Pradėsiu nuo pradžių ir nepabėgsiu, nepaspruksiu į žalesnes lankas, į tai, kas galbūt galėtų įvykti. Pagaliau turėsiu progą ištyrinėti, ką kiti yra parašę gyviesiems, mirusiems ir dar negimusiems. Aš persiimsiu tuo, kuo net nežinojau galinti persiimti. SARA MANNHEIMER – švedų rašytoja, užaugusi Geteborge. Šiuo metu ji gyvena Stokholme ir, be rašymo, dar vadovauja meninio stiklo studijai. Jos debiutinis romanas Reglerna („Taisyklės“, 2008 m.) buvo nominuotas Augusta premijai, o antrasis – „Veiksmas“ 2012 m. pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją.
Poetiška kalba ir metaforomis, nutrindama ribą tarp realybės ir vaizduotės, Sara Mannheimer pasakoja moters vidinio gyvenimo istoriją. Moters, siekiančios per skaitymą prisišlieti prie išrinktųjų, išsilavinusiųjų pasaulio, apsėstos neurotiško noro kontroliuoti aplinką ir drauge suvokiančios kasdienybės trapumą.
ISBN 978-609-466-120-4
9 786094 661204
VEIKSMAS
Moteris. Namas su biblioteka. Patalpa, pilna knygų, kurių nugarėlės atsuktos į moterį, knygos užsivėrusios nuo jos – gąsdinantis ir kartu traukiantis kambarys. Ji negali pažinti knygų, nors to trokšta nuo vaikystės. Ji skaito, stengdamasi įveikti knygų trauką ir žinių godulį. Ji stebi gyvenimą, kalbasi su žmonėmis – ir visa tai lyg pro stiklą, perregimą sieną, skiriančią ją ir jos Namą nuo aplinkinių. Jos tikrovė kitokia, jos pasaulio suvokimas kitoks. Jos troškimas pagimdyti kūdikį – begalinis, kaip begalinis ir jos gedulas dėl nutrūkusio nėštumo.
Sara Mannheimer
Tai, apie ką neįmanoma kalbėti, privalu užrašyti.
2012 m. EUROPOS SĄJUNGOS literatūros premija
Sara Mannheimer
romanas
Sara mannheimer
2
v
veiksmas
Sara Mannheimer er
S A SM
K I E V
ROMANAS
Iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė
VILN IU S
3
2015
Sara mannheimer
UDK 821.113.6-31 Ma375
v
veiksmas
Sara MANNHEIMER HANDLINGEN Bonnier Pocket, 2012
Knyga išversta parėmus
© Sara Mannheimer 2011 Published by agreement with Agentur Literatur Hebel und Bindermann, Berlin. © Alma Braškytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2015 © „Tyto alba“, 2015 ISBN 978-609-466-120-4
4
Išminties kalba Argi nešaukia Išmintis, ar nekelia supratimas savo balso? Ant kalvų, palei kelią, kryžkelėse atsistoja; priešais miesto vartus, prie įėjimo į vartus šaukia: (...) „Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje, pirmąjį iš savo seniai atliktų darbų. Prieš amžius buvau sukurta, pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią. Kai dar nebuvo gelmių, buvau pagimdyta, kai dar nebuvo tekančių šaltinių. Prieš padedant kalnų pamatus, prieš kalvas – aš gimiau... Patarlių knyga, 8 skyrius
5
RUDUO
R U D U O
7
RUDUO
Namai
Pagaliau! Privalau ištarti garsiai – Atėjo ruduo ir aš jau nebesu benamė, nebesu betikslė. Turiu Namus, kuriuose skleidžiasi tikslas! Sakau garsiai, kad tai išties įsitvirtintų mano sąmonėje, jog saugiai paslėpiau skrynelėje visus-kitus-galbūt-ateisiančius pagaliau, visus kitų vietų ir dar didingesnių atvykimų įsivaizdavimus. Tą skrynelę nešiojuos per laiką ir kambarius. Einu kambariais su nebūtim, kirbančia kapsulėje. Nebūtim to, kas galėjo įvykti, ir, žinoma, to, kas tebegali. Juk neįmanoma užbėgti įvykiams už akių ir atmesti galimybės, kad kas nors pradės augti iš vidaus – arba Didingieji Andai staiga iškils fone, – kas žino, bet skrynelę reikia laikyti užvertą. Tam, kas yra, arba gali tapti jos turiniu, neleistina pabirti lyg burtų lazdelės blizgučiams po Namus ir gyvenimą. Dabar aš čia, savotiškame uoste, pagaliau atradusi tam tikrą pasitenkinimą. O skrynelę, regis, vis sunkiau suieškoti, ji skverbiasi gilyn mano kūno tuneliais ir farvateriais, tarytum globiančios namų sienos manyje būtų atvėrusios milžinišką žvilgsniu neaprėpiamą vidaus ertmę. Esu girdėjusi sakant: vidinė kelionė siekia toliau nei geografinė, bet tai man buvo tušti žodžiai, kurių turinio anksčiau nesupratau. 9
Sara mannheimer
v
veiksmas
Tik dabar aš atkeliavau. Gerokai užtruko, – turiu galvoje, kol čia atsiradau. Tampiausi savo mantą per pasaulį iš namo į namą ir kaskart stebėjausi, kad būtent mano bagažas taip keistai atrodo, kad jis visiškai nepanašus į stačiakampius lagaminus, užrakinamus mažutėm skaičių kombinacijom, o labiau į suvystytus nykštukinius raganosius ar didžiulius paveikslus, įsuktus į šiurkštų brezentą ir aprištus virve. Kambariuose ir butuose, kuriuose anksčiau gyvenau, laikinybė ir epizodiškumas lemdavo, kur stovės spinta. Lipnioji tvirtinimo guma, paklusdama sunkio jėgai, slysdavo sienomis nešdamasi savo bures – Arosenijaus ir Vermejerio reprodukcijas, kurios greičiau anksčiau nei vėliau išsiliedavo per grind juosčių molo kraštus, dar neatėjus laikui jas suglobti po gumos žiedeliu kitam išvykimui. Tik pakeliui link to, kas įvyks, ateities ženklų spiečiuje tapdavau sau reali. Dabar aš jau Namuose ir atvykimas tarytum apglėbęs mane, bet nepaisant pergalingo pojūčio, kad parsiradau į uostą, jaučiuosi tarsi pričiupta nusikaltimo vietoj, taip, jaučiuosi išrengta, tiesą sakant, tiesiog nuoga. Per visą savo kilnojamąjį gyvenimą būdavau įsupta į ateities vėliavą, įpakuota į pažado skafandrą lyg banderolė, o dabar visa ekipuotė nuo manęs nupūsta ir plevena laisvai kaip fakelas prie Namų vartų. Savo tvarsčius turiu susirasti šiapus, taip, savyje. Vėl iš naujo leistis jų į pasaulį būtų žlugęs reikalas, nes nieku gyvu netrokštu būti kur nors kitur, niekur iš čia nebenoriu. Aš esu čia, mano darbas čia, Maramas, Randė ir Lenis yra čia, viskas, ko man reikia buvimui ir gyvenimui, yra čia. Ir vis dėlto, be to nuogumo, be kirbančios nebūties ir to, kas 10
RUDUO
gali susiformuoti iš vidaus, – kaip čia geriau pasakius, – yra dar pora dalykų, kurių neišsprendžiau. Nors nedvejoju, jog būtent čia noriu būti, ar galiu neabejoti, – kad patys Namai bus tvarūs? Pavyzdžiui, sienos? Ar sienos čia tikros, ar tik išpjautos iš faneros, nutinkuotos ir nudažytos sienų dažais? O kaipgi šviesa, juk čia beveik nenatūraliai šviesu? Nors jaučiuosi kone apimta euforijos, kad esu čia, man vis iš naujo iškyla klausimas: iš kur žinau, kad tai tikras namas ir tikri Namai? Turiu pripažinti, kad dar nesu apsipratusi su Namais. Privalau prisipažinti, kad abejoju jų patvarumu. Ar dera pasitikėti sienomis iš perdirbamų medžiagų, sienų dažais, stiklo vata ir tinku? Argi ne šitai naudojama tam, kad pridengtum, nuslėptum pačią... katastrofą. Katastrofa gali ištikti. Katastrofa gali tiesiog imti ir ištikti, tikėsies ar nesitikėsi. Ar Namai liks stovėti, ar apgins, ar Namai – mano tvirtovė? (Kai praraja atsivers ir žiosis praryti?)
v
Pavyzdžiui, garsiai surikau ir širdis ėmė baisiausiai daužytis, kai Maramas staiga pasirodė duryse su pirkinių maišeliu rankoje. – Nurimk! Ir kaip galima būti šitaip nepasiruošusiai kieno nors atvykimui, jei tas kas nors, kad ir kaip žiūrėsi, gyvena tuose pačiuose namuose? – Bet, – girdžiu save sakant Maramui gynybiška intonacija (o juk iš tiesų kalbu sau pačiai), – argi susitikimai ties durų staktomis kambariuose su plonytėmis medžio plokščių sie11
Sara mannheimer
v
veiksmas
nomis pirmiausia nėra surepetuojami? Ar man buvo suteikta bent menkiausia galimybė pamąstyti ir pasirengti šitam netikėtam pasirodymui? (Ne, jis užgriuvo tarsi iš visai kito spektaklio.) Pakeliu žvilgsnį ir tą pat akimirką pastebiu lubose įtrūkimus. Jie, žinoma, susidėlioja į išmoningus ornamentus, bet sykiu kaipmat įrodo, bent jau aš taip šią minutę manau, kad šitie Namai yra tokie pat laikini kaip ir visos kitos konstrukcijos, ir galbūt tai išvis kažkas kita, o ne namai, greičiau kokia nors dekoracija, kurią aš pati ir išprovokavau atsirasti, kad saugioje dirbtuvėlėje galėčiau imtis visų įmanomų veiksmų grynai savitu būdu – taip, viską sugrūsdama į kalbos šliaužtinukus: Amžinąjį vaiką, amžinąjį eilėraščio Tai, kad pralenkčiau Laiką, kuris jau pralenkė Vietą, kad paimčiau Mirtį-kuri-ateis į savo rankas, išmasažuočiau ją, nuglostyčiau paplaukiui plunksna, galbūt tai negarbinga, pamišėliška – Bet kas tuomet yra tasai, kurį vadinu tiesiai šviesiai savo Gyvenimu, jeigu mano Namai yra scena, ar, pavadinkim, konstrukcija? Kokioj dimensijoj tuomet yra vadinamoji tikrovė?
v
Šiąnakt sapnavau mažą riebų berniuką. Mes buvom viršutiniame aukšte ir aš bijojau užsikrėsti nuo perkarusių moterų apatiniame aukšte, pasigauti gerklės infekciją, prie jų prikibusią. Bijojau apsikrėsti ir nuo to rubuilio, bet nugalėjau baimę. Žaidžiau su juo ir norėjau, kad jis jaustų, jog tikrai noriu su juo žaisti! O ne kad žaidžiu vien dėl jo. Žaidimas buvo akrobatinio pobūdžio. Mudu gerokai pasiritinėjom grindimis, turėjom apklotą, ir aš beveik nemačiau jo veido, labiausiai jutau svorį, riebalų klostes, baltą mėsą, minkštu12
RUDUO
mą, neužtikrintumą, aišku, jis buvo nelinksmas, juk storulis, išblyškęs, riebus ir mažas, nepriklausė tiems namams, bet kur daugiau būtų ėjęs? Ir aš neturėjau kur eiti, irgi nepriklausiau tiems namams. Bet vis dėlto jis išėjo, manau, kad taip. Va tada aš atidariau langą ir vis purčiau ir purčiau tą apklotą, tikriausiai užkrėstą riebumu, drovėjimusi. Dabar jo ilgiuosi. Berniūkščio, kuris galbūt buvau aš? Dabar, kai jau grįžau. Į tikrovę? Ar tam ir yra Namai? Ar čia išdrįsiu pariebėti, pagaliau pasidaryti putli, virpulinga ir negrabi? Ar čia galėsiu visiškai atsiduoti organiniam vyksmui? Neturiu atsakymų. Bet mano kūne tebėra paslėpta skrynelė, išsipūtusi nuo visokių kitur. Uždangstytos nebūties ir ilgesio ertmės. Budriai saugau tą išsiplėtusį plyšį, laikau jį tylų ir pridengtą savo viduje, išdabintą kaip skrynią, raudonais pakraščiais kaip rūpestingai gydomą žaizdą. Ar tai gynyba? Aišku, kad esamomis sąlygomis visko, kas vyksta Namuose, negaliu sukontroliuoti. Nei Maramo parėjimų ir išėjimų, nei krūvos laiškų ir popierių. Nei Randės lakstymo ir dailių daikčiukų, pažyrančių jai pavymui nelyg migdolų žiedai audroje. Ir Lenis daro, kas jam patinka, su savo rakteliu ant kaklo ir auksiniais plaukais, tiesiog taip yra, ir ne kitaip. Taisykit jiems vietą, jie netelpa ankštose mano raidžių buveinėse. Matau juos nueinančius, didžiulius, svirduliuojančius, apsvaigusius nuo gyvenimo, iškeliaujančius, sudie! Anei Balsų, laiku ar ne laiku užkalbinančių mane iš pakam13
Sara mannheimer
v
veiksmas
pių ir podėlių, nei kambarių tarpusavio santykių, jų nevienodo magnetinio poveikio man, nei temperatūrų svyravimo, daiktų irimo ir panašiai, ir taip toliau – nieko čia ir dabar negaliu Namuose suvaldyti. Netgi savo pačios įnorių, sapnų, nervingų drebulių, vėmimo priepuolių, visko, kas išsprūsta ir tampa nepasiekiama iškart, vos tik pabandau užčiuopti galimą dalykų sistemiškumą, jų kontūrus, pasikartojimus ir modelius. Vadinasi, net jeigu Namai nėra tikri Namai, net jeigu jie tėra kulisai, kažkoks išgalvotas spektaklis, kuriame aš, žinoma, galiu perkelti sienas, pakeisti apšvietimą, perdažyti ir panašiai, vis dėlto neįmanoma jo iš tikrųjų valdyti, kadangi aš nesu viena, o patiriu nuolatinį energingą poveikį, ir kadangi galingasis istorijos srautas plūsta pro viską kiekvieną akimirksnį. Galbūt aš tiesiog tik dabar pajutau tą kontrolės stygių, su kuriuo visad gyvenau, bet nebuvau suvokusi, nes judėdama, keliaudama, žengdama pirmyn buvau užvaldyta minčių apie kelią iš A į B ir visai nepagalvodavau, jog B veda į Z. Dabar aplink mane vanduo Aš atvykau į salą Z Tie, kas plaukia pro šalį ant ilgų bangos liežuvių mėgaujasi greičio vėju Aš esu sala Z, išgaubta kaip nulis nuo savo pačios tuštumos, juk greitai ir didžioji NEBŪTIS pasirodys O paskui iš vidaus išsilies bangos Ir bespalviai nevaisingumo perlai lašės į tą pačią jūrą Kad niekas šiame pasmerktos salos gyvenime negali rastis kad nieks nebegali užgimti 14
RUDUO
okeanams ir žvaigždėms nerūpi Sausra ateina, sudėtingų lūžių metas lėtumas ir sulinkusios nugaros lankas Tuoj mirtis pravers savo nasrus ir šliurpt praris mano salą Z. Bet ar neužbėgu įvykiams už akių? Ar nesu įtartinai linkusi sielvartauti dėl dalykų – o gal net dėl savo pačios – padėties? Ir ar tikrai trokštu visagalybės? O gal iš tiesų tegeidžiu pagalbos, kurią užtikrina bejėgiškumas? Grįžkime prie katastrofos ir mano parengties jai. Kodėl savo Namuose turiu budėti sargyboje? Kodėl nepasitikiu sklendėmis, medžiu, stiklo vata ir tinku? Todėl, kad man atrodo neįmanoma apsimesti, jog nematai, kokia trapi yra pusiausvyra tarp dirbtinumo ir tikrumo, iškart išryškėjanti užklausus, ar apskritai įmanoma ką nors sukurti iš nieko. Kaip, leiskit paklausti, aš galėčiau suvaidinti gyvenimą kulisų fone ir sykiu būti pasiruošusi autentiškumo staigmenoms? Noriu pasakyti, kad jei tai būtų tikri Namai, ar, kitaip tariant, tikras parvykimas namo, tikras atvykimas, vieta, kuri iš esmės galėtų ištverti ir pažaboti mano klaidžiojančią tuštybę, mano negebėjimą apsispręsti, kur yra dalykų pradžia ir pabaiga, aš tikrai nebūčiau pašokusi kaip farso spektaklyje, kai išvydau Maramą. Būčiau apglėbusi puikią Maramo galvą, pabučiavusi savo mylimąjį, išsėmusi akimirką iki dugno. Nes, po teisybei, toli gražu ne kasdien susitinkame vienu du. Namuose šitaip spontaniškai. Bandau pristabdyti padažnėjusį pulsą, nepaisyti nervingumo, bet jie atkakliai nepaleidžia manęs. 15
Sara mannheimer
v
veiksmas
– Kvėpuok, – sako Maramas, jis turi kantrybės, turi kūną, jausmus, kraują ir rankas, viskas jame gyva, taip, visas Maramas yra absoliučiai patikimas. Labiausiai norėčiau, kad Maramas nei sekundei neatiduotų manęs likimo valiai. Nepaliktų visiškai vienõs atskirti tai, kas gyva, iš tiesų TIKRA, nuo pakartojimo, plagiato, kopijos, imitacijos, beždžioniavimo, parazitavimo, infekcijos, parafrazės, interpretacijos, vertimo, pakaitalo ir vagystės. Nenoriu likti viena su ta GYVA nebūtim ir amžinai užgriūvančiu klausimu. Ir jokiais būdais nenoriu būti viena su savo besiblaškančia elektrokardiograma. Turiu pagaliau imti ir suimti save į rankas.
v
Ramiame namų kampelyje pagaliau galėsiu netrukdomai dirbti, taigi, per stilių, formą, turinį, reikšmę, muzikalumą, aistrą, žinias pagaliau įsigilinsiu, t. y. ne tik lakiosiu kaip vienaragio jauniklis pasakos brangakmenių, bet galiausiai visu rimtumu atsidėsiu rafinuotumo menui. Namuose tapsiu išsimokslinusi. Namuose ne tik pradėsiu, bet ir užbaigsiu. Pradėsiu nuo pradžių ir nepabėgsiu, nepaspruksiu į žalesnes lankas, į tai, kas galbūt galėtų įvykti. Pagaliau turėsiu progą ištyrinėti, ką kiti yra parašę gyviesiems, mirusiems ir dar negimusiems. Aš persiimsiu tuo, kuo net nežinojau galinti persiimti. Namuose prisiauginsiu lašinių, putnumo, liulančią sėdynę. Mano siela įsikraustys į mano kūno minkštimą. Sėdėsiu krėsle įbedusi nosį į knygą, vieną po kitos. Įsiskverbsiu į raštų paslaptis ir jųjų mokslą. 16
RUDUO
Pateksiu tarp įšventintųjų ir galėsiu daugiareikšmiškai mykti tinkamais intervalais. Namuose tapsiu riebi, visko many rasis daugiau, daugiau žmogaus, daugiau kūno, daugiau atminties. Išmoksiu svetimų kalbų – indoeuropiečių, semitų ir slavų. Plaukiosiu etimologijų vandenyne ir ropšiuos į teologijos kalnus. Tapsiu mokyta ir mano kūnas įgaus trobelės formą. Bet viskas gali kiek užtrukti, pastebiu, kad randasi tam tikro atidėliojimo, mat, man dar nespėjus pasirūpinti savo putnumais ir susisukti gūžtos mintims perėti, atvykimas namo, regis, įstraigino mane ties atviromis durimis. Panašiai, kaip su drabužiais, yra ir su mano bagažu. Tai, kas anksčiau siejo mane su pasauliu, dabar nukrapštyta nuo mano kūno, kėpso namuose ir užima vietą. Turiu išpakuoti visus tuos aplamdytus ryšulius, privalau jų atsikratyti, jie pritrynė pūslių, bet aš dar nepasiruošusi, o ne, toli gražu nepasirengusi. Trumpai tariant, norėčiau, kad nebūtų taip sunku čia būti, nes nenoriu būti niekur kitur. Juk pagaliau pasiekiau uostą ir, be to, čia be galo gražu! Ką nuveikiau, kad man leista šitą grožį patirti? Ar tai ne įspėjimas, kad viskas tučtuojau išsprūs man iš rankų? Prisipažinsiu, bijau, kad būsiu iš čia išvaryta. Ir baugina faktas, kad manęs jau nebereikia gailėti, nes tai užkrauna man atsakomybę dalintis savo turtais. Nors man toli gražu nėra aišku, ką tokio aš turiu, vis dėlto kai kas man priklauso, šiokie tokie Namai, ir todėl aš privalau duoti. 17
Sara mannheimer
v
veiksmas
Bet baimė atsidurti akistatoj su Namų praradimu ir girdėti neviltingus priekaištus, kylančius iš manosios prarajos dėl to, kad net neišnaudojau palaimos – tų saulėtų rojaus erdvių, tinkamų apstatyti baldais, – kol dar turėjau galimybę, iščiulpia iš manęs džiaugsmą duoti. Ši dilema liudija, be neatleistino dvasinės drausmės išskydimo, mano blogą įprotį paversti stygių savo gyvybine erdve. Nors turiu savo skrynelę, nors tai-kasneįvyko ir tai-kas-gali-įvykti šiandien gyvena savo dėžutėje, specialiai skirtoje vietoje, aš ir toliau grabaliojuos patamsiais, nes be ilgesio atodūsių jaučiuosi kaip nudvėsusi rupūžė. O tai, žinoma, tiesa tik iš dalies. Gerai pagalvojus, ne pats stygius yra mano gyvybinė erdvė, o judesys, kurį tas stygius pažadina. Judesys link to fantastiško tikslo, ir nors esu kuo laimingiausia pagaliau atvykusi, nors ir nenoriu būti niekur kitur, tebesijaučiu neužtikrinta. Raudonoji gija, lig šiol buvus įtempta tarp manęs ir ateities, dabar laisvai vinguriuoja meandrom, lengvai pasimesdama mįslinguose labirintuose tarp tikrų ir nerealių erdvių. Todėl bijau, kad Tikslą pakeis Mirtis. Jei Namai yra Tikslas, juose glūdi Mirtis. Mirtis tūno visur – daiktuose, dalykuose, kūne, kambaryje. Galbūt Mirtis, ar greičiau mano kova su Mirtim, verčia mane išlaikyti tempą, neleidžia susisukti lizdo ir prikaupti riebalų ant sėdynės bei mokslingumo. Kad tapčiau mokyta ir patirčiau antžmogišką svaigulį, kad pamirščiau pažodiškumą, kambario summa summarum ir leisčiausi į išlaisvintos tiesos labirintą, privalau būti atvira gyvenimui ir susitaikyti su tuo, kad gyvenimas veda į mirtį. Bet kad atsilaikyčiau prieš mirtį, kuri ateis, privalau būti pasirengusi, turėti šį tą po ranka, privalau pasipriešinti griuvi18
RUDUO
mui, namai negali tapti apleista valkataujančių daiktų ir šiukšlių krūva! Manasis galvojimas apie Mirtį sukuria tam tikras matricas kūne ir Namuose, prasideda atidėliojimai. Dar nebrandinu minčių, nė kiek nepriartėjau prie daugiareikšmio įšventintųjų mykimo, riebalų minkštuma dar nesikloja sluoksniais apie klubus ir kaulus. Einu į Tvarkos zoną. Įkūriau ją, kad sutelkčiau visus savo atkryčius, atidėliojimus, savo atkaklų karą su visokiais aplamdymais ir fiasko bei droviomis, ne vietoj atsiradusiomis dėmėmis vienoje teritorijoje. Namus būtina prižiūrėti, net jeigu jie tėra dekoracija. Negaliu laikyti jų savaimine duotybe. Negaliu pasitikėti jų tvarumu. Net jei siekiu prisiauginti lašinių ant sėdynės, noriu, kad Namai būtų gražūs ir be užkrato.
19
Pradėsiu nuo pradžių ir nepabėgsiu, nepaspruksiu į žalesnes lankas, į tai, kas galbūt galėtų įvykti. Pagaliau turėsiu progą ištyrinėti, ką kiti yra parašę gyviesiems, mirusiems ir dar negimusiems. Aš persiimsiu tuo, kuo net nežinojau galinti persiimti. SARA MANNHEIMER – švedų rašytoja, užaugusi Geteborge. Šiuo metu ji gyvena Stokholme ir, be rašymo, dar vadovauja meninio stiklo studijai. Jos debiutinis romanas Reglerna („Taisyklės“, 2008 m.) buvo nominuotas Augusta premijai, o antrasis – „Veiksmas“ 2012 m. pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją.
Poetiška kalba ir metaforomis, nutrindama ribą tarp realybės ir vaizduotės, Sara Mannheimer pasakoja moters vidinio gyvenimo istoriją. Moters, siekiančios per skaitymą prisišlieti prie išrinktųjų, išsilavinusiųjų pasaulio, apsėstos neurotiško noro kontroliuoti aplinką ir drauge suvokiančios kasdienybės trapumą.
ISBN 978-609-466-120-4
9 786094 661204
VEIKSMAS
Moteris. Namas su biblioteka. Patalpa, pilna knygų, kurių nugarėlės atsuktos į moterį, knygos užsivėrusios nuo jos – gąsdinantis ir kartu traukiantis kambarys. Ji negali pažinti knygų, nors to trokšta nuo vaikystės. Ji skaito, stengdamasi įveikti knygų trauką ir žinių godulį. Ji stebi gyvenimą, kalbasi su žmonėmis – ir visa tai lyg pro stiklą, perregimą sieną, skiriančią ją ir jos Namą nuo aplinkinių. Jos tikrovė kitokia, jos pasaulio suvokimas kitoks. Jos troškimas pagimdyti kūdikį – begalinis, kaip begalinis ir jos gedulas dėl nutrūkusio nėštumo.
Sara Mannheimer
Tai, apie ką neįmanoma kalbėti, privalu užrašyti.
2012 m. EUROPOS SĄJUNGOS literatūros premija
Sara Mannheimer
romanas