NORI BŪTI ŽMONIŲ VALDOVAS? SPAUSK PULTELĮ, ATRAKINK KNYGĄ IR PIRMYN!
Iš anglų kalbos vertė Tomas Einoris
V ILNIU S
2017
David BADDIEL THE PERSON CONTROLLER HarperCollins Children’s Books, London, 2015
Iliustracijų autorius Jim Field Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Originally published in the English language by HarperCollins Publishers Ltd. under the title THE PERSON CONTROLLER Text © David Baddiel 2015 Illustrations © Jim Field 2015 David Baddiel and Jim Field assert the moral right to be identified as the author and illustrator of the work Cover design © HarperCollins Publishers Ltd 2015 © Tomas Einoris, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 © „Tyto alba“, 2017 ISBN 978-609-466-231-7
I DALIS PAUZÄ–
PIRMAS SKYRIUS FREDIS IR ELĖ
F
redis ir Elė – dvynukai, bet jie visuomet svarstė, ar juos galima vadinti identiškais
dvyniais. Taip, jie gimė tą pačią dieną (rugsėjo 20 d., prieš vienuolika metų), turėjo tuos pačius tėvus (tėtį Eriką ir mamą Džaniną), tačiau jųdviejų vardai buvo Fredis ir Elė. Akivaizdu, kad berniukas ir mergaitė nėra identiški.* * Berniukas ir mergaitė gali būti tiesiog dvyniai, o ne identiški. Tik neprašyk paaiškinti skirtumo – tai šlykštokas reikalas.
11
Tačiau jie jautėsi identiški. Kartais net manė žiną, ką galvoja kitas, ir net būdami už 200 metrų galėjo perskaityti vienas kito žodžius iš lūpų. Atrodė taip pat gana identiški. Tiek Fredis, tiek Elė nešiojo akinius ir dažniausiai vilkėjo mokyklinę uniformą, nors mokykloje ji nebuvo privaloma. Be to, šios istorijos pradžioje abu nešiojo kabes ant viršutinių dantų. Taip pat dvynukai mėgo tuos pačius dalykus – pavyzdžiui, superdidvyrius, japonų magiškosios fantastikos animacinius filmus, komiksus, matematiką (taip, jiems tikrai patiko matematika, kartais jie žaisdavo žaidimą
12
„Kas išvardys daugiau skaičiaus pi skaitmenų po kablelio?“) ir, visų svarbiausia, kompiuterinius žaidimus. Jiems patiko visi kompiuteriniai žaidimai, tačiau mėgstamiausi buvo šie: „FIFA“, „Street Fighter“, „Super Mario“ ir „Minecraft“. Naujausios šių žaidimų versijos buvo bene vieninteliai pirkiniai, kuriems jie taupydavo savo kuklius kišenpinigius. Elei geriau sekėsi žaisti kompiuterinius žaidimus nei Fredžiui*, tačiau jis dėl to nė kiek * Užtat Fredis geriau mokėjo kurti avatarus. Kad ir koks būtų žaidimas ir avataro pavidalas, jo veikėjai atrodė puikiai nuo galvos iki kojų: šukuosena, akių spalva, odos spalva, drabužiai, dantys. Fredis kartais net pagalvodavo, kad kurti žaidimų veikėjus yra smagiau, nei žaisti patį žaidimą.
13
nesikrimto. Žinojo, kad sesers pirštai miklesni, kad ji greičiau reaguoja, ir nors kartais susierzindavo pralaimėjęs, neretai tiesiog mėgdavo žiūrėti, kaip Elės pirštai laksto jos valdymo pultelio mygtukais, tarytum sesutė grotų klasikinės muzikos koncertą iš atminties. Sakydamas „jos valdymo pultelis“ būtent tai ir turiu omeny. Elė ir Fredis naudojo savo pultelius. Mergaitė visuomet žinodavo, kuris pultelis yra jos. Nors neįgudusiai akiai abu pulteliai galėjo pasirodyti visiškai vienodi, Elės pultelis ir svoriu, ir kitomis savybėmis tobulai atitiko jos žaidimo stilių. Štai kodėl vienas įvykis ją kaip reikiant nuliūdino.
14
ANTRAS SKYRIUS ERIKAS
N
uskambės negražiai, bet faktas – Erikas Stounas buvo storas. Žinoma, galima ras-
ti gražesnių žodžių, ir Erikas dažnai jais dangstydavosi – sakydavo esąs stambių kaulų, apkūnus, skųsdavosi tinstąs nuo besikaupiančių skysčių, tačiau jis buvo tiesiog storas, nes per daug valgė. Jame kaupėsi ne skysčiai, o sumuštiniai su kiaulienos šonine. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Erikas,
15
dažniausiai raginamas žmonos Džaninos ir vaikų Fredžio bei Elės, išbandė galybę dietų. Jis laikėsi ląstelienos dietos, ląstelieną ribojančios dietos, sulčių dietos, dietos be sulčių, kopūstų sriubos dietos, žirnių ir mėtų dietos ir dietos, kurią sudarė tik bananiniai pyragėliai ir sūris. Taip pat jis išmėgino 5:2 dietą, 6:1 dietą, 4:3 dietą, 2:5 dietą ir net 17:28 dietą (nieko nevalgydavo nuo 17:27 iki 17:29 val.). Erikas lankė Svorio stebėtojų ir Anoniminių šokoladoholikų, 101,6 kg
16
savigalbos bei „Stambiakaulių, apkūnių sumuštinių su šonine mėgėjų, sėdinčių ratu ir besiteisinančių, kad tai ne jų kaltė“, grupes (ši – Džaninos pramanas, ji taip vadino visas Eriko dietos grupes). Bėda ta, kad dietos nepadėjo Erikui sulieknėti. Tiesą sakant, jis tik priaugo dar daugiau svorio, nes baigęs laikytis dietos (visuomet baigdavo – dažniausiai po keturių ar penkių dienų) sumuštinių su šonine sušlamšdavo maždaug penkiskart tiek, kiek sverdavo.* Taigi, kai Elės valdymo pulteliui nutiko tai, kas nutiko**, ir tai ją labai nuliūdino, Erikas kaip tik kramsnojo sumuštinį su šonine – pirmąjį po * Dera pridurti, kad Erikas dirbo mažmeninės preky-
bos vadybininku prekybos centre, kad ir kas tai per darbas (taip, turėčiau žinoti, bet nežinau, niekuomet nežinojau, ką iš tikrųjų veikia asmenys, einantys taip įmantriai pavadintas pareigas). Taigi Stounų šeima gaudavo didžiulių nuolaidų maistui, ypač šoninei, – jos Erikas pirkdavo tiek daug, kad dar gaudavo papildomą nuolaidą. ** Taip, žinau, kad čia visiškai šalia kartojasi žodis „nutiko“. Bet nesuk dėl to galvos.
17
net dvi dienas trukusios bulvių lupenų dietos, (bulvių lupenas buvo galima valgyti su neriebia užtepėle, bet Erikas nusprendė, kad tinka ir majonezas). Iš dalies ši nelaimė įvyko dėl sumuštinio su šonine. Kai Erikas Stounas skanaudavo pirmąjį sumuštinį su šonine po dietos, jį taip pakerėdavo riebūs ir sūrūs šoninės bryzeliai, dailiai sugulę ant rudojo padažo prisigėrusios baltos duonos, jog jis užsimerkdavo ir pamiršdavo viską pasaulyje. Tomis akimirkomis jam daugiau niekas nerūpėdavo. Nelaimė, mėgaudamasis šiuo sumuštiniu su šonine, Erikas Stounas kaip tik sėdosi ant sofos priešais televizorių – VIENOMIS TRUMPIKĖMIS. Tos didelės pilkos trumpikės su Y formos siūlėmis buvo pirktos dar 1987 metais. Vienoje rankoje jis laikė lėkštę, kitoje – sumuštinį. Ketino netrukus atsimerkti ir žiūrėti televizorių, bet ne iš karto, o tik kaip reikiant pasimėgavęs sūria šonine, tik...
18
– Oi! – šūktelėjo Erikas ir plačiai atsimerkė. – Kas nutiko? – paklausė Džanina, nesivargindama atitraukti akių nuo laidos „Lobis palėpėje“. Džanina Stoun nebuvo praleidusi nė vienos serijos ir tikėjo, kad vieną dieną pati palėpėje ras daiktą, vertą milijonų svarų. Turint omeny, kad Stounai gyveno pirmo aukšto bute, būtų keista, jei jos viltys išsipildytų. – Ant kažko atsisėdau, Džanina! – tarė Erikas. – Tai atsikelk, – patarė Džanina, tebežiūrėdama į ekraną ir glostydama katę – baltą pūkuotą padarą, vardu Margareta Draskytoja. – Negaliu! – Negali?
19
– Regis... Regis, jis įstrigo! Erikas atsistojo ir nusisuko nuo žmonos. Nors jį akivaizdžiai kamavo skausmas, ir toliau žiaumojo sumuštinį su šonine. – Ar matai? – paklausė jis. – Ką turi omeny klausdamas, ar matau? Erikas žvilgtelėjo per petį. – Liaukis spoksoti „Lobį palėpėje“! Bent sekundėlę! Garsiai išreiškusi nepasitenkinimą, Džanina Stoun atplėšė akis nuo televizoriaus ir per Margaretos Draskytojos kailį pažvelgė į vyro nugarą. Jos žvilgsnis nuslydo kiek žemiau. – Kas čia? – paklausė ji. – Ką? – Tas juodas daiktas, kyšantis iš tavo trumpikių. – Ir aš norėčiau žinoti! – atšovė Erikas. – Jis ne šiaip kyšo, o duria! Jam už nugaros pasigirdo nepasitenki-
20
nimo kupinas „Et!“ Kartą Erikas, valgydamas valgykloje sumuštinį su šonine, tyliai prisipažino bendradarbiams, kad jo žmona nepasitenkinimą išreiškia trumpu žodeliu „Et!“ – Dėl Dievo meilės, Erikai. Pasilenk. Erikas padarė ką liepiamas. Stojo trumpa pauzė – Džanina ir Margareta Draskytoja įdėmiai pasižiūrėjo. Erikui atrodė, kad girdi jų žvilgsnius. Paskui žmona paklausė: – Kaip, po galais, sugebėjai susigrūsti šitą daiktą? – Kokį daiktą? – MANO ŽAIDIMŲ VALDYMO PULTELĮ! – pasigirdo kitas balsas. Tai buvo Elės balsas. Labai liūdnas. Suprantama, mat ji ką tik įėjo į kambarį ir išvydo, kaip mama kiek pasišlykštėjusi tiesia ranką, norėdama ištraukti jos didžiausią brangenybę, įstrigusią tėčio užpakalyje, įspraustame į 1987 m. trumpikes su Y formos siūlėmis.
21
DAVID BADDIEL (Deividas Bedylas) rašo scenarijus komedijų laidoms ir pats jose vaidina. Pirmoji jo knyga vaikams „Didžioji tėvų agentūra“ iš karto patiko visiems, ir nenuostabu. Nes ji – juokinga ir įdomi. Dabar tavo rankose – antroji jo knyga „Žmonių valdymo pultelis“. Ji lygiai tokia pat juokinga ir įdomi kaip ir pirmoji. Dvyniai Fredis ir Elė labiau už viską pasaulyje mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus. Jie – tikri pultelio valdymo meistrai, monitoriaus karaliai, žaidime sugebantys viską. Tačiau mokykloje jiems sekasi gerokai blogiau: Fredžio nepriima į futbolo komandą, Elei patinka vienas berniukas, kuris į ją nežiūri, negana to – iš jų tyčiojasi bjaurieji Aila ir Morisas Fosetai, mokyklos direktoriaus vaikai. O čia dar sugenda Elės žaidimų pultelis. (Tai baisiai juokinga nelaimė. Nesakysim, KAIP jis sugenda.) Ir tuomet kompiuterio ekrane pasirodęs Paslaptingasis Vyras dvyniams padovanoja... nepaprastą pultelį. Šis nepanašus nė į vieną kada nors jų turėtų pultelį ir juo negalima valdyti nė vieno jų turimo žaidimo. Bet jis gali kai ką daugiau!
Netrukus Elė ir Fredis supranta, KĄ būtent gali šis pultelis. Dabar jie gali įgyvendinti drąsiausias savo svajones!
VISKAS IŠSISPRENDŽIA? ANAIPTOL. NUOTYKIAI, KOVOS IR IŠŠŪKIAI TIK PRASIDEDA. Atrakink knygą ir sužinok viską! ISBN 978-609-466-231-7
9 786094 662317
NORI BŪTI ŽMONIŲ VALDOVAS? SPAUSK PULTELĮ, ATRAKINK KNYGĄ IR PIRMYN!
kraunasi