Issuu

Lynda Mullaly Hunt

LYNDA MULLALY HUNT (Linda Malali Hant, g. 1960 m.) – Konektikute gyvenanti rašytoja, buvusi mokytoja, rašanti knygas paaugliams ir apie paauglius. Jos knygos „One for the Murphys“ ir „Fish in a Tree“ („Žuvelė medyje“) yra įvertintos daugybe apdovanojimų. „Žuvelė medyje“ pateko ir į „New York Times“ bestselerių sąrašą.

Šeštokei Alei puikiai sekasi matematika, ji talentingai piešia, tačiau skaitymas – tikra kankynė. Kitiems lengvai įveikiamas tekstas Alei tampa didžiuliu išbandymu. Todėl būti pasiųstai į direktorės kabinetą jai daug geriau, nei garsiai skaityti visai klasei. Alė pakeitė jau septynias mokyklas, bet niekas lig šiol rimtai nesidomėjo mergaitės problema. O ir pati Alė puikiai išmoko išsisukinėti ir dangstytis užsispyrėlės kauke. Tačiau viskas pasikeičia, kai į mokyklą ateina naujas mokytojas – ponas Danielsas. Jis mato protingą, kūrybingą, gabią mergaitę, kurią tiesiog kamuoja disleksijos sutrikimas. Netrukus Alės gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir neįmanoma tampa įmanoma! „Žuvelė medyje“ – jaudinanti, nuoširdaus sąmojo kupina istorija apie drąsius vaikus, kurie nebijo išsiskirti ir būti savimi, ir mokytojus, kurie pirmiausia mato vaiką, o tik paskui mokinį, kurie tiki, kad kiekvienas turi ypatingų talentų.

Kiekvienas esame protingas savaip. Bet jei spręsi apie žuvį pagal jos gebėjimą įlipti į medį, ji visą gyvenimą manys, kad yra kvaila. 9

Lynda Mullaly Hunt

Iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė

VILNIUS 2022

Lynda MULLALY HUNT FISH IN A TREE Nancy Paulsen Books, an imprint of Penguin Group (USA), New York, 2015

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2015 by Lynda Mullaly Hunt All rights reserved including the right of reproduction in whole or in part in any form. This edition published by arrangement with Nancy Paulsen Books, an imprint of Penguin Young Readers Group, a division of Penguin Random House LLC. © Cover images courtesy of Shutterstock.com © Cover design and lettering by Kristin Logsdon © Marija Bogušytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022 © „Tyto alba“, 2022 ISBN 978-609-466-662-9

Mokytojams... kurie mato vaiką, o tik paskui – mokinį, kurie mums primena, kad visi turime ypatingų talentų ir galime juos dovanoti pasauliui, kurie pabrėžia, jog svarbiau išsiskirti, o ne prisitaikyti.

Ir vaikams... kurie atranda tvirtybės įveikti gyvenimo iššūkius, kad ir kokie tie iššūkiai būtų.

Jūs esate didvyriai.

Ši knyga jums.

1 SKYRIUS

Ir vėl bėda Ji visada čia pat. Kaip žemė po mano kojomis. – Tai kaip, Ale? Rašysi ar ne? – klausia ponia Hol. Būtų kur kas paprasčiau, jei mano mokytoja būtų bjauri. – Nagi, – ragina ji. – Žinau, kad gali. – O jei pasakyčiau, kad ketinu lipti į medį vien dantimis? Ar tada irgi sakytumėt, kad galiu? Oliveris nusikvatoja, užvirsdamas ant stalo, kaip koks nesugraibytas kamuolys. Mokytoja atsidūsta. – Ale, kodėl bent kartą negali elgtis kaip žmogus? Netoliese sėdintis Albertas, drūtas vaikis, kasdien dėvintis tą patį – juodus marškinėlius su užrašu „Titnagas“, – įsitempia. Tarsi lauktų, kol sprogs fejerverkas. Ponia Hol nekantrauja. – Nagi, juk prašau tik puslapio rašinėlio apie save. Neįsivaizduoju nieko baisesnio už rašinėlį apie

save. Mieliau rašyčiau apie ką nors linksmesnio. Pavyzdžiui, apie tai, koks jausmas apsivemti savo gimtadienio vakarėlyje. – Tai svarbu, – tikina ji. – Naujam mokytojui bus lengviau tave pažinti. Žinau, todėl ir nenoriu rašyti. Mokytojai kaip automatai, imantys dvidešimt penkių centų monetas už guminius kamuoliukus. Žinai, ką gausi. Bet ir nežinai. – Ir dar tas paišinėjimas, Ale... – tęsia ji. – Jei nuolat nepaišinėtum, galėtum atlikti užduotis. Prašau, padėk į šalį. Susigėdusi paslepiu savo piešinius po tuščiu lapu. Piešiau save, pašautą iš patrankos. Būti pašautai lengviau, nei sėdėti mokykloje. Ne taip skauda. – Nagi, – toliau ragina ji, stumtelėdama liniuotą lapą arčiau manęs. – Tiesiog pasistenk, kiek gali. Septynios mokymo įstaigos per septynerius metus, ir visada tas pats. Kai pasistengiu, kiek tik galiu, man pasako, kad stengiausi nepakankamai. Netvarkinga. Su klaidomis. Mokytojus erzina, kai tą patį žodį tame pačiame puslapyje parašau skirtingai. O dar galvos skausmas. Man visada paskausta galvą, kai ilgą laiką tenka žiūrėti į tamsias raides baltuose lapuose. Ponia Hol atsikrenkščia. Kitiems mokiniams aš ir vėl pradedu įgristi. Ima girgždėti kėdės. Aidėti atodūsiai. Gal jie mano, kad negirdžiu, kaip jie sako: Nenormali. Kvaiša. Nevykėlė.

Norėčiau, kad mokytoja eitų prie Alberto, vaikščiojančios gūglo svetainės. Jis gautų geresnį pažymį negu aš, net jeigu tiesiog išsišnypštų nosį į užduoties lapą. Įkaista sprandas. Nesuprantu. Įprastai ji taip nepristoja. Gal šitą darbą atiduos kitam mokytojui, todėl taip primygtinai reikalauja. Spoksau į jos išsipūtusį pilvą. – Ar jau sugalvojote, kaip pavadinsit savo kūdikį? – paklausiu. Praeitą savaitę per socialinių mokslų pamoką pusę valandos kalbinom ją kūdikių vardų tema. – Nagi, Ale. Netempk laiko. Nieko neatsakau. – Aš nejuokauju, – taria ji, ir žinau, kad kalba rimtai. Įsivaizduoju, kaip mokytoja paima lazdelę ir nubrėžia tarp mūsų liniją po giedru žydru dangumi. Ji vilki šerifės uniformą, o aš – kalėjimo drabužius su baltais ir juodais dryžiais. Mintyse nuolat regiu panašius vaizdus, ir jie tokie tikroviški, kad nejučia į juos įsitraukiu. Tikra atgaiva nuo realaus gyvenimo. Sukaupiu visą ryžtą ir raginu save padaryti tai, ko iš tiesų nenoriu. Pabėgti nuo šitos mokytojos, kuri atkakliai laikosi savo ir niekaip nenusileidžia. Paimu pieštuką ir jaučiu, kaip ji atsipalaiduoja, mano, kad pasidaviau.

Bet aš, žinodama, kaip ji dievina švarius stalus ir švarą apskritai, tvirtai suimu pieštuką ir išpaišau visą savo stalo paviršių. – Ale! – Skubiai žengia mano pusėn. – Kodėl taip padarei? Viršuje prikeverzoti apskritimai dideli, apačioje – maži. Primena viesulą, ir aš susimąstau, ar tik nenorėjau pavaizduoti savo vidurių. Pakeliu akis į mokytoją. – Taip jau buvo, kai čia atsisėdau. Nuaidi vaikų juokas. Bet jie juokiasi ne todėl, kad aš jiems atrodau juokinga. – Ale, matau, kad pyksti, – taria ponia Hol. Nesugebu to nuslėpti taip gerai, kaip reikėtų. – Ji nenormali, – sušnabžda Šei taip garsiai, kad visi išgirstų. Oliveris barbena į stalą. Sukryžiuoju rankas ir pažvelgiu į ją. – Viskas, – galiausiai taria ponia Hol. – Į direktorės kabinetą. Tuoj pat. Šito ir norėjau, bet jau imu abejoti. – Ale. – Ką? Vaikai vėl nusijuokia. Mokytoja pakelia ranką. – Dar bent menkiausias garsas ir liksit be pertraukos. Klasė nuščiūva. – Ale, sakiau – į direktorės kabinetą.

Negaliu vėl eiti pas mūsų direktorę ponią Silver. Taip dažnai ten einu, kad greičiausiai ant jos durų tuoj kabės užrašas: „Sveika, Ale Nikerson!“ – Atsiprašau, – nuoširdžiai tariu. – Parašysiu tą rašinėlį. Prižadu. Ji atsidūsta. – Gerai, Ale, bet jei pamatysiu, kad neberašai, keliausi pas direktorę. Liepia man persėsti prie skaitymo stalo šalia skelbimų lentos, kurioje dabar skelbiama viskas apie Padėkos dieną ir dėkingumą. O pati papurškia ant mano stalo valiklio. Ir dėbteli taip, lyg tuo valikliu norėtų apipurkšti mane. Nušveisti nuo manęs visą kvailumą. Prisimerkiu tikėdamasi, kad tada ne taip stipriai skaudės galvą. Ir stengiuosi suimti pieštuką taip, kaip pridera, o ne taip keistai, kaip patogu mano rankai. Viena ranka rašau, o kita pridengiu savo lapą. Žinau, kad reikia judinti pieštuką, taigi rašau žodį „kodėl?“ vėl ir vėl nuo lapo viršaus iki pat apačios. Visų pirma todėl, kad žinau, kaip taisyklingai jį parašyti, o antra, tikiuosi, kad kas nors pagaliau man atsakys.

2 SKYRIUS

Geltonas atvirukas Į ponios Hol kūdikio sutiktuvių vakarėlį iš savo tėvo gėlių parduotuvės Džesika atneša tokią didelę gėlių puokštę, kad, prisiekiu, atrodo taip, lyg būtų išrovusi iš žemės visą krūmą ir šaknis apvyniojusi folija. Nesvarbu. Koks man skirtumas. Parduotuvėje radau ryškų atviruką su geltonomis rožėmis. Gėlių nuotrauka per savaitę nenuvys. Taip aš tarsi atsiprašysiu, kad visada būnu tikra rakštis. Maksas įteikia poniai Hol savo dovaną. Mokytojai ją išpakuojant, jis atsiremia į kėdės atlošą ir suneria rankas už galvos. Padovanojo jai sauskelnių. Man regis, tikėjosi ją išprovokuoti ir atrodo nusivylęs, kad mokytoja apsidžiaugė. Maksui patinka dėmesys. Vakarėliai irgi. Kone kasdien klausinėjo ponios Hol, kada bus vakarėlis, ir šiandien pagaliau jo sulaukė. Ištraukusi mano atviruką iš voko ponia Hol jo garsiai neperskaito, kaip visų kitų. Dvejoja, todėl

suprantu, kad jai patiko. Ir mane užlieja pasididžiavimo savimi jausmas, o taip nutinka nedažnai. Ponia Silver pasilenkia pažiūrėti. Imu manyti, kad bent kartą mane pagirs, bet ne, ji suraukia antakius ir parodo man duris. Šei jau irgi atsistojusi pažiūrėti. Nusijuokia ir taria: – Pasaulis tampa kvailesnis kaskart, kai tik Alė Nikerson prasižioja. – Šei, sėskis, – paliepia ponia Hol, bet jau per vėlu. Ištartas žodis nebegrįš. Turėčiau būti prie to pripratusi, bet vis tiek kaskart truputį skaudu. Šei su Džesika juokiasi, o aš prisimenu, kaip praeitą savaitę per Heloviną persirenginėjom mėgstamiausiais knygos personažais. Aš buvau Alisa iš Stebuklų šalies, šią knygą senelis man skaitė begalę kartų. Šei ir jos šešėlis Džesika visą dieną mane pravardžiavo Alisa iš Kelmų šalies. Kiša prieina prie Šei ir taria: – Galėtum bent kartą žiūrėti savų reikalų? Kiša man patinka. Ji nieko nebijo. O aš bijau daug ko. Šei atsisuka su tokia veido išraiška, lyg ruoštųsi pritrėkšti musę: – O gal sakysi, kad čia tavo reikalas? – paklausia. – Tu teisi, ne mano, bet lygiai taip pat ir ne tavo, – atsako Kiša.

Šei aikteli. – Nesikabinėk prie manęs. – O tu nebūk bjauri, – atšauna Kiša, pasilenkdama prie jos. Maksas sukryžiuoja rankas ir užgula savo stalą. – Jėga, bus muštynės, – džiaugiasi jis. – Nebus jokių muštynių, – atkerta ponia Hol. Suki laiko vieną iš savo medinių kubelių. Turi visą jų kolekciją ir laiko dėžutėje. Mačiau, kaip vieną išsiima, kai susinervina. Dabar ji susinervinusi. Šei dėbteli į Kišą. Kiša – šių metų naujokė. Stebiuosi, kad įsikišo. Visi susierzinę ir aš nesuprantu kodėl. Kol ponia Hol liepia joms atvėsti ir paaiškina Maksui, kaip kvaila skatinti pykčius, ponia Silver parodo man eiti durų link. Kas, po galais, čia dedasi? Kai išeiname į koridorių, iš ponios Silver veido suprantu, kad ir vėl turėsiu atsiprašyti arba paaiškinti, kodėl kažką padariau. Bėda ta, kad šįkart aš net nežinau, ką tokio iškrėčiau. Susikišu rankas į kišenes, kad jos nepadarytų ko nors, dėl ko pasigailėčiau. O, kad ir burną galėčiau ten įsikišti. – Aš nesuprantu, Ale, – taria ji. – Tu esi padariusi nederamų dalykų, bet šitaip... čia jau kas kita. Tu ne tokia. Nuostabu: kai padarau ką nors gražaus, ji pasako, kad aš ne tokia. Nesuprantu, kodėl nupirkti atviruką yra blogai.

– Ale, – tęsia ponia Silver. – Jei sieki dėmesio, tai šitaip nedera. Ji klysta. Man dėmesio reikia kaip žuviai akvalango. Durys plačiai atsiveria ir trenkiasi į spintelę. Iš klasės išlekia Oliveris. – Ale, – taria jis, – padovanojai mokytojai tą atviruką, kad pasakytum, jog tau gaila, kad ji turi su mumis atsisveikinti ir gimdyti kvailą kūdikį. Ji labai liūdi. Man jos gaila. Ką jis čia šneka? – Oliveri, kodėl išėjai iš klasės? – klausia ponia Silver. – Aš... ėjau... ėjau į tualetą. Taip. Štai taip. Bėgu. – Ar jau galiu eiti? – išpyškinu, jausdamasi taip, lyg stovėti čia būtų darbas, kurio daugiau nepakęsiu nė vienos sekundės. Kalbėdama ponia Silver nežymiai purto galvą. – Aš nesuprantu. Kodėl nėščiai moteriai dovanojai užuojautos atviruką? Užuojautos atviruką? Susimąstau. Ir dar vis mąstau. Ir tada prisimenu. Mama siunčia tokius atvirukus žmonėms, kai miršta jiems brangus žmogus. Susuka vidurius, imu svarstyti, ką pagalvojo ponia Hol. – Ale, ar žinai, kas yra užuojautos atvirukas? Turėčiau paneigti, bet palinksiu, nes nenoriu, kad ponia Silver pradėtų man aiškinti. Be to, pa-

manytų, kad aš dar kvailesnė, negu esu. Jei tai įmanoma. – Tai kodėl šitaip pasielgei? Stoviu įsitempusi, bet viskas viduje susitraukia. Jaučiuosi siaubingai. Labai liūdėjau, kai nugaišo kaimynų šuo, ką jau kalbėti, jei mirtų kūdikis. Tiesiog nežinojau, kad tai liūdnas atvirukas. Mačiau tik gražias geltonas gėles. Ir įsivaizdavau, kaip ponia Hol apsidžiaugs. Bet dėl daugybės priežasčių negaliu sakyti visos tiesos. Nei poniai Silver. Nei kam kitam. Nesvarbu, kiek meldžiausi, mokiausi ir vyliausi, skaityti man yra tas pat, kas stengtis įžvelgti prasmę abėcėlės sriuboje, kuri iš skardinės išpilta į lėkštę. Nesuprantu, kaip kitiems tai pavyksta.

Lynda Mullaly Hunt

Kiekvienas esame protingas savaip. Bet jei spręsi apie žuvį pagal jos gebėjimą įlipti į medį, ji visą gyvenimą manys, kad yra kvaila. 9