Issuu

BIRUTĖ VYŠNIAUSK AITĖ BIRUTĖ VYŠNIAUSKAITĖ (g. 1961) – dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentė, knygos apie Sąjūdžio laikraštį „Atgimimas“ sudarytoja (2008), LRT dokumentinio filmo apie Eugeniją Pleškytę „Savi keliai“ scenarijaus autorė (2012, kartu su filmo režisieriumi Valdu Babaliausku).

Nors Genė man buvo brangi kaip partnerė ir kažin ar be jos būčiau sukūręs daugelį savo vaidmenų, žiežirbos tarp mūsų dažnai lakstydavo. Ne kartą ir aš, ir ji per repeticijas esame trenkę durimis. Bet kitą dieną pasibučiuodavome ir dirbdavome toliau.

VYŠNIAUSKAITĖ

BIRUTĖ VYŠNIAUSKAITĖ

BIRUTĖ

Niekada nesitikėjau, kad man teks rašyti apie tokią nepaprastą, tokią paslaptingą ir sykiu tokią žemišką asmenybę kaip Eugenija Pleškytė, nes nemaniau, kad žurnalistės darbas suteiks progą su ja bendrauti kelerius paskutinius jos gyvenimo metus. Ir pamilti, kaip plačios širdies ir išmintingą žmogų. Tai – ir išbandymas, ir vienas didžiausių mano gyvenimo netikėtumų.

Taip ir turi būti. Jeigu menininkas visiškai nekonfliktuoja, tai jis – ne menininkas. Jis turi būti opozicija bet kokiai valdžiai, turi matyti tai, ko kiti nemato. Jei net viskas labai gerai, menininkas vis tiek privalo įžvelgti, kas galėtų būti dar geriau. Taigi, ir tarp mūsų su Gene žaižaruodavo ne asmeniniai, ne gyvenimiški, o kūrybiniai konfliktai. Žvaigždės, nors neabejotinai tokia buvo, ji niekada nevaidindavo ir nesirgo žvaigždžių liga, tačiau aš žinodavau, jausdavau, kad konfliktai scenoje kartais įsiplieksdavo dėl jos moteriškų išgyvenimų ar dėl tam tikrų gyvenimo problemų. Bet tegul tai lieka paslaptis. ANTANAS ŠURNA

ISBN 978-9986-16-938-3

9 7 8 9 9 86 169383

EUGENIJOS PLEŠKYTĖS LAIKAS

BIRUTĖ VYŠNIAUSK AITĖ

EUGENIJOS PLEŠKYTĖS LAIKAS

VILNIUS

2013

UDK 792.2.071(474.5)(092) Vi314

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondui parėmus Nuotraukų autoriai: Juozas Budraitis – p. 169, 170, 174, 177; Ramūnas Danisevičius – p. 195; Romualdas Rakauskas – p. 59; Audrius Zavadskis – viršelis, p. 55, 79, 82, 85, 88, 96, 97, 99, 109, 112, 115, 122, 128, 132, 133, 136, 139, 142, 144, 145, 152, 155, 172, 178, 179, 197, 201 Nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus – p. 55, 69, 163, 164, 184, 185. Nuotraukos iš asmeninių archyvų: Lilijos Mulevičiūtės-Tomkienės – p. 41, 45, 50, 51; Elenos Nonos Zavadskienės – p. 74, 77 Kitos nuotraukos – iš Eugenijos Pleškytės ir jos šeimos asmeninių archyvų

ISBN 978-9986-16-938-3 © Birutė Vyšniauskaitė, 2013 © Asta Puikienė, dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013

Turinys

7 Už paslapties

Šeima

11 Visko pradžia

17 Emilija Pleškytė-Pakalniškienė 20 Brolio pabėgimas 27 Antanas Pleškys

29 Aurelija Pleškytė-Rudaitienė 34 Martynas Čibiras

Vaidmenys be grimo 40 Vidmantas Puplauskis 43 Alvyda Čepaitytė

50 Lilija Mulevičiūtė-Tomkienė 54 Ferdinandas Jakšys

56 Algimantas Apanavičius 58 Aloyzas Smilingis

60 Janina Matekonytė 64 Aldona Baikštienė 68 Vaiva Mainelytė

121 Antanas Šurna

127 Aurelija Ragauskaitė 129 Eimuntas Nekrošius 134 Kostas Smoriginas 137 Vidas Petkevičius

140 Rimgaudas Karvelis 146 Vytautas Paukštė 148 Be savo teatro

Kinas

156 Gražina Arlickaitė 160 Lionginas Šepetys 162 Algimantas Puipa

167 Algirdas Šemeškevičius 175 Juozas Budraitis

178 Regimantas Adomaitis 181 Gytis Lukšas

183 Izolda Keidošiūtė

187 Žvilgsnis už kadro

80 Audrius Zavadskis

Ieškojimai 196 Iš Eugenijos dienoraščio

90 Myliu jį iki šiol

Juliui Lozoraičiui

73 Elena Nona Zavadskienė 86 Rūta Svilienė

Teatras 106 Irena Aleksaitė

114 Rimas Tuminas

200 Neišsiųsti laiškai 206 Tikėjimo link 210 Biografija

Eu g e n i j o s Pl e š k y tė s l a i k a s / 5

Už paslapties //

Knygą apie Eugeniją Pleškytę, aktorę iš didžiosios raidės, buvo privalu parašyti tuomet, kai ji žibėjo savo kūrybos viršūnėje ir teatre, ir kine. Deja, to nepadarė tie Eugenijos amžininkai, kurie matė jos unikalius vaidmenis scenoje, darbą iki išsekimo per repeticijas arba kaip ji filmavimo aikštelėse „sudegdavo“ pačiame pirmame dublyje ir antro dažniausiai tiesiog nebeprireikdavo. Šios knygos idėją man pasiūlė pati Eugenija, kai 2010-ųjų rudenį kalbėjomės apie jos brolį Joną Pleškį, 1961 m. balandį nuvariusį sovietinę baržą į Švediją, o vėliau daugelį metų besislapsčiusį nuo KGB ir gyvenusį Meksikoje, Gvatemaloje, JAV. Mintis imtis knygos apie tokią sudėtingą, bet labai įdomią ir paslaptingą asmenybę kaip Eugenija Pleškytė mane iš pradžių gąsdino. Tada jau žinojau, kad Eugenija serga. Žinojau, kad reikia kuo greičiau jai atsakyti, imsiuosi knygos ar ne. Sprendimus padiktavo žodžiais nelabai paaiškinami sutapimai. Ir man pačiai, ir Eugenijai visai netikėtai 2011 m. pabaigoje apie ją LRT pradėjo sukti režisieriaus Valdo Babaliausko filmą „Savi keliai“. Tačiau knygos idėja vis dar buvo gyva. Kai kartą po filmavimo Eugenija atsargiai su jai būdingomis žemaitiškomis pauzėmis paklausė, ką manau apie knygą, negalėjau atsakyti „ne“, nors jos sveikata buvo jau smarkiai pablogėjusi. Eu g e n i j o s Pl e š k y tė s l a i k a s / 7

Bendraudama po filmo, kurio Eugenija labai laukė ir kartais atrodydavo, jog tas laukimas jai dar teikia jėgų gyventi, premjeros 2012 m. rugsėjį supratau, kad ji kasdien tolsta nuo žemiško pasaulio. Spėjome pasikalbėti tik apie kai kuriuos jos asmeninius išgyvenimus, sovietinės nomenklatūros persekiojimą, atimtus vaidmenis, tikėjimo paieškas. Todėl, bandydama bent šiek tiek praskleisti, anot režisieriaus Eimunto Nekrošiaus, Eugenijos paliktas gyvenimo ir kūrybos paslaptis, kalbinau jos partnerius teatre, kine, režisierius, su kuriais dirbo, artimuosius, drauges ir draugus, kuriuos prisileisdavo arčiau savęs. Kartu su jais pabandėme priartėti prie Eugenijos pasaulio, kuriame ji save sukūrė ir kaip moterį, ir kaip aktorę. Kuo labiau gilinomės, tuo daugiau iškildavo Eugenijos paliktų paslapčių. Tos jos paslaptys – ir skaudžios, ir tragiškos, ir moteriškos, o kartais apskritai nenusakomos. Už jų – Eugenijos vaikystės širdgėla, kai ji, būdama vos aštuonerių, neteko mamos, kai netrukus į Sibirą su pamote buvo ištremtas tėvas, ir paauglystė, kai vis labiau ryškėjo aktorės talentas. Vėliau Eugenijos paslaptis augino brolio Jono pabėgimas į Vakarus, vyrų išdavystės ir bandymai ją savintis, intrigos teatruose bei nuolatinis sovietinės valdžios engimas ir baksnojimas: „Tu – tėvynės išdaviko sesuo.“ Toks gyvenimas atvedė ją prie dar vienos paslapties – kodėl pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, sulaukus vos penkiasdešimt penkerių, teko palikti sceną, kino ekranus ir dešimtmečiui išvykti į Ameriką? Ką reiškė toks Eugenijos sprendimas? Ar tai bandymas pabėgti nuo patirtų nuoskaudų Lietuvoje, o gal nuo savęs? Siekis pažinti tą pasaulį, kuris taip ilgai buvo už geležinės sienos, ar tiesiog noras pagaliau šalia turėti vyrą, kurio nereikėtų išlaikyti, su kuriuo būtų ramu, patikima? Bet ar paskutinis bandymas rasti moterišką laimę jai pavyko? „Visko buvo per daug. Užtat dabar aš laisva, rami“, – prisipažino Eugenija filme „Savi keliai“. Tai gal jos gyvenimo paslaptys ją ir išlaisvino? O gal tik paslaptimis ji galėjo apsiginti ar apginti savo kūrybą, savo širdį? 8/

vienintelė

Eu g e n i j o s Pl e š k y tė s l a i k a s / 9

Šeima Mama Barbora Rapalaitė ištekėjo už tėvo Juozapo Pleškio 1918 m., būdama aštuoniolikos metų. Tėvui tada buvo dvidešimt vieni. Tėvai susituokė Žarėnų bažnyčioje. Jie susilaukė 17 vaikų – trys gimė negyvi, septyni mirė maži ir septyni išgyveno. Mama mirė 1946 m. gegužę, sulaukusi keturiasdešimt šešerių metų. Tėvas, sugrįžęs iš tremties Sibire, Telšiuose gyveno iki 1985 m. birželio. Tada jam buvo 87-eri (…). Prosenelis baudžiavos laikais į Lietuvą buvo atvežtas iš Lenkijos. Buvęs gabus stalius ir maištinga asmenybė. Prosenelio šeima buvo didelė. Jis pats ir visi vaikai dirbo Žarėnų dvare. Prosenelis turėjo aštuonis vaikus – keturis sūnus ir keturias dukteris. Vienas iš sūnų Stanislovas Pleškys – mūsų senelis, vedęs mūsų senelę Zofiją Radavičiūtę iš Žarėnų. Ji buvo puiki pasakorė. Mokėjo daugybę pasakų, legendų, giesmių, dainų ir patarlių, kurias labai artistiškai perpasakodavo arba padainuodavo. Turėjo puikią atmintį, namie vaikams pasakodavo, kas darosi sviete. (IŠ EUGENIJOS SESERS ZOFIJOS DUOPLIENĖS DIENORAŠČIO)

Visko pradžia ///

Juozas Pleškys, Barbora Pleškienė, Ona Pleškytė, Zofija Pleškytė, Barbora Pleškytė, Emilija Pleškytė, Jonas Pleškys, Eugenija Pleškytė ir Antanas Pleškys – tokia mūsų šeima buvo prieš visas didžiąsias nelaimes ir likimo išbandymus.

Aštuoni – lemtingas skaičius mano gyvenime: gimiau 1938 m. sausio 1 dieną Giliogirio kaime netoli Telšių, nors visuose dokumentuose įrašyta, kad esu gimusi sausio 6-ąją. Eu g e n i j o s Pl e š k y tė s l a i k a s / 11

Kai užėjo rusai, mano sesuo Zofija su vyru Pranu Duopliu ir sūnumi Juozu, gyvenę Kretingoje, buvo nublokšti į Vakarus. O vyriausiąją seserį Oną su vyru Antanu Petreikiu rusai suėmė Velykų sekmadienį prie bažnyčios ir išvežė į Karaliaučių. Mama dėl jų labai išgyveno, bet taip ir mirė nesulaukusi nei Onos, nei Zofijos. Kitas aštuonetas mano gyvenime pažymėtas juodai – kai man buvo aštuoneri, 1946 m. gegužę, būdama tik keturiasdešimt šešerių metų, mirė mama. Į jos laidotuves kažkaip sugebėjo atvažiuoti ir Ona, ir Zofija.

// Eugenija (priekyje)

su broliais ir seserimis po tėvo ir pamotės

ištrėmimo į Sibirą.

12 /

vienintelė

Zofijos šeimai iš Vakarų pavyko grįžti 1943 metais. Jie buvo atsidūrę Austrijoje. O Ona prarado kūdikį. Ji kartu su vyru užfrontėje rusams siuvo uniformas. Pasakojo, kad rusai ten buvo tiesiog sužvėrėję. Bet po mamos laidotuvių Onai vis dėlto dar teko grįžti į Rusiją. Netekę mamos, praradome ir namų šilumą. Mane išsivežė sesuo Zofija, o kiti trys vaikai – Emilija, Jonas ir Antanas – liko su tėvu. Jis netrukus po mamos laidotuvių vedė turtingą ūkininkaitę Pruziną Gedmontaitę, kurios trys broliai tuo metu partizanavo miške. Tėvas jiems dažnai į mišką veždavo maisto. Ko gero, dėl to ir užsitraukė sovietinės valdžios nemalonę. Ir dar kartą mano gyvenime – juodas aštuonetas. 1948 m. vasarą, atostogaujant pas pamotę, vieną naktį pažadino baisus triukšmas kieme ir troboje. Praplėšusi akis, prie sesers skrynios pamačiau kareiviškus batus ir kažkokį ginkluotą vyriškį, besikraunantį užantin karolius, – taip prasidėjo mūsų šeimos tremtis į Sibirą. Prabudusi sesuo Emilija, kaip vyresnė ir supratingesnė, liepė man apsivilkti bent dvi vasarines sukneles, nes esą Sibire labai šalta. Aš taip ir padariau. Bet daugiau nesuspėjau nieko pasiimti. Visam gyvenimui man įsirėžė į sąmonę vaizdas, kaip mūsų kaimo vieškeliu, kiek akys užmato, žmonės vežimais traukia iš namų – du arkliukai ir vežimas, du arkliukai ir vežimas... Ir taip kokius tris ar keturis kilometrus. Privažiavę Žarėnų kapines, kur palaidota mama, išgirdome sesers Onos riksmą. Pasirodo, ji su vyru buvo paleista iš rusų kariuomenės. Išvakarėse Telšiuose apsistojusi pas giminaičius ir iš pažįstamų sužinojusi, kad mūsų šeimą irgi tuoj sugrūs į gyvulinius vagonus, atskubėjo į Žarėnus. Čia mes jau buvome suvaryti į kažkokią baisią daržinę. Nežinau, su kuo ir kaip Ona kalbėjosi, bet, matyt, pasinaudojusi tuo, kad tarnavo rusams, mus, vaikus – Emiliją, Joną, mane ir Antaną, – ištraukė iš tos daržinės. Tėvo su pamote jai nepavyko išgelbėti. Be išsigelbėjimo iš tos jau krauju atsiduodančios Žarėnų daržinės, kitas, kur kas šviesesnis, mano vaikystės prisiminimas – kelionės su mama į Žarėnų bažnyčią. Mama buvo labai religinga, gailestinga ir geEu g e n i j o s Pl e š k y tė s l a i k a s / 13

ros širdies. Ar turėjo namie valgyti, ar ne, bet, eidama į bažnyčią, prie jos sėdintiems vargšams visada ko nors nunešdavo. Melsdavosi mama ilgai, o aš tuo tarpu šnarindavau maldaknyges, apžiūrinėdama spalvotus jų paveikslėlius. Po daug daug metų juos dar kartą išvydau Italijoje. Po mamos mirties ir tėvo tremties kurį laiką gyvenau sesers Zofijos, vėliau – sesers Onos šeimoje. Už savo pirmąsias žinias apie meną ir įskiepytą meilę teatrui esu dėkinga Zofijos vyrui Pranui Duopliui, kuris buvo Rietavo dvaro savininko Bogdano Oginskio ir jo kambarinės nesantuokinis sūnus. Pranas buvo neeilinis žmogus. Likęs našlaitis, jis atsidūrė Kaune, o iš čia buvo išvykęs mokytis kunigystės į Italiją. Po trejų metų dėl patirtos traumos mokslus buvo priverstas nutraukti, bet spėjo Italijoje pramokti kalbų ir pastudijuoti meną. Tokio vyro kaip Pranas man daugiau neteko sutikti – gražaus stoto, asketiškų bruožų, dvasingas, tolerantiškas ir labai aukštos kultūros žmogus. Apie save jis pasakoti nemėgo. Apie savo ypatingą kilmę prasitarė tik jau sulaukęs brandaus amžiaus, dirbdamas Telšių „Alkos“ muziejaus direktoriumi. Tada jis prisipažino: „Pagaliau jaučiuosi kaip namie – juk į muziejų suvežta daug baldų iš Oginskių dvaro Rietave.“ Įstrigo atmintin, o sykiu ir labai gražiai mane dar vaikystėje link tikėjimo pastūmėjo Prano įprotis atsisėdus prie stalo persižegnoti. Taip elgdavosi ne tik namie, bet ir viešumoje. Už tai sovietmečiu net milicijoje buvo atsidūręs. Bet milicininkai, išgirdę jo ramius paaiškinimus, kodėl jis taip elgiasi, greitai paleido – matyt, Prano inteligencija juos išmušė iš vėžių. Kai Telšiuose sovietmečiu Pranas vadovavo vaikų dramos būreliui Pionierių rūmuose, buvau viena pagrindinių jo aktorių. Daugeliui spektaklių pjeses jis rašydavo pats, o pirmąjį savo vaidmenį, būdama devynerių metų, suvaidinau Prano pastatytoje žinomoje pasakoje „Dvylika mėnesių“. Po suvaidintos blogos mergaitės mokytojai vienu balsu tikino, kad turėčiau tapti aktore. Man ši mintis patiko. Ilgai galvojau, gal iš tikrųjų man tapti aktore? Juk neblogai se14 /

vienintelė

kėsi vaidinti ir aukštesnėse klasėse, kai mokykloje statydavome kokius nors proginius spektaklius. Kai mokiausi devintoje klasėje, į Telšius gastrolių atvažiavo Šiaulių dramos teatras. Susiradusi jo režisierių Vladą Limantą, kaip eilėraštį jam išpyškinau, kad noriu tapti aktore, ir paklausiau patarimo: „Kaipgi man tapti aktore? Ar dabar jau galėtumėte priimti į trupę, ar dar palaukti?“ Tokie mano klausimai Limantą prajuokino, bet jis man vis dėlto patarė jį susirasti, kai baigsiu mokyklą. Kai po mokyklos reikėjo apsispręsti, kur mokytis toliau, susidūriau su rimta dilema, ar apskritai pajėgsiu kur nors studijuoti, nes tuo metu sirgau džiova. Gydyti mane sesuo Ona buvo pradėjusi nuo dvylikos metų, kiekvieną pavasarį važiuodavau į sanatoriją Romainiuose.

// Sesuo Ona Eugeniją augino ir išleido

į mokslus.

Eu g e n i j o s Pl e š k y tė s l a i k a s / 15

Mokykloje manęs daug kas vengdavo, bijodami užsikrėsti. Gydymas buvo sunkus ir ilgas, bet aš sanatorijoje buvau jauniausia ir mane visi lepino. Ten išėjau ir gerą pozavimo fotografams mokyklą, nes su manimi kažkodėl visi – ir tokie pat ligoniai kaip aš, ir personalas – norėdavo fotografuotis. Baigus mokyklą gydytojai patarė dar bent metus niekur nestoti mokytis ir pasistengti sustiprėti po džiovos gydymo kurso. Bet sesuo Barbora patarė: „Geriau protingai numirti, negu durnai gyventi.“ Ir liepė važiuoti mokytis. Taip aš 1957 m. atsidūriau Vilniuje. Žinoma, dokumentus nunešiau stojamiesiems egzaminams į tuometinės Valstybinės konservatorijos aktoriaus meistriškumo specialybę. Maloniai nustebau, kai sužinojau, kad aktorių kursą renka tas pats režisierius Limantas, kurio dar Telšiuose klausiau, kaip tapti aktore. Įstojau. Tačiau kažin ar Limantas prisiminė tą mūsų seną pokalbį apie aktorystę. Gaila, kad jis dėl savo antisovietinių pažiūrų po poros metų prarado galimybę dirbti su mūsų kursu. Jo pradėtą darbą tęsė režisierė Aurelija Ragauskaitė. Studijos man sekėsi neblogai, tik iš pradžių tarp bendrakursių, kurių dauguma buvo iš miestų, jaučiausi nesmagiai – juk Telšiai tuo metu buvo laikomi provincija. Sėkmingą Konservatorijos baigimą prieš pat diplomų teikimą aptemdė brolio Jono pabėgimas į Vakarus 1961 m. balandį. Šis jo žingsnis paveikė ir mūsų šeimos santykius – daugelį metų laikęsi lyg vienas kumštis, iškentę visas negandas, mamos mirtį ir tėvo tremtį, praradę Joną, ėmėme rečiau susitikinėti. Viena vertus, dėl brolio labai išgyvenome, nes iš pradžių nesupratome, kodėl jis taip pasielgė. Kita vertus, kai daugmaž kiekvienas sau radome atsakymą, kas lėmė, kad Jonas ryžosi tokiam pavojingam žingsniui, šalindavomės šios temos ir vengdavome susirinkti visi draugėn, nes jautėme nuolatinį pavojų. 2012 M. SAUSIS

16 /

vienintelė

Emilija Pleškytė-Pakalniškienė SESUO

Jeigu mūsų mama nebūtų taip anksti mirusi, mes visi būtume daug laimingesni ir mūsų gyvenimas būtų susiklostęs kur kas sėkmingiau. Mamos netektis lėmė ir tai, kad mūsų šeima išsiblaškė kas kur – neturėjome savo bendrų namų, tarp mūsų neliko jungiamojo ryšio, o jis iš niekur negalėjo atsirasti. Jį galėjo sukurti ir išlaikyti tik mama. Ji buvo labai religinga, beveik fanatiškai tikėjo Dievą. Visus mus, septynis vaikus, dažnai vesdavosi į bažnyčią, o sekmadieniais būdavo privalu dalyvauti mišiose. Mama mirė būdama keturiasdešimt šešerių metų. Jos ankstyvą mirtį lėmė ne tik sunkūs namų ūkio darbai, bet ir tai, kad gimdė, kiek Dievas davė. Išgyveno gal tik pusė jos vaikų. Mirė ne vienas mano brolis. Mama dėl jų netekties labai sielvartavo. Bet kai prasidėjo karas, kalbėjo, jog gal ir gerai, kad turi tik du mažamečius sūnus, nes jeigu būtų išgyvenę anksčiau gimusieji, būtų tekę verkti ir verkti laukiant jų iš karo. Po mamos mirties, būdama vos vienuolikos metų, šeimos namuose likau su tėvu ir jaunesniaisiais broliais Jonu bei Antanu. Genelę į Telšius išsivežė vyresnioji sesuo Zofija, kitos vyresnės seserys Ona ir Barbora jau buvo ištekėjusios. Tėvas rūpinosi ūkiu, o aš broliais: virdavau jiems valgyti, tvarkiau namus. Bet dar ilgai atrodydavo, kad mama kažkur netoli, kad gal dar sugrįš namo. Skaudžiai mamos mirtį išgyveno ir tėvas. Beveik kasdien eidavo į kapines ir verkdavo prie jos kapo. Mamos draugė, su kuria ji nuolatos vaikščiodavo į bažnyčią, Pruzina Gedmontaitė, matydama, kaip tėvas sielvartauja, net atsisakė turėto panos žiedo ir duotų įžadų niekada netekėti. Po tėvo vedybų su ja mes pervažiavome į turtingą senovinį Gedmontų ūkį. Be Pruzinos, jie turėjo keturis sūnus. Vyriausiasis buvo Lietuvos armijos generolas, kitam tėvai patikėjo nemažai žemės, o kiti, prasidėjus Lietuvos okupacijai, išėEu g e n i j o s Pl e š k y tė s l a i k a s / 17

// Sesuo Emilija, kaip ir

Eugenija, pasirinko kūrybą. Ji – žinoma Klaipėdos tekstilininkė.

jo į mišką. Trys pamotės broliai rezistencijos metais žuvo, o vienas su šeima buvo išvežtas į Sibirą. Tėvo vedybos su Gedmontaite mūsų šeimai lėmė ir kitą nelaimę – už tai, kad jis susituokė su tokia turtuole ir kad jos broliai miške partizanavo, jie abu buvo ištremti į Sibirą. Tai, kad tėvas su pamote atsidūrė Sibire be mūsų, lėmė laimingas atsitiktinumas. Tą dieną, kai buvom vežami į Telšius, o iš čia traukiniu būtume ilgam iškeliavę į Sibiro platumas, vyriausioji sesuo Ona su vyru sugrįžo iš rusų armijos, kur per visą karą užnugaryje dirbo siuvėjais. Apie tai, kad mes kažkokioje suklypusioje daržinėje laukiame savo eilės lipti į gyvulinius vagonus, Ona netyčia sužinojo iš kaimynų. Rėkdama atbėgusi mūsų ieškoti, ji kažkaip sugebėjo susitarti su rusų karininkais, kad mus, vaikus, iš tos daržinės paleistų. Tad į Sibirą tėvas išvažiavo su pamote. Tik vėliau mes sužinojome, kad tėvui pasisekė pasprukti iš traukinio Baltarusijoje. Bet Lietuvos nepasiekė, nes buvo sučiuptas ir atsidūrė kalėjime, o iš čia buvo išvežtas į Sibirą. Kaip daugeliui lietuvių, tėvui teko patirti daugybę sunkumų, tačiau jis sugebėjo išgyventi. Su pamote jie gyveno skirtingose Si18 /

vienintelė

biro vietose ir į Lietuvą taip pat sugrįžo skirtingais keliais. Pamotė grįžo anksčiau, o tėvą iš Sibiro parsivežė sesuo Zofija, pas ją jis ir gyveno iki mirtis. Gedmontaitė jį lankydavo, tačiau kartu jie jau nebegyveno. Pas tėvą iš Sibiro buvo atvažiavusi kažkokia ukrainietė. Matyt, jie ten turėjo romaną. Bet su šia moterimi tėvas savo gyvenimo nebesusiejo. Dar kartą Damoklo kardas virš mūsų šeimos pakibo, kai 1961 m. į Vakarus sovietinę baržą nuvarė brolis Jonas. Ne kartą visi buvome tardomi kagėbistų ir, žinoma, nuolatos sekami. Aš ir mano šeima – ypač. Jono pabėgimas iš esmės lėmė ir mano skyrybas su vyru, nes jis nesugebėjo atsispirti KGB grasinimams, palūžo ir tapo jų parankiniu. KGB jį, kaip savo patikėtinį, buvo išsiuntęs į Švediją, kur Jonas kurį laiką po pabėgimo gyveno. Vėliau iš pažįstamų kagėbistų sužinojau, kad mano vyrui buvo duota užduotis parvilioti Joną į Lietuvą, o čia, aišku, jam būtų įvykdyta mirties bausmė už neva tėvynės išdavimą. Kaip tik po Jono pabėgimo Eugenija baigė tuometinę Valstybinę konservatoriją ir sėkmingai pradėjo aktorės karjerą, bet aš neturėjau laiko net pasidomėti, kaip jai sekasi, kokius vaidmenis ji kuria. Nuolatos privalėjau saugotis kagėbistų persekiojimų. O tarp jų buvo visokių žmonių. Iš kai kurių esu sulaukusi ir pagalbos, ir gerų patarimų. Kai mano sūnus, kaip tėvynės išdaviko sūnėnas, atsidūrė sovietinėje psichiatrijos ligoninėje ir buvo palaužtas ten taikytų gydymo būdų, nors to jam visiškai nereikėjo, man padėjo buvęs mano kaimynas KGB majoras Viktoras Vaitiekaitis. Dėl KGB persekiojimo buvau priversta ieškoti dirbtuvių Palangoje, nes dirbti Klaipėdoje jau buvo nebeįmanoma. Žinoma, mane KGB persekiojo ir Palangoje. Kai tik paskui save pastebėdavau „uodegą“, sprukdavau į Palangos bažnyčią – pro vienas duris įeidavau, pro kitas išeidavau. Jono pabėgimas turėjo įtakos ir Eugenijos karjerai. Ji KGB pastangomis neteko daug įdomių vaidmenų, nebuvo išleidžiama į užsienį. Eu g e n i j o s Pl e š k y tė s l a i k a s / 19

Teatras Devyniolika metų teatre. Iš pradžių – Kauno, paskui – Vilniaus akademiniame ir jau penkiolika metų Jaunimo teatre. Taigi, esu beveik veteranė. Mano akyse klostėsi sudėtingas teatrų vidinis gyvenimas. Žiūrovai jo nemato, bet aktoriams jis labai svarbus. Būtent šis „povandeninis“ teatro gyvenimas ir užgrūdina, subrandina aktorių, patikrina jo kūrybinę potenciją, valią arba… jį palaužia. Turiu galvoje ne buitinius sunkumus, ne užkulisinį šurmuliavimą, neišvengiamą aktorių palydovą, o visą teatro kūrybinę atmosferą, jo mikroklimatą (…). O kaip nelengva pakilti virš teatro darbo chaotiškumo, virš likimo vingių, pasisekimo ir kūrybinių nesėkmių, peržengti tai, kas nesėkminga, ir jausti nuolatinį tobulėjimo alkį. ( „ K U LT Ū R O S B A R A I “, 1 9 8 0 M . , N R . 1 0 )

Irena Aleksaitė T E AT R O L O G Ė

Kai pirmą kartą Eugeniją Pleškytę pamačiau Vilniaus akademinio teatro scenoje, supratau, kad ji turi kur kas daugiau nei išorinį grožį. Ji turi tikrą talentą. Labai reta, kad, be tobulos išvaizdos, aktorė ar aktorius turėtų ir talentą. Tačiau Pleškytės, kaip aktorės, likimas, mano galva, susiklostė ne itin gerai. Vis dėlto per trisdešimt dvejus metus, kuriuos atidavė scenai, ji nesuvaidino tiek vaidmenų, kiek galėjo suvaidinti. Kitaip tariant, nenusišypsojo laimė, kad koks nors režisierius būtent jai parinktų repertuarą ir vaidmenis. O ji buvo būtent tokia aktorė, kuriai reikėjo savo repertuaro. 106 /

vienintelė

Esu tikra, kad Eugenija galėjo suvaidinti kone visas klasikines dramas – visą Williamą Shakespeare’ą, Molière’ą ir kitus autorius. Gaila, kad Pleškytė savo kelyje nesutiko tokio režisieriaus, koks buvo Romualdas Juknevičius, kuris, matydamas, jog aktorius visapusiškai talentingas, jam parinkdavo vaidmenis ir numatydavo ateičiai. Taip Juknevičius nuo vieno vaidmens prie kito, vis sudėtingesnio, vedė Moniką Mironaitę ir kitus žinomus aktorius. Tiesa, Pleškytei pasisekė su vienu režisieriumi. Turiu omenyje Vytautą Čibirą, su kuriuo ją likimas buvo susiejęs ir scenoje, ir gyvenime. Kai Čibiras 1961 m. atėjo dirbti į Vilniaus akademinį teatrą, po keleto metų iš Kauno akademinio teatro pasikvietė Pleškytę, kuri ten dirbo baigusi studijas. Čibiro vaidmuo Vilniaus akademiniame teatre, pasitraukus Juknevičiui, buvo ypatingas, nes teatras tuo metu merdėjo. Atsivedęs į teatrą nepaprasto grožio ir talento aktorę Eugeniją Pleškytę, jis pradėjo repertuarą taikyti prie jos. Galima būtų sakyti, kad tuo metu ir prasidėjo jos žvaigždės valanda. Būtent Čibiro dėka ji suvaidino pačius geriausius savo vaidmenis. Pleškytės negalėjo nepastebėti ir kiti režisieriai. Kazimiera Kymantaitė ją noriai kvietė vaidinti tikros lietuvaitės įvaizdį atitinkančius vaidmenis. Spektaklyje „Meisteris ir sūnūs“ Pleškytė vaidino Marceliukę. Kaip rašė tuometinė kritika, tai buvo vienas įsimintiniausių šio spektaklio vaidmenų, nes Eugenija buvo labai natūrali. Čibiras jai suteikė galimybę save išbandyti ir vaikiškame spektaklyje, nors aktoriai jų vengdavo, nes manydavo, kad tokie vaidmenys – jau kūrybos pauzė. Eugenija buvo kitokia. Jai kiekvienas vaidmuo būdavo aukso vertės. Būdama dar jauna aktorė, ji nerodė jokių kaprizų, neatsisakė suvaidinti Jonelį vaikams skirtame spektaklyje „Jungos ir piratai“. Taip susiklostė, kad Vilniaus akademiniame teatre Čibiras pradėjo statyti ir lietuvių autorių kūrinius. Vienas jų – dramaturgo Eu g e n i j o s Pl e š k y tė s l a i k a s / 107

Vytauto Rimkevičiaus pjesė „Ratas“. Jos veiksmas vyko vienoje redakcijoje. Studentės, atėjusios atlikti praktikos į redakciją, vaidmenį kūrė Pleškytė. Iki šiol gerai pamenu tą spektaklį, galėčiau net išsamiai papasakoti, kaip buvo apsirengusi Eugenija – languota suknelė balta apykakle pabrėžė jos tyrumą, švarumą, jaunystę. Eugenijos vaidinama studentė toje redakcijoje atsidūrė sudėtingoje situacijoje – įsimylėjo vedusį vyrą. Visa redakcija pradėjo kunkuliuoti – ar turi teisę vedęs vyras sovietiniais laikais paaukoti šeimą dėl jaunos moters? Aš irgi turėjau nelaimės įsisukti į šią diskusiją – parašiau savo pirmąją recenziją, kurią man buvo užsakęs pagrindinis sovietinės Lietuvos laikraštis „Tiesa“. Įteikusi tekstą, netrukus sulaukiau kvietimo pasikalbėti su vyriausiuoju redaktoriumi Genriku Zimanu, per kurio rankas pereidavo visi straipsniai ir dažniausiai po redagavimo autoriai jų nebepažindavo. Panašiai atsitiko ir man: Zimanas bandė paauklėti, įtikinėjo, kad recenziją privalau perrašyti, iš esmės pakeisdama savo revoliucingą nuostatą bei laisvą mąstymą apie vyrų ir moterų santykius. Nesutikau, kad mano recenzija būtų redaguojama, ir atsisakiau pati ją perrašyti. Tai buvo vienintelė neišspausdinta mano recenzija. Deja, Čibirui vis sunkiau sekėsi dirbti Vilniaus akademiniame teatre – jis nebuvo paskirtas vyriausiuoju režisieriumi, nors apie tai ne vienus metus buvo kalbama. Teatro vadovu tapo Henrikas Vancevičius. Čibiras išėjo dirbti į neseniai įsteigtą Jaunimo teatrą, o paskui jį – ir Pleškytė. Čia ji sukūrė daug puikių vaidmenų. Daugeliui teatro žmonių atrodė, kad Eugenijos Pleškytės ir Vytauto Čibiro sąjunga tiek gyvenime, tiek scenoje bus itin sėkminga. Deja, jie greitai išsiskyrė. Ir vienas, ir kitas buvo nepaprastai talentingi, tačiau du tokio lygio talentai niekada nesugyvena. Abu buvo tokie išskirtiniai žmonės ir kūrėjai, kad vienas be kito ir negalėjo gyventi, ir trukdė vienas kitam. Matyt, juos įveikė ne tarpusavio – kaip žmonių, kaip vyro ir moters, – o jų talentų kova, prieš 108 /

vienintelė

// Scena iš Ginto Žilio spektaklio pagal

Grigorijaus Kanovičiaus pjesę „Ugnis užantyje“ (1972 m.).

Eu g e n i j o s Pl e š k y tė s l a i k a s / 109

kurią jie buvo bejėgiai. Vienu metu jų santykiai buvo taip pašliję, kad tarpusavio barniai tapo vieši. Per repeticijas jis ją koneveikdavo paskutiniais žodžiais, ji jam atsakydavo tuo pačiu. Bet Eugenija puikiai vaidindavo. Ko trūko Čibirui, neįsivaizduoju. Jis buvo itin gabus režisierius, išsilavinęs, smalsus, turėjo puikų skonį. Jo ėjimą scenos link mačiau iš labai arti, nes mes mokėmės toje pačioje Vilniaus gimnazijoje ir visą gyvenimą artimai bendravome. Po studijų Maskvoje Vytas į Lietuvą grįžo kaip įdomus ir perspektyvus režisierius. Drąsiai statė šiuolaikinę ir net buvusioje SSRS uždraustą dramaturgiją. Jo kūrybinis pakilimas, be abejo, susijęs su meile Eugenijai. Vytas labai išgyveno dėl skyrybų su Eugenija. Ji – taip pat. Vos po kelerių santuokos metų tarp jų įvyko mirtinas atotrūkis, nors po skyrybų Vytas niekada nekalbėdavo apie tai. Apskritai vengdavo pokalbių apie Eugeniją. Nesu po skyrybų iš jo girdėjusi nė vieno blogo žodžio apie ją. Jis buvo aukščiausios prabos inteligentas. Tokį jį išauklėjo jo labai išsilavinusi, kultūringa šeima. Manau, Eugenija Vyto šeimoje jautėsi svetima, išsiskirianti, nes vis dėlto į Vilnių buvo atvykusi iš provincijos. Nors, kiek esu girdėjusi, Čibirai ją labai gražiai į savo šeimą buvo įsileidę. Kita vertus, Eugenija buvo pavojinga moteris, nes galvodavo tik apie save. Tokiais atvejais vyrai turėtų aukotis dėl savo moters, tačiau ne visi juk sugeba ryžtis tokiai aukai. Čibiras manė, kad sugebės, tačiau jam nepavyko. O Eugenija ir toliau raganavo. Vyrus be didelių pastangų tiesiog „išsemdavo“. Jos grožio jėga buvo nepažabojama ir nenuspėjama. Lyg iš paslaptingo pasakų pasaulio. Tos skausmingos skyrybos neabejotinai atsiliepė ir Vyto kūrybiniams planams bei darbui teatre. Perėjęs dirbti iš Akademinio į Jaunimo teatrą, jis jau buvo tarsi išsisėmęs, be kūrybinės ugnies, o vėliau darbas televizijoje buvo, mano galva, tik kūrybos imitavimas. Kai su Vytu paatviraudavome apie darbą, matydavau, kad nutrūkę santykiai su Eugenija iš jo tiesiog atėmė norą dirbti, gyven110 /

vienintelė

ti, į viską jis žiūrėdavo su pašaipa, esą kam viso to reikia. Stebino tokia jo nuostata. Dažnai susimąstydavau – negi į meilę Eugenijai Vytas iškeis teatrą? Iškeitė. Ir kaip režisierius susmuko, sueižėjo ir galiausiai sužlugo. Gal tam įtakos turėjo ir tai, kad jis apskritai buvo sunkus žmogus. Kartais pagalvodavau – kažin ar šalia Čibiro po Eugenijos galėtų būti kokia nors kita moteris? Daug kartų su juo esu bendravusi ne teatro temomis ir stebėdavausi, kad jam tiesiog pačiam su savimi sunku. Kankindavosi absoliučiai dėl visko. Praėjus daugeliui metų po skyrybų su Eugenija, Vytas vedė paprastą moterį ir pradėjo gyventi ramiai, miesčioniškai. Sode augindavo retų veislių sodinukus, pardavinėdavo juos įvairiose sodininkų mugėse. Dažnai susiskambindavome, pasikalbėdavome apie vieną ar kitą įdomią pjesę, dramą, tačiau grįžti į teatrą jam taip ir nepavyko. Gaila, kad tokia graži ir didelė dviejų talentingų žmonių meilė baigėsi taip tragiškai. Tuo metu, kai Čibiras ir Pleškytė dirbo Jaunimo teatre, retai kas Lietuvoje imdavosi užsienio dramaturgų kūrinių, o Čibiras to nebijojo. Jo režisuota Johno Osborne’o pjesė „Atsigręžk rūstybėje“ buvo puikus spektaklis. Eugenijos sukurta Elison – vienas įsimintiniausių vaidmenų. Ne mažiau ryškus jos duetas su nuolatiniu scenos partneriu Antanu Šurna Dalios Tamulevičiūtės režisuotoje ironiškoje Agnieszkos Osieckos komedijoje „Trešnių skonis“. Čia Pleškytė atsiskleidė visai kitomis spalvomis – šoko, dainavo, linksmai ironizavo. Jaunimo teatre Pleškytė dirbo ilgiausiai, nes jai savo spektakliuose vaidmenis skirdavo ir buvęs vyras Čibiras, ir teatro vadove tapusi Tamulevičiūtė. Pagaliau Eugenija pasiekė ir Antoną Čechovą, kurio pjesėje „Žuvėdra“ sukūrė Irinos Arkadinos vaidmenį. Šį personažą kūrė nepaprastai subtiliai ir įsimintinai. Jono Pakulio režisuotoje Henriko Ibseno pjesėje „Šmėklos“ Eugenija vaidino motiną Fru Alving, o sūnaus Osvaldo vaidmuo buvo Eu g e n i j o s Pl e š k y tė s l a i k a s / 111

112 /

vienintelÄ—

patikėtas tuo metu dar pradedančiam aktoriui Kostui Smoriginui. Daug kas tada kalbėjo, kad motinos vaidmuo tikrai netinka Pleškytei. Man teko su ja apie šį vaidmenį daryti interviu. Kritikai visada manydavo, kad aktoriai būna kur kas menkiau pasiruošę savo vaidmenims nei jie spektaklių recenzijoms. Mane tiesiog pribloškė, kaip Eugenija buvo įsigilinusi į Ibseno kūrybą. Niekada nemaniau, kad ji ne tik labai talentinga, graži, bet dar ir tokia mąsli, rimta, protinga moteris. Tas mūsų pokalbis apie Ibseno kūrybą ir spektaklį „Šmėklos“ buvo labai rimtas. Kai po daugelio metų pamačiau režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pastatytą Shakespeare’o „Makbetą“, pagalvojau, kad Pleškytė puikiai galėjo sukurti Ledi Makbet vaidmenį, nes ji turėjo tą energiją, juodą jėgą, reikalingą šiam personažui. Deja, nesuvaidino. Dažnai susimąstydavau, kodėl pro Pleškytę praėjo labai daug gerų vaidmenų? Manau, tam įtakos turėjo tai, jog ji keitė teatrus – iš Kauno akademinio teatro perėjo į Vilniaus, paskui – į Jaunimo teatrą. Aktoriui dirbti tai viename, tai kitame teatre nėra gerai, nes reikia vis iš naujo pritapti kitame aktorių kolektyve, aplinkoje. Tai gana sudėtinga. Ypač tais atvejais, kai į kolektyvą ateina graži, talentinga aktorė. Tuomet juk atsiranda daug konkurenčių, jos nenori užleisti vietos po saule ir stengiasi visais įmanomais būdais naujokę pastatyti į vietą. Kita vertus, Pleškytė buvo labiau sukurta kinui – ekrane jos fotogeniškumas tiesiog pakerėdavo tiek režisierius, tiek žiūrovus. Bet, žinoma, kinui ją paruošė darbas teatre. Tai, kad ji sceną ir kiną paliko būdama tik penkiasdešimt penkerių metų, manau – jos klaida, nes ji galėjo vaidinti labai ilgai. Juk senatvė scenoje – gražus dalykas. Mano galva, nėra nieko gražiau, kai į sceną išeina garbaus amžiaus aktorius, turintis didžiulį patyrimą. // Dvi Jaunimo teatro žvaigždės – Eugenija Pleškytė ir Elvyra Žebertavičiūtė. Ir dvi amžinos konkurentės. <

Eu g e n i j o s Pl e š k y tė s l a i k a s / 113

Gaila, bet šiandien kartų pusiausvyra teatre sugriauta. Aktoriai per anksti palieka sceną. Eugenija taip pat išėjo per anksti, per jauna. Ledi Makbet ji galėjo suvaidinti kad ir šešiasdešimt penkerių metų. // Aktoriaus gyvenime yra trys laikotarpiai: pirmasis, kai mokaisi profesinio meistriškumo, kai formuojasi tavo požiūris į gyvenimą; antrasis, kai esi daugmaž susiformavęs ir lauki galimybių visa tai realizuoti tavo prigimtį atitinkančiuose vaidmenyse; trečiasis, kai sulauki tokių vaidmenų, bet jau per vėlai – nebeturi nei dvasinių, nei fizinių jėgų juos sukurti. Visi laikotarpiai nelengvi, dramatiški. Bet svarbiausias aktoriaus gyvenime – antrasis periodas. Laimingi tie aktoriai, kurių kūrybinis subrendimas nelieka nepastebėtas ir kuriems sudaromos sąlygos tą brandą įkūnyti vaidmenyse. ( „ K U LT Ū R O S B A R A I “, 1 9 8 0 M . , N R . 1 0 )

Rimas Tuminas REŽISIERIUS

Su Eugenija Jaunimo teatre apie 1974 m. buvome partneriai. Kartu vaidinome Michailo Roščino pjesėje „Vaivorykštė žiemą“, kurią režisavo Romanas Viktiukas. Eugenija vaidino motiną, aš – jos sūnų. Jutau ir supratau, kad tokia sovietinė jaunimui skirta dramaturgija jai pernelyg sekli ir menka. Dirbant jautėsi ne tik jos irzlumas dėl medžiagos, bet ir užslėptas kerštas, įtampa. Atrodė, kad ji gali ne tik išeiti iš repeticijų, bet ir išprovokuoti konfliktą, siekdama suvesti kokias nors sąskaitas su gyvenimu. Nuo tų laikų Eugenija liko mano atmintyje kaip tvirta, valinga, nervinga, tačiau darbo metu sugebanti susikaupti ir susitvardyti moteris. Užkulisiuose ji būdavo dar temperamentingesnė nei sce114 /

vienintelė

// Jaunimo teatre. Eugenija Pleškytė su kolegomis Rimgaudu Karveliu (pirmas iš kairės),

Rimu Tuminu (antras iš dešinės) ir Dalia Tamulevičiūte (pirma iš dešinės).

noje: kartais atrodydavo, kad ją užvaldo ne žmogaus, ne moters, o vilkės temperamentas. Todėl, be abejo, privengdavau jos, nors mums sekėsi kartu vaidinti. Spektaklis su pasisekimu buvo rodomas visą sezoną. Dirbdamas su Pleškyte suvokiau, kad ji – jau teatro ir kino žvaigždė, bet aš savimi pasitikėjau, neabejojau savo aktoriniais sugebėjimais, jaučiausi esąs suaugęs, labai išmintingas ir netgi leisdavau sau būti akiplėša. Mano žvilgsniai į kitas aktores ir, žinoma, į Pleškytę būdavo nukreipti jau kaip į moteris. Eu g e n i j o s Pl e š k y tė s l a i k a s / 115

VYŠNIAUSKAITĖ

BIRUTĖ VYŠNIAUSKAITĖ

BIRUTĖ

ISBN 978-9986-16-938-3

9 7 8 9 9 86 169383

EUGENIJOS PLEŠKYTĖS LAIKAS