Vitrazu meistro dukra by knygos.lt

Angelas. Mūsų sudužęs langas tikrai vaizdavo angelą. Bent jau radau į praeitį vedantį siūlą. Siūlą, kuris, jei patrauksiu, gali atskleisti istoriją. RACHEL HORE (Reičelė Hor) – britų rašytoja, ilgą laiką dirbo Londone leidybos srityje, vėliau persikraustė į Noridžą ir pati pradėjo rašyti romanus. Ji dėsto kūrybinį rašymą, augina tris sūnus ir rašo knygas, tampančias bestseleriais. „Vitražų meistro dukra“ – antras autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą.

„Vitražų meistro dukra“ – romanas, kupinas paslapčių. Ir visos jos sukasi apie vitražų dirbtuvę, angelus ir vienos šeimos istoriją. Muzikantė Fran priversta vėl grįžti į Londoną, nes sunkiai serga jos tėvas, vitražų meistras. Į tą pačią seną, XIX a. menančią krautuvėlę-dirbtuvę Vestminsteryje, virš kurios Fran su tėvu ir gyveno. Motinos ji niekuomet nepažinojo, ji mirė, kai Fran dar buvo kūdikis, ją užaugino atšiaurus ir nekalbus tėvas. Ir štai dabar jis ligoninėje, dirbtuvėje likęs tik meistras Zakas... Ir tėvo paliktas iššūkis – restauruoti, tiksliau – iš gabalėlių sudėlioti sudužusį parapijos bažnyčios vitražą su angelu. Dėlionė ima keisti ne tik Fran dabartį; staiga mergina randa dienoraštį, kuriame – neįtikėtina prieš šimtmetį nutikusi meilės istorija. Pradėjusi ją skaityti, Fran supranta, kad toji praeitis tiesiogiai siejasi su ja pačia. Sudužęs vitražas pamažu atgimsta, o Fran iš laiškų ir dienoraščių dėlioja svetimo gyvenimo mozaiką apie karalienės Viktorijos laikų merginos gyvenimą... Praeityje slypi dabarties raktas. Kelionė laiku Fran nuveda prie tiesos apie jos mamą, priverčia išgyventi aistrą ir surasti tikrą meilę, kentėti, ilgėtis ir susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti. Bet viskas atrodo kitaip, kai saulė ima skverbtis pro stiklą su angelu.

Kartais ateitį atgauti gali tik radęs raktą į praeitį

Rachel HORE THE GLASS PAINTER’S DAUGHTER Pocket Books, an imprint of Simon & Schuster UK Ltd, London, 2009

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Felixui, Benjy ir Leo – non angeli sed Angli. (Jie ne angelai, o anglai.)

Kadaise buvo angelų, jie pasirodydavo ir paimdavo žmogų už rankos, o tada išvesdavo iš žlugti pasmerkto miesto. Dabar mes baltasparnių angelų nebematome. Vis dėlto žmonėms padedama išvengti gresiančių nelaimių: jie laikomi už rankos ir švelniai vedami į ramybės ir giedros šalį, ir eina jie nesigręžiodami atgalios; ir ta juos vedanti ranka gali būti mažo vaiko. George Eliot, „Sailasas Marneris“

Moteris yra lyg arkangelas Mykolas, stovintis ant Šventojo Angelo pilies Romoje. Ji turi didžiulius sparnus, ir jie atrodo taip, tarsi galėtų nunešti ją virš dangaus ir žemės, bet kai tik moteris bando jais suplasnoti, ji pavirsta akmeniu, jos kojos įauga į žemę, prikaustytos prie bronzinio pjedestalo. Florence Nightingale, „Kasandra“

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

Prologas

Londonas, 1993 m. rugsėjo 3-ioji Užrašas „Uždaryta“ ant vitražo parduotuvėlės durų kabojo beveik savaitę, bet žmonės vis tiek stabtelėdavo, paklibindavo durų rankeną ar įdėmiai pažiūrėdavo pro langą, tikėdamiesi viduje pamatyti kokių nors gyvybės ženklų. Viduje keletas lempų dar degė, ir praeiviai krūptelėdami prabusdavo iš rytinio sąstingio pažvelgę į dailius gaminius: arkos pavidalo lango viduryje švytintį angelą, trapius šviesą gaudančius pakabukus, vaizduojančius drakonus ir fėjas ir virpančius nuo nežymaus skersvėjo, nesuskaitomą daugybę Tifanio stiliaus lempų gaubtų, žėruojančių prie parduotuvėlės lubų lyg vešlios gėlės tropinės girios lapijoje. Viena jaunutė mergina, stabtelėdavusi čia kiekvieną dieną, pastebėjo, kad parduotuvės galinės durys kartais būna atrakintos, o ant prekystalio kartais atsiranda dvi ar trys kartoninės dėžės, paskui vėl kažkur dingstančios. Vienas žmogus tą savaitę atėjo prie parduotuvėlės keletą kartų: tai buvo kariškos laikysenos vidutinio amžiaus vyras, vilkėjęs tvido švarką su dvasininko apykakle. Pirmą rytą jis pabandė atidaryti duris, bet pamatė, kad jos užrakintos. Jis 9

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

žengtelėjo atbulas ir atidžiai apžiūrėjo virš priekinės parduotuvės dalies švytinčią iškabą „Katedros stiklas“, paskui, pasitaisęs akinius, perskaitė lentelę su darbo laiku, kabančią po užrašu „Uždaryta“, galiausiai susiraukė ir per aikštės parką nuėjo iš kur atėjęs. Kitą dieną jis vėl pasirodė ir į pašto dėžutę įmetė baltą voką. Trečią dieną vyriškis į mažytę užrašų knygutę greitosiomis įsikeverzojo telefono numerį, užrašytą ant parduotuvėlės iškabos, ir tuo metu iš šalimais esančios kavinės pasirodė plastikinę prijuostę ryšinti moteris su išsipūtusia pinigine rankoje. – Ieškote pono Morisono? – paklausė ji, nužiūrėdama vyrą nuo galvos iki kojų, tarsi norėdama įsitikinti, kad jis nėra vienas iš tų be skatiko kišenėje slankiojančių veltėdžių. – Jo sveikata sušlubavo. Praeitą savaitę buvo atvykusi greitoji pagalba. Daugiau ji nieko nežinojo. Jis vis tiek jai padėkojo, paskui įsidėjo kišenėn užrašų knygutę ir apsigręžęs nuėjo. Galiausiai, įpusėjus penktadienio popietei, iš gatvės įsuko juodas taksi ir sustojo prie parduotuvėlės. Iš mašinos išlipo šviesaus gymio, liekna ir grakšti moteris pečius siekiančiais tamsiais plaukais, paskui ėmė ant šaligatvio krauti savo bagažą. Anita, laukianti, kol aparatas paruoš espreso kavą, pro kavinės langą apžiūrėjo atvykėlės nudėvėtą odinį kelionmaišį ir prigrūstą kuprinę, bet ypač susidomėjo, kas galėtų būti sunkiame keistos formos dėkle. Ji spėjo, kad ten turbūt kokios nors rūšies muzikos instrumentas. Arba, nusprendė iš formos, tas dėklas galbūt skirtas mažam drambliui. Mergina atsiskaitė su taksi vairuotoju, o paskui stovėjo prie savo mantos, ilgesingai žvelgdama į iškabą „Katedros stiklas“. Ji vilkėjo trumpą, pagal užsakymą siūtą paltą ir dryžuotą šaliką, o iš po kirpčiukų žvelgė liūdnomis akimis ir dėl to atrodė panaši į mokinukę, nenoromis grįžusią į mokyklą po puikių vasa10

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

ros atostogų. Anita dirbo kavinėje visai neseniai, antraip turbūt būtų galėjusi nuspėti, kas ši jauna moteris, ir supratusi, kad dabar, mąsliai stebint tėvo parduotuvėlę, visas Fran Morison gyvenimas prabėga jai prieš akis.

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

1 skyrius

Ir plūdo ašaros tarytum angelai raudotų.

John Milton, „Prarastas rojus“

Kartais prabundu ankstyvą vasaros rytą ir, kol kiti namiškiai dar miega, guliu svajodama, prisimindama, kaip viskas prasidėjo. Kuo tiksliausiai galiu nurodyti tą akimirką prieš dešimtį metų, tą sekundės dalelytę, kai žvelgdama į uždarytą ir tuščią parduotuvėlę turėjau pripažinti, kad viskas pasikeitė, pasikeitė negrįžtamai ir visiems laikams. Apie „grįžimą namo“ paprastai kalbame kaip apie žingsnį atgal, tuo metu ir aš taip galvojau, bet šiuo atveju paaiškėjo, kad tai buvo žingsnis į priekį, į naują gyvenimą. Ši istorija – mano ir manosios „angelų sferos“ istorija – seniai nedavė man ramybės. Dabar, ilgai apie tai mąsčius, kai jau matau tų įvykių pasekmes, tarsi raibulius, pasklidusius po tvenkinio vandenį įmetus akmenį, atėjo laikas visa tai užrašyti. Taigi kiekvieną vakarą, saulei dar kabant padangėje, kopiu laiptais į mansardą, atsisėdu prie seno tėčiui priklausiusio rašomojo

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

stalo ir imu į rankas plunksnakotį. Kaip greitai įsitraukiau į šį darbą! Tą puikų, gražų 1993 metų rudenį namai buvo paskutinė vieta, kur man norėjosi atsidurti. Jei būčiau turėjusi galimybę rinktis, būčiau pasirinkusi apartamentus sename palazzo Venecijoje arba tvarkingą pensioną Heidelberge, o gal kokį nors žėrintį daugiaaukštį viešbutį Niujorke ar Tokijuje. Žodžiu, ką nors kitoniško, egzotiško, kur galėčiau gyventi tik dabartyje ir pamiršti praeitį. Bet kartais gyvenimas neleidžia mums rinktis. Taigi vėl atsidūriau gimtajame Londone – slegiama nevilties, priversta aplinkybių. Tačiau žinodama tai, ką žinau dabar, suprantu, kad laikas tam buvo visiškai tinkamas. Išvakarėse, prieš Zakui mane galiausiai aptinkant ir perduodant naujienas, buvau Atėnuose, senamiestyje įsikūrusiame viešbutėlyje, ir, tvyrant popietės karščiui, snūduriavau. Staiga į duris pabeldė viešbučio prižiūrėtojo sūnus, mandagus šešiolikos metų tylenis, ir nusivedė mane prie telefono vėsioje, plytelėmis klotoje vestibiulio nišoje, kur buvo registratūra. – Fran! Pagaliau! – sušuko balsas ragelyje. – Zakai, kas nutiko? – būčiau pažinusi šį škotišką greblavimą bet kur. Zakas dirbo tėčio padėjėju „Katedros stikle“. – Kokio velnio neskaitai tau skirtų žinučių? Jokio „kaip tau sekasi?“ ar „ištisus mėnesius tavęs nemačiau“. Tiesą sakant, Zako balsas buvo toks susijaudinęs, kad net nebandžiau klausti, kur jis paliko tas žinutes ar kaip rado šio viešbučio numerį. – Nes negavau aš jokių žinučių – štai kodėl. Zakai, kas nutiko? – paklausiau, nors instinktyviai jau nujaučiau atsakymą. Susierzinimą Zako balse pakeitė neviltis. 14

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

– Turi važiuoti namo. Tuojau pat. Tavo tėvas ligoninėje – ir šį kartą tai ne vienas iš tų jo juokingų negalavimų. Fran, jam širdies smūgis, rimtas. Kai tą vakarą kroviausi daiktus, bandžiau mąstyti aiškiai. Atėnuose nebuvo nieko, su kuo turėčiau susisiekti. Koncertinis turas baigėsi prieš keletą dienų. Orkestro muzikantai išsivažinėjo kas sau jau kitą rytą, viešbučio vestibiulyje atsisveikindami glaustydamiesi skruostais, pakštelėdami į orą ir pasižadėdami palaikyti ryšį. Nikas taip pat išvyko. Buvau jau prieš kurį laiką nutarusi susirasti kokią nors pigesnę vietą apsistoti keletui dienų atostogų, ir jis aptiko mane liūdnai slampinėjančią, pavydinčią kitiems to jaudulio, kuris apima grįžtant namo. Nikas šypsojosi, jo veidas buvo romus, paskui nekaltai pabučiavo man į skruostą ir sumurmėjo: – Sudie. Būk atsargi. Tai buvo... – Aš visada atsargi. Sudie, Nikai, – nutraukiau jį šalčiausiu, kokį tik įstengiau nutaisyti, balsu, o paskui stebėjau, kaip jis išneša laukan savo bagažą. Kad dar labiau pasikankinčiau, vogčia žvilgčiojau pro kambarinius augalus, sustatytus ant palangės, ir mačiau, kaip Nikas guldo savo violončelę į taksi bagažinę, o paskui išvažiuoja – iš čia ir iš mano gyvenimo. Kai visi išvyko, su savo krepšiais ir tūba persikėliau į aptriušusį viešbutuką, pasivadinusį „Afroditė“. Iš pradžių ketinau slampinėti po miestą ir apžiūrinėti vietos įžymybes, kol už tvarkaraštį atsakinga tarnyba praneš, kur man važiuoti pakeisti kokio nors muzikanto, – tikėjausi, kad tai bus kerinti vieta, pavyzdžiui, Miunchenas, Rio de Žaneiras ar Paryžius, – bet jaučiausi tokia prislėgta, kad nepajėgiau rasti jėgų klumpinti iki turistų lankytinų vietų. O tada paskambino Zakas ir vėl viskas pasikeitė. 15

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

Taigi stovėjau priešais mūsų senąją parduotuvėlę Greikouto aikštėje, pirštams bandant prisiminti, kaip naudotis šiais raktais. Tai buvo „Katedros stiklas“, vieta, kurioje gimiau. Žinoma, ne tiesiogine prasme. Tai nutiko prieš trisdešimt metų toje pačioje ligoninėje, kur dabar guli mano tėvas, ir turbūt toje pačioje, kur mirė motina, kai buvau dar visai mažytė. Ši Vestminsterio dalis – keista ir paslaptinga, besiribojanti su gotikiniu vienuolynu ir puošnia itališko stiliaus katalikų katedra, įsispraudusi tarp judrios Viktorijos gatvės šiaurėje ir Temzės pietuose; čia gali rasti slaptų skverų, tokių kaip mūsiškis, eilėmis kylančių Viktorijos laikų terasų, atkirstų nuo šaligatvio juodomis geležinėmis užtvaromis, kontorų tarpdurių, dažnai apkabinėtų glotniomis žalvario lentelėmis, skelbiančiomis apie organizacijas tiesiog neįtikėtinais pavadinimais: Londono teosofijos draugija, Karališkasis grifų ordinas, „Knygrišių laikraštis“. Manau, „Katedros stiklas“ pats savaime buvo dar viena šios vietos keistenybė. Mylėjau čia viską. Viktorijos laikais statyta vitražo dirbinių parduotuvėlė su erkeriais ir plytelėmis klotu prieangiu, kad ir turinti keisto žavesio, vargu ar daug kam sietųsi su namais. O štai mudu su tėvu buvome įsikūrę – nežinau, kaip geriau apibrėžti tas nuo atsitiktinumo priklausiusias mūsų gyvenimo sąlygas, – bute virš parduotuvės. Vietos dviem žmonėms čia lyg ir turėjo būti į valias: svetainė, didžiulė virtuvė, trys miegamieji ir milžiniška mansarda. Bet visos buto pakampės buvo prigrūstos įvairiausių daiktų: knygų, dėžių, segtuvų ir dokumentų, aprėpiančių visą „Katedros stiklo“ istoriją. Durys į butą vedė iš dirbtuvės, o ši buvo įrengta už parduotuvės priekinės dalies. Pamenu, kaip rūškanotais žiemos rytais lėtai lipdavau tais niekuo nepridengtais mediniais laiptais že16

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

myn, tada žengdavau per ledinio šalčio sukaustytą dirbtuvę, drąsiai pasitikdama visas jos tamsias pakampes ir grėsmingai aštrius kvapus, varydama tėvui siaubą, kad ką nors sudaužysiu, o paskui susitikdavau su savo drauge Džo ir mudvi eidavome į mokyklą. Džo šeima gyveno dideliame name netoliese, vos už kvartalo – jos tėvas buvo žymus Sičio advokatas. Prieš išeidama mėgdavau pastoviniuoti priekinėje parduotuvės dalyje, kur tvyrojo graži amžinai besikeičiančios margaspalvės šviesos iliuzija, ypač kai saulės spinduliai nuožulniai krisdavo pro langą, priversdami stiklinius pakabukus suktis, pažerdami ant medinių grindų rubino, smaragdo ir safyro spalvos balas, ir visa ši vieta tuomet atrodydavo lyg šventovė. Šis taikingas grožis dabar nuramdė mano sujauktus jausmus, vos pasukau parduotuvės durų raktą, palenkiau rankeną ir įžengiau į vidų, virš galvos liūdnai sužvangėjus varpeliui. Kurį laiką stovėjau uosdama pažįstamą kvapą – nuo seno medžio sklindantį pelėsių tvaiką, atmieštą nežymiu kažkokio chemikalo prieskoniu. Ir tą akimirką vėl tapau maža mergaite, šokančia su dulkėmis susimaišiusiuose spalvotos šviesos spinduliuose. Pastebėjau, kad ant kilimėlio guli standus baltas vokas. Pakėliau jį ir apžiūrėjau jo kitoje pusėje nupieštą ornamentą, bet laiškas buvo adresuotas tėčiui, taigi neatplėšusi padėjau ant prekystalio. Užrakinau lauko duris, – mažiausiai norėjosi, kad dabar pasirodytų koks nors reiklus klientas, – palikau savo mantą parduotuvėje, paskui pro duris už prekystalio įžengiau į dirbtuvę. Jei priekinėje parduotuvės dalyje visad tvyrojo svetingos bažnyčios atmosfera, tai dirbtuvė buvo lyg vėsi tos bažnyčios 17

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

kripta. Įjungiau palubės lempas ir akimirką mane apakino ryški balta šviesa. Einant betoninėmis grindimis po kojomis sutraškėjo stiklo gabaliukai. Pro stačiakampį langą žvilgtelėjau į mūsų senąjį krūmais apaugusį kiemą ir garažą su įvažiavimu iš dešinės parduotuvės pusės. Ant stalo greta manęs gulėjo švininiai, kai kur sulituoti vitražinio lango rėmai, pritvirtinti prie padėklo dydžio medinės lentos. Matyt, tėtis gamino šį daiktą, kai jį ištiko širdies smūgis. Zakas minėjo, kad jis sėdėjo mūsų mažytėje raštinėje, kai išgirdo tėvo dejones, o paskui rado jį susmukusį, taburetei sukantis ant betoninių grindų. Prislėgta liūdesio atsisėdau ant tos pačios taburetės. Perbraukiau pirštu tėvo darytą ornamentą, vadinamąjį keltiškąjį mazgą – jis mėgo juo puošti pakraščius ir užpildyti nedidelius savo dirbinių lopus, be to, kartais naudojo jį kaip savo skiriamąjį meistro parašą. Tėvas sakydavo, kad jam tas ornamentas patinka, nes jį galima nupiešti viena tolydžia linija. Mano koja staiga po suolu už kažko užkliuvo ir tas daiktas nuriedėjo grindimis. Pasilenkiau pažiūrėti. Tai buvo nulaužtas lituoklio galiukas. Mėtėsi čia ir pagrindinė jo dalis. Zakas turbūt lituoklį išjungė, bet iš sutrikimo paliko ten, kur jis gulėjo. Pakėliau nuolaužas ir apžiūrėjau, o tada pastebėjau, kad po suolu tarp dulkių kamuolių kažkas blizga. Ištiesiau ranką paimti. Tai buvo maža auksinė angelą vaizduojanti sagė su įtaisytais žėrinčiais mėlynais akmenimis. Gražus ir turbūt brangus daiktas. Nežinojau, iš kur jis čia atsirado – niekad nebuvau šios sagės mačiusi. Padėjau ją ant stalo greta rantytų lituoklio nuolaužų ir tėčio raižymo peilio. Ant to peilio buvo likusi dažų dėmė su tėčio piršto atspaudu, ir ją pamačiusi staiga labai aiškiai suvokiau, kaip jo 18

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

čia trūksta. Užsidengiau veidą rankomis ir pagaliau leidau sau prisiminti, kokį jį mačiau prieš keletą valandų. Hitrou oro uoste manęs niekas nepasitiko, kita vertus, Zakui net nebuvau sakiusi, kada leidžiasi mano lėktuvas. Nuvažiavau tiesiai į ligoninę, ten seselė nuvedė mane į ankštą palatą, paskui – prie tolimajame gale pastatytos lovos. Prireikė akimirkos pripažinti, kad tas kūnas lovoje – Tėtis, mano tėtis, toks bejėgis, kokio dar niekada nebuvau mačiusi. Jis gulėjo užsimerkęs. Virš lovos kabojo prie vidinės jo rankos pusės prijungtų kaniulių kilpa, ir jos man pasirodė be galo panašios į ilgas švinines juostas, užmestas ant kablių jo dirbtuvėje. Šalia stovinčiame monitoriuje tolygiai pulsuojantys raudoni zigzagai buvo vienintelis aiškus gyvybės požymis. Atsisėdau ant kėdės šalia lovos ir ėmiau apžiūrinėti blyškų miegančiojo veidą. – Tėveli, tėti, – sušnibždėjau užplūdus nerimui. Nebuvo jokio ženklo, kad jis girdėtų. Paliečiau jo skruostą. Palyginti su mano delnu, jis buvo vėsus. Tam tikru požiūriu tėtis buvo toks pat kaip visad, pamaniau bandydama nusiraminti. Reti pražilę plaukai buvo sušukuoti atgal jam įprastu tvarkingu stiliumi; pailga galva su išsišovusiais skruostikauliais ir ereliška nosimi vis dar dvelkė orumu. Bet mirtinai išbalusi oda, seilių pėdsakas ant pilkų lūpų, trūkčiojantys akių vokai – visa tai man kėlė baimę, nes atrodė, kad dabar po jo oda slepiasi kažkokia baisi, keista būtybė. Jau ne pirmą kartą gyvenime klausiau savęs: kas per žmogus iš tiesų yra mano tėvas? Sakoma, kad iš tiesų pažinti kitą žmogų neįmanoma, o Edvardas Morisonas į savo vidinį gyvenimą neleido įsiskverbti netgi man, jo vieninteliam vaikui. Jis nebuvo žiaurus, tačiau 19

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

dažnai atsitolinęs, stokojo švelnumo ir lengvai supykdavo. Jį galėjo suerzinti bet kas – telefono skambutis valgant, kaimynystėje esančios parduotuvėlės savininkas, statantis ant šaligatvio šiukšlių maišus dieną, kai jos nevežamos... Bėgant metams šios savybės stiprėjo, ir man buvo įdomu, kaip Zakas jį pakęsdavo. Dabar tėtis buvo ramus ir taikingas. Sėdėjau laukdama jausmų protrūkio, ašarų pliūpsnio. Bet jis buvo paprasčiausiai sustingęs. – Manome, kad jis netrukus atsigaus, – tarė kiek vėliau pasirodęs ponas Baširas, gydytojas konsultantas, ramus ir apkūnus vidutinio amžiaus pakistanietis. – Yra požymių, kad iš komos jis ima busti, bet tyrimai byloja, jog smūgio būta stipraus. Mes nežinome, koks jis bus, kai prabus. – Jam tik šešiasdešimt vieni, – pajėgiau pratarti. – Ar jis ne per jaunas sirgti tokia liga? – Deja, tai ne taip jau neįprasta. Ypač turint diabetą, kaip kad jūsų tėvo atveju. Prie visko prisidėjo ir aukštas kraujo spaudimas. Diabetu tėtis sirgo nuo paauglystės. Pamenu, kaip jam būdavo sunku tais retais atvejais, kai pavėluodavo susileisti insulino. Tačiau šis širdies smūgis man buvo visiškai netikėta. Ponui Baširui išėjus pažvelgiau pro langą į platų giedrą dangų. Gerai nors tiek, kad kai tėtis prabus, – o jis tikrai prabus, pasakiau sau piktai, – jis galės stebėti savo taip mėgstamus šviesos pokyčius, žiūrėti į dangumi skriejančius paukščius ir debesis, tamsa virstančias sutemas, tarp žvaigždžių mirksinčius lėktuvų žibintus. Ir kai pakuždomis atsisveikinau, paglostydama jo sausą ir nuospaudomis nusėtą ranką, ši mintis mane paguodė.

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

Tik vėlyvą tos dienos popietę prisiminiau oficialiai atrodantį laišką, kurį palikau ant prekystalio. Per tą laiką apžiūrėjau butą, pamačiau, kad jis tvarkingas, nors ir nelabai švarus, pasiklojau lovą savo senajame kambaryje, išsikroviau mantą, paskui nuėjau į prekybos centrą už kampo nusipirkti atsargų. Tik grįžusi su pirkinių krepšiu vėl pastebėjau laišką. Tas ornamentas galėjo reikšti ką nors svarbaus. Praplėšiau voką. Viduje radau vieną vienintelį lapą, jo viršuje buvo parašyta: „Pastoriaus namai, Vestminsterio Šv. Martyno parapija“; laišką mašinėle akivaizdžiai rašė pats pastorius, nes spausdinta buvo nekreipiant dėmesio į paraštes ar teksto išdėstymą. Mielas Tedai, buvau vakar užsukęs, bet parduotuvė buvo uždaryta. Galbūt tu išvykęs? Jei taip, tikiuosi, šį laišką rasi, kai grįši. Tikiuosi, kad paskambinsi man pirmai progai pasitaikius, nes aptikau šį tą, kas tave, manau, sudomins ir kam neabejotinai reikia tavo išmanymo, ypač turint omeny, kad kai kuriuos mūsų vitražus kūrė tavo įmonė. Be to, tai būtų puiki proga tau apžiūrėti mūsų langus, apie ką jau esu tau užsiminęs, o ir tai, ką aptikau rengdamas naujausią penkmečio pastatų būklės ataskaitą. Nekantrauju išgirsti tavo balsą. Man taip patinka mūsų pokalbiai. Nuoširdžiausi linkėjimai, Džeremis Past. Džeremis Kvintinas Gotikinė Viktorijos laikais iš smiltainio statyta Šv. Martyno bažnyčia stovėjo Vincento gatvėje, besidriekiančioje palei 21

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

Greikouto aikštės kampą priešingoje pusėje, maždaug lygiagrečiai su Viktorijos gatve. Net nepamenu, kad kada nors būčiau užėjusi į tą bažnyčią, – einant pro šalį ji visada atrodydavo užrakinta, – bet keliuose languose, dengtuose metalinėmis grotelėmis, buvau pastebėjusi vitražus ir spėliojau, kokias scenas jie vaizduoja. Gerai pagalvojus lyg ir pamenu tėtį minint, kad tuos vitražus Viktorijos laikais sukūrė „Katedros stiklas“. Tėtis sakė, kad kūdikystėje mane toje bažnyčioje krikštijo, tačiau man paaugus sekmadienines pamaldas visada lankėme Vestminsterio abatijoje. Abu mėgome ten skambančią muziką, o tėtis manė, kad ten sakomi pamokslai naudingi protui. Be to, po pamaldų iš abatijos buvo lengva išsmukti, ten niekas neįtraukdavo tėčio į nepageidaujamus pokalbius. Dvasiniuose reikaluose, kaip ir visur kur gyvenime, jis mėgo privatumą. Įdomu, kokiu būdu tėtis taip artimai susidraugavo su pastoriumi Kvintinu? Įdėjau laišką į voką ir palikau ant prekystalio, nutarusi pati prie progos paskambinti pastoriui ir pranešti apie tėčio ligą. Tą vakarą, iš dalies tam, kad išmesčau iš galvos visas negandas, kruopščiai kuopiau butą: išmečiau iš sandėliuko pasenusį maistą, prašlaviau nublukusį linoleumą, iššveičiau nudaužytą seną vonią ir inkščiančiu, visai susidėvėjusiu tėčio dulkių siurbliu išsiurbiau gyvenamus kambarius. Po visko, išsekinta jausmų, anksti prasidėjusios dienos ir neįprasto fizinio darbo, susmukau į krėslą palei svetainės langą ir ėmiau knibinėti fasuotą vištienos mišrainę. Saulėlydis nudažė parkus auksine, o paskui, atslenkant tamsai, sidabrine spalva. Visų aplinkinių namų languose įsižiebė lempos, šaligatviai nuo gatvių žibintų pasidarė žalsvai 22

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

geltoni. Buvau ir pamiršusi, kokia graži ir rami būna ši aikštė. Buvo sunku patikėti, kad esi pačioje didžiulio miesto šerdyje. Už pustuzinio namų, greta antikvarinio knygyno, buvo atsidariusi nauja vyninė, ten sugužėję žmonės mėgavosi šiltu ramiu vakaru. Kažkur virš balsų gaudesio išgirdau tolumoje plevenant Elgaro koncerto violončelei melodiją. Ėmiau klausytis, kaip sielvartingos muzikinės frazės sklando po aikštę. Ir staiga pajutau tokį neįveikiamą troškimą vėl pakalbėti su Niku, kad skausmas buvo beveik fizinis. Susipažinau su juo Belgrade prieš tris savaites, kai pradėjau groti Karališkajame Londono orkestre, keliaujančiame su koncertiniu turu po Rytų Europą. Nikas Partonas buvo keletą metų už mane jaunesnis violončelininkas – labai talentingas ir be galo ambicingas. Jo energija buvo vienas labiausiai žavinčių jo asmenybės dalykų, greta švelnaus erzinančio balso, lygios gelsvai rudo atspalvio odos ir puikaus profilio – į pastaruosius dalykus turėjau galimybę spoksoti kiekvieną vakarą iš savo vietos orkestro gale. – Negaliu patikėti, kad tau pakanka jėgos groti šita pabaisa, – buvo pirmi nerūpestingi Niko žodžiai žvelgiant į tūbą, kurią laikiau glėbyje. – Tiesiog stebėk, – atkirtau. Prispaudžiau lūpas ir taip kurtinamai papūčiau į instrumentą, kad irzlusis mūsų orkestro pirmasis smuikas nuvertė savo piupitrą ir nusikeikė. Nikas tik atlošė galvą ir nusikvatojo. Žinojau, kad jo akys dabar stebi mane visą laiką. Jis asistavo man su perdėtu rūpesčiu, erzinamai siūlėsi panešti mano instrumento dėklą, nes aš tam „per trapi“, paskui, kai piktai atsisakiau, atidarė duris ir, galantiškai nusilenkęs, praleido pirmą, nors jo paties nešulys buvo ne ką mažesnis. Po kelių to23

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

kių dienų leidau sau šiek tiek suminkštėti. Praleidome vakarą tik dviese: pavalgėme restorane, o paskui, po vėlyvos vakarienės apėmus nuovargiui, grįžome į viešbutį tuo pačiu taksi ir išgėrėme bare po stiklelį. Po šito Belgrade praleidome tik vieną dieną, bet paskui orkestras išvyko į Prahą, Zagrebą ir Budapeštą – nuostabūs miestai keitė vienas kitą, tad mūsų romanas neturėjo galimybės peraugti į rutiną. Tačiau buvo problemėlė, apie kurią sužinojau tik paskutinį mūsų vakarą Atėnuose, – Nikas turėjo sužadėtinę Fioną, laukiančią jo namuose Birmingame. Paaiškėjo, kad Nikas į mūsų santykius žiūri kaip į paskutinį „pasispardymą“ prieš vedybas spalio mėnesį. Taigi paskutinė koncertinio turo naktis buvo paskutinė ir mums, ir ji baigėsi mano ašaromis bei priekaištais ir jo subjurusia nuotaika. Gulėdama išklerusioje Graikijos viešbutuko lovoje, vis iš naujo permąstydama tai, ką Nikas sakė ir darė pastarąsias kelias savaites, suvokiau, kad jis man mestelėjo daug įvairių užuominų, bet aš nesupratau jų reikšmės. Kai jis papasakojo apie Fioną, buvau pikta ir nusiminusi, tačiau kažkuri mano dalis visai nenustebo, ir dabar daugelis dalykų staiga tarsi įgavo prasmę. Pavyzdžiui, Niko atsisakymas likti su manim Atėnuose, dažnos telefoninės žinutės, jo nenoras kalbėti apie tai, kas bus, kai baigsis koncertinis turas. Bandžiau pasijusti geriau sutelkdama mintis į tai, kaip siaubinga turėtų būti vargšei apgautai Fionai, įsivaizduodama, kaip pati jausčiausi, jei būčiau jos vietoje ir sužinočiau, kad mano sužadėtinis buvo neištikimas. Spėjau, kad ji, žinoma, turi įtarti. Kas blogiau: ar tai, kad ji galbūt neįtaria, ar tai, kad įtaria, bet vis tiek už jo tekės? Negalėjau apsispręsti. Aš bent jau žinojau tiesą ir ji iškilo man dar nespėjus per giliai įklimpti. 24

R a c h e l H o r e ◉ Vi t r a ž ų m e i s t r o d u k r a

Nors tai jau nebuvo pirmas kartas, kai įsiveliu į tokią makalynę. Būtų galima sakyti, kad turiu tam dovaną. Nenoriu įsimylėti nepasiekiamų vyrų, bet tiesiog taip nutinka. Galbūt aš sukurta taip, kad reaguočiau į kažkokį keistą feromoną, kurį skleidžia vedę arba neketinantys pastovių santykių užmegzti vyrai. Klausiausi ore sklandančios violončelės melodijos ir mąsčiau apie savo mėgstamus filmus, kuriuose įsimylėjėliai atsiduria skęstančiuose laivuose, miestus užgrobia priešai arba asteroidas ketina atsitrenkti į Žemę... situacijos, kai meilė tampa desperatiška, visa apimanti, leidžianti nutolti nuo banalios tikrovės. Buvau užtektinai subrendusi suprasti, jog vis iš naujo įžengiu į tą patį skausmingą ratą, ir žinojau, kad jau laikas jį pralaužti. Sėdėdama viena šitame netvarkingame sename bute, kurį, nepaisydama nieko, vis dar vadinau savo namais, nes jokių kitų neturėjau, kovojau su pagunda paskambinti Nikui. Sustabdė tik mintis, kad gali atsiliepti vargšė Fiona. Man siaubingai reikėjo Niko. Bet ne tokio Niko, kuris pasirodytų ir išeitų. Dabar žinojau, kad noriu žmogaus, kuris būtų mano – visiškai ir amžinai.

Kartais ateitį atgauti gali tik radęs raktą į praeitį