R omana s
Iš anglų kalbos vertė Jūratė Pavlovičienė
Vilnius, 2020
... vienas išėjo visai, visai, amžinai, mes pasiliksime vienos ir pradėsime savo gyvenimą iš naujo. Reikia gyventi. Reikia gyventi. Antonas Čechovas, Trys seserys*
Etiketą galima apibūdinti kaip metodą, leidžiantį įvaldyti socialinio gyvenimo meną. Dėl įvairių svarbių priežasčių kai kurios tradicijos, kaip ir meno, mokslo ar tiesiog gyvenimiškų dalykų žinios, perduodamos iš kartos į kartą. Tik visai neprotingas žmogus gali teigti, kad taisyklės, padedančios reguliuoti socialinius santykius, nevertos dėmesio. Ledi Trubridž, Etiketo knyga
* Iš rusų kalbos vertė Balys Sruoga. Iš: Antonas Čechovas. Žuvėdra; Dėdė Vania; Trys seserys; Vyšnių sodas. Vilnius: Alma littera, 2006, p. 231 (312). (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)
Sena moteris giliai įkvepia, kad plaučiai prisipildytų gaivaus rudens oro, išskečia rankas ir tobulai pataikydama išdainuoja aukštutinę „do“. Tyra ir švari nata pakyla virš antkapių, netvar kingai išbarstytų priešais besileidžiančiame kalvos šlaite. Nė vie no žmogaus ausų nepasiekia tas stulbinamos jėgos persmelktas tobulai aukštas garsas – jį girdi tik varnos, sutūpusios kur ne kur stirksančių pušų šakose, ir voverė, kapstanti giles iš slėptuvės šalia sukrypusio akmeninio kryžiaus. Moteris subruka rankas į nudėvėto tvido apsiausto kišenes ir šypsosi prisimindama ryškiai raudoną šilko suknelę, kurią vilkėjo kitame gyvenime – prieš daugybę metų. Beveik tokio pat atspal vio kaip nutrinti raudoni batai, kuriuos avi dabar. Net daugybė raukšlių, vagojančių vėjo nugairintą jos veidą, nepajėgia nuslėp ti išskirtinio grožio pėdsakų, o stebint priešais vykstančią sceną akyse įsižiebia smalsumo kibirkštėlės. Moteris pradeda lėtai leistis šlaitu, zigzagais apeidama tarp antkapių styrančius apšerkšnijusios aukštos žolės kuokštus. Pajutusi besiartinančio žmogaus keliamą pavojų, voverė žaibiškai strykteli į šalį ir nervingai judina uodegą, tačiau nenori trauktis nuo atsargų slėptuvės. Pasiekusi kalvos papėdėje vingiuojantį kelią, moteris pamato po kojomis gulinčią vienišą apdraskytą rožę, rausvus jos žiedlapius dengia šarma. Ji pakelia žiedą, atidžiai apžiūri, žavėdamasi trapiu grožiu, ir atsargiai padeda ant artimiausio paminklo. Gyvenimas pilnas mažų džiaugsmų, jeigu žinai, kur jie slepiasi, – spindinčios 9
Ruth Hogan
moters akys nuolat jų ieško ir randa net tamsiausiose vietose ir tamsiausiu gyvenimo laiku. Staiga iš dangaus šalia nusileidžia tamsi figūra ir garsiai krank sėdama pradeda tvarkytis plunksnas. Netoliese nutupia kita var na, tada viena po kitos pasipila visas būrys. Moteriai žengiant pro aprūdijusius kaltinius geležies vartus, paukščių vis daugėja – vieni striksi šalia ir paskui ją, kiti sklando aplink galvą. Parkas beveik tuščias, vos keli žmonės vedžioja šunis ir būrelis vaikų trumpina kelią iš mokyklos. Moteris, iš apsiausto kišenės ištraukusi popieri nį paketą, pradeda berti jo turinį. Kol varnos godžiai ryja kasdieninį duonos davinį, ji susidomė jusi pakelia akis į dangų, kur besiartinantis saulėlydis vario raudo niu dažo tamsių debesų kraštus. Maži džiaugsmai.
10
1
Maša Prieš kelerius metus... Šiandien vandens temperatūra baseine – 6,3 laipsnio. Šiek tiek šilčiau negu lavoninėje, bet juk aš dar nesu visiškai mirusi. Migla kybo virš mėlyno vandens tarsi sauso ledo dūmai ap šviestoje diskotekos aikštelėje, tačiau šiose gelmėse, po ryškiu mirguliuojančiu vandens paviršiumi, aš šoksiu paskutinį šokį. Mirties šokį. Lyg priglaudus ledo maišelį geliantis šaltis malšina aštrų skausmą ir liūliuodamas gundo užmigti. Kūnas instinkty viai nori kovoti už gyvybę – jaučiu, kaip degte dega plaučiai, mė gindami įkvėpti oro. Tačiau mano siela visiškai rami, kaip astronauto majoro Tomo iš Deivido Buvio dainos. Sakoma, kad mirštant prieš akis žaibiškai prabėga visas gyveni mas, bet aš matau tik vieną fragmentą – tą akimirką, kai pabudau, o jis buvo išėjęs. Tai yra paskutinės sekundės, kai mano kūną ir sielą jungia trapi alchemija, vadinama gyvybe. Sielvarto išsekinta dvasia nebepajėgia kentėti – ji trokšta atsisveikinti su kaulais ir raumenimis, kuriuos kažkada vadino namais. Koks palengvėjimas apima, kai gali išeiti.
11
2
Alisa Prieš kelerius metus... Sodrus salsvas vaisių ir karamelės kvapas užpildė virtuvę, kai Alisa atidarė orkaitės dureles ir atsargiai ištraukė karštą skardą. Apverstas pyragas su ananasais. Mečio mėgstamiausias. Alisa žvilgtelėjo į sieninį laikrodį. Jis grįš už kelių minučių, kaip visada žvėriškai išalkęs po baseine praleistos popietės. Šiandien Mečiui reikėjo atlikti testą dėl bronzos medalio ir įveikti daugybę išban dymų, įskaitant pagrindinių gyvybės gelbėjimo įgūdžių tikrinimą. Alisa neabejojo, kad viskas nesunkiai pavyks. Jis nuo kūdikystės visiškai nebijo vandens, o plaukti išmoko dar nepradėjęs lankyti mokyklos. Alisa įmetė į kriauklę kelias skusti paruoštas bulves: vakarienei bus piemenų pyragas – dar vienas iš Mečio mėgstamiausių patie kalų. Šiandien norėjosi jį palepinti. Ne tik dėl plaukimo testo, bet ir todėl, kad neapsakomai myli savo sūnų ir visada baiminasi ro danti jam per mažai jausmų. Iš mokyklos grįžtančio Mečio lauki mas jai buvo svarbiausias dienos įvykis. Nuskustas bulves sumetusi į puodą su verdančiu vandeniu ir apvertusi skardą, Alisa iškratė į lėkštę pyragą. Tada vėl žvilgtelėjo į laikrodį. Atgalia ranka nuvalė aprasojusį virtuvės langą, kad galėtų stebėti, kaip jis ateina keliu. Netrukus tolumoje pasirodė išsitaršiusi figūra. Nepaisydamas šal čio, jis žingsniavo atsagstytu megztiniu ir atlaisvintu kaklaraiščiu, 12
Ypatinga Selės išmintis
vieno bato raštelis kadaravo neužrištas. Maišelį nešėsi permestą per vieną petį, sportinį krepšį – per kitą, veide švytėjo plati šypse na. Įdundėjęs pro galines duris, jis nusviedė maišelį ant virtuvinės kėdės, sportinį krepšį numetė ant grindų ir patraukė tiesiai prie pyrago. – Neskubėk, jaunuoli, – sustabdė Alisa, šypsodamasi dėl sū naus nekantrumo. – Kaip sekėsi? – Išlaikiau! – iškėlęs kumštį išdidžiai atsakė Metis, neatplėšda mas žvilgsnio nuo pyrago. – Net neabejojau, kad tau pavyks, – pasakė Alisa, taršydama drėgnus jo plaukus. – Dabar eik persirengti, šlapius plaukimo reik menis palik vonioje, tada galėsi valgyti pyrago. – Maaama! – nepiktai užprotestavo Metis, tačiau paskubomis čiupęs nuo grindų sportinį krepšį nušuoliavo laiptais į viršų. Kol Alisa atpjovė gabalėlį pyrago, jis spėjo persirengti uniformą ir grįžti į virtuvę.
13
3
Maša Dabar... Šiandien temperatūra baseine – 10,4 laipsnio, o vandens paviršių šiaušia įniršęs vėjas. Čarlstono atviras plaukimo ba seinas buvo atidarytas 1931 metais. Graži vieta, skirta malo niai praleisti laiką. Deja, įpusėjus devintajam dešimtmečiui, iš vandens pliuškenimo ir vaikų klegesio beliko vaiduokliškas aidas. Dar per dvidešimt metų plytelės suskeldėjo ir nutrupė jo nuo tuščio baseino sienų, iš grindų plyšių pradėjo skverbtis žolė. Persirengimo kambarių sienas aptraukė minkštas pelėsio sluoksnis, plaukimo takelius žymėjusios vėliavėlės gulėjo basei no dugne, kartkartėmis silpnai suplevendamos tarsi lėtai gaiš tančios žuvys. Baseino atgaivinimas virto mažu stebuklu, kurį sukūrė paprasti ir kartu ypatingi vietos bendruomenės žmonės. Kai kurie čia vaikystėje išmoko plaukti. Bent aš už tai jaučiu ypatingą dėkingumą. Baseinas, kuriame mokiausi irtis šuniuku įsikibusi į nešvarų polistireno stačiakampį, vilkėdama nailoninį maudymosi kostiumėlį nutįsusiu užpakaliu, buvo įkalintas niū rioje betoninėje dėžėje, kur tvyrojo tvankus oras, persmelktas šilto chloro tvaiko, o palietus bet kurį paviršių kildavo grėsmė užsikrėsti karpomis. Tekant saulei Čarlstonas tampa nežemiško grožio. Bet man tai yra ir kankynė. Kiekvieną savaitę ateinu čia skandintis. Beveik kiekvieną. 14
Ypatinga Selės išmintis
Esu skendimo žinovė – labai tuo domėjausi. Puikiai susipa žinau su Frančesko Pijos* darbais. Frenkas – du magistro diplo mus turintis išvaizdus, plačiai besišypsantis žilaplaukis. Daugiau kaip dvidešimt metų dirbo gelbėtoju, vėliau tapo tarptautinį pri pažinimą pelniusiu šios srities specialistu ir legenda. Skendimo. Frenko specializacija yra skendimas. Galiu žodis žodin cituoti jo Instinktyvią reakciją į skendimą. Šį vaizdo įrašą YouTube esu pažy mėjusi tarp mėgstamiausių. Šiandien žemės paviršius spindi nuo šalnos ir vanduo bus stingdomai šaltas, bet jis, kaip visada, laukia manęs tarsi sirenos glėbys, gundydamas nerti vis giliau ir giliau. Iš pradžių tik pa nardindavau galvą į vonią. Tačiau ilgainiui to nebeužteko. Mano vonios kambarys per jaukus, kad galėčiau jame rimtai žaisti su mirtimi. Baseine panirusi nuplaukiu iki laiptelių giliajame gale, ten laikausi įsikibusi į turėklus, kol plaučiai subliūkšta ir aš nu skęstu. Beveik. Japonų perlų žvejai, po vandeniu ieškodami bran genybių, sugeba sulaikyti kvėpavimą iki septynių minučių, bet paprastiems žmonėms pavyksta ne daugiau kaip trisdešimt ketu riasdešimt sekundžių. Iki šiol mano geriausias rezultatas yra kiek mažiau nei dvi minutės. Tai savęs kankinimas vandeniu. Paplaukiojusi (vis tiek turiu truputį paplaukioti, antraip tai atrodys gana keista) aš grįžtu į prabangų karaliaus Eduardo sti liaus namą su aukštomis lubomis ir dar aukštesnėmis šildymo kainomis – dosnų močiutės iš mamos pusės palikimą vienintelei anūkei. Airių vilkogaudis Haizumas mane pasveikina su neoriu entuziazmu. Ilgakojis gauruotas padaras angelo akimis ir goblino smarve iš nasrų. Ir tai – mano priežastis gyventi. Tikrąja to žodžio * Francesco („Frank“) Pia – amerikiečių gelbėtojas, tyrinėjantis skendimo procesą ir gelbėjimo metodus. 15
Ruth Hogan
prasme. Šis šuo mėgsta viską, kas šlykštu ir netinkama maistui. Iki šiol jo racioną sudarė komposto dėžės turinys, paukščių iš matos, nesmulkintos česnakų skiltelės, gabalėlis muilo, nugaišusi varlė ir pora guminių pirštinių. Veterinaras man išrašo milžiniškas sąskaitas. Priešpiečiams skirtus sumuštinius, pagardintus druskos ir acto skonio traškučiais, pasidalijusi su Haizumu, įsitaisau prie rašo mojo stalo ir apsimetu dirbanti. Man labai pasisekė, kad turiu darbą, kurį galiu dirbti namie, kai netenka susitikti su klientais, o prireikus galiu susitikti kitur ir neprivalau jų kviestis į namus. Apsaugok Viešpatie! Nusivylęs, kad kitas dienotvarkės punktas nėra pasivaikščiojimas, Haizumas paniuręs sudrimba guolyje. Peržvelgiu kelis elektroninius laiškus, mėgstamiausiame inter netiniame žodyne susirandu dienos žodį – atspuręs („apdriskęs“, „skarmaluotas“, „nušiuręs“) ir neišvengiamai nuklystu į YouTube. Įdomu, kaip mes švaistydavome laiką, kai dar nebuvo interneto? Ištveriu maždaug valandą, tada pasiduodu. Paprastai mano vidi nius demonus nuramina pasivaikščiojimas po Čarlstoną. Bet ne šiandien. Išgirdęs, kaip nuo kabliuko nuimu pavadėlį, Haizumas grie biasi veiksmų – virtuvės grindų plytelėmis pavojingu greičiu at skrieja galūnių ir gaurų sūkurys. Kapinės yra netoliese, perėjus parką. Įkvepiant svaiginamai šalto, gaivaus oro, uoslė vis dar su gauna vėlyvo rudens natas. Baseinas – mano atgailos ir kankini mo vieta, o čia yra mano šventykla, ir šiandien ji pasakiškai graži. Tai puikus Viktorijos laikų kapinių, kurios būdavo įrengiamos kaip parkai, pavyzdys, to meto žmonės ypač gražiai įamžindavo mirusiųjų atminimą. Aukšti medžiai tarsi sargybiniai stovi virš eilėmis išrikiuotų įspūdingų paminklų ir dailių skulptūrų. Man 16
Ypatinga Selės išmintis
labiausiai patinka angelai, ir čia gyvena visas jų pulkas. Kai kurie maži, puošiantys vaikų kapus, nukalti su neapsiplunksnavusiais sparnais ir maldai švelniai sudėtomis rankutėmis. Kiti, nuleidę akis, budi nebylūs saugodami tuos, kurie ilsisi po jų kojomis. Dar kiti stovi ištiesę į dangų rankas, išskleidę sparnus ir pasirengę skrydžiui. Tačiau vienas angelas ypatingas. Aš tarsi apkerėta gėriuosi kiek viena šios nupoliruotos marmurinės figūros linija, kiekvienu lin kiu ir begaline ramybe veide. Ši figūra yra angelų Keitė Blanšet, klūpinti ant kapo pačioje seniausioje kapinių dalyje, netoli kop lyčios. Jeigu ji kada nors nuspręstų išskleisti didingus sparnus, ne abejoju, kad skrydis į dangų būtų pats elegantiškiausias reginys. Tikiuosi, kad dangus egzistuoja. Jeigu jūsų mylimiausias žmo gus miręs, tai yra vienintelė vieta, kur vėl galėsite būti kartu. Jeigu dangus būtų tik žmonių sukurtas mitas, kuriuo tikime dėl troški mo, mes amžiams netektume vilties vėl surasti mylimus žmones. – Jeigu jis egzistuoja, ar aš kada nors ten pateksiu? Žinau, kad angelas negali man atsakyti, tačiau subtilūs jos veido bruožai visada man suteikia paguodą. Iš tiesų aš neišpa žįstu jokios religijos. Nemėgstu priklausyti organizacijoms – esu linkusi į vienišumą. Vien pagalvojus apie mane glėbesčiuojan čius visiškai svetimus žmones, sakančius, kad myli ir kad Dievas taip pat mane myli, apima noras lėkti į kalvas. Iš kur jie gali žinoti? O gal jis nemyli. Jausčiausi tiesiog palaiminta, jeigu mai nais už meilę gyvūnams ir beveik nuolatines, nors ir ne visada sėkmingas, pastangas būti padoriu žmogumi pavyktų išprašyti atleidimo už kartkartėmis išsprūstantį piktžodžiavimą, pato logišką nepakantumą menkystoms ir prastiems vairuotojams bei Pirmosios Komunijos pamokėlių praleidinėjimą, kai buvau 17
Ruth Hogan
trylikos. Nes tikriausiai tai yra svarbiau už kažkieno nustatytų religinių taisyklių laikymąsi? – Ką manai? Angelas nemano, kad esu verta pastangų. Tylėjimą suprantu kaip pritarimą. Nors aš nenoriu priklausyti religinei bendruome nei, yra daugybė žmonių, kurie norėtų, tačiau jų nepriima. Man labiau norėtųsi save laikyti laisvamane. Mėgstu angelus, todėl pa lankiau žiūriu į tuos tikėjimus, kur egzistuoja angelų kultas. Dar geriau, jeigu jie neskatina bereikalingo glėbesčiavimosi. Žemę dengiantys drėgni lapai pamažu pūdami praranda ryš kius rudens brangakmenių atspalvius ir virsta rudai pilku žiemos purvu. Haizumas snukiu stumdo lapus, godžiai uosdamas ežių, lapių ir Dievas žino kokius dar kvapus. Aš užuodžiu tik šviežiai iškastos žemės ir puvėsių tvaiką. Ant paminklo, vaizduojančio kryžių ir inkarą, tupi vieniša varna ir nerimaudama įtariai stebi, kaip mes artinamės. Kai prieiname pernelyg arti, protestuodama sukarkia, tada plačiai išskleidžia juodus sparnus ir neria į tamsų netoliese augančios pušies vainiką. Pora voveraičių tarsi gaudynių jaudulio apimti vaikigaliai karstosi aukštyn žemyn šiurkščia žieve, dengiančia storą medžio kamieną. Haizumas stebi jas nenuleis damas akių ir didžiai nusivylęs, kad nepavyks sučiupti. Auksinė popietės šviesa pamažu blykšta, ir aš užuodžiu laužo dūmus. Netrukus visus mano angelus apgaubs tamsa. Ant mano kapo angelas nebudės. Į laidotuves ateis tik laido jimo biuro darbuotojai ir vikaras. Nebus nei gėlių, nei giesmių, nei ašarą spaudžiančios muzikos. Iš tiesų niekas ir neverks, nes nebus kam gedėti. Slaugos namai – arba Laiminga Pabaiga, kaip aš juos pavadinau, – vieta, kur praleisiu senatvę ir lauksiu mirties vilkėdama netinkamus skarmalus, avėdama netinkamus batus, 18
Ypatinga Selės išmintis
skleisdama pigių rožių talko miltelių ir šlapimo dvoką, raudonu lūpdažiu išsiterliojusi dantis, – labai džiaugsis manęs atsikračiusi. Vikaras, kuris, net neabejoju, bus labai liesas ir žemo ūgio, turės mažą smakrą ir švepluos, po liturginiais drabužiais mūvės smėlio spalvos trumpikes su Y formos įduru ties intymia vieta (arba šiais vos atsiradusios visuotinės lygybės laikais tai bus stambi dama, pasipuošusi pilkomis mezginiuotomis kelnaitėmis ir liemenėle, gundanti ne labiau negu odontologo kėdė), palydės mano karstą į krematoriumo krosnį sušukdamas: „Audronaša skrenda!“ Jeigu pasiseks, už mane netgi pasimels. Žinoma, tokių laidotuvių pati nesirinkčiau. Būtų daug ge riau, jeigu mano karstą, skambant Casta diva arijai iš Belinio „Normos“, į didingą gotikinę bažnyčią vežtų poros įspūdingų juodų žirgų traukiamas katafalkas stikliniais šonais. Norėtųsi, kad procesijoje eitų ir Žano Polio Gotjė modelis, aprengtas jūreivišku kostiumu. Vikaras turėtų būti aukštas, tamsaus gymio, charizma tiškas. Pakankamai šventas, kad padėtų įgyvendinti Dievo pla nus, ir pakankamai nuostabus, kad patiktų man. Susirinkusieji į iškilmes turėtų būti elegantiškai apsirengę ir akivaizdžiai gedėti, tačiau iš sielvarto neprarasti orumo. Skambant „La vie en rose“, karstą įneštų pro purpurines aksomo užuolaidas ir, žinoma, ten būtų mano mylimas berniukas, atėjęs manęs išlydėti. Mano svajonėse. Mums einant iš kapinių, dienos šviesa pradėjo blėsti, užleisda ma pasaulį šešėliams. Parkas panėšėjo į Arturo Rekhemo iliustra ciją, kurioje aukšti juodi medžiai aštrias galūnes tiesia į drumstą purpurinį dangų. Bjaurus lauko estrados šešėlis, dengiantis oran žiniais ir tamsaus raudonio atspalviais išmargintus debesis, trukdė gėrėtis vėlyvo rudens saulėlydžio didybe. Mes kirtome kelią per 19
Ruth Hogan
purviną žolę, jau pakąstą šalnos. Persekiodamas įsivaizduojamus smulkius padarus ir ieškodamas dvokiančių objektų, Haizumas bėginėjo į visas puses, o aš ryžtingai žingsniavau, bijodama tap ti lengvu mobiliuosius telefonus atiminėjančių plėšikų taiki niu. Artindamasi prie tako pamačiau smulkutę nuskurusią seną moterį, kuri lesina varnas. Kiekvieną popietę ji atneša krepšelį duonos triukšmingiems juodiems paukščiams, dykinėjantiems medžių viršūnėse, kur parkas ribojasi su kapinėmis. Paukščiai laukdami duonos neramiai grūmėsi ant žolės ir atrodė tarsi įnir šusių paauglių gauja, besibūriuojanti už kampo. Moteris stovėjo susisupusi į keliais dydžiais per didelį sulopytą tvido apsiaustą, mūvėjo rudas kojines ir avėjo raudonus Mary Jane batus, gal vą dengė raudona vilnonė kepurė su kutu. Mano senelė visada sakydavo: „Raudona kepurė ir jokių nertų apatinių!“ Aš moterį praminiau Raudonbate Sele, nors nė nenumanau, koks galėtų būti tikrasis jos vardas ir kokius apatinius vilki. – Labas! – pasisveikinu, kai prieiname taką. – Atrodo, vakaras bus vėsokas. – Atsiknisk! – šypsodamasi atsako ji. – Prakeikti paukščiai su lesa visą mano duoną. Selės žodynas prieštarauja jos esybei. Ji yra be galo maloningo būdo ir keiksmažodžius taria gražiai, o jų prasmė jai nėra la bai svarbi. „Atsiknisk“ – tai tik vienas iš būdų pasakyti „Labas vakaras“. Tarsi žodynas jos galvoje būtų buvęs sujauktas ir visi žodžiai įgiję ne tas reikšmes. Pasitaiko ir prašviesėjimų, tada jos kalba tampa panašesnė į normalią, tačiau dabar taip nėra. Galbūt jos galvoje vyksta procesas, atvirkštinis patirtam vaikystėje, kai mokomės naujų žodžių ir juos siejame su reikšmėmis. Tai tarsi žaidimas išdėliojus užverstas kortas kaskart atversti po dvi, kol 20
Ypatinga Selės išmintis
galų gale pavyksta rasti porą. Kai buvau maža, mėgdavau įsidė mėti įdomų žodį ir kartoti mintyse, kol išsiaiškindavau jo reikš mę. Kartą taip kartojau riebų keiksmažodį ir vieną dieną, būdama maždaug devynerių, įpyniau jį į pokalbį su mama. Ji taip ir nepa sakė to žodžio reikšmės, bet pliaukštelėjimas per užpakalį padėjo susiprasti. Galbūt Selei niekaip nepavyksta rasti porų. Ji išberia ant žolės duonos likučius. Man nespėjus griežtai truk telėti pavadžio, Haizumas įsigudrina nučiupti kelis gabalėlius. Atsisveikinimo žodžius nustelbia sparnų plakimas – besiriedamos varnos lesa paskutinius trupinius. Mes einame įprastu maršru tu palei kapinių pakraštį, pro boulingo aikštelę, tada pasukame pagrindine alėja link lauko estrados. Prietemoje nuaidi juodojo strazdo pavojaus šauksmas – paukštį išgąsdina Haizumas, uoliai šniukštinėjantis po brūzgynus ir krūmus. Aš vėl užuodžiu dūmus. Grįžę iš darbo žmonės įžiebia šviesas šalia parko stūksančiuose didžiuliuose Viktorijos stiliaus namuose ir kuria židinius. Vos įlėkęs pro duris, Haizumas galvotrūkčiais puola prie van dens dubenėlio, garsiai palaka ir nubėgdamas virtuvėje ant grindų palieka ilgą vandens ir seilių takelį, peržengiu jį, kai prie durų nusiavusi batus einu vidun. Šventai tikiu, kad po vakarinių pasi vaikščiojimų man reikėtų išgerti arbatos. Šįvakar, kaip visada, įsipilu taurę vyno.
21