Kiekvienąkart ruošdami naują „Lamų slėnio“ numerį įsitikiname – nieko nėra stipriau už gerą idėją ir už žmones, kurie ją generuoja. Naujų horizontų alkis, noras sužinoti daugiau, mintys, pralenkiančios laiką, sprendimai, kurių niekas
kitas priimti nesiryžta. Ar gali būti kas įdomiau ir labiau jaudinančio? Kaip viename pokalbyje sakė mados žurnalistė Deimantė Bulbenkaitė, cituodama legendinę amerikietiškojo žurnalo „Vogue“ redaktorę Dianą Vreeland, kuriančio žmogaus žvilgsnis visada turi keliauti. Linkiu, kad jūsiškis nukeliautų ten, kur dar nė vienas neužklydo.
Yra vietų, kuriose miesto gyvenimas teka lėčiau. „Sanguškų parkas“ kyla pačioje Vilniaus Senamiesčio širdyje – ten, kur kadaise gyveno LDK didikai, o šiandien atgimsta istorijos ir architektūros harmonija. Tai ne tik nauji namai, bet ir bandymas sugrąžinti kvartalui orumą – su privačiais kiemeliais, atkurtu skveru ir meno kūriniais bendrose erdvėse. Aukščiausios energetinės klasės butai su iki 5,5 metro siekiančiomis lubomis ir dideliais langais kuria šviesos bei erdvės pojūtį, primenantį senųjų rūmų proporcijas. Čia dera sakrali Senamiesčio aplinka, uždarų erdvių ramybė ir šiuolaikinis komfortas.
Daugiau sužinokite: www.sanguskuparkas.lt
KOKYBIŠKI MIEGO RITUALAI
Nemiga, dažni prabudimai ar nuovargis ryte pažįstami daugeliui. Kokybiškas miegas dažnai prasideda nuo tinkamos miego aplinkos ir paprastų vakaro ritualų. Miego ir vilnos ekspertai „Flokati“ primena, kad natūralūs, kvėpuojantys patalai padeda palaikyti optimalią kūno temperatūrą ir kuria ramesnę miego aplinką. Vienas švelniausių pasirinkimų – prabangios antklodės su kašmyru ar kupranugario vilna. Jų paviršius pagamintas iš vilnos derinio, suteikiančio išskirtinį minkštumą ir jaukią šilumą. Dėl natūralių vilnos termoreguliacinių savybių antklodės leidžia odai kvėpuoti ir padeda mėgautis gilesniu, ramesniu miegu. Tokia natūrali ir jauki miego aplinka leidžia rytą pasitikti pailsėjus ir kupinam energijos.
Daugiau sužinokite: https://flokati.lt/lt/vilnone-patalyne/kasmyro-ir-kupranugario-patalai/
„VILNIUS
MAMA JAZZ“ ŠVENČIA JUBILIEJŲ!
Artėjantis 25-asis džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz“ šiemet vyks gegužės 22–24 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Festivalis kurs neįprastas patirtis, megs istorines pažintis ir netgi pakvies į žvaigždynų įkvėptus muzikos projektus: nuo astronominių vizijų ir žvilgsnio į gyvenimo kaleidoskopą iki pasaulinės sceninės vizualinės audio
ŠABAKŠTYNAS
Galerijoje „Arka“ surengta vizualaus meno kūrėjos Julijos Pociūtės paroda „Šabakštynas“ simboliškai nurodo terpę, per kurią reikia brautis – trumpam išminant ir nulenkiant augalus bei atsikovojant erdvę praėjimui, kuris netrukus vėl išnyksta vertikalėn grįžtančių augalų tankmėje. Tai patirtis, artima buvimui aplinkoje, kuri nėra iki galo pažini ar paaiškinama. Šabakštynas čia pasirodo ne tik kaip fizinė erdvė, bet ir kaip mąstymo bei jutimo būsena, kurioje pinasi persidengiantys pasakojimai ir raizgosi (ne)pažinios istorijos. Parodoje pristatomi Lietuvoje, Suomijoje ir Islandijoje sukurti objektai, instaliacijos ir video kūriniai, gimę iš lauko tyrimų ir vietai jautrių praktikų. Menininkės kūryboje svarbus konkrečios vietos atmosferos, istorinių sluoksnių ir juslinių naratyvų apmąstymas. Pasitelkdama kūno sąsajos ir intuityvaus stebėjimo metodus, autorė leidžiasi į jutiminius sutiktų vietovių tyrinėjimus.
Paroda veiks iki kovo 28 d
premjeros. Festivalio scenoje šįkart Cécile McLorin Salvant, Nils Petter Molvær, Tom Skinner, Mary Halvorson, Mammal Hands, Vladimir Tarasov Octet, Vega Trails ir kiti žymiausi Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų džiazo atlikėjai. Visus šiuos metus festivalis tęsia misiją – supažindinti Lietuvos publiką su džiazo istorijos kūrėjais, gerbiant tradicijas ir vedant šią muziką XXI amžiaus keliu.
Nors gyvai ir nesame susitikę, nujaučiu, kad su maisto turinio kūrėja, knygos „Kaip per sviestą“ autore Vita Marija Murėnaite (@runningvita) nuobodu tikrai nebūtų. Tūkstančiai žmonių kasdien iš jos semiasi įvairiausių maisto ruošimo ar namų planavimo idėjų, o man norėjosi sužinoti, iš kur įkvėpimo semiasi ji pati.
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: asmeninis archyvas
Portretas: Tati Frank
MYKOLAS. Mano gyvenimą kardinaliai pakeitęs ir absoliučiai viską pagerinęs sūnus Mykolas, kurio buvimas šalia kasdien mane verčia būti geresne, sveikesne, kantresne, gražesne ir visokia kokia -esne.
MIŠKAS. Viena labiausiai atpalaiduojančių ir įkvepiančių vietų. Sergi? Liūdna? Nori pailsėti? Visuomet atsakymas toks pats – miškas. Tarytum sielos valytuvas. Svarbiausia – pavaikščioti jame kuo atokiau ir ilgiau, be telefono ir kitų dirgiklių.
ČIA IR DABAR. Ši mano savybė ir trumpas gyvenimo moto kartais išvargina, bet dažniausiai labai padeda: tiesiog imu ir padarau dalykus, kurie būtini arba kurių tiesiog užsinoriu. Siūlau išbandyti. Tiesiog imi ir darai.
TEŠLOS PJAUSTYKLĖ. Šį įrankį dažnai pamatysite įvairiuose maisto ruošimo vaizdo įrašuose. Aš ir pati jį dažniausiai naudodavau stalui nuvalyti po tešlos minkymo. Visgi kadangi turiu alergiškas rankas, dabar jis man padeda lengvai, neišsitepus sumesti pjaustytas daržoves į puodą. Išbandykite, rekomenduoju.
DEŠIMTUKAS |
APŠVIETIMAS. Mano namuose visuomet įjungtas ramus, danišką hygge gyvenimo būdą atspindintis apšvietimas. Jis ramina ne tik aplinką, bet ir mane pačią – tokioje aplinkoje daug jaukiau dirbti, tvarkytis ir tiesiog būti.
FOTOGRAFIJA. Kuo daugiau fotografuoju, tuo geriau pavyksta. Ilgainiui atsiranda ir įkvėpimas – kaskart, kai tik saulės spindulys dailiai nugula ant paviršių, norisi traukti fotoaparatą. Dar labai norisi nuotraukas spausdinti, rėminti, daryti koliažus ir tam tikras akimirkas išsaugoti amžiams, o ne slėpti telefono galerijoje.
JAPONIJA. Ši šalis mano svajonių sąraše nugulusi jau dešimtmetį, vis kaupiuosi į ją nuvykti. O kol kas stipriai įkvepia viskas, kas su ja susiję, – maistas, knygos, filmai, daiktai ir bet kas, ant ko parašyti žodžiai „Pagaminta Japonijoje“.
KNYGOS. Žinoma, labiausiai kasdienybėje mane įkvepia receptų knygos. Skaitau jas kaip grožinę literatūrą – skanuoju ingredientus, gaminimo eigą, mąstau, kas mano galvoje dera, o ką pati daryčiau kitaip. Jose ieškau įkvėpimo ir savo naujai knygai. Kai skaitau ne receptų knygas, jos vis tiek dažniausiai būna susiję su maistu, pavyzdžiui, Stanley Tucci „Skonis: maistas mano gyvenime“ arba Asako Yuzuki „Sviestas“.
GERAS ALYVUOGIŲ ALIEJUS. Ypač tyras alyvuogių aliejus dabar išgyveną tikrą populiarumo epogėjų. Griežtai tik toks alyvuogių aliejus jau kurį laiką yra pilamas į mano keptuvę arba ant visų įmanomų patiekalų. Sveika, skanu, nuostabu.
PAVEIKSLAI IR PRINTAI. Persikrausčiusi į naujus namus visiškai išlaisvinau save –nebesinori pilkų, baltų, juodų tonų, norisi švelnumo, pastelinių potėpių ir gyvybės, kurią į namus atneša paveikslai ir neseniai atrasti „Printinės“ printai. Ypač šis, ant sienos jau kurį laiką kabantis, fotografo Pijaus Vėberio užfiksuotas kadras.
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos Rūta Floral, asmeninis archyvas
Jos meilės kalba
Kai paprasti, tačiau spalvingi vizažistės, tvaraus apatinio trikotažo prekės ženklo „Weardou“ įkūrėjos Alinos Vaitkevičiūtės-Šemetės virtuvės eksperimentai ėmė nebetilpti vien jos galvoje, ji nusprendė juos fiksuoti „Tofu to Beet“ instagrame.
Kaskart sulaukusi šilto grįžtamojo ryšio, Alina pajunta tikrą bendrystę: „Jaučiuosi lyg visi drauge sėdėtume prie vieno stalo ir taip dalytumėmės savo meile maistui.“
– Alina, nors valgome visi, ne kiekvienas mėgstame gaminti. Kaip pajutai, kad tau maistas – daugiau nei tik kasdienybė?
– Kiek pamenu, kai išsikrausčiau iš tėvų namų Šiauliuose ir atvažiavau gyventi į Vilnių, perėmiau gaminimą į savo rankas ir po truputį įsimylėjau patį procesą. Tačiau pastaruosius kelerius metus mano noras gaminti tiesiog šovė į kosmosą. Kasdien laukiu, kada galėsiu, vaizdžiai tariant, suktis prie puodų. Maistas ir dalijimasis juo tapo mano meilės kalba.
– Kaip atradai augalinę, vegetarišką mitybą? Ar tai buvo etinis, sveikatos ar kūrybinis pasirinkimas? Kas tave pačią labiausiai nustebino šiame kelyje?
– Į vegetarišką mitybą mane atvedė labai paprastas jausmas – meilė ir empatija gyvūnams. Kai mūsų namuose atsirado šuo Yoko, sutapatinau ją su visais kitais gyvūnėliais ir supratau, kad kelio atgal nėra. Taip su trumpomis pertraukomis valgau jau apie ketverius metus. Per visą šį laiką šioje kelionėje labiausiai nustebino tai, kaip išradingai galima viską adaptuoti ir nieko nepritrūkti – nei skonių, nei tekstūrų.
– Ar dar susiduri su kokiais nors veganiškos mitybos mitais, kuriuos norisi sušvelninti ar paneigti?
– Kaip apibūdintum savo virtuvės braižą?
– Labai mėgstu įvairių pasaulio šalių virtuves – jos mane įkvepia kurti ir išbandyti naujus skonius. Juokauju, kad mūsų namuose turbūt visą laiką tęsiasi itališkos virtuvės etapas, nes mano vyras dievina makaronus, tad jie ant stalo atsiduria itin dažnai. Virtuvės spintelėse visada rasite įvairiausių rūšių makaronų ir kokybiško, ypač tyro alyvuogių aliejaus. Tikrai ir pati tuo nesiskundžiu, nes makaronų patiekalams ribų tiesiog nėra.
Nors itališka virtuvė vyrauja gausiausiai, man be galo smagu eksperimentuoti ir pabandyti tradicinius patiekalus pagaminti veganiškai. Pavyzdžiui, keletą skirtingų veganiškos lazanijos versijų –nuo imituojančių tradicinį skonį su Bolonijos padažu iki cannelloni makaronų, įdarytų veganišku savo gamybos rikotos sūriu.
– Iš tiesų susiduriu su daugybe mitų – kartais sutikti žmonės apie viską klausinėja smalsiai, o kartais – labai skeptiškai, su išankstinėmis nuomonėmis. Prisipažinsiu, retkarčiais pavargstu nuo tų pačių klausimų: „Tai ką tu valgai?“ arba „Tai turbūt sočiai nepavalgai?“. Tačiau kai pradedu pasakoti, ką ir kaip skaniai valgau, tai dažnai patenkina jų smalsumą. Veganiška virtuvė yra išradinga, kupina spalvų, skonių, tekstūrų ir naujų atradimų, nors, deja, vis dar dažnai galvojama priešingai. Manau, tai tiesiog informacijos stoka ir įsišakniję stereotipai, kuriems išsklaidyti vis dar reikia laiko.
Bandyti kurti estetišką, akiai patrauklų vaizdą plačiąja prasme yra tapę mano asmenybės, o kartu ir gyvenimo dalimi. Tad nuolat mokausi iš aplinkos bei mane supančių nepaprastai talentingų, savitai grožį matančių žmonių.
– O savo patiekalus fiksuoji „Tofu to Beet“ instagramo paskyroje.
– Visada gražesnį, skanesnį patiekaliuką nufotografuodavau tiesiog sau, prisiminimui – kad turėčiau, į ką pasižvalgyti, kai pritrūks idėjų. Galiausiai jų tiek prikaupiau, kad turbūt jau nebetilpo manyje, tad pagalvojau – pasidalysiu. Taip gimė „Tofu To Beet“. Tiesa, daug nesitikėjau iš turinio kūrimo, bet kai žmonės pradėjo rašyti, kad gamina pagal mano receptus, siųsti nuotraukas ir patys jomis dalytis, apėmė toks maloniai keistas jausmas – lyg tą žmogų būčiau pakvietusi pietų į savo namus, į savo virtuvę. (Šypsosi.) Sunku paaiškinti, bet tai taip gera. Lyg visi drauge sėdėtume prie vieno stalo ir dalytumėmės savo meile maistui.
– Tavo receptai mano akiai – itin spalvingi ir estetiškai pateikiami: norisi paragauti visko. Gal tas natūralus pajautimas, kaip viską sudėlioti lėkštėje, ateina iš mados, darbo grožio industrijoje patirties?
– Tokie žodžiai man labai glosto širdį, ačiū. Pajautimas, koks jis bebūtų, neabejotinai susideda iš įvairiausių gyvenimo patirčių. Tikriausiai nemažai prisideda tai, kad studijavau meno sritį ir jau ne vienus metus joje dirbu. Bandyti kurti estetišką, akiai patrauklų vaizdą plačiąja prasme yra tapę mano asmenybės, o kartu ir gyvenimo dalimi. Tad nuolat mokausi iš aplinkos bei mane supančių nepaprastai talentingų, savitai grožį matančių žmonių.
– Kadangi esi vizažistė, spalvas išmanai puikiai. Kokia tavo mėgstamiausia spalva lėkštėje?
– Tave dažnai sutiksime fotosesijų užkulisiuose, taip pat kuri tvaraus apatinio trikotažo prekės ženklą „Weardou“. Kaip išmokai balansuoti tarp kelių kūrybinių veiklų?
– Vizažistės darbas mados fotosesijose yra tikrai dėkingas dėl savo grafiko. Turiu ir laisvų, ir trumpesnių darbo dienų, taip pat stengiuosi nedirbti savaitgaliais – tai padeda viską suderinti. Maisto gaminimas man visai nėra darbas, tai – tikras malonumas, todėl, radusi tam laiko, noro ar praalkusi, mielai leidžiu laiką virtuvėje.
– Tavo prekės ženklas susijęs su laisve, autentiškumu, žaismingumu, švelnumu sau. Ar maisto gaminimas tau taip pat yra meilės sau ir savo kūnui išraiška?
– Be abejonės, taip – tai ir meilės sau, ir meilės kitiems išraiška. Žinoma, ir mano kūnas padėkoja už tai, ką jam duodu. Nors, prisipažinsiu, kartais tikrai būna ir tokių dienų, kai valgau ir labai sočiai, ir ne itin sveikai, tačiau visur ieškau balanso. Maistas man tarsi žaidimas, kurį reikia žaisti sąmoningai.
– Skaičiau, kad tau taip pat labai patinka žygiai. Kokie produktai ar maisto gamybos įrankiai papildo kuprinę žygio metu ir ką gamini grįžusi po ilgos dienos gamtoje? Koks patiekalas tau yra komforto maistas, kurį gamini, kai norisi šilumos, jaukumo?
– O taip! Gamta yra vienas iš neatsiejamų mano gyvenimo malonumų.
– Sakyčiau, raudona – ji dažnai pasirodo lėkštėje bet kokia pomidorų forma. (Šypsosi.) Be to, pavasarį, pašvietus saulei, iškart pajuntu, kad kūnui ir akims norisi daugiau žalumos, todėl pradeda traukti įvairūs daržovių dubenėliai, spalvingos salotos. Kuo oras šiltyn, tuo maistas lėkštėje žalyn.
Mūsų trijulė – vyras, mūsų šuo ir aš – dažnai išsiruošiame į žygius. Protas niekur kitur taip nepailsi kaip būnant gamtoje. Jaučiant lengvą nuovargį, gamtoje mums norisi paprastų dalykų, pavyzdžiui, nostalgiškoje trikampių sumuštinių keptuvėje ruoštų sumuštinių su keptomis daržovėmis. Valgyti tokius lauke – skaniausia!
Komfortiškas maistas man yra soti, karšta sriuba, pavyzdžiui, toskanietiška sriuba su bulvėmis, traškiu tofu ir šviežia raugo duona. Mėgstu patiekalus, kuriuose susipina daug skonių bei tekstūrų. Tokį maistą galėčiau valgyti ir valgyti.
– Kurgi, tavo nuomone, smagiausia vieta žygiuoti Lietuvoje ir tada surengti ten pikniką?
– Gana sudėtingas klausimas, nes turime tiek daug nuostabių vietų, kur galima ne tik pasivaikščioti, bet ir pasigrožėti gamta. Šiuo metu į galvą šovė mintis apie Bartkuškio kopą – tai maždaug 15 kilometrų ilgio takas, kurį vainikuoja piknikas ant kopos, primenančios pajūrį, nors esi visai netoli Vilniaus.
Taip pat dievinu pasisėdėjimus pušynuose tarp ryškių, minkštų samanų.
– Mačiau, kad dar vienas tavo pomėgis – ieškoti vintažinių indų. Kokie nauji lobiai pastaruoju metu papildė tavo kolekciją?
Ar turi tą vienintelį dubenėlį, iš kurio valgyti visada skaniau?
– Vintažas mane lydi jau daugybę metų – nuo drabužių, aksesuarų bei baldų iki, žinoma, indų. Labai žavi jų istorija, žinojimas,
kad tai yra vienetiniai radiniai, ir, be abejo, pats daiktų dizainas. Naujausi mano laimikiai – kelios „Villeroy & Boch“ rankomis margintos lėkštės, vynuogių ornamentais puoštas sviesto peiliukas keramikiniu koteliu, sidabriniai stalo įrankiai, nuostabus draugų dovanotas dubuo su kukurūzų motyvais bei Italijoje aptiktas 8-ojo dešimtmečio mini moka kavinukas, skirtas vienam espresso puodeliui, neįtikėtinai mielas!
Dubenėlius stengiuosi keisti, kad tiktų prie patiekalo, kai noriu, kad būtų gražiau, tačiau kažkodėl turiu vieną nemėgstamą šaukštą – jo niekada nesirenku. (Juokiasi.)
– Aš turiu tokią šakutę! Kaip manai, kodėl tai, iš ko ir su kuo valgome, yra taip svarbu valgymo patirčiai?
– Net neabejoju, kad valgymo proceso visuma sudaro tą bendrą skonio pojūtį. Juk pasisotiname ne tik ragaudami – vaizdu maitinasi mūsų protas. Man maisto estetika yra be galo svarbi, nes kartais, net jeigu ir nebuvo labai skanu, bent jau buvo gražu. (Šypsosi.)
– O ką norėtum išmokti ar patobulinti savo virtuvėje artimiausiu metu?
– Tiesą sakant, esu ne kokia kepėja. Nemoku ruošti desertų – turbūt dėl to, kad apskritai nesu didžiausia jų gerbėja – tačiau labai norėčiau išmokti kepti duoną ar bandeles. Būtent kepiniai mano mityboje yra vienintelis neveganiškas dalykas, vis dar išlikęs mano meniu.
VEGANIŠKI SPAGHETTI
ALLA PUTTANESCA
200 g spagečių
400 ml smulkintų konservuotų pomidorų
3 česnako skiltelių
Saujos Kalamata alyvuogių be kauliukų
2 a. š. kaparėlių
Alyvuogių aliejus
15 g plokščialapių petražolių
1 a. š. džiovinto raudonėlio
Šviežio rozmarino
Saujos šviežių bazilikų Druskos
Pipirų
Čili dribsnių
1 v. š. neaktyviųjų maistinių mielių
Keptuvėje įkaitinkite šiek tiek alyvuogių aliejaus ir apkepinkite smulkintą česnaką, kol jis taps lengvai auksinis. Suberkite smulkintus pomidorus, perpus perplėštas alyvuoges, kaparėlius, džiovintą raudonėlį ir smulkintą rozmariną. Virkite apie 10-15 minučių, kol padažas šiek tiek sutirštės.
Išvirkite makaronus gausiai pasūdytame vandenyje iki „al dente“ pagal pakuotės nurodymus. Pasilikite apie 50 ml vandens, kuriame virė makaronai. Išvirtus makaronus sudėkite į padažą, įpilkite makaronų vandens, įmaišykite smulkintas petražoles ir baziliką (šiek tiek žolelių atidėkite patiekimui). Gerai viską išmaišykite.
Patiekite apšlaksčius aukščiausios kokybės pirmojo spaudimo alyvuogių aliejumi, pabarstę šviežiomis petražolėmis, baziliku ir maistinėmis mielėmis.
VEGANIŠKAS LĘŠIŲ IR ŽIEDINIŲ KOPŪSTŲ KARIS
200 g lęšių
300 g žiedinio kopūsto
1 svogūno
3 skiltelių česnako
3 cm šviežio imbiero
300 ml pomidorų tyrės
200 ml kokosų pieno
1/2 citrinos sultys
1 a. š. kumino
2 a. š. kario miltelių
5 a. š. garam masalos
2 a. š. ciberžolės
600 ml daržovių sultini
Patiekimui:
Šviežios kalendros
Čili pipiro
Basmati ryžių
Naan arba kitos duonelės
Susmulkinkite svogūną ir pakepinkite jį keptuvėje su alyvuogių aliejumi, kol suminkštės. Įdėkite smulkintą česnaką, susmulkintą imbierą ir visus prieskonius. Kepinkite dar apie minutę, kol pasklis aromatas, bet neleiskite prieskoniams sudegti.
Viską perkelkite į trintuvą, įpilkite šiek tiek daržovių sultinio – tik tiek, kad galėtumėte viską sutrinti iki vientisos konsistencijos.
Nuplaukite lęšius ir sudėkite juos į puodą kartu su sutrinta mase, likusiu daržovių sultiniu ir pomidorų tyre. Virkite apie 25 minutes.
Į puodą dėkite supjaustytą žiedinį kopūstą. Virkite 10 minučių, tada supilkite kokosų pieną ir virkite dar apie 10 minučių arba kol lęšiai ir žiedinis kopūstas taps minkšti. Man patinka, kai žiedinis kopūstas lieka šiek tiek traškus.
Pagal skonį papildomai įberkite prieskonių, druskos. Jei pomidorų tyrė būna saldesnė, mėgstu įspausti šiek tiek citrinos sulčių. Patiekite su virtais basmati ryžiais, naan duonele, šlakeliu kokosų pieno, šviežia kalendra ir čili. Mėgstu pridėti ir šiek tiek marinuotų svogūnų.
VEGANIŠKAS JUODŲJŲ PUPELIŲ BURGERIS
Paplotėliams:
1 skardinės (400 g) juodųjų pupelių
40 g avižinių dribsnių
3 v. š. avižinių miltų
1 česnako skiltelės
1 vidutinio svogūno
½ a. š. kumino
½ a. š. maltų kalendros sėklų
1 a. š. svogūnų granulių
2 v. š. saulėgrąžų sėklų
Džiovinto čili pipiro
Linų sėmenų plakiniui:
2 v. š. maltų linų sėmenų
6 v. š. vandens
Rūkyto skonio padažui:
100 g anakardžių riešutų
2 česnako skiltelės
1 v. š. rūkytos paprikos miltelių
1 v. š. garstyčių
1 v. š. žaliosios citrinos sulčių
1 v. š. pomidorų pastos
Džiovinto čili pipiro
1 v. š. neaktyviųjų maistinių mielių
½ a. š. druskos
150 ml vandens
4 burgerių bandelių
Salotų lapų
Pomidorų
Raudonojo svogūno
Garstyčių
Anakardžius užpilkite karštu vandeniu ir pamirkykite apie 20 minučių, tada nupilkite vandenį.
Paruoškite linų sėmenų plakinį (vietoje kiaušinio) sumaišydami maltus linų sėmenis su 6 v. š. vandens. Palikite kelioms minutėms, kol sutirštės.
Į nusausintas juodąsias pupeles sudėkite linų sėmenų plakinį ir visus paplotėlių ingredientus. Gerai išmaišykite. Masė bus gana lipni. Suformuokite 4 rutulius ir padėkite juos į šaldytuvą bent 30 minučių, kad sustingtų.
Kol paplotėliai ilsisi, paruoškite padažą. Į trintuvą sudėkite visus padažo ingredientus bei išmirkusius anakardžius. Palaipsniui pildami vandenį, trinkite iki vientisos masės, kol pasieksite majonezo konsistenciją. Pagal skonį pakoreguokite druską ir aštrumą. Man patinka aštriau, todėl čili dedu dosniai.
Kai paplotėlių masė šaldytuve sutvirtės, suformuokite paplotėlius ir kepkite alyvuogių aliejuje ant vidutinės ugnies, kol abi pusės taps auksinės ir traškios.
Supjaustykite svogūną ir pomidorus, paruoškite salotas, pašildykite bandeles. Surinkite burgerius pagal savo skonį negailėdami padažo ir garstyčių.
VEGANIŠKA PITA
SU KEPTOMIS DARŽOVĖMIS
2 pitos duonelių
2 v. š. humuso
150 g tvirto tofu
3 v. š. sojų padažo
1 saldžiosios bulvės
½ baklažano
½ citrinos sulčių
Šviežios mėtos
Šviežios kalendros
Veganiško graikiško stiliaus jogurto
Šviežio čili pipiro
1 a. š. malto kumino
1 v. š. rūkytos paprikos miltelių
½ a. š. raudonėlio
Alyvuogių aliejaus
Granato sėklų
Nuspauskite tofu, kad pašalintumėte kuo daugiau skysčio. Atsargiai supjaustykite arba skuskite bulvių skustuku ar tarka plonomis juostelėmis. Apšlakstykite sojų padažu, dosniai įberkite rūkytos paprikos, kumino ir įpilkite šiek tiek alyvuogių aliejaus. Atsargiai išmaišykite ir atidėkite.
Baklažaną supjaustykite pusmėnulio formos griežinėliais, pabarstykite druska ir palikite pastovėti. Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių, pasirinkite grilio ir vėjelio funkciją.
Saldžiąją bulvę supjaustykite plonomis juostelėmis. Pagardinkite druska, pipirais ir aliejumi. Kepkite orkaitėje, kol suminkštės ir lengvai apskrus. Tuo pačiu metu kepimo skardoje vienu sluoksniu paskleiskite marinuotą tofu ir kepkite, kol taps traškus (neperkepkite, kad neišsausėtų).
Paruoškite tzatziki padažą: plonai supjaustykite agurką, įberkite druskos, pipirų, raudonėlio, apie 8 g mėtos ir 8 g kalendros, įspauskite ¼ citrinos sulčių ir įdėkite 2-3 šaukštus veganiško jogurto. Paragaukite ir pakoreguokite skonį.
Įkaitintoje grilio keptuvėje arba orkaitėje apkepkite nusausintą baklažaną.
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė, Robertas Daskevičius, Norbert Tukaj, Giedrė Rozmanaitė
Daugelis mūsų gyvename „mirksnio“ ritmu: pirmadienis – mirkt – savaitgalis, vasara – mirkt – žiemos šventės. Kai laikas tirpsta taip nepastebimai, tampa nepaprastai svarbu šiek tiek atsitraukti ir atrasti erdvę, kurioje galima tiesiog būti. Tokią lėto poilsio užuovėją siūlo butikinis viešbutis „Monist“ – vieta pačioje Palangos širdyje, kurioje estetiška aplinka, gamtos ramybė ir filosofinis požiūris į svetingumą susijungia į vieną harmoningą visumą.
GYVENIMAS MIRKSNIAIS
Skubėjimas žmonėms tapo įprastas, tačiau ryškėja ir to skubėjimo kaina: minčių chaosas, nuovargis, baimė praleisti ką nors svarbaus. Nors „Monist“ kviečia sulėtėti, viešbutis neatsirado kaip protestas prieš greitį. Čia suprantama, kad yra laikas skubėti, nuversti kalnus bei siekti tikslų, tačiau yra ir laikas sulėtėti – sugrįžti į save ir sustiprinti ryšį su aplinka. Tam reikalingas kokybiškas, ramus poilsis.
MONIZMO FILOSOFIJA
Monizmas apibūdina filosofinį tikėjimą visų dalykų vienove, o „Monist“ įkūrėjams jis atspindi unikalų požiūrį į poilsį ir atsipalaidavimą. To poilsio dedamosios – patogus miegas, ilgi ir lėti pusryčiai bei lepinančios procedūros. Visa tai nuramina ir leidžia būti akimirkoje, kuriant ryšį su savimi, artimaisiais, o kartais – ir su kolegomis, jei čia atvykstama darbostogų.
Kasdienė viešbučio veikla ir sukasi apie tai, kaip kiekvieną dedamąją pritaikyti individualiems svečių norams, kad kiekvienas galėtų patirti, ką reiškia lėtas laikas.
Kiekviena „Monist“ patirties detalė yra orientuota į poilsio kokybę – nuo viešbučio aplinkos ir jaukaus bendrųjų erdvių interjero iki SPA meistrų atliekamų ritualų bei gastronominių patirčių. Nors viešbutis įsikūręs miesto centre, čia pasirinkta tyla. SPA erdvė su sūkuriniu baseinu ir pirtimi nėra pramogų zona –tai atsistatymo erdvė, kur svečiai kviečiami pabūti ramybėje. Jei įmanoma – be ekranų.
Mąstant apie lokaciją, buvo siekiama sukurti vietą pajūryje, kuri laiką banguoti lėčiau priverstų visais sezonais. Šį tikslą įgyvendinti pavyko – dažnai išgirstama, kad, atvykę išbandyti „Monist“, svečiai atranda kitokią Palangą, ne tik panirusią į vasaros šurmulį. Pasak komandos, per trejus metus krypties jie nekeitė – nuoseklumas šiandien yra didžiulė vertė.
NEMATOMOS, BET JUNTAMOS DETALĖS
Vos įžengus pro viešbučio duris, tempas natūraliai sulėtėja: nesunku pajusti, kad svečiui skiriamas nuoširdus dėmesys. Registratūroje su lankytojais kalbamasi ramiai, o pokalbis apie SPA – paprastas, suprantamas ir profesionalus patarimas apie tinkamiausias procedūras.
„Monist“ komanda tiki, kad maži gestai daro didžiausią įspūdį. Svečiai dažnai net nepastebi, kaip SPA erdvėje prisipildo jų arbatos puodelis ar rankšluostis atsiranda tada, kai jo reikia. Restorano komanda kiekvieną popietę vaišina svečius pyragu – rodos, smulkmena, bet daugeliui jaukios akimirkos prie židinio su naminiu pyragu ir puodeliu arbatos tampa nepamirštama viešnagės akimirka.
Didelė reikšmė teikiama ir galimybei rinktis poilsio elementus bei susikurti unikalią patirtį sau. Pavyzdžiui, pusryčius galima rinktis iš skirtingų karštųjų patiekalų, šalia ragauti įdomiausius dalijimosi stalo užkandžius ir desertus, o į giliausią miegą panirti išsirinkus sau patogiausią pagalvę.
SKONIAI, DIKTUOJAMI GAMTOS RITMO
Restoranas – lygiavertė visos patirties dalis. Nuo pat pirmos dienos „Monist“ restoranas buvo ypač svarbus, mat poilsis be kokybiško maisto yra neužbaigtas. Čia savaip interpretuojami pažįstami patiekalai, siekiant, kad pusryčiai ar vakarienė „Monist“ išliktų atmintyje. Restorano komanda dirba su sezoniniais produktais, nes toks maistas pats gardžiausias ir kokybiškiausias. Kai už lango aviečių sezonas, jos atsiranda desertuose. Kai daržuose sudera naujos daržovės, jos diktuoja patiekalų kryptį. Virtuvėje siekiama paprastumo ir aiškumo: visiems atpažįstami skoniai čia pateikiami moderniau. Svarbu balansas – kad patiekalas būtų įdomus, bet kartu suprantamas. Beje, 2025-aisiais restoranas pateko į Lietuvos ge-
riausių restoranų trisdešimtuką, užėmė dvidešimt septintą vietą ir taip tarsi sulaukė patvirtinimo, kad pasirinkta kryptis veikia.
LĖTO POILSIO REIKŠMĖ KASDIENYBĖJE
Lėtumas šiandien dažnai lieka tik idėja – visi suprantame, kad reikia sustoti, bet retai tam skiriame laiko. „Monist“ sukurtas taip, kad sustojimas įvyktų natūraliai, be papildomų pastangų. Pasak komandos, poilsis darbo dienomis leidžia atsistatyti giliau. Savaitgalis atgaivina, tačiau ilgesnė viešnagė padeda iš tikrųjų pakeisti tempą. Todėl svečiai vis dažniau kviečiami atvykti ne tik savaitgaliui, bet ir kelioms dienoms per savaitę – suderinti darbą su kokybišku poilsiu.
Jūra ir jauki aplinka savaime padeda atsitraukti nuo kasdienio ritmo – net trumpa viešnagė gali sukurti ilgesnių atostogų pojūtį. Grįžus į įprastą rutiną tempas nesulėtėja savaime, bet dažnai atsiranda aiškesnis suvokimas, kiek iš tiesų reikia, kad pailsėtum.
KITOKS PALANGOS VEIDAS
Nuo pat atsidarymo „Monist“ didžiavosi būdamas šviežiausiu ir kiek kitokiu butikiniu viešbučiu Palangoje, nes buvo nujaučiama, jog kurorte trūksta į paprastumą, ramybę ir kokybę orientuotų vietų. Palanga neprivalo būti tik vasaros kryptis – šaltuoju metų laiku gamta čia tokia pat įspūdinga, o nurimusios gatvės dar greičiau panardina į poilsį. Todėl šios poilsio užuovėjos kūrėjai sąmoningai pabrėžia ramesnę Palangos pusę, o svečiams pristato ir savo rekomendacijų gidą, kuriuo atvykusieji skatinami ne vartoti miestą, o jį atrasti.
Lėtas boutique poilsis Palangoje | Monist.
Keramika, kuri moko
Prisipažinsiu, praleidau ne vieną valandą stebėdama jo darbo procesą. Žavėjausi juvelyriška precizija, begaliniu susikaupimu ir hipnotizuojančia, mintimis į Japoniją nukeliančia meistryste. „Savo darbuose neieškau ypatingumo – jeigu indas subalansuotas, turi dailią formą, jis jau savaime tampa išskirtinis, jam nebereikia papildomų estetinių elementų“, – funkcionalumą savo darbuose pabrėžia keramikos studijos „Ardor“ įkūrėjas, keramikas Aleksey Sidorov . Susitinkame jo saulėtoje studijoje: pažinčiai, pokalbiui ir puodeliui arbatos iš mano svajonių indų.
Visą istoriją skaitykite naujame pavasario LAMŲ SLĖNIO numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
Adomas ir jo peiliai
Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Su skulptoriumi, kalviu, mentoriumi Adomu Sviklu
mane supažindino jo mama Julija, į „Merkinės fabriką“ atvežusi savo kurtus molio indus. „Gal ir Adomas galėtų atvažiuoti?“ – paklausė. Dar po kurio laiko mes spaudėme vienas kitam ranką, o aš, pamačiusi jo nukaltus peilius ir klausydama ugningo pasakojimo apie juos, galvojau, na štai, dar vienas „Lamų slėnio“ herojus.
Adomo senelių sodyba nuo Merkinės netoli, šalia Daugų. Kadaise čia gyveno Adomo senelis, taip pat Adomas. Buvo pasiturintis ūkininkas, sąžiningas ir labai žmonių mėgstamas, užtat kažkokiu būdu Sibiro išvengė. Bet namų neteko, ūkis buvo nugriautas, vieta paruošta sodinti mišką. Kai Sviklai žemę atsiėmė, Adomo tėtis kartu su sūnumis čia pradėjo statybas. Viename iš tų pastatų šiandien įsikūrusi dirbtuvė, kurioje gimsta tai, be ko šiandien savo virtuvės mes neįsivaizduojame.
– Adomai, kas peilis buvo pirmiau –įrankis ar ginklas?
– Prasidėjo viskas nuo įrankio – titnaginio gremžtuko, jo išvaizda neturi nieko bendra su šiuolaikiniu peiliu. Tik vėliau radosi strėlės, ietys ir peilis pradėtas naudoti kaip ginklas. Peilis yra seniausias įrankis, keliaujantis su žmogumi per amžius. Esu matęs, kaip skeliant iš viršaus titnago skeveldra gražiai nuskyla, tokia lenkta titnago juostelė. Archeologai panašių nemažai yra suradę.
Šiandien peilių gamintojai ieško superplieno, supertobulumo. Tokie peiliai labai geri, jų ašmenys stiprūs, bet laikui bėgant atšimpa, o pagaląsti nėra paprasta, reikia specialių įrankių. Man patin-
ka istorinis, praktiškas žmonių požiūris ir laikas, kai gamintojas ir naudotojas buvo šalia vienas kito, tada negalėjai daryti kvailų sprendimų. Ateis, kam peilį pagaminai, parodys – štai, negerai, pataisyk. Paprasta, o mes gi pas gamintoją į Kiniją nenulėksim.
Anuomet peilių meistrai buvo visiški minimalistai – ir peilio forma, ir rankena tiko bet kam. Lietuvių istoriniai peiliai itin paprasti. Gal kažkiek skyrėsi forma, vienas siauresnis, kitas platesnis, bet geležtė –vientisa, jokių papildomų plokštumų.
– Kokios dalys sudaro peilį? Ar jos turi savo pavadinimus?
– Peilis turi rankeną, į rankeną įsistato įkotė, nuo jos eina geležtė.
– Užsiminei, kad specialūs peiliai būdavo gaminami moterims?
– Kapavietėse, prie drabužių, gana daug jų randama. Šiek tiek mažesni jie buvo naudojami virtuvėje arba siuvimui. Išties, peilių tradicija Lietuvoje gana stipri – moterys turėdavo ne vieną, daugiausia naudodavo buityje. Vyrai gi, kaldindavosi kovos peilius, kalavijai tik vėliau atsirado. Ankstyviausias lietuviškas Taurapilio kalavijas žymi V–VI amžių, raštuoto plieno geležtė, makštų dalys atlietos iš sidabro ir padengtos auksu, greičiausiai atkeliavo iš Romos imperijos. Tokie kalavijai, kokius mes įsivaizduojame, matomi IX–X amžiuje, iki tol archeologai daugiausiai randa tik kovos peilius.
Nors požiūris, kad rankų darbo peilis yra ginklas, likęs. Gal kad per laiką pamiršome, jog peilis – neatsiejamas kasdienybės aksesuaras?
– Ar gali taip būti, kad anų amžių žmonės tuos pačius peilius naudojo virtuvėje ir kovos lauke?
– Atsakymas gana aiškus: archeologų rasti kovos peiliai gana dideli, jie išlaikę ryškią formą, o virtuvėse naudojamų peilių ašmenys susiaurėję, jie daug naudoti, galąsti, nudilę.
– Pastebi, kad šiais laikais daugiau žmonių nori turėti autentišką, rankų darbo peilį?
– Peilis iš esmės nėra ginklas. Man labiau patinka tie, kurie užsako peilius virtuvei. Nors požiūris, kad rankų darbo peilis yra ginklas, likęs. Gal kad per laiką pamiršome, jog peilis – neatsiejamas kasdienybės aksesuaras? Pasakojama, kad Suomijos šiaurėje moterys iki šiol peilius prie diržo nešioja, net į parduotuvę eidamos. Gali būti, draudimas peilius nešiotis Lietuvoje įsigalėjo nuo caro laikų, kai buvo baiminamasi sukilimų. Taip praradome tradiciją, juk sunkiai atrasi kapavietę, kurioje nebūtų peilio. Norėčiau, kad tai pasikeistų, kad peilis ir vėl taptų įrankiu, o ne ginklu. Gana keista, kad daugiausia peilius užsako programuotojai ir žmonės, kurių profesijos susijusios su burna, – odontologai, dantų technikai, burnos chirurgai. Yra keletas virtuvės šefų. Beje, būtent jie vieninteliai klausė, ar galėtų nusikaldinti anglinio plieno peilį. Toks peilis ilgai neatbunka, išlieka aštrus, lengvai galandamas. Man gražu, kai šefas pasigamina
savo darbo įrankį ir aš žinau, kad jį naudos, o ne laikys pasidėjęs.
– O kaip tu pasirinkai savo profesiją? Juk išties esi skulptorius, ne kalvis.
– Bet kalvystė buvo anksčiau nei skulptūra. Gal šešiolikos, kai dar mokiausi mokykloje, Vilniuje susiradau kalvius. Už tai, kad jie leisdavo man pakalti, šluodavau dirbtuvėje grindis, tvarkydavau žaizdrus. Žinojau, kad noriu kalti kalavijus, turėjau tam darbui pasiruošti.
Baigęs mokyklą nusprendžiau studijuoti ekologiją ir aplinkotyrą, gamta man visada patiko, esu jos mylėtojas, daug laiko praleisdavau sodyboje. Su broliu stebėdavome kiškius, stirnas ir baidydavome brakonierius. Studijų nebaigiau, po trečio kurso sugalvojau stoti į Vilniaus dailės akademiją. Pasiruošiau ir įstojau. Kai kuriuos savo sprendimus sunkiai galiu paaiškinti: einu ten, kur man patinka, nes manau, kad darydamas tai, kas nepatinka, nebūsi geresnis. Skulptūros studijos ginklakalystėje šiandien man padeda pamatyti daugiau. Skulptūra liko hobiu, kartais surengiu parodas, bet iki menų aš dar turiu nueiti savo kelią. Peilių gamyba man suteikia galimybę kurti kalavijus, svajoju nukaldinti autentišką, savo sugalvotą.
– Esi vienas iš „Vyrų kalvės“ mentorių. Kaip atsidūrei bendruomenėje?
– Anksčiau vyrų kalvė buvo be kalvio. (Šypsosi.) Pusbrolis Darius kartą pakvietė mane jaunuoliams ir jų tėvams pravesti
edukaciją. O paskui sumanėme paauglių stovykloje surengti peilių gaminimo dirbtuves. Vis dar prisimenu jausmą, ką reiškia pagaminti pirmąjį savo peilį. Tada gyvenau Vilniuje, sodyboje leisdavau savaitgalius ir atostogas. Geležinėje statinėje pasidairęs žaizdrą, nusikaldinau peilį. Užbaigiau jį Vilniuje, tamsiame buto sandėliuke, drebančiomis rankomis ir apsalusia širdimi, kad tuoj tuoj pagaminsiu sau tai, apie ką svajojau.
– Pilnatvės jausmas?
– Pilnatvės ir pasitenkinimo jausmas, kad sukūrei daiktą, kuris nėra tiesiog gražus, jis veikia, atlieka funkciją, yra tvirtas ir juo gali nudirbti svarbius darbus. Vėliau stovyklose vėl tą jausmą pajutau, kai matydavau užsidegusias pirmąjį savo peilį pasigaminusių jaunuolių akis.
– Galbūt svarbu ir tai, kad gali dalintis tuo, ką sugebi, su kitais?
– Matyt, viskas kartu. Vienu metu atrodė: prigaminau daug peilių, jų ir taip daugybė, pilnos parduotuvės, kas iš to? Šiuolaikiniai peiliai man neįdomūs, negaminu jų, nematau prasmės. Kur kas įdomiau, kai atvyksta žmogus su savo mintimis, matymu, kai jis skiria tam laiko, kai galiu jį mokyti, kai kartu randame nestandartinį sprendimą ir pasiekiame tikslą.
Žmonės atvyksta labai skirtingi. Būna, tėvas atsiveža sūnų ir jam gamina peilį, būna, sūnus nori, o tėtis – ne, būna, sūnui sunkiai sekasi, o kitas tėvas vi-
siškai kantrybės neturi. Pagaminti peilį yra gana sudėtingas, kantrybės reikalaujantis darbas. Prieš jį daug kalbamės, tariamės – svarbu, ar laikas tinkamas, ar vertybės jau suformuotos. Klausiu: „Ar išleistum sūnų su peiliu į mokyklą? Ar juo pasitiki? Ar įdiegei tinkamas vertybes?“ Ir tai susiję labiau ne su peiliu, o su tarpusavio pasitikėjimu, su savo sūnaus pažinimu. Po mūsų užsiėmimų išgirstu labai daug įdomių istorijų.
Man atrodo, vyrus geriausiai sujungia bendra veikla, darbas, kai jie gali dalintis patirtimi, pokalbiai. Aš ir savo santykį su tėvu geriausiai atsimenu čia sodyboje, kai kartu namą statėme, stogą dengėme. Atrodo, kaip pavojinga berniukus ant stogo išleisti, bet man šitas darbas patikdavo, esu dėkingas savo tėčiui, kad manimi
pasitikėjo. Dabar, kai jo nebėra, darbus tęsiame su broliu Andriumi, savaitgaliais atvažiuojame, kartu dirbame ir kalbamės. Tarp mūsų su broliu – nemažas metų skirtumas, bet gerai sutariame. Jam buvo 21-eri, kai mane, trylikametį, kartu pasiėmė į festivalį „Kilkim žaibu“. Abu buvom metalistai. Ir tėvai išleido, pasitikėjo.
Dažnai pagalvoju, koks būčiau, jeigu nebūčiau patekęs į „Vyrų kalvę“ , čia labai tinka pasakymas – geriau būti blogiausiam tarp geriausių, o ne geriausiam tarp blogiausių. Tai bendruomenė, kuri kelia į viršų ne pačiais tau patogiausiais būdais. Tas nepatogumas yra tikras auksas. Mokausi būti atviras, man tai – labai sunku. Mokykloje manęs vis klausdavo: „Ko tyli, Adomai? Sakyk.“ Kai paklausdavo, sakydavau.
Stovyklose buvau įmestas į užsiėmimus, kuriuose turėdavau kalbėti keturiasdešimčiai vyrų. Mane gelbėjo tik mėgstama veikla, užsimiršdavau, pasakodavau ir galiausiai supratau, kad yra vieta, kur jaučiuosi geras, žinantis. Atiduodavau maksimumą, po stovyklų savaitę turėdavau atsigauti – juk ir užsiėmimus vesdavau, ir į eketę su visais šokdavau, ir į žygius eidavau. Šiandien kiek kitaip elgiuosi – veiklos centru man yra dirbtuvės, o visa kita – paskui.
– Ar esi sau pasigaminęs kokį ypatingą peilį?
– Man lieka tie, kurie nelabai pavyksta, arba eksperimentiniai, prie kurių dirbu gana ilgai, gal vieną dieną ir turėsiu. Stengiuosi, kad kiekvienas peilis būtų geresnis už prieš tai buvusį.
KAIP PRIŽIŪRĖTI PEILĮ?
• Jokios indaplovės, tai – peilių kankinimo kamera.
• Universalaus peilio nėra, kiekvieną naudokite pagal funkciją.
• Peilis – ne priešas, išmokite tinkamai galąsti.
• Peilis mėgsta privatumą, nesumeskite su kitais įrankiais.
• Nepjaustykite ant stiklinių, marmurinių ar kitų kietų paviršių.
Peilis mėgsta medį.
GILYN Į VANDENYNĄ
Nuotraukos: Alessandro Burzigotti
Naujoji „Coccinelle“ 2026-ųjų pavasario-vasaros kampanija „Her Deepness“ atveria vizualų juslinį pasaulį. Jį įkvėpė paslaptingųjų, legendomis apipintų Ama – japonų „jūros moterų“, jau šimtmečius be kvėpavimo įrangos neriančių ieškoti perlų – kasdienis darbas. Užfiksuotuose vaizduose kuriamas šiuolaikiškas pasakojimas, kuriame „Coccinelle“ moteris gyvena visiškoje darnoje su ją supančia aplinka – vėjo nugludintomis uolomis, jūros bangomis, gamtos garsais.
Vizualinio pasakojimo, įamžinto italų fotografo Alessandro Burzigotti, centre – modelis Emmi Freeman, įkūnijanti tikrąją „Coccinelle“ moters esmę: tiesų žvilgsnį, santūrią, rafinuotą laikyseną, harmoniją tarp stiprybės ir trapumo, ryžto ir lengvumo. Natūrali, jausmu paremta fotografo vizija dailiai išryškina „Coccinelle“ moters bei ją supančių gamtos elementų ryšį.
Įspūdingoje gamtinėje aplinkoje užfiksuotuose vaizduose „Coccinelle“ aksesuarai tampa pagrindiniais istorijos herojais: gaivios spalvos, kruopščiai apdirbta oda, švarios siluetų linijos. Visa tai subtiliai kontrastuoja su kraštovaizdžio faktūriškumu. Kampanijos akcentas – naujoji „Coccinelle C-ME Lock“ rankinė, šiuolaikiška ikoninės „Coccinelle C-ME“ rankinės interpretacija, pasirodanti keliais skirtingais, gamtiškais atspalviais. Lakonišką rankinės dizainą ir kompaktišką konstrukciją papildo ryški minimalistinė detalė – preciziškas, griežtų linijų užsegimas, simbolizuojantis pasitikėjimą bei stiprybę. Kompaktiškas rankinės siluetas ir švarios linijos kuria eleganciją, lydinčią moters kasdienybę be jokių papildomų pastangų. Neabejojame: ši rankinė skirta visoms, kurios tiki, kad net mažiausias gestas gali tapti stipriu stiliaus pareiškimu. Pavasario-vasaros 2026 m. kolekciją papildo ir naujieji „Coccinelle C-Everyday“ avalynės modeliai: klasikiniai aukštakulniai ir bateliai atviru kulnu – juose idealiai sudera stilius ir praktiškumas. Švarios linijos, kokybiškos medžiagos ir universalūs juodos, perlų bei gilios mėlynos spalvų tonai paverčia šiuos batus nepriekaištingu kasdienės elegancijos pasirinkimu.
Naujoji „Coccinelle“ kampanija neabejotinai švenčia moteriškumą kaip patirtį –kintančią, intymią ir gyvą. Tai pasakojimas apie faktūras, siluetus ir iš aplinkos atkeliaujantį įkvėpimą, kviečiantį atrasti savo vidinę gelmę bei išreikšti unikalų stilių.
Ieškokite parduotuvėse „Coccinelle“ PLC Panorama, Vilniuje, PPC Akropolis, Kaune, ir www.soulz.lt
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos turguje: Rūta Floral
Nuotraukos namuose: Žymantė Štankelytė
Lėkštė, pilna emocijų
„Kiekviena lėkštė yra pilna emocijų ir nuo jų atsiriboti nemoku. O ir nenorėčiau“, – apie savo kelionę sveikesnės mitybos ir gyvenimo link pasakoja sveikatingumo
turinio kūrėja Radvilė Linksmuolė . Kokios pačios Radvilės taisyklės, klausiate?
Mityboje stengtis pridėti, o ne atimti, vengti kraštutinumų ir palikti šiek tiek erdvės malonumą teikiantiems kąsneliams.
– Radvile, papasakok apie savo kelionę sveikesnio gyvenimo link – iš kokių svarbiausių elementų jis susideda?
– Gal ir nuskambės banaliai, bet manau, kad svarbiausias sveikesnio gyvenimo elementas – meilė sau. Ieškoti sveikesnių pasirinkimų galime pastūmėti išorinės motyvacijos – gerai atrodyti, patikti kitiems; arba vidinės motyvacijos – geriau jaustis, būti stiprūs, galiausiai kokybiškiau gyventi sendami. Manau, kad pastaroji motyvacijos forma ir kyla iš meilės ir rūpesčio savimi. O reiškiu ją man patinkančiomis judėjimo formomis, sveiku ir skaniu maistu, pastangomis išlaikyti gerą emocinę savijautą. – Rūpestis savimi – ką tai tau reiškia? – Esu žmogus, iš prigimties labiau linkęs rūpintis kitais nei savimi. Todėl du maži vaikai pareikalavo itin daug pastangų ir atsidavimo. Jiems kiek paaugus, jaučiausi labai išsidalijusi, tuščia, o ir kūnas, perkopęs trisdešimt, pradėjo siųsti signalus. Natūraliai panorau skirti laiko ir dėmesio sau – ėmiau ieškoti būdų nurimti, stiprėti, palepinti save. Įdomu, kad kartu atėjo ir noras išbandyti ką nors naujo, kūnui įgyti naujų įgūdžių – it koks žaidybinis elementas, leidžiantis sau įrodyti, kad gali daugiau, nei manai. Tad rūpestis savimi man yra visuma, leidžianti jausti, jog gali semti gyvenimą pilnomis saujomis.
– Pasidalink, o kaip tau pavyko šią sveikesnę gyvenimo rutiną prisijaukinti? Ar tai buvo lėtas, intuityvus virsmas, o gal priešingai – staigus sprendimas?
– Manau, kad vis dar esu paieškų kelyje, tad ir rutina – palengva kintanti, besipildanti. O gal ji visada ir kis? Vienas geriausių sprendimų buvo pradėti keltis anksčiau ir skirti laiko sau – dabar jau keleri metai, kaip tokį ritmą palaikau kasdien (su mažomis išimtimis, žinoma). Pradėjau nuo sporto salės ir mažų ryto ritualų – mankštos, minčių rašymo, kavos puodelio ramybėje. Paskui prisijungė plaukimas, dar vėliau ėmiau domėtis sveika mityba, padaugėjo aktyvaus laisvalaikio. Kai imi jausti rezultatus, jie tampa geriausia paskata pasistengti dar daugiau, nesvarbu, tai būtų didesnis svoris sporto salėje ar sveikesnis pasirinkimas lėkštėje. Jaučiu, kad griežtos disciplinos dabar jau nebereikia – kūnas pats prašosi judesio, o suvalgius bandelę vėliau savaime norisi salotų. (Šypsosi.)
– Kaip šiandien apibūdintum dabartinę savo maisto filosofiją? Kokie įprastai būna tavo pusryčiai, pietūs, vakarienė? Kokius maisto produktus visada rastume tavo šaldytuve ir spintelėse?
– Pagrindinis principas, kurį taikau mityboje, – jokių kraštutinumų. Kraštutinumai man kelia daug įtampos, trukdo mėgautis ir, dažniausiai, trunka labai trumpai. Kurdama savo kasdienes lėkštes
stengiuosi sutalpinti jose tris dedamuosius: baltymus, augalus ir malonumą. Būna, kad vienas ar kitas kiek nukenčia, bet didžiąją laiko dalį puikiai pavyksta išlaviruoti. Patiekalą pradedu kurti nuo baltymų šaltinio – mėsos, žuvies, ankštinių, kiaušinių ar pieno produktų. Tada pildau greta tinkančiais augalais – daržovėmis, vaisiais, kruopomis. Visada pagalvoju, kokių riešutų, sėklų, žolelių galėčiau pridėti? Malonumas dažniausiai ir susideda iš mėgstamų skonių kombinacijų. Labai svarbu ir akį džiuginantis vaizdas lėkštėje.
Mano šaldytuve visada bus kiaušinių – juos įvairiomis formomis galėčiau valgyti bet kuriuo dienos metu. Taip pat visada rasite pomidorų ir žalėsių – špinatų, salotų, lapinių kopūstų ar daigų, dažniausiai ir pieno produktų. Spintelėje visada turiu ankštinių daržovių, grikių, makaronų.
– Daugelis sveikesnį gyvenimą kurti siekiančių žmonių kovoja su motyvacijos bangavimu. Kaip išmokti ne tik laikytis rutinos, bet ir ja mėgautis? Kas padeda tau?
– Manau, kad tai neišvengiama, ypač hormonų kaitoje gyvenančioms moterims. Gyvenimas – ne tik rūpestis sveikata, bet ir darbas, buitis, santykiai tarp žmonių... Visa tai stipriai veikia, kaip jaučiamės, kiek energijos ar net laiko pasirūpinti savimi turime. Iš savo
patirties jaučiu, kad svarbiausia – atrasti mėgstamą judėjimo formą. Jei pavyks, nebus sunku jai rasti jėgų, netgi priešingai – tai taps veikla, kuri įkraus ir pripildys. Dažnai tokia gera pradžia užkuria ir tolesniems sveikatai palankiems pasirinkimams.
Pastebiu, kad vis labiau populiarėja komandinės ar bendruomenes buriančios sporto šakos, o judėjimas tampa pramoga ir būdu leisti laisvalaikį, gal net užmegzti draugystes. Žaviuosi tuo ir manau, kad būrys bendraminčių – dar vienas svarus argumentas nepraleisti treniruotės.
– Vis dažniau girdžiu ir apie maisto planavimą – ar esi šio metodo šalininkė?
– Manau, kad maisto planavimas yra vienas geriausių būdų užtikrinti įvairią ir subalansuotą mitybą. Be to, padeda sutaupyti laiko ir pinigų. Visgi kartais gyvenimas vyksta ne pagal planą, tad pastaruoju metu man labiausiai pasiteisina susidėlioti meniu trims ar keturioms savaitės dienoms, paliekant laisvės kitomis dienomis iškeliauti vakarienės į miestą, pasigaminti tai, ko spontaniškai norisi, ar tiesiog pribaigti likučius.
– Radvile, žinau, kad vienas mėgstamų tavo su maistu susijusių ritualų – kassavaitinis apsipirkimas turguje. Papasakok, kokie
produktai dažniausiai nugula tavo krepšelyje? Kas tai – ritualas, meditatyvus procesas, o gal nuotykių pilnas ieškojimas?
– Tiesa, be turgaus savo savaitės jau nebeįsivaizduoju. Žiemą tai labai greitas pamiltų ūkininkų apibėgimas: kiaušiniai, pieno produktai, šakninės ar raugintos daržovės, obuoliai, kartais duona. Vasarop turguje kur kas daugiau žaismingumo – kiekvieną savaitę randasi vis naujų augalų, su nekantrumu laukiu smidrų ir uogų sezono. Rudeniop turgus virsta loterija – sezonai mainosi ir keliauju tikėdamasi apsipirkti vienų produktų, o grįžtu su kitais. Man ši nuolatinė kaita žavi. Šiltuoju metu laiku, kai prekystaliai turguje būna gausiausi, mėgstu net ir meniu planuoti pagal tai, ką randu turguje, o ne atvirkščiai. Be to, labai vertinu su ūkininkais užmegztas ilgametes draugystes – vis pasikalbame, tad žinau, kur ir kaip jie augina augalus ar gyvulius. Tai teikia daug ramybės.
– Ribos ir skaičiai gali būti naudingi, bet ar kada pastebėjai, kaip jie veikia tavo santykį su maistu? Kaip neprarasti smagumo, kūrybiškumo, emocinio ryšio su maistu net ir laikantis gana griežtų mitybos principų?
– Turbūt ne veltui pokalbio pradžioje paminėjau kraštutinumus. Tikiu, kad yra žmonių, kuriems maistas tėra funkcinis poreikis, ir jiems visai nesunku vadovautis skaičiais, siekiant gauti kuo daugiau naudos kūnui. Bet man kiekviena lėkštė yra pilna
emocijų ir nuo jų atsiriboti nemoku. O ir nenorėčiau! Manau, kad suprasti produktų maistinę vertę yra labai naudinga, be to, gerokai palengvina kasdienybę. Visgi stipriai save ribojant ar atsižvelgiant tik į maistinę vertę, netrunkam pradėti maisto skirstyti į gerą ir blogą, o tai – tiesiausias kelias link valgymo sutrikimų. Pati patyriau, kaip produktų ribojimas ir perdėtas galvojimas apie tai, ką šiandien dėsiu į lėkštę, iškreipė mano santykį su maistu. Turbūt ne veltui mityboje labai populiari 80/20 taisyklė, skatinanti 80 proc. mitybos užpildyti visaverčiu sveiku maistu, o 20 proc. palikti malonumą teikiantiems kąsneliams.
– Kaip manai, ar yra vienas teisingas atsakymas, kaip reiktų maitintis, kokių produktų vengti? Kiek čia reiktų įsiklausyti į intuiciją, o kiek – ieškoti teorinių žinių?
– Vieno teisingo atsakymo tikrai nėra, o dabartinis chaosas mitybos pasaulyje tai tik patvirtina. Manau, kad teorija yra aktuali tiek, kiek ji grįsta mokslu ir tinka prie individualaus gyvenimo būdo ir poreikių, praeina vidinį kiekvieno filtrą. Juk tai, kad pasaulyje daug žmonių netoleruoja laktozės, nereiškia, kad visiems reikia vengti pieno produktų. Apskritai laikausi nuomonės, kad mityboje reikėtų stengtis pridėti, o ne atimti. Pridėdami sveikesnių pasirinkimų, natūraliai sumažinsime ne tokių sveikų kiekį, o įtampos sau sukelsime kur kas mažiau.
Tekstas: Goda Urbonaitė
Nuotraukos: Jonas Vyžintas
Pagarba procesui
Už rameno dubens slypi kur kas daugiau nei receptas. Tai ilgos pasiruošimo valandos, dėmesys detalėms ir aiški vizija, kokio skonio ieškoma. „Sakai Ramen“ šeimininkams Pauliui Budriui ir Jonui Vyžintui ramenų restoranas tapo natūralia tąsa to, kas ilgą laiką vyko namuose. Galbūt todėl šios vietos istorijoje tiek daug kantrybės ir ramaus užsispyrimo.
– Kaip judviem kilo mintis atidaryti ramenų restoraną?
Paulius: Ramenus dažnai gamindavau namuose. Turiu savybę susidomėjęs patiekalu ieškoti internete įvairių jo receptų, gamybos metodų, noriu jį pagaminti kuo tiksliau, o kartu – ir sudėtingiau. Sudėtingas receptas man asocijuojasi su kokybe. Susidomėjęs ramenais, nusipirkau itališką makaronų mašinėlę, medžiojau nišinius ingredientus, bandžiau įvairius ramenų makaronų receptus ir dažnai pakviesdavau Joną ragauti, o jis vis įvertindavo teigiamai.
Galiausiai atėjo laikas, kai atsibodo
dirbti duomenų analitiku. Taip sutapo, kad Jonas tuo metu nedirbo. Pasiūliau idėją atidaryti ramenų restoraną, kurių tuo metu mieste buvo labai mažai. Jis šią idėją priėmė entuziastingai. Galvojau, jeigu atidarytume restoraną, ramenas būtų lygiai toks pat kaip, kokį tiekiau Jonui. Atrodė, nėra jokios logiškos priežasties, kodėl toks restoranas galėtų nepasisekti.
– Taip paprastai ėmėte ir atidarėte „Sakai Ramen“?
Paulius: Ramenų bandymai prasidėjo 2016-aisiais – prieš dešimt metų. 2022-aisiais sugalvojome, kad reikėtų restorano, pradėjome žvalgytis patalpų ir atsidarėme restoraną Bazilijonų gatvėje. Pasirinkome mažas patalpas, nereikalaujančias didelių investicijų ir dirbome tik dviese. Darbo dienomis ruošdavomės, o savaitgaliais priimdavome svečius. Turėjome penkis stalelius. Aš gamindavau ramenus, Jonas priimdavo užsakymus. Patalpos nebuvo patogios, norėjosi plėstis. Nusprendėme ieškoti didesnės erdvės, kur galėtume persikelti ir atsidūrėme čia, kur esame dabar – J. Basanavičiaus gatvėje.
Jonas: Priėmėme sprendimą, nors ir buvo baisu.
Grįžęs turėjau aiškią viziją, koks ramenas man labiausiai patinka ir, tiesą sakant, dabar mūsų populiariausias ramenas yra labai panašus į vieną iš tų, kuriuos valgiau Japonijoje. Tą skonį vis dar gerai prisimenu po dešimties metų.
– Kas tuo metu labiausiai vedė pirmyn?
Jonas: Tuo metu nebuvo, kur suvalgyti tokį rameną, kokio patys norėtume. Atrodė, jeigu norime mes, bus ir paklausa.
– Ką reiškia atidaryti restoraną be patirties svetingumo sektoriuje?
Paulius: Su Jonu restoranus visada matydavome tik ir svečio pusės, todėl viską darėme nežinodami, kaip daro kiti. Pradžioje buvo sudėtinga apskaičiuoti darbo ir pasiruošimo laiką. Rameną pagaminti užtrunka ilgai. Jausdavau, kad dalį dalykų galėtume daryti geriau, bet nežinome, kaip. Neturėjome gerų pavyzdžių ar draugų, turinčių restoranus, su kuriais galėtume pasitarti. Tada dar gerai nežinojome nei kaip prekės gaunamos iš tiekėjų, nei kaip dirbant dviese nė vienam niekada nesusirgti. (Juokiasi.) Bet bėgant laikui – googlinant, kaupiant patirtį, plečiant komandą bei išmokus gaminti protingiau – viskas išsisprendė.
– Ar nuo „Sakai Ramen“ atidarymo pa-
tys lankėtės Japonijoje?
Paulius: Buvau Japonijoje 2016-aisiais, bet dar būtinai reikės ten nuskristi kartu. Į Japoniją vykau turėdamas tikslą pavalgyti skanių ir autentiškų ramenų, nes tuo metu jau aktyviai juos gaminau namuose. Grįžęs turėjau aiškią viziją, koks ramenas man labiausiai patinka ir, tiesą sakant, dabar mūsų populiariausias ramenas yra labai panašus į vieną iš tų, kuriuos valgiau Japonijoje. Tą skonį vis dar gerai prisimenu po dešimties metų.
Jonas: „Sakai Ramen“ svečiuose turėjome šefų iš Japonijos, kurie labai įkvėpė. Labiau įkvepia net ne tai, ką jie gamina, o kaip jie tai daro. Japoniją norėtųsi aplankyti ne vien dėl maisto, bet ir dėl visos kultūros. – Nuo ko priklauso geras ramenas? Kas čia svarbiausia – sultinys, makaronai?
Paulius: Iš tiesų, rameno esmė yra sultinys ir makaronai, o visa kita – priedai. Sultinys yra rameno siela – turtingo sko -
nio net ir be druskos. Gaminant tirštą ir skaidrų sultinį, pradedama lygiai taip pat. Skaidrus sultinys verdamas lėtai ir atsargiai – reikia neleisti jam burbuliuoti, kad kaulai neišsijudintų. Verdant tirštą sultinį, reikia, kad iš kaulų išeitų kuo daugiau želatinos. Burbuliuojant riebalai ir skystis susijungia, o ne atsiskiria. Verdant tirštą sultinį nėra kur suklysti, o skaidrų reikia virti itin atsargiai, subtiliai.
Dalis rameno skonio slypi tare padaže. Jis yra koncentruotas, suteikia sūrumo ir umami skonį. Verdant sultinį, didelių sudėtingumų nėra, tačiau tare padažas dažniausiai yra restorano paslaptis ir raktinis skonis. „Sakai Ramen“ turime miso ir shoyu tare Rameno makaronai turi būti tvirti ir lengvai kramtomi. Specifinis tokių makaronų ingredientas yra šarminė druska, suteikianti jiems stangrumą, gelsvumą ir unikalų skonį. Rameno makaronai gaminami specialia makaronų mašina su dideliais volais,
Vienintelė taisyklė – suvalgyti rameną, kol jis labai karštas. Šliurpiant
tai padaryti lengviausia, taip nenusideginsite. Ramenas turėtų būti patiekiamas kone verdantis ir dar prieš tai pašildytame dubenyje.
kurie stipriai suspaudžia tešlą. Spaudimo metu formuojasi gliutenas, suteikiantis makaronams reikiamą tekstūrą. Itališki ir rameno makaronai skiriasi kaip diena ir naktis.
– Skaičiau, kad jūsų makaronų mašina atkeliavo iš pačios Japonijos, tiesa?
Jonas: Ši makaronų mašina, man atrodo, Lietuvoje pradėjo ramenų kultūrą.
Paulius: Dabar mūsų naudojamą makaronų mašiną pirmiausia iš Japonijos nusipirko restorano „Ramenas ir pagaliukai“ savininkai. Vėliau mes ją nusipirkome iš skelbimų portalo. Tai buvo pirmasis rezultatas, į paiešką įrašius „makaronų mašina“. Skelbimas buvo įkeltas seniai, tad pamatę per daug negalvojome, iškart ir nusipirkome. Šią mašiną, iš tikrųjų, naudoja visi geriausi ramenų restoranai pasaulyje.
– O kaip atrodo jūsų rameno gaminimo procesas nuo pasiruošimo iki patiekimo?
Paulius: Pagaminti rameną užtrunka ilgiau nei dieną. Neįmanoma šiandien pradėti gaminti ir tą pačią dieną jį patiekti.
Tare padažui reikia viską užmerkti dieną prieš patiekimą, kitą dieną – sumaišyti ingredientus, pakaitinti, nukošti. Kiaušiniams paruošti reikia dviejų dienų – svarbu, kad jie spėtų pasimarinuoti specialiame padaže. Mėsą marinuojame, rišame, verdame, atvėsiname, vakumuojame ir naudojame tik kitą dieną, o prieš dedant į rameną – paskrudiname. Kiaulienos kaulų sultinys verdamas mažiausiai dvylika valandų, vištienos – septynias. Naudojant greitpuodį, sultinio virimo procesas sutrumpėja. Net Japonijoje greitpuodžius naudoti itin populiaru. Makaronus paruošti irgi užtrunka gana ilgai. Makaronų tešla turi daug kartų prasisukti makaronų mašinoje, kol lakštai suplonėja. Geriausia, kad makaronai bent vieną dieną prieš tiekimą pabūtų šaldytuve.
Viena iš priežasčių, traukusių mane gaminti ramenus restorane, buvo ta, kad tiekimo metu rameną gali gaminti ir vienas žmogus. Iki tiekimo esi viską pasiruošęs, tereikia išvirti makaronus, viską pašildyti ir sudėlioti.
Gerai pasiruošus, tiekimas bus lengvas, o ramenas – skanus.
– Ramenų valgymo taisyklės – kokios jos?
Jonas: Vienintelė taisyklė – suvalgyti rameną, kol jis labai karštas. Šliurpiant tai padaryti lengviausia, taip nenusideginsite. Ramenas turėtų būti patiekiamas kone verdantis ir dar prieš tai pašildytame dubenyje. Lietuviai mėgsta valgyti lėtai. Dar pats dirbdamas padavėju mėgdavau akcentuoti, kad nederėtų laukti ir reikėtų valgyti iš karto –kuo karštesnis, tuo ramenas skanesnis.
– Be kelionės į Japoniją, kas dar yra „Sakai Ramen“ planuose?
Paulius: Praplėsti įdomesnių užkandžių pasirinkimą, pasiūlyti naujus ramenus. Aš toliau eksperimentuoju, Jonas toliau ragauja ir vertina – ši dalis taip ir nepasikeitė nuo pat pradžių. Taip pat norime praplėsti darbo laiką, kad galėtume pakviesti ramenų ir pietums.
Jonas: Ir skleisti žinią, kad pas mus drąsiai galima užsukti ir be rezervacijos!
MISO TORI PAITAN RAMENAS
Miso padažui:
50 g mirino
40 g sojų padažo
15 g sezamų pastos
350 g baltos miso pastos
20 g Gochujang pastos
15 ml aliejaus
5 g tarkuoto česnako
5 g tarkuoto imbiero
Vištienos sultiniui:
2 kg vištos nugarėlių
1 kg vištos sparnelių
50 g svogūno
50 g poro
10 g česnako
½ l vandens
35 g katsuobushi
Dubenėlyje sumaišykite miriną, sojų padažą, miso ir Gochujang pastas. Atidėkite į šalį. Ant vidutinės kaitros įkaitinkite aliejų ir apkepkite česnaką su imbieru, kol lengvai paruduos ir pakvips – apie 1-2 minutes. Įmaišykite miso mišinį ir gerai maišant viską kepkite 10 minučių. Leiskite atvėsti.
Į didelį puodą sudėkite vištos kaulus ir sparnelius, stambiai pjaustytus svogūną ir porą, česnaką. Įpilkite vandens tiek, kad nepilnai apsemtų. Užvirkite, kiaurasamčiu nuo viršaus nugriebkite susidariusias putas. Leiskite lengvai virti 4,5 valandas, vis pamaišydami ir papildydami vandenį.
Kitame puode užvirkite ½ litro vandens, išjunkite karštį ir suberkite džiovintą katsuobushi tuną. Palikite pastovėti 15 minučių ir nukoškite į atskirą indą.
Likus 15 minučių iki sultinio virimo pabaigos mentele sutraiškykite kaulus ir sparnelius. Supilkite nukoštą katsuobushi vandenį ir padidinus karštį stipriai virkite 15 minučių, nuolat maišykite. Pasibaigus virimo laikui viską nukoškite ir suplakite rankiniu trintuvu, kol pabals.
Kiaulienos šoninei:
15 ml aliejaus
500 g kiaulienos šoninės be kaulo ir odos
1 poro
10 g imbiero
100 g sojų padažo
350 g vandens
50 g cukraus
Keptuvėje su aliejumi iš visų pusių apskrudinkite kiaulienos šoninę. Nedideliame puode supilkite vandenį, sojų padažą, sudėkite stambiai pjaustytą porą, imbierą, cukrų ir apskrudintą šoninę. Užvirkite. Sumažinkite karštį tiek, kad virtų labai švelniai, uždenkite dangčiu ir lengvai troškinkite 1.5-2 valandas arba kol šoninė taps minkšta (peilis turėtų įsmigti beveik be pasipriešinimo). Mėsą apverskite kas 20-30 minučių. Leiskite atvėsti marinate.
Marinuotam kiaušiniui:
6 kiaušinių
200 g vandens
100 g sojų padažo
100 g mirino
Užvirkite vandenį, sudėti kiaušinius ir virti 6,5 minutės. Ištraukite iš vandens ir dėkite į vandenį su ledukais. Kiaušiniams atvėsus juos nulupkite ir sudėkite į iš vandens, mirino ir sojų padažo sumaišytą marinatą. Ant viršaus uždėkite servetėlę, kad kiaušiniai marinuotųsi iš visų pusių. Marinuokite nuo 12 iki 36 valandų.
Aromatiniam aliejui:
150 ml aliejaus
4 svogūnų laiškų
1 česnako skiltelės
Į nedidelį puodą supilkite aliejų, stambiai pjaustytus svogūnų laiškus ir smulkintą česnaką. Viską kaitinkite ant vidutinės kaitros kol pradės burbuliuoti, sumažinkite karštį ir lengvai pakepti dar 15 minučių. Palikite atvėsi ir nukoškite.
Vienam dubenėliui rameno reikės:
1 porcijos rameno makaronų
300 ml vištienos sultinio
30 g miso padažo
1 v. š. arba 15 ml aromatinio aliejaus
Juodųjų pipirų
Šoninės
Kiaušinio
Svogūnų laiškų
Džiovintų juodųjų grybų
Juoduosius grybus užpilkite verdančiu vandeniu ir leiskite išbrinkti 15-20 minučių. Supjaustykite siauromis juostelėmis. Šoninę supjaustykite riekelėmis ir apskrudinkite keptuvėje. Kiaušinį įdėkite į karštą vandenį ir leiskite sušilti 10-15 minučių.
Į rameno dubenėlį įdėkite pasiruoštą miso padažą, įpilkite užvirinto vištienos sultinio ir gerai išmaišykite. Užpilkite valgomąjį šaukštą aromatinio aliejaus, įdėkite pagal pakuotės instrukcijas paruoštus makaronus (makaronų nevirkite sultinyje), šoninę, kiaušinį, juoduosius grybus, svogūnų laiškus ir šiek tiek maltų juodųjų pipirų. Mėgaukitės, kol karštas!
Salotos yra mano mėgstamiausias patiekalas. Taškas. Žinau, kad toks atsakymas tikrai nesipuikuoja populiariausių patiekalų topuose, bet aš jas dievinu, nuoširdžiai. Dar mano vaikystėje dėl jų vykdavo rimta konkurencija. Salotas mama slėpdavo, nes jeigu šios atsidurdavo ant stalo prieš vakarienę, tos vakarienės dažnai ir nesulaukdavo – su broliu net pešdavomės. O ypač dėl to, kas išdažys likusį padažą lėkštės dugne... Žinau, kad tikrai ne kiekvienas vaikas turėjo tokį santykį su daržovėmis. Bet net jeigu iš vaikystės šios meilės neparsinešėte, galite ją užsiauginti dabar. Todėl šiuo straipsniu užsimojau atlikti savotišką salotų reabilitaci-
ją – ištraukti jas iš nuobodžiausių patiekalų dugno ir iškelti ant kulinarinio pjedestalo. Rimtas užmojis, žinau. Tačiau pastebiu, kad daugeliui žmonių salotos vis dar asocijuojasi su savotiška bausme laikantis dietos, maždaug: „šiandien pietums valgiau picą, tai vakarienei jau tik salotos“. Tačiau salotos neturėtų būti nuobodžios, neskanios ar valgomos tik kaip garnyras. Šiame gide siekiu atskleisti, kad salotos gali būti ne tik gardžios, bet ir sočios, maistingos ir vertos daug daugiau dėmesio jūsų virtuvėje. Apie tai kalbinu jaunąją restorano „Pacai“ šefę Godą Juknaitę, kuri man pritaria – atėjo salotų era. Tad metas keisti savo
senus įsitikinimus!
„Užaugome kultūroje, kur salotos dažniausiai būdavo arba balta mišrainė, arba pomidorai su grietine ir svogūnais. Galbūt dėl to ir neišsivystė noras jų gaminti ir ragauti vis įvairesnių. Iki pat šiandien žmonės į salotas žiūri kaip į garnyrą – sako, kad nebūtų sausa prie mėsos. Visgi joms tikrai gali tekti ir pagrindinis vaidmuo – tiesiog reikia eksperimentuoti, ragauti derinius ir nebijoti išeiti iš savo komforto ar įpročių zonos“, –kviečia restorano šefė.
Paruošėme jums 10 žingsnių-taisyklių, kaip susikonstruoti tobulas salotas, kurie, tikiu, padės atrasti šį patiekalą iš naujo.
PAGRINDAS – TINKAMI SALOTŲ LAPAI
Gaminant salotas svarbu atsirinkti ir pačius salotų lapus, kurie keičia ne tik patiekalo išvaizdą, bet ir suteikia daug skoninės bei maistinės vertės. Anot virtuvės šefės, kiekvienas lapas atlieka savitą vaidmenį lėkštėje: vieni suteikia struktūrą, kiti duoda švelnumo, dar kiti – įveda gyvybingo skonio akcentą. Išmokti derinti kelias rūšis vienoje lėkštėje – pirmas žingsnis į tikrai subalansuotas, įdomias salotas.
Goda dalijasi pavyzdžiais:
• Gražgarstės turi itin aštrų ir pipirišką poskonį, todėl geriausiai tinka kartu su sūriais ar vaisiškais bei uogiškais ingredientais;
• Romėniškos salotos itin traškios ir gaivios, todėl yra neatsiejama dalis tokiose tradicinėse salotose kaip Cezario, kur majonezas ir sūris neužgožia salotos tekstūros;
• Lapiniai kopūstai (angl. kale) itin tvirti ir stipraus skonio, todėl tinkami šiltoms, žieminėms salotoms. Tinka deriniuose su keptomis daržovėmis ar kruopomis, pesto padažais;
• Cikorijos salotos itin vasariškos išvaizdos ir labai karčios, todėl jas galima maišyti su kitais salotų lapais. Cikorijos puikiai tinka gaivioms salotoms su citrusais ir ožkos sūriu;
• Špinatai itin maistingi, tačiau turi mažai skonio ir tekstūros, todėl yra neutralūs.
SKIRTINGŲ SKONIŲ DERMĖ – RAKTAS Į GARDŽIAS SALOTAS
Skonių dermė – tai kulinarinė alchemija, kuri aktuali gaminant bet kokį patiekalą. Kai lėkštėje susitinka saldumas, sūrumas, rūgštumas ir umami – skonio kontrastai, salotos įgauna gylio ir sodrumo. Tad restorano šefė siūlo nebijoti derinti priešingybių ir kiekvienose salotose žaisti su skirtingais skoniais:
• Saldumui naudokite medaus pagrindo padažus, vaisius ar uogas, karamelizuotus riešutus;
• Sūrumui į pagalbą atkeliauja įvairūs sūriai, alyvuogės ar vytintos mėsos;
• Rūgštumas gali atkeliauti iš citrusų segmentų, pomidorų ar actinių padažų;
• Umami elementui – kepti grybai, soja ar fermentuoti produktai.
NEPAMIRŠKITE TEKSTŪRŲ
Visų įmanomų salotų ingredientų čia neišvardinsime, jiems prireiktų visos knygos, o ne žurnalo! Tačiau Goda pataria: kad ir kokius ingredientus pasirinksite, atsižvelkite į tekstūrų žaismą. „Siūlau salotose naudoti skirtingų tekstūrų ingredientus – įtraukti minkštų ar kreminių sūrių, traškių keptų riešutų ir sultingų vaisių. Turbūt kai kuriuos gali nustebinti, jog mėgstu maišyti jūros gėrybes, tokias kaip ančiuviai, su pieno produktu labneh bei slyvomis. Bet paragavę supranta, kad tai nepakartojama skonių bomba, kurią dovanoja tekstūrų žaismas. Jos salotose sukuria balansą, išryškina produkto skonį ir suteikia patiekalui kontrasto. Juk būtų labai nuobodu visada valgyti vienodos tekstūros maistą“, – šypsosi ji.
SALOTŲ
ŠIRDIS
– PADAŽAS
Salotos neįgaus charakterio be subalansuoto padažo, kurio paslaptis, anot šefės, – geras produktas. „Labai svarbu, kokį alyvuogių aliejų naudosite, kokį actą pasirinksite, o gal šviežių citrusų sultis? Suklysti beveik neįmanoma, tiesiog neskubėkite ir visuose žingsniuose padažą ragaukite – juk visuomet galima įdėti dar druskos ar acto, bet išimti jau sunkiau!“ – pataria Goda.
PADAŽO TIPAS TURĖTŲ ATITIKTI
SALOTŲ CHARAKTERĮ:
• Švelnioms salotoms su vaisiais, uogomis ar šviežiais žalumynais tinka lengvi, gaivūs vinaigrette tipo padažai su citrusais, medumi ar švelniu actu;
• Prie salotų su keptais ingredientais (moliūgais, burokėliais, gry -
Suklysti beveik neįmanoma, tiesiog neskubėkite ir visuose žingsniuose padažą ragaukite – juk visuomet galima įdėti dar druskos ar acto, bet išimti jau sunkiau!
bais) labiau dera gilūs, šiek tiek salstelėję arba riešutiniai padažai – su balzaminiu actu, tahiniu, sezamų aliejumi;
• Jei salotose yra baltyminis komponentas – mėsa, žuvis, ankštiniai, –verta pasirinkti daugiau kūno turintį padažą, tarkime, su jogurtu, garstyčiomis ar riešutų sviestu;
• Umami kupinoms salotoms, kuriose yra fermentuotų, rūkytų ar intensyvių komponentų (ančiuvių ar kaparėlių), tinka padažai su soja, miso, česnaku.
DAUGIAU PADAŽO NEBŪTINAI GERIAU
Ne mažiau svarbus ir padažo kiekis, ne tik skonis. Geras salotų padažas neturėtų užgožti ingredientų – jis turi juos apglėbti, susieti ir išryškinti. „Padažo salotoms reikia tik tiek, kad ingredientai būtų lengvai padeng-
ti plona plėvele, o ne permirkę. Švelnesni žalumynai, tokie kaip sviestinės salotos ar špinatai, nuo perteklinio skysčio greitai praranda tekstūrą, todėl tokioms salotoms padažą reikia kontroliuoti ir pilti jį tik prieš pat patiekiant. Kita vertus, sunkesni ingredientai – keptos daržovės, kruopos, baltymai – geriau priima sodresnį padažą ir net prašosi intensyvesnio skonio“, – pataria virtuvės šefė.
VISO GERO, NUOBODŽIOS DARŽOVĖS
Daržovės – vienas geriausių būdų suteikti salotoms įdomesnę tekstūrą ir skonio dinamiką. Taip, klasika – pomidorai ir agurkai – visada geras pasirinkimas, bet verta pažvelgti plačiau. Galite naudoti ne tik žalias, bet ir virtas daržoves, pavyzdžiui, saldžią bulvę, moliūgą, žiedinį kopūstą ar lengvai apkepintus žirnelius, kurie ne tik suteiks daugiau skonio, bet ir pridės tekstūros.
Taip pat verta pažaisti su pjaustymo būdais: morkas galima supjaustyti plonais kaspinėliais daržovių skustuku, o ridikėliai, agurkai, kaliaropės ar pankoliai gali būti pjaustomi mandolina. „Salotų pjaustymą reiktų rinktis pagal tai, kokias jas valgyti norėsite. Pavyzdžiui, plonai pjaustytas svogūnas bus švelnus ir neįpareigojantis, o stambiai pjaustytas parodys charakterį ir sukurs traškumo pojūtį. Plonai pjaustytos daržovės sultis išskiria greičiau ir į save sugeria daugiau prieskonių, todėl puikiai tinka Coleslaw, bet ne graikiškoms salotoms – joms renkamės stambiai pjaustytas daržoves, nes norime išskirti kiekvienos jų skonį ir konsistenciją“, – sako Goda.
KRUOPOS – NE TIK KOŠEI!
• Kruopos salotose – puiki ir maistinga idėja. Tai nepamainomas ingredientas norint salotas praturtinti baltymais ir kitomis maistingomis medžiagomis.
• Goda dalijasi savo favoritėmis:
• Mano vienos mėgstamiausių – bulguro kruopos. Jų net neverdu, tiesiog užpilu karštu vandeniu, patarkuoju apelsino žievelės ir įpilu alyvuogių aliejaus. Salotos su jomis įgauna citrusinių natų, kremiškumo bei sotumo;
• Bolivinė balanda puikiai tinka su fetos sūriu, avokadais ir pomidorais;
• Jei norisi rytietiško skonio, renkuosi kuskusą: maži žirneliai puikiai tinka marokietiškoms salotoms, galima maišyti su plėšyta vištiena, tunu, alyvuogėmis ir kietuoju sūriu;
• Kruopas galite rinktis ir pagal sezoną: šaltajam sunkesnes kaip grikiai, lęšiai ar ryžiai, o šiltajam – lengvesnės tekstūros kaip kuskusas ar bolivinė balanda.
PABARSTUKAI – YPATINGAM SKONIO SLUOKSNIUI
Jei norisi, kad salotos įgytų ryškesnį charakterį, vertėtų nepamiršti pabaigos akcento – traškesio. Kartais jo suteikia šviežios, traškios daržovės, bet jeigu jūsų salotų pagrindą sudaro švelnūs ingredientai, traškūs elementai gali sugrąžinti balansą ir žaismingumą.
• Sūri granola. Nors dažniau matoma desertuose ar pusryčiuose, pikantiška granola gali tapti netikėtu, bet labai sėkmingu salotų akcentu;
• Riešutai ir sėklos. Ypač tinka lengvai paskrudinti, kad skonis ir aromatas būtų dar intensyvesnis;
• Traškūs avinžirniai, kepti orkaitėje su mėgstamais prieskoniais;
• Skrudinta duona ar naminiai krutonai. Apšlakstyti alyvuogių aliejumi, nepagailint česnako, – puikus priedas daugeliui salotų;
• Sūrio traškučiai. Tarkuoto sūrio „blyneliai“ orkaitėje virsta į sūrio traškučius, kurie puikiai papildys švelnias salotas.
ŽALUMYNAI – GARDŽIAI PABAIGAI
Tokios žolelės kaip mėta, kalendra, bazilikas ar krapai ne tik pagyvina skonį, bet ir sujungia visus komponentus į vieną darnią visumą. Jos suteikia salotoms šviežumo, lengvumo, o tinkamai parinktos – ir kryptį. Goda dalijasi savo favoritais: „Mano vienas mėgstamiausių žalumynų – mėta. Ją derinu prie gaivesnių salotų, kur sūris žaidžia kartu su vaisiais ar uogomis, – tai duoda lengvumo, gaivos ir suriša visą patiekalą. Kalendrą renkuosi prie azijietiškų patiekalų – ji puikiai dera su skrudintais riešutais ar sezamais. Krapai dažniausiai keliauja ant žuviškų salotų, o bazilikas nepakeičiamas kartu su pomidorais ir mocarela. Jeigu tik įma-
noma, rekomenduoju rinktis šviežias žoleles – jų skonis nuo džiovintų skiriasi lyg diena ir naktis“, – pataria restorano šefė.
GERIAUSI SKONIO DERINIAI PAGAL SEZONĄ
Na, tai kokias gi salotas rinktis, kokius ingredientus derinti, pabaigoje klausiu Godos. Gal ji galėtų pasidalinti skonių idėjomis?
Šefė teigia, kad ir ką pasirinktumėte – svarbiausia rinktis sezoninius produktus. „Pavasario metu siūlyčiau gaminti salotas su pirmaisiais lietuviškais smidrais, ridikėliais ir ankstyvaisiais žirniais. Jas gardinkite be marškinėlių virtais kiaušiniais su bešame-
lio padažu. Vasara – tobulas metas žaisti su salotomis, laviruoti tarp šviežių pomidorų, salotų lapų, agurkų ir įvairiausių uogų. Nebijokite sūrių ir mėsų derinti su braškėmis, agrastais ar vyšniomis. Skirtingos tekstūros ir skoniai tik praturtina salotas! Rudeniui rinkčiausi lapinių daržovių salotas su vėlyvomis uogomis ir karamelizuotais burokais bei ožkos sūriu. Na, o žiemai – šildančias salotas, pavyzdžiui, prancūziškas bulvių ar keptų šakninių daržovių su begale marinuotų ingredientų ir riebesniu, šiltu padažu“, –pokalbį užbaigia virtuvės šefė.
Man jau tįsta seilė, laukiu nesulaukiu savo kito vizito į turgų. Tikiuosi, kad ir jums šis gidas įkvėps meilę salotoms. Tegyvuoja salotos!
GODOS PAVASARIO
SALOTOS
Salotoms:
120 g gražgarsčių
40 g špinatų
60 g fetos sūrio
50 g meliono
25 g šilauogių
30 g ridikėlių
1 žaliosios citrinos
Saujos migdolų drožlių
Baziliko ir mėtų
Padažui:
60 ml alyvuogių aliejaus
30 g citrinų sulčių
5 g citrinos žievelės
½ v. š. medaus
1 a. š. grūdėtųjų garstyčių
Druskos, pipirų
Padažui skirtus ingredientus sumaišykite, kad susijungtų į vientisą konsistenciją. Paragaukite, ar nieko netrūksta.
Į dubenį dėkite nuplautas salotas, ant salotų pilkite jau pagamintą medaus ir citrinų padažą. Gerai išmaišykite. Nuvalytą melioną supjaustykite norimo dydžio ir formos kubeliais ir kartu su šviežiai pjaustytu ridikėliu guldykite ant salotų. Užberkite šilauoges, negailėdami prilaužykite fetos sūrio, juos pagardinkite žaliosios citrinos žievele ir sultimis.
Ant migdolų drožlių užpilkite šiek tiek cukraus ir pakepinkite ant lėtos ugnies. Nuolat maišykite, kol gražiai apskrus. Palaukę, kol atvės, užberkite ant salotų. Užbaikite su šviežios mėtos ir bazilikų lapeliais.
Agnė ir jos gyvenimo keramika: tarp molio, buities ir būties
Šalia Trakų Vokės dvaro, buvusiose dvaro arklidėse, kur dabar įsikūrę amatininkai ir kūrėjai, gyvuoja balta ir gyva kaip keramikos indas po pirmojo degimo, skaniai vadinamas biskvitu, studija „AgnesBR“. Čia skamba
Tanita Tikaram ar Roisin Murphy ir kvepia neuostais smilkalais. Studijoje gyvena literatūrinius kūrinius primenančios pūkuotos zuikių šeimos, plauko jūros gyvūnai ir ore su molio
dulkėmis sklando gyvenimas – toks tikras, su žvilgsniu į savo vidinį kelią ir paprastumą. Prie indų su teptuku čia palinkusi Agnė Bakštaitė-Razmė, ji akvarele kuria dar vieną indo personažą naujai šeimai, naujiems namams. Keramika, piešiniai, juvelyrika induose, Muay Thai ir štangos, šeima ir gyvenimas palei savo širdį – susitinkame pokalbiui apie kūrybą, gyvenimą ir kas yra tarp jų.
Tekstas: Anželika Teresė
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Iš mokytojų ateina labai daug. Net tas pamatinis suvokimas, kad keramika yra iš gamtos – netobula, kreiva, tikra, – atėjo mokytojos dėka.
– Agne, kai susipažinome gyvai ir kai užsukau į tavo instagramo namus, kaip nedažnai būna – pamačiau vientisumą. Savo paskyroje kalbi per kūrinius, darbus ir apie juos, kartu ir apie save, savo rutiną. Įvardinčiau tai drąsa. Ar tu drąsus žmogus? O gal tai kažko derinys? Gal tu žmogus, kuris tiesiog eina palei širdį?
– Manau, kad tai derinys, saviraiška. Joje susipina ir procesas, ir tikras buvimas, ir atsitiktinumas. Visa tai nutiko savaime, netikėtai. Niekada nebuvau nei instagramiška, nei kažkaip labai blizgi. Šiame kelyje niekada nesiekiau atrodyti kaip kažkas, kas nesu. Aš tiesiog rodžiau, kaip yra. Darau tai, kas man patinka. Iš to jaučiu malonumą –jaučiau tada, jaučiu ir dabar. Ir... man niekada nebuvo svarbu atitikti. Žmonės ateina čia, į studiją, jie pamato, kaip aš gyvenu ir kuo. Viskas čia taip, kaip yra, tikra. Klientai prašo: „atsiųsk proceso nuotraukų“, –jie nori matyti, kaip gimsta indas, o ne tik galutinį rezultatą. Ir man atrodo, jeigu būčiau kitokia, jei rodydama save socialiniuose tinkluose apgaučiau, prarasčiau tai, kas svarbiausia – pasitikėjimą. Sugadinčiau savo vardą. Man tai melas. Rodymas to, kas aš nesu. Tai ir laikina, ir ar sugebėčiau tempti tokią apgavystę? Man norisi paprastumo. Aš tik gyvenu. Tik kuriu. Jei kam įdomu – prašau, žiūrėkite, ateikite, bendraukime. Man patinka rodyti ir molio dulkes, ir suskilinėjusias rankas, nuospaudas ant jų. (Juokiasi.) Nes taip ir yra! Ir gal žmonėms tai įdomiau – matyti procesą, gyvą kūrybą. Gal tai ne tiek drąsa, kiek paprastumas. Gal net – pagarba sau. Aš juk nereklamuoju jokių brendų. Neužsidedu blizgučių. Tiesiog esu. Kaip yra – taip. Ir man patinka, kad žmonės tai mato.
– Kaip nutiko tavo keramika? Ar ji tave susirado, ar tai buvo planas?
– Mano gyvenime tik vaikai atėjo pagal planą. (Juokiasi.) Keramika atsirado neplanuotai. Tėvai visada labai norėjo, kad mes su broliu būtume išsilavinę, kad turėtume aukštąjį mokslą, diplomą. Jie paprasti žmonės, bet su dideliu tikėjimu mokslu. Ir aš tai iš jų perėmiau. Tik tie mokslai man niekada nebuvo savaime norėti. Baigiau finansus, ekonomiką, gyvenau tarp skaičių, bet man tai visai nepatiko, o visi
kursiokai prašydavo konspektų – nes mano užrašai būdavo labai gražūs ir tvarkingi, juvelyriški. (Juokiasi.) Aš pati svajojau apie juvelyriką. Mane traukė siuvimas ir kitos veiklos, kur reikia mikroatidos. Keramiką labai norėjau išbandyti dar mokykloje, bet buvau prisikūrusi sau daug sienų, atrodė, kad pirma turiu atitikti kažkokį standartą ir tik tada, galbūt ateityje... Kaip taip mesti ekonomiką ir imtis kūrybos? Nedrįsau apie tai net pasvajoti. Nemaniau, kad ji nutiks. Bet kūryba ėjo šalia. Ir nutiko! Atsivedžiau į keramikos būrelį savo dukrą Augustę, susipažinau su (vėliau ir savo) mokytoja Vida Juškaite ir negalėjau tiesiog sėdėti: „Duokit ir man molio“, – paprašiau. Buvo lipdymas, šis tas pavykdavo, šis tas ne. Vyko paieškos. Bet mano mokytoja matė manyje potencialą, ji atvėrė akis į mano nišą ir ėmė drąsinti: „Žiūrėk, pabandyk taip.“ Ji pasiūlė man piešti. O aš juk iš tiesų piešdavau ir man tai patiko. Tuomet piešimas tapo keramikos dalimi. Iš mokytojų ateina labai daug. Net tas pamatinis suvokimas, kad keramika yra iš gamtos – netobula, kreiva, tikra, – atėjo mokytojos dėka.
– Ir tavo juvelyrika dabar yra piešiniuose ant keramikos?
– Turbūt! Labiausiai man patinka piešti smulkiausius piešinius, kad būtų matyti visos detalės. Pavyzdžiui, jūros arkliukai – visiškai mano. Neseniai radau net vestuvinę apyrankę su jūros arkliukais.
– Kurią pati darei?
– Taip! (Juokiasi.) Man patinka tas krapštymasis, ilgas kūrimas. Aš pati sau kartais užduodu klausimą: ar tai yra toji juvelyrika, kurios norėjai?
– Tavo piešiniai tikrai labai juvelyriški, kruopštūs. Buvai minėjusi, kad kartais mugėse žmonės net nepagalvoja, kad tai piešinys, palaiko juos atspaudais.
– Turbūt, kai žmonės kūrybą pateikia labai paprastai, atrodo, kad jiems buvo labai lengva. Sėdėdamas balete ne visada gi pagalvoji apie tai, kaip balerinai skauda tas kojas. Ji daro tai taip lengvai, su malonumu, šypsena. Čia, matyt, taip pat – kai žmonės pamato piešinį, nepagalvoja, kad prie šio kūrinio sėdėta penkias paras... Šis procesas – savotiška meditacija, kurdama visai neskaičiuoju valandų.
– Tai tikra meistrystė. Kaip atrodo tavo kūrybos procesas? Buvo garsioji tema „El Mar“, kaip gimsta kitos?
– Niekada iš anksto neturiu temos ir net neįsivaizduoju, kaip atrodys galutinis variantas. Kartais tiesiog nutinka personažai taip, kaip nutiko zuikiai, – kodėl būtent zuikiai, kodėl ne ežiai, kodėl ne kiti personažai, aš pati nežinau. Čia mano pačios klausimas, kodėl būtent zuikis ir ką jis reiškia mano kūryboje? „El Mar“ atsirado iš to, kad turėjau sukurti kažką efektingo. Didelę įtaką man daro muzika studijoje. Čia aš būnu viena, nemėgstu tylos, itin retai kada būna tylu – ir tąkart muzika padiktavo „El Mar“ kolekciją.
(Pokalbio metu skamba Morphine, Roisin Murphy, Gotan Project.)
Anksčiau niekada nekurdavau eskizų ir nepiešdavau būsimos kolekcijos ant popieriaus. Dabar kartais, dirbdama su tam tikrais klientais, projektais, ir taip imu kurti. Bet visi man brangūs darbai atsiranda be strateginio plano. Imi ir pieši... Kartais ir nuplauni piešinius, o tada pratęsi. – Iš tavo kūrinių labai justi įsižeminimas, kad kūrėjas nėra išsitaškęs. Ir kartu tavo kūriniai derina nesuderinamus dalykus. Indai, kuriuose gali matyti pirštų pagalvėlių linkius: atrodo, kad rankos lietė, lietė ir kažkuriuo metu nustojo, paleido indą gyventi savo gyvenimą. Ir tame pačiame inde – labai preciziškas piešinys.
Paauksuoti kraštai, tik pavasarį atsiradusi net platina! Kaip šis derinys gimsta? Ar tai gyvenimo atspindys? Ir buitis, ir viltis? Ar darbai – apie tave?
– Turbūt. Įspaudai yra apie tai, kuo mes sau leidžiam būti. Mes nesam tobuli, bent aš tikrai nesu. (Juokiasi.) Bet kartu mes norime būti gražūs, o štai čia ir atsiranda piešiniai. Aš darbams niekada neturiu plano: noriu šiandien aštuonkojo – bus aštuonkojis, noriu vyšnios – piešiu vyšnias. Man pačiai svarbu nestatyti savęs į rėmus, tada darbai pavyksta. Tos mūzos pačios sklando laisvai. To pradžia – mano mokytoja. Ji matė, kad noriu tobulumo, o lipdau kreivai, ir mane padrąsino: „Palik taip – kreivai. Pilni prekybcentriai Azijos gaminių, jie tobulai lygūs.“
– Keramika – staigmena, niekada nežinai, kas bus atidarius krosnį. Kokie jausmai apninka būnant keramike? Ar patiri baimę? Kokia ji? Ar išmintinga ir vedanti, ar kartais užrakinanti?
– Jau išmokau priimti, kad gali būti visaip. O kartais iš broko būna labai gerų dalykų. Keramika ir yra iš dalies apie tai, kas netobula. Molis – gamtos dalis. Gamtoje nėra tobulų lapų, nėra simetrijos, gali būti šis tas kreiva ir tai net suteikia kūriniui žavesio. Jau to nebebijau. O anksčiau bijojau, man būdavo gaila savo darbo – tiek valandų... O dabar paleidžiu – bus taip, kaip bus. Bus to molio, padarysiu iš naujo.
(Juokiasi.) Svarbūs čia tik susitarimai su klientais, bet jie taip pat yra susipažinę su visu procesu ir galimybėmis, jie priima tai ramiai. – O kaip geriausiai tau kuriasi? Kur ir kokios tavo ribos? – Turbūt, kai kūryba vyksta iš širdies... Jei įsispraudžiu į rėmą ir užsidedu reikalavimą, kad turiu kam nors įtikti, visad būna blogai. Žmonės, kurie ateina, jau mane pažįsta, supranta, kokia svarbi yra erdvė, (pa)leidimas kurti. Aš turiu savo braižą, savo rėmus. Geriausi rezultatai pavyksta tada, kai darau iš širdies. Būna, kreipiasi žmonės su norais: nupieškite logotipą ar animuotą personažą. Sakau jiems atvirai: „Tai labai gražu ir jums tikrai tai padarys kažkas kitas, tik ne aš“, ir visada nukreipiu, kas šias jų svajones realizuotų gražiau. Man irgi svarbu turėti savo rėmus – tam tikras ribas, kuriose galiu laisvai kurti, bet ne pagal griežtas užsakymo taisykles, kur viskas sudiriguota iki milimetrų. Tada nebelieka gyvumo. O geriausi dalykai gimsta tada, kai nieko nespaudžiu. Kai nereikia daryti „būtent taip“, kai nėra iš anksto nubrėžtos formos, kainos, spalvos. Kai leidi sau būti. Kai darai, nes jauti, o ne todėl, kad reikia. – Kaip pas tave sugrįžta tavo klientai?
– Jiems linkiu atrasti stalo ritualus. Stalas nėra tik buitis, kaip ir šeima, tai drauge ir būtis – čia ir dabar. Kai tai nėra taip greita, žmo-
nės atranda, kad stalo dengimas yra ir procesas, gal kas nors už tai atsakingas, o gal tu valgai vienas, bet irgi turi savo ritualą. Yra buvę įdomių istorijų. Kartą vieni žmonės užsakė indus vaikams, po kiek laiko pasidalino: „Žinai, vaikai prie stalo kitaip elgiasi!“ Taip formuojasi ir kitokie valgymo drauge įpročiai. To ir siekiu, ir linkiu – kad į tą paprastą, kasdienišką veiksmą, žodį valgyti įsilietų šiluma, lėtumas, buvimas, įprotis pasišnekėti prie stalo, jausmai.
– Tavo darbai yra nuvykę net ten, kur tu dar nebuvai! Jų pradžia – ne Lietuvoje? Kada apsisuko ratas?
– Pirmas mano darbas su aštuonkoju iškeliavo į Ameriką. Kuriozinė istorija – „Etsy“ platformoje tas darbas jau buvo nupirktas, todėl kūriau antrą – jis dužo, kūriau trečią. Bet klientas sulaukė, labai norėjo šio rankų darbo. Tai buvo mano pirmas pardavimas į užsienį. Tuomet prasidėjo dideli pardavimai į Italiją. Nedidelių užsakymų visada buvo ir čia (natūralu, juk Lietuvoje ir kuriu), tačiau didelė darbų dalis keliavo po pasaulį. Man tai įkvėpė pasitikėjimo: „Gal tu visai gerai darai?“ – pagalvojau. Tuomet Nyderlandai, Norvegija, Ispanija. O ratas apsisuka – pas mane iš Italijos atvažiuoja molis ir išvažiuoja ten kita forma. Lietuvoje mane pastebėjo per instagramą, mano darbas sužavėjo labai subtilią kūrėją, padovanojau jai savo indą ir viskas ėmė vykti.
Aš visada buvau lyginama, visada viduje jaučiau norą konkuruoti su kitais, įrodyti. O štai pastaruoju metu jaučiu, kad dabar konkurentė esu tik pati sau. Suprantu, kad neturiu atitikti standarto, nėra lūkesčio iš šono, kaip turiu atrodyti.
– Neseniai pristatei savo pirmąją piešinių parodą. Prisipažinsiu, man tai buvo gražiausia paroda, kurioje esu buvusi. Tavo piešiniai – galėčiau sakyti, literatūriniai. Beatrix Potter literatūra. Tiek erdvės pagyventi, pratęsti pasakojimus joje buvo. Bet tau pačiai, kiek žinau, paroda buvo tikras iššūkis?
– Beprotiškas! Net prieš egzaminus taip nesijaudindavau! (Juokiasi.) Su indais jau turiu savo vardą ir tvirtą pagrindą po kojomis. O su piešiniais ant popieriaus visai kas kita, tai išėjimas į kvadratą, kur yra ribos, kur ir techniniai apribojimai, o pasirinkau dar ir pieštukus. Nesu baigusi tokių mokslų, žinojau, kad kompozicijos neteisingos, todėl bijojau gal net pasmerkimo ir badymo pirštais. Bet žmonės priėmė taip natūraliai. Ir jie pamatė tas metaforas, tas smulkmenas, patys susikūrė savo istorijas piešiniuose. Todėl pagavau save galvojant: „Gal nereikėjo taip labai jaudintis?“ Bet buvo baisu! – Tavo piešiniuose yra mažos durys. Ar tai kažką reiškia?
– Tos durelės visada yra mažos ir visą laiką kreivos. Tai pasikartojantis motyvas mano popieriaus piešiniuose. Jos apie tai, kad gal įsidėsi čia kažkokią paslaptį, tik savo. Ir galėsi turėti tai, kas priklausys tik tau. Yra ir žvaigždės arba šviesos lempelės – jos taip pat pasikartoja beveik visuose piešiniuose. Beveik visi piešiniai parodoje yra nakties, vakaro piešiniai. Toje tamsoje man norisi šviesos žiburėlių, šilumos, galbūt čia įdedu vilties prasmę.
– Ar vilties ir šviesos paieškos viduje ir kūriniuose buvo visada tavyje, ar sustiprėjo su gyvenimo tėkme?
– Faktas, kad mus veikia aplinka... Tai geopolitinė situacija.
– Kaip randi tą vidinę ramybę, nes atrodai kaip ramybės inkaras...
– Nerandu! Nerandu. Neįmanoma jos rasti. Gražiausias garsas gyvenime man – vaikų juokas. Kurio daug mes negirdėsim. Nerandu...
Kai turi vaikų, į šią temą žiūri visai kitaip. Nerandu visai, gal tik to taip neparodau. Bet kai visai neramu, man tinkamas įrankis – susitvarkyti: ir fizinį kūną (judėjimas, laukas), ir aplinką. Dirbti su širdimi, protu. Man padeda trys minutės eketėje, iškart protas nurimsta.
– Tuomet įžemina šeima ir kūryba?
– Turbūt taip! Štai dabar ir atsakiau sau į klausimą, kas yra tos durelės. Tu užsidarai savo dureles, savo šeimos dureles ir jautiesi, ir esi saugus: tu ramus, tu gali būti toks, kokiam būnasi. Matyt, tie zuikiai ir yra švelnumas, mielumas, jie – gudrūs, faini ir linksmi. Ir durelės yra mano namai. Aš užsidarysiu savo dureles ir girdėsiu tą juoką, kiek dar jo galiu girdėti. Labai reikia pabūti su savimi. Mes taip išsitaškom: per darbus, per viską. Man studija irgi yra mano uostas.
– Kaip toks tavo autentiškas žvilgsnis formavosi? Nuo mažumos juk buvo kiek kitaip, su mokslais ir pasirinkimais? Su kuo tai pasikeitė?
– Su vyru Audriumi. (Šypsosi.) Jis neuždėjo man jokių rėmų ir visada uždega šviesą mano crazy idėjoms. Aš visada buvau lyginama, visada viduje jaučiau norą konkuruoti su kitais, įrodyti. O štai pastaruoju metu jaučiu, kad dabar konkurentė esu tik pati sau. Suprantu, kad neturiu atitikti standarto, nėra lūkesčio iš šono, kaip turiu atrodyti.
– Kalbi apie meilę, savo vyrą Audrių, apie šeimą. Kas tau yra šeima?
– Šeima yra tokia ašis, aplink kurią sukasi ir buitis, ir būtis. Labai daug buities – visi tavo hobiai, darbas, šeimos gyvenimas, laisvalaikis. Bet kartu ir gilesnė būtis, tokia, kuri formuoja tavo vertybes, sukuria ypatingą ryšį, ko niekada nenori prarasti. Šeima man reiškia ramybę, atvirumą, galėjimą būti tokiam, koks tu esi. Man šeima, iš tiesų, yra vertybė. Nežinau, gal šiuolaikinėje visuomenėje tai neskamba madingai, bet aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą. Turėti šeimą yra faina!
Taip, gal per dieną pasakei neteisingų žodžių, pridarei tam tikrų veiksmų, bet bent jau mintyse atsiradęs atsiprašymas ir padėkojimas nukreipia
į kitokias reakcijas ir elgesį. Vis nukreipiu dėmesį į tai, kas gera.
– Jei reikėtų nupiešti jūsų šeimos kasdienybę, kaip toks piešinys atrodytų? Kaip atrodo jūsų kasdienybė?
– Betvarkė! Betvarkė! Taip, kaip pas tuos zuikius. Yra labai daug detalių, iš ko susideda diena. Chaosėlis, bandai jį suvaldyti, bet paleidi. Daug juoko, pats geriausias gyvenime garsas, jau sakiau – tai vaikų juokas, kai net namai skamba. Matyt, tie zuikiai irgi yra šis įsivaizdavimas – kad ir ta betvarkė, pabirę miltai, pavogtas sausainis nuo tėvų yra tas gyvenimas, tas tikrumas. Lai taip būna, kodėl turi būti tik papuošta eglutė ir ant sofos sėdintys zuikučiai, laukiantys blizgučių?
– Muzikantų, kompozitorių, rašytojų, keramikų darbai – vienišių. Jie kuria užsidarę, o tada tik pasirodo per muges. Kaip tau pavyksta palaikyti šį balansą? Nes balansuoti ir derinti nesuderinamus dalykus tu moki. Net tavo klientai stebisi, kad esi ir Muay Thai sportininkė, kilnoji štangas, lipi į eketę jau daugelį metų, kai tai net nebuvo taip paplitę.
– Pagal fiziologiją esu vadinamasis mezomorfas – man būtina, tiesiog reikia fizinio kūno išbandymo: kur dar yra mano riba? Pati su savimi dabar konkuruoju. Jei čia padariau tiek, kiek dar galiu padaryti? Mano kūrybinis procesas yra vėjas galvoj – sugaudau jį ir sudedu į galutinį kūrinį. Bet mes juk taip trumpai gyvenam! Jei aš baigiau ekonomiką, ko nenoriu ir net nebemoku, kodėl nepabandžius ko nors, kas patinka? Pabandžiau ir sekasi, o dar jei galiu iš to kažkiek gyventi... Ir tuomet, kur yra mano ribos? Studija mane įžemina, bet vėliau noriu ir išsitaškymo, išeinu ir į eketę, ir pas žmones pasakoti apie kūrinius – jiems įdomu, kodėl ir kaip šis kūrinys iki jų atėjo. Man patinka žmonių klausimai. Vienas jų sakė, kad mano aštuonkojis jam kelia šiurpą. Geras komentaras!
– Agne, greta kūrybos, natūraliai kuri bendruomeniškumą – da-
bar ne tokį madingą, bet tokį svarbų žmonėms. Tai pamatinis poreikis. Pasidalinki savo bendruomene kaimynystėje.
– Ji atsirado dėl vaikų. Mes susiburdavome per vaikus. O tada viskas augo – kažkas ėjo kartu pasivaikščioti, kažkas renka pomidorus kitiems, o kol aš pati skinu pomidorus, mano kaimynė pas mane prie šiltnamio geria kavą ir mes tiesiog bendraujam. Man patinka žinoti, kad mes esam bendruomenė, kad mano kiemas nesibaigia už tvoros, kad piktžoles ravėti reikia ir už jos, kad tai – ryšys, kad kaimynas sveikinasi ir žino, kas tu. Mes labai paprasti, tiesiog vyksta geras buvimas. Tai riša mus, vaikus, tai nėra dangoraižis, kai nežinai, kas už sienos. Mes išeiname į labai vėlyvus pasivaikščiojimus ir jaučiamės saugūs. O dabar šie kaimyniški susitikimai perauga į Dvarą – susitinkame platesniu būriu ir būname drauge. Tiesiog būname, žaidžiame, valgome. Kviečiame čia ir kitus!
– Ir pabaigai, ką atradai sau brangaus per šiuos ilgus kūrybos ir šeimos dešimtmečius?
– Nėra visiems tinkančio atsakymo. Gyveni, mokaisi gi iš savo patirčių. Aš išmokau dėkoti. Kodėl man patinka eketė? Ten aš turiu savo mantrą, ji kaskart vis kitokia, bet tai – padėkos malda. Ačiū už kažką. Tai labai padeda. Taip, gal per dieną pasakei neteisingų žodžių, pridarei tam tikrų veiksmų, bet bent jau mintyse atsiradęs atsiprašymas ir padėkojimas nukreipia į kitokias reakcijas ir elgesį. Vis nukreipiu dėmesį į tai, kas gera. Karas... tokia skausminga tema. Ir dabar tai dar labiau stiprina dėkingumą: „Ačiū už laisvę, ačiū, kad mes kartu.“ Tik atrodo, kad aš menininkė, kad aš išsitaškiusi, bet man reikia bendrumo, šeimos – man tai nepaprastai svarbu. Tiek, kiek sekasi, pavyksta, niekada anksčiau nepasakydavau „ačiū“. O juk yra kas mane veda ir dar taip sėkmingai. Dabar imu save kreipti: „Gal jau tu pamatyk, Agne, pasakyki ačiū už tai.“ Ir sakau. Ačiū.
Virtuvė be sienų
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: asmeninis archyvas
Pats pirmasis receptas, kurį pamačiau maisto tinklaraščio „Wild Chef Kitchen“ autorių Jono Cimermano ir Tomo Larionovo instagrame, buvo čirviniai blynai su aviečių uogiene, kepti apsnigtoje Baltijos jūros pakrantėje. Prieš penkerius metus pradėję fiksuoti savo išvykas, bičiuliai ne tik įkvepia daugiau laiko praleisti gryname ore, bet ir sėkmingai griauna įsitikinimą, kad laužas skirtas tik dešrelėms ar zefyrams kepti. Keliaujam į mišką!
Visą istoriją skaitykite naujame pavasario LAMŲ SLĖNIO numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
Pastaraisiais metais ilgaamžiškumas tapo itin dažna diskusijų tema pasaulyje. Skaitome apie mitybą, domimės supermaistu ir papildais, kuriame judėjimo planus. Analizuodami mėlynąsias pasaulio zonas, bandome jose gyvenančių žmonių įpročius perkelti į savo pačių kasdienybę. Visgi neretai pamirštame tai, kas yra arčiausiai mūsų. Beveik 90 proc. savo gyvenimo laiko praleidžiame viduje. Kūnas neskiria „interjero“ nuo „biologijos“, o mūsų nervų sistema nuolat skenuoja aplinką, ieškodama saugumo, stimuliacijos ar grėsmės signalų. Ar čia saugu? Gal aplinkoje per daug dirgiklių? Ar tikrai čia galiu atsipalaiduoti? Namai nėra tik fonas. Aplinka tyliai veikia mūsų hormonus, miego kokybę, streso lygį, o kartu ir ilgalaikę sveikatą.
ŠVIESA
IR SPALVOS
Šviesa padeda sureguliuoti mūsų cirkadinį ritmą – miegą ir melatonino gamybą, energijos lygį, hormonų pusiausvyrą. Pavyzdžiui, natūrali ryto šviesa padeda mūsų kūnui atsibusti, o vakare mums reikia švelnesnės, ramesnės šviesos. Kai namai prisitaiko prie šio ritmo, mes patys jaučiamės geriau.
Spalvos taip pat veikia fiziologiškai. Mėlyni ir žali tonai mums padeda nusiraminti, gali sumažinti širdies ritmą bei padėti suaktyvinti parasimpatinę nervų sistemą, žemės atspalviai suteikia tvirtumo ir stabilumo jausmą, o ryškios, intensyvios spalvos, jei jų per daug, gali
varginti ar sukelti hiperstimuliaciją.
Spalvos veikia ne tik nuotaiką. Jos gali turėti įtakos mūsų erdvės ir temperatūros pojūčiui ar net apetitui. Sienos nėra neutralūs paviršiai – subtiliai, bet nuosekliai jos daro įtaką mūsų endokrininei sistemai ir emociniams atsakams. Be abejonės, spalvos turi ir simbolinę reikšmę. Skirtingose kultūrose žalia dažnai siejama su atsinaujinimu, mėlyna – su gyliu ir ramybe, balta – su švara ir apsivalymu, ruda ar terakotinė simbolizuoja ryšį su žeme. Net jei apie tai sąmoningai negalvojame, šios asociacijos formuoja mūsų emocinius ir energetinius atsakus į erdvę.
GARSAS KAIP NERVŲ SISTEMOS ARCHITEKTŪRA
Ne mažiau svarbus ir garsas namuose. Nuolatinis triukšmas gali didinti kortizolio kiekį kraujyje ir paveikti širdies bei kraujagyslių sveikatą. Aidinti erdvė mus taip pat išvargina labiau, tad minkšti paviršiai namuose – kilimai, užuolaidos, tekstiliniai baldai – sugeria garsą ir taip sumažina akustinį nuovargį.
Muzika taip pat turi fiziologinį poveikį. Lėtesnis jos tempas gali sulėtinti kvėpavimą, sumažinti kraujospūdį ir padėti atsipalaiduoti. Tam tikri garso dažniai skatina koncentraciją, kiti – atpalaiduoja. Net sąmoningas tylos pasirinkimas atlieka reguliacinę funkciją –hiperstimuliuotoje aplinkoje tyla gali tapti viena iš geresnės sveikatos strategijų.
ORO KOKYBĖS SVARBA
Patalpų oro kokybė tiesiogiai veikia kognityvinę smegenų veiklą. Padidėję anglies dioksido ir lakiųjų organinių junginių kiekiai veikia mūsų gebėjimą susikaupti ir priimti sprendimus. Oro valytuvai, vėdinimo sistemos ir mažai toksiškos medžiagos interjere nėra vien tik komfortą lemiantys sprendimai. Tai būtinybė, padedanti palaikyti ilgalaikę kvėpavimo sistemos sveikatą. Prie jos prisideda ir augalai, kurių poveikis žmogui toks reikšmingas. Augalai namuose mažina streso lygį ir kuria gyvumo jausmą. Žmogui reikia gamtos – kad ir mažos jos dalies namuose.
INTERJERO SPRENDIMAI IR RITUALAI
Ilgaamžiškumas nėra vien fizinis klausimas; jis susijęs su vidine būsena. Mūsų psichologinei būsenai realų poveikį daro saugi erdvė, kurioje gali medituoti, skaityti, rašyti dienoraštį, užsiimti kitomis mielomis veiklomis ar tiesiog pabūti tyloje. Jaukus kampelis namuose su natūralios šviesos šaltiniu, augalu ar žvake gali tapti kas-
diene atrama chaotiškame pasaulyje. Tokie maži asmeniniai ritualai ir jiems pritaikyti namai gali sumažinti streso rodiklius, stiprinti imuninę sistemą ir prisidėti prie geresnės psichinės sveikatos.
Menas namuose taip pat svarbus. Jis aktyvina smegenų sritis, susijusias su empatija, vaizduote ir atmintimi. Kai gyvename tarp kūrinių, kurie mums asmeniškai artimi, stiprėja ir savasties jausmas. Kai aplinka atspindi tai, kas mes esame, jaučiamės saugiau. Ši aplinkos harmonija mažina foninį stresą ir sukuria didesnį atsparumą.
Nenuvertinkite gyvenimo estetiškoje, apgalvotoje ir jums tinkančioje erdvėje. Kėdė, ant kurios kasdien sėdime, menas, į kurį kasdien žiūrime, medžiagos, prie kurių kasdien liečiamės, sienų spalvos, kambario temperatūra, oras, kuriuo kvėpuojame, garsai, kurie mus supa – tai nėra nereikšmingos estetinės detalės. Tai sąlygos, nuolat sąveikaujančios su mūsų nervų, endokrininėmis ir kognityvinėmis sistemomis. Jos formuoja fizinį pagrindą, per kurį patiriame kasdienį gyvenimą.
Galbūt ateities sveikata ir kūno gerovė priklauso ne tik nuo papildų ar naujausių technologijų. Galbūt iš dalies ji slypi kur kas arčiau – mūsų namų erdvėse ir aplinkoje, kurią į save sugeriame kasdien.
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Adi Photography
Daugiau tikrumo
Su keliolika metų kosmopolitiškame Londone praleidusia mados industrijos
eksperte Milda Čergelyte kalbamės čia, Vilniuje. Svajonių darbą tarptautinėje
kompanijoje į ramesnę lietuvišką kasdienybę, savus namus ir banglenčių sportą iškeitusi moteris savo pasirinkimu neabejoja. „Galbūt dabartiniame gyvenimo etape mažiau blizgučių, bet tikrai gerokai daugiau tikrumo“, – pokalbiui
įsibėgėjus sako Milda, praverdama savo naujųjų namų duris.
– Milda, po penkiolikos metų Londone nusprendei grįžti į Lietuvą. Kada pajutai, kad atėjo laikas keisti kryptį?
– Tai nebuvo staigus, lengvas ar labai planuotas sprendimas. Paskutiniais gyvenimo
Londone metais pajutau, kad mano aistra šiam miestui po truputį blėsta. Vis dėlto, kadangi karjera klostėsi sėkmingai, o darbo reikalais keliaudavau beveik kas savaitę, nuolat atidėliojau mintį kažką keisti.
Tuo metu darbe vyko dideli pokyčiai ir aš tai priėmiau kaip tam tikrą ženklą. Nusprendžiau išvykti pakeliauti. Visą vasarą praleidusi kelyje pajutau labai stiprų vidinį instinktą – norą būti arčiau šeimos. Atrodė, tarsi kažkas mane šauktų atgal.
– Londone turėjai sėkmingą karjerą „Farfetch“ – daugeliui tai būtų svajonių darbas. Kas vis dėlto paskatino palikti tą pasaulį ir pasirinkti visai kitokį gyvenimo ritmą? – Tai irgi nebuvo staigus ar lengvas pokytis. Tiesą sakant, net ir dabar viena koja vis dar esu tame pasaulyje ir mokausi balansuoti tarp skirtingų savo gyvenimo dalių – bendruomenės kūrimo, vandens sporto, meno ir šiek tiek mados. Galbūt pirmasis rimtesnis lūžis įvyko prasidėjus karui Ukrainoje. Tuo metu buvau mados savaitėje ir labai aiškiai pajutau keistą vidinį kontrastą – aplink vyko madų pristatymai, o tuo pačiu metu Europoje vyko tragedija. Jaučiausi bejėgė, tarsi mano profesija iš esmės nelabai galėtų pakeisti pasaulio. Taip, mada yra tam tikra meno forma, saviraiškos būdas, bet po truputį pradėjau vis dažniau kelti sau klausimą apie jos prasmę. Vis sugrįždavau prie paprastos minties: juk aš negelbsčiu gyvybių. Tai kodėl mes kartais gyvename ir dirbame taip, lyg nuo mūsų darbo priklausytų viskas? Tas suvokimas pradėjo keisti mano santykį su mada, su darbo tempu ir su tuo, kaip noriu gyventi. Galbūt tiesiog atėjo momentas, kai norėjosi daugiau tikrumo, daugiau buvimo, o ne vien nuolatinio skubėjimo ir fokuso į išorę.
– Šiandien svarbi tavo gyvenimo dalis yra banglenčių sportas, tiesa?
– Banglenčių sportą pirmą kartą labai trumpai išbandžiau Balyje prieš maždaug dešimt metų. Po to labai ilgai jo nepraktikavau. Pažiūrėjus į seną nuotrauką neseniai pamačiau, kad net pavadėlis buvo uždėtas ant ne tos kojos! (Šypsosi.) Vis dėlto tas sportas vis sugrįždavo į mano gyvenimą trumpais epizodais – labiau kaip laisvės utopija ar svajonė. Pamenu, kai išgyvenau savo Londono krizę, draugas paklausė: „O ką tu iš tikrųjų nori veikti?“ Tada spontaniškai atsakiau: „Plaukioti banglente“. Dabar net sunku patikėti, kad kuriame vandens sporto ir terapijos bendruomenę, kad dalyvauju banglenčių sporto varžybose ir užimu visai neblogas pozicijas.
– Pasidalinki, ką šis sportas įnešė į tavo kasdienybę – ne tik fiziškai, bet ir viduje?
– Banglentės mane išmokė kantrybės ir paleisti kontrolę. Tai vienas sunkiausių ir lėčiausio progreso sportų – labai tinkamas tokiems avinams kaip aš. Vandenyje viskas vyksta pagal gamtos ritmą, todėl turi išmok-
Pajautimą interjerui, estetinį suvokimą turiu labai savitą, tad įėjus į butą iškart pamačiau viziją, kaip čia noriu gyventi.
Profesionalams palikau tik techninius klausimus.
ti prisitaikyti, o ne kontroliuoti.
Moksliniai tyrimai rodo, kad buvimas arti vandens, vandenyje gerina psichologinę savijautą ir mažina stresą, todėl banglenčių terapija kartais net naudojama psichoterapijoje. Man asmeniškai šis sportas tapo labai svarbia atrama – grįžus į Lietuvą netikėtai mirė mano tėtis, o banglentės tapo erdve, kur galėjau tyliai išbūti su tuo jausmu.
– Daug kas banglenčių sportą sieja su Portugalija, Ispanija ar kitais vandenyno kraštais. Milda, kodėl nusprendei kurtis Lietuvoje?
– Tuo metu kaip tik išgirdau, jog Vilniuje statomas dirbtinių bangų parkas, taip pat susipažinau su Lietuvos banglenčių sporto bendruomene, kuri, pasirodo, visai nemaža, ir sužinojau, jog galima kokybiškai pasurfinti net ir Baltijos jūroje… O ir Vilniaus oro uostas vos dešimt minučių kelio nuo namų.
– Tai kaip šiandien atrodo tavo gyvenimo ritmas – kuo jis skiriasi nuo to, kuriuo gyvenai Londone?
– Jis gerokai ramesnis – jame daugiau meilės ir laiko sau bei kitiems. Daug daugiau sporto – iš tiesų, šiuo metu gana nemažai treniruojuosi. Taip pat daugiau laiko praleidžiu su šeima, kurdama mūsų bendruomenę „Nereidės“. Galbūt jame mažiau blizgučių, bet tikrai gerokai daugiau tikrumo. – Šiandien susitinkame tavo naujuose namuose. Papasakok jų istoriją – kaip radai šią erdvę ir kada supratai, kad nori ją paversti savo namais? Be to, nusprendei interjerą kurti pati. Kodėl tau buvo svarbu į šį procesą įsitraukti asmeniškai, o ne patikėti jį dizaineriui?
– Grįžtant gyventi į Lietuvą daviau sau pažadą – įsikurti taip, kaip visada svajojau. Su daug erdvės, šviesos ir vietos savo mados archyvams.
Net paauglysteje pati pasidariau savo kambario remontą, išsidažiau sienas įvairiais piešiniais. Pajautimą interjerui, estetinį suvokimą turiu labai savitą, tad įėjus į butą iškart pamačiau viziją, kaip čia noriu gyventi. Profesionalams palikau tik techninius klausimus.
Tai namai, kuriuose susitinka skirtingos mano gyvenimo dalys – mados pasaulis, menas, vanduo. Prie valgomojo stalo čia susėda ir visos mano šeimos moterys. Ir, galbūt, svarbiausia, kad tai erdvė, kurioje pagaliau jaučiuosi ramiai ir galiu gyventi savu ritmu.
– Namuose daug individualių sprendimų – nuo vintažinių baldų iki netradicinių drabužių ir batų laikymo sistemų. Kaip gimė šios idėjos?
– Juokauju, kad esu alergiška masinės gamybos baldams. (Juokiasi.) Tvarumas man taip pat didelė vertybė, tad įsikuriant čia perdariau nemažai senų baldų. Pavyzdžiui, foteliukas apvilktas mano močiutės austu divonu, namuose labai daug senų vintažinių lempų, kurias žvejojau įvairiuose aukcionuose. Nors bute spalvos labai ramios, norėjau, jog jis išsiskirtų ir turėtų savitą sielą.
– Kolekcionuoji meno kūrinius. Kaip juos renkiesi ir kokį vaidmenį menas vaidina tavo namų atmosferoje?
– Savo erdvėje norėjau prasmingų
objektų, turinčių istoriją. 2021-aisiais metais „Dubai Expo“ pamačiau Remigijaus Kriuko stiklo skulptūrą „Dykumų gėlė“, kuri man labai įstrigo. Po kelerių metų ją įsigijau Panevėžyje – mano tėvų gimtinėje – todėl šis kūrinys man turi dar didesnę sentimentalią vertę.
Kadangi butas yra palėpėje, dėl erdvės proporcijų negaliu turėti daug tapybos darbų, todėl meną integravau kitais būdais. Pavyzdžiui, ant dušo kabinos atsirado Rūtos Lipas vitražas, o virš lovos – mano pačios siuvinėtas darbas ant japoniško kimono šilko. Taip menas natūraliai tampa kasdienės namų atmosferos dalimi.
– Tavo drabužių kolekcija taip pat yra svarbi tavo gyvenimo dalis. Kaip mados
pasaulio patirtis atsispindi tavo namų erdvėje?
– Mano namuose tikrai daug slaptų spintų! Viena batų lentyna net įsikūrusi virtuvėje. Turiu ir atskirą spintą sporto inventoriui. O už sofos… geriau neklauskite – ten slepiasi dvi banglentės! (Juokiasi.)
– Jei šie namai būtų savotiškas tavo portretas šiame gyvenimo etape – ką apie tave jie sakytų?
– Tai namai, kuriuose susitinka skirtingos mano gyvenimo dalys – mados pasaulis, menas, vanduo. Prie valgomojo stalo čia susėda ir visos mano šeimos moterys. Ir, galbūt, svarbiausia, kad tai erdvė, kurioje pagaliau jaučiuosi ramiai ir galiu gyventi savu ritmu.
„LAMŲ SLĖNIO“ PATIRČIŲ KLUBAS
Vieta, kur gimsta bendrystė
Nuotraukos:
Rūta Floral
Saulėtą pavasario rytą Vilniaus senamiestyje, „Café de Pacai“ erdvėje, įvyko pirmasis „Lamų slėnio“ patirčių klubo susitikimas. Nedidelėje, vos dvylikos žmonių kompanijoje, susirinkę klubo nariai dieną pradėjo taip, kaip „Lamų slėnyje“ mėgstame labiausiai – neskubant, ragaujant gerą kavą bei džiaugiantis galimybe pabūti drauge. Ryto centre – gyvas susitikimas su desertų šefu Evaldu Juška, pakvietusiu į konditeriją pažvelgti kaip į kūrybinę discipliną, kur susitinka estetika, precizika ir eksperimentai.
Susitikimo metu sąmoningai atsitraukėme nuo skubėjimo – prasidėjus pusryčiams telefonai liko nuošalėje, o dėmesys persikėlė į skonius, istorijas ir gyvą pokalbį.
Šis susitikimas pažymėjo naujos tradicijos pradžią: „Lamų slėnio“ patirčių klubas gimė kaip erdvė susitikti tiems, kuriems artimas lėtesnis gyvenimo ritmas, estetika ir prasmingos patirtys. Čia svarbiausia ne programa ar formalumai, o bendrystė, smalsumas ir įkvėpimas, gimstantis dalijantis akimirkomis.
Maistas yra neatsiejama kiekvieno mūsų kasdienybės dalis, pirmiausia, patenkinanti vieną esminių žmogaus poreikių, be kurio negalėtume gyvuoti. Visgi jis yra gerokai daugiau. Aplink maistą buriamės per šventes, jame užkoduotos mums svarbios tradicijos, neretai maistas žmones sujungia ir praturtina. Dar maistas gali tapti kūrybos platforma, gali būti siejamas su malonumu, naujomis patirtimis ir atradimais, sveikata ar streso šaltiniu. Kiekvieno iš mūsų santykis su maistu individualus – paremtas ankstesnėmis patirtimis, socialinėmis aplinkybėmis, sveikata, kultūra ir emocijomis.
MAISTAS KAIP BAZINIS POREIKIS
Į maistą galime žvelgti kaip į itin praktišką kasdienybės dalį ir konkrečią funkciją atliekantį objektą. Toks formalus ir funkcinis santykis su maistu gali būti dėl praktinių priežasčių, pavyzdžiui, atletai mitybą renkasi siekdami kiek įmanoma labiau pagerinti rezultatus. Specifinė mityba gali būti taikoma ir sveikatai palaikyti, reguliuoti svoriui ar ilgaamžiškumo tikslams pasiekti. Dažnai akcentuojama, kad visavertė mityba yra ir viena svarbiausių įvairių ligų prevencijos priemonių.
MAISTAS
KAIP STRESO IR NERIMO ŠALTINIS
Sudėtingą ir stresą keliantį santykį su maistu gali kurti aplinkoje, žiniasklaidoje ir socialinėse medijose stebima informacija apie „švarią“ mitybą. Tai gali paskatinti nerealistiškus reikalavimus valgyti tik specifinius produktus, laikytis dietų. Tobula ar nepriekaištinga mityba ne tik nėra įmanoma – itin atkaklus jos vaikymasis gali kelti didžiulį stresą ar nerimą. Toks tobulumo siekis priverčia maistą skirstyti į „gerą“ ir „blogą“, negana to, suvalgius to „blogojo“ dar ir išgyventi didžiulę kaltę, o tai santykyje su maistu kuria nelaisvę ir įtampą. Vis dažniau psichologijoje vartojamas ortoreksijos terminas, kuriuo apibūdinamas toks didelis susitelkimas į sveiką mitybą, kad tai ima trukdyti kasdieniam gyvenimui. Sulaužęs savo itin griežtas valgymo taisykles žmogus jaučia didžiulį stresą ir diskomfortą.
Šiais laikais „suvalgome“ (o gal verčiau reiktų sakyti „suryjame“?) labai daug informacijos. Daug skaitome ir domimės apie sveiką gyvenseną, mitybą, ilgaamžiškumą, psichologiją ir kitas sritis, tačiau ar tikrai spėjame viską suvirškinti? Dažnai visa ši informacija taip ir lieka gana žalia. Aplinkinius vadiname narcizais, vartojame sudėtingas sąvokas, kalbame apie traumas, panikos
Kūdikystėje maistas yra vienas iš būdų raminti naujagimį. Visgi jei vaikystėje maitinimas buvo dažniau naudojamas raminant nei PASIKALBĖK
priepuolius, sutrikimus ir kitus sudėtingus patyrimus nebūtinai suvokdami, ką tai iš tiesų reiškia mums patiems, – neišgyvenę, neišbuvę, nepatyrę. Domėtis, žinoti arba „valgyti“ yra puiku, tačiau labai svarbu nepamiršti „suvirškinti“, t. y. pabūti ir išgyventi. Skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į sudėtingas emocijas. Vieni streso ar nerimo akivaizdoje praranda apetitą, o kiti, priešingai, kaip tik ima daugiau valgyti, dažniau užkandžiauti ir taip ieškoti nusiraminimo. Padidėjęs apetitas ar išaugęs suvartojamo maisto kiekis taip pat gali kelti daug nemalonių emocijų, taip užsisuka užburtas ratas: trumpuoju laikotarpiu raminantis elgesys ilgainiui sukelia dar daugiau emocinių iššūkių. Kartais santykis su maistu gali būti itin komplikuotas. Tokios būklės kaip anoreksija ar bulimija yra itin sudėtingi psichikos sutrikimai, neretai reikalaujantys ir kompleksinio gydymo. Tai tikrai nėra vien tik netinkami valgymo įpročiai – dažniausiai šie sutrikimai atspindi gilius ir sudėtingus vidinius procesus.
MAISTAS KAIP BŪDAS NEJAUSTI AR NEKALBĖTI APIE EMOCIJAS
atliepiant alkio poreikį, ir vėliau, jau užaugus, žmogus maistą kaip nusiraminimo būdą gali rinktis dažniau. Augant šeimose, kur nekalbama apie emocijas, kur niekas nepyksta, neliūdi ar nesijaučia vieniši, maistas gali tapti vienu iš įrankių, padedančių nuslopinti nemalonius emocinius išgyvenimus.
Rašydama galvoju ir apie tas šeimas, kur labai rūpestingos mamos laksto aplink vaikus (mažus ar jau suaugusius), nešdamos vieną patiekalą po kito, pačios neprisėsdamos pokalbiui. Jos dažnai net nesustoja išgirsti, ar vaikai alkani. Kai gyvename aplinkoje, kur emocinis pasaulis yra nepažintas, dažnai savo rūpestį ir dėmesį rodome praktiniais dalykais, pavyzdžiui, per maistą. Kartais gali būti saugiau „užmaitinti“ ir tokiu būdu parodyti meilę, nei prisėsti nuoširdžiam ir atviram pokalbiui.
MAISTAS
KAIP MALONUMAS IR PAŽINIMAS
Maistą patiriame per skirtingus jutimus: skonį, kvapą, lytėjimą, regą. Jis turi ir skirtingą tekstūrą. Valgymo metu veikia specifinės nervų sistemos dalys, atsakingos už apdovanojimą, taip patiriamas malonumo jausmas. Nerimaudami ar patirdami stresą neretai norime angliavandenių, mat būtent jie veikia mūsų serotonino, su nuotaikos
reguliavimu susijusios medžiagos, lygį. O šokoladas, pavyzdžiui, skatina išskirti dopaminą, kuris siejamas su malonumo ir komforto jausmu.
Skirtingi skoniai ir ingredientai gali kurti malonias patirtis ar mumyse pažadinti prisiminimus. Maistas gali sietis su skirtingomis emocijomis. Pavyzdžiui, mamos varškėčiai ar močiutės blynai daugeliui primena vaikystę ir sukelia malonius jausmus. Aš, pasiilgusi artimiausių, taip pat imu gaminti maistą, labiausiai man primenantį namus.
Maistas gali tapti ir pažinimo įrankiu – vienas nuostabiausių būdų patirti skirtingas kultūras yra ragauti. Su maistu susiję ritualai, maisto gaminimo, saugojimo, paruošimo būdai gali itin daug papasakoti apie tam tikros šalies kultūrą, papročius ir žmonių gyvenimo būdą.
MAISTAS KAIP SOCIALINĖ JUNGTIS
Maistas suburia. Jei tiksliau – tai žmonės susiburia aplink maistą. Valgymas ne tik maitina kūną, bet ir kuria bei stiprina bendruomenę, o dalijimasis maistu padeda stiprinti ir tarpasmeninius ryšius. Kiek daug pilnatvės atneša šurmulinga šeimynos ar draugų vakarienė, pilna juoko ir pokalbių! Deja, šiais laikais, kai gyvenimo tempas yra
kaip niekad intensyvus, vis mažiau šeimų tęsia tradicijas, susijusias su valgymu kartu. Vis dėlto tyrimai rodo, kad bendros šeimos vakarienės turi teigiamą poveikį psichologinei sveikatai, vaikų akademiniams pasiekimams ir net gebėjimui dirbti komandose. Vaikai, kurie reguliariai valgo vakarienes kartu su šeima, pasižymi žemesniu streso lygiu, mažesne tikimybe susirgti astma ar išvystyti nutukimą. Taigi, bendros šeimos vakarienės ne tik suburia, bet ir prisideda prie psichologinės ir fizinės šeimos narių gerovės. Maisto gaminimas drauge taip pat padeda kurti teigiamus prisiminimus ir tradicijas. Iš artimųjų perimti šeimos receptai suvienija, tarnauja kaip brangūs prisiminimai ir tampa it nematomu skirtingas kartas vienijančiu saitu.
Nėra vieno teisingo būdo kurti santykį su maistu. Kiekvienas turime savitas su maistu susijusias patirtis, vis kitokias emocines sąsajas ir įsitikinimus. Šiuo tekstu norisi pakviesti tyrinėti: atrasti vis daugiau būdų pamatyti maistą ir vis dažniau jį patirti ne tik kaip funkcinę kasdienybės dalį.
Nespręsk sunkumų viena(s).
Pasikalbėk su mumis. www.pasikalbek.lt
Tekstas: Lina Kukytė
Nuotraukos: Gorostiza Photography
Savas Madride
Nuo argentiniečių virtuvės, Azijos skonių ir Michelino žvaigždutės iki mažo, tačiau didelius prestižinius apdovanojimus renkančio dviejų lietuvių baro Madrido „Užupyje“. Bohemiškame ir kūrybiško šurmulio pilname Lavapjes rajone užeiti kviečia lyg ranka rašytas užrašas „Savas“. Čia jaukią, neįpareigojančią erdvę kuria lietuvių pora Dovilė Krauzaitė ir Gintas Arlauskas. Tai vieta, kurioje visi gali jaustis savi.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte Madride?
Dovilė: Į Madridą atvykome 2008-aisiais dėl šeimos aplinkybių. Vos atvykusi per valandą radau butą ir darbą juvelyrikos parduotuvėje. Po kelių savaičių prisijungė Gintas. Neturėjome plano pasilikti – galvojome pabūti kelis mėnesius ir keliauti toliau. Tačiau saulė, maistas ir žmonės greitai mus sužavėjo. „Na, gal dar porą mėnesių pabūnam?“, –sakydavome. Taip nejučia mėnesiai virto metais. Nors svajojome apie Niujorką ar Aziją, šiandien džiaugiamės, kad likome čia.
Gintas: Atvykus jautėme kultūrų skirtumus, miesto ir žmonių ritmas – visai kitoks nei buvome įpratę. Tačiau netrukus pradėjome dirbti viename geriausių Madrido restoranų ir supratome, kad gastronomija mus traukia. Ispanams maistas yra neatsiejama kasdienybės, kultūros, miesto ir socialinio audinio dalis, o gastronomijoje dirbantys žmonės – labai gerbiami. Vos susitikę jie pirmiausia klausia: kur pietauji, kur geri kavą, kur vakare susitinki su draugais? Vietos, kuriose lankaisi, tampa socialine žmogaus kortele. – Kaip gimė baro „Savas“ idėja?
Dovilė: Duris atvėrėme 2019-aisiais. Madride beveik nebuvo tokio formato vietų – kokteiliai dažniausiai buvo siejami su pra-
banga ar naktiniu gyvenimu. Mes norėjome kitokios erdvės, nišinės, kur galima užsukti ir mėgautis paprasta aplinka. Gyvendami Madride dirbome geriausiuose miesto restoranuose, sukaupėme daug patirties, pažinčių ir gerą reputaciją. Kai atsirado proga pradėti savo verslą, baro idėja pasirodė tinkamiausia. Žinoma, buvo ir skeptikų, sakančių, kad nepavyks: vieta per maža, rajonas ne tas. Bet mus palaikė žmonės, su kuriais dirbome anksčiau – šefai, restoranų savininkai, tapę gerais draugais.
Gintas: Mudviejų gastronominė kelionė prasidėjo Argentinos virtuvės restorane. Ten išmokome kalbėti ispaniškai su argentinietišku akcentu ir perėmėme jų juodą humorą, kurio kartais nesupranta net patys ispanai. (Juokiasi.) Vėliau dirbome Azijos skonių restorane, kuriame daug išmokau apie kokteilių „inžineriją“. Esu inžinierius, todėl gėrimų kūrimas buvo įdomus ir įtraukiantis. Kiekvienas kokteilis reikalavo preciziškumo – technikos, temperatūrų tikslumo, ingredientų balanso.
Dovilė: Po to perėjome į „fine dining“ restoraną su Michelino žvaigždute. Visos šios patirtys leido pažinti daug žmonių, gastronomijos subtilybes, įvairių šalių virtuves, taip pat įgauti pasitikėjimo savimi.
Šiandien, kai visi ieško tikro patyrimo ir gyvo ryšio, mums gera
žinoti, kad pavyko sukurti vietą, kurioje žmonėms tiesiog gera būti.
– Koks jūsų mėgstamiausias ispaniškas patiekalas?
Dovilė: Vieno patiekalo neturime – produktai čia kokybiški ir švieži ištisus metus, todėl viskas skanu. Tiesa, garsiojo Madrido bocadillo de calamares – sumuštinio su kalmarais, taip ir nepamėgome . (Juokiasi.) Kiekvienas Ispanijos regionas turi savo kulinares tradicijas, kurias vertiname, o patys labiausiai mėgaujamės Baskų krašto virtuve – regiono, esančio šiaurėje, prie Prancūzijos. – O kokia buvo „Savas“ pradžia?
Gintas: Patalpas gavome likus vos savaitei iki atsidarymo, todėl pirmus du mėnesius neturėjome nei lokacijos „Google“ žemėlapiuose, nei „Instagram“ paskyros. Nenorėjome staigaus dėmesio, tikėjomės, kad žmonės mus atras natūraliai, iš lūpų į lūpas, kaip sako ispanai, boca a boca. Ir tai suveikė.
Dovilė: Atsidarėme vasarą – vienu iš blogiausių laikų Madride, kai miestas dėl karščių beveik tuščias. Pradžioje žmonės užsukdavo atsigaivinti, nes prieš „Savą“ čia veikė kitas baras. Vėliau svečiai pastebėjo, kad turime kokteilių. Atėjo kartą, tada dar kartą – ir pradėjo kalbėti.
O tada prasidėjo pandemija. Paradoksalu, bet ji šiek tiek padėjo – tuo metu pasirodė straipsniai, recenzijos apie „Savą“, o žmonės atsargiai rinkosi, kur eiti. Vis daugiau smalsių akių norėjo pamatyti, kas čia pas mus tokio ypatingo. O čia – du žmonės, gera muzika ir besišnekučiuojantys lankytojai. Viskas susiklostė organiškai. Svečiai sugrįždavo, natūraliai susibūrė sava bendruomenė. Šiandien, kai visi ieško tikro patyrimo ir gyvo ryšio, mums gera žinoti, kad pavyko sukurti vietą, kurioje žmonėms tiesiog gera būti.
– Kodėl pasirinkote pavadinimą „Savas“?
Dovilė: Norėjome lietuviško, lengvai ištariamo ir įsimenamo pavadinimo. Galvojome beveik metus, kol vieną vėlų vakarą, laukiant sankryžoje, užsidegus žaliai šviesai, kilo mintis – „Savas“. Svečiai greitai įsiminė, pradėjo žaisti su tarimu. Patiko ir tai, kad skaitant iš kito galo taip pat gaunasi „Savas“. Šiandien matome, kad lietuviškas pavadinimas mūsų mažam, dviejų lietuvių projektui suveikė puikiai.
– Kam patikėjote sukurti logotipą?
Dovilė: Mudu pastebime talentus ir leidžiame jiems atsiskleisti. Logotipą sukūrė mergina iš Kanarų salų, su kuria netikėtai supažindino draugė. Sukūrusi mums logotipą, ji parodė naktį paišytus eskizus, kuriuos pavadino „nesąmone“. Ta „nesąmonė“ mums patiko labiau – ją ir pasirinkome. (Juokiasi.)
– O kas buvo svarbu kuriant „Savas“ barą?
Gintas: Kokybė, paprastumas, jaukumas. Maloni, netriukšminga aplinka, kosmopolitiška dvasia – erdvė, kurioje visi gali jaustis savi. Ši vieta buvo naujai suremontuota, bet apkrauta. Todėl beveik viską išmetėme, palikome erdvę, tuštumą. O santūrus, medinis baro fasadas yra įtrauktas į Madrido saugomų kultūros objektų sąrašą. Į jį negalime įkalti nė vienos vinutės, jis – brangiausia „Savas“ dalis.
Dovilė: Mūsų baras šiek tiek primena senąsias virtuves Lietuvoje – rudos spintelės, pilki stalai, miltai, druska. Iš vaikystės pamenu, kad virtuvėje vyko gyvenimas, svarbiausi pokalbiai. Todėl ir čia kuriame panašią erdvę – tarsi virtuvę. Žmonės ateina kalbėtis, mėgautis aplinka, vieni kitais. Svečiai beveik nesinaudoja telefonais, būna čia ir dabar, pilnai pasineria į patirtį.
Kasdienybėje didelių pokyčių nepastebime, bet kaskart grįžę į Lietuvą aiškiai jaučiame – mes kitokie. Tapome triukšmingesni, laisviau bendraujame, esame mažiau punktualūs. Matyt, pietietiška saulė paveikė.
– Kaip pavyksta sukurti erdvę, kurioje svečiai jaučiasi kaip namuose?
Dovilė: Viskas vyksta natūraliai. Su žmonėmis bendraujame taip, lyg jie svečiuotųsi mūsų namuose. Didžiausias komplimentas – išgirsti, kad jie čia taip ir jaučiasi.
Mums taip pat svarbi muzika. Ją atidžiai renkame, kad kiekvienas svečias jaustųsi savas. Meilę muzikai perėmiau iš tėčio, vaikystės namuose ji visada skambėjo, sukosi plokštelės, kasetės, kartais langai drebėjo nuo garso. Muzika mane lydi kasdien, rytą pradedu irgi su ja. O bare – eklektiškas grojaraštis: nuo elektronikos iki pankroko, nuo lietuvių, ukrainiečių, balkanų muzikos iki afro ar braziliškų ritmų. Smagu matyti, kai ispanai eina iš proto dėl „Solo Ansamblio“ dainos „Moteris“, dėl BIX’ų.
– Papasakokite apie meno kūrinius erdvėje.
Gintas: Draugai menininkai pasiūlė kabinti meno kūrinius. Darbus vis keičiame – turėjome lietuvių, ukrainiečių, draugės argentinietės darbų. Madride kovą prasideda meno savaitė ir šiuolaikinio meno mugė „ARCOmadrid“, tad ruošiame kūrybinį projektą su draugu, žymiu iliustratoriumi ir animatoriumi Gediminu Skyriumi.
Dovilė: Taip pat bendradarbiaujame su fotografe Šarūne Zurba, kuri subtiliai fotografijose perteikia maistą ir lietuviško kaimo estetiką. Užsisakėme jos darbų, norime supinti į vientisą pasakojimą ir skleisti lietuviškumą per smulkias detales.
– Ar „Savas“ būtų toks pats, jei jį kurtų tik vienas iš jūsų?
Dovilė: Kuriant šią vietą mūsų vaidmenys pasidalijo natūraliai. Mano stiprybė – bendravimas, o Ginto – kokteilių kūrimas. Tai darome iki šiol. „Savo“ be manęs ar be Ginto tiesiog nebūtų.
– Kas jums patiems yra geras baras?
Gintas: Vieta, kurioje jautiesi laukiamas, kur gali išsipasakoti ir kur tavęs nuoširdžiai klausosi. Pas mus užsuka daug kūrybingų žmonių, ieškančių ramybės, malonios patirties ir vietos savo istorijoms.
Dovilė: Daugelis svečių nuolat sugrįžta. Per šešerius su puse metų stebėjome, kaip keitėsi jų gyvenimai – vieni pradėjo verslus, kiti sukūrė šeimas, tuokėsi, skyrėsi, tapo tėvais. Gera žinoti, kad „Savas“ yra pastovumo oazė, į kurią visada galima sugrįžti.
– O ką jums atnešė „Savas“?
Gintas: „Savas“ – beveik septyneri metai patirčių: daug naujų ir dažnai netikėtų. Džiugina tai, kad dviejų lietuvių sukurtas baras Madride ne tik traukia žmones, bet ir sulaukia tarptautinio pripažinimo.
Dovilė: Tai mūsų antri namai.
– „Savas“ įvertintas tarp geriausių kokteilių barų, pelnęs Madrido gastronomijos pripažinimą. Ką jums tai reiškia?
Gintas: Pripažinimas ir įvertinimas visada džiugina ir motyvuoja, pripildo įsimintinomis akimirkomis. Pavyzdžiui, 2021-aisiais, prieš lipant ant scenos atsiimti Madrido Karališkosios gastronomijos akademijos premijos, sulaukėme žinutės iš „50 Best Bars“, kad patekome tarp 100 geriausių pasaulio barų. Tąkart teko išgyventi dvigubą džiaugsmo ir emocijų pliūpsnį.
Dovilė: Džiaugiamės, kad mus nuolat pastebi ir įvertina. Praėjusių metų gruodį Madrido gastronomijos akademija išleido knygą apie kokteilių istoriją mieste, kurioje paminėtas ir „Savas“. Neįtikėtina matyti mūsų barą šalia šimtamečių legendų, atrasti savo vietą ir taip kurti miestą.
– Kai užsidaro durys, kur tada yra jūsų „sava“ vieta?
Dovilė: Mūsų namai. Tačiau darbai nesibaigia, nes viską darome patys – bendraujame su tiekėjais, perkame produktus, prižiūrime barą. Darbų savaitė intensyvi, bet mėgstame išeiti į miestą su gastronomijos pasaulio draugais. Kartais išėję trumpam, užsibūname. Mums svarbu būti su savais.
– Ispanijoje jūs jau aštuoniolika metų. Ar pasikeitėte?
Gintas: Kasdienybėje didelių pokyčių nepastebime, bet kaskart grįžę į Lietuvą aiškiai jaučiame – mes kitokie. Tapome triukšmingesni, laisviau bendraujame, esame mažiau punktualūs. Matyt, pietietiška saulė paveikė.
Dovilė: Ispanai emocingi, greit susipyksta ir greit taikosi. Mums patinka ispanų tikrumas, patys visada esame tikri. Mums patinka autentiški žmonės, kurie nebijo svajoti, daryti, klysti ir vėl bandyti. Patinka tikros, neišgalvotos jų istorijos. Kasdien patiriame džiaugsmą matydami kitus laimingus. Gera matyti, kad pas mus būti jauku lyg namuose. Sava.
AKIMIRKŲ DIEVAI
Aimee Twigger
Instagram: @twiggstudios
#foodies
AKIMIRKŲ DIEVAI
Linda Lomelino
Instagram: @linda_lomelino
#foodies
AKIMIRKŲ DIEVAI
The Seasonal Table
Instagram: @the_seasonal_table #foodies
VISKA S ANKSČI A U A
R
VĖLI A U TAM PA IS T ORI J A
P RE N U M ERU O K „ILI U ST RU O TĄ J Ą IS TO R I J Ą“ DA B A R
