaga? Kaip tokią neįprastą medžiagą pritaikote kurdamos?

– Projektas „Soft Solids“ prasidėjo ruošiantis parodai galerijoje „Vartai“ Vil– Žiūrint į šį kūrinį neįmanoma jo apribo- niuje. Galvodamos apie naujų objektų ti vienu apibūdinimu: rodos, tai lyg ir sien- kūrimą, susidūrėme su nenaudojamomis inis šviestuvas, tačiau kartu ir skulptūra, ir senų šviestuvųdetalėmis – stovais, pagaminstaliacija, ir atmosferos erdvėje kūrėjas. intais iš krištolo, metalo ir stiklo. Norėjosi Panašiai ir su kitais jūsų kūriniais – visi jie juos „prikelti“ ir suteikti jiems naują akatrodo daugiasluoksniai, neapsiribojan- tualumą.

Kūrybinis perdirbimas projekte tys vien funkcija. Ar toks ir yra jų tikslas „Soft Solids“ pasitelkiamas įtraukiant – priversti pagalvoti ir į objektus žvelgti 29

Lamų Slėnis

XX a. 6–7 deš. Švedijoje, Italijoje ar buvusioje Čekoslovakijoje suprojektuotų, savo funkcijos nebeatliekančių šviestuvų komponentus. Naujo (augalinės kilmės vaško tūrių) ir seno (metalo, stiklo detalių) derinys kuria nostalgišką, tačiau į ateitį nukreiptą pasakojimą – kūrybinio individualizmo duoklę buvusiam daiktui, leidžiančią pamatyti, kuo jis buvo ir kuo tapo.

Ieškojome medžiagos, galinčios suvienyti skirtingų laikotarpių šviestuvų formas. Vaškas – šimtmečius pažįstama medžiaga, nešanti žvakių šviesą. Jis taip pat naudojamas farmacijoje, maisto bei tekstilės pramonėje. Šiandien, keičiantis technologijoms, vaško galimybės dizaino srityje atsiveria iš naujo. Eksperimentuodamos su įvairiais natūralaus vaško mišiniais, atradome puikias jo šviesos sklaidos savybes. Tyrimų metu siekėme, kad vaško elementai įgytų atsparumą šilumai ir tvirtumą. Šie organiniai junginiai pasižymi taktiliškumu – jų paviršių Lamų Slėnis

30

malonu liesti, o per vaško tūrį sklindanti šviesa atskleidžia jo organinę struktūrą ir augalinę kilmę. Mus traukė ir dar viena vaško savybė – iš beformės masės jis tampa apčiuopiama forma ir vėl gali grįžti į lankstų, net takų pavidalą.

– Papasakokite plačiau apie „Kietus minkštumus“ ir „Stem“. Kokį vaidmenį kuriant šiuos objektus atlieka trapumo ir atsparumo kontrastai?

– „Kieti minkštumai“ tyrinėja, kaip kasdieniai objektai gali būti ne tik tvarūs, bet ir emociškai paveikūs, priartinantys mus prie gamtos. „Kieti minkštumai“ – tai ir tyrimų rezultatas: vaškas tampa inovatyvia terpe šviesai. Natūralūs vaško mišiniai formuojami į biomorfinius, skulptūrinius šviesos gaubtus, kuriems suteikiamas atsparumas šilumai, tvirtumas ir tinkama šviesos sklaida. Kiekvienas objektas – tai dialogas tarp šviesos ir specialiai paruošto organinio vaško mišinio. Dienos metu šie kūriniai atrodo vientisai balti, o sutemus

šviesa atskleidžia kiekvieno elemento organinę kilmę.

Norėjome atliepti šiandienos poreikį plėsti ekologines ribas ir naudoti atsinaujinančius išteklius. Parodoje „Soft Solids“ pristatomi objektai atveria atsparumo ir trapumo, funkcionalumo ir tvarumo dialogą. Kaip pasikeistų mūsų vartojimo įpročiai, jei šiuolaikinis dizainas persiorientuotų į „kietai minkštą“ strategiją? Įdomu, kaip natūralios medžiagos, tokios kaip vaškas, gali būti pritaikomos, atveriant regeneracijos galimybes dizaino praktikoje. Įdomus ir pats procesas – objektų gamyba jungia įvairias metodikas: rankų darbą, skaitmeninį 3D modeliavimą ir kūrybinį perdirbimą. Procesui pasibaigus, likęs vaškas gali būti perlydomas į žvakes.

Kurdamos modulinę vaško skulptūrą „Stem“, tyrėme vaško mechanines savybes ir atsparumą spaudimui. Siekėme išbandyti medžiagos galimybių ribas, jungdamos elementus tarpusavyje ir vertindamos

vaško pritaikymo potencialą didesniame mastelyje. „Stem“ – totemą ar stiebo struktūrą primenanti vaško skulptūra. Ji lengvai pritaikoma skirtingoms erdvėms, keičiant elementų skaičių – moduliai gali būti išrenkami ir surenkami iš naujo. Pirmasis modulinis „Stem“ siekė trijų metrų aukštį.

nusi 6 kv. m kambaryje Japonijoje, kur kiekvienas centimetras turėjo savo paskirtį ir buvo „suplanuotas“ tais pačiais principais kaip ir dabar, gyvenant didesnėje erdvėje. Šiuos namus atsimenu kaip jaukius, patogius ir to meto poreikį atliepiančius.

Rūta: Man namai – tai saugumo ir poilsio vieta. Naują erdvę greitai paverčiu namais.

– Ieva, Rūta, ar galite pasidalyti, ką Mėgstu namie klausytis muzikos, tad garkiekvienai iš jūsų reiškia namai? so kokybė yra svarbi namų dalis. Man aktIeva: Namai – maži ar dideli – tai tam ualus ne erdvės dydis, o jos pojūtis – šviesa, tikra infrastruktūra su aiškiomis, individ- garsas, augalai. Supratau, kad didelę vertę ualizuotomis zonomis, kurias apibrėžia namams suteikia už lango matomi medžigyvenimo būdas ir konkretūs poreikiai. ai. Gera juos jausti šalia ir stebėti, kaip Vieniems svarbu turėti rašymo stalą, ki- keičiasi sezoniškumas pro langą. tiems – gerą garso sistemą, tretiems – erd- – O kur šiuo metu daugiausia krypsta vų vonios kambarį ir panašiai. Esu gyve- jūsų kūrybinės idėjos?

– Šiuo metu toliau vystome „Soft Solids“ – norime, kad ji apimtų ne tik unikalius, vienetinius kūrinius, bet ir mažos apimties gamybos liniją. Naujausi mūsų kūriniai – šviesos objektų serija „Scoop“.

Jų vaško tūriai skiriasi tekstūra ir šviesos atspalviu, priklausančiu nuo organiniame vaško mišinyje naudojamų augalų rūšių bei jų proporcijų. Norime ir toliau ieškoti bei prisijaukinti natūralias, kartais net nekonvencines medžiagas, atrasti būdus, kaip jas pritaikyti žmogaus kasdienybės poreikiams, kad mūsų kuriami objektai būtų gyvi, naudojami.

33

Lamų Slėnis

Stilius

1. Megztinis aukštu kaklu „Almada“ Iš merino vilnos ir kašmyro sukurtas megztinis aukštu kaklu – jaukus ir šiltas šaltojo sezono drabužis. Laisvas siluetas, kiek nukritusi pečių linija, švelni vanilės spalva – neabejojame, jis taps vienu esminių pasirinkimų šį rudenį.

2. Batai „Cordera“ Minkštučiai, patogūs, o kartu ir įsimintini batai iš naujosios „Cordera“ rudensžiemos kolekcijos. Sodri ruda spalva ir krokodilo odos raštas sužavės visas, mėgstančias patogią, tačiau elegancijos neprarandančią avalynę. Tai apavas, derinantis stilių su kasdieniu patogumu.

ATGAL Į... MADĄ!

Atidžiai kuruojamas asortimentas, laikui nepavaldus dizainas bei klasikiniai drabužių siluetai, socialiai atsakingų prekės ženklų selekcija ir modernus, kiek žaismingas požiūris į asmeninį stilių. „Koko Boutique“ – vienas svarbiausių mados adresų ne tik Kaune, bet ir visoje šalyje.

Nuotraukos: „Koko Boutique“ archyvas

Lamų Slėnis

34

3. Paltas „Cordera“ Klasikinis iš natūralios vilnos sukurtas dvieilis paltas – kiekvieno vėsaus sezono must-have. Kiek laisvesnis palto siluetas su diržu pasiūtas taip, kad nevaržytų judesių ir kurtų elegantišką, bet kartu ir nerūpestingą įvaizdį. Daili šokolado spalva paltui suteikia ilgaamžės mados jausmą.

NAUJOJO SEZONO NUOTYKIS Naujojoje rudens-žiemos „Koko Boutique“ kolekcijoje atrasite viską, ko šaltąjį sezoną gali prireikti išskirtinį stilių mėgstančiai asmenybei. Nuo nepamainomų vėsaus sezono drabužių iki batų, aksesuarų ir papuošalų – telieka pasitelkti vaizduotę ir kartu leistis į rudenišką mados nuotykį!

1. Švarkas „Almada“ Iš natūralios vilnos sukurtas švarkas su užtrauktuku. Aukštas kaklas ir skulptūriškas siluetas šiam viršutiniam drabužiui suteikia rafinuotumo, bet kartu išlaiko sportišką, neįpareigojantį jausmą. Tai drabužis, sukurtas dėvėti ilgus metus.

Nuotraukos: „Koko Boutique“ archyvas

Rudens-žiemos sezono naujienas atraskite „Koko Boutique“ Kaune ir www.kokoboutique.lt

2. Rankinė „By Malene Birger“ Iš Nappa odos sukurta elegantiška rankinė „By Malene Birger“ papuoš bet kurį įvaizdį. Žvilgsnį traukiantis akcentas – sferos formos aukso spalvos sagtis, aksesuarui suteikianti dar daugiau ypatingumo. Galima dėvėti ir kaip delninę.

3. Megztinis „Cordera“ Turbūt niekas neprieštaraus – šaltąjį sezoną megztų drabužių tikrai nebus per daug! Naująją prekės ženklo „Cordera“ kolekciją papildė žavus sodrios rudos spalvos megztinis su užtrauktuku. Derinkite su kontrastingų spalvų marškiniais ar palaidinėmis ilgomis rankovėmis.

35

Lamų Slėnis

Nebeatidėlioti gyvenimo Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke Makiažas: Virga Kolpertė

Didelę dalį savo kasdienybės perkėlusi į Birštoną, talentų agentūros „Personal“ įkūrėja, vienerių Petros mama Magdalena Sabalė dalijasi: šis etapas išgrynino prioritetus, išmokė mažiau atidėlioti gyvenimą ir leido susikurti stipresnį santykį su dabartimi. Naujieji namai, sąmoningai tapę jų šeimos portretu, sukūrė ir naujus ritualus, kuriuose šiandien daugiau vietos gamtai, gilesniam santykiui su artimaisiais ir erdvės idėjoms skleistis. Tačiau jos ambicijos, profesiniai interesai, smalsumas ir noras veikti niekur nedingo. Priešingai, šiandien Magdalena užtikrintai žino: norint pasiekti savo tikslus visai nebūtinas nepertraukiamas išorinis intensyvumas.

Lamų Slėnis

36

Visą istoriją skaitykite naujame rudens LAMŲ SLĖNIO numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

Lamų Slėnis

38

39

Lamų Slėnis

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke

Vietos transformacija Vienoje unikaliausių Kauno vietų – tarp miesto centro ir Nemuno vingių – sukurtas naujas projektas, taikliai pavadintas „Upės apartamentais“. Su architektūros studijos „Nebrau“ architektu Laurynu Avyžiumi kalbamės apie šio projekto išskirtinumą, unikalius architektūrinius sprendimus ir čia įsikursiantį žmogų. „Nuo pirmųjų eskizų galvojome ne apie pastatą kaip objektą, o apie žmogaus patirtis: kaip atsivers vaizdas į upę, kaip keisis šviesa, kaip architektūra leis pajusti vietos atmosferą.

Tai neišvengiamai kuria stipresnį emocinį ryšį su namais“, – pasakoja architektas.

– Laurynai, „Upės apartamentai“ sukurti tarp miesto centro ir Nemuno. Kaip gimė šio projekto idėja ir kuo ši vieta jus įkvėpė nuo pat pirmųjų eskizų?

– „Upės apartamentų“ istorija prasidėjo dar 2018 metais, kai pradėjome kurti bendrą šios teritorijos prie Nemuno viziją.

Nuo pat pradžių į ją žiūrėjome ne kaip į atskirų pastatų projektavimą, o kaip į nuoseklią vietos transformaciją. Pirmasis etapas – buvusiojo „Combo“ pastato rekonstrukcija į modernų ALIA verslo centrą. „Upės apartamentai“ tapo natūraliu šios idėjos tęsiniu – antruoju teritorijos vystymo etapu, papildančiu ją ir gyvenamąja funkcija.

Pagrindinę projekto kryptį padiktavo Lamų Slėnis

40

pati vieta. Tarp miesto centro ir Nemuno esanti teritorija turi labai stiprų charakterį – čia susitinka miesto dinamika ir upės ramybė. Nuo pirmųjų eskizų galvojome ne apie pastatą kaip objektą, o apie žmogaus patirtį: kaip atsivers vaizdas į upę, kaip keisis šviesa, kaip architektūra leis pajusti vietos atmosferą.

– Iš tiesų, dažnai girdžiu, kad gera architektūra prasideda nuo konteksto. Kokius Nemuno, krantinės ir aplinkinio kraštovaizdžio bruožus norėjote perkelti į architektūros sprendimus?

– Nemunas šioje vietoje yra pagrindinis projekto įkvėpimas. Upė nuolat keičiasi –

jos paviršius, šviesa, spalvos ir nuotaika kasdien yra kitokie. Galvodami apie tai, pasirinkome santūrią architektūrinę kalbą.

Tikiu, kad pastatai neturėtų konkuruoti su aplinka – jie turi būti tarsi fonas, leidžiantis atsiskleisti kraštovaizdžiui ir gyvenimui aplink jį.

Svarbi vietos dalis yra ir esama prieplauka, iš kurios laivas „Raketa“ Nemunu išplaukia į Nidą. Sąmoningai pasirinkome jos neužstatyti, nes ši funkcija teritorijai suteikia unikalumo ir gyvybės. Projektuojant mums buvo svarbu išsaugoti vietos charakterį, o ne viską pakeisti nauja architektūra.

– Ši Kauno miesto dalis šiandien sparčiai keičiasi. Kaip „Upės apartamentai“ prisideda prie naujos miesto tapatybės kūrimo ir kokią vietą užima platesniame krantinės virsme?

– Manome, kad ši teritorija keičiasi ne per vieną pastatą, o per nuoseklų procesą. ALIA verslo centras ir „Upės apartamentai“ yra vienos bendros vizijos dalys – čia darbo ir gyvenimo funkcijos papildo viena kitą, todėl vieta tampa gyva skirtingu paros metu.

Gera matyti, kad Kaunas vis labiau atsigręžia į savo upes. Krantinės tampa ne tik susisiekimo erdvėmis, bet ir miestiečių gyvenimo dalimi. Visai šalia statomas naujasis Kėdainių tiltas, sujungsiantis dvi upės puses ir dar labiau pagerinsiantis susisiekimą, o pėsčiųjų tiltas į senamiestį leis mėgautis privalumais gyvenant greta miesto centro. Šiame procese svarbu ne tik projektuoti naujus objektus, bet ir kurti kokybišką aplinką žmogui.

– Projekte daug dėmesio skirta unikaliam vaizdui į Nemuną – visi apartamentai orientuoti taip, kad svetainėse atsivertų upės panorama. Kodėl buvo svarbu, kad gamta taptų kasdienio gyvenimo dalimi kiekvienam gyventojui? Koks tas gyvenimas Nemuno ritmu?

– Vaizdas į upę mums nėra tik estetinė vertė. Tai – gyvenimo kokybės dalis. Todėl kiekvieno iš apartamentų planavimą pradėjome nuo klausimo: ką žmogus kasdien patirs šioje vietoje? Gyvenimas prie Nemuno išties turi kitokį ritmą. Čia imi pastebėti metų laikų kaitą, šviesos pokyčius bėgant dienai, rytinį rūką ar vakaro atspin-

džius vandenyje. Tokios patirtys neišvengiamai kuria ir stipresnį emocinį ryšį su namais.

Norėjome, kad gamta nebūtų tik vaizdas pro langą, todėl daug dėmesio skyrėme terasoms, balkonams ir žaliam vidiniam kiemui. Šios erdvės natūraliai pratęsia gyvenimą už buto ribų.

– Vadinasi, kuriant šį projektą ieškojote balanso tarp miesto intensyvumo ir lėtesnio, gamtai artimesnio gyvenimo ritmo?

– Buvo svarbu išlaikyti balansą tarp miesto privalumų ir galimybės atsitraukti nuo jo intensyvumo, todėl projektavome ne tik butus, bet ir visą gyvenimo aplinką. Pavyzdžiui, nors ir buvo galimybė įrengti daugiau automobilių stovėjimo vietų, pasirinkome požeminį parkavimą ir nutarėme daugiau erdvės skirti žmogui. Norėjome išlaikyti žaliąsias zonas ir sukurti kokybišką kiemą – taip vidiniame kieme atsirado vaismedžiai, vaiskrūmiai ir augalai, kurie keičiasi kartu su metų laikais. Atviros lauko terasos gali tapti privačia erdve draugų susibūrimams, rytinei mankštai ar ramioms akimirkoms su mėgstama knyga. Požeminiame aukšte – sandėliukai ir dviratinė. Joje – bendrojo naudojimo dviračiai, kurie leis aktyviai pasimėgauti Nemuno pakrančių vaizdais.

Visa tai nėra tik dekoratyvinis kraštovaizdis – norėjome sukurti vietą, kuri būtų naudojama ir patiriama kasdien.

– Minimalistinė architektūra dažnai atrodo santūri, tačiau už jos slypi daugybė sudėtingų sprendimų. Kokius architektūrinius ar konstrukcinius sprendimus šiame

projekte laikote pačiais įdomiausiais?

– Vienas svarbiausių projekto sprendimų yra konstrukcinė pastatų sistema. „Upės apartamentuose“ naudojami gamykloje pagaminti surenkami gelžbetonio elementai. Tai leidžia kontroliuoti kokybę dar gamybos procese, užtikrinti didesnį tikslumą ir stabilesnį rezultatą statybvietėje.

Taip pat išskirtinį dėmesį skyrėme akustikai. Gyvenamajame projekte komfortas yra ne tik tai, ką matai, bet ir tai, ko negirdi. Todėl inžineriniai sprendiniai integruoti į tarpaukštines perdangas ir užbetonuoti, o sienos tarp kaimyninių apartamentų suprojektuotos iš monolitinio gelžbetonio.

Nors tokie sprendimai ir nėra tiesiogiai pastebimi, būtent jie lemia ilgalaikę gyvenimo kokybę.

– Ką tikitės, kad žmonės pajus pirmą kartą įžengę į „Upės apartamentus“ – ko neįmanoma perteikti vien vizualizacijomis ar techniniais aprašymais?

– Tikimės, kad žmonės, pirmiausia, pajus ramybę ir natūralų ryšį su vieta. Vizualizacijos gali parodyti architektūrą, tačiau jos neperteikia šviesos kaitos, garso, metų laikų ar jausmo vakare stebint besikeičiančią upę.

Mūsų požiūriu, architektūra – tai ne tik pastatai. Pirmiausia ji skirta žmonėms ir jų kasdieniam gyvenimui. Geriausia architektūra nebūtinai yra ta, kuri labiausiai pastebima – kartais jos stiprybė yra gebėjimas atsitraukti ir leisti atsiskleisti vietai.

Būtent tokios architektūros ieškome kurdami kiekvieną projektą – funkcionalios, ilgaamžės ir orientuotos į žmogų.

43

Lamų Slėnis

Namai kaip žaidimų aikštelė Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Įprasta manyti, kad ryškios spalvos namuose po kurio laiko ima varginti, tačiau, pasak kūrybininkės Indrės Dabulskės, yra priešingai: jos veikia kaip veiksmingiausia energijos ir nuotaikos terapija. „Ypač kai už lango tiek daug pilkų, lietingų dienų“, – priduria Indrė ir kviečia tuo įsitikinti patiems.

– Indre, kiekviena šeima – skirtinga. Kaip tu apibūdintum savąją? Pristatyk mums savo vyrus.

– Esame eklektiška, spalvinga ir be galo smagi komanda! Mane supa trys vyrai: bendramintis vyras Linas bei du itin aktyvūs sūnūs – trylikametis Benas bei dviejų metukų Fredis. Vaikai nuspalvina kiekvieną mūsų dieną savo šmaikštumu, humoru ir neblėstančiais vaikiškais pokštais. (Šypsosi.) Šeima man – absoliutus visa ko pamatas, ramybės uostas ir, svarbiausia, juokas. Tai yra mano gyvenimo širdis. Visi gražiausi prisiminimai ir prasmė gimsta būtent čia: mūsų pačių susikurtuose namuose ir bendrose kelionėse.

– Kadaise pamačiusi tavo fiksuojamas spalvingas akimirkas, pagalvojau: kažin kas tave įkvepia labiau: skandinaviška veklektika ar angliškas quirkiness, t. y. tas savitas, žavus keistumas, o besiruošdama interviu sužinojau, jog ne vienerius metus gyvenote Jungtinėje Karalystėje. Papasakok apie tą etapą. Ko ten gyvendama pasisėmei, ką išmokai?

Lamų Slėnis

44

– Apie 15 metų gyvenome Jungtinėje Karalystėje – tiek pačiame dinamiškajame Londone, tiek jaukiuose pajūrio miesteliuose.

Nuolat keliaudavome į Braitoną, Margeitą, Vitstablį. Šias vietas prisimenant iki šiol užlieja ypatingi jausmai. Mūsų dabartiniai namai daugiausia ir yra įkvėpti to etapo: lankytų galerijų, muziejų, vintažinių krautuvėlių, parkų ir tiesiog stebėtų žmonių bei gatvės kultūros.

Gyvenimas ten išmokė esminio dalyko – mėgautis kiekviena diena, į viską žvelgti pozityviai ir visiškai nebijoti išreikšti savęs. Šią laisvę būti savimi dabar stengiuosi perduoti ir savo vaikams.

– O tada nusprendėte grįžti ir kurti savo namus čia, Kaune?

– Grįžome į namus šalia Kauno, nes norėjome būti arčiau šeimos. Vaikams seneliai yra be galo svarbūs, tad priėmėme sprendimą kurti gyvenimą čia. Ir tas sprendimas kasdien pasiteisina su kaupu – seneliai anūkais ypač rūpinasi, o mūsų vasaros dabar kvepia ir saldėja uogomis bei daržovėmis tiesiai iš jų sodo. (Šypsosi.)

45

Lamų Slėnis

Lamų Slėnis

48

– Pakalbėkime apie jūsų gražiuosius namus daugiau. Kaip juos kūrėte ir kas tau yra jūsų namų širdis?

– Šiuos namus kūrėme kartu su vyru – neskubėdami, labai apgalvodami detales, nuotaiką ir praktiškumą. Procesas vis dar vyksta: dar ne viskas pabaigta, bet tas laukimas ir naujų erdvių pildymas teikia daug džiaugsmo! Tai namai apie žaismingumą, laimę, laisvę ir kelionių prisiminimus.

Tikroji mūsų namų širdis – gyva svetainė, kurioje nuolat verda gyvenimas ir žaidžia vaikai. Be to, man itin svarbi atviro plano (angl. open-plan) erdvė, kurioje svetainė sklandžiai jungiasi su virtuve ir dideliu valgomojo stalu. Taip galima gaminti maistą ir kartu neatitrūkti nuo šeimos pokalbių.

– Kai namai būna drąsūs ir spalvingi, gana įprasta teirautis, ar nepavargstate – man smalsiau sužinoti, ką ši spalvų terapija jūsų šeimoje atrakina, kokius jausmus ar sumanymus jumyse pažadina?

– Iš tiesų, socialiniuose tinkluose kartais gaunu žinučių: „Labai gražu, bet pati taip gyventi negalėčiau.“ O mums šios spalvos ir atspalviai veikia kaip geriausia energijos ir nuotaikos terapija, ypač kai už lango tiek daug pilkų, lietingų dienų! Kadangi erdvės gana didelės, spalvos lengvai pasiskirsto ir visai neapkrauna.

Man šie namai atrakina didžiausią įkvėpimą kurti. Jie tampa svajone kūrybai ir tikra žaidimų aikštele: dievinu fotografuoti interjero detales, daiktus, vaikų žaidimą, pagautas emocijas ir

judesį, kurti mini scenas ar stilizuoti įdomius rūbų derinius.

– Kurti erdves šeimai yra turbūt šiek tiek kitaip nei gyvenant dviese. Kaip tai, kad esate tėvai, pakoregavo erdvių planavimą, medžiagiškumą ir kitus sprendimus?

– Auginant du aktyvius berniukus, namai tiesiog privalo kisti ir taikytis prie dinamikos. Visų pirma, labai pasiteisino didelės erdvės, kur vaikai gali laisvai išsilakstyti ar net pažaisti kamuoliu. Rinkdamiesi baldus, pirmenybę teikiame kokybiškoms, ilgaamžėms ir lengvai prižiūrimoms medžiagoms. Pavyzdžiui, rinkomės itin didelę ir talpią sofą, kad ant jos patogiai tilptų visa šeima. Kadangi namai išsidėstę per kelis aukštus, mūsų paauglys turi savo atskirą erdvę su sėdmaišiais, kai norisi privatumo ar ramybės.

– Man labai patiko tavo mintis, kad tam, jog namuose būtų tvarka, renkatės didelius daiktus vietoj daugybės mažų – kaip ši taisyklė veikia praktiškai? Galbūt turi dar kokių panašių triukų eklektikai suvaldyti?

– Taip, ši taisyklė veikia nepriekaištingai! Vietoj smulkių dėžučių ir daiktelių gausos renkamės kelis didelius, tvarius ir funkcionalius akcentus. Pavyzdžiui, turime nuostabias, stilingas daiktadėžes ir kelis įdomius, lengvai perkeliamus staliukus – juos tiesiog perstumiu į tą kampą, kur tuo metu verda berniukų žaidimai.

49

Lamų Slėnis

Žaislus gyvenamojoje zonoje ribojame – laikome tik tiek, kiek telpa į tas magiškas daiktadėžes. Vaikų kambaryje smulkesniems daiktams pasirinkome dideles atviras lentynas, kad jiems patiems būtų lengva viską paimti ir susidėti. O štai mano pačios knygų ir žurnalų kolekcija puikuojasi mylimiausioje svetainės zonoje – lengvai pasiekiama, kai tik kyla noras pasisemti įkvėpimo.

– Kadangi pati esu didžiulė šviestuvų, kaip meno objektų, mylėtoja, negaliu nepaklausti apie jūsų kolekciją. Koks turi būti šviestuvas, kad rastų vietą jūsų namuose? Kuris buvo pirmasis ir kaip šią kolekciją pildote?

– Šviestuvai – mano didžioji aistra! Pirmasis mūsų kolekcijoje atsirado dar gyvenant Anglijoje – tai žaismingasis „MR Maria“ modelis „Smiley“, kurį atradome nuostabiosiose Braitono gatvelėse. Šviestuvas mūsų namuose privalo turėti idėją, išskirtinę formą, spalvą ir, žinoma, praktiškumą. Turime eklektiškus „Heico“ figūrinius šviestuvus, kurie prideda nuostabaus teatrališkuLamų Slėnis

52

mo – jie dažnai tampa vaikų žaidimų zonų ar tiesiog vakaro nuotaikos dalimi. Didysis mūsų „HAY“ šviestuvas visada stovi toje pačioje vietoje ir kuria magišką vakaro šviesą, o visi kiti nuolat migruoja iš vieno kampo į kitą, diktuodami vis kitokią erdvės nuotaiką.

– Jūsų namų interjeras atrodo kaip tavo asmeninio stiliaus tęsinys. Ar visada buvai žaisminga, o gal būtent vaikai vėl pažadino šį jausmą tavyje?

– Žaismingumas mano stiliuje vyravo visada – man nuo seno patinka kurti netradicinius derinius ir per tai atrakinti savo kūrybiškumą. Vaikystėje lankydama Kauno muzikinį teatrą visada užkerėta stebėdavau dekoracijas, tad ta teatrališka esteto gyslelė atkeliauja dar iš ten.

Vaikai šio jausmo neatskleidė iš naujo, bet tikrai suteikė jam dar daugiau laisvės, drąsos ir nevaržomo džiaugsmo.

Savo stilių apibūdinčiau kaip eklektišką, bet kartu romantišką, moterišką ir žaismingą. Labai mėgstu detalėse ieškoti tekstūrų, formų ir nuotaikos. Mane be galo įkvepia Kopenhagos

mados savaitės dvasia ir skandinaviškas gatvės stilius, taip pat Londono ir Braitono laisvė, charizmatiški, pozityvūs žmonės, nebijantys būti savimi.

– Kalbant apie įkvėpimus, kaip atrodo jūsų šeimos laikas drauge? Ką mėgstate veikti kartu, kur keliauti, ką pamatyti?

– Mūsų šeimos laikas – tai nuolatinis judėjimas ir miestų tyrinėjimai. Nuostabiai leidžiame laiką vaikštinėdami po Vilnių, kur visada turime savo pamėgtą maršrutą: užsukame į MO muziejų, Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC), pasižvalgome kultiniame knygyne „Raštinė“, apeiname Bernardinų sodą, aplankome Sapiegų rūmus. Su mumis visada keliauja ir mūsų fotoaparatai!

Be to, laikas su seneliais sode su šviežiomis uogomis ir daržovėmis yra neatsiejama mūsų šeimos laiko dalis.

– Indre, o kokia tu esi mama? Tarkime, ar konfliktus taip pat sprendžiate per žaidimą? Kas tave labiausiai nustebino ir kas labiausiai įkvepia motinystės kelyje?

– Aš esu labai prisitaikanti ir lanksti mama. Auginti du aktyvius berniukus, tarp kurių – net 11 metų skirtumas, tikrai yra iššūkis, Lamų Slėnis

54

reikalaujantis kalno kantrybės ir pozityvumo. (Šypsosi.)

Mūsų pomėgis keliauti ir vaikščioti ilgus atstumus yra geriausias vaistas nuo bet kokių konfliktų: grynas oras, judesys ir kintanti aplinka iškart pakeičia nuotaiką.

Pastebėjau, kad motinystė mane stebuklingai brandina, bet kartu ir atjaunina – dievinu žaisti kartu su vaikais. Mane kasdien įkvepia galimybė kloti pamatus ryšiui, kuris, tikiuosi, truks visą gyvenimą, ir stebėti, kaip atsiskleidžia unikalūs mano vaikų talentai.

– Ar turi kokių nors tau brangių daiktų ar tradicijų iš savo pačios vaikystės, kurias jau perdavei arba norėtum perduoti savo vaikams?

– Pats brangiausias dalykas, atkeliavęs iš mano tėvų namų – bendro šeimos stalo tradicija. Man tai – absoliutus magijos momentas. Kai visi susirenkame prie vieno stalo valgyti maisto, niekur neskubame, dalijamės dienos aktualijomis ir tiesiog būname kartu. Šį kasdienį sustojimo ir artumo jausmą man drąsiai norisi perduoti savo vaikams.

KŪNAS KAIP ARCHITEKTŪRA Nuotraukos: „Nordclinic“ archyvas

Kai architektas projektuoja pastatą, jo darbas prasideda nuo konstrukcijos ir sprendimų, kaip pastatas tarnaus po dešimties ar penkiasdešimties metų. Panašiai šiandien veikia ir šiuolaikinė chirurgija: ilgalaikis rezultatas prasideda ne nuo išvaizdos pokyčio, o nuo individualios anatomijos, audinių savybių ir funkcijos įvertinimo.

Pirmaujančios privačios chirurgijos klinikos Baltijos šalyse „Nordclinic“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojai Tautvydas Urbonas, Karolis Varkalys bei ortopedas-traumatologas prof. dr. Šarūnas Tarasevičius atskleidžia, kad vis daugiau pacientų ieško ne dramatiškų transformacijų, o sprendimų, leidžiančių jaustis patogiau, judėti laisviau ir ilgainiui džiaugtis natūraliai atrodančiu rezultatu. Toks požiūris keičia ir chirurgijos filosofiją – svarbiausia tampa ne maksimalus pokytis, o harmonija tarp formos ir funkcijos. Kiekvienas sprendimas, atliktas kūne, turi įtakos visai sistemai.

500 savo srities specialistų vienijanti „Nordclinic“ komanda kasmet kuria gyvenimą keičiančius pokyčius pacientams iš daugiau nei 30 pasaulio šalių.

ESTETIKA IR FUNKCIJA EINA IŠVIEN „Nordclinic“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Karolis Varkalys mano, kad estetišką rezultatą kuria darni visuma. „Mūsų kūnas sudarytas iš daugybės skirtingų sluoksnių: oda, riebalinis audinys, raumenys, raiščiai, kaulai. Tai, ką matome išorėje – oda – yra tik viena visos sistemos dalis, kuri prisideda prie rezultato stabilumo“, – sako gydytojas. Plastikos chirurgo teigimu, išskirti vienos svarbiausios struktūros neįmanoma, tačiau kūno kontūravimo operacijose didžiulę įtaką galutiniam rezultatui turi kaulinė anatomija – dubens plotis, krūtinės ląstos forma, šonkaulių padėtis ir kiti individualūs ypatumai.

Lamų Slėnis

56

Be to, nors plastinė chirurgija dažnai suvokiama kaip estetinė medicinos sritis, praktikoje šios dvi sąvokos retai egzistuoja atskirai.

Anot plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo Tautvydo Urbono, neatsitiktinai žmonėms harmoningos kūno proporcijos atrodo gražios – evoliucijos metu grožio suvokimas formavosi kartu su gebėjimu atpažinti gerai funkcionuojantį organizmą. Todėl estetika medicinoje dažnai yra ne tik grožio, bet ir funkcijos atspindys. „Grožis dažnai atspindi darnų audinių ir organų veikimą, todėl siekdami estetikos kartu siekiame ir kuo geresnės organizmo funkcijos. Todėl mūsų kaip plastikos chirurgų tikslas nėra tiesiog pakeisti išvaizdą – siekiame sukurti tokią kūno formą, kuri ilgainiui išliktų stabili, proporcinga ir gerai funkcionuotų. Vertiname audinių kokybę, odos elastingumą, raumenų būklę, kūno proporcijas, žmogaus gyvenimo būdą ir tai, kaip pokyčius veiks laikas, gravitacija bei natūralūs organizmo procesai“, – dalijasi chirurgas.

Dalis pacientų į konsultaciją ateina tikėdamiesi pagerinti išvaizdą, tačiau pokalbio metu paaiškėja, kad estetinė problema turi ir aiškią funkcinę pusę: nosies kuprelė neretai būna susijusi su iškrypusia nosies pertvara, todėl žmogų vargina ir kvėpavimo sutrikimai. „Po nėštumo išryškėjęs pilvas dažnai nėra vien odos ar riebalų pertekliaus problema – jį gali lemti išsiskyrę tiesieji pilvo raumenys, dėl kurių silpnėja pilvo sienos funkcija, – sako plastikos chirurgas.

– Panašiai ir didelis odos perteklius po reikšmingo svorio kritimo ne tik keičia išvaizdą, bet ir riboja judėjimą, sukelia odos uždegimus ar apsunkina fizinį aktyvumą.“ Su panašia situacija susiduria ir moterys, turinčios itin dideles krūtis – jų svoris gali būti susijęs su kaklo, pečių ar nugaros skausmais, odos iššutimais po krūtimis bei fizinio aktyvumo apribojimais.

Tokiais atvejais operacija padeda ne tik pakeisti kūno proporcijas, bet ir sumažinti kasdien patiriamą fizinį diskomfortą.

SVARBUS PRIEŠOPERACINIS PASIRUOŠIMAS Plastinėje chirurgijoje, kaip ir kitose srityse, tinkamas pasiruošimas – vienas svarbiausių etapų, galinčių nulemti visą operacijos eigą. „Svarbiausia operacijos dalis dažnai prasideda dar prieš įžengiant į operacinę. Pirmiausia išsiaiškiname paciento lūkesčius ir įvertiname, ar jie realistiški. Atliekame išsamią anatomijos analizę, įvertiname odos, riebalinio audinio ir raumenų būklę, gretutines ligas, gyvenimo būdą bei veiksnius, galinčius turėti įtakos gijimui. Tik tada parenkamas individualus operacijos planas, – sako „Nordclinic“ ekspertas Tautvydas Urbonas. – Siekiame rezultato, kuris atrodytų natūraliai, būtų ilgaamžis ir nekeltų papildomų funkcinių problemų ateityje.“ Plastikos chirurgas Karolis Varkalys papildo, kad prieš operaciją itin svarbus ir žymėjimas – tai nėra tik techninis pasiruošimas, o iš esmės visas operacijos planas, kuriuo chirurgas vadovaujasi operacijos metu. Chirurginis žymėjimas atliekamas pacientui stovint, nes tik tokioje padėtyje galima objektyviai įvertinti natūralią audinių padėtį, kūno kontūrus ir anatominius orientyrus. „Nors plastinėje chirurgijoje egzistuoja bendri operacijų principai, kiekviena operacija planuojama individualiai. Net atliekant techniškai tą pačią procedūrą, sprendimai dėl audinių pašalinimo gali skirtis priklausomai nuo konkretaus žmogaus anatomijos. Būtent todėl kruopštus planavimas dažnai lemia ne mažiau nei pati operacijos technika – geras rezultatas prasideda dar prieš atliekant pirmąjį pjūvį“, – teigia jis.

STAIGI TRANSFORMACIJA NĖRA SIEKIAMYBĖ Socialiniai tinklai sukūrė įspūdį, kad kuo ryškesnis pokytis, tuo geresnis rezultatas. Vis dėlto „Nordclinic“ chirurgai laikosi kitokios pozicijos. Pasak jų, socialiniuose tinkluose retai matomas ilgalaikis rezultatas, todėl konsultacijos metu neretai tenka kalbėti ne apie tai, ką galima, o apie tai, ką iš tikrųjų verta daryti. „Plastinėje chirurgijoje galioja tie patys universalūs gamtos dėsniai. Jie neišvengiami kiekvieno mūsų kūnui – gravitacijos, audinių senėjimo ir biomechanikos niekas nepanaikina. Kuo didesnis ir neproporcingesnis pokytis, tuo didesnė apkrova audiniams ir didesnė tikimybė, kad rezultatas laikui bėgant prastės. Todėl dažniausiai siūlau ne maksimalų, o optimalų sprendimą – tokį, kuris išliks gražus ne tik po kelių mėnesių, bet ir po daugelio metų“, – sako T. Urbonas.

Be to, socialiniuose tinkluose matomas plastinės chirurgijos efektas sunkiai atkartojamas realybėje: kiekvieno žmogaus anato-

mija yra skirtinga, todėl negali būti ir dviejų identiškų operacijų.

Net atliekant tą pačią procedūrą, kiekvieno paciento audinių savybės ir anatominės ypatybės lemia, kokius sprendimus operacijos metu tenka priimti. „Skiriasi ne tik kūno proporcijos ar kaulinė anatomija, bet ir odos elastingumas, poodinio riebalinio sluoksnio storis, fascijų bei jungiamojo audinio tvirtumas, randėjimo ypatumai, audinių paslankumas. Visa tai turi įtakos tam, kiek audinių galima saugiai pašalinti ir kokio rezultato galima tikėtis ilgalaikėje perspektyvoje“, – paantrina K. Varkalys.

Plastikos chirurgas kaskart turi prisitaikyti prie individualios anatomijos, o ne bandyti pritaikyti anatomiją prie iš anksto numatyto plano. Būtent individualus požiūris leidžia pasiekti natūralų ir harmoningą rezultatą, kuris atitinka ne tik paciento lūkesčius, bet ir jo anatomines galimybes.

BIOMECHANIKA TAMPA PAGRINDU ESTETIKAI „Nordclinic“ suaugusiųjų ortopedas-traumatologas prof. dr. Šarūnas Tarasevičius įsitikinęs, kad vidinė kūno sandara lemia ir tai, kaip atrodys estetinis rezultatas. Todėl prieš atliekant estetines korekcijas, žmogui visų pirma reikėtų išsitirti, ar neturi galūnių, stuburo deformacijų. Net jei minkštieji audiniai kūno išorėje yra išsidėstę proporcingai, viduje slypinčios deformacijos gali neleisti pasiekti norimo rezultato. Reikia koreguoti deformacijos priežastį, o ne pasekmes. „Taisyklingas judėjimas lemia tolygų krūvio pasiskirstymą ir vienodą raumenų vystymąsi. Tačiau atsiradus tam tikrai patologijai, pavyzdžiui, klubo sąnario artrozei, pacientas dėl skausmo pradeda mažiau apkrauti galūnę, o tai lemia raumenų atrofiją, todėl galūnė vizualiai atrodo plonesnė nei kita. Siekiant išlaikyti proporcingas kūno formas, reikia koreguoti ortopedines patologijas, kad būtų užtikrintas pakankamas fizinis aktyvumas, o audiniai sentų lėčiau“, – sako prof. dr. Š. Tarasevičius.

Chirurgo manymu, tokiu atveju itin svarbus skirtingų sričių chirurgų bendradarbiavimas, o vieniems be kitų būtų sunku sukurti ilgaamžį rezultatą. Plastikos chirurgai rūpinasi minkštaisiais audiniais, o ortopedai – kauline struktūra, koreguodami jos ašis bei kitas deformacijas.

Kaip ir geroje architektūroje, ilgaamžiškumą lemia ne efektingas fasadas, o tai, kas slypi po juo. Todėl ir chirurgijoje optimaliausias efektas dažniausiai yra tas, kuris atrodo itin natūralus ir paryškinantis žmogaus individualius bruožus. Sėkmingas operacijos rezultatas paremtas tvirta konstrukcija, pagarba individualiai anatomijai ir gerai veikiančia funkcija.

59

Lamų Slėnis

Akimirkos istorija

Gyvenimo fragmentai Nuotraukos: Kamilė Leonavičiūtė

Meninės ir portretinės fotografijos kūrėjos Kamilės Leonavičiūtės santykis su vaizduprasideda ne nuo iš anksto apgalvotos idėjos, o nuo vidinės būsenos. Jos kūryboje susilieja intuicija, emocinis jautrumas, nostalgija ir žmogaus vidinių būsenų tyrinėjimas. Kamilė kuria iš vidaus, leisdama gyvenimui natūraliai diktuoti kūrybos kryptį. Pokytis menininkės kūryboje egzistuoja ne tik kaip tema – jis yra ir pats kūrybos metodas. Menininkė leidžia kūriniams keistis kartu su ja, nesistengdama išlaikyti vieno nekintančio braižo ar savęs apiLamų Slėnis

60

brėžimo. „Visa, kas mus supa – santykiai, gamta, kūnas, jausmai ir mintys, – nuolat kinta. Ilgą laiką bandome save apibrėžti, suprasti, kas esame, bet vos tai padarome, jau būname vėl šiek tiek pasikeitę. Aš esu, o kas esu – nuolat evoliucionuoja. Kaip ir vienintelė tiesa – jos nėra. Ji kinta kartu su mumis“, – dalijasi kūrėja.

savimi. Svarbi kūrybinio proceso dalis – tekstas. Dienoraščio rašymas bei asmeninės refleksijos leidžia menininkei geriau suprasti savo kūrinius ir atpažinti temas, kurios neretai pirmiausia atsiranda intuityviai, dar prieš jas apibrėžiant. „Fotografuodama dažnai leidžiu sau nežinoti.

Kartais tik po kurio laiko, grįžusi prie savo Jos fotografijose dažniausiai sutinkama tekstų, pamatau, kad vaizdas ir mintys tuo moters figūra, gamta, vanduo ir simbo- metu kalbėjo apie tą patį, nors kūrybos liniai elementai, padedantys kalbėti apie procese to dar nebuvau sąmoningai įvartransformaciją, cikliškumą bei santykį su dijusi.“

Nuotraukoje: Kornelija Pukelevičė Lamų Slėnis

62

Nuotraukoje: Adelė Laurinaitytė 63

Lamų Slėnis

Vienas iš pasikartojančių jos kūrybos motyvų – kriauklės, tapusios vidinių gelmių ir dvasinės kelionės ženklais. Menininkei jos – tarsi laidininkės į vidinį pasaulį, per kurias atsiskleidžia kūrybos gylis, autentiškumas ir ryšys su subtiliąja erdve.

O vanduo, natūrali kriauklių erdvė, fotografijose įgauna atsinaujinimo ir virsmo prasmę.

Lamų Slėnis

64

Šiuo metu Kamilės kūrybinė kelionė atsiskleidžia antrojoje personalinėje parodoje „Fragments of Life“ Trakų Vokės dvare, kuruojamoje Agnetės Voverės. Joje fotografija tampa būdu apmąstyti asmeninį augimą, virsmą ir nuolatinę kaitą, o žiūrovui paliekama erdvė iš atskirų fragmentų susikurti savąjį pasakojimą.

Kartu menininkė jau išgyvena naują kūrybinį etapą. Rugsėjį pasaulį išvys nauja gyvybė, o nėštumo metu gimusi „I Walk in Threads“ tapo nauja „Fragments of Life“ projekto gija – apie pilnatvę, kosminę galią, ryšį su Žeme, gyvybę ir sugrįžimą prie ištakų. Taip „Fragments of Life“ toliau auga kartu su pačia menininke.

Paroda veiks iki rugsėjo 26 d.

Sena siela Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Giedrė Skučaitė-Gedvilė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Kopenhagos

„Ar tikrai įmanoma padėti tašką namų kūrime?“ – klausia du dešimtmečius Kopenhagoje gyvenanti meno ir dizaino mylėtoja, mitybos specialistė Ieva Dan, praverdama savo kruopščiai dešimtmetį kurtų senutėlių namų duris. Klausantis jos neabejoju, kad savitą moters požiūrį į gyvenamąją aplinką suformavo ne tik ilgi Danijos sostinėje praleisti metai, bet ir Kauno Žaliakalnyje kadaise gyvenęs senelis, visur įžvelgęs grožį, supratęs jo prasmę ir šį jausmą perdavęs anūkei.

Lamų Slėnis

66

Visą istoriją skaitykite naujame rudens LAMŲ SLĖNIO numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

Lamų Slėnis

68

69

Lamų Slėnis

ROŽINIS „LINDEX“ RUDUO Nuotraukos: „Lindex“ archyvas

Spalis pasaulyje plačiai žinomas kaip rožinio kaspino mėnuo.

Prie jo prisideda ir daugiau nei du dešimtmečius atsakingą verslą puoselėjantis ir kasdien su sveikatos iššūkiais susiduriančias moteris palaikantis prekių ženklas „Lindex“. Mūsų šalyje „Lindex“ glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos nacionaline krūties ligų asociacija, vykdo edukacinius projektus, o surinktomis lėšomis prisideda prie genetinių onkologinių ligų tyrimų finansavimo. „Lindex“ siekia skatinti prasmingus pokyčius moterų gyvenime, todėl savo veikla prisideda prie sprendimų, iš esmės gerinančių jų gyvenimo kokybę ir sveikatą – rožinio kaspino kampanijoje „Lindex“ dalyvauja nuo pat jos pradžios dar 2003-iaisiais. Tačiau darbų dar daug – ir šiandien kiekvienas iš mūsų gali tapti šių svarbių pokyčių dalimi.

Naujasis „Lindex“ iniciatyvos simbolis – rožinis skėtis – sukurtas kartu su švedų dizaineriu Jonu Franku, sukaupusiu dauLamų Slėnis

70

giau nei dvidešimt penkerių metų patirtį pačiose kūrybiškiausiose Švedijos agentūrose. Šiandien kūrėjas plačiai žinomas dėl drąsių koncepcijų, netikėtų bendradarbiavimo formų ir įsimintinų, dėmesį patraukiančių idėjų. Visgi prie šio projekto Jonas prisijungė neatsitiktinai – jo žmonai Sarai diagnozavus krūties vėžį, dizaineris pradėjo bendradarbiavimą su „Lindex“, taip savo unikalia kūryba prisidėdamas prie šios ligos tyrimų.

Bendro darbo rezultatas – praktiškas, žaismingas, ištisus metus naudojamas skėtis, suteikiantis galimybę prisidėti prie svarbios temos ir primenantis apie būtinybę savo sveikata rūpintis kasdien.

Nuo spalio 1 d. skėčius galima įsigyti „Lindex“ parduotuvėse ir svetainėje www.lindex.com

Kad buitis nežudytų meilės Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Rūta Floral

Paklausta, kas kuria jausmą, kad vieta yra artima ir sava, buities analitikė, bendruomenės erdvės „DEMOLOFTAS“ įkūrėja Dalia Mauricaitė-Kalinauskienė atsako, kad tai daro siela: „Komerciniais pagrindais sukurta vieta gali turėti viską: patalpas, interjerą, darbuotojus, meniu. Tai yra kūnas. O kad erdvė įgautų sielą, bent vienas žmogus turi ją labai mylėti.“

– Dalia, „DEMOLOFTUI“ ką tik suėjo pasidalyti tuo, kas jiems svarbu. Šiame ketveri. Žvelgiant atgal, kokie jie buvo ir skubančiame pasaulyje mums labai trūkskokių jausmų atnešė? ta tokių vietų. Noriu senatvėje turėti vietą, – Labai džiaugiuosi ketvir- į kurią galėsiu ateiti ir jaustis sava. Todėl tuoju „DEMOLOFTO“ gimta- man „DEMOLOFTAS“ nėra tiesiog kadieniu ir labai branginu šią erdvę.Tu- vinė. Tai labiau socialinis reiškinys, pririu svajonę, kad ji gyvuotų amžinai. sidedantis prie žmonių gerovės.

Visi ketveri metai buvo labai skirtMan labai svarbūs žmonės. Todėl norėingi ir pilni įvairiausių patirčių, bet mano jau, kad „DEMOLOFTAS“ pirmiausia tikslas visada buvo tas pats – kad ir žmonės, būtų apie žmones, kurie čia dalijasi ne kurie čia dirba, ir tie, kurie ateina, būtų tik maistu, bet ir pokalbiais – savo atradimais ar nusivylimais. Dažnai sakau, laimingi, jaustųsi svarbūs ir savi. Džiugu kad „DEMOLOFTAS“ yra pigiausias matyti, kad žmonių, kurie nori bendrystės, psichologas – čia žmonės gali susitikti ir atsiranda vis daugiau. Bendrystė po truLamų Slėnis

72

putį tampa stiprybe.

– Esate sakiusi, kad tai ne šiaip erdvė, o bendruomenė. Kas, jūsų manymu, sukuria tą jausmą, kad vieta yra artima ir sava?

– Kas skiria paprastą kavinę nuo bendruomenės vietos? Greičiausiai – siela.

Komerciniais pagrindais sukurta vieta gali turėti viską: patalpas, interjerą, darbuotojus, meniu. Tai yra kūnas. O siela, man atrodo, gimsta iš meilės tai vietai – kad erdvė įgautų gyvybės, bent vienas žmogus turi ją labai mylėti. „DEMOLOFTAS“ iš pradžių buvo įrengtas kaip erdvė, kurioje aš, kaip buities

analitikė, nagrinėjau buities sprendimus – kaip gyventi taip, kad buitis nežudytų meilės. Todėl čia yra daugybė daiktų ir sprendimų, galinčių padėti žmogui gyventi patogiau. Iki šiol vedu ekskursijas, rodau „DEMOLOFTĄ“ Vilniaus dailės akademijos studentams, pasakoju apie neįprastus sprendimus ir medžiagas.

Vėliau supratome, kad ši erdvė per gera, kad liktų tik mūsų studija. Taip atsirado kavos baras – vieta, kur žmonės gali mėgautis kava ir atrasti įdomius dizaino sprendimus. „DEMOLOFTE“ iki šiol veikia galerija, turime lietuvių menininkų ir dizainerių darbų, rengiame pop-up parodas. Šiuo metu čia vyksta Dainiaus Ščiukos fotografijų paroda „Naujamiestį kuria žmonės“.

Dar viena labai svarbi „DEMOLOFTO“ dalis – didžioji portretų siena, kurią puošia mūsų kaimynų ir svečių nuotrauLamų Slėnis

74

kos. Lankytojai kartais nustemba sužinoję, kad tai ne dekoro elementas, o tikri žmonės, gyvenantys ir kuriantys miestą šiandien. Man tai yra pagarba jiems – prisidedantiems prie miesto kūrybos ne praeityje ar ateityje, o dabartyje. Juk mes visi, tiesiog gyvendami savo gyvenimus, kartu kuriame miestą ir dalijamės jausmais.

Norėjau, kad į „DEMOLOFTĄ“ žmogus ateitų ne tik pamaloninti ar pamaitinti savo kūno, bet ir praturtinti vaizduotės bei pamaitinti savo proto.

– Skaičiau, kad kartu su ketvirtuoju gimtadieniu laukia ir smagių sezono naujienų – netrukus „DEMOLOFTE“ atsidarys „Abrakadabra Concept Store“.

Kokia jo idėja?

– Mes drauge su vyru Nauriu Kalinausku esame dideli dizaino mylėtojai. Dažnai žmonės galvoja, kad dizainas – tai tiesiog gražus ar įmantrus daiktas. Mums dizai-

nas yra tai, kas padeda žmogui geriau gyventi, palengvina ir įkvepia pačiam kurti savo kasdienybę, o ne joje kentėti.

Dizainas mūsų gyvenime yra labai seniai. Aš daug metų turėjau „Daiktų viešbutį“ ir palaikiau lietuvių dizainerių kūrybą. Mano vyras yra pirmasis lietuvių dizaineris, pelnęs prestižinį „Red Dot“ apdovanojimą. Todėl kasdienybės kūryba yra mūsų kraujyje. „Abrakadabra Concept Store“ nebus tiesiog parduotuvė. Norime supažindinti su daiktais kurie turi stebuklingų galių. (Šypsosi.)

Pirmasis „Abrakadabra Concept Store“ daiktas – Naurio sukurtas pakabinamas muilas. Kodėl žmonės renkasi skystą muilą? Viena priežasčių labai paprasta – kietas muilas tirpsta muilinėje, palieka apnašas, ją reikia valyti. Nauris tiesiog panaikino muilinę – muilas magnetu

pritvirtinamas prie kabančios grandinėlės.

Atrinkome ir patį muilą. Daugelis mano, kad muilas tinka tik kojinėms plauti. (Šypsosi.) Bet atradę tradicinį Alepo muilą, gaminamą iš alyvuogių ir laurų aliejų, supratome, kad muilas gali padėti net esant egzemai, būti skalsus ir, visai kaip vynas, laikui bėgant tik gerėti.

am sustotų laikas. Todėl labai džiaugiuosi, kad „Kasdienybės Bakehouse“ prisijungė prie mūsų idėjos. Dabar kiekvieną rytą čia kepsime šviežius kepinius, o kartu, žinoma, liks ir mūsų įprastas maisto meniu.

– Dar viena smagi naujiena – vaikų šeštadieninė mokykla „DEMOROOM“. Papasakokite apie jos koncepciją – ką joje su – Taip pat „DEMOLOFTE“ pradėjo vaikais veiksit ir ką norite jiems perduoti? veikti ir „Kasdienybės Bakehouse“ kepyk– Mokykla taip pat gimė iš noro dalytis la. Kaip gimė ši draugystė? kasdienybės džiaugsmu. Vaikai šiandien – Labai džiaugiamės, kad prie mūsų patiria labai daug pramogų, kurios dažnai prisijungė „Kasdienybės Bakehouse“– yra toli nuo kasdienio gyvenimo. O buitis iki šiol vienintelė jų kepykla veikė jiems neretai pristatoma beveik kaip bausKaune, o dabar ji atsirado ir Vilniuje, mė: mama sako „susitvarkyk kambarį“, ir „DEMOLOFTE“. vaikui atrodo, kad jį baudžia.

Aš labai mėgstu dalytis džiaugsmu, Mes jau apie penkiolika metų o gera ryto kava, šviežia bandelė ir geras nagrinėjame buitį, todėl kilo mintis: o pokalbis man yra vienas nuostabiausių kas būtų, jeigu vaikų nemokytume tiesikasdienybės malonumų. og „tvarkytis“, bet leistume jiems patiems Visuomet norėjau, kad žmogui, atė- kurti buitį? jusiam į „DEMOLOFTĄ“, bent trumpProgramą pirmiausia išbandėme

vasaros stovykloje ir vaikų reakcija mus sužavėjo. Keturi vaikai iš karto užsirašė į kitų metų stovyklą, keli sakė, kad norėtų tiesiog pas mus dirbti, o keletas berniukų pasidalijo, kad tai buvo įdomiausia stovykla jų gyvenime. Supratome, kad vaikams kasdienybė iš tiesų gali būti įdomi, jeigu pasiūlai ją ne kaip pareigą, o kaip kūrybą.

Vienos grupės kursas truks vieną mėnesį, t. y. keturis šeštadienius. Kiekvienas šeštadienis skirtas vis kitai temai: madai, stiliui, drabužiams ir spintai; produktams, receptams ir dekorui; tvarkai, švarai ir daiktų kiekiui, o paskutinis mėnesio šeštadienis – kartojimui ir kūrybai.

Vaikai čia ne tik klausosi – jie daro, bando, tyrinėja ir kiekvieną kartą sukuria daiktą, kurį parsineša namo. Kartu gauna žinių, kuriomis gali pasidalyti su tėvais.

Man labai patinka, kad vaikas grįžta namo kaip žinovas, galintis savo atradimais pasidalyti su tėveliais. Taip buitis gali sujungti šeimą.

77

Lamų Slėnis

Lamų Slėnis

78

Ir kartu norime padovanoti laiko tė- prieš penkiolika metų ir mane iš karto pavams – kol vaikai šeštadienį leidžia pras- kerėjo aukštos lubos. Esu visiškai įsimylėmingai ir kūrybiškai, tėvai turi laiko sau. jusi loftus, ir ši meilė su metais tik stiprėja.

Jiems irgi reikia poilsio. (Šypsosi.)

Prieš penkiolika metų, kai čia atvėrėme „Daiktų viešbučio“ duris, daugelis – Dar nuo „Daiktų viešbučio“ laikų sakė, kad esame išprotėję – negi negalė„DEMOLOFTAS“ įsikūręs Naujome susirasti normalios vietos, kurią visi jamiesčio loftų kvartale – ką reiškia kurti žinotų. (Šypsosi.) tokią vietą būtent čia?

Tuo metu Lietuvoje žmonės dar – „DEMOLOFTAS“ įsikūręs tikrame nieko nežinojo apie loftus. Pamenu, pati loftų kvartale. Šią vietą atradau maždaug žurnalistams pasakodavau, kas yra loftas, Lamų Slėnis

80

iš kur atsirado ši kultūra, kalbėdavau apie industrinių pastatų konversijas, Niujorką, aukštas lubas ir dideles atviras erdves.

Tiesiog labai pamilau loftus ir norėjau ta meile dalytis.

O dabar į šį kvartalą kraustosi nuostabūs žmonės, taip pat stipriai mylintys loftus, ir mes visi galiausiai susitinkame „DEMOLOFTE“. Mane labai džiugina, kad meilė loftams auga.

Kaimuke viskas paprasčiau!

Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Lygumų horizonte – kalnelis. Ant jo – nedidelis namas, spalviškai susiliejęs su peizažu. Modernūs sprendimai čia žengia koja kojon su tradicinio kaimo elementais, nes gamta – tikroji visa ko šeimininkė. Ir nors kol kas tai tik prieglobstis nuo miesto šurmulio ir skubos, regis, tik laiko klausimas, kada kaimukas, kaip ji pati vadina, taps tikraisiais namais. Šių namų kūrėja ir šeimininkė Grėtė Mažulė kviečia vidun.

Lamų Slėnis

82

– Grėte, sodybą vadini kaimuku?

tad susigalvojome naują pomėgį – važinėti – Dar kartais „kaimu“, bet man labiau po Lietuvą ir ieškoti mums artimo kaipatinka „kaimukas“. Žodis „sodyba“ – la- mo. Nors tuo metu dar nė neturėjome bai šaltas, tarsi iš dokumentų. Esu linkusi rimtųketinimų kažką iš tiesų pirkti. šią vietą romantizuoti. Kaimukas, nes jis – Pagal kokius kriterijus ieškojote? gyvas – kaip koks mažas žmogeliukas.

– Vietą visada turiu pajausti. Ieškojome (Šypsosi.) sklypo ar sodybos arti miško, bet dėl – Su šeima gyvenate Vilniuje. Kaip sugal- dviejų mažų vaikų – ne prie ežero pavojote, kad jums reikia kaimuko? krantės. Taip pat norėjosi būti atokiau, kad – Gamta visada buvo šalia manęs. Sene- galėčiau degintis nuoga. Buvo svarbus ir liai turėjo kaimą, jame leisdavau daug lai- didesnis atstumas nuo Vilniaus. Norėjosi ko. Miškus įsimylėjau dar vaikystėje. Su sėsti į automobilį ir važiuojant iki vietos miestu turiu įdomų santykį – jį myliu, bet spėti išalkti. Reikėjo ilgesnio kelio ir jausturiu leisti sau pasiilgti. Ilgą laiką atrodė, mo, kad važiuoji į kaimą, o ne į sodą.

Taip išnaršėme pusę Lietuvos. Kurį kad turėti kaimą nėra galimybės, nes bus per daug rūpesčių. Antrojo karantino laiką stebėjau būtent šios sodybos skelmetu gimė dukra – antrasis mūsų vaikas, bimą. Nuotraukos nežavėjo, bet kažkas čia o mano vyro, kuris turi kelionių organiza- visgi traukė. Pasitaikius progai apžiūrėti šią vimo įmonę, darbai sustojo. Trūko erdvės, sodybą ir prasidėjo visa romantika. Prisimenu, buvo žiema, automobilis žemas, tad

negalėjome privažiuoti prie pat. Palikome jį prie pagrindinio kelio, klampojome apsnigtu keliuku per mišką, švietė saulė.

Staiga atsivėrė pievos, kalniukas, o ant jo – sena troba. Tas jausmas buvo toks siurrealistiškas, lyg iš sapno. Iš karto supratome, kad čia yra Ta vieta.

– Įsigijote seną trobą. Kas toliau – kokie buvo tie pirmieji veiksmai ir darbai?

– Esame septintieji šios vietos savininkai.

Pirmosios mintys tik įsigijus – pabėgti nuo darbų mieste ir susitelkti į paprastus, buitinius darbus. Per dvejus metus viską susitvarkėme viduje, buvo labai jauku, bet susidūrėme su senos sodybos problemomis: kirvarpų suėsti rąstai, kreivos grindys, pamatas neįleistas į žemę, o pastatytas ant akmenų, šleivi langai. Todėl čia būti galėdavome tik vasaromis. Nuolatinis kaimo ilgesys kitais sezonais vedė 85

Lamų Slėnis

Lamų Slėnis

86

prie klausimo: ką daryti? Diskutavome su įvairiais restauravimu užsiimančiais meistrais ir iš nė vieno nesulaukėme patvirtinimo, kad sodybą vertėtų išsaugoti. Galiausiai nusprendėme griauti ir statyti naują. Iš pradžių tikrai buvo gaila, bet dabar džiaugiuosi. Džiaugiuosi ir dėl to, kad turėjome dvejų metų etapą tikroje aukštaitiškoje gryčioje.

– Kaip tuomet kūrėte naują sodybą?

– Su vyru Karoliu esame labai skirtingi žmonės, todėl iš karto susitarėme, kad Karolis bus atsakingas už projektą, statybų darbus, o aš – už interjerą ir landšaftą.

Nusipirkę projektą jį dar pakoregavome – labai norėjau bent šiek tiek išskirtinumo, kad kaimas labiau atspindėtų mus. Su darbais susisukome labai greitai – visas procesas nuo nugriovimo iki naujo namo pastatymo užtruko devynis mėnesius.

Lamų Slėnis

88

Tikrai pasisekė, nes turėjome nuostabius meistrus, su kuriais jaučiausi, tarsi būtume viena stipri komanda.

– Kaip manai, kokie dizaino sprendimai čia labiausiai atspindi tave?

– Pirmajame aukšte pasirinkome lieti mikrocemento grindis. Yra smulkių netobulumų, bet jų kaip klaidų nematau.

Mikrocementas sugeria į save kone viską: pastačius vazoną – lieka žymė, bet man patinka, tai kuria istoriją. Vis sulaukiu klausimų, kaip čia kaime balto mikrocemento grindys – juk išsipurvina. Išsipurvina, bet susitvarkau. Man atrodo, čia požiūrio reikalas. Tiesa, dėl švaros esu lengvai pakvaišusi. Daug kam keista, bet mėgstu chloro kvapą. ( Juokiasi.) Šiandien kaimuke nieko nekeisčiau. Aš linkusi tarnauti daiktui, nemėgstu jų dažnai keisti. Viską, ką turiu aplink save, mėgstu

puoselėti – šeimą, draugus, daiktus. Jaučiuosi dėkinga už tai, ką turiu, todėl įdedu daug laiko, darbo, kad tai tęstųsi ir gyvuotų kuo ilgiau.

Kaime laukas yra tikrasis šeimininkas, diktuojantis taisykles. Mes susikūrėme namą, iš kurio galime jį stebėti. Viduje norėjosi nenuobodaus minimalizmo su 7-ojo dešimtmečio prieskoniais ir keistenybėmis: tarpusavyje šiek tiek nederantys daiktai arba staiga, lyg iš niekur, atsiradusi ryškesnė spalva, suteikianti erdvei gyvybės, žaismingumo. Man gražus skandinaviškas minimalizmas, bet jis man per daug nuobodus. Vietoje įprastos šviesios skandinaviškos faneros pasirinkau 7-ojo dešimtmečio įkvėptą sodrią rusvai ryžą tonaciją – šiltesnę, charakteringesnę, su nostalgišku modernizmo atspalviu.

Yra posakis „mažiau yra daugiau“, kurį namų interjere aš interpretuoju savaip:

man mažiau yra nuobodu. Gana paprastoje, minimalistinėje aplinkoje mėgstu pridėlioti eklektiškų akcentų. Pavyzdžiui, turiu tokią močiutišką sausaininę, kuri atrodo kaip citrina, arba aukštą Drakulos stiliaus šviestuvą. Būna, draugai atsiunčia kokio nors keisto daikto nuotrauką irparašo: „Labai tavo“. (Juokiasi.)

Didelė naudojamų medžiagų dalis – natūralios: medis, molis. Yra ir žaismingas elementas: pirmajame aukšte lubos – iš faneros, antrajame aukšte fanera panaudota grindims, o sienoms – molis. Išėjo tarsi Rubiko kubo principas. Tiesa, tikriausiai tai pastebiu tik aš. (Juokiasi.)

Man atrodo, žmonės dažnai nežino, ką parduoda ar net atiduoda. Didelę daiktų dalį, ko nerandu, susikuriu pati – nubraižau ir randu, kas galėtų pagaminti.

Pavyzdžiui, vonios erdvėje turime ryškiai geltoną sienelę. Sugalvojau, kad reikia akcento, bet neradau tokio stiklo, tad pirkau specialią plėvelę ir klijavau. Nors turiu kelis dizainerių daiktus, kuriuos pamačiau atsitiktinai, vardai man nėra svarbūs ir tikrai neieškau daiktų pagal tam tikrus prekių ženklus. Renkantis daiktus man svarbiausia yra išskirtinumas, keistumas, įdomumas.

Kaime nauja yra tik sofa, čiužiniai ir įmontuojami šviestuvai. Sendaikčių tur– Kur dažniausiai ieškai daiktų? Kaip juos guje radau mid-century modern stiliaus atsirenki? kėdę su organiškomis linijomis ir min– Dažnai daiktus perku sendaikčių imalistine forma. Šviestuvą, kuris dabar turguose, nors visai nemoku derėtis. Taip stovi mūsų skaitymo zonoje, parsivežiau pat naršau skelbimų portaluose, „Vinted“. autobusu iš vieno mažo Prancūzijos mies-

telio sendaikčių turgaus.

– Užsiminei, kad laukas kaime turi svarbų, o gal net ir svarbiausią vaidmenį?

– Ne aš čia šeimininkauju – gamta pati ateina į mūsų sklypą, todėl norisi ją visiškai įsileisti. Stengiuosi rinktis natūralius, mūsų klimato zonoje augančius ir nereiklius augalus. Paprastumas iš tiesų yra ypatingas. Kol kas landšaftas ir sodas dar sulaukė mažiausiai dėmesio ir iki pilno vaizdo reikia poros sezonų, bet turiu viziją, kaip tai turėtų atrodyti. Noriu, kad sodas būtų natūralus ir kaimiškas.

Tvorelę prie daržo pynėme iš riešuto šakų.

Mėgstu paparčius, jų sklype tikrai daug.

Nuo senos gryčios likę akmenys tebėra ten pat. Išsaugojome visus medžius, gėlynus suformavome pagal buvusių gryčios šeimininkų pavyzdį, palikome vijoklius.

Turime dvi nuostabias pušis, kurios 89

Lamų Slėnis

91

Lamų Slėnis

šiek tiek užstoja ant stogo įrengtą saulės elektrinę, tačiau nė nesvarstėme jų kirsti. Namo spalvą rinkau pagal tamsiausią pušies kamieno vietą. (Juokiasi.) Žvelgiant iš tolo jis susilieja su gamta – kadangi yra ant aukštesnio pamato ir stovi ant kalniuko, atrodo, levituoja ore. Laikui bėgant norėtųsi visas erdves jungti. Namai tampa gamta, o gamta tampa namais.

– Kaip čia eina tavo kasdienybė ir kaip ji skiriasi nuo dienų mieste?

– Kaime viskas tampa labai paprasta, nebelieka sudėtingų dalykų. Ravėdamas daržą į viską pradedi žiūrėti gerokai paprasčiau, ramiau, nebepermąstai dalykų.

Rudenį rytais pas mus į kiemą dažnai užsuka stirnos, per keliuką vis pamatau bėgantį kiškį ar sutinku lapę. Senoje troboje buvo apsigyvenusi šeškų šeima. Dideli langai yra kaip langas į gamtos spektaklį.

Lamų Slėnis

92

Kitas didelis pliusas – čia laikas bėga lėtai, o darbas darže, sode moko kantrybės. Vilniuje man net sunku suvokti dienų, net metų greitį. Metus jau įpratau skaičiuoti ir matuoti pagal savo vaikų amžių. Dar vienas nuostabus dalykas – būdami kaime daugiau bendraujame su šeima. Man atrodo, su vyresniuoju vaiku lengviau perėjome paauglystės laikotarpį būtent dėl kaimo. Laikas čia tikrai suartina.

– Vaikai į kaimą važiuoja noriai?

kur nors eiti, negali pabūti ramiai, nes tada, atrodo, nieko neveiki, o kaime įsijungia vaizduotė. Kaime kiekvienas randa darbelių. Nuostabus dalykas – netoliese pievose besiganančios karvės ir ožkos.

Mums su vaikais nueiti pašerti gyvulius tapo didžiausia pramoga. Pradėjome galvoti, gal laikas turėti išmaniąją vištidę.

– Ar jauti, kad būnant čia miesto pasiilgti užtrunka ilgiau?

– Man gera grįžti į Vilnių, į jo kultūrą.

– Ne. (Juokiasi.) Vyresnysis tikrai yra mie- Nebevaikštau į barus, bet norisi nueiti į sto žmogus ir nemėgsta vabalų. Tai irgi teatrą, galerijas, skaniai pavalgyti. Tačiau buvo viena iš priežasčių, kodėl nugrio- su vyru vis dažniau pakalbame, kad galbūt vėme seną gryčią ir statėme naują. Mažoji ateityje namai bus kaime, o Vilnius taps dabar irgi jau nebe taip noriai čia vyksta. pabėgimu. Ši mintis stipri, bujoja kaip Kaimo apylinkėse nėra draugų, bet dabar vijoklis. Kad ir kokie galingi kartais pasiplanuojame vienoje iš pušų įrengti jai žai- jaučiame, niekada nebūsim galingesni už dimų namelį. gamtą, kuri yra viso ko lopšys.

Mieste vis reikia ieškoti pramogų,

Šokyje būnant ir kintant Tekstas: Lina Kukytė Nuotraukos: Ilmė Vyšniauskaitė

Penkiolika metų drauge šokyje – neprarandant savęs ir neprarandant vienas kito. Tiek metų šokėjai, choreografai, Vilniaus miesto šokio teatro ir mokyklos „Low Air“ įkūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius renkasi eiti kartu. Žvelgiant iš šiandienos greito, fragmentiško ir nuolat kintančio laiko, tiek metų yra ne tik gražus skaičius. Tai netrumpa kelionė ir daugybę kartų iš naujo priimtas sprendimas nenueiti po vieną. Apie atradimus – savęs, kito žmogaus, bendrystės – pasakoja vieni pirmųjų gatvės šokio menininkų Lietuvoje.

– Penkiolika metų drauge – kaip išbūti?

Airida: Dažnai pati sau užduodu šį klausimą. Vis norisi gręžtis atgal, tačiau penkiolika metų nėra tik apie tai, kas įvyko. Tai klausimas, kurį nešamės toliau: kaip būti drauge neprarandant savęs ir kaip kisti neprarandant vienas kito. Buvime kartu daug iššūkių, abejonių ir nuovargio. Daug pastangų ir kompromisų.

Dažnai sakau, kad norisi organiškesnio buvimo – mažiau refleksijos, daugiau paleidimo. Tačiau praktikoje tai lengvai neveikia.

Bet gal šiame netobulame ėjime ir gimsta svarbiausi atradimai – apie save, kitą žmogų ir bendrystę? Galbūt be šios trinties patirties sunkiau būtų suprasti ir santykį su kitais?

Laurynas: Mano kelionė neatsiejama nuo kelionės su Airida.

Jaučiu, kaip ji stipriai prisidėjo prie augimo – tiek profesinio, kūrybinio, tiek asmeninio. Žvelgdamas atgal matau, kad visada jaučiau norą eiti kartu, nors kartais buvo sunku. Kartais kildavo pasvarstymų, kaip atrodytų žvilgsnis kita kryptimi. O šiandien žinau, kad žiūrėti skirtingomis kryptimis – visiškai natūralu.

Santykyje galime turėti individualią kryptį, bet kartu keliauti drauge ir išlaikyti bendrą matymą.

Manau, kad tik dviejų stiprių, savarankiškų ir atvirų žmonių Lamų Slėnis

94

sąjunga iš tiesų gali atverti galimybę kūrybai – ir santykyje, ir darbe. Todėl šiandien renkuosi ne tik džiugias akimirkas, bet ir ginčus, neapsisprendimą, miego trūkumą. Ir matau tame prasmę, nes per penkiolika metų mums nutiko ir pavyko labai daug.

– Vadinasi, buvo akimirkų, kai norėjosi eiti atskirai?

Airida: Tai netrumpa kelionė ir daugybę kartų iš naujo priimtas sprendimas nenueiti po vieną. Eiti drauge nereiškia visada sutarti ar žinoti vienintelį teisingą kelią. Kartais tai reiškia pasilikti pokalbyje. Leisti sau ir kitam keistis. Išbūti skirtingumą. Ir vis iš naujo rinktis bendrą kryptį.

Kartais su draugais juokaujame, kad iš šalies galime atrodyti kaip laimingi ir sėkmingi. Negaliu sakyti, kad taip nėra, bet negaliu sakyti ir to, kad tik taip yra. Pirmas įspūdis dažniausiai tik pradžia. Gal kai kam matyti rezultatas, bet ne visas procesas, kuris iki jo atveda. Kad ir visai paprastas šių dienų pavyzdys – šokis, kasdienybė, šypsenos, džiaugsmas, kuriuos matome socialiniuose tinkluose. Tačiau realybėje būna visko: kažkas vienam nepatinka, nesutampa nuomonės, kyla ginčas. Ir vis dėlto galiausiai randame būdą susikalbėti, išspręsti kylančius nesutarimus ir prieiti prie rezultato, kuriuo abu galime džiaugtis. Santy-

„Santykiuose svarbu prisiminti, kad nebūtinai yra viena teisi pusė. Yra du žmonės ir nuolatinis bandymas suprasti vienam kitą.“

kiuose svarbu prisiminti, kad nebūtinai yra viena teisi pusė. Yra du žmonės ir nuolatinis bandymas suprasti vienam kitą. Laurynas mėgsta sakyti, kad visur – santykiuose, darbuose, naujuose projektuose – būna medaus mėnesio etapas. O jam pasibaigus prasideda etapas, reikalaujantis sąmoningų pastangų. (Šypsosi.)

Visada galime rinktis keisti, ieškoti kažko naujo, ir tame taip pat rasime daug pamokų. Tačiau kartais pasilikdami, eidami į gylį bei išbūdami nepatogumą atrandame savyje ir vienas kitame dalykų, kurių turbūt niekada neatrastume, jei visą laiką liktume tik kaitos paviršiuje. Tai turbūt mus labiausiai ir jungia – bandymas suprasti vienas kitą ir toliau eiti kartu, net ir tada, kai nepatogu.

Laurynas: Priminimą, kad nesam vieni ir kad viskas keičiasi.

Todėl svarbu vis ieškoti smalsumą ir gyvybingumą žadinančių veiklų, situacijų, projektų. Veikloje mus supa žmonės, turintys savo siekius, tad reikia įsiklausyti į šalia esantį ir neišvengiamai kisti kartu. Man pačiam svarbu turėti tikslų ir jų siekti. Kad ir mažų. Mūsų jubiliejaus šūkis man – būtent apie procesą ir tėkmę.

– „Low Air“ visada buvo tarp gatvės ir scenos. Ar šiandien dar jaučiatės esantys „tarp“?

Airida: Taip. Ir turbūt šiandien tame „tarp“ jaučiamės dar geriau nei pradžioje. Nebereikia rinktis, kuriai pusei priklausome. Gatvės, arba urbanistinis, šokis mums davė laisvę, bendruomenę ir gyvą santykį su šokiu, scena – galimybę klausti, ieškoti ir kurti.

Laurynas: Buvo. Bet tais momentais supratau, kad pirmiausia O „Low Air“ visada labiausiai domino tai, kas atsiranda, kai šie turiu suvaldyti savo pirminį impulsą. Svarbu atsispirti impulpasauliai susitinka. Tas „tarp“ ir yra mūsų tikroji vieta. syvumui, jeigu jis gali pakenkti kitam. Kasdienybėje išgyvenu įvairiausius emocinius kalnelius, todėl mokymasis, kaip elgtis Laurynas: Nesijaučiu būdamas „tarp“ – veikiau ir ten, ir ten. Svaraukščiausiame ar žemiausiame jų taške, yra itin svarbus. Dažnai bu suprasti kiekvieno konteksto savitumą ir savo gebėjimą tame suveikia įkūnytos programos, kurios ne visada teisingos, todėl sa- kontekste išbūti, atliepti jo poreikius. Mūsų kelionėje visada vireguliacijos technikos, kaip „pastebėti–nukreipti–išleisti“, man buvo ir gatvė, ir scena. Abi aplinkos reikalauja skirtingo priėjimo. labai padeda. Taip pat – ir trys katinai, kurie yra mūsų šeima, Tarpinė būsena pasireiškia per konkrečių vaidmenų prisiėmimą, per poreikį vieno vaidmens gebėjimus atsinešti ir integruoti į kitą padeda nenuleisti rankų ir stengtis. aplinką. Jeigu žvelgčiau pragmatiškai, darbo dienoje daugiau lai– „Low Air“ kūrybinės veiklos tema yra apie santykį – „Būti ko užima scenos, edukacijos ir administravimo darbai. Bet jaustarp. Su. Kintant.“ Ką jums tai reiškia? miškai ir filosofiškai gatvė vis tiek visada yra viduje, nes esame Airida: Buvimą tarp gatvės ir scenos, tarp intymumo ir viešumos, atėję iš gatvės konteksto. tarp judesio atminties ir šiandienos tempo. Buvimą visu kūnu su – Kas pasikeitė per visus šiuos metus? Ar buvo momentas, kuris miestu, su bendraminčiais ir atvirumą pokyčiams, kaitai. nustebino?

97

Lamų Slėnis

Airida: Labiausiai pasikeitė santykis su kontrole. Pradžioje atrodė, kad turime viską patys sugalvoti, padaryti, išlaikyti. Šiandien labiau mokomės pasitikėti žmonėmis, procesu, ir tuo, kad ne viskas turi vykti taip, kaip įsivaizduojame mes. O akimirkų, kai sunku patikėti tuo, ką sukūrėme, – išties daug. Stebino pirmieji spektakliai, gimę iš gatvės šokio kultūros ir persikėlę į sceną.

Kartais vis dar stebina, kiek daug „Low Air“ savyje talpina: spektaklius, renginius, mokyklą, žmones, kasdienius procesus. Ir kiek daug visko mes patys išmokome atlaikyti. Ta gausa ne tik stebina, bet ir vargina. Vis dar mokausi ją suvaldyti, atsirinkti ir suprasti, kur iš tikrųjų reikalingas mano dėmesys.

Ir turbūt viena gražiausių nuostabų – žmonės, kurie ateina į mūsų mokyklą. Kartais net nežinai, kas šoka šalia tavęs, o paskui pokalbyje atsiveria nepaprastai įdomios asmenybės – menininkai, informatikai, žurnalistai, mokslininkai, labai skirtingų sričių žmonės. Man gražu, kad šokyje visos etiketės tarsi ištirpsta ir lieka tik žmonės, susitikę vienoje erdvėje. „Low Air“ nuolat keičiasi, todėl vis atsiranda momentų, kai atpažįstu iš naujo ir pagalvoju: negali būti, kad visa tai prasidėjo nuo mažos idėjos rasti salę pasišokti – tokią, kuri būtų laisva nuo ryto iki vakaro. (Šypsosi).

Laurynas: Norėdamas suprasti, kiek daug laiko praėjo, akimirkai sustoju, lėtai įkvėpiu ir iškvėpiu. „Low Air“ kartais per 15 minučių nutinka tiek, kiek kitiems nenutinka per daugybę metų. Mums keičiantis asmeniškai, „Low Air“ atpažįstu visada. Tai veikla ir projektai, kurie kūrėsi iš širdies ir žmonių, o ne kaip modeliai, kurie būtų taikomi kaip trafaretai. Tačiau gausėjant projektams, keičiasi ir atsparumas stresui bei įtampoms. Tokiais momentais sau primenu, kad vertybės ir tikslas – vis dar tie patys.

– Ko vienas iš kito išmokote?

Airida: Iš Lauryno mokausi lengvumo, gebėjimo ne viską sureikšminti, kartais tiesiog daryti, bandyti, klysti ir judėti toliau.

Jis moka ieškoti išeities net tada, kai atrodo, kad jos tikrai nebėra.

Ypač santykiuose su žmonėmis – išklausyti skirtingas pozicijas, nepasiduoti emocijai, argumentuoti, ieškoti sprendimo ir visame tame išlikti ramiam. Tos ramybės sudėtingose situacijose iš jo mokausi iki šiol.

Laurynas: Intuicijos ir rūpinimosi daugiau, nei atrodo, kad reikia.

Geriau paklausti dar kartą, nei daryti prielaidą. Išmokau, kad dviese visada lengviau.

99

Lamų Slėnis

gia šokis. Kai kažkas pirmą kartą išdrįsta išeiti šokti į ratą improvizacijai, į sceną, o dar kažkas – tiesiog atranda vietą, kurioje Airida: Nežinau, ar žinodama iš anksto visa tai, ką perėjome per gera būti. Kai spektaklis tampa priežastimi šeimoje prabilti apie šiuos metus, būčiau drįsusi pradėti. Gal todėl tas pradžios naivutai, apie ką kalbėti nedrąsu. mas buvo labai reikalingas. Šiandien turime daug daugiau žinių, patirties, išmoktų ir patikrintų modelių. Jie padeda lengviau su- Laurynas: Kai ruošiamės „Low Air“ alumnų platformai, kurioje prasti, organizuoti, priimti sprendimus. Bet kartu tas žinojimas pristatysime penkis jaunųjų kūrėjų darbus. Kai į šokio pamoką ateina daugiau gyvenimo patirties turintis žmogus nei aš. Kai kartais ir apriboja. Atsiranda supratimas, kas veikia, daugiau tėvai patiki savo vaikus mums. Kai jaučiu, kad turiu žinias ir lūkesčių, atsakomybės ir baimių. Šokis – paprastas to pavyzdys. Kai nežinojau bazinių galimybes kurti platformas žmonėms susitikti – nesvarbu, ar tai hiphopo žingsnių, galėjau iš vieno kažkur pamatyto judesio seminaras, ar tarptautinis festivalis. sukurti trijų minučių kompoziciją. Dabar žinau šimtus žingsnių, – Ko norisi toliau? bet kartais tarp viso to žinojimo daug sunkiau atrasti kažką savo.

Man atrodo, panašiai yra ir su „Low Air“. Atsirado sistema, sup- Airida: Mažiau ir giliau. Lėtesnio laiko žmonėms, idėjoms, kūryratimas, kaip veikia kultūros laukas, organizacijos, finansavimas, bai, bendruomenei. Tokio tuščio laiko – erdvės smalsumui, kūryprocesai, taisyklės ir nerašytos normos. Bet kartais labai norisi iš bai ir nežinojimui, kas bus toliau.

– Ar dar turite tiek pat drąsos kaip ir anksčiau?

to pabėgti. Vėl padaryti ką nors ne todėl, kad žinai, kaip reikia, o Laurynas: Daugiau akimirkų, kai galiu pasidžiaugti ne vien dartodėl, kad nežinai, kas iš to išeis. Atrodo, kuo daugiau žinai, tuo bu. Jų netrūksta, bet didžioji dalis paskutinių 15 metų buvo apie daugiau budrumo reikia sau leisti vėl ko nors nežinoti. „Low Air“ veiklą, tad smalsu, kaip gi yra, kai nereikia apie ją galLaurynas: Drąsa numigusi sugrįžta. O kas liko – tai patirtis ir voti. Man visada patiko šokti ne kontekste – tarp žmonių, kurie savęs nelaiko šokėjais. Tokių akimirkų norisi daugiau, nes jose išmoktos pamokos. telpa daug kūrybos ir įkvėpimo.

– Kada ryškiausiai pajuntate, dėl ko visa tai darote?

– O ką šiandien reiškia eiti drauge?

Airida: Kai šokio mokykloje ar po spektaklių pokalbiuose su žiūrovu pamatai pilną salę labai skirtingų žmonių, kuriuos jun- Laurynas: Dviese smagiau, artimiau, drąsiau.

Lamų Slėnis

100

Sirenos

Kino rekomendacijos

Dešimt (nepatogius) klausimus

keliančių filmų

Jau du dešimtmečius festivalis „Nepatogus kinas“ rodo filmus, kurie nesibaigia ties titrais – jie išlieka mintyse, neleidžia užmigti, kelia klausimus, skatina kalbėtis ar net keistis. Žiūrovai iš šių seansų išeina paveikti istorijų, giliai paliečiančių viduje.

Spalio 5–25 dienomis dokumentinių filmų festivalis ir vėl sugrįžta. Tiek su naujomis istorijomis, tiek su iki šiol nepaleidžiančiomis ankstesnėmis – tomis, kurias patys žiūrovai išrinko kaip labiausiai įsimin sias. Festivalis jas pasakos Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje ir Alytuje, o visoje Lietuvoje – internete. Leiskite kinui jus paveikti!

1. VYRO IŠPAŽINTIS rež. Hampus Linder

Feministu save vadinantis režisierius ir jo hipis tėvas išvyksta į tik vyrams skirtą suvažiavimą.

Tai – subtilaus humoro pripildyta jų kelionė į vyriškumą ir emocinį artumą.

Apimtas smalsumo režisierius nusprendžia sukurti filmą apie erdvę, kurioje grūdinami „tikri vyrai“: kodėl šios savitarpio pagalbos stovyklos tampa vis populiaresnės? Pirminis jo skepsis palaipsniui virsta nuoširdaus dialogo paieška ir įvyksta pokalbis apie vyro vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje žmonių požiūriai į vyriškumą ir šeimą skiriasi iš esmės.

Lamų Slėnis

102

2. MIŠKO ŠNABŽDESIAI rež. Vincent Munier

Patirtis, kuri primena pasaką ir sulėtina laiką.

Prancūzijoje šis filmas tapo sensacija – kino teatruose jį pamatė daugiau nei milijonas žiūrovų. Žiūrovas kartu su režisieriumi leisis į miškų ekspediciją – ten, kur laisvai klajoja lūšys, lokiai ir stirnos. Kvapą gniaužiantys gamtos vaizdai ir įspūdingas garso dizainas – girdėsis kiekvienas miško šnabždesys – leis pasijusti tarsi pačioje miško gilumoje. Šio filmo metu greičiausiai užsikrėsite meile viskam, kas gyva.

3. AMAZOMANIJA rež. Nathan Grossman

Prieš tris dešimtmečius švedų keliautojas užmezgė kontaktą su izoliuota Amazonės džiunglių gentimi. Bet šiandien naujas žvilgsnis į vaizdo medžiagą viską apverčia aukštyn kojom.

1996 m. įvyko viena jautriausių ekspedicijų Amazonės džiunglėse – norėta užfiksuoti korubų tautą, įstrigusią vis aštrėjančiuose žemės konfliktuose. Iš ekspedicijos atsivežta vaizdinė medžiaga anuomet buvo giriama kaip unikalūs kadrai iš paslėpto pasaulio. Tačiau šiandien šviežiai suskaitmenintos juostos su išverstais pokalbiais atrodo visiškai kitaip.

4. SEKSAS, REVOLIUCIJA IR ISLAMAS rež. Nefise Özkal Lorentzen

Islamui reikia seksualinės revoliucijos – garsiai skelbia musulmonė imamė. „Vienintelis būdas kovoti prieš radikalų islamą yra islamas“, – teigia Seyran Ateş. Ji – viena pirmųjų moterų imamių Europoje, įkūrusi pirmąją liberalią mečetę Vokietijoje, kurioje moterys ir vyrai gali melstis kartu, o LGBT bendruomenės nariai yra laukiami. Ji tiki, kad vienintelis būdas pasipriešinti radikaliajam islamui – keisti jį iš vidaus. Ir tam būtina seksualinė revoliucija.

103

Lamų Slėnis

5. MEILĖS RATAIS rež. Orlando von Einsiedel

Numinti nuo Indijos iki Švedijos – įmanoma, kai privalai surasti mylimą žmogų, kurį tau atsiuntė likimas. Romantiškiausia metų istorija iš 1970ųjų, peržengianti sienas ir laiką.

Jaunas, neturtingas gatvės menininkas P. K. atsitiktinai sutinka Lotą, merginą iš Švedijos – lygiai taip, kaip jam vaikystėje išpranašavo astrologė. Lotai išvykus namo, jis griebia porą teptukų, parūdijusį dviratį ir leidžiasi į 10 tūkst. kilometrų kelionę su tikslu dar nors kartą ją pamatyti. Nuotykių kupiną istoriją pasakoja patys įsimylėjėliai praėjus 50 metų nuo jų pažinties.

6. LOVE-22-LOVE rež. Jeroen Kooijmans

Meilė priverčia pasaulį suktis. Tačiau nuo savęs paties ji neišgelbės.

Tai itin atviras meilės laiškas mylimajai, sau ir gyvenimui – su visais jo šešėliais. Režisierius atveria visą savo gyvenimą, kuriame meilė ir depresija egzistuoja kartu, o buvimas mylimam nereiškia, kad būsi išgelbėtas nuo savo paties demonų. Išgyvenęs ne vieną depresijos ir psichozės epizodą, menininkas vėl ir vėl bando pažinti bei priimti save.

7. IEŠKANT RYŠIO rež. Florian Karner

Įsimylėti savo asistentę(-ą) – pasenęs stereotipas. Šiandien tai gali būti dirbtinis intelektas. Ir jo(-s) meilė bus tobulesnė, nei žmogaus.

Dirbtinis intelektas kantriai klausosi, supranta ir, rodos, visuomet randa tinkamus žodžius.

Priešingai nei žmogus, kuris į kiekvieną pokalbį atneša savo istoriją, patirtis ir neišsakytas taisykles. Ar pripratę prie vis patogesniu tampančio bendravimo dar norėsime priimti žmogaus sudėtingumą?

Lamų Slėnis

104

8. MENOPAUZĖS PASLAPTIS rež. Louise Unmack Kjeldsen

Nemiga, depresija, smegenų rūkas: neaiškus simptomų darinys kankina daugiau nei milijardą žmonių. Režisierė pasiryžta nutraukti tylą ir išsiaiškinti didžiąją paslaptį.

Sėkmingos režisierės gyvenimas klostosi puikiai: darbo netrūksta, vaikai užaugo, o ji su vyru mėgaujasi naujai atrasta laisve. Tačiau pamažu ji ima keistis: nebegali užmigti, tampa užmarši, sunkiai randa tinkamus žodžius, vis apima liūdesys ir nerimas. Pradėjus gūglinti simptomus, paaiškėja, kad ji – ne viena tokia, bet niekas iš tikrųjų nesupranta, kodėl ir ką daryti.

9. KARŠTIS rež. Jacqueline Zünd

Distopiška audiovizualinė patirtis, nukelianti į Persijos įlanką, kur alinantis +50 °C karštis be pasigailėjimo keičia visas žmogiško gyvenimo sritis.

Persijos įlanka – vienas karščiausių Žemės regionų. Tai ekstremalių sąlygų formuojamas pasaulis, kuriame kaitra tampa ne tik fonu, bet ir negailestinga jėga, keičiančia žmonių gyvenimus bei kuriančia naujas socialines struktūras. Šią įspūdingo garso dizaino ir kinematografijos distopiją privalu patirti kino salėje.

10. IMAGO rež. Déni Oumar Pitsaev

Sakartvelo kalnų papėdėje grįžusį režisierių pasitinka ilgas giminės stalas, nukrautas vaišėmis ir lūkesčiais. Kanuose apdovanotas gyvenimo prisirpęs debiutas.

Daugybę metų Belgijoje gyvenantis režisierius sugrįžta į vaikystės miestelį. Čia jį sutinka tetos, dėdės, pusbroliai, tėvai, bet ar jie turi ką nors bendra? Dénis vaikšto šiek tiek nerangiai, nemoka padaryti prisitraukimo ar šaudyti, neturi nei žmonos, nei vaikų. Jis kalba apie savo jausmus ir drįsta paklausti savo tėvo apie tėviškos meilės trūkumą.

105

Lamų Slėnis

Namai, kurie gyvena Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Kurdami savo namus, architektė Viktorija Puodžiūtė ir jos vyras, IT projektų vadovas Andrius Jurkšaitis vieningai sutarė: jiems nesinori gyventi sterilioje erdvėje. Taip šimtamečiame bute, Vilniaus Šnipiškių rajone, atsirado vietos ir istorijai, ir žaismingoms, netobuloms šiuolaikinėms detalėms. Išduosime paslaptį – šių namų aurą gyvai pajusti galėsite ir jūs, jau šį pavasarį vyksiančio architektūros savaitgalio „Open House Vilnius“ metu.

Lamų Slėnis

106

– Viktorija, Andriau, ar tiesa, kad pirmą kartą čia užėjus šis bu- pavyks. tas jums visai nepatiko?

– Tai buvo 2019–ieji, tiesa? Kokią viziją iš pat pradžių kūrėte?

Viktorija: Butas patiko, bet išgąsdino gatvė. Įėjus į laiptinę taip Kokie buvo pagrindiniai jūsų norai ir prioritetai? pat nemaloniai nustebome: sienos buvo aprašinėtos keiksViktorija: Tiesa, raktus gavome 2019-ųjų rugsėjo 1 d. Tuo metu mažodžiais. Matėsi, kad jau daug metų niekas ja nesirūpino. buvau nusivylusi bankais, mat sulaukėme komentarų, kad buVisgi pravėrę buto duris nudžiugome. Nors butas buvo apleistas tas nelikvidus, kad renovacija kainuos per daug. Svarsčiau, kaip ir buvę šeimininkai neturėjo nei sveikatos, nei laiko juo rūpinžmonės nesupranta, kad tai – nuostabi vieta: arti centro, tiek auttis, mus sužavėjo dideli langai, aukštos lubos, nematoma didybė, entikos! Finansinės paramos nebeturėjome. Kadangi visas savo senų namų dvasia! Andrius vis sakydavo, kad mums reikia sãvo santaupas išleidome paskolai, reikėjo viską daryti patiems. Tai būsto, tik man nesinorėjo standartiškų namų – visi naujos statybuvo ilgas procesas: aš dirbdavau dvigubai, Andrius taip pat turėbos projektai tuo metu atrodė gana nuobodūs. jo papildomų veiklų.

Andrius: O čia įėjus apėmė geras jausmas. Buvo saulėta kovo Taip, su draugų ir artimųjų pagalba, pamažu pradėjome re8-oji, į vidų įėjome su tulpėmis rankose, saulė švietė pro langus. montą; visus griovimo darbus darėme patys. Norėjome išlaikyti Nepaisant to, kiek gyvenimo čia buvo sukaupta, pajutome gerą aukštas lubas, tad sienų vietos nekeitėme. Tik ten, kur anksčiau aurą. buvo virtuvė, įrengėme vonios kambarį.

Viktorija: Aš kaip architektė pamačiau potencialą: erdvių pojū- Andrius: Sukūrėme modernų išplanavimą, kur virtuvė susijungia tis, proporcijos – viskas buvo teisinga. Gal ne visi tai pastebėtų, su svetaine. Norėjosi patogumo, norėjosi, kad būtų smagu gyventačiau aš mačiau, kad, įdėjus šiek tiek meilės ir pastangų, viskas ti ir viskas atitiktų mūsų pačių poreikius. Tiesa, procesai keitėsi Lamų Slėnis

108

„Prisimenu, kaip tėvai man pasakojo, kad pirmasis daiktas, kurį jie įsigijo savo namams, buvo magnetofonas.

Mūsų – patefonas. Tokia graži šeimos tradicija.“

eigoje – pradėjus ardyti vis surasdavome naujų elementų, tad vir- tiek papildžiau atsargas ir viską sudėliojau iš likučių. Stalo staltuvę keitėme gal tris kartus. (Šypsosi.) viršį radome skelbimų svetainėje už pusšimtį eurų – jis šiek tiek Viktorija: Kadangi viską kūrėme sau, turėjome maksimalią kūry- pabraižytas, netobulas, bet juk ir šie namai, pirmąkart į juos įėjus, binę laisvę. Šis butas – mūsų eksperimentas. Eigoje sprendžiau, nebuvo tobuli. Mūsų idėja tokia ir buvo – nereikia vaikytis tobukas tinka, o kas ne. Turbūt pirmą kartą gyvenime kurdama pro- lumo ten, kur laikas jau palikęs savo žymę. jektą nedariau jokių vizualizacijų. Buvo taip gera neturėti aiškių – Kalbant apie laiką, šis namas pastatytas 1898-aisiais, tiesa? rėmų. Mano noras buvo tiesiog atrasti gražius daiktus ir paban- Viktorija: Kadangi visuotinis surašymas vyko 1940-aisiais, Regdyti juos suderinti. istrų centre dažnai pateikiama ne visai tiksli informacija. Ant šalia esančio pastato yra užrašas „1898“, tad manome, kad ir šio – Tad pirmasis toks gražus daiktas buvo šis patefonas? namo statybos laikotarpis panašus.

Viktorija: Taip! Prisimenu, kaip tėvai man pasakojo, kad pirmasis daiktas, kurį jie įsigijo savo namams, buvo magnetofonas. Mūsų Andrius: Gali būti ir dar senesnis, nes mūsų namas yra pirmasis nuo Kalvarijų gatvės, o juos statė anksčiau nei tuos, esančius – patefonas. Tokia graži, netikėta šeimos tradicija. (Šypsosi.) vidiniuose kiemuose. Tiesa, iš pradžių visus baugino ši lokacija Andrius: Iš tiesų, norėjosi jaukių daiktų. Mes buvome ir tebesame – Kalvarijų gatvė. Per ją pravažiuoja visas autobusų ir troleibusų dideli second-hand kultūros gerbėjai – norime suteikti daiktams parkas, pusė Vilniaus čia važiuoja į darbą. Medžių nėra, triukšantrą šansą, tad daug kas atkeliavo iš antrų rankų. Kad ir minėta- mas, tarša... sis patefonas – jis atkeliavo iš 70-ųjų, iš Norvegijos.

Viktorija: Su tuo teko susitaikyti ir rasti sprendimus. Supratau, kad Viktorija: Dar vienas pavyzdys – vonios kambarys. Viename langų tikrai nedarinėsime ir gryno oro iš gatvės neįleidinėsime, objekte liko žalių marmurinių plytelių – jas atsivežiau, dar šiek 109

Lamų Slėnis

tad įrengėme rekuperacinę sistemą. Nauji mediniai akustiniai langai išsprendė triukšmo problemą. Įprastai čia būna labai tylu.

Laukiame, kol autobusų parkas pereis prie elektrinių autobusų – tada bus visiška ramybė. (Šypsosi.)

Koklius užsisakėme, bet reikėjo meistro, kuris jį sumūrytų. Norėjome modernaus vaizdo su dideliu stiklu ir duonkepiu nugarinėje pusėje. Radome meistrą Viačeslavą, kuris pasiryžo tai padaryti. Pavyko puikiai: viduje slepiasi šamotinės plytos, o išorėje – Kokių dar istorijų ar netikėtumų slėpė šio buto sienos? Ar – glazūruoti kokliai. Norėjome matinių juodų koklių. Meistras sakė, kad gyvenime nėra tokių daręs. Kokias penkias partijas buvo atradimų, kurie pakeitė jūsų planus? kepė, kol pavyko: tai suskilinėja, tai spalva ne juoda, o mėlyna...

Andrius: Vienas iš sudėtingų inžinerinių iššūkių buvo kreivos Teko daug eksperimentuoti. grindys ir šildymas.

Viktorija: Prisimenu – važiuojam į meistro dirbtuves Naujoje Viktorija: Kai atvėrėme grindis, pamatėme, kad sijos sulinkusios, Vilnioje ir juokiamės, kad kiti naujakuriai lanko interjero savietomis išpuvusios. Dėjome dvigubą palaikančią sistemą ir įsi- lonus, o mes keliaujam po garažus. (Šypsosi.) Autentiškus dalykus rengėme grindinį šildymą. Dabar taip gera ir šilta, kad pamiršau, atrasti iš tiesų yra sunkiau, bet dėl jų pasistengti verta. ką reiškia kojinės – norisi tiesiog sėdėti ant žemės. Be to, viena iš mano svajonių buvo turėti namuose pečių. Norėjau trijų dalykų: Andrius: Kalbant apie pačias sienas, nusprendėme nuvalyti visbalkono, vonios ir tikros ugnies. Visi išsipildė. Balkonas gal kiek us dažų ir tapetų sluoksnius. Ieškojome plytų, bet radome šį tą butaforinis, bet kai gatvė uždaroma maratonams – labai džiau- geriau – ir plytų, ir polichromijos motyvų. Čia buvusių freskų giamės. (Juokiasi.) Dėl pečiaus kreipėmės į koklininką, kuris sen- ar tiesiog senų piešinių dažai buvo puikiai išsilaikę ant sienų. uoju būdu rankomis gamina koklius. Norėjome autentiškumo. Stebėtina, kaip gerai viskas buvo padaryta prieš šimtą metų.

Be to, tas mūsų pečius-židinys yra ir šilumos šaltinis – įkaitę Viktorija: Tai mums buvo dovana. Visas interjeras iškart tapo kokliai laiko šilumą apie dvi dienas. aiškus. Vienur – mėlyna polichromija, kitur – stulpai svetainėje, Andrius: Daugelis meistrų atsisako dirbti su senienomis, saky- miegamajame – mūrinė siena. Visa kita dažėme baltai, kad nedami: „Griaukite, juk viskas kreiva.“ Teko atlaikyti tą spaudimą konkuruotų. Šiame kambaryje pakabinome vintažinius šviestuir apginti savo idėją. Taip buvo ir su šiuo kampiniu pečiumi. vus, kuriuos vąšeliu nunėrė vienas izraeliečių menininkas. KeisLamų Slėnis

112

toki, bet prie aukštų lubų labai tinka. (Šypsosi.)

žvelgti laisviau. Daug dalykų dera tarpusavyje, kai jie tiesiog at– Užsukus į svečius nesunku pajusti tą seno-naujo balansą – čia siduria vienoje vietoje. Žmonės dažnai bijo, kad kėdė prie sofos nederės, o man tas eklektiškumas padėjo atrasti balansą. Rodera ir architektūrinis rūpestis, ir žaismingos detalės. dos, iškart matau, jaučiu – bus gerai. Namai neturi būti vienodi, Viktorija: Mano kūrybinis braižas toks – kad viskas nebūtų per sudėlioti iš tos pačios sezoninės kolekcijos. Keliaudama pastedaug rimta. Nenoriu sterilaus nuobodumo, todėl leidžiu sau ne- biu, kad užsienyje žmonės kuria laisviau. Norisi, kad ir lietuvitradicinius, keistus, kartais ant kičo ribos balansuojančius spren- ai atsipalaiduotų – juk ne raketas kuriam. (Šypsosi.) Svarbiausia dimus. Dėl kai kurių baldų teko net į Daniją važiuoti. Sėdėdavau – neieškoti sterilaus tobulumo ir suvokti, kad teks ir dulkes, ir aukcionuose, ieškodavau visokiausių įdomių daiktų, kol prisip- virtuvės stalviršį kartais nuvalyti. Nereikia rautis plaukų, jei kas irkau jų tiek, kad atsiimant teko pasitelkti priekabą. nors įskilo ar susitepė. Namai yra gyvi, kaip ir gyvenimas.

Andrius: Mūsų namuose išties daug senienų. Pavyzdžiui, val- – Prisiminiau tavo mintį: „Linkiu kaupti dulkes, nes nuo knygų gomojo stalo kojos – marmurinės, atkeliavusios iš vieno Italijos jos visai maloniai valosi.“ dvaro.

Viktorija: Būtent. Žmonės sako: „Nenoriu tarnauti namams ir jų Viktorija: Jas radome pas „midcentury.lt“ merginas – autentiško nuolat tvarkyti“. Bet tai nėra tarnystė – tai tavo gyvenimas. Jei vintažo puoselėtojas Lietuvoje. Pamatėme ir supratome – dži- prausiamės kasdien, svarbu suvokti, jog ir veidrodį kartais reikės ugina. Didžiulis veidrodis irgi atkeliavo iš vasarnamio Italijoje. nuvalyti. Galima gyventi vakuume, be daiktų ir istorijų, bet ar tai – Viktorija, minėjai, kad sau leidai daug eksperimentuoti. Ką bus jaukus, skanus,gyvas gyvenimas? Netobulumas įneša jaukumo. Pas mus taip pat pasitaiko ir dulkių, ir netvarkos – pasivalai savų namų įrengimas įnešė į tavo darbą su klientais? ir gyveni toliau. Nenoriu pedantiškų namų, noriu gyvų.

Viktorija: Dabar galiu drąsiai rekomenduoti klientams į viską Andrius: Mūsų namų senienos – židinio karūna, veidrodis, stalo Lamų Slėnis

116

kojos – nėra tobulos. Jos pažymėtos laiko ir tai atpalaiduoja.

siai grandioziniai susibūrimai vyksta per vasario 16-ąją, kai kro– Pakalbėkime apie jūsų namų ritualus. Ar atsirado veiklų, kuri- snyje kepame 8 kilogramus sveriantį kugelį – tai mūsų tradicija, vadiname jį Laisvės kugeliu. Draugai per vestuves net padovaas padiktavo nauji namai? Ką kartu veikiate? nojo bulvių trintuvę, nes pabodo, kad nuolat iš jų skolinamės.

Viktorija: Andrius labai norėjo projektoriaus. Kai pasakė, kokio Esame kepę ir gimtadienio kugelį su žvakutėmis. (Šypsosi.) dydžio bus ekranas, turėjau suprojektuoti milžinišką lentyną, kad tas ekranas iš jos nusileistų. Daugiausiai laiko ir praleidžiame – Viktorija, papasakok, kaip klostėsi tavo architektės kelias? svetainėje žiūrėdami filmus. Sofą nusipirkome gal ir nedidelę, Viktorija: Baigiau architektūros ir urbanistinių kompleksų studibet labai patogią – joje tiesiog prasmengi. jas, tad domiuosi ir miestų tvarkymu. Po magistro gavau stipendiAndrius: Kitas ritualas – muzika. Pamažu kuriame vinilinių ją keliauti į JAV, metus dirbau vienoje didžiausių architektūros plokštelių kolekciją, parsiveždami jas iš kelionių ar koncertų – kompanijų. Ten ir užgimė mano aistra interjerams. 2013-aisiais dauguma su parašais. Taip pat per vestuves paprašėme svečių Lietuvoje interjero dizainas dar atrodė kaip prabangos reikalas, vietoje gėlių padovanoti plokšteles su palinkėjimais. Savaitgalio o būtent Niujorke iš arti pamačiau tą eklektišką drąsą, teko gyrytais klausome Solo Ansamblio, Free Fingos, Gabrielės Vil- vai patirti daug architekto Franko Lloydo Wrighto kurtų erdvių.

Grįžusi į Lietuvą pradėjau dirbti su vienu SPA kompleksu – tai kickytės. buvo mano pirmasis didelis projektas.

Viktorija: Klausomės visko: nuo džiazo bei Mileso Daviso iki Šiuo metu daugiausiai dirbu su visuomeniniais interjerais, George’o Michaelo ar Bruce’o Springsteeno. Savaitgalį labai pat- o Vilnius Tech universitete mokau būsimus kraštovaizdžio arinka užsimesti „Born in the USA“ ir perklausyti nuo pradžios chitektus kurti mažąsias miesto erdves. Pastebiu, kaip gražiiki galo. ai žaliuoja Vilnius – tai didelis kraštovaizdžio architektų Taip pat savo namuose mėgstame sulaukti svečių. Dažniau- įdirbis. Pamenu, kadaise pastatus juosė tik žolė, o dabar vis 117

Lamų Slėnis

geriau suprantama augalų prasmė. Juk kuo daugiau mieste krūmų irmedžių, tuo mažiau potvynių ir apsemtų gatvių. Džiugu, kai po studijų užsienyje jaunieji architektai grįžta pasisėmę tvarių idėjų.

Teigiamai keičiasi ir įstatymai.

Kalbant apie mano kūrybą, tikiu, kad profesionalas turi mokėti valdyti ir jungti visus stilius – nuo klasikinių kolonų ir kapitelių išmanymo iki išmaniųjų namų sistemų. Nemažiau svarbu gebėti projektams pritaikyti savitą braižą. Manasis – įnešti žaismingumo, „cinkelio“.

supanašėja, tačiau sutikti įvairius žmones man patinka labiau.

Niujorkas taip pat nėra vienodas, nes jį kuria skirtingi žmonės.

Tai padeda suprasti pasaulį ir ugdo toleranciją.

Andrius: Mums norisi šią erdvę padaryti geresnę, nei ją radome.

Pavyzdžiui, mūsų namo gyventojams nepavyko susitarti dėl stogo renovacijos, tad pats ėmiausi iniciatyvos, tapau namo pirmininku ir stogą sutvarkėme. Tas pats su laiptine – penkiasdešimt metų niekas nesiryžo jos tvarkyti, o dabar visi džiaugiasi. Reikia tik to pirmojo mažo postūmio.

– Esate įsikūrę Šnipiškėse. Ar šis rajonas taip pat turi savitą Viktorija: Visi nori gyventi patogiau, gražiau, tvarkingiau, tik ne braižą? visi žino, kaip tai padaryti. Šnipiškėms dažnai pritrūksta ir saAndrius: Šis rajonas sparčiai transformuojasi: atsikrausto nauji vivaldybės dėmesio – pastebiu, kad į šį rajoną vis dar žvelgiama gyventojai, o senbuviai taip pat neatsilieka ir adaptuojasi prie gana aplaidžiai: vyksta iš konteksto iškrentančios statybos, trūkmodernesnio Vilniaus veido. Čia susijungia skirtingi žmonių sta pagalbos medinukuose gyvenantiems žmonėms, ne visada gyvenimo būdai, pragyvenimo lygis, kultūros bei istorijos sluok- gatvės tvarkomos atidžiai. Norėtųsi daugiau dėmesio, ilgalaikės sniai. Man patinka, kad čia nesijaučiu kaip viename izoliuotame logistinės ir strateginės vizijos. Tikiuosi, greitai to sulauksime ir socialiniame burbule. visiems gyventi šiame rajone bus smagiau.

Viktorija: Suprantama, kad panašias pajamas turintys žmonės Lamų Slėnis

118

VISKAS ANKSČIAU AR VĖLIAU TAMPA ISTORIJA PRENUMERUOK „ILIUSTRUOTĄJĄ ISTORIJĄ“ DABAR

Pokalbiai prieš miegą

Kai kūnas prašo rudens arba suaugusiųjų lopšinė Tekstas: Ieva Anskaitienė, knygos „Moters miego knyga“ autorė

Grįžusi po vasaros atostogų namo parsivežiau nedidukę knygelę, rastą mažame Šveicarijos knygyne. Tai – australų poetės ir prozininkės Lang Leav knyga „Miegančiosios“. Pradėjau ją skaityti viešbučio kambaryje tą patį vakarą, jaukiai įsiraičiusi lovoje kaip katinas. Ji visai ne apie miegą, o apie meilę, ilgesį, santykių pabaigas, prisiminimus. Apie viską, kas nutinka, kai sulėtėjame. „O gal vis dėlto apie miegą?“ – vėl pagalvoju. Nes ar ne taip atrodo mūsų vidiniai vakarai: pirmiausia tyla, o tada – viskas, ką į tą tylą pagaliau įsileidžiame?

Ji vis dar yra ant mano naktinio staliuko, šalia šilto puodelio čiobrelių arbatos. Štai Lamų Slėnis

120

jis, mano vakaras. Tas, kurio visą dieną ne- riuos privalai išmokti. Jis tiesiog yra – kaip jučiomis laukiau. žvaigždėmisnusėtas vakaro dangus. Poezijos kalba lėta. Lang Leav knygos įžangoje Kodėl aš ilgiuosi poezijos? rašo: „Kai kurie eilėraščiai dainuos tavo Kodėl mane šiemet taip traukia eilėraš- dabarčiai.“ Perskaitau šią eilutę ir suprančiai? Ne straipsniai, mokslinės knygos ar tu: tai yra apie šį mano rudens jausmą, kudar viena tinklalaidė apie produktyvumą, rio taip ilgiuosi. o būtent poezija? Mano gyvenime vis daugiau liepiamosios nuosakos. Uždu- Knyga kaip muzika, vakaras kaip knyga očių sąrašai sako: „Ieva, atlik.“ Elektroni- Knyga „Miegančiosios“ sudėta kaip muniai laiškai ragina: „Greičiau atsakyk.“ zikinis kūrinys: preliudija, duetas, interliNet knygos, kurias skaitau dėl darbo, udija, bisas. Tarsi mūsų dienos refleksija. liepia išmokti, pritaikyti, tobulėti. O eiRytas yra preliudija: dar nieko neatsitiko, lėraštis? Eilėraštis tiesiog guli ant stalo bet viskas jau prasideda. Diena – duetas: ir laukia. Jis neturi sąrašo dalykų, kumes ir pasaulis, kartkartėmis harmonin-

gai, o dažniau – iš stipraus tempo. Vakaras – tai interliudija: tylos takelis tarp garsų.

Tik mes patys kažkodėl jį paverčiame dar vienu duetu: su ekranais, sąrašais, nerimu.

O naktis? Naktis tampa bisu: dar viena serialo serija, dar vienas, jau „paskutinis“ žvilgsnis į telefoną. Vienoje eilučių Lang Leav rašo: „Mylėjau tave labiau, nei meilė leido.“ Skaitau ir galvoju, argi ne taip mes elgiamės ir su gyvenimu? Stengiamės labiau, nei kūnas leidžia. Duodame daugiau, nei atsargos leidžia. Rudenį, kai gamta sako „gana“, mums atrodo, kad sustoti – tarsi asmeninė nesėkmė.

Lietuviškas ruduo man ateina per aromatus. Lapų drėgnumas, dūmai iš sodybų kaminų, kepti obuoliai, pirmasis šalnos dvelksmas ryte – visa šalis tarsi atlieka vieną didžiulę lėtą kvėpavimo mankštą.

Gamta akivaizdžiai sulėtėja, tik mes ir toliau neatsikvėpdami atliekame savo kasdienes užduotis. Žmogaus nervų sistema nesuprogramuota būti visada įjungta. Simpatinė nervų sistema – mūsų vidinis „pirmyn“ režimas – yra naudinga ir reikalinga. Bet ji turi partnerę: parasimpatinę nervų sistemą, kuri sulėtina, atkuria, gydo. Ruduo gamtoje yra

parasimpatinis metas. Viskas traukiasi į šaknis – ir ąžuolo, ir beržo, ir mūsų pačių.

Rudenį šviesaus paros meto lieka vos aštuonios valandos, melatonino gamyba prasideda tik per pietus. Jei šį signalą kas vakarą užgožiame ekranų ir ryškių šviesų poveikiu, kūnas ilgainiui praranda aiškią ribą tarp dienos ir nakties, o tai gali pasireikšti sunkesniu užmigimu, dažnesniais prabudimais ir nuovargiu dieną. Lietuviai visais laikais mėgdavo niūniuoti lopšines. Mūsų močiutės žinojo tai, ką šiandien patvirtina neurologai: lėtas, kartotinis, švelnus garsas nuramina net patį neramiausią kūną.

121

Lamų Slėnis

Pokalbiai prieš miegą

Kad vakaro imtum laukti nuo pat ryto Ritualas nėra sąrašas, kurį reikia atlikti. Tai – pasimatymas su savimi. Kai žinai, kad vakare tavęs laukia šilta, lėta, kvapni valanda, diena tampa švelnesnė.

Pasivaikščiojimas penkiolika minučių lauke prieš temstant. Akys gauna signalą „diena baigiasi“, o kūnas ima gaminti miego hormoną dar iki užgęstant lempoms. Eik ten, kur krenta lapai, grįžk drėgnais plaukais ir tuo ypatingu vėsumu skruostuose.

Liepžiedžių, gudobelių ar čiobrelių arbata. Tai, ką močiutės ruošdavo nusiraminimui, šiandien parduodama kaip brangūs sleep tea mišiniai. Užplikyk, uždenk lėkštute, palauk dešimt minučių. Laikyk puodelį abiem delnais, leisk šilumai lietis per pirštus.

Karšta vonia ar dušas, o jei pasiseka – pirtis. Po šilto vandens kūno temperatūra nukrenta ir būtent šis kritimas yra biologinis „laikas gulti“ varpelis.

Lininė patalynė ir sunkesnė antklodė. Linas kvėpuoja vasarą ir šildo rudenį, o sunkesnė antklodė kūnui duoda tai, ko nervų sistema naktimis visada ieško: švelnaus spaudimo, panašaus į apsikabinimą. Žvakės. Mūsų protėviai vakarus leido prie ugnies ir žvakių. Prigesink šviesas, uždek žvakes ir stebėk, kaip visa patalpa, o kartu ir tu joje, nurimsta.

Vienas eilėraštis. Tik vienas. Puslapis, kuris nieko nereikalauja atsakyti. Šį rudenį aš renkuosi klausytis savo kūno. Vakaras laukia visą dieną – kol darbuojiesi, gamini, nerimauji, vairuoji, tvarkaisi. Ir viskas, ko jis prašo, – kad ir tu jo palauktum.

Lamų Slėnis

122

Iliustracija

Laikinumas kaip trapumas

Tekstas: Julija Palmeirao Nuotraukos: Joanna Hudyka, Christof Weber, Lynn THeisen, asmenis archyvas

Liuksemburge gyvenančios ir kuriančios lietuvės Astos Kulikauskaitės kūrybą atradau beveik prieš dvidešimt metų ir nuo tada su vis augančiu susidomėjimu sekiau jos kūrybinę kelionę bei meninę raidą.

Tai, kas mane iš pradžių patraukė jos tapyboje, buvo gebėjimas drobėje sukurti būseną tarp stebėjimo ir atminties, tarp išgyventos patirties tikslumo ir tapybinės transformacijos atvirumo. Nesvarbu, ar ji dirba su moters figūra, peizažu, ar grafiniais procesais, Asta nuosekliai plėtoja vizualinę kalbą, paremtą dėmesiu vietai, materijai ir juos siejantiems subtiliems emociniams rezonansams. Šių metų birželį Liuksemburge, buvusiose Oberkorno vandens saugyklose, kur šiuo metu įsikūrusi galerija „Espace H2O“, buvo pristatyta personalinė Astos tapybos paroda. Pradėjusi dirbti prie būsimos parodos kaip jos kuratorė, pastebėjau, kad grįžtu ne tik prie pačių paveikslų, bet ir prie klausimų, kurie tyliai lydėjo jos kūrybą per daugelį metų. Kaip asmeninis prisiminimas tampa peizažu? Kas lieka iš vietos, kai jos topografija ištirpsta spalvoje, atmosferoje ir pojūtyje? Kaip autobiografija, materialumas ir vaizduotė sugyvena viename vaizde?

Šis pokalbis gimė iš šių klausimų. Užuot sekęs linijinę menininkės biografiją, jis yra sutelktas ties keliomis temomis, brandinusiomis Astos kūrybą: formuojančiomis vaikystės ir motinystės patirtimis, pasikartojančiu moters figūros buvimu, laipsnišku sugrįžimu prie peizažo, kelionių ir judėjimo įtaka; taip pat nuolatiniu dialogu tarp tapybos, grafikos, atminties ir suvokimo.

Jau daugelį metų pažinodama Astos kūrybą ir šiandien turėdama privilegiją kuruoti jos personalinę parodą, norėjau, kad šis interviu sukurtų erdvę, kurioje menininkė galėtų apmąstyti ne tik tai, ką jos paveikslai vaizduoja, bet ir patirtis, intuicijas bei procesus, kurie juos nuolat palaiko gyvus. Iš to išryškėja menininkės, kuriai peizažas niekada nėra vien tik vaizdas, bet būdas mąstyti, prisiminti ir priklausyti, portretas.

Lamų Slėnis

124

– Kada supratai tai, kad nori kurti, kad nori tapti menininke?

– Neturėjau to momento ar staigios minties, kad noriu tapti menininke. Aš tiesiog piešiau nuo mažų dienų. Nuo pirmos klasės lankiau dailės būrelį „Inkaro“ kultūros rūmuose Kaune, kuriame gimiau ir užaugau. Buvau vienintelis vaikas, išlankęs šį būrelį be perstojo ketverius metus. Tuomet būrelio vadovės ir bendradarbės, kurios sūnus ten jau mokėsi, patarimu, mama mane nuvedė į J. Naujalio meno mokyklą, į kurią sėkmingai ir įstojau. Esu labai dėkinga savo mamai, kuri turėjo stiprų vidinį žinojimą ir vedimą.

Galbūt ir genai kalti – mano tėtis Stepo Žuko aukštesniojoje mokykloje mokėsi vitražo pas Stasį Ušinską. Kiek mama pasakojo, tėtis yra atlikęs ne vieną vitražą bažnyčiai pagal S. Ušinsko projektus, nes buvo jo meistras.

Pastaraisiais metais, kai jau yra Lamų Slėnis

126

sukaupta nemaža kūrybinė patirtis, ypač oti savitą meninę kalbą. Taip atsirado stipriai jaučiu esanti ten, kur ir turiu būti. moteriškumo, tapatybės tema ir savita Kasdien atrandu naujų, neišsemiamų gal- plastinė kalba, spalvų paletė. imybių.

– Ar prisimeni konkretų ankstyvą darbą, – Kokie buvo pirmieji tavo darbai, kuriu- kuris šiandien tau atrodo klaidingas, bet ose pajutai, kad tai jau ne studijų užduo- iš esmės formavo tavo kryptį? tis, o tavo pačios meninė kalba?

– Tiesą sakant, man visuomet atliepia – Pirmasis savarankiškas tapybos kūrinys kūriniai, kuriuose visų pirma suskamba „Kernavė“ buvo mano baigiamasis darbas emocinė įkrova, prasmė – nors jie ir gali J. Naujalio meno mokykloje. Jį kurdama būti ne visai teisingai ar profesionaliai susidūriau su pirmaisiais savarankiškos atlikti. Žinoma, technikų išmanymas yra kūrybos iššūkiais. Buvo labai sunku, daug būtinas... Man labai patinka kūriniunežinios. ose stebėti mažas kompozicines ar kitas Studijuojant Vilniaus dailės akadem- klaideles, kurios tarsi sugyvina kūrinį, ijoje, paskutiniai bakalauro ir du mag- jame jaučiamas žmogaus prisilietimas. istrantūros metai buvo mano meninės Galbūt galėčiau įvardyti kaip klaidingus kalbos – temos, siužetų, tapybinės plas- pirmuosius moters eskizus ir piešinius, tikos paieškų – metas. Mano kūryboje kuriuose nėra išlaikytos kūno proporcilabai svarbus autobiografiškumas. Gyven- jos, bet aš ieškojau įdomesnio rakurso ar imiškos patirtys artimiausiame šeimos pozos, ekspresyvios raiškos. Iš šių eskizų ir rate – netekties, gimimo, tapimo mama gimė moters tema. išgyvenimai – mane paskatino formu-

– Tavo ankstyvojoje kūryboje buvo Įdomu tai, kad ši tema dabar vėl grįžta ryškesnis figūratyvumas ir moters kūno į mano kūrybą, tik jau iš kiek kitos pertema. Kodėl? spektyvos. Pastaruoju metu su dideliu – Kaip ir minėjau, man labai svarbios as- susidomėjimu žiūriu senus Marijos Gimmeninės patirtys. Dar studijuojant Vil- butienės paskaitų įrašus, domiuosi jos niaus dailės akademijoje mane stipriai asmenybe, Senosios Europos ir deivių paveikė močiutės mirtis – mačiau, kaip kultūros idėjomis. Jos mintyse randu jos kūnas silpsta ir nyksta, kaip blėsta atramą, kuri mane kaip moterį stiprina ir sąmonė. Mano močiutė buvo labai svar- įkvepia. Įkvėpimo semiuosi ir iš senųjų, arbi mano gyvenime, augau viename name chajinių moterų figūrėlių. Mane domina kartu su seneliais. Močiutė, žemaitė, buvo jose slypinti moteriška jėga, kuri į mano stipri moteris – galima sakyti, dominuopaveikslus galbūt ateina iš močiutės asmejanti figūra mūsų šeimoje. Besilaukdama dukters slaugiau močiutę. Anksti tapau nybės. Eskizuoju, piešiu, kaupiu savotišką mama, stebėjau savo pačios kūno pokyči- vaizdų archyvą. Tačiau tai nėra pažodius, susidūriau su motinystės patirtimi ir nis dokumentavimas ar istorinių objektų klausimais apie savo tapatybę. Liečiant perpiešimas. Šios figūrėlės man yra tik nykstantį artimojo kūną ir glostant pilve atspirties taškas – eskizas ar paveikslas gaaugančią gyvybę, natūraliai priėjau prie liausiai tampa mano interpretacija, dažnai kūno temos. Per moters figūrą bandžiau jau neatpažįstamai nutolusia nuo pirminio kalbėti apie trapumą, stiprybę, virsmą, ta- šaltinio.

– Kada tiksliai įvyko poslinkpatybės paieškas ir savo pačios patirtis.

is į peizažą ir kas jį inicijavo: gyvenimas, mąstymas ar pati tapybos praktika?

– Augau labai gražioje, gamtos apsuptoje vietovėje Kauno pakraštyje – Lampėdžiuose. Vaikystė liepose, vasaros vakarai kieme po jomis, tas žydinčių liepų kvapas, pro langą matomos Nemunu plaukiančios baržos ir kiti prazvimbiantys laivai, pušynas, ežeras už nepilno kilometro, pavasario potvyniai ir rūkai. Tai buvo laisvės pojūtis, kuris, manau, stipriai formavo mane kaip žmogų ir vėliau – kaip kūrėją.

Kaip minėjau, su peizažo tema tapyboje susidūriau dar studijuodama meno mokykloje Kaune. Tačiau tikrasis poslinkis į peizažą tapyboje įvyko persikėlus gyventi į Liuksemburgą. Atsidūriau aplinkoje, kur gamta taip pat savita ir nepaprastai graži.

Kartu su vyru daug keliaujame – po Liuksemburgą, jo kaimynines šalis, Kanarų 127

Lamų Slėnis

Lamų Slėnis

128

salas, Madeirą, Prancūzijos kalnus. Kelionėse eskizuoju, fotografuoju, o kartais, pagauta įkvėpimo, pasiimu dažus ir nedideles drobes tapyti vietoje.

Taip per šias patirtis peizažas natūraliai sugrįžo į mano kūrybą.

Todėl sunku išskirti vieną priežastį ar tikslų lūžio tašką. Manau, kad tai buvo gyvenimo aplinkybių, vidinio poreikio ir pačios tapybospraktikos susitikimas.

Peizažas manyje buvo nuo pat vaikystės – gal net nuo gimimo. Persikėlimas į kitą šalį ir kelionės tiesiog leido jį iš naujo atrasti ir pamatyti kitomis akimis.

Teko susidurti su naujos šalies bei aplinkos iššūkiais, iš naujo ieškoti bendraminčių rato ir veiklos. Kai tau jau per keturiasdešimt, supranti, kad tai nėra taip paprasta. Tačiau kartu tai buvo labai įdomus ir praturtinantis etapas. Smalsumas, artimųjų palaikymas ir atrasta vidinė drąsa padeda neprarasti įkvėpimo ir atveria daug naujų galimybių.

Peizažo tema galėtų būti kaip lūžis ar posūkis mano kūryboje. Tačiau jo užuominos jau slypėjo anksčiau.

Todėl peizažo atsiradimą matau ne kaip staigų krypties pakeitimą, veikiau – kaip natūralų grįžimą prie to, kas man visada buvo svarbu.

– Ar tavo kūryboje matai aiškius periodus ir lūžius, ar labiau vieną nuoseklų virsmą – Ar yra viena paroda ar darbų serija, kuri tau pačiai buvo aiškus karjeros posūkis, be staigių pertrūkių? bet iš šalies galbūt nebuvo taip perskai– Man atrodo, kad mano kūrybotyta? je daugiau nuoseklaus virsmo nei staigių – Nesu tikra, ar galėčiau išskirti vieną lūžių. Daugelis temų ir motyvų atsiranda, kuriam laikui nutolsta, o vėliau sugrįžta parodą ar darbų seriją, kuri iš šalies atrodytų kaip akivaizdus karjeros lūžis. kitomis formomis.

Prisimenu vieną patirtį po tapyGalbūt ryškesnis kūrybinis lūžis įvyko tuomet, kai, pakeitus gyvenamąją vietą, bos studijų baigimo. Buvau pakviesta į pasikeitė ir mano pačios gyvenimas. At- tarptautinį tapybos plenerą Sintautuose vykus į Liuksemburgą keitėsi viskas: nuo Lietuvoje. Visi dalyviai gavome akrilingyvenamosios aplinkos, šalies iki kalbos, ių dažų (man tai buvo naujiena) ir drokurią girdžiu gatvėje. Kartu pasikeitė ir bių. Tuo metu labai troškau atsinaujinimano profesinis kelias – tapau menininke, mo kūryboje, tarsi tam tikros perkrovos. galinčia visą savo laiką skirti kūrybai.

Su dideliu įkvėpimu per dešimt dienų

sukūriau ekspresyvių ir intensyvių spalvų paveikslų seriją interjero tema – tapiau seną pilką palėpę, kuri buvo mano laikinoji studija. Taip pilka, kiaura palėpė mano drobėse virto ryškiomis raudonomis, geltonomis ir mėlynomis nuotaikomis.

Tai nebuvo teminis posūkis, kurį būčiau nuosekliai tęsusi vėliau, tačiau tas laisvės, naujumo ir eksperimentavimo pojūtis man stipriai įstrigo. Galbūt santykyje su pačia tapyba buvo posūkis, bet ne temoje. Naujumo pojūtis ir poreikis man išliko iki šiol.

– Tavo kūryboje peizažas dažnai įvardijamas kaip „vidinis“. Kur, tavo manymu, baigiasi metafora ir prasideda konkretus vaizdinis sprendimas?

– Aš šį klausimą mieliau apversčiau: mano procese pirmiausia atsiranda ne metafora, o konkretus vaizdinys. Tai yra realus mano susidūrimas su peizažu ar situacija, kurią pamačiusi aš išgyvenu, įkvepiu ir įsiurbiu į save. Kiekvienas mano paveikslas prasideda nuo konkrečios vietos ar motyvo, turi savitą istoriją ir patirtą siužetą, kuriuos fiksuoju nuotraukose ar eskizuose.

Riba galbūt prasideda vėliau, kai šis vaizdinys nugula ant drobės. Būtent tapybos procese aš pradedu tą konkrečią vietą abstrahuoti, sąmoningai atsisakau 129

Lamų Slėnis

„Jei nutapyčiau peizažą, kuris vaizduotų tik konkrečią vietą, man to nepakaktų. Man rūpi ir tai, ką ji palieka manyje.“

prisirišimo prie realybės detalių. Konkretus vaizdas yra pradžia, pirminis šaltinis, o „vidinis peizažas“ – tai rezultatas, gimstantis atsisakius to, kas realu, kad galėčiau kalbėti apie būseną, santykį su aplinka, priklausymo jausmą, atmintį. Konkretus peizažas yra atspirties taškas, o metafora atsiranda pačiame tapymo procese.

– Tavo tapyboje daug tirpimo – figūros, erdvės, ribos nyksta. Ar tai labiau estetinis pasirinkimas, ar sąmoningas pasipriešinimas reprezentacijai?

– Tirpimas, kurį tu mini, man – ne pasipriešinimas reprezentacijai, o veikiau idėjos išgryninimas išsilaisvinus iš konkrečių detalių. O vertinant paveikslo plastiką – taip, kartais erzina konkrečios formos ir atpažįstamumas, galbūt vedantys į literatūriškumą, siužetiškumą... Todėl sąmoningai tirpinu konkrečias detales, paversdama abstraktesne tapybine plastika, spalvinėmis dėmėmis. Man labai Lamų Slėnis

130

artimas efemeriškumas bei atmosferiškumas – būsena, kuomet ribos nyksta, persipina, mainosi. Tačiau mano paveikslai nėra grynoji abstrakcija: juose visgi yra atpažįstamų detalių. Noriu palikti erdvės interpretacijai ir žiūrovo vaizduotei.

– Tavo kūryboje peizažas nėra neutralus.

Kokią ideologiją, jei tokią, jis neša?

– Viskas yra gyva, jautru, trapu... Galbūt mano peizažai kviečia būti pagarbiems ir jautriems mus supančiai aplinkai. Noriu įkvėpti atidumui – tiek gamtai, tiek vieni – Kaip pati sau atsakai į klausimą: tavo kitiems. darbuose svarbiau yra vaizdas ar jo – Tavo darbuose nėra tiesioginio ekologiišardymas? nio aktyvizmo, bet jaučiamas stiprus ryšys – Gali ir taip atrodyti. Tačiau, kaip minė- su gamta. Kaip suvoki meno vaidmenį jau anksčiau, kiekvienas mano paveikslas ekologinės krizės kontekste – ar peizažas prasideda nuo labai konkrečios vietos, šiandien dar gali būti politiškas? vaizdo ar patirties. „Vidinis peizažas“ man – Man gamta – tarsi prieglobstis, motinėra būdas pasislėpti nuo konkretumo nos įsčios, galinčios būti saugiausia vieta ar jo išvengti. Man įdomu, kokias mintpasaulyje. Taip, tiesioginio ekologinio is, jausmus ar emocijas sužadina konkreti aktyvizmo mano darbuose nėra, juose vieta. Bet jei nutapyčiau peizažą, kuris labai daug asmeniškos istorijos. Tačiau, vaizduotų tik konkrečią, atpažįstamą vietą kita vertus, apmąstau vienatvę ir ryšius, o – man to nepakaktų, būtų tik vietos vaizmano tapomose nepaliestos gamtos teridas, o man rūpi ir tai, ką ji palieka manyje. torijose esama nemažai liūdesio, melanTodėl „vidinio peizažo“ sąvoka man asocicholijos ir trapumo. Manau, kad menas juojasi su būsena, atmintimi ir idėja.

gali stipriai paveikti žmogų, suvirpinti jo giliausius jausmus, todėl ir peizažas gali būti politiškas.

Man labai artimos miškų ekologės Suzanne Simard įžvalgos knygoje „Miško išmintis“: autorė plėtoja mintį apie tai, kad viskas gamtoje yra susiję plika akimi nematomais ryšiais – medžiai, augalai, grybai, organizmai negali gyventi vieni be kitų. Knygoje ji remiasi savo moksliniais tyrimais.

Taip pat artimas Henry David Thoreau vaizdingas ir jautrus pasakojimas knygoje „Voldenas, arba Gyvenimas miške“:knygos autorius, sąmoningai palikęs civilizuotą pasaulį, atsisakydamas prabangos ir komforto, kelerius metus gyvena miške, apmąsto žmogaus bei visuomenės su gamta santykį ir ieško dvasinės laisvės.

Abu autoriai pasakoja savo asmenines istorijas, kas yra labai jautru ir pavei-

ku.

filtravimo pasekmė?

us – moters tapatybę, jos trapumą, stiprybę, ryšius su aplinka ir gamta. Pastaruoju metu į mano kūrybą vėl sugrįžta moters figūra, ji tarsi įsilieja į mano peizažus. Man moters žvilgsnis yra matymo būdas, bet ne sąmoningai pasirinkta vizualinė strategija.

– Kaip sprendi balansą tarp emocinės tapybos ir formaliai kontroliuojamos kompozicijos?

Viliuosi, kad menas tyliai ir giliai per – Taip, kaip minėjau, tapybos procese asmenines istorijas, jausmus ir širdį taip trinu vietos konkretumą, pradžioje tik pat gali būti politiškas. remdamasi pirminiu šaltiniu. Stengiuo– Kai kalbi apie moterišką žvilgsnį, ar tu si sukurti bendrą nuotaiką tepdama dažą jį supranti kaip kritinę poziciją, ar kaip sluoksnis po sluoksnio, įterpdama tos vivizualinę strategiją? etos žemės, smėlio ar pigmento. Noriu – Man moteriškas žvilgsnis pirmiausia maksimaliai perteikti tos vietos pojūtį, kyla iš asmeninės patirties. Būdama tapy- kad norėtųsi į paveikslą ne tik žiūrėti, bet toja, per savo patirtį, motinystę, santykį su ir tyrinėti jį iš arčiau, gal net paliesti ir aplinka savaip matau bei suvokiu tikrovę. pajausti paviršių. Nesakyčiau, kad visiškai Siekiu kalbėti apie universalesnius dalyk- atsiriboju nuo topografijos.

– Oi, tai išties sunku. Tapybos procese paveikslas labai keičiasi. Pradžia atrodo aiški – susidėlioju kompoziciją, spalvines – Tavo darbuose dažnai dingsta vietos dėmes. Tačiau procese daug kas mainokonkretumas – ar tai sąmoningas atsir- si, tapant gimsta naujos mintys, dėliojasi ibojimas nuo topografijos, ar atminties naujos prasmės, nauji spalviniai santykiai 131

Lamų Slėnis

ima viršų… Ne visada pavyksta užbaigti darbą sklandžiai, tad tenka atsitraukti – yra keletas darbų, net ir keleriems metams atidėtų į šoną. O pamačius po ilgo laiko kitomis akimis, darbą pavyksta užbaigti.

Manau, kad emociškai labiausiai įsitraukiu proceso viduryje – būtent tuomet ir vyksta tapybinės audros, atsiranda netikėtumų. O pradžioje ir pabaigoje – stengiuosi ramiai apibendrinti ir apžvelgti – ar viskas kompoziciškai suvaldyta, ar išlaikytas spalvinis balansas ir bendra paveikslo harmonija.

pat svarbūs kūrybiniame procese.

tapybą, arba atvirkščiai. Ji gyvuoja greta – Tavo grafikos ir monotipijos darbai tapybos kaip savarankiška ir svarbi kūrydažnai atrodo kaip laboratorija tapybai. binė praktika.

Ar prisimeni momentą, kai ši eksperi- – Ar tavo ankstyvoji Lietuvos meno mentinė erdvė tapo lygiaverte tapybai? aplinka – akademija, meno scena – veikė – Tas momentas, kai grafika tapo man labiau kaip palaikymas ar kaip ribojantis svarbia kūryboje, yra susijęs su atvykimu rėmas?

į Liuksemburgą. Buvau išbandžiusi keletą technikų meno mokykloje ir VDA epizodiškai, bet atvykusi čia pradėjau lankyti tradicinės grafikos technikų kursus „Empreinte Atelier“ studijoje. Po kelių metų – Tavo kūryboje labai svarbi taktiliškutapau šios studijos nare ir pradėjau dalymo ir medžiagiškumo dimensija. Kada vauti bendrose parodose. Ko gero, būtent medžiaga pradeda prieštarauti tavo intuomet supratau, kad grafika gali būti ne tencijai? tik papildoma veikla, bet ir savarankiška – Ko gero, kai nesustoju laiku, neįsiklau- kūrybos sritis, lygiavertė tapybai. sau į save. Tuomet tapybos procesas vyksta Man tai dar viena dailės sritis, kurijau ne iš vidinės intencijos, o iš automatiz- oje matau neišsemiamas galimybes. Deja, mo. Manau, kad pauzės kuriant yra ypač negaliu visko aprėpti, tad grafika man šiuo svarbios. Apmąstymas ir atsitraukimas – metu yra labiau kaip idėjų laboratorija, iš tiek laiko, tiek atstumo atžvilgiu – yra tiek kurios tam tikri impulsai gali persikelti į Lamų Slėnis

132

– Dažniausiai jaučiau palaikymą iš savo dėstytojų. Aš labai glaustai papasakodavau savo idėjas, tačiau jaučiau, kad ir be žodžių – matydami mano darbus – jie mane supranta ir vertina, o aš stengiausi įsiklausyti į jų mintis. Neprisimenu tokių momentų, kad būčiau turėjusi eiti prieš savo sumanymus ar prisitaikyti prie primestų taisyklių.

Greičiau tai buvo vedimas tam tikra kryptimi, itin prisidėjęs prie mano kaip menininkės brandos. Studijų metus prisimenu su šiluma ir dėkingumu.

– Kai pradėjai gyventi Liuksemburge, ar tavo tapybos kalba pasikeitė iš karto, ar

tai buvo lėtas, beveik nepastebimas pos- darbai pavykę. Ir kartais kyla baimė: jei linkis? dabar nepadarysi didesnės serijos darbų ta – Manau, kad tai buvo lėtas, bet mato- pačia tema, vėliau jau nebebus motyvacimas pokytis. Persikėlus į Liuksemburgą jos, energijos, įkvėpimo...

Kita vertus, manau, kad nuolatinės pasikeitė ne tik aplinka ar žmonės, bet ir įvyko pokyčiai mano gyvenime – atsira- paieškos, temos pakreipimas kita linkme do daugiau laiko kūrybai, galimybė giliau yra būtinas menininkui. Kartojimasis yra pasinerti į tapybą, o ilgainiui – ir grafikos patogus, bet niekur neveda.

Dažnai mane pačiumpa naujos darbai.

Prieš atvykstant ne tik tapiau, bet ir mintys ir idėjos dar neužbaigus ankstesnės. daug dirbau knygų srityje – buvau men- Šioje vietoje aš turiu labai stipriai suiminė redaktorė, vaikiškų knygų iliustruoto- ti save į rankas ir kantriai užbaigti viską ja, susidūriau su knygų apipavidalinimu. iki galo. Šiuo požiūriu grafikos technikos Manau, kad šios patirtys paliko pėdsaką ir mane moko kantrybės ir nuoseklumo. O įnešė naujumo mano tapybos kalboje. Lai- naujas idėjas būtinai turiu užfiksuoti eskikui bėgant tai pastebėjau tiek aš pati, tiek zuose ar bent užrašuose – galbūt ateityje mano kūrybos sekėjai. Atsirado peizažo norėsiu jas įgyvendinti. Man patinka po ilgo laiko peržvelgti ankstesnes mintis – tema, pradėjo dominti medžiagiškumas. kartais labai nustebina.

– Kaip vertini riziką kartotis, kai ilgą laiNebijau kartotis, nes tą pačią temą ką dirbi su ta pačia temine teritorija? galima gvildenti iš labai daug skirtingų – Yra rizika kartotis – ypač kai jauti, kad kampų.

Lamų Slėnis

134

– Kaip tavo kūryboje veikia įtampa tarp asmeninės atminties ir universalios vizualinės kalbos?

– Aš suprantu tavo klausimą kaip tam tikrą reakciją – ar paveikslas rezonuoja, ar ne. Remdamasi asmenine atmintimi, paveiksluose noriu kalbėti apie universalesnius dalykus, kurie būtų atpažįstami ne tik man pačiai, bet ir žiūrovui – priklausymą aplinkai, ryšį su gamta, būsenas. Noriu, kad žiūrovas mano kūriniuose pamatytų ir savo atspindį.

– Jei šiandien turėtum kritiškai įvardyti vieną savo kūrybos akląją zoną – kas ji būtų?

– Man tai būtų per ilgas tapymas, nesugebėjimas laiku atsitraukti. Kartais norisi dar ieškoti, pridėti potėpių, spalvų, detalių, nors paveikslas jau būna pasakęs tai, ką turėjo pasakyti. Norėčiau gebėti labiau pasikliauti intuicija.

Matau, ką man sakai Tekstas: Anželika Teresė Nuotraukos: Lina Jushke

Didelė laimė stebėti antrą dešimtį kartu skaičiuojančią porą, kurią sujungė tarsi priešingų polių magnetus traukianti jėga , ir matyti, kaip jiedu, pasakodami savo įsimylėjimo istoriją, su išmintinga, nuolankia šypsena dalijasi patirtais iššūkiais ir savo raktais į laimę. Lietuvių gestų kalba kalbamės su Arnoldu ir Dovile Matuliais – labai gyva, šilta ir dinamiška šeima. Jis – lietuvių gestų kalbos poetas, literatas ir vertėjas; ji prisideda prie lietuvių gestų kalbos žodyno rengimo. Matulių šeimos pamatai – lietuvių gestų kalba, vienas kito matymas, pagarba, poezija, kiekvieno autentiškumo palaikymas ir juokas.

– Šeimos samprata gerokai pakito nuo mūsų tėvų, senelių, prosenelių. Iš tiesų ir kiekvienas mūsų ją turime vis kitokią, savitą. Bėgant laikui ji kinta, apsikloja autentiška patirtimi, išmintimi. Turbūt ir jums, kai buvote mokyklos abiturientai, šeima atrodė vienokia, o šiandien, kai jau skaičiuojate keturioliktuosius metus kartu, – kitokia. Kas jums abiem šeima yra šiandien?

šeimą, ją puoselėti yra nepaprasta, ypatinga ir... labai įdomu!

Dovilė: Aš gyvenau su tokiu pat supratimu. Mokyklos laikais man atrodė, kad kurti šeimą yra tarsi privaloma. Nepaveldėjau supratimo, kaip svarbu, kokį žmogų sutiksi, kaip su juo kursi ryšį.

Turėjau gan tradicinį šeimos vaizdinį: santuoka, du vaikai. Tačiau vėliau mane gerokai praturtino patirtis – skyrybos su pirmuoju Arnoldas: Mokyklos laikais šeimą suvokiau kaip tradiciją ir vyru, nesėkminga draugystė po jų. Kai atėjo tretieji mano santybūtinybę – mačiau šeimas aplink save ir maniau, kad taip tiesiog kiai, priėmiau juos kitaip, giliai. Keldama klausimą, kam žmogus reikia: anksti susituokti, susilaukti vaikų. Tai buvo perduodama atėjo į žemę, kokia jo misija, atsakymus randu būtent šeimoje. iš kartos į kartą. Kurti šeimą man atrodė gan paprasta. Baigęs Tai pasaulio tąsa, rūpestis, kad jis gyvuotų, gyvybės perdavimas – mokyklą gyvenau pagal šį supratimą, tačiau šiandien galvoju kokia tai didžiulė atsakomybė! visiškai kitaip. Dabar šeimą suvokiu kaip nepaprastai svarbų, – Kaip prasidėjo judviejų bendra istorija? Kaip susitikote vienas sudėtingą, kompleksinį ir net, sakyčiau, didingą įsipareigojimą, kitą? kuriame visų pirma susijungia dvi skirtingos asmenybės. PirmiDovilė: Mudu buvome pažįstami jau gerokai anksčiau, tačiau ausia jiedu turi atrasti sąlytį, susijungti. O gimus vaikams, mokaitolimesnį bendravimą turbūt nulėmė vienas pašnekesys Šiaulisi pažinti ir šiuos naujus žmones, sukurti ryšį ir susijungti su jais. uose. Šeima yra palaikymas, augimas, kūryba ir nuolatinė dinamika.

Arnoldas: Tai buvo kurčiųjų turizmo ir sporto sąskrydis. Man Čia kaip vandenyne: aukštos bangos, kurios leidžiasi ir vėl kyla – tuo metu buvo šešiolika, Dovilei – devyniolika. Vakare, temstant, viskas nuolat kinta. Jei būčiau vienas, viskas vyktų kitaip: tolygus mudu su Dovile atsisėdę ant suolo ilgai kalbėjomės – nardėme ėjimas pirmyn, o dinamikos – gerokai mažiau. Nepatirčiau tokio po skirtingas temas. Tas bendravimas mane užbūrė. Pajutau norą gilaus palaikymo, tokios brandos. Čia tiek daug bendravimo, ją išsaugoti ir netolimoje ateityje vesti, nors ji buvo jau panelė, įvairovės, augimo ir skleidimosi, o juk augindamas vaikus aug- vyresnė ir žiūrėjo į mane šiek tiek iš aukšto. (Juokiasi). Su ja buvo ini ir pats save. Šiandien suvokiu, kad šeima nėra duotybė. Kurti Lamų Slėnis

136

lengva, linksma ir prasminga.

suktis mintis apie mus drauge, tą pačią akimirką Arnoldas priėjo Dovilė: Vėliau pasukome savais keliais. Arnoldas, sužinojęs, ir pabučiavo mane. Po šio netikėto bučinio prisėdus prie pietų kad išsiskyriau su pirmuoju vyru, o vėliau nutrūko ir dar viena stalo mus mušė raudonis, šypsojomės ir dirsčiojom vienas į kitą draugystė, ėmė rodyti man ypatingą dėmesį. Pradėjo nuo labai kaip kokie pirmokai. Arnoldas paprašė manęs duoti mums šansą ir neišvykti iš Lietuvos. netikėtos ir kuklios žinutės prieš miegą.

Arnoldas: Pamenu tą žinutę. Net negalėčiau paaiškinti, kas tai buvo – vedė kažkokia šviesi jėga, aura, tai sklandė ore.

Dovilė: Tuomet pajutau kažką beprasidedant. Aš apskritai labai myliu žmones, man gera bendrauti, juos pažinti. Ir Arnoldas man visada atrodė labai gražus, jaukus žmogus, todėl leidomės į bendravimą. Tuo metu buvau rimtai apsisprendusi išvykti pas tėvus ir seserį į Švediją – palikti Lietuvą be atgalinio bilieto.

Buvo beprasidedantis ruduo. Laiko iki išvykimo dar buvo likę nemažai, tad Arnoldas vis mane pakalbindavo, rūpindavosi, susiskambindavome vaizdo skambučiais, vis švelniai pakviesdavo į svečius – pokalbiais mes neretai sutikdavome rytus. Per šiuos pokalbius pažinau jį iš naujo: jo atvirumas pažadino ir manąjį. Toks pirmas atviras pokalbis manyje pradėjo auginti šilumą jam. Vykdavau pas jį su sūnumi – Arnoldas mus vedžiodavo po Vilnių, pažindino su miestu, pasakojo daugybę dalykų. Jis elgėsi labai šiltai, globėjiškai, galantiškai. Ir kai vieną dieną man ėmė Lamų Slėnis

138

– Arnoldai, pasipiršai Dovilei po pusantro mėnesio. Buvai labai jaunas, bet tvirtai žinojai, kad nori šeimos. Iš kur tas stiprus įsipareigojimo, atsakomybės jausmas, noras rūpintis kitu?

Arnoldas: Žmonės tarpusavyje veikia kaip magnetai: jei jų vidinė kryptis susiderina, priešingi poliai natūraliai traukia vienas kitą ir susijungia. Bet jei atsisuka tais pačiais poliais, net būdami arti jie stums vienas kitą tolyn. Su Dovile tas susijungimas įvyko akimirksniu. Man net nebuvo ką svarstyti – viskas tapo aišku.

Bet tokių rimtų planų anksčiau neturėjau, todėl nebuvau sukaupęs pinigų šeimai, kišenės buvo tuščios. Tvirtai žinojau, kad noriu santuokos. Tuo metu turėjau savo didelę aistrą – „BMW E28“.

Galvojau: parduosiu automobilį ir kursime šeimą. Bet Dovilė pasiūlė kitą kelią. Vestuvės įvyko, gimė šeima, grįžome į abiem gimtąjį Kauną, o tas automobilis iki šiol yra su mumis. Tai viena iš istorijų, parodančių, kaip mes vienas kitą palaikome. Aš labai norėjau būti jos, o ji – mano globoje, siekiau to įsipareigojimo.

„Žmonės tarpusavyje veikia kaip magnetai: jei jų vidinė kryptis susiderina, priešingi poliai natūraliai traukia vienas kitą ir susijungia.“

Gal užsitęsusios draugystės, santuokos atidėliojimas ir įvyksta todėl, kad tos magnetų poliai nesusijungia, nedera vidinė kryptis.

Nors su Dovile neturėjome jokio strateginio plano, mes nuėjome taip ir būtent ten, kur norėjome būti. Kalbėjomės, tarėmės ir pasitikėjome vienas kitu.

– Kurdamas santykį su Dovile, iškart tapai ir tėčiu, iškart kūrei santykį ir su sūnumi. Koks tai buvo jausmas?

Arnoldas: Kai susipažinome su Dovile, Ugniui buvo treji. Jis buvo smalsus, atviras vaikas, labai norėjo bendrauti. Ryšį su juo kurti buvo paprasta – jaučiausi iškart priimtas. Jei tie pirmieji santykiai būtų nesusiklostę, nežinau, kaip būtų buvę. Dabar jis jau jaunuolis, o mūsų ryšys – labai stiprus.

abėcėlės, kartojo gestus. Tas jo domėjimasis dar labiau stiprino mūsų ryšį. Vos įsimylėjęs Dovilę, priėmiau ir šią dvigubą atsakomybę – būti Ugniui tėčiu. Man į visus klausimus atsakė tas natūralus, lengvas susijungimas su Dovile: viską, kas jos, priėmiau kaip savo, pasiryžau visiems iššūkiams ir patirtims. Būdamas ketverių, praėjus dviem ar trims mėnesiams po mūsų vestuvių, Ugnius pats paklausė, ar gali mane vadinti tėčiu.

– Kaip jūsų gyvenimas pakito papilnėjus šeimai?

Arnoldas: Jis pakito iš esmės. Dukra gimė kurčia, tad namuose natūraliai įsivyravo tik lietuvių gestų kalba. Iki jos gimimo pasitaikydavo, kad Dovilė su sūnumi pradėdavo kalbėti žodine kalba, o aš net ne visada suvokdavau, kad tokiu metu neturiu galimyDovilė: Maniau, kad pirma sūnus laikysis atstumo. Bet Ugnius bės pasirinkti – įsitraukti ar likti nuošalyje. Kartais tiesiog kažką Arnoldą priėmė labai greitai. Nuolat klausdavo: „kada vyksim praleisdavau. pas Alnaudą?“ – taip jį vadindavo. Jam labai norėjosi būti kartu. Dovilė: Gimiau neprigirdinti, mano tėvai – gestakalbiai, bet Arnoldas: Tuo metu dirbau skalbykloje vairuotoju – autobusiu- namuose buvo vartojama ir žodinė kalba. Gimus girdinčiam ku išvežiodavau švarius skalbinius. Kartais pasiimdavau Ugnių sūnui, ji natūraliai išliko ir mūsų šeimoje. Net nesusimąstydavau drauge. Buvome dar tik pradėję pažintį, bet kartu važinėjant apie gestų kalbos perdavimą. Tačiau gimus dukrai viskas appasakodavau jam istorijas, mokiau lietuvių gestų kalbos. Jis gird- sivertė: supratau, kad namuose turi būti tik lietuvių gestų kalba, intis, kalbėjo lietuviškai, bet su dideliu smalsumu mokėsi pirštų kad visi galėtų dalyvauti pokalbiuose ir kurtųsi tvirtas ryšys. Tuo laikotarpiu net sūnus, išgirdęs mane kalbant balsu, primindavo: 139

Lamų Slėnis

„Mama, ar nepamiršai, kad kalbame gestais?“ O kartais ir aš jį nupieštas šeimos piešinys – ji visus šeimos narius nupiešė vienopataisydavau: „Kalbėkime gestais, tėtis namuose.“ do ūgio. Nei Ugnius, nei ji pati nebuvo mažesni. Taip piešinyje ji atskleidė savo vidinį supratimą – šeimoje visi lygūs. Man reikia – Kokie yra jūsų vaikai? Kaip jie sutaria tarpusavyje? gerokai apgalvoti argumentus kalbantis su ja, bet ji netrukus suDovilė: Ugniui dabar septyniolika, Arnėjai – vienuolika. Jiedu grįžta su dar daugiau įžvalgų ir komentarų. Ji nori būti lygi su skiriasi kaip diena ir naktis! Bet tikrai ne dėl to, kad vienas girdintis, o kita – kurčia. Kai auginau sūnų, galvojau, kad jau viską visais. žinau. Bet gimus dukrai įvyko perversmas – visko turėjau moky- – Dovile, ilgus metus dirbai su kurčiųjų jaunimu ir kaip lietuvių tis iš naujo! Abu vaikai gabūs, stiprūs, bet jų temperamentai la- gestų kalbos vertėja, dabar prisidedi prie lietuvių gestų kalbos bai skirtingi: Ugnius yra ramybė, susitelkęs, susikoncentravęs, o žodyno rengimo. Arnoldai, tu – vertėjas, literatūros kūrėjas, Arnėja, priešingai, sunkiai susikaupianti, nuolat judesyje, išdyku- lektorius. Jūsų abiejų pagrindinė, o Arnoldo – ir gimtoji kalba si. Taigi namuose būna ir karo, bet ir daug taikos. yra lietuvių gestų kalba. Ar ši kalba yra vienas iš jūsų santykio Arnoldas: Visa mano šeima – kurtieji, Arnėja – jau ketvirtos kar- pamatų? Ką ji jums reiškia? tos kurčioji. Ir apie mane, kol augau, šeima nuolat sakydavo, kad esu be galo padūkęs.

Arnoldas: Lietuvių gestų kalba – savarankiška, natūrali, savo gramatiką turinti kalba. Man ji duota nuo gimimo – tai dovana, mano identitetas ir savastis. Kaip įsivaizduoti gyvenimą be kalDovilė: Ir apie mane! (Juokiasi). bos? Per ją mes dalinamės, pažįstame vienas kito pažeidžiamumą.

Arnoldas: Abu buvome ne itin lengvi vaikai savo šeimose! Bet, Tas pirmasis ilgas mūsų pokalbis su Dovile ant suolo mezgėsi žinoma, augdamas to nejauti. Gimus dukrai, daug mano paties būtent lietuvių gestų kalba. Tiesa, anuomet Dovilės kalba buvo vaikystės atsiminimų iškilo prieš akis. Čia kasdien reikia ieško- kitokia – ji dažnai painiodavo lietuvių ir lietuvių gestų kalbas, ti naujo kelio. Manau, Arnėją geriausiai apibūdintų jos neseniai artikuliuodavo žodžius, pasitelkdavo lietuvišką gramatiką. TokiLamų Slėnis

140

ais atvejais kurtieji gali likti už pokalbio ribų. Vėliau tai keitėsi kus. natūraliai – šiandien ji šią kalbą išmano labai giliai.

– Arnoldai, esi lietuvių gestų kalbos literatūros – kalbinio ir Dovilė: Taip kalbėjau augdama, taip tiesiog buvau įpratusi. Kai kultūrinio paveldo dalies – atstovas, lyderis Lietuvoje, aktyviaupradėjau draugauti su Arnoldu, mano kalba ir požiūris į ją keitėsi siai kuri menines istorijas, poeziją, mokai to ir augančias kartas, iš esmės. Bet su neprigirdinčiais draugais grįždavau prie senesnio dalyvauji pasaulinio lygmens mokymuose, renginiuose, savo žikalbėjimo. Arnoldas juokaudavo: „Kur dingo mano žmona?“ niomis daliniesi kaip lektorius. Kaip atradai šį kelią? Ėmiau sąmoningai analizuoti savo kalbą ir supratau, kad kalbų Arnoldas: Šis klausimas mane grąžina į mokyklą. Man iki šiol apmaišymas nėra natūralus dalykas. Dabar vienas kitą suprantame maudu, kad ten neturėjome galimybės susipažinti su kalbos menu, iš pusės gesto – iš antakių, akių ar kūno linktelėjimo. Mano pači- su literatūra. Galėjome tiek daug kurti, eksperimentuoti, gludinos L1 nėra lietuvių gestų kalba, o jos variantas, vadinamoji kalkė. ti įgūdžius. Bet vyravo požiūris, kad reikia perimti, o ne kurti.

Lietuvių gestų kalba man tapo tokia artima Arnoldo dėka ir Kai pats ėmiau kurti meninius pasakojimus, nuolat sulaukdavau jaučiu, kad būtent šia kalba mes galime taip giliai nerti į skirtinklausimo: „Iš kur ši istorija?“ Sakydavau, kad tai kino istorija, kurią gas temas. Juk ilgus metus kalbėjau lietuvių kalba, bet niekada perpasakojau, o sulaukęs klausimo apie filmo pavadinimą ir kur nejutau, kad ta kalba galiu tiek visko išsakyti, taip giliai atverti galima šį filmą peržiūrėti, sakydavau, kad vaizdajuostė vienetinė temas. Jei šeimoje kalbėtume skirtingai, nemanau, kad mūsų šeiir peržiūra neįmanoma. Iš tiesų – melavau. Juk nebuvo įprasta, mos ašis būtų tokia tvirta. Lietuvių gestų kalba mums dovanojo kad pats kurtum. Bijojau, kad mano autorinė kūryba bus priimta stiprų ryšį. nerimtai, kad manimi nepatikės. Sukurdavau labai paveikių, kinArnoldas: Man vis tik knibžda ir tokia pajauta, kad gestų kalbomis ematografiškų lietuvių gestų kalbos istorijų ir jas pasakodavau dėl jų modalumo, kitokios raiškos – dažnai ir kitokių raiškos ga- savo bendraamžiams. Tai jiems darydavo didelį įspūdį. Viduje limybių – pavyksta paveikiau ir giliau užčiuopti tam tikrus daly- žinojau, kad tai mano, bet saugojausi kritikos. Baigęs mokyklą 141

Lamų Slėnis

ieškojau inspiracijos fotografijoje, pasitikėjau intuicija, nes aplink nemačiau pavyzdžių, kaip kuriama gestų kalbų literatūra. Lūžis įvyko apie 2012-uosius, kai man buvo apie dvidešimt – tada į Lietuvą atvyko Vokietijos kurčiasis poetas Jürgen Endres. Pirmą kartą pamačiau, kad gali būti gestų kalbų poezija. Paklausiau, ar autorinė kūryba tikrai įmanoma? Gavau aiškų atsakymą – autentiškumas vertingesnis už perpasakojimą. Tai man atvėrė kelią.

O tikras proveržis atėjo po pandemijos: į Lietuvą atvyko stiprūs lektoriai (Debbie Z. Rennie, Erwan Cifra), buvo pradėti moksliniai šios srities tyrimai, tyrėja labai palaikė, kvietė saugoti, sisteminti šiuos kūrinius, buvo išleistas ir pirmasis leidinys. Dabar jaučiu atsakomybę perduoti tai naujai kartai. Nenoriu, kad toks ciklas kartotųsi ir vaikams. Jei tas grūdas būtų buvęs pasėtas dar mokykloje, savo kelią būčiau atradęs gerokai anksčiau.

– Arnoldai, apie ką tavo meniniai tekstai? Kodėl pasirenki būtent tokias temas? Kaip nutinka, kad dienos šviesą išvysta būtent šie kūriniai?

Arnoldas: Dažniausiai savo kūryboje kalbu apie gestų kalbas, kurtumo priėmimą, kalbos draudimą ir jos atėmimą – pavyzdžiui, apie Milano kongresą, kai švietimo srityje buvo uždraustos gestų kalbos ir Europoje įsivyravo tamsusis amžius. Tai jautrios, nereLamų Slėnis

142

tai labai skaudžios temos. Jos atsispindi tokiuose kūriniuose kaip „Dvyniai“ ar „Turkio spalvos obuolys“. Mano tekstai dažnai būna sluoksniuoti, reikalaujantys sustoti. Bet turiu ir visai kitą pusę.

Pavyzdžiui, kūrinys „Egiptas“ sukelia daug juoko. Tekste pasakoju apie turistus, kurie leidžiasi nardyti. Girdintieji po vandeniu negali pasidalinti įspūdžiais. O kurtieji, atvirkščiai, jaučiasi laisvi – po vandeniu gestų kalba puikiai gali susikalbėti. Iš to gimsta ir komiškos situacijos!

– Lietuvių gestų kalbos meniniai tekstai gimsta ne ant popieriaus, ne žodžiais. Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas?

Arnoldas: Gestų kalbų literatūroje nėra užrašyto teksto – viskas kuriama gestais ir fiksuojama vaizdo įrašu. Kaip girdintys autoriai redaguoja tekstą popieriuje, taip gestakalbiai peržiūri įrašą ir persifilmuoja. Kūryba gimsta širdyje ir mintyse. Kartais, dar nepasiekęs galutinės formos, pasižymiu kelis žodžius ar pasidarau eskizą – tarsi koliažą, kuris padeda pamatyti visumą. Tačiau pats tekstas visada gyvena rankose, galvoje. Gestų kalbų literatūra turi performanso elementą, todėl kūriniai kinta. Jei palyginčiau savo debiutinį kūrinį „Medžioklė“ su dabartine jo versija, skirtumas būtų didžiulis. Patirtis keičia akcentus ir gilina poveikį.

– Poetas vyras – labai įspūdinga! Dovile, ar Arnoldas savo liter-

„Svarbiausia aiškiai pasiskirstyti atsakomybėmis, ramiai eiti procesu, matyti vienas kitą iki galo ir nepalikti kablelių – nueiti drauge iki taško.“

atūros kūrinius buvo kada pasitelkęs santykiuose? Gal kokius tai visai netrukdo – priešingai! Dalijatės, kaip šie skirtumai šeisunkius klausimus pavyko lengviau išspręsti pradėjus jam lietu- moje visada sulaukia palaikymo, ir tai yra jūsų stiprybė. Dovile, vių gestų kalba rimuoti tekstą ar kalbėti metaforomis? tavo silpnybė – gyvūnai, jų globa, aistra – pokeris, o dar viena Arnoldas: Tikrai taip! Kartais šeimos dialoge improvizuotai suku- įgyvendinta svajonė – motociklo vairavimas! riu poetinį tekstą. Ir matau, kaip Dovilės žvilgsnis ima švelnėti.

Dovilė: Jis tikrai moka pakerėti kalba ir išsklaidyti mano pyktį ar nepasitenkinimą. Ir tai jis padaro subtiliai, jautriai.

– Bet juokas turbūt pas jus vyrauja nuolat? Arnoldas bendruomenėje vadinamas labai stipriai – anekdotų karaliumi! Ar padeda šeimoje mokėjimas gerai pasijuokti ir pajuokauti?

Dovilė: Kai kokia situacija tampa įtempta ar Arnoldas jaučiasi kažkur suklydęs, jis pradeda švelniai mėtyti juokelius. Man tenka rimtai susikaupti ir vaidinti, kad nesusijuokčiau. Bet juokas išties gelbsti santykiuose.

Arnoldas: Anekdotai, juokai ne tik atneša lengvumo – tai ir kvietimas pažiūrėti į situaciją kitomis akimis. Man atrodo, kad gyvenime apskritai trūksta juoko. Norėčiau tokio turinio kurti daugiau – idėjų turiu, tik laiko kartais pritrūksta.

– Ne kartą minite, kad judviejų pomėgiai labai skirtingi, tačiau

Dovilė: Gyvūnai tikrai yra mano silpnybė. Buvo gana ilgas tarpsnis, kai globą, meilę ir rūpestį dalijau beglobiams gyvūnams – padėjau vieniems gyvūnų globos namams. Galimybes tam sudarė ir karantinas, nes tuomet dirbau iš namų. Nors tuo metu mokslų ir darbų krūvis buvo didelis, tai buvo geras laikas skirti dėmesį jiems: į mano namus jie atvykdavo sergantys, beglobiai, neišauklėti, o į naujus nuolatinius namus išvykdavo išauklėti, guvūs, norintys būti su žmogumi. Vienu metu namuose glaudėsi 20 gyvūnų – 9 iš jų pas mane buvo atvykę laikinai. Per visą mūsų su Arnoldu šeimos gyvavimą namuose buvo 40 gyvūnų! Visai kas kita – pokeris. Man jį žaisti labai patinka: žaisdama visiškai pamirštu kasdienius dalykus, nes turiu maksimaliai susikoncentruoti, apgalvoti kiekvieną žingsnį. Tikrai galiu tai pavadinti aistra! Na, ir motociklai. Tai – labai sena svajonė. Kai gimė Arnėja, Arnoldas padovanojo man galimybę pradėti mokytis vairuoti.

Buvo ruduo, motociklų sezonas ėjo į pabaigą, atsirado sveikatos iššūkių, tad mokslų nebaigiau. Nuo to laiko praėjo devyneri me143

Lamų Slėnis

tai. Tada iš Švedijos grįžo tėtis – jis vairuoja motociklą ir dažnai mane pavežiodavo. Bet visada jaučiausi lyg „kuprinė“. (Juokiasi). Supratau, kad noriu vairuoti pati. Susimąsčiau, kad man jau artėja keturiasdešimt, o tiek daug dar noriu išbandyti. Niekam nesakiusi užsiregistravau tęsti mokymų – apie tai žinojo tik Arnoldas. Vairuotojo pažymėjimą gavau greitai, o kartu – ir naują bendruomenę, naujas patirtis. Nors vairuoju jau antrus metus, į kiekvieną išvažiavimą žiūriu labai atsakingai ir atsargiai. Važiavimas motociklu reikalauja kitokio mąstymo, kitokios strategijos kelyje. Turiu būti itin budri, planuoti kiekvieną žingsnį. Bet vieną dieną pajutau: aš tai padariau! Įgyvendinau didelę savo svajonę.

Ir tas jausmas – labai stiprus!

Dovilė: Po kiekvieno projekto susėdame refleksijai, kad blogos patirtys nepersikeltų į kitus darbus. Atvirai – pradžioje dirbti kartu buvo labai sunku. Man norėdavosi pasprukti, atrodė, galbūt netinkame dirbti drauge. Tačiau išmokome: pasitikėjimas, pagarba, atvirumas, matymas ir skirtingų nuomonių priėmimas yra mūsų ašis. O dar svarbiau – mūsų nuoširdi draugystė. Arnoldas iš tiesų yra mano geriausias draugas.

– O kaip susikūrė šias veiklas organizuojanti bendruomenė?

Jūsų „BMW Wolf Club“ yra žinomas gerokai už Lietuvos ribų, o šio klubo misija ir pamatai – visai ne apie automobilius. Papasakokite apie jį plačiau.

Arnoldas: Ši bendruomenė susibūrė natūraliai – pirmiausia – Jau ne vienus metus organizuojate gestų kalbomis bendraurinkomės visi draugai ir kalbėdavomės. Vienijanti tema būdavo jantiems BMW entuziastams susibūrimus ir renginius. Dirbant automobiliai, tuomet visi turėjo skirtingas mašinas ir apie jas kalporai kartu neišvengiama iššūkių. Ar turite auksinę taisyklę? bėdavomės. Vėliau ėmėme pastebėti, kad daugėja turinčių BMW Arnoldas: Organizuodami tokius didelius renginius – paskutinis automobilius – čia gal koks Kauno stilius, – tad pradėjome dauišaugo beveik keturiskart – žinome, kad nesusipratimų ir sun- giau dalintis žiniomis būtent apie juos. Bet visa ko ašis buvo ir kumų gali kilti; tam esame pasiruošę. Svarbiausia aiškiai pasis- išlieka gestų kalbos – lietuvių gestų kalba o taip išsiplėtus – ir kirstyti atsakomybėmis, ramiai eiti procesu, matyti vienas kitą tarptautiniai gestai. Daug informacijos pasaulyje yra garsiniu iki galo ir nepalikti kablelių – nueiti drauge iki taško. Organi- pavidalu arba tekstu, mažai kas verčiama į lietuvių gestų kalbą, zuodami paskutinį festivalį abu supratome: jei susipyksime – fes- labai trūksta ir titravimo: žinioms, laidoms, pokalbiams, filmams. tivalio nebus. Todėl visą kelią ėjome su atjauta ir pagarba.

Todėl, kai tik susitikdavome, kiekvienas bičiulis dalydavosi tuo, Lamų Slėnis

144

kuo pats gyvena, ką naujo sužinojo, patyrė. Ir tai būdavo vis nauja tema, nauja sritis, naujas klausimas. Dalydamiesi tomis žiniomis turtinome vienas kitą, plėtėme akiratį. Ir tai išliko mūsų klubo ašimi. Ši bendruomenė atvira visiems, esminis raktas – lietuvių gestų kalba: visi reiškiame save, bendraujame išskirtinai tik ja.

kyla audros, bangai atslūgus mes sugrįžtame vienas pas kitą ir atidžiai vienas į kitą žiūrime, klausome akimis, matome, ką sako kitas, įsižiūrime į artimą iki galo. Mūsų šeimoje tai yra pamatai: matau, ką man sako Arnoldas, jis – mane. Manau, tai ir yra mūsų stiprybė. Bet šie atsakymai neatėjo iškart. Reikėjo daug klaidų, – Jūs abu – pilni tyro džiaugsmo ir draugystės vienas kitam. Bet daug išgyventų bangų. kartu ir kupini laisvės gyventi taip, kaip nori širdis. Juk tai san- – Vienas apie kitą kalbate su dideliu dėkingumu. Ar dėkingutykiuose nėra taip lengva – išlaikyti savo ašį, autentiškus norus mas jūsų santykiuose buvo nuo pradžių, ar atsirado vėliau? ir palaikyti bei tikėti kitu veiklose, kurios skiriasi nuo tavųjų.

Arnoldas: Dėkingumo išmokau iš vieno bendruomenės bičiulio Skiriasi jūsų pomėgiai, gyvenimo ritmas. Kaip sugebėjote išlaiKęstučio. Po bendrų darbų ar projektų jis visada dosniai dėkodkyti savo asmeninę ašį, ribas, bet kartu gebėti priimti ir gerbti avo. Pajutau, kaip tai keičia vidinę būseną – pasijunti įvertintas, kitą? reikalingas. Pradėjau dažniau dėkoti pats ir pamačiau, kaip tai Dovilė: Štai ir grįžtame prie pirmojo klausimo – kas mums yra šeima. Nemanau, kad santuokoje reikėtų save pamiršti ir visiškai ištirpti kitame žmoguje. Du žmonės tampa vienas kitam esminiu kompanjonu – draugu, meilužiu, artimu, net savotišku kunigu.

Visa tai jungia pasitikėjimas ir pagarba – kitam ir sau. Man atrodo, pirmiausia svarbu rūpintis savo laime. Kai pats jautiesi gerai, tai natūraliai perduodama šeimai. Žinau, kad realizuodamas save Arnoldas bus laimingas – ir ta jo laimė grįš į mūsų namus. Matydama jo pasitenkinimą neturiu jokio noro jo stabdyti. Tačiau nenoriu kurti iliuzijos – mūsų šeimoje būna visko. Bet dabar, kai

stiprina ryšį. Gestas „ačiū“ kuria santykį. Anksčiau santykiai, kuriuose nebuvo išreiškiamas dėkingumas, išblėso. Todėl į padėką žiūriu rimtai ir perkėliau ją į šeimą. Net organizuodamas didelį festivalį su Dovile nuolat jai dėkojau. Tas gestas mus lydi kasdien.

Dovilė: Tai irgi kelias. Santykių pradžioje dėkingumas mums nebuvo įprastas. Išgyvenome ir krizių, ir pakilimų. Tik vėliau sąmoningiau pradėjome žiūrėti į santykį – tada ir radosi dėkingumas.

145

Lamų Slėnis

Akimirkų dievai

Note Design Studio Instagram: @notedesignstudio #dizainas

Akimirkų dievai

Gustaf Westman Instagram: @gustafwestman #dizainas

Akimirkų dievai

Patricia Urquiola Instagram: @patricia_urquiola #dizainas

Akimirkų dievai

Anderssen Voll Instagram: @anderssenvoll #dizainas