R omana s
Iš anglų kalbos vertė RASA DRAZDAUSKIENĖ
Vilnius, 2024
Ženklas
Tomis Gaptilas kitados laikė pieninius galvijus, turėjo iš tėvo paveldėtą ūkį už kokių dviejų mylių nuo Amgašo miestelio Ilinojaus valstijoje. Tai buvo jau prieš daug metų, bet Tomis iki šiol naktimis kartais prabusdavo apimtas tos pačios baimės, kurią patyrė, kai visas jo ūkis virto pelenais. Sudegė ir namas; vėjas užnešė ant jo kibirkščių nuo netoliese stovėjusių tvartų. Jis pats buvo kaltas – visad manė, kad kaltas tik pats, – nes tą vakarą nepatikrino, ar tinkamai išjungti melžimo aparatai, nuo jų ir kilo gaisras. Įsiliepsnojusi ugnis nusiaubė sodybą. Prarado viską, liko tik žalvarinis svetainės veidrodžio rėmas, kurį jis rytojaus dieną aptiko tarp nuodėgulių ir paliko, kur radęs. Kaimynai sunešė pagalbos, paskui dar daug savaičių jo vaikai ėjo į mokyklą vilkėdami klasės draugų drabužiais, kol jis pagaliau atsipeikėjo ir surinko pinigų likučius; žemę pardavė kaimynui ūkininkui, bet daug už ją negavo. Paskui jis ir 7
Eli za bet h Strout
žmona, neaukšta daili moteriškė vardu Širlė, nusipirko naujų drabužių, dar nusipirko namą; visą tą laiką Širlė laikėsi stulbinamai gerai ir nenuleido nosies. Namą teko pirkti Amgaše, nusigyvenusiame miestelyje, ir vaikai pradėjo lankyti mokyklą ten, o ne Karlaile, kur galėjo vaikščioti į mokyklą iki tol, nes ūkis buvo kaip tik per vidurį tarp abiejų miestelių. Tomis įsidarbino sargu Amgašo mokykloje; jam buvo prie širdies, kad tai pastovus darbas: negalėjo nė pagalvoti, kad eitų samdytis į svetimą ūkį. Jam tada buvo trisdešimt penkeri. Vaikai dabar jau užaugę, patys turi vaikų, šie taip pat užaugę, bet jiedu su Širle ir toliau gyvena savo mažajame namelyje; ji aplink prisodino gėlių, nors tame mieste tai buvo neįprasta. Po gaisro Tomis rimtai nerimavo dėl vaikų; ką tik jie turėjo namus, ir dar tokius, į kuriuos atvažiuodavo klasės ekskursijos – kasmet pavasarį Karlailo mokyklos penktokai atvykdavo pas juos visai dienai, valgydavo pietus ant medinių stalų, pastatytų prie galvijų aptvarų, paskui eidavo į karvides žiūrėti, kaip vyrai melžia karves, kaip baltos pieno putos kyla ir keliauja perregimais plastiko vamzdžiais, – o dabar jiems tenka žiūrėti į tėvą, dirbantį sargu, kaip jis didele šluota valo koridorius, trindamas kokio nors pirmoko privemtas vietas; Tomis mūvėjo pilkas kelnes ir dėvėjo baltus marškinėlius su raudonai išsiuvinėtu vardu Tomis. Na ir ką. Ir niekas nenumirė.
8
V ISKAS ĮMA NOMA
❈ Rytą Tomis pamažu važiavo į Karlailą su reikalais; buvo saulėtas gegužės šeštadienis, vos už kelių dienų bus jo žmonos aštuoniasdešimt antras gimtadienis. Aplink plytėjo platūs laukai, neseniai apsodinti kukurūzais ir sojų pupelėmis. Kai kurie laukai, suarti prieš sėją, dar rudavo, bet ryškiausias buvo aukštas mėlynas dangus su keletu palei horizontą išsklidusių debesėlių. Jis pravažiavo pakelės ženklą, rodantį Bartonų namus; ant jo tebebuvo užrašas „Drabužių siuvimas ir taisymas“, nors siuvėja ir taisytoja, vardu Lidija Barton, mirė prieš daugybę metų. Bartonai, visa šeima, dėl neapsakomo skurdo ir keistumų buvo atstumtieji net tokiame mieste kaip Amgašas. Dabar tuose namuose gyveno vyriausias jų sūnus, vardu Pitas, vidurinė duktė išsikraustė už dviejų miestų, o jaunėlė, Liusė Barton, paliko namus prieš daug metų ir galiausiai apsigyveno Niujorke. Tomis neretai galvodavo apie Liusę. Daugelį metų, nuo ketvirtos klasės iki pat vidurinės mokyklos abitūros, ji buvo pratusi viena pasilikti klasėje po pamokų; tik po kelerių metų pagaliau išdrįso pažvelgti jam į akis. Toliau Tomis važiavo pro tas vietas, kur kadaise buvo jo ūkis – dabar ten plyni laukai, jokio ūkio nė pėdsako, – ir mąstė, kaip jis dažnai mąstydavo, apie anuometinį savo gyvenimą. Tai buvo geras gyvenimas, bet jis nesigailėjo dėl to, kas įvyko. Tomis buvo ne iš tų, kurie dėl ko nors apgailestauja, ir tą naktį, kai 9
Eli za bet h Strout
kilo gaisras, jis – apimtas vos suvaldomos baimės – suprato, kad pasaulyje jam rūpi tik žmona ir vaikai; pamanė, kad yra žmonių, kurie nugyvena visą gyvenimą, nesuvokdami to taip skausmingai ir be atvangos, kaip suvokė jis. Patylomis jis laikė tą gaisrą Dievo siųstu ženklu atidžiai saugoti šią dovaną. Patylomis, nes nenorėjo pasirodyti kaip žmogus, kuris pateisina kilusią tragediją; ir nenorėjo, kad kas nors – net karštai mylima žmona – manytų, jog jis galėtų taip pasielgti. Bet tą naktį, kol žmona laikė vaikus prie savęs kitapus kelio, – vos pamatęs, kad tvartas liepsnoja, jis paskubomis visus išginė iš namų, – o pats stebėjo milžiniškas liepsnas, skriejančias į nakties dangų, paskui girdėjo šiurpų žūstančių karvių maurojimą, jis daug ką išgyveno, bet kai sutraškėjo namo stogas ir įgriuvo tiesiai vidun, į jų miegamuosius ir bendrą kambarį pirmame aukšte su visomis vaikų ir jo tėvų nuotraukomis, kai jis savo akimis tai pamatė, pajuto – to neįmanoma paneigti – tai, ko kitaip negalėjai pavadinti, tik Dievo artumu, ir suprato, kodėl angelai visad vaizduojami su sparnais, nes pats juto kažką panašaus, tarsi išgirdęs šnaresį, net ne išgirdęs, o tik pamąstęs apie Dievą, kuris neturi veido, bet yra Dievas, kaip šis prisiglaudė prie jo ir be žodžių – nepaprastai trumpai, prabėgom – perdavė žinią ir Tomis ją suprato taip: viskas gerai, Tomi. Ir Tomis staiga suprato, kad viskas gerai. Jis niekada to nesupras, bet viskas yra gerai. Taip ir buvo. Jis ne kartą pagalvojo, kad vaikai, priversti lankyti mokyklą su kitais vaikais iš skurdžių šeimų, o ne tokių, 10
V ISKAS ĮMA NOMA
kokias anksčiau pažinojo, išaugo gailestingesni. Jis nuo to laiko juto Dievo artumą, tarsi kažkur visai greta būtų auksinė spalva, bet daugiau niekada nepasijuto Dievo aplankytas, kaip kad aną naktį, ir labai gerai suprato, ką žmonės apie tai pasakytų, todėl ir tylėjo apie tai – apie tą Dievo ženklą – iki pat savo mirties valandos. Ir vis dėlto tokį pavasario rytą kaip šis dirvos kvapas jam priminė ir karvių kvapus, jų drėgnas šnerves, šiltas papilves, jo turėtus tvartus – jis turėjo dvi karvides, – ir mintyse atgijo prisiminimų vaizdai. Gal dėl to, kad ką tik pravažiavo Bartonų sodybą, jis prisiminė Keną Bartoną, tų vargšų liūdnų vaikų tėvą, kuris kartais dirbdavo pas Tomį; paskui, kaip būdavo dažnai, prisiminė Liusę, kuri įstojo į koledžą ir galiausiai apsigyveno Niujorke. Ji tapo rašytoja. Liusė Barton. Važiuodamas Tomis nejučia papurtė galvą. Dirbdamas mokykloje sargu daugiau kaip tris dešimtis metų, Tomis daug ką žinojo: žinojo apie mergaičių nėštumus, apie geriančias motinas ir neištikimus sutuoktinius, nes dažnai nugirsdavo, kaip apie visus šiuos dalykus šnekasi moksleiviai, mažomis grupelėmis būriuodamiesi prie tualetų ar stovėdami eilėje į valgyklą; gerai suprato, kad daugeliu požiūrių jis buvo beveik nematomas. Bet Liusė Barton jam kėlė daugiausia nerimo. Iš jos, kaip ir iš sesers Vikės ir brolio Pito, negailestingai šaipėsi kiti vaikai ir net kai kurie mokytojai. Tačiau kadangi Liusė tiek daug 11
Eli za bet h Strout
metų taip dažnai pasilikdavo mokykloje po pamokų, jam atrodė – nors ji labai mažai kalbėjo, – kad jis ją pažįsta geriausiai. Kartą, kai ji mokėsi ketvirtoje klasėje, o jis dirbo mokykloje pirmus metus, atidaręs klasės duris pamatė ją kietai miegančią ant trijų sustumtų kėdžių prie radiatoriaus, apsiklojusią paltu. Žiūrėjo į ją, matė, kaip alsuojant lėtai kilnojasi krūtinė, matė tamsius ratilus po akimis, blakstienas, sulipusias tarsi mažyčių žvaigždžių spinduliai, nes akys buvo drėgnos, tarsi prieš užmigdama būtų verkusi; paskui lėtai, kiek įstengdamas tyliau, atatupstas išslinko pro duris: juto, kad beveik nepadoru ją tokią užklupti. Tačiau kitą kartą – kaip tik dabar tai prisiminė, – kai Liusė tikriausiai jau buvo baigusi pradinę, jis įėjo į klasę, o ji ten piešė kreida ant lentos. Nustojo vos tik jam įžengus į klasę. – Piešk toliau, – pasakė jis. Ant lentos buvo nupieštas vynuogienojas su begale smulkių lapelių. Liusė pasitraukė nuo lentos ir staiga kreipėsi į jį. – Aš perlaužiau kreidą, – pasakė ji. Tomis atsakė, kad nieko tokio. – Bet aš tyčia, – pasakė ji ir prieš nusisukdama nusišypsojo vos įžiūrima šypsena. – Tyčia? – paklausė jis, o ji linktelėjo tebesišypsodama. Tad jis priėjo, paėmė naują kreidos lazdelę, perlaužė perpus ir pamerkė jai akį. Kaip dabar prisimena, ji beveik sukikeno. – Čia tu nupiešei? – paklausė jis, rodydamas vynuogienoją smulkiais 12
V ISKAS ĮMA NOMA
lapeliais. Tada ji gūžtelėjo pečiais ir nusigręžė. Bet dažniausiai ji tiesiog sėdėdavo suole ir skaitydavo arba ruošdavo pamokas – jam buvo matyti, ką ji veikia. Jis sustojo prie kelio ženklo ir negarsiai, tačiau balsu pats sau ištarė šiuos žodžius: „Liuse, Liuse, Liuse, Barton. Kur tu pabėgai, kaip tu pasprukai?“ Jis žinojo kaip. Pavasarį paskutiniais mokslo metais jis sutiko ją po pamokų koridoriuje, ir ji staiga atvirai, išplėtusi akis, jam pasakė: – Pone Gaptilai, aš mokysiuosi koledže! Jis atsakė: – O, Liuse. Tai nuostabu. Ji pribėgusi jį apsikabino ir nenorėjo paleisti, tad jis irgi ją apkabino. Visad prisiminė tą apsikabinimą, nes ji buvo tokia liesutė – juto jos kaulus ir mažytes krūtis, – ir dėl to, kad paskui dar galvojo, kaip dažnai – kaip retai – tą mergaitę kas nors apkabindavo. Tomis pajudėjo ir įvažiavo į miestą; tiesiai priešais save pamatė vietą stovėjimo aikštelėje. Jis įvažiavo, išlipo iš automobilio ir prisimerkė nuo saulės. – Tomi Gaptilai! – sušuko kažkoks vyriškis, ir Tomis atsigręžęs pamatė, kaip prie jo atšlubčioja Grifas Džonsonas: viena Grifo koja buvo trumpesnė ir net specialiai pasiūdintas batas su įdėklu neįstengė panaikinti šlubčiojimo. Grifas ėjo ištiesęs ranką, pasirengęs sveikintis. 13
Eli za bet h Strout
– Grifitai, – pasisveikino Tomis ir jiedu ilgai spaudė vienas kitam rankas, o pro šalį Centrine gatve lėtai važiavo automobiliai. Grifas dirbo miesto draudimo agentūroje ir padarė Tomiui labai daug gero; sužinojęs, kad tas nebuvo apdraudęs savo ūkio visa verte, Grifas pasakė: „Mes per vėlai susipažinom“, ir tai buvo tiesa. Tačiau Grifas – malonaus veido, dabar jau pilvotas – ir toliau darė Tomiui gera. Tiesą pasakius, Tomis pagalvojo, kad net nepažįsta žmogaus, kuris jam nebūtų padaręs ko nors gera. Vėsinami vėjelio jiedu kalbėjosi apie savo vaikus ir anūkus; vienas Grifo anūkas vartojo narkotikus, ir Tomiui tai atrodė labai liūdna; jis klausėsi ir linkčiojo galva, dirsčiodamas į medžius Centrinėje gatvėje tokiais jaunais, ryškiai žaliais lapeliais; paskui Tomis išklausė apie kitą anūką, kuris jau studijavo mediciną, ir pasakė: „Ei, tai tiesiog puiku, koks šaunuolis“, jie pliaukštelėjo delnais vienas kitam per petį ir nuėjo savais keliais. Drabužių parduotuvėje, kur apie jo įėjimą pranešė suskambęs varpelis, Merilina Makoli matavosi suknelę. – Tomi, kaip tu čia atsidūrei? – Merilina pasakė, kad galvoja nusipirkti suknelę anūkės krikštynoms, kurios bus sekmadienį už kelių savaičių, ir pirštais patempė palankus žemyn; suknelė buvo rusva, išmarginta raudonomis rožėmis, Merilina stovėjo be batų, tik su kojinėmis. Ji kalbėjo, kad tikras išlaidavimas pirkti tokia proga naują suknelę, bet ji tiesiog užsinorėjusi. Tomis – kuris pažinojo Meriliną daugelį metų, dar nuo tų laikų, kai ji mokėsi Amgašo mokyklos paskutinėje klasėje, – pastebėjo 14
V ISKAS ĮMA NOMA
jos sumišimą ir atsakė, kad jam tai anaiptol neatrodo išlaidavimas. Paskui pridūrė: – Kai galėsi, Merilina, gal padėtum man surasti dovaną žmonai? Pamatė, kaip ji iškart susikaupė ir ėmėsi veikti, – atsakė, kad taip, žinoma, padės, nuėjo į persirengimo kabiną, iš ten sugrįžo vilkėdama įprastus savo drabužius: juodą sijoną, mėlyną megztinį, apsiavusi plokščiapadžiais juodais batais, – ir nedelsdama nusivedė Tomį prie šalikų. – Štai, – pasakė, ištraukdama raudoną šaliką su aukso gijomis išaustais raštais. Tomis jį paėmė, bet kita ranka ištraukė gėlėmis margintą šalį. – Gal šitą, – ištarė. Ir Merilina atsakė: – Taip, šitas labiau Širlės stiliaus. – O Tomis suprato, kad Merilinai pačiai patiko raudonasis šalikas, nors ji niekada sau neleistų jo nusipirkti. Tais pirmais metais Tomiui pradėjus dirbti sargu Merilina buvo daili mergina, pamačiusi Tomį, visad sakydavo: „Laba diena, pone Gaptilai“, o štai dabar ji pagyvenusi nervinga liesa moteris įtampos išvagotu veidu. Tomis manė tą patį, ką ir kiti žmonės, kad tai dėl to, jog jos vyras buvo Vietname ir grįžo iš ten kaip nesavas; Tomis kartais matydavo mieste Čarlį Makolį, jis visad atrodė tarsi apspangęs, vargšas, ir vargšė Merilina. Todėl Tomis, tarsi svarstydamas, šiek tiek palaikė rankoje raudonąjį šaliką, paskui pasakė: 15
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR