Jo veidas staiga išsiliejo, kaip tada, kai pamiršti persukti juostelę ir padarai dvi nuotraukas viename kadre. – Tu turi du veidus, – baugiai tarė ji. – Tai draudžiama. Galima nešioti tik vieną. TOVĖ DITLEVSEN (1917–1976) – viena unikaliausių XX a. danų rašytojų. Kadaise kritikų ignoruota, nes kilusi iš darbininkų klasės ir nesivaikiusi tuometinių literatūros madų, pastaraisiais metais iš naujo atrasta ir tarptautiniu mastu minima tarp svarbiausių savo kartos skandinavų autorių. Lietuvoje didžiulio dėmesio sulaukė 2022 m. išleistas T. Ditlevsen memuarinių knygų rinkinys „Kopenhagos trilogija“, laimėjęs „15min“ Metų knygos rinkimus geriausios verstinės grožinės literatūros kategorijoje. „Veidai“ – kitas garsus autorės kūrinys, paremtas jos asmenine patirtimi psichiatrijos ligoninėje, kovojant su depresija ir priklausomybe nuo raminamųjų. 1968-ieji, Kopenhaga. Knygų vaikams rašytoja Lisė pagaliau sulaukia pripažinimo. Tačiau džiugesį aptemdo pakitęs jos vyro elgesys: Gertas negali susitaikyti su žmonos šlove ir nė nenutuokia, kad Lisė žino, kas vyksta tarp jo ir namų tvarkytojos. Lisė taip pat žino, kad juodu mėgins jos atsikratyti. Stiprėjantis moters nerimas pamažu virsta obsesija, atvedančia ją į psichiatrijos kliniką. Čia ją pasitinka daugybė veidų. Teisiantys, įtarinėjantys, mylintys veidai – tarsi greitai besikeičiančios kaukės, tarp kurių lengva pamesti tikrąjį savo atspindį. Mėgindama grįžti į save Lisė susiduria su gąsdinančia mintimi: o kas, jeigu beprotybė – vienintelė jai įmanoma laisvės forma? „Veidai“ – įspūdingas kūrinys, nagrinėjantis T. Ditlevsen prozai būdingas psichinės sveikatos, moters vaidmens visuomenėje, meninės saviraiškos temas. Lisė Mundus – be galo įdomi, nepatikima pasakotoja, priverčianti susimąstyti apie veidus, kuriuos kuriame, slepiame ir keičiame palaikydami santykį su kitu.
ISBN 978-609-466-791-6
9 786094 667916
ROMANAS
Tove Ditlevsen ToveVeidai Ditlevsen
Kopenhagos trilogija ROMANAS
Iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė
VILNIUS 2024
Tove DITLEVSEN ANSIGTERNE Gyldendal, Copenhagen, 2015 Anne TYLER
CLOCK DANCE Alfred A. Knopf, New York, 2018
Projektą iš dalies finansuoja Danish Arts Foundation
Lietuvos kultūros taryba Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo
Nacionalinės bibliografijos banke Draudžiama šį kūrinį,bibliotekos esantį bibliotekose, mokymo įstaigose,duomenų muziejuose arba (NBDB). archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokiaterminaluose forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose tų įstaigų patalpose. viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Ansigterne: © Tove Ditlevsen & Hasselbalch, Copenhagen 1968. Published by agreement with Gyldendal Group Agency Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, © Na Kim, viršelio dizainas mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems © Aurelija Bivainytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024 prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © „Tyto alba“, 2024 ISBN 978-609-466-791-6
Copyright © 2018 by Anne Tyler © Rūta Tumėnaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2019 © „Tyto alba“, 2019 ISBN 978-609-466-440-3
1. Vakarais šiek tiek pagerėdavo. Galima buvo atsargiai viską lyginti, viltingai stebėti, kad kada nors pavyks tai suprasti, tarsi siuvinėjant įvairiaspalvį gobeleną, kurio raštas išryškės vieną dieną jį užbaigus. Vėl grįžo balsai, nors šiek tiek pakentėjus pavykdavo juos atskirti it į kamuolį susivijusių siūlų gijas. Galima buvo ramiai galvoti apie žodžius, nesibaiminant, kad dar nakčiai nepraėjus atsiras naujų. Tuo laikotarpiu naktis vos laikė dienas skyrium – jei tik prakvėpuodavai kaip ant apledėjusio stiklo kokią skylę tamsoje, rytas imdavo plieksti į akis daug anksčiau, nei jam priklausė. Visi miegojo, išskyrus Gertą, kuris dar nebuvo grįžęs, nors jau tuoj vidurnaktis. Jie miegojo, o jų veidai buvo be išraiškos, taikūs, nes iki ryto nebus naudojami. Gal taupydami net nusiėmė juos ir padėjo ant drabužių, nes veidams reikia pailsėti, miegant jie nebūtini. Dienomis veidai nuolat keisdavosi, tarsi atspindžiai banguojančiame vandenyje. Akys, nosis, burna – toks paprastas trikampis, iš kur jame tiek įvairių kombinacijų? Ji ilgą laiką vengė išeiti į gatvę, nes ją gąsdino veidų gausa. Su naujais susidurti nedrįso, o senus pamatyti bijojo, nes prisiminimuose jie jau atgulę šalia mirusiųjų, nuo
5
T O V E
D I T L E V S E N
kurių ji buvo kitaip apsaugota. Susitikus metų metus nematytus žmones, jų veidai atrodė pasikeitę, svetimi, pasenę, tarsi niekas nebūtų nė mėginęs tam užkirsti kelio. Jais niekas nesirūpino, jie buvo išslydę iš saugančių rankų, turėjusių laikyti juos tarsi skęstančius virš vandenyno paviršiaus. Ir šiuo veidu per svarbesnius reikalus nebuvo pasirūpinta, todėl paskutinę akimirką jis pakeistas nauju, pavogtu iš mirusio ar miegančio, kuriam po to jau teko verstis kaip išmano. Arba per didelis, arba per mažas veidas, su žymėmis gyvenimo, nepriklausančio naujajam šeimininkui. Nors pripratus galiausiai imdavo blykčioti tikrasis veidas, kaip suplyšus seniems tapetams pasirodo už jų slypintys vis dar švarūs, puikiai išsilaikę senojo paviršiaus lopai, pritvinkę ankstesnių namo gyventojų prisiminimų. Vis dėlto kai kurie, iš nekantrumo arba nenorėdami atsilikti nuo mados, naują veidą susiveikdavo dar nespėjus susidėvėti senajam, lyg pirktų naujus drabužius, nors senieji dar visai nesunešioti. Šitaip elgėsi daug jaunų merginų, kartais jos susikeisdavo pavieniais bruožais su draugėmis, jei kokį vakarą išsiruošdavo į miestą ir panorėdavo pasipuošti didesnėmis ir ryškesnėmis akimis arba siauresne nosimi. Oda dėl to, žinoma, įsitempdavo, tačiau jausmas būdavo ne blogesnis, nei avėti spaudžiančius, dydžiu per mažus batus. Žinoma, ryškiausiai tą buvo galima pastebėti žvelgiant į augančius vaikus. Negalėdavai išlaikyti jų žvilgsnio, jis atsispindėdavo tuščias, tarsi ilgai žiūrint į veidrodį. Vaikai veidus nešiodavo kaip kokį daiktą, iki kurio dar turi užaugti ir kuris jiems tiks tik po daugelio metų. Beveik visada jų veidai būdavo per aukštai užkabinti, todėl vaikams tekdavo nuolat stiebtis ant
6
V E I D A I
pirštų galiukų ir iš paskutiniųjų stengtis pasiekti vidines vokų puses, kad pamatytų vaizdą. Kai kuriems, ypač mergaitėms, tekdavo gyventi mamų vaikystę, o jų pačių gulėdavo nukišta kažkur slaptame stalčiuje. Tokioms mergaitėms būdavo sunkiausia. Jų balsas verždavosi iš vidaus tarsi pūliai iš žaizdos, o jo skambesys gąsdindavo, lyg sužinojus, kad kažkas perskaitė jų dienoraštį, nors šis gulėjo užrakintas tarp šlamšto ir senų žaislų, menančių dar tuos laikus, kai dėvėjo seniai apleistą keturmetės veidą. Tas veidas spoksodavo į juos iš po sukučių ir suluošintų lėlių, žvelgiančių nekaltomis, išsigandusiomis, stiklinėmis akimis. Jų miegas buvo jautrus ir nerimastingas. Kiekvieną vakarą, kai tvarkydavosi kambarį, jos turėdavo surinkti nakčiai mintis tarsi paukščius, kuriuos reikia parvilioti į narvelį. Kartais kokia viena mintis pasirodydavo joms nepriklausanti, tad jos nežinodavo, ką su ja daryti. Paskubomis, nes visada būdavo pavargusios, nugrūsdavo ją kur nors už spintos arba įkišdavo tarp dviejų knygų į lentyną. Bet kai tos mergaitės pabusdavo, mintys nebetikdavo prie jų veidų, galimai ištirpusių bemiegant tarsi Užgavėnių kaukė, kurios kietas kartonas nuo šilto kvėpavimo susigarankščiavo ir sudrėko. Jos sunkiai užsidėdavo naująjį veidą priimdamos tokį likimą, o galva imdavo svaigti žvelgiant į savo pėdas, kurios per naktį dar labiau nutoldavo. Ji nužvelgė kambarį, tik akies krašteliu, nepasukdama galvos. Ten stovėjo tualetinis stalelis, naktinis stalelis ir dvi kėdės. Atrodė tuščias, tarsi kapas be antkapio ar kryžiaus. Priminė jai jaunystėje nuomotus kambarius, kur parašė savo pirmąsias knygas, tik ten atrado tą trapų saugumo jausmą,
7
T O V E
D I T L E V S E N
kurį suteikia pokyčių trūkumas. Ji gulėjo ant nugaros, ant savo pakloto gulto, sunėrusi rankas po sprandu. Reikėjo laikytis gan ramiai, vengti staigių judesių, kad tai, kas tūnojo sieninėje spintoje, tose nerimą keliančiose ertmėse, neišvirstų lauk kartu su visu suspaustu vaikystės nerimu. Ji lėtai ištiesė ranką migdomųjų tablečių. Paėmė dvi, užgėrė vandeniu. Gavo jas iš Gitės, kuri duodavo tiek, kiek jai atrodydavo reikalinga. Su Gite reikėjo elgtis atsargiau nei su kitais. Tam tikrus žodžius privalėdavai nuryti, prieš jiems paliekant lūpas, bet kokia kaina, bet kokiu būdu. Negerai, kad ėmėme tujintis, pagalvojo Lisė. Vieną pirmųjų vakarų, kai pas juos pradėjo dirbti, jos abi su Gertu išgėrė, o kadangi Gitė liaudies mokykloje buvo gavusi šiokį tokį išsilavinimą, jie pajuto, kad negali su ja elgtis kaip su paprasta namų tvarkytoja, kurios asmeninis gyvenimas – ne jų reikalas. Gitė atsirado prieš dvejus metus po staiga ją aplankiusios netikėtos šlovės, kai ji gavo akademijos vaikų literatūros apdovanojimą už knygą, kurios pati nelaikė nei geresne, nei blogesne už kitas savo parašytas knygas. Be mažai dėmesio sulaukusio poezijos rinkinio, ji niekada kitokių knygų nerašė, tik vaikiškas. Apie jas gražiai atsiliepė moterų žurnaluose, jas gerai pirko, o pasaulis, užsiėmęs suaugusiųjų literatūra, laimei, jų nepastebėjo. Žinomumas negailestingai nuplėšė šydą, kuris visuomet ją skyrė nuo realybės. Ji pasakė padėkos kalbą, kurią jai parašė Gertas, o ją pačią tuo metu apėmė vaikystės baimė būti demaskuotai, baimė, kad kas nors sužinos, jog ji vaidina, apsimeta tuo, kas nėra. Ta baimė jos nuo to laiko ir nepaleido. Duodama interviu ji atkartodavo Ger-
8
V E I D A I
to arba Asgerio nuomones taip, tarsi pati niekada nebūtų gebėjusi suregzti savarankiškos minties. Kai prieš dešimt metų Asgeris ją paliko, kartu joje paliko ir žodžių bei minčių sandėlį, kurį lyg lagaminą pamiršo geležinkelio stoties saugykloje. Kai visus juos išnaudojo, rėmėsi Gerto nuomone, kuri keitėsi priklausomai nuo jo nuotaikos. Tik rašydama ji savo mintis išliedavo, o kito talento neturėjo. Gertas šlovę priėmė kaip asmeninį įžeidimą. Jis teigė negalintis miegoti su literatūros gabalu ir energingai jai neištikimavo, kruopščiai informuodamas apie kiekvieną užkariavimą. Ji jautėsi taip, tarsi jos siela skęstų kokioj eketėj, nes tuomet jį dar mylėjo ir buvo apnikta baimės jį prarasti. Jos geriausia draugė Nadia, dirbanti vaikų psichologe, nusiuntė ją pas psichiatrą, šis paaiškino, kad ji traukianti emociškai komplikuotus, dominuojančios prigimties vyrus, abejojančius savo sugebėjimais. Ji buvo stropi pacientė ir pati pastebėjo tam tikrų panašumų tarp Asgerio ir Gerto. Tik tiek, kad Asgerį gan vėlai gyvenime ištiko karjeros šuolis, pareikalavęs absoliutaus ir nepailstamo šeimos įsitraukimo, tad žmona, rašanti kažką tokio paiko kaip knygos vaikams, staiga tapo silpnybe, kažkokiu neįgalumu, kurį bet kurią akimirką prieš jį galėtų panaudoti jo priešai. O štai Gerto neištikimybė, aiškino daktaras Jorgensenas, prie skyrybų niekada neprives, nes jis taip elgiasi daugiausia iš pagarbos jai. Tai buvo paprasčiausias priešgyniavimas, tolygus tokiam, kai dvimetis vaikas išverčia ant stalo košę. Gertas buvo susisaistęs su ja savo neurotiniais pančiais, tad mažai tikėtina, kad atsisakytų tapatybės dėl kažko, galbūt tik primenančio meilę.
9
T O V E
D I T L E V S E N
Migdomieji ėmė veikti, o kadangi ji nebuvo budri, vienas iš veidų atsiplėšė nuo kitų ir su atvira neapykanta į ją įsispoksojo. Tai buvo vaikystėje matyto nykštuko veidas; ji į jį atsigręžė, o jis savo ruožtu pasuko galvą jos pusėn. Iki savo dienų galo nešiosis šį veidą savyje tarsi seną kaltę, kurios neišpirks jokia atgaila. Išgirdo, kaip laukujų durų spynoje pasisuko raktas, bet garsas skambėjo tarsi per keletą vilnonių antklodžių sluoksnių. Tai Gertas grįžo namo. Ji klausėsi, kaip jis perėjo svetainę, pagalvojo, kad eina į virtuvę alaus arba į tarnaičių kambarį pas Gitę. Tada atsidarė durys ir jis atsistojo ant jos kambario slenksčio. – Miegi? – nedrąsiai paklausė. – Ne. Ji pasirėmė ant alkūnių ir pasižiūrėjo į jo batus. Jie priartėjo, tapo nesuvokiamai dideli it kokioje absurdo dramoje, kur pro grindlentes auga grybai ir svarbiausia užduotis gyvenime tampa juos išrauti. Jis priėjo dar arčiau, to jau per daug, apimta panikos pagalvojo ji, būti susituokus su visu žmogumi. Ji pažadino tuos keletą tarp jų kybojusių žodžių, sustingę ir nerangūs jie išsitiesė jai ant lūpų kaip iš miego pažadinti vaikai. – Sėskis, – paprašė ji. – Ar kas nutiko? Jis prisėdo ant kėdės kitoje naktinio staliuko pusėje. Lempa apšvietė jo nervingai gniaužomus kumščius. Veidas skendėjo tamsoje, tad jį teko išsitraukti iš atminties: gražų ir išvargusį, smulkių, taisyklingų bruožų. – Taip, – atsakė jis. – Nusižudė Grėtė.
10
V E I D A I
Ji pajuto jo žvilgsnį slystant savo veidu ir nusisuko į sieną. Smarkiau suplakė širdis. Ką derėtų jausti ir sakyti, kai nusižudo vyro meilužė? Tokio precedento nėra. Būdama su juo, buvo įpratusi naudotis senais, nunešiotais jausmais, tarsi aklasis orientuodavosi remdamasi vis labiau tolstančiais vaizdiniais, įspūdžiais iš tų laikų, kai dar galėjo matyti. Šiems jausmams priklausė tam tikri žodžiai ir intonacijos, tad pajudėti už gerai žinomos teritorijos ribų prilygtų klaidžiojimui po minų lauką. – Užjaučiu, – idiotiškai mandagiai pasakė ji. – Bet ar nebuvo tarp jūsų viskas baigta? Lyg pasakojai. Staiga žalios užuolaidos ėmė rodytis, tarsi būtų pasiūtos iš krepinio popieriaus. Tai turbūt tie migdomieji. Ji juto, kaip jie prislopindavo jos budrumą. Jis patraukė lempą, kad pasiektų cigaretes. Dabar ant jo veido krito šviesa, bet ji nenorėjo į jį žiūrėti. – Tiesa, – atsakė jis pavargusiu balsu. – Bet ji pradingo iš biuro niekam nieko nepranešusi. O jie žinojo, kad turiu raktą nuo jos buto, greičiausiai pati jiems pasisakė. Josefsenas paprašė manęs nueiti ten ir patikrinti, kas nutiko. Radau ją lovoje su tuščia stikline rankoje. Buvau priblokštas. Ne dėl to, kad tai mane kažkaip kompromituotų, bet supranti, į kokią velniškai gėdingą padėtį patekau. Visi žiūrėjo į mane taip, tarsi būčiau ją nužudęs. Prisidegant cigaretę jo rankos drebėjo. – Nuo pat pradžių žinojau, kad kvaila mintis pasirinkti vieną iš sekretorių. Ir dar tokio amžiaus. Kai netekėjusios moterys įpusėja ketvirtą dešimtį, rizikinga rodyti joms bent kažkokį gailestį.
11
T O V E
D I T L E V S E N
– Man keturiasdešimt, – išsiblaškiusi pasakė ji. Ir iškart pasigailėjo. Tai buvo dalis varginančio jų žaidimo, kuriuo ji niekada neatkreipdavo į save dėmesio. Juto jo žvilgsnį tarsi deginančią prožektoriaus šviesą. – Tai visai kas kita, – irzliai atsakė jis. – Tave jau sunku laikyti žmogumi. Visai kaip savaitraštyje matyti tavo buvusį, įtrauktą į geriausiai šalyje besirengiančių vyrų dešimtuką. Tau ir pačiai tai juokinga. – Gertai, – prabilo ji švelniu balsu, kuriuo norima nuslėpti meilės trūkumą. – Gal ji visai ne dėl tavęs taip pasielgė. Nadia sako, kad kai kurie žmonės turi žemą savižudybės slenkstį. Kartą ji man pasakojo apie jauną merginą, kuri nusižudė dėl to, kad pavogė jos dviratį. – Žinau, – atsakė jis. – Nepervertinu savo vaidmens. Bet rimtai žiūriu į savo darbą. O tokie dalykai jam trukdo. Pirmą kartą per visą šį pokalbį ji pažvelgė jam į veidą. Su juo buvo kažkas negerai. Visi bruožai kažkokie nutolę vienas nuo kito, kaip iš skirtingų namų surinkti baldai. Po akimis susimetę maži apvalaini maišeliai, kuriuose, atrodė, kaupėsi visi kartūs prisiminimai apie nenusisekusį gyvenimą. Kažkas panašaus į gailestį akimirką šmėstelėjo joje lyg švyturio spindulys per bangas tolumoje. Tada jos akys užkliuvo už jo ausų, baisiai didelių, apaugusių plaukais it žvėries. Taip negali būti. Ji užsimerkė ir vėl nugrimzdo į pagalvę. – Po kelių dienų viskas pasimirš, – pasakė ji. – Grįžk į savo kambarį, Gertai, man labai reikia pamiegoti. – Atleisk, – atrėžė jis įsižeidęs, – akimirką pamiršau, koks brangus tavo laikas.
12
V E I D A I
Jis pakilo, sukeldamas bereikalingo triukšmo, ir išėjo iš kambario, nepalinkėjęs labos nakties. Ji išjungė lempą, bet tamsa neguodė. Ką jis turėjo galvoje sakydamas, kad jos laikas brangus? Ar norėjo pasakyti, kad jai nebedaug teliko? Kažkas virtuvėje atsuko vandenį, į jos kambarį įsiskverbė šiurkštus berniukiškas juokas. Ji vėl uždegė šviesą. Tai Mogensas juokiasi. Jis nė nenutuokia, kad ji žino, jog jis miega su Gite. Ji taip pat miega su Gertu ir tvirtina, kad tai pasitarnaus jų santuokai, kurią ji buvo pasišovusi išgelbėti. Prie sienos stovėjo pora Hanės batų, kurių anksčiau nebuvo pastebėjusi. Batai raudoni, smailianosiai, Gerto dovana. Gitė sakė, jog berniukams negerai, kad Gertas taip lepina Hanę. Lisė nebuvo apie tai susimąsčiusi, kol Gitė neatkreipė jos dėmesio. Kažkodėl tie batai ją erzino, ji pakilo ir pastatė juos už durų, tada vėl atsigulė ir išjungė šviesą.
13
Jo veidas staiga išsiliejo, kaip tada, kai pamiršti persukti juostelę ir padarai dvi nuotraukas viename kadre. – Tu turi du veidus, – baugiai tarė ji. – Tai draudžiama. Galima nešioti tik vieną. TOVĖ DITLEVSEN (1917–1976) – viena unikaliausių XX a. danų rašytojų. Kadaise kritikų ignoruota, nes kilusi iš darbininkų klasės ir nesivaikiusi tuometinių literatūros madų, pastaraisiais metais iš naujo atrasta ir tarptautiniu mastu minima tarp svarbiausių savo kartos skandinavų autorių. Lietuvoje didžiulio dėmesio sulaukė 2022 m. išleistas T. Ditlevsen memuarinių knygų rinkinys „Kopenhagos trilogija“, laimėjęs „15min“ Metų knygos rinkimus geriausios verstinės grožinės literatūros kategorijoje. „Veidai“ – kitas garsus autorės kūrinys, paremtas jos asmenine patirtimi psichiatrijos ligoninėje, kovojant su depresija ir priklausomybe nuo raminamųjų. 1968-ieji, Kopenhaga. Knygų vaikams rašytoja Lisė pagaliau sulaukia pripažinimo. Tačiau džiugesį aptemdo pakitęs jos vyro elgesys: Gertas negali susitaikyti su žmonos šlove ir nė nenutuokia, kad Lisė žino, kas vyksta tarp jo ir namų tvarkytojos. Lisė taip pat žino, kad juodu mėgins jos atsikratyti. Stiprėjantis moters nerimas pamažu virsta obsesija, atvedančia ją į psichiatrijos kliniką. Čia ją pasitinka daugybė veidų. Teisiantys, įtarinėjantys, mylintys veidai – tarsi greitai besikeičiančios kaukės, tarp kurių lengva pamesti tikrąjį savo atspindį. Mėgindama grįžti į save Lisė susiduria su gąsdinančia mintimi: o kas, jeigu beprotybė – vienintelė jai įmanoma laisvės forma? „Veidai“ – įspūdingas kūrinys, nagrinėjantis T. Ditlevsen prozai būdingas psichinės sveikatos, moters vaidmens visuomenėje, meninės saviraiškos temas. Lisė Mundus – be galo įdomi, nepatikima pasakotoja, priverčianti susimąstyti apie veidus, kuriuos kuriame, slepiame ir keičiame palaikydami santykį su kitu.
ISBN 978-609-466-791-6
9 786094 667916
ROMANAS