2026 VASARA (147)
BALANSAS Gina
Keliautojų
Taylor
nameliai
In Dot
Dovilė Petkevičiūtė
PREMJERA!
Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda
Dizainerė
Agnė Šiupšinskaitė
Žurnalistė
Laisvė Radzevičienė
Žurnalistė
Goda Urbonaitė
Justė Gadliauskaitė
Kalbos redaktorė
Jushke
Fotografė
Lina
Fotografė
R
Fotografė
Dovaldė Butėnaitė
ūta Floral ž
Reklamos projektų vadovė
Aušra Ra anskienė
Emilija Ieva Andrašūnaitė
Verslo plėtros vadovė
Mantė Jaruševičiūtė
Stilistė
Viršelis Gabrielė Kerpytė
Kontaktai:
reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt
Reklaminiai projektai žymimi
© 2026
Visos teisės saugomos. Kopijuotip platinti galima tik gavus ra ti k Uih gubizu projectse sutikim w Už reklamos turinį redakcija neatsako.
LAMŲ SLĖNIS
04
2026 VASARA
Redakcijos laiškas
Nežinau, kaip jums, bet man gegužė – lyg koks antrasis metų gruodis. Kad ir kaip besistengtum viską suplanuoti, visata ima ir iš pagrindų supurto tavo sudėliotą tvarką. Kartais
galvoju:
galbūt
tame
ir
slypi
esmė?
Galbūt
iš
tiesų
neverta
mėginti
sukontroliuoti ir į lenteles ar grafkus sustatyti gyvenimo? Gal reiktų pagaliau leisti jam ir sau tiesiog būti – kartais struktūruotam, o kartais – netikėtam, nenuspėjamam ir... laisvam? Atėjus vasarai kasmet sau pažadu turėti mažiau planų ir daugiau erdvės mintims, tik net nepastebiu, kaip kalendoriuje pamažu atsiranda vis naujų taškelių. Gal šiemet?.. Kad ir kur skaitysite šį numerį – salsvai kvepiančiam lietuviškam pajūry, Viduržemio šalių saulės kaitroje, į save geriant vėsią ežero gaivą, o gal miesto parke, trumpam atitrūkę nuo darbų, – tikiuosi, jums jis atneš harmonijos, įkvėpimo ir vidinės tylos akimirką.
inkiu, kad jų šią vasarą būtų kuo daugiau.
Smagaus skaitymo!
LAMŲ SLĖNIS
06
Naujienos
Harmonijoje
Pintas krėslas „P3 Lounge“ Gubi
Šviestuvas „Port“ Tala
Šviestuvas „ZicXerline“ Gubi
LAMŲ SLĖNIS
08
Šoninė sGintelė „K=arni“ Ferm Living
Kilimas „Tile“ Audo Kr)slas „Atli“ Wendelbo
Staliukas „Arc“ Wendelbo
Kr)slas „:54<3“ Carl Hansen 09
LAMŲ SLĖNIS
Naujienos
Ar etno tema sugrįžta?
Pavasario pabaigoje lamų komanda pristatė naują teminį numerį – „Lamų slėnis. ETNO“. Jame modernia kalba pasakojama apie mūsų kraštą: miškus ir lietuvio gamtojautą, grybavimą ir bitininkystę, šimtmečius skaičiuojančias dainų ir šokių tradicijas, rankų darbą, vietines medžiagas. Ir, žinoma, apie žmones – tuos, kurie kasdien dirba, kad šios tradicijos neišnyktų, ir tuos, kurie jas interpretuoja naujai. Naujojo numerio ieškokite spaudos prekybos vietose!
Atrasti jaunuosius kūrėjus
Birželio 2–13 d. sostinėje vyks Vilniaus dailės akademijos LVIAG baigiamųjų darbų paroda. Joje lankytojai turės progą iš arti susipažinti su bakalauro ir magistro studijų baigiamai-siais projektais, eksponuojamais VIA ?enuosiuose ir Naujuosiuose rūmuose, „Titaniko“ pastate bei išorės erdvėse. ;i paroda – reikšmingas įvykis Lietuvos meno lauke, pristatantis jaunųjų menininkų, dizainerių, restauratorių, arc7itektų ir menotyrininkų kūrybą. ;iemet paroda vyksta jau ketvirtąjį kartą ir apima daugiau nei keturis šimtus kūrybinių projektų įvairiose Vilniaus, Kauno, Telšių ir Klaipėdos erdvėse.
LAMŲ SLĖNIS
10
Cirkuliacija Nuotrauka: Ansis Starks
Paskutinę pavasario savaitę Rygoje pristatyta pirmoji Latvijoje surengta personalinė rašytojos, menininkės Gabijos Grušaitės paroda „Circulation“. Francesco Urbano Ragazzi ku-ruojamoje parodoje pristato-mas specialiai sukurtas naujų darbų ciklas, apimantis vaizdo instaliaciją, piešinių seriją ir skulp skulp- tūrinę intervenciją. „Circulation“ – tai apmąstymas apie materialius srautus, formuojančius ir re-guliuojančius šiuolaikinį gyvenimą: nuo buities ir turizmo iki globalių, planetinio masto procesų. Menininkės žvilgsnis krypsta į žmogaus troškimą atsiskirti nuo pasaulio ir kartu į suvokimą, kad toks atsiskyrimas iš esmės yra neįmanomas. Ši mec a-ninė pasaka galiausiai tampa savotišku tarpusavio priklausomybės ir neišvengiamo ryšio su aplinka manifestu.
Vilniaus galerijų savaitgalis
2026 m. rugsėjį Vilniuje vyks vienuoliktasis Vilniaus galerijų savaitgalis – kasmetinis sostinės meno festivalis, suburiantis miesto galerijas, meno erdves, kūrėjus, kuratorius, kultūros lauko profesionalus ir lankytojus. Festivalis tradiciškai žymės rudens parodų sezono pradžią ir kvies miestiečius bei miesto svečius lankytis šiuolaikinio meno erdvėse visame Vilniuje. Renginys kasmet pristato sostinės šiuolaikinio meno lauką, skatina atrasti naujas erdves ir formuoja įprotį reguliariau lankytis parodose. Šių metų programoje bus nagrinėjama, kas šiandien yra galerija, kokį vaidmenį ji atlieka miesto meno ekosistemoje. Yaip pat bus diskutuojama, kuo galerijos skiriasi nuo kitų šiuolaikinio meno institucijų, muziejų ir kaip jos veikia kartu su menininkais, kuratoriais, kolekcininkais bei žiūrovais.
11
LAMŲ SLĖNIS
Dešimtukas
Pakrauti vidinę bateriją Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Jurgita Kunigiškytė, magnific.com, asmeninis archyvas 01 MIŠKAS
Apie Indrę Kasparaitytę-Martinkienę sužinojau instagrame, pamačiusi naują jos projektą, žavingai pavadintą „Būnu miške“. Taip nuotrauka po nuotraukos, tekstas po teksto keliavau į savitą jos pasaulį, kuriame persipina miškas, menas, laukinės kelionės ir visa tai mylinti bendruomenė.
LAMŲ SLĖNIS
12
Miškas yra mano bažnyčia. Jis turi atsakymus į visus klausimus, padeda surasti savąjį centrą, įsiklausyti į „čia ir dabar“ pulsą, nusinulinti ir vėjais paleisti stresą. Tai gyvasties šaltinis, kuriame pasikrauna mano vidinės baterijos, o smalsumas pažinti pasiekia piką. Vienas medis per dieną pagamina tiek deguonies, kiek reikia dviems žmonėms – argi nenuostabu, kad gyvename kvėpuodami svetimu kvėpavimu?
02 PIRTIS
03 POEpIon
0g KELIONĖS MOTOCIKLU
Tai nuolatinis mano ritualas. Kartu su bendruomenės moterimis į pirtį keliaujame kas tris savaites. Dar niekada nepatyrėme dviejų vienodų pirčių: kartu su sezonais kinta pirtyje naudojamos vantos – nuo kadagio, beržo ar liepos iki sibirinio kėnio; šveitikliai ir hidrolatai pagaminami iš savame sode užaugintų augalų; pirtyje geriame aplinkinėse pievose rinktą žolelių arbatą. O kai pirtininkė pila, pilsto, lieja sroves, vėduoja garą taip, kad jos rankose ištirpsta k no ribos, lieki tik pats su savimi dieviškumo debesy.
Vakar skaičiau Širvį. Koks aštrus tas poetų kirtis – esu sugelta dar stipriau nei prieš paliečiant jo sakinius.
Važiuoti aplink Lietuvą, jos miestelius, kaimelius, klausytis senolių, sėdinčių po keturis prie bažnyčios ir kalbančių vienu metu. Važiuoti toliau, už Lietuvos. Tiek toli, kad pasivytų ilgesys ir grįžimo namo saldumas.
13
LAMŲ SLĖNIS
05 MENAS IR PARODOS
0L LĖTUMAS
0N GAMTA
Kūryba yra didžiulis atvirumas, iš širdies išplėšta patirtis ir jausmai. Dalytis ja ir baisu, ir skauda, bet kitaip – neįmanoma. Mūsų žmogiškasis suvokimas kartais nespėja vytis kūrybos“, – yra sakęs Johnas Mayeris. Iš tiesų, kartais savo kūrybos prasmę reikia priaugti.
Kai valgai žemuoges, atrodo, kad viskas bus gerai.
Mieste jaučiuosi kaip pastatyta į kampą. Gyvendama ir keliaudama po miestus supratau, kad nerandu sau vietos. Pajutau, kad bruzdesys, triukšmas, žmonių ir garsų masės išblaško mintis. Gamta, atvirkščiai, pakrauna ir pripildo5 išvalo mintis, nuramina protą, palieka lengvumo, bendrystės ir vientisumo jausmą. Todėl visada aiškiai žinojau, kad gyvensiu ne mieste.
LAMŲ SLĖNIS
14
08 VILKAI
0k ĖJIMAS
10 TUPILAKAS
Žavi jų protas, elgsena ir gebėjimas išlikti – nesu mačiusi partrenkto vilko.
Einu, kad protas nebūtų kaip sklidina stiklinė. Ėjimas, kaip gražiai sakė visą Indiją skersai išilgai išvaikščiojęs indų profesorius Machavarapu Adinarayana, tai malda pėdoms. Taip melsdamasi niekada nepaklysi, kad ir kiek beklaidžiotum.
Rankose laikau tupilaką, kurį gavau pilnametystės proga. Grenlandijos inuitai tiki, kad tupilakai yra galingos dvasinės būtybės, šamanų sukurtos apsaugai nuo priešų. Išdrožtos iš kaulų ir gyvūnų dalių, pavyUdžiui, vėplio ilties ar banginio danties, jos WatgaivinamosD pasitelkiant ritualus ir užkalbėjimus. ]i tauta ir jos papročiai – įdomiausia, ką teko pažinti.
1
LAMŲ SLĖNIS
Sodas mieste Tekstas: Lina Kukytė Nuotraukos: Rachel Oates
„Net ir mažiausias sodas gali tapti jaukumo ir ramybės oaze“, – sako sodų dizainerė. Iš meilės daugiasluoksniams sodams ir noro net judriausiame mieste kurti poilsio vietas, ji įkūrė dizaino studiją „East London Garden Design“. Su Gina kalbamės apie sodą kaip gyvenimo būdą ir tai, kaip net mažoje erdvėje susikurti žalią kampelį, kuriame norisi būti.
Ginos Taylor kuriamų sodų nuotraukos mane nukėlė į ramų miško pavėsį, kuriame kūnas atsipalaiduoja, mintys nurimsta, o akys akimirksniu paskęsta žalumoje.
LAMŲ SLĖNIS
16
LAMŲ SLĖNIS
– Papasakok, kaip atsidūrei Londone? – Visai netikėtai. 2012 metais į Londoną atvykau trumpų atostogų – planavau kelias savaites praleisti pas draugus. Tačiau Londonas turi savitą aurą – šio miesto energija, įvairovė ir galimybių gausa mane įtraukė. Viena pažintis vedė prie kitos, atsirado pirmieji darbai ir projektai, tad čia ir pasilikau. – Esi baigusi tekstilės meną ir dizainą Vilniaus dailės akademijoje. Kaip tavo kūrybinis kelias nuo tekstilės atvedė į sodų dizainą? – Kūrybinis „niežuliukas“ manyje visada buvo gyvas. ors po studijų profesinis kelias ir buvo nutolęs nuo meno ir dizaino – daugiau nei aštuonerius metus dirbau stiuardese – kūrybos poreikis niekur nedingo. Prasidėjusi pandemija leido sustoti ir permąstyti, kur iš tikrųjų noriu kreipti savo energiją. Pajutau, kad dabar yra tinkamas metas žengti į kūrybiškesnę, arčiau gamtos esančią veiklą. Baigiau sodų dizaino ir sodininkystės kursus Karališkajame Edinburgo Botanikos sode, išlaikiau praktikos ir teorijos egzaminus, o vėliau žinias gilinau kraštovaizdžio įrengimo studijose „Horticultural Correspondence“ koledže Londone. Man atrodo, kad tekstilė ir sodų dizainas turi daug bendro – abu remiasi struktūra, ritmu,
LAMŲ SLĖNIS
18
sluoksniavimu, spalvų deriniais ir pojūčiu, kaip sukurti emociją erdvėje. Tiesiog vietoje audinių šiandien kuriu gyvus, metų laikais besikeičiančius peizažus. – Sodo dizaino studiją „East London Garden Design“ įkūrei prieš šešerius metus. Kada sodas tau tapo ne tik estetika, bet ir gyvenimo būdu? – Man atrodo, nebuvo vieno aiškaus momento, veikiau – tylus, bet nuoseklus virsmas. ¼š pradžių sodas man buvo vizualinė patirtisq spalvos, formos, kompozicija. Tačiau laikui bėgant ėmiau vis labiau jausti, kad jis gyvena savo ritmu – sezonai, šviesa, drėgmė, netgi kvapai tampa svarbūs. Pradėjau ne tik kurti sodus, bet ir juos atidžiau stebėti, laukti pokyčių, į juos reaguoti. Taip sodas pamažu tapo ne projektu, o santykiu. Šiandien tai mano būdas būti, mokytis kantrybės, dėmesingumo, nuolankumo gamtai. Tai jau seniai peržengė darbo ribas ir tapo mano gyvenimo būdu. – Kas tave įkvepia? Ar gyvenimas Londone formavo tavo požiūrį į sodus? – «Labiausiai įkvepia pati sodo aplinka, arcritektūra ir žmonės, kuriems kuriu. Kiekviena erdvė turi savo crarakterį ir stilistiką,
„Grožis dažnai slypi ne egzotikoje, o gebėjime naujai pažvelgti į tai, ką jau pažįstame.“
todėl visada įdomu ieškoti ne tik estetiškų, bet ir natūraliai kasdienybėje veikiančių sprendimų. Daug įtakos darbui turi ir Londonas – čia stipri sodų kultūra, vyrauja daug skirtingų stilių, architektūros ir kūrybiškų idėjų. Įkvepia tai, kaip mieste derinamos tradicijos ir šiulaikinis požiūris į žaliąsias erdves. Londonas unikalus tuo, jog čia susitinka gilios sodininkystės tradicijos ir nuolatinė naujų idėjų kaita. Vieną dieną gali vaikščioti po istorinius sodus, kurių struktūra nepakitusi šimtmečius, o kitą – stebėti eksperimentinius, šiuolaikinius sprendimus. Ši įvairovė išmokė nebijoti derinti= gerbti tai, kas sukurta anksčiau, bet kartu drąsiai ieškoti naujų Jormų. Londonas gražiai įkūnija mintį, kad sodas niekada neegzistuoja izoliuotai – jis visada kuria santykį, dialogą su architektūra, miesto ritmu ir žmonėmis. – Ar šiame mieste yra vieta, į kurią vis sugrįžti įkvėpimui? – is sugrįžtu į Barbikano meno centrą, nes mėgstu brutalistinę architektūrą. Manau, kad tai iš dalies susiję su tuo, jog augau Lietuvoje tarp tokių sovietinio stiliaus pastatų kaip Sporto rūmai, Vilniaus televizijos bokštas ar Nacionalinė dailės galerija. Griežti betono siluetai man visada atrodė monumentalūs. Barbikano meno centras yra vienas žinomiausių brutalistinės architektūros
pavyzdžių. Ypač mėgstu ten esančius „Beech Street“ sodus, kurių želdinimą kūrė mano sodų dievaitis Nigelas Dunnettas.¥Man tai yra vienas gražiausių urbanistinių sodų pavyzdžių, kuriame matyti ryškus betono ir vešlių augalų kontrastas. Ši erdvė puikiai atskleidžia, kaip architektūra ir želdiniai gali papildyti vienas kitą, o ne konkuruoti. Dar viena ypatinga vieta yra Barbikano konservatorija. Joje aplanko siurrealus jausmas, tarsi būtum slaptame tropiniame sode. askart ten apsilankiusi atrandu vis kažką naujo. – Kuo šiuolaikinis miesto sodas skiriasi nuo tradicinio? – Man artimi abu – tiek tradiciniai, tiek šiuolaikiniai. Tradiciniai sodai dažniausiai pasižymi aiškesne struktūra, juose daugiau simetrijos, disciplinos. Tuo tarpu šiuolaikiniai miesto sodai yra lankstesni, jautresni kontekstui. Mieste ypač žavi mažos, netikėtos erdvės – vadinamosios „kišeninės“ žaliosios zonos tarp pastatų. artais tai vos keli kvadratiniai metrai, tačiau, tinkamai suprojektuoti, jie gali tapti tikra oaze. Tokios erdvės dažnai būna intymesnės, orientuotos ne į reprezentaciją, o į pojūtį, tylą ir galimybę trumpam sustoti.
19
LAMŲ SLĖNIS
LAMŲ SLĖNIS
20
– Esi sukūrusi ne vieną žalią erdvę britų namuose. Kokios tendencijos šiandien ryškiausios Londono soduose? – Mano galva, šiandien mažiau kalbame apie tendencijas kaip apie stilius, o daugiau – kaip apie patirtį. Svarbiausiu klausimu tampa tai, kaip sodas mums leidžia pasijausti. Tam didelę įtaką daro ir praktiški dalykai: šviesa, dirvožemis, klimatas. Molingas Londono dirvožemis ir dažnas pavėsis lemia ir augalų pasirinkimą, todėl soduose atsiranda daugiau natūralumo ir mažiau dirbtinumo. Taip pat labai ryški bendruomeniškumo kryptis. Vis dažniau sodai kuriami ne tik grožiui, bet ir susitikimams, poilsiui, re eksijai. Populiarėja bendruomeniniai sodai, erdvės apmąstymams ar žalios vietos, kuriose galima tiesiog pabūti. –
Ko
mes
galėtume
pasimokyti
iš
Londono
sodų?
– qsu linkusi galvoti ne apie mokymąsi, o apie dialogą. Lietuviai turi stiprias sodų tradicijas ir jautrų, intuityvų santykį su gamta – tai didžiulė vertybė. U Londono soduose daug eksperimentų, drąsos, naujų sprendimų ir laisvės. Man atrodo, vertingiausia, kai šie du skirtingi pasauliai susitinka. Tš Londono galime pasisemti drąsos
interpretuoti, maišyti stilius, nebijoti netobulumo ar natūralumo. Taip pat – supratimo, kad sodas gali būti individualus ir nebūtinai „teisingas“. Pastebiu ir kitą įdomią kryptį: šiame mieste vis labiau vertinama atspari, nereikli augalija – beržai, pušys, pievų augalai. Paradoksalu, juk Lietuvoje jie mums visiškai įprasti, o čia įgauna naują kontekstą ir tampa subtilios, natūralios estetikos dalimi. Tai primena, kad grožis dažnai slypi ne eg otikoje, o gebėjime naujai pažvelgti į tai, ką jau pažįstame. – Gina, kaip mažoje erdvėje susikurti jaukų sodą? Nuo ko verta pradėti? – Visada – nuo stebėjimo. Pirmiausia reikėtų pastebėti, kaip dienos metu keičiasi šviesa, ar erdvė yra apsaugota nuo vėjo, o gal, priešingai, – yra atvira ir dinamiška. Taip pat atsižvelgti į tai, koks jos mikroklimatas. Net ir labai mažoje erdvėje šie dalykai gali skirtis. ai tai supranti, augalų pasirinkimas tampa intuityvesnis, o pats sodas – lengviau prižiūrimas. aukumas dažnai atsiranda tada, kai erdvė „gyvena“ be per didelių pastangų ir mūsų dėmesio. Tuomet verta pagalvoti apie nuotaiką: kaip norisi jaustis toje erdvė
21
LAMŲ SLĖNIS
je? Kartais paveikiausias gali būti monochrominis sodas, ku-riame žaidžiama žalių atspalvių, formų ir tekstūrų subtilumu – tokia aplinka ramina, kuria tylos pojūtį. Kitaip nei monochrominė erdvė, spalvų gausa sode gali suteikti energijos ir džiaugsmo. Mažoje erdvėje svarbios ir detalės: vazonai, medžiagos, vakarinis apšvietimas. Joje kiekvienas elementas tampa reikšmingas, todėl verta rinktis mažiau, bet apgalvotai. Svarbiausia, kad erdvė kalbėtų su žmogumi, kviestų joje būti. † O ką patartum vidutinio dydžio sodų savininkams? – Tokiose erdvėse dažnai kyla noras sutalpinti kuo daugiau: augalų, funkcijų, detalių. Tačiau būtent čia kviečiu stabtelėti ir pagalvoti apie bendrą vaizdą – nesileisti į smulkmenas, o galvoti apie visumą ir apie tai, kaip sodas regisi iš toliau. Didelės augalų grupės ir aiškesnės linijos kuria ramyb- bei vientisumą. 9idutinio dydžio sodai yra dėkingi tuo, kad juose galima kurti skirtingas zonas – poilsio, valgymo, žaidimų ar net nedidelio daržo. Tačiau svarbu, kad jos nebūtų atskirtos, o natūraliai pereitų viena į kitą, kurtų vientisą istoriją. Tai – tarsi mažas kraštovaizdis, kuriame kiekviena dalis turi savo paskirtį, bet kartu priklauso visumai.
LAMŲ SLĖNIS
22
– Kokius kūrybiškus dizaino sprendimus rekomenduotum taikyti kuriant didelį sodą? – Didelėje erdvėje pirmiausia svarbu sukurti struktūrą – sodo „stuburą“. Medžiai, didesni krūmai, aiškūs takai ar linijos formuoja žalios erdvės karkasą, kuris išlieka visais metų laikais. Tokiuose soduose svarbus masinis sodinimas. Kai augalai grupuojami didesniais plotais, atsiranda ritmas, pasikartojimas, o kartu ir ramybė akiai. Tai leidžia išvengti fragmentiškumo. Dideliame sode taip pat veiksmingas „atskleidimo“ principas – kai erdvė neatsiveria visa iš karto, o kviečia judėti joje, atrasti skirtingas zonas ir perspektyvas. Tai suteikia sodui gylio ir net šiek tiek paslapties. – Vadinasi, sodo dizainas gali veikti ir mūsų emocinę būseną? – >et ir maža žalia erdvė gali pagerinti žmogaus savijautą. Sodas gali tapti svarbia dienos ritualo dalimi – vieta rytinei kavai ar tyliam vakaro poilsiui. Tai erdvė, kurioje galime sulėtėti, atsijungti nuo informacijos srauto ir bent trumpam pailsėti nuo ekranų. >et ir stebėjimas, kaip augalai juda vėjyje, kaip keičiasi šviesa ar kinta kvapai, gali teigiamai veikti mūsų nuotaiką, nuraminti ir padėti atsipalaiduoti. Kuriant tokį sodą svarbiausia paprastumas ir aiškumas.
LAMŲ SLĖNIS
01
– Kokie trys principai pagerintų bet kurį sodą? – Pirmiausia – tinkamas augalas tinkamoje vietoje. Atrodo paprasta, bet tai yra viso sodo pagrindas. Antra – aiški struktūra. Net ir laisvesnio stiliaus sodas turi turėti vidinę tvarką. Trečia – pusiausvyra tarp estetikos ir funkcijos. Sodas turi būti ne tik estetiškas, bet ir patogus, jaukus, kviečiantis jame būti. – ą kiek ienas ga tu e padaryti sa o sode au į sa aitga į?
LAMŲ SLĖNIS
24
– Svarbiausia – skirti laiko tiesiog jame pabūti lėtai, be skubėjimo. Pastebėti, kaip krenta šviesa, kur norisi prisėsti, kas jau gražu, o kur norisi pokyčio ar daugiau jaukumo. Kartais pernelyg skubame „sutvarkyti“ sodą, tad pirmasis žingsnis galėtų būti jo pažinimas. Net maži pokyčiai – vienas naujas augalas, sutvarkytas kampas ar nedidelė poilsio vieta – gali visiškai pakeisti erdvės pojūty. [ pradėjus nuo vienos vietos, dažnai natūraliai atsiranda idėjų, kaip augti ir sužydėti galėtų visas sodas.
Atsigręžti į tikrumą Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Edita Nyork Photography, Lukas Rusilas
Kiekvienas jų kūrinys – tai šilti linkėjimai iš Baltijos pajūrio, pokalbiai su vasara, smėliu ir vėju. Šiemet dvidešimties metų jubiliejų minintis lietuviškas mados prekių ženklo „Salanida“ istorij tęsianti Gabrielė Kerpytė įsitikinusi: jos kūryba nėra vien drabužiai. Veikiau – gyvenimo būsena, kviečianti atsigręžti į tikrum .
– Gabriele, šie metai „Salanidai“ ypatingi – švenčiate dvidešimties metų jubiliejų! Ar galėtumei pasidalinti savo jūra kvepiančio ženklo istorija? – Viskas prasidėjo 2006-aisiais, kai dar buvau paauglė. Mano mama Klaipėdoje turėjosiuvyklą, augdama joje praleidau daug laiko ir iš arti mačiau drabužių gamybos ir versloužkulisius. Man pasisekė girdėti išskirtinį mamos balsą, drąsą, aktyvumą. Ji – tikra vizionierė, visada tokia buvo. ;iškiai prisimenu ir prekės ženklo atsiradimą, ilgas diskusijas ieškant to stebuklingo žodžio, kol vieną vakarą susijungė du salaJ ir NidaJ. Ji svajojo sukurti drabužių kolekciją, įkvėptą Kuršių nerijos emocinės aplinkos – praktišką, patogią, o kartu ir stilingą. Buvau dar LAMŲ SLĖNIS
26
vaikas, kai kartu vykome į Paryžių, vėliau – į Niujorką, tad savo akimis stebėjau, kaip mama pasauliui pristato savo idėjas. Gaila, kad gražius planus sustabdė krizė, tačiau kiek vėliau aš, 20q2-aisiais grįžusi po mados studijų užsienyje, priėmiau tvirtąsprendimą – atgaivinti malanidąJ – Pasidalinki, ką tau asmeniškai reiškia toks kartų tęstinumas? Ir kaip „Salanida“ kito vėliau, jau lydima tavosios vizijos? – su dėkinga mamai, kad ji klausdavo mano nuomonės, nors buvau dar visai maža. {r dabar dažnai jaučiu, kaip giliai jos perduotos žinios ir stiliaus suvokimas nugulė į mano UN]. Uaug prisidėjo ir močiutė, mat vaikystr leisdavome kartu, o ji buvo tikra rankdarbių meistrė. Nuo mažens su didele kantrybe ji
pamokydavo siūti, piešti, megzti, nerti vąšeliu. Ji numezgė ir pirmuosius „Salanidos“ megztinių pavyzdžius. Dar ir dabar ji prisideda prie mano darbų – su kiekviena siunta atkeliauja ir mažytis stiklo buteliukas su smėliu ir gintarais, kuriuos su nuoširdžiausiais palinkėjimais tiek verslo sėkmei, tiek mūsų klientėms supilsto močiutė. Dar studijuodama mados verslą Florencijoje ir Londone supratau, jog noriu save realizuoti kurdama megztų drabužių liniją. ©lgai neradau to vienintelio minkšto, stilingo ir jaukaus megztinio, kurio nesinorėtų nusiimti. Didžiausiu studijų atradimu laikau Florencijoje visa netikėtai surastus minkštučius vilnos siūlus, nuo kurių ir prasidėjo megzta mano svajoÎ nė. ¨isada žavėjo, jog mezgimo amate,
Tekstas: Karolina Kulda
Vizualizacijos: Projekto „Bukčiai“ archyvas
kitaip nei drabužių siuvime, tereikia vienos
beribės svajonės, moterų lygybė ir galia,
atrodo
siūlo gijos, iš kurios rastųsi beribė raštų
rūpestis, grožis, meilė savo kūnui.
šiandien formuoja tavo estetiką?
– Nors kuriate mezginius, pagalvojus apie
–
įvairovė. Prekės ženklo kelionę tęsiau jau sava interpretacija ir kiek kitokia kūrybos forma – megztais drabužiais. Ilgą laiką viską dariau viena – nuo kūrybos iki fotosesijų, komunikacijos ir siuntų pakavimo. Buvo daug darbo, bet kartu – ir stipraus tikėjimo produktu. ūžis įvyko
metais, prisijungus partnerei ir
gamybos vadovei Renatai, o kiek vėliau ir plėtros vadovui Vytautui. Tada „Salanida“ pradėjo augti ne tik kūrybos, bet ir verslo prasme. Iš mažo kūrybinio projekto po truputį tapome stipriu lietuvišku mados ženklu su mylima bendruomene. Kasmet augome dvigubai ir pagaliau perkopėme simbolinį – pirmąjį – apyvartos milijoną. Augome nuosekliai, išlaikėme identitetą, aukščiausią gaminių kokybę, o svarbiausia – subūrėme stiprią komandą ir didelį mylimų klienčių ratą. Tikiu, kad „Salanidoje“ užkoduotas naivuoliškas ryžtas ir
„Salanidą“ prieš akis visuomet iškyla ilgos lėtos vasaros dienos Baltijos pajūryje. Ar galima sakyti, kad „Salanida“ šiandien yra ne tik drabužių ženklas, bet ir tam tikra gyvenimo būsena@ –
Taip, mes išties siekiame drabužiuose
išmegzti jūros, vėjo ir smėlio pokalbius. Daug kūrybos kyla iš ten, iš kur kilusios mūsų šaknys – Baltijos pajūrio. Rodos, pavargome nuo triukšmo, greičio, spaudimo kažkuo būti. Gal todėl mūsų kūryba tapo to priešingybe – kvietimu sulėtėti, rinktis mažiau, bet kokybiškiau, gyventi paprasčiau ir tikriau. Turbūt todėl mūsų klientės taip stipriai jaučia ryšC su ženklu – jos ateina ne tik drabužio, bet ir šios būsenos.
šis
kūrybinis
procesas?
Kas
Viskas prasidėjo nuo to, kad pati
niekada
nemėgau
graužiančių
vilnos
drabužių. Tikiu, kad kūną apvilkus jaukia šiluma, atslūgsta ir siela, todėl dirbame tik su
natūraliais,
minkščiausiais
ir
švelniausiais siūlais „Salanidos“ loso ja sukasi apie išmintingą spintą tai drabužiai, derantys
tarpusavyje,
nesenstantys,
lei-
džiantys moteriai jaustis gerai. aujienas papildome sezoniškai, apgalvotai – kartais tai nauja mylimo modelio spalva, o kartais – naujas sezoninis drabužis, atliepiantis klienčių poreikį. Tikiu, kad prie šiandieninės mūsų sėkmės stipriai prisidėjo įsiklausymas ir bendravimas. sunkioji dalis – tai pirmųjų prototipų gamyba, jų testavimas, tobulinimas, žaliavų pirkimas, gamybos, nansų ir
– Favo kūryboje itin daug jautrumo
pardavimų planavimas. Kūrybinių idėjų
medžiagai, prisilietimui. Pasidalinki, kaip
visada turime daugiau nei galimybių jas
29
LAMŲ SLĖNIS
įgyvendinti, tačiau apribojimai neretai atveria naujus rakursus ir net marketingo strategijas. Prekės ženklui augant, džiaugiamės, jog vis daugiau mūsų kūrybos vaisių pasiekia dienos šviesą – Nėra abejonių, kad apranga turi įtakos mūsų savijautai, o renkantis drabužius, sukurtus vietinių kūrėjų, kiekvienas daiktas įgauna dar didesnę prasmę. Kaip manai, kodė iandien žmonėms tampa svarbus ėtas, i gaamžis drabužis – Šiandien vis daugiau žmonių ieško ilgaamžių daiktų su prasme – pavargome nuo pertekliaus. Per daugelį metų greita mada pripratino prie didelio kiekio, impulsyvaus pirkimo ir nuolatinio naujumo
LAMŲ SLĖNIS
30
pornsesoee včsvue evr ue v asrv oe sre iuodvrgsae –e snee dsiuvlsisaee snee nmocsisa.e Dvbvre iorsase mvžsvuee bn e gnrsvu:e žsio see evae saueūrėe rvbužįeeeoesomsaeaąlygomsaejsaepvgvmsi vaeeeoesąenmocsjąeinšv.eTvseiv ūrvluae v asgręžsmvaeįe serumą.eAšepv se sesueeevd rvbužsae urse ine see grvžsvse v ro y see bn e sre eur segnrąeavdsjvu ąe sneefisinee snee dvasine prvamn.e bvse rūbvae eoeybsševaee mylsmvae sre ėdsmvae vugemn eejsae vmpveine seepsresisueebn esrežmogvuaegydnismoe vlsms.eTvmne srealypse serojselė oaemv oaednr ėk – Vienas iš augimo etapų – nauja studijos erdvė. Nors ji įsikūrusi Vilniuje, interjeras ir atmosfera išlaiko pajūrio šilumą, lėtumą. Kaip gimė ši interjero vizija ir
kokį jausmą norėjote perduoti atėjusiems? – Juokiamės, kad tikrai nepasikuklinome iriš Klaipėdos į sostinę atsikraustėme ir tiesiogine prasme – įleidome čia šaknis. Studijoje norėjome sukurti pabėgimo į pajūrį jausmą, tad erdvėje alsuoja jūros dvasia: rusvi smėlio atspalviai, gludintas medis, akmuo. ¡nterjero diÖainas – dar viena mūsų užslėpta aistra, todėl erdvę kūrėme dviese su Renata. Šis procesas buvo malonus, ypač turint daug kūrybingų draugų. Šiemet atšventėme jau trečiąjį studijos gimtadienį, bet vis dar sulaukiame užsukančių pasigrožėti interjeru ir bent trumpam šitaip save nukelti į jūros pakrantę.
31
LAMŲ SLĖNIS
– Gabriele, prieš kelerius metus atradai naują aistrą – banglentes. Ko laikas ant lentos tave išmokė? – Jaunystėje buvau sau davusi pažadą: nuo trisdešimties sportas bus kasdienis mano draugas. Visgi ilgą laiką taip dirbau, kad nepastebėjau, kaip laikas praėjo, o mano pažadas liko neištęsėtas. Dar nuo vaikystės bijojau vandens, bet kartu jis ir mistiškai traukė. Šis sportas buvo tiesus kelias į didelę baimę bei nekom;orto zoną, ta iau atnešė kur kas daugiau. Iš pradžių smarkiai supurtė ir parodė, koks silpnas buvo mano kūnas, o tai privertė susiimti ir pildyti
LAMŲ SLĖNIS
32
kadaise sau duotus pažadus. Šiandien į darbus žiūriu lanks iau, o sportas yra mano prioritetų sąraše. Banglentės leido ne tik pakeliauti po pasaulį, bet ir supažindino su užsispyrusių, disciplinuotų, linksmų, nutrūktgalviškų žmonių būriu, su kuriais susitinkam Baltijos bangose kiekvieną vasarą. Banglentės mane ištraukė iš didelės gyvenimo krizės, pastatė atgal ant kojų su dvigubai didesne galia. Gasdien jis man padeda būti geresne mama, geresne vadove, sukalibruoja vidinę ramybę, grąžina gyvenimo džiaugsmą, įkvepia kūrybai iS didelėms svajonėms.
Smėlio kopas pusto sūrus Baltijos vėjas, ledinis vanduo gelia kojas ir sielą, ieškau užuovėjos ir šilumos. Čia, kur Nida, žvejų kaime įsisupu į didelį jaukų megztinį, geriu gintarų arbatą, sušilusios pabunda mano svajonės... Čia minmių sala.. Sala..nida, mano Sr rN lr
Paryžius Vilniuje
Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke
Vos įžengus į šiuos namus, į akis krenta milžiniškas, dviejų su puse metrų aukščio 1800-ųjų veidrodis aukso rėmais. Žvilgsnį traukia dvi didžiulės kontrastingų spalvų sofos, sienas puošiantis menas ir tarsi atskiru kūriniu pretenduojanti tapti Užupio panorama už lango. Dauguma objektų į daiktų taisymo platformos įkūrėjos bei NFT meno kolekcionierės Indrės Vilktrakytės namus atkeliauja iš antrų rankų. „Intuityviai žinojau, kad nauji daiktai šiuose namuose netiks – reikėjo vieną gyvenimą jau nugyvenusių“, – pasakoja moteris ir atveria šių ypatingų namų duris.
LAMŲ SLĖNIS
34
Visą istoriją skaitykite naujame vasaros LAMŲ SLĖNIO numeryje! Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
Vieta poilsiui Nuotraukos: Darius Petrulaitis
Lengvas žaismingumas, įsimenama forma, drąsūs funkciniai elementai ir saugumą, ramybę bei nepretenzingą prabangą kurianti emocija. Taip apibūdinamas naujasis „Lono“ produktas – lova „Legato“. Apie kūrybinę bendradarbystę ir iš jos gimusį rezultatą kalbamės su „Lono“ projektų vadovu Sauliumi Jakučiu ir dizaino studijos „etc.etc.“ komandos nariais Inesa Malafej ir Arūnu Sukarevičiumi.
– Pasidalinkite, kaip gimė idėja sukurti „Legato“ lovą – kas padiktavo jos poreikį? Saulius: Lovos yra viena pagrindinių prekių grupių „Lono“ asortimente. Paskutinis muzikinės lovų kolekcijos atnaujinimas įvyko dar 2018 metais, tad, prabėgus šešeriems, išsikėlėme strateginį tikslą iš esmės peržvelgti asortimentą. Tą dvejus metus sistemingai ir darome – iš pradžių atnaujinome ir praplėtėme esamų lovos modelių pasirinkimus, sukūrėme lovą „Omm“, o dabar pristatome ir dar vieną kūrinį – lovą „Legato“. Pradėjus dirbti su rūnu ir Xnesa, norėjome sukurti lengvą medžio masyvo lovą su audiniu trauktais elementais. Jiedu pasidarbavo iš peties ir mums aptarti atsiuntė gal dvidešimt eskizųh Paskutinysis eskizas ir buvo lova „Legato“. Ji atrodė kiek futuristiškai, buvo nematytos formos, trau-
LAMŲ SLĖNIS
38
kė akį – norėjosi į eskizą žiūrėti dar ir dar. Tuo pačiu iškart buvo akivaizdu: technologiškai šis variantas yra pats sudėtingiausias – nė vienas komandos narys negalėjo pasakyti, kaip tokią lovą pagaminti. Tai buvo smagus galvosūkis, kurį nusprendėme išspr¾sti.· Inesa ir Arūnas: Į šį projektą žvelgiant iš dizaino perspektyvos, neįprastas tekstilės panaudojimas balduose mums visada buvo įdomus. Su papildomu diržo elementu eksperimentavome dar prieš kelerius metus, o dabar atsirado puiki proga šią idėją realizuoti. ±radinis poreikis buvo padiktuotas kasdienių įpročių: norėjome išnaudoti lovos perimetrą patogiam daiktų pasidėjimui. Nors iš pradžių svarstėme apie galimyb¾ integruoti kišenes visame perimetre, eigoje procesą išgryninome ir palikome tik vietas, kurios yra patogiausios. Naktinis staliukas ne vi-
ada būtinas, be to, ant jo dedami daiktai kelia triukšmą – taip dirže atsiradusi kišenė tapo minkšta ir tylia erdve smulkiems daiktams. Ši funkcija natūraliai padiktavo formą, kuri galiausiai tapo lygiaverčiu, atpažįstamu dizaino elementu – Įdomu, kaip vyko kūrybinis procesas? Kaip į vieną susijungė kūrybinės komandos estetika ir „Lono“ požiūris bei patirtis? Saulius: Viskas vyko organiškai ir paprastai. Inesai su Arūnu atsiuntus detalizuotus eskizus, su „Lono“ vystymo komanda sukome galvas, kaip eskizą paversti kūnu. Bandymų buvo daug. Daugiausiai eksperimentavome su lovūgalio kampais, o pagundų bent kiek supaprastinti dizainą tikrai buvo nemažai. (Šypsosi⸀ [[[[ % QZ Z2 %Q # Iš tiesų, kūrybinis procesas mus labai džiugino.
„Lonui“ pasiūlėme tai, ko jie mūsų ir prašė, bet kartu pristatėme ir šiek tiek drąsesnę lovos viziją. Neslėpsime, pradžioje šiek tiek jaudinomės, kad toks netradicinis projektas gali įstrigti, tačiau jau prototipo vystymo eigoje supratome, kad viskas pavyks. Prie projekto prisijungė nemažai inžinierių ir meistrų, visi stengėsi padėti, o gamybiniai procesai veikė kaip tobulai subalansuotas, tvarkingas mechanizmas .
nedidelio miegamojo. inkšti lovos rėmo šonai apglėbia čiužinį beveik iki pat viršaus, taip paslėpdami jo briaunas ir sukurdami vizualiai švaresnę, vientisą formą .
– Papasakokite apie estetinę ir funkcinę lovos puses. Kaip atsirado juostos elementas ir kuo jis svarbus ne tik vizualiai, bet ir pačiai lovos charakterio idėjai?
galvūgalį. Kartu jis kuria intrigą ir taktilinį
Inesa ir Arūnas: Estetiškai lovoje dominuoja subtilus putlumas. Ji minkšta, bet nebrutaliai nors formos aptakios, geometriją vis dar lengva įžiūrėti. Lova nėra per daug plati, jos tūris padidėjo tik šiek tiek, todėl ji neužgriozdins net ir
Kalbant apie juostą, pati diržo medžiaga yra utilitarinė ir gana neįprasta miegamojo kontekste, taXiau Xia ji puikiai suveikia.
Diržas
vizualiai
apkabina,
šiek
tiek suveržia minkštas formas ir logiškai sujungia dvi dideles mases lovos rėmą bei
kontrastą
su
Kišenių
vieta
itin
minkštais
gobelenais.
parinkta
ten,
kur
natūraliausiai krenta ranka gulint ar sėdint. Šis
sprendimas
patogus
naudoti
tiek
su
naktiniu staliuku, tiek be jo. norintiems pritaikyti
baldą
ramesniam
Kokią atmosferą, nuotaiką, santykį su namais norėjote juo perteikti? Inesa ir Arūnas: es norėjome sukurti ramybės ir saugumo oazę. Išorinis pasaulis yra pilnas tempo ir triukšmo, tad lova tampa vieta nuo viso to atsiriboti. Nors baldas yra minkštas, jaukus ir apgaubiantis, tapdamas miegamojo dalimi jis išlaiko aiškią struktūrą ir puikiai dera stačiakampėje erdvėje. \ekstilinės detalės sugeria garsus ir kuria savotišką kokoną, kviečiantį padaryti pauzę. Pagrindinė baldo skleidžiama emocija saugumas, ramybė ir nepretenzinga prabanga, paliekanti vietos ir lengvam žaismingumo prieskoniui.
interjerui,
sukūrėme versiją ir be diržo atsisakius šio
.
akcento, erdvėje dominuoja minkšta švara –
Lova
namuose
nėra
vien
funkcinis
baldas, be ir emocinė nam erdvė
39
LAMŲ SLĖNIS
Žingsneliais per Tekančios saulės šalį Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis arc vas Praėjusiais metais pėsčiomis perėjusi meriką, keliautoja Dovilė Petkevičiūtė kartu su sužadėtiniu Juliumi Masilioniu prieš mėnesį leidosi į naują nuot kįj Šįkart jų laukia 3200 kilometrų maršrutas per visą Japoniją – nuo pat pietų iki šiauriausios šalies viršūa nėsj Pasak Dovilės, einant tokias ilgas distancijas geriausia negalvoti, kiek tūkstančių kilometrų dar reikės įveikti ir kas per juos dar gali nutikti: „Labai svarbu būti čia ir dabar, į kiekvieną dieną žiūrėti kaip į naują keliasdešimties kilometrų ž gįj-
– Dovile, kokioje Japonijos vietoje esate ir kaip
jautiesi?
Koks
šiandien
regėtas
ar
patirtas vaizdas labiausiai įstrigo į atmintį?
NeeTukus, išsigannę, kan eeasea anksei, o
važinėja dviračiu, ir jo pasidalinta mintis,
aes ga būe naT p anuojaae šiannien kuT
kad
noTs eiei, šeiaininkai nusivenė aus į savo
ateityje suplanuotą kitą savo nuotykį.
ramiai
Šiannien eiei baigėae anksčiau, apie
penkio ikeą va annąt (eT eą
dėjome
skiTea aūsų pa apinei iT poi siui.
aiką nuėjoae
apie 20 ki oaeeTų iT suseojoae
abai neni-
– Kelionei per Ameriką pėsčiomis ruo-
ne io
TeseoTanet
šėtės dvejus metus. Kaip buvo šįkart?
aiesee io
vieninee iaae
Šeiaininkai, sužinoję, ką veikiaae Japonijoje, iškaTe po aaiseo aenešė auas po paga vę iT eino i sėeis iki pae užnaTyaot Lauke šiannien iein kaTšea – jueiainė eeapeTaeūTa siekė 32 aipsniust (ava gius aus pavaišino aaTinuoea s yva, vaninaaa uaeboshi – ji neįeikėeinai Tūgšei, eačiau nė
eo euTi naug viea-
aino
šios
Pt Cikiaa, kan
s yvos
geTina
viTškiniaą iT aažina nuovaTgįt (aTagavę iT aannagiai pagyTę vieną, novanų išsinešei gavoae eTis jų pi nus aaiše iust ŠypsosiEt
L M L N
40
gyventi
tada,
kai
turi
Tad dar būdami Amerikoje pra-
kieaą iT pasakė, jog šiannien visa ši vieea –
gali
atsargiai
galvoti
apie
Japoniją, o
grįžę į Lietuvą visą savo laiką skyrėme kelionės rėmėjų paieškai ir susitikimams su jais. Esame labai dėkingi, kad mumis pati-
– DaT ga vonaai apie AaeTikos ke ionę,
kėjo. ½ mes jau turėjome didžiąją dalį bū-
aineyse Tinkoaės eaTp šių nviejų visiškai
tinų daiktų, nusipirkome skrydžio bilietus.
skiTeingų ša iųt eanangi iki eo
neeuTėjoae
Jau būdami čia, žemėlapyje kasdien ieško-
naug paeiTeies, pasiTinkoae eiei žinoau (a-
me, kur norime nueiti, turėdami vieną tiks-
iifi PTese CTai
lą Ð nuo žemyninės dalies pietų pasiekti
(PC, ieet
aaiojo vanne-
nyno keeeTos eakasE aaTšTueut NoTs eai vie-
pačią
nas sunėeingiausių eakų pasau yje, žve gėae
pėsčiomis.Þ
šiaurę
ir
taip
pereiti
Japoniją
į jį ne kaip į pavojingiausią, o kaip į gyveniao
ke ionę, aenešiančią
naugiausia
įspū-
nžiųt [aigianeis eai ke ionei vis naT nežinojoae, ką veiksiae eo iau, bee
abai įsiainė
vienas sueikeas žaogus, kuTis po pasau į
– Kelyje esate jau 4 savaites – ar viskas klostosi taip, kaip tikėjotės? Koks yra jūsų dienos ritmas – ar vis dar spaudžiate po 40-50 kilometrų, kaip Amerikoje?
01
LAMŲ SLĖNIS
– Einame po maždaug 30 kilometrų per
Tokiją, ta didmiestyje susimaišiusi galybė
Jis kartojamas nuolat, visose situacijose ir
dieną, kadangi vienas iš kelionės tikslų –
reklamų tik vargina, tačiau kiek nutolus, šis
dažnai
kuo daugiau visko paragauti, tai dienos eigą
efektas kinta. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad
žmogui.
susidėliojame
pagal
maisto
kamštyje šalia mūsų stovintis ir japonišką
įsimintiniausi
prieisime.
šiaip
keliamės
reklaminę
dienomis, kai einame per tunelius – kai jais
O
vietas, kurias apie
pusę
muziką
nuteikia
trumpesnes
nepastebiu, kaip pradedu judėti į tą smagų
ketu-
rioliktos valandos, o kartais – labai ilgas,
pozityviai,
sunkvežimis
septynių ryto. +artais maršrutas dovanoja dienas, pavyzdžiui, iki
taip
grojantis
jog
net
pati
ritmą. uŠypsosiar
net
po
kelis
kartus
tam
Julius
nuo
savęs
pridėjo,
kad
asocijuojasi
su
garsai
jam
pačiam
šalia važiuoja automobilisr – O jei pasitaiko tylių gamtinių ruožų, kokią
dainą
dažniausiai
eidama
sau
kai jau tamsoje, apie dvidešimtą valandą,
Taip pat pradžioje stebino, kad
dar ieškome, kur statyti palapinę. +ol kas
visa technika kalba arba skleidžia garsus.
einame tik mėnesį, tad turėjome tik dvi
Tuomet atrodė – kaip įmanoma tokiame
– Šioje kelionėje neturime tiek tylos, kiek
triukšme neišprotėti? Tačiau maždaug prieš
jos
savaitę,
dienas, kai teko įveikti apie >0 kilometrų – kol kas tai labai didelis iššQkis kQnui/ – Kaip apibūdintum šią kelionę vizualiai? Ir koks šio kelio garsinis fonas – kokia garsų paletė jus dažniausiai pasitinka? –6 kyla,
ražus klausimasN yra
visi
kalbantys
aparatai
dainuojantys automobiliai. tvykus į
LAMŲ SLĖNIS
42
ir
buvo
Amerikos
tame
praėjusiais
pačiame triukšme – kur kasos aparatas sako
atsiskyrimą
nurodymus
atvykome
sėdėdama
ir
parduotuvėje
dėkoja, parduotuvės
durys
metais nuo
pažinti
žygyje. Atvirkščiai patyrę civilizacijos,
kultūrą
per
–
visišką šįkart
žmones
ir
o
dar
dažniausiai einame per miestelius. Jei vis
supratau,
kad
tiek reikėtų įvardinti dainą, tai einant vis į
vienas
galvą sugrįžta Free Fingos ir Jessicos Shy
skambantis
„Nepyk ant manęs“. Ne dėl tikrosios savo
Arigatou gozaimasu – „ačiū“ japonų kalba.
reikšmės, bet būtent dėl eilutės „Nepyk ant
pasitikdamos šurmuliuoja
irma mintis, kuri
dainuoji?
įpratau kelionės
ir
klientus ir
sugroja,
žmonės
nieko garsas
–
nebegirdžiu. Dar –
visur
ma ęs, kad ste giuosi ir eišei a“. Ši mi tis ma suteikia stiprybės ir prime a, kad ors ir su ku, tai ereiškia, kad esiste giu paka kamai. Kartais, kad ir kaip ste gsiesi, vis tiek gaii eišeiti. %varbu epasiduoti, ste gtis toiiau ir visada vie aip ar kitaip išeis. – Ar jau gali pasakyti, kuo ši patirtis skiriasi nuo žygio per Ameriką? Kuris kelias psichologiškai sunkesnis? – Amerikoje pagri di ė kova buvo su kaiais – kiekvie die uo ryto iki vakaro iipi aukšty ir ieidiesi žemy . Už tai gau i apdova ojim – uostabius, uoiat besikeičia čius vaiidus. ok tako grož kaip Paiifi rest raii su ku et sivaiiduoti ir su iekuo egaiėčiau jo iygi ti.C ar vie as skirtumas – maistas. Amerikoje turėdavome eštis j vis a t savo peči , ieškoti ma-
žiausiai sveriančių alternatyvų, tai dažniausiai būdavo sausas, kaloringas, netikras maistas, todėl pasiekus miestelį gautas karštas patiekalas atrodydavo kaip didžiausia dovana. Rmerikoje takas egPistuoja jau labai ilgą laiką, jis turi savo bendruomenę ir kiekvienais metais tūkstančiai žmonių pasiryžta pabandyti įveikti tą maršrutą. vad nors savo kelionėje ir esi vienas, visos kelionės metu sutinki žmones, kurie daro tą patį ir tarsi turi saugų užnugarį. Nors tai – itin pavojinga kelionė, vien žinojimas, kiek skirtingos statistikos ir patirčių jau yra sukaupta, padeda jaustis šiek tiek užtikrinčiau. Dėl šios priežasties psichologiškai man daug sunkiau eiti dabar, Japonijoje. Julius, mano sužadėtinis ir žygio partneris, taip pat pastebėjo, kad tapau labai baili. Iš nenugalimos, nesustabdomos, nepalau-
žiamos, čia, kol dar nespėjau įprasti, esu labiau panikuojanti – atrodo, kad viskas aplinkui kelia pavojų. Stengiuosi kovoti su šiomis baimėmis: tokiose kelionėse reikia jaustis lengvai. «eriausias patarimas einant tokias ilgas distancijas – negalvoti, kiek tūkstančių kilometrų dar laukia priekyje ir kas per juos dar gali nutikti. abai svarbu yra būti čia, kur esi dabar, ir į kiekvieną dieną žiūrėti kaip į naują keliasdešimties kilometrų žygį. – Gal nešatės ir kokį nors simbolinį daiktą iš Lietuvos ar tai iš anos kelionės, kuris primena, kad „jei jau įveikėm Ameriką, tai įveiksim ir Japoniją“? – Gal tokio konkretaus simbolinio daikto neturiu, bet mano kuprinė man tapo tokia artima – ji yra neatsiejama abiejų kelionių
43
LAMŲ SLĖNIS
vakarietiškais
m Japonijoje
viskas,
kas
dalis. Nusipirkome jas dvi vienodas ruo-
pavežti. Ir tai darė net ne per langą, o išlipę
šiantis Amerikos žygiui ir ji kartu su mu-
iš automobilio, pasiėmę skėtį ir ateidami iki
atkeliavę
mis perėjo smėlėtą dykumą, šlapo lietuje,
pat mūsų. mgypsosi). Taip pat jau du kartus
pusrydiais dešrelės, kepti kiaušiniai, šoninė.
nešė
pasisekė
Čia jau turėjome visai kitokius pokalbius –
visus
daiktus
ir
natūraliai
dėvėjosi.
Puikiai prisimenu ir pirmus kartus, kai tik
būti
pakviestiems
į
svedius
iš
Vakarų,
vadinama
Western)
šeima nėra keliavusi ne tik į kitas šalis, bet
nakvynei.
ir
nedaug
kur
padioje
Japonijoje. Tadiau
mokiausi su ja vaikščioti' užsidėjus ji atrodė
Pirmoji mus pakvietusi buvo 78-
tarsi svetimkūnis, reikėjo laiko suprasti, kur
erių metų moteris, kuri gyvena viena. Ji yra
svajoja kada nors nuvykti į Ispaniją, turi
ką susegti ar patempti. Tačiau dabar ši kup-
menininkė, iš Vakarų į Japoniją atvežusi
ispanų kalbos žodyną ir kartais išmoksta
rinė ir vizualiai neša daug istorijos, ir tie-
modernumo stiklo dirbiniuose idėją. Visi
kelis
siog tapo tokia artima bei pažįstama, kad
jos namai pilni jos gamintų stiklo mozaikų.
klausinėjo apie mūsų namus, šalį, stebėjosi,
galiu ją naudoti negalvodama.
Kartu
turėjome
kad mes galime taip paprastai nuvažiuoti į
žalios
arbatos
– Esi sakiusi, kad keliaujant tau vienas žaviausių
dalykų
vadinamieji
yra
magiški
žmonių (angl.
gerumas,
trail
magic)
momentai. Ar jau spėjote patirti japonišką svetingumą – omotenashi?
politiką,
pokalbį
gyvenimo
kultūrų
prie
prasmę,
skirtumus,
o
šalia kelio, automobiliai nuolat stojo ir siūlė
44
žodžius.
Italiją
slidinėti, mokė
vardus
japoniškais
galimybę
paklausti
rytą sau gaminamo sojų pieno – tai buvo
klausimų,
pavyzdžiui,
tikros trumpos atostogos kaime.
televizoriaus pritvirtinta
staliuko
šilta
mus
Jie
mūsų
užrašyti
savo
rašmenimis. Turėjome
einant ilsėtis gavome buteliuką kiekvieną
Wntrąją naktį nakvojome pas
– Tikrai taip! Kai ėjome per stiprią liūtį
LAMŲ SLĖNIS
pasaulio
nuostabų apie
ispaniškus
visiškai kodėl iš
paklodė
buitinių prie
kampų ¢ums
jų yra
pasiūlė
jauną šeimą, jų jau suaugusių vaikų kam-
patiems išbandyti ir patirti, kad ji skirta
baryje. Ryte šeimininkai mus pasitiko su
užsikloti žiūrint televizorių, o po stalu yra
LAMŲ SLĖNIS
01
įtvirtintas dar ir kojų šildytuvas. Ši šeima mus
į
svečius
vakarieniavome
pakvietė,
kadangi
restorane.
Gražus
jų
Įprastoje
virtuvę, išskirčiau tris dalykus. Pirma – maisto estetika. Patieki-mas čia
dažnai
vertinamas
panašiai
kaip
ir
pietų
kavinėje
už
patiekalą
su
sriuba ir visu rinkiniu mokame apie 5–° Eur. Jei perkame parduotuvėje – apie 2–5
sutapimas, kad kitą rytą prie pusryčių stalo
skonis, dėl to patiekalai atrodo kaip meno
Eur. Bet
jie mums atnešė savo restorano gamybos
kūriniai, o pietų dėžutės derinamos net pa-
pačią dieną ir šviežiai, o vakare, po 1¥–2ª
net
ir
čia
burokėlių
padažo,
lietuviškų
marinuotų
gaminama
–
gal spalvas. Lygiai taip pat svarbus dėmesys
valandos
skiriamas indams\ kai valgai visą patiekalą
pavy džiui, visas tos dienos šviežias maistas
(Šypsosi). Buvo labai įdomu, kad jie žino, iš
iš penkių skirtingų rankų darbo spalvotų
parduodamas už pusę kainos. baip praėjusį
kur
keraminių indelių, tai neabejotinai prideda
vakarą už šešių gabalėlių lašišos sasÕimi su
ir skonio.
dviem
tiksliai
kartu
su
burokėlių
atvyksta
jų
juo
naudojamas
produktas. –
Maistas
iš
tikrųjų
buvo
vienas
di-
džiausių jūsų lūkesčių prieš šią kelio-nę. Kas
dabar
kažkur
dažniau
vietinėje
nugali
kavinėje
–
ar
ramenas onigiri
iš
pakelės parduotuvės?
turėdama
aponiją ir labai džiaugiuosi
galimybę
paragauti. (Šypsosi).
LAMŲ SLĖNIS
Džiaugiuosi, kad restoranų,
čia
tokia
tradicinio
gyva
šei-mos
vietinio
maisto
kultūra. Yr nors pasirinkimas toks didelis, beveik begalinis, maistas visur patiekiamas šviežias ir kokybiškas.
– Tai tikrai mano mėgstamiausia tema kalbant apie
Zntra – maisto kokybė ir šviežu-mas.
tiek
daug
visko
albant apie japonų
46
bečia – kainos. Japonija yra vadinama
ryžių
onigiri
didelė
tą
pakuotę.
o
taikoma
viskas
sumokėjau
nuolaida,
vos
1,5
Eur.Ç – Keliaujate dviese su sužadėtiniu Juliumi. Ko
jus
abu
išmokė
toks
ilgas
buvimas
kartu, kartais – ekstremaliomis sąlygomis? Šypsausi galvodama, kad tai tarsi judviejų 3200 kilometrų pasimatymas!
įprasta
– Julius – mano geriausias draugas. Be to,
valgyti kavinėje ar pasiimti jau pagamintą
jis labai kantrus ir sąmoningas. Žinau, kad
patiekalą iš parduotuvės.
nuoširdžiai rūpime vienas kitam ir linkime
patogumų
šalimi, o
taip
pat
čia
tik geriausio. Ekstremalios sąlygos ir buvimas kartu beveik 24 valandas per parą turi savo papildomą prieskonį, bet aš nelaikau to problema ar sunkumu – man tai labiau dovana. aliu keliauti per pasaulį, dalintis įspūdžiais su savo geriausiu draugu! Žinoma, kad per tiek laiko ir bu-vimo kartu susipykstame, bet man geriau-siai veikiantis būdas yra tiesiog priminimas, kad kitas žmogus taip pat yra žmogus su savo jausmais. Kartais, kai pati per daug įkrentu į sunkumus kelionės kontekste, Julius man primena, kad jam lygiai taip pat sunku šioje kelionėje. Tai iškart primena ir grąžina rūpesčio jausmą. Tai turbūt labiausiai ir padeda kurti santykį – priminimas, kad turime bendrą tikslą ir turime vienas kitu pasirūpinti. gal tiesiog esu labaiįsimylėjusi ir man sunku suprasti
realybę. (Šypsosi). Bet kuriuo atveju – kartu išgyve-name geriausius gyvenimo metus! Esu už tai dėkinga. – Ar galėtumei iš sukauptų patirčių pasidalinti, kas tau geriausiai padeda susitvarkyti su nuovargiu? – Karštas dušas ir karštas maistas. Taip pat – aplinkinių palaikymas. Net mažos smulkmenos ar laiku pasakytas žodis gali suteikti labai daug jėgų. Amerikoje lipau į tokį kalną, kur vienoje vietoje tiesiog sustojau ir riedėjo ašaros.kJulius taip pat sustojo ir mane palaikė, tačiau, atrodė, kad niekas neveikia – tokiose situa+ijose galiu tik pati susikaupti ir tiesiog eiti toliau. Bekopiant, jau žemyn besileidžiantis vyras, praeidamas pro mane ir matydamas, kaip man sunku, tyliai pasakė* uYou ro+kF. ,r tiek užteko, kad manyje tarsi įsijungtų dar
šiek tiek naujų jėgų. (Šypsosi). – Po Amerikos sakei, kad tapai di-džiausia savo pačios gerbėja ir išmo-kai neskubėti. Ar Japonija šią ramybę dar labiau stiprina, o gal priešingai – testuoja? – Dar šioje kelionėje esame palyginti trumpai ir negaliu net įsivai duoti, ką iš jos pasiimsiu, bet pats pirmas iššūkis man buvo suvaldyti kitų žmonių lūkesčius apie manęs laukiančią kelionę.Á Kadangi kuriu turinį so+ialiniuose tinkluose, tiek ,nstagram (´dovilepet), tiek Youtube sekėjai, kurie pažino mane per Amerikos kelionę, tarsi tikėjosi, kad ir ši kelionė bus panaši. ,r nors patys tarpusavyje sutarėme, kad šių dviejų kelionių lyginti negalime, pradėjau gauti geranoriškus klausimus iš žmonių* kada mes vėl nutolsime nuo +ivili a+ijosy Ar 47
LAMŲ SLĖNIS
eisime į kalnus? Ir tiesiog pati pasimečiau
nutraukti kelionės. Tik pastarąsias dienas
vienai progai ar net dienai perkami nauji
savo galvoje, pamiršau esminį tikslą, kad
mano kojos būklė ėmė gerėti, tad kiekvieną
drabužiai, ryto ir vakaro daugybės žingsnių
atvykau
akimirką,
veido
čia
būtent
tam,
kad
eičiau
per
kai
neskauda,
nejaučiu
nieko
priežiūros
rutina,
nemalonaus nei dėl karščio, nei dėl lietaus.
gyvenimo
tiesiog
Išmokau svarbiausią pamoką – kol kūnas
chirurgijos supaprastėjimas. Šioje kelionėje
sveikas, turiu viską.
nesutinkame
pati
praėjus
suabejojau
mėnesiui
pasidalinome,
kad
savimi.
kelyje, tik
dabar
Vakar,
tarpusavyje pradėjome
jausti tą tikrąjį malonumą – gera eiti, gera badauti,
gera
atsiriboti
nuo
būti
nenusiprausus,
gera
– Kalbant plačiau, ką ėjimas ir apskritai kelionės duoda tau kaip žmogui?
dirbtinas
prabangaus
miestelius ir pažinčiau vietinius žmones ir
tiek
imitavimas, plastikos
daug
kitų
keliautojų,
tačiau stipriausia žinutė, kurią išsinešiau iš Amerikos žygio, buvo būtent apie tai. Visi mes, esantys kelyje, turime po
pati
– Turbūt galimybę išlipti iš mūsų pačių su-
vienerias
ieškojau atsakymų į tai, ką man reiškia ši
kurto tobulo pasaulio, ypač ryškiai matomo
striukę, susitikę esame nesimaudę, dažnai –
kelionė, į klausimus iš aplinkos tuo metu
per socialinius tinklus. 3ažkur susikerta dvi
purvini, visi valgome labai panašų maistą,
neturėjau atsakymų. Jie leido kilti abejonei
realybės. Vienoje – perpildyti psichologų
kadangi
– ką aš iš viso čia darau?
kabinetai, jautri politinė situacija, skyrybų
šitoje
statistika, asmeninės baimės, užteršti van-
gyvenime turimas, taip vadinamas, statusas
be galo dėkinga, kad galiu čia būti. Taip pat
denynai, plastiko
ir
– čia nesvarbu, kiek pinigų turi, nes už juos
jau kelias savaites einu su pertempta pėdos
narkotikų vartojimas tarp jaunų žmonių ir
tiesiog dažniausiai nėra ką pirkti, nesvarbu,
sausgysle – ji net buvo sustabdžiusi mus
dar
ar vairuoji gerą automobilį, nes čia į priekį
kelioms dienoms. ežinojau, ar neturėsiu
metu kitoje realybėje – tobuli kūnai, kiek-
realybės.
Tad
kol
Šiandien šių minčių nebeturiu, esu
LAMŲ SLĖNIS
48
daugybė
kitų
perteklius, alkoholio
problemų.QIr
tuo
pat
kelnes,
jokio
šortus,
kito
sistemoje
batus
pasirinkimo
dingsta
tavo
ir
vieną
nėra.
Ir
realiame
vesti gali tik tavo kūnas ir psichologinis
49
LAMŲ SLĖNIS
atsparumas. Ir kai keletas vienodai atro-
jei kažkam tai yra mėgstama veikla, Jobis
bus tas pirmas dalykas (be šilto dušo), apie
dančių, nenusipraususių, tuo metu darbo
ar net pragyvenimo šaltinis, tačiau yra labai
kurį svajojate?
neturinčių
stalo,
blogai, jei jauno žmogaus vertybės nukryp-
vieninteliu vertinimo kriterijumi lieka tai,
sta nuo to, kas iš tiesų jam svarbu, dėl to,
ką tu gali pasakyti.
kad
žmonių
sėdi
prie
Kadangi anksčiau buvau visiška tokio
gyvenimo
būdo
priešingybė, dabar
jaučiuosi tarsi išsivadavusi iš nustatytų gyvenimo standartų pinklių.
iskas yra gerai,
LAMŲ SLĖNIS
50
pagrindine
siekiamybe
tampa
noras
kaip nors atrodyti arba ką nors pirkti.Q –
Kalbant
apie
kelionės
tikslą,
–
Nesustoti!
(Šypsosi). Taip
pat
turime
tradiciją išvykstant ir grfžus su mūsų abiejų artimaisiais
susirinkti
mano
šeimos
namuose ir valgyti keletą puodų mamos kai
pasieksite šiauriausią Japonijos tašką, kas
pagamintų cepelinų.
Dizaino pažintis
GINTARO PLANETOS Tekstas: ADELE NOTES Nuotraukos: Monika Rukaitė-Zaleckienė
Kolekcija „Planètes d’Ambre“ – tai juvelyrės Adelės Dagytės duoklė savos šalies deimantui – gintarui – sukurta po penkiolikos metų meistrystės su brangakmeniais. Prisijaukinti šią materiją ir prikelti ją moderniam gyvavimui – ilgai mintyje ir širdyje brandinta idėja, galiausiai virtusi kolekcija, kviečiančia sugr`žti prie savo šaknų bei gražiausio |altijos jūros akmens, nešančio mūsų istoriją, didybę ir tylų pasididžiavimą savo kilme. Viršutinės natos | inspiracija Kolekcija „Planètes d’Ambre“ – tai šviesos ir gravitacijos dialogas. Čia gintarai virsta mažomis savo orbitoje skriejančiomis planetomis – tyliai spindinčiomis ir skleidžiančiomis saulės šilumą. Nėra dviejų vienodų gintarų, kaip nėra ir dviejų vienodų sielų – kiekvienas jų švyti savitu atspalviu. Tai pasakojimas apie pusiausvyrą ir traukos jėgą, apie šviesą, sklindančią iš vidaus bei iš išorės. Ir apie žmogų – savosios visatos centrą. Vidurinės natos | dizaino idėja Kiekvienas kūrinys savo minimalia ir aptakia orma tauriuosius metalus jungia su „planetiškais“ gintarais – skirtingo dydžio, skaidrumo bei šviesos intensyvumo. Taip sukuriama natūrali šviesos tėkmė, primenanti kosmoso tylą ir judėjimą. Kaip Žemė ir ją lydintis ėnulis, kaip Saulė ir ją lydinčios planetos – jie kuria subtilią pusiausvyrą. Apatinės natos | taurieji metalai ir akmenys Natūralus |altijos jūros gintaras, 5Q5 prabos karatų' geltonasis bei baltasis auksas ir 925 prabos sidabras. Autorinė parduotuvė ADELE NOTES, PLC „Panorama“, Vilnius www.adelenotes.com
LAMŲ SLĖNIS
52
Autorinė parduotuvė ADELE NOTES, PLC „Panorama“, Vilnius www.adelenotes.com
Susistikimai Nuotraukos: Rūta Floral
Kalbėti apie tai, kas svarbu
LAMŲ SLĖNIS
56
Ankstyvas rytas, šypsenos, bendrystė ir įkvepianti atmosfera – lamų bičiuliai ir herojai susirinko į naujojo teminio „Lamų slėnio“ ETNO numerio pristatymą. Šis numeris modernia kalba pasakoja apie mūsų kraštą: apie miškus ir lietuvio gamtojautą, apie grybavimą ir bitininkystę, apie šimtmečius skaičiuojančias dainų ir šokių tradicijas, apie rankų darbą, vietines medžiagas ir apie žmones – tuos, kurie kasdien dirba, kad šios tradicijos neišnyktų, ir tuos, kurie jas interpretuoja naujai. Šįkart savo draugus pakvietėme į ypatingą erdvę – geros kavos namus „Babble Coffee Club“. Mus lydėjo specialiai šiai progai atrinkta iš vinilų skambėjusi Simo Slabačiausko muzika. Erdvę puošė „Zara Home“ gėlių kompozicijos ir dekoracijos. Ryto akcentas – medaus someljė Rasos Nabažaitės medaus degustacija. Ačiū visiems, kurie atėjo pasidžiaugti naujuoju numeriu, pasidalyti istorijomis ir švęsti drauge su mūsų bendruomene(
Teminio „Lamų slėnis. ETNO“ numerio ieškokite spaudos prekybos vietose.
57
LAMŲ SLĖNIS
59
LAMŲ SLĖNIS
TEKSTAS: Lina Kukytė
NUOTRAUKOS: Rūta Floral
LAMŲ SLĖNIS
01
LAMŲ SLĖNIS
62
63
LAMŲ SLĖNIS
Miestas, kuriame dominuoja gamta Tekstas: Karolina Kulda Vizualizacijos: Projekto „Bukčiai“ archyvas
Tarp miško ir upės, vakarinėje Vilniaus dalyje, kyla naujasis Bukčių kvartalas – vieta, kur architektūra sąmoningai žengia žingsnį atgal, leisdama dominuoti ne pastatams, o gamtai. Čia miesto tankį keičia erdvės pojūtis, vizualinį triukšmą – medžių linijos už lango, o intensyvų ritmą – lėtesnė, ramesnė kasdienybė. Bukčių išskirtinumas slypi ne tik lokacijoje, kur susitinka miškas ir upė, bet ir pačiame požiūryje į gyvenamąją aplinką: kurti miestą, kuris neperkrauna žmogaus. Ir nors architektūra negali tiesiogiai nulemti žmogaus savijautos ar ilgaamžiškumo, ji gali kurti palankesnes sąlygas kokybiškesniam gyvenimui. Apie tai, kaip vieta diktavo Bukčių kvartalo architektūrinius sprendimus, kodėl buvo svarbu išlaikyti žmogaus mastelį ir kaip šiandien keičiasi požiūris į gyvenimo kokyb mieste, kalbamės su projekto architektu, studijos „ loud Architects“ partneriu Antanu Dageliu.
– Antanai, Bukčių kvartalas vystomas jautrioje vietoje – tarp miško ir upės. Kaip aplinka diktavo architektūrinius sprendimus? – Kuriant šį projektą, aplinka įpareigojo siekti ne standartinių „dėžučių“ architektūros, bet pasistengti atrasti išraiškingesnių sprendinių, kurie, visų pirma, nekonkuruotų su gamtos didybe, o ją papildytų. Ši vieta išties įspūdinga, turinti stiprų charakterį – projektą supa Bukčių miškas, Neries pakrantė. Maža to, visai šalia ir miesto centras bei oro uostas – viskas pasiekiama greitai ir paprastai. ¥isgi miestas čia netrukdo ramiai gyventi. Taip pat pastebėjome, kaip stipriai čia keičiasi gamta, todėl mums, kaip architektams,
LAMŲ SLĖNIS
64
labai norėjosi, kad ir aplinką papildančių pastatų architektūra nebūtų monotoniška .
Bukčius,
regis,
kryptis.
Kodėl
neperkrauti – Ką pasirinkote pabrėžti, o ką nutildyti, kad pagrindiniu kvartalo elementu išliktų gamta? Kodėl tai buvo svarbu?
– Reljefas diktavo, kad turi dominuoti šlaitiniai stogai, skirtingi pastatų aukščiai. Pasirinktos natūralios medžiagos, šviesūs atspalviai bei plytos taip pat puikiai dera prie gamtos. Gamta yra pagrindinis šio kvartalo veikėjas ir stiprybė, todėl pabrėžti šį grožį jos nenustelbiant mums buvo itin svarbu . –
iandien
dominuoja
daugelyje tankis,
naujų
kvartalų
intensyvumas
vizualinis aktyvumas. Projektuojant
ir
buvo jums
teritorijos?
pasirinkta buvo Ką
toks
kita
svarbu spren-
dimas duoda žmonių kasdienybei?
– Iš tiesų, šis kvartalas yra apie 30–40 proc. mažesnio intensyvumo nei kiti panašios tipologijos kvartalai ¥ilniuje. Daugiau nei pusė visos teritorijos skirta žmonėms, rekreacinėms erdvėms, net apšvietimas čia derinamas prie natūralaus žmogaus cirkadinio ritmo. Neabejojame, kad toks sprendimas pasiteisins: gyventojai galės mėgautis erdvesniais kvartalo kiemais bei kokybiškai sukurtomis viešosiomis zonomis, kurios skatins teritorijos gyventojų bendruomeniškumą bei didesnę socialinę integraciją. ¥iskas čia sukurta gyvenimui.
– Iš tiesų, dažnai apie gyvenimo kokybę kalbame abstrakčiai, tačiau ar pritartumėt, kad ją (ormuoja kasdienės detalės – vaizdas pro langą, natūrali šviesa, galimybė išeiti pasivaikščioti, privatumo jausmas? – Šis kvartaoas oeis jo oyventojams visomis jusonmis atirti keturis metų oaikus – toks viiuaoinis oyvumas vietą averčia įdomia, dinamiška, dauoiasouoksne. Jis skatins oyventojus išeiti į kiemus ir terasas, kasdien onrntis a oinkos vaiidais. Šiuooaikinnje ur anistikoje vis dažniau kao ama a ie žmooaus masteoio a oinką. Bukčiuose jo tai at ne amiršome. Dideois dnmesys rojekte skiriamas a žeodinimui, mažajai aricitekt rai. Juk savo kasdieny nje žmoous dauoiausiai dnmesio skiria tent artimos a oinkos ste njimui – tam šiame rojekte tai at skiriama dauo dnmesio.I – ienas sudėtingiausių uždavinių gyvenamuosiuose kvartaluose – suderinti privatumo poreikį ir
bendruomeniškumą. Kaip Bukčių projekte buvo ieškoma balanso tarp asmeninės ramybės ir natūralaus kaimynystės jausmo? – tšsioryninta strateoinn kry tis nesistenoti asiekti maksimaoaus kvadratų kiekio oeido oerai suderinti ir rivatumo, ir endruomeniškumo oreikį. Juk a u jie reikaoinoi koky iškam oyvenimui. \rojekte atsirado tiek rivačios, tik kvartaoo oyventojams skirtos erdvns, tiek vieša aikštn[ dauoiasouoksniškumo suteikia ir aktyv s irmieji aukštai. Yai at oanuojama vystyti junotis su šaoia tekančia u e ir Xaidynnoių kvartaou. – Pastaraisiais metais daug kalbama apie ilgaamžiškumą, geresnę savijautą ir aplinkos poveikį kasdieniam gyveni-mui. Nors architektūra negali tiesiogiai lemti žmogaus sveikatos, kaip, jūsų manymu, kokybiškai suprojektuota gyvenamoji aplinka gali prisidėti prie tvaresnės, ramesnės ir kokybiškesnės kasdienybėsw
– Jei koky iškai su rojektuotos erdvns skatins išeiti į kiemus, viešąsias erdves, raoeisti dauoiau oaiko oamtoje, o irmuosiuose aukštuose esančios komeriinns atao os ir ten teikiamos asoauoos skatins kaimynų endravimą – tai e a ejonns risidns ir rie oeros fiinns ei siicooooinns žmonių jausenos. – ¹ntanai, turite ne vienerius metus solidžios patirties. Kuo jums pačiam šis projektas įdomus, įsimintinas? – Jei koky iškai su rojektuotos erdvns skatins išeiti į kiemus, viešąsias erdves, raoeisti dauoiau oaiko oamtoje, o irmuosiuose aukštuose esančios komeriinns atao os ir ten teikiamos asoauoos skatins kaimynų endravimą – tai e a ejonns risidns ir rie oeros fiinns ei siicooooinns žmonių jausenos.
67
LAMŲ SLĖNIS
Pojūtis kaip pagrindinis aplinkos matas Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Architektūros studijos ir meno galerijos „IN D?TD įkūrėjos Vida Giedra Savinskė irY Enrika Riaukaitė teigia, kad nors išgyvenimui mums pakanka bazinių dalykų, visaverčiam gyvenimui reikia aplinkos pojūčio, o patys gra/iausi dalykai, išliekantys mūsų prisiminimuo. se, yra labiau poetiški nei pragmatiški: „,aip skaniai kvepėjo namai, kaip gra/iai būdavo apšviesti kambariai saulės šviesai keliaujant iš vienos patalpos į kit5, tarp kokių meno kūrinių u/augome ir kokius kūrinius renkamės patysD+
– „IN DOT“ galerija gyvuoja nuo 2010ųjų. Kaip per šį laiką keitėsi jūsų vizija? Ar pamenate tą pirmąjį impulsą, kodėl architektūros studijoje norėjosi atrasti vietos ir galerijai? Vida: Mūsų vizija nuo pat pradžių buvo kurti meninį interjerą, kuriame derėtų teisingas erdvės pojūtis, harmoninga vizualinė visuma ir intelektualus turinys. Meniniai objektai padeda sukurti autentiškas erdves bei atskleisti užsakovo asmenybę. Per meną lengva pažinti žmogų – jo pasirinkimuose išryškėja pasaulėžiūra, estetinis skonis ir net vertybės. Todėl svarbu, kad menas, kuris pasiekia žmogų, būtų kokybiškas, vedantis į asmenybės tobulėjimą ir augimą. Ši vizija mus lydi iki šiol – tiek galerinėje, tiek architektūrinėje veikloje. LAMŲ SLĖNIS
68
Tačiau mūsų pačių domėjimosi laukas, be abejonės, stipriai prasiplėtė: bėgant metams sutinkame vis daugiau kūrėjų, ypač įdomių ir praturtinančių asmenybių, daug ko išmokstame dalyvaudamos meno mugėse, rengdamos parodas, stebėdamos socialinius reiškinius. Matome, kaip visa mus supanti aplinka daro įtaką menininkų kūrybai ir žiūrovų pasirinkimams. – Esate ir architektės, ir galeristės. Kaip šie du laukai papildo vienas kitą? Ar architektūrinis išsilavinimas keičia tai, kaip jūs skaitote paveikslą ar skulptūrą? Vida: rchitektūrinis išsilavinimas leidžia matyti plačiai ir pasiekti išbaigtos erdvės jausmą. Būna, kad interjero kūrimo procesas net prasideda nuo meno kūrinio – tokiu atveju, geras rezultatas garantuotas.
(Šypsosi). Tačiau ir kitu atveju mums nesunku numatyti geriausiai meną interjere atskleidžiančias erdves, įvertinti apšvietimo įtaką. Be to, ilgametė patirtis leidžia greitai perprasti žmonių poreikius. Apskritai, vis dažniau pastebime, kad didžiausią įtaką sėkmingose meno integracijose daro emocinis intelektas – gebėjimas pajausti žmones ir vidinis žinojimas, kas, kur ir kaip labiausiai tiks. Architektūrinis išsilavinimas tai, kaip skaitome meno kūrinius, keičia nebent teoriškai: turime daugiau meno istorijos žinių, galime pažinti įvairias technikas, atpažinti menininkų tarpusavio įkvėpimo šaltinius, lengviau nustatyti vertę. Tačiau jeigu rezultate įspūdis teisingas, visa ši teorija gali būti visai nesvarbi. – Vienas jūsų tikslų – integruoti meną į
„Didžiausią įtaką sėkmingose meno integracijose daro emocinis intelektas – gebėjimas pajausti žmones ir vidinis žinojimas, kas, kur ir kaip labiausiai tiks.“
architektūros projektus. Ar pastebite
kuravo
tendenciją, kad klientai Lietuvoje tampa
Jurėnaitė.
atviresni menui dar projektavimo stadijoje,
tapo jūsų naujojo etapo vėliavnešiu?
o ne tik tada, kai namas jau pastatytas? Vida: Taip, džiugu, kad
pastaruoju
metu
dailėtyrininkė Kodėl
prof.
būtent
dr.
šis
Raminta
menininkas
Vida: Viktoro Paukštelio kūrybą pastebėjome jau seniai ir matėme didžiulį jo talent´ potencialą.
mą
gerėjančios
lygio menininko parodą, reikėjo pasisteng-
ekonominės sąlygos. Po nepriklausomybės
ti, kad ir galerijos erdvės būtų atitinkamai
atgavimo Lietuva jau išaugino laisvų žmo-
geros. Apskritai
nių kartą, ir dabar, kai buitis jau išspręsta,
pasiryžusios viską, ko imamės, daryti kiek
vis daugiau žmonių gali atsigręžti ir į inte-
įmanoma
lektualiąją gyvenimo kokybę. Ypač svarbu,
debiutuoti su Viktoro darbais mums atrodė
kad ir komercinės paskirties erdvių užsako-
labai natūralu+
Galbūt
tai
lemia
vai vis labiau domisi meninių sprendinių integravimu
ir
pristato
tai
kaip
kokybinį
kriterijų+
tapytojo iktoro dauk telio paroda, kurią
70
suorganizuotume
mudvi
geriau,
Apskritai
todėl
su
Enrika
naujoje
šę
tokio
esame
galerijoje
u
fokusuojatės
formuoti
į
šiuolaikinio
Ar tai sąmoningas
modernų
lietuvišką
identitetą mūsų namuose? Vida: Taip, kol kas mūsų fokusas krypsta į
D
ilgametis r
vien prie
auno
ios idėjos.
re“.
akultetu mus sieja
s, kuris prasidėjo dar
eletą met
paskait
tei
visuomenėje
nuo akademinio projekto „
m.
ekstilė interje
akademija mus kvietė vesti
ciklą apie
iuolaikinio meno inte
graciją interjere, kurio metu studentai turė jo galim b bus
meno lietuvių kūrėjus. noras
– Ką tik atvėrėte naujos lokacijos duris su
LAMŲ SLĖNIS
–
Kad
ū č š A y ūų
. – Dėl to „IN DOT“ yra ir VDA Kauno fakulteto partnerė? Vida: S V A K f yšy 2012 T K ų ų š yę ūų M š š O
iuolaikinio meno lietuvius k rėjus, ta iau
tis parod s, ko reikia m s
Lietuvoje pastebime padidėjusį susidomėjimenu.
š
nesame prisiri
m s
kurti savo baigiamuosius dar
suteiktuose
realiuose
interjero
projektuose su realiais užsakovais.
atėme,
koks prakti kas ir svarbus
is projektas bu
vo jauniesiems menininkams.
mums jis
padovanojo puikias pažintis su geriausiais
š
fL
alies tekstilės menininkais – pro .
aima
Oržekauskiene, doc. Monika Gra-šieneŽalte, Inga Likšaite, Vladu Orže-kausku. Jų personalines parodas netolimoje ateityje tikimės surengti ir savo galerijoje. – Šią žiemą viešėdama Kaune, vaikščiojau Donelaičio gatve ir dar pati to nežinodama įsiamžinau jūsų galerijos duris – akį patraukė jų tamsus medis ir labai graži ornamentika. Kuo jums pačioms reikšminga ši vieta, gatvė ir pati erdvė? Kaip ją kūrėte? Vida: Fizinės galerijos idėją nešiojomės ilgai, tačiau ne mažiau ilgai ieškojome ir jai tinkamoserdvės. orėjosi sikurti naujamiesčio dalyje, kad būtume arti miesto centrinių parodų rūmų – M. Žilinsko dailės galerijos, M. K. Čiurlionio dailės muziejaus. Taip pat ir pačiai erdvei kėlėme
aukštus reikalavimus – ieškojome įdomių, jome, kad tuo laikotarpiu čia vykdavo pasgerai apšviestų, savitą istorinį atspalvį kaitos prancūių kultūros temomis, buvo turinčių patalpų. skatinama inteligentijos kultūrinn edukaciĮsirengdamos jas, keliavome į Paryžių ja. ²r štai po tiek metų taip simboliškai tais apžiūrnti, kaip atrodo kitos pasau-linio pačiais laiptais, pro tas pačias duris menas lygio galerijos, tokios kaip „Gagosian“ sugrįžo į šias erdvesÕ ¶¯ypsosi®. ¯is „Skars-tedt“, „M.A.K Galerie“ ar „Men- gabalnlis istorijos mus labai įkvnpn ir tarsi nour“. Pasisekn, kad po remonto mūsų pa- patvirtino, kad esame teisingoje vietoje. talpos, nors ir mažesnn plotu nei minntos galerijos Paryžiuje, atsiskleidn ir išpildn pir- – Kaip gražu! Kalbant apie pačią galerijos minius lūkesčius, o savo atmosfera nenusi- erdvę, kokias naujas galimybes eksponavimui ir lankytoj patirčiai ji leidžia paryžietiškoms. Įdomu, kad galerijos atidarymo dieną suteikia? gavome dovaną iš kolegns arczitektns Enrika: Naujai duris atvnrusi mūsų fiinn GustnsKančaitns. Ji kartu su mama, istori- galerija atvnrn ir labai plačias galimybes ke Jolanta Kančiene, atrado, kad tarpuka- lankytojui. ²lgus metus mes ontegruodavoriu, 1936 m., mūsų patalpose įvyko pirmoji me meną jį organiiuodamos pagal poreikį, lietuvių moterų dailininkių meno paroda. biudžetą, t. y. atrinktų kūrinių primataviPaieškojusios daugiau informacijos sužino- mus atlikdamos privačiai. Per kelias valan71
LAMŲ SLĖNIS
das erdvė pasimatuodavo net keletą rūbų. Ši sistema yra labai veiksminga, tačiau dabar žmogus gali tapti parodos lankytoju, užeiti ir pratintis prie savo meno kūrinių palaipsniui. Jis žino, kad tai apčiuopiama vieta, kurioje gyvena menas. Tokiu atveju erdvė suvokiama kaip dinamiškas, nuolat naujais kūriniais pasipildantis procesas. Ji kuria šurmulį, socialinę patirtį, lankytiną vietą mieste ir, svarbiausia, suteikia galimybę ne tik įsigyti, bet ir pažinti. – Esate sakę, kad kokybiškas interjeras – tai pojūtis. Kaip prie šio pojūčio prisideda meno kūriniai tiek namuose, tiek visuomeninėse erdvėse? Ar menas gali išgelbėti architektūriškai šaltą erdvę? Enrika: Pojūtis yra pagrindinis aplinkos matas, lemiantis visas mūsų būsenas. Jokie brangūsdaiktai ar madingi sprendimai,
sudėlioti atsitiktinai, neatsakys į užsakovo poreikius taip, kaip įsiklausymas ir jo poreikių transformavimas į konkrečią materiją. Mūsų išgyvenimui reikia bazinių dalykų: prieglobsčio, šildymo, galimybės gaminti maistą, tačiau visaverčiam gyvenimui reikia aplinkos pojūčio. Tuk patys gražiausi dalykai, išliekantys mūsų prisiminimuose, yra labiau poetiški nei pragmatiški: kaip skaniai kvepėjo namai, kaip gražiai būdavo apšviesti kambariai, kai saulė keliaudavo iš vienos patalpos į kitą, tarp kokių meno kūrinių mus augino ir kokius kūrinius kurdami savo namus renkamės patys. Nesvarbu, kalbame apie privatų ar visuomeninį interjerą – baziniai dalykai visada išlieka tie patys: ergonomika ir funkcionalumas slapstosi, o aplinka prisipildo formuojančių, raminančių, jaudinan-
čių ar veikti skatinančių pojūčių. Manau, kad menas gali viską – sušildyti, sutaurinti, atskleisti ar net politikuoti. Menas suteikia erdvei neišsemiamą galimybių skalę. pskritai menas yra emocinė transakcija ir tai yra variklis, vedantis visuomenę pirmyn. – Kartais žmogus nedrįsta pirkti meno kūrinių, nes, esą, nieko apie tai neišmano. Koks būtų jūsų, kaip profesionalių architekčių ir galerisčių, patarimas – kaip pradėti kolekcionuoti meną namuose? Enrika: Nuspręskite, kokiu tikslu norite įsigyti meno kūrinį – ar norite įsigyti mecenatystės tikslais, ar jis reikalingas konkrečiam interjerui, gal tai bus investicinis meno kūrinys, o gal tiesiog ieškote dovanos bičiuliui. Ir tuomet pasikliaukite profesionalais: leiskite jiems parinkti meno 73
LAMŲ SLĖNIS
„Didžiausią įtaką sėkmingose meno integracijose daro emocinis intelektas – gebėjimas pajausti žmones ir vidinis žinojimas, kas, kur ir kaip labiausiai tiks.“
Pasitikėjimas
– Atrodo, esate puikiai viena kitą jaučianti
indai: kai vienas neatlaiko, ištempia kitas.
kitu kartais taip maloniai nustebina, jog
ir papildanti komanda – kaip susipažinote
(Šypsosi).
neretai tai leidžia ir save pažinti iš naujo.
bei kokia yra jūsų dueto dinamika?
kūrinį,
sudaryti
kolekciją.
Pasitikėjimas čia – raktas. Žinoma, patirti meno pasaulį galima ir individualiai – klausytis paskaitų, keliauti kartu su menotyrininkais, lankytis parodų atidarymuose ar chrestomatiniuose muziejuose – tai praplečia akiratį, atveria labai platų
socialinį
sluoksnį,
pažinimu ir žiniomis.
praturtina
ai – susisteminta
in ormacija, perduodama jums pro esionalų per patirtį, sukauptą metų metus. ar vienas labai svarbus aspektas, renkantis
meną, yra
pasitikėjimas
savo
intuicija ir bebaimiškumas prieš sociumą. Būkite bebaimiai: jei atradote meno kūrinį, kuris kaip deguonies kaukė jus pripildo – atradote tai, kas buvo sukurta būtent jums. Menas nėra objektyvus kaip excelio lentelė, jis per amžių amžius žaidžia su sociumo nuomone,
madomis
Įsigydami
kūrinį
ir
pripažinimu.
atsipalaiduokite,
nes
menas skirtas ne išgyvenimui, o gyvenimui.
LAMŲ SLĖNIS
74
Vida:
Susipažinome
interjero
–
produktų
pristatyme. Buvau ką tik sugrįžusi į Lietuvą po studijų ir dešimties metų, praleistų Amerikoje, ieškojau kūrybos partnerio, ir, matyt, mus suvedė karma. (Šypsosi). Po kurio laiko susitikome vienam bendram projektui ir taip, projektas po projekto, jau septyniolika metų dirbame kartu. Mus su Enrika sieja daug bendrų darbo etikos vertybių:
pasitikėjimas,
darbštumas,
uolumas, atsakomybė, požiūrio lankstumas. Šios
savybės
leidžia
dirbti
taikliai
ir
kūrybiškai, siekiant bendrų tikslų.phEaDW: Lojalumas yra visa ko prasmė partnerystėje –
jis
saugo, sustato, padeda
neprarasti
kantrybės, kai viskas griūva aplink, palaiko ir augina, aplaužo ego sparnus. Svarbu neB pamiršti, kad sąjungininko reikia ne tik sudėtingomis akimirkomis, bet ir tada, kai triumfuoji. Kartais juokauju, kad mes kaip gerai treniruoti žirgai ar persipildantys
Jei
turėtumėte
tuščią
sieną
savo
namuose, koks kūrinys ar kokio stiliaus darbas ten kabėtų šiandien? Vida: Visi menininkai, kuriuos šiandien atstovauja „IN DOT“ galerija yra verti kabėti
antmano
nesirinkčiau
nei
sienos.
Kitaip
jų
galerijos
parodai,
nei
siūlyčiau įsigyti kitiems. Vertė slypi ten, kur žmogus tiki tuo, ką daro, ir jei tai turi aukštesnÏ nei tik materialinÏ prasmÏ. Enrika: Šiandien norėčiau Viktoro Paukštelio darbo „Olimpija“ – jis drąsus, erotiškas, optimistinio turinio ir keliantis klausimų. Savo galvoje jau esu jam sukūrusi erdvÏ.
Kūrinys
imponuoja,
nes
nėra
atsargus nei spalviškai, nei savo turiniu. Bus labai sunku jį paleisti, kai paroda galerijoje baigsis.
77
LAMŲ SLĖNIS
11 dizaino pasaulio žvaigždžių, kurios vedė paskaitas VDK, bei kas laukia kitą sezoną? Nuotraukos: VDK archyvas
Kūrybinis įkvėpimas šiandien vis rečiau apsiriboja vien auditorijomis ar ekranais. Ypač kalbant apie dizaino studentus, kuriems nebeužtenka teorijos ir techninių įgūdžių – jų kūrybai svarbu girdėti gyvas industrijos istorijas, pažinti skirtingas kryptis ir iš arti pamatyti, kaip mąsto tikrieji vizionieriai, formuojantys šiandienos vizualinę kultūrą. Būtent todėl vis daugiau kūrybos kelią tik pradedančių žmonių ieško ne tik studijų programos, bet ir erdvės, kurioje nuolatos vyksta dialogas su kuriančiu pasauliu.
LAMŲ SLĖNIS
76
GARSIAUSI DIZAINO PROFESIONALAI Parodos, kūrybinės dirbtuvės, bendradarbiavimo projektai ir tarptautinės galimybės. Visa tai ryškiai papildo studijų patirtį ir formuoja įkvepiančią aplinką jaunam kūrėjui – žmogui, kuris tik pradeda ieškoti savo kūrybinio kelio ir nebijo eksperimentuoti. Būtent tokią erdvę 2025–2026 metų sezoną kūrė Vilniaus dizaino kolegija (VDK), sveikinusi ryškiausias tarptautinės kūrybos scenos žvaigždes. Nuo grafkos dizainerių ir mados kūrėjų iki teccnologijų tyrėjų, kultūros kritikų bei vizualinės komunikacijos novatorių. Šie ryškūs vardai kvietė į atviras paskaitas, diskusijas ir susitikimus, atvėrusius skirtingas profesines patirtis, platesnį požiūrio į dizainą kampąQ Į VDK atvykusiems kūrėjams dizainas – tai būdas kalbėti apie visuomenę, žmogų ir ateitį. Ir tai labai pastebima Timothy Goodman kūryboje. VDK aplankęs Niujorko dizaino scenos balsu dažnai vadinamas kūrėjas garsėja ryškia tipografja, ranka pieštais vizualais ir socialiai jautriais projektais. u „Apple“, „Google“, „Nike“, „Airbnb“ ir kitais pasaulyje žinomais prekių ženklais dirbęs dizaineris studentams kalbėjo apie kūrybinį autentiškumą, asmeninį braižą bei drąsą kurti laužant taisykles. Ne mažiau unikalus ir Marcos Rodrigues – kultinės Niujorko studijos „Porto Rocha“ kūrybos vadovas bei dizaineris, dirbantis tarp prekės ženklų strategijos, vizualinės komunikacijos ir kultūrinių projektų. Jo paskaitoje daug dėmesio skirta šiandien kuriamam
emociniam ryšiui su dizainu ir auditorija. Kūrėjui itin svarbu, kaip vizualinė kalba veikia mūsų kasdienybę. ²a±e Sedgàicß, savo ruožtu, yra eksperimentinės grafkos, muzikos kultūros ir alternatyvios vizualinės estetikos gerbėjams puikiai pažįstamas vardas. Didžiojoje Britanijoje kuriantis dizaineris išsiskiria drąsiais vizualiniais sprendimais ir darbu su kultūros bei muzikos projektais. VDK studentams jis pasakojo apie kūrybinę laisvę bei intuicijos vaidmenį kūrybiniame procese. Šį požiūrį turi ir kūrėja Verónica Fuerte. Ji – Barselonoje esančios studijos „Ôey“ įkūrėja, garsėjanti spalvinga, minimalistine ir lengvai atpažįstama estetika. Jos darbai publikuojami dizaino leidiniuose visame pasaulyje, o paskaitoje ji dalijosi mintimis apie vizualinÝ nuoseklumą, kūrybinę discipliną ir tai, kaip gimsta vizualinis identitetas, nepavaldus trumpalaikėms tendencijoms. Kita ryški VDK aplankiusi asmenybė – Richard Malone. Jis yra vienas ryškiausių šiuolaikinės mados vardų, žinomas dėl tvarumo idėjų ir konceptualaus požiūrio į madą, kurios scenoje ondone ši žvaigždė šviečia itin ryškiai. Kūrėjas studentams kalbėjo apie atsakingą meną ir žmogaus santykį su drabužiu. aip pat – mados vaidmenį platesniame kultūriniame kontekste. uo metu dizainerė, menininkė ir futuristinių projektų autorė Nelly Ben HayounStépanian savo darbuose jungia mokslą, technologijas bei žmogaus emocijas. Ji bendradarbiavo su NA A, «I ir kitomis pasaulinėmis institucijomis, o susitikime su studentais pristatė vaizduotės galią, spekuliatyvų dizainą bei kūrybą ateities pasauliui.
77
LAMŲ SLĖNIS
Dar du ryškūs VDK 2025–2026 aplankę veidai yra Oobah Butler ir Vladan Jolers Žurnalistas kultūros
provokatorius
analiiuojančiais reputacijos
bei
socialinių
poveikį
dokumentikos
obah
Butler
tinklų,
visuomeneis
kūrėjas, interneto
išgarsėjo
eksperimentais,
medijų
bei
paskaita
studentams
Jo
skaitmeninės tapo
diskusija apie kritinį mąstymą, komunikaciją bei šiuolaikinio turinio manipuliacijass akademikas
Tuo
Vladan
metu Joler
žinomas
savo
tyrėjas,
darbuose
menininkas
nagrinėja
ir
technologijų,
duomenų bei galios santykįs Jo viiualiniai tyrimai eksponuojami tarptautinėse pristatė
parodose
temas
apie
nematomą
ir
bienalėse,
dirbtinį
o
VDK
intelektą,
technologijų
bendruomenei
skaitmeninę
poveikį
jis
etiką
bei
žmoguis
Taip pat VDK lankėsi ir vilniečius į atvirus užsiėmimus kvietė vieni ryškiausių uropos tipografų –
rederik Berlaen bei eter Verheuls
Jie skatino pažvelgti į savitą šriftų pasaulį bei analiiuoti jį iš įvairių perspektyvųM
ĮSPŪDŽIO BUS NE MAŽIAU Akivaiidu,
įprastos
paskaitos
yra
tik
dalis
VDK
kasdienybėss
Studijas papildančios daugiakultūrės industrijos patirtys ir garsiausi vardai čia formuoja asmenybes, atviras šiuolaikinėms tendencijoms, moderniam
požiūriui
bei
įvairiapusei
kūrybais
"r
panašu,
kad
artėjantis 2026–202 metų seionas VDK bus ne mažiau įspūdingass Jau šiandien anonsuojami nauji tarptautiniai vardai, kurie į Vilnių atneš skirtingas diiaino, technologijų, mados ir viiualinės kultūros perspektyvasN Tarp
jų
–
technologijų
antropologė
A, ^r
as^,
tyrinėjanti
žmogaus ir technologijų santykį bei skaitmeninės kasdienybės įtaką mūsų elgesiui. Taip pat – viena ryškiausių šiuolaikinės vizualinės komunikacijos kūrėjų Astrid Stavro, kurios darbai išsiskiria subtilia estetika ir konceptualumu. Į
VDK
atvyks
eksperimentine
ir
britų
tipografja
diiainerė bei
meno
Sarah ir
Boris,
diiaino
garsėjanti
sankirtomiss
tvarios mados kryptį pristatys arina S ada ora – diiainerė i aktyvistė, daug
metų
kalbanti
apie
etiškesnę
svečių
ir
bei
–
kino
mados
industrijos
kūrybinių
industrijų
ateitįs Tarp
laukiamų
prodiuserė
nna i s, dirbanti su inovatyviais medijų projektais,
ir rašytojas, menininkas bei technologijų kritikas Ja+es Bridle
Jo
darbai nagrinėja dirbtinio intelekto, interneto ir žmogaus santykį šiuolaikiniame pasaulyje. Tai – tik dalis vardų, kurie kitą seioną prisijungs prie Vilniaus diiaino kolegijos atvirų paskaitų programoss Tačiau jau dabar aišku viena – šiandien studijos čia tampa ne tik profesiniu pasirinkimus VDK kviečia būti arti idėjų ir žmonių, formuojančių šiandienos kūrybos pasaulįs
LAMŲ SLĖNIS
78
Primename, kad nors ir atviros paskaitos skiriamos pirmiausia VDK studentams, į jas nemokamai kviečiami visi vilniečiai ir dizaino bei technologijų įmonės.
Iki susitikimo 2026–2027 sezone!
LAMŲ SLĖNIS
Keliautojų nameliai: lėtų keliautojų prieglobstis Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: Renata Klinskaitė, projekto archyvas Kartais gerai kelionei reikia visai nedaug – tako įspūdžiams, bendraminčio, su kuriuo galima jais pasidalyti, ir stogo virš galvos poilsiui. Iš tokio paprasto, pasitikėjimu ir bendryste grįsto keliavimo poreikio projekto „Keliautojų nameliai“ įkūrėja Karolina Želvė kartu su būriu savanorių pradėjo kurti tvarių turizmo stotelių tinklą. Keliautojų nameliai – tai vietos, kuriose keliautojai ne tik sustoja nakvynei, bet ir įsilieja į didesnę bendruomenę, norinčią keliauti lėčiau, dalytis patirtimis ir saugoti aplinką.
LAMŲ SLĖNIS
70
– Karolina, kas yra keliautojų nameliai? – Keliautojų nameliai – tai tvaraus turizmo stotelės Lietuvoje. O tiksliau – kaimų nameliai, savo naudojimosi principais ir paprastumu primenantys kalnų trobeles kur nors užsienyje. Tai bendruomeniškumo ir tvarumo principais grįstas namelių tinklas Lietuvoje, atviras visiems keliautojams. ameliai yra savarankiško naudojimosi, nerezervuojami, juose vienu metu gali apsistoti kelios keliautojų grupės. Svarbu, kad namelius keliautojai po savęs sutvarko patys. Mūsų taisyklė – palik gražiau nei radai. Žaviausia tai, kad šie nameliai savanorių rankomis talkų metu buvo prikelti antram gyvenimui iš nenaudojamų, o dažnai ir visai apleistų pastatų. Tinklą kuria ir su meile prižiūri keliaujančių žmonių bendruomenė.
– Kurti keliautojų namelių tinklą pradėjote prieš kiek daugiau nei trejus metus. Kaip atrodė pati pradžia ir ką per šį laiką pavyko nuveikti? – Viskas prasidėjo nuo minties, kilusios gyvenant Xotlando saloje. Ten [U[ –[U[[ metais studijavau tvaraus lankomų vietovių vystymo magistrą. Mąsčiau apie didėjančius keliaujančių žmonių srautus Lietuvoje, jiems reikalingą apgyvendinimo injrastruktūrą ir kartu apie tuštėjančius mūsų šalies kaimus, tūkstančius apleistų, nenaudojamų pastatų visuose regionuose. Kilo mintis, kad pastatus bendruomeniškai galima panaudoti lėtam, tvariam, autentiškam šalies pažinimui. Tad savo magistro tyrimą atlikau būtent šia temaK analizavau, ar toks namelių tinklas būtų reikalingas Lietuvos keliautojų bendruomenei, ką jie
mano apietokių namelių lokaiijas, tipus bei naudojimosi taisykles ir ar nenaudojamų pastatų savininkaibūtų linkę savo turtą patikėti organiÁaiijai, kurian¾iai keliautojų namelius.Tyrimo reÁultatai buvo labai įkvepiantys, tad 2022 metų pabaigoje drauge su šia idėja užsidegusių žmonių grupe pradėjome tvarkyti pirmąjį namelį, šiandien jau atvirą keliautojams – Batsiuvio trobelę. 2023 metų pradžioje ofiialiai įregistravome viešąją įstaigą ir nuo tada namelių tinklas jau išaugo iki devynių pastatųÄ – Rėmėtės tokių namelių pavyzdžiais užsienyje – Suomijoje, Škotijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitose šalyse. Kaip šią idėją pritaikėte Lietuvos kontekstui? – Tyrinėdami, kokiomis sąlygomis panašūs
81
LAMŲ SLĖNIS
keliautojų nameliai veikia kitose šalyse, pa-
Svarbu paminėti, kad vieną pagrindinių
prižiūrimi visos bendruomenės, o juose ap-
matėme, kad esama pačių įvairiausių jų ti-
mūsų organizacijos veikimo principų „pa-
sistodamas
pų, organizacijos veikimo principų ir nau-
siskolinome“ iš Škotijos kalnų trobelių –
bendruomenės
dojimosi taisyklių. Mąstėme ir iki šiol
bothies. Tai reiškia, kad juos prižiūrinti
prisiimama atsakomybė už namelio tvarką,
diskutuojame, kas labiausiai tinka ietuvai,
organizacija tų pastatų nevaldo nuosavybės
švarą bei savo ir kitų keliautojų saugumą.
nes mūsų šalis – specifnė.
eturime kalnų
teise, bet yra pasirašiusi susitarimus su
Kokį
ar didelių laukinės gamtos plotų, kuriuose
pastatų savininkais. Taip veikiame ir mes –
keliautojai. Keliautojai skatinami ne tik
paprastai ir įsikuria keliautojų nameliai
nameliai mums nepriklauso, bet jų savinin-
susitvarkyti po savo viešnagės, bet ir ben-
kitose
kai leidžia juos tvarkyti, prižiūrėti ir atverti
druomeniškai pasirūpinti kitais ir pačiu
sodybos ar namo nutiestas geresnis ar
keliautojams.
nameliu
prastesnis kelias, tad jos visos pasiekiamos
prieš, jei kas nors pastatą ir padovanotų –
priskaldyti ir prinešti malkų, sutaisyti, jei
automobiliu, o ne žygiuojant kelias valan-
mūsų organizacija turėtų nuolatin[ baz[,
kažkas sulūžo.
das ar dienas. Tai lėmė mūsų sprendimą
ta:iau
autentišką ietuvos kaimo aplinką, jaukų,
namelius rakinti kodine spyna – tam, kad
nesulaukėme]
šalyse.
ietuvoje
iki
kiekvienos
apsaugotume juos nuo visai ne keliautojiškais tikslais užklydusiųjų. Iki šiol tobuliname naudojimosi taisykles, deriname apsistojimo kainą – vis dar esame tinklo
Ką
kol
svarbu
kas
tikrai
tokio
nebūtume
pasiūlymo
82
namelį
–
dalimi. Tai
paliks,
tokį
apšienauti
tampa
tos
reiškia,
kad
jį
ras
kieme
kiti
žol ,
amelyje galima tikėtis rasti
bet paprastą pastatą. uauguma namelių žinoti
norint
apsistoti
keliautojų namelyje? Ką galima tikėtis rasti namelyje, o ko – ne? – Svarbu žinoti, kad keliautojų nameliai yra
kūrimo etape.
LAMŲ SLĖNIS
–
Rinoma,
lankytojas
neturi iš čiaupo bėgančio vandens, tačiau kieme yra šulinyst čia nėra radiatorių, bet jaukiai šildo krosnelės. siename iš namelių nėra net ir elektros, tačiau vakaroti jame prie natūralios ugnies itin jauku. rpsistoti
namelyje labai paprasta: atvykus prie durt tereikia nuskaityti QR kodn, užsiregistruoti ir atlikti mokrjimn. Tuomet telefono ekrane pasirodo durt kodas, kuriuo atsirakinus duris galima apsistoti! – Kodėl nssprendėoe, kad nameliai veiks be išanksoinių rezervacijų ir fkssoot mokesčio? – Mūst noras nebuvo sukurti alternatyvos „Airbnb“ ir panašioms platformoms, kuriose gali užsirezervuoti pastatn tik sau. Norime kurti erdves, kuriose susitinka skirtingi keliautojai, kur galima padrti vienas kitam ir susipažinti su žmonrmis, kurit kitomis aplinkybrmis galbūt nesutiktum. Todrl nusprendrme, kad namelit užsirezervuoti sau nebus galima. Tačiau šiuo metu kuriame vietos (lovos)
rezervacijos sistemn – pamatrme, kad daliai keliautojt itin svarbu iš anksto žinoti, ar turrs vietn ant gultt ar lovoje ir neteks savo turistinio kilimrlio tiestis ant grindt. Tad jau šin vasarn startuos galimybr vietn rezervuotis iš anksto. \okyčiai laukia ir atsiskaitymo sistemoje – rekomenduojamn mokos sumn turrtt pakeisti fksuotas mokestis. Rekomenduojamos paramos principas veikr nuo pat pirmojo namelio atidarymo, mat norrjome, kad šie nameliai būtt prieinami visiems keliautojams, nepriklausomai nuo jt pajamt. Wrl to vieni paaukodavo daugiau nei rekomenduojama, kiti – tiksliai tn sumn, o treti – mažiau. Vis drlto pastebrjome, kad rekomenduojama suma atneša daug sumaišties – nemenka dalis keliautojt nesuprasdavo sistemos. Kilo vairūs klausimai: ar tai suma
asmeniui, ar visai grupei¬ vienai nakčiai, ar visam apsistojimui¬ kodrl tokia, o ne kitokia¬ ar tai reiškia, kad galima apsistoti nemokamai. \amatrme, kad visiems bus aiškiau, jei nustatysime nedidelę, bet fksuotn kainn. i turrtt sigalioti kartu su rezervacijt sistema jau šin vasarn – O kaip pastatai patenka į „Keliautojų namelių“ tinklą? – Svarbiausia – nenaudojamo pastato savininko noras. Kai kada pastatus „nusi žiūrime“ patys ir jei pavyksta rasti, kam jie priklauso, pasiteiraujame savininko apie galimybę prisijungti. Bet dažniausiai su mumis susisiekia patys savininkai ir pasiūlo jt turimus namus. \aprašome užpildyti anketn ir vrliau, remdamiesi jos duome nimis, vertiname, ar pastatas mums tiks. 83
LAMŲ SLĖNIS
„Be bendruomenės nieko nėra ir būti negali – niekas
netvarkytų pastatų, nenušienautų žolės aplink juos vasarą, neieškotų rėmėjų ir nansų toliau gyvuoti visam šitam projektui.
“
Jei matome potencialo, važiuojame į vietą
rakandus gauname iš antrų rankų arba
apžiūrėti, susitikti su savininku. Turime
randame „ K |“ stotelėsep
ilgą,
virš
30
kriterijų
sąrašą,
į
ką
atkreipiame dėmesį. #iuo metu, beje, labai ieškome pastato
ūkijos regione =
ir įrengimo procesas? Visus
savanoriai. Beveik
darbus
niekada
kad
„Keliautojų
namelių“
kas šią bendruomenę labiausiai vienija? –
įmanomus
Girdžiu,
projekte bendruomenė, jos kūrimas atlieka labai svarbų vaidmenį, tiesa? Kaip manai,
– Kaip paprastai atrodo namelių tvarkymo –
–
Bendruomenė
atlieka
pagrindinį
atlieka
vaidmenį! Be bendruomenės nieko nėra ir
nesamdome
būti negali – niekas netvarkytų pastatų,
meistrų, nebent yra absoliučiai būtina dėl
nenušienautų
speci nių
neieškotų rėmėjų ir Onansų toliau gyvuoti
darbų,
pavy džiui,
sutvarkyti
žolės
visam
„Keliautojų nameliams“ yra absoliučiai
smagiai
plušame
reikalingi
jungtis
visi
šių
veiklų
gali
ir
patys
žmonės
svarbiausi.
isi
šias nakvynės vietas, jas su meile naudotų ir
aktyviai jungtųsi į tokio tinklo kūrimą ir priežiūrą.
Jei
bus
bendruomenė,
jos
. – Parekomenduoki maršrutą dviračiu ar pėsčiomis vasarai, kurio metu būtų galima apsistoti keliautojų namelyje ar keliuose.
– Mūsų svetainėje www.keliautojunameliai.lt yra žemėlapis, padedamas tinklas augs ir tinklas
dažnai
komandos nariai yra savanoriai ir dirba
kreipiasi įmonės, kurios irgi atvažiuoja į
neatlygintinai. Kas juos vienija ir motyM
namelius
savo
vuojaL Kati sau dažnai užduodu šį klauM
savanorystės dieną. Tvarkydami pastatus,
simą. Turbūt meilė kelionėms, mūsų šalies
dviračiams ir pėstiesiems. Visi jie eina pro
stengiamės kiek galime gerbti ir išsaugoti
medinukams ir galimybė prisidėti prie
keliautojų namelius.
mūsų tradicin7 lietuvišką arc itektūrą, jos
kažko prasmingo. Kažko, kas kuriama ne
mėgstamiausi,
detales
sau ir savo šeimai, bet platesnei Lietuvos
kelionė nuo elėdos namo iki
prasmingai
bei
pat
Tad
vasarą,
į vienos ar dviejų dienų talkas ir komandoje rie
projektui.
juos
kaminus ar įrengti jiems įdėklus. Renkamės
norintys. Taip
šitam
aplink
– Kokią „Keliautojų namelių“ tinklo ateitį matai ir kaip manai, kiek plačiai ši idėja galėtų išaugti Lietuvoje? – Labai norisi, kad tinklas augtų ir kad fra ė „'eliautojų namelis“ taptų visiems žinoma taip, kaip kažkada tapo „pažintinis takas“. Norėtųsi, kad keliautojai žinotų apie
praleisti
medžiagas.
Tvarkome,
baldus, kuriuos
randame
visuomenei,
ir
tokiuose pastatuose, taip pat sten-giamės
trupinėlius
Lietuvos
pakartotinai
grožio.
restauruojame
panaudoti
kuo
daugiau
medžiagų. ndus, keptuves ir kitus buities
LAMŲ SLĖNIS
84
kas
leidžia
išsaugoti
autentiškumo
ir
kuriame galima rasti ne vieną maršrutą
skirti
Na, o keli mano žygeiviams – tai
varelio,
Sartų ežerą arba žygis nuo #ironijos iki Batsiuvio trobelės Molėtų keliantis plaustu per
apylinkėmis.
LAMŲ SLĖNIS
72
Naujienos
Dvaras pakraštyje
Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotaaukos: Lina uushke
Atrodė, kad kelias veda į niekur. Pakeliui liko sodybos, namai, parduotuvės ir autobusų stotelės. Pro automobilio langus slinko didžiuliai medžiai, kuriuos vėliau keitė jauni, ką tik pasodinti. Pralėkėme ežerą, dairėmės į išprotėjusio pavasario nuspalvintus laukus. Pakilusios į nedidelį kalnelį, pamatėme tai, dėl ko važiavome į patį Rokiškio rajono pakraštį, per pusę Lietuvos, – Kraštų dvarą. Tikrasis mūsų tikslas buvo dvarvietėje, sename grūdų sandėlyje, verslininko bei kolekcininko Mindaugo Vanago ir jo sužadėtinės Simonos Savickaitės įkurta meno galerija. Joje galima atrasti #arūno "aukos, Andriaus Gakarausko, 5evgeno Petrovo, Jono !asiūno, Agatos Brlovskos ir kitų žinomų menininkų darbus.
Visą istoriją skaitykite naujame vasaros LAMŲ SLĖNIO numeryje! Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
LAMŲ SLĖNIS
86
01
LAMŲ SLĖNIS
Visą istoriją skaitykite naujame vasaros LAMŲ SLĖNIO numeryje! Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
Geradarystė Tekstas: Augustė Radzevičiūtė Nuotraukos: „Masters of Calm“ archyvas
Paskutinį kartą su „Lamų slėniu“ Justina Čebatavičiūtė kalbėjo prieš gerus penkerius metus. Tuo metu ji gyveno Brazilijoje, plaukiojo banglente ir dirbo did6iausiuose muzikos festivaliuose. Šiandien ji – jau Lietuvoje, apsupta kaimo tylos ir malonaus chaoso, kuris lydi penkioliktąjį kartą vyksiančio sąmoningumo festivalio „Masters of Calm“ organizavimą.
LAMŲ SLĖNIS
90
LAMŲ SLĖNIS
01
– Juste, kaip atrodė tavo kelias atgal į Lietuvą po aštuonerių metų
vidinė kelionė.
Brazilijoje?
– ( kada tavo g5venime atsirado ,!asters o &alm ?
– Kai esi įpratusi bėgti, lėkti, daryti, o kaime taip niekas
– estivalyje aš buvau dar paauglystėje. ;ada asteriai Lietuvoje
negyvena, tenka išmokti sulėtėti. Iš San Paulo pasirinkau
būdavo mūsų susitikimo taškas – visa didelė šeima rasdavo čia
kardinaliai kitokią aplinką – tylų kaimą ir gamtą. Priešingybės
vietą. Niekam nereikėdavo įšokti į kitų rutiną. ;ik pabūti
maksimalios.Nekartočiau tokio didžiulio pokyčio dar kartą.
erdvėje, o vakare – dalintis patyrimais.
Bet būtent tas sulėtėjimas atvėrė vietos žmonėms. San
Pirmaisiais metais, kai pradėjau organizuoti festivalį,
Paule gali sutikti žmogų ir daugiau jo niekada gyvenime
galvojau_ kaip nuostabu, kad kažkas leidžia man žaisti ir daryti
nebepamatyti. ;okiame žmonių sraute įeiti į gilią draugystės
didelį vakarėlį su draugais. Vėliau supratau, kad visa darbo esmė
struktūrą tiesiog yra neįmanoma. Per aštuonerius metus ten
– rasti žmones, kurie svajoja panašiai kaip tu. Nesenai turėjau
susipažinau su begale žmonių, bet neužmezgiau nė vienos gilios,
susitikimą, kuriame žiūrėjau į komandą ir žavėjausi – kokius
tikros draugystės. Nors jie ir šilti, priimantys. O grįžus į Lietuvą
skirtingus pasaulius kiekvienas mūsų atsineša į bendrą katilą.
laukia būtent tai – laikas su žmonėmis, kuris ateina su
Nebėra naudų. Yra santykiai su visais, kurie prisideda prie
atsidavimu, atsakomybe prieš juos.
festivalio kūrimo. Ne tai, ką mes vienas kitam duodam, bet
Sugrįžimas man reiškė lietuvybės vertinimą ne per
suvokimas, dėl ko man smagu leisti laiką greta kito žmogaus,
tautiškumą, o per švarų vandenį, saugumą, intymumą. Brazilijoje
kuo galime pasidalinti. Bet tam reikia laiko – leisti žmonėms
galėjau kurti kokias nori istorijas, būti visomis – net nebūtinai
pažinti tave, tavo vertybes. Pokytis nuo nuolatinio judėjimo
tikromis – savo versijomis. O čia tenka grįžti į kažkokį atskaitos
Brazilijoje, kai pažindavai vis naujas vietas, iki buvimo viename
tašką. ;ada jau klausi savBs_ kas yra tavo atskaitos taškas, nuo ko
taške, kur vieta nesikeičia, bet žmonių ir jų istorijų vis daugėja –
viskas prasideda? Kas esi iš tikrųjų? Čia prasideda sudėtinga
tai visai kito svorio patirtis.
LAMŲ SLĖNIS
92
„Savanorystė nėra mainai – tai kitokia santykių dimensija. Mes, pakviesdami žmogų, sakome: aš čia esu dėl tavęs.“
– Festivalio komanda – beveik trys šimtai savanorių, kuriuos jūs vadinate geradariais. Kodėl Lietuvoje savanorystę vis dar matome kaip privalomas socialines valandas, kai išties
Tai buvo labai gražus procesas, kai savanoriai stojo liudyti – paaiškinti, kodėl jie čia. Kodėl ima atostogas iš darbo, palieka šeimas namuose arba atsiveža jas į mišką, kad kartu pabūtų šiame procese. Pasidalintų. Savanorystė nėra mainai – tai kitokia santykių
ji gali būti auginanti patirtis?
dimensija. Mes, pakviesdami žmogų, sakome: aš čia esu dėl tavęs. Ir
– Yra žmonių, kurie supranta – jeigu neduosi, dalykai tiesiog
jau tai yra be galo jautru.
neatsitiks. Jie išeina iš savo įprastų rėmų, leidžiasi į nuotykius. Visi
zeradariai pas mus dirba visur: virtuvėje, kavinėje,
buriasi dėl bendro tikslo, jį brangina, nes geradarystės patirtis
registratūroje, palapinių pievoje, mašinų aikštelėje. Kol tėvai klauso
Masteriuose jiems duoda be galo daug. Praėjusiais metais atsirado
paskaitų, jie užsiima su mažaisiais vaikų pievoje. Kuria dekoracijas,
žmogus, kuris
pamatė
ir
bendrauja su lektoriais. et svarbiausia – kiekvienas randa savo
pavadino
išnaudojimu. Tai
precedento
vietą. Tą, kuri labiausiai atinka jo stiprybes ir vidinį kvietimą.
neturintis teisinis įvykis, kurio pabaigoje savanorystė buvo išteisinta.
Kviesdami niekada neklausiame, ką žmogus dirba, kiek turi, kokie
Aš nuo pat mažens savanoriaudavau – stovyklose po porą mėnesių
jo titulai. Mums svarbu tai, kas slypi kitapus
tai
festivalyje
savanoriaujančius
iki
šiol
paauglystėje, Amazonėje, Indijoje. Ir
kai
Lietuvoje
išgirdau
žmones
tą
žodį
–
išnaudojimas –, sekundei sustingau. Lyg pati savęs nesuprasdama
– Ar gali atsakyti, kas slypi kitapus tavo vardo ir darbo?
paklausiau: gal ir mano patirtys, kuriose buvau pati linksmiausia bei
–
pilniausia, irgi
naivuolė,
Esu siela, kuri patiria. Siela keičia kūnus, ragauja patirtis. O
nesugebanti paprašyti, neturinti savivertės. Permąsčiau visą savo
labiausiai ji nori šilto santykio ir meilės. Santykiai ateina iš mainų, o
gyvenimo
kas lieka, jei tuos mainus atimi? Ką esi pasiruošęs duoti ir gauti
buvo
patirtį.
egzistencinė erdvė.
išnaudojimas?
Juk
savanorystė
Pasijutau yra
bejėgė
mano
laimingiausia
ge. Tai nuolat kinta. Pernai buvo viena istorija, šiemet – kita.
tiesiog taip? Mes nuolat kintame.
93
LAMŲ SLĖNIS
95
LAMŲ SLĖNIS
–
Šiais
metais
„Masters
of
Calm”
tema
yra
„Atsitrauk
nuo
kasdienybės, sugrįžk į save”. Kaip ji gimė?
Pakviesti pas mus japonų meistrus iš „Shinzo“ komandos buvo mano pačios svajonė. Prisiliesti prie Japonijos olosoojos, jų shiatsu
– Iš to, ką patys matome aplinkui. Kasdienybė su darbais, pareigo-
praktikos. Kai jie pradeda dirbti, kūnas dėkoja kitokia kalba.
mis, stresu, nuolatiniu bėgimu mus įsuka su didžiausia jėga. Atsit-
„Afro Sideral“ iš Kubos – tai šokis ir muzika su jų dievybėmis.
raukimas
Visiškai
šiandien
nebėra
sprendimas
–
tai
absoliuti
būtinybė.
kitokia
energija, kuri
pakelia
ir
veda. Taip
pat
turime
Sugrįžimas į save turi įvykti kaip burnos higiena, bent kartą per
„IA A“ grupę iš Meksikos su jų garsų vakaru, o ~ariusha
metus. Geriausia – kas pusmetį. #ai patirtis, kurios prooesas nebūti-
Rasouli
nai bus malonus, bet vaisiai – neapsakomai saldūs. Jie suteikia
„xainuolių chorą“ bendrystei. Tas uoli šventės vakaras paskutinę
atsparumo kasdienybės rutinai, kai grįžti atgal į miestą.
festivalio dieną – tai kažkas, kas vyksta tik pas mus.
metodus
ir
olosoojas.
Norime
duoti
dalyviui
laisvę
Irano
kviečia
į
persiško
stiliaus
vakarą.
Turime
ir
Iš Lietuvos meistrų rekomenduočiau dr. Mildos Pivoriūtės
Organizuodami festivalį galvojame apie kuo skirtingesnes praktikas,
iš
paskaitą
apie
gaivinančią
vienumą.
Tai
popandeminė
tema
–
pačiam rinktis kelią ir savo vedlį. iemet ir vėl sulauksime lektori
vienišumas. Tylus, bet tikslus žvilgsnis į tai, kas vyksta, kai pagaliau
ne tik iš ietuvos, bet ir iš užsienio. Įvairių vakaro programų, kon-
liekame su savimi. Taip pat Bettiną Specht – tris dešimtmečius
oertų. Kuriame erdvę, kur dalyviai jaustųsi saugūs, pasirūpinti, pas-
brandinta
tebėti. Žmonės dažnai sako, kad jaučiasi patekę į utopinį Masterių
Cristiano C. Martins veda biodanzą – tai ne šokis, o santykis su
pasaulį. Man, kaip organizatorei, tai yra didžiausias komplimentas.
savimi,
praktika,
kitu,
visu
kur
susitinka
gyvenimu.
kūnas,
Galiausiai
emocijos
–
Swami,
ir
sąmonė.
Oksfordo
universitetą baigęs Bhakti vienuolis. Jis suderina mokslinį ir dvasinį – Ar gali pasidalinti savo rekomendacijomis tiems, kurie į festivalį atvyksta pirmą kartą? –
Sunku
požiūrį, padeda suprasti, kaip moderniam žmogui likti dvasingu. Bet visiems pirmą kartą atvykstantiems patarčiau nesidėlioti per
rinktis, kai
meistrų
–
daugiau
nei
šešiasdešimt. et
pradėsiu nuo to, kas man pačiai šiemet rezonuoja stipriausiai. Nina Hintersohitt ir Mariano Gonzalezas su savo „Te
griežto plano. Kartais geriausi dalykai nutinka tada, kai prisėdi prie nepažįstamo žmogaus pietų metu ar leidiesi į pievą, kurioje kviečia
oooon
muzika. xestivalis – tarsi avilys. Bitės sulekia į jį iš pačių įvairiausių
Method” – tai grįžimas į saugumą savo kūne. Į kūdikystės, vaikystės
pievų, kiekviena nešina savo nektaru. Ir iš to gimsta tas saldumas,
patirtį.
dėl kurio dar ilgai sugrįžtame. „Masters of Calm“ festivalis šiemet
er kvėpavimą, judesį, garsą ir subtilų vidinį darbą atsiveria
galimybė
ne
keistis,
o
prisiminti,
kas
jau
jausdamas nuovargį, jautrumą – pradėk nuo jų.
LAMŲ SLĖNIS
96
esi.
Jeigu
atvyksti
vyks
birželio
q–liepos
regioniniame parke.
z
dienomis „Auksinėje
girioje“, Asvejos
97
LAMŲ SLĖNIS
Keramika, kuri moko Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas
Prisipažinsiu, praleidau ne vieną valandą stebėdama jo darbo procesą. Žavėjausi juvelyriška precizika, begaliniu susikaupimu ir hipnotizuojančia, mintimis į Japoniją nukeliančia meistryste. „Savo darbuose neieškau ypatingumo – jeigu indas subalansuotas, turi dailią formą, jis jau savaime tampa išskirtinis, jam nebereikia papildomų estetinių elementų“, – funkcionalumą savo darbuose pabrėžia keramikos studijos „Ardor“ įkYrėjas, VWUXqUi} yTRQRP. Susitinkame jo saulėtoje studijoje: pažinčiai, pokalbiui ir puodeliui arbatos iš mano svajonių indų.
– Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo arbatos, kuri tave ir atvedė į keramiką. Pasidalink, kaip užgimė tavo aistra arbatai ir tradicinėms arbatos praktikoms? – Domėtis arbatomis pradėjau prieš dešimt metų. Prisimenu, kai geras bičiulis sugrįžo iš ilgos kelionės Azijoje ir su savimi parsivežė kiniškos arbatos bei kelis jai skirtus indus. Iškart susižavėjau arbatos gėrimo procesu ir dėmesiu detalėms – pakerėjo ne tiek šio gėrimo skonis, kiek jam paruošti reikalingi instrumentai. Pagalvojau, kad ir pats savo rankomis norėčiau sukurti ką nors panašaus. Tą mintį savyje nešiojausi ilgus metus. ¸ano charakteris toks – jei pradedu ką nors daryti, neriu į tai pilnai. Nenorėjau tiesiog pamėginti – norėjau ištobulinti techniką. Nusipirkau online kursus ir atsisėdau prie žiedimo staklių. Po pirmųjų bandymų pajaučiau, kad sekasi visai neblogai – kiekvieną žingsnį dariau atidžiai, nuosekliai sekdamas pamokų medžiagą. Išdeg¨s pirmąją puodelių seriją, supratau, kad galiu ir noriu šiuo amatu užsiimti rimčiau.Ù Na, o arbata man nėra toks mistinis ritualas, kaip kartais gali pasirodyti. Arbata yra mano kasdienybė – kiekvieną dieną pradedu su ja. Taip, kaip arbatą ruošiu dabar, ją ruošiu kasryt, skiriu LAMŲ SLĖNIS
98
tam bent pusvalandį. Arbatos rūšių pasaulyje yra be galo daug: žaliosios, baltosios, geltonosios, ulongai, raudonosios (kurias mes prat¨ vadinti juodąja), juodosios, šviesi ir tamsi pu-erh arbata. Pats kasdien geriu fermentuotą tamsią pu-erh arbatą, kuri man yra kaip kompromisas tarp kavos ir arbatos. Jei kokybiška, ji be galo skani – turi ir saldumo, ir šokoladiškumo. Taip pat labai mėgstu šviesųjį Taivano ulongą, kurį šiandien čia ir geriame .
– Viskas, ką prieš save matau, man primena ritualą! Papasakok plačiau apie tradicinį arbatos ruošimo būdą gong fu cha. – Dažnam gali atrodyti, kad puodelyje ruošti arbatą yra greičiau nei arbatinuke, bet iš tiesų taip nėra. Toks būdas gaminti arbatą yra paprastas ir tikrai prieinamas kiekvienam. Ir jam tikrai nebūtina turėti daug įrankių – užtenka puodelio ir indo, kuriame arbat ą
gaminsite, pavyzdžiui, nedidelio arbatinuko. Taip ruošti arbatą galima ir sėdint prie kompiuterio, ir būnant gamtoje. Be to, dažnai žmones apgauna arbatinuko dydis, nors iš tiesų su juo galima išgerti tikrai daug arbatos . Pirmiausia į arbatinuką pilu karštą vandenį. Tai daroma dėl dviejų priežasčių: siekiant praplauti smulkias ten patekusias
„Jeigu žmogus labai impulsyvus, norint praktikuoti keramiką jam reikės išmokti nusiraminti. Bent jau dirbtuvėse.”
dulkes, o kartu – jį sušildyti. Į sušildytą indą subėrus arbatą karštis ją paveikia akimirksniu, iškart juntamas sodresnis kvapas. Arbatos lapelius užpylus pirmąjį kartą, vandenį nupilame darkart – taip arbatos lapeliai praplaunami nuo nešvarumų. Tuo pačiu vandeniu pašildomi ir puodeliai. Antrąjį užpylimą jau galima gerti. Tai ir yra vadinamasis gong fu cha arbatos ruošimo būdas, kuriam būdingi keli trumpi užpylimai ir dėmesys detalėms. Mažas vandens ir didelis arbatos kiekis leidžia lapeliams atiduoti koncentruotą aromatą ir daugiausiai eterinių aliejų. Taip ruošiamos arbatos skonis būna intensyvesnis nei tos, kurią ilgai plikome didelio tūrio puodelyje. Svarbu ir tai, kad trumpas vandens sąlytis su arbata padeda išvengti perteklinio kartumo ir mums nereikalingų medžiagų, o kofeinas pasiskirsto tolygiai per kelis užpylimus. akartotiniai arbatos lapelių užpylimai leidžia atrasti ir skirtingus aromatus – kiekvienas jų atskleidžia vis kitokį skonį0 – Ar tarp arbatos ceremonijos ir keramikos proceso galima įžvelgti panašumų? – Tiek arbata, tiek keramika mane daug išmokė. Ir, iš tiesų, išmokė LAMŲ SLĖNIS
100
panašių dalykų. irmiausia, skirti nedalomą dėmesį. Jei neskirsi pakankamai dėmesio – ir arbata bus neskani, ir indas nepavyks. Keramika reikalauja daug susikaupimo. Jeigu matei mano vaizdo įrašus, turbūt pastebėjai, koks rimtas juose būnu – gyvenime toks tikrai nesu. ( Juokiasi.) Čia būtina susikaupti, kitaip nepavyks. Nei arbata, nei keramika neleidžia skubėti. Tai savo kailiu patikrinau daugybę kartų. Jeigu neturi pakankamai laiko ramiai atsigerti arbatos, geriau to ir nedaryti. Atsigerk vandens ir eik tvarkyti savo reikalų. Su keramika taip pat – jei neturiu laiko, į dirbtuves nevažiuoju. Čia negalima skubėti. Kitaip ir įrankiai iš rankų krenta, ir dirbinys ant žiedimo rato nesilaiko0 – Vadinasi, šiai veiklai reikia ir tam tikrų būdo savybių, pavyzdžiui, vidinės ramybės? – Įdomu, bet ramiu žmogumi savęs niekaip nepavadinčiau. Daug kuo užsiimu, esu gana impulsyvus, parodau savo emocijas, susierziT nu, jei kas nors nepavyksta. ačiau keramika mane moko – pastebiu, kaip jos dėka keičiuosi. Tad taip – jeigu žmogus labai impulsyvus, norint praktikuoti keramiką jam reikės išmokti nusiraminti.
–smi sįdomasvjiiii!sTij svjn ąsdjn ąs ibi džjias idiry js„V60“s formąs rjmn i įsiivj aią. – O kaip tu apibūdini savo stilistiką, kas kuriant keramikos objektus tau svarbiausia? – Fa icjo ilamiismi sivirbni jisažsdniori yvamą.sMi sivirbjiaijiis iij s j diis iaajiijs ri ioinis irs įs i ogas iado j.s Ei n j ės jrs mn j ėsvnr ėsmi s ij s i sivirbjisbn s js n arė ųs raidy jsfa icj ij.s Nn orjais iids mi os dirbijs gyvn ųs ln y oin;s mi os jiiliis –s iaiar js oijaisj daiisiarjaois orė ųijs iado jsijnivjn ąsdjn ą.O Kilbi si jnsi jlji jiąismi osdirbųsformoisijaijoiis i riioiis ois naiaiji.s Nnmėgi as dniori yvamos virdi s dniori yvamo.s Eimėsily jsformųs i rii amnisrimjoinsglizūroinis njgas oisjavjisyri.s Diž ijsglizūroisvjiijs n iado aismėgi as ibrėž js i ūriljąsmoljos nii ūrą.sNnjnaiiasiivosdirbaoinsy i j gamos–s njgasj diisiabili iao iisbnjs arjsdijljąsformąis jis iasiivijmns im isjaiijr j jiis ims n rūii is oijųs i jldomųsni n j jųsnlnmn ų. – ` ) 4 + [) [U" '% + +'; [ U ) ' ' ) '\ ^ %\ LAMŲ SLĖNIS
102
–ssEii nrjmn ijsvyii is aoli is jns jniidis nijbijgji.sTijisiąsdibirs mi ijsln y oinis ėris jisdiljismi osiūrybois–sdiagybėsdirbųs ij s jrs n iijnijis njs iljn ųs iijųis njs i adj ois ln y ųis njs iocjilj jųs j ilų.s jnsljniisajisjrsinljia isįsijbjrąsiasvi dn ja.sEii nrjmn ijs yris djdnlės inrimjios dirbos dilji.s A ijiėdęis rjns žjndjmos ri os mj yins arjas ims jirąs formąis iarjąs bi dias ja jldy j.s Kir ijis rnilybė ns jsi rodosgnrjias njsmj yinisosiir ijis jnijogsia ri jisiids rniljimnsgyvn jmns ijs i riiajiaijijs nvnjiji.sSvirbas rjjm jisiids nsvjiiiis arjs ivyi j.s s ijnaioi...s oisvyii is aoli . – Ne taip seniai išbandei naują medžiagą – porcelianą. Esu girdėjusi, kad porcelianas reikalauja daug daugiau tikslumo, atidumo. Kaip pavyko jį prisijaukinti? Kaip jis skiriasi nuo akmens masės keramikos? – Porcnlji iis jas jniųs rnjiilia is diagjias nch jiois jami ymois diagjias dėmnijois iajias ias aos j j s milo as djrb j.s Pigils o ū įs orcnlji iis rjmn is ivjni ąs –s jis glo aiis ia raiis yris ajnis jnis i ini jisjrs osdngjmosmižjias orė iis njsiimn ismiiėis nrn ijs lijiomiisjlgiimžjaini nsmndžjigi. S ncjfiis i iajis iajias jis n
–smi sįdomasvjiiii!sTij svjn ąsdjn ąs ibi džjias idiry js„V60“s formąs rjmn i įsiivj aią. – O kaip tu apibūdini savo stilistiką, kas kuriant keramikos objektus tau svarbiausia? – Fa icjo ilamiismi sivirbni jisažsdniori yvamą.sMi sivirbjiaijiis iij s j diis iaajiijs ri ioinis irs įs i ogas iado j.s Ei n j ės jrs mn j ėsvnr ėsmi s ij s i sivirbjisbn s js n arė ųs raidy jsfa icj ij.s Nn orjais iids mi os dirbijs gyvn ųs ln y oin;s mi os jiiliis –s iaiar js oijaisj daiisiarjaois orė ųijs iado jsijnivjn ąsdjn ą.O Kilbi si jnsi jlji jiąismi osdirbųsformoisijaijoiis i riioiis ois naiaiji.s Nnmėgi as dniori yvamos virdi s dniori yvamo.s Eimėsily jsformųs i rii amnisrimjoinsglizūroinis njgas oisjavjisyri.s Diž ijsglizūroisvjiijs n iado aismėgi as ibrėž js i ūriljąsmoljos nii ūrą.sNnjnaiiasiivosdirbaoinsy i j gamos–s njgasj diisiabili iao iisbnjs arjsdijljąsformąis jis iasiivijmns im isjaiijr j jiis ims n rūii is oijųs i jldomųsni n j jųsnlnmn ų. – ` ) 4 + [) [U" '% + +'; [ U ) ' ' ) '\ ^ %\
–ssEii nrjmn ijsvyii is aoli is jns jniidis nijbijgji.sTijisiąsdibirs mi ijsln y oinis ėris jisdiljismi osiūrybois–sdiagybėsdirbųs ij s jrs n iijnijis njs iljn ųs iijųis njs i adj ois ln y ųis njs iocjilj jųs j ilų.s jnsljniisajisjrsinljia isįsijbjrąsiasvi dn ja.sEii nrjmn ijs yris djdnlės inrimjios dirbos dilji.s A ijiėdęis rjns žjndjmos ri os mj yins arjas ims jirąs formąis iarjąs bi dias ja jldy j.s Kir ijis rnilybė ns jsi rodosgnrjias njsmj yinisosiir ijis jnijogsia ri jisiids rniljimnsgyvn jmns ijs i riiajiaijijs nvnjiji.sSvirbas rjjm jisiids nsvjiiiis arjs ivyi j.s s ijnaioi...s oisvyii is aoli . – Ne taip seniai išbandei naują medžiagą – porcelianą. Esu girdėjusi, kad porcelianas reikalauja daug daugiau tikslumo, atidumo. Kaip pavyko jį prisijaukinti? Kaip jis skiriasi nuo akmens masės keramikos? – Porcnlji iis jas jniųs rnjiilia is diagjias nch jiois jami ymois diagjias dėmnijois iajias ias aos j j s milo as djrb j.s Pigils o ū įs orcnlji iis rjmn is ivjni ąs –s jis glo aiis ia raiis yris ajnis jnis i ini jisjrs osdngjmosmižjias orė iis njsiimn ismiiėis nrn ijs lijiomiisjlgiimžjaini nsmndžjigi. S ncjfiis i iajis iajias jis n 103
LAMŲ SLĖNIS
LAMŲ SLĖNIS
104
taip gerai išlaiko formą, be to, žiedžiant jam reikia daug mažiau
kiek iš tiesų reikia. Neretai užėjus į kambarį atrodo, kad jis beveik
vandens. Svarbu ir tai, kad net ir ta pati glazūra ant akmens masės ir
tuščias, tačiau geriau įsižiūrėjus supranti, kad jame tiesiog nėra nė
porceliano atrodo visiškai kitaip.
vieno atsitiktinio daikto. ¡an atrodo, mums visiems reikėtų iš jų
– Neseniai viešėjai Japonijoje, kur lankeisi ir ne vienoje keramikos studijoje.
Ką
iš
šios
kelionės
parsivežei?
Kokios
japoniškos
keramikos tradicijos tau surezonavo giliausiai?
pasimokyti, kaip erdves išnaudoti protingai.< Kalbant apie keramiką, japonai dirba labai gražiai – jie turi savitą
ir
man
itin
artimą
požiūrį
į
formą, nedaro
bereikalingų
dekoratyvinių sprendimų. Viskas paremta praktiškumu, subtilumu,
– Japonija nuostabi! Tai buvo mano pirmoji kelionė į šią šalį, ilgai
ramybe. Tai stipriai susiję ir su jų, kaip tautos, mentalitetu bei
planuota. Turėjau tikslą ne tik susipažinti su šalimi, linksmai pra
kasdienybe
leisti laiką, patyrinėti gamtą, bet ir susipažinti su japonų keramikos
darbuose, ir
kultūra, giliau pažinti tradicijas ir pabendrauti su meistrais. Taip jau
keramikos meistrai darbą tekina visai nedaug, išžiesta forma jau
sutapo, kad viešint Tokoname vyko keramikos festivalis, o šiame
būna beveik baigtinė, o tekinimo procese, su minimaliai judesių,
mieste itin didelė arbatos indus gaminančių meistrų koncentracija,
sutvarkomos
tad buvo be galo įdomi patirtis žvelgiant ir iš profesinės pusės.<
meistriškai jie valdo molį, kiek metų darbo, gilių žinių ir tecunikos
Nepasakyčiau, kad po šios kelionės manyje kažkas radikaliai pasikeitė – mat, ir iki tol nemenkai pažinojau japonų tradicijas, praleidau
daug
laiko
virtualiai
stebėdamas,
kaip
dirba
japonų
meistrai. Visgi mane be galo sužavėjo japonų požiūris į erdvę – jie turi ypatingą gebėjimą neperkrauti:erdvių ir jose palikti tik tiek,
–
panašų
jų
tik
jausmą
namuose, ir
detalės
–
ir
keramikos
elgsenoje. ¤domu, kad
galima
pastebėti
dažniausiai
kojelė, dangtelis. era
stebėti, kaip
tai pareikalauja. mr pats supranti, kiek dar daug erdvės tobulėti.< –
Praėjusį
savaitgalį
viešėjai
Amsterdamo
arbatos
festivalyje.
Papasakok, kaip sekėsi? – Europoje arbatos festivalių daug – praėjusiais metais keliavau į
105
LAMŲ SLĖNIS
į Prahą, šiemet lankiausi Amsterdame. Tai tokia didelė arbatos mylėtojų šventė, kurioje organizuojamos degustacijos, dirbtuvės, paskaitos, yra galimybė įsigyti įvairiausių arbatų, keramikos gaminių. Smagu, kad panašus renginys pernai pirmąjį kartą vyko ir Vilniuje. Buvau nustebęs, kiek daug žmonių nori pažinti arbatos pasaulį, kaip nuoširdžiai domisi jai skirtais indais, kiek daug jau žino. Galbūt Vilniaus arbatos festivalis kol kas dar nusileidžia apimtimi, bet tikrai nenusileidžia savo kokybe ir atmosfera. Mes tikrai turime didelį po-tencialą, tad labai laukiu kitų metų. – Ir, pabaigai, kaip tu apibūdintum arbatos kultūrą Lietuvoje? Užsiminei, kad tau svarbu ją populiarinti – dirbtuvėmis, bendradarbiavimu, pokalbiais? – Arbatos kultūra Lietuvoje nėra populiari – tai yra faktas. Taip jau susiklostė, kad dauguma žmonių nepriprato gerti kokybiškos arbatos, be to, apie tai viešojoje erdvėje vis dar gana mažai informacijos.
LAMŲ SLĖNIS
106
Žinoma, be galo džiugina, kad pamažu atsiranda arbatinių, kurios platina tą žinojimą ir savo darbu skleidžia kokybiškos arbatos kultūrą. Ir mano paties misija, tik iš kitos pusės, per keramiką, žmones supažindinti su arbatos kultūra, parodyti, kad egzistuoja kitokių – skanesnių – būdų ją ruošti, paskatinti pasigilinti į tai, kokį produktą perkame. Tikiu, kad atsiradus pakankamai informacijos ir prieina-mumo, turėtume didelX ir tvirtą arbatos bendruomenX.l Toks yra ir mano tikslas – ne tik dirbti užsidarius dirbtuvėse, bet ir skleisti žinią. Savo kanaluose stengiuosi ne tik parodyti galutinį rezultatą lentynoje, tačiau ir atskleisti procesą, papasakoti, kam ir kodėl tam tikras indas gaminamas. ralbūt vienas iš dešimties pažiūrėjusiųjų užsikabins, pradės ieškoti daugiau informacijos, pasigilins. Juk ir aš pats kadaise šia kultūra susižavėjau panašiu būdu. Tikiu, kad tokių žmonių yra daug, tiesiog reikia jiems pasakoti ir kviesti pažinti. Žinoma, norėtųsi, kad viskas judėtų sparčiau ir didesniu mastu, tačiau kryptis yra teisinga.
Laukinių skonių takais Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Vieną gegužės rytą su Akvile Petniūnaite susitinkame pasivaikščioti prie Kauno marių – čia ji dažnai pradeda savo dienas, klausydamasi gamtos ir rinkdama valgomus augalus. „Laukiniškos“ vardu žinoma kūrėja tiekia augalinį, sezoninį maistą renginiams, rengia edukacijas ir kviečia paragauti to, ką mums siūlo pievos ir miškai. „Kuo labiau klausausi ir mokausi gamtos kalbos, tuo subtilesnė ji darosi, tačiau mano ašis išlieka ta pati – ja pasitikėti, per daug nespausti, žvelgti su pagarba“, – sako Akvilė.
– Akvile, tavo pažintis su augaliniu ir laukiniu maistu prasidėjo prieš šešerius metus. Ar buvo koks lūžis, kai supratai, kad tai – ne tik smagi veikla, bet ir tavo kelias?
atliepčiau kažkokius man iš aukščiau siunčiamus impulsus. Kuo dažniau
jiems
atliepiu
–
tuo
geriau
juos
girdžiu. Atrodo, kai
klausaisi širdies, pasitiki jos vedimu, drąsiai priimi kelyje iškylančius iššūkius, tai ir tas kelias natūraliai dėliojasi.
– Dažniausiai šio savo kelio pradžią skaičiuoju nuo tada, kai prieš šešerius metus išsikrausčiau gyventi į Anykščius, o vėliau – į kaimą Zarasų rajone. Nors, žvelgdama į gyvenimą laiko perspektyvoje,
– Pameni savo pirmąjį patiekalą iš laukinių augalų? Koks tai buvo patyrimas – vedė noras išbandyti skonį, smalsumas?
matau, kad visos patirtys nuo pat vaikystės vedė link to, ką dabar
–
darau,
draugus. Su moterimis lauke ruošėme bendrą vakarienę, kai viena
ką
kuriu
ir
kuo
dalinuosi.
Gyvendama
arčiau
gamtos
Pamenu, kaip vienąsyk atsidūriau kanapių sėjimo šventėje pas
natūraliai pradėjau dar labiau ja domėtis: mane supo žmonės, iš
jųpasiūlė salotoms prisirinkti dilgelių ir garšvų. V isos tai priėmė
kurių mokiausi apie gamtą, senąsias protėvių tradicijas gaminant
kaip savaime suprantamą faktą, o aš su didele nuostaba klausinėjau:
ant ugnies, duonos kepimą krosnyje. Daug laiko su bendraminčiais
koks tų žolių skonis, ar nedilgins? V isgi skonis ir visa patirtis buvo
leisdavome gamtoje – dienomis, o kartais ir savaitėmis, gyvendami
tokia natūrali, tokia artima, tarsi jau daug kartų būčiau tą dariusi.
tipyje.
Jausmas, lyg visi taip ir turėtų maitintis – lauke, prie ugnies,
Gamta mano gyvenime visada buvo svarbi, o maiste vis dažniau
bendruomenėje, iš to, kas auga gamtoje. Ta šventė yra svarbus
atsirasdavo ir laukinių valgomų augalų. Viskas šiame laukiniškame
atskaitos taškas mano kelyje. Taip aš pradėjau mokytis pažinti
projekte vyksta natūraliai – net dabar jaučiuosi, lyg
gamtą – labiausiai per žmones ir per buvimą miškuose.
LAMŲ SLĖNIS
108
01
LAMŲ SLĖNIS
LAMŲ SLĖNIS
01
„Maistas yra kasdienis mūsų kuras, o maistas iš gamtos – tarsi raktas į kiekvieno autentiš-kumą, buvimą geresniu, tvirtesniu išore ir bautresniu vidumi amogumi`g
–sKaips,ibkabskirbeėbiseriiadnsSkaičiadeskaesobispnibieėfdbispniosmos ,iomrbs,ogamiškrbs,ioerbsįkūniurnę – Atradusi savo pomėgį rūpintis kitais juos maitindama, daug kur savanoriavau, dirbau gamindama vegetarišką ar augalinį maistą, prisidėjau prie kelių maitinimo vietų. Taip prieš trejus metus atsiradau „Pranciškaus malūne“, kur iki šiol kepu bandeles, duonas, desertus, realizuojamus tiek malūne, tiek Kauno centre esančioje kavinėje ,,Bundu“. Ten turiu daug erdvės dalintis ir savo laukiniškais kūriniais. Tik tradicinis virtuvės šeMės, darbuotojos konceptas man netiko. Man svarbi laisvė, judėjimas, ramybė ir rimtis – ypač gaminant maistą. Virtuvėje dažnai to trūko, tad tai suvokusi vis labiau vysčiau savo pačios kuriamą paslaugą gaminti maistą renginiuose, šventėse. Dabar jau turime ir nemažą nuostabių moterų komandą, kurios gyvena ta pačia laukiniška pasaulėžiūra, yra arti gamtos. Džiaugiuosi, jog su „ aukiniškos“ žinute ir vertybėmis renginiuose galime pasiekti vis daugiau žmonių.U – s „Ladkimiška“s –s ia,ais gnaždbs pa,aeimiuab.s Kis fibs eads noiškias abuomiškainsAnsfadeiobismoseiksgauimameisuaibeies,oesinskdniameiseaus eiknisoirbrofies,oner,obes,omendruomenę – „ aukiniška“ savyje talpina daug. Kai tik pradėjau, žmonės vis klausdavo, koks tas mano maistas. Pirmas žodis ant liežuvio galo visuomet būdavo „laukiniškas“, nes dažniausiai jį gamindavau ant ugnies kur nors vidur miškų, o desertus, salotas puošdavau žiedais. O ir aš pati visuomet jaučiausi tokia laukinukė, todėl ir mano kūryboje, ir maiste tai atsispindėdavo. ypsosi; odis „laukiniška“ savyje talpina ne tik maistą iš laukinių valgomų augalų, bet ir patį laukinį, gyvą buvimą gamtoje, laisvę būti savimi, būti nenugludintu, kuo labiau autentišku žmogumi ir viso to mokytis atsigręžiant į mus supančią gamtą.
Dabar, kai mano veikla taip plačiai ir sparčiai auga, matau, kad joje svarbiausias ne vien maistas ar receptai. Ši veikla jungia žmones, kuria bendruomenę, pasaulėvaizdį. Ypač tai išryškėja gyvose dirbtuvėse, kur į vieną vietą žmones suveda noras pažinti gamtą, išmokti laukiniško maisto subtilybi , atrasti paprastesnį gyvenimą. Ôetikiu atsitiktinumais, manau, kad net ir patys trumpiausi susitikimai gyvenimo dėlionėje turi priežastį. Tikiu, kad į savo gyvenimus pritraukiame tuos žmones, kurie yra panašiose gyvenimo linijose. – Ką tau norisi papasakoti žmonėms per maistą? –Ð odos, „ aukiniška“ yra pats nuostabiausias mano pačios tęsinys. Dalinuosi tiesiog tuo, ką darau, kuo gyvenu, ką valgau, kaip mąstau, sunkiai galiu surasti ribą, kur yra mano veikla, o kur jau kasdienybė. Tad ir norisi atskleisti tą gyvenimo susietumą, tikrumą, gyvumą, paprastumą, kuris atsiranda per kiekvieno unikalų ryšį su gamta. Tam, kad pasijustum gyva, kad patirtum atradimo džiaugsmą, kartais reikia tiek mažai – išeiti į lauką, nusiskinti pienę, užsimerkti, suvalgyti. Óorisi priminti žmonėms, kaip viskas persipynę, kokios nuostabios gijos jungia mus su gamta, su kiekvienu žmogumi, vietomis, augalais.Î Kuo labiau tas gijas auginam patys – tuo labiau vertinam, tuo daugiau pagarbos atsiranda. Óė viena mano diena nepraeina be didžiulio dėkingumo Dievui, gyvenimui. Dėl to visuomet tiek socialiniuose tinkluose, tiek dirbtuvėse ir renginiuose skatinu žmones bent paragauti vieną žiedelį, ugdytis savyje smalsumą gyvenimui, gamtai. Aš stengiuosi suteikti tik bazines žinias, o toliau kviečiu ieškoti savų receptų ir skonių. Tikiu, kad maistas yra tik vienas iš būdų atrasti giją, jungiančią mus su aplinka. Maistas yra kasdienis mūsų kuras, o maistas iš gamtos – tarsi raktas į kiekvieno autentiškumą, buvimą geresniu, tvirtesniu išore ir jautresniu vidumi žmogumi. 111
LAMŲ SLĖNIS
LAMŲ SLĖNIS
112
– Ar
amta visada pirmooi pasuferuooa, ką
amintii Kur semiesi
ir
daržovės
yra
užauginti
skurdžiomis
sąlygomis,
trąšų
ir
įkvėpimo kurdama patiekalus?
pramoninės technikos nualintoje žemėje. Laukiniai augalai kovoja
– Gamta tikrai yra pats didžiausias mano įkvėpimo šaltinis. Dažnai,
su
išėjusi miškan su viena idėja nuflmuoti tam tikrą receptą, grįžtu su
Tam
visai kita. Būna, išėjusi prisirinkti augalų grįžtu tuščiomis, o trum-
polifenolių), kurios turi stiprų antioksidacinį, priešuždegiminį ar
pam išvedusi Gilę kelioms valandoms pranykstu miške ir grįžtu
net
pilnomis kišenėmis. Kuo labiau klausausi ir mokausi gamtos kalbos,
mažiau, nes auginami apsaugoti (naudojant pesticidus, herbicidus,
tuo subtilesnė ji darosi, bet ašis išlieka ta pati – pasitikėti gamta, per
šiltnamius). Tose
daug nespausti, žvelgti su pagarba.
organizmui
Kitas svarbus mano įkvėpimo šaltinis yra žmonės aplink mane. Man
tikrai
pasisekė, kad
savo
gyvenime
turiu
tiek
natūraliomis jie
grėsmėmis:
gamina
priešvėžinį
daug
poveikį.
Kultūriniai
daržovėse
reikalingų
suvalgiusiems
maisto,
vabzdžiais, ligomis, UV
ftocheminių
ar
augalai
salotose
vitaminų, kuris
medžiagų
yra
šių
praturtintas
avonoidų,
medžiagų
praktiškai
mineralų.
spinduliais.
(pvz.,
nelieka
Dažnai
turi
mūsų
žmonėms,
laukiniais
augalais,
daug
pirmąsyk jis pasirodo neskanus, susuka pilvą, pykina, – esame atpraº
artimų žmonių, kurie kuria visiškai savitus ir ypatingus ryšius su
tę nuo tiek vitaminų turinčio maisto. Užtrunka, kol organizmą vėl
gamta, kurie suvokia ir vertina tikrą, kokybišką maistą. Ir, žinoma,
pripratiname valgyti mažiau, bet maistine verte naudingesnį maistą.¤
man svarbios mūsų senolių tradicijos – seni receptai, priėjimo prie
Kita priežastis – laukiniai augalai vartojami vos nuskinti,
gamtos ir prie maisto būdai. ų rituališkumas mane įkvepia atrasti
tuomet
savus
esantys augalai dažnai keliauja šimtus ar tūkstančius kilometrų, yra
laukiniškus
receptus
–
integruojant
senolių
žinias
į
šiuolaikines maisto ir virtuvės tendencijas.
ilgai
ir
maistinių
sandėliuojami,
medžiagų
o
tai
kiekis
mažina
jų
didžiausias.
maistinę
arduotuvėse
vertę.
Taip
pat
dauguma kultūrinių augalų (ypač grūdai, vaisiai) yra selekcionuoti
– Kaip man patiko tavo mintis, kad miškas yra tavo parduotuvė!
dėl saldumo ir didesnio angliavandenių kiekio, o laukiniai – turi
– Aha, aš tikrai taip ir jaučiuosi! Esu dėkinga tokiam spalvotam
mažiau kalorijų, bet daugiau vertingų medžiagų. tie neprikimšti
savo gyvenimo keliui, kuris nuo pat jaunystės mane mokė būti švien
cukrų ar krakmolo. Nesakau, kad reikėtų nebeiti į parduotuves ir
su laukine gamta, bendradarbiauti su ja. Tik baigusi mokyklą, viena,
valgyti
su kuprine ant pečių 1 akm žygiavau per visą Portugaliją, o po
atidiems ir atsakingai rinktis, ką ir kodėl dedame į savo kūnus.
vien
laukinius
augalus. Svarbu
žinoti
šiuos
faktus, būti
kelerių metų dar ilgesnį piligriminį žygį kartojau jau kitu maršrutu. Būdama
aštuoniolikos
Amerikos
džiungles,
pusmetį
daug
klaidžiojau
vasaros
ir
po
žiemos
laukines naktų
Pietų
praleidau
miškuose. Visos šios patirtys, ir dar labai daug panašių, kartais ne pačiais
lengviausiais
būdais
mane
mokė
to
paties
–
–
Ar
žmonės
dažnai
nustemba,
kiek
skonių
slepia
augalinis
maistas? Kuris patiekalas ar skonių derinys, praturtintas laukiniais augalais, dažniausiai sulaukia susižavėjimo, nuostabos? –
Dažniausiai nustemba tie, kurie turi išankstinį įsivaizdavimą,
bendradarbiavimo su gamta, tikėjimo, įsiklausymo; manyje paklojo
kaip augalinis maistas turi atrodyti ir kokį skonį turėti. Džiaugiuosi,
stiprų
kad
pasitikėjimą
gamta,
rodos,
leidau
jai
manimi
rūpintis.
savo
veiklo e
galiu
ne
tik
parodyti, kaip
laukinius
augalus
Didžioji dalis žinių ir atsiranda iš patirties, o knygos ir paskaitos
integruoti kasdieniuose patiekaluose, bet ir tą augalinės virtuvės
eina greta. Tad miškas tikrai yra ir mano namai, ir vaistinė, ir
skonių, spalvų ir tekstūrų turtingumą patiekti.
maisto, kosmetikos
parduotuvė. ebeįsivaiLduoju, kaip
gali
būti
kitaip. ypsosi.J – si sakiusi, kad laukiniai au alai maistine verte da#nai lenkia tai, ką randame parduotuvėse. Kodėl taip yra? Dėl įvairių priežasčių. Vien dėl to, kad parduotuvėse randami vaisiai
LAMŲ SLĖNIS
Turbūt daugiausiai nuostabos kupinų komentarų ir atsiliepimų gavau apie duoną, keptą iš beržo šakelių miltų. Tuos,
114
kam tenka paragauti tokių laukiniškų duonelių, tikrai nustebina subtilus miško, žievės, samanų poskonis tešlo e, o tie, kurie beržo šakelių miltus gaminosi namuose, dalinosi, kokia ypatinga patirtis buvo jau vien ruošiant miltus savo namus užlieti miško kvapu. Kaip
įdomu, kad mūsų senoliams miltus iš medžių brazdo ar sudžiūvusių
pievose? Ar yra augalų, kurie kasmet nustebina iš naujo – savo
šakelių darytis ir duoneles kepti buvo įprastas išgyvenimo veiksmas,
skoniu, kvapu ar poveikiu?
o dabar mums tai – skonių ir patirčių egzotika.
–
abar
renku
įvairius
žiedus, spygliuočių
ūglius. Zavasariniai
– Kaip manaii kodėl žmonėms šiandien taip svarbu grįžti į gamtt –
žiedai ir jauni ūgliai pasižymi išskirtinai subtiliais skoniais, ypač
ne tik fiiškaii bet ir per maisttą
tinkamais desertų gamybai. Alyvų žiedus, notrelių, šlamučių, žydrių,
–
Aš pati dalį savo laiko gyvenu gan greitai ir intensyviai, mano
tiesiog
toks
būdas, todėl
gamtoje. Šiais
laikais
didele
maistas
atsvara
tavo
tampa
lėkštėje
gali
kasdienis atsirasti
laikas
per
15
minučių nė neįžengus į virtuvę, o man atrodo, kad jis turėtų būti ta akimirka dienoje, kai leidžiame sau sustoti, įkvėpti, nusiraminti, viską daryti lėtai. Tikiu, kad nugyventi ilgą gyvenimą ir iš tiesų jį pajausti galima tik gyvenant lėtai. Ir pati dar mokausi skubėti lėtai, o maistas iš
gamtos
tam
labai
pasitarnauja.
Juk
tenka
išeiti
į
mišką,
pasivaikščioti, grįžus į namus surinktus augalus tinkamai paruošti. Neabejoju,
kad
skirtumą
pajausite
tą
pabandę
ir
vieną
– Netrukus vasaros pradžia. Ko dabar ieškai miškuose ir
kartą.
raktažolių, eglių
bei
pušų
ūglius
daugiausiai
naudoju
maiste
ir
puošiu jais kasdienes lėkštes. Teveik visi augalai mane stebina nuolatos – net jau ir tiek sykių rinkta, valgyta ir tyrinėta karalienė dilgėlė vis dar parodo ką nors naujo, vis atrandu skirtingų būdų paruošti ją maistui. Vasaros neįsivaizduoju be uogų su pienu, tad labai laukiu prisiskinti visokių laukiniškų žiedų, prisirinkti mėlynių ir žemuogių, viską susimesti į dubenėlį
ir
užsipilti
pienu.
Išeina
tokio
grožio
ir
nuostabaus
gaivumo ėjiško maisto lėkštėw – R mišk visa a keliaujate su augintine hile? – Iš tiesų, mano šuo Yilė – kasdienė mano palydovė tiek gyvenime, tiek miške. Qadangi Yilę auginu nuo mažens, įdomu stebėti, kaip ji
117
LAMŲ SLĖNIS
vis labiau kopijuoja mane. Dabar vaikščiojant miške pati nuolat valgo ir kramto visokius augalus, būna, nuskina ir kokią gėlę, atneša man, kažką kapsto, kažką uosto. Mano pagalbininkė. (Šypsosi.) – Jei rinktum laukinę vasaros pintinę, ką į ją įdėtum? – Sakoma, kad visi augalai stipriausias savo savybes turi ir išlaiko iki vasaros saulėgrįžos, Rasų, Joninių šventės. Jei norisi prisidžiovinti aukščiausią savo poten ialą pasiekusių augalų arbatoms ar maistui, rekomenduoju suspėti tą padaryti iki šio laiko. irželį renku šeivamedžio ir jazminų žiedus – ir dėl jų vaistinių savybių, ir dėl nuostabiai svaiginančio skonio bei kvapo. Taip pat rugiagėlių žiedus, žiemą džiovintais jų lapeliais mėgstu puošti maistą. Liepą rinkčiau dobilus ir jų lapelius (džiovintų dobilų lapelių skonis labai primena vanilę), kraujažoles – man jos labai skanios. Rugpjūtį gamta pasiekia savo derliaus epopėją, tad pasirinkimas gausus. Į pintinę dėčiau rūgštynes dėl jų universalumo virtuvėje, prisirinkčiau dilgėlių sėklų, kurias galima valgyti ir žalias, ir džiovintas.* – aip sauMiai ir paMar iai reikėt rinkti laukinius auMalus !
LAMŲ SLĖNIS
118
ką būtina žinoti pradedančiajam? Ar skiriasi miško produktų apdorojimo būdai, ar geriau viską skanauti šviežią? – qagarba laukiniams augalams prasideda jau nuo įėjimo į gamtą – svarbu į ją įžengti su rimtimi, dėkingumu ir pagarba. Anksčiau žmonės, eidami žoliauti, prieš tai grodavo kanklėmis – tam, kad nusiramintų ir savyje atrastų daugiau atidumo. Gamtai dėkoju, kalbuosi su ja, juk ten viskas taip gyva! Suradus norimus rinkti augalus svarbu bendrauti su gamta – visuomet atsiklausiu, ar galiu juos skinti, ir beveik visada, gerai įsiklausiusi, atsakymo sulaukiu. Svarbu iš vienos vietos norimų augalų surinkti ne daugiau kaip trečdalį, o geriausia – pasiskinti tik tiek, kiek patys suvalgysite ir spėsite suvartoti. Aš pati esu už tai, kad viską geriausia ragauti šviežią tiesiai iš pievos ar nuo medžio mažyčiais kiekiais. Ypač jei tai dar niekad neragauti augalai. Tik taip galėsime stebėti, kokius pojūčius kūne patiriame, ar mums malonu, ar skanu. Tik taip kursime asmeninius ryšius su laukiniais augalais. Uaudojant didesnius kiekius, reikia ir spe iSnių žinių apie kiekvieno augalo paruošimo būdą.
Maisto puošimas laukiniais augalais yra vienas smagiausių ir paprasčiausių būdų įtraukti laukinius valgomus augalus į savo virtuvę. Aišku, ne visi žiedai saugūs valgyti, bet Lietuvoje valgomų tikrai gausu. Net jei pažįstate tik kiaulpienę, jau vien jos žiedų prisirinkę ir jais pasipuošę salotas ar pyrag lį žengsite pirmą 3ir dažniausiai lemiamą) žingsnį į laukinių valgomų augalų karalystę. – Ar yra vieta gamtoje, kuri tave visada kviečia sugrįžti? – Yra kelios mano širdžiai ypatingos vietos, kuriose aš labiausiai
LAMŲ SLĖNIS
120
įsikraunu, kuriose man labiau nei kitur gera. Visgi stengiuosi, kad manyje būtų pakankamai erdvės naujoms vietoms atrasti ir patirti. Žinau tik viena: Aukštaitijos gamta, jos reljefas yra mano širdies reljefas. Ir nors esu kilusi iš Kauno, pati dabar gyvenu Kauno marių pakrantėje, čia jaučiuosi svetima. Labiausiai savimi jaučiuosiatvykusi į \olėtų, Anykščių, Marasų kraštl. [Eypsosi.D Cikiu, kad kiekvienas po šia saule turime savo vietl, ir žinau, kad kada nors tuose kraštuose, kuriuose mano ryšys su žeme pats stipriausias, galėsiu gyventi ir kurti nuolatos.
Dilgėlių pesto Kelių saujų šviežių dilgėlių lapelių 200 g skrudintų saulėgrąžų sėklų ½ a. š. druskos 1 skrudintos česnako skiltelės 4 v. š. alyvuogių aliejaus Pusės citrinos sulčių Vandens pagal konsistenciją
Surinktas dilgėles iš miško namuose paskleisti ant natūralaus audinio bent 15 min., kad išbėgiotų vabaliukai. Tuomet perplauti jas vandeniu. Dilgėles ir visus likusius ingredientus, išskyrus alyvuogių aliejų, sudėti į maisto trintuvą ir sutrinti, kol viskas susijungia. Tuomet supilti alyvuogių aliejų ir trinti iki norimos konsistencijos. Dilgėles galima keisti kitais valgomais laukiniais augalais @garšvomis, rūgštynėmis, kiaulpienių lapais ir t. t.1, saulėgrąžų sėklas – bet kokiais norimais riešutais ar sėklomis, alyvuogių aliejų – moliūgų sėklų ar kanapių aliejumi, visų ingredientų dėti daugiau ar mažiau tiek, kiek jums norisi. Drąsių eksperimentų virtuvėje ir skanaus0 121
LAMŲ SLĖNIS
„Lamų slėnio“ patirčių klubas
Erdvė bendrystei Nuotraukos: Rūta Floral
Pagrindinė „Lamų slėnio“ patirčių klubo idėja – gyvas bendravimas. Kuriame iniciatyvą, kuri leistų lamų komandai ir skaitytojams pažinti vieniems kitus bei drauge patirti kažką naujo, įkvepiančio ir netikėto. Klubo susitikimai vyksta skirtingais formatais, bet visų jų tikslas – suburti bendraminčius, su laiku pažinti jų veidus ir atrasti jų istorijas, užmegzti naujas pažintis bei ryšius.
LAMŲ SLĖNIS
122
Arbatos degustacija su arbatos someljė Jean-Pascal Pronzola
Lokacija: restoranas „Saint Malo“
Arbatos someljė, prekės ženklo „Alter Tea“ įkūrėjas Jean-Pascal Pronzola prisipažįstaa arbata jam yra gerokai daugiau nei šildantis gėrimas. Tai tradicijos, kultūra, biologija, sensorinė patirtis, o šian-dien – ir jo gyvenimo būdas. „Jaučiu, kad tai visuomet buvo mano dalis“, – atvirauja vyras, kurio klientų sąraše puikuojasi tokie vardai kaip „Byredo“, „Aesop“, „Avène“ ar legendinis Paryžiaus restoranas „La Tour d’Argent“. Vieną pavasario sekmadienį prancūziškų sko-nių įkvėptiems vėlyviesiems pusryčiams su klubo nariais susitikome restorane „Vaint *alo“, kur ryto patirtįDpraturtino ir JeanPascal vedama arbatos degustacija.
LAMf SLa`_S
124
125
LAMŲ SLĖNIS
LAMŲ SLĖNIS
126
Susitikimas su futuriste Victoria Diaz Lokacija: Mo muziejus
„Lamų slėnio“ patirčių klubo narius pakvietėme į prekių ženklų strategės, futuristės Victorios Diaz paskaitą „Consumer Sentiments“ (liet. „Vartotojų sentimentai“). Joje kalbėta apie besikeičiančias vartotojų vertybes, ateities tendencijas ir tai, kas formuos mūsų visų rytojų.
LVMU SLPONS
128
Pokalbiai prieš miegą
131
LAMŲ SLĖNIS
Treniruotė Elžbietos koplyčioje Lokacija: Bokšto skveras, Elžbietos koplyčia
Dar vienas patirčių klubo vakaras buvo skirtas judesiui, gerai nuotaikai ir laikui sau. Kartu su treniruočių studijos Te One“ trenerėmis urga ir Egle išbandėme Les illl BODYBALANCE“ treniruotę, kuri šįkart buvo surengta ypatingoje, istoriją ir estetiką apimančioje Bokšto skvero Elžbietos koplyčios erdvėje. Reinhiho draunah: „Beauty Bay Spas, „Whld Eggeices, „Ovo Things
Šie susitikimai – „Lamų slėnio“ patirčių klubo dalis. Jei jaučiate, kad panašios patirtys artimos ir jums, kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės!
L
L
132
01
LAMŲ SLĖNIS
Pokalbiai prieš miegą
01
Pokalbiai prieš miegą
Miegas yra nuobodus. Ir tai – gera žinia Tekstas: Ieva Anskaitienė, knygos „Moters miego knyga“ autorė Vizualai: sugeneruoti padedant DI
Ji įžengia su tvarkingu „aš viską kontroliuoju“ veidu. Jai 46-eri. Plaukai susegti taip, kad nekristų į akis, makiažas minimalus, bet tikslus: truputis maskuoklio, šiek tiek skaistalų, neutralios lūpos. Iš šalies ji atrodo pailsėjusi. Iš arti – jauti subtilią įtampą: žandikaulis kietai sukąstas, lūpos suspaustos. Balti marškiniai, kurie stebuklingai nesiglamžo, švarkelis, tinkantis „viskam“, tamsios kelnės aukštu liemeniu. Ant riešo – laikrodis. Rankinėje – ne chaosas, o sistema: telefono įkroviklis, iPadas, mėtų guma, lūpų blizgis, bloknotas ir tušinukas. Nespėjus atsisėsti, pradeda kalbėti greitakalbe: „ inau, kad reikia miegoti. 0kaitau
LAMŲ SLĖNIS
136
apie tai, klausau tinklalaidžių. Tik aš... tam neturiu laiko.“ Tai neskamba kaip skundas ar atsiprašymas. Labiau – kaip pareiškimas, faktas. Ji net šypteli, tarsi norėtų paversti tai juoku: „ inote@ man miegas nuobodus._ Paklausiu, kaip atrodo jos vakaras? Ji atsidūsta taip, kaip atsidūsta žmonės, kurie privalo būti stiprūs net tada, kai tokie būti nebenori. Atsidūsta ir ima vardyti: „Nėra čia daug ką pasakoti. Grįžtu, vakarienė, vakaro higienos ritualai. Tada keli laiškai, dar keli reikalai. Nes jei neužbaigsiu – rytoj bus dar blogiau. O šiaip mano miego higiena tobula. iiską darau, kaip rašo inter-
nete. Tad nesuprantu, kodėl nemiegu?_ Girdžiu ir matau: atsigulti jai nėra jauku, nes atsigulti – reiškia sustoti. O sustoti jai – rizika. Niekas nemato, kiek padarei, niekas nepatvirtina tavo vertės, niekas nepagiria. Lovoje per garsiai ir per stipriai ima girdėtis tai, kas dieną buvo nutildyta: nerimas, tuštuma, pyktis, liūdesys ir nuovargis, kurio ji niekam neturi teisės parodyti. „xai tik atsigulu, ima suktis mintys. Tai, galvoju, geriau jau dar ką nors nuveiksiu. xartais pradedu siurbti kilimą. Mane erzina dulkės. Arba įsijungiu serialą. Ieva, reikia kažką daryti su mano nemiga.
kontrolės. Kol ji juda, tvarko, atsakinėja,
šviesa užgesinta, o vaikai miega. Nemiga –
planuoja – jaučiasi saugiai. Kai atsigula,
tai signalas. Dignalas, kad tempas per dide-
„O jeigu jūsų nemiga nėra problema, kurią
kontrolė dingsta. Pradeda kilti tai, ką ji visą
lis. 4ar daugiau: tai signalas, kad jūsų vidu-
reikia sutvarkyti? O jeigu ji yra signalas?“, –
dieną laikė po užraktu. Tai nėra jos „blogi
je yra vieta, kuriai per mažai leidžiama būti.
paklausiu. Tyla. Pirmą kartą ji neatsako iš
įpročiai“. Tai jos būdas nenueiti į tylą.
Kai kūnas naktį nemiega, jis ne sugenda, o
Reikia ją sutvarkyti.“
atsisako toliau būti kontroliuojamas. Todėl
karto. Pakelia akis, tarsi tikrintų, ar kalbu rimtai. „Dignalas nuo ko?“ – klausia atsar-
Kai žmonės sako „man reikia sutvarkyti
vien miego 6igienos sąrašai čia neveiks. Aš
giai. „Nuo jūsų kūno. Nuo jūsų nervų sis-
nemigą“, dažnai jie turi omenyje: „duokit
siūlau jai ne daugiau taisyklių, o kitą kryptį:
temos. Nuo jūsų širdies. Nuo jūsų minčių.“
man stebuklingą lazdelę, kad mano kūnas
mokytis gyventi su mažiau kontrolės.I
Pauzė. Ir tada jos balsas suminkštėja, be-
vėl man paklustų.“ #et miegas nėra kili-
veik sutrinka: „Aš tiesiog… negaliu sau
mas, kurį galima greitai sutvarkyti. 'iegas
Šios
leisti nekontroliuoti visko!“
nėra problema, kurią galima išspręsti vien
mūsų. Kai ateina metas atsigulti, paaiškėja,
dis iplina ar taisyklėmis.
kad sunkiausia visai ne užmigti. Dunkiausia
'iegas ateina
Ji viską daro „teisingai“, bet nemiega. Nes
tada, kai kūnas pajunta, kad jam dabar
problema – ne kambario vėsa ar kava po
saugu. Jeigu gyvenimas paremtas kontrole,
pietų. Problema ta, kad jai sunku išbūti be
kūnui saugu nėra net tada, kai namai tylūs,
moters
portretas
artimas
daugeliui
– leisti sau sustoti.
137
LAMŲ SLĖNIS
Ką daryti? Mažų pertraukų praktika. Tai labai trumpos (2060 sek.) atsitraukimo nuo ekrano ir kūno padėties pakeitimo pauzės, daromos kas 30–60 min. Jos padidina energijos lygį ir sumažina nuovargį. Atsistokite, kelis kartus giliai įkvėpkite, prajudinkite pečius ir kaklą arba 20 sek. žvelkite į tolį. +alite atlikti ir g min. trukmės kvėpavimo pratimą, vadinamą „box breathing“: pečius laikykite nuleistus, žandikaulį atpalaiduotą, kvėpuokite ramiai. Per % sek. įkvėpkite pro nosį, % sek. sulaikykite ir per % sek. iškvėpkite. Pakartokite du kvėpavimo ciklus. Atjauta sau. Žodžiai „taip galvoju, nes esu pavargusi“, „neprivalau visko išspręsti dabar“ ar „šiandienai užteks“ veda ir link geresnės miego kokybės. Perėjimas iš dienos į vakaro rutiną. Po visų dienos „reikia“, skirkite sau 5 min. pabūti be tikslo: trumpi sąmoningumo pratimai siejami su mažesniu patiriamu stresu. Pasidarykite arbatos, atsisėskite patogiai ir tiesiog laikykite puodelį, ramiai kvėpuodami, nieko neanalizuodami. Jei kyla mintys, tik pastebėkite jas ir grįžkite prie įprasto ritmo, pavyzdžiui, suskaičiuokite dešimt lėtų iškvėpimų. Dienos užbaigimas. Jei atsigulus mintys vis dar bando užbaigti dienos reikalus, pritaikykite Mello obinso „Let em“ principą sau: leiskite mintims ir neužbaigtumo jausmui būti, o sau duokite leidimą ilsėtis. Tyliai arba garsiai pasakykite: „Dabar man nieko nebereikia spręsti. Tuo pasirūpinsiu rytoj“. „To Do“ sąrašo išrašymas. Jei kontrolė vis tiek „nepaleidžia“, prieš miegą skirkite 5 min. užrašyti konkretų rytojaus darbų sąrašą – vos kelis punktus, įvardytus kuo tiksliau. Toks rašymas padeda greičiau užmigti, ypač tada, kai sąrašas buvo labai konkretus.
Ir pabaigai. Miegas yra nuobodus. Ir tai – gera žinia. Nuobodumas čia reiškia erdvę, kurioje nereikia nieko įrodyti, nieko laimėti, nieko kontroliuoti. Tiesiog būti. „Aš neturiu laiko miegui“ kartais reiškia visai ne laiko trūkumą, o baimę būti su savimi tyloje. ytoj tu ir aš vėl gelbėsime pasaulį, būsime stiprios ir viską kontroliuojančios, o šiandien išgelbėkime savo naktį. Nors ir nuobodžiai. Labanakt.
LAMŲ SLĖNIS
138
139
LAMŲ SLĖNIS
Akimirkų dievai
Anne, House of Fritz Instagram: @houseoffritz #homealone
Akimirkų dievai
Emi Koç, Maison Herrfurth Instagram: @maison_herrfurth #homealone
Akimirkų dievai
Kai Botttche Instagram: @kaiboet #homealone
Akimirkų dievai
Annie ir Jermaine, Art Apartment Instagram: @artapartment__ #homealone