Issuu

R omana s

Iš anglų kalbos vertė ALOYZA AUDRA LUKŠIENĖ

Vilnius, 2024

PROLOGAS 1123

Pirmieji prie kartuvių pasirodė berniūkščiai. Kai keletas jų, apsiavę veltiniais, tyliai lyg katės išsėlino iš lūšnelių, dar buvo tamsu. Baltut baltutėliame miestelį ką tik apklojusiame sniege tarsi švieži dažų po tėpiai atsispaudė vaikų pėdsakai. Į tylią turgaus aikštę, kur stovėjo paruoštos kartuvės, vaikai žirgliojo gatvelėmis per sustingusį purvą – tiesiai pro susispietusias medines trobeles. Berniūkščiai nepripažįsta suaugusiųjų vertybių: niekina gro žį, nejaučia gailesčio, tyčiojasi iš neįgaliųjų – sužeistą gyvūnėlį gali negyvai užmėtyti akmenimis. Didžiuojasi randais, giriasi susižeidę, ypač žavisi savo luošumu – praradęs pirštą vaikis gali tapti būrio vadu. Berniukams patinka žiaurybės, norėdami pamatyti kraujo praliejimą, jie gali nubėgti mylias, o ką jau kalbėti apie pakorimą. Vienas vaikis, užšokęs ant ešafoto, nusišlapino, kitas užsikorė ant paminos, nykščiais užsispaudė gerklę, šiurpiai nusivaipė ir susmuko. Kiti iš susižavėjimo taip klykavo, kad lodami į aikštę atskuodė du šu nys. Mažiausias vaikiščias ėmė atsainiai graužti obuolį, bet vyresnis kumščiu smogė jam į nosį ir atėmė. Mažasis nuoskaudą išliejo ant šuns – paleido aštrų akmenį, gyvūnas kaukdamas spruko namo. Kai nebeliko ką veikti, berniūkščiai susėdo ant sauso grindinio didelės bažnyčios priebažnytyje ir ėmė laukti. Už aikštę supančių tvirtai suręstų medinių ir akmeninių namų langinių sublyksėjo žvakių švieselės. Pameistriai uždegė ugniaku rus pasiturinčių amatininkų, prekiautojų namuose, tarnaitės kaitė vandenį, virė košę. Juodas dangus papilkėjo. Pastirę, apsimuturiavę šiurkščios vilnos apsiaustais miestiečiai, išlindę pro žemas namų duris, leidosi prie upės atsinešti vandens. Netrukus į turgaus aikštę išdidžiai atžygiavo pulkelis jaunų vy rukų: arklininkų, darbininkų ir pameistrių. Kumščiais ir spyriais

Ke n Fo l l e t t

išvaikę vaikigalius iš priebažnyčio, atsišlieję į akmenines kolonas, jie kasėsi nugaras ir, tėkšdami spjaudalus ant žemės, dalijosi savu išma nymu apie mirtį pakariant. – Pasiseka, jei kaklas nulūžta tuoj pakibus, – postringavo vie nas. – Greita ir beskausmė mirtis, bet jeigu kabos iki paraudonijimo, tada žiopčios kaip žuvis, iššokusi iš vandens, kol uždus. – Taip, tuomet mirtis gali trukti tiek, kiek sugaišti nueiti vieną mylią, – pridūrė antras. – Būna dar blogiau, – įsikišo trečias. Jis matė, kaip vieno žmoge lio kaklas ištįso per visą pėdą. Pagyvenusios moteriškės susibūrė kitapus aikštės, atokiau nuo jaunų vyrukų, nes šie kaipmat paleisdavo liežuvius. Senolės įprastai pakyla anksti, pirmosios įkuria ugnį, nors jau nebereikia rūpintis nei kūdikiais, nei vaikais, o jų širdyse tvyro tuštuma. Prie moteriškių prisidėjo jų vadė – stipruolė našlė Briustė. Ji atrideno statinę alaus taip lengvai kaip vaikai ratlankius. Kol atidarinėjo dangtį, aplink ją susispietė pulkelis pirkėjų su ąsočiais ir kibirais. Šerifo padėjėjas atidarė pagrindinius vartus ir įleido valstiečius, gyvenančius nameliuose prie miesto sienos. Vieni iš jų atnešė par duoti kiaušinių, kiti – pieno, šviežio sviesto, kai kurie atėjo nusi pirkti alaus ar duonos, treti stoviniavo aikštėje, laukdami pakorimo. Susirinkusieji, užvertę galvas, kaip budrūs žvirbliai nuolat žvilg čiojo į rūmus, stūksančius ant kalvos viršūnės. Stebėjo besirangan čius iš jų virtuvės dūmus ir retsykiais akmeniniame donžone* pro šaudymo angas sublyksinčią deglo liepsną. Kai saulė jau buvo be prasiveržianti pro storus pilkus debesis, atsivėrė sunkios medinės sargybinės durys ir pasirodė nedidelis būrelis žmonių. Pirmasis ant puikaus juodo ristūno jojo šerifas, greta jaučių traukiamame veži me sėdėjo surištas kalinys. Už vežimo jojo trejetas vyrų. Nors iš toli negalėjai įžiūrėti jų veidų, drabužiai rodė, jog tai riteris, kunigas ir vienuolis. Procesijos gale jojo du sunkiai apsiginklavę raiteliai. Visi šie vyrai dalyvavo anądien surengtame grafystės teisme baž nyčios navoje. Kunigas nutvėrė vagį nusikaltimo vietoje, vienuolis * Svarbiausias viduramžių pilies gynybinis bokštas (Čia ir toliau – vertėjos pastabos).

Ž E M Ė S S T U L PA I

atpažino sidabro taurę, priklausančią jo vienuolynui, riteris patvirti no, kad tai jo bėglys, ir šerifas nuteisė gribišių myriop. Kol procesija lėtai leidosi šlaitu, prie kartuvių susirinko beveik visi miestelėnai. Paskutiniai atėjo gerbiamiausi miestelio gyventojai su žmonomis: mėsininkas, kepėjas, du kailiadirbiai, du kalviai, pei lininkas ir lankininkas. Minios nuotaika buvo neįprasta. Šiaip žmonės džiaugdavosi pakorimu – su įniršiu rodydavo neapykantą, nes dažniausiai vagis būdavo pasigviešęs jų sunkiai uždirbto turto. Tačiau šis buvo ki toks. Niekas nežinojo, kas jis ir iš kur atėjo. Jis nieko iš jų nepavogė. Iš vienuolyno už dvidešimties mylių pavogta taurė buvo tokia bran gi, kad vargu ar būtų pavykę ją parduoti. Tokia vagystė neskaudino miestelėnų taip, kaip kumpio, naujo peilio arba gero diržo praradi mas. Kaliniui pasirodžius turgaus aikštėje, pasigirdo keletas kandžių šūksnių ir švilpimas, jie reiškė prieštaringus jausmus. Kaip galima nekęsti žmogaus už beprasmį nusikaltimą? Tik berniūkščiai smagin damiesi nėrėsi iš kailio. Dauguma miestelio gyventojų nedalyvavo teismo procese, nes jis vyko paprastomis dienomis. Žmonės turėjo užsidirbti pragyve nimui, taigi vagį išvydo pirmą kartą. Jis buvo gana jaunas – kokių dvidešimties su viršum, vidutinio ūgio ir sudėjimo, tačiau keistos išvaizdos. Oda balta kaip sniegas, išsprogusios stulbinamai ryškios žalios akys, o plaukai vos ne ugniniai – kaip skusta morka. Tarnaitės juo bjaurėjosi, vyresnės moterys užjautė, o vaikai raitėsi iš juoko. Šerifą minia pažinojo gerai, bet kiti trys vyrai, patvirtinę vagiui nuosprendį, buvo pašaliečiai – jiems nematyti. Apkūnus geltonplau kis riteris, matyt, svarbus asmuo, nes jojo ant karo žirgo, milžiniško gyvulio, – šis kainavo tiek, kiek dailidė uždirbtų per dešimt metų. Liesas, aukštas vienuolis – daug vyresnis, turbūt jau įkopęs į penktą dešimtį, sėdėjo balne sudribęs, tarytum prislėgtas varginančios gyve nimo naštos. Įspūdingiausiai atrodė kunigas: jaunas, aštria nosimi, glotniais juodais plaukais. Jis dėvėjo juodą sutaną ir jojo ant bėro eržilo grėsmingai budrus, lyg juoda katė, užuodusi pelės urvelį. Mažiausias vaikiščias spjovė į kalinį. Spjūvis buvo labai taiklus – tiesiai nuteistajam tarpuakin. Kalinys piktai nusikeikė, norėjo pulti nenaudėlį, bet trukdė virvės, kuriomis jis buvo pririštas prie vežimo

Ke n Fo l l e t t

šonų. Vagis plūdosi ponų kalba – prancūzų kalbos normandišku dialektu. Gal jis kilmingas? Gal atvykęs iš toli? Niekas šito nežinojo. Jaučio traukiamas vežimas sustojo prie kartuvių. Šerifo padėjėjas užlipo ant vežimo pasostės su kilpavirve rankoje. Kalinys ėmė blaš kytis. Berniūkščiai džiūgavo, jiems būtų buvę nuobodu, jei nuteista sis būtų laikęsis ramiai. Vyro judesius varžė surišti riešai ir kulkšnys, bet jis įnirtingai sukiojo galvą, vengdamas kilpos. Šerifo padėjėjas, stambus vyras, staigiai atsigręžė ir smogė kaliniui į pilvą. Šis susirie tė gaudydamas kvapą, o padėjėjas užnėrė ir užveržė jam ant kaklo kilpą. Tada nušoko ant žemės, staigiai trūktelėjo virvę ir įtempęs stipriai apsuko ant kartuvių kablio. Atėjo lemiama valandėlė. Jei kalinys kovos – mirs greičiau. Ginkluoti raiteliai atlaisvino jam kojas, rankas surišo už nugaros ir paliko stovėti vežime vieną. Minia nuščiuvo. Kartais tokiomis akimirkomis pasmerktojo motiną ištinka ner vų priepuolis ar žmona su peiliu puola prie ešafoto gelbėti vyro. Sykiais nuteistasis prašo Dievo atleidimo ar prakeikia budelius. Kai ginkluoti raiteliai sustojo abipus ešafoto, pasirengę vykdyti bausmę, kalinys uždainavo aukštu, labai švariu tenoru. Žodžiai buvo prancū ziški, tačiau ir nemokantieji šios kalbos iš graudžios melodijos su prato, jog tai liūdesio ir atsisveikinimo daina. Tinklu pagautas vieversys Taip niekad nečiulbėjo. Lyg paukščio nuostabi giesmė Tinklus praplėšt galėjo. Dainuodamas nuteistasis atidžiai į kažką žiūrėjo. Pamažu minia prasiskyrė ir visi ją pamatė. Tai buvo kokių penkiolikos metų mergaitė. Keista, kaip niekas neišvydo jos anksčiau. Tamsiai rudi, ilgi, tankūs mergaitės plaukai ant aukštos kaktos suėjo į smaigalį, žmonių vadinamą velnio smaile. Taisyklingų bruožų veidas, putlios, goslios lūpos. Senolės, pastebė jusios jos papilnėjusį liemenį, suapvalėjusias krūtis, nusprendė, kad ji nėščia, ir spėjo, jog kalinys yra būsimo kūdikio tėvas. Tačiau visi kiti spoksojo į jos akis. Mergaitė būtų buvusi graži, jei ne giliai įso dintos didžiulės akys – stulbinamos aukso spalvos, tokios švytinčios

Ž E M Ė S S T U L PA I

ir skvarbios, kad, rodės, permato kiaurai. Bijodami, kad bus atskleis tos jų paslaptys, žmonės nukreipdavo žvilgsnius į šalį. Mergaitė vil kėjo nuplyšusiais drabužiais, švelniais jos skruostais riedėjo ašaros. Vežėjas lūkestingai žvelgė į šerifo padėjėją, o šis į šerifą, lauk damas lemtingo ženklo. Jaunasis kunigas nekantriai, grėsmingu žvilgsniu ragino šerifą, bet šis nekreipė dėmesio. Jis leido kaliniui dainuoti. Gražus jo balsas tarsi baidė mirtį. To balso žūstančios aukos Kaip laisvės nenutildys niekas. Po paukščių ir žmonių mirties Jų giesmės amžiams lieka.* Dainai pasibaigus šerifas linktelėjo padėjėjui, šis paragino jautį balsu ir virve kirto jam per šoną. Tada vežėjas pliaukštelėjo bota gu, jautis žingtelėjo pirmyn, kalinys vežime susvirduliavo, traukiami jaučio ratai nuvažiavo, o nuteistasis pakibo aukštai ore. Virvė įsitem pė, vagies kaklas traškėdamas lūžo. Pasigirdo riksmas, visi sužiuro į mergaitę, nors klykė ne ji, o šalia stovinti peilininko žmona. Mergaitė susmuko ant kelių priešais kar tuves, atkišo rankas, lyg ruošdamasi prakeikti. Žmonės baimingai atsitraukė – žinojo, jog nuskriaustųjų prakeiksmai itin veiksmingi. Ne vienam kilo abejonių, ar tas žmogus buvo nusipelnęs mirties. Maži vaikai paklaiko. Mergaitė, auksaspalvėmis hipnotizuojančiomis akimis žiūrėda ma į riterį, vienuolį ir kunigą, skardžiu balsu išrėkė: – Prakeikiu jus: tegu jus kankins ligos ir sielvartas, badas ir skaus mas, tegu jūsų namus praris ugnis, jūsų vaikai mirs ant ešafoto, jūsų priešai klestės, o jūs susensite kankinami graužaties ir mirsite negar bingai – baisiose kančiose... – Sulig paskutiniais žodžiais ji ištraukė iš krepšio gaidžiuką ir vienu rankos mostu iš kažin kur atsiradusiu peiliu nukirto jam galvą. Mergaitė metė krauju srūvantį begalvį gaidį į juodaplaukį kuni gą. Nors nepataikė, bet kraujo čiurkšlė aptaškė kunigą ir jo sėbrus. Visi trys vyrai šlykštėdamiesi nusigręžė, bet kraujas nudažė jų veidus bei apdarus. * Vertė Marcelijus Martinaitis.

Ke n Fo l l e t t

Mergaitė pašoko ir leidosi į kojas. Žmonės prasiskyrė padarydami taką, o jai pabėgus susiglaudė. Kilo sumaištis. Pagaliau atsitokėjęs šerifas piktai įsakė ginkluotiems vyrams vytis mergaitę. Raiteliai šiurkščiai skynėsi kelią per minią: stumdė vyrus, moteris, vaikus, bet mergaitė pranyko iš akių. Šerifas įsakė ją sugauti, bet žinojo, kad sargybiniai jos neras. Jis pasipiktinęs atitraukė žvilgsnį nuo kelio. Riteriui, vienuoliui ir kunigui gaudynės nerūpėjo – jie išplėtę akis vis dar spoksojo į kartuves. Šerifas pasekė jų žvilgsnius. Kilpoje kabojo negyvas kūnas, išblyškęs jaunas veidas jau ėmė mėlynuoti, o po lėtai siūbuojančiu pakaruokliu, ant krauju aptaškyto sniego, ratais lakstė begalvis gaidys.

PIRMAS SKYRIUS

Erdviame slėnyje, nuožulnios kalvos papėdėje, prie čiurlenančio upokšnio, Tomas statė namą. Sienos kilo sparčiai, jau siekė tris pėdas aukščio. Du Tomo pa samdyti mūrininkai saulei kepinant permirkę prakaitu plušėjo prie sunkių didžiulių akmenų. Jų mentės be perstojo taukšėjo ir tekšėjo: tekšt, tuk tuk. Sūnus Alfredas maišė skiedinį ir, pildamas smėlio kaušą ant lentos, garsiai skaičiavo. Stalius greta Tomo skliutu rūpestingai obliavo buko medieną. Tomas buvo visa galva aukštesnis už daugumą vyrų, o jo keturio likmetis sūnus – tik pora colių žemesnis už tėvą – vis dar augo. Jie buvo panašūs: abu ilgais šviesiai rudais plaukais, žalsvomis su rudais taškeliais akimis. Žmonės juos vadino gražuoliais. Tėvas turėjo gar biniuotą rudą barzdą, o sūnui žėlė tik švelnūs balti pūkeliai, tai ir buvo didžiausias jų išvaizdos skirtumas. Tomas su meile prisiminė, jog vaikystėje Alfredo plaukai irgi buvo balti. Dabar, sūnui tampant vyru, Tomas troško, kad šis labiau domėtųsi amatu. Jei ketina tapti statytoju kaip ir tėvas, Alfredui teks dar daug ko išmokti, nes iki šiol sūnus nerodė didelio uolumo ir neperprato statybos pagrindų. Šis namas taps prabangiausiu pastatu per mylių mylias. Apatinia me aukšte bus įrengtas talpus požeminis sandėlis su skliautinėmis lubomis apsisaugoti nuo gaisro. Į salę, iš tiesų gyvenamąją patalpą, iš lauko ves labai aukšti laiptai. Jie bus sunkiai įveikiami užpuolikams ir patogūs apsiginti namiškiams. Prie salės sienos bus sumūrytas ka minas židinio dūmams išeiti. Tokią naujovę Tomas buvo matęs tiktai viename name ir ryžtingai nusprendė pasiskolinti šią idėją. Viename namo gale, virš salės, bus mažas miegamasis – grafaitės užgaida. Juk kur tai matyta, kad ji miegotų salėje kartu su vyrais, tarnaitėmis ir medžiokliniais šunimis. Virtuvė bus atskirame pastate, nes anksčiau

Ke n Fo l l e t t

ar vėliau visos jos sudega, todėl nieko nepadarysi – prisieina statyti atokiau ir tenkintis iš anksto paruoštu drungnu valgiu. Dabar Tomas statė tarpdurį. Durų staktos bus apvalios, panašios į kolonas ir pabrėš, jog čia gyvens kilmingi jaunavedžiai. Neatitrauk damas akių nuo medinio šablono – jį naudojo kaip maketą – Tomas pridėjo metalinį kirstuką įžambiai prie akmens ir švelniai sudavė di džiuliu mediniu plaktuku. Atskilę maži gabalėliai apgludino akmens paviršių. Sudavė dar kartą. Užtektinai glotnus, tiesiog kaip katedrai. Kartą Tomas dirbo pertvarkant katedrą Ekseteryje. Iš pradžių žiū rėjo į šį darbą kaip į bet kurį kitą ir pyko, apmaudavo meistro įspėtas nesilaikąs nurodymų. Tomas žinojo esąs kur kas kruopštesnis už vi dutinį mūrininką. Tik vėliau suprato – katedros sienos turi būti ne šiaip geros, o tobulos, todėl, kad šis statinys skirtas Dievui, ir dar dėl to, jog mažiausias sienų nuokrypis, menkiausia klaidelė horizonta lioje plokštumoje gali susilpninti didžiulį statinį ir jį pražudyti. Su pratus katedros paskirtį ir savo amato svarbą, Tomui atsivėrė akys ir jo apmaudas virto susižavėjimu ir žinių troškuliu. Iš Ekseterio meist ro Tomas sužinojo apie proporcijų svarbą, skaičių simboliką, beveik magiškas formules, taikomas statant tvirtas išorinių sienų atramas, iš moko apskaičiuoti įvijinių laiptų pakopų kampą. Visa tai pavergė jį. Tomas stebėjosi, kad daugeliui mūrininkų visai nerūpi šitai perprasti. Netrukus Tomas tapo meistro dešiniąja ranka, paskui ėmė pa stebėti šio klaidas. Meistras buvo puikus amatininkas, tačiau prastas organizatorius. Klysdavo apskaičiuodamas, kiek reikia akmenų, kad mūrininkai galėtų toliau dirbti, abejojo, ar kalvis padarė užtektinai įrankių, nežinojo, kiek dėti negesintų kalkių ir smėlio į skiedinį, ar tinkama mediena staliams, ar pakaks pinigų sumokėti už darbus. Jei Tomas būtų pasilikęs dirbti Ekseteryje, po meistro mirties būtų galėjęs gauti šias pareigas, bet kapitula pritrūko pinigų – iš dalies ir dėl meistro prasto vadovavimo – todėl amatininkai buvo priversti ieškotis darbo kitur. Ekseterio kaštelionas pasiūlė Tomui suremontuoti ir patobulinti miesto gynybinius įtvirtinimus. Šio darbo, jeigu nenutiks nieko nenumatyto, būtų pakakę visam gyve nimui, bet Tomas atsisakė, jis norėjo statyti kitą katedrą. Žmona Agnė šio vyro noro taip niekad ir nesuprato. Jie galėjo tu rėti gerą mūrinį namą, tarnų, arklides ir kiekvieną dieną valgyti pie tums mėsos, tad ji neįstengė atleisti vyrui, kad neišnaudojo tokios

Ž E M Ė S S T U L PA I

progos. Agnė neįstengė suvokti nenugalimo vyro potraukio pastatyti katedrą; tos sudėtingos pastato magijos, galvos laužymo skaičiuojant sienų aukštį, kvapą gniaužiančio baigto statinio grožio bei didybės. Paragavęs šio vyno, Tomas nebegalėjo tenkintis prastesniu. Tai buvo prieš dešimt metų. Nuo to laiko šeima niekur ilgai neuž sibūdavo. Tomas suprojektuodavo vienuolynui naują priestatą, porą metų padirbėdavo prie pilies, pastatydavo namą turtingam pirkliui, bet, vos susitaupęs šiek tiek pinigų, su žmona ir vaikais traukdavo ieškoti išsvajotosios katedros. Tomas pakėlė akis nuo darbastalio ir pamatė sklypo pakraštyje Agnę. Vienoje rankoje ji laikė pintinę su valgiu, kitoje, atrėmusi į šoną, didžiulį ąsotį alaus. Buvo vidudienis. Tomas meiliai nužvelgė žmoną. Gražuole jos nepavadinsi, bet veidas kupinas stiprybės ir ryžto: aukšta kakta, didelės rudos akys, tiesi nosis, stiprūs žandikau liai. Tamsūs, standūs plaukai perskirti per vidurį sklastymu ir surišti ant sprando. Agnė – gimininga Tomui siela. Ji įpylė Tomui ir Alfredui alaus. Du stipruoliai vyrai ir tvirta mo teris iš medinių bokalų stovėdami gėrė alų, kai iš kviečių lauko pa sišokinėdama atstraksėjo ketvirta šeimos narė – septynmetė Marta. Graži kaip jaunas žiedelis, tik su švarple burnoje, ši atsirado iškritus dviem pieniniams dantukams, o naujiems dar nespėjus išdygti. Mer gaitė pribėgo prie tėvo, pabučiavo į dulkėtą barzdą ir ėmė kaulyti gurkšnelio alaus. Tomas apkabino jos liesą kūnelį ir pamokė: – Daug negerk, nes įkrisi į griovį. Marta apsimetė girta ir svirduliuodama ėmė suktis ratu. Šeima įsitaisė ant malkų rietuvės. Agnė padavė Tomui storą riekę kvietinės duonos, didelį virto kumpio gabalą ir svogūną. Išdalijusi valgį vaikams, pati irgi pradėjo sotintis. Tomas atsikando mėsos ir lupdamas svogūną mąstė: „Gal ir negerai, kad įsigeidžiau pastatyti katedrą ir atsisakiau to nuobodaus darbo Ekseteryje. Bet nors ir esu pabalda, sugebu išmaitinti šeimą.“ Jis išsitraukė iš odinės prijuostės kišenės peilį, atsipjovė griežinėlį svogūno ir sutreškino jį užsikąsda mas duona. Aštrus saldumas nudilgino burną. – Aš vėl laukiuosi, – pasakė Agnė. Tomas liovėsi kramtęs ir suglumęs pažiūrėjo į žmoną. Džiaugs mo virpulys perbėgo kūnu, tačiau, nesumodamas ką sakyti, tik kvai lai šyptelėjo. Kiek palaukusi Agnė droviai pridūrė:

Ke n Fo l l e t t

– Tai labai netikėta. Tomas apkabino žmoną ir vis dar šypsodamasis su pasididžiavimu pajuokavo: – Na ir puikumėlis, kūdikis galės man barzdą pešioti. Maniau, dabar jau Alfredo eilė. – Per anksti nesidžiauk, – įspėjo Agnė. – Blogas ženklas kalbėti apie negimusį. Tomas pritariamai linktelėjo. Agnė buvo keliskart patyrusi persi leidimą, paskui pagimdė dukrelę Matildą, bet ši išgyveno tik dvejus metus. – Norėčiau berniuko, nes Alfredas jau didelis, – pasakė Tomas. – Kada gimdysi? – Po Kalėdų. Tomas ėmė skaičiuoti. Namo karkasas turėtų būti baigtas iki pirmų šalnų, o žiemai mūrą reikės apdengti šiaudais. Akmentašiai per tą laiką nugludins akmenis langams, skliautams, durų staktoms ir židiniui, o staliai paruoš grindų lentas, duris ir langines. Tomas sukals pastolius viršutinio aukšto darbams. Pavasarį perdengs pože minį skliautuotą rūsį, virš jo paklos gyvenamojo kambario grindis ir uždengs stogą. Šis darbas pramaitins šeimą iki Sekminių, tada mažy liui bus jau pusė metukų ir jie galės kraustytis kitur. – Gerai, labai gerai, – pakartojo patenkintas ir sutreškino dar vieną svogūno griežinėlį. – Aš jau per sena gimdyti, – tarstelėjo Agnė. – Šitas bus paskutinis. Tomas susimąstė. Jis nelabai žinojo, kiek žmonai metų, bet dau gybė tokio amžiaus moterų dar gimdo. Tiesa, senstant vis sunkiau juos išnešioti ir vaikai gimsta ne tokie stiprūs. Be abejonės, Agnė teisi. „Bet iš kur ji žino daugiau nepastosianti?“ – nusistebėjo Tomas, paskui staiga aiškiai suvokė iš kur, ir džiugi jo nuotaika sugedo. – Galėčiau gauti gerą darbą mieste, – tarė jis, norėdamas nura minti žmoną, – katedrą ar pilį. Tada turėtume namą su medinėmis grindimis ir tarnaitę, padedančią prižiūrėti vaiką. Agnės veidas sugriežtėjo, ji atsainiai mestelėjo: – Galėtume... Žmona nekentė kalbų apie katedras. Jos veidas sakė: „Jei ne būtum dirbęs prie tos katedros, dabar gyventume miestietiškame name, slėptume po židiniu sutaupytus pinigėlius ir nematytume jo kių rūpesčių.“

Ž E M Ė S S T U L PA I

Tomas nukreipė žvilgsnį ir atsikando dar kumpio. Nedarna sutrik dė pakilią nuotaiką. Tomui pasidarė liūdna, kiek pakramtęs kietos mė sos, išgirdo kanopų bildesį ir palenkė galvą įsiklausyti. Raitelis pasuko iš kelio, jojo tiesiai pro medžius trumpindamas kelią ir aplenkdamas kaimą. Netrukus prie jų ant ponio atrisnojo jaunas vyras, atrodantis kaip skvairas, – riterio ginklanešys. Nulipęs nuo žirgo pranešė: – Atvyksta jūsų ponas. Tomas atsistojo. – Kalbi apie lordą Persį? Persis Hamlėjas buvo vienas įtakingiausių šalies vyrų. Jam pri klausė šis ir kiti slėniai. Jis mokėjo už šio namo statybą. – Jo sūnus, jaunasis Viljamas, – pasakė skvairas. Persio sūnus Viljamas susižadėjęs su ledi Aljena, Anglijos grafo dukterimi, ir po vestuvių gyvens šiame name. – Tas pats, – subambėjo skvairas. – Jis įniršęs. Tomo širdis apmirė. Net palankiausiomis aplinkybėmis nelengva atsiskaityti savininkui, nes namas dar statomas, bet lordo pyktis – tikra bėda. – Ko jis niršta? – Jį atstūmė nuotaka. – Grafo dukra? – nustebo Tomas. Jį suėmė baimė, nors ką tik manė, jog ateitis saugi. – Galvojau, dėl vestuvių tvirtai nuspręsta. – Mes visi taip manėme, tik ne ledi Aljena, – nusišaipė skvairas. – Ji pareiškė Viljamui nieku gyvu už jo netekėsianti. Tomas apsiniaukęs piktai suraukė antakius. „Nejaugi tai tiesa?“ – Bet, kiek prisimenu, vaikis neblogos išvaizdos. – Grafaitei tas neturi rūpėti, – įsikišo Agnė. – Jeigu grafų duk roms būtų leista rinktis jaunikį, mus valdytų klajojantys muzikantai ir tamsiaakiai nusikaltėliai. – Nuotaka dar gali apsigalvoti, – viltingai tarė Tomas. – Apsigalvos, jei motina paims beržinę rykštę, – pajuokavo Agnė. – Jos motina mirusi, – atsiduso skvairas. Agnė linktelėjo galvą, – dabar suprantama, kodėl grafaitė savi valiauja. – Bet kodėl tėvas negali jos priversti? – paklausė ji. – Regis, tėvas jai pažadėjo neversti tekėti už nemylimo, – paaiš kino skvairas.

Ke n Fo l l e t t

– Kvailas pažadas! – atšovė Tomas. – Kaip gali toks galingas vyras paisyti mergiščios užgaidų? Jos atsisakymas gali pakenkti karinei są jungai, baronų finansinei veiklai... ir net šio namo statybai. – Ji turi brolį, taigi nėra labai svarbu, už ko ir kada ištekės, – pri dūrė skvairas. – Tačiau... – Grafas nepalenkiamas, tvirto būdo, – kalbėjo toliau skvai ras, – jis nelaužys net ir vaikui duoto pažado. – Skvairas gūžtelėjo pečiais. – Tad jie sako... Tomas nužvelgė neaukštas mūro sienas. Šiurpas nukrėtė, kad ne turi pasitaupęs pinigų šeimai išlaikyti net per žiemą. Gal Viljamas ras kitą nuotaką ir apsigyvens čia. Juk gali rinktis iš visos grafystės. – Dieve mano, rodos, atjoja! – spigiu paauglio balsu sušuko Alf redas. Visi nukreipė žvilgsnius į lauką, per jį iš kaimo šuoliavo arklys, keldamas dulkių ir šalikelės grumstų debesis. Alfredo nuostabos šūksnis stiprumu prilygo milžiniško arklio greičiui. Tomas buvo ma tęs tokių galingų eržilų kaip šis, bet Alfredas – ne. Tai buvo stambus karo žirgas, jo gogas siekė žmogui smakrą. Tokie nebuvo veisiami Anglijoje – atsigabenami iš užjūrio – ir kainavo nežmoniškai brangiai. Tomas įmetė nesuvalgytą duoną prijuostės kišenėn ir, markstyda masis nuo saulės, įsmeigė akis į lauką. Žirgo ausys buvo suskliaustos, šnervės išsipūtusios, bet pakelta galva rodė, gyvūnas klauso šeiminin ko. Iš tikrųjų, kai raitelis prisiartinęs atsilošė balne ir įtempė pavadį, milžinas sulėtino greitį. Tomas po kojomis juto kanopų bildesį. Jis apsidairė Martos, norėdamas paimti ją ant rankų. Agnei dingtelėjo tokia pat mintis, bet mergaitės niekur nebuvo matyti. – Ji kviečių lauke! – sušuko Agnė. Bet Tomas jau susiprotėjo ir pasileido lauko pakraščiu. Apimtas baimės jis atidžiai žvalgėsi po banguojančius kviečius, bet dukrelės neišvydo. Vyras galėjo tik pristabdyti žirgą. Jis išėjo ant tako ir pakė lęs išskėstas rankas ėmė artintis prie lekiančio gyvulio. Šis pastebėjo žmogų, kilstelėjo galvą, kad geriau matytų, ir gerokai sulėtino greitį. Tuomet, Tomo siaubui, raitelis paragino žirgą pentinais. – Prakeiktas kvaily! – suriko Tomas, nors raitelis jo negirdėjo. Kaip tik tada per kelis jardus priešais Tomą iš kviečių lauko ant tako išėjo Marta.

Ž E M Ė S S T U L PA I

Akimirką Tomas iš siaubo sustingo. Paskui šoko į priekį, šaukda mas ir mosuodamas rankomis, tačiau išmankštintas pulti rėkiančius karius žirgas nė nesuvirpėjo. Marta stovėjo siauro tako viduryje ap stulbusi, tarsi sukaustyta lekiančio prie jos gyvulio vaizdo. Tomui šmėkštelėjo siaubinga mintis: „Nespėsiu – arklys sutryps Martą.“ Jis puolė į šalį, rankomis braukdamas kviečius. Žirgas staiga metėsi į kitą pusę ir prašuoliavo, aptėkšdamas jį ir dukrą purvu. Raitelio balnakilpė perbraukė švelnius Martos plaukus, o žirgo kanopa įsi spaudė šalia basos mergaitės kojos. Tomas sugriebė Martą, pakėlė ir stipriai prispaudė prie besidaužančios širdies. Valandėlę pastovėjo užlietas palengvėjimo, linkstančiomis iš silp numo kojomis. Paskui užplūdo pyktis šitam patrakusiam kvailiui ir jo milžiniškam arkliui. Lordas kėlė Tomui pasidygėjimą. Raitelis stabdė žirgą, įtempdamas pavadį ir stumdamas priekin kojas balna kilpėse. Šis pasibaidęs rietė sprandą ir spyriojosi, bet Viljamas pri vertė jį bėgti lengva ristele, paskui ėmė sukti plačius ratus žingine. Marta verkė. Tomas atidavė ją Agnei ir laukė Viljamo. Jaunasis lordas buvo kokių dvidešimties; aukštas, dailiai sudėtas, geltonais plaukais, siauros akys primerktos, lyg žiūrėtų į saulę. Vilkėjo juo dą trumpą tuniką, mūvėjo juodomis aptemptomis kelnėmis, avėjo suvarstomais auliniais iki kelių. Jis kaip niekur nieko sėdėjo balne. Tomas su kartėliu pagalvojo: „Kvailys, jis net nesupranta, ką padarė, norėčiau nusukti jam sprandą.“ Viljamas sustabdė žirgą priešais malkų rietuvę, pažiūrėjo į staty tojus ir paklausė: – Kuris čia atsakingas? Tomui knietėjo atrėžti: „Jei būtum sužeidęs mano mergaitę, bū čiau tave užmušęs“, bet, užgniaužęs pyktį, nurijo jį lyg kartų kąsnį. Priėjo prie žirgo, paėmė už apynasrio ir sausai atsakė: – Aš esu Tomas, meistras statytojas. – Šito namo nebereikia, – mestelėjo Viljamas. – Atleisk savo vyrus. Kaip tik šito Tomas labiausiai bijojo, tačiau neprarado vilties. Viljamas dabar smarkiai įpykęs, gal dar pavyks įtikinti jį apsigalvoti. Tomas prabilo apsimestinai draugišku, pagarbiu balsu: – Bet jau atlikta daug darbų. Būsit veltui išleidę pinigus. Vieną dieną tau prireiks šito namo.

Ke n Fo l l e t t

– Nemokyk manęs, kaip tvarkyti reikalus, Tomai Statytojau, – atšovė Viljamas. – Jūs visi atleisti. – Jis trūktelėjo pavadį, bet Tomas vis dar laikė žirgą už apynasrio. – Paleisk! – susierzinęs šūktelėjo Viljamas. Tomas praleido jo žodžius pro ausis. Viljamas stengėsi pakelti žirgui galvą, bet Tomas, apčiuopęs kišenėje duonos, atkišo žiauberę gyvuliui. Šis nulenkė sprandą ir ėmė kramsnoti. – Mano pone, prieš tau nujojant, turim dar apie šį tą pasikalbė ti, – ramiai prakalbo Tomas. – Traukis iš kelio arba nušniosiu tau galvą. Tomas žiūrėjo tiesiai į Viljamą, stengdamasis neparodyti baimės. Jis buvo stipresnis, bet jei jaunasis lordas išsitrauktų kardą, būtų prastai. – Vyre, daryk, kaip liepia ponas, – išgąstingai sumurmėjo Agnė. Įsivyravo mirtina tyla. Kiti vyrai stovėjo sustingę lyg statulos ir stebėjo. Tomas žinojo – geriau būtų nusileisti, bet Viljamas vos ne sutrypė jo dukrelės, ir tai jį įsiutino, todėl nors ir drebančia širdimi pareiškė: – Turi mums sumokėti. Viljamas patraukė pavadį, bet Tomas stipriai laikė apynasrį, sutri kęs žirgas kaišiojo snukį į Tomo prijuostę, ieškodamas dar duonos. – Dėl atlyginimo kreipkis į mano tėvą! – piktai atšovė Viljamas. Tomas išgirdo drebantį staliaus balsą: – Gerai, pone, mes taip ir padarysim, labai tau dėkojame. „Niekingas bailys“, – dingtelėjo Tomui, bet jis ir pats virpėjo. Vis dėlto išspaudė: – Jei nori mus atleisti, elkis deramai. Iki tavo tėvo namų dvi die nos kelio, o atėję galime jo ir nerasti. – Nebandyk mano kantrybės, – atrėžė Viljamas. Jo veidą nutvies kė pykčio raudonis. Akies krašteliu Tomas matė, kaip skvairas uždėjo ranką ant kardo rankenos. Suprato, kad dabar turėtų nusileisti, bet įniršis buvo jį užvaldęs. Net ir kamuojamas baisios baimės, Tomas nepaleido apy nasrio. – Užmokėk mums, paskui gali ir nužudyti, – nepaisydamas pa vojaus pareiškė. – Gali ir pakarti, bet vis tiek anksčiau ar vėliau mirsi, tada aš atsidursiu danguje, o tu – pragare.

Ž E M Ė S S T U L PA I

Pašaipa sustingo Viljamo veide, jis išbalo. Tomas nusistebėjo: „Ko jis taip išsigando? Tikriausiai ne dėl to, kad paminėjau kartu ves, – juk niekas nepakars lordo už meistro nužudymą. Gal jis pa būgo pragaro?“ Priešininkai įdėmiai stebėjo vienas kitą. Paskui Tomas su nuos taba ir palengvėjimu išvydo, kaip pyktį ir panieką Viljamo veide pakeitė klaikus nerimas. Galiausiai jis atsirišo nuo diržo odinį kapšą ir metė skvairui. – Sumokėk jiems. Tomas dar neatlyžo. Kai Viljamas vėl patraukė pavadį, žirgas pa kėlė stambią galvą ir žengtelėjo į šalitakį, kartu su juo ir Tomas. Lai kydamas gyvulį už apynasrio, pridūrė: – Atleidžiant priklauso visos savaitės uždarbis. Jam už nugaros sunkiai atsiduso Agnė, turbūt manė, jog vyras pamišo, bet Tomas kalbėjo toliau: – Šeši pensai samdiniui, po dvylika – staliui ir mūrininkams, dvi dešimt keturi pensai man. Iš viso šešiasdešimt šeši pensai. – Tomas mokėjo skaičiuoti greičiau už visus pažįstamus. Skvairas klausiamai pažvelgė į šeimininką. Viljamas piktai iškošė: – Sumokėk. Tomas paleido apynasrį ir atsitraukė. Viljamas apgręžė žirgą, stipriai sukirto jam ir nudūmė taku per kviečių lauką. Tomas sudribo ant malkų rietuvės. Stebėjosi savimi – kas jį su kurstė. Kvaila buvo taip priešintis lordui Viljamui, dabar džiaugėsi likęs gyvas. Žirgo kanopų bildesys tolo kaip griaustinio aidas. Skvairas išpylė pinigus iš kapšo ant lentos, sidabro monetoms sutviskus prieš saulę, Tomas pajuto pergalės svaigulį. Žinoma, ginčytis buvo neprotinga, bet jis laimėjo. Išplėšė atlygį sau ir žmonėms, su kuriais dirbo. – Net lordui teko paklusti mūsų papročiams, – išsprūdo jam pus balsiu. Tačiau Agnė išgirdo. – Nebesitikėk kada nors gauti darbo pas lordą Viljamą, – rūška nai tarė ji. Tomas šyptelėjo. Atlėgus baimei, Agnė suirzo. – Per daug nerūstauk, nes, kai gims vaikelis, pienas bus sugižęs. – Šitų pinigų valgiui nepakaks, kol susirasi darbą žiemai. – Žiema dar toli, – nuramino žmoną Tomas.

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR