Žaibo laukymė by knygos.lt

Paul Dinndorf nuotr.

Pavieniui tamsa mus praryja. O būdami kartu mes vieni kitiems padedame ją įveikti. Todėl kai viskas atrodo niūriausiai, aš liepiu sau kautis toliau. Stengiuosi prisiminti, kad reikia šūktelėti kitus. Stengiuosi būti pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką. WILLIAM KENT KRUEGER (Viljamas Kentas Kriugeris, g. 1950 m.) – dviejų dešimčių populiarių knygų, poros antologijų autorius ir keliolikos literatūrinių premijų laureatas. Lietuvių kalba išleistos jo knygos „Kasdienė malonė“ ir „Maloningoji žemė“ iš karto patraukė skaitytojų dėmesį. „Žaibo laukymė“ – pripažinimą pelniusios detektyvinių romanų serijos „Korko O’Konoro bylos“ priešistorė, kuri 2021 m. vos išėjusi pateko į New York Times perkamiausių knygų sąrašus.

Orora – mažas miestelis, įsikūręs Minesotos sengirėse Geležies ežero pakrantėje. 1963 metų vasarą dvylikamečiui Korkui OʼKonorui – tai visas pasaulis, kurį pažįsta kaip savo penkis pirštus. Tačiau miško laukymėje jis aptinka medyje kybančius palaikus, ir tada prasideda virtinė įvykių, kurie priverčia suabejoti viskuo, kas tame pasaulyje jam atrodė savaime suprantama ir miela. Korko tėvas Liamas OʼKonoras – apygardos šerifas, ir jo pareiga yra patvirtinti savižudybės versiją, kaip rodo visi įkalčiai ir faktai. Vis dėlto Korkas jo šešėlyje imasi ieškoti savų atsakymų, ir galų gale tėvui su sūnumi tenka nelengvas išbandymas pasirinkti, ko iš tikrųjų klausyti – galvos, sakančios, kas yra tiesa, ar širdies, kuri žino, kas yra teisinga. „Žaibo laukymė“ – įtraukiantis, gyvai įsivaizduojamas pasakojimas apie tėvus ir sūnus, apie mažo miestelio kivirčus ir įvykius, kurie visam laikui pakeičia žmogaus gyvenimą. Tai istorija apie garbę ir išmintį, nustelbiančias net pyktį ir pagiežą, ir apie tai, kad paslaptys turi būti įmintos net jeigu pranoksta mūsų suvokimą.

The New York Times bestseleris

William Kent KRUEGER LIGHTNING STRIKE Atria Books, a Division of Simon & Schuster, Inc., New York, 2021

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © 2021 by William Kent Krueger © Jolita Parvickienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022 © „Tyto alba“, 2022 ISBN 978-609-466-674-2

A UTO RI A US PA STA BA

Šiame pasakojime reikšmingas yra 1956 m. Indėnų perkėlimo aktas, parengtas grupės vyrų, kuriems prezidentas Harry’s S. Trumanas pavedė išspręsti, pasak Vašingtono teisininkų, „indėnų problemą“. Jungtinių Valstijų vyriausybė šimtmetį ir dar ilgiau šalyje stengėsi naikinti čiabuvių kultūras ir darė tai įvairiais būdais: kariavo atvirai, prievarta varė į rezervacijas ir galiausiai sukūrė žiaurią internatinių mokyklų sistemą, turėjusią ardyti šeimas ir ištisas genčių grupes. Tačiau Šiaurės Amerikos čiabuviai nesiliovė priešintis, laikydamiesi drauge ir puoselėdami savo kultūrą rezervacijų bendruomenėse. Vašingtone buvo manoma, kad parama toms bendruomenėms ir vyriausybės pažadų tesėjimas kainuoja per daug. Todėl 1956 m. Indėnų perkėlimo aktas buvo vienas šios „problemos“ sprendimo būdų. Remiantis Aktu daug rezervacijų buvo uždaryta. Kitose rezervacijose valstybinės paslaugos buvo sumažintos arba visai nutrauktos. Mainais valdžia pažadėjo į miestus išsikelti pageidaujančias šeimas aprūpinti transportu, negana to, padėti susirasti būstą, darbą ar įgyti profesiją. Tačiau visi tie pažadai pasirodė beverčiai, ir ne kartą. Daug išsikėlusių čiabuvių šeimų suprato patekusios į prasčiausius rajonus, gavo netinkamus gyventi būstus ir menkai apmokamus darbus arba jiems visai nebuvo pasiūlyta jokio darbo. Kadangi Perkėlimo akte nebuvo numatytos 7

ŽAIBO LAUKYMĖ

išmokos kelionei atgal į rezervacijas, šeimos suvokė įstrigusios didmiesčiuose toli nuo namų, atskirtos nuo kitų gentainių ir turėjo kaip nors verstis visai svetimame pasaulyje. Nors valdžia programą vertino teigiamai, iš esmės ji tebuvo dar vienas mėginimas išblaškyti ir asimiliuoti čiabuvių bendruomenes ir šeimas. Rezervacijos nyko. Daugybė bendruomenių buvo paliktos likimo valiai. O daugybei vietos čiabuvių amerikiečių persikėlimas į didmiesčius subrandino nevilties palikimą, su kuriuo jie kovoja iki šiol, jau daugiau kaip pusę šimtmečio.

PRO L OGA S 1989 metų sausis

Ką tik prisiekęs naujasis Minesotos Maumedžių apygardos šerifas Korkas O’Konoras atsisėdo už savo darbo stalo, kuris jam teko podraug su ženkleliu. Ant stalo tuo metu nebuvo nieko, tik rytinis laikraštis, keraminis puodelis su rašikliais, o ne kava, ir įrėminta šeimos nuotrauka; stalviršį margino įbrėžimų ir cigarečių išdagų mozaika – palikimas jo tėvo ir kitų vyrų, kurie čia sėdėjo prieš Korką. Jis vilkėjo rusvai žalsvą uniformą, paties išsilygintą priesaikos ceremonijai, kuri tą rytą vyko apygardos teismo rūmuose vos už kvartalo. Dalyvavo žmona Džou su trimis mažais jų vaikais ir svainė Rouzė. Atėjo Semas Žiemos Mėnuo; o ypač Korkas apsidžiaugė teismo salės gale pamatęs Henrį Melju. Senasis žiniuonis sėdėjo tiesia nugara bereikšmiu veidu, bet jo – ir Semo – buvimas patalpoje, kurioje anišinabiai dažnai siekė, bet retai sulaukdavo teisingumo, reiškė viltį, kurią jie dabar atgavo. Korkas juto, kokia iškilminga toji akimirka. Juto drauge su pasitenkinimu, bet jį prislėgė ir sunki našta. Perimdamas tėvo segėtą ženklelį jis suvokė, kokia didžiulė jam teko atsakomybė prilygti žmogui, kuris, atlikdamas pareigą, atidavė gyvybę ir paliko sūnui sunkaus kelio į brandą žemėlapį. Tarpdury pasirodė šerifo pavaduotojas Edas Larsonas. Aukštas, mažakalbis ir kone dešimtmečiu vyresnis už Korką. Jiedu petys petin dirbo daug metų.

ŽAIBO LAUKYMĖ

– Norėtum apsukti mieste pergalės ratą? – paklausė pavaduotojas ir šypsodamasis pridūrė: – Šerife. Buvo sausis, lauke už Maumedžių apygardos šerifo departamento durų spaudė šaltukas. Astro mėlynumo danguje švietė blankiai geltona saulė. Ororos gatvėse, užverstose sustumdyto sniego krūvomis, žmonės jį kaimyniškai sveikino. Nors ir įsisegė ženklelį, o ant pečių užsikrovė viską, ką jis simbolizavo, Korkas vis tiek yra ir visą savo gyvenimą buvo vienas iš jų. Jie valgydavo šalia jo ir jo šeimos penktadienio vakarais lauke prie Džonio užeigos „Pušyno kepsninė“. Rudens vakarais drauge su juo ir kitais aistruoliais sirgdavo per vidurinės mokyklos futbolo rungtynes, o krepšinio sezono metu sėdėdavo greta ant mokyklos sporto salės suolų. Sekmadieniais kartu priimdavo Komuniją Šv. Agnietės bažnyčioje. Taip, jis buvo vienas iš jų. Ir vis dėlto ne visai. Nes Korkoranas Liamas O’Konoras buvo šiek tiek kitoks, ir nors iš veido nebuvo matyti, tai tekėjo jo gyslomis. Ir tą jam priminė pačią pirmą dieną, vos įsisegus ženklelį. Jiedviem su padėjėju Edu Larsonu einant nedideliu prekybiniu miesto rajonu, iš „Kreivosios pušies“ išėjo senis, o su juo dvelktelėjo išsivadėjusio alaus tvaikas. Tarp lūpų spausdamas cigaretę senis delnais pridengė degtuko liepsnelę, paskui išpūtė dūmus į dangų. Tada pamatė abu pareigūnus ir suniurzgė. – Tai jau nemaniau, kad sulauksiu dienos, kai raudonodis bus šerifas, – tarė. – Kaip suprantu, nebalsavai už mane, Lailai, – pasakė Korkas. – Po paraliais, ne rinkimų metas. – Tai nelabai yra kuo skųstis, – atkirto Larsonas. – O aš turiu tau klausimą, Lailai. Kaip ketini parsikasti namo? Nes esi aiškiai per girtas vairuoti. Senis nusuko akis į purvu aptaškytą pikapą prie šaligatvio. – Turbūt pirma išgersiu puodelį kavos „Kepsninėje“. 10

– Gal geriau tris ar keturis, – patarė Larsonas. – Nenuleisiu akių. Abu pareigūnai leidosi toliau ratu, vedančiu prie teismo rūmų, ties kuriais stabtelėjo ir sužiuro į statinį, sumūrytą iš raudono smiltainio dar tais laikais, kai kasyklų lobiai maitino apygardos ekonomiką, o puošnūs viešieji pastatai Minesotos geležies rūdos baseino regione buvo privalomi. – Kalbėdamas per rinkimų kampaniją žadėjai daug permainų. O šitą ar keisi? – paklausė Larsonas, linktelėjęs į teismo rūmus. Kaip beveik visus tokios paskirties pastatus, bent jau tuos, kuriuos buvo matęs Korkas, teismo rūmus vainikavo bokštas, o jame buvo įtaisytas didžiulis laikrodis. Rodyklės jau dvidešimt penkerius metus nejudėjo. Į laikrodį pataikė kulka per susišaudymą, kai žuvo Korko tėvas. Kartkartėmis apygardos komisijos nariai vis pateikdavo siūlymų laikrodį pataisyti, tačiau tie pasiūlymai taip ir nebuvo įgyvendinti. Tad sustingęs bokšto laikrodis jau buvo laikomas paminklu šerifui Liamui O’Konorui atminti. – Ne nuo manęs priklauso, – atsakė Korkas. – Nepažinojau jo, – tarstelėjo Larsonas. – Bet šiame mieste jis tikrai paliko pėdsaką. – Štai ką tau pasakysiu, Edai. Gal grįžk į būstinę? Norėčiau čia kelias minutes pabūti vienas. – Žinoma, šerife. Larsonas atidavė jam pagarbą ir perėjo į kitą gatvės pusę. Korkui bežiūrint į sustingusį laikrodį pūstelėjo šaltas vėjas, ir jis pasijuto tarsi tėvo dvasios aplankytas. Tėvas susirauktų ir pasakytų maždaug taip: „Čia kalba tavo širdis. Jei nori būti geras teisėsaugininkas, turi klausyti galvos.“ Toks patarimas visai atitiktų tėvo būdą. Bent jau tokio tėvo, kokį Korkas prisiminė. O jo atsiminimuose Liamas O’Konoras buvo liūtas, galingai sudėtas, rankomis lyg didelėmis letenomis 11

ŽAIBO LAUKYMĖ

ir vešliais raudono aukso atspalvio plaukų karčiais. Nors paprastai nebuvo linkęs rodyti emocijų, tam tikromis aplinkybėmis tapdavo nuožmus ir valdingas. Vis dėlto, kai šiomis dienomis Korkas imdavo vartyti šeimos nuotraukas, regėdavo vyrą, daug smulkesnį, nei prisiminė, daug malonesnio veido, nei regėjo atmintyje, nepažįstamą daugeliu atžvilgių. Ant šaligatvio stovėjo suoliukas, atsisėdęs jis leido sau nugrimzti į apmąstymus. Po žydru dangumi ir sviesto geltonumo saule, į veidą pučiant šaltam vėjui, jausdamas ant krūtinės naujo ženklelio svorį, o ant pečių – jo užkrautą atsakomybės naštą, jis prisiminė vasarą, kai pirmą kartą pamėgino spėti mįslę, kas jam buvo jo paties tėvas.

Savižudybė

PIRMA DALIS

SAVIŽUDYBĖ 1963 metų vasar a

Savižudybė

1 SKYRI US

Prieš jiems surandant kūną Chorchė dainavo. – Šešiasdešimt šeši alaus buteliai ant sienos, šešiasdešimt šeši buteliai. Vieną paimk, paleisk jį ratu, šešiasdešimt penki alaus buteliai ant sienos. Toji įkyri dainelė truko ilgiau, nei Korkas O’Konoras galėjo ištverti, tad galiausiai pasakė: – Gal jau užsičiaupsi? – Šešiasdešimt penki alaus buteliai ant sienos, šešiasdešimt penki buteliai... Pats liepos mėnuo, karšta ir drėgna. Minesotos Šiaurės apygardoje viskas leipėjo nuo plieskiančios saulės. Tą popietę pasiutusiai gėlė mašalai, todėl, kad negyvai nesugeltų, abu berniukai turėjo labai stengtis žingsniuoti spėriai. Jie žygiavo senu apleistu miškakirčių paliktu keliuku per Aukštutinio ežero nacionalinį mišką, palei oficialiai vadinamą Kvetiko ir Aukštutinio ežero pirmykštės gamtos teritoriją, nors dauguma žmonių ją vadino tiesiog Pasienio vandenimis. Berniukai išsiruošė į vieną iš trijų dešimties mylių žygių, kad gautų žygio ženklelį, o jų tikslas buvo Žaibo laukyme vadinama vieta. Abu nešėsi po kuprinę, ant viršaus prisirišę suvyniotus miegmaišius, ir ketino pernakvoti, o iš ryto grįžti į Ororą, įveikę reikalaujamą antrąjį dešimties mylių kelią. Išėjo pusiaudienį, o dabar jau artėjo trečia valanda. 15

ŽAIBO LAUKYMĖ

–...vieną paimk, paleisk jį ratu, šešiasdešimt keturi alaus buteliai ant sienos. – Jėzau, nutilk bent trumpam. – Gerai. O ką tu nori dainuoti? – Nenoriu aš dainuoti. – Spėk, ką mačiau per televizorių aną vakarą. – Jau sakei. „Padarą“. – Tas padaras toks kietas. Žinai, kas slepiasi baisūno kostiume? – Nenumanau. – Džeimas Arnesas. Gi žinai, maršalas Metas Dilonas iš „Šautuvo dūmų“. – Maustai mane. – Prisiekiu. – Kam jam krėsti tokias kvailystes, jeigu jis jau yra maršalas Dilonas? – Tas filmas senesnis už „Šautuvo dūmus“. Visiems reikia nuo ko nors pradėti. Žiūrėk. Nusimetęs kuprinę Chorchė kyštelėjo ranką po atlapu ir ištraukė susuktą piešimo popieriaus lapą. Išvyniojo ir parodė Korkui. Jame pieštuku buvo nupieštas padaras iš filmo, apie kurį juodu kalbėjosi. Nors buvo tik dvylikos metų, Chorchė puikiai piešė ir jau seniai domėjosi visokiais naktiniais baisūnais, ypač visokiais padarais, kuriuos uoliai kurpė Holivudo B kategorijos siaubo filmų fabrikai. – Tikrai geras, – tarstelėjo Korkas. – Jau parašiau, kad atsiųstų man modeliuko rinkinį. Tiksliai žinau, kur jį pastatysiu surinkęs. Prie „Vilkolakio“ ir „Padaro iš Juodosios lagūnos“ modeliukų, – Chorchė trumpam liovėsi tauškėti, pauostė orą ir suraukęs nosį burbtelėjo: – Kas čia nugaišo? 16

Savižudybė

Korkas irgi pauostė – silpnas vėjelis atnešė šleikštų pūvančios maitos tvaiką. – Gal elnias ar kas nors panašaus, – atsakė. – Kažkur miške. Už šimto jardų apžėlusio miško keliuko gale abu berniukai jau matė Žaibo laukymės pievą, kurioje riogsojo griuvėsiai. – Eime, – paragino Korkas. – Jau visai nebetoli. Įsidėjęs piešinį Chorchė užsimetė kuprinę ant pečių, ir jie nužingsniavo į priekį. Žaibo laukymė plytėjo didelės senutėlių veimutinių pušų ir mišrių lapuočių girios viduryje, Geležies ežero pakrantėje. Korkas joje lankėsi daug kartų, dažniausiai kartu su Biliu Palankiuoju Vėju, bičiuliu iš rezervacijos, ir jo dėde Didžiuoju Džonu Menidydsu. Šį vyrą gerbė ir juo žavėjosi, nes jis puikiai pažinojo didįjį Nortvudsą ir turėjo įgūdžių, kurių reikia išgyventi tuose miškuose. O patį pirmą kartą Žaibo laukymėje Korkas lankėsi vos šešerių su savo močiute Dilse. Rezervaciją ir laukymę skyrė tik trejetas mylių, taigi Korkas, nors ir mažomis kojomis, lengvai nužygiavo pirmyn ir atgal. Visą kelią močiutė Dilsė rodė augalus, medžius ir žvėrių pėdsakus įvardydama juos odžibvių kalba. Ši grynakraujė Geležies ežero žemių anišinabė buvo viena iš saujelės likusių vyresniųjų, sklandžiai kalbančių savo tautos kalba. Ji nuolat stengėsi įtikinti Korką išmokti kalbėti taip, kaip kalbėjo jo protėviai, bet jis skundėsi, kad jam per sunku. „Tik tingiam protui, Korki“, – paprastai atšaudavo. Beveik visą savo amžių ji mokytojavo, ir nors nutarė nespausti jo mokytis kalbos, visada pridurdavo ką nors maždaug taip: „Kai aš ir kiti vyresnieji numirsime, kalba mirs drauge su mumis. Ir išnyks viskas, kas mes buvome kaip tauta.“ Todėl Korkas visada pasijusdavo kaltas, bet ne tiek, kad iš karto pultų kalti kalbą, kuri, kaip padejavo jo tėvas, buvo antra pagal sunkumą po kinų mandarinų. 17

ŽAIBO LAUKYMĖ

Laukymės viduryje kėpsojo apdegusios didelio rąstų statinio liekanos. Sienos seniai sugriuvo, sveiki liko tik akmeninis ugniakuras ir kaminas. Laukymėje vešėjo virgininiai varpeniai, pataisai ir gauromečiai, žydintys smailiais skaisčiai purpuriniais žiedynais. Perbridę pievą berniukai priėjo tiesiai prie sudegusio statinio. Chorchė nužvelgė apanglėjusią gaisravietę, paskui pasidairė po dangų. – Tikiuosi, naktį nekils audra. Nenoriu, kad ir man nutiktų taip, kaip šitam namui. – Čia šventa odžibvių vieta, čia tvyro galia, – paaiškino jam Korkas. – Močiutė Dilsė sako, kad čia niekam negalima buvo ręsti trobesio. Štai kodėl dvasios lėmė, kad į jį trenktų žaibas. Mudviem, manau, viskas bus gerai, – pašaipiai nužvelgė draugą. – Man tai netrukdo. Chorchė niuktelėjo Korkui į petį, o paskui pasišlykštėdamas susiraukė. – Tas dvėselienos tvaikas mus persekioja. Gal įsirenkim stovyklą kur nors kitur. Nenoriu jo uostyti visą naktį. Korkas nebesiklausė. Žiūrėjo į pietinį pievos pakraštį. Ten pro medžius mirguliavo tarsi gyvsidabriu užlietas Geležies ežeras. Bet ne ežeras patraukė jo dėmesį. Jis spoksojo į milžinišką klevą, vienišą išsikerojusį laukymėje. – Chorche, – sušnabždėjo ir linktelėjo į medį. Chorchė pasekė jo žvilgsnį ir taip pat pašnibždomis atsakė: – Jėzau! Ten ne elnio gaišena. Berniukai numetę kuprines iš lėto žengė prie vienišo klevo, nepajėgdami atitraukti akių nuo to, ką išvydo. Sustojo per dešimtį pėdų nuo pakibusio kūno. Kilpoje kybojo didelis vyras, milžiniškas. Ilgi juodi plaukai gaubė pečius kaip gedulo šalis. Veidas buvo išpurtęs, išlindęs 18

Savižudybė

liežuvis pajuodęs. Putotas kraujingas skystis varvėjo iš burnos ir šnervių. Iš akiduobių kiaurymių kaip balkšvos ašaros skruostais žemyn ropojo vikšrai. Jų pusėn stipriau pūstelėjo vėjelis, ir abu atšoko nuo juos apsiautusio kvapo. – Dieve, – Chorchė nusisuko ir nuklupiniavo šalin. Kad ir koks stiprus buvo tvaikas, kad ir koks groteskiškas yrantis kūnas, Korkas negalėjo pajudėti, negalėjo atplėšti akių, nes pažino mirusįjį. Ir nors palaikai priešais kybojo ne dėl jo kaltės ar poelgio, jis pravirko ir ištarė: – Apgailestauju, Didysis Džonai. Aš labai apgailestauju.

ŽAIBO LAUKYMĖ

2 SKYRI US

Laukymėje stoviniavo keturi vyrai, trejetas jų buvo Maumedžių apygardos šerifo departamento uniformomis. Šerifo pavaduotojas Džo Mysas bato nosimi paspyrė vieną iš dviejų tuščių viskio butelių besimėtančių pievos žolėje netoli pakaruoklio. – Atrodo, pirma pasisėmė drąsos. Šerifas Liamas O’Konoras liūdnai palingavo galvą. – Maniau, visam laikui atsisakė svaigalų. Sigurdas Nelsonas, vienintelių Ororos laidojimo namų savininkas ir apygardos koroneris, atlikęs paviršutinišką apžiūrą pasitraukė nuo tebekabančių ant medžio palaikų. – Negyvas jau kurį laiką, Liamai. Ilgokai, o varnos ir vikšrai dar pagreitino irimo procesą. Keturios ar penkios dienos, sakyčiau. Maždaug nuo ilgojo Liepos ketvirtosios savaitgalio. Sai Borkmanas, antrasis Maumedžių apygardos šerifo pavaduotojas, sukiojosi aplink kūną su „Polaroid“ aparatu, fotografuodamas įvykio vietą iš visų kampų. Baigęs darbą fotoaparatą ir padarytas nuotraukas sukrovė į dėklą ir priėjo prie kitų vyrų. – Kada nuleisime jį žemėn, Liamai? Vėjas pūtė iš vakarų į rytus. O Liamas O’Konoras su kitais stovėjo prie kūno pavėjinėje pusėje. Bet vėjui nurimus, tvaikas juos pasiekė. – Ar jau baigei, Sigurdai? – pasiteiravo Liamas. – Pamačiau, ką reikėjo. Galiu atlikti skrodimą, jei nori, bet 20

Savižudybė

mirties priežastis visiškai aiški. Gali sutaupyti apygardai krūvą pinigų. Liamas apžiūrėjo, kas liko iš Didžiojo Džono Menidydso kūno. Kaip ir sakė koroneris, varnos ir vikšrai nuoširdžiai pasidarbavo. Dar galima pridurti, kad irdami palaikai išpampo, audiniai plyšo, ėmė varvėti ir siaubingai dvokė, tad iš žmogaus, kurį jis pažinojo ir gerbė, galop liko tik atgrasus siaubas. – Išsamios autopsijos nereikia, Sigurdai. Kuo greičiau turiu atiduoti kūną jo žmonėms. Dėl apeigų. Bet norėčiau, kad į kriminalistikos laboratoriją būtų nusiųsti kraujo ėminiai toksikologiniam tyrimui – grynai dėl visa pikta. – Bus padaryta. Lauksiu prie lavoninės su vežimėliu. Koroneris apsisuko ir nuėjo prie savo automobilio, stovinčio ant senojo keliuko prie Šerifo departamento tojotos „Cruiser“ visureigio ir Liamo O’Konoro sunkvežimiuko pikapo. – Jau nupjauti, Liamai? – paklausė Borkmanas. – Tuoj pasiimsiu iš sunkvežimiuko brezentą. Kol Liamas iš lėto brido per pievą, koronerio automobilis apsisuko ir nuvažiavo atgal į Ororą. Šerifas nuleido galinį bortą ir įsiropštęs į kėbulą atidarė bagažo dėžę, pritvirtintą prie užpakalinės kabinos sienos. Išėmęs brezentą grįžo prie pavaduotojų ir Didžiojo Džono palaikų. – Padėk patiesti po juo, Džo. Pakaruoklio batuotos kojos kybojo vos per šešis colius virš žemės. Liamas su Mysu pakišo brezentą po juo, išlygino, ir Liamas pasakė: – Nupjauk virvę, Sai. Ten, kur pririšta prie šakos. – Nežinau, ar pasieksiu taip aukštai. Gal tiesiog kur nors virš kilpos? – Tada virvė liks karoti ant šakos. Nenoriu palikti nieko, kas viliotų šmėklas. 21

ŽAIBO LAUKYMĖ

Borkmanas gūžtelėjo. – Tu šerifas. Netoli pakaruoklio voliojosi išvirtusios pušies keturių pėdų ilgio patrešęs rąstigalis. Teisėsaugininkai jau svarstė, kad jį ten atsivilko pats Didysis Džonas, pasilypėjęs pasiekė šaką, pririšo prie jos virvę, o tada žengė lemtingą žingsnį. Užlipęs ant rąstigalio Borkmanas pasistiebė ant pirštų galų ir kišeniniu peiliu nupjovė virvę. Kūnas staiga dribo žemėn. Nukrito ant patiesalo keistai žliugtelėdamas, ir aplinkui ištiško skysčiai. – Jėzau, – sudejavo Mysas. – Kartais nekenčiu šito darbo. Liamas kruopščiai nuėmė kilpą nuo lavono kaklo ir padėjo virvę į šoną. Abu pavaduotojai suėmė po brezento kampą. Liamas pakėlė kitus du kampus ir sukomandavo kelti. Nunešę sunkų kūną į sunkvežimiuką visi trys įkėlė į kėbulą. Šerifas užklostė brezentą ir sukamšė kraštus, kad per kelionę iki laidojimo namų palaikai būtų visiškai uždengti. Pakėlė nuleistą bortą, o tada stabtelėjęs pasidairė į dangų. Saulė, artėdama prie vakarų horizonto, jau liejo nuožulnius persikų spalvos spindulius. Pieva skendėjo ilguose laukymę supančių senų pušų šešėliuose. – Aš nugabensiu kūną, – tarė jis. – Jūs grįždami parvežkite virvę ir butelius. Ir kol ne per tamsu, paieškokite aplinkui dar ko nors. – Pavyzdžiui, ko? – paklausė Borkmanas. – Bet ko, ką Didysis Džonas galėjo palikti. – Nori pasakyti, laiškelio? – pasitikslino Mysas. – Man regis, tie viskio buteliai viską paaiškina. Jau esi matęs tokių dalykų. Visi matėme. Per daug kartų. – Tiesiog darykit, kaip sakau. Pavaduotojai susižvalgė, ir Mysas burbtelėjo: – Kaip pasakysi, šerife. 22

Savižudybė

Liamas pyktelėjo ant jų, bet dabar sušvelnino balsą. – Čia nematyti jo sunkvežimio. Patikrinkite pakrantę, pažiūrėkite, gal atplaukė kanoja. Vyrai iš karto neišsiskirstė. Stovėjo drauge, ilgi jų pačių šešėliai gulė ant laukinės žolės, želiančios pievoje aplink seno miškakirčių trobesio degėsius. – Maniau, jis metė girtauti, – galiausiai prabilo Mysas. – Galvojau, įveikė savo demonus. Liamas O’Konoras neatsakė. Tačiau jis mąstė, ir mąstė štai ką: Ar mūsų demonai apskritai kada nors mus palieka? Tada pagalvojo: Niekas neturėtų matyti tokių dalykų. Juo labiau vaikas. Ir pamanė: Ypač mano vaikas.

Liamas stovėjo ant šaligatvio prie savo namų Agrastų gatvelėje. Jau buvo tamsu. Iš vidaus pro langus sruvo šviesos ir kvietė užeiti, tačiau jis nenorėjo žengti vidun. Viršuje šviesa degė tik viename kambaryje – jo sūnaus miegamajame. Bet jam bestovint ir bežiūrinti lempa užgeso. Ir nors tądien šerifui reikėjo dar daug ką padaryti, pirmiausia jis turėjo pasikalbėti su Korku. Tik nelabai žinojo, ką sakyti berniukui, regėjusiam tokį siaubą, kokį jis išvydo Žaibo laukymėje. Liamas O’Konoras kovėsi Europoje aštuntos Oro desanto divizijos gretose. Matė mirtį ir mirties padarinius šimtais klaikiausių pavidalų. Nors tada jau buvo suaugęs vyras – ar bent taip apie save manė, – trikdantys vaizdai naktimis vis dar jį aplankydavo, o jis krūptelėjęs pabusdavo apsipylęs prakaitu. Tai kaip turėtų jaustis dvylikametis? Vos užlipo prieangio laiptais, išgirdusi jo batų trepsėjimą ant medinių pakopų, tarpduryje išdygo žmona. Atidarė tinklines duris ir įdėmiai jį nužvelgė. 23

ŽAIBO LAUKYMĖ

– Atrodai baisiai, – apsikabino jį Kolina. – Kaip Korkas? – Ramus, – ji žingtelėjo atgal įleisdama vyrą į namus. – Jis viršuje nuo tada, kai išėjai. Iš virtuvės pasirodė uošvė Dilsė. Liekna, nedidelio ūgio, bet, kaip mėgo sakyti Liamas, „tvirta kaip kietmedis“. Įpusėjusios šeštą dešimtį moters plaukai tebebuvo juodi kaip panteros kailis, dažniausiai ji pindavo juos į vieną ilgą kasą, nusidriekusią per visą nugarą. – Kalbėjai su Didžiojo Džono šeima? Su broliu? – Nuvažiavau į rezervaciją ir beldžiausi į Oskaro duris, bet jis neatsiliepė. Panašu, kad niekas, su kuo kalbėjausi, nežinojo, kur galėčiau rasti jį ar kurį nors Didžiojo Džono pusbrolį. – Nuvažiavai šitaip, su uniforma? – paklausė Dilsė. – Juk darbo reikalais. – Pasakei jiems, kodėl ieškai Oskaro? Jis papurtė galvą. – Nenoriu, kad pasklistų gandai, kol pavyks pranešti kam nors iš šeimos. Dilsė užvertė akis. – Nėra ko stebėtis, kad jie nieko tau nepasakė. Tikriausiai pamanė, kad atvažiavai pridaryti Oskarui bėdų arba vėl suimti. – Užtat gavau jo sesers Kalifornijoje numerį ir paskambinsiu, kai tik pakalbėsiu su Korku. – Kai grįši į rezervaciją, važiuosiu kartu, – pasakė Dilsė. – Aš pavaikščiosiu po namus. Su manimi jie kalbės. Namai kvepėjo maltos mėsos kepsniu, ir Liamas suprato peralkęs, kad ir koks apetito nežadinantis darbas jam tą vakarą teko. – Einu pas Korką į kambarį, o paskui man reikia ko nors užvalgyti. Šį vakarą dar reikia daug ką nuveikti. 24

Savižudybė

Kolina staiga palinkusi prie jo pabučiavo, ir tokia netikėta reakcija jį gerokai nustebino. – O už ką? – Kad esi geras žmogus ir sunkiai pluši. Paliksiu tau kepsnio lėkštėje. Viršuje sūnaus kambario durys buvo uždarytos, tad Liamas tyliai pasibeldė. – Kas ten? – Tėtis. Galiu užeiti? – Aha. Korkas gulėjo ant lovos tamsoje. Iš koridoriaus ant jo lyg ašmenys krito šviesa. Jos apšviestas greta berniuko taikiai tįsojęs Džeksonas, šeimos šuo, markstydamasis pakėlė galvą. Liamas prisėdo ant lovos. – Kaip laikaisi? Korkas trūktelėjo pečiais. – Tebematau jį. – Žinau. Kurį laiką matysi – tikriausiai. Sunku tokio reginio atsikratyti. Nusukęs žvilgsnį į šoną Korkas žiūrėjo pro langą į tamsą. – Kodėl? – Nes jis siaubingas, o siaubingi dalykai mūsų ilgai nepaleidžia. – Norėjau paklausti, kodėl jis taip padarė? – To aš nežinau, Korkai. Būta ir alkoholio, taigi... Nežinau. – Jis liovėsi gerti. Henris Melju jį išgydė. – Jei žmogus alkoholikas, niekada nepasveiksta. Tik nuolatos gyja. – Bet nesižudo vien todėl, kad prisigėrė. – Ne. – Tai kodėl? 25

ŽAIBO LAUKYMĖ

– Nežinau. – O išsiaiškinsi? – Nežinau, ar yra prasmė. – Žmonės norės žinoti. Jo šeima. – Jie galbūt vieninteliai suprastų, kodėl taip nutiko. Man regis, geriausia būtų leisti jiems patiems išsiaiškinti. – O Bilis žino? – Turiu jo šeimos Kalifornijoje numerį. Paskambinsiu. Džeksonas nušoko nuo lovos, pasirąžė, pasipurtė ir išbidzeno iš kambario. – Valgei? – paklausė Liamas. – Nebuvau alkanas. Liamas padėjo ranką sūnui ant peties. Vaikas buvo liesas, tėvas delnu apčiuopė kaulą. – Norėčiau, kad nebūtum matęs to, ką šiandien išvydai. Bet negaliu padėti tau to pamiršti. Jei nori pasikalbėti, išklausysiu. – Chorchė irgi matė. – Pasikalbėsiu su juo ir jo mama. Sūnus linktelėjo ir vėl nusuko veidą į langą. – Eisiu apačion ko nors užkąsti. Nori? Korkas papurtė galvą ir toliau atkakliai žiūrėjo pro langą. Priėjęs prie durų Liamas O’Konoras sustojo nugara nusisukęs į šviesą koridoriuje, ir ilgas tamsus jo šešėlis krito skersai lovos. Labai norėjo rasti būdą ištrinti sūnui iš galvos matytą šiurpų vaizdą. Bet žinojo, kad nėra tokios magijos, kuri padėtų švariai nuvalyti grifelinę atminties lentelę. Tiesiog tenka išmokti gyventi toliau.

Savižudybė

3 SKYRI US

Būtent Bilis Palankusis Vėjas po keturių dienų paprašė Korko grįžti į Žaibo laukymę. Korkas nenorėjo eiti, bet Bilis užsispyrė. Sakė, turi pamatyti vietą, kur dėdė mirė, pamatyti, kur tiksliai Korkas jį rado. Abu berniukai žingsniavo palei Geležies ežero krantą į šiaurę nuo rezervacijos miestelio Aloetės. Iš jo iki apanglijusių miškakirčių stovyklos griuvėsių, apleistų beveik pusę amžiaus, buvo trys mylios kelio tankiu mišku. Nors Bilį į Geležies ežero rezervaciją parvedė tragedija, Korkas labai laukė, kada galės pabūti su beveik dvejus metus nematytu draugu ir pabendrauti. Bilis jam pasakojo apie Los Andželą, visiškai kitokį pasaulį nei rezervacija. Baisiai daug automobilių ir visi laksto labai greitai. Visur skaisčios šviesos, ir plieskia jos kiaurą naktį, todėl žvaigždžių nematyti. Dušuose – karštas vanduo. Takų gali nusipirkti prie kiekvieno gatvės kampo. – Takų? – paklausė Korkas. – Kas tie takai? – Meksikietiškas užkandis, – atsakė Bilis. – Aštri mėsa ir sūris traškaus papločio geldelėje. Gali nusipirkti net buritų ir enčiladų. – O kino žvaigždės? Matei kino žvaigždžių? Bilis stabtelėjęs priklaupė užsirišti kedų raištelių. – Man atrodo, kartą Venecijos paplūdimyje mačiau Džonį Veismiulerį, bet gana toli, todėl galvos nedėčiau. 27

ŽAIBO LAUKYMĖ

Mašalai kaip visada vargino įkyriai. – Greičiau, – paragino Korkas. Bilis atsistojo, ir jie nužingsniavo toliau. Per tuos dvejus metus, kai šeima išvyko iš Geležies ežero rezervacijos, Bilis užaugo. Išvažiuodamas buvo kiek mažesnis ir liesesnis už Korką. Dabar lenkė jį dviem coliais, ir jau ryškėjo viršutinės jo kūno dalies raumenys. O Korkas vis dar tikėjosi savo augimo spurto pradžios. Kai jam sukako dvylika, tėvas užtikrino, kad veikiausiai tai nutiks greitai, ir jis nerimaudamas vis dar laukė. Geras tėvo draugas Semas Žiemos Mėnuo patarė turėti kantrybės; suvyriškėjama atėjus laikui, pasakė ir perspėjo, kad ne visada tai nutinka staiga. O vyresnysis Henris Melju, kuris buvo žiniuonis, arba gydūnas, ir garsėjo kaip išminčius, pareiškė: „Paukštis nepakils skrydžiui, kol visas neapsiplunksnuos. Mačiau tave nuogą garinėje, Korkoranai O’Konorai, – akivaizdu, tavo plunksnos dar neprasikalė.“ Prajuokino tėvą su Semu Žiemos Mėnesiu, bet Korkui neatrodė juokinga. – Ar ten kada nors sninga? – paklausė Korkas. – Kalnuose, bet ne mieste. – Buvai kalnuose? – Nea. Tėvelis visada per daug užsiėmęs. – Pasiilgsti sniego? – Maždaug tiek pat, kiek uodų ir mašalų. – Nežinau, ar galėčiau gyventi ten, kur nebūna sniego. O kaip Disneilendas? Buvai? – Dar ne. Pasiutusių pinigų reikia, kad ten patektum. – Nueini prie vandenyno? – Kartais. Vandenynas nemokamas. – Draugų turi? Bilis burbtelėjo: – Gal jau liaukis klausinėjęs. 28

Savižudybė

Prie Voro upės, srovenančios pro aukštas nendres, juodu nusiavė sportbačius, nusimovė kojines ir pasiraitoję kelnių klešnes perbrido skaidrų upelį. Nuėję dar ketvirtį mylios pasiekė Žaibo laukymę. Bilis paėjėjo į priekį iš lėto, tarsi pagarbiai. O kai juodu pasiekė židinį ir kaminą, sustojo ir susikišo rankas į senų Levi’s džinsų kišenes. Susirūpinęs apžvelgė griuvėsius ir atsisuko į Korką. – Kur? – paklausė. Korkas kuo puikiausiai suprato, ką jis nori sužinoti, ir parodė vienišą klevą laukymės pakrašty. Jam palengvėjo, kad Bilis susilaikė ir prie medžio nesiartino. Tik užsimerkęs giliai įkvėpė ir tarė: – Jis čia. – Jis negyvas, Bili. Eina Dvasių Taku. – Šluotrykštė kalba kitaip, – Bilis paminėjo pravardę, kuria rezervacijos vaikai pravardžiavo Elsę Brum, seną moterį, baisiai liesą ir ūmaus būdo, iš čia ir nepalankus epitetas. – Ji sako, kad jis miręs jau daugiau kaip keturios dienos ir jokių apeigų nebuvo atlikta, todėl jo siela nežino, kaip eiti Dvasių Taku. Ir net jei deramos apeigos būtų vykusios, pasak jos, jis vis tiek negali juo eiti, nes vaikščiojo į mišias misijoje pas tėvą Kemą. – Daug indėnų lanko mišias, – atrėmė Korkas. – Ir tu lankai. – Tai ji ir sako, kad Dvasių Taku neisime nė vienas iš mūsų. Man paaiškino, kad dėdė Džonas tiesiog klajos po tas vietas, kur lankydavosi gyvas. Kaip vaiduoklis. – Šluotrykštė – sena bambeklė. Pati nežino, ką pliauškia. Bilis tęsė: – Jis nuolat mane čia atsivesdavo. – Žinau. Kartais ir mane kartu. – Prisimeni? Pasakodavo mums apie senelį Vilį, kuris dirbo medienos ruošos stovykloje, kol žaibas ją supleškino. Mes 29

ŽAIBO LAUKYMĖ

gulėdavome miegmaišiuose ir žiūrėdavome į žvaigždes. Ir pašvaisčių dažnai matydavom. – Prisimenu, – atsakė Korkas. – O prisimeni, kaip pasakojo, kas jos? Mirusieji, šokantys Gagidž Minevanigozivaning, amžinos laimės žemėje. Ir jis turėtų ten keliauti Dvasių Taku. Bet įstrigo, nežinau, limbe ar kažin kur, – Bilis apsisuko ratu, akimis iš lėto aprėpdamas viską iš eilės ir galiausiai vėl įsistebeilijo į vienišą klevą. – Kodėl čia? Korkas suprato, ko jis klausia. Kodėl Didysis Džonas pasirinko būtent šią ypatingą vietą savo gyvenimui užbaigti – į šį klausimą Korkas negalėjo nė mėginti atsakyti. Galop Bilis atsisėdo tarp varpenių, nuskynė vieną ir išsiblaškęs ėmė pešioti lapelius. Korkas įsitaisė šalia. Bičiulis papasakojo jam, kaip Kalifornijoje vėlų vakarą sulaukė žinių iš Korko tėvo. Motina verkė, kol išaušo. Bilis prisipažino irgi verkęs. Popietė buvo rami, iš visų pusių laukymę juosiančiuose medžiuose tylėjo net paukščiai. Atrodė, ir mašalai vengė šios vietos. – Dėdė pasakodavo, kad šioje vietoje esama galių. Negalima čia buvo kirsti miško, todėl žaibas ir trenkė, – Bilis giliai įkvėpė. – Jis buvo teisus. Aš jaučiu jas. Ir jį jaučiu. Jis čia. Korkas irgi kažką jautė, bet jo pojūčiai siejosi su kybančio kūno vaizdiniu ir vis dar jį persekiojančiu siaubu. Biliui bent jau neteko jo matyti. – Ir jis ne limbe, – tęsė šis. – Jis kažko nori. Korkas nužvelgė medžius, beveik tikėdamasis pamatyti ką nors išnyrant iš šešėlių. – Ko? – Nežinau. Korkas nežinojo, ar dėl Bilio jam į galvą įdiegtos minties, ar dėl tebetvyrančios tragedijos dvasios, tarsi persmelkusios visą 30

Savižudybė

laukymę, bet ir jis kažką pajuto – kažką grėsminga. Staiga panoro iš čia nešdintis. Atsistojo ir tarė: – Turėtume pasikalbėti su Henriu Melju. Bet Bilis nesijudino. – Nagi, – paragino Korkas. – Žiniuonis padės. Jis žinos, ko Didysis Džonas nori. Bilis galop atsistojo ir nusekė įkandin. Jiedviem priėjus pamiškę, Korkas stabtelėjęs atsisuko paskutinį kartą pasižiūrėti į apanglėjusius statinio griuvėsius – jei odžibviai dėl šios vietos teisūs, jo nereikėjo čia ręsti. O tada atplaukęs debesis užstojo saulę, ir virš berniukų praslinko tamsus šešėlis. Grynai akies krašteliu Korkas išvydo, kaip tarp aukštų pušų šešėlių tolimajame laukymės pakraštyje staiga išniro daug didesnis tamsos tumulas, ir baimės kumštis sugniaužė paširdžius. Grįžtelėjęs jis čiupo draugą už rankos. – Jėzau, Bili! Žiūrėk! Bet kai berniukai atsigręžė drauge, saulė vėl išlindo, o didysis juodulys pradingo. – Kas ten buvo? – paklausė Bilis. Korkas minutėlę užtruko, kol atitoko. – Nieko, – atsakė. Atsuko Žaibo laukymei nugarą ir leidosi eiti. – Nieko ten nebuvo.

Paul Dinndorf nuotr.

The New York Times bestseleris