Ziema kai gime Pasiaustaplunksnis by knygos.lt

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Degtukė

Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, yra išleidusi septynias knygas. 1994 m. apdovanota Mariaus Katiliškio premija, 2004 m. pjesė „Liucė čiuožia“ laimėjo pirmąją vietą Berlyno teatrų festivalyje „Theatertreffen“, 2005 m. apdovanota Jono Marcinkevičiaus premija, 2008 m. tapo Kazimiero Barėno premijos laureate, 2009-aisiais rašytojai įteikta Europos Sąjungos literatūros premija, 2011 m. – Jurgos Ivanauskaitės premija.

Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis

Esu Degtukė, man dešimt, mokausi trečioje klasėje, gyvenu vienkiemyje prie miško. Mano mama mėgsta saldžią kavą, bet per išsiblaškymą dažnai vietoj cukraus įsiberia druskos. Ir net nepajunta skirtumo! Arba ateina į tėvų susirinkimą mūvėdama skirtingomis pirštinėmis. Visi jau pripratę, bet man vis tiek gėda... Mano tėvai – išprotėję menininkai, su jais nelengva, bet aš nesiskundžiu. Turiu baltą Žirgą, auksinį retriverį Moną ir pelėdą Uoką... Na, jie ne visai mano, bet... Žinai, užsuk, ir viską pamatysi. Štai mano miškas, mano namai, mano mažas jaukus kambarys: užeik!

LAURA SINTIJA ČERNIAUSKAITĖ

Sveikas, nepažįstamas skaitytojau!

Laura Sintija Černiauskaitė

Iliustravo Edita Suchockytė

VILNIUS 2014

UDK 821.172-93 Če321

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

ISBN 978-609-466-006-1

Turinys Namo... ................................................................. 7 Pas Michaliną . .................................................. 15 Radinys ............................................................... 27 Keistos Kūčios .................................................. 36 Kur padėjote mano kūdikį?!............................ 45 Ligoninė.............................................................. 52 Nepaprastas . ..................................................... 59 Apleistų vaikų pragaras . ................................. 66 Ant ledo ............................................................. 76 Pagrobimas......................................................... 87 Angelų kambariai............................................104 Su Naujaisiais metais! . ..................................111 Namo!................................................................119

Namo... Tą žiemą visai nebuvo sniego. Degtukė (kodėl ją taip vadinu, paaiškinsiu vėliau) surūgusi ir vis užsikosėdama pėdino iš mažo Amalių kaimo, kuriame ją ką tik išleido mokyklos autobusiukas, link savo namų pagiry. Biručiukai iššoko dar prieš kaimelį. Ji liko paskutinė, mat Amaliuose niekas daugiau neturėjo vaikų, ir dėl jos vairuotojui reikėjo kratytis per plikšalą dar du kilometrus. Pats jis gyveno miestelyje prie mokyk los, jo vaikai jau buvo suaugę. – Na, šok! – sustabdęs autobusiuką prie žaliosios Amalių krautuvės burbtelėjo vairuotojas. Degtukė taip ir padarė. – Su šventėmis!.. – įkandin šūktelėjo vairuotojas. – Mh... – Ir mamą pasveikink!.. Kažkodėl jis visada prašydavo ką nors perduoti mamai, bet niekada – tėčiui. – Mh, – dar niūriau numykė Degtukė ir nupėdino sau. 7

„Šventės, šventės, šventės... Nekenčiu švenčių!“ – murmėjo ji. Slidus takelis blizgėjo kaip aplaižytas ledų pagaliukas. Krautuvė su spindinčiomis kalėdinėmis girliandomis seniausiai liko už nugaros. Sulinkusi nuo kuprinės svorio Degtukė žygiavo pro tylias sodybas ir stengėsi nesidairyti: daugelio languose spindėjo papuoštos eglės. Jų namuose eglės nebuvo. „Na, ir gerai! Ir kas čia tokio!“ Taip ir panašiai ramino save Degtukė, giliai širdyje užsidegdama juodu pykčiu. Ant ko ji pyko, ir pati nežinojo. Gal ant visų? Gal net ir ant savęs pačios?.. O štai juoda grakšti kunigėlio kalė Tyra. Iššoko ant kelio šventiškai skalydama, rudos jos akys žybtelėjo tarsi Kalėdų eglės burbuliukai. – Tyyyra, Tyyyra... – paglostė ją Degtukė (jai pasivaideno, kad tuoj nesusilaikys, ims ašaroti). – Nors tu manęs šiandien nenervink... Tyra džiugiai plakė uodega ir baksnodama smailiu snukiu šokinėjo aplinkui Degtukę. Ji tarytum sakė: „Spjauk į viską, brangioji, ir pašokinėk kartu su manimi, bala nematė tų kvailų švenčių!“ Už tokį supratingumą Degtukė ją apdovanojo šviežia bandele su cinamonu iš mokyklos valgyklos. Tyra jas labai mėgo. Degtukė irgi, tik dažnai neturėdavo apetito. Įdomu, ar mama apskritai susigaudo, kokia šiandien diena? Kasryt, dar gulėdama lovoje, Degtukė girdi, kaip ji užsipliko kavos į švedišką medkirčių termosą, užsimeta 8

ant naktinių raudonąjį chalatą su drakonais, ant jo – seną, didelį kaip parašiutas tėčio megztinį, ant šio – kailinę liemenę ir nušlepsi per kiemą į dirbtuvę. Pastaruoju metu jos retai susitinka. Degtukė žino: dabar mamos geriau ne-

kalbinti. Ji tapys iki vėlaus vakaro, mat po švenčių Vilniuje rengiama jos paveikslų paroda. Dirbtuvė – nepaprastai įdomus kambarys. Čia stipriai kvepia aliejiniais dažais, nuo jų gali įsiskaudėti galvą ir supykinti. Bet tik ne Degtukę! Šis kvapas ją lydi nuo tada, kai visai mažytę mama ją atsinešdavo į dirbtuvę kūdikių kėdutėje ir pastačiusi sau prie kojų leisdavo žaisti su teptukais. Prieš savaitę, kai mama dar įsileisdavo Degtukę, dirbtuvės sienas jau ramstė daugybė naujų paveikslų. Pasak tėčio, tai tikras protrūkis. Iš drobių žvelgė keistos, bauginančios moterys. Ir pavadinimai skambėjo lyg burtažodžiai: „Moteris ant kubo“, „Moteris ieško veidrodžio“, „Moteris nekenčia vazos su elniais“, „Moteris įsikanda į pirštą“, „Moteris vejasi lapę“, „Moteris nori miego“, „Moteris sulaužo šukas“... Labiausiai Degtukę paveikė nebaigta drobė „Moteris meta lošimo kauliuką“. Joje, pasikišusi vieną koją, sėdi moteris mongoliškomis akimis, o už jos nugaros cypdami krinta visokie smulkūs, labai išraiškingi daikteliai: gyvūnų figūros, mediniai žmogeliukai, alaviniai kareivėliai, kriauklelės, iš nuostabos išsižiojusi šachmatų karalienė, žaislinės varpinės su vėliavėlėmis ir taip toliau. Degtukė nespėjo visko įžiūrėti. Tik pagalvojo, kad, jei būtų tikri, tuos niekučius norėtų nusinešti į savo kambarį. Moteris mongolės akimis tų daiktelių nemato, o gal tiesiog nekreipia į juos dėmesio. Ji pati panaši į vieną iš jų, tik gerokai didesnė; jos žvilgsnis susikaupęs, net rūs10

tus; ji meta lošimo kauliuką. O kauliukas su šešiais baltais taškeliais, rodos, tuojau iššoks iš drobės ir kaukštelės ant lentinių grindų. Įspūdis toks stiprus, kad Degtukė nejučia ištiesusi rankas ima jį gaudyti!.. Bet tai atsitiko prieš savaitę, kai su mama dar buvo įmanoma susikalbėti. Arbatą Degtukė jau seniai užsipliko pati, moka ir kiaušinį išsivirti, ir skrebutį pasiskrudinti. Tik aulinukus jai nušveičia tėtis. Visai ne todėl, kad ji tingi, tiesiog ir suaugusiesiems reikia ką nors padaryti dėl vaikų, kitaip visai užmirš, jog jų turi. Tėtis kas rytą patikrina, ar Degtukė užsitraukė ant ausų kepurę. Tai kažkodėl labai svarbu. Pats kepurės nenešioja... Paskui jie sušoka į mėlyną tojotą korolą ir garsiai pasileidę radiją važiuoja į miestelį. Tėčio nuotaika niekada nebūna tiesiog normali: tik arba gera, arba bloga. Jeigu gera, jis visą kelią dainuoja kartu su radiju ir pasakoja Degtukei apie roko grupes. Jai nelabai įdomu ir ji tuojau pamiršta pavadinimus, kelintais metais kokia grupė išleido savo geriausią albumą ir kuo vardu tas legendinis būgnininkas. Tačiau, nenorėdama liūdinti tėčio, Degtukė apsimeta, kad seka mintį. Kai tėčio nuotaika bloga, jis paniuręs ieško radijo stočių ir ginčijasi su laidų vedėjais, kurie jo, aišku, negirdi, ir tai suteikia jam pranašumo. Šiaip jis – įdomus žmogus, su juo visada smagu. Netgi tada, kai visus išvadina asilais. Tik jis taip retai būna namie! 11

Kas rytą tėtis išleidžia Degtukę prie mokyklos, o pats važiuoja toliau. Miestelyje jis turi fotoateljė, kartais po pamokų Degtukė jam ten padeda tvarkytis. Ji jau truputį moka fotografuoti tikru fotoaparatu (telefonais fotografuoti juk moka visi). Tai nepaprastai įdomu. Kai sufokusuoji objektyvą į saulės nutviekstas samanas, visa kita išnyksta, o kiekvienas žalias siūlelis kužda: „Sveikutė, štai ir aš; kad tu žinotum, kaip įdomiai aš gyvenu!“ Šįryt išleisdamas Degtukę prie mokyklos (prieš tai pasiūlęs radijui užsičiaupti), tėtis burbtelėjo teisindamas mamą: – Suprask, ji juk menininkė... Ir ką čia suprasti? Kitokių žmonių Degtukė nuo lopšio nematė. Todėl pas juos ir nėra Kalėdų eglės! Todėl pas juos amžinai viskas kitaip, negu pas normalius žmones! Dabar, žingsniuodama namo, Degtukė sustoja, piktai sugniaužia kumščius ir trepteli koja. – Ne-ken-čiu! – sako ji. – Na na na, vos pavijau! – kitą akimirką jai už nugaros pasigirdo uždusęs, bet žvalus balsas. Degtukė iš netikėtumo net pritūpė. Tai laiškanešys Pašvilpaitis su savo išsižiojusiu krepšiu, iš kurio lyg dantys kyšo vokai ir vokeliai, blankai ir blankeliai. Atrodo, kad tas jo krepšys amžinai šypsosi, kaip ir jis pats. – Degtuke, ko tokia liūdna? – klausia Pašvilpaitis. Jis 12

visada šneka garsiai, visada skuba, bet visada randa laiko sustoti ir pašnekėti. – O ko čia džiūgaut? – sumurmėjo Degtukė. Ją erzino linksmas laiškanešio tonas. – Ogi – to!.. Turiu tau laišką!.. Degtukė sustingo iš nuostabos karštligiškai svarstydama: kas gi jai, Degtukei, galėjo parašyti laišką? O Pašvilpaitis paslaptingai švilpaudamas atkišo jai baltą vokelį. Mažulytį, nubertą auksinėmis dulkėmis, turbūt atskridusį iš fėjų šalies... Deja, viduje nerado jokio gražaus šventinio atviruko su, pavyzdžiui, simpatišku nykštuku (toks Degtukei būtų labai patikęs), o tik perpus sulenktą popieriaus lapelį. Perskaitė: „Šį vakarą, prie Kūčių eglės. Ateik susišukavusi ir nusiplovusi rankas.“ Ir – jokio parašo. Degtukė ne juokais susinervino. Prie kokios dar Kūčių eglės? Prie kurios? Ir argi jai, Degtukei, reikia priminti apie plaukus ir švarias rankas? Ji visada vaikšto susipynusi kasą, o rankas plauna tiek, kiek reikalauja higiena. Matyti, kad tasai užmiršęs pasirašyti anonimas ne tik kad nemandagus, bet ir nepažįsta Degtukės. O gal tas laiškelis visai ne jai?.. Betgi ne... Ant voko aiškiai, spausdintinėmis raidėmis parašyta: „Degtukei, Pamiškė, Amalių kaimas“. Ir pašto ženklas su Vyčiu, ir labai jau tikras antspaudas. – Na?.. Kas rašo? – Anonimas, – niūriai atrėžė Degtukė ir jau gręžėsi eiti. 13

– Žinai ką! – sumosavo Pašvilpaitis. – Gal šiandien žadi užsukti pas mūsų grafaitę?.. Degtukė stabtelėjo ir perkratė savo planus, svarstydama, ar tikrai nežadėjo užsukti pas Michaliną, kurią kaimynai ironiškai pravardžiuodavo grafaite. – Gal ir taip. O ką? – Tai perduok jai šitą... Nereikės pačiam klampoti per mišką, išgelbėsi mano senas kojas, ką? – tiesdamas voką mirktelėjo Pašvilpaitis. Abu puikiai žinojo, kad jo kojos nei senos, nei jų reikia gailėti. Eiklesnio vyro Amaliuose turbūt ir nerastum. Neskaitant Degtukės tėčio, Pašvilpaitis čia buvo jauniausias: tik trisdešimt ketverių metelių! (Šį skaičių jis sako jau daug metų.) – Duokit, nunešiu, – atsiduso Degtukė. Ir jie pasuko į skirtingas puses.