Nr. 1
2019 m.
Beata Tiškevič
Jurga Lago
Kastytis SarnickasKastetas
Algirdas Toliatas
Marius Repšys
Oleg Surajev
Knyga˛ gali parašyti bet kas
Provok Daugelis rašytojų yra mažakalbiai atsiskyrėliai, mėgstantys jaukią vienatvę ir vengiantys scenos triukšmo bei kameros šviesų. Tačiau to nepasakytum apie šešiasdešimt penkerių olandų rašytoją Hermaną KOCHĄ, kurį pasaulyje labiausiai išgarsino romanas „Vakarienė“: gimtuosiuose Nyderlanduose jis pažįstamas ir kaip televizijos žvaigždė. Šiemet atvykti į Vilniaus knygų mugę jį pakvietė leidykla „Baltos lankos“. Gerda PELECKYTĖ 6
H
ermanas – ne tik vienas skaitomiausių Europos rašytojų, bet ir garsus Nyderlandų aktorius, radijo ir televizijos laidų vedėjas, ilgamečio humoristinio televizijos šou „Jiskefet“ („Šiukšlių dėžė“) kūrėjas, komedijos žanro atstovas. Jis iki šiol nekenčia griežto grafiko ir mėgsta viską atidėti paskutinei minutei. Iš pažiūros – atsidavęs šeimos žmogus: turi ispanę žmoną Amalią Rodriguez ir sūnų Pablo, pats šešerius metus yra gyvenęs Ispanijoje, Barselonoje iki šiol jaučiasi kaip namie. Literatūra jam visuomet buvo prie širdies: paauglystėje mielai skaitė rusų klasikus Antoną Čechovą, Levą Tolstojų ir Fiodorą Dostojevskį, netrukus jau pats pradėjo rašytinius bandymus ir dėjo juos į stalčių. Pirmąjį romaną išleido 1985-aisiais („Jį parašyti man labai padėjo viskis“, – prisipažino vėliau), paskui kas keleri metai vis pasirodydavo po naują jo knygą, bet didesnio populiarumo už gimtinės ribų kūriniai nesulaukė. Todėl autoriui buvo labai netikėta, kai 2009-aisiais jo romanas „Vakarienė“ Nyderlanduose pelnė Metų knygos titulą, prestižinį Publikos prizą ir ėmė kaip maras plisti po pasaulį.
Sunku tiksliai įvardyti šio romano žanrą: jis artimiausias psichologiniam trileriui, skaitytojas ne kartą pasijunta suklydęs narpliodamas įvairias paslaptis. Prie stalo pamažu ryškėjantys tikrieji vakarienės dalyvių portretai galiausiai tampa visai kitokie, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Paslaptingas ir šiurpus romanas į dienos šviesą iškėlė blogio šaknis ir privertė skaitytojus visai kitomis akimis pažvelgti į patį autorių: ar tikrai šio artisto, daugelį metų garsėjusio ironiškais juokeliais, galvoje galėjo kilti tokių minčių?..
7
Marko Kocho ir Annaleen Louwes nuotraukos
atorius
Geriausia dovana
10
„Mangusto / Photos tell Stories“ nuotraukos
Prieš šių porų vestuves bičiuliai ne ieškojo gėlių, o suko į knygynus – jaunieji buvo išreiškę norą vietoj puokščių sulaukti to, kas džiugintų kur kas ilgiau, – knygų.
Per vestuves Luka ir Alminas prie Šv. Ignoto bažnyčios sukūrė jaukų kampelį: pastatė antikvarinius fotelius, toršerą, spausdinimo mašinėlę ir spintelę knygoms – kad būtų kur dėti įteiktas svečių. Itin brangi dovana – nuotakos močiutės išsaugotas elementorius „Aušrelė“, iš kurio ji mokėsi skaityti
Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²
Pagal sąrašą
I
lgais žiemos vakarais Lukai (26) ir Alminui (32) SINEVIČIAMS ne kartą kilo noras patogiai įsitaisyti ir atsidėti skaitymui: po praėjusį rudenį įvykusių vestuvių namuose jų laukia didžiulė krūva knygų. „Nuo vaikystės man geriausia dovana buvo knyga, o ir mano vyrui be galo patinka skaityti. Mes labai mėgstame gėles, tačiau jos vysta, tad pagalvojome: už tiek, kiek draugai ir artimieji išleistų gėlėms, galėtų išeiti knyga“, – apie priimtą prieš vestuves sprendimą pasakoja Luka, istorikė, LRT televizijos projekto „Nacionalinė ekspedicija“ dalyvė, dabar dirbanti Krašto apsaugos ministerijoje. Juodu su Alminu prisiminė, kad ir vieni draugai prieš kelerius metus prašė vestuvių proga dovanoti knygų. Kad sveikintojams netektų ilgai sukti galvos ir jų nekankintų klausimais, kai prieš šventę ir taip netrūksta rūpesčių, jaunieji
11
pasl
Elenos Ferrante
Neapolietiška saga perkelta į ekraną – aštuoniose serijose atgijo pirmoji knyga „Nuostabioji draugė“. Filmo kūrėjai kiekvieną smulkmeną derino su romanų autore Elena Ferrante. Tiesa, ji savo nuostatos dėl anonimiškumo nepažeidė ir bendravo tik elektroniniais laiškais
26
Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²
aptis Elenos FERRANTE sukurtoje Neapolietiškoje sagoje kunkuliuojančios itališkos aistros įtraukė visą pasaulį, neaplenkė ir Lietuvos. Spėliojama, ar prie milžiniško keturių romanų populiarumo prisidėjo ir autorės paslaptis. Juk niekam dar nepavyko išsiaiškinti, kas slepiasi po šiuo literatūriniu slapyvardžiu. Irma LAUŽIKAITĖ
K
eturi Neapolietiškos sagos romanai – „Nuostabioji draugė“, „Naujoji pavardė“, „Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka“, „Istorija apie prarastą mergaitę“ – pasakoja Elenos ir Lilos, kurios užaugo skurdžiame Neapolio kvartale, gyvenimo istoriją. Kai vieną dieną šešiasdešimt šešerių Lila dingsta, nepalikusi namuose jokio pėdsako – drabužių, batų, laiškų ir nuotraukų, – rašytoja Elena nutaria atgaivinti draugę papasakodama apie ilgametį ir permainingą jų ryšį: vaikystę, paauglystę, vyrą, kurį abi pamilo, ir vaikus, kuriuos kartu augino. Romanuose taip pat atsiskleidžia kelių dešimtmečių politinė, ekonominė ir kultūrinė Italijos panorama. Kas yra Elena Ferrante, žino tik leidykla, bet akylai saugo savo autorės (o gal – autoriaus?) anonimiškumą. Šiuos romanus versdama į lietuvių kalbą, Ieva MažeikaitėFrigerio turėjo galimybę, jei kildavo koks nors klausimas, susisiekti su rašytoja, bet per ilgą grandinę: Lietuvoje esanti leidykla persiųsdavo laišką agentei Italijoje, o ši – autorei. „Yra rašytojų, kurie neslepia džiaugsmo dėl verčiamų jų knygų ir atsako labai išsamiai, – pažymi vertėja. – Elenos Ferrante atsakymai buvo glausti.“
Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²
Gaivališkasis Neapolis „Buvau girdėjusi apie Eleną Ferrante, ji Italijoje buvo gana populiari, tačiau romanų nebuvau skaičiusi. Kai prieš kelerius metus leidykla „Alma littera“ man pasiūlė įvertinti „Nuostabiąją draugę“, atsiverčiau ir knyga mane tiesiog užbūrė, negalėjau atsitraukti ir supratau, kad neišversti jos į lietuvių kalbą būtų tiesiog nuodėmė“, – pripažįsta Ieva Mažeikaitė-Frigerio. Pirmoji sagos knyga „Nuostabioji draugė“ Italijoje pasirodė 2011-aisiais, paskui kasmet išeidavo po naują dalį. Romanai neliko nepastebėti, bet šiuo atveju derėtų prisiminti patarlę, kad savame krašte pranašu nebūsi: dauguma italų rašytoją atrado tik tada, kai knyga buvo išversta į anglų kalbą ir amerikiečiai dėl jos tiesiog pakvaišo. Tai įrodo ir faktas: 2016 metais žurnalas „Time“ Eleną Ferrante įtraukė į šimto įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. „Amerikiečius, kaip ir visą pasaulį, sužavėjo spalvingas pasakojimas apie gaivališką itališką kasdienybę, kur
27
JO KAIMO AITVARAS
Romui TREINIUI (1957–2018) nebuvo lemta rankose palaikyti debiutinės knygos – „Dziedas“ pradėjo savo kelionę jau po netikėtos autoriaus mirties. Ilgamečio Jaunimo teatro šviesų dailininko, legendinio režisieriaus Eimunto Nekrošiaus asistento istorinis romanas daugeliui buvo didžiulis netikėtumas. Irma LAUŽIKAITĖ
44
Vyginto Skaraičio nuotraukos
Virš Romo Treinio darbo stalo Mardasave tebekabo dzūkų staliaus Tomo Miškinio portretas, kuris žvelgia ir nuo jo knygos viršelio. „Simetrišką griežtų bruožų veidą puošė vešlūs žili ūsai, iš po kurių matyti plonos sučiauptos lūpos. Ir akys – vos primerktos, giliai įsodintos po antakių lankais, bet nė akimirkai nepaleidžiančios tavęs“, – aprašė nuotrauką romane
Popierius – G Print® 100 g/m²
45
Iš po skverno Dažnas dar prisimena laikus, kai net knygos buvo deficitas. Jei tuomet nepavykdavo užmegzti artimos draugystės su pardavėja, kuri iš po prekystalio galėtų ištraukti trokštamą romaną, tekdavo leistis į tikrą jo medžioklę – apeiti atokius Vilniaus knygynus ar... rinkti makulatūrą. Dviejų populiarių leidinių apie Vilnių autorius, miesto tyrinėtoju save vadinantis Darius POCEVIČIUS puikiai pamena, kaip, paauglystėje perskaitęs penkias knygas apie Harką, blaškėsi ieškodamas, kur rasti šeštąją. „Galų gale ją paskolino draugas“, – nusijuokia. Irma LAUŽIKAITĖ
66
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
Judelio Kacenbergo ir L. Morozovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotraukos
Epochos dvasią perteikia užrašas po šia archyve saugoma 1954-ųjų fotografija: „Vilniaus knygyno nr. 12 pardavėja D. Mindenienė pirkėjui P. Kavaliauskui rodo Lenino raštus“
Tikras antplūdis į Vilniaus centrinio knygyno atidarymo iškilmes tuometiniame Stalino (dabar – Gedimino) prospekte, 1952-ieji
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
67
Robertas PETRAUSKAS nesvajojo rašyti knygų, bet per aštuonerius metus išleido trilogiją apie Antrąjį pasaulinį karą. Trečiosios knygos „Barbarosa“ teko laukti penkerius metus ir ji, kaip tvirtina autorius, jau kiek kitokia nei pirmosios dvi: „Nusprendžiau nerti giliau, nes tikiu, kad skaitytojas pajėgus tai iškęsti.“ Abi Roberto Petrausko knygos tapo bestseleriais. Šluojama ir „Barbarosa“, nes akimoju rado kelią į skaitytojų širdis. Birutė PAKĖNAITĖ
Išeiti į karą 98
P
VIDA PRESS ir Marko Cechanovičiaus nuotraukos
irmosios knygos – „Trečiojo Reicho triumfas“ ir „Lemtingi sprendimai“ – parašytos skrendančiu ritmu, nesigilinant – apžvelgiami visi kampai, tvarkingai pasakojama istorija, bet pernelyg nesiknaisiojama. Vis dėlto keturiasdešimt dvejų Robertui Petrauskui tokia istorija tapo nebeįdomi, nors jo knygose – aibė daugeliui beveik negirdėtų faktų, pribloškiančių citatų ir susimąstyti verčiančių įvykių. „Aš, kaip istorikas, kuo labiau gilinuosi į tą karą, tuo labiau jaučiu, kad jį itin sunku suprasti ir kad jokiu būdu negalima jo supaprastinti. Apie Antrąjį pasaulinį karą parašyta daug knygų, kurių kryptis labai aiški, pasakojimas – lyg vadovėlyje: buvo taip, nes tas, tas ir anas. Tačiau „Barbarosoje“ pradėjau ratus sukti į skirtingas puses. Vienas ratas sukasi – lyg ir aišku, antras ratas – aišku, trečias – aišku, bet kai tuos ratus sujungi, pasidaro nebeaišku, nes ne viskas taip paprasta“, – įsitikinęs autorius. Jo vizitine kortele tapo įtraukiantis rašymo stilius – laisvas ir suprantamas, kitaip nei daugelio istorinių veikalų autorių. Matyt, dėl to skaitytojus ir užbūrė. „Manau, tai buvo pirmas bandymas parašyti tokią istoriją, kurią skaitant nereikia kentėti, kad sužinotum, kas atsitiko. Nors ta istorija tikra, nors labai daug dirbu prie šaltinių, skaitytojams tai neįdomu. Jiems svarbiausia – rezultatas“, – tvirtina trilogijos autorius. Kaskart išleidęs knygą į pasaulį jis jaučiasi išsunktas ir apie rašymą galvoti nebenori, bet šįsyk nuo pat pradžių palieka viltį, kad „Barbarosa“ – ne paskutinė serijos knyga, nes į ją netilpo visa šios karinės operacijos istorija: „Jaučiuosi įsipareigojęs skaitytojams, tad, matyt, teks vėl sėsti rašyti.“ „Barbarosą“, kitaip nei pirmąsias serijos knygas, autorius išleido savo lėšomis. Tai – savotiškas eksperimentas, kuriuo siekia patikrinti, ar įmanoma Lietuvoje gyventi vien rašant knygas. Lietuviai jus pažinojo kaip vieną geriausių krepšinio komentatorių, vedėte radijo laidas ir renginius, rengėte sporto žinias televizijoje, iki šiol rengiate ir vedate intelektinius žaidimus „Protų kovos“. O kaip pradėjote rašyti knygas? Klaipėdos universitete baigiau istoriją. Mano specializacija buvo XX amžiaus istorija, tad dar studijuodamas itin domėjausi Antruoju pasauliniu karu. Tačiau baigus universitetą istorija liko tik pomėgis – išvažiavau į Vilnių, komentavau krepšinio rungtynes ir dirbau televizijoje. Nuo mažens mėgau skaityti – ne tik grožinę literatūrą.
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
Perskaičiau keletą istorinių knygų ir mane tai užkabino. Simonas Sebagas Montefiore tada dar nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, labai įdomios pasirodė Richardo Overy knygos. Jas skaitydamas atradau naują rašymo stilių. Studijų metais privalėjau perskaityti daug nuobodžių knygų: bandai ką nors įsidėti į galvą, nes reikės atsiskaityti, bet iš esmės dirbi sunkų darbą. O Montefiore ir Overy darbai dėl stiliaus įtraukia kaip geras straipsnis. Mokykloje nemokėjau piešti, turėjau bėdų dėl chemijos ir fizikos, bet lengvai parašydavau rašinį. Todėl vieną dieną šovė į galvą padėlioti, kaip rašyčiau istorinę knygą. Rašinėjau apie Adolfą Hitlerį, Versalio sutartį – išėjo apie 50 puslapių. Nežinau kodėl, bet tą savo rašliavą nunešiau į leidyklą „Tyto alba“. O ten pasakė: „Rašyk knygą.“ Jaunatviško užsidegimo vedamas ir neturėdamas išankstinių nuostatų, tą knygą parašiau per pusmetį. „Trečiojo Reicho triumfas“ pasirodė 2010-aisiais. Prie antrosios knygos „Lemtingi sprendimai“ jau vargau – spaudė sutartis, grafikas, labai geras pirmosios knygos įvertinimas. Galvoje pradėjo vykti nesąmonės, išsikėliau nepaaiškinamų kartelių. Šiaip ne taip per metus parašiau. Knyga pasirodė 2013-aisiais. O trečiajai knygai „Barbarosa“ prireikė net penkerių metų. Jei būčiau tik rašęs, „Barbarosai“ būtų užtekę metų ar pusantrų. Bet turiu itin daug veiklos, kuri trukdo tai daryti. „Protų kovos“ yra pagrindinis mano pajamų šaltinis. Klausimų atranka, paieška, kūrimas, žaidimų organizavimas atima daug laiko. Esate disciplinuotas rašytojas? Visaip būna. Geriausiai jaučiuosi, kai atsikeliu apie penktą ir keletą valandų dirbu tyloje, kol pasaulis dar miega. Per tas kelias ryto valandas kartais padarau daugiau nei per visą dieną. Bet mano knygos nėra grožinės, tad daug laiko atima techninis darbas. Norint parašyti tokią knygą, būtina daug perskaityti. Žinau kertinius dalykus, apmąstau, kaip dėlioti siužeto linijas, bet informacijos yra nepaprastai daug, tad reikia ją susisteminti. Rašydamas pirmąją knygą, kabinėjau lapelius su rodyklėmis – kaip serialų detektyvai. Dabar naudojuosi kompiuterio programomis. Išrenku citatas, įvykius, faktus, įdomius momentus, keliu juos į programas, pažymiu, ieškau sąsajų. Tai – pagalba rašančiam. Bet norint, kad ta pagalba būtų veiksminga, reikia daug padaryti. Kai nėra polėkio rašyti, imuosi to techninio darbo. Kartais rašyti norisi, bet negaliu, nes neatliktas techninis darbas. Stengiuosi tai derinti.
99
„Aš, kaip sako Šveikas, galiu duoti į snukį“, – vienoje diskusijoje rėžė Ingrida Šimonytė. Aštriu liežuviu garsėjanti kandidatė į prezidento postą argumentus ne kartą yra sustiprinusi citatomis iš savo mėgstamiausios knygos – čekų rašytojo Jaroslavo HAŠEKO (1883–1923) romano „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“. Emilija ŠĖŽAITĖ
Paminklas žmonijos kvailumui Š
i knyga – į daugiausia kalbų, 58-ias, išverstas čekų kūrinys. Literatūros kritikai „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“ vadina vienu pirmųjų antikarinių romanų ir lygina su keleriais metais vėliau pasirodžiusiu Ericho Marios Remarque’o „Vakarų fronte nieko naujo“. Austrijos– Vengrijos imperijos armijos eilinis Šveikas – neabejotinai vienas iš Čekijos simbolių, jo atvaizdų galima pamatyti ant daugybės užeigų ir restoranų ne tik Prahoje. Ir gal tik retas šauniojo kareivio pėdomis sekantis turistas numano, kad, romane minimose smuklėse keldami bokalą alaus nepamirštamo literatūrinio herojaus garbei, iš tiesų eina rašytojo Jaroslavo Hašeko keliais. Juk šios asmenybės būta neeilinės: avantiūristas ir mistifikatorius, meistras pokštauti ir mėgėjas šokiruoti, gimtojoje
104
Prahoje – anarchistas, o Rusijoje, kur pateko kaip į nelaisvę pasidavęs austrų kareivis, – Raudonosios armijos komisaras. Hašeko gyvenimas buvo apipintas legendomis, gandais ir anekdotais. Ne tik savo kūryboje, bet ir gyvenime jis už nosies vedžiojo įvairaus plauko pareigūnus ir šaipėsi iš valdininkų.
Kada bus mano laidotuvės, kol kas neaišku 1923 metų sausio 4 dieną Prahos dienraštyje „Tribuna“ pasirodė pranešimas apie ankstyvą rašytojo Jaroslavo Hašeko mirtį – po keturių mėnesių jam būtų sukakę keturiasdešimt. Žinutė baigėsi klaustuku. Reikalas tas, kad toks pranešimas nebuvo pirmas – kadaise
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
SHUTTERSTOCK nuotrauka
Visame pasaulyje atpažįstamas – šaunusis kareivis Šveikas. Jaroslavo Hašeko sukurto herojaus įvaizdį taikliai perteikė rašytojo bičiulis dailininkas Josefas Lada
105