Mano didele riebi auksine zuvele zombis. Viskas imanoma by knygos.lt

Rašytoja ir aktorė MO O’HARA užaugo JAV, bet šiuo metu gyvena Pietryčių Londone. Ji rašo juokingas knygas vaikams ir vaidina jiems savo kūrybos pjeses. Pačios juokingiausios jos knygos – apie Frankį, didelę riebią auksinę žuvelę, kurią piktasis Tomo brolis mokslininkas kartą pavertė zombiu. Nuo tada žuvelė gali visus užhipnotizuoti... Tąkart viskas baigėsi gerai, pamenate pirmąją knygą? Tačiau tai dar ne galas. Kai Tomas ir jo draugas Pradipas patenka į pižamų vakarėlį muziejuje, istorija kartojasi: piktasis brolis pabando prikelti Karalių Katės mumiją. Tačiau ji prakeikta! Visus, kas prie jos prisiliesdavo, ištikdavo baisiausios nelaimės. Ar sugebės žuvelė įveikti mumiją ir jos prakeiksmą?

NEŽIŪ R JAI Į A ĖK KIS

Antrojoje istorijoje visi vyksta į tarpmokyklines sporto žaidynes. Tačiau kaip keista: visi geriausi sportininkai staiga praranda jėgas, o štai piktasis Tomo brolis Markas, kuriam sportas niekada nesisekė, nugali visus. Aišku, kad čia slypi klasta! Tomas ir Pradipas nusprendžia išsiaiškinti, kas vyksta. Ar Frankis padės demaskuoti blogiuką? Ar piktasis Markas gaus, ko nusipelnė?

Dar dvi juokingos, baisios ir netikėtos istorijos apie žuvelę, kurios privers kvatoti balsu!

VISK AS ISBN 978-609-466-130-3 978–609–466–187–7

9 786094 7 8 6 0 9 4 661877 661303 9

NUO

IKI

METŲ

ĮMANOMA

ĮM VISK AS

ANOMA

Mo O’Hara užaugo JAV, Pensilvanijoje, bet šiuo metu gyvena Pietryčių Londone. Rašytojos ir aktorės karjerą ji pradėjo važinėdama po Didžiosios Britanijos ir Airijos mokyklas ir pasakodama įvairias istorijas. Mo ne tik rašo knygas vaikams, bet ir yra sukūrusi komedinių apybraižų radijo stočiai „Radio 4“. Pagal savo parašytus scenarijus vaidino Londone ir Edinburge. Mo ir jos vyresnysis brolis kartą ištraukė savo auginamą žuvelę iš mirties nagų.

VISK AS

ĮMANOMA

Iš anglų kalbos vertė Jūratė Dzermeikaitė

V ILNIU S

2016

UDK 821.111-93 Oh-02

Mo O‘Hara MY BIG FAT ZOMBIE GOLDFISH ANY FIN IS POSSIBLE

Macmillan Children‘s Books, London 2014

Iliustracijų autorius Marekas Jaguckis

Text copyright © Mo O‘Hara 2014 Illustrations copyright © Marek Jagucki 2014 First published 2014 by Macmillan Children‘s Books, an imprint of Pan Macmillan Publishers International Limited © Jūratė Dzermeikaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-187-7

Karaliu Kates prakeikimas

1 SKYRIUS ISTORIJA PRASIDEDA

– Taigi, – tarė muziejaus gidas, nukreipdamas žibintuvėlį tiesiai sau į smakrą. Jo veidą nutvieskė vaiduokliška šviesa, ir mes kuo aiškiausiai išvydome visus jo nosyje slypinčius turtus. – Kas nori išgirsti istoriją apie Karalių Katę? Visų salėje esančių vaikų, įskaičiuojant ir mudviejų su Pradipu, rankos šovė į viršų. Regis, šitas pižamų vakarėlis Istorijos muziejuje bus įdomesnis, nei aš tikėjausi. – Legenda byloja, – tęsė gidas, – kad kartą du kapų plėšikai patraukė į Egipto dykumą, ketindami surasti Karalių Katės kapą. Jie norėjo pavogti

mumifikuotos katės lobį. Niekas nežino, kas būtent plėšikams ten nutiko, bet po kelių dienų juos rado klajojančius dykumoje. Jų nugaros buvo lipte aplipusios skarabėjais! – Brrr... – nukrėtė mane šiurpas. Matote, aš labai nemėgstu vabalų. – Deja, plėšikai prarado kalbos dovaną ir niekam negalėjo papasakoti, kas jiems nutiko, – tarė gidas ir padaręs pauzę nužvelgė mūsų veidus. – Jie tapo pirmosiomis Karalių Katės prakeikimo aukomis. Ilgą laiką kapo niekas negalėjo rasti, todėl jis liko nepaliestas. Bet visai neseniai, šiais metais, jį aptiko statybininkai, kasdami pamatus naujai „MeteorBakso“ kavinei. – Muziejaus direktorius susitarė, kad visas kapas būtų atgabentas čia, – sušnibždėjo Pradipas. – Jis vis dar užantspauduotas, taigi, mokslininkai galės jį kasinėti ir atlikti galybę tyrimų bei bandymų! – Legenda byloja, kad jei netyros širdies žmogus įsibraus į kapą, jo lauks toks pats likimas kaip tų egiptiečių kapų plėšikų, – tęsė pasakojimą gidas. – Tai ką, plėšikai daugiau neištarė nė garselio? – išpyškinau aš. – Plėšikai netapo nebyliais, – atsakė gidas. –

Bet vienintelis garsas, kurį jie galėjo ištarti, buvo „Miaaaaauuuu“! – garsiai sukniaukė jis. Ūmai gido kniaukimas virto spiegimu: – Aaaaaaiii! – jis pašoko aukštyn, ir žibintuvėlis tarkštelėjo ant grindų. – Kažkas šlapias man ką tik įkando! Mudu su Pradipu persimetėme klausiamais žvilgsniais: FRANKIS? Frankis, mano auksinė žuvelė zombis, labai nemėgsta kačių. Ir ypatingos jo neapykantos nusipelnė maža bjauri katė, uoliai popinama Piktojo Mokslininko Marko, mano vyresniojo brolio. Spėju,

Frankis nusprendė, jog išgirdus katės kniaukimą geriau pirma kąsti ir tik paskui klausti. Žvilgtelėjau į vandens pilną puodelį, kuriame, mano manymu, turėjo plaukioti Frankis. Deja, kol mes klausėmės šiurpių muziejaus istorijų, žuvelė kažkur dingo. Tai nežadėjo nieko gero. Dėl trijų priežasčių: Pirma, nors Frankis ir zombis, jis vis dar auksinė žuvelė, taigi negali ilgai išbūti be vandens. Antra, kadangi Frankis yra auksinė žuvelė zombis, jis gali užhipnotizuoti kiekvieną, pažvelgusį jam į akis. O mes tikrai nenorim, kad po muziejų maklinėtų būrys užhipnotizuotų vaikų su pižamomis ir veblentų: „Maža žuvytė vikst uodegyte.“ Trečia, kai muziejaus gidas suspigo, visus vaikus apėmė panika ir jie kaipmat pašoko iš miegmaišių. Taigi, dabar grindis trypė tikras kojų miškas. O juk ten kažkur slysčiojo Frankis... – Matau Frankį! – sušuko Pradipas. – Ten, prie grindjuostės, ties dvylikta valanda! Nieko nesuprasdamas įsispoksojau į Pradipą. – Dvylikta valanda reiškia, kad Frankis tiesiai tau prieš nosį! – atsidusęs paaiškino Pradipas ir mostelėjo į oranžinį žybsnį. Ten tikrai buvo Frankis.

Jis lėtai šokčiojo mūsų link. – Čiupk puodelį ir gaudyk Frankį, o aš jus pridengsiu! Mes narsiai puolėm į klykiančių vaikų ir sujauktų miegmaišių makalynę, manevruodami tarp švytuojančių rankų ir viską trypiančių kojų. Frankis kaip tik nėrė vienam besiblaškančiam vaikui virš galvos ir, atšokęs nuo „Žmogaus-voro“ pagalvės, pūkštelėjo tiesiai į puodelį! – Franki, na, negi negalėjai ramiai paklausyti istorijos? – sušnibždėjau jam. – Mama pasakytų, kad tavo „žemas nuobodulio slenkstis“, – pridūrė Pradipas, ropodamas prie

mūsų. – Eikš čia, reikia rasti tau geresnę slaptavietę, kitaip mes mikliai būsim išspirti lauk, o tave nuleis į klozetą! – Klozetas, – sušnibždėjau. – Gera mintis! – Jei nežinai, ką daryti, slėpkis tualete, o paskui ką nors sumąstysi! – vienu balsu sušukom mudu su Pradipu.

2 SKYRIUS NAKTIS MUZIEJUJE

Jūs turbūt manote, kad slėptis tualete – prasta mintis. Bet nustebtumėt, kiek kartų tualetas gelbėjo mane su Pradipu. 1. Kai tėčio teta Selija (toji su dygiais ant smakro styrančiais plaukeliais) atvyko į svečius, mes pasislėpėme tualete ir sėkmingai išvengėme jos dygaus bučkio. 2. Kai ponia Merdok per kūno kultūros pamoką rinko savanorius šokti tautinių šokių, mudu su Pradipu pasislėpėme tualete ir taip ilgai ten lindėjome, kad ponia Merdok nusprendė, jog turime bėdų su šlapimo pūsle, tad nevertė mūsų šokti tų šokių.

3. Kai Markas su Sanžu (mūsų vyresnieji broliai Piktasis Mokslininkas ir Piktasis Kompiuterių Genijus) sugalvojo žaidimą „Žioplių boulingas“, mes pasislėpėme tualete Pradipo namuose ir tupėjome ten beveik visą dieną, kol Samė, mažoji Pradipo sesutė, visiškai atsitiktinai aptiko mūsų slėptuvę. – Dingstam, – sušnibždėjau. Pradipas linktelėjo, ir mes pasukome į skirtingas puses. Sėlinome, tipenome, slinkome pasieniais, ropojome ir šliaužėme, kol išsprukome iš užsiėmimų kambario ir per pagrindinę ekspozicijos salę patraukėme link tualetų.

– Reikia rasti Frankiui saugią slėptuvę, kur jo niekas nepamatytų, – tarė Pradipas, vos mums už nugarų užsidarė tualeto durys. – Pažiūrėkim, ką turim. Mudu išvertėme pižamų kišenių turinį ant grindų. Aš turėjau du pieštukus, porą sulankstytų ir sąvaržėle susegtų popiergalių su faktais apie senovės Egiptą, savo laimingąjį raktų pakabutį su pasagos formos magnetuku ir ilgą siūlą, nuardytą nuo švarko rankovės pamušalo, – mėnesių mėnesius jį tampiau, kol galiausiai jis šiandien pasidavė. Pradipas turėjo kivių sulčių pakelį, užsilikusį po muziejuje patiektų priešpiečių, lapą su egiptietiškais lipdukais, gautą vos įžengus pro muziejaus duris, mamos įduotą laminuotą kortelę, kur buvo abėcėlės tvarka išvardyta, kam jis alergiškas, ir surašyti telefonai, kuriais reikėtų skambinti ištikus nelaimei, ir savo supergalingą vandeniui atsparų turistinį žibintuvėlį, puikiai veikiantį net ir po vandeniu. – Žibintuvėlis! – sušukau. – Jis puikiausiai tiks! Pradipas ištraukė elementus, lemputę bei kitas detales ir prileido vidun vandens iš čiaupo. – Ką manai? – paklausiau Frankio, kilstelėdamas puodelį, kuriame jis plaukiojo.

ĖS V S O A N PT SE GI E

ISTORIJOS MUZIEJUS

Frankis pūkštelėjo tiesiai į vandens pripiltą žibintuvėlį, ir Pradipas užsuko plastikinį dangtelį. Paskui mes susigrūdom savo turtą atgal į kišenes. – Regis, koridoriuje ramu, – tarė Pradipas, priglaudęs ausį prie tualeto durų. – Dabar, kai Frankis saugus, turbūt reikėtų grįžti atgal. Mes stumtelėjome duris ir pro durų plyšį apsidairėme, ar tikrai nėra pavojaus. Per visą koridorių driekėsi milžiniško diplodoko, stovinčio pagrindinėje salėje, šešėlis. Prie įėjimo į Viduramžių

salę rikiavosi šarvuoti riteriai. Nuo jų kalavijų atsispindinti šviesa ir urvinio žmogaus oloje mirksintys netikros ugnies liežuvėliai, rodės, šaukte šaukė: „Kam grįžti į grupę ir atlikinėti kažkokias užduotis, jei galite čia apsižvalgyti?“

3 SKYRIUS VAIKsTANTI MUMIJA

– Apsižvalgykim! – pasiūliau Pradipui. – Tikiuosi, jie dar kurį laiką neišjungs šviesos, – sumurmėjo Pradipas. Pradipui genetiškai užkoduota baimė laužyti MAN DZIN MAN DZIN DAROM

IŠ

DĘS

DAROM

IŠSIGANDĘS

SUAKMENĖJĘS IŠ SIAUBO

TRŪKS PLYŠ BŪK DRĄSUS

SUAKMENĖJĘS IŠ SIAUBO

TRŪKS PLYŠ BŪK DRĄSUS

taisykles – jis mano, kad nugalėti tą baimę labai sunku. O man rodos, visai lengva. Mes tyliai prasėlinom palei duris. Kiti vaikai ruošėsi pižamų vakarėliui užsiėmimų kambary. Mudu su Pradipu patraukėm koridoriumi Egipto salės link. Ūmai žibintuvėlis sujudėjo mano rankose – Frankis akivaizdžiai nenustygo vietoje ir šokinėjo aukštyn žemyn tarsi kokioje pripučiamoje pilyje. Staiga vienas žibintuvėlio galas sužibo žaliai. – Oho, mes išradome auksinės žuvelės zombio žibintuvėlį, – sušnibždėjo Pradipas. – Jėga! – pritariau jam, bet ūmai prisiminiau kai ką labai svarbaus. – Pradipai, eee... argi Frankio akys sužimba ne tada, kai jis pajunta kokią bėdą? Vos ištariau šiuos žodžius, pastebėjau kažką judant milžiniškų Egipto salės durų link. Tas kažkas buvo kačiuko dydžio ir... paskui jį vilkosi audeklo atraižos. Staiga „kačiukas“ nėrė už kampo ir kažkur pradingo. Iš netikėtumo pasitryniau akis, dar kartą pažvelgiau ta kryptimi, bet jo niekur nebuvo matyti. – Ar mes ką tik matėm Karalių Katę? – mano balsas drebėjo labiau, nei tikėjausi. – Gerai... – atsiduso Pradipas.

– GERAI?! – sustūgau pašnibždom. – Kas čia gero? – Gerai, kad ir tu tai matei, – sukuždėjo Pradipas. – Aš jau maniau išvydęs šmėklą. Arba gyvą mumiją... arba mumijos šmėklą... Mūsų zombiškasis žibintuvėlis ėmė šviesti dar ryškiau. – Ką gi, man rodos, jau apsižvalgėm – šiąnakt užteks, – tariau Pradipui, mėgindamas neprarasti orumo. – Manyčiau, aš visai nusiteikęs atlikti keletą užduočių. Galbūt ką nors nuspalvoti... – numykiau, vildamasis, kad Pradipas man pritars. Bet, regis, jo „Baimės laužyti taisykles“ matuoklis sugedo, ir rodyklė sustojo ties žyma „Trūks plyš būk drąsus“. – Turim sekti iš paskos, Tomai, – sušnibždėjo Pradipas. – Koks būtų nuotykis! O kas, jei tai tikra Karalių Katė? Mes būtume pirmi ją išvydę žmonės pasaulyje! Beprasmiška ginčytis su Pradipu, kai jis tokios nuotaikos. Jis jau užsidegė noru nuveikti ką nors naudingo viso pasaulio jaunųjų archeologų labui. Pradipas čiupo žibintuvėlį ir nužygiavo didžiulių akmeninių durų, vedančių į Egipto salę, link. Jos

buvo dvivėrės – vienoje pusėje buvo išraižytas katės snukis, o kitoje – šuns. – Tie egiptiečiai išties dievino savo gyvūnėlius, – tariau, spoksodamas į milžiniškus gyvūnų snukius. Tada pažvelgiau į Frankį ir paklausiau: – Franki, kaip manai, ar Egipte buvo ir auksinių žuvelių dievas? – Hatmehitė, – suniurzgė Pradipas. – Į sveikatą! – palinkėjau. – Ne, aš turėjau galvoje deivę Hatmehitę, – tarė Pradipas. – Į sveikatą dar kartelį! Matyt, čia daug dulkių... – nebaigiau sakyti. – Aš nečiaudau! Toks auksinių žuvelių deivės vardas, – papurtė galvą Pradipas. – Skiedi! Tikrai yra auksinių žuvelių deivė? – Na, ji buvo atsakinga už apsaugą, bet ją vaizdavo kaip žuvį, o tai beveik tas pats, – tarė Pradipas, nukreipdamas mūsų zombiškąjį žibintuvėlį į gyvūnus ant durų. – Man rodos, katė buvo vadinama Bastete, o šakalas – Anubiu. Aš įsispoksojau į šakalą. – Man jis labiau primena šunį. Kaip tu išvis tokius dalykus įsimeni? – paklausiau Pradipo.

– Nežinau, – tarė Pradipas. – Kažkodėl visos įdomybės apie Egiptą įstringa man galvoje. Nagi, eime. Ta katė turbūt nuėjo čia. Frankis pamojo man peleku iš žibintuvėlio, ragindamas sekti iš paskos. Dar kartą žvilgtelėjau per petį į užsiėmimų kambarį ir patapšnojęs katei deivei per nosį nusekiau paskui Pradipą. Vos įėjome, durys tuoj pat tyliai užsitrenkė mums už nugaros.

NEŽIŪ R JAI Į A ĖK KIS

Dar dvi juokingos, baisios ir netikėtos istorijos apie žuvelę, kurios privers kvatoti balsu!

VISK AS ISBN 978-609-466-130-3 978–609–466–187–7

9 786094 7 8 6 0 9 4 661877 661303 9

NUO

IKI

METŲ

ĮMANOMA