LARS KEPLER
R omana s
Iš švedų kalbos vertė VIRGINIJA JURGAITYTĖ
Niekas nežino, kur mes atsiduriame mirę, ar vietos, apie kurias pasakojama, egzistuoja tik mumyse, žybčiojančioje sinapsių sistemoje. Vaizdinius, kuriuos atpasakoja patyrę klinikinę mirtį, mokslininkai aiškina kaip panišką smegenų reakciją dėl deguonies trūkumo, sustojus širdžiai. Žinia, neurobiologijos tyrinėjimai prasidėjo tik prieš keletą dešimtmečių, o liudijimai apie mirtį yra tokie pat jau tūkstančius metų. Nuo pat ankstyvųjų rašto kultūrų iki šiandien labai panašiai pasakojama apie tai, kas mūsų laukia po mirties. Seniausioje Egipto religijoje pasakojama apie Ozyrio teismą, kuriame žmogaus siela sveriama su tiesos plunksna, o klasikinėje kinų mitologijoje mirusiųjų karalystė vadinama Geltonaisiais šaltiniais. Ten alkanos mirusiųjų dvasios būna tol, kol požemio viešpats nulemia jų likimą. Graikų, romėnų ir daugelyje afrikiečių mitų mirusiųjų karalystė prasideda prie upės, kurią reikia perplaukti valtimi. Islame mirusieji laukia teismo, o krikščionybėje prieš amžinybę yra etapas, į kurį Jėzus buvo nužengęs, o Lozorius iš ten sugrįžo. Judaizme mirusieji patenka į Šeolą kaip šešėliai be bendrystės su Dievu, o induizme ir senajame skandinavų tikėjime galima mirti net mirusiųjų karalystėje. —5—
LARS KEPLER
∞
Šių laikų žmonės, sustojus širdžiai, liudija buvę patekę į tunelius, buvę apgaubti šviesos, susitikę su mirusiais artimaisiais, regėję tamsius vandenis ir miestus, kuriuose niekada nebuvo lankęsi. Žinia, mitus ir liudijimus galima paaiškinti ir psichologiškai, ir neurologiškai. Per sekundę žmogus suvokia maždaug dešimt naujų pojūčių, bet mūsų pojūčių organai kiekvieną sekundę nesąmoningai užfiksuoja daugiau kaip dešimt milijonų potyrių. Smegenys sugeba rūšiuoti ir tvarkyti informaciją susijusiais blokais, kurie sudaro tai, ką vadiname atmintimi. Mums prieinama tik minimali dalis to, kas išsaugoma ilgalaikėje atmintyje, o didžioji dalis nepaliesta glūdės didžiuliame rezervuare iki mirties akimirkos.
1 Prieš pavojingas užduotis leitenantė Šasmina Paskal-Anderson pažvelgdavo į nuotrauką, kurią nešiodavosi piniginėje. Pačiame blizgaus atvaizdo viduryje buvo atsiradęs gilus įlinkis. Nuotraukoje buvo įamžintas jos būrys: viduryje – vienintelė moteris – Šasmina, o aplink ją – penkios karių poros. Vyrai su neperšaunamosiomis liemenėmis ir šalmais stovėjo aplink ją tarsi maldaudami – dėl juoko. Markas buvo užsidėjęs rožinius akinius nuo saulės ir įsikandęs cigaretę, Larsas po akimis ir skersai nosies nusibrėžęs baltą brūkšnį, o Nikas buvo užsimerkęs. Savo rusvus plaukus Šasmina buvo susipynusi į kietą kasą ir šypsojosi tarsi gimtuvininkė, rankose spausdama „M240 Bravo“ su atlenktu stovu. Kulkosvaidžio ilgis buvo beveik sulig jos ūgiu, todėl šlakuotų Šasminos rankų raumenys atrodė įsitempę. Sunki juosta su apvalkalinėmis kulkomis gulėjo susiraičiusi prie jos kariškų aulinių. Iš tiesų, Šasmina niekada nebijodavo, bet žinodavo, kada užduotis ypač rizikinga. Ji pažiūrėdavo į nuotrauką, kad primintų sau, jog vyrai ja pasitiki, jog ji atsakinga už jų saugumą. —7—
LARS KEPLER
∞
Šasmina buvo gera vadė. Markas juokaudamas tvirtindavo, kad buvo būtina paskirti ją vade, nes paskutinis žodis visada turi būti jos. „Tikrai ne“, – kaskart atkirsdavo ji. Šasmina įsikišo nuotrauką į piniginę ir ramiai pastovėjo. Bloga nuojauta ją apimdavo labai retai, bet šįkart, nors viskas atrodė kaip visada, jautėsi taip, lyg siela būtų atsidūrusi šešėlyje. Padvejojusi įsisegė iš mamos gautus perlų auskarus, kurie ją kažkodėl šiek tiek nuramindavo. Šasminos būrys priklausė NATO jungtinių operacijų pajėgoms. Leposavičiuje jiems buvo paskirta ypatinga užduotis. Serbų pajėgos jau seniai buvo atsitraukusios iš Kosovo. Kareivių voros vinguriavo per kaimus ir miestus tarsi ilga gyvatė. Viskas jau turėjo baigtis, tačiau šiaurės Kosove buvo likę pavienių būrių, kurie veikė savo nuožiūra. Šasminos būrys buvo vienas iš tų, kurie turėjo išsiaiškinti, ar pagrįsti pranešimai, kad Sočanicoje puldinėjami civiliai gyventojai. Būrys neturėjo specialaus transporto, todėl prasidėjus liūčiai keliauti džipais darėsi vis sunkiau. Keliai išmaujoti, kelkraščiai paplauti, Ibaro upė sudrumsta purvo. Sėdėdama prie vairo Šasmina matė, kad Larsas išblyškęs. Jis buvo nusiėmęs šalmą ir pasidėjęs jį ant kelių. – Gal geriau vemti į maišelį, – paerzino ji. – Jaučiuosi kaip princas, – atkirto Larsas ir iškėlė nykštį. —8—
ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ
∞
– Mes palikome tau šiek tiek „Misty Green“ arbatos, – nusišaipė Nikas. – Ir azijietiškų makaronų su žiurkių šūdukais, – juokdamasis pridūrė Markas. Vakar ji leido vyrams pašvęsti. Pretekstu tapo kinų Naujieji metai. Iš spragintų kukurūzų maišelių jie pasidarė raudonų žibintų ir iššovė keletą signalinių raketų, o paskui žiūrėjo, kaip jos tarsi lėti meteoritai krinta žemyn pakibusios ant savo parašiutų. Jie valgė azijietiškų suktinukų ir greitai paruošiamų makaronų, užsigerdami kokteiliu, kurį pavadino „Misty Green“*, pasigamintu iš švediškos degtinės ir žaliosios arbatos iš Hangdžou provincijos. Larsas kaip visada išgėrė per daug, o kai ėmė vemti, Markas, kuris stovėjo šalia, pareiškė, kad atėjusių Žiurkės metų garbei į makaronus įmaišęs žiurkių šūdukų. Palinkęs virš kibiro Larsas ėmė rėkti, kad mirs, bet kiti komandos nariai sušuko, kad būtų garbė mirti vadovaujant Šasminai. Šventė tęsėsi, bet Šasmina grįžo į savo palapinę ir ėmė tyrinėti naujausias palydovo nuotraukas, stengdamasi įsiminti reljefą. Jai labai patikdavo, kai girdėdavo vyrus juokiantis, šokant ir dainuojant. Bėgant metams Šasmina pasimylėjo su trimis vyrais iš dabartinės komandos, bet tada dar nebuvo jų būrio vadė. Jei atvirai, tai būtų galėjusi pasimylėti su jais vėl. * Iš angl. k. „Rūko žaluma“. (Čia ir toliau – vert. past.) —9—
LARS KEPLER
∞
Žinoma, to nebus, nors dėl mirties artumo jautėsi itin vieniša. Šįvakar pastebėjo, kad Markas žiūri į ją blizgančiomis akimis, ir linktelėjo jam. Markas gražus, flirtuoja žvilgsniu, o rankų raumenys tokie dideli. Šasmina pasvarstė, ar šiąnakt nepadarius nedidelės išimties, ar tik pasimasturbuoti. Rytui išaušus virš jų kybojo švino spalvos tuoj lietumi pratrūksiantis dangus. Džipui pasvirus kairėn, rudas vanduo apsėmė ratus. Šasmina įjungė žemesnę pavarą, pasuko vairą į kairę ir lėtai užvažiavo stačiu šlaitu. Už pusės kilometro į pietus nuo Sočanicos kelias buvo visiškai sugadintas, tad Šasmina nutarė toliau eiti. Vesdama būrį žemyn ji aiškiau nei bet kada užuodė ginklų tepalą. Staiga ginklas tapo nepakenčiamai sunkus. Su kiekvienu žingsniu kulkosvaidžio diržas vis trūkčiojo, tarsi ginklas mėgintų išvengti savo likimo. Nelaimės nuojauta vis stiprėjo. Lijo. Markas rūkė dainuodamas „China Girl“*, pritariant Simonui. Dėl niūrumo ir skausmo viskas atrodė sunku: ir drėgnas dangus, ir tuščios kalvos, ir drumzlinas upės vanduo. Radijo stotelė traškėjo, ryšys buvo blogas, bet Šasmina pakankamai aiškiai išgirdo, kad abi britų grupės įstrigo iškart už Mitrovicos. Šasmina nutarė, kad laukdami anglų jie ištirs apylinkes, ir nuvedė penkias karių poras link nykaus kaimo. * Iš angl. k. „Mergina iš Kinijos“. — 10 —
ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ
∞
Jos auskarai stuksėjo į šalmo dirželius pagal žingsnių ritmą. Vos pasiekę pirmą namą jie išvydo mažą mergaitę, gulinčią veidu į šlapią žolę šalia triratuko. Atsirėmusi į namo sieną sėdėjo nėščia moteris. Ji buvo nukraujavusi dėl šautinės žaizdos krūtinėje. Priešais moterį žvyre kapstėsi kelios baltos vištos. Balose lietus buvo suplakęs oro burbulus. Šasmina nuramino Niką ir prieš vesdama juos tolyn į kaimą leido jam pasimelsti ir pabučiuoti savo kryželį. Slėnyje, tarp namų, nuaidėjo šūvis, trumpas tarsi pliaukštelėjimas botagu. Šasmina sustabdė būrį priešais ilgus laiptus tarp dviejų na mų, atsargiai paėjėjo į šalį ir žvilgtelėjo link turgaus, kuriame stovėjo prekystaliai su daržovėmis ir senas turistinis namelis ant ratų. Apie trisdešimt atsiskyrusių serbų karių buvo išrikiavę berniukų eilę. Vienas kareivis laikė skėtį virš juodabarzdžio vado, sėdinčio gėlėtame fotelyje. Lietus nebuvo spėjęs nuplauti kraujo ant žemės jam priešais kojas. Prieš jį paklupdė berniuką, vadas kažką pasakė ir nužudė jį pistoleto šūviu į veidą. Jie ketino išžudyti visus kaimo berniukus. Kol kareiviai nuvilko kūną, Šasmina radijo ryšiu vėl susisiekė su abiem britų grupėmis. Jos jau buvo pakeliui ir galės padėti nepraėjus nė penkiolikai minučių. Šasmina matė, kad kito parklupdyto berniuko skruostai visiškai raudoni. Galbūt kuris nors iš vyrų pagalvojo, kad jos sprendimą paskatino emocijos, bet visi jie nedvejodami įvykdė jos įsakymą. Šasmina žinojo, kad vos per tris minutes ji galėtų paskirstyti — 11 —
LARS KEPLER
∞
penkias karių poras taip, kad sunaikintų aštuoniasdešimt procentų priešų ir nepatirtų nuostolių. Tą akimirką, kai jos vyrai užėmė pozicijas, ji pro žiūronus pamatė, kad į pagrindinę gatvę įriedėjo dešimt purvinų lengvųjų automobilių, pilnų serbų kareivių. Gatvė vedė tiesiai į turgaus aikštę. Kai Šasmina stebėjo juos palydovo siunčiamuose vaizduose, jie važiavo tolyn nuo kaimo, buvo jau prie Lešako, bet kažkodėl sugrįžo. Dabar, jeigu jos būrys mėgins sutrukdyti egzekucijai, pavojus bus daug didesnis. Nepaisydama to, ji įsakė Markui nušauti budelį. Nuaidėjo šūvis, kulka išėjo kiaurai pro galvą ir fotelio atkaltė aptiško krauju. Tarp serbų kilo chaosas ir per trisdešimt sekundžių Šasminos būrys likvidavo daugiau nei pusę jų. Leitenantės širdis daužėsi, kraujui prisipildžius adrenalino visos jos juslės stipriai paaštrėjo. Trys kareiviai su automatiniais karabinais pasislėpė už plytų sienos. Šasmina paleido seriją iš savo „M240“ ir kulkomis iškalė sienoje duobučių juostą. Virš sienos purkštelėjo rožinis kraujo debesis. Apie dešimt kareivių pasislėpė rotušėje, palikę siūbuojančias duris. Kai netikėtai įsivyravo tyla, berniukai, kurie pradėjus šaudyti buvo sukritę ant žemės, ėmė keltis. Išsigandę ir sutrikę jie pa— 12 —
ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ
∞
mažu traukėsi į skersgatvį šalia aikštės. Vienas liesas berniukas laikė už rankos verkiantį jaunesnį broliuką. Atsidarė rotušės durys ir išėjęs vienas iš serbų milicininkų pasuko link berniukų, traukdamas rankinės granatos žiedą. Šalia Šasminos nuaidėjo šūvis iš Niko snaiperio šautuvo ir kulka pataikė serbui į galvą. Tas pargriuvo visu ūgiu ant pilvo ir liko gulėti, kai sprogo granata ir kūnas dingo dulkių debesyje. Berniukai pasileido bėgti skersgatviu link slėnio, o Šasmina tuo metu varpė rotušės duris ir langus, kad vaikai spėtų nutolti. Kai jie dingo, leitenantė skubiai dirstelėjo į dešinę. Serbų automobiliai buvo sustoję, atsitraukę atbuli ir nuvažiavę kitu keliu. Išsukę iš pagrindinės gatvės jie lėkė į kalvą NATO būrio užnugaryje. Akivaizdu, kad jie turi radijo ryšį su kažkuo, kas juos matė ir žinojo, kur jie slepiasi. Markas ir Vinsentas buvo lengvai sužeisti. Netrukus situacija taps sunkiai kontroliuojama. Šasmina įsakė Larsui ir Nikui likti savo vietose ir pridengti kitus ugnimi, kol šie pasislėps už senos bažnyčios. Ji suprato, kad tuodu liks atkirsti, bet kitos išeities nebuvo. Ji užbėgo ant kalvos, atlenkė kulkosvaidžio atramą ir atsigulė ant pilvo. Kol užteks šovinių, ji neleis serbams iš automobilių priartėti. Reguliuojant taikiklį pirštai drebėjo dėl į kraują priplūdusio adrenalino. Šasmina galėjo šaudyti palei viso kvartalo fasadus, tačiau negalėjo apsiginti nuo užpuolikų už nugaros. Šią akimirką vienintelis jos prioritetas buvo išsaugoti savo komandos gyvybes, kol į pagalbą atvyks britai. — 13 —
LARS KEPLER
∞
Šaudydama matė, kad Markui ir kitiems vyrams pavyko nusigauti iki bažnyčios. Vienas serbų kareivis puolė link jų su smėlio spalvos automatiniu karabinu, bet leitenantė pataikė jam į torsą, o paskui suvarpė prie sienos stovintį mopedą. Ji girdėjo šūksnius už nugaros, bet neturėjo laiko atsisukti. Kad apsaugotų savo vyrus, ji toliau šaudė palei fasadus. Viena langinė subyrėjo į šipulius, suskilo išsikišęs kampinis akmuo. Ji vis šaudė, laikydama priešus užspeistus tarp namų, visu kūnu jausdama atatranką, metalo karštį ir parako dujų kvapą. Į akis bėgo prakaitas, ausyse ūžė nuo šūvių, nutirpo pirštai. Staiga nugarą nutvilkė keistas skausmas.
2 Šasmina Paskal-Anderson pabudo po narkozės Orsagoš Orvoši ligoninėje Budapešte. Prie lango įžvelgusi kažkokią figūrą suprato, kad ten Markas. Ji mėgino prabilti, bet dar nebuvo atgavusi balso. Buvo sunku įžvelgti jį dantytame šviesos rate. Jis buvo atnešęs vieną jos auskarą ir sėdėdamas prie lovos pasakė kažką, ko ji nesuprato, paglostė skruostą ir įsegė auskarą į kairę ausį. Nusilpusia ranka Šasmina nusitraukė nuo veido drėgną deguonies kaukę ir greitai įkvėpė oro. – Mirtis neveikia, – kosėdama išspaudė ji. – Šasmina, tu gyva, tu nemirei, – mėgindamas šypsotis sušnabždėjo Markas. – Žmonės stovi uoste eilėje, kad išplauktų su laivais, – gaudydama orą pasakė ji. – Visur kybo raudoni žibintai, visos iškabos parašytos kiniškai, aš nieko nesuprantu... nes viskas ne taip, aš nesuprantu... – Viskas bus gerai, – ramino Markas. Įėjusi slaugytoja angliškai paklausė leitenantės, kaip ji jaučiasi, patikrino kvėpavimą ir širdies elektrokardiogramos kreivę. Šasmina pažvelgė Markui į akis, bet pasijuto taip, lyg žiūrėtų į savo vidų, į pakrikus vaizdus savo pačios galvoje. — 15 —
LARS KEPLER
∞
– Pas jus greitai ateis gydytojas, – prieš išeidama pranešė slaugytoja. – Triada yra visur, – tęsė Šasmina valdydamasi, kad nepravirktų. – Mačiau, kaip jie iš tėvų atėmė vaiką. – Aš girdžiu, ką tu sakai, bet... – Ten nėra teisybės, – pasakė ji ir palietė sau kaklo duobutę. – Aš viską mačiau, stovėjau prieplaukoje, mačiau, kaip Nikas įlipo į vieną iš laivų. Dieve... – Nikas negyvas, Šasmina, – pasakė Markas ir paglostė jai ranką. – Aš tai ir sakau – mačiau jį uoste. – Larsas taip pat negyvas. – Viešpatie, – pravirko ji ir nusisuko. – Tu susapnavai daug baisių... – Aš neištversiu, neištversiu, – suriko ji, akyse tvenkiantis ašaroms. – Mes sugriovėme mirties karalystę, ji nebeveikia, tai neteisinga, mes viską griauname... Šasmina nutilo, bet kai gydytojas įžengė į palatą, ji vis dar tankiai alsavo. Jos širdis ėmė plakti tankiau, ji galėjo įkvėpti mažiau deguonies, į dreno žarnelę plūstelėjo kraujas. Priešais sustojęs gydytojas pasakė, kad ji pasveiks, kad jai pasisekė, ir papasakojo apie šautinę žaizdą bei skubią operaciją. Kulka įlindo per platųjį nugaros raumenį Latissimus dorsi, per vienuoliktą šonkaulį, pažeidė storąją žarną ir išlindo per pilvą. Ji neteko daug kraujo, bet operacija pavyko ir neliks jokių liekamųjų reiškinių. — 16 —
ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ
∞
– Jei jus būtų atvežę penkiomis minutėmis vėliau, jau nieko nebūtume galėję padaryti, – paaiškino gydytojas. Jo žvilgsnis buvo labai rimtas. – Kai užmigdėme jus, patyrėte šoką dėl nukraujavimo, todėl jūsų širdis neplakė minutę ir keturiasdešimt sekundžių. Grįžusi namo Šasmina buvo gydoma Stokholmo Krizių ir traumų centre. Sėdėdama ant šviesiai žalios sofos neremontuotame priėmimo kabinete, ji pildė privalomą anketą, kurioje turėjo parašyti apie save ir savo problemas. Priėjus eilutę, kurioje reikėjo parašyti, ką patyrė, rašiklis rankoje tiesiog sustingo. Prieš akis iškilo vaizdiniai, kas laukia anapus. Prisiminus smurtą tamsiame uoste, eilėje laukiančius žmones ir dyzelino kvapą, lūpos ėmė dilgčioti, pasidarė sunku kvėpuoti. Drebančia ranka užsidengė burną prisiminusi Niką, kuris nudelbęs akis įlipo į surūdijusią baržą. Fotelyje priešais ją, laikydama tokią pat anketą, sėdėjo jauna moteris. Ji lėtai rašė, o randuotais skruostais riedėjo ašaros, nuo kurių buvo sudrėkęs ir jos hidžabas. Šasmina sunkiai nurijo seiles, vėl pažvelgė į klausimą, ką ji patyrusi, pagalvojo, kad nieko nerašys, bet paskui persigalvojo ir parašė: „Aš miriau.“ Tris mėnesius jai buvo skiriami neuroleptikai. Priežastis – į psichozę panašus įsivaizdavimas, kad iš tiesų matė mirties karalystę. Markas palaikė ją visą laiką. Vaistų dozė pamažu buvo sumažinta, bet iki pat lapkričio jai buvo taikoma kognityvinė elgesio terapija. — 17 —
LARS KEPLER
∞
Šasmina nekantriai nusišypsodavo, kai baltaplaukis psichologas vis tvirtindavo, kad haliucinogeninį sapną sukėlė jos psichiką traumavę išgyvenimai mūšyje Sočanicoje. Tai buvusi visiškai natūrali gynybinė reakcija. Kinų uosto vaizdiniai kilę iš vakaro, kai grupė šventė kinų Naujuosius metus, o žmonių eilė prieplaukoje – tai mentalinis atspindys berniukų, kurie stovėjo egzekucijos eilėje. – O gal aš papasakojau jums tai, kas gali išgelbėti jus, kai mirsite, – pasakė gydytojui Šasmina. Susirėmimas šiaurės Kosove buvo ištirtas vidiniu tyrimu. Ataskaitos išvada – Šasmina vadovavo išskirtinai puikiai. Ji sustabdė skerdynes ir išsaugojo didžiąją dalį savo grupės, priėmusi sunkų sprendimą pasilikti strateginėje vietoje kartu su viena iš karių porų. Jai buvo paskirtas NATO medalis už pagirtiną tarnybą, bet leitenantė atsisakė jį priimti ir ceremonijoje nedalyvavo. Tuo metu ji sėdėjo lovoje viename viešbutyje apžergusi vyrą, kurį sutiko sporto salėje. Jis buvo šviesiaplaukis kaip Nikas. Keistas ir uždegantis pojūtis jausti jį savyje. Rusvi, garbanoti Šasminos plaukai buvo susitaršę, o akys apsiblaususios dėl miego trūkumo. Jos strazdanos išraudusiame veide buvo blyškios tarsi duonos trupinėliai. Kairysis skruostas buvo paraudęs, nes nusitrynė jį į barzdos šerius. Didelė lova buvo pasistūmusi nuo sienos, tad buvo matyti apdulkėjusi rozetė ir šviestuvų laidai. Ji retai atsidurdavo viešbutyje su kokiu nors vyru, bet kartais jausdavo, kad tai būtina. Trumpalaikis artumas ir tuštuma po jo priversdavo pajusti realybę. — 18 —
ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ
∞
Šasmina žinojo, kad šio vyro daugiau niekada nesutiks, nes neturėjo kantrybės bendrauti su žmonėmis, kurie nesuprato, ką ji su vyrais išgyveno tą nešaltą žiemos dieną šiaurės Kosove. Jai pasisekė – šautinė žaizda greitai užgijo, pamažu išblyško ir randas, kol galiausiai tapo panašus į šviesiai rožinį rožės žiedlapį. Gana greitai ji suprato, kad kol kalbės apie uostamiestį, tol bus laikoma psichiškai nesveika. Kai kurias tiesas reikia pasilaikyti sau. Ji persikraustė pas Marką ir mėgino padėti kasdienėje buityje, bet dažniausiai vaikštinėjo po namą vilkėdama apsmukusį megztinį, nukarusį žemiau klubų, ir išblukusius džinsus, nutryptus ir apspurusius prie kulnų. Jie užmezgė seksualinį ryšį ir vėliau gyvenimas tebuvo panašus į blyksinčius fragmentus: į stalą sudaužomi tekilos stikliukai, čekiškas alus ir griaudintis Eminemas, svečiai su gėlėmis iš kaimynų darželių, nerimas ir skausmą malšinančios tabletės, grilis tarsi degančių riebalų kamuolys ir apgirtęs seksas su Marku sujauktoje lovoje, gulint ant pilvo odinėje sofoje, ant virtuvės grindų arba rasotoje žolėje prie ežero. Vieną mėnesį jai užtruko menstruacijos. Dėl to pernelyg nesirūpino, bet po dviejų savaičių nusipirko nėštumo testą. Pamačius ryškėjančius mėlynus brūkšnius, Šasminai beveik užgniaužė kvapą. Ji nusiprausė šaltu vandeniu, atsisėdo ant klozeto dangčio ir nusišypsojo.
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR