1. ŽŪTBŪTINĖ KOVA SUGADINTA

Pabudusi Liepa nieko nelaukė – šoko iš lovos ir, perbėgusi svetainę ant pirštų galiukų, atsidūrė prie kito kambario durų. Mergaitė lėtai nuspaudė rankeną ir pravėrė duris.

– Kelkis, – ištarė tyliai. – Ąžuolai, kelkis, jau sekmadienis.

Bet vargu ar šnabždėdamas ką nors pažadintum, tiesa? Taigi mergaitė mažais žingsneliais nutipeno prie lovų, kur miegojo jos broliai. Praėjusi jaunesnįjį, Liepa sustojo prie vyresniojo lovos ir ėmė švelniai purtyti brolį už peties.

– Ąžuolai, Ąžuolai, kelkis, jau...

– Mama, baik, – sumurmėjo šis ir apsivertė ant kito šono.

– Ne, Ąžuolai, aš ne... – Šiandien į mokyklą neisiu, – pertraukė berniukas nė neatsimerkdamas.

Liepa tyliai nusijuokė, stengdamasi nepažadinti mažojo broliuko.

– Minecr... – pradėjo mergaitė, bet akimirksniu nutilo, mat pakako vos pusės žodžio, kad Ąžuolas...

• Pašoktų iš lovos per 0,7 sekundės dalį

• Maždaug per 4 sekundes išsinertų iš pižamos ir įšoktų į naminius treningus

• Per 3 sekundes išsivalytų dantis

• Nuskuostų į svetainę ir, čiupęs žaidimų konsolės pultelį, atsistotų priešais televizorių, pakabintą ant sienos

– Man atrodo, kad pagerinai rekordą, broli, – ap - sidžiaugė Liepa ir tyliai sukikeno. – O gal turėčiau sakyti – „sūnau“?

– Ką? – Ąžuolas nieko nesuprato.

– Tu per miegus mane pavadinai mama ir sakei, kad šiandien į mokyklą neisi, – paaiškino mergaitė.

Ąžuolas nusijuokė.

– Kitą sykį iš karto sakyk, kad metas žaisti Minecraftą, – mirktelėjo berniukas. – Kaipmat atsibusiu.

– Jau supratau, – sukikeno Liepa.

Mergaitė iš spintelės stalčiaus išsiėmė savo pultelį ir spustelėjo įjungimo mygtuką. Netrukus abiejų vai - kų pulteliai ir žaidimų konsolė po televizoriumi su - švito baltai, o ekrane pasirodė besipildanti įkrovimo procentų juosta.

Šį kartą mums tikrai pavyks, – tarė Ąžuolas, atsisukęs į sesę.

– Tikrai taip, – linktelėjo Liepa.

Brolis ir sesė sumušė kumščiais ir paniro į mėgstamiausią žaidimą, kurio laukė visą savaitę! Pagaliau išaušo jų valanda, pagaliau jie vėl stato savo pasaulį ir mėgina įveikti įvairiausius blogiukus, tokius kaip zombiai, skeletai ar...

– Endermenas, – po kiek laiko tyliai ištarė Ąžuolas.

– Broli, jis jau čia, – sušnabždėjo Liepa, didelėmis akimis žvelgdama į televizoriaus ekraną.

Vaikai pasižiūrėjo vienas į kitą – pagaliau jie prisikasė iki jo, pagaliau pasiekė vieną didžiausių šio žaidimo blogių! Endermenas buvo ne šiaip koks strėlėmis iš lanko šaudantis skeletas ar eilinis zombis, kurį galima įveikti vos keliais mostais. Tai didžiulė ir galinga būtybė, jau vien iš ekrano kaip reikiant šiurpinanti, ką jau kalbėti apie tai, kaip būtų baisu sutikti tokį padarą tikrovėje!

Ąžuolas ir Liepa linktelėjo vienas kitam – štai ir svarbiausia jų kova, iki kurios brolis ir sesė keliavo nesuskaičiuojamą daugybę sekmadienių! Vaikų nykščiai jau artėjo prie reikiamų mygtukų baltuose žaidimų konsolės valdymo pulteliuose, žūtbūtinė kova jau tuoj tuoj prasidės, tačiau...

– Laikas! – pro praviras miegamojo duris nuskambėjo tėčio balsas.

– Ką? – Liepa staiga pašoko.

– Negali būti! – sušuko Ąžuolas.

– O nuo kada tu pradėjai skaičiuoti? Dar per anksti! – nenusileido mergaitė.

– Įjungiau laikmatį telefone, kai tik išgirdau žaidimo muziką. Valanda praėjo, viskas, – tėtis laikėsi savo. – O dabar turite padaryti mums kavos, nes kitaip...

– Ei, – pasigirdo mamos balsas. – Juk žadėjai, kad šįryt kavos padarysi pats.

– Gerai, gerai... – sumurmėjo tėtis.

Abu vaikai atsiduso.

– Kokia neteisybė, – nepatenkintas burbtelėjo berniukas, dėdamas pultelį į stalčių.

– Tai jau tikrai, – broliui antrino Liepa, spusteldama žaidimų konsolės išjungimo mygtuką.

– Mes dar susitiksim, – ištarė Ąžuolas, kai Endermenas tiesiog pranyko juodame televizoriaus ekrane.