L I U DA S DA PK US
Ž U V IS,
K U R I S U PA I N I O J O DURIS
Vilnius, 2020
Nuo A i ki Ž SPĄSTUOSE
.......................................................................... 9
1. Afganistanas 2. Armėnija 3. Australija 4. Bahamų salos 5. Bahamų salos. 6. Bahamų salos. 7. Belizas 8. Botsvana 9. Čečėnija 10. Čečėnija. 11. Didžioji Britanija 12. Esvatinis 13. Fidžis 14. Fidžis. 15. Filipinai 16. Filipinai. 17. Graikija 18. Gvatemala 19. Honkongas 20. Indonezija 21. Indonezija. 22. Indonezija. 23. Italija 24. Izraelis 25. JAE 26. JAV 27. JAV. 28. JAV. 29. Kambodža 30. Kenija 31. Kosta Rika 32. Kosta Rika. 33. Laosas 34. Latvija 35. Libanas
KANDAHARO BLIUZAS................................ 15 KRIŠTOLO GUMBAS...................................... 19 BATAI KEPTUVĖJE........................................ 23 KRABO ATSISKYRĖLIO PASTURGALIS........ 29 EIK TU PO VELNIŲ, NEPTŪNE..................... 33 MOTERIS IR JOS RYKLIAI............................. 37 PRINCESĖS AUKOJIMAS. ............................. 41 DRAMBLIAI IR DEIMANTAI......................... 45 ŠVYTINČIOS TABLETĖS............................... 51 SKRYDŽIO BAIMĖ......................................... 55 ROJUS PO PLĖVELE ........................................ 59 PENKIOLIKA KARALIAUS ŽMONŲ.............. 63 180 DIENOVIDINIS........................................ 69 MĖLYNŲJŲ PERLŲ VĖRINYS........................ 75 ILGAKULNIŲ ŽMOGUS................................. 79 PAŽVELGTI RYKLIUI Į AKIS......................... 83 LĖTUMAS ...................................................... 89 JUODASIS ZEFYRAS...................................... 95 VIEŠBUTIS IR KITI MIRAŽAI....................... 99 KETUT........................................................... 105 KVAILUČIO ŠLEPETĖ................................... 111 LAIMĖS ŽIBURIAI........................................ 117 NAMAS PRIE KOMO EŽERO......................... 121 ŠIMTAS ŠEKELIŲ ......................................... 125 ADATOS KUPETOJE...................................... 133 NORITE PAMATYTI NUOGŲ MERGŲ?......... 141 VAIKAS LAŠIŠŲ BEDUGNĖJE...................... 145 POPIERIUS IR KRISTALAS........................... 149 KAPŲ PLĖŠIKĖ............................................. 153 MAMA AFRIKA............................................. 159 ADRENALINAS............................................. 163 MES DAR SUGRĮŠIME!................................. 169 RYŽIŲ LIETUS.............................................. 175 ČIRIS............................................................. 179 MEILĖ IR RAKETOS...................................... 185
36. Lietuva PABĖGIMO PLANAS..................................... 191 ADATŲ MIŠKE.............................................. 193 37. Madagaskaras KARSTAS IR VEIDRODIS.............................. 197 38. Madagaskaras. VABALAS VARDU JOHNAS........................... 205 39. Malaizija 40. Maldyvai PLASTIKINĖS OŽKOS .................................. 211 SKRODŽIANTI ŠVIESA ................................ 217 41. Malta BOKSININKAS............................................. 221 42. Malta. MAURO MOZAIKA...................................... 225 43. Marokas TAIP KRINTA DIEVAS................................. 231 44. Meksika ANGELAS SARGAS...................................... 235 45. Namibija 46. Naujoji Zelandija DVIESE ANT KIVIŲ KALVŲ........................ 243 47. Naujoji Zelandija. TONGARYRO PERĖJA.................................. 251 48. Naujoji Zelandija. YRA DAR KAŽKAS....................................... 255 SKORPIONAI IR BALNAI............................. 261 49. Nikaragva DU MILŽINAI............................................... 267 50. Nikaragva. ŽARIJŲ DVELKSMAS.................................. 273 51. Omanas PINGVINAI IR PABŪKLAI........................... 281 52. PAR VANDENS FORMA....................................... 287 53. Portugalija ŠVIESA TUNELIO GALE.............................. 293 54. Portugalija. DEVYNIOS SALOS....................................... 297 55. Portugalija. PILIS SU VAIDUOKLIU................................ 303 56. Prancūzija ŽMOGUS LAGAMINAS................................ 309 57. Rusija MANGO PLAUŠELIS.................................... 315 58. Samoa MAŽOJO PRINCO VĖŽLIAI.......................... 323 59. Seišeliai PRIELANKUSIS DIKTATORIUS................... 329 60. Singapūras VEIDAS KRŪMUOSE................................... 335 61. Šri Lanka TERMINALAS.............................................. 343 62. Švedija ŠILKAS IR SKUSTUVAS............................... 347 63. Tailandas VANDUO DRAMBLIAMS............................. 353 64. Tailandas. ŽMOGUS BE PASO....................................... 359 65. Turkija SNIEGO JAUSMAS....................................... 365 66. Turkija. RAUDONASIS MIŠKAS................................ 369 67. Ukraina TAS PRAKEIKTAS EMILIO!......................... 377 68. Venesuela RŪKSTANTIS GRIAUSTINIS....................... 383 69. Zimbabvė KURI SUPAINIOJO DURIS........................... 389 70. Žuvis, ŽMONĖS IR VIETOS ...................................................................... 395 APIE AUTORIŲ ...................................................................... 415
Spąstuose
Spintelėje kažkas blaškėsi. Rausvoje ryto prieblandoje sustin gau priešais balinto ąžuolo dureles nedrįsdamas patraukti žalvarinės rankenos. Visgi pritūpęs atidariau, pažvelgiau ir net prisimerkiau iš netikėtumo. Pelėkautų žabtai tvirtai laikė laimikį, tačiau tai buvo ne pelė. Kažkodėl prisiminiau Smėlio Žmogiuką, apie kurį vaikystėje porindavo prieš miegą. Tas pats juodas apsiaustas, lenkti nagai, su kumpusi figūrėlė. O pražiotos burnelės kampe – kumpio gabalėlis. Pa skutinis gyvenimo laimikis. Ir dar tie juodi ūsiukai po nosimi... Bet – ne, tai ne S. Ž., suvokiau, o sąmonę nutvieskė šiurpus atsakymas. Pala, juk aš pažįstu tą, kuris ką tik čia blaškėsi, o paskui nurimo šituose pelių spąstuose. Pamenu ir juodo kašmyro skverną, už kurio štai laikau pakėlęs, kad geriau įsižiū rėčiau. Matau, bet pats negaliu patikėti. Juk tai Graužinienė, po galais! Kaip ji išvis čia pateko? Kur mano telefonas? Ir kas budi prie rytinio srauto mūsų naujienų portale? Alio, Rasa – siųsk pušą, žuvo Seimo pirmininkė! Taip, pats mačiau, žiaurus atsitikimas, nelemtos aplinkybės. Girdžiu, kaip Rasa jau kala klavišais, mes derinam tolesnius veiksmus, bet pasaulis staiga ima kaž kaip vimdomai suktis aplink... Tirpstantys pelėkautai varva žemėn tarytum tąsūs Salvadoro Dalí laiko pastovumo ciferblatai. Išnyksta te lefonas ir virtuvė. Į tamsą nugarma susirūpinęs Rasos balsas. Lieka tik jausmas: reikia skubėti, pranešti, nugalėti. Bet jis irgi pamažu išblunka. Kelias sekundes trukęs paryčių sapnas paliko slogų įspūdį. Kurį laiką jis atrodė tarytum nesveikas pokštas. Šalutinis neuronų veiklos procesas. Naktinės proto išskyros. Ir tik po kelių mėnesių, kai viena me grupinės geštalto terapijos renginyje trijulėmis sėdome nagrinėti keisčiausių vieni kitų sapnų, jis pagaliau atvėrė užkoduotą simbolių Spąstuose
9
prasmę. Sapnas buvo ne apie mane. Ir tikrai ne apie tuometinę par lamento pirmininkę. Tai buvo pražiūrėtas ženklas, kad kai kas mano aplinkoje labai pavargo. Ta pati Rasa, kuri vis budėjo ir budėjo, vis dir bo prie žinių srauto naujienų portale, kuriam tuo metu aš vadovavau. Pats buvau ją kadaise atradęs, priėmęs į darbą ir išmokęs visko, ko jai tada galbūt labai reikėjo. O gal ir ne. Nepastebėjau pervargimo po žymių, o ji buvo darbšti, tyli, patikima. Geriausia. Tikrai būtų išsiuntu si pranešimą tą ankstyvą šeštadienio rytą realiame pasaulyje. Ir paskui dirbusi prie vis atnaujinamos informacijos iki vėlyvos popietės. Kaip visi kiti tos gerai suteptos naujienų mašinos sraigtai, neturintys laiko galvoti apie savo veiklos prasmę. Svarbiausia – kuo greičiau, kuo dau giau ir dramatiškiau. O vėliau žiūrėsime. Praėjus mėnesiui po Graužinienės žūties mano sapnų skrynelėje Rasa išėjo iš darbo. Nesulaikiau. Ją pakeitė kita dienos redaktorė, šią – dar kažkas. Tais laikais daug kas keitėsi, aplink mus nuolat virė nesibaigian tys procesai, kurie šaukėsi didžiausio įmanomo dėmesio ir pastangų. Tai buvo labai atsakinga veikla, kaip tada atrodė. Mes lėkėme daug ne klausinėdami apie kryptį, o į lenktynių trasą iššokdavo vis naujų bėgikų, pasiryžusių kovoti dėl naujienų, auditorijos, srauto. Ir reklamos pinigų. Ko gero, viskas būtų likę kaip anksčiau, bet tas sapnas ir geros dar buotojos netektis kažką pakeitė. Senoje spyruoklėje radosi mikrosko pinių įtrūkimų ir jie pamažu plėtėsi. Kaskart darėsi vis sunkiau save motyvuoti ir ją kietai priveržti. Ėmiau pastebėti keistų dalykų. Man už ėjo nenugalimas noras prieš savaitgalį susitvarkyti darbo stalą. Palikti jį tokį tuščią ir švarų, lyg manęs čia išvis nė nebūtų buvę. O prieš atostogas – išvalyti net stalčius. Su lėtu svarbaus užsiėmimo malonumu išmėžti viską, kas dar neseniai atrodė pasaulinės svarbos reikalas. Skaičiai, kreivės ir planai, nervingu braižu primarginti stra teginiuose pirmadienio posėdžiuose, išmąstyti seminaruose, aptarti su stebėtojais, patvirtinti valdybose. Gyvybės ar mirties protokolai, sargi nių demokratijos šunų voljero vidaus tvarkos taisyklės. Visa tai ėmė ir nublanko prieš absoliutų švaraus stalviršio grožį. Tokį tarytum pirmąjį knygos lapą. Tą, kuris dar be raidžių, kurį atver tęs randi visiškai naują istoriją. Filosofijos veikalą. Gerai sukaltą trilerį. Arba pigų romaną. Nesvarbu, ką. Esmė – tavo Naujas Lapas, kurį pri valai parašyti pats. 10
Žuvis, k uri supainiojo duris
Pradžioje atrodė, kad tai – tik ilgai ir chroniškai nesitraukiančio nuovargio kreivos šypsenos, smilkiniuose palikti jo meilužės nemigos bučiniai. Tikėdavausi, kad po atostogų viskas stos į savo vietas. Taip ir būdavo. Grįžęs rasdavau tą patį stalviršį, padengtą laiko dulkėmis ir ne atplėštos korespondencijos šiukšlėmis. Tuos pačius amžinų žiedinių lenktynių dalyvius, kurie visą tą laiką judėjo nekintančiomis trajek torijomis, lyg nieko nebūtų nutikę. O kaip kitaip. Juk būtent šitaip ir gyvuoja mūsų civilizacija. Nepakeičiamų negali būti, yra tik nepakeis tų. Tačiau tai – nebe tavo reikalas, ir jau senokai, tik nėra laiko, jėgų, noro tai pripažinti. Prireikė dar vieno kito sapno, kelių susitikimų ir meditacijos patirčių, kad minčių dirvoje tą keistą rytą pasėta sėkla su brandintų derlių. Aš išeinu, pasakiau sau ir pasauliui. Nes turiu judėti į priekį, miglotai paaiškinau, bet jis suprato. Ir štai atėjo tas penktadienis, kai turėjau sutvarkyti stalčius, išmes ti senas vizitines korteles, konspektus, pageltusias laikraščių iškarpas. Paskutinį kartą užmečiau akį į vėl ištuštėjusį stalą, ištisą lėtą minu tę pro langą žvelgiau į švininius debesis, pilvais trinančius Gedimino bokštą. Išeidamas per petį dirstelėjau į pilkšvą kabineto kilimą, šiek tiek atplyšusį kampe prie spintos. Akimirką pasirodė, kad ten kažkas šmėstelėjo. Galbūt juodo apsiausto skvernas. Užvėriau tas duris. Ir išėjau pasakoti istorijų. Kitų ir kitokių, nei buvau įpratęs, nei mokiau kitus. Kai kurias nutariau užrašyti ir pasi dalyti su jumis. Vienos – linksmos, kitos – nelabai, kai kurios – sunkiai įtikimos, bet visos – tikros, nutikusios klajojant Europos, Azijos, Afri kos, Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos keliais. Tose septyniasde šimtyje ar panašiai šalių ir teritorijų, kuriose lankiausi. Ne visos buvo vertos pasakojimų, todėl tarp tų septyniasdešimties istorijų bus po ke lias iš tos pačios šalies. Tai – pasakojimai iš rojumi vadinamų salų ir kruvinų karo žemių. Įvykiai padangėse ir urvuose, tviskančiuose rūmuose ir purvinose že minėse. Susitikimai su keistuoliais ir genijais, skurdžiais ir milijonie riais. Akistatos su pasauliu ir pačiu savimi. Trumpos istorijos, tarytum minčių žemuogės, suvertos ant gyvenimo smilgos. Prisirpusios uogos, kurias vieną po kitos traukiau iš kibių žolės pirštukų. Lyg tos pačios rū šies, bet nepanašios viena į kitą, nesvarbu, kad sunokusios toje pačioje Spąstuose
11
pievoje. Šitos istorijos nutiko įvairiais laikais, kai kurios netgi labai se niai, nors rašant atrodo, lyg viskas būtų buvę aną mėnesį, – turiu tokią savybę įsiminti žmones, detales ir pojūčius, lydėjusius tuos įvykius. Knygoje jos rikiuojasi ne chronologijos, o abėcėlės principu. Nuo Afganistano iki Zimbabvės. Todėl skaityti galima kaip poezijos rinki nį. Arba dienoraštį, kurį kažkas lengvai išardė, o paskui suklijavo štai tokia mokykline tvarka. Paprastai darbą paliekantys žmonės turi numatę naują vietą. Kar tais – labai panašią į jau buvusią, nes taip saugiau ir lengviau. Įtikinę save, kad ten bus geriau. Anuomet klausė ir manęs: kur eisi? Kai atsa kydavau, veide išvysdavau mandagaus sumišimo šešėlį. Ir be žodžių būdavo aišku, kokį atsakymą jie numanydavo. Norėjau paaiškinti, nuraminti, bet labai greitai supratau, kad to daryti nereikia. Todėl parašiau tiems, kurie man yra svarbūs. Jie su prato. Štai šis laiškas. Buvo laikas, kai laiko nebuvo. Tiesiog. Niekam. Nuolat buvai kažkur su kažkuo, kas iš tiesų visai nerūpėjo. Darei kažką, kuo tau padėjo įtikėti. Veikei greitai ir efektyviai. Buvo gerai. Tik tas jausmas, kad skubi, bet amžinai vėluoji. Tiesa, nerimui laiko netrūko. Ir nemigai. Ląstelė po ląstelės. Lašas po lašo. Pakako ir streso hormono kortizolio, to niūraus palydovo kovoje dėl rezultato, augimo, lyderystės ir kitų chimerų, be kurių iškart sugriūtų visas pasaulis. Netektų prasmės gyvenimas. Juk anapus – tiktai pralaimėjimas, apie kurį geriau negalvoti. Išvis – geriau apie nieką negalvoti. Turėjai tokią spyruoklę viduje. Ir paauksuotą jos rakčiuką. Ryte kietai prisuki – ir pirmyn į graužikų lenktynių trasą. Vakare – ant bėgimo takelio su kitais sėkmės džentelmenais ir damomis. Dar porą sintetinių kilometrų judėti vietoje. Dar kelis gramus saldaus endorfino tirpios laimės jausmui. O tada vieną dieną – pokšt! Kažkas viduje nutrūksta. Nusiimi juodus akinius, išsitrauki laidą iš smegenų. Ir dedi ant stalo pareiškimą. Likite sveiki, mielieji, štai ir viskas. Jie stebisi ir klausinėja: kurgi tu eisi, žmogau? O tu išeini į niekur. Ir į visur. Pamažu viskas viduj ir aplink ima keistis. Spalvos. Kvapai. Jausmai. Senas geras nerimas, bet kažkoks lyg ir aiškesnis, lengviau įveikiamas. Atgijęs smalsumas išblukina nuobodulį. Jaudulys nubunda iš letargo. Staiga 12
Žuvis, k uri supainiojo duris
sušmėžuoja takeliai, kurių nematei nuo savo kasdienybės greitkelio. Ir tu eini, jie šakojasi dovanodami tai, apie ką anksčiau nė nesapnavai. Jei išvis ką nors sapnavai. Esi viename tų takų. Sutinki kitų, panašių į save, irgi išsukusių iš didžiojo miražų kelio. Perdegusių ir vėl įžiebusių šviesą. Mažą, bet savą. Tegu tų žiburėlių būna kuo daugiau. Einame. Ir mes iškeliavome.
liudas.dapkus
Spąstuose
13
196
Žuvis, k uri supainiojo duris
38. Madagaskaras #K A R S TA S
IR VEIDRODIS
Užsakymas skambėjo keistokai. Nufotografuoti velionę. Bet siūlomas honoraras skambėjo neblogai, todėl fotografas atvyko nu rodytu adresu ir ėmėsi darbo. Įleido pasipuošusi močiutė. Svetainės viduryje ant uždengto stalo stovėjo atidengtas karstas. Nufotografavo bendrą vaizdą, tada iš arčiau. Ir portretą. Ketino pakeisti objektyvą, bet tuo metu velionės akis virptelėjo, ji atsimerkė ir atsisėdo. Fotografas žioptelėjęs sukniubo ant artimiausios kėdės. Šeimi ninkė lyg niekur nieko apglėbė gulinčiąją karste, padėjo išlipti ir pati įsitaisė jos vietoje. Tada paprašė nufotografuoti ir ją. Pasirodo, senos draugužės buvo neseniai įsigijusios įkapes ir nutarusios surengti ge neralinę Didžiojo Įvykio repeticiją. Kad atėjus laikui viskas vyktų kuo sklandžiau. Šitą istoriją man papasakojo Žemaitijoje, kai užėjo kalba apie li guistą lietuvių potraukį mirties relikvijoms. Karstus palėpėje, įkapes, saugomas lyg kraitis skrynioje iki pareikalavimo. Akmens lentas, ku riose iškalamas savasis vardas ir gimimo data, kad „paskui mažiau vargo būtų“. Maniau, kad šioje srityje mes kažkokie išskirtiniai – liūd nesni, sulinkę, laukiantys galo, kuris gali būti dar labai toli. Juk net mūsų pamėgta Dievo poza – sulinkus sėdėti ant kelmelio ir pasyviai dėl ko nors rūpintis. Tokia rūpintojėlių tauta. Tačiau šis mano nepa grįstas įsivaizdavimas žlugo pažinus kitų genčių ritualus. Mūsų bo bučių fotosesijos su įkapėmis planuojant gražų pasilaidojimą dabar atrodo tik kaip nekalti žaidimai. Štai žygiuojame per įkaitusį Isalo nacionalinio parko slėnį Ma dagaskaro pietuose. Horizontą nuo akių slepia seni raudoni kalnai, išvagoti urvų, plyšių ir įdubimų. Graži vieta, labai primenanti Lauki nių Vakarų peizažą Jutoje, Arizonoje ar Nevadoje. Tai – bara genties Madagaskaras
197
teritorijos, kuriose uždrausta lankytis jų žmonėms. Išskyrus tas die nas, kai reikia čia atnešti mirusiuosius. Aplink mus – mirties žemė, tūkstančių metų senumo kapinės. Madagaskaras yra vos keturis šimtus kilometrų nutolęs nuo Afri kos krantų, tačiau pirmieji žmonės atplaukė visai ne iš to žemyno. Tai buvo gentys iš Indonezijos archipelago, veikiausiai iš Borneo. Todėl šios didžiulės salos gyventojai malagasiai skiriasi nuo ugningų Afri kos tautų veido bruožais, odos spalva, romiu būdu. Šalyje gyvena net aštuoniolika genčių su savo papročiais, teritorijomis ir kalbomis. Sau sose ir nederlingose pietvakarių žemėse įsikūrusios sakalavų ir bara tautos, kurios sutaria tik vienu klausimu: mirusieji yra gyvųjų ir dan gaus tarpininkai. Su jais reikia nuolat bendrauti, o pomirtinis gyveni mas reikšmingumu nenusileidžia žemiškajam. Gidas stabteli ir sulenktu smiliumi rodo surūdijusią kniedytą dėžę pakrūmėje. Sulenktu, nes pirštais rodyti į kapus ir kitus šven tus objektus yra fady. Kitaip sakant – tabu. Maždaug pusantro metro ilgio ir pusės metro pločio daiktas primena namą su šlaitiniu stogu. Iš blukusios žalios sienos, dangtis mėlynas. Papuoštas karvių siluetais ir kažkokiais stoglangiais. Įsižiūrėjęs suprantu, kad tai – veidrodžiai. Jais iš visų pusių papuoštas karstas, kad vėlei būtų lengviau bendrauti su dangaus valdovais. Tikima, kad veidrodis gali sugauti šventųjų žemėn siunčiamą šviesą. Mažas karstas – ne vaikui: tiesiog taip mažiau sunaudojama bran gios skardos, o miruolio kaulai gali pabūti ir susispaudę. Mat jam tai – jau ne pirma amžino poilsio vieta. Kokio dar amžino? Ši sąvoka Madagaskaro gentims beprasmiška, nes laidotuvės čia – permanenti nis procesas. Kai kas nors miršta, visų pirma reikia paskersti zebu (kuprotos, pieno neduodančios, bet labai ištvermingos indiškos kilmės karvės, didžiausias valstiečio turtas). Tada – apsilankyti pas vietos šamaną (toks yra kiekviename kaime). Burtininkas paskelbia, kurią dieną ge riausia laidoti velionį. Visi puotauja, mini amžiną atilsį geru žodžiu, o atėjus dienai suvynioja į drobulę ir neša į Isalą. Tik vyrai – moterims dalyvauti ceremonijoje kalnuose draudžiama. Joms apskritai daugely je genčių numatyta tik sunkiai fiziškai dirbti ir gimdyti vaikus. Vyrams lieka sudėtingesni, dvasinių pastangų reikalaujantys užsiėmimai. 198
Žuvis, k uri supainiojo duris
Vienas tokių – laidotuvės. Užvertę nešulį žvyru ir akmenimis gedė tojai iki sutemų geria samanę, basi trypia smėlyje ritualinius šokius. Tada grįžta į kaimą ir porą metų apie tai negalvoja. Tačiau šamanas nieko nepamiršta, todėl atėjus laikui vėl skerdžia mas galvijas, o vyrai grįžta į kalnus. Metas supurtyti kaulus. Akmenis išvarto, žvyrą nukasa, drobulę pasodina prie laužo ir vėl geria samanę, vis pagirdami išėjusįjį. Jei jis buvo turtingas ir svarbus – keliaus į bran gią metalinę dėžę. Porai metų. Jei šiaip koks sodietis – išvengs šito pa gerbimo ir atsidurs kuriame nors urve, kurių čia vis dar yra likę laisvų, nors slėniuose pamažu daugėja drobulių su kaulais. Centrinėse aukštikalnėse nėra kalnų su urvais, todėl perlaidojimo ceremonija kiek paprastesnė. Niekas nesivargina su metaliniais ar mediniais karstais – visus suka į drobulę. Laidoja dviejų metrų aukš čio zikuratuose, statomuose iš geriausio vietinio akmens, dažniausiai granito luitų. Tai brangi medžiaga, jos niekas nenaudoja gyvenamųjų namų statybai. Žmonės namus statosi iš raudonų plytų, išdegtų pakelės krosnyje iš ryžių laukuose iškasto molio. Tačiau kapui molis, apsaugok Viešpa tie, netinka – tik akmuo. Tuose mauzoliejuose telpa po kelias dešimtis miruolių. Vietoj durų paliekama anga: ji užverčiama žemėmis, o esant reikalui atkasama. Į zikuratą patenkama ne iš karto, nes pirmąją po mirtinę dvejų metų kadenciją velionis praleidžia pakastas metro gyly je netoli didžiojo kapo. Čia mes ir jie kažkuo panašūs, pagalvoju. Ir baltų, ir malagasių gentys vėles gerbia, su jomis linkusios bendrauti. Todėl mes minime Vėlines ir mintimis susitinkame su išėjusiaisiais. O štai keltai ir ang losaksai, kurių papročiai dabar įsigalėję pasaulyje, tų dvasių bijo. Jas baido triukšmingomis šventėmis ir stumia į šalį mintis apie mirtį. Juk egzistavimo pabaiga taip nedera su vartojimo kultūra, kuri remiasi ti kėjimu šviesiu rytojumi, ateities sandoriais ir vartojimo kreditais. Ge ras vartotojas yra tas, kuris nesuka sau galvos dėl dvasinių reikalų, nuolat trokšta naujų prekių, jas velka į savo urvelį. O paskui miršta baisiai įsižeidęs dėl tokio neteisingo, visas pastangas nubraukiančio atsitikimo, apie kurį galvoti nebuvo kada. Kol gidas nesustodamas kalba apie anapusinį pasaulį ir kapų reikš mę, saulė įsitaiso virš galvos ir ima kepinti kaip aukštakrosnėje. Jokio Madagaskaras
199
šešėlio. Tik vienas kitas nususęs krūmas ir tangena kupstai. Ak, taip, tangena. Dar viena istorija iš tų laikų, kai Madagaskarą valdė pamišu si karalienė Ranavalona I. Ji buvo tokia arši krikščionybės persekio toja, kad per trisdešimt viešpatavimo metų sugebėjo sunaikinti pusę salos gyventojų. Rūmuose ant kalno sostinėje Antananaryve valdovė rengdavo išmėginimą tangena nuodais. Kiekvienam, kurį įtardavo iš davyste ar nepakankama ištikimybe, į gerklę sugrūsdavo tris gabalė lius keptos vištos odos ir to krūmo lapų. Augalas labai toksiškas, todėl auka, apimta konvulsijų, mirdavo po kelių valandų. Mirtis būdavo kal tės įrodymas. Tik vienas kitas išvemdavo toksinus ir vištos odą. Kas likdavo gyvas, tą laikydavo išteisintu. Pagaliau pasiekiame mišką. Tankmėje dūksta žieduotieji lemūrai, pašiūrėje ant žarijų vikrios bara genties moterys mums čirškina mais tą, siūlo alaus. Nužygiuota vienuolika kilometrų. Oras šešėlyje įkaista iki +37. Atneša vištienos ir kažkokių salotų. Tikiuosi, čia ne tangena lapai, jau ketinu pajuokauti, bet staiga persigalvoju. Kramsnojame tą kietą masę su ryžiais, užgerdami vietiniu „Three Horses“ alumi. Kol pietaujame, pilvuose vyksta savotiškas pamišusios karalienės teismas, bet mes to dar nežinome. Ilga kelionė atgalios iki viešbučio, dykuma toliau kaista. Gyvena me gražioje vietoje – slėnyje, apsuptame lašišinių kalnų. Tačiau elek tra čia, kaip ir beveik visoje šalyje, gaminama generatoriais. Tam tikru paros laiku. Elektra mums priklauso po kelias valandas per dieną, to dėl palapinėje ventiliatoriai nesisuka, o mano laikrodžio termometras rodo +32. Reikia vandens, kuo daugiau vandens. Galva sukasi, pilvas pyksta. Kažin, kaip ten tie trys vištienos gabaliukai laikosi, pagalvoju. Bet tai – tik pradžia prieš nakties teismą. Geriu vandenį ir visokias mikstūras, tačiau iš tualeto išeinu vis re čiau. Įjungia generatorių, saulė nusileidžia, dykuma vėsta, bet aš ta rytum degu. Palapinės išbarstytos toli viena nuo kitos, o iki centrinio pastato reikia eiti gal dešimt minučių. Iki artimiausio miestelio – ke turios valandos kelio. Sutemsta, ir dangų subado milijonai mažų ada tų. Gulėdamas terasoje žvelgiu į tą juodą paklodę ir įsivaizduoju, kad už jos – kitas šviesus ir švelnus pasaulis, kuriame nereikia gerti „Ma larone“ ir kuriame dar neapsigyveno alkani pirmuonys ir žarnyno lazdelės. 200
Žuvis, k uri supainiojo duris
Generatorius nutyla, pasaulis neria į akliną tamsą. Grįžtu į kam barį, o kojos pačios neša baltų kriauklių link. Lūpą traukia mėšlungis, veidą uždengia prakaito kaukė. Neriu į dar tirštesnę tamsą, kurioje nėra net žvaigždžių. Nubundu ant vonios grindų, už kelių metrų guli telefonas su įjungtu prožektoriumi. Tai vienintelis šviesos šaltinis pasaulyje, kuriame viskas staiga pasidarė taip tolima ir miglota. Grįžęs į lovą telefono šviesos neišjungiu ir kažkodėl prisimenu Frodą Beginsą, kuriam elfų karalienė prieš lemiamą žygį į Mordorą dovanojo magišką kristalą, sakydama įžiebti jį tuomet, kai visos ki tos šviesos užges. Taip, geroji Galadriele, aš dar turiu tą ugnį ir dabar grįžtu ten, kur ką tik buvau. Dar viena juoda pauzė ant šaltų plytelių, tačiau šįkart prieš sugrįždamas į dykumą regiu namus ir mylimas akis. Tai buvo tik blogas sapnas, dabar tu nubusi ir viską pamirši. Atplėšęs akis tą pačią sekundę suprantu, kaip toli yra namai. Ir kaip gera matyti ryškų telefono spindulį toje aklinoje tamsoje. Tąsyk pasveikau. Ne kitą dieną ir net ne po kelių. Apsinuodijo ir kiti, bet klaidžioti tamsiomis alėjomis buvau išėjęs tik aš. Tą naktį nebemiegojau. Galvojau apie tai, kas yra svarbu. Kūnas sirgo, tačiau mintys kažkodėl buvo skaidrios kaip dykumos oras prieš aušrą. Pri siminiau įvykius, kurie nutiko prieš daugelį metų, veidus ir vardus tų, apie kuriuos seniai negalvojau. Baimę pakeitė dėkingumas ir kaž koks švaros pojūtis, lyg kažkas stebuklingai būtų iššlavęs, išblizginęs ir išvėdinęs palėpę. Jau po aušros atmintyje iškilo dar vienas paveikslėlis. Prieš dau gybę metų, kai dar neturėjome savo namų, įsikraustėme į išnuomotą butą. Jo šeimininkai buvo palikę kone visus savo daiktus. Spintelės buvo prigrūstos kažkokių porcelianinių erelių ir lipnaus musių nu tupėto krištolo servizų. Virtuvės stalčiai duso užgrūsti senais puo dais, keptuvėmis ir senais įnagiais. Svetimo sudilusio gyvenimo liudytojai, kuriuos taip knietėjo išmesti. Viską išvalyti ir sutvarkyti. Prieš naują pradžią. Vėliau, jau kituose kitų žmonių už pinigus paskolintuose namuo se, viskas panašiai liudijo apie čia vykusį gyvenimą. Kačių šampū nai, užmarštin nugrimzdusių laikų mados žurnalai, akiniai skilusiu stiklu, mėlyno molio dubenėlis su sagomis, kurių taip niekur ir ne prisiuvo. Šeimininkė mirė, po savęs nepalikusi vaikų. Bet ir jiems Madagaskaras
201
nebūtų prisireikę tų daiktų, nes žmonės visada kaupia savą brangų šlamštą. Tiesa, vaikai gal bent būtų visa tai nutempę į palėpę. Arba užkasę toli sode. Gyvenimas trapus ir trumpas. Mirtis gali pasišaukti bet kurį ir bet kada. Ji stovi kiekvieno, net ir labai ilgo, tako pabaigoje. Todėl gyven ti reikia nelaukiant pirmadienio, birželio ar dar kokio nors lemtin go posūkio. O jei jau labai norisi ką nors kaupti, geriau tegu tai būna įspūdžiai. Tik ne daiktai, kuriuos kažkas pakilnos, pastumdys ir išmes. Paskui, kai tau vieną dieną ar naktį tai nutiks ir jie staiga neteks šei mininko. Rankų, rūšiavusių pašto ženklus. Akių, kurios glostė aliejaus darbų kolekciją. Molekulių rinkinio, kurio niekas daugiau nebelaikys drauge, nes dulkei atėjo metas grįžti pas savo seseris. Tie graudžiai juokingi mūsų per gyvenimą sukaupti daiktai, kaip ir nerimas dėl rytojaus pokalbio darbe, Saulės dėmių ar pasaulio pa baigos. Iš šitų kalnų, dykumų ir slėnių neišsinešiau kišenėse nieko. Viskas liko ten, kur buvo visada. Ir mano akyse. Išgaravo net nuodai, į kraują įrašę dar vieną gyvenimo pamoką. Pagaliau aš jau prie vandenyno. Žengiu smėlėta Mozambiko įlan kos pakrante. Eiti lengva, nes žinau: šitų dovanų niekas nenugrūs į dulkėtą palėpę. Niekada. 2019
202
Žuvis, k uri supainiojo duris
liudas.dapkus
Madagaskaras
203
286
Žuvis, k uri supainiojo duris
53. Portugalija # VA N D E N S
FORMA
Ta puiki idėja mano žylančią galvą aplankė netikėtai. Vėlyvą rudenį palikau veiklą, kuriai skyriau dvidešimt septynerius metus, to dėl suprantama, kad iš pradžių elgiausi beveik taip pat, kaip buvau įpratęs. Kėliausi tuo pačiu laiku, dienas užpildydavau kitais, bet pana šiais darbais. Nervinausi dėl niekų irgi ne mažiau nei iki tol. Šiaip jau nedaug kas pasikeitė. Tiesiog vienus dienos ritualus pakeitė kiti, pa ties susigalvoti. Tačiau 2017-ųjų gegužę staiga nušvitau. Gal tik tada ir įsisąmoni nau visas permainas. Ei, žmogau, juk pirmą kartą gyvenime, ko gero, nuo pat studijų pradžios tau priklauso vasara. Visos devyniasdešimt dvi dienos. Nebereikia tūnoti stikliniame biure vakarais ir savaitga liais. Grįžti vėlai vakare. Galiu dirbti, kada noriu ir kiek noriu. O svar biausia – kur tik pageidauju. Na, gerai, bet ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad dabar jau įmanoma važiuoti į kelionę automobiliu po Europą. Ilgą, o ne poros savaičių kaip anksčiau. Dviese su trylikamete dukra Lukrecija, kuri tą vasarą irgi neturėjo didelių planų. Labai gaila, bet kiti su mumis vykti negalėjo. Beliko nutarti, kur. Bedęs į žemėlapį ir patikrinęs internete supra tau: važiuojame į Šiaurės Portugaliją. Ir mes išvažiavome. Tai buvo pu santro mėnesio trukmės kelionė, kuri nusidriekė per aštuonias šalis ir užvyniojo ant spidometro dešimt tūkstančių kilometrų. Nuvykome į vieną tolimiausių Europos žemyno taškų, kurį galima automobiliu pasiekti iš mūsų šalies. Lietuva–Lenkija–Vokietija– Nyderlandai–Bel gija–Prancūzija–Ispanija–Portugalija. Paskui – atgal, jau trise su pas mus į Portą atskridusia Ernesta. Tiesa, kiek kitu keliu. Šis pasakojimas – tik kelios akimirkos iš tėvo ir dukros kelionės. To ilgo ir kai kada sunkaus kelio, kurį įveikėme kartu. Buvo nuostabi Portugalija
287
vasara, verta atskiros knygos. Ją esu nutaręs parašyti visiems tėvams, kurie galbūt irgi kartais pasvarsto apie laiką, leidžiamą drauge su taip greitai augančiais vaikais. ### Ispanija! Mes dar tik pakeliui į savo tikslą. Gyvename aukštuose kalnuose Astūrijos regione. Štai tas Tresviso kaimas, kuriame pasibai gia kelias. Toliau – kalnų takai. Rytas, ir mes traukiame į žygį! Pamoja me paskutiniam vištų pulkui prie riboženklio. Kylame. Raudoni stogai ir gaidžių balsai lieka apačioje apgaubti baltų rūko plaštakų. Oras kve pia rasotais smilgų stiebais. Ši kelionė dviese – kažkas dar nepatirto. Jei eičiau vienas ar su kitu dideliu žmogumi, o gal būriu, elgčiausi, kaip įpratęs. Tvirti tikslingi žingsniai, viena kita dalykinė frazė, juokeliai. Siektume tikslo ritmin gai kilnodami pėdas ir taisyklingai kvėpuodami. Dabar viskas kitaip. Mes lenktyniaujame, pritrūkstame kvapo įkal nėje, stojame prie kiekvieno tokio įdomaus žiedo. Dar padainuojame boružėms apie Petronėlę, kišame galvas į aukštą pievą ir skaičiuojame žiogus ir kamanes. Į mus nustebę dėbso tie žolės gyventojai, išgąsdi na kalnų ožiai šlaite, linksmina kakavos spalvos karvės pievose. Ir dar mes slapta viliamės pamatyti vilką. Tai – du šalia gyvuojantys pasauliai. Kai jie susiduria, staiga išsi skiria energija, kurią vadiname gyvenimo šviesa. Tą vakarą po žygio suprantu: prasmingiausia mano gyvenimo veikla dabar yra palydėti dukros vaikystę, išbėgančią šiltais vasaros takais. Šiandien – kartu kalnuose, rytoj – galbūt prie vandenyno. O kur to liau mus nuves šitie dar nepažinti keliai, žino tiktai žvaigždės. Ir žiogai aukštoje žolėje. ### Mudu – Portugalijoje, Balealio pakrantėje, kur savaitę (o gal ir il giau) jaunas žvitrus australas instruktorius mokys prisijaukinti bang lentę. Pirmoji pamoka – jau rytą. Savo ištikimą raudoną hondą dabar galime pamiršti. Laukia kitokie iššūkiai. Laimė yra kopimas į kalną, pagalvoju ir vėl stumdamas lentą at gal į vandenyną. Prieš bangas. Visai kaip vaikystėje, kai tempdavome 288
Žuvis, k uri supainiojo duris
rogutes viršun – dėl tų kelių svaiginančio greičio sekundžių į pakalnę. Šimtai slidžių žingsnių aukštyn. Dešimtys karčių bangų į veidą. Ir dėl ko? Negi verta? Juk šios pramogos – visai kaip gyvenimas, kuria me irgi ropščiamės į kalną, pakeliui stumdami savo pačių nusilipdytą labai svarbių reikalų rutulį. Pilka kasdienybė su pragiedruliais. Tas pilnatvės jausmas sukonstruotas įdomiai. Tarsi žaislinė bež džionė su skardinėmis lėkštutėmis. Ir raktu nugaroje. Kad ji imtų daužytis smilkiniuose ir širdyje, turi ilgai ir kantriai sukti tą raktą. Visa gudrybė – atrasti sukimo malonumą ir prasmę. Mėgautis niežė jimo jausmu pirštuose. Aktyviu laukimu, niekada nepamirštant, kad tai – tavo raktas, tavo spyruoklė. O ir ta švelniai išprotėjusi beždžio nė – tavo augintinė. Toji kelių valandų pamoka baigta. Visas sudaužytas, prisiragavęs sūraus vandens, apkibęs žolėmis ir smėliu sėdžiu ant lentos. Įkaitin tas kraujas šėlsta venose, bet varinės lėkštės tyli. Pauzė. Mano mažoji banglentininkė šalimais irgi nekalbi. Gyvenimo muzika pasigirsta tada, kai ji išgeria buteliuką minerali nio. Tėti, tu tik paragauk, koks saldus šitas vanduo! Taip, Lukrecija, jis čia pats skaniausias. Net Sacharoje neįtariau, kad jis gali būti toks ska nus. Beždžionė galvoje skambina Mozartą dviem lėkštėmis. Jau ir pakrantė primena rojaus sodus, ir ką tik pabalnotos bangos atrodo lyg Poseidono žirgai, ir žydras Portugalijos dangus – begalinis. Štai diena, tobula kaip ryškiausiame ekrane, kur vėl rodomas gražus filmas. Tik kraštuose pamažu ima kauptis pilki taškai. Spyruoklė atsi laisvina. Bet aš jau žinau, kaip bus gera ją vėl prisukti. Kai rytoj sugrį šime į šitą pakrantę. ### Lukrecija visą popietę kalba, kad vandenynas dabar gyvena jos vi duje, o kai pasilenkia – jis bėga iš nosies. Kurgi ne, kai tris valandas gaudai bangas ir mėgini prisijaukinti dvigubai už save didesnę lentą, pririštą prie kojos. Jūra viduje. Gera tema. Mudu kalbamės apie labai tolimus laikus. Senesnius nei pernai ar užpernai. Tuos, kurie buvo labai seniai. Kai mūsų tolimi protėviai išropojo gyventi į sausumą iš bangų, užsiaugino kojas ir sparnus, bet dalelę jūros pasiėmė su savimi. Portugalija
289
Juk ir kai mama kuria kūdikį, jis būna vandenyje. Tas vanduo be veik toks pat kaip šitos jūros. Šiltas ir sūrus. Mažytis vandenynas jos kūne. Todėl ir tu, miela drauge, gali iki pamėlynavimo mirkti vande nyse. Dabar tave nuo vėsos saugo juodas Betmeno skafandras. Tik štai nuo smūgių lenta jis neapgins. Sūrus mūsų kraujas, prakaitas irgi – beveik kaip vandenynas. Pagalvok apie tai, nes kiekvienas turime sa vyje jūrą. Tai kraujas ir prakaitas. Ir ašaros – lyg vandenynai. Bet dukra neverkia. Net gavusi į nosį pirmą skaudžią bangos ir jos nešamos lentos pamoką. Diena noksta kaip vynuogių kekė, žalumą keisdama rausvais potėpiais. O aš jau žinau, ką ji nupieš savo kelionių bloknote, kai vakare grįšime į laikinuosius namus. Ir dar galvoju gerai padaręs pavasarį, kai klausiausi, ką man patari nėjo viena draugė apie bangas ir lentas, nes skrajoti su aitvarais mums dar anksti. Taip bėga vasaros dienos. Jos praeis – kaip ir visa kita. Bet kas nors ir kur nors gal liks. Ne tik mūsų pėdos smėlyje. 2017
290
Žuvis, k uri supainiojo duris
Portugalija
291
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR