Issuu

p h i l i p pa g r e g o ry

Skaitykite kitas ĹĄios autorÄ—s knygas:

Žiniuonė

Philippa Gregory

Žiniuonė Romanas

Iš anglų kalbos vertė teresė aleknavičiūtė

p h i l i p pa g r e g o ry

Žiniuonė

1 skyrius

V Sapne užuodžiau tamsų pragarišką anapilin iškeliaujančios raganos dvoką, užsitraukiau ant galvos šiurkščią antklodę ir sušnibždėjau: „Sveika, Marija, Dievo Motina, melsk už mus...“, kad ji apsaugotų mane nuo košmariško siaubo. Tada išgirdau šauksmus ir gąsdinantį alkanų liepsnų traškėjimą, apimta staigios panikos atsibudau, atsisėdau guolyje ir baimingai apsidairiau po kalkėmis baltintą celę. Sienos, ant kurių atsispindėjo šokinėjančios liepsnos, buvo oranžinės ir ryškiai raudonos spalvos, be to, girdėjau piktus siautėjančių vyrų balsus. Iškart suvokiau, kad atsitiko blogiausia. Lordas Hjugas atėjo mūsų sunaikinti, lordas Hjugas, kaip ir bijojome, atėjo vienuolyno, nes karaliaus Henriko inspektoriai atrado mus esant pasiturinčias, taigi įsivaizdavo, kad esame neteisėtai pralobusios. Užsimečiau abitą, pagriebiau rožinį ir gobtuvą, įgrūdau kojas į batus, atplėšiau celės duris ir žvilgtelėjau į pilną dūmų novicijų miegamojo koridorių. Vienuolynas akmeninis, tačiau degs gegnės, sijos ir medinės grindys. Jau dabar liepsnos po mano kojomis turbūt kopė aukštyn. Išgirdau tylų, baimingą verkšlenimą – savo pačios gąslų balsą. Kairėje žiojėjo praviri langai, o raudoni dūmai rangėsi pro juos tarsi alkanų gyvačių liežuviai, norintys lyžtelėti man veidą. Drėkstančiomis akimis pažvelgiau laukan ir prieš ugnies atšvaitus išvydau juodus siluetus vyrų, kurie pirmyn atgal per vienuolyno žolę pilnomis rankomis nešiojo brangenybes, mūsų brangenybes, šventas brangenybes iš vienuolyno. Priešais juos degė laužas. Kol aš

p h i l i p pa g r e g o ry

nepatikliai žiūrėjau, šie šėtono kariai plėšė brangakmeniais puoštus mūsų knygų viršelius, o plazdančius puslapius mėtė į liepsnas. Už jų, ant didžiulio keršo žirgo, sėdėjo vyras, laužo šviesoje tamsus kaip mirtis, atmetęs galvą ir besijuokiantis kaip nelabasis, – lordas Hjugas. Iš baimės sukūkčiojusi nusisukau ir užsikosėjau nuo dūmų. Už manęs buvo celės, kur tebemiegojo jaunos novicijos, mano seserys Kristuje. Žengiau porą žingsnių koridoriumi, jog pabelsčiau į duris ir sušukusi jas pažadinčiau, kad išsigelbėtų nuo šio pas mus patekusio šėtono ir jo deginančios mirties. Ištiesiau ranką pirmųjų durų link, tačiau dūmai užgniaužė gerklę. Bandydama šaukti paspringau, nurijau seiles ir vėl bandžiau sušukti. Tačiau buvau įkliuvusi šio sapno pinklėse, bebalsė, bejėgė, brendanti per sierą, dūmų graužiamomis akimis, ausyse skambant eretikų, kurie, viską niokodami, skynėsi kelią į prakeiksmą, šūksniams. Negarsiai pabeldžiau į vienerias duris. Neišstenėjau nė garso. Visiškai jokio. Apimta nevilties tyliai sudejavau, tada pasikėliau sijonus ir pabėgau nuo savo seserų, nuo savo pareigos ir nuo gyvenimo, kurį buvau pasirinkusi. Sprukau pavojingais įvijais laiptais tarsi žiurkė iš degančios šieno stirtos. Durys prie pat laiptų buvo grotuotos, šalia jų – celė, kur miegojo vienuolyno viršininkė Hildebranda, mano motina Kristuje. Stabtelėjau. Labiau už kitas dėl jos turėjau rizikuoti savo gyvybe. Dėl visų savo jaunųjų seserų turėjau bent sušukti įspėdama, tačiau dėl motinėlės Hildebrandos – sudegti gyva, ir tai nebūtų daugiau nei priklauso. Privalėjau nuo vyrių nudaužti duris, pašaukti ją vardu, niekada niekada neturėjau išeiti be jos. Ji buvo mano sargas, mano motina, mano gelbėtoja. Be jos būčiau niekas. Akimirkai stabtelėjau – daviau jai vos pusę sekundės. Užuodžiau dūmus, besiveržiančius iš po valgyklos durų, pripuoliau prie galinių durų skląsčių, atkabinau juos ir patekau į vakarinę sodo pusę, kur tįsojo vėsios ir tamsoje blyškios žolelių lysvės. Girdėjau iš centrinės vienuolyno dalies sklindančius šauksmus, tačiau čia, soduose, buvo visiškai ramu. Nuskuodžiau taisyklingais

Žiniuonė

sodo takeliais ir, pripuolusi prie siauro durų šešėlio galinėje sienoje, akimirkai stabtelėjau. Be greitai kalančio pulso, girdėjau karštyje trūkinėjančius spalvotus langus, o paskui – skambų džeržgesį, kai į juos švystelėdavo žvakidę ar sidabrinę lėkštę. Toliau už durų, čiurlendama per akmenis, tarsi mano pačios ypatingas šėtonas rodanti kelią atgal, į išorinį pasaulį, tekėjo upė. Tačiau dar ne per vėlu, dar nebuvau išėjusi per duris. Sekundei, trumpai atsikvėpti, stabtelėjau, pasitikrinau drąsą grįžti – įsivaizdavau save beldžiančią į duris, daužančią langus, šaukiančią savo motiną, motinėlę Hildebrandą, seseris ir susiduriančią su viskuo, kas benutiktų, su ja, jos ranka mano rankoje, su seserimis. Nelaukiau ilgiau nė akimirkos. Išbėgau per sodo dureles ir užtrenkiau jas paskui save. Niekas nematė, kada išėjau. Tik Dievo ir Jo Šventosios Motinos akys žvelgė į mane. Jaučiau deginantį nugarą jų žvilgsnį, kai pasikėliau sijonus ir ėmiau bėgti. Bėgau nuo sunaikintos koplyčios ir liepsnojančio vienuolyno, bėgau išdavikės ir bailės greičiu. Belėkdama už savęs išgirdau ploną klyksmą – jis greitai nutilo. Kažkieno, kas per vėlai pabudo, šauksmas. Jis neprivertė manęs sustoti – nė sekundei. Bėgau tarsi paties pragaro vartai vertųsi prie mano kojų, o bebėgdama, palikdama savo motinėlę ir seseris mirti, galvojau apie brolžudį Kainą. Tikėjau, kad, kol pasieksiu Bouso kaimą, medžių šakos ir gebenių ūseliai užčaižys mane, paliks ant kūno dryžius, jog amžiams būčiau paženklinta Viešpaties prakeikimu tarsi Kainas.

p h i l i p pa g r e g o ry

Moraka jau buvo susiruošusi miegoti, kai prie lūšnelės durų išgirdo triukšmą. Menką krebždėjimą ir tylią dejonę – lyg inkštų primuštas šuo. Senutė ilgokai palaukė, bet žengė žingsnelį slenksčio link. Mo raka buvo žiniuonė, aiškiaregė: daug kas pas ją užsukdavo tamsiųjų dovanų ir niekas neišeidavo nusivylęs. Nusivylimas ateidavo vėliau. Moraka laukė užuominų, kas jos lankytojas. Vaikas? Pasigirdęs verksmas buvo silpnas, tarsi sergančio vaikiščio. Tačiau joks sergantis vaikas, netgi iš kaimo į kaimą keliaujančio darbininko vaikėzas, neiš drįstų pasibelsti į Morakos duris, kai tamsu. Gal mergina, storėjančiu liemeniu, išspruko iš namų, kol jos žiaurus tėvas miega? Tamsesnio pasaulio lankytojas, pasivertęs kate? Vilkas? Kažkoks beformis glitus siaubūnas? – Kas ten? – paklausė Moraka senu šaižiu balsu. Tyla. Ne tokia, lyg už durų nieko nebūtų, bet tyla kažkieno, kas neturi vardo. – Kaip tave vadina? – vėl paklausė Moraka, kurios mąstymą sku bino baimė. – Sesuo Ana, – pasigirdo atsakymas – tylus tarsi atodūsis nuo mirštančiojo lovos. Moraka žengtelėjo į priekį, atvėrė duris, ir sesuo Ana įsmuko į kambarį. Jos nuskusta galva nepadoriai švytėjo mirgančioje žvakės šviesoje, akys išsiplėtusios iš baimės, veidas išteptas suodžių dryžiais. – Visi šventieji! – šaltakraujiškai pratarė Moraka. – Ką gi jie tau padarė?

Žiniuonė

Mergina susvyravo ir, kad nepargriūtų, ištiesė ranką atsiremti į durų staktą. – Jų nebėra. Motinėlės Hildebrandos, seserų, vienuolyno, bažny čios. Viskas pranyko. Jaunasis lordas sudegino. Moraka lėtai linktelėjo, atidžiai tyrinėdama baltą ištepliotą veidą. – O tu? – paklausė. – Nesuimta dėl išdavystės ar erezijos? Nesu čiupta kareivių ar lordo Hjugo? – Ne, – atsiliepė ši tyliai, jos kvėpavimas labiau priminė atodūsį. – Bėgai, – vienodu, be jokios užuojautos balsu tarė Moraka. – Taip. – Kas nors matė? Kas nors atseks iki čia? Kas nors ateis iš paskos sudeginti mane, kaip ir tave, ir tavo šventąsias seseris? – Ne. Moraka nusijuokė, tarsi naujienos jai būtų suteikusios ypatingą, piktdžiugišką malonumą. – Bėgai greičiau už juos, ar taip? Per daug eiklios kojos, kad su spėtų nutukę kareiviai? Garantuoju, lėkei greičiau negu tavo seserys. Leidai joms sudegti? O tu susiėmei sijonus ir nešei kudašių? Dėl to nebūsi įtraukta į šventų vardų kalendorių, mano mažoji kankine! Da bar jau praradai savo galimybę! Dėl patyčių mergina nuleido galvą. – Ar galiu užeiti? – nedrąsiai paklausė. Moraka, atidžiai ją apžiūrinėdama, žengtelėjo atgal. – Pasilikti? – paklausė lyg norėdama pasišnekučiuoti, tarsi pasaulis už durų nebūtų juodas kaip derva, o vėjas, vis stiprėdamas su lietumi, nestūgautų tamsiame slėnyje. Sesuo Ana linktelėjo, iš nuovargio nepratardama žodžio. – Ilgam? – šaipėsi Moraka. Mergina vėl linktelėjo. Tamsios dėmės ant plikos galvos ir veido darė ją panašią į seną darbinį jautuką. – Grįžti čia gyventi? – palietė seną temą Moraka, džiaugdamasi kraštovaizdžiu. – Ar priimsit? – pakėlė galvą Ana. – Mano įžadai sulaužyti – nebu vau paklusni. Pabėgau, kai atėjo kareiviai, aš – išdavikė ir bailė. Mano

p h i l i p pa g r e g o ry

namai sunaikinti, mano seserys negyvos ar dar blogiau. Aš niekas. Niekas. Akimirką ji patylėjo. – Mano motinėlė mirusi, – tarė labai tyliai. – Motinėlė Hilde branda, vienuolyno viršininkė. Šiąnakt ji bus rojuje kartu su visomis savo dukterimis, visomis tikromis dukterimis. – Sesuo Ana vangiai papurtė galvą. – Čia – vieninteliai namai, kuriuos kada žinojau, išsky rus vienuolyną. Ar priimsi mane atgal, Moraka? Moraka akimirką patylėjo. Mergina grįš – tą žinojo jau tuo mo mentu, kai leido peržengti slenkstį. Tačiau Moraka buvo moteris, ku rios įgūdžiai leido mėgautis kiekviena akimirka. – Galiu priimti, – tarė mąstydama. – Tu jauna ir stipri, turi re gėjimų dovaną. Buvai man paliktas vaikas, duotas mokiniu, būčiau palikusi tave žiniuone po savęs, bet tu pasirinkai vienuoles. Nieko ne priėmiau vietoj tavęs. Galėtum sugrįžti. – Senoji moteris spoksojo į paniurusį išblyškusį veidą, ryškiai matomus kaulus. – Esi pakankamai patraukli, kad išvestum vyrą iš proto. Galėtum ištekėti. Arba galėtu mėm parduoti tave meilužiui. Sesuo Ana tebežiūrėjo į žemę, spoksojo į purvinus batus ir jų pa liktus ruoželius ant grindų. Tada pažvelgė į Moraką. Akys buvo nebe juodos, o tamsaus neišmatuojamo mėlynumo. – Aš – Kristaus nuotaka, – šiurkštokai mestelėjo. – Negaliu ištekė ti už jokio vyro. Negaliu naudoti jokių tamsiųjų kerų. Neturiu kur eiti ir sulaužiau savo įžadus, bet amžiams buvau tapusi Kristaus nuotaka, ir vis dar ja esu. Būsiu Jo iki mirties. Niekada neturėsiu jokio vyro. Niekada nenaudosiu velnio mokslo. Daugiau nesu jūsų mokinė. Mergina nusisuko nuo rūkstančios liepsnos ir žengė žingsnį durų link. Aštrus lietaus šuoras pliūptelėjo ant grindų pro praviras duris ir ant jos veido. Sesuo Ana nė nemirktelėjo. – Užeik! – suirzusi tarė Moraka. – Greit į vidų! Apie tai pakalbėsi me daugiau. Pakalbėsim vėliau. Tačiau šįvakar daugiau niekur neisi. Mergina leidosi Morakos paimama už rankos ir nuvedama prie mažos ugnelės kambario centre, kur pridengtos durpėmis žioravo ža rijos.

Žiniuonė

– Miegosi čia, – pareiškė Moraka. – Tu alkana? Puode yra košės. Ši papurtė galvą ir, netarusi nė žodžio, sukniubo ant kelių priešais ugnį, o rankos suknelėje negrabiai ieškojo rožinio. – Tada miegok, – dar kartą ištarė Moraka ir palipo išklerusiomis kopėtėlėmis į viršutinį aukštą, nusitęsusį per pusę kambario. Iš šio sos to ji galėjo stebėti merginą, kuri nemiegojo dar gerą valandą, klūpojo prieš vėstančią ugnį ir labai uoliai meldėsi krutindama lūpas – kalbė dama rožinį. Viršuje, nešvarių suplyšusių antklodžių lizde, Moraka išsitraukė krepšelį su išpjaustytais baltais kauliukais ir rūkstančios la jinės žvakės šviesoje tris iškratė, tada sutelkė visas turimas galias, kad pamatytų, kuo taps sesuo Ana, kai sese Ana jau nebebus. Moraka išdėliojo kaulus eile ir atidžiai žiūrėjo. Iš malonumo jos tamsios akys susiaurėjo iki rėželių. – Ištekėjusi už lordo Hjugo! – pratarė tyliai. – Ar bent ko nors panašiai! Riebiai valganti, lengvai gyvenanti. – Senoji kiek labiau pa silenkė į priekį. – Viso to gale – mirtis. Bet kiekvieno kelio pabaigo je – mirtis. Bet kuriuo atveju, ji turėjo mirti šiąnakt. Moraka susirinko kauliukus, sukišo juos atgal į mažą apiplyšu sį maišelį ir paslėpė po šiaudų čiužiniu. Tada užsitraukė parazitais knibždantį vilnonį šaliko kampą ant pečių, nusispyrė nedailias klum pes ir, šypsodamasi pro miegus, užsnūdo.

V Sesuo Ana ryte pabudo pirmoji, pasiruošusi išgirsti vienuolės, kviečiančios į rytinį šlovinimą, beldimą į duris. Atmerkė akis, pasi ruošusi atsiliepti Deo gratias!, „Dėkojame Dievui“, į gerai žinomą Benedicite!, „Būkite palaiminti“, tačiau tvyrojo tyla. Sesuo Ana sumirk sėjo pamačiusi tamsias gegnes ir šiaudinio stogo raštą, o ne paprastą, pamaldžiai nuteikiantį, baltą celės tinką virš galvos. Staiga grįžtant suvokimui, kas įvyko, jos akys dar patamsėjo, ji nusuko veidą bei pliką galvą į audinio atraižą, atstojusią pagalvę, ir pravirko. Tyliai tyliai sukalbėjo poterius, vis dar menkai tikėdamasi, kad bus išklausyta. Aplink nebuvo paguodžiančio maldų kalbėjimo, stipraus

p h i l i p pa g r e g o ry

smilkalų kvapo. Nebuvo aiškių aukštų balsų, kylančių į dangų pagar binti Viešpatį ir Jo Motiną. Ji apleido savo seseris, paliko vienuolyno motinėlę naikintojų žiaurumui bei įsiūčiui ir vyrui, kuris juokėsi kaip šėtonas. Paliko jas sudegti savo lovose, o pati kaip greitakojis elniukas visą kelią lėkė iki senųjų namų, tarsi nebūtų paskutiniuosius ketverius metus buvusi vienuolyno vaikas ir motinėlės Hildebrandos numylė tinė. – Pabudai? – netikėtai paklausė Moraka. – Taip, – atsiliepė mergina, neturinti vardo. – Atnešk šviežio vandens ir pakurk ugnį. Čia šįryt pasiutusiai šal ta. Ji pakankamai lengvai atsikėlė ir ant pečių užsitraukė gobtuvą. Pa sikasė švelnią baltą kaklo odą. Visur, ant kaklo ir už ausų, raudonavo blusų įkandimai. Susiraukusi, klūpodama priešais židinį, juos kasėsi. Viskas, kas buvo likę iš ugniakuro, įrengto asloje, sudėliotame titnago apskritime, – tik pilki pelenai, truputį rausvi viduryje. Mergina pa dėjo pakurų ir kiek palenkusi pliką galvą ėmė pūsti. Medžio drožlių kamuolėlis sušvito raudonai. Papūtė dar smarkiau. Sušvito ryškiau, raudonas ugnies liežuvėlis grybžtelėjo medžio drožles. Susidūrė su šakele, gulinčia kelyje, ir liepsnelė lėtai rusendama geso. Tada švyste lėjusi ir padūmavusi šakelė užsidegė ir užsiliepsnojo geltona liepsna. Mergina atsirėmė į kulnis ir suodina ranka patrynė veidą. Jos pirštai kvepėjo medžio dūmais. Krūptelėjo tarsi būtų užuodusi kraują. – Atnešk vandens! – iš guolio šūktelėjo Moraka. Įkišusi šaltas kojas į drėgnus batus, mergina išėjo laukan. Trobelė stovėjo vieniša už kelių mylių į vakarus nuo Bouso kaimo. Priešais plytėjo neryškus Gretos upės sidabras, lėtai, be jokių bange lių tekantis į priekį. Šioje vietoje upė plati, gili ir pavojinga žiemą, su seklumų lopais sausros metu, kilo ir krito per didžiulius kalkakmenio luitus. Trobelė buvo pastatyta prie vienos gilesnių vietų, kurioje visa da, net sausiausią vasarą, būdavo vandens. Kai sesuo Ana buvo maža mergaitė ir visi vadino ją sugalvotu Alisos vardu, o Moraka buvo visų gerbiama „našlė Moraka“, vaikai iš kaimo ateidavo čia pasitaškyti ir paplaukioti. Alisa žaisdavo su jais, su Tomu ir su pustuziniu kitų.

Žiniuonė

Moraka neteko savo žemės, nes ūkininkas teigė, kad ši priklauso jam. Moraka, nepriklausanti jokiam vyrui, ūmi ir laisva, kovojo prieš jį parapijoje ir bažnyčios teisme. Pralaimėjusi Moraka (visi žinojo, kad taip bus, nes ūkininkas buvo pamaldus ir turtingas) jį prakeikė girdint visam Bouso kaimui. Vyras susirgo jau tą pačią naktį ir vėliau mirė. Visi žinojo, kad savo veriančiu gyvatišku žvilgsniu jį nužudė Moraka. Po to, jeigu jis kaime nebūtų buvęs taip nuoširdžiai nekenčiamas, Morakai būtų baigęsi blogai. Tačiau našlė buvo maloni moteris, lai minga nuo jo išsilaisvinusi, taigi niekam nesiskundė. Pasikvietusi Moraką į ūkį, paprašė kompresų nuo nugaros skausmo ir kelis kar tus permokėjo norėdama užsitikrinti, kad Moraka ant jų nebegriežia danties. Senojo ūkininko mirtis buvo lengvai paaiškinta jo šeimos is torija – daug kas turėjo nesveikas širdis. Moraka stengėsi nesigirti. Ji niekada neatgavo savo žemės. Po tos dienos kaimo vaikai ne beatėjo žaisti giliame duburyje prie jos durų. Tie lankytojai, kurie nepabūgdavo vienišo kelio ir tamsos, ateidavo susisukę į apsiaustus, apgaubti tamsos. Išeidavo su mažais žolelių ryšeliais ar mažomis pri rašytomis popieriaus skiautelėmis, kurias reikia nešioti prie odos, kar tais – galvomis, prikimštomis svajonių ir neįtikėtinų pažadų. O kai mas prisiminė tradiciją, kad lūšnelėje prie upės visada gyveno sumani moteris. Sukta moteris, žiniuonė, draugas, be kurio negali išsiversti, ir pavojingas priešas. Moraka, neturėdama žemės, kuri ją išlaikytų, ir vyro, kuris apgintų, skatino pavojingus prietarus, užsitikrino gerą var dą ir aukštą užmokestį už gydymą, o dėl mirčių kaltino kitus vietinius burtininkus. Vien tik Tomas dar atvirai ateidavo keliu nuo Bouso, ir visi žinojo, kad jis mergina mažąją Morakos rastinukę Alisą ir kad jie susituoks, kai tik leis jo tėvai. Jie susitikinėjo vieną ilgą vasarą, sėdėdavo prie upės, kuri taip ra miai ir taip paslaptingai tekėjo giliai išgraužta vaga. Vieną ilgą vasarą jie susitikdavo kiekvieną rytą prieš Tomui išeinant į darbą tėvo lau kuose, o Moraka paprašydavo Alisos pasivaikščioti po dykynę ir suras ti kokį lapą ar žolę, kurios jai reikėjo, arba iškasti akmenuotame sode. Vienas kitam jie buvo labai rūpestingi, pagarbūs. Pasisveikindami ir išsiskirdami švelniai pasibučiuodavo į lūpas. Vaikštinėdami laiky

p h i l i p pa g r e g o ry

davosi už rankų, kartais jis apkabindavo ją per liemenį, o ji padėdavo savo aukso spalvos galvą jam ant peties. Vaikinas niekada nebandė jos sugriebti, nesielgė šiurkščiai, nekišo rankų į rudą skarą ar po pilku si jonu. Labiausiai jam patikdavo sėdėti šalia ant upės kranto ir klausytis jos pasakojamų pasakų ar sukurtų istorijų. Mergina labiausiai mėgo, kai jo tėvai dirbdavo lordo Hju laukuo se, ir jis galėdavo nusivesti ją į ūkį, parodyti karvę ir veršiuką, kiaulę, drabužių spintą, alavinius indus ir didelę medinę lovą su storomis senomis užuolaidomis. Tada Alisa nusišypsodavo, jos tamsios akys sušvelnėdavo tarsi glostomos katės. – Greitai mes būsim kartu, – sumurmėdavo Tomas. – Čia, – atsakydavo Alisa. – Mylėsiu tave kiekvieną savo gyvenimo dieną, – pažadėdavo To mas. – Ir mes čia gyvensime. Kai Moraka neteko savo laukų ir jų nebeatgavo, Tomo tėvai ėmė dairytis sūnui ko nors daugiau negu merginos, neturinčios nieko, tik apgriuvusią lūšnelę ir lopinėlį žemės aplink ją. Apie gėles ir žoleles Alisa gali žinoti daugiau negu bet kas kitas kaime, tačiau Tomo tė vams nereikėjo marčios, kuri žinotų dvidešimt nuodų ar keturiasde šimt vaistų rūšių. Jie norėjo linksmos apskritaveidės merginos, kuri atsigabentų gausų kraitį – žemės ir galbūt melžiamą karvę su atjunky tu veršeliu. Norėjo merginos plačiais klubais ir stipriais pečiais, kuri visą dieną galėtų dirbti laukuose, o vakare visiems paruoštų skanią vakarienę. Tokios, kuri be jokių dvejonių gimdytų vaikus, taigi ūkyje būtų kitas Tomas, kuris viską paveldėtų, kai jų nebebus. Alisa su savo banguojančiais auksiniais nesupintais plaukais, pinti ne lapų ir išblyškusiu santūriu veidu jiems netiko. Tėvai atvirai paliepė Tomui mesti ją iš galvos, o jis pareiškė, kad ves, ką norės, ir kad jei jie jį vers, išsiveš Alisą netgi į patį Darnetoną – jei reiks, taip pasielgs ir išeis į kariuomenę. Taip neįmanoma. Lordas Hju neleistų dviem jauniems žmonėms išlėkti iš jo žemių be leidimo. Tačiau lordas Hju buvo per daug ligotas, kad kas kviestų į šeimyninius ginčus. Jis atvyktų ir pakankamai teisin

Žiniuonė

gai viską išspręstų, tačiau išeidamas susidomėtų alaviniu bokalu alui ar pamatytų žirgą, kurį privalo turėti, kad ir kiek šis bekainuotų. Kad ir koks dosnus skelbėsi esąs, sumokėtų mažiau negu Kasltono turguje. Lordas Hju buvo gudrus vyras, turintis skvarbias akis. Geriausia prob lemas spręsti kuo toliau nuo jo. Tėvai Tomo nepaisė. Slapčia nuėjo pas vyriausią motinėlę vienuo lyne ir pasiūlė jai Alisą. Tvirtino, kad mergaitė turi dievišką gydymo dovaną, kad yra žolininkė be niekieno mokymo, tačiau esanti baisia me pavojuje gyvendama su globėja, senąja Moraka. Vienuolynui jie pasiūlė apvalią sumelę kraičio kaip asmeninę dovaną, kad pasiimtų Alisą ir laikytų ją už sienų. Motinėlė Hildebranda, kuri galėjo atpažinti meluojant net nepa žįstamąjį (ir atleisti), paklausė, kodėl jie taip rūpinasi, kad mergaitė pasitrauktų jiems iš kelio. Tada Tomo motina apsiverkė ir papasakojo, kad šis dėl jos pametęs galvą, o ji jiems netinkanti – per daug keista ir nepanaši į juos. Ji susukusi Tomui galvą, gal su kokiais stebuklingais gėralais: kur girdėta, kad vaikinas norėtų vesti iš meilės? Jis atsipeikės, bet kol apėmusi ta beprotybė, reikia juos išskirti. – Susitiksiu su ja, – tarė motinėlė Hildebranda. Jie pasiuntė Alisą į vienuolyną su netikra žinute, nuvedė per vir tuvę, per prijungtą valgyklą, per mažas dureles į lauką. Čia, sode, kur augo vaistinės žolelės, vakarinėje vienuolyno dalyje, sėdėjo motinėlė Hildebranda ir nuo kalvelės žiūrėjo žemyn į upę, gilesnę šioje vieto je ir žuvingesnę. Žingsniuodama sodu Alisa prisiartino, jos tamsiai auksiniuose plaukuose švytėjo vakarinės saulės spinduliai. „Kaip šventosios aureolė“, – pagalvojo motinėlė Hildebranda. Ji išklausė, ką kalbėjo Alisa, nusišypsojo mergaitei ir ėmė vaikštinėti su ja aplink au ginamų gėlių ir žolelių lysves. Paklausinėjo, ar ji atpažįsta kurias nors gėles ir kaip jas naudotų. Alisa apsižvalgė aplink šiltą, sienomis ap tvertą sodą, tarsi būtų grįžusi namo po ilgos kelionės, ir lietė viską, ką atpažino, jos maža ruda rankutė, tarsi laukinė pelytė, greit lakstė nuo vieno lapo prie kito. Motinėlė Hildebranda klausėsi aukšto vaikiško balso, tačiau visiškai nevaikiškai skambančio autoriteto. – Šita – pelkinė vingiorykštė, – užtikrintai tarė Alisa. – Padeda, kai skauda skrandį nuo viduriavimo. Šita atrodo kaip rūta. – Mergaitė

p h i l i p pa g r e g o ry

rimtai linktelėjo. – Labai padeda nuo prakaitinės karštinės, kai pavi rinama su medetkomis, skaisteniu, kraujalake ir dracena. – Pažvelgė į motinėlę Hildebrandą. – Kaip ir vynuogienojai, gali apsaugoti nuo vėmimo, žinojot? O šito nepažįstu. – Ji palietė augalėlį, palenkė gal velę ir pauostė. – Kvepia kaip gera vaistažolė nuo išbėrimo, – pareiš kė, – turi aiškų, švarų kvapą. Tačiau nežinau, nuo ko gydo. Niekada nesu jos mačiusi. Motinėlė Hildebranda linktelėjo, neatitraukdama akių nuo mažo mergaitės veiduko, rodė Alisai gėles, kurių ji niekada nebuvo mačiusi, žoleles iš tolimų kraštų, kurių pavadinimų niekada nebuvo net gir dėjusi. – Turėtum ateiti į mano studiją ir pamatyti jas žemėlapyje, – pa sakė motinėlė Hildebranda. Alisa pakėlė širdies formos veidelį. – Ir galbūt galėtum čia pasilikti. Galėčiau išmokyti tave skaityti ir rašyti. Man reikia raštininko, mažo protingo raštininko. Sutrikusi Alisa nusišypsojo vaiko, kuris retai girdėjo malonius žo džius, šypsena. – Aš jums dirbčiau, – neryžtingai pratarė. – Galiu kasti žemę ir nešioti vandenį, surasti ir surinkti žoleles, kurių jums reikia. Jei jums dirbčiau, galėčiau čia pasilikti? Motinėlė Hildebranda ištiesė ranką į išblyškusį apvalų Alisos skruostą. – Norėtum? – paklausė. – Norėtum priimti šventus įžadus ir pa likti pasaulį, kurį pažįsti? Tai didelis žingsnis, ypač mažai mergaitei. O tu, žinoma, turi artimųjų, kurie tave myli? Tu, aišku, turi draugų ir šeimą, kuriuos myli? – Neturiu artimųjų, – atsakė Alisa, lengvai išduodama vaikystę. – Gyvenu su senąja Moraka, ji priėmė mane prieš dvylika metų, kai bu vau dar kūdikis. Jai manęs nereikia, ji ne mano giminaitė. Pasaulyje aš viena. Senoji moteris kilstelėjo antakius. – Ir nieko nemyli? Nė vieno žmogaus, kurio laimė priklausytų nuo tavęs? Tamsiai mėlynos Alisos akys plačiai atsimerkė.

Žiniuonė

– Nė vieno, – atsakė tvirtai. – Tu nori pasilikti, – linktelėjo motinėlė. – Taip, – pritarė Alisa. Kai tik išvydo didelius ramius kambarius tamsiomis medinėmis grindimis, užsigeidė pasilikti. Labai norėjo patekti į tuščių baltų ce lių švarą, į bibliotekos tylą ir tvarką, vėsią valgomajame sklindančią šviesą, kur tyloje valgydamos vienuolės klausėsi aiškiu balsu skaitomų šventų žodžių. Norėjo tapti tokia moterimi kaip motinėlė Hildebran da, sena ir gerbiama. Norėjo kėdės, ant kurios galėtų sėdėti, ir sidabri nės lėkštės pietų maistui. Norėjo stiklinio, o ne alavinio ar kaulinio puodelio. Ir troško, kaip tik alkanas ir nešvarus žmogus gali trokšti, švarių baltinių ir gero maisto. – Noriu pasilikti, – pakartojo. Motinėlė Hildebranda uždėjo ranką ant šiltos nešvarios vaiko gal vos. – O kaip su tavo mylimuoju? – paklausė. – Turėsi jo atsižadėti. Alisa, gali jo niekad niekad nebepamatyti. Tai – didelė kaina. – Nieko nežinojau apie tokias vietas kaip ši, – paprastai atsakė Ali sa. – Nežinojau, kad čia gali būti taip švaru, nežinojau, kad galima taip gyventi, jei nesi lordas Hju. Nežinojau. Tomo ūkis – geriausia, ką kada esu mačiusi, taigi to ir norėjau. Nežinojau nieko geresnio. – O tu nori geriausio, – švelniai pasufleravo motinėlė Hildebran da. Kokybės troškimas kerojosi jau tokio mažo vaiko širdyje. Vienuolė negalėjo to pavadinti tuštybe ir pasmerkti. Mergytei labai patiko tiek žolynai sode, tiek valgomojo sidabras. Sudvejojusi Alisa pažvelgė į senąją moterį. – Taip, noriu. Nenoriu grįžti pas Moraką. Nenoriu grįžti pas Tomą. Noriu gyventi čia. Noriu gyventi čia visada, visada, visada. Motinėlė Hildebranda nusišypsojo. – Labai gerai, – tarė švelniai. – Visada, visada, visada. Išmokysiu tave skaityti, rašyti, piešti ir dirbti sandėliuke, kol apsigalvosi, ar pri imti įžadus. Jauna mergaitė kaip tu neturi ateiti į ordiną per anksti. Noriu, kad būtum tikra.

p h i l i p pa g r e g o ry

– Aš tikra, – tyliai pratarė Alisa. – Aš jau dabar tikra. Noriu visą laiką čia gyventi. Tada motinėlė Hildebranda nuvedė Alisą į vienuolyną ir atidavė vienos jaunos novicijos globai, kuri pasijuokė iš mergaitės ištęstos kal bos ir truputį patrumpino nedidelį abitą. Abi kartu nuėjo vakarie niauti ir melstis. Tiek Alisa, tiek Tomas elgdavosi taip pat: kol vaikinas laukdavo jos, besileidžiant saulei ir kylant mėnuliui, laukiančiam drauge, Alisa vakarienei gurkšnodavo pieną ir valgydavo duoną iš puikių indų bei ramiai miegodavo ant švaraus čiužinio, kurį pirmąkart turėjo. Pernakt motinėlė dėl mažosios mergaitės vis budėdavo. Kas naktį klūpodavo žemiausiame koplyčios klaupte ir už ją melsdavosi. – Saugok ją, Šventoji Motina, – baigdavo motinėlė, kai vienuolės, apsnūdusios ir tylios, sugužėdavo į savo klauptus pirmosioms iš aštuo nerių dienos pamaldų. – Saugok ją, nes manau, kad tai – ypatingas vaikas. Motinėlė Hildebranda įtaisė Alisą dirbti žolelių sode ir sandėliu ke bei ruošė priimti įžadus. Alisa buvo žingeidi, tad greitai išmoko skaityti ir rašyti. Nesuprasdama žodžių, įsiminė iškilmingų Mišių ištraukas, po to pamažu ėmė suprasti lotynų kalbą, po kiek laiko ir skaityti bei rašyti. Nepriekaištingai žavėjo motinėlę Hildebrandą, tad toji ją pamilo kaip savo dukterį. Alisa buvo jos favoritė, visų vienuolių numylėtinė, jų mažoji sesutė, stebuklas ir palaima. Moterims, atsisa kiusioms savo vaikų, buvo ypač malonu mokyti Alisą ir žaisti su ja, o jaunos merginos, besiilginčios mažųjų broliukų ir sesučių, galėjo ją le pinti, juoktis kartu ir stebėti, kaip ši auga. Tomas, savaites prasibastęs apie vartus ir nuo durininko gavęs kelis kartus lupti, parkūprino pas tėvus į savo ūkį ir paniręs į skausmingą tylą laukė, kol Alisa sugrįš pas jį, kaip kad buvo nuoširdžiai pažadėjusi. Tačiau niekada negrįžo. Po Morakos pykčio priepuolių ir keiks mų nuolatinė vietos tvarka ją ramino. Sandėliuko ir žolelių kvapas įsismelkė į rankas, į abitą. Mergaitė pamėgo švelnų švarių marškinių vėsumą prie kūno, matė, kaip be jokio gailesčio buvo nukirpti nešva rūs knibždantys utėlėmis plaukai ir aplink veidą išlyginamos susime tusios vienuolės galvos apdangalo klostės. Motinėlė Hildebranda įpa

Žiniuonė

reigojo ją angliškai bei lotyniškai rašyti vienuolyno laiškus ir svajojo, kad paskirs perrašyti ir apipavidalinti Bibliją, didžiąją naują Bibliją. Alisa išmoko klūpoti melsdamasi, kol kojų skausmas pranykdavo iš sąmonės. Viskas, ką matydavo pro pusiau užmerktas akis, – tik svai ginančios vienuolyno langų spalvos ir kaip vaivorykštė besisukantys šventieji. Kai Alisai buvo keturiolika ir ji pasninkavo visą dieną bei meldėsi visą naktį, išvydo, kaip Šventosios Motinos statula pasuka savo malonią galvą į ją ir nusišypso jai. Tada ji suvokė, ko anksčiau tik tikėjosi: Dievo Motina pasirinko ją ypatingai užduočiai, ypatingai pamokai, todėl Alisa paskyrė savo gyvenimą šventumui. – Leisk man išmokti būti kaip motinėlė, – sušnabždėjo mergi na, – leisk man išmokti būti tokiai kaip motinėlė Hildebranda. Dar sykį pamatė Tomą, tik kartą. Pakalbėjo su juo pro mažas gro teles storuose vartuose dieną, kai priėmė įžadus. Aiškiu švelniu balsu pasakė jam, kad ji – Kristaus sužadėtinė ir vyro niekada nepažins. Pa sakė, kad jis susirastų sau žmoną ir būtų laimingas jos palaimintas. Jam labai nustebus, uždarė mažutę angelę tvirtose duryse prieš vai kinui sušunkant ir paduodant žalvarinį žiedą, kurį nešiojosi kišenėje nuo tos dienos, kai pasižadėjo vienas kitam būdami devynerių metų vaikai. Šaltą savo naujo gyvenimo rytą sesuo Ana suvirpėjo ir stipriau suveržė gobtuvą. Panardino kibirą upėje ir ištraukusi vilko jį keliu į lūšnelę. Moraka, kuri stebėjo ją svajojančią upės pakrantėje, nieko ne sakė, tik kopėčiomis nusirepečkojo prie ugnies ir linktelėjo seseriai Anai pripilti puodą ir užstatyti, kad sušiltų. Nieko nesakė, kol abi pasidalijo duonos gabalėlį su vakarykščia koše, suskystinta karštu vandeniu. Perpus išgėrė puodelį drumzlino vandens. Parneštas iš viržynų, jis buvo rudas ir durpingas. Sesuo Ana stengėsi puodelį pasukti taip, kad jos lūpos nesiliestų su vieta, kur gėrė Moraka. Ši ją stebėjo iš po tankių juodų antakių, bet nieko nesakė. – Taigi, – tarė, kai Ana išplovė puodelį, lėkštę bei alavinį šaukštą ir padėjo juos netoli ugniakuro. – Ką darysi? Sesuo Ana pažvelgė į ją. Svajos apie praeitį priminė vietą, kur ji turi būti. – Privalau susirasti kitą vienuolyną, – pratarė ryžtingai. – Mano gyvenimas paskirtas Kristui ir Jo Šventajai Motinai.

p h i l i p pa g r e g o ry

Moraka nuslėpė šypseną ir linktelėjo. – Taip, sesele. Bet visa tai nebuvo siųsta patikrinti vien tik jūsų tikėjimo, kiti irgi kenčia. Visi vizituojami, visi apklausinėjami. Jūs Bouse buvote pakankamai kvailos, kad lordą Hju ir jo sūnų pavertėte savo priešais, bet dabar vienuolynai niekur nėra saugūs. Karalius stebi jų turtus, o jūsų Dievas nebėra maloningas. Drįstu sakyti, kad kokių aštuoniasdešimties kilometrų spinduliu nėra jokio vienuolyno, kuris išdrįstų tau atverti duris. – Tada privalau keliauti. Keliauti toliau negu aštuoniasdešimt ki lometrų, jei reiks, už Daramo, į pietus link Jorko. Privalau susirasti kitą vienuolyną. Aš daviau įžadus, negaliu gyventi pasaulietiškai. Moraka rakinėjo dantis šakele iš krepšio prakuroms ir spjaudė tiks liai į liepsnas. – Jau turi paruošus kokią istoriją? – nekaltai paklausė. – Jau turi kokią sukurtą pasakėlę? Sesuo Ana atrodė sumišusi. Oda ant jos galvos jau mažiau švytė jo, šviesiai rudų plaukų migla atrodė kaip šešėlis, kuris niežėjo. Ana patrynė jį nešvaria ranka ir paliko dar vieną tamsią dėmę. Tamsiai mėlynos akys nuo nuovargio buvo įdubusios. Atrodė sena kaip pati Moraka. – Kodėl man turi reikėti istorijos? – paklausė. Ir tada prisiminė savo bailumą... – O, Marija, Dievo Motina... – Jei būtų pastebėję sprunkančią, tau būtų blogai pasibaigę, – linksmai tarė Moraka. – Nemanau, kad motinėlė tave priimtų, jei tik sužinotų, kad, vos užuodusi dūmus, išlėkei kaip bet kuris nusidėjėlis. – Galėčiau atlikti atgailą... Netikėdama Moraka suprunkštė. – Panašiau, kad jos išmestų tave vienmarškinę pašaliečiams, o jie pasinaudotų tavimi. Tu sunaikinta, sese Ana! Tavo įžadai sulaužyti, tavo vienuolynas – rūkstantys griuvėsiai, tavo seserys mirę, išprievar tautos arba pabėgusios. Taigi, ką darysi? Sesuo Ana užsidengė veidą rankomis. Sėdėdama Moraka ją rami no, kol pečiai nustojo virpėti ir kūkčiojant kalbamos maldos buvo nu tildytos. Prireikė kiek laiko. Moraka užsidegė juodą pypkutę, įtraukė svaiginančių žolelių dūmų ir su malonumu atsiduso.

Žiniuonė

– Geriausiai pasilik čia, – pasiūlė. – Tai – geriausia išeitis. Čia su lauksim žinių apie tavo seseris, kaip joms sekasi. Jeigu motinėlė išgy veno, ieškos tavęs čia. Galbūt visos merginos pabėgo kaip tu – išsi barstė į senuosius namus. Galbūt jums visoms bus atleista. Sesuo Ana papurtė galvą. Dūmai buvo karšti, laužas arti arkadų. Dauguma vienuolių gali būti sudegusios savo celėse, kol miegojo. – Abejoju, kad jos pabėgo, – pratarė sesuo Ana. – Buvai pirmoji, ar taip? – linktelėjo Moraka, slėpdama pašaipos šešėlį. – Greičiausia? – stabtelėjo, norėdama pabrėžti. – Tada tau nėra kur eiti. Visiškai niekur. Sesuo Ana susvyravo nuo išpūstų dūmų. Moraka pastebėjo jos iš balusią odą. Merginai buvo bloga nuo šoko. – Priimsiu tave atgal, – kalbėjo Moraka. – O žmonės nė nešnipš telės. Bus taip, tarsi niekur nebūtum išvykusi. Ketveri metai prabėgo, ir dabar tu grįžai. Tau šešiolika? Ana linktelėjo tik pusiau girdėdama. – Tinkama ištekėti, – su pasitenkinimu pareiškė Moraka. – Arba pergulėti, – pridėjo prisimindama, ką parodė kauliukai ir jaunąjį lor dą Hjugą. – Tik ne tai, – atsiliepė ši labai tyliu balsu. – Pasiliksiu su jumis, Moraka, ir jums dirbsiu, kaip ir anksčiau. Dabar daugiau išmanau, moku skaityti ir rašyti. Pažįstu daug daugiau žolelių ir gėlių – ir dar želio gėlių, ne tik laukinių. Tačiau atliksiu tik darbus Dievui, gydysiu ir būsiu pribuvėja. Jokių kerų, jokių užkalbėjimų. Priklausau Kristui. Laikysiuosi savo įžadų čia taip, kaip galėsiu, kol susirasiu, kur išeiti, kol susirasiu motinėlę, kuri mane priimtų. Čia atliksiu Dievo skirtus gydymo darbus, čia būsiu Kristaus nuotaka... – Ana apsižvalgė aplin kui. – Šioje varganoje vietoje, – kalbėjo trūkinėjančiu balsu, – kiek įmanydama geriau atliksiu pareigas. – Neblogai, – beveik nesusijaudinusi tarė Moraka. – Dirbsi man. O kai jaunasis lordas išvyks į šiaurę siaubti škotų ir pamirš savo naują ją pramogą kankinti vienuoles, galėsi patraukti į Kasltoną ir paieškoti kokių naujienų. Senoji sunkiai atsistojo ir nusipurtė nešvarią suknelę.

p h i l i p pa g r e g o ry

– Dabar, kad jau grįžai, gali sukasti tą lopą žemės. Užžėlė nuo tada, kai išėjai. Galvoju, reikėtų užsiauginti kiek ropių žiemos mėnesiams. Mergina linktelėjo, atsistojo ir nuėjo prie durų. Šalia jų stovėjo naujas kauptukas – užmokestis už užkalbėtus, kad nepasiklystų, kai myno galvijus. – Sese Ana, – švelniai pašaukė Moraka. Ši iškart atsisuko. Moraka subarė: – Daugiau niekada nebeatsiliepk į šį vardą. Girdi mane? Niekada. Dabar tu vėl Alisa, ir jei kas nors paklaustų, pasakyk, kad buvai išvy kusi pas giminaitį Penrite. Tu – Alisa. Toks tavo vardas. Daviau tau jį kartą, dabar grąžinu. Pamiršk, kad esi sesuo Ana. Gyvenai kitokį gyvenimą, kuris pasibaigė blogai. Dabar tu – Alisa, prisimink.

Žiniuonė

p h i l i p pa g r e g o ry