2026 Birželis | Balansas

2026 VASARA (147)

BALANSAS Gina

Keliautojų

Taylor

nameliai

In Dot

Dovilė Petkevičiūtė

PREMJERA!

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Dizainerė

Agnė Šiupšinskaitė

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Goda Urbonaitė

Justė Gadliauskaitė

Kalbos redaktorė

Jushke

Fotografė

Lina

Fotografė

R

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

ūta Floral ž

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ra anskienė

Emilija Ieva Andrašūnaitė

Verslo plėtros vadovė

Mantė Jaruševičiūtė

Stilistė

Viršelis Gabrielė Kerpytė

Kontaktai:

reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

© 2026

Visos teisės saugomos. Kopijuotip platinti galima tik gavus ra ti k Uih gubizu projectse sutikim w Už reklamos turinį redakcija neatsako.

LAMŲ SLĖNIS

04

2026 VASARA

Redakcijos laiškas

Nežinau, kaip jums, bet man gegužė – lyg koks antrasis metų gruodis. Kad ir kaip besistengtum viską suplanuoti, visata ima ir iš pagrindų supurto tavo sudėliotą tvarką.

Kartais

galvoju:

galbūt

tame

ir

slypi

esmė?

Galbūt

iš

tiesų

neverta

mėginti

sukontroliuoti ir į lenteles ar grafkus sustatyti gyvenimo? Gal reiktų pagaliau leisti jam ir sau tiesiog būti – kartais struktūruotam, o kartais – netikėtam, nenuspėjamam ir... laisvam? Atėjus vasarai kasmet sau pažadu turėti mažiau planų ir daugiau erdvės mintims, tik net nepastebiu, kaip kalendoriuje pamažu atsiranda vis naujų taškelių. Gal šiemet?.. Kad ir kur skaitysite šį numerį – salsvai kvepiančiam lietuviškam pajūry, Viduržemio šalių saulės kaitroje, į save geriant vėsią ežero gaivą, o gal miesto parke, trumpam atitrūkę nuo darbų, – tikiuosi, jums jis atneš harmonijos, įkvėpimo ir vidinės tylos akimirką.

inkiu, kad jų šią vasarą būtų kuo daugiau.

Smagaus skaitymo!

LAMŲ SLĖNIS

06

Naujienos

Harmonijoje

Pintas krėslas „P3 Lounge“ Gubi

Šviestuvas „Port“ Tala

Šviestuvas „ZicXerline“ Gubi

LAMŲ SLĖNIS

08

Šoninė sGintelė „K=arni“ Ferm Living

Kilimas „Tile“ Audo Kr)slas „Atli“ Wendelbo

Staliukas „Arc“ Wendelbo

Kr)slas „:54<3“ Carl Hansen 09

LAMŲ SLĖNIS

Naujienos

Ar etno tema sugrįžta?

Pavasario pabaigoje lamų komanda pristatė naują teminį numerį – „Lamų slėnis. ETNO“. Jame modernia kalba pasakojama apie mūsų kraštą: miškus ir lietuvio gamtojautą, grybavimą ir bitininkystę, šimtmečius skaičiuojančias dainų ir šokių tradicijas, rankų darbą, vietines medžiagas. Ir, žinoma, apie žmones – tuos, kurie kasdien dirba, kad šios tradicijos neišnyktų, ir tuos, kurie jas interpretuoja naujai.

Naujojo numerio ieškokite spaudos prekybos vietose!

Atrasti jaunuosius kūrėjus

Birželio 2–13 d. sostinėje vyks Vilniaus dailės akademijos LVIAG baigiamųjų darbų paroda. Joje lankytojai turės progą iš arti susipažinti su bakalauro ir magistro studijų baigiamai-siais projektais, eksponuojamais VIA ?enuosiuose ir Naujuosiuose rūmuose, „Titaniko“ pastate bei išorės erdvėse. ;i paroda – reikšmingas įvykis Lietuvos meno lauke, pristatantis jaunųjų menininkų, dizainerių, restauratorių, arc7itektų ir menotyrininkų kūrybą. ;iemet paroda vyksta jau ketvirtąjį kartą ir apima daugiau nei keturis šimtus kūrybinių projektų įvairiose Vilniaus, Kauno, Telšių ir Klaipėdos erdvėse.

LAMŲ SLĖNIS

10

Cirkuliacija Nuotrauka: Ansis Starks

Paskutinę pavasario savaitę Rygoje pristatyta pirmoji Latvijoje surengta personalinė rašytojos, menininkės Gabijos Grušaitės paroda „Circulation“.

Francesco Urbano Ragazzi ku-ruojamoje parodoje pristato-mas specialiai sukurtas naujų darbų ciklas, apimantis vaizdo instaliaciją, piešinių seriją ir skulp skulp- tūrinę intervenciją. „Circulation“ – tai apmąstymas apie materialius srautus, formuojančius ir re-guliuojančius šiuolaikinį gyvenimą: nuo buities ir turizmo iki globalių, planetinio masto procesų. Menininkės žvilgsnis krypsta į žmogaus troškimą atsiskirti nuo pasaulio ir kartu į suvokimą, kad toks atsiskyrimas iš esmės yra neįmanomas. Ši mec a-ninė pasaka galiausiai tampa savotišku tarpusavio priklausomybės ir neišvengiamo ryšio su aplinka manifestu.

Vilniaus galerijų savaitgalis

2026 m. rugsėjį Vilniuje vyks vienuoliktasis Vilniaus galerijų savaitgalis – kasmetinis sostinės meno festivalis, suburiantis miesto galerijas, meno erdves, kūrėjus, kuratorius, kultūros lauko profesionalus ir lankytojus. Festivalis tradiciškai žymės rudens parodų sezono pradžią ir kvies miestiečius bei miesto svečius lankytis šiuolaikinio meno erdvėse visame Vilniuje. Renginys kasmet pristato sostinės šiuolaikinio meno lauką, skatina atrasti naujas erdves ir formuoja įprotį reguliariau lankytis parodose. Šių metų programoje bus nagrinėjama, kas šiandien yra galerija, kokį vaidmenį ji atlieka miesto meno ekosistemoje. Yaip pat bus diskutuojama, kuo galerijos skiriasi nuo kitų šiuolaikinio meno institucijų, muziejų ir kaip jos veikia kartu su menininkais, kuratoriais, kolekcininkais bei žiūrovais.

11

LAMŲ SLĖNIS

Dešimtukas

Pakrauti vidinę bateriją Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Jurgita Kunigiškytė, magnific.com, asmeninis archyvas 01 MIŠKAS

Apie Indrę Kasparaitytę-Martinkienę sužinojau instagrame, pamačiusi naują jos projektą, žavingai pavadintą „Būnu miške“. Taip nuotrauka po nuotraukos, tekstas po teksto keliavau į savitą jos pasaulį, kuriame persipina miškas, menas, laukinės kelionės ir visa tai mylinti bendruomenė.

LAMŲ SLĖNIS

12

Miškas yra mano bažnyčia. Jis turi atsakymus į visus klausimus, padeda surasti savąjį centrą, įsiklausyti į „čia ir dabar“ pulsą, nusinulinti ir vėjais paleisti stresą. Tai gyvasties šaltinis, kuriame pasikrauna mano vidinės baterijos, o smalsumas pažinti pasiekia piką.

Vienas medis per dieną pagamina tiek deguonies, kiek reikia dviems žmonėms – argi nenuostabu, kad gyvename kvėpuodami svetimu kvėpavimu?

02 PIRTIS

03 POEpIon

0g KELIONĖS MOTOCIKLU

Tai nuolatinis mano ritualas. Kartu su bendruomenės moterimis į pirtį keliaujame kas tris savaites. Dar niekada nepatyrėme dviejų vienodų pirčių: kartu su sezonais kinta pirtyje naudojamos vantos – nuo kadagio, beržo ar liepos iki sibirinio kėnio; šveitikliai ir hidrolatai pagaminami iš savame sode užaugintų augalų; pirtyje geriame aplinkinėse pievose rinktą žolelių arbatą. O kai pirtininkė pila, pilsto, lieja sroves, vėduoja garą taip, kad jos rankose ištirpsta k no ribos, lieki tik pats su savimi dieviškumo debesy.

Vakar skaičiau Širvį. Koks aštrus tas poetų kirtis – esu sugelta dar stipriau nei prieš paliečiant jo sakinius.

Važiuoti aplink Lietuvą, jos miestelius, kaimelius, klausytis senolių, sėdinčių po keturis prie bažnyčios ir kalbančių vienu metu. Važiuoti toliau, už Lietuvos. Tiek toli, kad pasivytų ilgesys ir grįžimo namo saldumas.

13

LAMŲ SLĖNIS

05 MENAS IR PARODOS

0L LĖTUMAS

0N GAMTA

Kūryba yra didžiulis atvirumas, iš širdies išplėšta patirtis ir jausmai. Dalytis ja ir baisu, ir skauda, bet kitaip – neįmanoma. Mūsų žmogiškasis suvokimas kartais nespėja vytis kūrybos“, – yra sakęs Johnas Mayeris. Iš tiesų, kartais savo kūrybos prasmę reikia priaugti.

Kai valgai žemuoges, atrodo, kad viskas bus gerai.

Mieste jaučiuosi kaip pastatyta į kampą.

Gyvendama ir keliaudama po miestus supratau, kad nerandu sau vietos. Pajutau, kad bruzdesys, triukšmas, žmonių ir garsų masės išblaško mintis. Gamta, atvirkščiai, pakrauna ir pripildo5 išvalo mintis, nuramina protą, palieka lengvumo, bendrystės ir vientisumo jausmą. Todėl visada aiškiai žinojau, kad gyvensiu ne mieste.

LAMŲ SLĖNIS

14

08 VILKAI

0k ĖJIMAS

10 TUPILAKAS

Žavi jų protas, elgsena ir gebėjimas išlikti – nesu mačiusi partrenkto vilko.

Einu, kad protas nebūtų kaip sklidina stiklinė. Ėjimas, kaip gražiai sakė visą Indiją skersai išilgai išvaikščiojęs indų profesorius Machavarapu Adinarayana, tai malda pėdoms. Taip melsdamasi niekada nepaklysi, kad ir kiek beklaidžiotum.

Rankose laikau tupilaką, kurį gavau pilnametystės proga. Grenlandijos inuitai tiki, kad tupilakai yra galingos dvasinės būtybės, šamanų sukurtos apsaugai nuo priešų. Išdrožtos iš kaulų ir gyvūnų dalių, pavyUdžiui, vėplio ilties ar banginio danties, jos WatgaivinamosD pasitelkiant ritualus ir užkalbėjimus. ]i tauta ir jos papročiai – įdomiausia, ką teko pažinti.

1

LAMŲ SLĖNIS

Sodas mieste Tekstas: Lina Kukytė Nuotraukos: Rachel Oates

„Net ir mažiausias sodas gali tapti jaukumo ir ramybės oaze“, – sako sodų dizainerė. Iš meilės daugiasluoksniams sodams ir noro net judriausiame mieste kurti poilsio vietas, ji įkūrė dizaino studiją „East London Garden Design“. Su Gina kalbamės apie sodą kaip gyvenimo būdą ir tai, kaip net mažoje erdvėje susikurti žalią kampelį, kuriame norisi būti.

Ginos Taylor kuriamų sodų nuotraukos mane nukėlė į ramų miško pavėsį, kuriame kūnas atsipalaiduoja, mintys nurimsta, o akys akimirksniu paskęsta žalumoje.

LAMŲ SLĖNIS

16

LAMŲ SLĖNIS

– Papasakok, kaip atsidūrei Londone?

– Visai netikėtai. 2012 metais į Londoną atvykau trumpų atostogų – planavau kelias savaites praleisti pas draugus. Tačiau Londonas turi savitą aurą – šio miesto energija, įvairovė ir galimybių gausa mane įtraukė. Viena pažintis vedė prie kitos, atsirado pirmieji darbai ir projektai, tad čia ir pasilikau.

– Esi baigusi tekstilės meną ir dizainą Vilniaus dailės akademijoje.

Kaip tavo kūrybinis kelias nuo tekstilės atvedė į sodų dizainą?

– Kūrybinis „niežuliukas“ manyje visada buvo gyvas. ors po studijų profesinis kelias ir buvo nutolęs nuo meno ir dizaino – daugiau nei aštuonerius metus dirbau stiuardese – kūrybos poreikis niekur nedingo. Prasidėjusi pandemija leido sustoti ir permąstyti, kur iš tikrųjų noriu kreipti savo energiją. Pajutau, kad dabar yra tinkamas metas žengti į kūrybiškesnę, arčiau gamtos esančią veiklą.

Baigiau sodų dizaino ir sodininkystės kursus Karališkajame Edinburgo Botanikos sode, išlaikiau praktikos ir teorijos egzaminus, o vėliau žinias gilinau kraštovaizdžio įrengimo studijose „Horticultural Correspondence“ koledže Londone. Man atrodo, kad tekstilė ir sodų dizainas turi daug bendro – abu remiasi struktūra, ritmu,

LAMŲ SLĖNIS

18

sluoksniavimu, spalvų deriniais ir pojūčiu, kaip sukurti emociją erdvėje. Tiesiog vietoje audinių šiandien kuriu gyvus, metų laikais besikeičiančius peizažus.

– Sodo dizaino studiją „East London Garden Design“ įkūrei prieš šešerius metus. Kada sodas tau tapo ne tik estetika, bet ir gyvenimo būdu?

– Man atrodo, nebuvo vieno aiškaus momento, veikiau – tylus, bet nuoseklus virsmas. ¼š pradžių sodas man buvo vizualinė patirtisq spalvos, formos, kompozicija. Tačiau laikui bėgant ėmiau vis labiau jausti, kad jis gyvena savo ritmu – sezonai, šviesa, drėgmė, netgi kvapai tampa svarbūs. Pradėjau ne tik kurti sodus, bet ir juos atidžiau stebėti, laukti pokyčių, į juos reaguoti. Taip sodas pamažu tapo ne projektu, o santykiu. Šiandien tai mano būdas būti, mokytis kantrybės, dėmesingumo, nuolankumo gamtai. Tai jau seniai peržengė darbo ribas ir tapo mano gyvenimo būdu.

– Kas tave įkvepia? Ar gyvenimas Londone formavo tavo požiūrį į sodus?

– «Labiausiai įkvepia pati sodo aplinka, arcritektūra ir žmonės, kuriems kuriu. Kiekviena erdvė turi savo crarakterį ir stilistiką,

„Grožis dažnai slypi ne egzotikoje, o gebėjime naujai pažvelgti į tai, ką jau pažįstame.“

todėl visada įdomu ieškoti ne tik estetiškų, bet ir natūraliai kasdienybėje veikiančių sprendimų. Daug įtakos darbui turi ir Londonas – čia stipri sodų kultūra, vyrauja daug skirtingų stilių, architektūros ir kūrybiškų idėjų. Įkvepia tai, kaip mieste derinamos tradicijos ir šiulaikinis požiūris į žaliąsias erdves. Londonas unikalus tuo, jog čia susitinka gilios sodininkystės tradicijos ir nuolatinė naujų idėjų kaita. Vieną dieną gali vaikščioti po istorinius sodus, kurių struktūra nepakitusi šimtmečius, o kitą – stebėti eksperimentinius, šiuolaikinius sprendimus. Ši įvairovė išmokė nebijoti derinti= gerbti tai, kas sukurta anksčiau, bet kartu drąsiai ieškoti naujų Jormų. Londonas gražiai įkūnija mintį, kad sodas niekada neegzistuoja izoliuotai – jis visada kuria santykį, dialogą su architektūra, miesto ritmu ir žmonėmis.

– Ar šiame mieste yra vieta, į kurią vis sugrįžti įkvėpimui?

– is sugrįžtu į Barbikano meno centrą, nes mėgstu brutalistinę architektūrą. Manau, kad tai iš dalies susiję su tuo, jog augau Lietuvoje tarp tokių sovietinio stiliaus pastatų kaip Sporto rūmai, Vilniaus televizijos bokštas ar Nacionalinė dailės galerija. Griežti betono siluetai man visada atrodė monumentalūs. Barbikano meno centras yra vienas žinomiausių brutalistinės architektūros

pavyzdžių. Ypač mėgstu ten esančius „Beech Street“ sodus, kurių želdinimą kūrė mano sodų dievaitis Nigelas Dunnettas.¥Man tai yra vienas gražiausių urbanistinių sodų pavyzdžių, kuriame matyti ryškus betono ir vešlių augalų kontrastas. Ši erdvė puikiai atskleidžia, kaip architektūra ir želdiniai gali papildyti vienas kitą, o ne konkuruoti. Dar viena ypatinga vieta yra Barbikano konservatorija.

Joje aplanko siurrealus jausmas, tarsi būtum slaptame tropiniame sode. askart ten apsilankiusi atrandu vis kažką naujo.

– Kuo šiuolaikinis miesto sodas skiriasi nuo tradicinio?

– Man artimi abu – tiek tradiciniai, tiek šiuolaikiniai. Tradiciniai sodai dažniausiai pasižymi aiškesne struktūra, juose daugiau simetrijos, disciplinos. Tuo tarpu šiuolaikiniai miesto sodai yra lankstesni, jautresni kontekstui. Mieste ypač žavi mažos, netikėtos erdvės – vadinamosios „kišeninės“ žaliosios zonos tarp pastatų. artais tai vos keli kvadratiniai metrai, tačiau, tinkamai suprojektuoti, jie gali tapti tikra oaze. Tokios erdvės dažnai būna intymesnės, orientuotos ne į reprezentaciją, o į pojūtį, tylą ir galimybę trumpam sustoti.

19

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

20

– Esi sukūrusi ne vieną žalią erdvę britų namuose. Kokios tendencijos šiandien ryškiausios Londono soduose?

– Mano galva, šiandien mažiau kalbame apie tendencijas kaip apie stilius, o daugiau – kaip apie patirtį. Svarbiausiu klausimu tampa tai, kaip sodas mums leidžia pasijausti. Tam didelę įtaką daro ir praktiški dalykai: šviesa, dirvožemis, klimatas. Molingas Londono dirvožemis ir dažnas pavėsis lemia ir augalų pasirinkimą, todėl soduose atsiranda daugiau natūralumo ir mažiau dirbtinumo. Taip pat labai ryški bendruomeniškumo kryptis. Vis dažniau sodai kuriami ne tik grožiui, bet ir susitikimams, poilsiui, re eksijai.

Populiarėja bendruomeniniai sodai, erdvės apmąstymams ar žalios vietos, kuriose galima tiesiog pabūti.

–

Ko

mes

galėtume

pasimokyti

iš

Londono

sodų?

– qsu linkusi galvoti ne apie mokymąsi, o apie dialogą. Lietuviai turi stiprias sodų tradicijas ir jautrų, intuityvų santykį su gamta – tai didžiulė vertybė. U Londono soduose daug eksperimentų, drąsos, naujų sprendimų ir laisvės. Man atrodo, vertingiausia, kai šie du skirtingi pasauliai susitinka. Tš Londono galime pasisemti drąsos

interpretuoti, maišyti stilius, nebijoti netobulumo ar natūralumo.

Taip pat – supratimo, kad sodas gali būti individualus ir nebūtinai „teisingas“. Pastebiu ir kitą įdomią kryptį: šiame mieste vis labiau vertinama atspari, nereikli augalija – beržai, pušys, pievų augalai.

Paradoksalu, juk Lietuvoje jie mums visiškai įprasti, o čia įgauna naują kontekstą ir tampa subtilios, natūralios estetikos dalimi. Tai primena, kad grožis dažnai slypi ne eg otikoje, o gebėjime naujai pažvelgti į tai, ką jau pažįstame.

– Gina, kaip mažoje erdvėje susikurti jaukų sodą? Nuo ko verta pradėti?

– Visada – nuo stebėjimo. Pirmiausia reikėtų pastebėti, kaip dienos metu keičiasi šviesa, ar erdvė yra apsaugota nuo vėjo, o gal, priešingai, – yra atvira ir dinamiška. Taip pat atsižvelgti į tai, koks jos mikroklimatas. Net ir labai mažoje erdvėje šie dalykai gali skirtis. ai tai supranti, augalų pasirinkimas tampa intuityvesnis, o pats sodas – lengviau prižiūrimas. aukumas dažnai atsiranda tada, kai erdvė „gyvena“ be per didelių pastangų ir mūsų dėmesio.

Tuomet verta pagalvoti apie nuotaiką: kaip norisi jaustis toje erdvė

21

LAMŲ SLĖNIS

je? Kartais paveikiausias gali būti monochrominis sodas, ku-riame žaidžiama žalių atspalvių, formų ir tekstūrų subtilumu – tokia aplinka ramina, kuria tylos pojūtį. Kitaip nei monochrominė erdvė, spalvų gausa sode gali suteikti energijos ir džiaugsmo. Mažoje erdvėje svarbios ir detalės: vazonai, medžiagos, vakarinis apšvietimas.

Joje kiekvienas elementas tampa reikšmingas, todėl verta rinktis mažiau, bet apgalvotai. Svarbiausia, kad erdvė kalbėtų su žmogumi, kviestų joje būti. † O ką patartum vidutinio dydžio sodų savininkams?

– Tokiose erdvėse dažnai kyla noras sutalpinti kuo daugiau: augalų, funkcijų, detalių. Tačiau būtent čia kviečiu stabtelėti ir pagalvoti apie bendrą vaizdą – nesileisti į smulkmenas, o galvoti apie visumą ir apie tai, kaip sodas regisi iš toliau. Didelės augalų grupės ir aiškesnės linijos kuria ramyb- bei vientisumą. 9idutinio dydžio sodai yra dėkingi tuo, kad juose galima kurti skirtingas zonas – poilsio, valgymo, žaidimų ar net nedidelio daržo. Tačiau svarbu, kad jos nebūtų atskirtos, o natūraliai pereitų viena į kitą, kurtų vientisą istoriją. Tai – tarsi mažas kraštovaizdis, kuriame kiekviena dalis turi savo paskirtį, bet kartu priklauso visumai.

LAMŲ SLĖNIS

22

– Kokius kūrybiškus dizaino sprendimus rekomenduotum taikyti kuriant didelį sodą?

– Didelėje erdvėje pirmiausia svarbu sukurti struktūrą – sodo „stuburą“. Medžiai, didesni krūmai, aiškūs takai ar linijos formuoja žalios erdvės karkasą, kuris išlieka visais metų laikais. Tokiuose soduose svarbus masinis sodinimas. Kai augalai grupuojami didesniais plotais, atsiranda ritmas, pasikartojimas, o kartu ir ramybė akiai. Tai leidžia išvengti fragmentiškumo. Dideliame sode taip pat veiksmingas „atskleidimo“ principas – kai erdvė neatsiveria visa iš karto, o kviečia judėti joje, atrasti skirtingas zonas ir perspektyvas. Tai suteikia sodui gylio ir net šiek tiek paslapties.

– Vadinasi, sodo dizainas gali veikti ir mūsų emocinę būseną?

– >et ir maža žalia erdvė gali pagerinti žmogaus savijautą. Sodas gali tapti svarbia dienos ritualo dalimi – vieta rytinei kavai ar tyliam vakaro poilsiui. Tai erdvė, kurioje galime sulėtėti, atsijungti nuo informacijos srauto ir bent trumpam pailsėti nuo ekranų. >et ir stebėjimas, kaip augalai juda vėjyje, kaip keičiasi šviesa ar kinta kvapai, gali teigiamai veikti mūsų nuotaiką, nuraminti ir padėti atsipalaiduoti. Kuriant tokį sodą svarbiausia paprastumas ir aiškumas.

LAMŲ SLĖNIS

01

– Kokie trys principai pagerintų bet kurį sodą?

– Pirmiausia – tinkamas augalas tinkamoje vietoje. Atrodo paprasta, bet tai yra viso sodo pagrindas. Antra – aiški struktūra. Net ir laisvesnio stiliaus sodas turi turėti vidinę tvarką. Trečia – pusiausvyra tarp estetikos ir funkcijos. Sodas turi būti ne tik estetiškas, bet ir patogus, jaukus, kviečiantis jame būti.

– ą kiek ienas ga tu e padaryti sa o sode au į sa aitga į?

LAMŲ SLĖNIS

24

– Svarbiausia – skirti laiko tiesiog jame pabūti lėtai, be skubėjimo.

Pastebėti, kaip krenta šviesa, kur norisi prisėsti, kas jau gražu, o kur norisi pokyčio ar daugiau jaukumo. Kartais pernelyg skubame „sutvarkyti“ sodą, tad pirmasis žingsnis galėtų būti jo pažinimas.

Net maži pokyčiai – vienas naujas augalas, sutvarkytas kampas ar nedidelė poilsio vieta – gali visiškai pakeisti erdvės pojūty. [ pradėjus nuo vienos vietos, dažnai natūraliai atsiranda idėjų, kaip augti ir sužydėti galėtų visas sodas.

Atsigręžti į tikrumą Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Edita Nyork Photography, Lukas Rusilas

Kiekvienas jų kūrinys – tai šilti linkėjimai iš Baltijos pajūrio, pokalbiai su vasara, smėliu ir vėju. Šiemet dvidešimties metų jubiliejų minintis lietuviškas mados prekių ženklo „Salanida“ istorij tęsianti Gabrielė Kerpytė įsitikinusi: jos kūryba nėra vien drabužiai. Veikiau – gyvenimo būsena, kviečianti atsigręžti į tikrum .

– Gabriele, šie metai „Salanidai“ ypatingi – švenčiate dvidešimties metų jubiliejų! Ar galėtumei pasidalinti savo jūra kvepiančio ženklo istorija?

– Viskas prasidėjo 2006-aisiais, kai dar buvau paauglė. Mano mama Klaipėdoje turėjosiuvyklą, augdama joje praleidau daug laiko ir iš arti mačiau drabužių gamybos ir versloužkulisius. Man pasisekė girdėti išskirtinį mamos balsą, drąsą, aktyvumą. Ji – tikra vizionierė, visada tokia buvo. ;iškiai prisimenu ir prekės ženklo atsiradimą, ilgas diskusijas ieškant to stebuklingo žodžio, kol vieną vakarą susijungė du salaJ ir NidaJ. Ji svajojo sukurti drabužių kolekciją, įkvėptą Kuršių nerijos emocinės aplinkos – praktišką, patogią, o kartu ir stilingą. Buvau dar LAMŲ SLĖNIS

26

vaikas, kai kartu vykome į Paryžių, vėliau – į Niujorką, tad savo akimis stebėjau, kaip mama pasauliui pristato savo idėjas. Gaila, kad gražius planus sustabdė krizė, tačiau kiek vėliau aš, 20q2-aisiais grįžusi po mados studijų užsienyje, priėmiau tvirtąsprendimą – atgaivinti malanidąJ – Pasidalinki, ką tau asmeniškai reiškia toks kartų tęstinumas? Ir kaip „Salanida“ kito vėliau, jau lydima tavosios vizijos?

– su dėkinga mamai, kad ji klausdavo mano nuomonės, nors buvau dar visai maža. {r dabar dažnai jaučiu, kaip giliai jos perduotos žinios ir stiliaus suvokimas nugulė į mano UN]. Uaug prisidėjo ir močiutė, mat vaikystr leisdavome kartu, o ji buvo tikra rankdarbių meistrė. Nuo mažens su didele kantrybe ji

pamokydavo siūti, piešti, megzti, nerti vąšeliu. Ji numezgė ir pirmuosius „Salanidos“ megztinių pavyzdžius. Dar ir dabar ji prisideda prie mano darbų – su kiekviena siunta atkeliauja ir mažytis stiklo buteliukas su smėliu ir gintarais, kuriuos su nuoširdžiausiais palinkėjimais tiek verslo sėkmei, tiek mūsų klientėms supilsto močiutė. Dar studijuodama mados verslą Florencijoje ir Londone supratau, jog noriu save realizuoti kurdama megztų drabužių liniją. ©lgai neradau to vienintelio minkšto, stilingo ir jaukaus megztinio, kurio nesinorėtų nusiimti. Didžiausiu studijų atradimu laikau Florencijoje visa netikėtai surastus minkštučius vilnos siūlus, nuo kurių ir prasidėjo megzta mano svajoÎ nė. ¨isada žavėjo, jog mezgimo amate,

Tekstas: Karolina Kulda

Vizualizacijos: Projekto „Bukčiai“ archyvas

kitaip nei drabužių siuvime, tereikia vienos

beribės svajonės, moterų lygybė ir galia,

atrodo

siūlo gijos, iš kurios rastųsi beribė raštų

rūpestis, grožis, meilė savo kūnui.

šiandien formuoja tavo estetiką?

– Nors kuriate mezginius, pagalvojus apie

–

įvairovė. Prekės ženklo kelionę tęsiau jau sava interpretacija ir kiek kitokia kūrybos forma – megztais drabužiais.

Ilgą laiką viską dariau viena – nuo kūrybos iki fotosesijų, komunikacijos ir siuntų pakavimo. Buvo daug darbo, bet kartu – ir stipraus tikėjimo produktu. ūžis įvyko

metais, prisijungus partnerei ir

gamybos vadovei Renatai, o kiek vėliau ir plėtros vadovui Vytautui. Tada „Salanida“ pradėjo augti ne tik kūrybos, bet ir verslo prasme. Iš mažo kūrybinio projekto po truputį tapome stipriu lietuvišku mados ženklu su mylima bendruomene. Kasmet augome dvigubai ir pagaliau perkopėme simbolinį – pirmąjį – apyvartos milijoną.

Augome nuosekliai, išlaikėme identitetą, aukščiausią gaminių kokybę, o svarbiausia – subūrėme stiprią komandą ir didelį mylimų klienčių ratą. Tikiu, kad „Salanidoje“ užkoduotas naivuoliškas ryžtas ir

„Salanidą“ prieš akis visuomet iškyla ilgos lėtos vasaros dienos Baltijos pajūryje. Ar galima sakyti, kad „Salanida“ šiandien yra ne tik drabužių ženklas, bet ir tam tikra gyvenimo būsena@ –

Taip, mes išties siekiame drabužiuose

išmegzti jūros, vėjo ir smėlio pokalbius.

Daug kūrybos kyla iš ten, iš kur kilusios mūsų šaknys – Baltijos pajūrio. Rodos, pavargome nuo triukšmo, greičio, spaudimo kažkuo būti. Gal todėl mūsų kūryba tapo to priešingybe – kvietimu sulėtėti, rinktis mažiau, bet kokybiškiau, gyventi paprasčiau ir tikriau. Turbūt todėl mūsų klientės taip stipriai jaučia ryšC su ženklu – jos ateina ne tik drabužio, bet ir šios būsenos.

šis

kūrybinis

procesas?

Kas

Viskas prasidėjo nuo to, kad pati

niekada

nemėgau

graužiančių

vilnos

drabužių. Tikiu, kad kūną apvilkus jaukia šiluma, atslūgsta ir siela, todėl dirbame tik su

natūraliais,

minkščiausiais

ir

švelniausiais siūlais „Salanidos“ loso ja sukasi apie išmintingą spintą tai drabužiai, derantys

tarpusavyje,

nesenstantys,

lei-

džiantys moteriai jaustis gerai. aujienas papildome sezoniškai, apgalvotai – kartais tai nauja mylimo modelio spalva, o kartais – naujas sezoninis drabužis, atliepiantis klienčių poreikį. Tikiu, kad prie šiandieninės mūsų sėkmės stipriai prisidėjo įsiklausymas ir bendravimas. sunkioji dalis – tai pirmųjų prototipų gamyba, jų testavimas, tobulinimas, žaliavų pirkimas, gamybos, nansų ir

– Favo kūryboje itin daug jautrumo

pardavimų planavimas. Kūrybinių idėjų

medžiagai, prisilietimui. Pasidalinki, kaip

visada turime daugiau nei galimybių jas

29

LAMŲ SLĖNIS

įgyvendinti, tačiau apribojimai neretai atveria naujus rakursus ir net marketingo strategijas. Prekės ženklui augant, džiaugiamės, jog vis daugiau mūsų kūrybos vaisių pasiekia dienos šviesą – Nėra abejonių, kad apranga turi įtakos mūsų savijautai, o renkantis drabužius, sukurtus vietinių kūrėjų, kiekvienas daiktas įgauna dar didesnę prasmę. Kaip manai, kodė iandien žmonėms tampa svarbus ėtas, i gaamžis drabužis – Šiandien vis daugiau žmonių ieško ilgaamžių daiktų su prasme – pavargome nuo pertekliaus. Per daugelį metų greita mada pripratino prie didelio kiekio, impulsyvaus pirkimo ir nuolatinio naujumo

LAMŲ SLĖNIS

30

pornsesoee včsvue evr ue v asrv oe sre iuodvrgsae –e snee dsiuvlsisaee snee nmocsisa.e Dvbvre iorsase mvžsvuee bn e gnrsvu:e žsio see evae saueūrėe rvbužįeeeoesomsaeaąlygomsaejsaepvgvmsi vaeeeoesąenmocsjąeinšv.eTvseiv ūrvluae v asgręžsmvaeįe serumą.eAšepv se sesueeevd rvbužsae urse ine see grvžsvse v ro y see bn e sre eur segnrąeavdsjvu ąe sneefisinee snee dvasine prvamn.e bvse rūbvae eoeybsševaee mylsmvae sre ėdsmvae vugemn eejsae vmpveine seepsresisueebn esrežmogvuaegydnismoe vlsms.eTvmne srealypse serojselė oaemv oaednr ėk – Vienas iš augimo etapų – nauja studijos erdvė. Nors ji įsikūrusi Vilniuje, interjeras ir atmosfera išlaiko pajūrio šilumą, lėtumą.

Kaip gimė ši interjero vizija ir

kokį jausmą norėjote perduoti atėjusiems?

– Juokiamės, kad tikrai nepasikuklinome iriš Klaipėdos į sostinę atsikraustėme ir tiesiogine prasme – įleidome čia šaknis.

Studijoje norėjome sukurti pabėgimo į pajūrį jausmą, tad erdvėje alsuoja jūros dvasia: rusvi smėlio atspalviai, gludintas medis, akmuo. ¡nterjero diÖainas – dar viena mūsų užslėpta aistra, todėl erdvę kūrėme dviese su Renata. Šis procesas buvo malonus, ypač turint daug kūrybingų draugų. Šiemet atšventėme jau trečiąjį studijos gimtadienį, bet vis dar sulaukiame užsukančių pasigrožėti interjeru ir bent trumpam šitaip save nukelti į jūros pakrantę.

31

LAMŲ SLĖNIS

– Gabriele, prieš kelerius metus atradai naują aistrą – banglentes. Ko laikas ant lentos tave išmokė?

– Jaunystėje buvau sau davusi pažadą: nuo trisdešimties sportas bus kasdienis mano draugas. Visgi ilgą laiką taip dirbau, kad nepastebėjau, kaip laikas praėjo, o mano pažadas liko neištęsėtas. Dar nuo vaikystės bijojau vandens, bet kartu jis ir mistiškai traukė. Šis sportas buvo tiesus kelias į didelę baimę bei nekom;orto zoną, ta iau atnešė kur kas daugiau. Iš pradžių smarkiai supurtė ir parodė, koks silpnas buvo mano kūnas, o tai privertė susiimti ir pildyti

LAMŲ SLĖNIS

32

kadaise sau duotus pažadus. Šiandien į darbus žiūriu lanks iau, o sportas yra mano prioritetų sąraše. Banglentės leido ne tik pakeliauti po pasaulį, bet ir supažindino su užsispyrusių, disciplinuotų, linksmų, nutrūktgalviškų žmonių būriu, su kuriais susitinkam Baltijos bangose kiekvieną vasarą. Banglentės mane ištraukė iš didelės gyvenimo krizės, pastatė atgal ant kojų su dvigubai didesne galia. Gasdien jis man padeda būti geresne mama, geresne vadove, sukalibruoja vidinę ramybę, grąžina gyvenimo džiaugsmą, įkvepia kūrybai iS didelėms svajonėms.

Smėlio kopas pusto sūrus Baltijos vėjas, ledinis vanduo gelia kojas ir sielą, ieškau užuovėjos ir šilumos. Čia, kur Nida, žvejų kaime įsisupu į didelį jaukų megztinį, geriu gintarų arbatą, sušilusios pabunda mano svajonės... Čia minmių sala..

Sala..nida, mano Sr rN lr

Paryžius Vilniuje

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke

Vos įžengus į šiuos namus, į akis krenta milžiniškas, dviejų su puse metrų aukščio 1800-ųjų veidrodis aukso rėmais. Žvilgsnį traukia dvi didžiulės kontrastingų spalvų sofos, sienas puošiantis menas ir tarsi atskiru kūriniu pretenduojanti tapti Užupio panorama už lango. Dauguma objektų į daiktų taisymo platformos įkūrėjos bei NFT meno kolekcionierės Indrės Vilktrakytės namus atkeliauja iš antrų rankų. „Intuityviai žinojau, kad nauji daiktai šiuose namuose netiks – reikėjo vieną gyvenimą jau nugyvenusių“, – pasakoja moteris ir atveria šių ypatingų namų duris.

LAMŲ SLĖNIS

34

Visą istoriją skaitykite naujame vasaros LAMŲ SLĖNIO numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

Vieta poilsiui Nuotraukos: Darius Petrulaitis

Lengvas žaismingumas, įsimenama forma, drąsūs funkciniai elementai ir saugumą, ramybę bei nepretenzingą prabangą kurianti emocija. Taip apibūdinamas naujasis „Lono“ produktas – lova „Legato“.

Apie kūrybinę bendradarbystę ir iš jos gimusį rezultatą kalbamės su „Lono“ projektų vadovu Sauliumi Jakučiu ir dizaino studijos „etc.etc.“ komandos nariais Inesa Malafej ir Arūnu Sukarevičiumi.

– Pasidalinkite, kaip gimė idėja sukurti „Legato“ lovą – kas padiktavo jos poreikį?

Saulius: Lovos yra viena pagrindinių prekių grupių „Lono“ asortimente.

Paskutinis muzikinės lovų kolekcijos atnaujinimas įvyko dar 2018 metais, tad, prabėgus šešeriems, išsikėlėme strateginį tikslą iš esmės peržvelgti asortimentą. Tą dvejus metus sistemingai ir darome – iš pradžių atnaujinome ir praplėtėme esamų lovos modelių pasirinkimus, sukūrėme lovą „Omm“, o dabar pristatome ir dar vieną kūrinį – lovą „Legato“.

Pradėjus dirbti su rūnu ir Xnesa, norėjome sukurti lengvą medžio masyvo lovą su audiniu trauktais elementais. Jiedu pasidarbavo iš peties ir mums aptarti atsiuntė gal dvidešimt eskizųh Paskutinysis eskizas ir buvo lova „Legato“. Ji atrodė kiek futuristiškai, buvo nematytos formos, trau-

LAMŲ SLĖNIS

38

kė akį – norėjosi į eskizą žiūrėti dar ir dar.

Tuo pačiu iškart buvo akivaizdu: technologiškai šis variantas yra pats sudėtingiausias – nė vienas komandos narys negalėjo pasakyti, kaip tokią lovą pagaminti. Tai buvo smagus galvosūkis, kurį nusprendėme išspr¾sti.· Inesa ir Arūnas: Į šį projektą žvelgiant iš dizaino perspektyvos, neįprastas tekstilės panaudojimas balduose mums visada buvo įdomus. Su papildomu diržo elementu eksperimentavome dar prieš kelerius metus, o dabar atsirado puiki proga šią idėją realizuoti. ±radinis poreikis buvo padiktuotas kasdienių įpročių: norėjome išnaudoti lovos perimetrą patogiam daiktų pasidėjimui. Nors iš pradžių svarstėme apie galimyb¾ integruoti kišenes visame perimetre, eigoje procesą išgryninome ir palikome tik vietas, kurios yra patogiausios. Naktinis staliukas ne vi-

ada būtinas, be to, ant jo dedami daiktai kelia triukšmą – taip dirže atsiradusi kišenė tapo minkšta ir tylia erdve smulkiems daiktams. Ši funkcija natūraliai padiktavo formą, kuri galiausiai tapo lygiaverčiu, atpažįstamu dizaino elementu – Įdomu, kaip vyko kūrybinis procesas?

Kaip į vieną susijungė kūrybinės komandos estetika ir „Lono“ požiūris bei patirtis?

Saulius: Viskas vyko organiškai ir paprastai. Inesai su Arūnu atsiuntus detalizuotus eskizus, su „Lono“ vystymo komanda sukome galvas, kaip eskizą paversti kūnu. Bandymų buvo daug. Daugiausiai eksperimentavome su lovūgalio kampais, o pagundų bent kiek supaprastinti dizainą tikrai buvo nemažai. (Šypsosi⸀ [[[[ % QZ Z2 %Q # Iš tiesų, kūrybinis procesas mus labai džiugino.

„Lonui“ pasiūlėme tai, ko jie mūsų ir prašė, bet kartu pristatėme ir šiek tiek drąsesnę lovos viziją. Neslėpsime, pradžioje šiek tiek jaudinomės, kad toks netradicinis projektas gali įstrigti, tačiau jau prototipo vystymo eigoje supratome, kad viskas pavyks. Prie projekto prisijungė nemažai inžinierių ir meistrų, visi stengėsi padėti, o gamybiniai procesai veikė kaip tobulai subalansuotas, tvarkingas mechanizmas .

nedidelio miegamojo. inkšti lovos rėmo šonai apglėbia čiužinį beveik iki pat viršaus, taip paslėpdami jo briaunas ir sukurdami vizualiai švaresnę, vientisą formą .

– Papasakokite apie estetinę ir funkcinę lovos puses. Kaip atsirado juostos elementas ir kuo jis svarbus ne tik vizualiai, bet ir pačiai lovos charakterio idėjai?

galvūgalį. Kartu jis kuria intrigą ir taktilinį

Inesa ir Arūnas: Estetiškai lovoje dominuoja subtilus putlumas. Ji minkšta, bet nebrutaliai nors formos aptakios, geometriją vis dar lengva įžiūrėti. Lova nėra per daug plati, jos tūris padidėjo tik šiek tiek, todėl ji neužgriozdins net ir

Kalbant apie juostą, pati diržo medžiaga yra utilitarinė ir gana neįprasta miegamojo kontekste, taXiau Xia ji puikiai suveikia.

Diržas

vizualiai

apkabina,

šiek

tiek suveržia minkštas formas ir logiškai sujungia dvi dideles mases lovos rėmą bei

kontrastą

su

Kišenių

vieta

itin

minkštais

gobelenais.

parinkta

ten,

kur

natūraliausiai krenta ranka gulint ar sėdint. Šis

sprendimas

patogus

naudoti

tiek

su

naktiniu staliuku, tiek be jo. norintiems pritaikyti

baldą

ramesniam

Kokią atmosferą, nuotaiką, santykį su namais norėjote juo perteikti?

Inesa ir Arūnas: es norėjome sukurti ramybės ir saugumo oazę. Išorinis pasaulis yra pilnas tempo ir triukšmo, tad lova tampa vieta nuo viso to atsiriboti.

Nors baldas yra minkštas, jaukus ir apgaubiantis, tapdamas miegamojo dalimi jis išlaiko aiškią struktūrą ir puikiai dera stačiakampėje erdvėje. \ekstilinės detalės sugeria garsus ir kuria savotišką kokoną, kviečiantį padaryti pauzę. Pagrindinė baldo skleidžiama emocija saugumas, ramybė ir nepretenzinga prabanga, paliekanti vietos ir lengvam žaismingumo prieskoniui.

interjerui,

sukūrėme versiją ir be diržo atsisakius šio

.

akcento, erdvėje dominuoja minkšta švara –

Lova

namuose

nėra

vien

funkcinis

baldas, be ir emocinė nam erdvė

39

LAMŲ SLĖNIS

Žingsneliais per Tekančios saulės šalį Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis arc vas Praėjusiais metais pėsčiomis perėjusi meriką, keliautoja Dovilė Petkevičiūtė kartu su sužadėtiniu Juliumi Masilioniu prieš mėnesį leidosi į naują nuot kįj Šįkart jų laukia 3200 kilometrų maršrutas per visą Japoniją – nuo pat pietų iki šiauriausios šalies viršūa nėsj Pasak Dovilės, einant tokias ilgas distancijas geriausia negalvoti, kiek tūkstančių kilometrų dar reikės įveikti ir kas per juos dar gali nutikti: „Labai svarbu būti čia ir dabar, į kiekvieną dieną žiūrėti kaip į naują keliasdešimties kilometrų ž gįj-

– Dovile, kokioje Japonijos vietoje esate ir kaip

jautiesi?

Koks

šiandien

regėtas

ar

patirtas vaizdas labiausiai įstrigo į atmintį?

NeeTukus, išsigannę, kan eeasea anksei, o

važinėja dviračiu, ir jo pasidalinta mintis,

aes ga būe naT p anuojaae šiannien kuT

kad

noTs eiei, šeiaininkai nusivenė aus į savo

ateityje suplanuotą kitą savo nuotykį.

ramiai

Šiannien eiei baigėae anksčiau, apie

penkio ikeą va annąt (eT eą

dėjome

skiTea aūsų pa apinei iT poi siui.

aiką nuėjoae

apie 20 ki oaeeTų iT suseojoae

abai neni-

– Kelionei per Ameriką pėsčiomis ruo-

ne io

TeseoTanet

šėtės dvejus metus. Kaip buvo šįkart?

aiesee io

vieninee iaae

Šeiaininkai, sužinoję, ką veikiaae Japonijoje, iškaTe po aaiseo aenešė auas po paga vę iT eino i sėeis iki pae užnaTyaot Lauke šiannien iein kaTšea – jueiainė eeapeTaeūTa siekė 32 aipsniust (ava gius aus pavaišino aaTinuoea s yva, vaninaaa uaeboshi – ji neįeikėeinai Tūgšei, eačiau nė

eo euTi naug viea-

aino

šios

Pt Cikiaa, kan

s yvos

geTina

viTškiniaą iT aažina nuovaTgįt (aTagavę iT aannagiai pagyTę vieną, novanų išsinešei gavoae eTis jų pi nus aaiše iust ŠypsosiEt

L M L N

40

gyventi

tada,

kai

turi

Tad dar būdami Amerikoje pra-

kieaą iT pasakė, jog šiannien visa ši vieea –

gali

atsargiai

galvoti

apie

Japoniją, o

grįžę į Lietuvą visą savo laiką skyrėme kelionės rėmėjų paieškai ir susitikimams su jais. Esame labai dėkingi, kad mumis pati-

– DaT ga vonaai apie AaeTikos ke ionę,

kėjo. ½ mes jau turėjome didžiąją dalį bū-

aineyse Tinkoaės eaTp šių nviejų visiškai

tinų daiktų, nusipirkome skrydžio bilietus.

skiTeingų ša iųt eanangi iki eo

neeuTėjoae

Jau būdami čia, žemėlapyje kasdien ieško-

naug paeiTeies, pasiTinkoae eiei žinoau (a-

me, kur norime nueiti, turėdami vieną tiks-

iifi PTese CTai

lą Ð nuo žemyninės dalies pietų pasiekti

(PC, ieet

aaiojo vanne-

nyno keeeTos eakasE aaTšTueut NoTs eai vie-

pačią

nas sunėeingiausių eakų pasau yje, žve gėae

pėsčiomis.Þ

šiaurę

ir

taip

pereiti

Japoniją

į jį ne kaip į pavojingiausią, o kaip į gyveniao

ke ionę, aenešiančią

naugiausia

įspū-

nžiųt [aigianeis eai ke ionei vis naT nežinojoae, ką veiksiae eo iau, bee

abai įsiainė

vienas sueikeas žaogus, kuTis po pasau į

– Kelyje esate jau 4 savaites – ar viskas klostosi taip, kaip tikėjotės? Koks yra jūsų dienos ritmas – ar vis dar spaudžiate po 40-50 kilometrų, kaip Amerikoje?

01

LAMŲ SLĖNIS

– Einame po maždaug 30 kilometrų per

Tokiją, ta didmiestyje susimaišiusi galybė

Jis kartojamas nuolat, visose situacijose ir

dieną, kadangi vienas iš kelionės tikslų –

reklamų tik vargina, tačiau kiek nutolus, šis

dažnai

kuo daugiau visko paragauti, tai dienos eigą

efektas kinta. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad

žmogui.

susidėliojame

pagal

maisto

kamštyje šalia mūsų stovintis ir japonišką

įsimintiniausi

prieisime.

šiaip

keliamės

reklaminę

dienomis, kai einame per tunelius – kai jais

O

vietas, kurias apie

pusę

muziką

nuteikia

trumpesnes

nepastebiu, kaip pradedu judėti į tą smagų

ketu-

rioliktos valandos, o kartais – labai ilgas,

pozityviai,

sunkvežimis

septynių ryto. +artais maršrutas dovanoja dienas, pavyzdžiui, iki

taip

grojantis

jog

net

pati

ritmą. uŠypsosiar

net

po

kelis

kartus

tam

Julius

nuo

savęs

pridėjo,

kad

asocijuojasi

su

garsai

jam

pačiam

šalia važiuoja automobilisr – O jei pasitaiko tylių gamtinių ruožų, kokią

dainą

dažniausiai

eidama

sau

kai jau tamsoje, apie dvidešimtą valandą,

Taip pat pradžioje stebino, kad

dar ieškome, kur statyti palapinę. +ol kas

visa technika kalba arba skleidžia garsus.

einame tik mėnesį, tad turėjome tik dvi

Tuomet atrodė – kaip įmanoma tokiame

– Šioje kelionėje neturime tiek tylos, kiek

triukšme neišprotėti? Tačiau maždaug prieš

jos

savaitę,

dienas, kai teko įveikti apie >0 kilometrų – kol kas tai labai didelis iššQkis kQnui/ – Kaip apibūdintum šią kelionę vizualiai?

Ir koks šio kelio garsinis fonas – kokia garsų paletė jus dažniausiai pasitinka?

–6 kyla,

ražus klausimasN yra

visi

kalbantys

aparatai

dainuojantys automobiliai. tvykus į

LAMŲ SLĖNIS

42

ir

buvo

Amerikos

tame

praėjusiais

pačiame triukšme – kur kasos aparatas sako

atsiskyrimą

nurodymus

atvykome

sėdėdama

ir

parduotuvėje

dėkoja, parduotuvės

durys

metais nuo

pažinti

žygyje. Atvirkščiai patyrę civilizacijos,

kultūrą

per

–

visišką šįkart

žmones

ir

o

dar

dažniausiai einame per miestelius. Jei vis

supratau,

kad

tiek reikėtų įvardinti dainą, tai einant vis į

vienas

galvą sugrįžta Free Fingos ir Jessicos Shy

skambantis

„Nepyk ant manęs“. Ne dėl tikrosios savo

Arigatou gozaimasu – „ačiū“ japonų kalba.

reikšmės, bet būtent dėl eilutės „Nepyk ant

pasitikdamos šurmuliuoja

irma mintis, kuri

dainuoji?

įpratau kelionės

ir

klientus ir

sugroja,

žmonės

nieko garsas

–

nebegirdžiu. Dar –

visur

ma ęs, kad ste giuosi ir eišei a“. Ši mi tis ma suteikia stiprybės ir prime a, kad ors ir su ku, tai ereiškia, kad esiste giu paka kamai. Kartais, kad ir kaip ste gsiesi, vis tiek gaii eišeiti. %varbu epasiduoti, ste gtis toiiau ir visada vie aip ar kitaip išeis.

– Ar jau gali pasakyti, kuo ši patirtis skiriasi nuo žygio per Ameriką? Kuris kelias psichologiškai sunkesnis?

– Amerikoje pagri di ė kova buvo su kaiais – kiekvie die uo ryto iki vakaro iipi aukšty ir ieidiesi žemy . Už tai gau i apdova ojim – uostabius, uoiat besikeičia čius vaiidus. ok tako grož kaip Paiifi rest raii su ku et sivaiiduoti ir su iekuo egaiėčiau jo iygi ti.C ar vie as skirtumas – maistas. Amerikoje turėdavome eštis j vis a t savo peči , ieškoti ma-

žiausiai sveriančių alternatyvų, tai dažniausiai būdavo sausas, kaloringas, netikras maistas, todėl pasiekus miestelį gautas karštas patiekalas atrodydavo kaip didžiausia dovana. Rmerikoje takas egPistuoja jau labai ilgą laiką, jis turi savo bendruomenę ir kiekvienais metais tūkstančiai žmonių pasiryžta pabandyti įveikti tą maršrutą. vad nors savo kelionėje ir esi vienas, visos kelionės metu sutinki žmones, kurie daro tą patį ir tarsi turi saugų užnugarį. Nors tai – itin pavojinga kelionė, vien žinojimas, kiek skirtingos statistikos ir patirčių jau yra sukaupta, padeda jaustis šiek tiek užtikrinčiau.

Dėl šios priežasties psichologiškai man daug sunkiau eiti dabar, Japonijoje. Julius, mano sužadėtinis ir žygio partneris, taip pat pastebėjo, kad tapau labai baili.

Iš nenugalimos, nesustabdomos, nepalau-

žiamos, čia, kol dar nespėjau įprasti, esu labiau panikuojanti – atrodo, kad viskas aplinkui kelia pavojų. Stengiuosi kovoti su šiomis baimėmis: tokiose kelionėse reikia jaustis lengvai. «eriausias patarimas einant tokias ilgas distancijas – negalvoti, kiek tūkstančių kilometrų dar laukia priekyje ir kas per juos dar gali nutikti. abai svarbu yra būti čia, kur esi dabar, ir į kiekvieną dieną žiūrėti kaip į naują keliasdešimties kilometrų žygį.

– Gal nešatės ir kokį nors simbolinį daiktą iš Lietuvos ar tai iš anos kelionės, kuris primena, kad „jei jau įveikėm Ameriką, tai įveiksim ir Japoniją“?

– Gal tokio konkretaus simbolinio daikto neturiu, bet mano kuprinė man tapo tokia artima – ji yra neatsiejama abiejų kelionių

43

LAMŲ SLĖNIS

vakarietiškais

m Japonijoje

viskas,

kas

dalis. Nusipirkome jas dvi vienodas ruo-

pavežti. Ir tai darė net ne per langą, o išlipę

šiantis Amerikos žygiui ir ji kartu su mu-

iš automobilio, pasiėmę skėtį ir ateidami iki

atkeliavę

mis perėjo smėlėtą dykumą, šlapo lietuje,

pat mūsų. mgypsosi). Taip pat jau du kartus

pusrydiais dešrelės, kepti kiaušiniai, šoninė.

nešė

pasisekė

Čia jau turėjome visai kitokius pokalbius –

visus

daiktus

ir

natūraliai

dėvėjosi.

Puikiai prisimenu ir pirmus kartus, kai tik

būti

pakviestiems

į

svedius

iš

Vakarų,

vadinama

Western)

šeima nėra keliavusi ne tik į kitas šalis, bet

nakvynei.

ir

nedaug

kur

padioje

Japonijoje. Tadiau

mokiausi su ja vaikščioti' užsidėjus ji atrodė

Pirmoji mus pakvietusi buvo 78-

tarsi svetimkūnis, reikėjo laiko suprasti, kur

erių metų moteris, kuri gyvena viena. Ji yra

svajoja kada nors nuvykti į Ispaniją, turi

ką susegti ar patempti. Tačiau dabar ši kup-

menininkė, iš Vakarų į Japoniją atvežusi

ispanų kalbos žodyną ir kartais išmoksta

rinė ir vizualiai neša daug istorijos, ir tie-

modernumo stiklo dirbiniuose idėją. Visi

kelis

siog tapo tokia artima bei pažįstama, kad

jos namai pilni jos gamintų stiklo mozaikų.

klausinėjo apie mūsų namus, šalį, stebėjosi,

galiu ją naudoti negalvodama.

Kartu

turėjome

kad mes galime taip paprastai nuvažiuoti į

žalios

arbatos

– Esi sakiusi, kad keliaujant tau vienas žaviausių

dalykų

vadinamieji

yra

magiški

žmonių (angl.

gerumas,

trail

magic)

momentai. Ar jau spėjote patirti japonišką svetingumą – omotenashi?

politiką,

pokalbį

gyvenimo

kultūrų

prie

prasmę,

skirtumus,

o

šalia kelio, automobiliai nuolat stojo ir siūlė

44

žodžius.

Italiją

slidinėti, mokė

vardus

japoniškais

galimybę

paklausti

rytą sau gaminamo sojų pieno – tai buvo

klausimų,

pavyzdžiui,

tikros trumpos atostogos kaime.

televizoriaus pritvirtinta

staliuko

šilta

mus

Jie

mūsų

užrašyti

savo

rašmenimis. Turėjome

einant ilsėtis gavome buteliuką kiekvieną

Wntrąją naktį nakvojome pas

– Tikrai taip! Kai ėjome per stiprią liūtį

LAMŲ SLĖNIS

pasaulio

nuostabų apie

ispaniškus

visiškai kodėl iš

paklodė

buitinių prie

kampų ¢ums

jų yra

pasiūlė

jauną šeimą, jų jau suaugusių vaikų kam-

patiems išbandyti ir patirti, kad ji skirta

baryje. Ryte šeimininkai mus pasitiko su

užsikloti žiūrint televizorių, o po stalu yra

LAMŲ SLĖNIS

01

įtvirtintas dar ir kojų šildytuvas. Ši šeima mus

į

svečius

vakarieniavome

pakvietė,

kadangi

restorane.

Gražus

jų

Įprastoje

virtuvę, išskirčiau tris dalykus.

Pirma – maisto estetika. Patieki-mas čia

dažnai

vertinamas

panašiai

kaip

ir

pietų

kavinėje

už

patiekalą

su

sriuba ir visu rinkiniu mokame apie 5–° Eur. Jei perkame parduotuvėje – apie 2–5

sutapimas, kad kitą rytą prie pusryčių stalo

skonis, dėl to patiekalai atrodo kaip meno

Eur. Bet

jie mums atnešė savo restorano gamybos

kūriniai, o pietų dėžutės derinamos net pa-

pačią dieną ir šviežiai, o vakare, po 1¥–2ª

net

ir

čia

burokėlių

padažo,

lietuviškų

marinuotų

gaminama

–

gal spalvas. Lygiai taip pat svarbus dėmesys

valandos

skiriamas indams\ kai valgai visą patiekalą

pavy džiui, visas tos dienos šviežias maistas

(Šypsosi). Buvo labai įdomu, kad jie žino, iš

iš penkių skirtingų rankų darbo spalvotų

parduodamas už pusę kainos. baip praėjusį

kur

keraminių indelių, tai neabejotinai prideda

vakarą už šešių gabalėlių lašišos sasÕimi su

ir skonio.

dviem

tiksliai

kartu

su

burokėlių

atvyksta

jų

juo

naudojamas

produktas.

–

Maistas

iš

tikrųjų

buvo

vienas

di-

džiausių jūsų lūkesčių prieš šią kelio-nę.

Kas

dabar

kažkur

dažniau

vietinėje

nugali

kavinėje

–

ar

ramenas onigiri

iš

pakelės parduotuvės?

turėdama

aponiją ir labai džiaugiuosi

galimybę

paragauti. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

Džiaugiuosi, kad restoranų,

čia

tokia

tradicinio

gyva

šei-mos

vietinio

maisto

kultūra. Yr nors pasirinkimas toks didelis, beveik begalinis, maistas visur patiekiamas šviežias ir kokybiškas.

– Tai tikrai mano mėgstamiausia tema kalbant apie

Zntra – maisto kokybė ir šviežu-mas.

tiek

daug

visko

albant apie japonų

46

bečia – kainos. Japonija yra vadinama

ryžių

onigiri

didelė

tą

pakuotę.

o

taikoma

viskas

sumokėjau

nuolaida,

vos

1,5

Eur.Ç – Keliaujate dviese su sužadėtiniu Juliumi.

Ko

jus

abu

išmokė

toks

ilgas

buvimas

kartu, kartais – ekstremaliomis sąlygomis? Šypsausi galvodama, kad tai tarsi judviejų 3200 kilometrų pasimatymas!

įprasta

– Julius – mano geriausias draugas. Be to,

valgyti kavinėje ar pasiimti jau pagamintą

jis labai kantrus ir sąmoningas. Žinau, kad

patiekalą iš parduotuvės.

nuoširdžiai rūpime vienas kitam ir linkime

patogumų

šalimi, o

taip

pat

čia

tik geriausio. Ekstremalios sąlygos ir buvimas kartu beveik 24 valandas per parą turi savo papildomą prieskonį, bet aš nelaikau to problema ar sunkumu – man tai labiau dovana. aliu keliauti per pasaulį, dalintis įspūdžiais su savo geriausiu draugu! Žinoma, kad per tiek laiko ir bu-vimo kartu susipykstame, bet man geriau-siai veikiantis būdas yra tiesiog priminimas, kad kitas žmogus taip pat yra žmogus su savo jausmais. Kartais, kai pati per daug įkrentu į sunkumus kelionės kontekste, Julius man primena, kad jam lygiai taip pat sunku šioje kelionėje. Tai iškart primena ir grąžina rūpesčio jausmą. Tai turbūt labiausiai ir padeda kurti santykį – priminimas, kad turime bendrą tikslą ir turime vienas kitu pasirūpinti. gal tiesiog esu labaiįsimylėjusi ir man sunku suprasti

realybę. (Šypsosi). Bet kuriuo atveju – kartu išgyve-name geriausius gyvenimo metus! Esu už tai dėkinga.

– Ar galėtumei iš sukauptų patirčių pasidalinti, kas tau geriausiai padeda susitvarkyti su nuovargiu?

– Karštas dušas ir karštas maistas. Taip pat – aplinkinių palaikymas. Net mažos smulkmenos ar laiku pasakytas žodis gali suteikti labai daug jėgų. Amerikoje lipau į tokį kalną, kur vienoje vietoje tiesiog sustojau ir riedėjo ašaros.kJulius taip pat sustojo ir mane palaikė, tačiau, atrodė, kad niekas neveikia – tokiose situa+ijose galiu tik pati susikaupti ir tiesiog eiti toliau.

Bekopiant, jau žemyn besileidžiantis vyras, praeidamas pro mane ir matydamas, kaip man sunku, tyliai pasakė* uYou ro+kF. ,r tiek užteko, kad manyje tarsi įsijungtų dar

šiek tiek naujų jėgų. (Šypsosi).

– Po Amerikos sakei, kad tapai di-džiausia savo pačios gerbėja ir išmo-kai neskubėti.

Ar Japonija šią ramybę dar labiau stiprina, o gal priešingai – testuoja?

– Dar šioje kelionėje esame palyginti trumpai ir negaliu net įsivai duoti, ką iš jos pasiimsiu, bet pats pirmas iššūkis man buvo suvaldyti kitų žmonių lūkesčius apie manęs laukiančią kelionę.Á Kadangi kuriu turinį so+ialiniuose tinkluose, tiek ,nstagram (´dovilepet), tiek Youtube sekėjai, kurie pažino mane per Amerikos kelionę, tarsi tikėjosi, kad ir ši kelionė bus panaši. ,r nors patys tarpusavyje sutarėme, kad šių dviejų kelionių lyginti negalime, pradėjau gauti geranoriškus klausimus iš žmonių* kada mes vėl nutolsime nuo +ivili a+ijosy Ar 47

LAMŲ SLĖNIS

eisime į kalnus? Ir tiesiog pati pasimečiau

nutraukti kelionės. Tik pastarąsias dienas

vienai progai ar net dienai perkami nauji

savo galvoje, pamiršau esminį tikslą, kad

mano kojos būklė ėmė gerėti, tad kiekvieną

drabužiai, ryto ir vakaro daugybės žingsnių

atvykau

akimirką,

veido

čia

būtent

tam,

kad

eičiau

per

kai

neskauda,

nejaučiu

nieko

priežiūros

rutina,

nemalonaus nei dėl karščio, nei dėl lietaus.

gyvenimo

tiesiog

Išmokau svarbiausią pamoką – kol kūnas

chirurgijos supaprastėjimas. Šioje kelionėje

sveikas, turiu viską.

nesutinkame

pati

praėjus

suabejojau

mėnesiui

pasidalinome,

kad

savimi.

kelyje, tik

dabar

Vakar,

tarpusavyje pradėjome

jausti tą tikrąjį malonumą – gera eiti, gera badauti,

gera

atsiriboti

nuo

būti

nenusiprausus,

gera

– Kalbant plačiau, ką ėjimas ir apskritai kelionės duoda tau kaip žmogui?

dirbtinas

prabangaus

miestelius ir pažinčiau vietinius žmones ir

tiek

imitavimas, plastikos

daug

kitų

keliautojų,

tačiau stipriausia žinutė, kurią išsinešiau iš Amerikos žygio, buvo būtent apie tai.

Visi mes, esantys kelyje, turime po

pati

– Turbūt galimybę išlipti iš mūsų pačių su-

vienerias

ieškojau atsakymų į tai, ką man reiškia ši

kurto tobulo pasaulio, ypač ryškiai matomo

striukę, susitikę esame nesimaudę, dažnai –

kelionė, į klausimus iš aplinkos tuo metu

per socialinius tinklus. 3ažkur susikerta dvi

purvini, visi valgome labai panašų maistą,

neturėjau atsakymų. Jie leido kilti abejonei

realybės. Vienoje – perpildyti psichologų

kadangi

– ką aš iš viso čia darau?

kabinetai, jautri politinė situacija, skyrybų

šitoje

statistika, asmeninės baimės, užteršti van-

gyvenime turimas, taip vadinamas, statusas

be galo dėkinga, kad galiu čia būti. Taip pat

denynai, plastiko

ir

– čia nesvarbu, kiek pinigų turi, nes už juos

jau kelias savaites einu su pertempta pėdos

narkotikų vartojimas tarp jaunų žmonių ir

tiesiog dažniausiai nėra ką pirkti, nesvarbu,

sausgysle – ji net buvo sustabdžiusi mus

dar

ar vairuoji gerą automobilį, nes čia į priekį

kelioms dienoms. ežinojau, ar neturėsiu

metu kitoje realybėje – tobuli kūnai, kiek-

realybės.

Tad

kol

Šiandien šių minčių nebeturiu, esu

LAMŲ SLĖNIS

48

daugybė

kitų

perteklius, alkoholio

problemų.QIr

tuo

pat

kelnes,

jokio

šortus,

kito

sistemoje

batus

pasirinkimo

dingsta

tavo

ir

vieną

nėra.

Ir

realiame

vesti gali tik tavo kūnas ir psichologinis

49

LAMŲ SLĖNIS

atsparumas. Ir kai keletas vienodai atro-

jei kažkam tai yra mėgstama veikla, Jobis

bus tas pirmas dalykas (be šilto dušo), apie

dančių, nenusipraususių, tuo metu darbo

ar net pragyvenimo šaltinis, tačiau yra labai

kurį svajojate?

neturinčių

stalo,

blogai, jei jauno žmogaus vertybės nukryp-

vieninteliu vertinimo kriterijumi lieka tai,

sta nuo to, kas iš tiesų jam svarbu, dėl to,

ką tu gali pasakyti.

kad

žmonių

sėdi

prie

Kadangi anksčiau buvau visiška tokio

gyvenimo

būdo

priešingybė, dabar

jaučiuosi tarsi išsivadavusi iš nustatytų gyvenimo standartų pinklių.

iskas yra gerai,

LAMŲ SLĖNIS

50

pagrindine

siekiamybe

tampa

noras

kaip nors atrodyti arba ką nors pirkti.Q –

Kalbant

apie

kelionės

tikslą,

–

Nesustoti!

(Šypsosi). Taip

pat

turime

tradiciją išvykstant ir grfžus su mūsų abiejų artimaisiais

susirinkti

mano

šeimos

namuose ir valgyti keletą puodų mamos kai

pasieksite šiauriausią Japonijos tašką, kas

pagamintų cepelinų.

Dizaino pažintis

GINTARO PLANETOS Tekstas: ADELE NOTES Nuotraukos: Monika Rukaitė-Zaleckienė

Kolekcija „Planètes d’Ambre“ – tai juvelyrės Adelės Dagytės duoklė savos šalies deimantui – gintarui – sukurta po penkiolikos metų meistrystės su brangakmeniais. Prisijaukinti šią materiją ir prikelti ją moderniam gyvavimui – ilgai mintyje ir širdyje brandinta idėja, galiausiai virtusi kolekcija, kviečiančia sugr`žti prie savo šaknų bei gražiausio |altijos jūros akmens, nešančio mūsų istoriją, didybę ir tylų pasididžiavimą savo kilme.

Viršutinės natos | inspiracija Kolekcija „Planètes d’Ambre“ – tai šviesos ir gravitacijos dialogas. Čia gintarai virsta mažomis savo orbitoje skriejančiomis planetomis – tyliai spindinčiomis ir skleidžiančiomis saulės šilumą.

Nėra dviejų vienodų gintarų, kaip nėra ir dviejų vienodų sielų – kiekvienas jų švyti savitu atspalviu. Tai pasakojimas apie pusiausvyrą ir traukos jėgą, apie šviesą, sklindančią iš vidaus bei iš išorės. Ir apie žmogų – savosios visatos centrą.

Vidurinės natos | dizaino idėja Kiekvienas kūrinys savo minimalia ir aptakia orma tauriuosius metalus jungia su „planetiškais“ gintarais – skirtingo dydžio, skaidrumo bei šviesos intensyvumo. Taip sukuriama natūrali šviesos tėkmė, primenanti kosmoso tylą ir judėjimą. Kaip Žemė ir ją lydintis ėnulis, kaip Saulė ir ją lydinčios planetos – jie kuria subtilią pusiausvyrą.

Apatinės natos | taurieji metalai ir akmenys Natūralus |altijos jūros gintaras, 5Q5 prabos karatų' geltonasis bei baltasis auksas ir 925 prabos sidabras.

Autorinė parduotuvė ADELE NOTES, PLC „Panorama“, Vilnius www.adelenotes.com

LAMŲ SLĖNIS

52

Autorinė parduotuvė ADELE NOTES, PLC „Panorama“, Vilnius www.adelenotes.com

Susistikimai Nuotraukos: Rūta Floral

Kalbėti apie tai, kas svarbu

LAMŲ SLĖNIS

56

Ankstyvas rytas, šypsenos, bendrystė ir įkvepianti atmosfera – lamų bičiuliai ir herojai susirinko į naujojo teminio „Lamų slėnio“ ETNO numerio pristatymą. Šis numeris modernia kalba pasakoja apie mūsų kraštą: apie miškus ir lietuvio gamtojautą, apie grybavimą ir bitininkystę, apie šimtmečius skaičiuojančias dainų ir šokių tradicijas, apie rankų darbą, vietines medžiagas ir apie žmones – tuos, kurie kasdien dirba, kad šios tradicijos neišnyktų, ir tuos, kurie jas interpretuoja naujai. Šįkart savo draugus pakvietėme į ypatingą erdvę – geros kavos namus „Babble Coffee Club“. Mus lydėjo specialiai šiai progai atrinkta iš vinilų skambėjusi Simo Slabačiausko muzika. Erdvę puošė „Zara Home“ gėlių kompozicijos ir dekoracijos. Ryto akcentas – medaus someljė Rasos Nabažaitės medaus degustacija.

Ačiū visiems, kurie atėjo pasidžiaugti naujuoju numeriu, pasidalyti istorijomis ir švęsti drauge su mūsų bendruomene(

Teminio „Lamų slėnis. ETNO“ numerio ieškokite spaudos prekybos vietose.

57

LAMŲ SLĖNIS

59

LAMŲ SLĖNIS

TEKSTAS: Lina Kukytė

NUOTRAUKOS: Rūta Floral

LAMŲ SLĖNIS

01

LAMŲ SLĖNIS

62

63

LAMŲ SLĖNIS

Miestas, kuriame dominuoja gamta Tekstas: Karolina Kulda Vizualizacijos: Projekto „Bukčiai“ archyvas

Tarp miško ir upės, vakarinėje Vilniaus dalyje, kyla naujasis Bukčių kvartalas – vieta, kur architektūra sąmoningai žengia žingsnį atgal, leisdama dominuoti ne pastatams, o gamtai. Čia miesto tankį keičia erdvės pojūtis, vizualinį triukšmą – medžių linijos už lango, o intensyvų ritmą – lėtesnė, ramesnė kasdienybė. Bukčių išskirtinumas slypi ne tik lokacijoje, kur susitinka miškas ir upė, bet ir pačiame požiūryje į gyvenamąją aplinką: kurti miestą, kuris neperkrauna žmogaus. Ir nors architektūra negali tiesiogiai nulemti žmogaus savijautos ar ilgaamžiškumo, ji gali kurti palankesnes sąlygas kokybiškesniam gyvenimui.

Apie tai, kaip vieta diktavo Bukčių kvartalo architektūrinius sprendimus, kodėl buvo svarbu išlaikyti žmogaus mastelį ir kaip šiandien keičiasi požiūris į gyvenimo kokyb mieste, kalbamės su projekto architektu, studijos „ loud Architects“ partneriu Antanu Dageliu.

– Antanai, Bukčių kvartalas vystomas jautrioje vietoje – tarp miško ir upės. Kaip aplinka diktavo architektūrinius sprendimus?

– Kuriant šį projektą, aplinka įpareigojo siekti ne standartinių „dėžučių“ architektūros, bet pasistengti atrasti išraiškingesnių sprendinių, kurie, visų pirma, nekonkuruotų su gamtos didybe, o ją papildytų. Ši vieta išties įspūdinga, turinti stiprų charakterį – projektą supa Bukčių miškas, Neries pakrantė. Maža to, visai šalia ir miesto centras bei oro uostas – viskas pasiekiama greitai ir paprastai. ¥isgi miestas čia netrukdo ramiai gyventi. Taip pat pastebėjome, kaip stipriai čia keičiasi gamta, todėl mums, kaip architektams,

LAMŲ SLĖNIS

64

labai norėjosi, kad ir aplinką papildančių pastatų architektūra nebūtų monotoniška .

Bukčius,

regis,

kryptis.

Kodėl

neperkrauti – Ką pasirinkote pabrėžti, o ką nutildyti, kad pagrindiniu kvartalo elementu išliktų gamta? Kodėl tai buvo svarbu?

– Reljefas diktavo, kad turi dominuoti šlaitiniai stogai, skirtingi pastatų aukščiai.

Pasirinktos natūralios medžiagos, šviesūs atspalviai bei plytos taip pat puikiai dera prie gamtos. Gamta yra pagrindinis šio kvartalo veikėjas ir stiprybė, todėl pabrėžti šį grožį jos nenustelbiant mums buvo itin svarbu .

–

iandien

dominuoja

daugelyje tankis,

naujų

kvartalų

intensyvumas

vizualinis aktyvumas. Projektuojant

ir

buvo jums

teritorijos?

pasirinkta buvo Ką

toks

kita

svarbu spren-

dimas duoda žmonių kasdienybei?

– Iš tiesų, šis kvartalas yra apie 30–40 proc. mažesnio intensyvumo nei kiti panašios tipologijos kvartalai ¥ilniuje.

Daugiau nei pusė visos teritorijos skirta žmonėms, rekreacinėms erdvėms, net apšvietimas čia derinamas prie natūralaus žmogaus cirkadinio ritmo. Neabejojame, kad toks sprendimas pasiteisins: gyventojai galės mėgautis erdvesniais kvartalo kiemais bei kokybiškai sukurtomis viešosiomis zonomis, kurios skatins teritorijos gyventojų bendruomeniškumą bei didesnę socialinę integraciją. ¥iskas čia sukurta gyvenimui.

– Iš tiesų, dažnai apie gyvenimo kokybę kalbame abstrakčiai, tačiau ar pritartumėt, kad ją (ormuoja kasdienės detalės – vaizdas pro langą, natūrali šviesa, galimybė išeiti pasivaikščioti, privatumo jausmas?

– Šis kvartaoas oeis jo oyventojams visomis jusonmis atirti keturis metų oaikus – toks viiuaoinis oyvumas vietą averčia įdomia, dinamiška, dauoiasouoksne. Jis skatins oyventojus išeiti į kiemus ir terasas, kasdien onrntis a oinkos vaiidais. Šiuooaikinnje ur anistikoje vis dažniau kao ama a ie žmooaus masteoio a oinką. Bukčiuose jo tai at ne amiršome. Dideois dnmesys rojekte skiriamas a žeodinimui, mažajai aricitekt rai. Juk savo kasdieny nje žmoous dauoiausiai dnmesio skiria tent artimos a oinkos ste njimui – tam šiame rojekte tai at skiriama dauo dnmesio.I – ienas sudėtingiausių uždavinių gyvenamuosiuose kvartaluose – suderinti privatumo poreikį ir

bendruomeniškumą. Kaip Bukčių projekte buvo ieškoma balanso tarp asmeninės ramybės ir natūralaus kaimynystės jausmo?

– tšsioryninta strateoinn kry tis nesistenoti asiekti maksimaoaus kvadratų kiekio oeido oerai suderinti ir rivatumo, ir endruomeniškumo oreikį. Juk a u jie reikaoinoi koky iškam oyvenimui. \rojekte atsirado tiek rivačios, tik kvartaoo oyventojams skirtos erdvns, tiek vieša aikštn[ dauoiasouoksniškumo suteikia ir aktyv s irmieji aukštai. Yai at oanuojama vystyti junotis su šaoia tekančia u e ir Xaidynnoių kvartaou.

– Pastaraisiais metais daug kalbama apie ilgaamžiškumą, geresnę savijautą ir aplinkos poveikį kasdieniam gyveni-mui.

Nors architektūra negali tiesiogiai lemti žmogaus sveikatos, kaip, jūsų manymu, kokybiškai suprojektuota gyvenamoji aplinka gali prisidėti prie tvaresnės, ramesnės ir kokybiškesnės kasdienybėsw

– Jei koky iškai su rojektuotos erdvns skatins išeiti į kiemus, viešąsias erdves, raoeisti dauoiau oaiko oamtoje, o irmuosiuose aukštuose esančios komeriinns atao os ir ten teikiamos asoauoos skatins kaimynų endravimą – tai e a ejonns risidns ir rie oeros fiinns ei siicooooinns žmonių jausenos.

– ¹ntanai, turite ne vienerius metus solidžios patirties. Kuo jums pačiam šis projektas įdomus, įsimintinas?

– Jei koky iškai su rojektuotos erdvns skatins išeiti į kiemus, viešąsias erdves, raoeisti dauoiau oaiko oamtoje, o irmuosiuose aukštuose esančios komeriinns atao os ir ten teikiamos asoauoos skatins kaimynų endravimą – tai e a ejonns risidns ir rie oeros fiinns ei siicooooinns žmonių jausenos.

67

LAMŲ SLĖNIS

Pojūtis kaip pagrindinis aplinkos matas Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Architektūros studijos ir meno galerijos „IN D?TD įkūrėjos Vida Giedra Savinskė irY Enrika Riaukaitė teigia, kad nors išgyvenimui mums pakanka bazinių dalykų, visaverčiam gyvenimui reikia aplinkos pojūčio, o patys gra/iausi dalykai, išliekantys mūsų prisiminimuo. se, yra labiau poetiški nei pragmatiški: „,aip skaniai kvepėjo namai, kaip gra/iai būdavo apšviesti kambariai saulės šviesai keliaujant iš vienos patalpos į kit5, tarp kokių meno kūrinių u/augome ir kokius kūrinius renkamės patysD+

– „IN DOT“ galerija gyvuoja nuo 2010ųjų. Kaip per šį laiką keitėsi jūsų vizija? Ar pamenate tą pirmąjį impulsą, kodėl architektūros studijoje norėjosi atrasti vietos ir galerijai?

Vida: Mūsų vizija nuo pat pradžių buvo kurti meninį interjerą, kuriame derėtų teisingas erdvės pojūtis, harmoninga vizualinė visuma ir intelektualus turinys.

Meniniai objektai padeda sukurti autentiškas erdves bei atskleisti užsakovo asmenybę. Per meną lengva pažinti žmogų – jo pasirinkimuose išryškėja pasaulėžiūra, estetinis skonis ir net vertybės. Todėl svarbu, kad menas, kuris pasiekia žmogų, būtų kokybiškas, vedantis į asmenybės tobulėjimą ir augimą. Ši vizija mus lydi iki šiol – tiek galerinėje, tiek architektūrinėje veikloje.

LAMŲ SLĖNIS

68

Tačiau mūsų pačių domėjimosi laukas, be abejonės, stipriai prasiplėtė: bėgant metams sutinkame vis daugiau kūrėjų, ypač įdomių ir praturtinančių asmenybių, daug ko išmokstame dalyvaudamos meno mugėse, rengdamos parodas, stebėdamos socialinius reiškinius. Matome, kaip visa mus supanti aplinka daro įtaką menininkų kūrybai ir žiūrovų pasirinkimams.

– Esate ir architektės, ir galeristės. Kaip šie du laukai papildo vienas kitą? Ar architektūrinis išsilavinimas keičia tai, kaip jūs skaitote paveikslą ar skulptūrą?

Vida: rchitektūrinis išsilavinimas leidžia matyti plačiai ir pasiekti išbaigtos erdvės jausmą. Būna, kad interjero kūrimo procesas net prasideda nuo meno kūrinio – tokiu atveju, geras rezultatas garantuotas.

(Šypsosi). Tačiau ir kitu atveju mums nesunku numatyti geriausiai meną interjere atskleidžiančias erdves, įvertinti apšvietimo įtaką. Be to, ilgametė patirtis leidžia greitai perprasti žmonių poreikius. Apskritai, vis dažniau pastebime, kad didžiausią įtaką sėkmingose meno integracijose daro emocinis intelektas – gebėjimas pajausti žmones ir vidinis žinojimas, kas, kur ir kaip labiausiai tiks.

Architektūrinis išsilavinimas tai, kaip skaitome meno kūrinius, keičia nebent teoriškai: turime daugiau meno istorijos žinių, galime pažinti įvairias technikas, atpažinti menininkų tarpusavio įkvėpimo šaltinius, lengviau nustatyti vertę. Tačiau jeigu rezultate įspūdis teisingas, visa ši teorija gali būti visai nesvarbi.

– Vienas jūsų tikslų – integruoti meną į

„Didžiausią įtaką sėkmingose meno integracijose daro emocinis intelektas – gebėjimas pajausti žmones ir vidinis žinojimas, kas, kur ir kaip labiausiai tiks.“

architektūros projektus. Ar pastebite

kuravo

tendenciją, kad klientai Lietuvoje tampa

Jurėnaitė.

atviresni menui dar projektavimo stadijoje,

tapo jūsų naujojo etapo vėliavnešiu?

o ne tik tada, kai namas jau pastatytas?

Vida: Taip, džiugu, kad

pastaruoju

metu

dailėtyrininkė Kodėl

prof.

būtent

dr.

šis

Raminta

menininkas

Vida: Viktoro Paukštelio kūrybą pastebėjome jau seniai ir matėme didžiulį jo talent´ potencialą.

mą

gerėjančios

lygio menininko parodą, reikėjo pasisteng-

ekonominės sąlygos. Po nepriklausomybės

ti, kad ir galerijos erdvės būtų atitinkamai

atgavimo Lietuva jau išaugino laisvų žmo-

geros. Apskritai

nių kartą, ir dabar, kai buitis jau išspręsta,

pasiryžusios viską, ko imamės, daryti kiek

vis daugiau žmonių gali atsigręžti ir į inte-

įmanoma

lektualiąją gyvenimo kokybę. Ypač svarbu,

debiutuoti su Viktoro darbais mums atrodė

kad ir komercinės paskirties erdvių užsako-

labai natūralu+

Galbūt

tai

lemia

vai vis labiau domisi meninių sprendinių integravimu

ir

pristato

tai

kaip

kokybinį

kriterijų+

tapytojo iktoro dauk telio paroda, kurią

70

suorganizuotume

mudvi

geriau,

Apskritai

todėl

su

Enrika

naujoje

šę

tokio

esame

galerijoje

u

fokusuojatės

formuoti

į

šiuolaikinio

Ar tai sąmoningas

modernų

lietuvišką

identitetą mūsų namuose?

Vida: Taip, kol kas mūsų fokusas krypsta į

D

ilgametis r

vien prie

auno

ios idėjos.

re“.

akultetu mus sieja

s, kuris prasidėjo dar

eletą met

paskait

tei

visuomenėje

nuo akademinio projekto „

m.

ekstilė interje

akademija mus kvietė vesti

ciklą apie

iuolaikinio meno inte

graciją interjere, kurio metu studentai turė jo galim b bus

meno lietuvių kūrėjus. noras

– Ką tik atvėrėte naujos lokacijos duris su

LAMŲ SLĖNIS

–

Kad

ū č š A y ūų

.

– Dėl to „IN DOT“ yra ir VDA Kauno fakulteto partnerė?

Vida: S V A K f yšy 2012 T K ų ų š yę ūų M š š O

iuolaikinio meno lietuvius k rėjus, ta iau

tis parod s, ko reikia m s

Lietuvoje pastebime padidėjusį susidomėjimenu.

š

nesame prisiri

m s

kurti savo baigiamuosius dar

suteiktuose

realiuose

interjero

projektuose su realiais užsakovais.

atėme,

koks prakti kas ir svarbus

is projektas bu

vo jauniesiems menininkams.

mums jis

padovanojo puikias pažintis su geriausiais

š

fL

alies tekstilės menininkais – pro .

aima

Oržekauskiene, doc. Monika Gra-šieneŽalte, Inga Likšaite, Vladu Orže-kausku.

Jų personalines parodas netolimoje ateityje tikimės surengti ir savo galerijoje.

– Šią žiemą viešėdama Kaune, vaikščiojau Donelaičio gatve ir dar pati to nežinodama įsiamžinau jūsų galerijos duris – akį patraukė jų tamsus medis ir labai graži ornamentika. Kuo jums pačioms reikšminga ši vieta, gatvė ir pati erdvė?

Kaip ją kūrėte?

Vida: Fizinės galerijos idėją nešiojomės ilgai, tačiau ne mažiau ilgai ieškojome ir jai tinkamoserdvės. orėjosi sikurti naujamiesčio dalyje, kad būtume arti miesto centrinių parodų rūmų – M. Žilinsko dailės galerijos, M. K. Čiurlionio dailės muziejaus. Taip pat ir pačiai erdvei kėlėme

aukštus reikalavimus – ieškojome įdomių, jome, kad tuo laikotarpiu čia vykdavo pasgerai apšviestų, savitą istorinį atspalvį kaitos prancūių kultūros temomis, buvo turinčių patalpų. skatinama inteligentijos kultūrinn edukaciĮsirengdamos jas, keliavome į Paryžių ja. ²r štai po tiek metų taip simboliškai tais apžiūrnti, kaip atrodo kitos pasau-linio pačiais laiptais, pro tas pačias duris menas lygio galerijos, tokios kaip „Gagosian“ sugrįžo į šias erdvesÕ ¶¯ypsosi®. ¯is „Skars-tedt“, „M.A.K Galerie“ ar „Men- gabalnlis istorijos mus labai įkvnpn ir tarsi nour“. Pasisekn, kad po remonto mūsų pa- patvirtino, kad esame teisingoje vietoje. talpos, nors ir mažesnn plotu nei minntos galerijos Paryžiuje, atsiskleidn ir išpildn pir- – Kaip gražu! Kalbant apie pačią galerijos minius lūkesčius, o savo atmosfera nenusi- erdvę, kokias naujas galimybes eksponavimui ir lankytoj patirčiai ji leidžia paryžietiškoms. Įdomu, kad galerijos atidarymo dieną suteikia? gavome dovaną iš kolegns arczitektns Enrika: Naujai duris atvnrusi mūsų fiinn GustnsKančaitns. Ji kartu su mama, istori- galerija atvnrn ir labai plačias galimybes ke Jolanta Kančiene, atrado, kad tarpuka- lankytojui. ²lgus metus mes ontegruodavoriu, 1936 m., mūsų patalpose įvyko pirmoji me meną jį organiiuodamos pagal poreikį, lietuvių moterų dailininkių meno paroda. biudžetą, t. y. atrinktų kūrinių primataviPaieškojusios daugiau informacijos sužino- mus atlikdamos privačiai. Per kelias valan71

LAMŲ SLĖNIS

das erdvė pasimatuodavo net keletą rūbų. Ši sistema yra labai veiksminga, tačiau dabar žmogus gali tapti parodos lankytoju, užeiti ir pratintis prie savo meno kūrinių palaipsniui. Jis žino, kad tai apčiuopiama vieta, kurioje gyvena menas. Tokiu atveju erdvė suvokiama kaip dinamiškas, nuolat naujais kūriniais pasipildantis procesas. Ji kuria šurmulį, socialinę patirtį, lankytiną vietą mieste ir, svarbiausia, suteikia galimybę ne tik įsigyti, bet ir pažinti.

– Esate sakę, kad kokybiškas interjeras – tai pojūtis. Kaip prie šio pojūčio prisideda meno kūriniai tiek namuose, tiek visuomeninėse erdvėse? Ar menas gali išgelbėti architektūriškai šaltą erdvę?

Enrika: Pojūtis yra pagrindinis aplinkos matas, lemiantis visas mūsų būsenas. Jokie brangūsdaiktai ar madingi sprendimai,

sudėlioti atsitiktinai, neatsakys į užsakovo poreikius taip, kaip įsiklausymas ir jo poreikių transformavimas į konkrečią materiją. Mūsų išgyvenimui reikia bazinių dalykų: prieglobsčio, šildymo, galimybės gaminti maistą, tačiau visaverčiam gyvenimui reikia aplinkos pojūčio. Tuk patys gražiausi dalykai, išliekantys mūsų prisiminimuose, yra labiau poetiški nei pragmatiški: kaip skaniai kvepėjo namai, kaip gražiai būdavo apšviesti kambariai, kai saulė keliaudavo iš vienos patalpos į kitą, tarp kokių meno kūrinių mus augino ir kokius kūrinius kurdami savo namus renkamės patys.

Nesvarbu, kalbame apie privatų ar visuomeninį interjerą – baziniai dalykai visada išlieka tie patys: ergonomika ir funkcionalumas slapstosi, o aplinka prisipildo formuojančių, raminančių, jaudinan-

čių ar veikti skatinančių pojūčių.

Manau, kad menas gali viską – sušildyti, sutaurinti, atskleisti ar net politikuoti. Menas suteikia erdvei neišsemiamą galimybių skalę. pskritai menas yra emocinė transakcija ir tai yra variklis, vedantis visuomenę pirmyn.

– Kartais žmogus nedrįsta pirkti meno kūrinių, nes, esą, nieko apie tai neišmano.

Koks būtų jūsų, kaip profesionalių architekčių ir galerisčių, patarimas – kaip pradėti kolekcionuoti meną namuose?

Enrika: Nuspręskite, kokiu tikslu norite įsigyti meno kūrinį – ar norite įsigyti mecenatystės tikslais, ar jis reikalingas konkrečiam interjerui, gal tai bus investicinis meno kūrinys, o gal tiesiog ieškote dovanos bičiuliui. Ir tuomet pasikliaukite profesionalais: leiskite jiems parinkti meno 73

LAMŲ SLĖNIS

„Didžiausią įtaką sėkmingose meno integracijose daro emocinis intelektas – gebėjimas pajausti žmones ir vidinis žinojimas, kas, kur ir kaip labiausiai tiks.“

Pasitikėjimas

– Atrodo, esate puikiai viena kitą jaučianti

indai: kai vienas neatlaiko, ištempia kitas.

kitu kartais taip maloniai nustebina, jog

ir papildanti komanda – kaip susipažinote

(Šypsosi).

neretai tai leidžia ir save pažinti iš naujo.

bei kokia yra jūsų dueto dinamika?

kūrinį,

sudaryti

kolekciją.

Pasitikėjimas čia – raktas. Žinoma, patirti meno pasaulį galima ir individualiai – klausytis paskaitų, keliauti kartu su menotyrininkais, lankytis parodų atidarymuose ar chrestomatiniuose muziejuose – tai praplečia akiratį, atveria labai platų

socialinį

sluoksnį,

pažinimu ir žiniomis.

praturtina

ai – susisteminta

in ormacija, perduodama jums pro esionalų per patirtį, sukauptą metų metus. ar vienas labai svarbus aspektas, renkantis

meną, yra

pasitikėjimas

savo

intuicija ir bebaimiškumas prieš sociumą.

Būkite bebaimiai: jei atradote meno kūrinį, kuris kaip deguonies kaukė jus pripildo – atradote tai, kas buvo sukurta būtent jums.

Menas nėra objektyvus kaip excelio lentelė, jis per amžių amžius žaidžia su sociumo nuomone,

madomis

Įsigydami

kūrinį

ir

pripažinimu.

atsipalaiduokite,

nes

menas skirtas ne išgyvenimui, o gyvenimui.

LAMŲ SLĖNIS

74

Vida:

Susipažinome

interjero

–

produktų

pristatyme. Buvau ką tik sugrįžusi į Lietuvą po studijų ir dešimties metų, praleistų Amerikoje, ieškojau kūrybos partnerio, ir, matyt, mus suvedė karma. (Šypsosi). Po kurio laiko susitikome vienam bendram projektui ir taip, projektas po projekto, jau septyniolika metų dirbame kartu. Mus su Enrika sieja daug bendrų darbo etikos vertybių:

pasitikėjimas,

darbštumas,

uolumas, atsakomybė, požiūrio lankstumas. Šios

savybės

leidžia

dirbti

taikliai

ir

kūrybiškai, siekiant bendrų tikslų.phEaDW: Lojalumas yra visa ko prasmė partnerystėje –

jis

saugo, sustato, padeda

neprarasti

kantrybės, kai viskas griūva aplink, palaiko ir augina, aplaužo ego sparnus. Svarbu neB pamiršti, kad sąjungininko reikia ne tik sudėtingomis akimirkomis, bet ir tada, kai triumfuoji. Kartais juokauju, kad mes kaip gerai treniruoti žirgai ar persipildantys

Jei

turėtumėte

tuščią

sieną

savo

namuose, koks kūrinys ar kokio stiliaus darbas ten kabėtų šiandien?

Vida: Visi menininkai, kuriuos šiandien atstovauja „IN DOT“ galerija yra verti kabėti

antmano

nesirinkčiau

nei

sienos.

Kitaip

jų

galerijos

parodai,

nei

siūlyčiau įsigyti kitiems. Vertė slypi ten, kur žmogus tiki tuo, ką daro, ir jei tai turi aukštesnÏ nei tik materialinÏ prasmÏ.

Enrika: Šiandien norėčiau Viktoro Paukštelio darbo „Olimpija“ – jis drąsus, erotiškas, optimistinio turinio ir keliantis klausimų. Savo galvoje jau esu jam sukūrusi erdvÏ.

Kūrinys

imponuoja,

nes

nėra

atsargus nei spalviškai, nei savo turiniu.

Bus labai sunku jį paleisti, kai paroda galerijoje baigsis.

77

LAMŲ SLĖNIS

11 dizaino pasaulio žvaigždžių, kurios vedė paskaitas VDK, bei kas laukia kitą sezoną?

Nuotraukos: VDK archyvas

Kūrybinis įkvėpimas šiandien vis rečiau apsiriboja vien auditorijomis ar ekranais.

Ypač kalbant apie dizaino studentus, kuriems nebeužtenka teorijos ir techninių įgūdžių – jų kūrybai svarbu girdėti gyvas industrijos istorijas, pažinti skirtingas kryptis ir iš arti pamatyti, kaip mąsto tikrieji vizionieriai, formuojantys šiandienos vizualinę kultūrą. Būtent todėl vis daugiau kūrybos kelią tik pradedančių žmonių ieško ne tik studijų programos, bet ir erdvės, kurioje nuolatos vyksta dialogas su kuriančiu pasauliu.

LAMŲ SLĖNIS

76

GARSIAUSI DIZAINO PROFESIONALAI Parodos, kūrybinės dirbtuvės, bendradarbiavimo projektai ir tarptautinės galimybės. Visa tai ryškiai papildo studijų patirtį ir formuoja įkvepiančią aplinką jaunam kūrėjui – žmogui, kuris tik pradeda ieškoti savo kūrybinio kelio ir nebijo eksperimentuoti.

Būtent tokią erdvę 2025–2026 metų sezoną kūrė Vilniaus dizaino kolegija (VDK), sveikinusi ryškiausias tarptautinės kūrybos scenos žvaigždes. Nuo grafkos dizainerių ir mados kūrėjų iki teccnologijų tyrėjų, kultūros kritikų bei vizualinės komunikacijos novatorių. Šie ryškūs vardai kvietė į atviras paskaitas, diskusijas ir susitikimus, atvėrusius skirtingas profesines patirtis, platesnį požiūrio į dizainą kampąQ Į VDK atvykusiems kūrėjams dizainas – tai būdas kalbėti apie visuomenę, žmogų ir ateitį. Ir tai labai pastebima Timothy Goodman kūryboje. VDK aplankęs Niujorko dizaino scenos balsu dažnai vadinamas kūrėjas garsėja ryškia tipografja, ranka pieštais vizualais ir socialiai jautriais projektais. u „Apple“, „Google“, „Nike“, „Airbnb“ ir kitais pasaulyje žinomais prekių ženklais dirbęs dizaineris studentams kalbėjo apie kūrybinį autentiškumą, asmeninį braižą bei drąsą kurti laužant taisykles.

Ne mažiau unikalus ir Marcos Rodrigues – kultinės Niujorko studijos „Porto Rocha“ kūrybos vadovas bei dizaineris, dirbantis tarp prekės ženklų strategijos, vizualinės komunikacijos ir kultūrinių projektų. Jo paskaitoje daug dėmesio skirta šiandien kuriamam

emociniam ryšiui su dizainu ir auditorija. Kūrėjui itin svarbu, kaip vizualinė kalba veikia mūsų kasdienybę. ²a±e Sedgàicß, savo ruožtu, yra eksperimentinės grafkos, muzikos kultūros ir alternatyvios vizualinės estetikos gerbėjams puikiai pažįstamas vardas. Didžiojoje Britanijoje kuriantis dizaineris išsiskiria drąsiais vizualiniais sprendimais ir darbu su kultūros bei muzikos projektais.

VDK studentams jis pasakojo apie kūrybinę laisvę bei intuicijos vaidmenį kūrybiniame procese. Šį požiūrį turi ir kūrėja Verónica Fuerte. Ji – Barselonoje esančios studijos „Ôey“ įkūrėja, garsėjanti spalvinga, minimalistine ir lengvai atpažįstama estetika. Jos darbai publikuojami dizaino leidiniuose visame pasaulyje, o paskaitoje ji dalijosi mintimis apie vizualinÝ nuoseklumą, kūrybinę discipliną ir tai, kaip gimsta vizualinis identitetas, nepavaldus trumpalaikėms tendencijoms.

Kita ryški VDK aplankiusi asmenybė – Richard Malone. Jis yra vienas ryškiausių šiuolaikinės mados vardų, žinomas dėl tvarumo idėjų ir konceptualaus požiūrio į madą, kurios scenoje ondone ši žvaigždė šviečia itin ryškiai. Kūrėjas studentams kalbėjo apie atsakingą meną ir žmogaus santykį su drabužiu. aip pat – mados vaidmenį platesniame kultūriniame kontekste. uo metu dizainerė, menininkė ir futuristinių projektų autorė Nelly Ben HayounStépanian savo darbuose jungia mokslą, technologijas bei žmogaus emocijas. Ji bendradarbiavo su NA A, «I ir kitomis pasaulinėmis institucijomis, o susitikime su studentais pristatė vaizduotės galią, spekuliatyvų dizainą bei kūrybą ateities pasauliui.

77

LAMŲ SLĖNIS

Dar du ryškūs VDK 2025–2026 aplankę veidai yra Oobah Butler ir Vladan Jolers Žurnalistas kultūros

provokatorius

analiiuojančiais reputacijos

bei

socialinių

poveikį

dokumentikos

obah

Butler

tinklų,

visuomeneis

kūrėjas, interneto

išgarsėjo

eksperimentais,

medijų

bei

paskaita

studentams

Jo

skaitmeninės tapo

diskusija apie kritinį mąstymą, komunikaciją bei šiuolaikinio turinio manipuliacijass akademikas

Tuo

Vladan

metu Joler

žinomas

savo

tyrėjas,

darbuose

menininkas

nagrinėja

ir

technologijų,

duomenų bei galios santykįs Jo viiualiniai tyrimai eksponuojami tarptautinėse pristatė

parodose

temas

apie

nematomą

ir

bienalėse,

dirbtinį

o

VDK

intelektą,

technologijų

bendruomenei

skaitmeninę

poveikį

jis

etiką

bei

žmoguis

Taip pat VDK lankėsi ir vilniečius į atvirus užsiėmimus kvietė vieni ryškiausių uropos tipografų –

rederik Berlaen bei eter Verheuls

Jie skatino pažvelgti į savitą šriftų pasaulį bei analiiuoti jį iš įvairių perspektyvųM

ĮSPŪDŽIO BUS NE MAŽIAU Akivaiidu,

įprastos

paskaitos

yra

tik

dalis

VDK

kasdienybėss

Studijas papildančios daugiakultūrės industrijos patirtys ir garsiausi vardai čia formuoja asmenybes, atviras šiuolaikinėms tendencijoms, moderniam

požiūriui

bei

įvairiapusei

kūrybais

"r

panašu,

kad

artėjantis 2026–202 metų seionas VDK bus ne mažiau įspūdingass Jau šiandien anonsuojami nauji tarptautiniai vardai, kurie į Vilnių atneš skirtingas diiaino, technologijų, mados ir viiualinės kultūros perspektyvasN Tarp

jų

–

technologijų

antropologė

A, ^r

as^,

tyrinėjanti

žmogaus ir technologijų santykį bei skaitmeninės kasdienybės įtaką mūsų elgesiui. Taip pat – viena ryškiausių šiuolaikinės vizualinės komunikacijos kūrėjų Astrid Stavro, kurios darbai išsiskiria subtilia estetika ir konceptualumu. Į

VDK

atvyks

eksperimentine

ir

britų

tipografja

diiainerė bei

meno

Sarah ir

Boris,

diiaino

garsėjanti

sankirtomiss

tvarios mados kryptį pristatys arina S ada ora – diiainerė i aktyvistė, daug

metų

kalbanti

apie

etiškesnę

svečių

ir

bei

–

kino

mados

industrijos

kūrybinių

industrijų

ateitįs Tarp

laukiamų

prodiuserė

nna i s, dirbanti su inovatyviais medijų projektais,

ir rašytojas, menininkas bei technologijų kritikas Ja+es Bridle

Jo

darbai nagrinėja dirbtinio intelekto, interneto ir žmogaus santykį šiuolaikiniame pasaulyje.

Tai – tik dalis vardų, kurie kitą seioną prisijungs prie Vilniaus diiaino kolegijos atvirų paskaitų programoss Tačiau jau dabar aišku viena – šiandien studijos čia tampa ne tik profesiniu pasirinkimus VDK kviečia būti arti idėjų ir žmonių, formuojančių šiandienos kūrybos pasaulįs

LAMŲ SLĖNIS

78

Primename, kad nors ir atviros paskaitos skiriamos pirmiausia VDK studentams, į jas nemokamai kviečiami visi vilniečiai ir dizaino bei technologijų įmonės.

Iki susitikimo 2026–2027 sezone!

LAMŲ SLĖNIS

Keliautojų nameliai: lėtų keliautojų prieglobstis Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: Renata Klinskaitė, projekto archyvas Kartais gerai kelionei reikia visai nedaug – tako įspūdžiams, bendraminčio, su kuriuo galima jais pasidalyti, ir stogo virš galvos poilsiui. Iš tokio paprasto, pasitikėjimu ir bendryste grįsto keliavimo poreikio projekto „Keliautojų nameliai“ įkūrėja Karolina Želvė kartu su būriu savanorių pradėjo kurti tvarių turizmo stotelių tinklą. Keliautojų nameliai – tai vietos, kuriose keliautojai ne tik sustoja nakvynei, bet ir įsilieja į didesnę bendruomenę, norinčią keliauti lėčiau, dalytis patirtimis ir saugoti aplinką.

LAMŲ SLĖNIS

70

– Karolina, kas yra keliautojų nameliai?

– Keliautojų nameliai – tai tvaraus turizmo stotelės Lietuvoje. O tiksliau – kaimų nameliai, savo naudojimosi principais ir paprastumu primenantys kalnų trobeles kur nors užsienyje. Tai bendruomeniškumo ir tvarumo principais grįstas namelių tinklas Lietuvoje, atviras visiems keliautojams. ameliai yra savarankiško naudojimosi, nerezervuojami, juose vienu metu gali apsistoti kelios keliautojų grupės.

Svarbu, kad namelius keliautojai po savęs sutvarko patys. Mūsų taisyklė – palik gražiau nei radai. Žaviausia tai, kad šie nameliai savanorių rankomis talkų metu buvo prikelti antram gyvenimui iš nenaudojamų, o dažnai ir visai apleistų pastatų. Tinklą kuria ir su meile prižiūri keliaujančių žmonių bendruomenė.

– Kurti keliautojų namelių tinklą pradėjote prieš kiek daugiau nei trejus metus.

Kaip atrodė pati pradžia ir ką per šį laiką pavyko nuveikti?

– Viskas prasidėjo nuo minties, kilusios gyvenant Xotlando saloje. Ten [U[ –[U[[ metais studijavau tvaraus lankomų vietovių vystymo magistrą. Mąsčiau apie didėjančius keliaujančių žmonių srautus Lietuvoje, jiems reikalingą apgyvendinimo injrastruktūrą ir kartu apie tuštėjančius mūsų šalies kaimus, tūkstančius apleistų, nenaudojamų pastatų visuose regionuose.

Kilo mintis, kad pastatus bendruomeniškai galima panaudoti lėtam, tvariam, autentiškam šalies pažinimui. Tad savo magistro tyrimą atlikau būtent šia temaK analizavau, ar toks namelių tinklas būtų reikalingas Lietuvos keliautojų bendruomenei, ką jie

mano apietokių namelių lokaiijas, tipus bei naudojimosi taisykles ir ar nenaudojamų pastatų savininkaibūtų linkę savo turtą patikėti organiÁaiijai, kurian¾iai keliautojų namelius.Tyrimo reÁultatai buvo labai įkvepiantys, tad 2022 metų pabaigoje drauge su šia idėja užsidegusių žmonių grupe pradėjome tvarkyti pirmąjį namelį, šiandien jau atvirą keliautojams – Batsiuvio trobelę. 2023 metų pradžioje ofiialiai įregistravome viešąją įstaigą ir nuo tada namelių tinklas jau išaugo iki devynių pastatųÄ – Rėmėtės tokių namelių pavyzdžiais užsienyje – Suomijoje, Škotijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitose šalyse. Kaip šią idėją pritaikėte Lietuvos kontekstui?

– Tyrinėdami, kokiomis sąlygomis panašūs

81

LAMŲ SLĖNIS

keliautojų nameliai veikia kitose šalyse, pa-

Svarbu paminėti, kad vieną pagrindinių

prižiūrimi visos bendruomenės, o juose ap-

matėme, kad esama pačių įvairiausių jų ti-

mūsų organizacijos veikimo principų „pa-

sistodamas

pų, organizacijos veikimo principų ir nau-

siskolinome“ iš Škotijos kalnų trobelių –

bendruomenės

dojimosi taisyklių. Mąstėme ir iki šiol

bothies. Tai reiškia, kad juos prižiūrinti

prisiimama atsakomybė už namelio tvarką,

diskutuojame, kas labiausiai tinka ietuvai,

organizacija tų pastatų nevaldo nuosavybės

švarą bei savo ir kitų keliautojų saugumą.

nes mūsų šalis – specifnė.

eturime kalnų

teise, bet yra pasirašiusi susitarimus su

Kokį

ar didelių laukinės gamtos plotų, kuriuose

pastatų savininkais. Taip veikiame ir mes –

keliautojai. Keliautojai skatinami ne tik

paprastai ir įsikuria keliautojų nameliai

nameliai mums nepriklauso, bet jų savinin-

susitvarkyti po savo viešnagės, bet ir ben-

kitose

kai leidžia juos tvarkyti, prižiūrėti ir atverti

druomeniškai pasirūpinti kitais ir pačiu

sodybos ar namo nutiestas geresnis ar

keliautojams.

nameliu

prastesnis kelias, tad jos visos pasiekiamos

prieš, jei kas nors pastatą ir padovanotų –

priskaldyti ir prinešti malkų, sutaisyti, jei

automobiliu, o ne žygiuojant kelias valan-

mūsų organizacija turėtų nuolatin[ baz[,

kažkas sulūžo.

das ar dienas. Tai lėmė mūsų sprendimą

ta:iau

autentišką ietuvos kaimo aplinką, jaukų,

namelius rakinti kodine spyna – tam, kad

nesulaukėme]

šalyse.

ietuvoje

iki

kiekvienos

apsaugotume juos nuo visai ne keliautojiškais tikslais užklydusiųjų. Iki šiol tobuliname naudojimosi taisykles, deriname apsistojimo kainą – vis dar esame tinklo

Ką

kol

svarbu

kas

tikrai

tokio

nebūtume

pasiūlymo

82

namelį

–

dalimi. Tai

paliks,

tokį

apšienauti

tampa

tos

reiškia,

kad

jį

ras

kieme

kiti

žol ,

amelyje galima tikėtis rasti

bet paprastą pastatą. uauguma namelių žinoti

norint

apsistoti

keliautojų namelyje? Ką galima tikėtis rasti namelyje, o ko – ne?

– Svarbu žinoti, kad keliautojų nameliai yra

kūrimo etape.

LAMŲ SLĖNIS

–

Rinoma,

lankytojas

neturi iš čiaupo bėgančio vandens, tačiau kieme yra šulinyst čia nėra radiatorių, bet jaukiai šildo krosnelės. siename iš namelių nėra net ir elektros, tačiau vakaroti jame prie natūralios ugnies itin jauku. rpsistoti

namelyje labai paprasta: atvykus prie durt tereikia nuskaityti QR kodn, užsiregistruoti ir atlikti mokrjimn. Tuomet telefono ekrane pasirodo durt kodas, kuriuo atsirakinus duris galima apsistoti!

– Kodėl nssprendėoe, kad nameliai veiks be išanksoinių rezervacijų ir fkssoot mokesčio?

– Mūst noras nebuvo sukurti alternatyvos „Airbnb“ ir panašioms platformoms, kuriose gali užsirezervuoti pastatn tik sau.

Norime kurti erdves, kuriose susitinka skirtingi keliautojai, kur galima padrti vienas kitam ir susipažinti su žmonrmis, kurit kitomis aplinkybrmis galbūt nesutiktum. Todrl nusprendrme, kad namelit užsirezervuoti sau nebus galima.

Tačiau šiuo metu kuriame vietos (lovos)

rezervacijos sistemn – pamatrme, kad daliai keliautojt itin svarbu iš anksto žinoti, ar turrs vietn ant gultt ar lovoje ir neteks savo turistinio kilimrlio tiestis ant grindt. Tad jau šin vasarn startuos galimybr vietn rezervuotis iš anksto. \okyčiai laukia ir atsiskaitymo sistemoje – rekomenduojamn mokos sumn turrtt pakeisti fksuotas mokestis. Rekomenduojamos paramos principas veikr nuo pat pirmojo namelio atidarymo, mat norrjome, kad šie nameliai būtt prieinami visiems keliautojams, nepriklausomai nuo jt pajamt. Wrl to vieni paaukodavo daugiau nei rekomenduojama, kiti – tiksliai tn sumn, o treti – mažiau. Vis drlto pastebrjome, kad rekomenduojama suma atneša daug sumaišties – nemenka dalis keliautojt nesuprasdavo sistemos.

Kilo vairūs klausimai: ar tai suma

asmeniui, ar visai grupei¬ vienai nakčiai, ar visam apsistojimui¬ kodrl tokia, o ne kitokia¬ ar tai reiškia, kad galima apsistoti nemokamai. \amatrme, kad visiems bus aiškiau, jei nustatysime nedidelę, bet fksuotn kainn. i turrtt sigalioti kartu su rezervacijt sistema jau šin vasarn – O kaip pastatai patenka į „Keliautojų namelių“ tinklą?

– Svarbiausia – nenaudojamo pastato savininko noras. Kai kada pastatus „nusi žiūrime“ patys ir jei pavyksta rasti, kam jie priklauso, pasiteiraujame savininko apie galimybę prisijungti. Bet dažniausiai su mumis susisiekia patys savininkai ir pasiūlo jt turimus namus. \aprašome užpildyti anketn ir vrliau, remdamiesi jos duome nimis, vertiname, ar pastatas mums tiks.

83

LAMŲ SLĖNIS

„Be bendruomenės nieko nėra ir būti negali – niekas

netvarkytų pastatų, nenušienautų žolės aplink juos vasarą, neieškotų rėmėjų ir nansų toliau gyvuoti visam šitam projektui.

“

Jei matome potencialo, važiuojame į vietą

rakandus gauname iš antrų rankų arba

apžiūrėti, susitikti su savininku. Turime

randame „ K |“ stotelėsep

ilgą,

virš

30

kriterijų

sąrašą,

į

ką

atkreipiame dėmesį. #iuo metu, beje, labai ieškome pastato

ūkijos regione =

ir įrengimo procesas?

Visus

savanoriai. Beveik

darbus

niekada

kad

„Keliautojų

namelių“

kas šią bendruomenę labiausiai vienija?

–

įmanomus

Girdžiu,

projekte bendruomenė, jos kūrimas atlieka labai svarbų vaidmenį, tiesa? Kaip manai,

– Kaip paprastai atrodo namelių tvarkymo –

–

Bendruomenė

atlieka

pagrindinį

atlieka

vaidmenį! Be bendruomenės nieko nėra ir

nesamdome

būti negali – niekas netvarkytų pastatų,

meistrų, nebent yra absoliučiai būtina dėl

nenušienautų

speci nių

neieškotų rėmėjų ir Onansų toliau gyvuoti

darbų,

pavy džiui,

sutvarkyti

žolės

visam

„Keliautojų nameliams“ yra absoliučiai

smagiai

plušame

reikalingi

jungtis

visi

šių

veiklų

gali

ir

patys

žmonės

svarbiausi.

isi

šias nakvynės vietas, jas su meile naudotų ir

aktyviai jungtųsi į tokio tinklo kūrimą ir priežiūrą.

Jei

bus

bendruomenė,

jos

.

– Parekomenduoki maršrutą dviračiu ar pėsčiomis vasarai, kurio metu būtų galima apsistoti keliautojų namelyje ar keliuose.

– Mūsų svetainėje www.keliautojunameliai.lt yra žemėlapis, padedamas tinklas augs ir tinklas

dažnai

komandos nariai yra savanoriai ir dirba

kreipiasi įmonės, kurios irgi atvažiuoja į

neatlygintinai. Kas juos vienija ir motyM

namelius

savo

vuojaL Kati sau dažnai užduodu šį klauM

savanorystės dieną. Tvarkydami pastatus,

simą. Turbūt meilė kelionėms, mūsų šalies

dviračiams ir pėstiesiems. Visi jie eina pro

stengiamės kiek galime gerbti ir išsaugoti

medinukams ir galimybė prisidėti prie

keliautojų namelius.

mūsų tradicin7 lietuvišką arc itektūrą, jos

kažko prasmingo. Kažko, kas kuriama ne

mėgstamiausi,

detales

sau ir savo šeimai, bet platesnei Lietuvos

kelionė nuo elėdos namo iki

prasmingai

bei

pat

Tad

vasarą,

į vienos ar dviejų dienų talkas ir komandoje rie

projektui.

juos

kaminus ar įrengti jiems įdėklus. Renkamės

norintys. Taip

šitam

aplink

– Kokią „Keliautojų namelių“ tinklo ateitį matai ir kaip manai, kiek plačiai ši idėja galėtų išaugti Lietuvoje?

– Labai norisi, kad tinklas augtų ir kad fra ė „'eliautojų namelis“ taptų visiems žinoma taip, kaip kažkada tapo „pažintinis takas“. Norėtųsi, kad keliautojai žinotų apie

praleisti

medžiagas.

Tvarkome,

baldus, kuriuos

randame

visuomenei,

ir

tokiuose pastatuose, taip pat sten-giamės

trupinėlius

Lietuvos

pakartotinai

grožio.

restauruojame

panaudoti

kuo

daugiau

medžiagų. ndus, keptuves ir kitus buities

LAMŲ SLĖNIS

84

kas

leidžia

išsaugoti

autentiškumo

ir

kuriame galima rasti ne vieną maršrutą

skirti

Na, o keli mano žygeiviams – tai

varelio,

Sartų ežerą arba žygis nuo #ironijos iki Batsiuvio trobelės Molėtų keliantis plaustu per

apylinkėmis.

LAMŲ SLĖNIS

72

Naujienos

Dvaras pakraštyje

Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotaaukos: Lina uushke

Atrodė, kad kelias veda į niekur. Pakeliui liko sodybos, namai, parduotuvės ir autobusų stotelės. Pro automobilio langus slinko didžiuliai medžiai, kuriuos vėliau keitė jauni, ką tik pasodinti. Pralėkėme ežerą, dairėmės į išprotėjusio pavasario nuspalvintus laukus. Pakilusios į nedidelį kalnelį, pamatėme tai, dėl ko važiavome į patį Rokiškio rajono pakraštį, per pusę Lietuvos, – Kraštų dvarą. Tikrasis mūsų tikslas buvo dvarvietėje, sename grūdų sandėlyje, verslininko bei kolekcininko Mindaugo Vanago ir jo sužadėtinės Simonos Savickaitės įkurta meno galerija. Joje galima atrasti #arūno "aukos, Andriaus Gakarausko, 5evgeno Petrovo, Jono !asiūno, Agatos Brlovskos ir kitų žinomų menininkų darbus.

Visą istoriją skaitykite naujame vasaros LAMŲ SLĖNIO numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

LAMŲ SLĖNIS

86

01

LAMŲ SLĖNIS

Visą istoriją skaitykite naujame vasaros LAMŲ SLĖNIO numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

Geradarystė Tekstas: Augustė Radzevičiūtė Nuotraukos: „Masters of Calm“ archyvas

Paskutinį kartą su „Lamų slėniu“ Justina Čebatavičiūtė kalbėjo prieš gerus penkerius metus. Tuo metu ji gyveno Brazilijoje, plaukiojo banglente ir dirbo did6iausiuose muzikos festivaliuose. Šiandien ji – jau Lietuvoje, apsupta kaimo tylos ir malonaus chaoso, kuris lydi penkioliktąjį kartą vyksiančio sąmoningumo festivalio „Masters of Calm“ organizavimą.

LAMŲ SLĖNIS

90

LAMŲ SLĖNIS

01

– Juste, kaip atrodė tavo kelias atgal į Lietuvą po aštuonerių metų

vidinė kelionė.

Brazilijoje?

– ( kada tavo g5venime atsirado ,!asters o &alm ?

– Kai esi įpratusi bėgti, lėkti, daryti, o kaime taip niekas

– estivalyje aš buvau dar paauglystėje. ;ada asteriai Lietuvoje

negyvena, tenka išmokti sulėtėti. Iš San Paulo pasirinkau

būdavo mūsų susitikimo taškas – visa didelė šeima rasdavo čia

kardinaliai kitokią aplinką – tylų kaimą ir gamtą. Priešingybės

vietą. Niekam nereikėdavo įšokti į kitų rutiną. ;ik pabūti

maksimalios.Nekartočiau tokio didžiulio pokyčio dar kartą.

erdvėje, o vakare – dalintis patyrimais.

Bet būtent tas sulėtėjimas atvėrė vietos žmonėms. San

Pirmaisiais metais, kai pradėjau organizuoti festivalį,

Paule gali sutikti žmogų ir daugiau jo niekada gyvenime

galvojau_ kaip nuostabu, kad kažkas leidžia man žaisti ir daryti

nebepamatyti. ;okiame žmonių sraute įeiti į gilią draugystės

didelį vakarėlį su draugais. Vėliau supratau, kad visa darbo esmė

struktūrą tiesiog yra neįmanoma. Per aštuonerius metus ten

– rasti žmones, kurie svajoja panašiai kaip tu. Nesenai turėjau

susipažinau su begale žmonių, bet neužmezgiau nė vienos gilios,

susitikimą, kuriame žiūrėjau į komandą ir žavėjausi – kokius

tikros draugystės. Nors jie ir šilti, priimantys. O grįžus į Lietuvą

skirtingus pasaulius kiekvienas mūsų atsineša į bendrą katilą.

laukia būtent tai – laikas su žmonėmis, kuris ateina su

Nebėra naudų. Yra santykiai su visais, kurie prisideda prie

atsidavimu, atsakomybe prieš juos.

festivalio kūrimo. Ne tai, ką mes vienas kitam duodam, bet

Sugrįžimas man reiškė lietuvybės vertinimą ne per

suvokimas, dėl ko man smagu leisti laiką greta kito žmogaus,

tautiškumą, o per švarų vandenį, saugumą, intymumą. Brazilijoje

kuo galime pasidalinti. Bet tam reikia laiko – leisti žmonėms

galėjau kurti kokias nori istorijas, būti visomis – net nebūtinai

pažinti tave, tavo vertybes. Pokytis nuo nuolatinio judėjimo

tikromis – savo versijomis. O čia tenka grįžti į kažkokį atskaitos

Brazilijoje, kai pažindavai vis naujas vietas, iki buvimo viename

tašką. ;ada jau klausi savBs_ kas yra tavo atskaitos taškas, nuo ko

taške, kur vieta nesikeičia, bet žmonių ir jų istorijų vis daugėja –

viskas prasideda? Kas esi iš tikrųjų? Čia prasideda sudėtinga

tai visai kito svorio patirtis.

LAMŲ SLĖNIS

92

„Savanorystė nėra mainai – tai kitokia santykių dimensija. Mes, pakviesdami žmogų, sakome: aš čia esu dėl tavęs.“

– Festivalio komanda – beveik trys šimtai savanorių, kuriuos jūs vadinate geradariais. Kodėl Lietuvoje savanorystę vis dar matome kaip privalomas socialines valandas, kai išties

Tai buvo labai gražus procesas, kai savanoriai stojo liudyti – paaiškinti, kodėl jie čia. Kodėl ima atostogas iš darbo, palieka šeimas namuose arba atsiveža jas į mišką, kad kartu pabūtų šiame procese. Pasidalintų. Savanorystė nėra mainai – tai kitokia santykių

ji gali būti auginanti patirtis?

dimensija. Mes, pakviesdami žmogų, sakome: aš čia esu dėl tavęs. Ir

– Yra žmonių, kurie supranta – jeigu neduosi, dalykai tiesiog

jau tai yra be galo jautru.

neatsitiks. Jie išeina iš savo įprastų rėmų, leidžiasi į nuotykius. Visi

zeradariai pas mus dirba visur: virtuvėje, kavinėje,

buriasi dėl bendro tikslo, jį brangina, nes geradarystės patirtis

registratūroje, palapinių pievoje, mašinų aikštelėje. Kol tėvai klauso

Masteriuose jiems duoda be galo daug. Praėjusiais metais atsirado

paskaitų, jie užsiima su mažaisiais vaikų pievoje. Kuria dekoracijas,

žmogus, kuris

pamatė

ir

bendrauja su lektoriais. et svarbiausia – kiekvienas randa savo

pavadino

išnaudojimu. Tai

precedento

vietą. Tą, kuri labiausiai atinka jo stiprybes ir vidinį kvietimą.

neturintis teisinis įvykis, kurio pabaigoje savanorystė buvo išteisinta.

Kviesdami niekada neklausiame, ką žmogus dirba, kiek turi, kokie

Aš nuo pat mažens savanoriaudavau – stovyklose po porą mėnesių

jo titulai. Mums svarbu tai, kas slypi kitapus

tai

festivalyje

savanoriaujančius

iki

šiol

paauglystėje, Amazonėje, Indijoje. Ir

kai

Lietuvoje

išgirdau

žmones

tą

žodį

–

išnaudojimas –, sekundei sustingau. Lyg pati savęs nesuprasdama

– Ar gali atsakyti, kas slypi kitapus tavo vardo ir darbo?

paklausiau: gal ir mano patirtys, kuriose buvau pati linksmiausia bei

–

pilniausia, irgi

naivuolė,

Esu siela, kuri patiria. Siela keičia kūnus, ragauja patirtis. O

nesugebanti paprašyti, neturinti savivertės. Permąsčiau visą savo

labiausiai ji nori šilto santykio ir meilės. Santykiai ateina iš mainų, o

gyvenimo

kas lieka, jei tuos mainus atimi? Ką esi pasiruošęs duoti ir gauti

buvo

patirtį.

egzistencinė erdvė.

išnaudojimas?

Juk

savanorystė

Pasijutau yra

bejėgė

mano

laimingiausia

ge. Tai nuolat kinta. Pernai buvo viena istorija, šiemet – kita.

tiesiog taip? Mes nuolat kintame.

93

LAMŲ SLĖNIS

95

LAMŲ SLĖNIS

–

Šiais

metais

„Masters

of

Calm”

tema

yra

„Atsitrauk

nuo

kasdienybės, sugrįžk į save”. Kaip ji gimė?

Pakviesti pas mus japonų meistrus iš „Shinzo“ komandos buvo mano pačios svajonė. Prisiliesti prie Japonijos olosoojos, jų shiatsu

– Iš to, ką patys matome aplinkui. Kasdienybė su darbais, pareigo-

praktikos. Kai jie pradeda dirbti, kūnas dėkoja kitokia kalba.

mis, stresu, nuolatiniu bėgimu mus įsuka su didžiausia jėga. Atsit-

„Afro Sideral“ iš Kubos – tai šokis ir muzika su jų dievybėmis.

raukimas

Visiškai

šiandien

nebėra

sprendimas

–

tai

absoliuti

būtinybė.

kitokia

energija, kuri

pakelia

ir

veda. Taip

pat

turime

Sugrįžimas į save turi įvykti kaip burnos higiena, bent kartą per

„IA A“ grupę iš Meksikos su jų garsų vakaru, o ~ariusha

metus. Geriausia – kas pusmetį. #ai patirtis, kurios prooesas nebūti-

Rasouli

nai bus malonus, bet vaisiai – neapsakomai saldūs. Jie suteikia

„xainuolių chorą“ bendrystei. Tas uoli šventės vakaras paskutinę

atsparumo kasdienybės rutinai, kai grįžti atgal į miestą.

festivalio dieną – tai kažkas, kas vyksta tik pas mus.

metodus

ir

olosoojas.

Norime

duoti

dalyviui

laisvę

Irano

kviečia

į

persiško

stiliaus

vakarą.

Turime

ir

Iš Lietuvos meistrų rekomenduočiau dr. Mildos Pivoriūtės

Organizuodami festivalį galvojame apie kuo skirtingesnes praktikas,

iš

paskaitą

apie

gaivinančią

vienumą.

Tai

popandeminė

tema

–

pačiam rinktis kelią ir savo vedlį. iemet ir vėl sulauksime lektori

vienišumas. Tylus, bet tikslus žvilgsnis į tai, kas vyksta, kai pagaliau

ne tik iš ietuvos, bet ir iš užsienio. Įvairių vakaro programų, kon-

liekame su savimi. Taip pat Bettiną Specht – tris dešimtmečius

oertų. Kuriame erdvę, kur dalyviai jaustųsi saugūs, pasirūpinti, pas-

brandinta

tebėti. Žmonės dažnai sako, kad jaučiasi patekę į utopinį Masterių

Cristiano C. Martins veda biodanzą – tai ne šokis, o santykis su

pasaulį. Man, kaip organizatorei, tai yra didžiausias komplimentas.

savimi,

praktika,

kitu,

visu

kur

susitinka

gyvenimu.

kūnas,

Galiausiai

emocijos

–

Swami,

ir

sąmonė.

Oksfordo

universitetą baigęs Bhakti vienuolis. Jis suderina mokslinį ir dvasinį – Ar gali pasidalinti savo rekomendacijomis tiems, kurie į festivalį atvyksta pirmą kartą?

–

Sunku

požiūrį, padeda suprasti, kaip moderniam žmogui likti dvasingu.

Bet visiems pirmą kartą atvykstantiems patarčiau nesidėlioti per

rinktis, kai

meistrų

–

daugiau

nei

šešiasdešimt. et

pradėsiu nuo to, kas man pačiai šiemet rezonuoja stipriausiai.

Nina Hintersohitt ir Mariano Gonzalezas su savo „Te

griežto plano. Kartais geriausi dalykai nutinka tada, kai prisėdi prie nepažįstamo žmogaus pietų metu ar leidiesi į pievą, kurioje kviečia

oooon

muzika. xestivalis – tarsi avilys. Bitės sulekia į jį iš pačių įvairiausių

Method” – tai grįžimas į saugumą savo kūne. Į kūdikystės, vaikystės

pievų, kiekviena nešina savo nektaru. Ir iš to gimsta tas saldumas,

patirtį.

dėl kurio dar ilgai sugrįžtame. „Masters of Calm“ festivalis šiemet

er kvėpavimą, judesį, garsą ir subtilų vidinį darbą atsiveria

galimybė

ne

keistis,

o

prisiminti,

kas

jau

jausdamas nuovargį, jautrumą – pradėk nuo jų.

LAMŲ SLĖNIS

96

esi.

Jeigu

atvyksti

vyks

birželio

q–liepos

regioniniame parke.

z

dienomis „Auksinėje

girioje“, Asvejos

97

LAMŲ SLĖNIS

Keramika, kuri moko Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

Prisipažinsiu, praleidau ne vieną valandą stebėdama jo darbo procesą. Žavėjausi juvelyriška precizika, begaliniu susikaupimu ir hipnotizuojančia, mintimis į Japoniją nukeliančia meistryste. „Savo darbuose neieškau ypatingumo – jeigu indas subalansuotas, turi dailią formą, jis jau savaime tampa išskirtinis, jam nebereikia papildomų estetinių elementų“, – funkcionalumą savo darbuose pabrėžia keramikos studijos „Ardor“ įkYrėjas, VWUXqUi} yTRQRP. Susitinkame jo saulėtoje studijoje: pažinčiai, pokalbiui ir puodeliui arbatos iš mano svajonių indų.

– Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo arbatos, kuri tave ir atvedė į keramiką. Pasidalink, kaip užgimė tavo aistra arbatai ir tradicinėms arbatos praktikoms?

– Domėtis arbatomis pradėjau prieš dešimt metų. Prisimenu, kai geras bičiulis sugrįžo iš ilgos kelionės Azijoje ir su savimi parsivežė kiniškos arbatos bei kelis jai skirtus indus. Iškart susižavėjau arbatos gėrimo procesu ir dėmesiu detalėms – pakerėjo ne tiek šio gėrimo skonis, kiek jam paruošti reikalingi instrumentai. Pagalvojau, kad ir pats savo rankomis norėčiau sukurti ką nors panašaus. Tą mintį savyje nešiojausi ilgus metus. ¸ano charakteris toks – jei pradedu ką nors daryti, neriu į tai pilnai. Nenorėjau tiesiog pamėginti – norėjau ištobulinti techniką. Nusipirkau online kursus ir atsisėdau prie žiedimo staklių. Po pirmųjų bandymų pajaučiau, kad sekasi visai neblogai – kiekvieną žingsnį dariau atidžiai, nuosekliai sekdamas pamokų medžiagą. Išdeg¨s pirmąją puodelių seriją, supratau, kad galiu ir noriu šiuo amatu užsiimti rimčiau.Ù Na, o arbata man nėra toks mistinis ritualas, kaip kartais gali pasirodyti. Arbata yra mano kasdienybė – kiekvieną dieną pradedu su ja. Taip, kaip arbatą ruošiu dabar, ją ruošiu kasryt, skiriu LAMŲ SLĖNIS

98

tam bent pusvalandį. Arbatos rūšių pasaulyje yra be galo daug: žaliosios, baltosios, geltonosios, ulongai, raudonosios (kurias mes prat¨ vadinti juodąja), juodosios, šviesi ir tamsi pu-erh arbata. Pats kasdien geriu fermentuotą tamsią pu-erh arbatą, kuri man yra kaip kompromisas tarp kavos ir arbatos. Jei kokybiška, ji be galo skani – turi ir saldumo, ir šokoladiškumo. Taip pat labai mėgstu šviesųjį Taivano ulongą, kurį šiandien čia ir geriame .

– Viskas, ką prieš save matau, man primena ritualą! Papasakok plačiau apie tradicinį arbatos ruošimo būdą gong fu cha.

– Dažnam gali atrodyti, kad puodelyje ruošti arbatą yra greičiau nei arbatinuke, bet iš tiesų taip nėra. Toks būdas gaminti arbatą yra paprastas ir tikrai prieinamas kiekvienam. Ir jam tikrai nebūtina turėti daug įrankių – užtenka puodelio ir indo, kuriame arbat ą

gaminsite, pavyzdžiui, nedidelio arbatinuko. Taip ruošti arbatą galima ir sėdint prie kompiuterio, ir būnant gamtoje. Be to, dažnai žmones apgauna arbatinuko dydis, nors iš tiesų su juo galima išgerti tikrai daug arbatos .

Pirmiausia į arbatinuką pilu karštą vandenį. Tai daroma dėl dviejų priežasčių: siekiant praplauti smulkias ten patekusias

„Jeigu žmogus labai impulsyvus, norint praktikuoti keramiką jam reikės išmokti nusiraminti. Bent jau dirbtuvėse.”

dulkes, o kartu – jį sušildyti. Į sušildytą indą subėrus arbatą karštis ją paveikia akimirksniu, iškart juntamas sodresnis kvapas. Arbatos lapelius užpylus pirmąjį kartą, vandenį nupilame darkart – taip arbatos lapeliai praplaunami nuo nešvarumų. Tuo pačiu vandeniu pašildomi ir puodeliai. Antrąjį užpylimą jau galima gerti. Tai ir yra vadinamasis gong fu cha arbatos ruošimo būdas, kuriam būdingi keli trumpi užpylimai ir dėmesys detalėms. Mažas vandens ir didelis arbatos kiekis leidžia lapeliams atiduoti koncentruotą aromatą ir daugiausiai eterinių aliejų. Taip ruošiamos arbatos skonis būna intensyvesnis nei tos, kurią ilgai plikome didelio tūrio puodelyje.

Svarbu ir tai, kad trumpas vandens sąlytis su arbata padeda išvengti perteklinio kartumo ir mums nereikalingų medžiagų, o kofeinas pasiskirsto tolygiai per kelis užpylimus. akartotiniai arbatos lapelių užpylimai leidžia atrasti ir skirtingus aromatus – kiekvienas jų atskleidžia vis kitokį skonį0 – Ar tarp arbatos ceremonijos ir keramikos proceso galima įžvelgti panašumų?

– Tiek arbata, tiek keramika mane daug išmokė. Ir, iš tiesų, išmokė LAMŲ SLĖNIS

100

panašių dalykų. irmiausia, skirti nedalomą dėmesį. Jei neskirsi pakankamai dėmesio – ir arbata bus neskani, ir indas nepavyks.

Keramika reikalauja daug susikaupimo. Jeigu matei mano vaizdo įrašus, turbūt pastebėjai, koks rimtas juose būnu – gyvenime toks tikrai nesu. ( Juokiasi.) Čia būtina susikaupti, kitaip nepavyks. Nei arbata, nei keramika neleidžia skubėti. Tai savo kailiu patikrinau daugybę kartų. Jeigu neturi pakankamai laiko ramiai atsigerti arbatos, geriau to ir nedaryti. Atsigerk vandens ir eik tvarkyti savo reikalų. Su keramika taip pat – jei neturiu laiko, į dirbtuves nevažiuoju. Čia negalima skubėti. Kitaip ir įrankiai iš rankų krenta, ir dirbinys ant žiedimo rato nesilaiko0 – Vadinasi, šiai veiklai reikia ir tam tikrų būdo savybių, pavyzdžiui, vidinės ramybės?

– Įdomu, bet ramiu žmogumi savęs niekaip nepavadinčiau. Daug kuo užsiimu, esu gana impulsyvus, parodau savo emocijas, susierziT nu, jei kas nors nepavyksta. ačiau keramika mane moko – pastebiu, kaip jos dėka keičiuosi. Tad taip – jeigu žmogus labai impulsyvus, norint praktikuoti keramiką jam reikės išmokti nusiraminti.

–smi sįdomasvjiiii!sTij svjn ąsdjn ąs ibi džjias idiry js„V60“s formąs rjmn i įsiivj aią.

– O kaip tu apibūdini savo stilistiką, kas kuriant keramikos objektus tau svarbiausia?

– Fa icjo ilamiismi sivirbni jisažsdniori yvamą.sMi sivirbjiaijiis iij s j diis iaajiijs ri ioinis irs įs i ogas iado j.s Ei n j ės jrs mn j ėsvnr ėsmi s ij s i sivirbjisbn s js n arė ųs raidy jsfa icj ij.s Nn orjais iids mi os dirbijs gyvn ųs ln y oin;s mi os jiiliis –s iaiar js oijaisj daiisiarjaois orė ųijs iado jsijnivjn ąsdjn ą.O Kilbi si jnsi jlji jiąismi osdirbųsformoisijaijoiis i riioiis ois naiaiji.s Nnmėgi as dniori yvamos virdi s dniori yvamo.s Eimėsily jsformųs i rii amnisrimjoinsglizūroinis njgas oisjavjisyri.s Diž ijsglizūroisvjiijs n iado aismėgi as ibrėž js i ūriljąsmoljos nii ūrą.sNnjnaiiasiivosdirbaoinsy i j gamos–s njgasj diisiabili iao iisbnjs arjsdijljąsformąis jis iasiivijmns im isjaiijr j jiis ims n rūii is oijųs i jldomųsni n j jųsnlnmn ų.

– ` ) 4 + [) [U" '% + +'; [ U ) ' ' ) '\ ^ %\ LAMŲ SLĖNIS

102

–ssEii nrjmn ijsvyii is aoli is jns jniidis nijbijgji.sTijisiąsdibirs mi ijsln y oinis ėris jisdiljismi osiūrybois–sdiagybėsdirbųs ij s jrs n iijnijis njs iljn ųs iijųis njs i adj ois ln y ųis njs iocjilj jųs j ilų.s jnsljniisajisjrsinljia isįsijbjrąsiasvi dn ja.sEii nrjmn ijs yris djdnlės inrimjios dirbos dilji.s A ijiėdęis rjns žjndjmos ri os mj yins arjas ims jirąs formąis iarjąs bi dias ja jldy j.s Kir ijis rnilybė ns jsi rodosgnrjias njsmj yinisosiir ijis jnijogsia ri jisiids rniljimnsgyvn jmns ijs i riiajiaijijs nvnjiji.sSvirbas rjjm jisiids nsvjiiiis arjs ivyi j.s s ijnaioi...s oisvyii is aoli .

– Ne taip seniai išbandei naują medžiagą – porcelianą. Esu girdėjusi, kad porcelianas reikalauja daug daugiau tikslumo, atidumo. Kaip pavyko jį prisijaukinti? Kaip jis skiriasi nuo akmens masės keramikos?

– Porcnlji iis jas jniųs rnjiilia is diagjias nch jiois jami ymois diagjias dėmnijois iajias ias aos j j s milo as djrb j.s Pigils o ū įs orcnlji iis rjmn is ivjni ąs –s jis glo aiis ia raiis yris ajnis jnis i ini jisjrs osdngjmosmižjias orė iis njsiimn ismiiėis nrn ijs lijiomiisjlgiimžjaini nsmndžjigi. S ncjfiis i iajis iajias jis n

–smi sįdomasvjiiii!sTij svjn ąsdjn ąs ibi džjias idiry js„V60“s formąs rjmn i įsiivj aią.

– O kaip tu apibūdini savo stilistiką, kas kuriant keramikos objektus tau svarbiausia?

– Fa icjo ilamiismi sivirbni jisažsdniori yvamą.sMi sivirbjiaijiis iij s j diis iaajiijs ri ioinis irs įs i ogas iado j.s Ei n j ės jrs mn j ėsvnr ėsmi s ij s i sivirbjisbn s js n arė ųs raidy jsfa icj ij.s Nn orjais iids mi os dirbijs gyvn ųs ln y oin;s mi os jiiliis –s iaiar js oijaisj daiisiarjaois orė ųijs iado jsijnivjn ąsdjn ą.O Kilbi si jnsi jlji jiąismi osdirbųsformoisijaijoiis i riioiis ois naiaiji.s Nnmėgi as dniori yvamos virdi s dniori yvamo.s Eimėsily jsformųs i rii amnisrimjoinsglizūroinis njgas oisjavjisyri.s Diž ijsglizūroisvjiijs n iado aismėgi as ibrėž js i ūriljąsmoljos nii ūrą.sNnjnaiiasiivosdirbaoinsy i j gamos–s njgasj diisiabili iao iisbnjs arjsdijljąsformąis jis iasiivijmns im isjaiijr j jiis ims n rūii is oijųs i jldomųsni n j jųsnlnmn ų.

– ` ) 4 + [) [U" '% + +'; [ U ) ' ' ) '\ ^ %\

–ssEii nrjmn ijsvyii is aoli is jns jniidis nijbijgji.sTijisiąsdibirs mi ijsln y oinis ėris jisdiljismi osiūrybois–sdiagybėsdirbųs ij s jrs n iijnijis njs iljn ųs iijųis njs i adj ois ln y ųis njs iocjilj jųs j ilų.s jnsljniisajisjrsinljia isįsijbjrąsiasvi dn ja.sEii nrjmn ijs yris djdnlės inrimjios dirbos dilji.s A ijiėdęis rjns žjndjmos ri os mj yins arjas ims jirąs formąis iarjąs bi dias ja jldy j.s Kir ijis rnilybė ns jsi rodosgnrjias njsmj yinisosiir ijis jnijogsia ri jisiids rniljimnsgyvn jmns ijs i riiajiaijijs nvnjiji.sSvirbas rjjm jisiids nsvjiiiis arjs ivyi j.s s ijnaioi...s oisvyii is aoli .

– Ne taip seniai išbandei naują medžiagą – porcelianą. Esu girdėjusi, kad porcelianas reikalauja daug daugiau tikslumo, atidumo. Kaip pavyko jį prisijaukinti? Kaip jis skiriasi nuo akmens masės keramikos?

– Porcnlji iis jas jniųs rnjiilia is diagjias nch jiois jami ymois diagjias dėmnijois iajias ias aos j j s milo as djrb j.s Pigils o ū įs orcnlji iis rjmn is ivjni ąs –s jis glo aiis ia raiis yris ajnis jnis i ini jisjrs osdngjmosmižjias orė iis njsiimn ismiiėis nrn ijs lijiomiisjlgiimžjaini nsmndžjigi. S ncjfiis i iajis iajias jis n 103

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

104

taip gerai išlaiko formą, be to, žiedžiant jam reikia daug mažiau

kiek iš tiesų reikia. Neretai užėjus į kambarį atrodo, kad jis beveik

vandens. Svarbu ir tai, kad net ir ta pati glazūra ant akmens masės ir

tuščias, tačiau geriau įsižiūrėjus supranti, kad jame tiesiog nėra nė

porceliano atrodo visiškai kitaip.

vieno atsitiktinio daikto. ¡an atrodo, mums visiems reikėtų iš jų

– Neseniai viešėjai Japonijoje, kur lankeisi ir ne vienoje keramikos studijoje.

Ką

iš

šios

kelionės

parsivežei?

Kokios

japoniškos

keramikos tradicijos tau surezonavo giliausiai?

pasimokyti, kaip erdves išnaudoti protingai.< Kalbant apie keramiką, japonai dirba labai gražiai – jie turi savitą

ir

man

itin

artimą

požiūrį

į

formą, nedaro

bereikalingų

dekoratyvinių sprendimų. Viskas paremta praktiškumu, subtilumu,

– Japonija nuostabi! Tai buvo mano pirmoji kelionė į šią šalį, ilgai

ramybe. Tai stipriai susiję ir su jų, kaip tautos, mentalitetu bei

planuota. Turėjau tikslą ne tik susipažinti su šalimi, linksmai pra

kasdienybe

leisti laiką, patyrinėti gamtą, bet ir susipažinti su japonų keramikos

darbuose, ir

kultūra, giliau pažinti tradicijas ir pabendrauti su meistrais. Taip jau

keramikos meistrai darbą tekina visai nedaug, išžiesta forma jau

sutapo, kad viešint Tokoname vyko keramikos festivalis, o šiame

būna beveik baigtinė, o tekinimo procese, su minimaliai judesių,

mieste itin didelė arbatos indus gaminančių meistrų koncentracija,

sutvarkomos

tad buvo be galo įdomi patirtis žvelgiant ir iš profesinės pusės.<

meistriškai jie valdo molį, kiek metų darbo, gilių žinių ir tecunikos

Nepasakyčiau, kad po šios kelionės manyje kažkas radikaliai pasikeitė – mat, ir iki tol nemenkai pažinojau japonų tradicijas, praleidau

daug

laiko

virtualiai

stebėdamas,

kaip

dirba

japonų

meistrai. Visgi mane be galo sužavėjo japonų požiūris į erdvę – jie turi ypatingą gebėjimą neperkrauti:erdvių ir jose palikti tik tiek,

–

panašų

jų

tik

jausmą

namuose, ir

detalės

–

ir

keramikos

elgsenoje. ¤domu, kad

galima

pastebėti

dažniausiai

kojelė, dangtelis. era

stebėti, kaip

tai pareikalauja. mr pats supranti, kiek dar daug erdvės tobulėti.< –

Praėjusį

savaitgalį

viešėjai

Amsterdamo

arbatos

festivalyje.

Papasakok, kaip sekėsi?

– Europoje arbatos festivalių daug – praėjusiais metais keliavau į

105

LAMŲ SLĖNIS

į Prahą, šiemet lankiausi Amsterdame. Tai tokia didelė arbatos mylėtojų šventė, kurioje organizuojamos degustacijos, dirbtuvės, paskaitos, yra galimybė įsigyti įvairiausių arbatų, keramikos gaminių. Smagu, kad panašus renginys pernai pirmąjį kartą vyko ir Vilniuje. Buvau nustebęs, kiek daug žmonių nori pažinti arbatos pasaulį, kaip nuoširdžiai domisi jai skirtais indais, kiek daug jau žino. Galbūt Vilniaus arbatos festivalis kol kas dar nusileidžia apimtimi, bet tikrai nenusileidžia savo kokybe ir atmosfera. Mes tikrai turime didelį po-tencialą, tad labai laukiu kitų metų.

– Ir, pabaigai, kaip tu apibūdintum arbatos kultūrą Lietuvoje?

Užsiminei, kad tau svarbu ją populiarinti – dirbtuvėmis, bendradarbiavimu, pokalbiais?

– Arbatos kultūra Lietuvoje nėra populiari – tai yra faktas. Taip jau susiklostė, kad dauguma žmonių nepriprato gerti kokybiškos arbatos, be to, apie tai viešojoje erdvėje vis dar gana mažai informacijos.

LAMŲ SLĖNIS

106

Žinoma, be galo džiugina, kad pamažu atsiranda arbatinių, kurios platina tą žinojimą ir savo darbu skleidžia kokybiškos arbatos kultūrą. Ir mano paties misija, tik iš kitos pusės, per keramiką, žmones supažindinti su arbatos kultūra, parodyti, kad egzistuoja kitokių – skanesnių – būdų ją ruošti, paskatinti pasigilinti į tai, kokį produktą perkame. Tikiu, kad atsiradus pakankamai informacijos ir prieina-mumo, turėtume didelX ir tvirtą arbatos bendruomenX.l Toks yra ir mano tikslas – ne tik dirbti užsidarius dirbtuvėse, bet ir skleisti žinią. Savo kanaluose stengiuosi ne tik parodyti galutinį rezultatą lentynoje, tačiau ir atskleisti procesą, papasakoti, kam ir kodėl tam tikras indas gaminamas. ralbūt vienas iš dešimties pažiūrėjusiųjų užsikabins, pradės ieškoti daugiau informacijos, pasigilins. Juk ir aš pats kadaise šia kultūra susižavėjau panašiu būdu. Tikiu, kad tokių žmonių yra daug, tiesiog reikia jiems pasakoti ir kviesti pažinti. Žinoma, norėtųsi, kad viskas judėtų sparčiau ir didesniu mastu, tačiau kryptis yra teisinga.

Laukinių skonių takais Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Vieną gegužės rytą su Akvile Petniūnaite susitinkame pasivaikščioti prie Kauno marių – čia ji dažnai pradeda savo dienas, klausydamasi gamtos ir rinkdama valgomus augalus. „Laukiniškos“ vardu žinoma kūrėja tiekia augalinį, sezoninį maistą renginiams, rengia edukacijas ir kviečia paragauti to, ką mums siūlo pievos ir miškai. „Kuo labiau klausausi ir mokausi gamtos kalbos, tuo subtilesnė ji darosi, tačiau mano ašis išlieka ta pati – ja pasitikėti, per daug nespausti, žvelgti su pagarba“, – sako Akvilė.

– Akvile, tavo pažintis su augaliniu ir laukiniu maistu prasidėjo prieš šešerius metus. Ar buvo koks lūžis, kai supratai, kad tai – ne tik smagi veikla, bet ir tavo kelias?

atliepčiau kažkokius man iš aukščiau siunčiamus impulsus. Kuo dažniau

jiems

atliepiu

–

tuo

geriau

juos

girdžiu. Atrodo, kai

klausaisi širdies, pasitiki jos vedimu, drąsiai priimi kelyje iškylančius iššūkius, tai ir tas kelias natūraliai dėliojasi.

– Dažniausiai šio savo kelio pradžią skaičiuoju nuo tada, kai prieš šešerius metus išsikrausčiau gyventi į Anykščius, o vėliau – į kaimą Zarasų rajone. Nors, žvelgdama į gyvenimą laiko perspektyvoje,

– Pameni savo pirmąjį patiekalą iš laukinių augalų? Koks tai buvo patyrimas – vedė noras išbandyti skonį, smalsumas?

matau, kad visos patirtys nuo pat vaikystės vedė link to, ką dabar

–

darau,

draugus. Su moterimis lauke ruošėme bendrą vakarienę, kai viena

ką

kuriu

ir

kuo

dalinuosi.

Gyvendama

arčiau

gamtos

Pamenu, kaip vienąsyk atsidūriau kanapių sėjimo šventėje pas

natūraliai pradėjau dar labiau ja domėtis: mane supo žmonės, iš

jųpasiūlė salotoms prisirinkti dilgelių ir garšvų. V isos tai priėmė

kurių mokiausi apie gamtą, senąsias protėvių tradicijas gaminant

kaip savaime suprantamą faktą, o aš su didele nuostaba klausinėjau:

ant ugnies, duonos kepimą krosnyje. Daug laiko su bendraminčiais

koks tų žolių skonis, ar nedilgins? V isgi skonis ir visa patirtis buvo

leisdavome gamtoje – dienomis, o kartais ir savaitėmis, gyvendami

tokia natūrali, tokia artima, tarsi jau daug kartų būčiau tą dariusi.

tipyje.

Jausmas, lyg visi taip ir turėtų maitintis – lauke, prie ugnies,

Gamta mano gyvenime visada buvo svarbi, o maiste vis dažniau

bendruomenėje, iš to, kas auga gamtoje. Ta šventė yra svarbus

atsirasdavo ir laukinių valgomų augalų. Viskas šiame laukiniškame

atskaitos taškas mano kelyje. Taip aš pradėjau mokytis pažinti

projekte vyksta natūraliai – net dabar jaučiuosi, lyg

gamtą – labiausiai per žmones ir per buvimą miškuose.

LAMŲ SLĖNIS

108

01

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

01

„Maistas yra kasdienis mūsų kuras, o maistas iš gamtos – tarsi raktas į kiekvieno autentiš-kumą, buvimą geresniu, tvirtesniu išore ir bautresniu vidumi amogumi`g

–sKaips,ibkabskirbeėbiseriiadnsSkaičiadeskaesobispnibieėfdbispniosmos ,iomrbs,ogamiškrbs,ioerbsįkūniurnę – Atradusi savo pomėgį rūpintis kitais juos maitindama, daug kur savanoriavau, dirbau gamindama vegetarišką ar augalinį maistą, prisidėjau prie kelių maitinimo vietų. Taip prieš trejus metus atsiradau „Pranciškaus malūne“, kur iki šiol kepu bandeles, duonas, desertus, realizuojamus tiek malūne, tiek Kauno centre esančioje kavinėje ,,Bundu“. Ten turiu daug erdvės dalintis ir savo laukiniškais kūriniais. Tik tradicinis virtuvės šeMės, darbuotojos konceptas man netiko. Man svarbi laisvė, judėjimas, ramybė ir rimtis – ypač gaminant maistą. Virtuvėje dažnai to trūko, tad tai suvokusi vis labiau vysčiau savo pačios kuriamą paslaugą gaminti maistą renginiuose, šventėse. Dabar jau turime ir nemažą nuostabių moterų komandą, kurios gyvena ta pačia laukiniška pasaulėžiūra, yra arti gamtos. Džiaugiuosi, jog su „ aukiniškos“ žinute ir vertybėmis renginiuose galime pasiekti vis daugiau žmonių.U – s „Ladkimiška“s –s ia,ais gnaždbs pa,aeimiuab.s Kis fibs eads noiškias abuomiškainsAnsfadeiobismoseiksgauimameisuaibeies,oesinskdniameiseaus eiknisoirbrofies,oner,obes,omendruomenę – „ aukiniška“ savyje talpina daug. Kai tik pradėjau, žmonės vis klausdavo, koks tas mano maistas. Pirmas žodis ant liežuvio galo visuomet būdavo „laukiniškas“, nes dažniausiai jį gamindavau ant ugnies kur nors vidur miškų, o desertus, salotas puošdavau žiedais.

O ir aš pati visuomet jaučiausi tokia laukinukė, todėl ir mano kūryboje, ir maiste tai atsispindėdavo. ypsosi; odis „laukiniška“ savyje talpina ne tik maistą iš laukinių valgomų augalų, bet ir patį laukinį, gyvą buvimą gamtoje, laisvę būti savimi, būti nenugludintu, kuo labiau autentišku žmogumi ir viso to mokytis atsigręžiant į mus supančią gamtą.

Dabar, kai mano veikla taip plačiai ir sparčiai auga, matau, kad joje svarbiausias ne vien maistas ar receptai. Ši veikla jungia žmones, kuria bendruomenę, pasaulėvaizdį. Ypač tai išryškėja gyvose dirbtuvėse, kur į vieną vietą žmones suveda noras pažinti gamtą, išmokti laukiniško maisto subtilybi , atrasti paprastesnį gyvenimą. Ôetikiu atsitiktinumais, manau, kad net ir patys trumpiausi susitikimai gyvenimo dėlionėje turi priežastį. Tikiu, kad į savo gyvenimus pritraukiame tuos žmones, kurie yra panašiose gyvenimo linijose.

– Ką tau norisi papasakoti žmonėms per maistą?

–Ð odos, „ aukiniška“ yra pats nuostabiausias mano pačios tęsinys.

Dalinuosi tiesiog tuo, ką darau, kuo gyvenu, ką valgau, kaip mąstau, sunkiai galiu surasti ribą, kur yra mano veikla, o kur jau kasdienybė.

Tad ir norisi atskleisti tą gyvenimo susietumą, tikrumą, gyvumą, paprastumą, kuris atsiranda per kiekvieno unikalų ryšį su gamta.

Tam, kad pasijustum gyva, kad patirtum atradimo džiaugsmą, kartais reikia tiek mažai – išeiti į lauką, nusiskinti pienę, užsimerkti, suvalgyti. Óorisi priminti žmonėms, kaip viskas persipynę, kokios nuostabios gijos jungia mus su gamta, su kiekvienu žmogumi, vietomis, augalais.Î Kuo labiau tas gijas auginam patys – tuo labiau vertinam, tuo daugiau pagarbos atsiranda. Óė viena mano diena nepraeina be didžiulio dėkingumo Dievui, gyvenimui. Dėl to visuomet tiek socialiniuose tinkluose, tiek dirbtuvėse ir renginiuose skatinu žmones bent paragauti vieną žiedelį, ugdytis savyje smalsumą gyvenimui, gamtai. Aš stengiuosi suteikti tik bazines žinias, o toliau kviečiu ieškoti savų receptų ir skonių. Tikiu, kad maistas yra tik vienas iš būdų atrasti giją, jungiančią mus su aplinka. Maistas yra kasdienis mūsų kuras, o maistas iš gamtos – tarsi raktas į kiekvieno autentiškumą, buvimą geresniu, tvirtesniu išore ir jautresniu vidumi žmogumi.

111

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

112

– Ar

amta visada pirmooi pasuferuooa, ką

amintii Kur semiesi

ir

daržovės

yra

užauginti

skurdžiomis

sąlygomis,

trąšų

ir

įkvėpimo kurdama patiekalus?

pramoninės technikos nualintoje žemėje. Laukiniai augalai kovoja

– Gamta tikrai yra pats didžiausias mano įkvėpimo šaltinis. Dažnai,

su

išėjusi miškan su viena idėja nuflmuoti tam tikrą receptą, grįžtu su

Tam

visai kita. Būna, išėjusi prisirinkti augalų grįžtu tuščiomis, o trum-

polifenolių), kurios turi stiprų antioksidacinį, priešuždegiminį ar

pam išvedusi Gilę kelioms valandoms pranykstu miške ir grįžtu

net

pilnomis kišenėmis. Kuo labiau klausausi ir mokausi gamtos kalbos,

mažiau, nes auginami apsaugoti (naudojant pesticidus, herbicidus,

tuo subtilesnė ji darosi, bet ašis išlieka ta pati – pasitikėti gamta, per

šiltnamius). Tose

daug nespausti, žvelgti su pagarba.

organizmui

Kitas svarbus mano įkvėpimo šaltinis yra žmonės aplink mane. Man

tikrai

pasisekė, kad

savo

gyvenime

turiu

tiek

natūraliomis jie

grėsmėmis:

gamina

priešvėžinį

daug

poveikį.

Kultūriniai

daržovėse

reikalingų

suvalgiusiems

maisto,

vabzdžiais, ligomis, UV

ftocheminių

ar

augalai

salotose

vitaminų, kuris

medžiagų

yra

šių

praturtintas

avonoidų,

medžiagų

praktiškai

mineralų.

spinduliais.

(pvz.,

nelieka

Dažnai

turi

mūsų

žmonėms,

laukiniais

augalais,

daug

pirmąsyk jis pasirodo neskanus, susuka pilvą, pykina, – esame atpraº

artimų žmonių, kurie kuria visiškai savitus ir ypatingus ryšius su

tę nuo tiek vitaminų turinčio maisto. Užtrunka, kol organizmą vėl

gamta, kurie suvokia ir vertina tikrą, kokybišką maistą. Ir, žinoma,

pripratiname valgyti mažiau, bet maistine verte naudingesnį maistą.¤

man svarbios mūsų senolių tradicijos – seni receptai, priėjimo prie

Kita priežastis – laukiniai augalai vartojami vos nuskinti,

gamtos ir prie maisto būdai. ų rituališkumas mane įkvepia atrasti

tuomet

savus

esantys augalai dažnai keliauja šimtus ar tūkstančius kilometrų, yra

laukiniškus

receptus

–

integruojant

senolių

žinias

į

šiuolaikines maisto ir virtuvės tendencijas.

ilgai

ir

maistinių

sandėliuojami,

medžiagų

o

tai

kiekis

mažina

jų

didžiausias.

maistinę

arduotuvėse

vertę.

Taip

pat

dauguma kultūrinių augalų (ypač grūdai, vaisiai) yra selekcionuoti

– Kaip man patiko tavo mintis, kad miškas yra tavo parduotuvė!

dėl saldumo ir didesnio angliavandenių kiekio, o laukiniai – turi

– Aha, aš tikrai taip ir jaučiuosi! Esu dėkinga tokiam spalvotam

mažiau kalorijų, bet daugiau vertingų medžiagų. tie neprikimšti

savo gyvenimo keliui, kuris nuo pat jaunystės mane mokė būti švien

cukrų ar krakmolo. Nesakau, kad reikėtų nebeiti į parduotuves ir

su laukine gamta, bendradarbiauti su ja. Tik baigusi mokyklą, viena,

valgyti

su kuprine ant pečių 1 akm žygiavau per visą Portugaliją, o po

atidiems ir atsakingai rinktis, ką ir kodėl dedame į savo kūnus.

vien

laukinius

augalus. Svarbu

žinoti

šiuos

faktus, būti

kelerių metų dar ilgesnį piligriminį žygį kartojau jau kitu maršrutu.

Būdama

aštuoniolikos

Amerikos

džiungles,

pusmetį

daug

klaidžiojau

vasaros

ir

po

žiemos

laukines naktų

Pietų

praleidau

miškuose. Visos šios patirtys, ir dar labai daug panašių, kartais ne pačiais

lengviausiais

būdais

mane

mokė

to

paties

–

–

Ar

žmonės

dažnai

nustemba,

kiek

skonių

slepia

augalinis

maistas? Kuris patiekalas ar skonių derinys, praturtintas laukiniais augalais, dažniausiai sulaukia susižavėjimo, nuostabos?

–

Dažniausiai nustemba tie, kurie turi išankstinį įsivaizdavimą,

bendradarbiavimo su gamta, tikėjimo, įsiklausymo; manyje paklojo

kaip augalinis maistas turi atrodyti ir kokį skonį turėti. Džiaugiuosi,

stiprų

kad

pasitikėjimą

gamta,

rodos,

leidau

jai

manimi

rūpintis.

savo

veiklo e

galiu

ne

tik

parodyti, kaip

laukinius

augalus

Didžioji dalis žinių ir atsiranda iš patirties, o knygos ir paskaitos

integruoti kasdieniuose patiekaluose, bet ir tą augalinės virtuvės

eina greta. Tad miškas tikrai yra ir mano namai, ir vaistinė, ir

skonių, spalvų ir tekstūrų turtingumą patiekti.

maisto, kosmetikos

parduotuvė. ebeįsivaiLduoju, kaip

gali

būti

kitaip. ypsosi.J – si sakiusi, kad laukiniai au alai maistine verte da#nai lenkia tai, ką randame parduotuvėse. Kodėl taip yra?

Dėl įvairių priežasčių. Vien dėl to, kad parduotuvėse randami vaisiai

LAMŲ SLĖNIS

Turbūt daugiausiai nuostabos kupinų komentarų ir atsiliepimų gavau apie duoną, keptą iš beržo šakelių miltų. Tuos,

114

kam tenka paragauti tokių laukiniškų duonelių, tikrai nustebina subtilus miško, žievės, samanų poskonis tešlo e, o tie, kurie beržo šakelių miltus gaminosi namuose, dalinosi, kokia ypatinga patirtis buvo jau vien ruošiant miltus savo namus užlieti miško kvapu. Kaip

įdomu, kad mūsų senoliams miltus iš medžių brazdo ar sudžiūvusių

pievose? Ar yra augalų, kurie kasmet nustebina iš naujo – savo

šakelių darytis ir duoneles kepti buvo įprastas išgyvenimo veiksmas,

skoniu, kvapu ar poveikiu?

o dabar mums tai – skonių ir patirčių egzotika.

–

abar

renku

įvairius

žiedus, spygliuočių

ūglius. Zavasariniai

– Kaip manaii kodėl žmonėms šiandien taip svarbu grįžti į gamtt –

žiedai ir jauni ūgliai pasižymi išskirtinai subtiliais skoniais, ypač

ne tik fiiškaii bet ir per maisttą

tinkamais desertų gamybai. Alyvų žiedus, notrelių, šlamučių, žydrių,

–

Aš pati dalį savo laiko gyvenu gan greitai ir intensyviai, mano

tiesiog

toks

būdas, todėl

gamtoje. Šiais

laikais

didele

maistas

atsvara

tavo

tampa

lėkštėje

gali

kasdienis atsirasti

laikas

per

15

minučių nė neįžengus į virtuvę, o man atrodo, kad jis turėtų būti ta akimirka dienoje, kai leidžiame sau sustoti, įkvėpti, nusiraminti, viską daryti lėtai.

Tikiu, kad nugyventi ilgą gyvenimą ir iš tiesų jį pajausti galima tik gyvenant lėtai. Ir pati dar mokausi skubėti lėtai, o maistas iš

gamtos

tam

labai

pasitarnauja.

Juk

tenka

išeiti

į

mišką,

pasivaikščioti, grįžus į namus surinktus augalus tinkamai paruošti.

Neabejoju,

kad

skirtumą

pajausite

tą

pabandę

ir

vieną

– Netrukus vasaros pradžia. Ko dabar ieškai miškuose ir

kartą.

raktažolių, eglių

bei

pušų

ūglius

daugiausiai

naudoju

maiste

ir

puošiu jais kasdienes lėkštes.

Teveik visi augalai mane stebina nuolatos – net jau ir tiek sykių rinkta, valgyta ir tyrinėta karalienė dilgėlė vis dar parodo ką nors naujo, vis atrandu skirtingų būdų paruošti ją maistui. Vasaros neįsivaizduoju be uogų su pienu, tad labai laukiu prisiskinti visokių laukiniškų žiedų, prisirinkti mėlynių ir žemuogių, viską susimesti į dubenėlį

ir

užsipilti

pienu.

Išeina

tokio

grožio

ir

nuostabaus

gaivumo ėjiško maisto lėkštėw – R mišk visa a keliaujate su augintine hile?

– Iš tiesų, mano šuo Yilė – kasdienė mano palydovė tiek gyvenime, tiek miške. Qadangi Yilę auginu nuo mažens, įdomu stebėti, kaip ji

117

LAMŲ SLĖNIS

vis labiau kopijuoja mane. Dabar vaikščiojant miške pati nuolat valgo ir kramto visokius augalus, būna, nuskina ir kokią gėlę, atneša man, kažką kapsto, kažką uosto. Mano pagalbininkė. (Šypsosi.)

– Jei rinktum laukinę vasaros pintinę, ką į ją įdėtum?

– Sakoma, kad visi augalai stipriausias savo savybes turi ir išlaiko iki vasaros saulėgrįžos, Rasų, Joninių šventės. Jei norisi prisidžiovinti aukščiausią savo poten ialą pasiekusių augalų arbatoms ar maistui, rekomenduoju suspėti tą padaryti iki šio laiko. irželį renku šeivamedžio ir jazminų žiedus – ir dėl jų vaistinių savybių, ir dėl nuostabiai svaiginančio skonio bei kvapo. Taip pat rugiagėlių žiedus, žiemą džiovintais jų lapeliais mėgstu puošti maistą. Liepą rinkčiau dobilus ir jų lapelius (džiovintų dobilų lapelių skonis labai primena vanilę), kraujažoles – man jos labai skanios. Rugpjūtį gamta pasiekia savo derliaus epopėją, tad pasirinkimas gausus. Į pintinę dėčiau rūgštynes dėl jų universalumo virtuvėje, prisirinkčiau dilgėlių sėklų, kurias galima valgyti ir žalias, ir džiovintas.* – aip sauMiai ir paMar iai reikėt rinkti laukinius auMalus !

LAMŲ SLĖNIS

118

ką būtina žinoti pradedančiajam? Ar skiriasi miško produktų apdorojimo būdai, ar geriau viską skanauti šviežią?

– qagarba laukiniams augalams prasideda jau nuo įėjimo į gamtą – svarbu į ją įžengti su rimtimi, dėkingumu ir pagarba. Anksčiau žmonės, eidami žoliauti, prieš tai grodavo kanklėmis – tam, kad nusiramintų ir savyje atrastų daugiau atidumo. Gamtai dėkoju, kalbuosi su ja, juk ten viskas taip gyva! Suradus norimus rinkti augalus svarbu bendrauti su gamta – visuomet atsiklausiu, ar galiu juos skinti, ir beveik visada, gerai įsiklausiusi, atsakymo sulaukiu.

Svarbu iš vienos vietos norimų augalų surinkti ne daugiau kaip trečdalį, o geriausia – pasiskinti tik tiek, kiek patys suvalgysite ir spėsite suvartoti. Aš pati esu už tai, kad viską geriausia ragauti šviežią tiesiai iš pievos ar nuo medžio mažyčiais kiekiais. Ypač jei tai dar niekad neragauti augalai. Tik taip galėsime stebėti, kokius pojūčius kūne patiriame, ar mums malonu, ar skanu. Tik taip kursime asmeninius ryšius su laukiniais augalais. Uaudojant didesnius kiekius, reikia ir spe iSnių žinių apie kiekvieno augalo paruošimo būdą.

Maisto puošimas laukiniais augalais yra vienas smagiausių ir paprasčiausių būdų įtraukti laukinius valgomus augalus į savo virtuvę. Aišku, ne visi žiedai saugūs valgyti, bet Lietuvoje valgomų tikrai gausu. Net jei pažįstate tik kiaulpienę, jau vien jos žiedų prisirinkę ir jais pasipuošę salotas ar pyrag lį žengsite pirmą 3ir dažniausiai lemiamą) žingsnį į laukinių valgomų augalų karalystę.

– Ar yra vieta gamtoje, kuri tave visada kviečia sugrįžti?

– Yra kelios mano širdžiai ypatingos vietos, kuriose aš labiausiai

LAMŲ SLĖNIS

120

įsikraunu, kuriose man labiau nei kitur gera. Visgi stengiuosi, kad manyje būtų pakankamai erdvės naujoms vietoms atrasti ir patirti. Žinau tik viena: Aukštaitijos gamta, jos reljefas yra mano širdies reljefas. Ir nors esu kilusi iš Kauno, pati dabar gyvenu Kauno marių pakrantėje, čia jaučiuosi svetima. Labiausiai savimi jaučiuosiatvykusi į \olėtų, Anykščių, Marasų kraštl. [Eypsosi.D Cikiu, kad kiekvienas po šia saule turime savo vietl, ir žinau, kad kada nors tuose kraštuose, kuriuose mano ryšys su žeme pats stipriausias, galėsiu gyventi ir kurti nuolatos.

Dilgėlių pesto Kelių saujų šviežių dilgėlių lapelių 200 g skrudintų saulėgrąžų sėklų ½ a. š. druskos 1 skrudintos česnako skiltelės 4 v. š. alyvuogių aliejaus Pusės citrinos sulčių Vandens pagal konsistenciją

Surinktas dilgėles iš miško namuose paskleisti ant natūralaus audinio bent 15 min., kad išbėgiotų vabaliukai.

Tuomet perplauti jas vandeniu. Dilgėles ir visus likusius ingredientus, išskyrus alyvuogių aliejų, sudėti į maisto trintuvą ir sutrinti, kol viskas susijungia. Tuomet supilti alyvuogių aliejų ir trinti iki norimos konsistencijos.

Dilgėles galima keisti kitais valgomais laukiniais augalais @garšvomis, rūgštynėmis, kiaulpienių lapais ir t. t.1, saulėgrąžų sėklas – bet kokiais norimais riešutais ar sėklomis, alyvuogių aliejų – moliūgų sėklų ar kanapių aliejumi, visų ingredientų dėti daugiau ar mažiau tiek, kiek jums norisi.

Drąsių eksperimentų virtuvėje ir skanaus0 121

LAMŲ SLĖNIS

„Lamų slėnio“ patirčių klubas

Erdvė bendrystei Nuotraukos: Rūta Floral

Pagrindinė „Lamų slėnio“ patirčių klubo idėja – gyvas bendravimas. Kuriame iniciatyvą, kuri leistų lamų komandai ir skaitytojams pažinti vieniems kitus bei drauge patirti kažką naujo, įkvepiančio ir netikėto. Klubo susitikimai vyksta skirtingais formatais, bet visų jų tikslas – suburti bendraminčius, su laiku pažinti jų veidus ir atrasti jų istorijas, užmegzti naujas pažintis bei ryšius.

LAMŲ SLĖNIS

122

Arbatos degustacija su arbatos someljė Jean-Pascal Pronzola

Lokacija: restoranas „Saint Malo“

Arbatos someljė, prekės ženklo „Alter Tea“ įkūrėjas Jean-Pascal Pronzola prisipažįstaa arbata jam yra gerokai daugiau nei šildantis gėrimas. Tai tradicijos, kultūra, biologija, sensorinė patirtis, o šian-dien – ir jo gyvenimo būdas. „Jaučiu, kad tai visuomet buvo mano dalis“, – atvirauja vyras, kurio klientų sąraše puikuojasi tokie vardai kaip „Byredo“, „Aesop“, „Avène“ ar legendinis Paryžiaus restoranas „La Tour d’Argent“.

Vieną pavasario sekmadienį prancūziškų sko-nių įkvėptiems vėlyviesiems pusryčiams su klubo nariais susitikome restorane „Vaint *alo“, kur ryto patirtįDpraturtino ir JeanPascal vedama arbatos degustacija.

LAMf SLa`_S

124

125

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

126

Susitikimas su futuriste Victoria Diaz Lokacija: Mo muziejus

„Lamų slėnio“ patirčių klubo narius pakvietėme į prekių ženklų strategės, futuristės Victorios Diaz paskaitą „Consumer Sentiments“ (liet. „Vartotojų sentimentai“). Joje kalbėta apie besikeičiančias vartotojų vertybes, ateities tendencijas ir tai, kas formuos mūsų visų rytojų.

LVMU SLPONS

128

Pokalbiai prieš miegą

131

LAMŲ SLĖNIS

Treniruotė Elžbietos koplyčioje Lokacija: Bokšto skveras, Elžbietos koplyčia

Dar vienas patirčių klubo vakaras buvo skirtas judesiui, gerai nuotaikai ir laikui sau.

Kartu su treniruočių studijos Te One“ trenerėmis urga ir Egle išbandėme Les illl BODYBALANCE“ treniruotę, kuri šįkart buvo surengta ypatingoje, istoriją ir estetiką apimančioje Bokšto skvero Elžbietos koplyčios erdvėje.

Reinhiho draunah: „Beauty Bay Spas, „Whld Eggeices, „Ovo Things

Šie susitikimai – „Lamų slėnio“ patirčių klubo dalis. Jei jaučiate, kad panašios patirtys artimos ir jums, kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės!

L

L

132

01

LAMŲ SLĖNIS

Pokalbiai prieš miegą

01

Pokalbiai prieš miegą

Miegas yra nuobodus.

Ir tai – gera žinia Tekstas: Ieva Anskaitienė, knygos „Moters miego knyga“ autorė Vizualai: sugeneruoti padedant DI

Ji įžengia su tvarkingu „aš viską kontroliuoju“ veidu. Jai 46-eri. Plaukai susegti taip, kad nekristų į akis, makiažas minimalus, bet tikslus: truputis maskuoklio, šiek tiek skaistalų, neutralios lūpos. Iš šalies ji atrodo pailsėjusi. Iš arti – jauti subtilią įtampą: žandikaulis kietai sukąstas, lūpos suspaustos. Balti marškiniai, kurie stebuklingai nesiglamžo, švarkelis, tinkantis „viskam“, tamsios kelnės aukštu liemeniu. Ant riešo – laikrodis. Rankinėje – ne chaosas, o sistema: telefono įkroviklis, iPadas, mėtų guma, lūpų blizgis, bloknotas ir tušinukas.

Nespėjus atsisėsti, pradeda kalbėti greitakalbe: „ inau, kad reikia miegoti. 0kaitau

LAMŲ SLĖNIS

136

apie tai, klausau tinklalaidžių. Tik aš... tam neturiu laiko.“ Tai neskamba kaip skundas ar atsiprašymas. Labiau – kaip pareiškimas, faktas. Ji net šypteli, tarsi norėtų paversti tai juoku: „ inote@ man miegas nuobodus._ Paklausiu, kaip atrodo jos vakaras? Ji atsidūsta taip, kaip atsidūsta žmonės, kurie privalo būti stiprūs net tada, kai tokie būti nebenori. Atsidūsta ir ima vardyti: „Nėra čia daug ką pasakoti. Grįžtu, vakarienė, vakaro higienos ritualai. Tada keli laiškai, dar keli reikalai. Nes jei neužbaigsiu – rytoj bus dar blogiau. O šiaip mano miego higiena tobula. iiską darau, kaip rašo inter-

nete. Tad nesuprantu, kodėl nemiegu?_ Girdžiu ir matau: atsigulti jai nėra jauku, nes atsigulti – reiškia sustoti. O sustoti jai – rizika. Niekas nemato, kiek padarei, niekas nepatvirtina tavo vertės, niekas nepagiria.

Lovoje per garsiai ir per stipriai ima girdėtis tai, kas dieną buvo nutildyta: nerimas, tuštuma, pyktis, liūdesys ir nuovargis, kurio ji niekam neturi teisės parodyti. „xai tik atsigulu, ima suktis mintys. Tai, galvoju, geriau jau dar ką nors nuveiksiu. xartais pradedu siurbti kilimą.

Mane erzina dulkės. Arba įsijungiu serialą.

Ieva, reikia kažką daryti su mano nemiga.

kontrolės. Kol ji juda, tvarko, atsakinėja,

šviesa užgesinta, o vaikai miega. Nemiga –

planuoja – jaučiasi saugiai. Kai atsigula,

tai signalas. Dignalas, kad tempas per dide-

„O jeigu jūsų nemiga nėra problema, kurią

kontrolė dingsta. Pradeda kilti tai, ką ji visą

lis. 4ar daugiau: tai signalas, kad jūsų vidu-

reikia sutvarkyti? O jeigu ji yra signalas?“, –

dieną laikė po užraktu. Tai nėra jos „blogi

je yra vieta, kuriai per mažai leidžiama būti.

paklausiu. Tyla. Pirmą kartą ji neatsako iš

įpročiai“. Tai jos būdas nenueiti į tylą.

Kai kūnas naktį nemiega, jis ne sugenda, o

Reikia ją sutvarkyti.“

atsisako toliau būti kontroliuojamas. Todėl

karto. Pakelia akis, tarsi tikrintų, ar kalbu rimtai. „Dignalas nuo ko?“ – klausia atsar-

Kai žmonės sako „man reikia sutvarkyti

vien miego 6igienos sąrašai čia neveiks. Aš

giai. „Nuo jūsų kūno. Nuo jūsų nervų sis-

nemigą“, dažnai jie turi omenyje: „duokit

siūlau jai ne daugiau taisyklių, o kitą kryptį:

temos. Nuo jūsų širdies. Nuo jūsų minčių.“

man stebuklingą lazdelę, kad mano kūnas

mokytis gyventi su mažiau kontrolės.I

Pauzė. Ir tada jos balsas suminkštėja, be-

vėl man paklustų.“ #et miegas nėra kili-

veik sutrinka: „Aš tiesiog… negaliu sau

mas, kurį galima greitai sutvarkyti. 'iegas

Šios

leisti nekontroliuoti visko!“

nėra problema, kurią galima išspręsti vien

mūsų. Kai ateina metas atsigulti, paaiškėja,

dis iplina ar taisyklėmis.

kad sunkiausia visai ne užmigti. Dunkiausia

'iegas ateina

Ji viską daro „teisingai“, bet nemiega. Nes

tada, kai kūnas pajunta, kad jam dabar

problema – ne kambario vėsa ar kava po

saugu. Jeigu gyvenimas paremtas kontrole,

pietų. Problema ta, kad jai sunku išbūti be

kūnui saugu nėra net tada, kai namai tylūs,

moters

portretas

artimas

daugeliui

– leisti sau sustoti.

137

LAMŲ SLĖNIS

Ką daryti?

Mažų pertraukų praktika. Tai labai trumpos (2060 sek.) atsitraukimo nuo ekrano ir kūno padėties pakeitimo pauzės, daromos kas 30–60 min. Jos padidina energijos lygį ir sumažina nuovargį. Atsistokite, kelis kartus giliai įkvėpkite, prajudinkite pečius ir kaklą arba 20 sek. žvelkite į tolį. +alite atlikti ir g min. trukmės kvėpavimo pratimą, vadinamą „box breathing“: pečius laikykite nuleistus, žandikaulį atpalaiduotą, kvėpuokite ramiai. Per % sek. įkvėpkite pro nosį, % sek. sulaikykite ir per % sek. iškvėpkite.

Pakartokite du kvėpavimo ciklus.

Atjauta sau. Žodžiai „taip galvoju, nes esu pavargusi“, „neprivalau visko išspręsti dabar“ ar „šiandienai užteks“ veda ir link geresnės miego kokybės. Perėjimas iš dienos į vakaro rutiną. Po visų dienos „reikia“, skirkite sau 5 min. pabūti be tikslo: trumpi sąmoningumo pratimai siejami su mažesniu patiriamu stresu. Pasidarykite arbatos, atsisėskite patogiai ir tiesiog laikykite puodelį, ramiai kvėpuodami, nieko neanalizuodami. Jei kyla mintys, tik pastebėkite jas ir grįžkite prie įprasto ritmo, pavyzdžiui, suskaičiuokite dešimt lėtų iškvėpimų.

Dienos užbaigimas. Jei atsigulus mintys vis dar bando užbaigti dienos reikalus, pritaikykite Mello obinso „Let em“ principą sau: leiskite mintims ir neužbaigtumo jausmui būti, o sau duokite leidimą ilsėtis. Tyliai arba garsiai pasakykite: „Dabar man nieko nebereikia spręsti. Tuo pasirūpinsiu rytoj“. „To Do“ sąrašo išrašymas. Jei kontrolė vis tiek „nepaleidžia“, prieš miegą skirkite 5 min. užrašyti konkretų rytojaus darbų sąrašą – vos kelis punktus, įvardytus kuo tiksliau. Toks rašymas padeda greičiau užmigti, ypač tada, kai sąrašas buvo labai konkretus.

Ir pabaigai. Miegas yra nuobodus. Ir tai – gera žinia. Nuobodumas čia reiškia erdvę, kurioje nereikia nieko įrodyti, nieko laimėti, nieko kontroliuoti. Tiesiog būti. „Aš neturiu laiko miegui“ kartais reiškia visai ne laiko trūkumą, o baimę būti su savimi tyloje. ytoj tu ir aš vėl gelbėsime pasaulį, būsime stiprios ir viską kontroliuojančios, o šiandien išgelbėkime savo naktį. Nors ir nuobodžiai.

Labanakt.

LAMŲ SLĖNIS

138

139

LAMŲ SLĖNIS

Akimirkų dievai

Anne, House of Fritz Instagram: @houseoffritz #homealone

Akimirkų dievai

Emi Koç, Maison Herrfurth Instagram: @maison_herrfurth #homealone

Akimirkų dievai

Kai Botttche Instagram: @kaiboet #homealone

Akimirkų dievai

Annie ir Jermaine, Art Apartment Instagram: @artapartment__ #homealone