Issuu

„Krištolinis horizontas“ – tokį įspūdį sukelia gigantiškas Everesto masyvas kopėjui, jei jis, kaip Reinholdas Mesneris, išvykęs iš Lhasos (Lasa), per raudonąjį Kinijos Tibetą sukaria 1000 kilometrų kelią džipu ir po ištisas savaites trukusio žygio pėsčiomis nuo vienos klajoklių stovyklos iki kitos artinasi prie snieguotų Himalajų viršukalnių. Kai 1979 metais Reinholdas Mesneris, būdamas Katmandu, sužinojo, kad japonų alpinistas Naomi Uemura gavo leidimą 1980–1981 metų žiemą solo kopimui į Everestą, tematė vienintelį tikslą prieš akis: jis privalo įkopti anksčiau. Po solo kopimo į Nangaparbatą (8125 m) 1979 metais Mesneris neabejojo, kad įmanoma vienam įkopti ir į aukščiausią pasaulio kalną Everestą (8850 m). Nieko nelaukdamas jis ima veikti ir gauna leidimą ekspedicijai 1980 metais, nuo birželio iki rugpjūčio pabaigos. Reinholdas Mesneris jau buvo stovėjęs Everesto viršūnėje. Tai atsitiko 1978 metais. Dabar jis kops antrą sykį, vėl be papildomo deguonies, tačiau šį kartą ir be kopimo partnerio, be įrengtų aukštuminių stovyklų, be nešikų, ir nauju maršrutu iš Tibeto pusės. Mesnerio pasakojimas apie jo sensacingą solo kopimą apima ne tik kovą dėl išgyvenimo, susidūrus su rimtais gamtos išbandymais, tokiais kaip musoninės audros, ledyno plyšiai ir išretėjęs oras 8000 metrų aukštyje, bet ir psichinę patirtį, priartėjus prie žmogaus pajėgumų ribos, bei mistinius vienatvės išgyvenimus ledinėje gamtoje. REINHOLDAS MESNERIS, žymiausias mūsų laikų alpinistas ir nuotykių ieškotojas, europarlamentaras nuo 1999 iki 2004 metų, gimė 1944 metais Pietų Tirolyje Funeso slėnyje (it. Funes, austr. Villnöß), šiuo metu gyvena Juvalo pilyje (Vinšgau (Vinschgau) kultūrinis regionas) ir Merane (Merano). Mesneris yra pirmas žmogus, įkopęs į visas 14 viršūnių, aukštesnių nei 8000 metrų, pirmas be papildomo deguonies įkopęs ir į Everestą, pėsčiomis perėjęs Grenlandiją, Antarktidą, Tibeto rytinę dalį ir Gobio dykumą. Šiuo metu yra užsiėmęs kelių muziejų kūrimu. Reinholdas Mesneris parašė daug knygų, iš kurių „Antarktida – dangus ir pragaras vienu metu“ (Himmel und Höhe zugleich), „Niekada negrįžk“ (Nie zurück), „Jetis – legenda ir tikrovė“ (Yeti – Legende und Wirklichkeit) (Fischer Taschenbuch Bd. 14737), „Antroji Melorio mirtis“ (Mallorys zweiter Tod), „Nuogas kalnas“ (Der nackte Berg) tapo bestseleriais.

REINHOLD

MESSNER VIENAS Į

EVERESTĄ KRIŠTOLINIS HORIZONTAS Iš vokiečių kalbos vertė

ZOF I JA STANEVIČIENĖ

Aukso pieva Vilnius / 2022

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar įrašoma jokia forma.

Knyga išleista bendradarbiaujant su kalnų, kelionių ir aktyvaus laisvalaikio prekių parduotuve „Kalnų namai“.

Versta iš: Reinhold Messner EVEREST SOLO, Der gläserne Horizont. Fischer Taschenbuch Verlag, 2015

TUR INYS

Būti pirmu I Namo II Atgal į Europą III Išvykimas į sniego šalį IV Musoninis sniegas Per Tibetą Everesto link

9 11 30 49 78 97

V Kultūrinės revoliucijos pėdsakai VI Kelias į viržūnę ir nusileidimas VII Sizifas ant Everesto VIII Didelė kaina

129

Everesto kronika

211

136 170 196

Paikas esi, jei gyvenimo vidury nejauti artėjančios mirties; nes viskas, ką darai ir manai esant didinga, mirties akimirką neturi vertės. TIBETO MIRUSIŲJŲ KNYGA

BŪTI PIRMU

Naujausią kopimų į Everestą kroniką galima skaityti kaip kokį postmodernų rinkodaros tekstą. Tarsi svarbu būtų ne kalnas ar ekspedicijos patirtys, bet visuomenės dėmesys. Visokiausios tuštybės apraiškos yra paklausios kaip niekada! Atrodo, kad visi trokšta tik vieno: būti įrašyti į Gineso rekordų knygą. Skaitau apie seniausią alpinistą, kuriam 61 metai, ir apie jauniausią, kuriam 16 metų, apie pirmąjį tėvo ir sūnaus kopimą, pirmąjį sutuoktinių ir pirmąjį dviejų brolių, pirmąjį žmogaus, kurio koja amputuota, kopimą ir apie didžiausio mirčių skaičiaus pareikalavusią tragediją. Išmatuojama, kas kopė greičiausiai ir kas ilgiausiai prabuvo viršuje. Tačiau atsargiai su vertinimais, nes iki šiol jauniausias Everesto viršūnėje stovėjęs ne nepalietis buvo septyniolikos, o pirmasis ten pabuvojęs alpinisto sūnus – Piteris Hilaris (Peter Hillary), pirmojo pasaulyje alpinisto, įkopusio į Everesto viršūnę, sūnus. „Užkariavus“ aukščiausią pasaulio kalną 1953 m. gegužės 29 d., imta ieškoti naujų kopimo būdų, kol pagaliau pasisekė tai padaryti be deguonies kaukės. Kažkas kopė vidury žiemos, kažkam pavyko skrydis parasparniu nuo viršukalnės, ir galiausiai buvo kalbama apie greičiausią nusileidimą, kuris tapo įmanomas, nes abu lengvieji maršrutai į viršūnę paruošiami vis geriau ir yra vis saugesni. Per pastaruosius dešimtį metų Everesto viršūnę pasiekė dvigubai daugiau kopėjų negu per praėjusius 40 metų: iki 40 žmonių per dieną. Man daro įspūdį tai, kad viršūnėje dešimt kartų pabuvojo šerpas Angas Rita (Ang Rita) ir visus kartus be deguonies kaukės, bet ne tas didžiulis skaičius žmonių ant viršūnės keteros ar 8848 m aukštyje sto-

vintis tūkstantasis turistas, ar puikias manieras demonstruojantis gimtadienininkas. Ir ne laikraščių straipsnių apie vieną ar kitą „Everesto žygdarbį“ kiekis. Balansuodami tarp Everesto, kuris šiandien gali būti kiekvieno sėk mingo alpinisto karjeros dalis, ir poreikio pasirodyti drąsiu, vis daugiau kopėjų savo grupines keliones pristato internete kaip kokią sensaciją. Jie siunčia asmenukes iš palapinių miestelio kalno papėdėje, apsimesdami, jog kopia vieni. Alpinizmas turi daug daugiau bendro su atsidavimu likimo valiai nei su viršukalnėmis, ir esmė yra veikiau sugrįžimas iš vienatvės, nei kopimas ar stovėjimas viršūnėje. Pabuvęs viršuje užsitarnauji ne daugiau kaip patapšnojimą per pečius tų, kurie pasiruošę ovacijomis pasitikti ir pirmą šuns įkopimą į viršūnę. Ir ne stovėsena ant galvos kalno viršūnėje, bet sunkumai, kuriuos reikia įveikti susidūrus su nežinomybe, išmuša mus iš pusiausvyros. Šis ribos peržengimas atveda mus prie mūsų būties, mūsų sveikatos, o tuo pačiu ir mūsų gebėjimų bei kentėjimų ribos. Kas man liko atmintyje iš manojo solo žygio – tai mano paties silpnumas, tačiau tikrai ne euforija. Ir tikrai ne pats pajėgiausias, stipriausias ar gudriausias turistas galėtų man kažką papasakoti, bet tik tie nedaugelis drąsiausių, kurie, atsiriboję nuo bet kokios infrastruktūros, prisiimdami atsakomybę, eina ten, kur žmogui nepriklauso. Anapus bet kokio naudos siekimo. Sugrįžus iš „mirties zonos“ atsiranda ta asmeninė prasmė, kurią 1980 metais išgyvenau kaip atgimimą. Tarsi pats save būčiau sugrąžinęs į gyvenimą.

Alpinistų virtinė ant Everesto viršūnės keteros

NAMO

Osvaldas Oelcas (Oswald Oelz), vadinamas Bulium, pabunda pirmajai ryto brėkšmai prasiskverbus pro mažyčius šerpų trobelės langelius. Visi kiti irgi keliasi, juosiasi diržus. Vyrai velkasi apsiaustus. Molio krosnyje dega ugnis. Rytas. Praėjusį vakarą Bulius ėmė knarkti, vos tik išsitiesė ant siauro gulto. Nors kartkartėmis trumpam pabusdavo, visą naktį išmiegojo giliu miegu. Laikrodis rodo septynias. Susižvalgome ir pakylame. Tarsi prasidėtų naujas gyvenimas. Po valandos privalome būti Sjangbočėje (Syangboche). Nenorime pavėluoti į lėktuvą, kuris turi nugabenti mus į Katmandu. Bulius plačiai žiovauja. Tada iš lango nišos paima savo kelnes ir žvilgteli į vaizdą už lango. Šalta, labai šalta rudens diena. Šerkšnas nubalinęs pievas, o pietuose kalnus nuklojęs sniegas. Jakai varomi į vakarus žemyn, į Namče Bazarą (Namche Bazar). Kurį laiką mes dar girdime jų varpelių skambėjimą. Bulius neprataria nė žodžio. Atrodo, kad jis murma tik savo širdyje. Šitaip mes dažnai kalbamės, kai bendras laikas kalnuose eina į pabaigą. Tačiau dabar, kai nutraukėme mūsų Ama Dablamo (Ama Dablam) ekspediciją, Bulius atrodo prislėgtas. Kai jis galvoja apie kelionę namo, būna nepatenkintas savimi. Ne todėl, kad mes nepasiekėme Ama Dablamo viršūnės; veikiau todėl, kad jis neišnaudojo savęs iki galo. Kada vėl pasitaikys tokia proga? Bulius mėgsta savo gydytojo darbą ligoninėje, tačiau prieš akis nėra naujo apčiuopiamo nuotykio. Namie Ciuriche jis gyvena vienas. Daugelis sako, kad Ama Dablamas yra gražiausias kalnas pasaulyje. Šis gigantas iškyla virš mūsų nakties būsto, apšviestas ryto saulės. Atrodo kaip moteris išskėstomis rankomis.

REINHOLDAS MESNERIS, žymiausias mūsų laikų alpinistas, keliautojas, devynis kartus patekęs į Gineso rekordų knygą, europarlamentaras nuo 1999 iki 2004 metų, gimė 1944 metais Pietų Tirolyje, Funeso slėnyje. Mesneris yra pirmas žmogus, įkopęs į visas 14 viršūnių, aukštesnių nei 8000 metrų, pirmas be papildomo deguonies įkopęs ir į Everestą, pėsčiomis perėjęs Grenlandiją, Antarktidą, Tibeto rytinę dalį ir Gobio dykumą. Šiuo metu užsiima kelių muziejų kūrimu.

„Krištolinis horizontas“ – tokį įspūdį sukelia gigantiškas Everesto masyvas kopėjui, jei jis, kaip Reinholdas Mesneris, išvykęs iš Lhasos, per raudonąjį Kinijos Tibetą sukaria 1000 kilometrų kelią džipu, ir po ištisas savaites trukusio žygio pėsčiomis nuo vienos klajoklių stovyklos iki kitos, artinasi prie snieguotų Himalajų viršukalnių. Kai 1979 metais Reinholdas Mesneris, būdamas Katmandu, sužinojo, kad japonų alpinistas Naomi Uemura gavo leidimą 1980–1981 metų žiemą solo kopimui į Everestą, tematė vienintelį tikslą prieš akis: jis privalo įkopti anksčiau. R. Mesneris jau buvo stovėjęs Everesto viršūnėje. Tai atsitiko 1978 metais. Dabar jis kops antrą sykį, vėl be papildomo deguonies, tačiau šį kartą ir be kopimo partnerio, be įrengtų aukštuminių stovyklų, be nešikų, ir nauju maršrutu iš Tibeto pusės. Mesnerio pasakojimas apie jo sensacingą solo kopimą apima ne tik kovą dėl išgyvenimo, susidūrus su rimtais gamtos išbandymais, tokiais kaip musoninės audros, ledyno plyšiai ir išretėjęs oras 8000 metrų aukštyje, bet ir psichinę patirtį priartėjus prie žmogaus pajėgumų ribos, bei mistinius vienatvės išgyvenimus ledinėje gamtoje.

12 www.auksopieva.lt