R omana s
Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė
Vilnius, 2021
s
po Lie
o
Oši
ikų m valis e k N rže da
i
Om
o“ Mil o s Dangiškoji „ Mūsų ė kinatra bažnyčia et namai vi te a kl Žū Tilta s vė t a g
Akū
bo Sa
ė et
ė tv a g
č Me
pė
u os l A
Tilta s
Į Ilešą
ė
ias
kel
los
kyk
mo
ės
i rom Ara
rės
u Vid
rin
vo jų Die blė čia am y as ažn b
nlė
vė
at sg
Kalvos
r Tu
Akūrė
et
os Motinuvė kraut
ga vi
1
Žvejai
Mes buvome žvejai: Aš ir mano broliai tapome žvejais 1996 metų sausį, mūsų tėvui iškeliavus iš Akūrės, miesto Nigerijos vakaruose, kur visą gyveni mą buvome kartu. Paskutinę praėjusių metų lapkričio savaitę tėvo darbovietė – Nigerijos centrinis bankas – perkėlė jį į skyrių Jolo je, kupranugario kelio atstumu esančiame mieste, daugiau kaip už tūkstančio kilometrų į šiaurę. Prisimenu tą vakarą, kai tėvas grįžo namo su laišku, kuriuo pranešta apie perkėlimą, – tai buvo penk tadienis. To penktadienio vakarą ir visą šeštadienį tėvas su motina pašnibždomis dėl kažko tarėsi kaip šventyklos žyniai. Sekmadienio rytą motina atsibudo kitas žmogus. Slampinėjo po namus it van deniu perlieta pelė, nuo visų sukdama akis. Tą dieną nėjo į baž nyčią, pasilikusi namie neperprantamu rūškanu veidu skalbė ir lygino krūvą tėvo marškinių. Nei vienas, nei kitas mums su broliais nepasakė nė žodžio, o mes neklausinėjome. Ir aš, ir mano broliai Ikena, Bodža, Obembė supratome, kad jeigu bakstelėtume į mūsų 9
Chigozie Obioma
namų širdies skilvelius – tėvą ir motiną, sklidinus tylos kaip širdis kraujo, namuose įvyktų tvanas. Tokiais atvejais vengdavome jung ti televizorių aštuonių skyrių lentynoje mūsų svetainėje. Sėdėjome savo kambariuose ir ruošėme pamokas ar apsimetėme, kad ruošia me, suimti nerimo, bet nieko neklausinėdami. Tuo pat metu iškišę čiuptuvėlius ir gaudydami menkiausius signalus apie esamą padėtį. Sekmadienį pradėjus temti, lyg pūkai iš purių paukščio plunks nų ėmė byrėti motinos kalbų su savimi nuotrupos: – Koks jau ten darbas, jei vyrą atitraukia nuo paaugusių sūnų? Net jei turėčiau septynias rankas, kaip man vienai suganyti visus šituos vaikus? Nors tuos klausimus motina karštligiškai bėrė ne kam nors kon krečiai, jie akivaizdžiai buvo nukreipti į tėvo ausis. Jis vienas sė dėjo svetainėje giliame fotelyje, pasislėpęs po išskleistu mėgstamu laikraščiu „Guardian“, pusiau skaitydamas, pusiau klausydamasis motinos. Ir nors girdėjo viską, ką ji sako, kaip visada apsimetė, kad negirdi netiesiogiai jam skirtų žodžių, kuriuos vadino bailių kal ba. Tiesiog skaitė toliau, kartkartėm balsu reikšdamas nepritarimą ar pritarimą tam, ką rado laikraštyje: „Jei šiame pasaulyje yra koks nors teisingumas, ta ragana Abačos* žmona netrukus apraudos savo vyrą.“ „O, Fela** groja kaip dievas! Dievas mato!“ „Rubeną Abatį*** reikia mesti lauk!“ – tiko bet kas, kad tik motinos aimanos atrodytų beprasmis verkšlenimas, į kurį neverta kreipti dėmesio. * Sani Abacha (1943–1998) – Nigerijos armijos generolas, šalies prezidentas (1993–1998). (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) ** Fela Anikulapo Kuti (1938–1997) – Nigerijos muzikantas, kompozitorius, žmo gaus teisių aktyvistas. *** Reuben Abati (g. 1965) – Nigerijos žurnalistas, politikas.
10
Žvejai
Tą vakarą prieš mums sumingant Ikena, kuriam buvo beveik penkiolika ir kurio interpretacijomis kone visada pasikliovėme, iš kėlė prielaidą, kad tėvą perkėlė į kitą darbovietę. Metais už jį jau nesnis Bodža, kuris būtų kvailai pasijutęs, jeigu nebūtų turėjęs savo požiūrio, pasakė, kad tėvas turbūt iškeliauja į užsienį, į „Vakarų pa saulį“, ko mes visi bijojome vieną dieną atsitiksiant. Dvejais metais už mate vyresnis vienuolikmetis Obembė nuomonės neturėjo. Kaip ir aš. Bet laukti mums buvo likę neilgai. Atsakymas atėjo kitą rytą, kai tėvas staiga pasirodė mano ir Obem bės kambaryje. Buvo su rudais teniso marškinėliais. Ant stalo pasi dėjo akinius – šis gestas reiškė, kad reikalauja mūsų dėmesio. – Nuo šiandien gyvensiu Joloje ir noriu, kad jūs, vaikai, nepri darytumėte mamai rūpesčių. Tariant šiuos žodžius jo veidas persikreipė – kaip visada, kai jis norėdavo užsiundyti ant mūsų baimės skalikus. Kalbėjo lėtai, vis žemesniu ir garsesniu balsu, kiekvieną žodį kaip sprindinę vinį įkal damas į mūsų protų rąstus. Taigi jei neklausysime, jis vienintele fraze: „Ar aš nesakiau?“ privers prisiminti tą minutę, kai gavome iš jo detalius nurodymus. – Aš mamai nuolat skambinsiu, ir jeigu išgirsiu blogų žinių, – jis iškėlė smilių savo žodžiams sustiprinti, – apie bet kokias išdaigas, sulauksite deramo Atlygio. Žodį „Atlygis“ – kaip perspėjimą, kaip laukiančią bausmę už blogus darbus – tėvas ištarė su tokia jėga, kad išsipūtė gyslos jo smilkiniuose. Šiuo žodžiu dažnai užbaigdavo pamokymus. Iš švarko vidinės kišenės išėmęs du dvidešimties nairų banknotus, numetė ant mūsų rašomojo stalo. – Čia jums abiem, – pasakė ir išėjo. 11
Chigozie Obioma
Tebesėdėdami lovoje abu su Obembe mėginome suprasti, ką tai reiškia, tik staiga išgirdome lauke garsiai kalbant motiną, lyg tėvas jau būtų buvęs toli: – Eme, nepamiršk, čia auga tavo sūnūs. Ei, girdi, ką sakau? Tėvas paleido savo „Peugeot 504“ variklį, o ji kalbėjo toliau. Iš girdę variklio burzgimą, abu su Obembe puolėme iš kambario, bet tėvas jau važiavo pro vartus. Tiek jį ir tematėme. Mąstydamas apie mūsų istoriją, apie tai, kad tas rytas buvo pas kutinis riboženklis, iki kurio visi gyvenome kartu – gyvenome kaip šeima, kuriai visada priklausėme, net po dviejų dešimtmečių imu galvoti: kaip norėčiau, kad jis nebūtų išvažiavęs, kad niekada ne būtų gavęs to laiško su pranešimu apie perkėlimą į kitą miestą. Iki to laiško viskas buvo savo vietose: tėvas kas rytą eidavo į darbą, o motina, turėjusi šviežių maisto produktų krautuvę turgavietėje po atviru dangumi, prižiūrėjo mus, visus šešis vaikus; kaip ir dauge lio Akūrės šeimų atžalos, mes, vyresnieji, vaikščiojome į mokyklą. Viskas natūraliai tekėjo sava vaga. Mes mažai galvojome apie tai, kas buvo praeityje. Tada laikas nieko nereiškė. Sausringuoju metų laiku diena ateidavo su dulkių sklidinais debesimis danguje ir iki pat vakaro šviesdavo saulė. Per lietingąjį sezoną atrodydavo, kad kažkieno ranka danguje lieja miglotus paveikslus, ir visą pusmetį be perstojo pildavo liūtys su mėšlungiškais perkūnijos traukuliais. Viskas vyko pagal iš anksto žinomą, nusistovėjusią tvarką, nė viena diena neatrodė verta prisiminti. Buvo svarbi tik dabartis ir neto lima ateitis. Daugiausia ji švystelėdavo mintyse lyg vilties bėgiais atpūškuojantis garvežys su juodomis anglimis širdyje, o jo švilpukas tūtavo garsiai kaip dramblys. Kartais ateities vaizdinius sukeldavo svajonės ar fantastiškos mintys, kuždančios: aš būsiu lakūnas arba 12
Žvejai
Nigerijos prezidentas, turtuolis, turėsiu kelis sraigtasparnius, – nes ateitis buvo tokia, kokią ją susikurdavome. Tai buvo švari drobė, kurioje galėjai tapyti ką nori. Tačiau tėvo išvykimas į Jolą pakeitė lygties dėmenis: metų laikai, apskritai laikas ir praeitis tapo reikš mingi ir mes pradėjome ilgėtis, trokšti praeities net dar labiau negu dabarties ir ateities. Nuo to ryto prasidėjo tėvo gyvenimas Joloje. Žalias laidinis te lefonas, iki tol buvęs reikalingas tik atsiliepti į pono Bajo, Kanado je gyvenančio tėvo vaikystės draugo, skambučius, tapo vieninteliu ryšiu tarp mūsų. Motina nekantriai laukdavo tėvo skambučių, o tas dienas, kai sulaukdavo, žymėdavosi savo kambaryje kabančia me kalendoriuje. Tėvui praleidus pagal tvarkaraštį numatytą dieną, pritrūkusi kantrybės, paprastai apie vidurnaktį, ji atrišdavo maz gelį, susimegztą rapos* krašte, išimdavo sulamdytą popierėlį, ant kurio buvo užsirašiusi tėvo telefono numerį, ir be paliovos skam bindavo, kol jis atsiliepdavo. Jeigu dar nemiegodavome, susispies davome aplink pasiklausyti tėvo balso ir spirdavome ją įkalbėti tėvą pasiimti mus į naująjį miestą. Bet tėvas atkakliai atsisakinėjo. Jola, kartojo jis, nenuspėjamas miestas, jos istorijoje būta daug smarkių smurtinių išpuolių, ypač prieš mūsų – ibų – genties žmones. Mes nesiliovėme jo spaudę, kol 1996 metų kovą Joloje kilo kruvinos fanatikų riaušės. Galų gale priėjęs prie telefono, tėvas padrikų šūvių fone smulkiai papasakojo, kaip per plauką išvengė mirties riauši ninkams užpuolus jo rajoną ir kaip savo namuose priešingoje gatvės pusėje buvo išžudyta visa šeima. „Maži vaikučiai buvo išpjauti kaip * Ibų k. wrappa – raštuotas afrikietiškas audeklas, susisiaučiamas kaip drabužis, nau dojamas kaip lengvas apklotas ir kt.
13
Chigozie Obioma
viščiukai!“ – sakė jis, taip pabrėždamas žodžius „maži vaikučiai“, kad joks sveiko proto žmogus nė nemanytų dar kartą prašytis į jo naujuosius namus, ir šios kalbos baigėsi. Tėvas įsivedė tradiciją parvažiuoti pas mus kas antrą savaitę savo „Peugeot 504“ sedanu – iš jo išlipdavo apdulkėjęs, išvargęs po penkiolikos valandų prie vairo. Laukdavome tų šeštadienių, kai jis pasignalizuodavo prie vartų ir visu būriu išgriūdavome jų atidaryti, nekantraudami pažiūrėti, kokių skanėstų ar dovanų šį kart parvežė lauktuvių. Paskui, kai pamažu įpratome matytis su juo maždaug kas porą savaičių, daug kas pasikeitė. Įspūdingo stoto galiūnas, doros ir ramybės paveikslas paskui susitraukė iki žirnio mažumo. Namuose jo įvesta tvarka – savitvarda, klusnu mas, uolus mokymasis ir privalomas pietų miegas – ilgainiui pa kriko. Ant visaregių jo akių, kurios, kaip tikėjome, pastebėdavo net menkiausias slaptas mūsų pražangas, užkrito šydas. Prasidėjus trečiam mėnesiui ilga jo ranka, dažnai siekdavusi rimbo – draus minimo įrankio, nusviro kaip naštos palaužta medžio šaka. Tada ir ištrūkome iš jo valdžios. Padėjome knygas į lentynas ir leidomės tyrinėti užginto pasau lio, esančio už lig tol mums pažįstamo pasaulio ribų. Įsidrąsinę nudrožėme į miesto futbolo aikštę, kur kasdien žaisdavo beveik visi gatvės berniukai. Bet tie vaikai buvo tikri vilkiūkščiai – mūsų nepriėmė. Nors jų nepažinojome, išskyrus vieną, Kajodę, kuris gy veno per kelis kvartalus nuo mūsų, tie vaikai žinojo ir apie mus, ir apie mūsų šeimą, įskaitant tėvų vardus, ir nuolat tyčiojosi, kasdien čaižydami žodžių botagais. Nepaisant Ikenos meistriškumo varan tis kamuolį ir Obembės daromų stebuklų vartuose, jie pravardžia vo mus futbolininkais mėgėjais. Taip pat dažnai šaipydavosi, esą 14
Žvejai
mūsų tėvas, „ponas Agvu“, dirbantis Nigerijos centriniame banke, yra piniguočius, o mes – ponų vaikučiai. Tėvui jie prilipdė keis tą Baba Onilės pravardę pagal populiarios jorubų muilo operos personažą, kuris turėjo šešias žmonas ir dvidešimt vieną vaiką. Ta pravarde buvo pašiepiamas mūsų rajone legenda tapęs tėvo troškimas turėti daug vaikų. Tuo pačiu vardu buvo vadinamas ir maldininkas – griaučius primenantis bjaurus vabalas. Negalėjome kęsti tokių įžeidimų. Matydamas, kad priešininkų daugiau, Ikena krikščionių vaikų įpratimu maldavo neįžeidinėti nieko bloga jiems nepadariusių mūsų tėvų. Tačiau gatvės vaikai nesiliovė ir galiausiai Ikena, įsiutintas pravardžiavimo, vieną vakarą kažkuriam smogė galva. Priešininkas žaibiškai spyrė Ikenai į pilvą ir užgriuvo ant jo. Minutę susipynusios jų kojos smėlio aikštelėje braižė netaisyklingą apskritimą. Galop berniukas parmetė Ikeną ir šveitė jam į veidą že mių saują. Kiti vaikai džiaugsmingai šūkaudami ėmė kilnoti saviškį ir jų balsai susiliejo į pergalingą chorą, užsibaigiantį pralaimėtojo nušvilpimu ir džiaugsmingais ūū ūū! nugalėtojo garbei. Tą vakarą grįžome namo sutriuškinti ir daugiau niekada ten nebėjome. Po tų muštynių tingėjome eiti į lauką. Mano pasiūlymu pradė jome motinos kaulyti, kad įkalbėtų tėvą leisti mums žaisti „Mirti ną kovą“, prijungus kažkur paslėptą žaidimų konsolę, kurią tėvas pernai buvo atėmęs iš Bodžos, kai šis, paprastai pirmas mokinys klasėje, grįžo namo su pažangumo pažymėjime raudonai brūkšte lėtu įrašu „24-as“ ir pastaba: „Gali būti paliktas antriems metams.“ Ikenai sekėsi ne ką geriau: jis buvo šešioliktas iš keturiasdešimties ir parėjo namo su savo mokytojos ponios Buki laišku asmeniš kai tėvui. Perskaičiusį tą laišką tėvą ištiko toks pykčio priepuo lis, kad tegirdėjome lyg priedainį kartojamus šūksnius: „O varge! 15
Chigozie Obioma
O varge!“ Jis konfiskavo mūsų žaidimus ir visam laikui atėmė svai gaus džiaugsmo akimirkas, kai spygaudami, stūgaudami sutikda vome nematomo žaidimo komentatoriaus įsakymą „Pribaik jį!“ ir laimintis bildukas nuspirdavo įveiktąjį iki dangaus arba groteskiš kas sprogimas sutriuškindavo kaulus ir ištikšdavo kraujas. Ekrane ugninėmis raidėmis sublyksėdavo užrašas „Mirtinas atvejis“. Kartą nuėjęs nusilengvinti Obembė vidury proceso išlėkė iš tualeto, kad spėtų mėgdžiodamas balsą už kadro kartu su visais amerikietišku akcentu surikti: „Mirtis!“ Motina paskui jam davė pylos, aptikusi netyčia ant kilimėlio nukritusių išmatų. Nusivylę bandėme vėl susirasti fizinės veiklos, kuria, tapę laisvi nuo griežtų tėvo taisyklių, būtume galėję užpildyti valandas po pamokų. Taigi susikviesdavome kaimynystėje gyvenančius drau gus žaisti futbolo dykvietėje už mūsų sklypo. Atsivedėme Kajo dę, vienintelį pažįstamą berniuką iš vilkiūkščių gaujos, su kuria žaisdavome miesto futbolo aikštėje. Jis buvo androginiško veido, nuo kurio niekada nenyko šypsena. Prie mūsų prisidėjo ir kaimy nas Igbafė, taip pat jo pusbrolis Tobis, apykurtis vaikas, dėl kurio tekdavo plėšyti gerklę vien norint paklausti „Jo, kini o nso? – Atsi prašau, ką sakai?“ Tobio ausys buvo tokios didelės, kad atrodė lyg ne jo kūno dalis. Vargu ar jis įsižeisdavo (gal dėl to, kad ne visa da išgirsdavo, nes dažniausiai sakydavome tai pašnibždomis), kai vadindavome jį Eleti Ehoro – Kiškiaausiu. Lakstydavome skersai išilgai tos aikštės su pigiais futbolo ir teniso marškinėliais, ant jų spausdintinėmis raidėmis užsirašę savo sportines pravardes. Aikš tėje šėlome lyg nuo grandinės nutrūkę, kamuolys dažnai skriedavo į aplinkinius namus ir tekdavo griebtis nemokšiškų pastangų jį su sigrąžinti. Daugybę kartų buvome nusigavę į kaimynų kiemą kaip 16
Žvejai
tik tą minutę, kai jie badė kamuolį nėmaž nekreipdami dėmesio į mūsų maldavimus jį atiduoti, mat kamuolys būdavo arba ką nors užgavęs, arba sugadinęs. Kartą per kaimyno tvorą perskridęs ka muolys pataikė luošam žmogui į galvą ir šis iškrito iš vežimėlio. Kitą kartą kamuoliu iškūlėme langą. Praradę kamuolį susimesdavome ir nusipirkdavome naują – ne prisidėdavo tik Kajodė, kilęs iš vis gausėjančios miesto varguome nės ir neturėdavęs nė kobo*. Dažniausiai mūvėdavo nudryžusius, sudriskusius šortus ir su savo senyvais tėvais, negausios Kristaus apaštalų bažnyčios dvasiniais vadovais, gyveno nebaigtame statyti dviaukščiame pastate iškart už kelio, vedančio į mūsų mokyklą, posūkio. Negalėdamas prisidėti pinigais, Kajodė melsdavosi už kiekvieną kamuolį, prašydamas Dievo padėti mums šįkart kuo il giau išlaikyti jį nenuskraidinus už dykvietės ribų. Vieną dieną nusipirkome gražų baltą kamuolį su 1996 metų Atlantos olimpinių žaidynių logotipu. Kajodei pasimeldus, pradė jome žaisti, bet nepraėjo nė valanda, ir Bodža nuspyrė kamuolį į aptvertą vieno gydytojo kiemą. Smūgis išmalė prašmatnaus namo langą, stiklų žvangesio pažadinti pora ant stogo miegančių balan džių persigandę purptelėjo į orą. Palaukėme atsitraukę pakanka mu atstumu, kad spėtume pabėgti, jeigu mus vysis. Po ilgoko laiko Ikena su Bodža pradėjo sėlinti prie gydytojo kiemo, o tuo metu Kajodė atsiklaupęs meldė Dievo įsikišti. Mūsų pasiuntiniams pa siekus kiemą, gydytojas, tarytum to ir telaukęs, puolė juos vytis, ir visi pasileidom bėgti, kiek kojos įkabina. Tą vakarą uždusę, su plukę parbėgome namo jau žinodami, kad futbolo mums pakaks. * 100 kobų sudaro Nigerijos piniginį vienetą nairą.
17
Chigozie Obioma
*** Mes tapome žvejais, kai kitos savaitės pradžioje Ikena grįžo namo iš mokyklos nusitvėręs naujos minties. Buvo sausio pabaiga – prisimenu, kaip šventėme Bodžos gimtadienį: sausio 18-ąją jam suėjo keturiolika ir tą savaitgalį valgėme naminį pyragą, užsigerda mi gaiviaisiais gėrimais. Jo gimtadieniu prasidėdavo „bendraamžių mėnuo“ – vieno mėnesio laikotarpis, kai Bodža amžiumi pasivyda vo Ikeną, gimusį vasario 10 dieną metais anksčiau. Klasės draugas Solomonas Ikenai papasakojo apie žvejybos malonumus. Ikena per pasakojo Solomono apibūdintus jaudinančius išgyvenimus, be to, tai buvo ne tik malonumas, bet ir nauda – pardavęs žuvų jis truputį uždirbdavo. Ikena juo labiau buvo suintriguotas, nes mintis apie žvejybą pažadino viltį prikelti Jojodoną. Kadaise prie televizoriaus stovėjusiame akvariume buvo įkurdinta nežemiško grožio žuvis-dis kas, kuri puikavosi begale spalvų – rudais, violetiniais, purpuriniais, net blyškiai žalsvais atspalviais. Tėvas žuvį praminė Jojodonu, nes Obembė šitaip buvo supaprastinęs sudėtingą lotynišką šios žuvų rūšies pavadinimą Symphysodon. Ikenai ir Bodžai geraširdiškai su manius išvaduoti žuvį iš „drumsto“ vandens ir pakeisti jį švariu ge riamuoju, tėvas išnešė akvariumą iš svetainės. Vėliau visi pastebėjo, kad žuvis nebepakyla nuo žėrinčio akmenukų ir koralų sluoksnio. Vos išgirdęs iš Solomono apie žvejybą, brolis davė sau žodį, kad sugaus naują Jojodoną. Rytojaus dieną su Bodža nuėjęs į Solomo no namus, grįžo šūkalodamas apie aną žuvį ir tas žuvis. Solomono patarti, juodu kažkur nusipirko po meškerę. Ikena sudėjo abi meš keres ant stalo savo ir Bodžos kambaryje ir paaiškino, kaip jomis naudotis. Tai buvo du ilgi pagaikščiai su pririšta siūlo plonumo 18
Žvejai
virvele. Jos gale kabėjo geležinis kabliukas, o ant jo, kaip sakė Ike na, reikia mauti jauką: sliekus, tarakonus, maisto trupinius – ką tik nori, ir tuo susiviliojusi žuvis turės užkibti. Nuo tada jie visą savaitę iškart po pamokų traukdavo žvejoti ilgu vingiuotu taku prie Omi Alos upės mūsų rajono gale, pereidami dykvietę už mūsų sklypo, kurioje lietinguoju laikotarpiu nosį rietė smarvė ir voliojosi kiaulių padermė. Broliai eidavo žvejoti būriu su Solomonu bei kitais gatvės vaikais ir grįždavo su pilnomis skardinėmis žuvelių. Iš pradžių jie neleido man ir Obembei eiti kartu, nors tai buvo mūsų interesų pažeidimas – taip jausdavomės žiūrėdami į jų sugautas spalvingas žuveles. Paskui vieną dieną Ikena mudviem pasakė: – Eime, padarysim jus žvejais! Ir mes nusekėme iš paskos. Kasdien po pamokų ėmėme vaikščioti prie upės su būriu kitų vaikų iš mūsų gatvės – procesiją vesdavo Solomonas, Ikena ir Bo dža. Šis trejetas dažnai slėpdavo savo meškeres, suvynioję į skudurus ar senas rapas. Kiti – Kajodė, Igbafė, Tobis, Obembė ir aš – neš davome įvairius reikmenis: kuprines su žvejų apranga, nailoninius maišelius su sliekais ir negyvais tarakonais, kuriuos naudodavome kaip jauką, bei tuščiomis gėrimų skardinėmis, į kurias įleisdavome sugautas žuveles ir buožgalvius. Kartu kulniuodavome prie upės, braudamiesi per taką užgulusius krūmus, – guotai tarp jų styrančių dygių nudžiūvusių dilgėlių čaižydavo plikas mūsų kojas, palikdami baltus rumbus. Peršulys, kuriuo mus vaišino dilginantys stagarai, derėjo prie keisto botaninio šiose vietose paplitusios žolės pava dinimo esan, jorubų kalba reiškiančio pelnytą bausmę arba kerš tą. Tuo taku žingsniuodavome vorele ir praėję pro tas žoles kaip pamišę puldavome prie upės. Vyresnieji – Solomonas, Ikena ir 19
Chigozie Obioma
Bodža – persivilkdavo nešvariais žvejybos drabužiais. Tada susto davo prie upės ir iškeldavo meškeres virš vandens, kur panirdavo kabliukai su jauku. Tačiau nors jie meškeriojo kaip senovėje, kai vy rai pažino upę nuo lopšio, sugaudavo daugių daugiausia vieną kitą sidabrinukę, kartais menkę, kurias sužvejoti buvo daug sunkiau, re tai kada – tilapiją. Visi kiti tiesiog samstydavome skardinėmis buož galvius. Man patiko buožgalviai, slidūs jų kūnai pernelyg didelėmis galvomis – beveik beformiai, tarsi miniatiūriniai banginiai. Lyg užburtas žiūrėdavau į juos, kybančius po vandeniu, ir pirštai pa juoduodavo trinant pilkas gleives, kuriomis žvilgėjo jų oda. Kartais užgriebdavome koralų šakelių ar tuščių seniai nugaišusių nariuota kojų kiautų. Gaudydavome apskritas sraiges, kurių kiautų užraitai priminė pirmykščius moliuskus, ištraukėme iš vandens keletą kaž kokio žvėries dantų ir įtikėjome, kad tai praėjusios eros radinys, nes Bodža karštai įrodinėjo, esą tie dantys priklausė dinozaurui, ir parsinešė juos namo; sužvejojome palei upę kobros paliktą išnarą ir daug kitų įdomių dalykų. Tik kartą sugavome tokio dydžio žuvį, kurią buvo galima par duoti, ir dažnai prisimenu tą dieną. Solomonas ištraukė milžinę, kokios niekada Omi Aloje nebuvome matę. Tada jie su Ikena nuėjo į artimiausią turgų ir vos po pusvalandžio su trupučiu grįžo prie upės nešini penkiolika nairų. Mes su broliais be galo džiūgaudami parsinešėme namo šešias nairas – tai buvo mūsų dalis už parduotą žuvį. Nuo tada į žvejybą žiūrėjome rimčiau ir iki išnaktų dalydavo mės patirtimi. Meškeriodavome su didžiausiu užsidegimu, tartum mūsų pa žiūrėti ir sveikinti su pergalėmis prie upės kranto būtų traukusios minios gerbėjų. Mūsų nebaidė sūroko vandens dvokas, į debesis 20
Žvejai
kas vakarą pakrantėse susispiečiantys sparnuoti vabzdžiai ir nesan taikos krečiamų kraštų žemėlapį primenantis šleikštus maurų ir lapų mišinys tolimame upės krante, kur vandenyje mirko medžiai išsiplėtusiomis venomis. Ateidavome čia kiekvieną mielą dieną su aprūdijusiomis skardinėmis, pripildę jas negyvų vabzdžių, ištižusių kirminų, daugiausia prisidengę skudurais ir į skarmalus pavirtusiais drabužiais. Nepaisant visų vargų ir menkos naudos, žvejoti mums buvo didžiausias džiaugsmas. Šiandien atsigręžęs atgal, – pats susilaukęs sūnų jaučiu, kad daž niau gręžiojuosi į praeitį, – matau, kaip per vieną tokią iškylą prie upės pasikeitė visas mūsų gyvenimas ir atsidūrėme kitame pasauly je. Nes ten mums įgijo prasmę laikas – ten, prie upės, kur tapome žvejais.