Trileris
Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė
Vilnius, 2019
Džoniui. Agentų būna visokių, skirtingos išvaizdos ir charakterio. Man teko geriausias.
Ne visi nori būti kuo nors. Kai kurie žmonės tenori būti kuo nors kitu.
1
Londonas, 2017
Aš esu mergina, kurią jūs lyg ir pažįstate, tik niekaip nepame nate, iš kur. Pragyvenimui užsidirbu meluodama. Tapti kitu žmogumi man sekasi užvis geriausiai. Tik akis vis dar atpažįstu veidrody je, kai žvelgiu gilyn į tai, ką slepia netikras, dirbtinis pridažytas mano veidas. Dar vienas personažas, dar viena istorija, dar vienas melas. Nusisuku, pasirengusi nakčiai palikti savo personažą čia, tik trumpai stabteliu pasižiūrėti į užrašą ant persirengimo kam bario durų: EIMĖ SINKLER Mano pavardė, ne vyro. Nepasikeičiau jos. Matyt, giliai širdyje visada žinojau, kad santuoka truks tik kol gyvenimas mudu išskirs. Primenu sau, kad vardas apibūdi na mane, jei pati to noriu. Vardas tėra tam tikra tvarka išdėstytų raidžių rinkinys; tik tėvų pageidavimas ar vos vos daugiau, eti ketė, melas. Kartais trokštu pertvarkyti šias raides kitaip. Tapti 9
Alice Feeney
kuo kitu. Naujas vardas naujai man. Tai, kuria tapau, kai niekas nematė. Žinoti žmogaus vardą ir pažinoti žmogų nėra tas pats. Man atrodo, vakar mes sudaužėme į šipulius savo santuoką. Kartais labiausiai mus mylintys žmonės stipriausiai ir įskau dina, nes jie gali. Jis mane įskaudino. Mes įgijome netikusį įprotį skaudinti vienas kitą; pirmiausia reikia sudaužyti, kad paskui galėtum sulipdyti. Aš atsilygindama irgi jį įskaudinau. Pasitikrinau, ar įsidėjau į rankinę naujausią knygą, kaip kiti tikrinasi, ar turi piniginę ir raktus. Laikas – vertybė, kurios vis trūksta, tad savąjį stumiu skaitydama aikštelėje tarp filmavimų. Dar vaikystėje buvau linkusi įsikūnyti į išgalvotus svetimus gyve nimus, slėptis pasakojimuose su laiminga pabaiga; mes esame tai, ką skaitome. Įsitikinusi, kad nieko neužmiršau, išeinu ir grįžtu į tą ir į tai, ir ten, iš kur atėjau. Praėjusią naktį nutiko kai kas labai blogo. Iš paskutiniųjų stengiausi apsimesti, kad to nebuvo, įnirtin gai pertvarkiau prisiminimus, bet vis tiek tebegirdžiu neapykanta trykštančius jo žodžius, vis dar jaučiu mano kaklą gniaužiančias rankas, matau iki tol niekada nematytą grimasą jo veide. Aš vis dar galiu viską ištaisyti. Galiu sulipdyti mūsų santuoką. Melai, kuriais penime save, yra patys pavojingiausi. Tai buvo tik kivirčas. Visiems, kas kada nors mylėjo, yra tekę ir susikivirčyti. Žingsniuoju Pinewood Studios koridoriais, palikusi už nugaros persirengimo kambarį, bet ne mintis ir baimes, kurios pernelyg 10
Žinau, kas tu esi
neatsilieka. Žingsniai lėti ir neužtikrinti, tarsi tyčia vilkintų grįži mą namo; lyg baimintųsi to, kas ten laukia. Aš jį mylėjau, vis dar myliu. Manau, svarbu tai prisiminti. Mudu ne visada buvome tokie, kokie tapome. Gyvenimas pertvarko santykius, kaip kad jūra iš skalauja smėlį, suardydama meilės kopas ir supildama neapykantos krantus. Vakar vakare aš jam pasakiau, kad tarp mūsų viskas baigta. Pareiškiau norinti skyrybų ir patikinau šį kartą kalbanti rimtai. Aš nekalbėjau. Rimtai. Įlipu į savo reindžroverį ir riedu link įžymiųjų studijos var tų, nuvairuoju į neišvengiamybę. Šiek tiek užsisklendžiu, paslepiu kampus, kurių nesu linkusi rodyti kitiems, užlankstau ir pašalinu iš akiračio aštrias briaunas. Vyras būdelėje prie išėjimo pamojuoja, jo veidas papuoštas maloninga mina. Aš irgi išspaudžiu šypseną ir nuvažiuoju. Man vaidyba niekada nebuvo susijusi su pastangomis atkreipti dėmesį, noru tapti matomai. Darau, ką darau, nes nesugebu dary ti nieko kito, be to, tai vienintelis dalykas, padedantis man jaustis laimingai. Drovi aktorė daugelio žmonių žodyne laikoma oksimo ronu, bet aš esu kaip tik tokia. Ne visi nori būti kuo nors. Kai kurie žmonės nori būti kuo nors kitu. Vaidinti lengva, man sunku būti savimi. Beveik prieš kiekvieną interviu ir renginį mane supykina. Kai reikia susitikti su žmonėmis būnant savimi, susergu fiziškai, man pakrinka nervai. O štai kai žengiu ant scenos arba prieš kameras įsikūniju į ką nors kitą, man tarsi užauga sparnai. Niekas nežino, kas esu iš tikrųjų, išskyrus jį. Mane vyras įsimylėjo tokią, kokia buvau anksčiau. Sėk mė mane aplankė gana neseniai, o mano svajonių išsipildymas 11
Alice Feeney
išjudino jo košmarus. Iš pradžių jis stengėsi palaikyti, bet vis dėlto niekada nenorėjo manimi dalytis ir niekada neleisdavo nerimui suplėšyti manęs į gabalus. Viena vertus, gražu, bet kartu ir savanaudiška. Norint patirti taisymo malonumą, reikia arba kurį laiką palikti taisytiną dalyką subyrėjusį, arba prieš tai pačiam jį sulaužyti. Lėtai važiuoju judriomis Londono gatvėmis, netikra aš patylom repetuoja tikrą gyvenimą ir dirsčioja į nedraugiš kus veidus. Priversta apsimetinėti trisdešimt šešerių metų moteris atrodo pikta. Aš ne gražuolė, bet kiti sako, kad esu įdomaus veido. Mano akys pernelyg didelės, tarsi išsprogu sios po to, ką regėjo. Ilgi tamsūs plaukai ištiesinti įgudusių pirštų, ne mano pačios; šiuo metu esu liekna, nes to rei kalauja vaidmuo, be to, dažnai užmirštu pavalgyti. O pa valgyti užmirštu todėl, kad viena žurnalistė sykį pavadino mane „žavinga putlute“. Ką ji pasakė apie mano vaidybą, neprisimenu. Tai buvo pernai – pirmo mano vaidmens kine apžvalga. Vaidmens, visiems laikams pakeitusio mano ir vyro gyveni mą. Itin pastebimai papilnėjusi banko sąskaita mūsų meilės neišgelbėjo. Mane užgriuvusi sėkmė vyrą piktino – atitoli no mane nuo jo – ir, sakyčiau, jam reikėjo mane sumenkin ti, kad pats vėl pasijustų reikšmingas. Aš nesu ta, kurią jis vedė. Tapau šiuo tuo daugiau, o jis, matyt, norėjo mažiau. Jis žurnalistas, beje, irgi sėkmingas, bet tai ne tas pats. Jam atrodė, kad mane praranda, todėl ėmė laikyti stipriau, taip stipriai, kad net ėmė skaudėti. Man rodos, tam tikrai mano daliai tai patiko. 12
Žinau, kas tu esi
Sustoju gatvėje ir leidžiuosi kojų nešama sodo taku. Nupirkau sublokuotą namą Noting Hile, nes vyliausi, kad persikėlus galbūt mūsų santykiai vėl pagerės. Bet pinigai tėra laikinas pleistras, jie negydo sudaužytų širdžių, netesi sulaužytų pažadų. Dar niekad nesijaučiau taip beviltiškai įkalinta klaidingų savo pačios sprendi mų. Pasistačiau kalėjimą, kaip pasistato daugelis, surenčiau tvirtas sienas iš kaltės ir įsipareigojimo plytų. Sienas, iš pažiūros, lyg ir be durų, nors išėjimas visada buvo. Tik aš jo nemačiau. Įėjau vidun ir uždegiau šviesas visuose šaltuose, tamsiuose, tuščiuose kambariuose. – Benai! – šūktelėjau nusivilkusi paltą. Net mano balsas šaukiant jo vardą skamba dirbtinai, kaip ne savas. – Aš namie, – ištariu tuštumai. Vadinti šią vietą namais būtų lyg ir melas; čia nesijaučiu esan ti namie. Paukštis pats nepasirenka narvo. Neradusi sutuoktinio apačioje patraukiu į miegamąjį; žings niai apsunkę nuo baimės ir abejonių. Praėjusios nakties prisi minimai pernelyg ryškūs. Vėl šūkteliu jo vardą, bet jis ir šįkart neatsiliepia. Apžiūrėjusi paeiliui visus kambarius sugrįžtu į virtuvę ir tik dabar pastebiu prašmatnią puokštę ant stalo. Perskaitau pri kabintą mažutę kortelę; ant jos išvedžiotas tik vienas žodis: Atleisk. Pasakyti „atleisk“ lengviau, nei pajusti apgailestavimą. Dar lengviau yra parašyti. Noriu ištrinti, kas mums nutiko, ir grįžti į pradžią. Noriu užmiršti, ką jis man padarė ir ką privertė padaryti mane. No riu pradėti iš naujo, bet laiką mes išeikvojome dar gerokai prieš 13
Alice Feeney
pradėdami bėgti vienas nuo kito. Galbūt viskas būtų susiklostę kitaip, jei jis būtų leidęs man turėti vaikų, kuriuos taip stipriai troškau mylėti. Pasuku atgal į holą ir įsistebeiliju į Beno daiktus ant stalelio: piniginę, raktus, telefoną. Jis niekada niekur neišeina be telefono. Paimu jį atsargiai, tarsi galėtų sprogti arba subyrėti mano ranko se. Ekranas atgyja ir praneša apie praleistą skambutį iš nežinomo numerio. Panūstu sužinoti daugiau, bet vėl paspaudus mygtuką telefonas pareikalauja Beno slaptažodžio. Kelis kartus pamėginu, bet nepataikau, kol galiausiai aparatas visiškai užsirakina. Dar kartą apieškau namą, bet Beno čia nėra. Jis nesislapsto. Čia ne žaidimas. Vėl grįžtu į prieškambarį, pastebiu paliktą striukę, kurią visa da vilki, ir batus, stovinčius prie priešakinių durų. Paskutinį kartą pašaukiu jį vardu taip garsiai, kad tikriausiai išgirsta ir kaimynai kitapus sienos, bet ir vėl niekas neatsako. Gal Benas tik trumpam išbėgo. Be pinginės, telefono, raktų, striukės ir batų? Neigimas yra pati kenksmingiausia savęs žalojimo forma. Ausyse it šnabždesys sušiugžda žodžių virtinė: Išnyko. Pabėgo. Išvyko. Paliko. Dingo. Išgaravo. Staiga žodžių karuselė liaujasi suktis ir apsistoja prie vieno, tin kamiausio. Trumpas, paprastas žodis it trūkstama detalė nuslysta į savo vietą dėlionėje, kurią nė nežinojau turinti sudėti. Mano vyro nebėra.
14
2
Kažin, kur traukia žmonės vakare išjungę šviesas? Ar visi plūduriuoja sapnuose? Ar yra ir tokių kaip aš, kurie klajoja po šaltus patamsius savo viduje, knaisiojasi po juodžiausių minčių ir baimių šešėlius, laviruoja po prisiminimų, kuriuos ver čiau užmirštų, purvynus? Ir viliasi, kad niekas kitas nepamatys, kur jie nugrimzdę? Kai įnirtingas pastangas užmigti nutraukia žadintuvo skam butis, atsikeliu, nusiprausiu ir apsirengiu. Darau viską, ką papras tai, jei ši diena būtų įprasta diena. Tik nelabai pavyksta suktis įprastu ritmu. Kiekvienas veiksmas, kiekviena mintis skausmin gai lėta. Tarytum naktis tyčia stengtųsi mane sulaikyti ir neleisti įžengti į ateinančią dieną. Prieš atsiguldama paskambinau policijai. Nebuvau įsitikinusi, ar teisingai elgiuosi, bet tikriausiai dabar jau nebereikia laukti dvidešimt keturių valandų prieš kreipiantis į policiją dingus žmogui. Tas žodis – dingęs – skamba taip, lyg būtų kalbama apie kokį fokusą, bet juk aktorė esu aš, ne mano vyras. Nepažįstamojo balsas telefono ragelyje ramino, nors jo tariami 15
Alice Feeney
žodžiai veikė priešingai. Ypač vienas, kelis kartus sušnypštas man į ausį: dingęs. Dingęs asmuo. Dingęs vyras. Dingę prisiminimai. Puikiai prisimenu vyro veido išraišką, kai mačiau jį pas kutinį kartą, bet vėlesni įvykiai geriausiu atveju tėra išskydusi dėmė. Ne dėl to, kad būčiau užuomarša ar girtuoklė – nesu nei tokia, nei tokia, – o kaip tik dėl to, kas nutiko paskui. Už simerkiu, bet vis tiek jį matau, regiu neapykantos perkreiptus bruožus. Sumirkčioju nugindama viziją šalin lyg kokią smil telę, menką trukdį, užstojantį tą mudviejų vaizdą, kuris man labiau prie širdies. Ką mes padarėme? Ką aš padariau? Kodėl jis mane privertė? Malonus policininkas, su kuriuo galiausiai pasikalbėjau įstengusi surinkti pagalbos numerį, užsirašė duomenis ir pa sakė, kad kas nors su manimi susisieks. Paskui dar liepė nesi jaudinti. Lygiai taip pat galėjo liepti nekvėpuoti. Nežinau, kas nutiks vėliau, ir man tai nepatinka. Impro vizacijos manęs niekada nežavėjo, man mielesnis suplanuotas, tvarkingai surežisuotas gyvenimas pagal scenarijų. Net ir dabar vis dar tikiuosi, kad Benas įžengs pro duris, pateiks smagų įti kinamą paaiškinimą ir pabučiuos, kad skausmas praeitų. Bet jis to nepadaro. Jis nieko nepadaro. Jo nebėra. Norėčiau turėti kokį žmogų, kuriam galėčiau paskambin ti, pasipasakoti, pasikalbėti, bet tokio neturiu. Sutuoktinis palengva pertvarkė mano gyvenimą nuo tada, kai susipažinome, kritikuodamas mano draugus ir griaudamas mano pasitikėjimą jais, kol likome tik mudu du. Jis tapo mano 16
Žinau, kas tu esi
mėnuliu, be paliovos besisukančiu aplink, valdančiu manuosius nepasitikėjimo savimi potvynius, kartkartėmis visiškai užtemdy damas saulę ir palikdamas mane tamsoje, išsigandusią ir nematan čią, kas iš tiesų vyksta. Arba apsimetančią, kad nematau. Tokios kaip mūsų meilės saitai susisuka į sudėtingą, vėliau sunkiai atraizgomą mazgą. Jei žmonės žinotų tiesą, paklaustų, ko dėl likau su juo, ir aš tokiu atveju jiems atsakyčiau: nes meilė buvo stipresnė už neapykantą, nes neįsivaizdavau kito vyro, su kuriuo galėčiau turėti kūdikį. Nepaisydama visko, ką jis man padarė, vis tiek šito troškau: kad susilauktume vaikelio ir gautume progą pra dėti iš naujo. Naujutėlaitis mudviejų variantas. Nesutikdamas leisti man tapti motina Benas pasielgė žiau riai. Kvaila galvoti, kad jo pasirinkimus priimsiu kaip savus. Vis dėlto aš puiki apsimetinėtoja. Iš to užsidirbu duonai. Jei užtu šuoji defektus, nereiškia, kad jų nebėra, tik gyvenimas ima rody tis patrauklesnis. Nežinau, ką dabar daryti. Sunkiai pamenu normalų gyvenimą, bet stengiuosi gyventi toliau. Jau kokius dešimt metų bemaž kasdien bėgioju; bėgimą įtrau kiau į plonytį aplanką dalykų, kurie, manau, man sekasi, be to, bėgioti man patinka. Kiekvieną rytą bėgu tuo pačiu maršrutu, esu įpročio vergė. Sunkiai apsiaunu sportbačius, drebantys pirštai vos pamena, kaip užsirišti raištelius, kuriuos yra rišę jau tūkstantį kartų. Paskui pasakau sau, kad spoksojimas į plikas sienas niekam nepadės ir Beno nesugrąžins. 17
Alice Feeney
Pėdos pasigauna pažįstamą ritmą: spartų, bet tolygų; įsijun giu muziką, kad užgožtų miesto garsus. Adrenalino banga iš sklaido skausmą, dar šiek tiek spusteliu. Prabėgu pro alinę ant kampo, kur mudu su Benu užeidavome išgerti penktadienio va karais, kai dar nebuvome užmiršę, kas esame vienas kitam ir kaip būti kartu. Paskui risnoju pro municipalinius daugiabučius, pa siekiu prabangiomis terasomis apsikaišiusį milijonierių rajonėlį; turtuoliai ir beturčiai – visi krūvoje, ar bent jau netoliese. Persikelti į brangų Vakarų Londono kvartalą sumanė Benas. Buvau išvykusi į Los Andželą, kai jis nupirko namą; baimė mane įtikino, kad taip bus geriausia. Slenkstį peržengiau tik tada, kai Benas jau buvo namą įsigijęs. Kai galų gale įėjau vidun, namas nė iš tolo nebepriminė mano matyto nuotraukose internete. Be nas naujuosius mūsų namus suremontavo pats: naujas interjeras, nauja įranga naujiesiems mums, kokiais, kaip manėme, galėjome ir turėjome tapti. Pasukusi už kampo akimis susirandu knygyną. Stengiuosi ne žiūrėti, bet jis, lyg avarijos vieta, traukia žvilgsnį. Ten mudu pasky rėme pirmąjį pasimatymą. Benas žinojo apie mano aistrą knygoms, todėl ir pasirinko šią vietą. Tą vakarą, nekantraudama ir nervinda masi, atvykau truputį per anksti ir lūkuriuodama ėmiau naršyti po lentynas. Praėjo penkiolika minučių, bet mano vaikinas nepasiro dė, ėmiau nerimauti. – Atleiskite, ar jūs Eimė? – paklausė maloniai besišypsantis se nyvas džentelmenas. Sumišau, net šiek tiek supykino; jis nė per nago juodymą nepa nėšėjo į vyruką internetinėje profilio nuotraukoje. Ėmiau svarstyti, kaip pasprukti iš parduotuvės. 18
Žinau, kas tu esi
– Šiek tiek anksčiau buvo užėjęs kitas klientas; nupirko šitą ir paprašė perduoti jums. Sakė, kad čia užuomina. Vyriškis švytėjo tarsi tokio smagumo nebūtų patyręs jau ilgus metus. Jis ištiesė į rudą popierių dailiai supakuotą ryšu lį. Atslūgus įtampai viskas stojo į savo vietas, ir aš suvokiau, kad vyriškis yra parduotuvės savininkas, o ne pasimatymą pa skyręs vaikinas. Padėkojau ir paėmiau paketą, kuriame, kaip spėjau, buvo knyga, džiaugiausi, kad vyras pasišalino ir leido jį išvynioti man vienai. Viduje radau „Paslaptingą sodą“ – mėgstamiausią vaikystės kūrinį. Susiprotėjau ne iškart, bet netrukus prisiminiau, kad taip vadinasi ant kampo įsikūrusi gėlių krautuvėlė. Vos tik lydima durų varpelio skambesio įžengiau vidun, gėlių pardavėja plačiai išsišiepė. – Eimė? Man linktelėjus ji įteikė baltų rožių puokštę. Prie jų buvo raštelis: Rožės baltuoja. Atleisk, kad vėluoju. Šįvakar būsim kartu. Mano svajonė – tai tu. Perskaičiau tris kartus, stengdamasi iki galo perprasti šiuos žodžius, o tada pastebėjau, kad floristė vis dar šypsodamasi žvelgia mano pusėn. Kai žmonės į mane spokso, visada pasi juntu nejaukiai. – Jis sakė lauksiąs jūsų pamėgtame restorane. 19
Alice Feeney
Padėkojau ir išėjau. Pamėgto restorano mes neturėjome, ka dangi nė sykio nevalgėme kartu, tad, mėgaudamasi žaidimu, nešina knyga ir gėlėmis, patraukiau judria gatve tolyn. Mintyse atgaminau susirašinėjimą elektroniniu paštu ir prisiminiau pa šnekesį apie maistą. Jo pomėgiai buvo tokie įmantrūs, manieji... gerokai paprastesni. Gailėjausi įvardijusi jam savo mėgstamiausią patiekalą, keikdama netikusį auklėjimą. Vyrukas už prekystalio žuvies ir traškių bulvyčių užkandinėje nusišypsojo. Tais laikais buvau nuolatinė lankytoja. – Su druska ir actu? – Taip, prašyčiau. Jis įdėjo į popierinę tūtą bulvyčių ir įteikė man kartu su to vakaro bilietais į kiną. Bulvytės buvo per karštos, o aš – pernelyg susijaudinusi, kad valgyčiau lėkdama gatve. Bet vos pamačius prie kino teatro stovintį Beną visos mano baimės tarsi išgaravo. Prisimenu pirmąjį mūsų bučinį. Buvo kaip tik toks, koks turi būti. Mus siejo ryšys, kurio ne įstengiau nei perprasti, nei paaiškinti, derėjome tarpusavyje tarsi sukurti vienas kitam. Nusišypsojau prisiminusi mudu. Buvome puiki pora. Kluptelėjusi ant nelygaus šaligatvio prie kino teatro sugrįžtu į dabartį. Pastato durys uždarytos. Šviesos išjungtos. Be nas dingęs. Imu bėgti greičiau. Pro šalį praslenka labdaros krautuvėlės, spėlioju, ar žmonės paaukojo drabužius iš dosnumo, ar iš liūdesio. Prabėgu pro šluota šaligatvį brūžinantį vyrą, šluojantį kitų žmonių gyvenimo šiukšles. Šone lieka italų restoranas, kuriame mane atpažino padavėjos, kai 20
Žinau, kas tu esi
pastarąjį kartą abu ten valgėme. Nuo tada čia nesilankiau; toks jausmas, tarsi nebegalėčiau. Atpažinta svetimų žmonių pajuntu ypatingą paralyžiuojančią baimę. Tuomet nusišypsau, pasistengiu ką nors draugiškai tarste lėti ir kuo greičiausiai sprunku. Laimė, taip nutinka ne itin daž nai. Nesu garsenybių sąrašo viršuje, ne „A lygio“ žvaigždė. Dar ne. Manau, esu kažkur tarp B ir C lygmens, panašiai kaip ir mano liemenėlės dydis. Viešai rodoma mano kaukė yra kur kas patrauk lesnė. Ji visa galva pranoksta tikrąją mane – pastarosios niekam nevalia pamatyti. Svarstau, kada gi išseko Beno meilė man? Sutrumpinu kelią kirsdama kapines. Pastebėjus vaiko kapą užplūsta sielvartas ir imu galvoti, kokie galėjome tapti, jei gy venimas būtų susiklostęs kitaip. Stengiuosi išsaugoti laimingus prisiminimus, įsivaizduoti, kad turėjome daugiau, nei iš tiesų tu rėjome. Mes visi užprogramuoti perkurti praeitį, kad apsaugotu me save dabartyje. Ką aš darau? Mano vyras dingo. Turėčiau sėdėti namie, skambinėti į ligo nines, turėčiau ko nors imtis. Prisiminimas sutrikdo mintis, bet ne žingsnį – bėgu toliau. Stabteliu tik pasiekusi kavinę, išsekinta blogų įpročių: nemigos ir problemų vengimo. Kavinė jau sausakimša, pilna persidirbusių ir vis per mažai uždirbančių londoniečių, vis dar mieguistose žmonių akyse at sispindi nepasitenkinimas ir jiems reikia rytinio užtaiso. Kai at eina mano eilė, paprašau klasikinės latės ir patraukiu prie kasos. Moku bekontakte kortele ir vėl užsimirštu, kol niūri kasininkė ima man kažką kalbėti. Nelygiai supintos šviesių plaukų kasos 21
Alice Feeney
kybo abipus pailgo veido, o nuolat suraukta kakta bemaž virtusi tatuiruote. – Jūsų kortelė atmesta. Neatsakau. Ji žvelgia į mane kaip į pavojingą kvaišą. – Ar turite kitą kortelę? – tyčia taria žodžius lėtai ir vis la biau kelia balsą, lyg šis nutikimas būtų išsėmęs visas kantrybės ir geranoriškumo atsargas. Jaučiu, kaip kitos akių poros kartu su josios žvilgsniu ima varstyti mane. – Juk tik du svarai keturiasdešimt. Tikriausiai sustreikavo jūsų aparatas, prašau pamėginti dar kartą. Pati apstulbstu išgirdusi, kaip apgailėtinai skamba iš mano burnos išsiveržęs garsas. Ji atsidūsta, lyg darytų nežmoniškai didelę paslaugą, reikalaujančią milžiniškos asmeninės aukos, o tada baksteli apkramtytu nagu kasos mygtuką. Atkišu banko kortelę aiškiai suvokdama, kad mano ranka dreba ir kad visi tai mato. Ji nekantriai cakteli liežuviu ir papurto galvą. – Kortelė atmesta. Ar galite mokėti grynaisiais? Negaliu. Atatupsta atsitraukiu nuo nepaliestos kavos, apsisuku ir netarusi nė žodžio išeinu iš parduotuvės jusdama mane sekan čius kitų lankytojų žvilgsnius ir juose bemaž išryškėjusį pa smerkimą. Nežinojimas nėra palaima, tai tik vėlesniam laikui atidėta baimė. Stabteliu prie banko ir leidžiu automatui praryti kortelę, su vedu PIN kodą ir pareikalauju nedidelio kiekio grynųjų. Netikė tai ekrane pasirodžiusius nematytus žodžius perskaitau du kartus: 22
Žinau, kas tu esi
APGAILESTAUJAME, ESAMAS LIKUTIS NEPAKANKAMAS Bankomatas su elektroniniu pasibjaurėjimu išspjauna kortelę. Kartais apsimetame nesuprantantys dalykų, kuriuos iš tikrųjų suprantame. Griebiuosi to, ką moku geriausiai – leidžiuosi bėgti. Bėgu visą kelią iki pat namų, niekada nebuvusių mano namais. Vos patekusi vidun išsitraukiu telefoną ir imu rinkti nume rį, įspaustą kortelės nugarėlėje, tarsi toks pokalbis būtų įmanomas tik už uždarų durų. Kvėpavimas trūkčioja ne dėl nuovargio, o iš baimės, tad iš burnos nevaldomai besiveržiantys kvėpsniai iškraipo balsą. Saugumą užtikrinantys klausimai vargina, bet galų gale mo teris tolimame skambučių centre pasiteirauja to, ką norėjau išgirsti. – Labas rytas, ponia Sinkler. Saugumas užtikrintas. Kuo galiu jums padėti? Pagaliau. Klausausi, kaip nepažįstamoji ramiausiai aiškina, kad vakar mano banko sąskaita buvo ištuštinta ir uždaryta. Joje buvo dau giau nei dešimt tūkstančių svarų – toje sąskaitoje, kurią neno rom sutikau paversti bendra, kai Benas apkaltino mane, kad juo nepasitikiu. Pasirodo, turėjau teisę nepasitikėti. Laimė, didžiąją pajamų dalį kaupiau jam neprieinamose sąskaitose. Įsistebeiliju į Beno daiktus, tebegulinčius ant kavos stalelio, tada prispaudžiu telefoną prie ausies petimi, kad turėčiau laisvas rankas. Ne itin gražu raustis po jo piniginę – aš ne iš tų žmo nų, – bet vis tiek ją paimu. Dirsteliu vidun, tarsi trūkstami dešimt tūkstančių galėtų slypėti tarp odos klosčių. Jų ten nėra. Randu 23
Alice Feeney
tik sulamdytą penkių svarų banknotą, porą kredito kortelių, ku rių nežinojau jį turint, ir du dailiai sulankstytus kvitus. Vienas iš restorano, kuriame valgėme, kai paskutinį kartą jį mačiau, antras iš degalinės. Nieko neįprasto. Prieinu prie lango ir praskleidžiu užuolaidą tiek, kad pamatyčiau Beno automobilį, tebestovintį savo vietoje. Paleidžiu užuolaidą, padedu piniginę ant stalo lygiai taip, kaip buvau radusi. Atvėsus jausmams santuokoje išsekusi meilė lieka užmiršta; ji trapi, greitai dūžta, ją lengva sugriauti. Tik jeigu jis ketino mane palikti pavogęs mano pinigus, kodėl nepasi ėmė savo daiktų? Viskas, kas jam priklauso, tebėra čia. Jokios logikos. – Ponia Sinkler, ar šiuo metu dar kaip nors galiu jums pagel bėti? – balsas iš ragelio pertraukia susijaukusias mano mintis. – Ne. Nors, tiesą sakant, taip. Ar galėtumėte pasakyti, kuriuo metu mano vyras uždarė bendrą sąskaitą? – Paskutiniai pinigai paimti banko filiale septyniolika dvide šimt trys. Bandau prisiminti vakarykštę dieną – atrodo, ji buvo labai seniai. Esu visiškai tikra, kad vėliausiai penktą grįžau namo po filmavimo, taigi buvau čia, kai jis paėmė pinigus. – Keista... – tarsteli moteris. – Kas keista? Ji delsia prieš atsakydama. – Jūsų vyras neišėmė pinigų ir neuždarė sąskaitos. Aš klausausi sutelkusi visą dėmesį. – O kas uždarė? Dar viena ilga pauzė. – Na, pagal mūsų įrašus, tai padarėte jūs, ponia Sinkler. 24
3
– Ponia Sinkler? – banko skambučių centro darbuotojos bal sas skamba lyg iš toliausių tolybių, dar tolimesnių nei iki tol, o aš nepajėgiu atsakyti. Man maišosi protas. Rodos, imu nebesuvokti laiko, tary tum garmu žemyn nuo kalno tokiu greičiu, kad niekas negali sustabdyti. Manau, prisiminčiau, jei būčiau nuėjusi į banką ir uždariusi sąskaitą. Padedu ragelį vos išgirdusi beldimą į duris ir paknopstom nu skuodžiu atidaryti. Esu tikra, kad už durų laukia Benas ir logiškas paaiškinimas. Neatspėjau. Ant slenksčio stovi pigiais kostiumais vilkinti pora: viduti nio amžiaus vyras ir mergaitė. Jis panašus į besibičiuliaujantį su aukštajai visuomenei nepriklausančiais žmonėmis, o ji primena mergaičiukę, persirengusią suaugusia moterimi. – Ponia Sinkler? – kreipiasi ji nuspalvindama mano pavardę škotišku akcentu. 25
Alice Feeney
– Taip? Spėlioju, ar jie nuo durų prie durų vaikščiojantys įkyruo liai, prekiaujantys stiklo paketais ar Dievu, ar dar blogiau – žur nalistai. – Esu detektyvė inspektorė Aleksė Kroft, o čia detektyvas seržantas Veiklis. Jūs skambinote dėl vyro dingimo, – prisista to ji. Detektyvė? Iš pažiūros dar turėtų sėdėti mokyklos suole. – Taip, skambinau, prašom užeiti, – atsakau iškart užmir šusi jų pavardes ir laipsnius. Galvoje didžiulė maišatis, protas nepajėgus apdoroti papil domos informacijos. – Dėkojame. Ar galėtume kur nors prisėsti? – teiraujasi ji ir aš nusivedu juos į holą. Smulki jos figūrėlė, aptaisyta niekuo neišsiskiriančiu juodu kelnių kostiumėliu ir sukamšytais baltais marškiniais. Ne per labiausiai nuo mokyklinės uniformos atitolęs derinys. Veidas neišskirtinis, bet patrauklus, be menkiausios makiažo dėmelės. Pečius siekiantys pilki it pelės kailis plaukai tokie tiesūs, lyg būtų išsilyginusi juos podraug su marškiniais. Ji visa tokia šva rutė ir nepaprastai tvarkinga. Nusprendžiu, kad tikriausiai nau jokė, o vyriškis, matyt, ją moko. Nesitikėjau išvysti prie savo durų detektyvų; uniformuotus pareigūnus – galbūt, bet tikrai ne tokius. Stebiuosi sulaukusi ypatingo dėmesio ir ignoruoju galvoje besirikiuojančius potencialius atsakymus. – Vadinasi, dingo jūsų vyras, – primena mergina, man at sisėdus priešais juos. – Taip. 26
Žinau, kas tu esi
Ji vėpso, lyg lauktų, kol ką nors pasakysiu. Pažiūriu į jį, tada vėl į ją, bet jis, atrodo, ne iš šnekiųjų, o jos išraiška lieka nepasikeitusi. – Atleiskite, nežinau, kaip tokiais atvejais viskas vyksta, – jau imu jaudintis. – Gal pirmiausia imkite ir papasakokite, kada paskutinį sykį matėte savo vyrą? – Ką gi... – akimirką susimąsčiusi nutylu. Prisimenu šūksnius, barnį, mano kaklą gniaužiančias rankas. Prisimenu, ką jis pasakė ir ką padarė. Matau, kaip jie susižvalgo ir be žodžių išreiškia vienas kitam savo nuomones, tada susivokiu turinti atsakyti į klausimą. – Atsiprašau, šiąnakt neužmigau. Mačiau jį užvakar vakare. Turiu jums pasakyti dar kai ką... Pareigūnė palinksta į priekį. – Kažkas ištuštino bendrą mūsų sąskaitą. – Jūsų vyras? – klausia ji. – Ne, kažkas... kitas. Ji susiraukia ir iki tol lygutėlę kaktą išvagoja įtampos raukšlės. – Ar daug pinigų joje buvo? – Maždaug dešimt tūkstančių svarų. Detektyvė kilsteli dailiai išpešiotą antakį. – Sakyčiau, nemažai. – Ir dar, manau, turėtumėte žinoti, kad prieš porą metų mane kai kas persekiojo. Dėl to ir persikėlėme į šitą namą. Pas jus yra užregistruota, tuo metu kreipėmės į policiją. – Vargu ar šie du dalykai susiję, bet būtinai patikrinsime. – Keis ta, kad ji taip abejingai reaguoja į galimai reikšmingą informaciją. 27
Alice Feeney
Mergina vėl atsilošia krėsle, raukšlės lieka kur buvusios – ilgainiui taps nuolatiniu bruožu. – Paskambinusi vakar vakare pareigūnui, su kuriuo kalbėjotės, pasakėte, kad visi jūsų vyro asmeniniai daik tai palikti namuose, tiesa? Telefonas, raktai, piniginė, netgi ba tai? – linkteliu. – Neprieštarausite, jei apsižvalgysime? – Nė kiek, žvalgykitės, kur tik reikia. Nuseku jiems įkandin, nesupaisydama, ar man dera vaikščioti iš paskos, ar ne. Jie apžiūrinėja kambarius vieną po kito, nesikal bėdami, bent jau žodžiais, bet pastebiu nebylų dialogą žvilgsniais. Visur pilna su Benu susijusių prisiminimų, kai kuriuos iš jų verčiau užmirščiau. Bandydama suvokti, kada pradėjome tolti, suprantu, kad taip nutiko dar gerokai prieš mano pirmą vaidmenį kine ir išvykimą į Los Andželą. Buvau kelias dienas išvažiavusi filmuotis į Liverpulį, vaidinau antraplanį personažą BBC seriale. Grįžau baisiai pavar gusi, bet Benas užsispyrė nusivesti mane vakarienės, o kai pasakiau nelabai norinti, nutaisė perspėjamą grimasą. Ruošdamasi išmečiau auskarą, užsegimas nusirito po lova. Mažutis sidabro trupinėlis vir to drugelio efektu, pakeitusiu mūsų santuokinio laivo kursą. Aus karo užsegimo taip ir nesuradau. Užtat aptikau kai ką kita: lūpų dažus, kurie buvo ne mano ir, kiek supratau, ne mano vyro. Ko gero, nustebau ne taip jau stipriai; Benas – patrauklus vyras, ir jau buvau pastebėjusi, kaip į jį žvalgosi kitos moterys. Niekada neužsiminiau apie tos dienos radinį. Neištariau nė žo džio. Neišdrįsau. Detektyvė ilgokai žvalgosi po miegamąjį, ir man atrodo, tarsi brautųsi į mano privatumą, narstytų jį. Dar vaikystėje buvau iš mokyta nepasitikėti policija ir nepasitikiu iki šiol. 28
Žinau, kas tu esi
– Dar kartą priminkite man tikslų laiką, kada paskutinį sykį matėte sutuoktinį, – paprašo ji. Tada, kai jis prarado savitvardą ir tapo neatpažįstamas. – Valgėme indų restorane, pagrindinėje gatvėje. Išėjau šiek tiek anksčiau už jį... prastokai jaučiausi. – Ir nebematėte jo, kai grįžo namo? Mačiau. – Ne, kitą dieną reikėjo anksti keltis. Kai jis grįžo, jau buvau atsigulusi. Žinau, ji numano, kad meluoju. Nė pati dorai nesuprantu, kodėl meluoju, turbūt iš gėdos, sumišusios su apgailestavimu, bet prie melų kvitas nepridedamas; jų nesugrąžinsi. – Miegate skirtinguose miegamuosiuose? – teiraujasi ji. Nelabai suprantu, ką ir kodėl tai turi bendro. – Kaip kada; mudviejų dienotvarkės gan įtemptos – jis žur nalistas, o aš... – Bet juk girdėjote, kai jis parėjo tą vakarą? Girdėjau. Užuodžiau. Jaučiau prisilietimus. – Taip. Ji kažką pastebi už durų ir išsitraukia iš kišenės mėlynų latek so pirštinių porą. – Šiame miegamajame miegate jūs? – Čia dažniausiai miegame mes abu, bet ne tą naktį. – Veikli, ar kada nors miegi kitame kambaryje? – paklausia policininkė nešnekaus kolegos. – Kadaise miegodavau, po barnio, dar tais laikais, kai turėjo me laiko ir energijos bartis. Bet dabar laisvų miegamųjų nebeturi me, juose miega hormonų kamuojami paaugliai. 29
Alice Feeney
Tas padaras moka kalbėti. – Ar buvo kokio pagrindo įsitaisyti skląstį vidinėje miegamo jo durų pusėje, ponia Sinkler? – domisi detektyvė. Ne iškart sumoju, ką atsakyti. – Juk sakiau, mane persekiojo. Teko pasirūpinti visišku sau gumu. – Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl skląstis išlaužtas? – ji užveria duris ir parodo į deformuotą metalą ir sutrupintą rėmo medieną. Galėčiau. Jaučiu, kaip parausta skruostai. – Ne per seniausiai jis užsikirto, vyrui teko išlaužti. Ji dar kartą pasižiūri į duris ir lėtai linkteli, lyg šis judesys rei kalautų rimtų pastangų. – Ar namuose yra palėpė? – Taip. – Rūsys? – Ne. Norite apžiūrėti palėpę? – Ne šį kartą. Šį kartą? Kiek dar tokių kartų žada būti? Nuseku jiems iš paskos į apačią, ir ekskursija po namus užsi baigia virtuvėje. – Gražios gėlės, – detektyvė žvelgia į brangią puokštę ant stalo ir perskaito kortelę. – Už ką jis atsiprašo? – Nė nežinau, neturėjau progos paklausti. Jeigu ji ką nors ir pagalvoja, veide tai neatsispindi. – Puikus sodas. Pareigūnė įsispokso pro stiklines sulankstomos konstrukcijos duris. Benui nupjovus žolę prižiūrėtoje vejoje vis dar matyti dry žiai, o medinė terasa tviska ryto saulėje. 30
Žinau, kas tu esi
– Ačiū. – Ir namai gražūs, tarsi kokie parodomieji, lyg iš žurnalo. Pala, koks tas žodis?.. Minimalistiniai. Taip. Nei šeimos nuotraukų, nei knygų, jokios netvarkos... – Dar ne visi daiktai išpakuoti. – Neseniai įsikraustėte? – Maždaug prieš metus, – jie abu pakelia galvas. – Daug laiko būnu išvykusi. Aš aktorė. – Nusiraminkite, pone Sinkler. Žinau, kas jūs. Mačiau jus pernykščiame seriale, tame, kur vaidinote policijos pareigūnę. Man... patiko. Iš kreivos šypsenėlės susidaro įspūdis, kad nepatiko. Aš irgi spoksau į ją, jaučiuosi dar nejaukiau ir visiškai neturiu supratimo, kaip elgtis. – Ar turite neseniai darytą vyro nuotrauką, kurią galėtume pasiimti? – klausia detektyvė. – Taip, žinoma. Patraukiu į holą prie židinio, bet ant atbrailos nieko nėra. Nužvelgiu plikas kambario sienas, tuščias lentynas ir suvokiu, kad neliko nė vienos jo nuotraukos, nei mano, nei mudviejų. Čia sto vėjo įrėminta mūsų vestuvinė fotografija, neįsivaizduoju, kur ji dingo. Didžioji mūsų diena nebuvo iškilminga; dalyvavome tik mes. Po jos nusidriekė dar menkesnės dienos, kol tapo sunku at rasti vienam kitą jose. – Ko gero, ką nors turiu telefone. Ar galiu atsiųsti elektroni niu paštu, ar jums reikalinga popierinė? – Tiks ir elektroniniu. Jos veide vėl tvyksteli dirbtinė šypsena. 31
Alice Feeney
Paimu mobilųjį ir braukydama per ekraną ieškau nuotrau kų. Randu daugybę filmavimų, besidarbuojančios komandos akimirkų, gausybę Džeko, kartu su manimi vaidinančio vieną pagrindinių vaidmenų, nuotraukų, kelias savo fotografijas, bet nė vieno Beno atvaizdo. Pastebiu, kad man dreba rankos, o pakėlusi galvą matau, kad pastebėjo ir detektyvė. – Ar jūsų vyras turi pasą? Aišku, kad turi. Visi turi pasus. Nuskubu prie stalo su dokumentais, bet Beno paso ten nėra. Nėra nė maniškio. Imu versti iš stalčiaus daiktus, bet detektyvė nutraukia mano paiešką. – Nesijaudinkite, abejoju, ar jūsų vyras išvyko iš šalies. Re miantis mūsų turimais duomenimis, spėju, kad jis nelabai toli. – Kodėl taip manote? Ji neatsako. – Detektyvė inspektorė Kroft išaiškino visas jai paskirtas bylas nuo tada, kai pradėjo dirbti policijoje, – tarsi išdidus tėvas pareiškia pareigūnas. – Jūs saugiose rankose. Nesijaučiu saugi, jaučiuosi išsigandusi. – Ar neprieštarausite, jei paimsime šiuos daiktus? – ne laukdama atsakymo ji įmeta Beno telefoną ir piniginę į perma tomą plastikinį maišelį. – O dėl nuotraukos kol kas nesukite galvos, paimsime kitą sykį. Detektyvė nusimauna mėlynas latekso pirštines ir patrau kia į holą. – Kitą sykį? Ji ir šį kartą nekreipia dėmesio į mane, abu nudrožia prie durų. 32
Žinau, kas tu esi
– Mes su jumis susisieksime, – tarsteli vyras prieš išeidamas. Uždariusi duris susmunku ant grindų. Jaučiuosi taip, tarsi visą laiką, kol čia sukiojosi, jie būtų mane kažkuo kaltinę, tik ne žinau kuo. Negi mano, kad nužudžiau savo vyrą ir pakišau po grindų lentomis? Apima noras atlapoti duris, šūktelti jiems pavy mui, apsiginti, pasakyti, kad nieko nežudžiau. Bet nepasakau. Nes tai būtų netiesa. Aš žudžiau.
33