Romanas vaikams
Atpasakojo Lexi Ryals Pagal Relativity Media filmą ir Melisa Wallack ir Jason Keller scenarijų, parašytą remiantis brolių Grimų pasaka „Snieguolė“ Filmo režisierius Tarsen Singh Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė
Prologas: karalienės pastaba
K
artą, labai seniai, vienoje karalystėje gimė mergaitė. Jos plaukai buvo juodi kaip nak tis, jos oda – skaisti kaip sniegas... ji buvo,
na, ji buvo labiausiai pervertintas vaikas visoje ša lyje. Pavadino tą mergaitę Snieguole (tikriausiai ne rado kito tokio pretenzingo vardo). Taip jau lėmė likimas, kad jos motina mirė gimdydama. Tik ne pradėkite gailėti Snieguolės... matote, jos tėvas buvo karalius. Jis mylėjo Snieguolę. Lepino ją. Mėgavo si kiekviena minute, praleista su ta niekam tikusia mergiūkšte. Karalius augino dukterį vienas. Jis auklėjo ją taip, kad vieną dieną taptų įpėdine. Pasiimdavo kartu jo 5
damas pas ištikimus pavaldinius šlykščiai linksmame gretimame kaime. Išmokė ją boksuotis. Prieš miegą skaitydavo pasakas ir apkamšydavo nakčiai. Bet ilgainiui karalius suprato, kad kai kurių daly kų jis nesugebės dukters išmokyti, pavyzdžiui, kaip susišukuoti, kaip turi elgtis damos, – tam reikėjo moteriškos rankos. Todėl jis ėmė visur ieškoti naujos karalienės, kad padėtų jam auginti Snieguolę. Štai tuomet didingai pasirodžiau aš. Karalius buvo pakerėtas. Kas gi atsilaikytų? Bu vau gražiausia moteris šalyje ir, noriu patikslinti, sa kydama „gražiausia visoje šalyje“, neperdedu. Man šis titulas buvo suteiktas tikrąja to žodžio prasme. Žinoma, nepamaišė ir žiupsnis meilės miltelių, ku riuos subėriau į karaliaus gėrimą. Tačiau netgi mano burtai nesugebėjo varžytis su Snieguole. Karalius niekada nemylėjo manęs labiau nei tos mergiotės, o jei man nelemta turėti visos jo širdies, ir ji negaus. Vieną dieną, prieš karaliui išjo jant medžioti, padovanojau jam stebuklingą pusmė nulio formos pakabutį, kuris derėjo prie manojo. Užkabinusi jį ant kaklo beveik visiškai užvaldžiau 6
karalių jam to nežinant. Juk atrodė tokia miela nuo takos dovanėlė. Ar jis padovanojo man ką nors už tai? Ne! O Snieguolei įteikė dovaną – dailiai nubliz gintą aukso durklą. Tai buvo paskutinė dovana, kurią dovanojo savo brangiai Snieguolei... ar kam kitam. Medžioklėje nutiko nelaimė. Karaliaus žirgas atšuoliavo vienas, karaliaus daugiau niekas nebematė. Tamsiame miš ke apsigyveno siaubingas žvėris ir pražudė karalių. Snieguolė liko viena, mano, karalienės, globoje. Laikas bėgo, Snieguolė augo. Ir aš staiga supratau vieną dalyką: jeigu noriu likti gražiausia moteris ša lyje... Snieguolė turi padaryti tai, ką daro sniegas... Ištirpti. Kas nutiko toliau, palieku vertinti jums patiems. Bet jeigu pasirinksite klaidingą pusę, nesakykite, kad jūsų neįspėjau. Su manimi neverta prasidėti. Karalienė
7
Pirmas skyrius
S
nieguolė pasirėmė ant miegamojo palangės ir atsiduso, nusvarinusi avietinių lūpučių kampučius. Juodi jos plaukai tviskėjo pava
kario saulėje, o mėlynos akys tyrinėjo apsnigtą miš ką bokšto papėdėje. Ji svajojo, kad kas nors atjotų iš girios ir nugabentų ją toli, toli nuo pilies ir pamo tės... Tik taip niekada nenutiks. Ji netgi nepažinojo nieko už pilies sienų ir gerai suprato, jog karalienė daro viską, kad niekas netgi neprisimintų apie Snie guolę. Akivaizdu, jai sekėsi. Šiaip ar taip, šiandien aštuonioliktasis Snieguolės gimtadienis, bet to ne paminėjo nė vienas žmogelis. Kodėl turėtų prisiminti ar apskritai sukti galvą, kad mano gimtadienis? – liūdnai svarstė mergina. 8
Ir staiga ant palangės purptelėjęs paukštelis su čiulbėjo pasveikinimą. – O, sveikutis! – maloniai nusišypsojo Snieguo lė. – Norėtum pasivaišinti? – Ji atgnybo obuolio kąsnelį iš savo lėkštės ir padėjo priešais paukštelį. Tas ėmė godžiai lesti, nustojo tik išgirdęs triukšmą apačioje. – Čia tik svečiai renkasi į karalienės puotą, – nu ramino jį Snieguolė. Paukštukas pakreipė galvelę ir klausiamai sučirš kė. – Ne, aš puotoje nedalyvausiu. Man neleidžia. Jau greičiau tu būsi pakviestas nei aš, – atsakė ji. Paukštelis baigė lesti, čirptelėjo atsisveikindamas ir nuplasnojo. – Palesei ir nuskridai. Kaip tau lengva... – ilge singai nulydėjo akimis mergina. Gal ir aš galėčiau trumpam nusileisti į apačią, – sugalvojo ji. – Juk šiandien mano gimtadienis... Gal karalienė neprieštarautų? Kol neišgaravo drąsa, Snieguolė pasitaisė kasdie nę suknelę ir šmurkštelėjo pro duris. 9
Antras skyrius
K
aralienė dalyvavo vienoje iš garsiųjų savo puotų, bet jautėsi nepatenkinta. Visi kraš to lordai ir damos padėjo jai žaisti žaidimą, kurį ji sugalvojo, kad prastumtų dar vieną žiemos vakarą. Karalienė stovėjo priešais turtingą baroną. Jie abu turėjo po komandą žaidėjų, išsibarsčiusių ant milžiniškos lentos su skaičiais ir raidėmis. Visi len tos žaidėjai buvo užsidėję laivų formos skrybėles su mažutėlaitėmis patrankomis. Svečiai smagiai leido laiką... tik ne karalienė. – F į D 9, – tingiai tarstelėjo karalienė, sukdama varinę sruogą ant tobulai nudailinto piršto. Lordas Veiverlis, kresnas striukas vyras užsi maukšlinęs baržą ant plikės, linktelėjo ir nedrąsiai žingtelėjo priekin. 10
– Kairėn, lorde Veiverli, – pataisė karalienė. Vargšelis, nervingai apsižvalgęs, nutrepsėjo į de šinę. Karalienė užsimerkė ir pasitrynė tarpuakį, kad apmalšintų lordo nesupratingumo sukeltą galvos skausmą. – Malonėkite kas nors paaiškinti lordui Veiver liui, kur jo kairė, o kur dešinė, būsiu labai dėkinga, – paliepė ji. Dama su jachta ant galvos palydėjo lordą į kairę. – Dėkoju. – F į D 9. Nuostabus ėjimas, jūsų didenybe, – pagyrė karalienę priešininkas baronas. – Na, taip, dėl lordo Veiverlio viskas atrodo taip paprasta, – nežiūrėdama atsakė ji. – Ir, drįsčiau pareikšti, šiandien tiesiog švytite, – tęsė baronas. Karalienė pagaliau šyptelėjo. Ji mėgo būti gar binama už grožį. Niekada nepavargdavo klausytis pagyrų. – Jūs galite „drįsti“, barone. Leidžiu jums „drįsti pareikšti“ tokius dalykus, – nusišypsojo ji ir pakėlė sidabro taurę, kad pasigėrėtų savo atvaizdu tviskan čiame šone. Netgi lenktos taurės iškreiptas jos ats pindys buvo dailus. 11
– B į J 12, – ištarė baronas prieš palinkdamas prie karalienės pakuždėti: – Jaučiu pareigą pranešti jums... apie gandus, kuriuos nugirdau. – Gandus? Kaip suprasti „gandus“? – pasiteira vo karalienė, nuleisdama taurę. – Tiesiog plepalus. – Nekenčiu plepalų. – Kas juos pakenčia?! Tačiau šito mes negalime pakeisti, – toliau burkavo baronas. – Žmonės be liežuvių nelinkę plepėti. Vadina si, išeitis yra, – atšovė karalienė kreivai šypteldama baronui. – F į C 6! – šūktelėjo nervingai nusijuo kusi. – Galėčiau klausytis jūsų gražbylysčių kiaurą dieną, deja, man reikia valdyti karalystę. Todėl prie reikalo. Ką girdėjote? – Aukštuomenė murma. Kai kas tvirtina... kad karalystė ant bado slenksčio. Karalienės akys sekundei prisimerkė, bet ji spėjo paslėpti savo įtūžį po akinama šypsena. Ji nutildė ba roną pakeldama ranką. – Braitonai? Malonėk prieiti, – saldžiai pašaukė karalienė tarną, stovėjusį už kelių pėdų. 12
Braitonas, striukas nervingas pusamžis karalie nės pakalikas, puolė prie sosto. – Jūsų didenybe? – atsiliepė jis. – Palaidas liežuvis – ir laivas pražuvęs, – kone sumurkė karalienė. – Taip, jūsų didenybe! Būtent! Kurį laivą norė tumėte nuskandinti? – mostelėjo jis į žmones-laivus ant žaidimų lentos. – Tai posakis, Braitonai, – iš lėto paaiškino ka ralienė tarsi mažam vaikui. – Ir naujasis karališkas įsakymas. Užrašyk. – Ach, nuostabu! – Braitonas išsitraukė popie riaus ritinėlį ir plunksną vis dar kaisdamas nuo val dovės žvilgsnio. – Bet kuris smalsuolis, pagautas skleidžiantis pa skalas, liežuvaujantis ar garsiai abejojantis... – Gal „leidžiantis antis“? – įsiterpė Braitonas. – „Leidžiantis antis“? – nusišaipė ji. – Tu amži nai prašauni. – E, tai gal „apkalbantis“? – Žinoma. Pagautas apkalbantis ar net blogai galvojantis... bus pasmerktas myriop. – Patylėjusi pridūrė: – Kaip skamba? 13
– Ryžtingai, – patvirtino tarnas, skubiai užsira šinėdamas. Karalienė ir jos svečiai buvo taip užsiėmę nau juoju karalienės įsakymu, kad niekas nepastebėjo į menę įsmukusios ir už kolonos pasislėpusios Snie guolės. – B į F 7! – riktelėjo baronas prieš prabildamas į karalienę. – Leiskite būti atviram. Jokia paslaptis, kad karalystė baigia sugriūti. – Sugriūti? – perklausė karalienė kilstelėdama antakį. – Mano ponia, kaip jau žinote, aš ieškau nuo takos, – tęsė baronas jau supratęs, kad atsidūrė ant plono ledo. – Jeigu suvienytume dinastijas, manau, diduomenė pajustų, kad karalystėje vėl stabilu. – Tekėti už jūsų? – karalienė atrodė pasidygėjusi ta mintimi, bet greitai pasislėpė po šypsena. – Na, tiesiog toptelėjo tokia mintis. Būtumėte gražiausia nuotaka. – O, barone, maloni užuomina, bet, kaip jau ži note, aš vis dar gedžiu velionio vyro, – ramiai atsilie pė karalienė. – Praėjo daug metų. 14
– Viskam reikia laiko, – atsakė karalienė, dai rydamasi preteksto pakeisti pokalbį. Staiga jos akys žybtelėjo pykčiu pastebėjus, kad Snieguolė stebi vakarėlį pasislėpusi už elegantiškai drožinėtos kolo nos. – Snieguole, manai, kad aš akla? Karalienė pamojo jai prieiti prie sosto. – Kilo gaisras? – Atleiskite? – Snieguolė apsidairė ieškodama, ar tikrai kur nors dega. – Tavo miegamajame? Ar ten gaisras? Nes ban dau rasti paaiškinimą, kodėl palikai savo kambarį ir atėjai čia. Iškart pamaniau, kad dega. – Na, man pasirodė, kad... galėčiau užsukti į po kylį. Nes šiandien, žinote... mano aštuonioliktasis gimtadienis, – išlemeno Snieguolė. – Tikrai? Vaje, vaje. Kaip bėga laikas. – Karalie nė pasisuko į lentą. – Prašyčiau E į F 3. Ačiū. Karalienė vėl atsigręžė į Snieguolę, kritiškai nu žvelgė nuo galvos iki kojų ir tyliai, kad jų niekas ne nugirstų pasakė: – Galbūt atėjo metas palikti tave ramybėje, Snie guole. Šiaip ar taip, tu man nieko bloga nepadarei. 15
Vykdai, ką aš liepiu. Nekeli rūpesčių. Tačiau vis vien kažkodėl mane siaubingai erzini. Nežinau kuo – nu leistais pečiais, plaukais ar balsu. Ko gero, plaukais. Nekenčiu tavo plaukų. Snieguolė mirksėjo su kiekvienu pamotės žo džiu, apatinė lūpa drebėjo nuo pastangų nepravirk ti. Karalienė palinko į priekį. Ji mėgavosi skausmu, atsispindinčiu mergaitės veide. – Leisk išduoti vieną paslaptį. Didžiausias val dovo talentas – žiūrėti į akis ir pažinti žmogaus vidų. Aš žiūriu tau į akis ir, nors nėra racionalaus paaiški nimo, suprantu, jog nekenčiu tavęs. Ir man nesvar bu, tegu būna nors ir šimtasis tavo gimtadienis – daugiau nedrįsk atsivilkti į mano pobūvį. – F į E 6, – šūktelėjo baronas, abejingas pokal biui, kurį nutraukė. – C į D 4, – atsakė karalienė, nesiteikdama net gi pažvelgti į lentą. – Barone, jūs sutriuškintas, nors apie tai net neįtariate... Barono žvilgsnis karštligiškai lakstė po lentą ieš kodamas išeities. – Nagi, barone. Pripažinti ir susitaikyti su pra laimėjimu yra labai svarbu. Ar ne taip, Snieguole? 16
Snieguolė nuleido akis į žemę. Jai nereikėjo čia rodytis. Ko ji tikėjosi? Baronas taip pat nudelbė žvilgsnį. Jis pastebėjo savo klaidą. Nerangiai nusilenkė karalienei, pripa žindamas pralaimėjimą. Tuo metu vienas karalie nės žaidėjas iššovė miniatiūriniu pabūklu į barono žaidėją, pokštelėjimu skelbdamas žaidimo pabaigą. Menė prisipildė dūmų, lordai ir damos puolė svei kinti karalienę, o Snieguolė išsmuko į virtuvę brauk dama ašaras.
17
įsigykite knygą dabar