Vienintelis išsigelbėjęs by knygos.lt

Pamačius mane antram vyrui iš siaubo akys iššoko ant kaktos ir jis leidosi bėgti. Mano gyslomis plūstelėjo adrenalinas; nulėkiau paskui jį, užšokau ant kupros, apsivijau kojomis klubus ir pargrioviau. Dziudo veiksmu apglėbiau jam kaklą viena ranka ir kilstelėjau smakrą į viršų. Pasigirdo duslus trekštelėjimas, ir arabas akimirksniu mirė.

CHRIS RYAN (Krisas Rajanas, g. 1961 m.) – buvęs britų Specialiosios aviacijos tarnybos (SAS) karys. Daugelio pratybų ir antiteroristinių operacijų visame pasaulyje dalyvis, SAS 22-ojo būrio narys, snaiperių grupės vadas. Už ištrūkimą iš irakiečių apsupties 1991 m. jis buvo apdovanotas medaliu. 1994 m. paliko tarnybą SAS, rašo populiarias knygas apie savo patirtį ir išgyvenimą XX a. kare, yra parengęs ar konsultavęs daugelį TV laidų apie išgyvenimą ekstremaliomis sąlygomis. SAS misija Irako kariuomenės užnugaryje – viena garsiausių istorijų apie narsą ir išgyvenimą šiuolaikiniame kare. Iš aštuonių pulko karių, išvykusių į misiją, tik vienas išvengė suėmimo. Jis ir papasakojo šią istoriją. Vėlų 1991 m. sausio 24-osios vakarą aštuonių žmonių grupė buvo slapta išlaipinta giliai priešo užnugaryje Irake. Per nuožmų susišaudymą visi aštuoni liko sveiki, bet buvo priversti bėgti, kad išgelbėtų savo gyvybę. Jų tikslas buvo pasiekti Sirijos sieną, esančią už 120 km, bet pirmąją naktį grupė netyčia suskilo. Su Krisu liko dar du kariai. Neturėdami priemonių apsiginti nuo žiemiško dykumos šalčio, jie patyrė hipotermiją. Naktį vienas karys pasiklydo pūgoje. Likusius du kitą dieną aptiko ožkų piemuo. Kriso partneris nuėjo su piemeniu, tikėdamasis gauti maisto, ir negrįžo. Likęs vienas, Krisas dar atmušė vieną irakiečių antpuolį ir patraukė link tikslo. Tačiau tai buvo tik jo didžiojo nuotykio pradžia...

„Vienintelis išsigelbėjęs“ – negailestingas vyriškas pasakojimas apie šiuolaikinį karą, žiaurumą ir ištvermę. ISBN 978-9986-16-942-0

9 7 8 9 9 8 6 169420

Vienintelis išsigelbėjęs

CHRIS RYAN VIENINTELIS ISSIGELBEJES

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

VILN IU S

2013

Vienintelis išsigelbėjęs

UDK 355.48(410)(093.3) Ri-07

Chris RYAN THE ONE THAT GOT AWAY BCA, 2004

ISBN 978-9986-16-942-0

Skiriu Sarah

Damaskas

R D A

Ana

Rijadas

Basra

Persijos įlanka

I R A N A S

SAUDO ARABIJA

Al Džaufas

Araras

Euf

rata

Bagdadas

I R A K A S

Patrulio išlaipinimo vieta

Al Kaimas Karabila

Abu Kamalis

SIRIJA

N I JA

Amanas

Vienintelis išsigelbėjęs

V AS T I E

P ad ė ka

Norėčiau padėkoti: Duffui Hartui-Davisui už padrąsinimą, kantrybę ir brangų laiką, skirtą šiai knygai. Visiems savo artimiesiems ir draugams už kantrybę ir supra timą, parodytus rašant šią knygą. Savo redaktoriui Markui Boothui ir jo komandai iš leidyklos Random House už pagalbą ir sunkų triūsą. Jeffui Pope’ui ir Paului Greengrassui iš LWT už pradinę infor maciją. Galiausiai ‒ nors tikrai ne mažiausiai nusipelniusiai ‒ savo literatūrinei agentei Barbarai Levy už tai, kad nukreipė mane reikiama linkme.

Tur i n y s

Užimt pozicijas... Pasiruošt... Pradėt!

Sąlytis!

Liekame dviese

Lieku vienas

113

Gudriai apeinu

153

Afrikos aidai

178

Kertu sieną

187

Rizika

214

Vyriausybės svečias

233

10.

Grįžus į bazę

258

11.

Patirti nuostoliai

291

12.

Palūžtu

308

I š prad ž i ų Tikėjau, Bet laiko abejot radau. Viešpats nė žodžio netarė, Tik šėtoną klykiant išgirdau. Norėjau taikos, Šlovės man nereikėjo. Visą pragarą apėjau Ir dabar pasakoju, ką regėjau. Graudi daina liejos iš krūtinės, Bet melodija ne mano. Tik liūdni jos žodžiai Glūdėjo galvoje nuo seno. Dariau, kas liepta, Nes rinktis negalėjau. Turėjau rankoj ginklą, Bet šaudyt nenorėjau. Kad ir kaip vadinsi tai, likimu ar lemtimi, Vis tiek išliko didis nerimas širdy. O dabar... Jei į akis man pažiūrėsi, Be galo liūdną sielą pamatysi. Ji vis dar graudžiai ašaroja, Tik širdies laikyt nelaisvėj nebedrįsta. Ir jeigu įdėmiau pažvelgęs Sužinosi mano mintis, Suprasi: širdis tebesrūva dėl poelgių, Kuriuos seniai ištrynė užmarštis. Bet jeigu pamatysi ten erelį, Atmink: dabar, kai šūviai nutilo, Tupi ten ir balandė, Nes meilė ‒ viskas, kas liko.

J. Miles

Vienintelis išsigelbėjęs

Karybos terminų žodynėlis

319 A-10

patrulio radijo stotis pėstininkų artimos oro paramos platforma, skirta antžeminiams, kartais ir antvandeniniams taikiniams naikinti AK-47 sovietų gamybos Kalašnikovo automatas (kalibras 7,62 × 39 mm) B-52 strateginis bombonešis Chinook (visas pavadinimas Boeing Cargo Helicopter-47 Chinook) transportinis sraigtasparnis F-15 (visas pavadinimas McDonnell Douglas F-15 Eagle) taktinis naikintuvas F-16 (visas pavadinimas General Dynamics F-16 Fighting Falcon) universalus reaktyvinis naikintuvas Hercules (visas pavadinimas Lockheed Cargo-130 Hercules) keturių variklių karinis transportinis lėktuvas M16 203 5,56 mm kalibro automatas (viršutinis vamzdis) su povamzdiniu 40 mm granatsvaidžiu M72 LAW nešiojamasis vienkartinis prieštankinis 66 mm granat svaidis MH-53 (visas pavadinimas Sikorsky Multifunction Helicopter-53 Pave Low) JAV karinių oro pajėgų tolimojo nuotolio kovinė paieškos ir gelbėjimo, karių įskverbimo į operacijos rajoną ir ištraukimo iš jos platforma, aprūpinta naktinio matymo ir šiluminiais prietaisais Minimi 5,56 mm kalibro belgiškas lengvasis kulkosvaidis 12

MP5 PGS Puma

SA 60 SA 80 SAS

Sea King Unimog

9 mm kalibro pistoletas kulkosvaidis paieškos ir gelbėjimo stotelė (visas pavadinimas Puma HC1) Didžiosios Britanijos karinių oro pajėgų sraigtasparnis, naudojamas tiek kovinėms operacijoms, tiek kariams ir kroviniams gabenti sovietų gamybos automatinė zenitinė 57 mm kalibro patranka 5,56 mm kalibro automatas (angl. Special Air Service) pulko dydžio Didžiosios Britanijos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgų dalis, kitaip dar vadinama Pulku Didžiosios Britanijos karinių oro pajėgų paieškos ir gelbėjimo pajėgų sraigtasparnis universalus sunkvežimis keturiais varančiaisiais ratais, gaminamas Mercedes-Benz

Užimt pozicijas... Pasir uošt... Pradėt!

P i rma s s kyr i u s

Užimt pozicijas... Pasiruošt... Pradėt! Mūsų taikinys buvo nebeveikianti psichiatrijos ligoninė ‒ didelis karalienės Viktorijos laikų stiliaus raudonų plytų pastatas, kadaise gražus, bet dabar apleistas, dunksantis ne mažiau apleistoje erdvioje teritorijoje. Pagal pratybų scenarijų, pastate pasislėpę penki Artimųjų Rytų teroristai laiko devynis įkaitus. Po trijų parų apgulties įvykiai sparčiai artėja prie kulminacijos. Aš, snaiperių komandos vadas, turėjau savo žinioje aštuonis šautuvais ginkluotus vyrus, įsitaisiusius stebėjimo taškuose ‒ pagalbiniuose pastatuose, medžiuose ir ant žemės. Du vyrai su šalmofonais stebėjo ligoninę iš kiekvienos pusės ir be perstojo siuntinėjo pranešimus per radijo stotis į vadavietę, įkurtą at skirame pastate maždaug už dviejų šimtų metrų nuo gydyklos pagrindinių lauko durų. Kiekviena ligoninės pastato pusė buvo pavadinta specialiu kodu, kad būtų galima bemat suprasti, apie kurią kalbama. Policijos derybininkas iš vadavietės kalbėjosi su teroristų vadeiva; šis iš pažiūros buvo beprarandąs kantrybę. Jis reikalavo leisti jam ir bendrininkams saugiai nusigauti į Hitrou oro uostą ir grasino: jeigu tuoj pat nebus atsiųsta transporto priemonė, jis nušaus vieną įkaitą. Tuo tarpu antiteroristiniam būriui vadovaujantis karininkas be paliovos gludino savąjį pastato puolimo planą. 15

Vienintelis išsigelbėjęs

Vos vienas snaiperis pranešė: „Teroristas priėjo prie tokio ir tokio lango“, ligoninėje driokstelėjo šūvis. Derybininkas nusprendė, kad nušautas įkaitas. Teroristai pareikalavo sanitarų su neštuvais lavonui išnešti. Lauko durys trumpai prasivėrė ir pro jas buvo išgrūsta žmogysta be gyvybės ženklų. Jos pasiimti atbėgo keturi vyrai. Tada teroristų vadeiva pagrasino: jeigu jo reikalavimai nebus įvykdyti, po pusvalandžio nužudysiąs dar vieną įkaitą. Atėjo laikas policijai perduoti operaciją kariškiams. Policininkų vadas pasirašė raštišką įsakymą, kuriuo perdavė vadovavimą B kuopos* vadui ‒ SAS vyresniajam karininkui. Tuomet puolimo grupės bemat užėmė pozicijas prie taškų, pro kuriuos veršis į pastatą. Dabar reikėjo laukti, kol mano snaiperiai nukaus kuo daugiau jų taikikliuose pasirodžiusių teroristų. Klausydamasis jų pranešimų per radijo siųstuvus, B kuopos vadas staiga sušuko įsakymą, kurio visi laukėme: „Imu vadovauti. Užimt pozicijas... Pasiruošt... Pradėt!“ Pastarąsias dvi paras aplink senąją ligoninę tvyrojo šiurpi tyla. Dabar pasigirdo šūvių papliūpa ir užvirė veiksmas. Du automobiliai atlėkė prie pastato ir iš jų iššoko būrys juodai apsirengusių šturmuotojų. Sprogstamaisiais užtaisais jie išdaužė langus. Vos po kelių akimirkų virš ligoninės stogo pakibo sraigtasparnis Chinook ir iš jo lynu nusileido daugiau juodai apsirengusių vyrų; jie įsiveržė į pastatą pro langus ar stoglangius. Ėmė sproginėti granatos, pakilo dūmų kamuoliai. Ausinėse girdėjosi šūviai pramaišiui su riksmais, sprogimais ir įsakymais. Vos per kelias minutes pastatas buvo išvalytas, teroristai neva nukauti, įkaitai išlaisvinti. Šturmuotojų vadas raportavo valdąs * Didžiosios Britanijos daliniams suteikiami pavadinimai pagal NATO fonetinę abėcėlę: A (alfa), B (bravo) ir t. t. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.) 16

Užimt pozicijas... Pasir uošt... Pradėt!

padėtį, ir vadovavimas oficialiai vėl buvo perduotas policijai. Tada B kuopos vadas ėmė priiminėti raportus, ir pratybos baigėsi. Vyrai po juodais apdarais buvo permirkę prakaitu, bet pakilios nuotaikos: viskas pasisekė. Kaip visada šturmas buvo tikroviškas iki menkiausių smulkmenų, tad vyrai gavo puikios praktikos. ‒ Visi šaunuoliai, ‒ pagyrė operacijos vadas, išklausęs raportus. ‒ Veikėte visai neblogai. Trys dienos iš eilės mums buvo sunkios, o dabar laukė penkių valandų kelionė atgal į bazę, tad, užuot leidęsis į smulkmenas, jis tik paskyrė laiką pagrindiniam operacijos aptarimui kuopos raštinėje ‒ penktadienį 11.00. ‒ Skirstykitės, vyrai, ‒ paliepė vyresnysis seržantas. ‒ Šiauškit! Taigi sudėjome savo daiktus į automobilius ir išvažiavome į Herefordą. Tačiau tuo metu įvykiai pasisuko netikėta linkme. Buvo 1990 metų rugpjūčio 2-oji, ir mes per žinias išgirdome, kad Sadamas Huseinas įsakė Irako armijai įsiveržti į Kuveitą. ‒ Na ir kas? ‒ niekinamai paklausė vienas iš vyrų. ‒ Jis šiknius, ir tiek. ‒ Nebūk toks įsitikinęs, ‒ paprieštaravo kitas. ‒ Užvirs didžiulė košė, ir mes greičiausiai atsidursime ten. Gal kai kurie vyrai jau išvyko. Spėlionės apie Iraką ir karo Persijos įlankoje tikimybė paspartino kelionę į bazę, bet nemanau, kad bent vienas iš mūsų suvokėme, kaip Sadamo Huseino agresija prieš šalį kaimynę pakeis mūsų gyvenimą. O jame iki pat metų galo vyravo nežinia. Dvi kuopos ‒ A ir D ‒ netrukus išvyko prie Persijos įlankos į parengiamąsias pratybas, bet iki paskutinės akimirkos mūsų B kuopa buvo tikinama, kad mes ten nevyksime, mat atėjo mūsų eilė perimti tai, kas SAS vadinama komandinėmis užduotimis ‒ tokias, kurioms 17

Vienintelis išsigelbėjęs

reikalingi nedideli karių būriai įvairiose pasaulio dalyse. Pasklido įvairių gandų. Karo tikimybei išaugus, pasigirdo kalbų, neva G kuopa vyks į Artimuosius Rytus pakeisti žuvusiųjų mūšiuose. Kadangi Pulko štabo vadas kadaise pats tarnavo G kuopoje, mažai kas tuo abejojo. Dažnai buvo aptariamos ir kitokios galimybės, viena jų ‒ kad mes galime tapti civilinių lėktuvų skrydžių į Artimuosius Rytus „palydovais“. Keliausime iš pažiūros kaip paprasti bilietus nusipirkę keleiviai, bet iš tikrųjų turėsime ginklus ‒ kad galėtume susidoroti su teroristais, jei šie mėgintų užgrobti lėktuvus. Šitokia galimybė atrodė visai tikėtina: mes, kaip antiteroristinio būrio nariai, daugybę kartų treniravomės šturmuoti lėktuvą, tad puikiai žinojome viską, kas gali jame nutikti. Tačiau po kurio laiko šie gandai liovėsi. Visą lapkritį ir gruodį vyrai buvo atrenkami komandinėms užduotims. Man pasisekė: mano draugas Haris Teiloras pasirinko mane į savo planuojamą Everesto ekspediciją. Kai prieš šešerius metus įstojau į Pulką, mudu atsidūrėme viename būryje. Tapome porininkais ir tarp mudviejų susiklostė geri santykiai. 1986-aisiais jis išstojo iš SAS ir 1990 metų rudenį rengėsi antram mėginimui įkopti į Everestą. Per pirmąjį jis mėgino pasiekti viršūnę keliu, kurio ligi tol niekam nepavyko įveikti, ‒ šiaurrytiniu šlaitu, bet dėl prasto oro buvo priverstas bandymą nutraukti. Šįsyk jis vėl turėjo tikslą užkopti į viršūnę šiaurrytiniu šlaitu kartu su partneriu Raselu Braisu vieninteliu žygiu iš bazinės stovyk los, nešinas visa įranga ant pečių. Aš su šerpais šį kartą turėjau kopti šiaurine ketera; lipsime nešini lengvais parašiutais. Pagal planą turėjau susitikti su Teiloru ir Braisu perėjoje, jungiančioje Everestą su Čangdzės kalnu. Tada mes kartu pasieksime viršūnę, šoksime su parašiutais ir nusklęsime atgal į bazinę stovyklą. Buvome nusitaikę į rekordus: jeigu pasieksiu viršūnę 18

Užimt pozicijas... Pasir uošt... Pradėt!

be deguonies balionų, man tai bus asmeninis laimėjimas; jeigu mano bendražygiai įkops į viršūnę šiaurrytiniu šlaitu, jie irgi taps pirmieji ‒ kaip ir pirmi parašiutais nusileis nuo viršūnės. Šitai užduočiai tikau kuo puikiausiai: buvau daugybę kartų šokęs su parašiutu, be to, pusantrų metų praleidau Alpėse Vokietijos armijos kalnų vedlių kursuose. Juose gerai išmokau kopti sniegu ir ledu padengtais kalnais. Spalį štabo adjutantas leido man prisidėti prie komandos, kopsiančios į aukščiausią žemėje kalną. Anot jo, baigęs su antiteroristiniu būriu užduotį, galėsiu paimti tris mėnesius atostogų. Apsilankiau Harogite surengtoje parodoje. Ten alpinizmo įrangos firma Berghaus aprūpino mane reikiamais įnagiais. Visos mano mintys jau buvo Himalajuose, todėl planavau pradėti rengtis tuoj po Naujųjų – kopinėti po sudėtingus Brekon Bikonso kalnus Pietų Velse. Pasirengimas išvykti į Persijos įlanką sujaukė kasmetes regbio varžybas tarp šešių kuopos komandų. Gal tai buvo tik į gera, nes per rungtynes užverda baisios aistros: žaidėjai įtūžta ir kartais taip traumuoja vienas kitą, kad nukentėjusieji negali grįžti į aikštelę kartais net visą pusmetį. Vienas žaidėjas, geras Anglijos rinktinės kapitono Vilo Karlingo draugas, prikalbino jį atsivežti treniruotis savo komandą. Girdi, žaidėjai galės gyventi karininkų ar seržantų patalpose; taip jie išvengs įkyrių gerbėjų, paprastai kaulijančių autografų, vos tik rinktinės nariai iškiša nosį pro duris. Jis dar pasiūlė Anglijos rinktinei sužaisti draugiškas rungtynes su Pulko komanda. Karlingas su pora rinktinės narių atvažiavo apsidairyti, bet jiems užteko vos žvilgtelėti į rungtynes tarp kuopų. ‒ Su šitais vyrais nieku gyvu nežaisime! ‒ pareiškė jie. ‒ Po visą aikštelę voliosis suluošinti žaidėjai. Taigi šis kuklus sumanymas taip ir nevirto tikrove. 19

Vienintelis išsigelbėjęs

Savaitė prieš Kalėdas buvome nutempti į Herefordo instruk tažo kambarį. Ten išgirdome, kad pusė B kuopos vis dėlto bus dislokuota Artimuosiuose Rytuose. G kuopa perims antitero ristinio būrio pareigas. Visi, paskirti išvykti, ėmė juokdamiesi sakyti: „Puiku!“ Vyrai, ir toliau turintys vykdyti komandines užduotis, be galo nusiminė – jie taikėsi prisidėti prie vykstančiųjų prie Persijos įlankos. Vis dėlto manau, kad slapčia dauguma vyrų baiminosi, jog konfliktas gali išvirsti į rimtą, šlykštų karą. Mąstėme taip: jei į konfliktą įsitrauks Izraelis, į Sadamo Huseino pusę gali stoti Sirija ir Jordanija. Padėtis lengvai gali tapti nevaldoma, ir pusė Artimųjų Rytų paskęs liepsnose. Būta ir grėsmės, kad Sadamas panaudos cheminį ar branduolinį ginklą. Karo perspektyva mane jaudino, bet tikėjausi, kad jeigu būsime ten dislokuoti, tai tik trumpam, ir galėsiu grįžti į komandą, besirengiančią Everesto šturmui. Išgirdęs naujieną grįžau namo ir pasakiau žmonai Džanetai: ‒ Klausyk, mes išvykstam. Džaneta, rami, santūri moteris, reagavo gerai. Paprastai SAS tarnaujantys vyrai savo žmonoms ir artimiesiems nepasakoja, ką veikia, bet šiuo atveju buvo akivaizdu, kur esame siunčiami: Sadamo įsiveržimą į Kuveitą plačiai nušvietė televizija ir spauda, tad vykti galėjome tik į Persijos įlanką. Kalėdos nebuvo labai linksmos. Pulke visą šventinį laikotarpį buvo paskelbta kovinė parengtis, ir mes krovėmės vadinamąjį žaliąjį rinkinį. (SAS žargonu, „žaliosiomis“ vadinamos įprastos karinės operacijos; „juodosiomis“ vadinamos užduotys, tokios kaip antiteroristinio būrio, per kurias nuo galvos iki kojų apsitaisai juodai.) Jei kurį laiką negauni karinių užduočių, tavo rinkinys tampa ne toks, koks turėtų būti, ir reikia poros savaičių, kol jį vėl sutvarkai. 20

Užimt pozicijas... Pasir uošt... Pradėt!

Lankydamas kalnų vedlių kursus Prancūzijoje, Italijoje ir Vokietijoje, išmokau vokiečių kalbos, slidinėti, kopti į kalnus, gelbėti žmones kalnuose, prognozuoti orą, sprogmenimis sukelti sniego griūtis, bet tikrų karybos dalykų nesimokiau. Prieš tai devynis mėnesius tarnavau antiteroristiniame būryje šturmuotoju ‒ taigi ir tuomet tikrų karo dalykų neragavau. Po Vokietijos dar devynis mėnesius tarnavau antiteroristiniame būryje, šįsyk snaiperių padalinio vadu. Apskritai paėmus, „juodąsias“ užduotis vykdžiau mažiausiai trejus metus, taigi man nereikėjo per daug nerimauti, kad po ranka visada būtų reikiama įranga, tvarkingai sudėliota į vietas. Dabar parsinešiau namo prie diržų tvirtinamą ekipuotės krepšelių rinkinį ir didelę kuprinę nudažyti dykumai tinkančiomis maskuojamosiomis spalvomis. Mes statydinomės namo priestatą ir darbininkas, vardu Džonas, kasė duobę pamatams. Pamatęs mane dirbant lauke priėjo ir paklausė, ką darau. ‒ Dažau ekipuotės krepšelių rinkinį. ‒ Tos spalvos gan šviesios, ar ne? ‒ Nustebsi, ‒ atsakiau mandagiai. ‒ Jos visiškai pasiteisina. Tiesą sakant, jis buvo teisus. Vėliau savo kailiu patyriau, kad spalvos buvo per šviesios, per daug panašios į smėlio. Viena iš Pulko taisyklių ‒ visi vedę vyrai privalo turėti gyvybės draudimą. Mudu su Džaneta draudimą jau turėjome, bet vos tik buvo pranešta apie dislokavimą, iki tol neapsidraudusieji turėjo paskubėti tai padaryti. Nėra ko nė sakyti, sužinojusios, kur išvykstame, draudimo bendrovės nenorėjo jų drausti, o tie, kuriems vis dėlto pavyko draudimą gauti, turėjo sumokėti už jį dideles sumas. Dėl to kilo šiokia tokia panika. Kitokiu metu vyrai stengdavosi išsisukti nesumokėję bendrovėms, bet dabar, kilus karo grėsmei, nerizikavo, nes ateitis ėmė atrodyti visai kitaip. 21

Vienintelis išsigelbėjęs

Naujųjų metų išvakarėse, kai mudu su Džan jau žinojome, kad tikrai išvyksiu, paprašėme draugės prižiūrėti mūsų dukrą Sarą ‒ jai visai neseniai buvo sukakę dveji ‒ ir nuėjome į barą mieste. Tačiau išgėrę po taurelę susižvalgėme, grįžome namo, atsisėdome prie stalo valgomajame ir ėmėme svarstyti skausmingus klausimus: „Kas bus, jeigu aš negrįšiu? Ar jai ištekėti antrą kartą? Kur Sara lankys mokyklą?“ ‒ ir panašiai. Sėdėjome iki trijų ar keturių ryto ir pokalbis tapo be galo jausmingas. Nesijaudinau dėl savęs ar Džan, žinodamas, kad ji sugebės pasirūpinti savimi. Nerimavau dėl Saros ‒ koks gyvenimas jos laukia man išvykus? Jeigu konfliktas Persijos įlankoje peraugs į karą, SAS taps mažu didelio mechanizmo sraigteliu. Iki tol ‒ bent jau mano tarnybos laikotarpiu ‒ mes visada diktuodavome sąlygas ir dorodavomės su iškilusiomis grėsmėmis. Net Šiaurės Airijoje mes tam tikru mastu galėjome elgtis kaip tinkami. Kitas pranašumas buvo tas, kad išvaizda buvome panašūs į vietos gyventojus. Irake veiksime tarp arabų; mus bemat atpažins kaip svetimšalius, ir jokios draugiškos jėgos ar civiliai mūsų nepalaikys. Be šitų nerimą keliančių dalykų, buvo dar ir cheminio karo grėsmė. Negalėjai nuspėti, kokia pavojinga gali tapti padėtis, bet vien tos nežinios pakako, kad net šilto ir šalto matę kariai drebintų kinkas. Kitą vakarą Saros krikštatėvis Džonas, mano draugas iš A kuopos, per mūsų vestuves buvęs vyriausiuoju pabroliu, atėjo pas mus į namus ir surašė neoficialų testamentą. Jame parašė, kad jeigu žus, aš ar Džaneta turime parduoti jo namą; iš gautų pinigų 10 000 svarų atiteks Sarai, kiti ‒ jo motinai, muzikinis centras broliui ir taip toliau. Nemažai sugaišome, kol susikrovėme savo rinkinius. Visi sudėti į daiktą ginklai buvo išgabenti be mūsų brezentiniuose 22

Užimt pozicijas... Pasir uošt... Pradėt!

dėkluose. Kai paklausiau intendanto, ar paėmė pistoletų, jis atsakė: ‒ Taip ‒ dvidešimt. Atsakymas mane nuramino, nes pistoletas ‒ būtinas pagalbinis ginklas, kurio mums prireiktų, jeigu sugestų kiti arba būtume užklupti ribotoje erdvėje, tarkim, automobilyje ar sekykloje. Dauguma būsime ginkluoti M16 203, kuriuos sudaro 5,56 mm kalibro automatas (viršutinis vamzdis) ir 40 mm granatsvaidis (apatinis) – arba kulkosvaidžiais Minimi. Abu yra daugiau negu metro ilgio, iš jų sunku šaudyti artimoje kovoje, keblu ir juos paslėpti. Asmeninė įranga buvo mūsų pačių reikalas. Tvarkydamasis daiktus paklausiau intendanto, ar galiu pasiimti alpinisto aprangos, skirtos šaltiems orams. ‒ Ne, ‒ atsakė jis. ‒ Velniai rautų, vyksti į dykumą, kvaily tu nelaimingas! Ten nebus šalta. Jis nusijuokė iš mano prašymo, tarsi būtų Pulko ekspertas karo dykumose klausimais. Jis nenumanė, kokia bus žiema Irake. Nors jis šitaip mane sudirbo, vis galvojau, kad galime atsidurti aukštuose Irako kalnuose palei sieną su Turkija ‒ jie gali būti padengti sniegu. Galima sakyti, mane apėmė bloga nuojauta, bet nieko nedariau, tad, kaip ir dauguma mūsų, nepasiėmiau jokios šiltos aprangos. Sausio pradžioje per instruktažą kuopos vadas pareiškė: jeigu prasidėtų karas, mes galime atsidurti Irako gilumoje, beveik 500 kilometrų nuo sienos, turėdami užduotį išvesti iš rikiuotės įvairius objektus. Manėme, kad tai galėtų būti kažkur netoli Bagdado. Grįžęs namo žemėlapyje nubrėžiau 500 kilometrų apskritimą nuo Kuveito ir Irako sienos. Paskui mudu su Džan kalbėjomės apie Eufratą. Atplaukęs iš Sirijos, jis srūva beveik per visą Iraką ir prie Basros įteka į Tigrą. Žmona iš mokyklos 23

Vienintelis išsigelbėjęs

laikų prisiminė, kad senovės civilizacijos klestėjo derlingose žemėse prie tų didžiulių upių. Tuo metu tai buvo vieni svarbiausių vandens kelių, o kraštas tarp jų, žinomas kaip Mesopotamija, buvo vadinamas civilizacijos lopšiu. Man kilo klausimas, kaip Eufratas atrodys dabar. Tą vakarą, kaip visada kur nors išvykdamas, paskambinau tėvams. Paprastai sakydavau: „Aš išvykstu“, jie atsakydavo: „Gerai. Iki pasimatymo. Būk atsargus.“ Šįsyk pokalbis buvo kitoks. Nujautėme, kad karas gali užsitęsti ir kad jis bus baisus. Mama ir tėtis kiek įmanydami stengėsi neišsiduoti nerimaują, bet ragelį paėmęs mano jaunesnysis brolis Kitas apsiverkė, o jau tada palūžo visi. ‒ Nagi, liaukitės, ‒ sudraudžiau. ‒ Viskas bus gerai. Bet po šio pokalbio suvokiau, kad čia jau nebe žaidimai. Galiausiai sužinojome, kad išskrendame sausio 5-osios, šeštadienio, vakare. Kadangi buvau vienas iš vyresnių komandos narių, nuėjau į stovyklą įsitikinti, kad viskas parengta. Kažkuris vaikinas tarė: ‒ Bobas ir Ričas klube, girti kaip pėdai. ‒ O varge! Kur jų manta? ‒ Jie dar jos nesusikrovė. Liepiau vienam vyrui nueiti į Bobo kambarį, kitam į Ričo, sukrauti viską, ką pamatys, ir nunešti į sargybinę. Tada su kitu vyruku nuėjome į klubą ir ištempėme tuos du girtuoklius lauk. Abu vyrai buvo labai žemi; visiškai nusitašę, jie ramstėsi į barą ir kikeno kaip kokios mokinukės. Mes iš lėto nusivedėme juos į autobusą, juokdamiesi ir laidydami sąmojus, kad jie nutiltų. Kai pasodinome autobuso gale, juodu patenkinti tauškė vienas kitam nesąmones. Taip išvažiavome į Braiz Nortono Karališkųjų karinių oro pajėgų bazę. Visi kiti sėdėjo labai tyliai arba šnekučiavosi vienas su kitu apie visokius niekus. 24

Užimt pozicijas... Pasir uošt... Pradėt!

Trijų variklių reaktyvinis Tristar nusileido Kipre pasipildyti degalų, paskui nuskrido toliau į Persijos įlanką. Nusileidęs privažiavo prie kažkokio angaro. Išlipę į šiltą naktį pamatėme kuopos vadą, Pulko vado pavaduotoją ir intendantą, sustojusius viena greta laiptų apačioje ir laukiančius mūsų. Visi vilkėjo dykumų gyventojų apdarais, kaklus kaip šalikais buvo apsivynioję šemagais ‒ arabiškais vyrų galvos apdangalais. Pirmą kartą matėme šitaip apsitaisiusius žmones ir dabar jau tikrai supratome, kur atsidūrėme. Karinis lėktuvas Hercules laukė netoliese. Sušokome į jo galą. Paprastai Karališkųjų karinių oro pajėgų lakūnai skrupulingai laikosi taisyklių, todėl kaskart įlipus į lėktuvą priverčia atsisėsti ir užsisegti saugos diržus. Bet dabar, vykstant karinėms operacijoms, lėktuve nebuvo nei sėdynių, nei diržų, tad susėdome ant metalinių grindų. Mūsų laukė trumpa kelionė į Viktoro priešakinę desantavimo bazę. Įgulos vadas įspėjo: ‒ Tvirtai įsikibkite, nes kilsime staigiai. Lakūnas padidino variklių sūkius, kol pasigirdo kauksmas, o visas lėktuvas ėmė purtytis, tada atleido stabdžius. Mus visus sviedė į priekį, kai lėktuvas šovė į orą. Po penkiolikos minučių jis nėrė žemyn ir nusileido. Lėktuvas porą kartų stipriai atsitrenkė į žemę ir staigiai sumažino greitį. Viktoro bazėje laikinais mūsų namais tapo angaras. Krūva kuprinių, ginklai, sukrauti didelėmis rietuvėmis, amerikietiškų sulankstomųjų lovų stirta, dėžės su radijo stotimis, medicinos reikmenimis, sprogmenimis ‒ viskas atrodė, lyg būtų atgabenta ne anksčiau kaip prieš minutę. Mes susirinkome išklausyti trumpo Pulko vado pavaduotojo instruktažo. – Nevaikščiokit vienais apatiniais karininkų akivaizdoje... Porai jūsų reikia apsikirpti. Neikit į žvalgybos angarą, jeigu nesate kviečiami... Palaikykit angare tvarką, vyručiai... Savo 25

Vienintelis išsigelbėjęs

rinkinius laikykite šalia lovos... Noriu, kad angarą šluotumėte reguliariai... Paskui intendantas prakalbo apie atsargas. ‒ Atsargų užtenka, ‒ patikino jis. ‒ Maisto daviniai suruošti, bet nenoriu, kad juos liestumėt. Jeigu trūksta ko nors rinkinyje, kreipkitės į mane... Šaudmenų sandėlis šalia valgyklos... Pusryčiai ‒ nuo šešių iki septynių, pietūs ‒ nuo dvylikos iki pirmos, vakarienė ‒ nuo šešių iki septynių... Susiraskit po lovą, pasidarykit vietos... Mokymai prasidės ryt iš ryto. Mus instruktavo ir kuopos vadas ‒ papasakojo, kaip, jo manymu, vyksta pasirengimas karui. Anot jo, planai specialiosioms pajėgoms vis dar neaiškūs. A ir D kuopos jau gerokai pasistūmėjo rengdamosi dislokacijai toli už irakiečių pozicijų. Dabar jos dykumoje dalyvauja kompleksinėse pratybose: puola naudodamos visus ginklus, tarp jų 12,7 mm kalibro Browning sunkiuosius kulkosvaidžius, minosvaidžius, reaktyvinių sviedinių leidimo įtaisus LAW 90, valdomų prieštankinių raketų paleidimo įrenginius MILAN ir veiksmingiausius iš visų M19 ‒ 40 mm automatinius granatsvaidžius, galima sakyti, granatomis šaudančius kulkosvaidžius. Na, o mums, B kuopai, vadas pasakė tikintis gausiąs kelis automobilius ‒ juos turėsime pritaikyti operacijoms dykumoje. Jis prižadėjo pranešti mums, jeigu bus kokių naujienų, ir liepė numigti prieš prasidedant rytojaus mokymams. Kiekvienas radome po sulankstomąją lovą ir pasistatėme prie angaro sienos kartu su beveik dvimetriniu stalu lovūgalyje; iš viršaus ant karčių užtempėme tinklus nuo uodų. Tokie bus mūsų namai ateinančias dešimt dienų. Ryte pamatėme atsidūrę giliai dykumoje, vienoje iš stovyklų, išsibarsčiusių aplink didžiulę mokymų aikštę. Didžiąją dykumos dalį sudarė lyguma, nuklota rusvai gelsvu smėliu; vietomis 26

Užimt pozicijas... Pasir uošt... Pradėt!

tą monotonišką vaizdą paįvairindavo žemos kopos. Ant tų kokių dešimties metrų smėlio gūbrių augo reti žolės kuokštai ir vienas kitas medelis. Smėlis buvo labai minkštas, tad automobiliai dažnai klimpdavo. Vėjas suklostė smėlį bangomis, todėl kraštovaizdis atrodė visai patraukliai. Privažiavęs prie Viktoro bazės atsidurdavai nedidelėje įkalnėje. Didelius angarus bei kilimo ir tūpimo taką juosė kopas turinti sulaikyti vielos tinklo tvora. Bazė buvo įkurta kaip parašiutizmo mokykla. Angarai buvo skirti parašiutams ir kitiems reikmenims laikyti; ant aukštų bokštų parašiutai buvo kabinami džiovinti. Naktį bazės perimetras būdavo ryškiai apšviečiamas. Pradėjome parengiamuosius mokymus. Reikėjo organizuoti daugybę pratybų: naudojimosi radijo stotimis, palydovinio ryšio prietaisais ir gelbėjimo signalais, apsisaugojimo nuo branduolinio, biologinio ir cheminio ginklo. Kadangi turėjau medicinos žinių, mokiau vyrus tos srities dalykų: kaip prijungti lašelinę, kaip sustabdyti šautinių žaizdų kraujavimą ir kaip padėti ištiktam šiluminio smūgio. Rodydamas, kaip prijungti lašelinę, čiupdavau „savanorį“ iš priekinės eilės. Pasirinkdavau kokį liesesnį, nes jų venos ryškesnės. Nors SAS vyrai apskritai kietuoliai, kai kurie jų ganėtinai lepūs ir pasitaiko, kad nualpsta, kai jiems turi leisti vaistus. Daugiausia mokymų vykdavo mūsų angare, bet eidavome ir į šaudyklą įšaudyti ginklų, tarp kurių buvo 5,56 mm kalibro M16 203, to paties kalibro Minimi ir galingesni universalūs kulkosvaidžiai, šaudantys 7,62 mm kalibro šoviniais, turinčiais didesnį veiksmingąjį šaudymo nuotolį ir didesnę naikinamąją galią negu Minimi. Viena šaudykla buvo vos už poros šimtų metrų nuo bazės, o didesnis jų kompleksas ‒ dykumoje už trijų valandų kelio. Iš savo ginklų jau šaudėme Hereforde, bet jie visi jau buvo keletą kartų supakuoti, pakrauti į trans27

Vienintelis išsigelbėjęs

porto priemones ir iš jų iškrauti ir išpakuoti, todėl turėjome iš naujo juos įšaudyti. Bėda ta, kad mums trūko šaudmenų. Per sąlyčio su priešu judant pėsčiomis pratybas ‒ treniruojantis reaguoti, kai netikėtai susiduri su priešu, ‒ kiekvienas gaudavome vos po trisdešimt ar keturiasdešimt šovinių. Per rimtas vienintelio susidūrimo pratybas ‒ esant sąlyčiui su priešu iš priekio, dešinės arba kairės ar iš už nugaros ‒ dažnai paleidi porą šimtų šūvių. Mokėmės būreliais po keturis ar šešis ‒ tarsi patruliuodami. Priekyje pasirodydavo kartoniniai taikiniai, kas nors sušukdavo: „Sąlytis ties 12 valanda!“, mes pasiskirstydavome į poras ir kaudamiesi traukdavomės atgal, viena pora pridengdama kitą. Pagal standartines veiksmų procedūras po sąlyčio buvo draudžiama pulti ‒ galėjome tik trauktis. Viena vertus, niekada negalėjai žinoti, su kokio dydžio pajėgomis susidūrei, o žvalgybos patrulių būrys buvo per menkas, kad galėtų kautis su bent kiek stambesniu priešų daliniu. Kita vertus, negalėjome neštis šaudmenų, kurių užtektų ilgesniam susirėmimui. Kadangi veikėme mažomis grupelėmis, pirmutinis tikslas buvo atsišaudant pasprukti nuo pavojaus ‒ tuomet turėtume didesnių galimybių likti nesužeisti. Bet dabar, per pratybas, turėdami labai nedaug šaudmenų, kam nors sušukus: „Sąlytis!“, tegalėjome pulti ant žemės ir paleisti po vienintelį šūvį. Netrukus šoviniai baigdavosi, o treniruotis be jų ‒ menka nauda. Tuo metu neturėjome granatų savo M16 203, o jų mums labai reikėjo, kad galėtume sureguliuoti Sekstono taikiklius ‒ papildomus optinius įtaisus, kuriuos galima priveržti prie ginklo šono taiklumui pagerinti. Vadovybė šių taikiklių mums neišdavė, bet aš pats daug metų tokį turėjau ir buvau jį pasiėmęs, tad dabar prisitvirtinau. Rodės, mums trūksta visko, deja, tikrų dykumai tinkamų transporto priemonių taip pat. Mums reikėjo specialiai supro28

Užimt pozicijas... Pasir uošt... Pradėt!

jektuotų ir pagamintų landroverių 110 ilga važiuoklės baze, pramintų rožinukais dar tada, kai aštuntajame dešimtmetyje buvo nudažyti rožine spalva Omano kampanijai. Ir A kuopa, ir D kuopa „rožinukų“ čionai atsigabeno. Šie visureigiai turėjo stovus sunkiesiems kulkosvaidžiams ir prieštankiniams raketų paleidimo įrenginiams MILAN. Mums tepavyko gauti landroverių 90 trumpa važiuoklės baze, be saugos diržų ir stovų kulkosvaidžiams. Jie buvo pašaipiai vadinami mažuliukais. Turėjome ir didesnį sunkvežimį ‒ Unimog mūsų šaudmenims gabenti. Vadovaujami mobiliojo padalinio* seržanto, mes kibome į dar bą: nuėmėme landroverių dureles, nuleidžiamuosius užpakalinius bortus, šoninius veidrodėlius ir brezentinius viršus; žibintus ir veidrodėlius uždengėme maišiniu audeklu, kad tamsoje neatspindėtų šviesos, o prie šonų privirinome krepšius degalų kanistrams. Kažkas įspėjo, girdi, karui pasibaigus turėsime automobilius vėl surinkti. Mes susižvalgėme galvodami: „Dar ko!“ Vis dėlto nuimtų dalių neišmetėme ‒ visas suvertėme į krūvą viename angaro kampe. Turėjome dar tris kroso motociklus, bet vos vienas kitas mokėjome jais važiuoti. Namie buvome gerai įgudę vairuoti savo paprastus motociklus, tad dabar išsitraukėme armstrongus ir davėmės jais po dykumą. Perdarinėdami visureigius, žiūrėjome į tuos „mažuliukus“ ir galvojome: „Nesąmonė! Šūdas, ne mašinos!“ Per orientavimosi pratybas važinėdami po kopas sugaišdavome baisiai daug laiko, kai užklimpdavome ir turėdavome kaste iškasti savo landroverius. Per sąlyčio su priešu pratybas viskas panėšėdavo į farsą: * SAS padalinys, kuriame tarnauja transporto priemonių ir sunkiųjų ginklų specialistai. Jie aprūpina SAS transporto priemonėmis, reikalingomis mūšio lauke, ir patys sugeba netikėtai smogti skaudžius smūgius priešui. 29

Vienintelis išsigelbėjęs

mėgindavome šaudyti iš kulkosvaidžių nuo sukrautų ant variklio gaubto smėlio maišų ‒ beviltiškas reikalas, ‒ o vairuotojams staigiai apsukus automobilius atbulomis 180 laipsnių kampu, griūdavome žemėn. Visai kuopai stebint tokias šaudymo pratybas, milžinas australas Stanas važiuojant dideliu greičiu buvo nublokštas nuo visureigio; jis su kabančiu ant krūtinės kulko svaidžiu kūliais persirito per pusę dykumos ir nusidegino į karštą vamzdį. Tada mes juokėmės, bet širdies gilumoje nerimavome, kad galime būti išsiųsti kitapus sienos su tokiais automobiliais ir mums gali iš tikro tekti jais važiuoti. Tai, kas dabar kėlė juoką, vėliau lengvai gali mus pražudyti. Darėme dar tokį bandymą: šešiese sustodavome Unimog kėbulo gale ir šaudydavome. Iš šalies vaizdas turėjo panėšėti į vesterno sceną: geriukai iš furgono pyškina į indėnus. Tačiau netrukus įsitikinome, kad neįmanoma į nieką pataikyti, nes net lėčiausiai važiuodamas sunkvežimis velnioniškai kratydavosi. Apskritai paėmus, mėginimai veikti turint netinkamą įrangą buvo apgailėtini, tad iš visų pratybų naudos buvo menkai. Kitoms dviem kuopoms buvo sudarytos kur kas geresnės sąlygos. Dėl paprastos priežasties: į Iraką turėjo vykti jos, o mums tuo metu tebuvo skirta pakeisti žuvusiuosius mūšiuose. Vis dėlto mes ir toliau vylėmės, kad būsime išsiųsti į Iraką. Pasigirdo beprotiškų sumanymų. Buvo kalbama, esą B kuopa bus parašiutais išmesta į Irako kariuomenės užimtą Kuveito miestą. Girdi, mes įsitaisysime dideliame daugiabutyje ir iš jo minosvaidžiais bei pabūklais šaudysime į irakiečių pozicijas. Be to, mes, snaiperiai, galėsime iš to pastato nukauti priešus po vieną. Nežinomas šio plano sumanytojas, matyt, nesuvokė, kad vos tik irakiečiai pamatys, kur mes, tiesiog susprogdins pastatą, o mes net neturėsime galimybės pasprukti. Britanijos karinių 30

Užimt pozicijas... Pasir uošt... Pradėt!

oro pajėgų planuotojai rimtai svarstė galimybę Hercules lėktuvais išmesti mus iš 120–180 metrų aukščio (paprastai su parašiutais šokama iš dvigubai didesnio) ir prisispyrė, kad mes treniruotumės iš tokio šokinėti. Per Folklando konfliktą B kuopai buvo paskirta viena savižudiška užduotis, dabar ‒ kita. Jau vien šokdami iš lėktuvo sprandą nusisuktų pusė vyrų. Tarnaudamas antiteroristiniame būryje dalyvavau mokomajame šuolyje, per kurį iš trisdešimties vyrų susižeidė šešiolika ‒ jie liko gyvi, bet buvo išvesti iš rikiuotės. Šį kartą mes išsitraukėme parašiutus, užsidėjome ir buvome beišeiną iš angaro atlikti mokomojo šuolio, bet tada mūsų kuopos vadas pratybas atšaukė. Netrukus pasigirdo dar beprotiškesnis gandas: mes nusileisime parašiutais į Bagdadą ir išvesime iš rikiuotės svarbius objektus, tokius kaip elektrinės. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tolimojo nuotolio raketos gali tai padaryti iš kelių šimtų kilometrų atstumo. Dykuma aplink bazę buvo visai tokia, kokios ir tikėjausi: smėlėta, alsuojanti karščiu, su daugybe kopų ir nelygumų, kuriuose galėjai pasislėpti. Nors įrangos stoka mus nemenkai varžė, mokytis čia buvo gerai. Mūsų darbo diena buvo ilga: kėlėmės šeštą, visą dieną praleisdavome pratybose, pavakarieniaudavome, porą valandų pailsėdavome, tada, visai sutemus, eidavome į naktines orientavimosi pratybas; guldavomės dešimtą ar vienuoliktą. Keli vyrai turėjo radijo imtuvus; šeštą vakaro, kai per BBC World Service būdavo transliuojamos žinios, visi apspisdavo juos klausytis. Ženevoje ir kitur vyko aukšto lygio diplomatų derybos: pasaulio lyderiai stengėsi išvengti konfrontacijos. Vieną dieną karo tikimybė padidėdavo, kitą sumažėdavo. Laisvalaikiu daug vyrų kortuodavo, kiti skaitydavo viską nuo Šekspyro iki komiksų žurnalo Viz. Turėjau pasiėmęs visą krūvą 31

Vienintelis išsigelbėjęs

Tomo Šarpo romanų ‒ jie man labai juokingi. Vis dėlto dažniausiai būdavome per daug pavargę skaityti ar lošti kortomis, be to, ėmė kamuoti miego stygius. Tada netikėtai gavome kitą užduotį ‒ išsiųsti komandą sustiprinti Didžiosios Britanijos ambasados Abu Dabyje apsaugos prieš užsienio ir Britanijos Tautų Sandraugos reikalų sekretoriaus Daglaso Herdo vizitą. Vadovybė atrinko penkis iš mūsų, išėjusius asmens sargybinių kursus, ir nuskraidino ten. Abu Dabyje apžiūrėjome ambasadą ir įsitaisėme vienaukščiame namelyje plokščiu stogu jos teritorijoje. Ši buvo maždaug šimtas metrų iš šimto ir gražiai prižiūrima ‒ didžiulis sodas su drėkinamomis vejomis, medžiais, krūmais ir gėlynais. Pagrindinis dviaukštis ambasados pastatas buvo ganėtinai didelis, aplink jį buvo pristatyta vienaukščių namelių darbuotojams. Vietos apsaugininkai budėjo už komplekso sienų, mes turėjome eiti sargybą viduje. Viktoro bazėje mums buvo draudžiama išeiti į miestą, bet čia niekas mūsų nestebėjo. Herdas turėjo atvykti tik šeštą vakaro, tad turėjome porą laisvų valandų. Be to, vilkėjome į akis nekrintančiais, paprastais civiliniais drabužiais ‒ trumparankoviais marškiniais ir velvetinėmis kelnėmis, ‒ tad surizikavome ir išėjome į miestą apsidairyti. Keistai jaučiausi vaikštinėdamas klestinčio, žvilgančio naujo miesto gatvėmis, matydamas, kad viskas atrodo normaliai ‒ nė ženklo, kad netrukus prasidės didžiulis karas. Buvo gera pailsėti nuo pratybų, pamatyti kitokią kultūrą, ragauti kitokių valgių. Papietavę ėjome po parduotuves: nusipirkome nedidelių radijo imtuvų, miniatiūrinių žiūronų ir fotoaparatą. Aš dar įsigijau porą šemagų sau ir keturis ar penkis vyrams, likusiems Viktoro bazėje. Tada įsprūdome atgal į ambasadą prieš pasirodant mūsų iškiliajam svečiui. 32

„Vienintelis išsigelbėjęs“ – negailestingas vyriškas pasakojimas apie šiuolaikinį karą, žiaurumą ir ištvermę. ISBN 978-9986-16-942-0

9 7 8 9 9 8 6 169420