Krim ina l in is trileris
Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis
Vilnius, 2021
PROLOGAS
Okešbergos kalėjimą supančioje tvoroje plaikstėsi įstrigęs plastikinis maišelis. Dvidešimt penkerių metų Emelija Riden pasuko žalios spalvos „Kia“ raktelį ir variklis nutilo. Moteris pasilenkė į priekį ir kakta atsirėmė į vairą. Prieš dvejus metus ji pagimdė dukrą Novą, o dabar čia atvyko nutraukti santykių su Karimu. Vyru, kurį manė esant gyvenimo meile. Emelija bijojo. Atsitiesusi kilstelėjo viršutinę lūpą ir nužvelgė savo veidą galinio vaizdo veidrodėlyje. Vieno priekinių dantų apatinė dalis buvo pageltusi. Prieš ketverius metus barnio metu Karimas šveitė ją į radiatorių. Emelija neteko sąmonės. Kai atsigavo, vyro nebuvo. Grįžo po keturiasdešimt aštuonių valandų. Raudonomis akimis, dvokiantis alude ir prakaitu. Atsiprašė. Atidariusi dureles Emelija dešine koja pataikė į balą asfalto duobėje. Metas padėti tašką. Dėl Novos. Dukra neužsitarnavo vaikystės su kalėjime sėdinčiu tėčiu. Nors po trijų mėnesių Karimas išeis į laisvę, Emelija neabejojo, kad anksčiau ar vėliau jis vėl grįš už grotų. Tikriausiai anksčiau. Tada dideliais žingsniais patraukė prie lankytojams skirto įėjimo, paspaudė skambutį ir buvo įleista. Trejus metus lankėsi čia kiekvieną savaitę, išskyrus retas išimtis. Ir Novą pradėjo viename iš lankytojams skirtų kambarių. Kai kurie prižiūrėtojai užjautė, kiti daugiau ar mažiau bjaurėjosi. 11
Pascal Engman
Per tą laiką išmoko eiti koridoriais tiesia nugara ir aukštai pakelta galva. Priimamajame sėdėjo pažįstamas pareigūnas. Tylus, atrodė drovokas. Nors ne kartą ją matė, neparodė jokių ženklų, kad būtų pažinęs. – Atvykau pasimatyti su Karimu Laimani, – ištarė Emelija. Prižiūrėtojas linktelėjo. – Gal turite rašiklį? Vyras neatitraukdamas akių nuo monitoriaus ištiesė tušinuką. Ji išlankstė Novos piešinį ir dešiniame kampe parašė datą. Paskiau laukė įprasta procedūra: striukė, rankinė, mobilusis telefonas ir raktai buvo užrakinti spintelėje, o pati palydėta prie metalo detektoriaus ir apieškota. Ištiesusi rankas Emelija leidosi apčiupinėjama. – Paskui mane, – mechaniniu balsu ištarė prižiūrėtojas ir priglaudė prie skaitytuvo kortelę. Jie nuėjo koridoriumi, paskiau pasuko į dešinę. Pareigūnas pirmas, Emelija iš paskos su perlenktu Novos piešiniu rankoje. Prižiūrėtojas sustojo prie baltų durų su apvaliu įstiklintu langeliu. Emelija dirstelėjo vidun. Karimas sėdėjo padėjęs rankas ant stalo. Ant galvos buvo užsitraukęs pilko džemperio gobtuvą. Durys atsidarė ir ji įžengė į kambarėlį. Giliai įkvėpė. Jai drebėjo rankos ir kojos. Repetavo, ką pasakys, kai už nugaros užsivers durys. Karimas atsistojo ir pasiruošti žodžiai akimirksniu išgaravo. Vyras prisitraukė ją ir čiupo už krūtinės. – Liaukis, Karimai... Jis apsimetė neišgirdęs, spaudėsi lytimi prie jos tarpkojo ir kišo į burną liežuvį. Emelija jį atstūmė. – Kas tau darosi, velniai griebtų?! – suirzo Karimas. Kelias akimirkas piktai į ją žvelgęs apsisuko ir klestelėjo ant kėdės. Emelija padėjo priešais jį Novos piešinį. Karimas dirstelėjo abejingu žvilgsniu. 12
ŽIURKIŲ KARALIUS
– Priaugai svorio. Tikiuosi, ne nėščia? Ji pasitaisė plaukų sruogą. Tada išsižiojo, bet gerklė buvo pernelyg išdžiūvusi. Kai ištars tuos žodžius, daugiau nebus jo mergina. Taps prieše. Karimo pasaulyje yra tik juoda ir balta. Tų žodžių niekada nepavyks susigrąžinti. Taigi atsikrenkštė ir stengėsi prabilti tvirtu balsu: – Daugiau nebenoriu būti kartu. Vyras kilstelėjo antakius ir garsiai perbraukė nagais tamsius barzdos šerius. – Liaukis... – Taip tęstis negali, – ištarė ji trūkinėjančiu balsu. Tada vėl atsikrenkštė. – Nebeturiu jėgų. Karimo akys susiaurėjo. Jam lėtai stojantis kėdės kojos subildėjo į grindis. Jis artinosi, matėsi sukandant dantis judantys veido raumenys. – Manai, kad gali tai spręsti? Buvo jau beveik prie pat. Emelija įsitempė. – Būk geras... – sušnibždėjo, o iš akių pasipylė ašaros. Užsimerkė, nurijo seiles. – Tiesiog paleisk mane. Kai išeisi, galėsi matytis su Nova. – Krušiesi su kuo nors? – Ne. Karimo veidas sustingo už dešimties centimetrų nuo Emelijos. Jis įkvėpė. – O taip... Tu niekada nemokėjai meluoti. Daveisi po miestą, ieškodama, prieš ką išsiskėsti? Ak tu, kvaila kale... Emelija apsigręžė ir jau siekė durų rankenos, bet vyras ją aplenkė ir čiupo už rankos. – Taip lengvai neišsisuksi. Nudėsiu, jei sužinosiu, kad siūlei savo klyną kitiems! Prižiūrėtojas atplėšė duris. Karimas paleido Emeliją ir iškėlė delnus. Ji priglaudė ranką prie krūtinės ir ėmė trintis riešą. Kitą akimirką susitikimų kambaryje nuaidėjo riaumojimas: 13
Pascal Engman
– Užmušiu, pamatysi! Dar pasigailėsi! Pareigūnas atsistojo tarp jų. – Raminkis! Kalinys spoksojo į moterį pro prižiūrėtojo petį ir lėtai traukdamasis šypsojosi.
14
I DALIS Mes irgi žmonės. Norime būti mylimi tokie, kokie esame. Mūsų neviltis neatsirado iš niekur. Džiaugiuosi, jei niekada to nepatyrei, bet tikiuosi, kad sugebėsi suprasti. Jūs mus užgauliojate ir žeminate. Visur. Tik niekada neklausiate, kas privertė taip jaustis. Dažnai yra istorija, kodėl čia atsidūrėme. Jei išklausytumėte, galbūt geriau suvoktumėte mūsų situaciją, kurioje, kad ir kaip būtų, atsidūrėme ne savo noru. Vyras anonimas
1.
Ant eglutės Monikos Seterlund parke kabėjo nedidelė šviečianti girlianda. Kriminalinės policijos inspektorė Vanesa Frank vilkėjo tamsiai mėlyną apsiaustą, po juo – tamsias kostiumines kelnes ir išlygintus baltus marškinius. Ji perbraukė liežuviu dantenas. Šiemet pirmą kartą gyvenime davė naujametinį pažadą: liausis kramtyti tabaką. Atidėliojo visą žiemą, o dabar jau balandžio vidurys. Sniegas ištirpo. Prieš keturiasdešimt aštuonias valandas suvartojo paskutinę porciją ir dabar nuo abstinencijos po oda lakstė skruzdės. Hasano mobiliųjų telefonų parduotuvėje, kuri nepaisant pavadinimo prekiavo viskuo po truputį, degė šviesa. Įėjus dzingtelėjo skambutis. Pamatęs Vanesą šeimininkas nusišypsojo. – Konsteble Frank, – pasisveikino laužyta švedų kalba ir dirbtinai linktelėjo. – Tikiuosi, ne kramtomojo tabako? – Liaukis, man keturiasdešimt treji. Duok dėžutę. – Prieš dvi dienas stovėjote lygiai toje pačioje vietoje ir uždraudėte pardavinėti jums kramtomąjį tabaką. – Parduok arba apiplėšiu! Hasanas skubiai uždengė kūnu šaldytuvą su tabaku. – Elektroninės cigaretės mažiau kenkia ir suteikia veiklos, – pareiškė rodydamas į kitą vitriną. – Rimtai, Vanesa, pati privertei pasižadėti ir aš ketinu laikytis žodžio. Moteris atsiduso ir pasitaisė marškinių apykaklę. Ji gerbė žmones, tesinčius pažadus. – Gerai jau, gerai... Duok to šlamšto. Tik būk atsargus, Hasanai, dar grindis subraižysi. 17
Pascal Engman
Šis nieko nesuprasdamas išpūtė akis, paskiau nuleido žvilgsnį į savo batus. – Ką? – Aš apie tą moralinį pagalį, kurį kažkas sugrūdo tau subinėn... Ties Odino gatvės kampu Vanesa stabtelėjo, įjungė elektroninę cigaretę, užsitraukė ir susimąsčiusi stebėjo vakaro tamsoje besisklaidančius baltus dūmus. Tada nužingsniavo Svėjų kelio link. Atsidariusiose lauko kavinėse žmonės sėdėjo pečius apsisiautę pledais ir palinkę virš klibančių medinių stalelių gurkšnojo alų. Vanesos gyvenime vyko permainos. Gruodį pas ją apsistojusiai šešiolikmetei Natašai iš Sirijos paskambino tėvas. Jis išgyveno karą. Liko neįgalus, bet gyvas. Per Kalėdas, viską užklojus sniegui, Vanesa prie laiptinės pamojavo merginai ir stebėjo, kaip taksi automobilio šviesos tolsta Gydomojo Šulinio gatve. Mirktelėję stabdymo žibintai akimirką suteikė vilties, kad Nataša iššoks, čiups lagaminą, puls prie jos ir pasakys, kad tai tik nesusipratimas. Nors praėjo jau keturi mėnesiai, vienatvė kiekvieną mielą dieną veržė krūtinę kaip surūdijusi grandinė. Netoli Svėjų kelio zujo senoviniai automobiliai, o liemenėmis ir languotais marškiniais apsirengę jų savininkai maurojo kartu su Edžiu Medūza ir Briusu Springstinu. Benzino garai. Konfederatų vėliavos. Baltame „Chevrolet“ vyras spaudė prie galinio stiklo savo baltą užpakalį. Vanesa ketino pasukti į dešinę ir pakeliui į namus pasivaikščioti Vanadislundeno parke, bet ant šaligatvio riogsojo pastoliai. Po jais eiti nesinorėjo, nes konstrukcija atrodė galinti bet kurią akimirką sugriūti. Taigi perėjo Odino gatvę ir patraukė palei autobuso stotelę. Žingsniuodama pro barą „Didmiestis“ pastebėjo pažįstamą veidą – teatro režisierių Svantę Lideną. Jie buvo susituokę dvylika metų, bet paskiau Vanesa sužinojo apie jauną aktorę, kuri pastojo nuo jos sutuoktinio. Pro barą praėjo nė nemirktelėdama, bet vos už poros metrų išgirdo savo vardą. 18
ŽIURKIŲ KARALIUS
– Pasisveikinti tai galėtum... – Sveikas. Ji apsisuko. Svantė pasivijo ir švelniai padėjo ranką jai ant peties. – O trumpam užeiti? Vyras žiūrėjo prašančiu žvilgsniu. Ji galėjo sutikti arba eiti namo ir išsidrėbusi ant sofos žiūrėti „Animal Planet“ kanalą. – Gerai. Svantė atidarė duris ir paklausė, ko norėsianti išgerti. Vanesa paprašė džino su toniku ir įsitaisiusi prie lango užmetė akį į erdvę tarp baro ir stalų, kur bendravo girti žmonės. „Mes viso labo žinduoliai spalvingais drabužiais, – pagalvojo. – Po šimto metų visi esantieji šioje patalpoje bus negyvi. Liks tik balti kaulai ir dulkės six feet under*. Ir niekam nerūpės, kad kartu praleidome kelias valandas.“ Tokia mintis numušė ūpą. – Puikiai atrodai, – ištarė Svantė, dėdamas gėrimus ant stalo. Vanesa kilstelėjo savo stiklą: – O tu lyg miręs 2003-iaisiais. – Į sveikatą, – nekreipdamas dėmesio pasakė Svenas. – Kaip laikaisi? Ji gurkštelėjo. Jei jau užėjo, tai dėl senų, gerų laikų gali ir maloni pabūti. Nepaisant visko, džiaugėsi matydama Svantę. Jiems buvo gera kartu. Taip, jis dulkino viską, kas juda, bet ji išmoko su tuo gyventi. Įskaudino kas kita – jo atsisakymas turėti vaiką. Kai dar prieš skyrybas Vanesa pastojo, vyras įkalbėjo pasidaryti abortą, o dabar jau per vėlu. – Pakeičiau darbą. – Išėjai iš policijos? Ji papurtė galvą. – Naujas skyrius. Išėjau iš Novos**, dabar esu Žmogžudysčių skyriaus tyrėja. * Angl. Six feet under – šešios pėdos po žeme (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.) ** Švedijos policijos operatyvinė kovos su organizuotu nusikalstamumu grupė. 19
Pascal Engman
Tai pasakiusi įsidėjo į burną ledo kubelį ir sutraiškė jį dantimis. – Žmogžudysčių skyriaus? Iš garsintuvų liejosi dainos „Piano Man“ posmai. Norėdama perrėkti Bilį Džoelį Vanesa turėjo pasilenkti arčiau. – Važinėju po visą šalį ir padedu kolegoms tirti nužudymus. – Keliaujanti prekeivė mirtimi, taip sakant? Būtų neblogas filmo pavadinimas. Tikriausiai šiais laikais darbo nestinga? Bent jau paskaičius laikraščius taip atrodo... Po valandos ir trijų džino su toniku kokteilių Vanesa pasijuto apgirtusi. Namo nenorėjo. Svantė turėjo daug silpnybių, ne vyras, o nelaimė, bet jai patiko. Kol kas jie dar nekalbėjo apie Juhaną Ek – aktorę, su kuria jis dabar gyveno. Taip pat ir apie jų vaiką. Vanesa bijojo sugadinti atmosferą, bet galiausiai nebeišlaikė. Svantei kažko klausiant atstatė delną ir nutraukė: – Na, o kaip mergaitė? Turiu omenyje dukrą, o ne tą, dėl kurios mane palikai. Vyras žiojosi atsakyti, bet ji klausinėjo toliau: – Kuo pavadinote? Gal Jasuragi Liden? – Jasuragi? Kaip tas spa? Kodėl turėtume... – Vienoje tavo striukių radau viešbučio sąskaitą, apmokėtą prieš devynis mėnesius iki jai gimstant. Žvaigždės juk mėgsta duoti vaikams vardus pagal vietą, kurioje įvyksta apvaisinimas, tiesa? Svantė pasikasė žandą. – Pripažįstu, kad pasielgiau nelabai gražiai... – ištarė. – Labai apgailestauju. Jie kelias sekundes žiūrėjo vienas kitam į akis, paskiau Vanesa mostelėjo ranka. – Tiek to... Ji stebėjo rudas buvusio sutuoktinio akis, paskiau žvilgsnis nuslydo aukščiau, ties pasišiaušusiais plaukais. Šie atrodė kur kas labiau pražilę nei tada, kai matėsi paskutinį kartą. Dabar jau beveik visai žilas. 20
ŽIURKIŲ KARALIUS
Tada nuleido akis į dideles rankas su nukramtytais nagais. Ilgėjosi jo linksmumo. Saugumo pojūčio. Įpročio prikąsti apatinę lūpą, kai ryto laikraštyje perskaitydavo ką nors, kam nepritardavo. Kaip ją užvaldydavo. Ryžtingai ir nedvejodamas. Nevykusiai slepiamo pavydo, kai pastebėdavo, kad jos dėmesį patraukė kas nors kitas. – Tu su ja laimingas? Svantė pasirėmė smakrą delnu. – Su ja kitaip. Tam tikra prasme lengviau. – Velnias, būtinai turi atsakyti taip sąžiningai? Kažkoks vyras užkliudė Vanesos nugarą. Ji pasitraukė su kėde arčiau Svantės. – Žinai, kas mane labiausiai siutina? – paklausė ji. – Ne. – Kad pavertei mane stereotipu. Svantė pakėlė antakius. Buvusi žmona čiupo jo ranką ir per atsagstytą striukę prispaudė prie savo krūtinės, kurią prieš pusmetį operavosi. – Suknistu vaikštančiu senstančios apgautos moters stereotipu. Jis nusijuokė ir atitraukė ranką. Truputį per lėtai, kad Vanesa to nepastebėtų. Kodėl norėjo, kad Svantė jos geistų? Kodėl jis taip ją veikė? Juk puikiai tvarkėsi ir viena, be to, pats pasirinko. Norėjo atkeršyti Juhanai? Taip paprasta? – Pasakyk tai. – Ką pasakyti, Vanesa? Ji pasilenkė arčiau. Užuodė kvepalus „Fahrenheit“. – Kad vis dar nori manęs.
21
2.
Jasmina Kovac nusiėmė apvalius akinius ir „Kvällspressen“ redakciją akimirksniu apgaubė migla. Ištiesė ranką prie ant kėdės atlošo kabančios kuprinės, susiradusi akinių dėklą išsitraukė iš jo mėlyną medžiagos skiautę ir įgudusiais judesiais nuvalė stiklus. Tada vėl pasibalnojo nosį. Kėdės, žmonės ir kompiuterių monitoriai atgavo kontūrus. Jasmina dažnai pagalvodavo, kad jei ne sėkmė gimti jau išradus akinius, tikriausiai nebūtų sulaukusi dvidešimt aštuonerių ir daug anksčiau tapusi vilkų grobiu. Įsivaizdavusi save su strėnjuoste prunkštelėjo. Prie gretimo rašomojo stalo sėdintis Maksas Levenhauptas atsisuko į ją. – Kas taip juokinga? – paklausė nepatenkintas ir dėbtelėjo į Jasminos monitorių. – Nieko, čia šiaip... – atsakė ji, jausdama, kaip skruostus užlieja raudonis. Kolega žiojosi kažką sakyti, bet juos nutraukė už nugaros pasigirdęs balsas: – Gal išgeriam kavos, jaunuoliai? Hansas Hofmanas, pagyvenęs reporteris, kartais dirbantis savaitgaliais bei vakarais, klausė pakėlęs galvą virš savo kompiuterio. Maksas užvertė akis, tarsi sakydamas „nevykėlis“. Jasminai pagailo Hofmano. – Mielai, – ištarė ji ir atsistojo. Jie nužingsniavo tarp rašomųjų stalų eilių ir pro įstiklintą vyriausiosios redaktorės kabinetą. Kavos aparatas spjaudė silpną rudos spalvos gėrimą. 22
ŽIURKIŲ KARALIUS
– Tu iš Smolando? Jasmina linktelėjo. – Iš Vekšės. – O pavardė Kovac? Kroatiška? – Bosniška. Jasmina jau norėjo grįžti prie kompiuterio ir užbaigti paskutinį tą vakarą straipsnį apie dingusią katę iš Ongės, kuri parsirado po dvejų metų, tačiau Hofmanas parodė ženklą palaukti. – Jei nori likti šiame laikraštyje, turi pasiūlyti daugiau idėjų. Kitaip būsi suvalgyta tokių, kaip jis, – mostelėjo galva Makso Levenhaupto pusėn. – Žinau. Turiu neblogos medžiagos apie Viljamą Bergstrandą. Na, tą parlamento narį. – Puiku. Parodyk, ką gali, kiddo*. Turi gabumų, skaičiau tavo tekstus. Neišaiškintų moterų žmogžudysčių apžvalga buvo fantastiška, bet reikia išplėsti temų spektrą. Papildyk politikais. Jasmina dirstelėjo į naujienų redaktoriaus Bengto Guzo Svensono darbo vietą. Jis sėdėjo susikrovęs kojas ant rašomojo stalo, nešiojamąjį kompiuterį pasidėjęs ant pilvo. Tada sukaupė drąsą ir grįžusi prie kompiuterio susirado reikiamą informaciją. Šią savaitę ji kreipėsi į parlamento kanceliariją, prašydama pateikti socialdemokrato Viljamo Bergstrando kelionės į Paryžių išlaidų ataskaitą. Tarp gautų dokumentų buvo dvi restoranų sąskaitos po penkis tūkstančius kronų, taip pat mokėjimai už prabangų viešbutį ir atsiskaitymai parduotuvėse. Viskas apmokėta parlamento kortele. Dar labiau glumino Bergstrando, kuriam buvo prognozuojama šviesi ateitis partijoje, įrašas, kad kartu keliavo kolegė parlamentarė Anė Šelman, nors paskyra instagrame rodė, jog ji tuo metu buvo Sundsvalyje. – Kur susiruošei? – paklausė Maksas. – Tik paimsiu atspausdintus lapus. * Angl. Kiddo – vaike. 23
Pascal Engman
– Nekalbėk taip tyliai, nieko negirdžiu, – ištarė vaizduodamas, kad laiko rankoje telefono ragelį. – Ką ten atsispausdinai? – Dirbu vienu klausimu. Kiek padvejojusi vėl atsisėdo ir pasilenkė arčiau Makso. Jis sumanus, todėl greitai išdėstė, ką sužinojusi iš Bergstrando ataskaitos. – Tačiau niekaip jo nepagaunu. Jis manęs vengia. Gal norėtum padėti? Maksas lėtai linktelėjo. Jasmina matė, kad nustebino ir padarė įspūdį. Tai paglostė širdį. Kol dūzgė spausdintuvas, ji apžiūrinėjo sienas puošiančias klasikines antraštes ir pirmuosius puslapius. Karo pabaiga 1945-aisiais, drama Normalmo aikštėje 1973-iaisiais, sprogimas Vakarų Vokietijos ambasadoje 1975-aisiais, kelto „Estonia“ katastrofa 1994-aisiais, ataka prieš bokštus dvynius 2001-aisiais. Jasmina priėjo iš nugaros prie Guzo ir sustojo. – Na? – paklausė šis ir pasikrapštė ausį. – Norėjau paklausti, ar norėtumėte... Gal turite kelias minutes? Aš truputį pasidomėjau vienu klausimu. Guzas pasibjaurėjęs nužvelgė pirštą ir nusivalė į šlaunį. Ant džinsų liko geltona dėmė. – Jesika, nežinau, ar... – Aš Jasmina. Ji nedrąsiai šyptelėjo. – Jasmina, – atsiduso vyriškis. – Nežinau, kaip tai daroma Noršiopinge ar iš kur tu ten... – Aš iš Vekšės. Guzas ėmėsi kitos ausies. – Nesvarbu, – tęsė jis. – Vienintelis tekstas, kurio man iš tavęs reikia, yra trys skiltys apie parsiradusią katės išperą. Kur tai įvyko? Haparandoje? – Ongėje. 24
ŽIURKIŲ KARALIUS
– Teisingai. Baigei? – Beveik, tik... – Jokių tik, – suirzęs sudejavo Guzas. – Mink atgal į savo vietą ir daryk tai, kas pasakyta. „Kvällspressen“ taip daroma nuo pat laikraščio įkūrimo 1944-aisiais ir koncepcija pasiteisino. Neabejoju, kad tavo galvelėje užgimė labai miela idėja, bet aš neturiu laiko. Po valandos Jasmina Kovac išėjo iš redakcijos ir atsisėdo ant galinės pirmo maršruto autobuso sėdynės. Daugiau keleivių įlipo tik Taikos Namų aikštėje. Pro šalį dideliu greičiu pralėkė greitosios pagalbos automobilis. Šaltą penktadienio vakarą Kungsholmenas skendėjo geltonoje gatvės žibintų šviesoje. Prie barų stoviniavo sustirę žmonės. Benamiai ieškojo užuovėjos po laiptinių stogeliais. Miegojo spausdamiesi vienas prie kito kaip sušalę, perkarę žvėrys. Stokholmas buvo Jasminos svajonė. Kiek atsiminė, visada norėjo tapti žurnaliste. Kaip tėtis prieš Jugoslaviją nusiaubusį karą. Prieš porą mėnesių dar būdama „Smålansdsposten“ reportere Jasmina parengė kelių neišaiškintų moterų žmogžudysčių apžvalgą. Kai kuriais atvejais turėjo svarių argumentų, kad jų išaiškinti nepavyko dėl tyrėjų klaidų. Straipsnis sulaukė didelio dėmesio, jį perspausdino „TT“ ir abu vakaro laikraščiai. Po dviejų valandų paskambino vyriausioji „Kvällspressen“ redaktorė ir pasiūlė stažuotę. Tačiau kol kas niekas nevyko taip, kaip ji tikėjosi. „Rytoj išauš nauja diena“, – sumurmėjo panosėje.
25
3.
Drabužius jie nusiplėšė dar prieškambaryje. Svantė prispaudė Vanesą prie sienos, tada persigalvojo, stumtelėjo link sofos ir palenkęs įsiskverbė iš nugaros. Gyvuliškai. Nuožmiai. Desperatiškai. Taip, kaip ji visada norėjo. Paskiau Vanesa atnešė butelį raudonojo vyno. Padavė Svantei kartu su atidarytuvu, o pati užsitraukė elektroninę cigaretę. Pūsdama baltus dūmus žiūrėjo į lubas. – Taip gerai nesidulkinau nuo tada, kai... – sumurmėjo nejučiomis ir prikando liežuvį. – Nuo kada? – Norėjau pasakyti – nuo tada, kai turėjau labai aistringą romaną su mokytoju gimnazijoje, bet pagalvojau, kad tave tai užgautų. – Miegojai su savo mokytoju? – Nepasakojau apie Jakobą? Jam buvo dvidešimt aštuoneri, pavadavo mūsų nuolatinę matematikę. Buvau septyniolikos ir turbūt viską gyvenime dariau atvirkščiai. Mes... – Gal užteks. Svantė padavė jai butelį. – Kas langams? – paklausė. Šie buvo padengti baltu plastiku. – Fasadas remontuojamas. – Net nesimato, ar lauke jau tamsu. – Tiesa. Tikriausiai taip ir išprotėti galima. Norėjo, kad jis pasakytų ką nors rimtesnio, pavyzdžiui, kad gyvenimas be jos nuobodus. Užuot tai padaręs Svantė ėmė porinti per vieną iš repeticijų nutikusią istoriją, kurią Vanesa jau buvo 26
ŽIURKIŲ KARALIUS
girdėjusi. Ji klausėsi neatidžiai, glostydama vidinę jo šlaunies pusę. „Neįtikėtina, ką laikas gali padaryti jausmams“, – mąstė. Rankai kylant aukštyn buvusiam sutuoktiniui darėsi vis sunkiau pasakoti tą linksmą nutikimą. Alsavimas intensyvėjo. Vanesa apsižergė vyrą. Jis pusiau prasižiojęs užsimerkė. Šmėkštelėjus minčiai, kad jis galvoja apie Juhaną, Vanesa žiebė antausį. Svantė krūptelėjo ir nustebęs išpūtė akis. Akimirką atrodė, kad trenks atgal, bet tik nusijuokė ir vėl užsimerkė. Ji spaudėsi smarkiau, jautė vis giliau besiskverbiančią varpą, lėtai judėjo banguojančiais judesiais. Prasidėjus orgazmui suleido nagus į gauruotą krūtinę. Svantė nustūmė jos rankas šalin. Pusę trijų sumurmėjo, kad jam metas namo, ir ėmė rinktis drabužius. Susisupusi į pledą Vanesa nusekė paskui. – Kaip paaiškinsi įdrėskimus? Jis dirstelėjo į juodus marškinius, kuriuos kaip tik sagstėsi, ir gūžtelėjo pečiais. – Pyksti? – paklausė ji. – Ne. Vanesa suspaudė lūpas, norėdama fiziškai sulaikyti klausimą, ar galėtų pasilikti. Jie pasibučiavo, paskiau ji švelniai jam kumštelėjo. – Pasimatysime, – ištarė Svantė. – Tai jau taip, – atsakė ji ir uždarė duris.
27
4.
„Kvällspressen“ redakcijoje tvyrojo mieguista šeštadienio ramybė. Kai Guzas pakvietė, Jasmina buvo kaip tik susiruošusi į valgyklą „Gorby’s“ pyragaičio. Pagalvojo, kad bus privėlusi klaidų straipsnyje apie katę, ir pasiruošė gauti pylos. – Man reikia ilgesnio teksto pirmadienio numeriui. – Žinoma, – atsakė Jasmina, sunkiai slėpdama nuostabą. – Kas tai galėtų būti? – Straipsnis. Iš tiesų jos pamaina baigėsi šįvakar. Jasmina ir Maksas bandė susisiekti su Viljamu Bergstrandu, bet šis toliau vengė kalbėtis. Sutarė vėl pabandyti kitos savaitės viduryje, prasidėjus naujai pamainai. Ji planavo grįžti namo į Vekšę aplankyti mamos. Jau turėjo ir bilietą, bet nieko nepadarysi – tokios progos praleisti negalėjo. – Puiku. Apie ką? – Turėsi apžvelgti paskutines metoo naujienas. Hofmanas užsiėmęs, todėl pasiūlė tave, kai paklausiau, ar norėtų parašyti. Tiesą sakant, gana stipriai abejoju, ar esi pasiruošusi, todėl pasistenk nenuvilti. Grįžusi prie rašomojo stalo Jasmina nepajėgė nuslėpti šypsenos. Vartydamas naujausią numerį pro šalį ėjo Hofmanas. Ji pripuolė artyn ir apkabino jį. – Ačiū, – padėkojo pašnibždomis. – Nėra už ką. Aš jau per senas rašyti tekstus naktimis, – atsakė šis. – Jei nori suspėti, geriau spruk nieko nelaukusi. Važiuok namo, nes pamatę, kad tu vis dar čia, užkraus daugiau darbo. Jasmina pagalvojo, kad jis teisus. Straipsnis galėjo tapti tramplinu į svarbesnes užduotis, bet tam reikėjo galimybės dirbti 28
ŽIURKIŲ KARALIUS
netrukdomai. Ji susirinko daiktus, įsidėjo į kuprinę nešiojamąjį kompiuterį ir greitai atsisveikino su kitais reporteriais. Mama nusivils, nes Jasmina buvo visas jos gyvenimas. Ji skaitė kiekvieną dukters žinutę laikraščiuose, išsikirpdavo jas ir saugojo dėžėse po lova. – Labas, mama. – Jau atvažiavai? Maniau, pasirodysi vakare. – Turiu likti. Vadovai nori, kad parašyčiau ilgesnį straipsnį. Reikia baigti iki rytojaus. Nors dukra labai stengėsi neišsiduoti, mama suprato, kad Stokholme jai sekasi ne taip, kaip tikėtasi. – Na ir puiku! – apsidžiaugė motina. – Taip ir padaryk. – Tikrai? Aš tavęs pasiilgau. Juk žinai, kad noriu pasimatyti? – Aš irgi tavęs pasiilgau, vaikeli, bet atvažiuosi kitą kartą, kai būsi laisva. Jasmina išlipo iš autobuso prie Sturės aikštės. Ji visada geriau rašė apsupta žmonių, o būnant vienai sunkiai sekėsi susikaupti. Valhalos kelyje nuomojamas niūrus vieno kambario butukas neviliojo. Taigi perėjusi per gatvę pasuko į viešbutį „Scandic Anglais“. Vestibiulis buvo pustuštis. „Puiku“, – pagalvojo ir užsisakė mineralinio vandens ir kavos. Tada paprašė interneto slaptažodžio, įsitaisė vienoje sofų prie lango ir išsitraukė nešiojamąjį kompiuterį. Prieš pradėdama pajuto užliejant pasididžiavimą – ji sėdi viešbučio bare ir rašo straipsnį didžiausiam Švedijos vakaro naujienų laikraščiui. Svajonės pildosi. Kai Jasmina pakėlė akis nuo ekrano, vestibiulis buvo pilnas. Mineralinio vandens nebelikę, kava atšalusi. Žmonių tiek, kad baro beveik nesimatė. Prie pulto stovėjo didžėjus. Akys degė, kūnas buvo sustingęs. Ji ištiesė nugarą ir nutarė padaryti pertraukėlę. Į ją spoksojo kiek toliau stovintis vyras. Jasmina 29
Pascal Engman
nusuko akis ir uždarė kompiuterį. Nepažįstamasis tikriausiai ne taip suprato, nes ėmė brautis artyn. – Gal norite ko nors išgerti? – paklausė. Atrodė maždaug trisdešimt penkerių, vilkėjo juodais marškiniais. Dailus, nors šiurkštokų bruožų. Jasmina parodė į kompiuterį. – Dirbu, todėl vakaras sausas, – paaiškino ir nusišypsojo. – Bet vis tiek ačiū. Jis prisėdo šalia. – Na ką jūs, tik vieną taurę... Juk šeštadienis. Kad ir kaip būtų, jai reikėjo pauzės. Kiekvienas straipsnio saki nys turėjo būti nepriekaištingas, o norint išlaikyti koncentraciją kartais reikia nukreipti dėmesį kitur. – Gal kavos? – pasiūlė. – Paskiau turėsiu keliauti namo ir tęsti darbą. – Aš Tomas, – prisistatė vyras ir atsistojo. Pirma paspaudė ištiestą Jasminos ranką, tada pakėlė ją prie lūpų. Smakro šeriai kuteno ploną plaštakos odą. Po valandėlės kava buvo išgerta. Pokalbio metu Tomas slinkosi vis arčiau. Klausinėjo daugybės dalykų, bet neatrodė labai susidomėjęs atsakymais. Nužiūrinėjo jos kūną ir vis dažniau sustodavo ties krūtine. Jasminai tai buvo nemalonu. Jautėsi išsekusi ir pavargusi. Tada atsiprašė, pasakė, kad eina į tualetą, ir atsistojo. Patalpa sukosi ratu, kojos linko ir ji atsirėmė į stalą. Tomas atskubėjo į pagalbą. Kur kuprinė? Kompiuteris? – Ačiū, – išgirdo savo pačios marmaliavimą. Balsas atrodė metalinis, lyg kalbėtų į skardinę. Vyras laikė ją už rankos, kita apsivijo juosmenį. Jasmina juto žandikaulį atsipalaidavus, akių vokai buvo sunkūs, ji vos pajėgė atsimerkti. Vedama per minią bandė protestuoti, bet lūpos neišleido nė garso. Staiga jie atsidūrė lauke. Jasmina po kojomis matė šaligatvį, ant pečių jautė stiprią ranką. Paskiau į akis švystelėjo automobilio 30
ŽIURKIŲ KARALIUS
žibintai. Ji užsimerkė, galva nusviro vyriškiui ant peties. Tada atsidarė durelės ir pasigirdo kažkieno juokas. Ji buvo įkelta ant galinės sėdynės. Sudūzgė variklis ir automobilis trūktelėjo į priekį. Prieš akis iškilo Tomo veidas. Jasmina bandė kažką sakyti, bet išėjo tik nerišli vapalionė. Dar garsesnis juokas. Pabandė pasukti galvą, bet ir to nesugebėjo. Kiek jų? Kur ją veža? Kažkas pakišo ranką po megztuku, ėmė grabalioti pilvą ir gniaužyti krūtis. Kita ranka slydo žemyn, tarp kojų. Automobilis padidino greitį, gatvių žibintai išnyko ir Jasmina neteko sąmonės.
31
5.
Emelija Riden apsidairė Tebyje, Laukų Kaimo kelyje esančiame tuščiame trijų kambarių bute. Nors niekada garsiai neprisipažino, kartais buvo gera pailsėti nuo Novos. Ketino praleisti savaitgalį su Ilanu, todėl paprašė tėvų pasirūpinti mergaite. Tačiau Ilanui teko darbo reikalais išvykti į Malmę. Žadėjo paskambinti iš viešbučio, kai tik baigs vakarienę su viršininkais, su kuriais ir važiavo susitikti. Laikrodis rodė jau 22:32, o jis vis dar neskambino. Emelija įsijungė televizorių ir junginėjo kanalus. Akimirką pagalvojo, kad kažkaip apie jų santykius sužinojęs Karimas nuvažiavo į Malmę ir sužalojo Ilaną. Nuo paskutinio jos apsilankymo kalėjime pas Karimą praėjo trys savaitės. Vyras galėjo būti trumpam išleistas jai apie tai nežinant ir net be jokios palydos, nes kalėti liko vos du mėnesiai. Emelija susipažino su Ilanu prieš keturis mėnesius, kai į saloną atkeliavo kelios didelės dėžės su odos priežiūros priemonėmis. Ji paprašė sunešti dėžes į vidų, bet kurjeris tik papurtė galvą. Pro šalį ėjęs Ilanas nužvelgė dėžes, paskiau Emeliją ir pasisiūlė padėti. Tada atsiraitojo rankoves, viską sunešė ir dingo. Kitą dieną grįžo. Didelei savo nuostabai Emelija apsidžiaugė jį pamačiusi ir pakvietė kavos. Praėjus savaitei po to susitikimo jie pirmą kartą permiegojo. Staiga suskambo telefonas. Ekrane atsirado Ilano veidas. – Atleisk, kad taip ilgai užtrukau. Jie niekaip nenorėjo liautis gėrę. 32
ŽIURKIŲ KARALIUS
– Tai tu girtas? – paklausė ji ir gurkštelėjo arbatos. – Nė trupučio. Aš anksti sustojau. Emelija pastatė puodelį ant žurnalinio stalelio ir galva atsirėmė į sofos atramą. – Gaila, kad taip išėjo, – kalbėjo Ilanas. – Aš labai laukiau savaitgalio su tavimi. – Viskas gerai. Galėsime susitikti kitą savaitę. – Turiu tau kai ką papasakoti, – ištarė jis. Emelija kažką išgirdo už lango ir dirstelėjo į tą pusę. Tikriausiai braižosi vėjo blaškomos šakos. – Aš tau pamelavau. Važiavau todėl, kad jie man pasiūlė darbą. Čia, Malmėje. Emelija vienu metu pajuto palengvėjimą ir liūdesį. Jis priims darbo pasiūlymą ir paliks ją, bet kaltinti nėra pagrindo – jie juk ką tik susipažino. Aišku, kad Ilano nevilioja perspektyva tampytis su svetimu vaiku. Ir nors Emelija ne viską papasakojo apie Karimą, spėjo, kad jis nujautė. – Suprantu. – Žinau, kad dar anksti taip kalbėti, bet judvi su Nova man velniškai patinkate... Tikriausiai aš beprotis, bet vis tiek paklausiu: gal norėtumėte vykti kartu? Iš netikėtumo Emelija net prunkštelėjo. – Tu rimtai? – Taip. Ji užsimerkė. – Aišku, kad norėtume. Prieš akis iškilo jo aukšta, liekna figūra. Geros, tamsios akys. Troško, kad jis būtų čia, su ja. Kai išsikraustys į Malmę, nebereikės jo ilgėtis. Kažkoks judesys už lango privertė ją krūptelėti. Ilanas kalbėjo toliau, bet Emelija nebesiklausė. Ji lėtai atsistojo prispaudusi prie ausies telefoną ir pažvelgė į tamsą. 33
Pascal Engman
Priėjusi prie lango priglaudė kaktą prie šalto stiklo ir apsidairė. Nieko. Tik tamsus tuščias kiemas, kuriame Novai taip patinka žaisti su kaimynų vaikais. – Ką sakei? – Kad džiaugiuosi, – atsakė Ilanas. – Šiandien praeidamas mačiau patalpas, kurios puikiai tiktų kosmetologės kabinetui. Tai nereiškia, kad reikia skubėti. Man kaip reikiant pakels algą, todėl nemanyk, kad turi pradėti dirbti tuojau pat. Emelija per svetainę nuėjo į prieškambarį ir patikrino, ar užrakintos laukujės durys. – Jau maniau, pasakysi, kad su kuo nors permiegojai... Ilanas garsiai, užkrečiamai nusikvatojo. Emelija pro durų akutę pažvelgė į laiptinę. Tuščia. Ji lengviau atsikvėpė. Jei pasirodytų trumpam paleistas Karimas, paskambintų į policiją, bet nenorėjo, kad Ilanas suprastų, kas vyksta. Pasakojo jam apie Karimą, bet detales nutylėjo. Sakė, kad šis gyvena užsienyje. Emelija vėl išsitiesė ant sofos, bet atsipalaiduoti ir sutelkti dėmesio į Ilano žodžius nesisekė. Negalėjo pakęsti gyvenimo pirmame aukšte. Atsisveikindama girdėjo, kaip atsidaro laiptinės durys, ir paskubėjo greičiau užbaigti pokalbį. Nenorėjo, kad Ilanas klausinėtų, jei pasigirstų beldimas į duris. Tada vėl atsistojo ir ėmė klausytis žingsnių laiptinėje. Užsimerkė tikėdamasi, kad tas žmogus praeis pro jos duris ir pasigirs iškviesto lifto gaudesys. Kai jau manėsi girdinti gerai pažįstamus lifto garsus, nuaidėjo durų skambutis.
34