Skip to main content

Vietnamas singapuras balis

Page 1

VIOLETA DOMKUVIENĖ


KRYPTI ROJAU


S– S LINK


Mano kelionės nėra kažkuo išskirtinės. Keliauju, kaip ir daugelis, planuodama biudžetą, nesivaikydama prabangos, tačiau norėdama turėti bent elementarias nakvynės sąlygas ir dušą (žinoma, jeigu tai įmanoma). Specialiai neieškau pavojų, ekstremalių nuotykių. Jų – didesnių ar mažesnių – vis tiek nepašykšti kiekviena kelionė. Mėgstu susidaryti kelionės planą, maršrutą, žinoti, kur naktį priglausiu galvą. Nepretenduoju kartoti Kolumbo atradimų, žinau, kad visi žemės kampeliai jau seniai kažkieno atrasti, todėl važiuoju „tėvų ir brolių“ pramintais takais, kaip rašė Juozas Baltušis. O kitokiems atradimams, tarkim, kambario paieškoms ar pusdieniui, praleistam beieškant traukinių stoties, dažniausiai tiesiog gaila laiko. „Didelių“ atradimų laiką skiriu mažiems – gražiam saulėlydžiui, jaukiam senamiesčiui. Juolab kad kiekvienas kiekvienoje kelionėje visada patiria ir savų atradimų, ir savų nusivylimų. Vertinant giliau, pirmiausia kelionėse atrandi ne naujus pasaulius ar šalis, o save tuose pasauliuose arba juos savyje. Nesinori keliaujant verstis per galvą, bėgioti nuo objekto prie objekto paskui iškeltą gido saulėgrąžą ar vėliavėlę – kartais gera tiesiog pabūti: pasėdėti jaukiame parke ar skvere ant suoliuko, stebėti žmones, pajusti aplink verdantį gyvenimą, pasimėgauti neskubiu pasivaikščiojimu gatvėmis. Labai svarbu patikima nedidelė kompanija, protingas lagamino svoris, patogi avalynė, tvarkingas pasas bei banko kortelė. Kai kur – skiepai. Ir, žinoma, gera nuotaika bei humoro jausmas – be jų geriau nekelti kojos iš namų. Būtina gerbti tą šalį ir tuos žmones, kurių svečiu tenka būti. Keliauti yra tekę ir autobusais, ir traukiniais, ir lėktuvais, su grupe žmonių, dviese su dukra, vėliau su jos šeima. Paskutiniu metu pasaulį apžiūrinėjam keturiese ar penkiese – sava, patikrinta bendraminčių kompanija. Visa kita pasiūlo gyvenimas bei pati kelionė, reikia tik žiūrėti – ir ne vien akimis, svarbu girdėti, užuosti. Tada parsiveži daug spalvų, garsų, kvapų, mozaikinių emocijų nuotrupų, iš kurių susidėlioja prisiminimai apie aplankytas šalis ir susidaro bendras įspūdis – pasaulis yra nuostabus. 6


7


SINGAP


的RAS


Pietvakariai

Taigi, pagal mūsų planus buvo numatytos šešios dienos Singapūre, po to laukė skrydis į magišką Balio salą, kurioje turėjome praleisti devynias dienas. Dukra viską atsakingai ir rūpestingai suplanavo, sudėliojo, užsakė skrydžius, viešbučius. Ir vos viskas nenuplaukė, kaip sakoma, šuniui ant uodegos. Net neperžengus namų slenksčio... Išvažiavome į oro uostą su gera, rodėsi, laiko atsarga. Tačiau nedidelė avarija ant tilto, aplinkkelis, užstrigęs eismas centre – ir į oro uostą įbėgome tuo metu, kai mūsų akyse pro patikros vartus žengė paskutinis žmogus, o jie žaismingai užsidarė prieš pat mūsų nosį. Uniformuota darbuotoja abejingai dėliojo popieriukus į segtuvą ir visai nekreipė dėmesio į mūsų maldavimus. Ramiai paaiškino, kad vartai ką tik – prieš kelias sekundes, tą pabrėžė su sadistišku pasitenkinimu, užsidarė – ir akmeniniu veidu nukaukšėjo į salės gi10


Šiaurės rytai

Šiaurės vakarai Pietryčiai Centrinė dalis

Singapūras

Azija

11


lumą. Skubu pranešti, kad tai buvo Lufthansa aviakompanija – garbė jiems, dėl tokio nepriekaištingai tikslaus protokolo laikymosi. Vos nenualpome iš streso, stovėdamos prie užsitrenkusio barjero – kartu su uniformuota pareigūne tolo mūsų svajonių kelionė. Supratusi, kad su biurokratais jokia kalba nesusikalbės, dukra paliko mane su lagaminais prie nelemtų vartų ir puolė ieškoti išeities iš susidariusios padėties. Juk Frankfurte dar turėjome suspėti į kitą lėktuvą, skrendantį į Singapūrą, kad nereikėtų atsisveikinti su visais rožiniais planais. Turėjome aplenkti tą nelemtą vokiečių lėktuvą su mūsų tuščiomis kėdėmis. Misija neįmanoma. Tačiau Giedrei pavyko surasti optimalų variantą: susitarti su austrų oro linijomis, kad priimtų mus į lėktuvą, jau pasirengusį skrydžiui į Vieną, o iš ten per pusvalandį turėjome suspėti į Frankfurto lėktuvą. Austrų lėktuvas jau buvo užvedęs variklius ir pasiruošęs išvažiuoti į Vilniaus oro uosto pakilimo taką, tačiau dėl mūsų dviejų atsiuntė autobusiuką. Į savo vietas sukritome ir diržus segėmės lėktuvui dardant pakilimo taku. Tuo tarpu lėktuvo keleiviai, į kurį kelias sekundes pavėlavome, dar ramiai laukė įlaipinimo salėje. Neatmesdama dėl to nelemto pavėlavimo ir savo kaltės, turiu pripažinti, kad vokiečių pedantiškumui bei biurokratiškumui didelės simpatijos nejaučiu iki šiol. Mums šis įvykis nemenkai brūkštelėjo per kišenę bei nervus, ir, žinoma, tapo gera pamoka ateičiai, pasilikti didesnį laiko rezervą visiems nenumatytiems atvejams. Tuo metu mintyse prisiekinėjau, kad kitą kartą lėktuvo lauksiu atsisėdusi oro uoste su sumuštiniais jau iš vakaro. Gyvenimas gerokai prašviesėjo ir pasirodė daug teisingesnis, kelionės iki Frankfurto metu sušveitus abiem skrydžiams priklausiusias sočias vakarienes, ir, prisipažinsiu, – ne sausas, o Miuncheno oro uoste visai pakilios nuotaikos nusileidome pirmiau nei mus palikęs lėktuvas. Tokia buvo ilgos kelionės laimingai pasibaigusi nesėkminga pradžia... Kaip kompensacija, padėjusi užmiršti stresą, buvo su pirmais saulės spinduliais žemai po lėktuvo sparnais pasirodę didingi Himalajų kalnai. To stulbinančio grožio, to įspūdžio niekada nebeužgožė jokie daugelio skrydžių metu matyti vaizdai. Net visko mačiusios stiuardesės grožėjosi jais čiulbėdamos susispietusios prie apvalaus langelio. Gal dėl skaidraus ryto, gal dėl aušros kalnų masyvai, akinančiai blizgančios sniego kepurės, jų dantytos viršukalnės atrodė be galo ryškūs, visai arti, ranka paliečiami. Matėsi gilūs tarpekliai, kažkokia upė, blizganti lyg į ją nakčia būtų sukritusios dangaus žvaigždės. Aušra rožiniu liežuviu smaguriaudama laižė, ragavo ir rausvino gaivius sniego lopus. 12


Tokia stingdanti didybė, kad patogiai stebėdamas atšiauraus kalnų pasaulio grožį bei tobulybę pasijunti tarsi mažas, bejėgis vabalas. Naktinių skrydžių metu man niekada nesiseka įmigti – ir nenoriu. Lyg bijočiau praleisti kažką svarbaus. Gal tos akimirkos, kai tiesiog esi – ištirpsti, susilieji su visata – ir yra žmogui svarbiausios? O gal tiesiog gera būti su savo nurimusiomis mintimis tarp dangaus ir žemės. Matyti apačioje išbarstytas švieseles, miestų pašvaistes, laivų iliuminacijas vandenyne, galvoti, kiek ten daug panašių į tave, su savo džiaugsmais, savo rūpesčiais, viltimis ir mintimis. Bandau įsivaizduoti, ką jie veikia, ką mąsto tą akimirką. Kiekvieną kartą, kai tenka naktį pasitikti lėktuve ir po jo sparnais matyti tokią savą, tokią neįtikėtinai jaukią, gražią žemę, pasipuošusią švieselių jūromis, visada prisimenu Antuano de Sent Egziuperi pamąstymus knygoje „Žemė, žmonių planeta“...

Garsusis Fullerton viešbutis ir kolonijinis angliškasis kvartalas dangoraižių apsuptyje. 13


Naktinio SingapĹŤro krantinÄ—s. 14


15


Singapūro oro uostas nustebino dydžiu ir švara. Smulkutės moterys po kelias priklaupusios ant kelių kažką trynė, valė smėlio spalvos kiliminę dangą, kuria buvo ištiesta dauguma oro uosto takų bei laukimo salių, nors ji mums atrodė idealiai švari. Giedrė pasiryžo miesto centrą ir mūsų viešbutį pasiekti metro linija. Su dukra visur jaučiuosi saugi. Tikiuosi, kad kažkada ir ji – mažytė, mano vedama už rankutės, jausdavosi taip pat saugiai ir ramiai. Per kelias minutes ji išsiaiškino bilietų pirkimo, naudojimosi taisykles, kainas, turistams siūlomų bilietų privalumus, tad netrukus vilkdamos savo nesunkius lagaminus panirome į tikrą didžiulio skruzdėlyno gyvenimą. Po 40 minučių išlipome centre, City Hall, šalia didelio prekybos centro Raffles City. Į šį centrą įaugęs aukštyn į dangų šauna viešbutis Swissotel Hotel. Maloniai šilta. Miestas jau puošėsi vakaro šviesomis, purpurinis dangus tarp aukštų pastatų maišėsi su slyvų mėlynumo nakties spalvomis. Tik minutė kelio nuo metro iki viešbučio. Dar 15 minučių registracijai, kelios sekundės greitaeigiu liftu į 58 aukštą. Atveriam duris į savo apartamentus, kaip užburtos pasukame tiesiai prie vientiso per visą sieną lango su atsiveriančiu vaizdu į senąjį Singapūro centrą, Singapūro upę ir kitame krante kylančius dangoraižius. Nuo panoraminio vaizdo vos nenualpau šią parą jau antrą kartą.

Boat Quay krantinė vakare ir miesto istoriją pasakojančios skulptūros. 16


Esplanados – teatrų ir pramogų kompleksas savo forma primena durijaus vaisių.

Durijaus vaisiai. 17


BALIS

18


19


Tą patį vakarą, paklausiusios viešbučio personalo patarimo, paskambinome žmogui, kuris pernelyg nesireklamuodamas retkarčiais dirba privačiu gidu – lydi turistus po salą. Pavyko susitarti. Telefonu aptarėme rytojaus maršrutą ir jau kitą rytą išsiruošėme į ekskursiją. Iš pradžių susitarėme dėl vienos dienos išvykos. Tiek laiko mums skyrė Nyomanas, taip prisistatė vietinis gidas, pasakęs, kad vakare apsispręsime dėl tolesnio bendravimo. Tik vėliau supratome, kodėl jis apdairiai pasilieka „atsitraukimo planą“. Taigi, mums kompaniją palaikė mėgėjas gidas, nemokantis vairuoti, ir jo pasamdytas vairuotojas, neturintis automobilio. Automobilis buvo skolintas iš vairuotojo brolio. Jau po pirmų bendravimo valandų užsimezgė abipusė simpatija, supratome, kad mums labai pasisekė. Nyomanas žinių bagažu tikrai nenusileido patiems geriausiems profesionaliems gidams, o nuoširdumu smarkiai juos lenkė, jam tai buvo ne tiek darbas, kiek džiaugsmą teikiantis hobis. Mūsų smalsumas ir domėjimasis viskuo, už ko tik užkliūdavo mūsų akys, jį tik džiugino. Svarbiausia, kad į visus klausimus jis turėjo atsakymus. Niekada nepasakė, kad į klausimą atsakysiu rytoj. Jį patį domino viskas, kas susiję su egzotiška Lietuva. Vyras puikiai orientavosi, kur yra Lietuva, tačiau jo vaizduotėje mūsų šalis kažkodėl asocijavosi su baltaisiais lokiais ir amžinu įšalu. Jei ne su įšalu, tai bent jau amžina žiema ir baltu sniegu, kurį kada nors paliesti ir palaikyti delnuose buvo jo svajonė. Be to, vyrą labai stebino ir žavėjo balta Giedrės oda. Atradome ir dar vieną maloniai nustebinusį ir nudžiuginusį dalyką – panašiai skambančių žodžių. Pavyzdžiui, du jų kalba skamba kaip dua, žodis gerai – jų kalba baik, kairė – kairi, vadas – vadana, kaimas – kampong, akys – mata. Jau vėliau kartu keliaujant ausys gaudė panašumus, o išsiaiškinę, kad tai tos pačios ar panašios reikšmės žodžiai, džiūgavome kaip vaikai. Dėl to pajutome net kažkokį giminystės jausmą. Kadangi vieni kitiems patikome, draugystę ir ekskursijas po salą pratęsėme dar kelias dienas. Jau kitą dieną ant galinės automobilio sėdynės jis atsivežė pusę žmonos rūbų spintos. Tai buvo gera dešimtis įvairiaspalvių sarongų. Paaiškino, kad pamanė, jog mums bus smagu pasipuošti – bent jau papozuoti nuotraukoms, o iš tokios daugybės tikrai rasim ką sau išsirinkti. Ir žmona nuoga neliko, patikino vyriškis. – Pamatytumėt jos spintą! Ji net nepastebės, kad kelių sarongų trūksta, – išdidžiai pareiškė mūsų gidas. Baliečiui gidui patiko, kad mus labiau domino ne populiariausi tradiciniai turistų maršrutai, o jo giminių ir pažįstamų buitis kaimuose, turistų nelanko20


Šventyklos džiunglių apsuptyje tvenkinys ir salelė meditacijai.

mos, džiunglių užgožtos ir paslėptos šventyklos, kuriuose gyvena milžiniški smaugliai, beždžionės, čiulba ir koketiškai uodegėles kraipo žmonių nebijantys paukščiai, pamedituoti ateina vietiniai. Daugelis šiandieninių gyventojų – tai pabėgėlių iš Javos ir Sumatros salų palikuonys. XIV amžiuje gretimoje Javos saloje indai smarkiai išplėtė brahmizmą ir budizmą. Būdami aukštesnės kultūros, darbštesni, jie pamažu ir visai natūraliai pavergė tingius, ramius ir taikius malajus, dienas be darbo mieliau leidžiančius medžių paunksmėje. Taigi, pagal indų kastų sistemą, malajai pateko į žemiausią – pavergtųjų kastą. Indai įkūrė 3 valstybes – Mataramą, Madžapaitą ir Padžiadžiaraną. Šios valstybės klestėjo, o tas laikotarpis virto aukso metais visam Zundo salynui. Tačiau vietiniams pavergtiems malajams situacija atrodė kitaip – atėjūnai sugriovė jų ramų, nerūpestingą gyvenimą, vertė dirbti ir tai malajams nebuvo aukso amžius, o sunkios vergovės metai. Šias galingas valstybes pakirto arabų pirklių atgabenta karinga ir agresyvi monoteistinė islamo religija, kuriai įsigalėti padėjo savo vergiška padėtim­i 21


nepatenkinti malajai. XVI a. daugelis indų inteligentijos, mokslo ir kultūros žmonių bėgdami nuo religinio persekiojimo iš užkariautų salų, pasiekė ramią Balio salą ir čia įsikūrė. Visi tikrieji Balio gyventojai, kuriuos Nyomanas vadino aborinais, siedamas vardą su Australijos aborigenais, buvo nustumti į salos gilumą prie Batūro ugnikalnio. Indų religija, atsinešta į salą, buvo hinduizmas, tačiau jau gerokai atmiešta budizmu ir animizmu (šamanizmu) – tikėjimu, kad visi gyvi ir negyvi objektai turi sielas. Baliečiai pasididžiuodami teigia, esą dievai pasirinko jų salą, norėdami išsaugoti hinduizmo tikėjimą ir kultūrą nuo aplink plintančio islamo. Jų legendos byloja, kad ši sala yra dievų numylėtinė, o čia gyvenantys žmonės yra pasiekę aukštą dvasinį lygį. Mums pasirodė – aukštesnės erudicijos, išminties bei kultūros. Tačiau

hinduizmo

tikėjimas,

apeigo­s Balio saloje ir kitur Indonezijoje skiriasi nuo tikrojo Indijos tikėjimo – ten jis vadinamas Bali Hindu Agama. Tas pats yra nutikę ir su islamu, kuris šiose šalyse taip pat nėra visai toks, koks propaguojamas arabų kraštuose – tai savotiškos religinės interpretacijos. 22


Batūro ugnikalnis vaizdingo kraštovaizdžio fone.

23


ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Vietnamas singapuras balis by knygos.lt - Issuu