Seth Stephens-Davidowitz
Iš anglų kalbos vertė JURGITA JĖRINAITĖ
Vilnius, 2018
Mamai ir tėčiui
TURINYS
Pratarmė
9
Įžanga Revoliucijos kontūrai 13 I DALIS DIDELI IR MAŽI DUOMENYS 1. Netikusi nuojauta 37 II DALIS DIDŽIŲJŲ DUOMENŲ GALIOS 2. Ar Freudas buvo teisus? 55 3. Pergalvoti duomenys 65 Kūnai kaip duomenys 72 Žodžiai kaip duomenys 83 Nuotraukos kaip duomenys 105 4. Skaitmeninis tiesos serumas 113 Tiesa apie seksą 120 Tiesa apie neapykantą ir išankstines nuostatas 135 Tiesa apie internetą 147 Tiesa apie smurtą prieš vaikus ir abortus 151 Tiesa apie feisbuko draugus 156 Tiesa apie klientus 159 Ar pajėgiame priimti tiesą? 163 7
5. Priartinimas 171 Kas iš tikro vyksta apygardose, miestuose ir miesteliuose? 177 Kaip užpildome savo minutes ir valandas 195 Mūsų antrininkai 201 Duomenų istorijos 208 6. Visas pasaulis kaip laboratorija A / B testavimo abėcėlė Žiaurūs, bet informatyvūs gamtos eksperimentai
211 213 225
III DALIS DIDIEJI DUOMENYS: NAUDOTI ATSAKINGAI 7. Duomenai skarmalai? Ko jie negali? Daugiamatiškumo prakeiksmas Pervertinimas to, kas gali būti pamatuota
247 250 256
8. Daugiau duomenų, daugiau problemų? Galingų korporacijų pavojus Galią įgijusios valdžios pavojus
261 269
Išvada Kiek žmonių baigia skaityti knygas?
275
Padėka
289
Pastabos
293
PRATARMĖ
Nuo tų laikų, kai filosofai mąstė apie „cerebroskopą“, mitinį prietaisą, kuris ekrane parodytų žmonių mintis, sociologai ieškojo įrankio atskleisti žmogaus prigimties veiklai. Per mano eksperimentinės psichologijos specialisto karjerą daug kas buvo atėję į madą ir vėl išėjo, ir bandėme mes viską: reitingų grafikus, reakcijos laikus, vyzdžių susitraukimą, funkcinį neurovizualinį tyrimą, netgi epileptikus su implantuotais elektrodais, kurie, laukdami priepuolio, valandų valandas atlikinėdavo kalbinius eksperimentus. Tačiau nė vienas iš šių metodų neleidžia nekliudomai pažvelgti į protą. Bėda yra ta, kad tenka imtis žiaurių kompromisų. Žmogaus mintys yra sudėtingas reikalas; pavyzdžiui, kai Woody’is Allenas skaito Karą ir taiką, mes negalvojame vien tik taip: „A, tai apie rusus.“ Mokslininkams yra sudėtinga tyrinėti daugiasluoksnius įvairiaplanius teiginius. Žinoma, kai žmonės lieja savo širdį, mes vertiname jų sąmonės turiningumą, bet monologai nėra idealūs duomenys testuoti hipotezes. Kita vertus, jeigu sutelkiame dėmesį į lengvai skaičiuojamas savybes, tokias kaip žmogaus reakcija į žodžius ar jo odos reakcija į nuotraukas, galime tai parodyti statistiškai, tačiau sudėtingos tekstūros žinias 9
S E T H S T E P H E N S - D AV I D O W I T Z
plakame į vieną skaičiuką. Netgi rafinuočiausia neurovaizduotės tyrimo metodologija gali parodyti, kaip mintis skleidžiasi 3D erdvėje, bet ne iš ko ji sudaryta. Lyg kompromiso tarp duomenų gausumo ir jų apdorojimo paprastumo būtų maža, žmogaus prigimties tyrinėtojams kelia nerimą Mažų skaičių dėsnis – Amos Tversky ir Danielio Kahnemano terminas įvardyti klaidingam įsitikinimui, kad populiacijos savybes atspindės bet kokia imtis, kad ir kokia maža ji būtų. Netgi geriausiai aritmetiką išmanantys mokslininkai klydo spėdami, kiek individų turi pasikviesti į savo tyrimą, kad atmetę atsitiktinius išsišokimus ir keistenybes galėtų daryti apibendrintas išvadas apie amerikiečius, jau nekalbant apie visus Homo sapiens. Dar daugiau abejonių kyla, kai imtis surenkama tokia, kokia būna patogi, pavyzdžiui, iš mūsų kursų studentų, pasiūlius pastatyti alaus. Ši knyga yra apie visiškai naują būdą tyrinėti protą. Didieji duomenys, paimti iš interneto paieškų ir kitų reakcijų internete, yra ne cerebroskopas, bet Sethas Stephens-Davidowitzius parodo, kad jie suteikia iki šiol nematytą galimybę pažvelgti į žmonių psichiką. Savo klaviatūrų klausyklose žmonės išpažįsta keisčiausius dalykus, kartais (pažinčių svetainėse ar ieškodami profesionalo patarimo) todėl, kad nuo to priklauso realus gyvenimas, kartais tiesiog dėl to, kad pasekmių nebus: žmonės gali išsivaduoti iš kokio nors troškimo ar baimės nebijodami kito žmogaus nusivylimo ar dar blogiau. Vienaip ar kitaip, žmonės ne tik spaudžia klavišą ar pasuka rankenėlę, bet surašo kurį nors iš trilijonų raidžių derinių, išsakydami savo mintis viena iš begalinių raidžių kombinacijų. Dar geriau, jie palieka tuos skaitmeninius pėdsakus tokios formos, kad juos galima nesunkiai surinkti ir išanalizuoti. Ir tie duomenys yra iš visokiausių 10
V I S I M E LU O J A
gyvenimo sričių. Žmonės gali dalyvauti nekrintančiuose į akis eksperimentuose dėl skirtingų stimulų, ir rezultatai užrašomi realiu laiku. Žmonės netgi maloniai sutinka teikti tuos gigantiškus skaičius. „Visi meluoja“ yra ne tik šios koncepcijos įrodymas. Stephens-Davidowitziaus atradimai apvertė aukštyn kojomis tiek laiką, tiek mano išankstines nuostatas apie mūsų šalį bei rūšį. Iš kur Donaldas Trumpas sulaukė netikėtos paramos? Kai Ann Landers 1976 metais skaitytojų paklausė, ar jie gailisi susilaukę vaikų, ir liko priblokšta, kad dauguma gailėjosi, ar ją suklaidino netinkamai parinkta, atsitiktinė respondentų imtis? Ar internetą reikia kaltinti dėl be reikalo krize pavadintos 2010-ųjų krizės, „filtrų burbulo“? Kas įžiebia neapykantos nusikaltimus? Ar žmonės ieško anekdotų, kad pakeltų sau nuotaiką? Nors maniau, kad manęs niekas nebegali sukrėsti, mane smarkiai šokiravo tai, ką internetas atskleidžia apie žmonių seksualumą, pavyzdžiui, kad kiekvieną mėnesį tam tikra dalis moterų ieško „humping stuffed animals“. Joks eksperimentas, kuriame matuojama reakcija, arba vyzdžio susitraukimas, ar pagaliau funkcinė neurovizualizacija, nebūtų padėjęs išaiškinti šio fakto. Kiekvienam patiks knyga „Visi meluoja“. Su nenumalšinamu smalsumu ir žavingu humoru Stephens-Davidowitzius rodo mums naują socialinių mokslų kelią dvidešimt pirmajame amžiuje. Kai yra toks neįtikimas langas į žmonių manijas, kam dar reikia cerebroskopo? Stevenas Pinkeris, 2017
ĮŽANGA
REVOLIUCIJOS KONTŪRAI
Trumpas tikrai pralaimės, sakė jie. Išankstiniuose 2016 m. respublikonų rinkimuose balsavimo ekspertai padarė išvadą, kad Donaldas Trumpas neturi jokių galimybių. Juk jis, šiaip ar taip, įžeidė įvairiausias mažumas. Apklausos ir jų aiškintojai tvirtino, kad tokiems išsišokimams pritaria mažuma amerikiečių. Dauguma balsavimo žinovų tuo metu manė, kad Trumpas pralaimės pagrindiniuose rinkimuose. Pernelyg daug balso teisę turinčių piliečių teigė, jog juos atstumia Trumpo elgesys ir pažiūros. Bet iš tiesų internete buvo požymių, kad Trumpas tikrai gali laimėti tiek išankstinius, tiek pagrindinius rinkimus. –––––– Aš esu interneto duomenų ekspertas. Kiekvieną dieną seku skaitmeniniais pėdsakais, kuriuos žmonės palieka būdami pasauliniame tinkle. Iš mygtukų ar kombinacijų, kurias surenkame, mėginu suprasti, ko iš tikro norime, kaip neabejotinai 13
S E T H S T E P H E N S - D AV I D O W I T Z
pasielgsime ir kas iš tiesų esame. Leiskite paaiškinti, kaip pasukau tokiu keistu keliu. Istorija prasideda – ir tai jau atrodo prieš šimtmečius – nuo 2008 m. prezidento rinkimų ir ilgai socialinių mokslų narstyto klausimo: ar reikšmingos Amerikoje išankstinės rasistinės nuostatos? Barackas Obama kandidatavo kaip pirmasis afroamerikiečių kilmės pagrindinės partijos atstovas. Jis nugalėjo – gana lengvai. Ir apklausos tvirtino, kad rasė nėra lemiamas veiksnys amerikiečiams balsuojant. Gallup1, pavyzdžiui, atliko daug apklausų prieš ir po pirmųjų Obamos rinkimų. Jų išvada? Amerikiečiams dažniausiai nekliūva, kad Barackas Obama yra juodaodis. Netrukus po rinkimų du gerai žinomi Kalifornijos universiteto Berklyje2 profesoriai įsigilino į kitus per apklausas gautus duomenis, taikydami rafinuotesnius duomenų apdorojimo metodus. Jie padarė tą pačią išvadą. Taigi prezidentaujant Obamai didžioji dalis žiniasklaidos ir platieji akademiniai sluoksniai visuotinai priėmė šią išmintį. Šaltiniai, kuriais naudojosi žiniasklaida ir socialinių mokslų specialistai, daugiau nei aštuoniasdešimt metų teigė, kad daugumai amerikiečių nesvarbu, jog Obama juodaodis, kai sprendžia, ar jis turėtų tapti jų prezidentu. Ši šalis, ilgai buvusi sutepta vergijos ir Jimo Crowo įstatymų, atrodė, pagaliau liovėsi vertinti žmones pagal odos spalvą. Be to, kai kurie žinovai netgi skelbė, kad gyvename postrasinėje visuomenėje3. 2012 m. buvau gyvenimo sutrikdytas, savo srityje perdegęs ekonomikos absolventas, įsitikinęs ir netgi besididžiuojantis tuo, kad išmanau, kaip veikia pasaulis, ką dvidešimt pirmajame amžiuje galvoja žmonės ir kas jiems rūpi. Perskaitęs tiek daug 14
V I S I M E LU O J A
psichologijos ir politinių mokslų veikalų dėl šios išankstinės nuostatos leidau sau patikėti, kad atviras rasizmas būdingas tik nedaugeliui amerikiečių, daugiausia konservatyviems respublikonams, gyvenantiems toli Pietuose. Ir tada aš atradau Google Trends. Google Trends, įrankis, be didelių fanfarų pasirodęs 2009 m., pasako vartotojams, kaip dažnai koks nors žodis ar frazė buvo ieškota kitose vietose ir kitu metu. Jis buvo reklamuojamas kaip smagus įrankis, galbūt leidžiantis draugams padiskutuoti, kuri garsenybė populiariausia ar kuris drabužis staiga pasidarė madingas. Pirmosios versijos netgi reklamuotos žaisminga fraze, kad „žmonės nerašys daktarinės“ iš tų duomenų, ir tai mane iškart motyvavo pasielgti priešingai.* Tuo metu Google paieškos duomenys atrodė nepakankamai patikimas informacijos šaltinis akademiniams tyrinėjimams. Kitaip nei apklausos, Google paieškos duomenys sukurti ne siekiant padėti suprasti žmonių psichiką. Google sukurta, kad žmonės sužinotų apie pasaulį, o ne kad mokslininkams būtų lengviau pažinti žmones, bet pasirodo, kad pėdsakas, kurį paliekame ieškodami žinių internete, labai daug pasako. Kitaip tariant, žmonių atliekamos informacijos paieškos taip pat yra informacija. * Google Trends buvo daugumos mano duomenų šaltinis. Tačiau kadangi ši programa nenurodo jokios konkrečios paieškos dažnumo skaičiaus, paprastai papildydavau ją Google AdWords, tiksliai pranešančia, kiek konkrečiai kokių paieškų būta. Kai kuriais atvejais man pavyko paryškinti vaizdą savo paties algoritmu, sukurtu Trends pagrindu, kurį aprašiau savo disertacijoje „Esė naudojant Google duomenis“ ir savo straipsnyje Journal of Public Economics, „Rasinio priešiškumo juodaodžiam kandidatui kaina: įrodymai naudojantis Google paieškų duomenimis (The Cost of Racial Animus on a Black Candidate: Evidence Using Google Search Data)“. Disertaciją, nuorodą į laikraštį ir išsamų duomenų bei naudoto kodo šios knygos originaliame tyrime paaiškinimą rasite mano tinklalapyje, sethsd.com. 15
S E T H S T E P H E N S - D AV I D O W I T Z
Kada ir kur jie ieško faktų, citatų, anekdotų, vietovių, asmenų ar pagalbos, pasirodo, gali mums daug tiksliau atskleisti tai, ką jie iš tiesų galvoja, ko iš tikrųjų trokšta ir ką veikia, nei kas nors galėjo numanyti. Tai ypač pasitvirtina, kai žmonės ne tiek ieško ko nors Google, kiek ką nors jai išpažįsta: „aš nekenčiu savo boso“, „aš esu girtas“, „tėtis mane mušė“. Kasdienis žodžio ar frazės surinkimas kompaktinėje stačiakampėje dėžutėje palieka tiesos pėdsaką, kuris, padaugintas milijonus kartų, galiausiai atskleidžia sudėtingas realijas. Pirmas žodis, kurį surinkau Google Trends, buvo „God“ (Dievas). Sužinojau, kad dažniausiai Dievo ieško Alabama, Misisipė ir Arkanzasas – „Biblijos juosta“. Ir tos užklausos paprastai vykdomos sekmadieniais. Tai visai nestebina, tik buvo keista, kad paieškos duomenys gali atskleisti tokią aiškią tendenciją. Pamėginau surinkti „Knicks“*, jį, paaiškėjo, labiausiai guglina Niujorkas. Ir vėl nieko stebėtina. Tada surinkau savo pavardę. „Apgailestaujame, – informavo mane Google Trends, – nepakanka duomenų parodyti rezultatus.“ Google Trends, išsiaiškinau, pateikia tik tokius duomenis, kurių ieško daug žmonių. Bet Google paieškų stiprybė yra ne pasakyti, kad Dievas populiarus Pietuose, kad Knicks garbina Niujorke ar kad aš niekur nesu populiarus. Tai pasakyti gali bet kokia statistika. Google duomenų jėga yra ta, kad žmonės galingam paieškų varikliui patiki tai, ko nepasakytų niekam kitam. Tarkim, apie seksą (šią temą kur kas plačiau išplėtosiu tolesniuose knygos skyriuose). Jokiomis apklausomis apie mūsų seksualinį gyvenimą negalima pasitikėti. Analizavau Bendrojo visuomenės tyrimo, kuris laikomas įtakingiausiu ir patikimiausiu informacijos apie amerikiečių elgseną šaltiniu4, duomenis. Anot to tyrimo, jeigu kalbėsime apie * The New York Knickerbockers, krepšinio komanda (red. past.) 16
V I S I M E LU O J A
heteroseksualų seksą, moterys teigia, jog lytiškai santykiauja, vidutiniškai penkiasdešimt penkis kartus per metus, prezervatyvu naudojasi 16 procentų atvejų. Tai reiškia maždaug 1,1 milijardo prezervatyvų per metus. Tačiau heteroseksualūs vyrai tvirtina panaudoją 1,6 milijardo sargių per metus. Tie skaičiai turėtų sutapti, tai kas gi meluoja, vyrai ar moterys? Paaiškėja, kad ir vieni, ir kiti. Nielsen agentūros, pasaulinės informacijos ir vertinimo kompanijos, kuri seka vartotojų elgesį, duomenimis, kasmet parduodama mažiau nei 600 milijonų prezervatyvų5. Vadinasi, meluoja visi; skirtumas – kaip. Melavimas yra plačiai paplitęs. Niekada nevedę vyrai teigia panaudojantys vidutiniškai dvidešimt devynis prezervatyvus per metus, o tai daugiau nei JAV parduodama sargių vienišiems ir susituokusiems žmonėms kartu paėmus. Susituokusieji taip pat perdeda, kiek dažnai mylisi. Vidutiniškai susituokę vyrai iki šešiasdešimt penkerių metų apklausoms tvirtina, kad mylisi kartą per savaitę, ir tik vienas procentas prisipažįsta paskutiniais metais nesimylėjęs. Susituokusios moterys mini šiek tiek, bet ne žymiai mažiau sekso. Google paieškos yra ne toks džiuginantis ir, tvirtinu, kur kas patikimesnis sekso santuokoje paveikslas. Anot Google, pagrindinis santuokos trūkumas yra sekso stygius. Paieška „Santuoka be sekso“ yra tris su puse karto dažnesnė negu „nelaiminga santuoka“ ir aštuonis kartus dažnesnė nei „santuoka be meilės“. Netgi nesusituokusios šeimos panašiai tiek skundžiasi dėl sekso trūkumo. Google paieškose „santykiai be sekso“ eina iškart po „užgaulus elgesys“. (Dar kartą pabrėžiu, kad visi tie duomenys gauti anonimiškai. Google, žinoma, neteikia duomenų apie kokio nors konkretaus individo paieškas.) Google paieškos atskleidė Amerikos vaizdą, kuris yra sukrečiamai kitoks, nei apklausų nupiešta postrasinė utopija. Prisimenu, kai suvedžiau „nigeris“ į Google Trends. Vadinkite mane 17
S E T H S T E P H E N S - D AV I D O W I T Z
naivuoliu, bet žinodamas, koks tas žodis toksiškas, labai tikėjausi mažo paieškų skaičiaus. Vaikyti, kaip aš klydau. Jungtinėse Valstijose žodis „nigeris“ ar jo daugiskaita „nigeriai“ kartojosi paieškose taip pat dažnai kaip žodžiai „migrena“, „ekonomistas“ ar „Lakers“. Pasvarsčiau, gal repo dainų tekstų paieškos iškraipo statistiką? Ne. Repo dainose beveik visada vartojamas žodis „nigga(s)“. Tai kokių motyvų vedini amerikiečiai ieško žodžio „nigeris“? Dažnai ieško afroamerikiečius pašiepiančių anekdotų. Faktiškai 20 procentų paieškų su žodžiu „nigeris“ taip pat lydi žodis „anekdotai“. Taip pat dažnos „kvaili nigeriai“ ir „aš nekenčiu nigerių“ paieškos. Milijonai tokių paieškų kasmet. Daugybė amerikiečių savo namuose teikia šokiruojamai rasistines užklausas. Kuo daugiau tyrinėjau, tuo labiau neramino gauta informacija. Pirmo Obamos išrinkimo į prezidentus naktį, kai didžioji dalis komentarų šlovino Obamą ir pabrėžė istorinę jo pergalės rinkimuose reikšmę, vieną iš šimto Google paieškų su žodžiu „Obama“ taip pat lydėjo žodžiai „kkk“ ar „nigeris(iai)“. Gal ir neatrodo tiek daug, bet pagalvokite apie tūkstančius nerasistinių priežasčių paguglinti apie šį jauną nepažįstamąjį su žavinga šeima, kuris tuoj perims galingiausios pasaulyje valstybės vairą. Rinkimų vakarą prie Stormfront, Jungtinėse Valstijose itin populiaraus baltųjų nacionalistų tinklalapio, paieškų ar prisijungimų6 buvo dešimt kartų daugiau nei paprastai. Kai kuriose valstijose buvo daugiau ieškota „nigeris prezidentas“ negu „pirmasis juodaodis prezidentas“7. Tamsa ir neapykanta, kurią pavyko nuslėpti nuo tradicinių šaltinių, buvo visiškai akivaizdi žmonių daromose paieškose. Tas paieškas sunku suderinti su visuomene, kurioje rasizmas yra nereikšmingas veiksnys. 2012 metais žinojau Donaldą J. Trumpą kaip verslininką ir realybės šou dalyvį. Ne daugiau nei kiti 18
V I S I M E LU O J A
galėjau įsivaizduoti, kad po ketverių metų jis taps rimtu kandidatu į prezidentus. Tačiau tas šlykščias paieškas nesunku suderinti su sėkme kandidato, kuris imigrantų puldinėjimais, pykčio protrūkiais ir įžeidinėjimais dažnai įsiteikia šlykščiausiems žmonių polinkiams. –––––– Google paieškos taip pat parodė mums, kad tai, ką galvojome apie rasizmo reikšmę, neatitinka tikrovės. Apklausos ir visuomenės nuomonė šiuolaikinį rasizmą buvo suvertusios Pietums ir respublikonams, bet didžiausi rasistinių paieškų skaičiai išryškėjo Niujorko valstijoje, vakarinėje Pensilvanijoje ir rytiniame Ohajuje, pramoniniame Mičigane ir kaimiškoje Ilinojaus valstijoje podraug su Vakarų Virdžinija, pietine Luiziana ir Misisipe. Tikroji atskirties linija, kaip atskleidžia Google paieškos, eina ne tarp Pietų ir Šiaurės, o tarp rytinės ir vakarinės pakrančių. Tos rasinės neapykantos kur kas mažiau į vakarus nuo Misisipės. Be to, rasizmas neapsiriboja vien respublikonais. Tiesą sakant, rasistinių paieškų nė kiek ne daugiau respublikonų dominuojamose vietovėse nei ten, kur dauguma demokratų. Google paieškos, kitaip sakant, padėjo nupiešti naują Jungtinių Valstijų rasizmo žemėlapį, ir tas žemėlapis labai skiriasi nuo to, kokį įsivaizdavome. Respublikonai iš Pietų gal tik labiau pripažįsta rasizmą, tačiau daug Šiaurės demokratų yra tokių pat pažiūrų. Po ketverių metų tas žemėlapis taps svariu įrodymu aiškinant Trumpo sėkmę. 2012 metais pasitelkęs šitą rasizmo pagal Google paieškas žemėlapį mėginau įvertinti, kokį tiksliai vaidmenį suvaidino Obamos rasė. Duomenys buvo aiškūs. Tose vietovėse, kur daug rasistinių paieškų, Obama pasirodė žymiai prasčiau už Johną Kerry, baltaodį demokratų kandidatą į prezidentus prieš ketverius 19
S E T H S T E P H E N S - D AV I D O W I T Z
metus. To santykio tose vietovėse nebuvo galima paaiškinti niekaip kitaip: nei išsilavinimo lygiu, nei amžiumi, nei bažnyčios lankymo dažnumu, nei teise laikyti ginklą. Rasistinės paieškos neįspėjo apie kurio nors kito demokratų kandidato prastą rezultatą. Tik apie Obamos. Ir rezultatai reiškė daug. Obama neteko beveik 4 procentų visoje šalyje vien dėl paplitusio rasizmo. O tai daugiau nei tikėtasi remiantis vien tik apklausomis. Barackas Obama, žinome, buvo išrinktas ir perrinktas, susiklosčius kelioms demokratams labai palankioms sąlygoms, bet jam teko įveikti daugiau negu manė kas nors, kas pasikliauja tradiciniais duomenų šaltiniais, – o tai yra beveik visi. Rasistų yra tiek, kad gali laimėti pirminius rinkimus ar netgi prezidento rinkimus tais metais, kurie demokratams nebus tokie sėkmingi. Mano tyrimus iš pradžių atmetė penki akademiniai žurnalai8. Dauguma vertintojų, – atleiskite, truputį pasipiktinsiu, – teigė, kad neįmanoma patikėti, jog tiek amerikiečių dega tokiu aršiu rasizmu. Tai visiškai prieštarauja tam, ką žmonės kalba. Google paieškos atrodė labai keista duomenų bazė. Dabar, kai tapome prezidento Donaldo J. Trumpo inauguracijos liudininkais, mano atradimai atrodo ne iš piršto laužti. –––––– Kuo daugiau analizavau, tuo tvirčiau įsitikinau, kad Google turi daugiau informacijos, nepatenkančios į apklausas, kuri be daugelio kitų dalykų gali padėti suprasti ir rinkimus. Čia yra nuoroda, kas iš tikro ateina balsuoti. Daugiau nei pusė piliečių, kurie nebalsuoja, prieš pat rinkimus apklausose tvirtina, kad ketina balsuoti, ir iškreipia statistiką, nors Google paieškos „kaip balsuoti“ ar „kur balsuoti“ likus savaitei iki rinkimų gali atskleisti, kurios šalies valstijos sritys labiausiai iškreips apklausų rezultatus. 20
V I S I M E LU O J A
Galime rasti netgi informacijos, už ką jie balsuos. Stuartas Gabrielis, Los Andželo Kalifornijos universiteto finansų profesorius, kartu su manimi aptiko keistą priemonę išsiaiškinti, už ką žmonės balsuos. Daugybėje su rinkimais susijusių paieškų figūruoja abiejų kandidatų pavardės. 2016 m. rinkimuose tarp Trumpo ir Hillary Clinton dalis žmonių ieškojo „Trump Clinton polls“. Kiti ieškojo informacijos apie debatus ir suvesdavo „Clinton Trump debate“. Net 12 procentų paieškų su „Trumpu“ turėjo ir žodį „Clinton“. Daugiau nei ketvirtis paieškų su „Clinton“ buvo lydimos ir žodžio „Trump“. Išsiaiškinome, kad tokios tarsi neutralios paieškos gali atskleisti, kurį kandidatą iš tiesų remia asmuo. Kaip? Pagal eilės tvarką, kuria suveda kandidatų pavardes. Mes tyrime darome prielaidą, kad žmogus gerokai dažniau pirmą įrašo savo remiamo kandidato pavardę, kai veda abiejų kandidatų pavardes. Per ankstesnius trejus rinkimus kandidatas, kurio vardas buvo suvedamas pirmesnis į paieškos langelį, surinko daugiausia balsų. Dar įdomiau, kad kandidatų seka gali išduoti, kaip kurioje valstijoje išsidėstys balsai. Tvarka, kuria kandidatai vardijami paieškose, taip pat, regis, turi informacijos, kurios neužfiksuoja apklausos. 2012-ųjų rinkimuose tarp Obamos ir respublikono Mitto Romney’jaus, virtuozas statistikas ir žurnalistas Nate’as Silveris teisingai nuspėjo rezultatus visose penkiasdešimt penkiose valstijose, tačiau mes atradome, jog valstijose, kur Romney’jus buvo įrašytas pirmiau Obamos, Romney’jaus rezultatai buvo geresni, nei prognozavo Silveris. O valstijose, kur Obama dažniausiai atsirasdavo prieš Romney’jų, Obama pasirodė geriau, nei Silveris spėjo. Šis indikatorius gali reikšti informaciją, kuri nepatenka į apklausas, nes balsuojantys arba meluoja sau, arba jaučiasi nejaukiai, viešosios nuomonės apklausą darantiems asmenims atskleisdami tikrąsias 21
S E T H S T E P H E N S - D AV I D O W I T Z
simpatijas. Galbūt 2012 metais teigę, kad nėra apsisprendę, bet nuolat ieškoję „Romney Obama apklausos“, „Romney Obama debatai“ ir „Romney Obama rinkimai“, jie visą tą laiką ketino balsuoti už Romney’jų. Ar Google išpranašavo Trumpą? Na, mūsų dar laukia didelis darbas, prie manęs turės prisijungti daug daugiau tyrėjų, kol suprasime, kaip geriausiai pasinaudojant Google duomenimis numanyti rinkimų rezultatus. Tai naujas mokslas, ir vyko dar tik keleri rinkimai, kai turime paieškų duomenis. Jokiu būdu neteigiu, kad pasiekėme tašką – ar priartėjome prie taško – kur galėsime apskritai atmesti viešosios nuomonės apklausas kaip priemonę prognozuoti rinkimų rezultatus. Tačiau internete išties buvo ženklų, ir ne vienas, kad Trumpas gali pasirodyti geriau, nei tvirtina apklausos. Per pagrindinius rinkimus atrodė, kad elektoratas palankiau žvelgia į Trumpą. Juodaodžiai amerikiečiai apklausose tvirtino, kad gausiai eis balsuoti prieš Trumpą. Bet Google paieškos, susijusios su balsavimo informacija, buvo retos gausiai juodaodžių gyvenamose vietovėse. Rinkimų dieną Clinton įskaudino toks menkas juodaodžių balsuotojų dalyvavimas. Netgi buvo ženklų, kad neapsisprendę rinkėjai palinks Trumpo pusėn. Mes su Gabrieliumi išsiaiškinome, kad netgi pagrindinėse Vidurio Vakarų valstijose, kur prognozuota aiški Clinton pergalė, buvo daugiau paieškų „Trump Clinton“ nei „Clinton Trump“. Ir tikrai, šie rinkimai buvo palankūs Trumpui, nes jis pasirodė kur kas geriau, nei rodė apklausos. Svarbiausias ženklas, kad Trumpas galėjo būti sėkmingas kandidatas netgi išankstiniuose rinkimuose, drįsčiau tvirtinti, buvo slaptas rasizmas, kurį atskleidė mano tyrimas apie Obamą. Google paieškos parodė reikšmingos amerikiečių dalies tamsą ir 22
V I S I M E LU O J A
neapykantą, kurios daug metų nematė mokyti žmonės. Paieškos išdavė, kad gyvename gerokai kitokioje visuomenėje, nei mano apklausomis pasikliaujantys akademikai ir žurnalistai. Jos atskleidė šlykštų, baisų ir plačiai paplitusį įniršį, laukusį kandidato, kad būtų išlietas. Žmonės dažnai meluoja, meluoja sau ir kitiems. 2008 m. amerikiečiai tvirtino tyrimų organizatoriams, kad rasė jiems neberūpi. Po aštuonerių metų jie išrinko prezidentu Donaldą J. Trumpą, žmogų, kuris tviteryje pasidalijo klaidinančiu teiginiu, kad juodaodžiai įvykdo daugumą baltųjų amerikiečių žmogžudysčių, gynė savo rėmėjus, aplamdžiusius šonus „Black Lives Matters“ protestuotojui viename iš mitingų, ir neišsižadėjo ankstesnio kukluksklano vadovo paramos. Tas slaptas rasizmas, kuris skaudino Baracką Obamą, padėjo Donaldui Trumpui. Preliminarių rinkimų pradžioje Nate’as Silveris garsiai teigė, kad Trumpas neturi jokių galimybių laimėti. Preliminariems rinkimams įsibėgėjus ir vis labiau aiškėjant, jog Trumpas yra plačiai remiamas, Silveris nutarė pasižiūrėti į šiuos duomenis, gal jie padės suprasti, kas čia vyksta. Kodėl Trumpui taip sekasi? Silveris pastebėjo, kad vietovės, kuriose Trumpas pasirodė geriausiai, susidėlioja į keistą žemėlapį. Šis kandidatas gerai priimtas Šiaurės Rytuose ir pramoniniuose Vidurio Vakaruose, taip pat Pietuose. Vakaruose jis pasirodė kur kas prasčiau. Silveris ieškojo kriterijų, mėgindamas paaiškinti šitą žemėlapį. Ar kaltas nedarbas? Religija? Ginklų turėtojų skaičius? Imigracijos procentas? Opozicija Obamai? Silveris aptiko, kad vienas veiksnys, geriausiai koreliavęs su Donaldo Trumpo rėmimu preliminariuose respublikonų rinkimuose9, buvo mano atrastas prieš ketverius metus. Trumpą gausiausiai rėmė tos vietovės, kurios Google paieškose dažniausiai suvedinėdavo žodį „nigeris“. 23
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR