Issuu

Liuda Matonienė

Daugiau kaip dvidešimt romantiškų istorijų – dvidešimt meilės stotelių senajame Vilniaus žemėlapyje.

Liuda M at o n i e n ė

Vilnius:

ir pasakoja gražiausias meilės istorijas, kurios prasidėjo ir plėtojosi Vilniuje, bet išgarsėjo toli už miesto ir netgi šalies ribų. Pagaulūs, intriguojantys pasakojimai apie čia gyvenusių žinomų ir ne visai žinomų žmonių meilę savo išrinktiesiems atskleidžia istorines miesto raidos detales, o kartais leidžia kitaip pažvelgti ir į aprašomas asmenybes.

ISBN 978-609-466-223-2

9 786094 662232

LIUDA MATONIENĖ (g. 1966 m.)

baigė Vilniaus universitetą, profesionali gidė, nuo 2004 m. veda ekskursijas po Vilnių. Turi sukaupusi daugybę istorinės medžiagos apie miestą ir jo gyventojus. Jos veiklą Vilniaus meras ir Kultūros paveldo departamentas įvertino padėkos raštais. „Vilnius: meilės stotelės“ – pirmoji jos knyga.

Autorė veda skaitytoją nuo namo prie namo

Vilnius:

Aš įsivaizdavau, kad klajoju Senamiesčio gatvėmis, dairausi į langus ir nugirstu pokalbių nuotrupas, pamatau languose šešėlius ir siluetus, kurie trumpai šmėkštelėję tuoj pasitraukia į savų gyvenimų gilumą. Iš šių garsų ir vaizdų susideda savotiškas spektaklis, kurio dekoracijos – lyg iš dangaus nusileidusios Vilniaus bažnyčios, didingi rūmai, siaurų gatvelių linkiai, skersgatviai ar aklagatviai ir didele meile alsuojanti miesto dvasia.

L i u d a M at o n i e n ė

Yra begalė būdų pažinti Vilnių, bet jo ypatingą dvasią turbūt galime pajusti tik prisimindami tuos žmones, kurie jį statė, gynė, kurie šiame mieste gyveno ir kūrė jį iš meilės ir su meile.

Romantiškasis m i e s to žemėlapis

L i u d a M at o n i e n ė

Vilnius:

Romantiškasis m i e s to ž e m ė l a p i s

V ILNIU S

2017

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © Liuda Matonienė, 2017 © „Tyto alba“, 2017 ISBN 978-609-466-223-2

Turinys Padėka .. ................................................................................................

Už Vilniaus langų . . ..............................................................................

Vytautas Didysis ir Ona Vytautienė .......................................................

Aleksandras Jogailaitis ir Elena .. .............................................................

Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė ..........................................

Aistra, atvedusi į teismą .....................................................................

Kotryna Jogailaitė ir Jonas Vaza .. ............................................................

Karališkoji aistra .................................................................................

Sofija Olelkaitė ir Jonušas Radvila .........................................................

Pranciška Uršulė Radvilienė ir Mykolas Kazimieras Radvila ..............

Marcijana Korvel-Moravska ir Dominikas Moravskis ..........................

Marija de Neri-Oginskienė ir jos vyrai .. .................................................

Žiedlapių romantika .. ......................................................................... 100 Sofija Tyzenhauzaitė ir Aleksandras I .................................................... 103 Vilniaus metraštininkė ....................................................................... 116 Jozefas Frankas ir Kristina Gerhardi-Frank ........................................... 119 Aistra ir popierinė polemika .. ............................................................ 130 Teklė Valentinovičiūtė ir jos vyrai .......................................................... 133 Muzikinė santuoka ............................................................................. 144 Adomas Mickevičius ir jo mūzos ............................................................ 147 Julijus Slovackis ir Liudvika Sniadeckaitė ............................................. 161 Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė .......................................................... 171 Marija Piaseckaitė-Šlapelienė ir Jurgis Šlapelis...................................... 185 Berniukas su kaliošu ........................................................................... 194 Hanka Ordonuvna ir Mykolas Tiškevičius ............................................ 197 Literatūros sąrašas............................................................................... 211 Iliustracijų sąrašas.. .............................................................................. 214

Meilės stotelės Pa

1 Vilniaus Aukštutinė pilis 2 Šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčia

ėn

3 LDK valdovų rūmai 4 Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė 5 Čiurlionio namai 6 Chodkevičių rūmai 7 Pacų rūmai 8 Franko namas

11 Medicinos kolegijos rūmai 12 Bžostovskių rūmai 13 Miulerių namai 14 Mažieji Radvilų rūmai 15 Pohuliankos teatras

Jon

Te a t r

10 A. Mickevičiaus memorialinis muziejus

o g.

9 Šlapelių namas-muziejus

oB asa nav ičia us g.

Arsen

RIS

alo g. Vi l n ia

Ged

imin

o pr . 3

Š v e n t a ra g

nų

kie čių

9 6

g. g.

šro

. Au gu st ij on ų g

Au ų art sV

inkų

ta La

Sa v ič i au s g . 5

Rūdn

ratų

ji g .

Lite

Š v ar co g . 8

. Tr a k ų g

. og

Šv. M y kol o

žio

ko ini

Jon v.

Did

s au

Pi lies g .

Uni ver site to g .

P y lim o g . Klaipėdos g.

io g .

nų

g. 4

Ma iron io g .

Vi lni au s g .

KATEDRO S ai k štė

PadėkA

Širdingai dėkoju visiems, prisidėjusiems rengiant šią knygą. Nuostabu, kad rašydama apie meilę turėjau progą susipažinti su puikiais žmonėmis. Esu labai dėkinga M. K. Čiurlionio namų kolektyvui, ypač Nidai Gaidauskienei, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės memorialinio kambario-muziejaus vedėjai Daliai Onai Palukaitienei, Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus direktorei Jolantai Paškevičienei ir visam kolektyvui, Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejaus vedėjui Rimantui Šalnai ir vyresniajai muziejininkei Alicijai Dzisevič. Ačiū kolegei Linai Čebatorienei už dalykines pastabas, kurios man labai pravertė rašant apie Oną Vytautienę ir Mariją de Neri-Oginskienę. Dėkoju pirmosioms skaitytojoms – savo mamai ir dukterims Rusnei ir Žiedei – už kritiką, mintis ir nuolatinį palaikymą.

Už Vilniaus langų

Keliautojai, rašę apie Vilnių, neretai atkreipdavo dėmesį į savitą miesto gamtą – kalvos lyg delnuose laiko senąjį miestą, juosia jį terasomis nelyginant savotiškais žemės balkonais. Kiti stebėjosi siaurų ir vingiuotų gatvelių raizgalyne, tarsi plevenančiomis virš miesto barokinėmis bažnyčiomis ar senosiomis raudono gotikinio mūro sienomis. Yra begalė būdų pažinti Vilnių, bet jo ypatingą dvasią turbūt galime pajusti tik prisimindami tuos žmones, kurie jį statė, gynė, kurie šiame mieste gyveno ir kūrė jį iš meilės ir su meile. Kartu su šia knyga kviestume vėl drauge paklajoti po senąjį Vilnių, žvilgsniais prisiliesti prie jo mūrų, prisiminti miesto statytojų bei gyventojų aistras, viltis, svajones, ilgesį ir meilę, kurią jie čia patyrė. Meilę, suteikusią jėgų laimėti mūšius, atkaklumo pasiekti trokštamą tikslą, drąsos imtis naujų darbų, įkvėpimo kurti šedevrus. Daugelis pasakojimų skaitytojui galėtų būti girdėti, bet juk niekada nepabosta klausytis kad ir tų pačių meilės žodžių ir atrasti, kaip prieš šimtmečius ištarti prisipažinimai suskamba šiomis dienomis.

Pasakojimuose nevertėtų ieškoti objektyvumo ar nenuginčijamos istorinės tiesos. Iš senųjų laikų dažnai mus pasiekia tik detalės – laiškų fragmentai, nebūtinai išsamūs ir teisingi amžininkų liudijimai, teismo dokumentai ar sąskaitų knygos, kuriuose apie jausmus tikrai mažai teužsimenama.

vilniaus aukštutinė pilis Ars ena lo g . 5

Jų meilė ir partnerystė Europos tautoms kėlė įspūdį, kad lietuvės moterys šeimoje ir valstybėje turi daugiau teisių nei kai kurių kitų šalių moterys. Ilgainiui šias teises įtvirtino Lietuvos Statutas.

K. nia Vi l l. sa rpo

Ški

G e d i m i no k a l nas

Pačioje Vilniaus širdyje ant Gedimino kalno dunkso Aukštutinės pilies griuvėsiai ir vienišas gynybinis jos bokštas. Tai ryškiausias Vilniaus atpažinimo ženklas, be kurio neįsivaizduojama miesto panorama. Archeologai tikina, kad žmonės Gedimino kalno teritorijoje gyveno jau prieš du tūkstančius penkis šimtus metų, IX amžiuje šioje vietoje stovėjo įtvirtinimai, o XI–XIII amžiuje ir medinė pilis. Rašytiniuose dokumentuose ji pirmą kartą paminėta 1323 metais – Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas šioje pilyje tuomet pasirašė taikos ir prekybos sutartį su Rygos miestu, vyskupu ir Vokiečių ordinu. Kaip tada atrodė ši pilis, nežinome, tačiau galime spėti, kad buvo gerai įtvirtinta – net aštuonis kartus puolę kryžiuočiai nepajėgė jos užimti. Bene pirmasis šią legendinę pilį aprašė 1413–1414 metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje viešėjęs flamandų keliautojas ir diplomatas, Burgundijos kunigaikščio patarėjas Žiliberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy). Anot jo, Vilniaus pilis buvusi pastatyta ant „labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru“, viduje „visa padaryta iš medžio“, o „pilyje ir jos kieme paprastai esti [...] kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dvarą ir savo būstinę“*. Būtent toji pilis tapo turbūt ištikimiausios ir nesavanaudiškiausios meilės istorijos liudininke. Pro jos langus į kalno papėdėje augantį medinį Vilnių žvalgėsi galingiausia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pora – Vytautas Didysis ir Ona Vytautienė. Dairėsi į statomą Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, į rytus nuo jos matė kelias stačiatikių cerkves, į vakarus – ant kalvos kylančią dominikonų Šv. Dvasios šventovę, dar toliau, „smėliuose“, – pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, šalia jos – nedidelę Šv. Mikalojaus, pirklių globėjo, bažnytėlę. Kalno papėdėje stovėjo aptvarinė Žemutinė pilis ir Jogailos rūpesčiu pastatydinta gotikinė trijų navų Katedra, kurioje Vytautas buvo paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu. Vilniaus katedroje jis vėliau palaidojo pirmąją žmoną kunigaikštienę Oną, kuri ištikimai *Literatūros sąrašas pateikiamas p. 211.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (1350–1430) ir Ona Vytautienė (?–1418)

•

lydėjo jį per audringą, kovų ir pavojų kupiną gyvenimą – palaikydama, padėdama, gelbėdama. Drauge jie nugyveno daugiau nei 40 metų. Duomenų apie jų bendrą gyvenimą ir meilę turime mažai, terandame užuominų Lietuvos ir kitų valstybių metraščiuose. Tačiau ir iš negausių detalių galime spręsti, kad Ona darė nemažą įtaką Vytauto veiksmams, o tai byloja apie juodu siejusį meilės ryšį. Kunigaikščių pora susituokė apie 1375 metus, kai Vytautui buvo daugiau nei dvidešimt (gal dvidešimt penkeri). Po metų jiems gimė dukrelė Sofija. Apie Vytautą sakyta, kad jis buvęs neaukštas, bet tvirtas, kalbėjęs mažai, bet taikliai, mokėjęs pajuokauti, negėręs jokių svaigiųjų gėrimų, tik vandenį. Kaip ir visi jo luomo vyrai, jis mėgo medžioklę, žaidė šachmatais ir iki vestuvių su Ona jau buvo dalyvavęs žygiuose į Maskvą ir į Prūsiją. Jis kalbėjo keliomis kalbomis, tėvo dvare ir karo 15

žygiuose pažino kitų tautų kultūrą, o ir jo paties dvarui nemažą įtaką darė Vakarų Europos vertybės. Jaunutė Ona buvo „mergaitė iš girių“, gimusi ir augusi Eišiškių (o gal Smolensko) kunigaikščio šeimoje. Atitekėjusi į Senuosius Trakus, į Vytauto tėvo kunigaikščio Kęstučio dvarą, ji turėjo išmokti dau-

Aukštutinė pilis – kadaise neįveikiama didžiųjų kunigaikščių būstinė

•

gelio dalykų, pirmiausia – išgyventi ir bet kokiomis aplinkybėmis visur palaikyti savo vyrą. Ji daugiausia lavinosi didžiojo kunigaikščio dvare, o paskui Prūsijoje, buvo tikrai išprususi ir gerai išmanė politiką. Tokiu išsilavinimu tuo metu reta moteris galėjo pasigirti. Kai kas net manė Oną turėjus burtininkės galių, esą ji pranašavusi, kad po jos mirties Vytautas nieko nebepasieksiąs. 1377 metais mirus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui, Lietuvos valdovu tapo ambicingasis jo sūnus Jogaila. Siekdamas užsi16

tikrinti valdžią, jis 1382 metais su šalininkais klasta užėmė Vilnių, o broliui Skirgailai atidavė Trakų kunigaikštystę, nuo seno priklausiusią dėdei Kęstučiui. Prasidėjus deryboms su Kęstučio šalininkais, Jogaila dėdę suėmė kartu su pusbroliu Vytautu ir jo žmona ir įkalino Krėvos pilyje, liepė griežtai saugoti ir skyrė tarnų. Kęstutis netrukus buvo nužudytas. Ir nežinia, ar nebūtų Vytauto ištikusi tėvo lemtis, jei Ona nebūtų nugirdusi tarnų kalbant, esą jei kunigaikštis Vytautas ilgiau čia sėdės, bus jam kaip ir tėvui. Kunigaikštienė įkalbėjo Vytautą persirengti vienos jiems patalus klojančios tarnaitės drabužiais ir su kita tarnaite išeiti, o pirmąją palikti su ja. Paklausęs jos patarimo Vytautas pabėgo iš pilies ir nuvyko į Prūsiją pas pikčiausius priešus kryžiuočius ieškoti paramos. Žinoma, kad Jogaila Oną nubaudęs. Vis dėlto iš Krėvos jai nežinia kaip pavyko ištrūkti – netrukus ji iškeliavo paskui vyrą ir pasidavė Vokiečių ordino globai. Ordinas sutiko Vytautą remti, bet bėglių porai teko krikštytis. Iškilmingos krikšto apeigos įvyko 1383 metais. Tapusi dievobaiminga katalike, Ona pelnė Ordino pasitikėjimą bei pagarbą, o tai padėdavo numaldyti kryžiuočių nepasitikėjimą Vytautu. Išgąsdintas Vytauto sąjungos su Ordinu Jogaila 1384 metais nusiuntė Vytautui derybininkus su pažadais grąžinti tėviškę ir dar pridėti Voluinę bei Lucką. Tada Vytautas sulaužė Ordinui duotą žodį, sudegino tris kryžiuočių pilis ir grįžo į Lietuvą, bet Trakų taip ir neatgavo, valdė tik Gardino kunigaikštystę, o vėliau – Lucką. Skundėsi, kad jaučiasi ištremtas ir verčiamas priimti stačiatikių tikėjimą. Ona buvo kartu su juo. 1386 metais Jogaila vedė Lenkijos karalaitę Jadvygą, pasikrikštijo Vladislovo vardu ir pasižadėjo Lietuvą „prišlieti“ prie Lenkijos karalystės. Vytautas vėl priėmė katalikišką krikštą ir uždėjo savo antspaudą ant Jogailos vedybų sutarties. Tačiau jo padėtis vis blogėjo – Trakai buvo užrašyti Skirgailai, šis ėmė atiminėti žemes iš Vytauto giminaičių ir net tikrino Vytauto laiškus, o Vilniaus generaliniu seniūnu Jogaila 17

paskyrė lenkų pakanclerį Klemensą iš Moskoževo. Lietuvos metraštininkas tada rašė, kad svetimieji valdo didžiąją kunigaikštystę, o anksčiau to Lietuvos žemėje nėra buvę. Kaip tik tuo metu, bėgdamas nuo Aukso ordos, pas Vytautą užsuko Maskvos kunigaikščio sūnus Vasilijus ir susižavėjo jo dukra Sofija, bet Jogaila uždraudė jaunuoliams susituokti. Lietuvos metraščių Plačiajame sąvade, Bychovco kronikoje, rašoma, kad įskaudintas kunigaikštis guodėsi: „Turėjau mergaitę, savo dukrelę; ir ant jos neturėjau savo valios, kad būčiau galėjęs atiduoti ją kam norėdamas.“ Visa tai perpildė Vytauto kantrybės taurę, ir aršus konfliktas su Jogaila ir Skirgaila netruko peraugti į atvirą karą. 1389 metais Vytautas surengė perversmą Vilniuje – prisidengęs sesers vestuvėmis, pasiuntė į Vilnių vežimus su naminių gyvulių mėsa, žvėriena ir šienu, lydimus ginkluotų vyrų, kurie vos atvykę į miestą turėjo jo vardu užimti pilį. Deja, sukilimo planas buvo atskleistas, ir Vytautui su Ona vėl teko prašyti kryžiuočių pagalbos. Šį kartą nebepasikliaudamas Vytautu ir tikėdamasis jį sutramdyti Ordinas kunigaikštienę Oną su dukra Sofija ir kunigaikščio seserį Ringailę paėmė įkaitėmis. Bet šiuo sunkiu Vytautui metu dukters Sofijos sužadėtinis Vasilijus I, jau tapęs Maskvos didžiuoju kunigaikščiu, atsiuntė į Marienburgą pasiuntinius parvežti nuotakos, ir Sofija, ištrūkusi iš nelaisvės, lydima pasiuntinių išvyko į Maskvą. Ringailę „viešnagėje“ pas kryžiuočius pamatė Mazovijos kunigaikštis ir Plocko vyskupas elektas Henrikas. Iš pirmo žvilgsnio pamilęs Vytauto seserį, jis atsisakė kunigystės, vedė ir išsivežė ją į Mazoviją. O Vytautas, ir vėl pergudravęs kryžiuočius, išvadavo ir savo žmoną. 1392 metais iš Marienburgo pilies Kryžiuočių ordino riteriai patraukė Vilniaus link. Kunigaikštis Vytautas vedė priešų pulkus į savo tėvynę, siekdamas atgauti visas tėvo žemes. Išsiruošę į pelningą karo žygį riteriai jojo su vėliavomis – svarbiausioji iš jų buvo skirta šventajam Jurgiui. Joti su šia vėliava buvo nemaža garbė ir dėl jos net kildavo riterių kivirčų, o prie Alytaus tarp anglų ir vokiečių riterių vos nepra18

Aukštutinės pilies g ynybinės sienos bokštas išlikęs nuo Vytauto Didžiojo laikų

•

sidėjo mūšis. Juos pavyko nuraminti tik drauge keliavusiai moteriai – kunigaikštienei Onai. Ją visi gerbė ir ja pasitikėjo. Vilniuje tuo metu stovėjo trys pilys: ant Vilnios upės juosiamo kalno stūksojo Aukštutinė pilis, jos papėdėje – mūrinė aptvarinė Žemutinė pilis, o kitapus Vilnios, ant Kreivojo kalno, dar vadinto Plikuoju, – medinė Kreivoji pilis. Visos buvo gerai įtvirtintos ir vargu ar kryžiuočių riteriams būtų pavykę jas užimti, jei Vytautas nebūtų parodęs slaptų takų ir įkalbėjęs savo sąjungininkų atverti Kreivosios pilies var19

tus. Gynėjai traukdamiesi Kreivąją pilį padegė. Ji nebebuvo atstatyta, o miestas nuo to laiko ėmė augti buvusių priemiesčių vietoje, Vilnios slėnyje, kairiajame jos krante. Po šio žygio 1392 metų rugpjūčio 4 dieną Vytautas su Jogaila pasirašė Astravos sutartį, ėmė valdyti Vilnių, atgavo Kęstučio žemes, o 1401 metais buvo pripažintas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nors ir turėjo likti Jogailos vasalu. Nežinia, ar Vytautas būtų tą pasiekęs be savo žmonos pagalbos. Pusbrolis Jogaila Vytautu nepasitikėjo, bet pasikliovė Ona. Pasirašant Astravos sutartį, būtent Ona Vytautienė įteikė du laidavimo raštus – vieną Lenkijos karaliui Jogailai, kitą – karalienei Jadvygai. Juose kunigaikštienė patikino, kad jos vyras kunigaikštis Vytautas tesės savo žodį. Kunigaikštienė dalyvavo ir 1398 metais pasirašant Salyno sutartį su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Konradu fon Jungingenu – pagal ją Vytautas atidavė Ordinui Žemaitiją ir pusę Sūduvos, taip kuriam laikui užsitikrindamas taiką Vakaruose, kad galėtų laisvai veikti Rytuose. Pripažindami politinę kunigaikštienės Onos partnerystę, žinodami apie didelę jos įtaką Vytautui ir norėdami įgyti jos prielankumą, kryžiuočiai siuntė jai brangias ir retas dovanas. Kunigaikštienei buvo įteiktas klavikordas, nešiojamieji vargonai, brangių vynų, vynuogių. Ji buvo tikrai verta ir dovanų, ir savo titulo ir visur būdavo priimama su karališka pagarba. Kryžiuočių sostinėje Marienburge kunigaikštienės apsilankymo proga buvo laikomos šv. Mišios, rengiamos puotos, kur viešniai būdavo padengiamas atskiras stalas, o tai reiškė ypatingą pagarbą. Jai ir jos palydai buvo padovanota puošnių galvos apdangalų, žiedų, brangenybių, taurių ir žirgų. Onos palankumo siekė ir Jogaila – netrukus po Astravos sutarties, 1392 metais, Lenkijos karalius siuntė jai kelis brangius žiedus ir saldainių confectus et electuaria, užsakytų pas Krokuvos vaistininką Andrių, tačiau greičiausiai ši dovana nepaveikė Vytautienės, ir vėliau į ją nebebuvo kreipiamasi. Amžininkai tvirtino, kad Ona buvusi viena puošniausių Rytų Europos moterų, mėgusi prabangą – vilkėjo iš labai brangių audinių pa20

siūtus drabužius, puošėsi brangenybėmis. Sakoma, juodu su Vytautu turėję po 300 siuvinėtojų auksu. 1400 metais Ona su 400 raitelių palyda politiniais sumetimais lankėsi Vokiečių ordino miestuose ir nusilenkė šventosios Dorotėjos kapui, jai buvo padovanotos dvi knygos apie šventosios gyvenimą, kuriomis Ona labai džiaugėsi, mat mokėjo skaityti. Po dešimties metų, 1410-aisiais, į kelionę kunigaikščių pora išsiruošė jau drauge – keliavo į Kežmaroko miestą netoli Lenkijos ir Vengrijos sienos susitikti su Šventosios Romos imperijos valdovu tituluojamu Zigmantu Liuksemburgu. Viduramžių Europoje valdovų susitikimai nebuvo dažni – galima sakyti, kad ši kelionė buvo pirmasis Lietuvos valdovų poros užsienio vizitas, turėjęs įtakos ne tik mūsų šalies, bet ir viso Vidurio ir Rytų Europos regiono istorijai. Šioje kelionėje buvo kilęs pavojus jų gyvybei, mat kol Kežmaroke Vytautas su Zigmantu Liuksemburgu derėjosi, mieste kilo gaisras – sudegė pusės gyventojų būstai ir turtas, – ir įpykę miestiečiai dėl to net ketinę Vytautą nužudyti, bet Zigmantui pavykę sutrukdyti. Po šių derybų Vytautas dovanojo imperatoriui sakalų, vištvanagių, medžioklinių šunų, žirgų, ginklų, daug puošnių ir brangių drabužių, audinių, kilimų, kailių. Kunigaikštienė ir pati mokėjo karališkas dovanas dovanoti. Šventosios Romos imperijos imperatoriui Zigmantui ji padovanojo ne tik brangių drabužių, kailių, rankšluosčių ir staltiesių, bet ir dvylika narvelių Vytauto dovanotiems sakalams laikyti. Zigmanto Liuksemburgo žmonai įteikė tris poras batų (vieni iš jų buvo siuvinėti perlais), auksu siuvinėtų rankšluosčių, pirštinių, pamuštų sabalų kailiais, ir 100 sabalų kailiukų. Jogailos dukteriai Ona Vytautienė padovanojo gryno sidabro lopšį ir 100 sidabro grivinų. Ji mokėjo ir deramai svečius priimti. 1413–1414 m. žiemą ji priėmė flamandų keliautoją ir diplomatą Žiliberą de Lanua, dažnai atvykdavo ir Jogaila su savo dvaru. 21

Liuda Matonienė

Daugiau kaip dvidešimt romantiškų istorijų – dvidešimt meilės stotelių senajame Vilniaus žemėlapyje.

Liuda M at o n i e n ė

Vilnius:

ISBN 978-609-466-223-2

9 786094 662232

LIUDA MATONIENĖ (g. 1966 m.)

Autorė veda skaitytoją nuo namo prie namo

Vilnius:

L i u d a M at o n i e n ė

Romantiškasis m i e s to žemėlapis