Lamuslenis_2016_10

2016 spalis (56)

2

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

3

REDAKCIJOS LAIŠKAS

M

an visada atrodė, kad apie kiekvieną žmogų būtų galima parašyti knygą. Ir kuo toliau, tuo stipriau tuo tikiu. Pamėginkite bent dalį savo patirtų nuotykių, išbandymų, su kuriais teko susidurti, keistų minčių, kurios užplūsta nubudus vidury nakties, netikėtai priimtų sprendimų, nepamirštamų susitikimų ir išragautų skonių sudėti ant balto popieriaus lapo, ir štai prieš jus – pats nuostabiausias nuotykių romanas!

Dauguma šio numerio herojų – paprasti žmonės, su kuriais gal kada prasilenkėte gatvėje, sėdėjote prie gretimo staliuko kavinėje, gal net kartu sirgote už tą pačią mėgstamą futbolo komandą. Tereikėjo iš daugybės jų istorijų ištraukti tą, kuri priverčia suklusti, susimąstyti, kurią vėliau prisimeni dar ne kartą, kuri liudija, kad paprasti dalykai ir yra patys svarbiausi, jei tik į juos neriame visa širdimi.

Juk norėti būti geriausiu pasaulyje lenktynininku ir geriausiu pasaulyje tėčiu – tokio pat kalibro iššūkis. O paruošti nepamirštamo skonio vakarienę – taip pat sudėtinga, kaip susikurti nepriekaištingą, stebinantį įvaizdį. O kas lengviau – išvirti tobulą žuvienę ar idėjų katile atrasti tą – vienintelę, pakeisiančią mūsų šiandieną ir rytojų? Visi vaidmenys, kaip ir kiekvienas tikslas, yra verti tiek, kiek stipriai mes jais tikime. Ir tai puikiai iliustruoja šio numerio istorijos.

Smagaus skaitymo!

Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

2

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

3

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

JOANA BUIVIDAITĖ

Redaktorė

Žurnalistė

INGA NORKE

Žurnalistė

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

Žurnalistė

Fotografė

NERINGA SUNDAY

Fotografė

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai

Žurnalistė

Fotografė

VAIDA RIBINSKAITĖ

Kūrybininkė

GINTARĖ LAGAUSKAITĖ

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

4

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

5

NUPIEŠK MUMS NAMĄ!

54

KALBANTIS LĖKŠTĖMIS

144

ŽUVIENĖ IŠ PAMARIO

108

Copyright © 2011-2015 UAB "Zubizu projects".

Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

6

LAMŲ SLĖNIS

TIESIOG TĖTIS

82 Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

7

8

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

9

naujienos

Laikrodis „Pulp Time Square“ „ZUIVER“ www.zuiver.com

ŠIAURĖS VĖJAI

Grindų plytelės „FLORIM“ www.florim.it

Baro kėdės „Linea“ „NIKARI“ www.nikari.fi

Kėdė „Roly Poly“ DIZ. FAYE TOOGOOD www.fayetoogood.com

Pietų maišelis „UASHMAMA“ www.uashmama.com

Rankų darbo kilimas „Norrhult Diamond Dust“ „HENZEL STUDIO“ www.byhenzel.com

Kėdė „Nico Less“ „DONAR“ www.donar.si

Arbatinukas „Egg“ „KUKAN CHUZO“ www.analoguelife.com

Stalas „Trio Set“ „GRAVELLI“ www.gravelli.com

Vonios kambario plytelės „REZINA“ www.rezina.it

LAMŲ SLĖNIS

5

DEŠIMTUKAS

DŽENTELMENAS KVIEČIA ŠOKTI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė, Lina Martinkėnaitė, Neringa Rekašiūtė ir „Worl Jam Festival“ archyvo

Džiazo muzikos ir šokių diplomatas MINDAUGAS BIKAUSKAS – lyg geros energijos užtaisas. Dar pridėkite gerą dozę romantikos ir improvizacijų. Ir štai jums kokteilis, sužadinsiantis norą apsiauti šokių batelius ir atsiduoti svajingai melodijai!

1.

ASMENYBĖS. Skirtingais gyvenimo etapais žavėjausi skirtingomis asmenybėmis, tam tikru metu jos mane mokė ir įkvėpė. Gene Kelly, Frankas Sinatra, Billie Holiday, Johnny Cashas, Tomas Waitsas, Charlesas Bukowskis – pastarieji trys man itin imponuoja.

2.

Vienas įtakingiausių XX a. muzikantų Johnny Cashas.

6

LAMŲ SLĖNIS

GERIAUSIA DOVANA, KOKIĄ ESU GAVĘS. Jei tai būtų mano 50-metis, tikriausiai sakyčiau, kad draugai. Kol 50-ies dar nesulaukiau, manau, kad tai lindihopo šokiai, kuriuos sau padovanojau prieš kiek daugiau nei dešimt metų. Ši dovana pakeitė mano gyvenimą ir atnešė labai daug naujų potyrių bei vėjų.

4.

3.

ASMENINIS STILIUS. Aš jį pavadinčiau „worker or gentleman“ (liet. – darbininkas arba džentelmenas).

Mano spintoje – penkios poros „Dickies“ kelnių, pora tuzinų marškinių ir originalus penktojo dešimtmečio kostiumas. Bene daugiausiai įtakos mano aprangos stiliui turėjo žymus šokėjas bei džiazo šokių ir muzikos istorikas Peteris Logginsas.

ĮKVĖPUSI KNYGA. Gavau ją dovanų iš būgnininko Naujajame Orleane – tai Eddie Condono „We Called it Music“. Nuostabi knyga apie džiazo muzikos gimimą ir raidą tiesiai iš pirmųjų lūpų. Knygą parašė vienas garsiausių tų laikų gitaristų.

5.

TOBULOS ATOSTOGOS. Žaliojo kyšulio salos. Arba Kuba. Arba Balis. Bent dvi savaitės. Ir tik su sužadėtine. Tada ir oras nebesvarbu. Džiunglių noriu ir nuotykių, o mums abiems jų netrūksta.

LAMŲ SLĖNIS

7

MĖGSTAMI KVAPAI. Esu labai jautrus kvapams ir lengviau atsakyčiau, kokių kvapų nemėgstu. Be galo mėgstu kavos ir cinamono kvapus. Dar – jazminas ir miško kvapas po lietaus.

MĖGSTAMIAUSI INTERNETINIAI PUSLAPIAI. Esu nuobodus, bet nuoseklus internautas. Iš populiariųjų puslapių tai būtų „YouTube“. Draugai sako, kad jei nemačiau kokio juokingo ar kvailo vaizdo įrašo, jo internete turbūt net nėra. Sužadėtinė dar išmokė grožėtis „Pinterest“. Mėgstu „Google“.

8.

8

LAMŲ SLĖNIS

7.

6.

MANO IŠSKIRTINUMAS. Buvau augintas tapti prezidentu, bet šiuo metu esu muzikantas ir šokių mokytojas. Baigęs mokyklą labai norėjau tapti diplomatu, bet politikos mokslai nepatraukė. Jau šešerius metus keliauju po pasaulį mokydamas džiazo šokių ir grodamas muziką, ir taip pristatau ir garsinu savo šalį. Tikriausiai mano išskirtinumas – tai gebėjimas diplomatiškai siekti svajonių.

MUZIKA ŠIRDŽIAI. Mano muzikos aplitudė per plati, kad galėčiau keliais muzikantų vardais įvardyti, kas patinka labiausiai. Muziką man diktuoja nuotaika.

Bet jei bandyčiau šauti į širdies viduriuką, tikriausiai tai būtų senolis Tomas Waitsas.

KAI APIMA ROMANTIŠKA NUOTAIKA... Apie tai žino tik vienas žmogus. Tada skiriu visą laiką tik Jai. Pirma – gėlių puokštė. Antra – atvirukas su nuoširdžiausiomis išpažintimis. Trečia – vakaras po antklode su filmu ar be jo arba turistinė kelionė į Lietuvos glūdumas. Bet kur, svarbu, kad ten nebūtume buvę ir būtų ką pamatyti.

9.

10.

LAMŲ SLĖNIS

9

Nuotrauka: Tomo Kaunecko

10

LAMŲ SLĖNIS

Pasikalbėti su įtemptą grafiką turinčiu vienu geriausių šalies sportininkų BENEDIKTU VANAGU pavyksta po paskutinio oficialaus starto šiais metais – Druskininkuose vykusiose lenktynėse , „Rally Classic“. Automobilių sportas jį išmokė kiekvieną darbą atlikti itin atsakingai. „Kai kuo nors domiuosi, neriu giliai. Esu maksimalistas. Nemėgstu laižyti medaus per stiklainį“, – nusijuokia Benediktas. Kalbamės apie asmeninę laikrodžių kolekciją, madą, stilių, dizainą, estetiką bei savitą Benedikto gyvenimo filosofiją, slypinčią tiek jo sprendimuose lenktynių trasoje, tiek kitose veiklose.

APIE STILIŲ IR GYVENIMO FILOSOFIJĄ Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

Vardinė laikrodžių kolekcija „Prieš trejus metus pradėjau bendradarbiauti su lietuviškų laikrodžių „Vostok Europe“ gamintojais – manęs paprašė tapti ženklo ambasadoriumi. Gyvenime skiriu nepaprastai didelį dėmesį smulkmenoms, nes, mano nuomone, kad ir ką gyvenime veiktum, rezultato esmė glūdi tūks-

tančiuose smulkmenų. Tad ir šį pasiūlymą sutikau labai atsakingai. Tikrai nesu žmogus, kuris gyvena mada. Žinoma, vertinu kokybiškus drabužius, tačiau į šią sritį tikrai nesigilinu. Vis dėlto sulaukęs pirmųjų „Vostok Europe“ laikrodžių pavyzdžių supratau, kad būtų įdomu prisidėti kuriant unikalius procesus.

Taip gimė pirmasis mūsų modelis „Benediktas Vanagas Black Edition“ – labai dailus laikrodis, kurį pir-

miausia nešioju aš pats. Išleidome riboto tiražo, 500 vienetų, kolekciją ir visi laikrodžiai buvo parduoti per 48 valandas po prezentacijos. Tai buvo netikėta tiek man, tiek laikrodžių gamintojams, nors šiame versle jie jau daug metų – tokios sėkmingos istorijos dar nėra buvę. Aš pats turiu apie dvidešimt skirtingų laikrodžių modelių, juos renkuosi pagal nuotaiką, derinu prie aprangos stiliaus“.

LAMŲ SLĖNIS

11

Stilius „Geriausiai jaučiuosi vilkėdamas casual arba smart casual stiliaus drabužius, tačiau pakankamai dažnai tenka vilkėti kostiumą arba komandos uniformą. Kalbant apie mano drabužinę, paminėsiu keletą įdomių faktų: tarp kelių šimtų porų kojinių nėra nei vienos tiesiog juodos spalvos poros. Net jei dėviu griežto stiliaus kostiumą, kojinės visada bus linksmos. Kvailiausi dalykai gyvenime padaromi rimčiausia veido išraiška, tad aš, net darydamas svarbius darbus, renkuosi šypsotis. Prieš dešimtmetį atsisakiau kaklaraiščio. Net jei susitinku su aukščiausiais vadovais, jo neryšiu. Matyt, šiuo atžvilgiu esu maištininkas“.

Mėgstamiausi automobiliai „Artimi žmonės žino – manęs nereikia klausti apie automobilius, jais nesidomiu. Daugeliui atrodo, kad lenktynininkas – tai žmogus, kuris meldžiasi mašinoms, bet aš to tikrai nedarau. Lenktynių bolidas yra įrankis, kurį aš, žinoma, puikiai pažįstu.

Bet kalbant bendrai, apie kasdienybę, gatvėje vairuojami automobiliai man nėra labai įdomūs. Esu prekės ženklo „Toyota“ ambasadorius – Dakaro ralyje startuoju vairuodamas šio modelio bolidą. Šios markės automobiliai sudaro ir komandos „General Financing Team Pitlane“, kuriai atstovauju, flotilės pagrindą“.

12

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

13

Gyvenime žmonės dažniausiai daro viską, kad neliktų vieni su savimi, atranda įvairiausių būdų save išblaškyti. Bendrauja su draugais, skaito knygas, žiūri filmus, vartoja alkoholį. Kai turi iššūkių ir daug laiko praleidi nekomfortiškose sąlygose, apsinuogini ir turi galimybę pažvelgti į save iš arti.

14

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

15

16

LAMŲ SLĖNIS

Namų aplinka „Man svarbu, kad namuose būtų jauku ir patogu. Interjerą sudaro funkcionalūs, gyvenimui reikalingi elementai. O tada lieka begalė smulkmenų, kurios padeda sukurti jaukumo jausmą. Interjerą bei gyvenamąją architektūrą palieku žmonai Giedrei, ji puikiai nardo šiame vandenyne“.

Kelionės „Nemažai keliauju – vien pernai keturis ar penkis kartus perskridau Atlanto vandenyną. Dauguma kelionių susijusios su mano tiesiogine veikla. Tiesa, anksčiau su bičiuliais rengdavome kulinarines išvykas. Išsirinkdavome miestą ir važiuodavome išbandyti geriausių pasaulio restoranų.

Pastarieji aplankyti miestai buvo Londonas ir Kopenhaga. Valgėme net keturis kartus geriausiu pasaulio restoranu išrinktame „Noma“ ir, žinote, viename patiekale radau plauką! Tą kartą nusprendėme nekelti skandalo ir aptarnaujančiam personalui nieko nesakyti. Tik išėjęs supratau padaręs vieną didesnių gyvenimo klaidų – praradau galimybę pamatyti, kaip vadinamojo geriausio restorano pasaulyje komanda sprendžia kritines situacijas.

Nemažai keliavau ir vaikystėje – mano tėtis Juozas Vanagas yra žymus chorvedys, chorų „Aidas“ ir „Varpas“ įkūrėjas. Jis dažnai būdavo išvykęs į gastroles, kartu teko daug keliauti po Europą. Man, vaikui, tai paliko didelį įspūdį“.

LAMŲ SLĖNIS

17

Kiekviena svajonė turi kainą ir ji dažniausiai būna labai didelė. Kalbu ne apie pinigus, kiek tai kainuotų, bet apie tai, kiek energijos ir jėgų reikia skirti svajonėms įgyvendinti.

18

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

19

20

LAMŲ SLĖNIS

Atradimai Dakare „Domiuosi psichologija ir žmonių santykiais. Galima sakyti, esu stebėtojas. Gyvenime žmonės dažniausiai daro viską, kad neliktų vieni su savimi, atranda įvairiausių būdų save išblaškyti. Bendrauja su draugais, skaito knygas, žiūri filmus, vartoja alkoholį.

Kai turi iššūkių ir daug laiko praleidi nekomfortiškose sąlygose, apsinuogini ir turi galimybę pažvelgti į save iš arti. Dakaro lenktynės – vienas tokių išbandymų pavyzdžių. Džiaugiuosi, kad šiame iššūkyje nepamačiau savęs kitokio, negu maniau esąs“.

Įsimintiniausi karjeros momentai

siai vertinu procesą. Tikslas man – tarsi tolima stotelė, bet iš tikrųjų tai tik akimirka – kaip fotografija. Kas yra nuotrauka? Tai sustabdyta akimirka – sekundę prieš tai vaizdas buvo vienoks, o kitą sekundę jau kitoks. Tad kam koncentruotis į stoteles ir akimirkas? Tikslas man yra kelias“.

Geras lenktynininkas „Kai jaunystėje lankiau Rytų kovos menus, treneris sakydavo, kad meistrą apibūdina dešimties tūkstančių valandų taisyklė. Tiek laiko privalai tobulėti, kol aplinkiniai tave pradės vadinti savo srities specialistu. Pats, gi, tuomet supranti, kad nieko nebesupranti. Norėdamas būti geriausiu savo srityje, privalai nuolat tuo gyventi“.

„Ėjau sportuoti, nes buvau tikras, kad esu pats geriausias vairuotojas pasaulyje. Per pirmąją treniruotę supra„Kai pirmą kartą startavau Dakare, tau, kad taip nėra. Tai buvo didelis smūgis ir tuo pačiu puiki pradžia į sakiau, kad reikia bent penkerių metų, viską pažvelgti kitaip. Anksčiau buvau kad pavyktų suprasti, kaip čia pasiekorientuotas į rezultatą, dabar labiau- ti užsibrėžtų rezultatų. Dabar supran-

Svajonės ir ambicijos

tu, jog penkerių metų nepakanka, kad galėtum kaip žuvis nardyti sudėtingiausiame pasaulyje automobilių sporto išbandyme. Šiuo metu nesu nusprendęs, kaip pasisuks mano lenktynininko karjerą, nes turėjau daug tikslų: esu važiavęs Pasaulio ralio čempionate, dalyvavęs sudėtingiausiose bekelės varžybose, svajonėse buvo ir Le Mano 24 valandų lenktynės, tačiau kol kas pagrindiniu tikslu išlieka Dakaras.

Prieš dešimtmetį buvo metas, kai visos tuometinės mano svajonės buvo išsipildžiusios. Tiesa, tuomet jos buvo gerokai materialesnės, žemiškesnės.

Tuomet labai išsigandau, nes supratau, kad visa, ko norėjau, jau turiu. Teko sugalvoti daug naujų norų ir dabar turiu atsargų visam gyvenimui. Dažnai kartoju: Svajokite atsakingai – svajonės pildosi. Tiems, kas supranta, ką turiu galvoje, pridėčiau: yra papildomų sąlygų. Kiekviena svajonė turi kainą ir ji dažniausiai būna labai didelė. Kalbu ne apie pinigus, kiek tai kainuotų, bet apie tai, kiek energijos ir jėgų reikia skirti svajonėms įgyvendinti“.

LAMŲ SLĖNIS

21

22

LAMŲ SLĖNIS

Ką tik iš spaustuvės atkeliavusio popieriaus kvapas, švelni verčiamų puslapių melodija ir daug istorijų apie tuos, kurie renkasi per gyvenimą keliauti pirmąja klase. Naujasis popierinis rudeninis „Lamų slėnio“ numeris šį kartą kviečia į atradimų ir neįtikėtinų patirčių kupiną kelionę.

Na, o tą apšerkšnijusį rudens rytą konceptualioje dizaino parduotuvės „V2 Concept Store“ erdvėje mus šildė gardžiai kvepianti „Kavos virėjų“ kava, saldūs „Porcija.lt“ desertai ir smalsios šypsenos.

PUSRYČIAI SU RUDENINIU „LAMŲ SLĖNIU“ Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Naujo „Lamų slėnio“ numerio ieškokite didžiuosiuose prekybos centruose ir spaudos kioskuose!

Mūsų draugai:

LAMŲ SLĖNIS

23

24

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

25

26

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

27

28

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

29

30

LAMŲ SLĖNIS

 LAMIŠKOS ŽVAIGŽDUTĖS 

Žvilgsnis į geriausių Lietuvos restoranų virtuvę

30 GERIAUSIŲ RESTORANŲ LIETUVOJE REITINGĄ INICIJUOJA

www.30geriausiurestoranu.lt

Žurnalas „Lamų slėnis“ kartu su „Švyturiu“ šioje subjektyvioje, pagal mūsų skonio receptorius ir smalsumą sudarytoje interviu serijoje „Lamiškos žvaigždutės“ siūlo žvilgterėti į geriausių Lietuvos restoranų virtuvę bei jų šefų kasdienybę, paklaidžioti po lietuvių mitybos labirintus, patyrinėti alaus kultūros ir aukštosios virtuvės „romaną“.

SVEČIUOSE PAS GASPARĄ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Indijoje gimęs ir Lietuvoje su sužadėtine Kristina gyvenantis virtuvės šefas, restorano „Gaspar‘s“ įkūrėjas GASPARAS FERNANDESAS nemėgsta klijuoti etikečių, o labiau už viską vertina įspūdžius ir patirtis. „Ar mano restoranas indiškas? Nežinau. Tai tiesiog vieta, iš kurios svečiai išsineša malonių prisiminimų“, – savo restoraną apibūna šefas. Norite sužinoti paslaptį? Gasparas prasitarė, kad gruodžio pradžioje duris atvers ir nauja, jo žodžiais tariant, visai kitokia, bet nemažiau skani vieta.

LAMŲ SLĖNIS

31

– Gasparai, ką šiandien valgei pusryčiams?

– Nieko. Išgėriau tik puodelį kavos.

Kartais suvalgau ragelį, tačiau dažniausiai nevalgau nieko. Labai norėčiau leisti sau ramius pusryčius, tačiau neturiu tam laiko. Dar ne dabar (juokiasi).

– Turbūt šį klausimą girdi dažnai, tačiau kaip atsidūrei Lietuvoje?

– Ne paslaptis, kad tai – mano sužadėtinės nuopelnas. Dėl jos esu čia.

Kristina – baltarusė, pastaruosius septynerius metus gyvenanti Lietuvoje.

Ji čia mokosi, dirba. Na, o dabar kartu ir verslą sukūrėme. Negaliu visko padaryti vienas, tad Kristina vis labiau į tai įsitraukia. Prieš atsikraustant lankydavau Kristiną labai dažnai, skraidydavau pas ją kiekvieną mėnesį. Galiausiai vieną dieną nusprendžiau: „Gasparai, tau metas keltis į Lietuvą“.

Atvykau čia neturėdamas nei darbo, nei gyvenimo plano. Net didelių lūkesčių neturėjau! Dabar viskas klostosi puikiai. Nori, atskleisiu paslaptį?

Antrąją gruodžio savaitę pasaulį išvys dar vienas mūsų projektas.

– Ar tai bus dar vienas restoranas?

– Nenoriu to vadinti nauju restoranu, tai bus tiesiog... nauja, visai kitoka, tačiau nemažiau skani vieta.

Tai bus kur kas kasdieniškesnė, pa-

32

LAMŲ SLĖNIS

prastesnė vieta nei „Gaspar‘s“. Nenorėjau, kad pirmasis mano restoranas taptų formalia ir prašmatnia vieta, tačiau ji tokia tapo. Net nenorėjau, kad žmonės specialiai puoštųsi prieš čia ateidami, tačiau svečiai čia ateina pasipuošę ir aš nieko negaliu padaryti! Naujoji vieta bus kasdieniškesnė – galėsite čia ateiti vilkėdamas pižamą ar chalatą. Pirmasis pavadinimo žodis bus „Gaspar‘s“, juk tai jau tapo mūsų prekės ženklu. Antrąjį žodį sužinosite jau greitai! Tai bus labai maža, vos 30 žmonių talpinanti erdvė su atvira virtuve, kurioje svečiai galės bendrauti su maistą gaminančiais šefais, stebėti jų darbą. Užteks! Pasakiau jau gerokai per daug. Daugiau išduoti negaliu, tačiau galiu užtikrinti – tai bus labai įdomu (juokiasi).

– Gasparai, dirbai pas Deivydą Praspaliauską, vėliau kulinarijos studijoje „Čiop Čiop“ vedei maisto ruošimo pamokas. Mintis apie restoraną visada sukosi tavo galvoje?

– Vieną dieną atsitiktinai paskambinau Deivydui ir pasiūliau susitikti.

Jis labai atviras žmogus, todėl mielai sutiko su manimi pasikalbėti. Susitikome keturiese: aš, mano sužadėtinė Kristina, Deivydas ir tuometinė jo mergina, o dabar jau žmona, Milda.

Visi kartu nuėjome išgerti kavos, pra-

dėjome kalbėtis. Vėliau padėdavau jam organizuoti didelius privačius renginius, gamindavau desertus. Vieną dieną jis paklausė: „Gasparai, kodėl tau nepadirbus su manimi? Bedirbdamas galėsi sugalvoti, ką nori veikti toliau“. Su Deivydu dirbome šešis mėnesius. Tačiau aš nesu tas žmogus, kuris gali dirbti kažkam kitam. Taip jau nutiko, kad gyvendamas Vilniuje pasiilgau mamos gaminto maisto, tradicinės indiškos virtuvės patiekalų.

Pradėjau šį maistą ruošti pats, pavaišinau juo keletą artimų žmonių ir jiems patiko. Pradėjau dalyvauti „Open Kitchen“ renginiuose, organizuoti mokymus „Čiop Čiop“ studijoje. Maždaug po metų supratau, kokia yra Lietuvos rinka ir suradau restoranui tinkamą vietą. Taigi, taip, restorano idėja visada kirbėjo mano galvoje, tačiau tai nebuvo kruopščiai suplanuota. Net negalėjau įsivaizduoti, kad atidarysiu restoraną Lietuvoje. Tai tiesiog įvyko. Manau, kad visi savo darbą dievinantys virtuvės šefai svajoja turėti savo restoraną, tačiau ne visi jį turi. Restoranas – didelis galvos skausmas, didelė atsakomybė ir kasdieniniai iššūkiai. Visos dienos skirtingos – pabudus ryte sunku prognozuoti, kaip atrodys tavo diena. Pavyzdžiui, šiandien aš net neplanavau kalbėtis su tavimi! Tai tiesiog įvyko. Ir tai yra labai žavu.

LAMŲ SLĖNIS

33

34

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

35

– Gimei Indijoje, tavo seneliai portugalai, gyvenai Anglijoje, kulinarijos paslapčių tave mokė prancūzas, na, o dabar gyveni Lietuvoje. Kuo skiriasi šių šalių maisto kultūra?

– Mano akis atsitiktinai užkliuvo už šios nuotraukos (Gasparas parodo į nuotrauką, kabančią tamsiame kavos namų kampe). Ji man primena vietą, iš kurios esu kilęs. Esu tikras, kad joje užfiksuotas Goa pakrantes skalaujantis vandenynas. Goa žmonės valgo labai daug šviežios žuvies, jūros gėrybių, patiekaluose naudoja daug egzotinių ingredientų. Be to, maisto kultūra ten labai šeimyniška, ten populiarios didelės šeimos stiliaus vakarienės. Apskritai, tame krašte šeimos ryšiai glaudžiai persipynę su maisto tradicijomis, o patiekalai labai turtingo skonio – maistas aštrus, jį ruošiant naudojama daug prieskonių. Anglijoje maistas labai įvairus: ten juntama ir britiškos, ir europietiškos, ir kitų pasaulio kraštų virtuvės įtaka. Indijoje žmonės nevalgo jautienos kepsnių, tačiau mes mielai juos valgome čia.

Tai labai žavu – juk skirtumai padaro kiekvieną pasaulio vietą išskirtine.

Pastebiu, kad lietuviškų restoranų virtuvė įkvėpta skandinaviškosios kultūros – čia daug norvegiško, daniško maisto. Mėgstu žemaičių blynus, bo-

36

LAMŲ SLĖNIS

rukėlių sriubą, tačiau dar nepabandžiau tradicinių lietuviškų cepelinų.

Tiesiog nesuradau gražios ir jaukios vietos, kurioje galėčiau jų paragauti.

Kažkada Jurgio Didžiulio ir Ericos Jennings namuose vyko maisto gaminimo vakarėlis, kuriame mes gaminome kitokius, kūrybingus cepelinus.

Aš mėginau pagaminti indiško stiliaus cepelinus ir tai buvo gana įdomi patirtis (juokiasi).

– Kokią įtaką tavo restoranui, maisto ruošimui daro visos šios kultūros?

– Daugiausiai įtakos mano maisto gamybai padarė namai – indiška, Goa kultūra. Goa – mažiausia Indijos valstija, iki XX a. vidurio čia buvo Portugalijos kolonija, tad joje susipina indiška ir portugališka kultūra, istorija. Žinoma, mes ruošiame fish and chips – tai neabejotina britiškosios kultūros įtaka. Be to, aš gaminu itališką rizotą, polentą, iš Prancūzijos atkeliavo kepiniai, restorane naudoju lietuviškoje virtuvėje populiarius produktus – burokėlius, ožkos sūrį, lietuviškas sėklas ir riešutus. Nemėgstu klijuoti etikečių.

Ar mano restoranas indiškas? Nežinau. Tai tiesiog restoranas, kuriame gaminamas kokybiškas maistas. Tai vieta, iš kurios svečiai išsineša malonius prisiminimus.

Ar mano restoranas indiškas? Nežinau.

Tai tiesiog restoranas, kuriame gaminamas kokybiškas maistas.

Tai vieta, iš kurios svečiai išsineša malonių prisiminimų.

LAMŲ SLĖNIS

37

– Esi sakęs, kad restoranas tau – lyg antrieji namai, kad tai – tarsi namų tąsa. Ar šio restorano tikslas – priversti klientus pasijusti lyg namuose?

– Niekada nenorėjau labai oficialaus ir restoraniško restorano. Aš pats bendrauju su čia užsukančiais svečiais, jie mane prikalbina prisėsti prie jų stalo, išgerti taurę vyno. Kartais šie trumpi pokalbiai virsta kelias valandas trunkančiomis diskusijomis. Mano tikslas – sukurti namus primenančią atmosferą. Noriu, kad svečiai jaustųsi laisvai, kad jiems būtų gera čia leisti laiką. „Gaspar‘s“ nėra restoranams būdingo formalumo, patoso. Tai namų stiliaus restoranas. Tačiau šios taisyklės negalioja aptarnavimui ir maistui – visada stengiuosi, kad šie du dalykai būtų aukščiausios kokybės.

– Ar yra skonių, kurie tau primena vaikystę, kurių negali pamiršti iki šiol?

– Vienas „Gaspar‘s“ meniu esančių patiekalų – mano mamos vištienos karis su ryžiais. Tai patiekalas su kuriuo aš užaugau. Šį patiekalą valgiau visą savo gyvenimą, jis mane nuneša namo ir primena vaikystę. Vištienos karį gamindavo mano mama, mano senelė. Kai kuriuos vaikystės patiekalus pakartoti sudėtinga, nes čia, Vilniuje, sunku surasti reikiamų ingredientų. Mano senelė gamindavo džemą iš guavų, tačiau Vilniuje labai sunku surasti gerai prinokusias guavas.

38

LAMŲ SLĖNIS

Dėl to pagaminti šį džemą – beveik neįmanoma.

– Gasparai, o namuose gamini tu ar tau?

– Priklauso nuo to, apie kokius namus kalbi. Šią akimirką aš turiu dvejus namus – vieni mano namai čia, Vilniuje, kiti – Anglijoje. Kai esu Anglijoje, mano mama ir tėtis būna užsiėmę, tad ten gaminu, tačiau čia – negaminu beveik niekada. 95 proc. maisto gamina Kristina. Jei atvirai, paskutinis dalykas, ką aš noriu daryti sugrįžęs namo – gaminti maistą.

Kristina gamina, apsipirkinėja. Kartais ji manęs tiesiog paklausia, kokio maisto norėčiau, o kartais – net neklausia (juokiasi).

– O kaip tu jautiesi šiuo metų laiku? Ar tau patinka ruduo?

– Taip, netgi labai! Gal dėl to, kad prieš du rudenius, 2014 metų spalio mėnesį, lygiai prieš du metus ir aštuonias dienas, aš oficialiai atsikrausčiau gyventi į Lietuvą? Be to ruduo – sriubų ir arbatų metas. Kalbėdamas apie arbatą, omenyje turiu labai stiprią juodą arbatą su pienu ir dviem šaukšteliais cukraus. Ironiška, tačiau pats tokios arbatos ruošti nemoku, niekada pats jos neruošiu. Kai esu namuose Anglijoje, ją ruošia mano tėtis arba mama, kai būnu Vilniuje – ją ruošia Kristina. Juokingiausia tai, kad nei vienas, nei kitas, nei trečias jos ruošti nemėgsta!

LAMŲ SLĖNIS

39

40

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

41

– Papasakok, su kokiais gėrimais derinamas tavo restorane patiekiamas maistas?

– Šiuo metu svečiams rekomenduojame maistą derinti su vynu, tačiau artimiausiu metu pasiūlysime galimybę patiekalus derinti ir su alumi. Po kelių savaičių turėsime naują alaus tiekėją, tikiuosi, kad kartu sukursime specialų alų, kurį galėsime pardavinėti tik mano restorane, o gal restoranuose? Tai turėtų būti ypatingas alus – manęs nedomina įprasti dalykai, žinomi, nuobodūs skoniai.

42

LAMŲ SLĖNIS

Mane domina kažkas neįprasto, naujo, neragauto. Jeigu mums pavyks sukurti specialų alų, kurį galėsiu pavadinti, pavyzdžiui, „Gaspar‘s by Švyturys“, ir jei tas alus bus labai geras – svečiai norės jo paragauti. Juk dėl išskirtinumo žmonės ir nori pas mane užsukti. Jie neateina čia dėl mūsų lokacijos, jie užsuka dėl unikalaus maisto, ypatingos atmosferos, istorijos.

Taigi nors šiuo metu mes deriname maistą su vynu, tikiuosi, kad po kelių savaičių galėsime svečiams pasiūlyti ir kitų galimybių.

Dėl išskirtinumo žmonės ir nori pas mane užsukti.

Jie neateina čia dėl mūsų lokacijos, jie užsuka dėl unikalaus maisto, ypatingos atmosferos, istorijos.

LAMŲ SLĖNIS

43

– Netinkamas gėrimų derinimas gali sugadinti maisto skonį. Kokie, tavo manymu, patiekalai dera su alumi?

– Manau, kad mūsų restorane patiekiamas maistas ypač dera su alumi dėl vienos paprastos priežasties – juose naudojama daug prieskonių, jis itin turtingo skonio. Nors pasta Bolognese ar rizotas yra puikūs patiekalai, tačiau juose dominuoja vos keli skoniai.

Mano kuriamuose patiekaluose daug skirtingų skonių, juos ruošdamas naudoju daug kalendros, prieskonių. Res-

44

LAMŲ SLĖNIS

torano svečiai dažnai valgo aštrų maistą, pagardintą padažu, pagamintu iš 12 skirtingų čili pipirų rūšių – jis toks aštrus, kad jį valgydami žmonės verkia. Bet jeigu tokį aštrų maistą užgeriate alumi – skoniai susibalansuoja ir pojūčiai tampa daug malonesni.

Alus nuramina skonių intensyvumą. Žinau, kad beveik visuose restoranuose galima užsisakyti maisto ir alaus, tačiau niekas jų nederina specialiai.

Labai norėčiau, kad mūsų restoranas būtų pirmasis.

– Įsivaizduok, jeigu tavęs paprašytų pagaminti vakarienę pasaulinio garso žvaigždei… Koks tai būtų patiekalas?

– Pagaminčiau du patiekalus.

Greičiausiai paruoščiau mamos vištienos karį su ryžiais ir saldų tortą su šviežiu kokosų pienu. Taip, net neabejoju – tai būtų šie du patiekalai! Jie nėra patys sveikiausi ar prašmatniausi pasaulio patiekalai, tačiau kartą paragavus – jų skonio pamiršti neįmanoma.

LAMŲ SLĖNIS

45

52

LAMŲ SLĖNIS

Čia yra jų atostogos, jų sodyba, jų pramogos, jų sanatorija, jų namai ir sielos harmonija. Indijoje, po žvaigždėtu dangumi, svajoję apie gamtos ramybėje skendintį savo namą, Danijoje jį nupiešę, DOVILĖ ir RAIMONDAS BRUŽAI trejus su puse metų gyvena vienkiemyje Krunų kaime. Namą iš šiaudų savo šeimai pastatė Raimondas, Dovilė jį įrengė, o mažoji Sibilė laiminga čia leidžia vaikystės dienas.

NUPIEŠK MUMS NAMĄ!

Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

– Ne aš viena turbūt taip sakau: kitas pasaulis čia..?

Dovilė: Stebuklinga vieta, grįžti iš miesto, įsuki į savo keliuką, jau – namai...

Raimondas: Kai gyveni gamtoje, nervų sistema tampa jautresnė. Pabuvęs dvi valandas mieste jautiesi išsunktas. Čia tarsi save saugai, klausai, ką sako kūnas: norisi miego – miegi, norisi valgyti – valgai, norisi eiti – eini.

Dovilė: Nuo miesto šurmulio pabėgti sunku, grįžęs į butą monolitiniame name streso nenusiimi, reikia savaitgalį važiuoti į Druskininkus,

mokėti pinigus, kad kiti nuimtų. Čia užtenka lauke pabūti, rankas į žemę sukišti ir nebėra jo.

Raimondas: Ir stebuklingas tas vienovės jausmas – gamta diktuoja ritmą.

Iš namų stengiesi išvažiuoti, kol dar nesutemę, ir grįžti norisi su šviesa. Kai mažiau dirbi, turi daugiau laiko pasikalbėti su žmona, pažaisti su dukra.

Dovilė: Rodos, pasiekėme savo tikslą – ramybė, harmonija aplinkui ir jokio streso. Nieko neveikti čia irgi yra veikla.

Raimondas: Prieš keletą metų su

Dovile turėjome galimybę rinktis, ką norime veikti gyvenime. Galėjome gauti gerus darbus – turėjome viską, ko reikalauja šiuolaikinis darbdavys – užsienio universitetų diplomus, praktikas kitose šalyse. Tačiau mudu sąmoningai pasirinkome kelią į mišką, džiungles, šabakštynus, pradėjome statyti juose savo namus ir kurti gyvenimą. Po Indijos ir Pietų Korėjos negalėdavau užmigti, labai gerai žinojau savo sudirgimų priežastis, daugiau taip gyventi nebenorėjau. Gamta, aplinka mane ištraukė, išvalė, pakeitė.

LAMŲ SLĖNIS

53

Dovilė: Čia gera aura, gyvena įdomūs žmonės, sulaukiame svečių iš užsienio.

Raimondas: Paprastą vietą ypatinga daro žmonės.

Dovilė: Šabakštynai irgi turi savito grožio, pamiškėje matai visas metų laikų spalvas.

Raimondas: Ir kur saulė teka, matai, ir kur leidžiasi. Praėjusiais metais nupjoviau aplinkui žolę, žiemą šalia mūsų namo buvo lygu, lygu, o kaimynai gėrėjosi apsnigtais žolynų stagarais. Kitais metais ir mes palikome žolynus. Smagu grįžti ten, kur prasidėjo žmogus.

– Kaip jūs čia atsiradote?

Raimondas: Pirmą kartą atvykome gal prieš ketverius metus. Nei kurtis nemanėme, nei pinigų namui turėjome, buvome girdėję apie bendruomenę, kuri gyvena miške, kuria savo tradicijas, laikosi susikurtų vidaus taisyklių.

Dovilė: Indijoje, dūzgesio ir žmonių pilname mieste dažnai pasvajodavome apie vietą, kur galėtume būti vieni. Vieną vakarą gulėjome, žiūrėjome į žvaigždes, sakau, kaip smagu būtų gyventi kaime, kur žmonės dalijasi pienu ir sūriu, kur švaru, kur grynas oras ir tyla aplink. „Raimondai, nupiešk mūsų namą“, – paprašiau. Jis pradėjo piešti Indijoje, o baigė... Danijoje. Kai grįžome į Lietuvą, Raimondas rado Krunų kaimą, ten mane ir atsivežė.

54

LAMŲ SLĖNIS

– Ar vietiniai jus lengvai įsileido?

Raimondas: Krunų bendruomenę iš pradžių sudarė tik nedidelė saujelė žmonių, nusprendusių iš esmės pakeisti gyvenimo būdą – gyventi kaime, kuriame nėra kelių, nevažinėja automobiliai ir be elektros. Buvo tam tikrų atrankos kriterijų, kas galėjo patekti į bendruomenę. Atvykėlius kviesdavo į susirinkimą, jie turėdavo papasakoti, kaip nori gyventi, kokius namus statyti, ir tik tuomet nuspręsdavo, ar parduoti jiems žemės, ar ne.

Iš žemės verslo niekas nedarė, parduodavo už savikainą. Sąlygos tapo šiek tiek liberalesnės, kai atsirado daugiau naujų žmonių, naujų įžvalgų ir patirčių. Dabar daugelis žmonių čia atvyksta gyventi ne pagal taisykles, o gyventi gamtoje.

Dovilė: Visi kaimo žmonės nori to paties – gyventi gamtoje ir su gamta.

Raimondas: Tapo tradicija kaimynus perspėti, kad trimerį įjungsi, savaitgaliais čia stengiamasi technikos nedirbinti, kiekvienas gerbia kito tylą. Triukšmingus prietaisus, jei labai reikia, naudojame paprastomis dienomis arba tuomet, kai kaimynai išvykę. Man patinka geros kaimynystės susitarimai – muzikos čia niekas garsiai neleidžia, kiek žinau, mūsų kaime nėra žmonių, vartojančių alkoholį, netgi rūkančių nėra. Įsikūrusių ar besikuriančių Krunuose – 15 kiemų. Yra kas mažą namelį pasistato, yra kas vasaroja, bet daugiausia – gyvena. Namus statomės atokiau vieni nuo kitų, iki artimiausio kaimyno – geri 300

LAMŲ SLĖNIS

55

56

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

57

metrų, o šalia namų beveik visi turi po hektarą žemės. Pirmieji metai po statybų buvo pilni nežinomybės, nors aš visą laiką buvau tvirtas, žinojau, ko čia ateinu. Dovilei gal buvo sunkiau...

Dovilė: Tada paskui tave būčiau ėjusi į pasaulio kraštą, dėl to čia esu.

Matau šeimų, kuriose vyrai veržiasi į gamtą, o moterys purkštauja – kur mano teatrai, parodos? Viena koja aš dar mieste, dar dirbu keletą dienų per savaitę biure, bet kuo toliau, tuo norisi mažiau grįžti į miestą.

Raimondas: Man rodos, susikūrėme idealų scenarijų – turime galimybę gyventi atokiai, į miestą išvažiuojame kada norime, kada norime ir grįžtame.

– Tačiau ne visiems toks kelias priimtinas ir ne visiems įmanomas...

Raimondas: Bet tai – kelias. Ir visi jį nueina. Per pusketvirtų metų, kai čia esame, mano gyvenimas pasikeitė iš esmės – pradėjau dirbti sau, šiandien su kruniečiais statome šiaudinius namus. Dovilė irgi viena koja jau čia – vis daugiau laiko skiria kūrybai, fotografijai, pradėjo kurti sukneles.

Dovilė: Tikrai, ši vieta padeda pildyti svajones.

Raimondas: Užtruko trejus metus, kol tapome nepriklausomi nuo miesto, kai galime organizuoti savo laiką ir dirbti, kiek norime. Dažnai nepravažiuojamas keliukas į mūsų kaimą yra tarsi filtras. Jei kelias tampa kliūtimi įsikurti, vadinasi, žmogus dar nepasirengęs, ke-

58

LAMŲ SLĖNIS

lias neturi atbaidyti. Norėsi, išeitį rasi – traktorių nusipirksi, aukštesnį automobilį. Buvo čia tokių: apsidairo – oi, ne, oi, koks kelias, kaip mes vaikus į mokyklą nuvešime... Čia lieka tik tie, kurie tvirtai pasiryžę gyventi gamtoje.

– Gerai, kai mintys ir poreikiai sutampa, įdomu, kur radote vienas kitą?

Raimondas: Danijoje. Vilniaus Gedimino technikos universitete baigęs statybos studijas magistro studijų išvykau į Orhuso universitetą. Dovilė tame pačiame universitete studijavo inovacijų vadybą.

Dovilė: Ir vieną dieną Raimondui prireikė įrankių...

Raimondas: Sužinojau, kad name, kur gyveno daug lietuvių, kažkas turi, ko man reikia. Dviračiu numyniau, Dovilė atidarė duris.

Dovilė: Jis mane akivaizdžiai nužvelgė...

Raimondas: Vėliau paaiškėjo, kad mano kambariokė Dovilę pažįsta, paskambinau, susitikome. Kai viskas tik pradėjo lipdytis, autostopu išvykome į Barseloną. Dviese kelyje praleidome dvi savaites, nakvojome palapinėse prie benzino kolonėlių, nepažįstamuose pajūriuose – tai buvo pirmasis vienas kito pasitikrinimas.

Dovilė: Jis bene vienintelis iš Danijoje sutiktų lietuvių sakė: baigsiu mokslus, grįšiu į Lietuvą. Yes, galvoju, nors vienas. Jame visada buvo patriotiškumo, manyje – irgi.

LAMŲ SLĖNIS

59

60

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

61

62

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

63

Raimondas: Grįžę iš Barselonos, išvykome į stažuotę Pietų Korėjoje, universitetas pasistengė, kad abu ten gautume vietas. Mokydamiesi Korėjoje sugalvojome praktiką atlikti Indijoje – pavyko ir šis sumanymas. Aš dirbau statybos įmonėje, Dovilė – reklamos agentūroje.

Dovilė: Tai buvo kelionių metai...

Raimondas: Po pusmečio Indijoje jau žinojome, kad norime būti kartu, kad dirbsime ir gyvensime Lietuvoje.

Dovilė: Grįžę į Lietuvą tąkart dar paatostogauti vėl išvykome į Daniją – juk reikėjo kažkaip uždirbti pinigų savo svajonių namui. Raimondas dirbo logistikos įmonėje, o aš netikėtai pradėjau lauktis Sibilės ir man teko nustabdyti darbų paiešką. Labai poniškai gyvenau tada, nedirbau, mokiausi danų kalbos ir kiekvieną dieną gaminau vyrui valgyti!

64

LAMŲ SLĖNIS

Raimondas: Danijoje turėjome piešimo sąsiuvinį, kuriame buvo pripiešta daug mūsų svajonių namų. Tuomet jau buvau pradėjęs domėtis šiaudiniais namais, nekilo abejonių, kad mūsiškis bus kaip tik toks.

– Kodėl? Šiaudinis namas Lietuvoje nėra populiarus sprendimas.

Raimondas: Kompiuterio ekrane kiekvieną dieną žiūrėdavome į vieno namelio Anglijoje nuotrauką. Ji tarsi buvo mūsų įkvėpimas. Žavėjo dinamiška forma, netradicinė statyba ir paprastumas. Norėjau tokio namo, kurį galėčiau pats pastatyti, savo ranką pridėti, kad menininkas mano viduje galėtų pasireikšti. Apie šiaudinius namus parašiau magistro darbą.

Lietuvoje prieš daugiau nei dešimtmetį aktyviau pradėti statyti šiandien tai – itin kokybiški, kvėpuojantys, šilti ir jaukūs statiniai. Mūsų name vis-

kas iš šiaudų – grindys, sienos, stogas iš nendrių. Išorę apkalėme lentelėmis, o vidų ištinkavome moliu. Tai – pirmasis mano šiaudinis namas, jį bebaigiant statyti gavau dar vieną užsakymą. Kodėl nepabandžius, pagalvojau.

Su buvusiu partneriu pastatėme jį per metus, per tuos metus atsirado keletas kaimynų, kurie panoro dirbti drauge.

Pasivadinome „Kruna“ ir, štai, jau kelintą namą nuo pradžios iki pabaigos statome. Keturi kaimynai ir vienas kaimynas architektas. Puiki kompanija!

Dovilė: Visada gali rinktis – gyventi švariame, kvėpuojančiame name ar mūriniame. Šiaudiniai namai yra gamtos namai, jie tarsi įsilieja į kraštovaizdį. Jie niekuomet neišeis iš mados, o jei liks niekam nereikalingi, taikiai sugrius ir sutrūnys beveik be šiukšlių ar įtarimo, kad ten kažkas stovėjo.

LAMŲ SLĖNIS

65

66

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

67

68

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

69

– Turiu įtarimą, kad aplinkai, kurią kuriate, turėjo įtakos gyvenimas Skandinavijoje?

Dovilė: Baltos sienos! Man patiko Danijoje, viskas paprasta.

Raimondas: Savo namus norime įsirengti ne madingai, o skoningai ir jaukiai. Su Dovile sutarėme – aš padarau kūną, o ji mūsų namus gražina spalvomis, detalėmis, baldais.

Dovilė: Manome, kad geriau pirkti gerus daiktus, užtat dar daug ko neturime. Grožis slypi paprastume, užtat vertiname medį. Moliu sienas tepė Raimondas, aš jas dažiau, štai kur dingo visas mano laisvalaikis.

– Tikrai įdomu, ką veikiate čia, kai nevažiuojate į darbą?

Dovilė: Su Sibile kartas nuo karto išvažiuojame į teatrą, bet didelio poreikio nėra. Turiu čia ką veikti – kūriau

70

LAMŲ SLĖNIS

namus, pradėjau savo daržą lipdyti, sukneles kurti. Su Sibile stebime gyvūnus – briedis buvo atėjęs, stirnos, lapės, kiškiai atšokuoja, Sibilė žino, kada kėkštas atskrenda, kada – kielė. Ji pamažu raides dėlioja, skaityti mokomės, pas kaimynus į svečius einame ir labai daug spalviname sugulusios ant grindų.

Raimondas: Mūsų namuose jokių balių nėra buvę, aštuntą jau ruošiamės miegoti. Gyvename su gamta, o įprastas ritmas duoda stiprybės. Nukrypsti kokią dieną, atsigeri iš namuose tekančio stiprybės šaltinio ir gyveni toliau. Pirmadieniais į darbą nevažiuoju, visi penki taip sugalvojome, norime turėti vieną darbo dieną savo reikalams. Iš tiesų mums nepatinka daug dirbti, norime išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir laiko šeimai. Neabejoju, ateis laikas, kai mūsų darbo diena sutrumpės iki šešių valandų. Kai dirbi

mažiau, dirbi efektyviau. Pirmadienis, dar viena laisva valanda vakare leidžia neišsibarstyti. Su užsakovais sutariame kainą už darbą, pasakome savo galimybes ir nesiveliame į kompromisus.

Visada atsiranda pagundų dirbti viršvalandžius, tačiau vienas kitą stabdome – ei, juk sutarėme nedirbti.

– Nežinau, ar taip pavyktų mieste, jis nori nenori įsuka...

Raimondas: Tai tikras menas – dirbti natūraliai, kaip gamtoje, pagal jos ritmą. Kai pradedi taip gyventi, pagauna, nebesinori kitaip, matai privalumus ir mėgini save treniruoti. Iš dangaus nukritęs darbas, kurį reikia padaryti tuojau pat, šią akimirką, sustabdo – ar tikrai tau to reikia? Galiausiai pradedi save programuoti, kad neištiktų reikalai, kurie tave gali išmušti iš vėžių.

LAMŲ SLĖNIS

49

66

LAMŲ SLĖNIS

Belgų mados namus „Ann Demeulemeester“ visuomet gaubė lengvas mistikos šydas. Tačiau smalsūs mados gerbėjai ir kritikai šį vardą ėmė linksniuoti dar dažniau, kai naujuoju mados namų kūrybos vadovu buvo paskirtas paslaptingasis dizaineris SEBASTIENAS MEUNIER – diplomuotas teisininkas...

MADA

ROMANTIKAS, KALBANTIS AVANGARDO KALBA Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: mados namų „Ann Demeulemeester“ archyvo

Žymi belgų dizainerė Anna Demuelemeester, priklausanti garsiajam Antverpeno dizainerių šešetukui, niekada nekūrė drabužių masėms, lengvai pasiduodačioms naujausioms tendencijoms. Niekada nepataikavo ir nesilygiavo į kitus, o avangardinius eksperimentus pristatinėjo klientams, vertinantiems jos išskirtinumą ir suprantantiems, kad negailestingai dekonstruodama drabužių siluetus dizainerė siekė dekonstruoti ir paplitusius mados standartus bei taisykles.

Tarp nišinės ir populiariosios mados balansuojantį ženklą 2013 m. ištiko krizė, kai Ann Demeulemeester pareiškė paliekanti savo pačios įkurtus mados namus. Tęsti savitą charakterį turinčio ženklo tradicijas galėjo tik toks pat radikalus ir netradicinis dizaineris, kaip ir pati Ann. Paradoksalu, kad tai reiškė ne mažesnį spaudimą, nei perimti didelių mados namų vairą – kaip išlaikyti grupę žmonių, pamilusių mados namus dėl jų įkūrėjos asmeninės vizijos ir charakterio?

LAMŲ SLĖNIS

67

Išrinktojo vardas: Sebastienas Meunier. Prancūzijoje gimęs dizaineris mados namų kūrybos direktoriumi tapo ne iš karto, o juose padirbėjęs kelerius metus. Neįtikėtiniausiai šioje istorijoje skamba tai, jog 2010 m. į darbo pokalbį atėjusiam Sebastienui Anna vyriškos drabužių linijos dizainerio poziciją pasiūlė praėjus vos pusvalandžiui nuo pokalbio pradžios. Nuo pat pradžių bendrą kalbą su dizainere ir jos vyru atradęs kūrėjas pelnė mados namų klientų simpatijas ir pagarbą. Galbūt dėl to, kad Sebastienas neslepia esantis nepataisomas romantikas – tai įrodo ir naujausia jo kolekcija „Ann Demeulemeester“ vyriškos mados linijai, kurioje užrašai ant drabužių skelbia: „I am red in love“ (liet. „Aš esu raudonai įsimylėjęs“). Vis dėlto net ir ši mintis išreiškiama be galo subtiliai, minimalistiškai – nedidelėmis raudonomis siūlėmis ant balto audinio.

Skirtingai negu daugelio kitų dizainerių, Sebastieno istorija neprasideda vaikystės svajone dirbti mados srityje. Šis romantiškos dvasios prancūzas pirmiausia yra diplomuotas tei-

68

LAMŲ SLĖNIS

sininkas. Studijų metais mėgindamas atsakyti į klausimą, kas jis toks ir koks norėtų būti kitų akyse, Sebastienas priėmė sprendimą studijuoti mados mokykloje „Esmod“ Paryžiuje ir įkurti savo mados ženklą. Tuo pat metu kūrėjas dirbo ir ekscentriškuose mados namuose „Maison Martin Margiela“, kur kūrė tiek vyrams, tiek moterims.

1998-aisiais Tarptautiniame mados ir fotografijos festivalyje „Hyeres“ Sebastienas pelnė apdovanojimą už vyrišką mados kolekciją. Dar vienas įdomus faktas – šiame festivalyje prancūzo darbai buvo eksponuojami šalia pačios Ann Demeulemeester...

Nepaisant sėkmės, Sebastienui pavyksta išlikti populiarumo ir dėmesio nuošalyje. Dizaineris teigia dirbantis „Ann Demeulemeester“ vardui ir jokiu būdu nesiekiantis jo užgožti savo asmenybe. Gana maištinga pozicija, ypač pastaruoju metu, kai atrodo, kad ryški dizainerio asmenybė yra dėmesio pritraukimo garantas. Vis dėlto Sebastieno subtilumas, meistriškumas ir įžvalgumas kasdien pritraukia vis naujų mados gerbėjų. Kas žino, gal ateityje jo laukia dar įspūdingesni karjeros šuoliai?

LAMŲ SLĖNIS

69

70

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

71

72

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

47

74

LAMŲ SLĖNIS

Sakoma, kad gimus vaikui pasaulis apvirsta aukštyn kojomis. „Aš tikiu, kad vaikai pasirenka mus, o ne mes juos“, – sako rumunų žurnalistas, gamtos apsaugos specialistas RAULIS CAZANAS, prieš trejus metus dėl meilės lietuvei palikęs gimtąją Transilvaniją ir dabar savo gyvenimą kuriantis čia, Lietuvoje. Su Rauliu įdomu kalbėtis ne tik jam aktualiomis aplinkosaugos temomis, bet ir apie kitą jam artimą veiklą – tėvystę.

TIESIOG TĖTIS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

– Rauli, kaip atsidūrei Lietuvoje?

– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau prieš penkerius metus, tuo metu dirbau prie Europos Sąjungos projekto. Tada ir sutikau būsimą žmoną. Kurį laiką draugavome, o 2013-ųjų pradžioje atsikrausčiau į Lietuvą.

Tai buvo gana pragmatiškas sprendimas – Audra laukėsi, tad nusprendėme, kad mūsų sūnui bus geriausia augti Vilniuje, nors svarstėme galimybę gyventi mano

LAMŲ SLĖNIS

75

gimtojoje Rumunijoje. Pamenu, tai buvo beprotiškas laikas – turėjau iškeliauti į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau šio pasiūlymo atsisakiau.

Tuo metu dirbau Bukarešte, mano įmonė buvo registruota Transilvanijoje, bet tai netrukdė keliauti iš vienos šalies į kitą – dirbti galėjau bet kurioje pasaulio vietoje.

dros tėtis yra girininkas, be galo žaviuosi jo darbu. Lietuviai yra išsaugoję stiprų ryšį su gamta. Tiek anksčiau, tiek dabar jūsų tauta labai gerbė ir saugojo medžius.

– Na, o kokios Audros savybės tave sužavėjo?

– Atrodo, lyg Audrą pažinočiau 35 metus, nors iš tiesų susipažinome tik prieš penkerius... Galėčiau ilgai pasakoti, kokios jos savybės mane žavi, tačiau šis jausmas, kad pažįstu ją visą gyvenimą, ir yra svarbiausias dalykas, tiesiog netelpantis į šio pasaulio rėmus.

Dar niekada nejutau tokio stipraus ryšio su kitu žmogumi. Tai dvasinis dalykas, kurį sunku paaiškinti. Taip pat tikiu, kad mūsų sūnus Aronas pats mus išsirinko ir atėjo pas mus. Tikriausiai daugelis tėvų taip jaučiasi, tačiau man tai buvo naujas ir ypatingas atradimas. Esu tikras – tai vaikai renkasi tėvus, o ne mes juos.

– O kuo užsiimi Lietuvoje?

– Aplinkosaugos tyrimais. Esu įkūręs nevyriausybinę organizaciją „2 Celcius“, esame sukūrę keletą trumpametražių filmų tokioms organizacijoms kaip „Green Peace“. Man yra tekę dalyvauti atliekant daugybę tyrimų, esu knygos apie gamtos apsaugos teisę bendraautorius, o pernai sulaukėme vienos Prancūzijos televizijos užsakymo sukurti filmą apie klimato kaitos poveikį. Filmavimai vyko Rumunijoje ir Šveicarijoje – tai buvo visiškai nauja patirtis – galėjau projektui suteikti šiek tiek dramos ir man tai be galo patiko! Tuomet ir supratau, – Ar persikėlęs į Lietuvą pastebėkad noriu kurti filmus, būtent tai šiuo jai kultūrinių skirtumų? Ar lietuviai metu ir darau. Netrukus baigsiu kino ir rumunai turi panašumų? kursus Italijoje.

– Man yra tekę gyventi šešiose šalyse, ne svečiuotis, bet šalyje praleisti – Be kita ko, rašai straipsnius apie mažiausiai pusmetį, tad iš tikrųjų gamtos apsaugą, kaip tau patinka pastebiu tautų skirtumus. Iš pradžių Lietuvos gamta?

Lietuvą įsivaizdavau kaip labai užda– Kai buvau mažas, tapti girininku rą bendruomenę, tačiau tai nėra tiesa. buvo mano svajonė. Mane žavi Lie- Manau, net tai, kad čia gali išgirsti tuvos miškai, kaip jie prižiūrimi. Už- žmones kalbant rusiškai ar lenkiškai, augau kalnuose, tad esu pratęs prie yra gerai. Žvelgiant iš atviros visuokiek kitokių peizažų, tačiau lietuviški menės perspektyvos, tai reiškia, kad spygliuočių miškai – nuostabūs. Au- Lietuva yra atvira šalis.

76

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

77

78

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

79

Esu gyvenęs Vengrijoje, Italijoje, JAV, Belgijoje... Lietuva geografiniu požiūriu yra šiauriausiai iš visų šių šalių, tad iki šiol kiek nustembu susidūręs su lietuvių santūrumu. Ypač anksčiau, kai gyvenome Vilniaus rajone, kur niekas nesisveikindavo ir net nereaguodavo, jei ko nors paklausdavai. Man tai buvo sukrečianti patirtis, juk nuvykus į JAV tave pasitinka nors ir neti-

80

LAMŲ SLĖNIS

kros, bet vis dėlto šypsenos. Vengrijoje žmonės nežinia kodėl tiesiog verda pykčiu, Italijoje tik trumpu pasisveikinimu neišsisuksi – italai visada užveda diskusijas. Panašiai ir Rumunijoje. O čia – tyla... Žmonės tiesiog nekalba.

Bėgant laikui supratau, kad tai kultūrinis šalies žmonių bruožas, ir man jis tapo įprastas bei priimtinas. Žaviuosi Vilniumi. Man patinka

Romainas Gary (prancūzų rašytojas, diplomatas, savo romanuose pasakojantis apie gyvenimą Vilniuje – aut. past.), didelė jo gerbėja yra ir mano mama, prancūzų kalbos mokytoja. Tad čia gyventi smagu. Beje, Vilniaus universiteto įkūrėjas Steponas Batoras taip pat kilęs iš Transilvanijos, jis – beveik mano kaimynas! (Juokiasi.)

Nors nesu lingvistikos ekspertas,

tačiau jaučiu, kad net rumunų ir lietuvių kalbos turi panašumų. Atvykus iš mažo Transilvanijos regiono atrasti, kiek daug gražių dalykų sieja mūsų šalis, labai smagu. Ypač šiuo metu, kai ultranacionalizmas ir idiotizmas prasiveržia daugelyje Europos šalių, kai matai, kaip Jungtinė Karalystė klimpsta šlykštaus fašizmo liūne, kaip elgiasi Rusijos kariuomenė, karas Ukrai-

noje, pabėgėliai... Tuomet svarbu suprasti, kiek daug puikių mus vienijančių dalykų egzistuoja. Prieš juos nublanksta visi kultūriniai skirtumai.

Taip pat esu be galo laimingas, kad lietuviai pamažu atranda save. Pavyzdžiui, anksčiau buvo sakoma, kad Lietuva negali pasigirti savo gastronomija, tačiau tai visiškai netiesa! Rumunijoje esu rašęs apie tradicinius šalies

patiekalus, be to, labai mėgstu sūrį, ir tai, ką atradau Lietuvoje, yra tiesiog neįtikėtina. Lietuvos sūriai žymiai geresni nei kai kurie Prancūzijos ar Italijos! Taip pat ir kalbant apie alų. O kur dar Lietuvos krepšinis! Esu didelis Arvydo Sabonio ir Šarūno Marčiulionio gerbėjas, puikiai pamenu 1995ųjų Europos krepšinio čempionato finalą, kur Lietuva iškovojo sidabrą.

LAMŲ SLĖNIS

81

82

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

83

84

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

85

86

LAMŲ SLĖNIS

– Gal norėtum, kad užaugęs jūsų sūnus būtų krepšininkas?

– Pusiau juokais toks noras buvo.

Aš stengiausi Aronui įskiepyti meilę dviračiui. Kadangi pats labai mėgstu važinėtis dviračiu, esu numynęs nuo Šiaurės iki Juodosios jūros, norėjau, kad ir sūnus tai pamėgtų. Bet niekaip nepavyko... Aronui patinka automobiliai. Štai einam gatve ir jis vardija automobilių modelius. Galiausiai pasidaviau – čia jis bosas!

– Pakalbėkime apie Aroną ir tėvystę. Kas šiuo metu jį ypatingai žavi?

– Aronas turi tvirtą charakterį. Jam treji, jis lanko darželį, kartais jam ten patinka, kartais ne. Anksčiau vedėme jį į „Valdorfo“ darželį, tačiau, nors ir esu gamtosaugos šalininkas, man nepatinka Valdorfo filosofija. Labiau vertinu klasikinį požiūrį, kai vaikas gauna daug informacijos – manau, kad jis jau pakankamai protingas ją atsirinkti, todėl šiuo metu Aronas lanko valstybinį darželį. Jis kalba tiek lietuviškai, tiek rumuniškai, o namuose visi bendraujame angliškai. Sūnus moka daug lietuviškų ir rumuniškų dainelių, pastaruoju metu pamėgo „The Beatles“ dainą „Yellow Submarine“, darželyje išmoko „Tilili tilili du varliukai maži“ ir vis ją kartoja. Pamenu, kaip prieš porą metų buvau pradėjęs klausyti sunkiosios muzikos, ypač mėgau grupės „Metallica“ albumą „Master of Puppets“, ir Aronui jis

labai patiko! Iš pradžių svarsčiau, kad galbūt klausyti tokios intensyvios muzikos vaikui nėra gerai, bet galiausiai nusprendžiau – jei jam patinka, kodėl gi ne?

– Ar galėtum savais žodžiais apibūdinti, ką tau reiškia tėvystė?

– Turiu prisipažinti, kad aš pats neturiu jokio teorinio požiūrio apie vaikų ugdymą – mano žmona tuo rūpinosi, domėjosi, perskaitė ne vieną danų autoriaus Jespero Juulo knygų. O man tėvystė – tai tiesiog buvimas su vaiku. Dirbdamas namuose turiu neįkainojamą galimybę nuolat būti su sūnumi. Audra Aroną maitino ilgiau nei dvejus metus, mes abu propaguojame prieraišiąją tėvystę. Pamenu, kartą teko išvykti trims savaitėms, buvo baisu tiek man, tiek sūnui.

Mažo žmogaus auginimas – tai ilgas ir varginantis procesas, jo metu labai trūksta miego, tačiau būti tėvu – neįtikėtinai geras jausmas.

Mažo žmogaus auginimas – tai ilgas ir varginantis procesas, jo metu labai trūksta miego, tačiau būti tėvu – neįtikėtinai geras jausmas.

– Kas tėvystėje tave labiausiai stebina?

– Atrodo, kad gyvenimas iki sūnaus gimimo buvo nieko vertas. Žinoma, tai tik įspūdis (gyvenimas buvo svarbus ir iki tol), tačiau tai viduje besislepiantis, nepaaiškinamas jausmas. Audrai atrodo taip pat. Žinoma, nesakau, kad gimdyti vaikus reikėtų sulaukus šešiolikos, bet jausmas tapus tėvais – išties ypatingas ir nepalyginamas su niekuo kitu.

LAMŲ SLĖNIS

87

– Ar būnant tėčiu kartais prireikia ir supergalių?

– Ne. Manau, kad tai visiškai natūralus kūniškas pašaukimas. Žvelgiant iš fiziologinės pusės, susilaukti vaikų geriausia iki 35-erių. Pamenu, būdamas dvidešimt kelių galėdavau miegoti vos kelias valandas, o dabar bemiegės naktys labai vargina ir alina organizmą.

O juk dirbant kūrybinį darbą ir įkvėpimas dažnai ateina būtent naktį...

– Kaip dalijate ribas tarp vaiko laisvių ir atsakomybių?

– Manau, mes sūnui suteikiame netgi šiek tiek per daug laisvės. Jis žiūri daug edukacinių animacinių filmų, tikriausiai norėtųsi sumažinti jų kiekį. Kita vertus, dauguma filmukų įgarsinti anglų kalba – jaučiu, kad tai lavina jo anglų kalbos tartį. Namuose nesinori daug taisyklių. Aronas lanko darželį, kuriame ir taip daug taisyklių, tad norisi, kad grįžęs namo jis justų tik didelę mūsų meilę, kad čia viskas vyktų natūraliai.

– Kaip apskritai pasikeitė tavo gyvenimas gimus sūnui?

– Pradėjau daugiau gaminti. Anksčiau gyvenau viengungio gyvenimą, mėgau ruošti valgį, bet dažniausiai gamindavau svečiams, o dabar tenka tai daryti kasdien. Dabar, kai sūnus jau gali pasakyti, kas jam patinka, o kas ne, net liūdna, kad jis mėgsta tik makaronus su sūriu... (Juokiasi.) Bet toks jo amžius – jam būtini angliavandeniai.

Apskritai pasikeitė visas mano gyvenimas, mąstysena – visas pasaulis dabar sukasi aplink mano sūnų.

88

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

89

– Ką jums kartu labiausiai patinka veikti?

– Aronui labai patinka, kai jam skaitau. Atsineša krūvą knygų ir sako: na, skaitykim! Kartu žaidžiame, daug vaikštinėjame, Audra su Aroniuku gamina. Jis mėgsta triukšmauti ir dainuoti. Jam patinka transporto priemonės – mašinos, traukiniai, Lego konstruktoriai, iš kurių galima kurti keistas transporto priemones. Taip pat – dėlionės. Norėčiau, kad Aronui patiktų ir sportas, bet dabar jam labiau patinka skaityti.

– O ką kartu skaitote?

– Mėgstamiausia jo knygelė – apie dvi mėlynas lėles – Dorą-Minodorą ir Luną-Betiluną, jos keliauja į žuvų, vabzdžių, paukščių ir kitus pasaulius.

Taip pat Aronui labai patinka vieno rumunų poeto eilėraštis apie svirplį, kurį užklupo ruduo. Pastebiu, kad sūnus puikiai įsimena įvairius dalykus, ypatingai eilėraščius. Jis juos tiesiog dievina. Skaitydamas sūnui atradau neįtikėtinai gražių savo vaikystės pasakų ir prisiminiau, kaip tai mėgau pats.

Kartais istorijas reikia ir sukurti, pavyzdžiui, kai Aronas prašo papasakoti istoriją apie mašiną. Pastaruoju metu jam labai patinka Žaibas Ma-

90

LAMŲ SLĖNIS

kvynas, tad ir istorijos apie tai, kaip maža raudona mašinytė, kuri gyvena garaže, turi eiti miegoti, kad ryte pabudusi galėtų važiuoti į kalnus. O tuomet jis manęs klausia: „Vadinas, ta mašinytė – tai visureigis?“ – Kai galvoji apie save kaip tėvą, koks norėtum būti savo sūnui?

– Norėčiau, kad Aronas darytų tai, ką iš tikrųjų mėgsta. Turiu leisti jam tai atrasti ir jį paskatinti. Jei jis norės būti poetas (nors tai ir nebus praktiškas pasirinkimas), aš jį palaikysiu.

Vienas didžiausių mano vaikystės nusivylimų buvo tai, kad tėvai neleido siekti to, kas man patiko. Jei matai, kad tam mažam berniukui (man) patinka botanika, leisk jam to siekti, nes baigęs teisės ir politikos mokslus trijuose šio žemyno universitetuose galiausiai vis tiek grįžau prie veiklos, kuri man buvo artima, kai buvau dvylikos... Nesakau, kad tai buvo didelė klaida, juk tėvai man linkėjo tik paties geriausio, tačiau noriu, kad mano sūnus siektų savo kelio pats, kad ir kas tai būtų. Galbūt bus nelengva pritarti visiems jo sprendimams, pavyzdžiui, kai jis pradės klausyti elektroninės muzikos, bet, manau, dar turiu pakankamai laiko tam pasiruošti. Juk jam tik treji... (Šypsosi.)

Baigęs teisės ir politikos mokslus trijuose šio žemyno universitetuose galiausiai vis tiek grįžau prie veiklos, kuri man buvo artima, kai buvau dvylikos...

LAMŲ SLĖNIS

91

Kiek kainuoja idėjos?

Tekstas: Inga Norke Nuotraukos: asmeninio albumo

Būdai ieškoti idėjų

Verslumas, vizionieriškumas, inovatyvumas – atrodo, kai kuriems vyrams tai yra tiesiog įgimta. Būtent dėl šių savybių jie nesunkiai tampa savo sričių pirmūnais. Vieno ypatingo renginio Vilniuje proga pavyko trumpam sustabdyti kelis vizionierius, inovatorius, lyderius ir paklausti, kaip jie gamina idėjas, kiek jos kainuoja, kokią ateitį jie mato? Tai mintys, kurios įkvepia.

pasakysi garsiai, užves ant kelio kitus tra, ne mažiau svarbi, vertės dalis yra – patikėkite, blogų idėjų, kurias dir- emocinė – kiek idėja džiugina. Akivaizdu, kad tai, kas ir praktiškai pritaikoma, bant reikėtų nutylėti, nėra!

– Tomai, kaip generuoji idėjas? ir džiugina, turėtų kainuoti daugiau.

– Paprastai idėjos mane aplanko Man atrodo, vieningos formulės neišper vėlai. Panašiai yra ir su diskusijovesi, tad bet koks skaičius, kuris tinka mis – geriausi atsakymai topteli joms abiem kontrakto pusėms yra tinkamas. pasibaigus. Tai, žinoma, nedžiugina.

Jeigu yra laiko, stengiuosi problemą – Ar idėjų generavimas, vertina– Dažnam kyla klausimas, kiek šiek tiek „panešioti“ pakaušyje. Įsivardiju, ką tiksliai noriu pasakyti, ir už- kainuoja idėjos? Kaip tu jas siūlytum mas valandomis, yra prasmingas?

– Tiesa, projektinėje veikloje visi siimu kitais projektais palikdamas įkainoti?

– Su idėjomis susiduriu tik projek- nori kiek galima daugiau aiškumo ir esamą problemą „suktis backgrounde“.

Kelių dienų pertrauka padaro stebu- tiniame kontekste – meninės idėjos viską stengiasi pamatuoti darbo vavertės dedamosios čia dažniausiai nėra. landomis. Kažin ar tai tinkamas būdas klus.

Jeigu laiko nėra, naudojuosi kolegų Vadinasi, vertinti idėjas belieka pagal vertinti idėjas – jeigu smogė įkvėpipagalba (I know, right?). Dažnai 20– praktinį pritaikomumą – kiek idėja tin- mas ir stiprius sprendimus pavyko su30 minučių pokalbio su kolegomis kama tikslinei auditorijai, kaip aiškiai galvoti per valandą ar kelias, rezultaužveda ant kelio ir belieka sudėlioti ji komunikuoja žinutę, kiek tinkama tas neturėtų būti pigesnis už tą, dėl detales. Niekada nežinai, kaip tai, ką skirtingiems kanalams ir panašiai. An- kurio reikėjo kankintis keletą dienų.

Idėjų kaina pagal T. Nemūrą

92

LAMŲ SLĖNIS

TOMAS NEMŪRA Skaitmeninių paslaugų agentūros „The Chocolate“ vadovas, reklamos mokyklos „The Atomic Garden Vilnius“ skaitmeninės komunikacijos kurso dėstytojas, vienas smagiausių pranešėjų įvairiose konferencijose

Akivaizdu, kad tai, kas ir praktiškai pritaikoma, ir džiugina, turėtų kainuoti daugiau.

LAMŲ SLĖNIS

93

Idėjos ateina lengvai, kai...

– Kai reikia idėjos, kokių veiksmų imatės? Ar pasitaiko kūrybinių kančių?

– Idėjų aš tiesiog imuosi. Paprastai jų yra tiek, kad dažniau kyla klausimas, kur jas padėti, o ne iš kur jų gauti. Tačiau kai visai prastai, renkuosi nekentėti. Kūrybinės kančios nėra smagu. Tuomet renkuosi perėjimą ir idėjos atsiranda. Ne perĖjimas (tas, kuris su kančia), bet pErėjimas – lengvai, smagiai ir paprastai. Toki perėjimą dažnai palengvina įvairios metodikos, priemonės, technikos.

Idėjų kaina pagal A. Būtą

ARVYDAS BŪTA ISM vadybos ir ekonomikos universiteto Vadovų magistrantūros studijų konsultantas – ekspertas, „Grand Partners“ vyr. konsultantas, vienas žymiausių vadovavimo ir lyderystės konsultantų šalyje, šioje srityje specializuojasi nuo 2003 m.

Idėja pati savaime nelabai ko verta, jei ji nėra įgyvendinama.

94

LAMŲ SLĖNIS

– Arvydai, ar nemanote, kad idėjos dažnai yra tiesiog nuvertinamos (vargšo menininko portretas – kaip ironiška aliuzija)?

– Nuvertinamos tikrai dažnai, o vagiamos turbūt dar dažniau. Vargu ar čia kada nors bus taisyklių... Man atrodo, šiuo atveju svarbiausi yra susitarimai, kaip ir kiek į(si)kainoti.

Taip pat svarbus susitarimo laikymasis ir viešinimas, jeigu kas tų susitarimų nesilaiko ar vagia.

Kita vertus, idėja pati savaime nelabai ko verta, jei ji nėra įgyvendinama. Tad kas pirmesnis, tas gudresnis.

Kitiems belieka džiaugtis (ir didžiuotis) kitų inovacijų kopijavimo strategija.

Idėjų paieška duše – Kaip savo galvoje ieškote idėjų?

Ar nepasiklystate?

– Kartais einu pasivaikščioti, o kartais palendu po dušu ir neišlendu, kol nesugalvoju kelių variantų. Tiesa, kartais tiesiog pradedu galvoti ir užprogramuoju savo mintis suktis apie tą sritį, kuriai reikia idėjos, ir darau kitus darbus. Per kelias dienas ji pati ateina.

Inovacijų būtinybė

TOMAS BALŽEKAS Naujienų portalo „15min“ vadovas, lyderis, nepailstantis pokyčių žiniasklaidoje entuziastas, tikintis, kad kūrybiškumas yra didžiausias pokyčių variklis

Idėjos yra vertos tiek, kiek kas nors yra linkęs už jas sumokėti.

– Be kokių inovacijų neįsivaizduojate savo kasdienybės/gyvenimo?

– Kasdienybės neįsivaizduoju be mobiliojo telefono ir naujienų skaitymo jame. Tačiau gyvenimą įsivaizduoju be visko, išskyrus žmones.

Idėjų kaina pagal T. Balžeką – Tomai, jums dažnai tenka įvertinti kitų idėjas. Kiek tos idėjos kainuoja?

– Mano nuomone, realybėje idėjos kainuoja tik tada, kai jos yra įgyvendinamos, ir jeigu išvis yra įgyvendinamos. Jos yra vertos tiek, kiek kas nors yra linkęs už jas sumokėti. Įkainoti idėją sunku, reikia tiesiog sugalvoti kainą „iš oro“, mokėti ją pagrįsti sau ir tada bandyti ją parduoti. Nemanau, kad yra taisyklių. Užtat yra tikėjimas ir kito įtikinimas.

LAMŲ SLĖNIS

95

Romantiškas idėjų gimimas – Kęstuti, esi labai kūrybingas žmogus, idėjos turbūt pilasi per kraštus...

– Manau, tai yra labai individualu. Man idėjos atsitinka kaskart vis kitaip: nuo paprasčiausių „reference“ peržvelgimo iki sukauptų žinių išgryninimo apie idėjos subjektą.

Kartais netgi kvapas ar prisilietimas pažadina įvairių minčių. Kadangi mano fantazijai trukdo lubos, ieškoti inspiracijų dažnai keliauju iš namų. Manau, kad idėjos sklando gryname ore.

Gyvenimas 2025-aisiais KĘSTUTIS BALTADUONIS Charizmatiškasis žaidimų kūrimo ir leidybos studijos „NordCurrent“ atstovas, vizionierius

Manau, kad idėjos sklando gryname ore.

96

LAMŲ SLĖNIS

– Tu 2025 m. – kur esi, ką veiki, kokia aplinka? Paleiskime fantaziją į gryną orą...

– Labai tikiuosi, kad 2025 m. vis dar stovėsiu ant planetos Žemės. Tikiuosi, kad paukščių lizdų čia bus daugiau nei elektros lizdų. Tačiau ne dėl technologijų avarijos, o dėl to, kad visi daiktai tuomet evoliucionuos ir praras savo uodegas – t.y. laidus. Įsivaizduoju, kaip per Kalėdas 2025 m. mano vyras transformuoja hologramą į žalią šviečiančią eglutę su žaislais, kuri kas naktį sugeneruoja po šokoladą. Daiktų 2025 m. nereikės – viską galima bus atsisiųsti (juokiasi). Be svajonių nebus ir rezultatų!

Idėjų paieškos metodai – Andriau, kai reikia idėjos, ką darai?

– Bandau iš naujo pažvelgti į tai, ką noriu nuveikti, ir 1) savęs klausiu, kokią esminę problemą sprendžiu. Jei pavyks suformuluoti gerą klausimą – jame išgirsiu bent dalį atsakymo; 2) pradedu žvalgytis ir ieškoti idėjų kitose srityse; 3) pradedu klausti: o kas jei..; 4) pasiduodu ir laukiu, kol miego fazėje smegenys pačios išspręs problemą.

Būtina inovacija

ANDRIUS GRIGORJEVAS Semiotikas, prekės ženklų vadybos agentūros „Be&Do“ strategas, rengiantis inovacijų ir tendencijų analizės mokymus ir dirbtuves

– Be kokių inovacijų neįsivaizduoji savo kasdienybės?

– Dabar mano galvoje – viena inovacija. Tiesa, jos dar neturiu, bet be jos neįsivaizduoju savo ateities. Tai yra rašiklis, kuris transkribuoja viską, ką rašau, ir visa tai perkelia į debesį. Šiuo metu turiu šūsnį prirašytų neišmetamų užrašų knygučių ir jos tampa galvos skausmu. Mano manymu, inovacijos, kurios sugebės susieti fizinius ir skaitmeninius mūsų veiklos aspektus, bus karščiausia ateinančių penkerių metų tendencija.

Gyvenimas 2025-aisiais Inovacijos, kurios sugebės susieti fizinius ir skaitmeninius veiklos aspektus, bus karščiausia ateinančių penkerių metų tendencija.

– Pafantazuokime apie tavo darbo aplinką 2025 m.

– Tikriausiai sėdžiu namuose ir niekas per daug nesiskiria nuo to, kaip atrodo dabar. Bent jau išoriškai. Tačiau darbas iš namų vyksta kitaip – vienas iš mano dirbtinio intelekto pagalbininkų, simuliuodamas mano stilių, atrašinėja darbinius elektroninius laiškus, o aš tuo metu daliju užduotis kitiems skaitmeniniams asistentams.

Taigi ateities biuras nebereiškia fizinės vietos, o bendradarbiai nebėra žmonės, su kuriais per pietų pertrauką eini užkąsti.

LAMŲ SLĖNIS

97

Idėjų paieškos idėjos – Kai reikia idėjos, kokių veiksmų imiesi?

– Jei apima idėjų kančios, pirmiausia kertu per minčių srautą ištrūkdamas pabėgioti arba paplaukioti baseine. Grįžus po sporto dažniausiai pati galva už mane užbaigia kūrybinį darbą. Jei neturiu galimybės minčių pakeisti fizine veikla, į rankas imu rašiklį ir pradedu ant lapo „pilti“ viską, kas tuo metu yra mano galvoje. Priartėjus A4 antrojo puslapio pabaigai, galva tampa šviesesnė, o prirašyti lapai tik patvirtina, kad idėjų daug, trūksta tik dialogo tarp vidinio kūrėjo ir kritiko.

Apskritai pastebėjau, kad bet kokia beprotiška ir juoką kelianti veikla kuria idėjoms palankias biochemines reakcijas. Žvelgiant iš vaiko perspektyvos, viskas atrodo daug paprasčiau.

Gyvenimas 2025-aisiais

LINAS ŠIAUTKULIS Komunikacijos ekspertas, media agentūros „BPN Lietuva“ vadovas, LiMA valdybos pirmininkas, lyderis

Darbą palieku virtualiai realybei, į kurią pasineriu bevardžio piršto spustelėjimu aktyvuodamas nano-bio-VR-implantą.

98

LAMŲ SLĖNIS

– Tu 2025 m. – kaip ten viskas atrodo?

– Esu erdvėje, kurioje temperatūra nenukrenta žemiau 25 laipsnių ir šviečia saulė. Darbą palieku virtualiai realybei, į kurią pasineriu bevardžio piršto spustelėjimu aktyvuodamas nano-bio-VR-implantą. Ten bendrauju su kolegomis iš viso pasaulio taip, tarsi jie būtų šalia (ištobulintas 360 + 3D realaus laiko vaizdas). 2025 m. visus besikartojančius ir nuspėjamus darbus atlieka robotai. O mes kuriame geimif ikacijas be darbo likusiems žmonėms ir pensininkams, kad pastarieji už žaidime laimėtus token’us galėtų gauti vaistų ir toliau dalyvauti geimifikacijose.

Apie kūrybingą mąstymą, kūrybingą gyvenimą, kūrybingą verslą ir kūrybingas inovacijas – išgirsk ir įsikvėpk šių metų kūrybingumo ir ateities tendencijų konferencijoje „What’s Next?“ lapkričio 4-5 d.

www.facebook.com/lamuslenis

@lamuslenis

www.pinterest.com/lamuslenis

LAMŲ SLĖNIS

99

100

LAMŲ SLĖNIS

Man labai patinka Vilnius, bet tikrai norėčiau gyventi čia, kur rytas išsisklaido pieno migla. Kur upės ir upeliai išraizgę žemę, it likimo linijos seno žmogaus delne. Kur niekas nedrasko voratinklių, o vietiniai visa savo esybe kalba apie meilę vandeniui, vėjui, paukščiams ir žuvims. Ir dar potvyniui.

Didžiausia Lietuvos sala Rusnė yra stebuklinga vieta. Žmonės, nusprendėme, čia kitokie, – ramūs, tarsi susitaikę su visagale gamtos jėga. Gal netgi slapta jai ir besimeldžiantys?

KELIONĖS

ŽUVIENĖ IŠ PAMARIO Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Senovės pagonys tikėjo: tik senųjų prūsų žynys signotas žino, kur geriausiai žvejams mesti tinklus. Esą, po dideliu ąžuolu kurstydamas šventąją ugnį, jis nustatydavo vėjo kryptį ir žvejus išsiųsdavo į tą vietą, kur suplaukdavo žuvys. Sakoma, ir Rusnės pavadinimas nuo tos žynio ugnies kilęs. Ąžuolinės malkos turėdavo nuolat rusenti, kad valtimis išplaukę

žvejai matytų, kur grįžti.

Visokių paslapčių sklidina Rusnės istorija. Vienas pasakojimas apie Kuršmarių atsiradimą itin žiaurus: vietoj marių kažkada stovėjo turtingas stabmeldžių miestas. Stabmeldžių dievas iš gyventojų kasmet reikalaudavo kruvinos aukos – kriviai jam turėdavo paaukoti svetimų kraštų mergaitę. Kartą kariai iš žygio grį-

žo be grobio, kriviai liepė vietos mergaitėms traukti burtus, kuri lips gyva ant laužo. Burtą ištraukė valdytojo dukra, tačiau nuo mirties ją išgelbėjo iš svetimos šalies atklydęs dainius.

Jis atsivedė dukrelę, kurią žyniai rūsčiajam dievui ir paaukojo. Palikdamas miestą dainius ištarė prakeiksmą – miestą užplūdo vanduo. Taip atsirado marios.

LAMŲ SLĖNIS

101

Šių dienų salos gyventojai be marių gal jau ir nemokėtų. Marios daugelį jų maitina, marios traukia turistus ir nesuskaičiuojamus būrius žvejų. Nes žuvis ir sala yra viena. Vieni kitus gerai pažįstantys salos gyventojai kitų sugautu laimikiu džiaugiasi ir svetimų tinklų, šiukštu, netuština. Sako, ištuštinsi – marių dugnu namo pareisi, išmes žvejai vagį iš valties už kelių kilometrų nuo kranto.

Jei šiam pavyks, išplauks, jei bus lemta, nuskęs. Pasakojama, kad paskutinis toks teismas įvykęs 1978-aisiais, vagis namo negrįžo. Niekas nežino, ar nuskendo, ar tiesiog į Rusnę daugiau kojos nedrįso kelti. Bet jei alkanas labai esi, sako žvejai, vieną žuvį iš svetimo tinklo pasiimti galima.

Rusnėje daug metų gyvenanti Salos etnokultūros ir informacijos centro vadovė, istorikė Birutė Servienė tikina: žuvienę ir iš tos vienos žuvies išvirsi. Tik, štai, kaip virti, reikia žinoti.

Senieji kaimo žvejai it susitarę galvomis linguoja: tokios žuvienės, kokia laive pavyksta, ant kranto neišvirsi. „Žinau, žinau, – juokiasi puodą lauke ant laužo kaisdama Birutė. – Vanduo, grynas oras, sunkus darbas daro savo“.

Prietarai Birutei nė motais, juk anuomet žuvienę virdavo vyrai, – žvejai nuoširdžiai laikėsi prietaro moterų į laivą neimti. Kadangi į marias žuvų gaudyti išplaukdavo trims paroms, tai valgyti sau gamindavosi patys. Laivo priekyje pripildavo žvyro, ant jo klodavo skardos gabalą, ant skardos kurdavo laužą, o ant jo kabindavo puodą. Žuvys iš pirmojo tinklo ten ir keliaudavo, ką sugaudavo, tą ir valgydavo.

102

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

103

„Tiršta salos žvejų žuvienė, – daug istorijų iš senųjų žvejų prisirinkusi Birutė. – Žuvis, marių vanduo, svogūno galva, kokia bulvė, štai ir viskas“.

Tą vakarą, kai viešėjome Mingės, arba, kaip dabar vadinama, Minijos, kaime, Birutė į puodą marių vandens nepylė, iš šulinio pasėmė. Tačiau visos kitos sudėtinės dalys buvo kaip ir prieš šimtą metų – šviežia žuvis, svogūno galva, kelios bulvės ir kapoti krapai bei petražolės.

104

LAMŲ SLĖNIS

Jei jau visai atvirai – skanesnės žuvienės nesu valgiusi! Gal kad – lauke, kad prie upės, kad temstant, kad su istorijomis ir kad ant laužo. Akis išpūtusi žiūrėjau, kaip tokį stebuklą sukurti. Lyg ir nieko sudėtingo, vos keletas paslapčių – žuvis turi būti nešaldyta. Akylai dairykitės, pataria, net ir pajūryje galima nusipirkti šaldytos, iš kitų šalių atgabentos, bet Lietuvoje išrūkytos žuvies. Rusnės žvejai žino: jei žuvies mėsa sutrupa smulkiais gabalėliais, tikrai bus šaldyta. Bet jei gra-

žiai plėšosi pailgais kąsniais – šviežia, vietinė. Lygiai taip pat ir su unguriais.

Marinis, kaip žvejai sako, brangus kaip velnias – už vieną gali ir 45 eurų paprašyti. To nosis bus ilga. Jei prieš akis jums padėjo bukanosį ir pigesnį, galima įtarti, kad tas iš ežerų arba užaugintas. To skonis ne toks. Neapsirikite ir lašišą pirkdami: jei balkšva, neišvaizdi, griebkit negalvodami, bus Baltijos jūroje pagauta. Graži raudona – atvežtinė. „Niekam tikusi“, – moja žvejai ranka.

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

Dar vienas Birutės patarimas – kai sudedate į puodą žuvies galvas, pelekus ir uodegas, jokiu būdu nuo užvirusios žuvienės putų negraibykite, kartu su putomis iškeliaus visi riebalai, o be jų žuvienė – ne žuvienė. Bulves pagal senuosius papročius Birutė irgi į puodą meta nepjaustytas, sako, tokios krakmolo nepaleidžia.

Kai temstant mano lėkštėje atsi-

duria gabalas kvepiančios žuvies ir ima boluoti bulvė, rudenėjantys paupiai pakvimpa kažkuo iš ano amžiaus. Paprastume gimsta stebuklas. „Tik jau jokios degtinės, – kvatoja šeimininkė nuo puodo. – Degtinė žuvienėje – pokario tradicija. Mūsų senieji žvejai sako: kam ją pilti, jei galima išgerti.

Bet svaigalų pamary nesinori.

Svaigina gamtos ir minčių švara, vietos gyventojų pasakojimai, jų nuoširdumas. Gal tai dar nuo senųjų laikų likusi žvejų tradicija – neteršk vandens, nesikeik valtyje, nekalbėk netiesos ir gerbk kiekvieną, kuris užsuko pas tave į svečius. Nes ateis šaktirpis ir gal tau prireiks jo pagalbos.

Be bendrystės jausmo šiame krašte – nei iš vietos.

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

Granatos, plytos, degalų bakai... Ukrainiečių mados dizaineris KONSTANTINAS KOFTA nenustoja jaudinti savo gerbėjų – naujoji jo aksesuarų kolekcija filosofišku pavadinimu „Fear“ (liet. – „Baimė“) primena, kad standartus laužančios mados idėjos gali kilti ir iš negatyvių patirčių.

APIE BAIMĘ – DIZAINO KALBA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Kofta“ archyvo

Šįkart naujosios 2017 m. pavasario/vasaros rankinių kolekcijos atspirties tašku tapo baimės jausmas. „Baimė yra savotiškai graži, ji elegantiška, jausminga. Tai painus fenomenas. Tik gyvos būtybės gali patirti baimę, juk negyvėliai – abejingi“, – mistiškąją kolekciją pristato menininkas.

Konstantinas pabrėžia, kad labai svarbu apmąstyti šį jausmą ir leisti jam išsiskleisti. „Pagrindinė kolekcijos „Fear“ idėja – objektas, sukeliantis baimę. Noriu pamėginti suvokti baimę sukeliantį objektą, suprasti, iš kur ji kyla, kodėl ji atsiranda“, – samprotauja dizaineris.

LAMŲ SLĖNIS

123

Kūrėjas pasakoja, kad ši kolekcija įkvėpta ne tik psichologinio ar filosofinio baimės fenomeno – tai kūryba, kurią įkvėpė gyvenimas Ukrainoje. „Labai svarbu, kur tu gyveni, kokia aplinka tave supa, ką matai aplink.

Pastarieji metai Ukrainoje buvo labai sudėtingi, – patirtimi dalijasi Konstantinas. – Nuo revoliucijos ir Vyriausybės pasikeitimo šalyje praėjo jau beveik treji metai. Karas su Rusija paveikė visus gyvuosius“.

Konstantinas pasakoja, kad dizaino pasaulyje retai matomos grubios for-

124

LAMŲ SLĖNIS

mos – granatos, plytos, buteliai, beisbolo lazdos – simbolizuoja amžinąją kovą. „Mes visada turime būti pasirengę kovoti už savo gyvybę“.

Standartus laužančią madą kuriančio dizainerio tikslas – kūryba sužadinti jausmus, priversti į dizainą pažvelgti ne tik iš estetiškosios, bet ir iš filosofiškosios pusės ir sukurti ilgai žiūrovų atmintyje išliekančius objektus. Paklaustas, kas nesikeičia jo kūryboje, ekscentriškasis dizaineris atsako: „Aš niekada nekuriu į rankines panašių rankinių. Taip bus visada“.

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

Drabužiai, primenantys paauglystę. Kai viskas buvo paprasčiau, nuoširdžiau. Kai nereikėjo didelių pastangų, norint būti savimi. Kai degė noras maištauti. O svarbiau už viską buvo draugystė. Apie tai kalba jaunas vyriškos mados ženklas „Axy“.

MADA

VYRIŠKUMAS SLYPI PAPRASTUME Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Robertas Pledas Modelis: Elvinas Kolosovas Vizažas: Justyna Riūkė Drabužiai „Axy“ Avalynė: „Springs Store“

Antrąją vyrams skirtą drabužių kolekciją „Two“ pristatanti dizainerė Dora Adomavičiūtė įkvėpimo semiasi vaikystėje ir paauglystėje: miegamieji didmiesčio rajonai, kortų žaidimai prie laiptinės durų, vakarėliai ant parko suoliuko klausant iš telefono skambančios muzikos. „Galime dabar neigti ir sakyti, kad buvo kitaip, kad nemaištavome ir darėme tai, ko iš mūsų tikėjosi. Bet iš tikrųjų buvome tokie paprasti rajono vaikai“, – kalba dizainerė.

Tad ir kolekcijoje „Two“ – paprasti basic tipo drabužiai, išsiskiriantys industrinėmis detalėmis – „kad būtum ir paprastas, ir kietas, bet jokiu būdu – ne vidutinybė“.

Už pavadinimo „Axy“ slepiasi dvi merginos – kūrybai vadovaujanti dizainerė Dora ir už praktinę ženklo pusę atsakinga Agnė Pučkoriūtė. Pasak „Axy“ kūrėjų, šis jaunas mados ženklas pirmiausia kalba apie buvimą savimi. Už tylius maištininkus ir

tai, kad jie neapsimeta kitokiais. „Už tai, kad nebijotume parodyti, kokie esame ar buvome augdami, nebijotume savo šaknų ir visko, kas padėjo mums tapti tokiais, kokie esame šiandien, – vardija „Axy“ kūrėjos. – Kad ir kokie dabar būtume krūti hipsteriai ar kostiumuoti kosmopolitai, vaikystės dienas mes leidome prie laiptinės durų ar ant šaligatvio lošdami kortomis. Ir nereikėjo, kad būtų kitaip“.

LAMŲ SLĖNIS

133

Pasak Doros, „Axy“ gimė ne todėl, kad pasaulyje trūktų drabužių. Šiuo ženklu jo kūrėjos nori susieti žmones – bendraminčius, mąstančius kitaip nei masės. „Su Agne pradėjome kartu dirbti dėl bendros filosofijos. Būtent dėl to, kad abi turėjome tokį patį tikslą – ne kurti dailius, logotipais apklijuotus drabužėlius, mes kuriame tam, kad tie kieti vyrai, kuriems neaktualūs visuomenės primetami standartai, galėtų kartu gelbėti pasaulį nuo vienodumo, pasenusių normų, lėkštumo“, – sako dizainerė.

Dora ir Agnė ir pačios dažnai vilki vyriškais drabužiais. Renkasi juos dėl paprastumo ir minimalizmo. „Kiek gi galima siūti toms moterims?

– juokiasi merginos. – Šiame amžiuje labai sunku apibūdinti, kas yra vyriškumas, nieko neįžeidžiant. Bet mes vyriškumą siejame su paprastumu. Su paprasta logika. Tuo paprastu gebėjimu neieškoti problemų ten, kur jų nėra. Vyriškumas slypi ne masėje, ne ūgyje, ne gebėjimuose, o būtent paprastume“.

134

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

Senovėje, kai medkirčiai miškuose dar nesišvaistė elektriniais pjūklais ir netrypė miško didžiulėmis mašinomis, sako, didžiausioje tankmėje būdavo galima rasti gerųjų miško dvasių. Gyvendavo medžio uokse, o nuo prašalaičių jas saugodavo pelėdos. Viena iš tų dvasių, virtuvės dvasia, neabejotinai persikėlė į miestą. Nusklendusi į Kauną, vietą rado visai šalia Laisvės alėjos, virtuvės šefo ARTŪRO NAIDENKO ir jo žmonos ODETOS kūrybinėje virtuvėje. Moderniame „Uokse“, kur gamtos dovanos itin branginamos.

KALBANTIS LĖKŠTĖMIS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Trejus metus Kaune gyvuojantis restoranas „Uoksas“ jau tapęs legenda.

Ragauti patiekalų čia važiuoja žmonės iš kitų miestų. Valgytojai – priekabūs, supranta maistą, žino, kaip turi būti, o tai, kaip sako restorano savininkai, įpareigoja. Netrukus pasirodysiantis Šiaurės šalių restoranų gidas „White Guide Nordic“ įtraukė „Uoksą“ į 2017-aisiais aplankyti rekomenduojamų restoranų sąrašą. Artūras ir Odeta neabejoja, kad dešimtukai, reitingai turi įtakos restorano populiarumui, tačiau kur kas svarbiau išlaikyti nuolatinius restorano svečius, jiems patiekti vis naujų skonių, neragautų derinių.

„Artūras kalba lėkštėmis“, – juokauja restorano „Uoksas“ šefo žmona Odeta. Ir tikrai – po to, kaip mikliai jis lėkštėse išdėlioja grožį iš burokėlių ir spanguolių, kuriuos šįryt parsinešė iš turgaus, žodžius prie kavos puodelio iš jo reikia traukte traukti.

– Artūrai, kaip nutiko, kad šiandien dirbate virtuvėje?

– Virtuvė mano gyvenime buvo nuo mažų dienų – mama daug metų dirbo virtuvės gamybos vadove, vasaras leisdavau pas močiutę, matyt, tai irgi savo padarė, nes močiutė labai skaniai gamino. Baigiau muzikos moky-

klą, įstojau į konservatorijos Pučiamųjų skyrių. Po metų muziką mečiau sugalvojęs, kad daug geriau būti virėju.

Virėjo profesija man atrodė vienintelis būdas, kaip galėčiau save geriausiai išreikšti. Jokio kito varianto! Tėvai, žinoma, man nepritarė. Mama puikiai žinojo, koks tai sunkus darbas ir kokių šalutinių to darbo poveikių kartais būna. Mamos neklausiau, man atrodė, kad muzikoje nieko nepasieksiu, be to, jaučiau, kad maistas – lyg muzika. Iš septynių natų galima sukurti stiliaus, žanro įvairovę. Tą patį mes darome ir virtuvėje – iš kelių produktų kuriame skirtingus skonių derinius.

LAMŲ SLĖNIS

137

– Tuo metu, kai pradėjote mokytis virėjo amato, šefas dar nebuvo iškeltas ant pjedestalo?

– Tikrai ne! Gastrokultūra Lietuvoje tik prasidėjo, o šefais virto gamybos vadovai. Virėjas – tai amatas. Ar tapsi geru amatininku, priklauso nuo to, kiek daug ir sunkiai dirbsi, ar tobulinsi savo įgūdžius, techniką. Ir kai visa tai turėsi, ką veiksi su žiniomis – eisi toliau ar liksi amatininku? Muzikoje juk irgi taip pat: gali būti geras orkestro atlikėjas, tobulai groti kažkieno parašytus kūrinius, tačiau ir pats gali tapti kūrėju. Savęs ieškojimas – pats sunkiausias darbas.

– Ir kur savęs ieškojote?

– Tuo metu daugelis iš mūsų buvome savamoksliai, pirkome užsienietiškas knygas ir svilinome puodus. Žinių teko pasirinkti kitose šalyse, tačiau svarbiausia man buvo suprasti procesą. Norėdavau ne aklai iškalti receptą, o sužinoti, kas vyksta, kai gamini patiekalą. Žinodamas subtilybes gali žaisti, nukrypti nuo normos, suvaldyti procesus ir pasiekti savą rezultatą.

– Kokiose šalyse dirbote?

– Beveik metus praleidau Norvegijoje, tai buvo geras pasiūlymas užsidirbti pinigų. Turėjau reorganizuoti naują virtuvę, iš neveikiančio restorano padaryti veikiantį. Dar vieni metai liko Londone, restorane „Batlers Wharf Chop House“ . Tai buvo geros mėsos restoranas, norėjau sužinoti viską apie mėsą, jos išpjaustymą ir ke-

138

LAMŲ SLĖNIS

pimą ant žarijų. Lietuvoje nėra virtuvių, kuriose dirbama brigados principu – tam tikros stotys, tam tikros pozicijos, dvidešimt žmonių per pietus pagamina 400 porcijų, vakare – irgi panašiai. Buvo įdomu stebėti, kaip viskas veikia. Į Londoną važiavau turėdamas nemažai patirties – Kaune ilgai dirbau „Senuosiuose rūsiuose“, „Bokšte“, „Laumėje“, trejus ar ketverius metus „Palangos viešbutyje“. Kai Londone padaviau savo gyvenimo aprašymą, šefas jį pastūmė į šoną net neperskaitęs. „Bandomasis laikotarpis – diena“, – pasakė. Pirmąją dieną gavau nuskusti 80 kilogramų bulvių, dariau bulvių traškučius, aplink visi staugia, rėkia, ragina. Jei pavyksta išlaikyti tokį spaudimą, pradedi kilti aukščiau.

Savo karjerą tame restorane baigiau kaip konditerijos šefas. Ir tai jau tikrai nebuvo dulkinas darbas. Tokiame restorane per metus gali padaryti karjerą, tik turi aiškiai žinoti savo siekius ir įdėti pastangų. Lengva nėra.

Keletą mėnesių, kai labai norėjau išsivalyti pavargusią galvą, buvau išvykęs su Lietuvos kariškiais į misiją Afganistane.

– Užuot tarškinęs puodais, paėmėte ginklą į rankas?

– Ir ten dirbau virtuvėje. Afganistane supratau, kokios iš tiesų didžiulės jėgos turi maistas. Reikėtų pamatyti kareivių veido išraiškas, kai kalnuose iškepdavau jiems naminės ruginės duonos. Toji duonos riekė tarsi tapdavo dalimi jų pačių.

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

– Ruginė duona kalnuose? Kaip jums pavyko?

– Iš miltų ir duonos pasidariau raugą, auginau jį, prižiūrėjau, kai įrūgo, pagal senovinį receptą iškepiau duoną.

Viskas įmanoma!

– Ko ieškojote svetimose šalyse?

Kokios patirties?

– Norėjau kuo daugiau išmokti, visais įmanomais būdais ieškojau žinių, įgūdžių.

– Ar lengva įsiprašyti į gerą restoraną?

– Pirmiausia reikia nusibrėžti kryptį. Jei nori išmokti prancūziškos klasikos, tai tokios vietos ir ieškosi, rinksies, kur stiprus prancūziškos virtuvės šefas. Jei domina moderni ispa-

nų pakraipa, dairysiesi tokio restora– Ir vis dėlto pradėti savo verslą no. Šiais laikais viskas kiek paprasčiau yra rizika...

– garsūs, žinomi restoranai mielai ima – Kokia čia rizika, labiau spyris sau mokinius, juose dirbi tik už žinias ir į nugarą – juk nuosavame restorane maistą, jokių pinigų negauni. niekas už tave nieko nepadarys, o tu niekam nepasislėpsi už nugaros, ne– Ar pasaulis ir žinios, kurias ga- gali tiesiog trenkti prijuostės į kampą, vote kitose šalyse, turėjo įtakos apsisukti ir išeiti. Pabėgti nuo kitų gasprendimui atidaryti nuosavą resto- li, nuo savęs – nepabėgsi. Kai su Oderaną? ta apsisprendėme atidaryti restoraną, – Jei nori judėti į priekį, privalai. ilgai ieškojome patalpų Kauno senaSunku tai daryti, kai dirbi kažkam, miestyje. Mano bičiuliai vilniečiai šaikas skaičiuoja pelną ir pardavimus ir pėsi: „Degustacijos Kaune?! Gal išprolaukia, kol sukursi meniu, kuris tiktų tėjai? Juk jūs ten picomis ir kebabais visiems. Lyg miksą dainų plokštelėje mintat!“ Pradėjome nuo šešių stalų, po maksimaliai auditorijai. Drąsias min- trijų mėnesių pas mus jau buvo neįtis restoranų savininkai priima nedrą- manoma patekti. Ir tai buvo geras žensiai. Kam rizikuoti, jei galima sukur- klas. Radome naujas patalpas netoli ti patiekalus, kurie visada bus popu- Laisvės alėjos, čia galėjome įkurti atviliarūs? rą virtuvę, apie kokią svajojome.

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

– Artūrai, kaip jūs apibūdintumėte lietuvišką skonį?

– Rūstusis. Tačiau mes to skonio vis dar ieškome. Būna, užsikabini radęs kokią seną receptūrą, mėgini išlaikyti skonio grynumą, o pateikimą modernizuoji. Vaizdu ir estetika privalai valgytojams duoti emocijų peno.

Tiesą sakant, man gėda žiūrėti į patiekalų, kuriuos gaminau prieš penkiolika metų, nuotraukas. Atrodo, kaip taip galėjau?! Bet visi einame pirmyn – ir gamintojai, ir valgytojai. Visada sakau, kad mano tikslas – ugdyti ir lavinti žmogų, norėčiau, kad jis nusigręžtų nuo blizgučių, labiau įvertintų tai, ką turime, ką auginame čia, Lietuvoje, atsigręžtų į gėrį po kojomis.

Nuo pat pradžių gaminame iš to, ką gauname iš lietuviškų ūkių, ką perkame iš lietuvių žvejų, iš turgaus bobulyčių. Man nesvarbu, kad per degustacijas žmogus fiziškai prisirytų, kur kas svarbiau, kad išeitų su įspūdžiu. Jis gali pusės nesuprasti, ką valgė, tačiau emocija liks.

– Neišrasiu jokio dviračio – gyvename pagal gamtos dėsnius, gamta ir sudaro mums valgiaraštį. Turime valgyti, kas yra tuo metu šviežia. Sausį juk nevalgome šviežių braškių – aš tokio principo laikausi. Žiemą „Uokse“ šviežių agurkų nėra, užtat skanaujame daug grūdų, šaknų, fermentuotų dalykų ir to, ką sukaupėme, ką pasigaminome per vasarą ir rudenį.

– Restorane kasdien gaminate pietus, kada laiko lieka eksperimentams?

– Kai komanda restorane, aš savo darbus galiu skirti per pusę – pusdienį dirbu virtuvėje, kitą atiduodu savo reikalams – rauginimui, augalų rankiojimui miške, daržui.

– O laisvalaikis?

– Nėra nieko geriau, nei būti su – Girdėjau, labai domitės fermen- šeima. Sūnui Ignui – 13, dukrai Kotacija? trynai - 11, su jais yra ką veikti.

– Kokia čia naujovė – fermentacija. Mūsų babytės daržoves rauginda– Ar žmoną Odetą įsileidžiate į vo, šis konservavimo būdas egzistuo- virtuvę? ja daugelyje kultūrų. Fermentacija – Ji turi gerą akį, man įdomi jos šiuolaikiniam žmogui – nepažinta nuomonė, pasiklausiu dažnai. sfera, naujas umami. Eksperimentai ne visada pavyksta, bet jei pavyksta – – O kas gamina namie? skonis nurauna galvą. Tai kosminiai – Dažniausiai – aš, kartais – Odeprocesai, kuriuose dalyvauja bakteri- ta. Gaminti namuose paprasta, namijos, kaip jos išsivystys, tas ir išeis. nio maisto nereikia komplikuoti. VaiRauginti galima beveik viską. Da- kai valgo keptų grybų su bulvėmis, bar eksperimentuoju su actais, daržo- makaronų. Pusryčiams mojotų su vių skysčiais ir valgomuoju pelėsiu. ikrais mūsų namuose nebūna. Žinau, neskamba labai gerai, tačiau iš – Maistas sukelia ne tik emocijų, tokių fermentuotų dalykų gimsta – Taip ir nesupratau, tai koks tas bet ir turi įtakos mūsų sveikatai. Ko- nuostabūs patiekalai. jūsų požiūris į maistą? kia jūsų pozicija – kaip ir ką valgyti?

– Jei gamini, gamink gerai.

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

DRUSKOJE KEPTI BUROKĖLIAI SU PETRAŽOLIŲ VARŠKE, SPANGUOLĖMIS IR LAZDYNŲ RIEŠUTAIS • 4 burokai • 1 kg druskos • 4 kiaušinių baltymai • 300 g spanguolių • 100 g cukraus • 300 g petražolių • 350 ml vynuogių sėklų aliejaus • 2 šaukštai grūdėtosios varškės • 10 g lazdyno riešutų

Burokus nuplauti, nusausinti ir sudėti į kepimo popieriumi ištiestą skardą. Burokus aptepti iš kiaušinio baltymo ir druskos sumaišyta koše. Pašauti orkaitėn ir kepti 180 laipsnių karštyje 1,5 valandos.

Kai burokai atvės, nuimti druskos plutą, nulupti ir supjaustyti plonais griežinėliais.

Spanguoles nuplauti ir pavirti užpylus 100 g cukraus. Atvėsinti.

Lygialapes petražoles sudėti į smulkintuvą, užpilti vynuogių sėklų aliejumi. Trinti maksimaliu greičiau apie 8 minutes, kol masė įkais iki 60 laipsnių. Trintą masę išpilti į sietelį ir palaikyti virš dubens, kad išvarvėtų aliejus. Nukoštą aliejų sumaišyti su nukošta grūdėtąja varške.

Lazdynų riešutus paskrudinti orkaitėje 170 laipsnių karštyje apie 5 minutes, atvėsinti ir nuvalyti. Susmulkinti.

Burokėlių griežinėlius susukti ar kaip nors kitaip išdėlioti lėkštėje, apibarstyti riešutais ir apšlakstyti aliejumi.

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

PLĖŠYTOS KIAULIENOS SPURGYTĖS

• 1 kg kiaulienos mentės • druskos • pipirų • 2 kiaušiniai • 200 g minkštojo sūrio „Philadelphia“ • 100 g kietojo sūrio „Džiugas“ • 100 g miltų • 50 g petražolių • 2 aitriosios paprikos UŽTEPĖLEI PRIE SPURGYČIŲ: • 200 g karšto rūkymo kiaulienos šoninės • 200 g konservuotų pupelių • 5 raudonosios paprikos

Kiaulienos mentę įtrinti druska ir pipirais, dėti į skardą, apdengti folija ir kepti 150 laipsnių karščio orkaitėje 2,5 valandos. Tuomet foliją nuimti ir kepti dar 30 minučių. Kai mėsa bus iškepusi, mentę išimti, atvėsinti ir suplėšyti labai smulkiais gabalėliais į dubenį. Sudėti kiaušinius, sūrį, petražoles ir miltus, viską gerai išmaišyti. Suformuoti spurgytes, pamerkti jas į kiaušinio plakinį ir apvolioti azijietiškuose tempura džiūvėsiuose. Spurgytes kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje gruzdintuvėje arba prikaistuvyje su daug aliejaus.

Paprikas apdeginti 250 laipsnių karštumo orkaitėje apie 10 minučių.

Atvėsinti, nulupti odą ir išimti sėklas. Nuo šoninės gabalėlio nulupti odą, susmulkinti ir pakepinti įkaitintoje keptuvėje. Ant šoninės suversti nukoštas pupeles, nuluptą papriką, viską keletą minučių pakaitinti, paskui sudėti į smulkintuvą ir maksimaliu greičiu sutrinti tyrę.

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

OBUOLIŲ PYRAGAS

PAGRINDUI: • 100 g sviesto • 2 pakeliai kondensuoto pieno skonio sausainių „Selga“ ĮDARUI: • 10 didelių obuolių • 100 g sviesto • 100 g cukraus PUTĖSIAMS: • 250 ml riebios, ne mažiau 34 proc., grietinėlės • 1 skardinė karamelizuoto kondensuoto pieno „Rududu“

Obuolius nulupti, išimti sėklas ir supjaustyti plonais griežinėliais. Suberti į dubenį, pabarstyti cukrumi ir išmaišyti su susmulkintu sviestu.

Sausainius sutrinti smulkintuve iki miltų, išmaišyti su ištirpintu sviestu.

Kepimo formą iškloti kepimo popieriumi, ant jo lygiai paskirstyti tešlą, ant jos dėti obuolių masę, šauti į orkaitę ir kepti 180 laipsnių karštumo orkaitėje 20-30 minučių. Kondensuotą pieną supilti į smulkintuvo indą ir sukti pilant grietinėlę. Sukti tol, kol neliks gumuliukų ir pasidarys putėsiai.

LAMŲ SLĖNIS

153

Akimirku dievai

#keliautojas

BENJAMINAS HARDMANAS Fotografas Australas, gyvenantis Reikjavike, Islandijoje Instagram: @benjaminhardman www.benjaminhardman.com 154

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

155

Akimirku dievai

#keliautojas

ROSARIO Fotografas Venecija, Italija Instagram: @ lightbulbsun 156

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

157

Akimirku dievai

#keliautojas

HANNESAS BECKERIS Gamtos peizažų fotografas Hesenas, Vokietija Instagram: @hannes_becker www.hannesbecker.com 158

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

159

TAVO MOTERIŠKUMAS GALI DAUG, NET JEI ESI VYRAS Tekstas: Inga Norke Nuotrauka: Guoda Jucevičiūtė

Naiviai tikiuosi, kad Lamas skaito daugiausiai moterys, todėl šįkart leisiu sau iškelti klausimą – kas geresnis vadovas? Tiesa, šiek tiek provokuoju, nes nesu feministė, o mintys susiraizgė pačiai netikėtu kampu.

Lyderystė – tai savotiška vyriško mačizmo išraiška. Taip, lyderis vyras yra seksualu ir atrodo patikima. Man net-

160

LAMŲ SLĖNIS

gi pačiai kartais linksta keliai, kai tokį sutinku, tiesa, neretai – savimi pasitikintį šiknių. Tokį, kuris, kaip vėliau paaiškėja, savo darbuotojus vertina vertikaliai: nesvarbus – dirbanti jėga – svarbesnis – svarbiausias.

Lyderė moteris – tai šalta, vieniša Šiaurės pašvaistės karalienė, kovojanti su vyrais vienoje svorio kategorijo-

je pagal vyrų nustatytas taisykles, po kostiuminėmis kelnėmis slepianti savo silpnąją lytį. Toks stereotipas vis dar egzistuoja ir man jis nepatinka.

O ką, jeigu moteriškumą, kuris nei vienam iš minėtųjų stereotipų netinka, išaukštintume kaip lyderystės etaloną? Ši nerangi mintis gimė per vieną susitikimą su dėstytoju Arvydu Būta

rudenėjančioje Arklių gatvėje, kur gimsta vadovai, paženklinti trimis raidėmis – I, S, M. Tąkart Arvydas tik užsiminė apie moteriškėjantį vadovavimą. Grįžusi namo supratau, kad noriu į šią temą pasigilinti.

Empatija, dėmesys darbuotojams, kalbėjimasis, kontaktų mezgimas, bebaimis klaidų pripažinimas užspaudus savo ego, mokymasis iš klaidų, socialinė įtrauktis, komandos išklausymas, kantrybė, multitaskingas – dažnai tai yra prigimtinės kiekvienos moters savybės, kuriomis dalijasi ir kai kurie vyrai. Ir greičiausiai tokie vyrai dabar yra teigiamai vertinami XXI-ojo amžiaus lyderiai.

Taip, noriu pasakyti, kad savybės, kurios paprastai yra siejamos su moterimis, formuoja etaloninius lyderius – ar tai būtų vyras, ar moteris. Taip teigiu ne tik aš, bet ir vėliau mano aptikta metaanalizė (visų analizių analizė, tad patikima).

Pagal ją, 64 tūkst. žmonių iš 13 pasaulio šalių lygino lyderius vyrus ir lyderes moteris. 80 proc. vyrų ir moterų (18-30 m.) nurodė esantys nepatenkinti lyderiais vyrais ir jų sprendimais savo šalyse. Du trečdaliai mano, kad pasaulis būtų geresnis, jei vyrai dažniau galvotų kaip moterys.

Moteriškumas šiuo atveju nėra bobiškumas. “Moteriška” nėra silpna.

Priešingai. “Moteriška” yra stipru. Stipru, nes moteriškumas lyderystėje padeda valdyti mases. Toks moteriškumas įtraukia, nuo jo, skirtingai nei nuo mačistinio lyderio, nesinori pasitaikius pirmai progai bėgti.

Man atrodo, vyrai, kurie praėjusiais amžiais būtų buvę “nuraįšyti” kaip ne pakankamai “vyriški”, millenials’ų kartoje išgyvena didžiausią pasisekimą.

Mano mama, močiutė, prosenelė – visos jos yra moterys, kurias vadina “kaklais”, o jų vyrus – “galvomis”. Tačiau aš kažkodėl užaugau nei “kaklas”, nei “galva”. Nesu namų šeimininkė, nesu manipuliatorė, neieškau “galvos”, kurią reikėtų sukti. Noriu sutikti vyrą, kuris partnerystėje gali būti ir kaklas, ir galva.

Taip! Pagaliau šiame vyrams ir taip kaip niekada sunkiame amžiuje, kai su moterimis tenka dalytis absoliučiai viskuo (net namų ruoša), jie turi šansą iš tiesų būti pastebėti, ir ne dėl statuso, karjeros, banko sąskaitos ar ryškaus automobilio (na, gerai, dėl to pastebėti galima, bet tai nieko nereiškia. Ha ha ha!). Vis daugiau moterų tai gali pasiekti pačios. Mums rūpi tikrosios žmogaus savybės ir jei tarp jų nėra nei kiek moteriško prado gyvenant XXI a. kartu – lauk bėdos. Šių dienų darbas reikalauja naujos lyderystės sampratos. Ji yra glaudžiai

susijusi su moteriškomis savybėmis, kurias auginti ir ugdyti gali tiek vyrai, tiek moterys. Moterys turėtų nepamiršti, kad virsmas vyrais nepadeda ugdyti žmonių lojalumo, atsidavimo, auginti idėjų ir teikti kokybiškas paslaugas. Tavo moteriškumas gali daug, net jei esi vyras.

Moteriškos savybės, ugdančios XXI a. lyderius ir lyderes: • Empatija – gebėjimas būti jautriam kitų žmonių atžvilgiu.

• Pažeidžiamumas – savo ribų žinojimas ir gebėjimas paprašyti pagalbos.

• Socialinė įtrauktis – gebėjimas išklausyti ir įtraukti daugiau balsų, daugiau nuomonių.

• Kantrybė – žvilgsnis į ilgalaikę perspektyvą.

• Multitaskingas – gebėjimas operuoti daugybe klausimų vienu metu.

• Dosnumas – negailima kontaktų, patarimų, laiko ir palaikymo.

• Komunikabilumas – gebėjimas megzti kontaktus ir palaikyti šiltus ryšius.

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

163

Iki pasimatymo lapkritį!

www.lamuslenis.lt

170

LAMŲ SLĖNIS