PRANAS RAŠČIUS
Paragauki sulos Eilėraščiai
PRANAS RAŠČIUS Paragauki sulos
Kur pažvelgtum Pažvelgiu į dangų: spiečiai šviesulių... Apsvaigs galva... O visų šviesiausiai šviečia Lietuva. Pažvelgiu į vieną pusę: Merkio pasaka melsva ir Punioj vakario gūsiai,– Lietuva. Pažvelgiu į kitą pusę: ošia Baltija laisva... Dūžta bangos atsidusę,– Lietuva. Pažvelgiu atgal pro petį: maras... priespauda... kova... Ir sūnų per amžius gedi Lietuva. Pažvelgiu ramiai į priekį: ar slėnelis, ar kalva – tartum duoną dirvą riekia Lietuva. Pažvelgiu į žemę: broliai ilsis po smiltim sava... Tyliai sušnibžda senoliai: – Lietuva...
28
Akimirkos Ant ajero laumžirgis tupi, nuo šypsenos saulės apsvaigęs... Jį vėjas nubloškia į upę. ...Akimirkos tirpsta kaip snaigės. Švytruoja dalgeliai po lanką – čiobrelių žydėjimas baigės. – Bitutės – namolio! Užtenka... ...Akimirkos tirpsta kaip snaigės. Upėtakis paveja grobį, stiklinį paviršių suraikęs... Ramybė vėl upę apgobia. ...Akimirkos tirpsta kaip snaigės. Saulėlydis upėn atklysta, ir beržas, plačiai išsidraikęs, sužėri spalvom ametisto. ...Akimirkos tirpsta kaip snaigės. Vandens pasroviui nuridenamas sužybčioja kiaukutas sraigės. ...Akimirkos, visas gyvenimas ištirpsta taip greitai, kaip snaigės.
72
Atsišauk! Mano džiaugsme tylus, mano skausme gilus, atsišauk!.. Nors nutolus esi lyg žvaigždelė šviesi, neištirpk debesy... – atsišauk!.. Nuo bevardės kalvos, iš smiltelės gelsvos atsišauk!.. Iš gelmės Žeimenos kaip viltis – žalzganos, iš raudos ir dainos – atsišauk!.. Sužvilgėjus silpnais laumžirgėlio sparnais, atsišauk!.. Žilo kaimo gale, šalia kelio bailia sušlamėk smilgele – atsišauk!.. Ąžuolų gaudime širdimi neramia atsišauk!.. Rudeninėj tyloj, vakarinėj migloj ir džiaugsme, ir skausme atsišauk!.. Trokštu aš taip nedaug ir beviltiškai daug – atsišauk!..
74
Duona Gyvenimas – kepalas duonos. Diena – viena riekė. Nežinom, visai nežinom, kiek mums paskirta riekių. Žinia, apytikriai galim atspėt, kiek kartų rieksim. Tiktai ar verta, ar verta riekes iš anksto skaičiuot? Tačiau kiekvienas norim duonos turėti sočiai. Ir žinom kiekvienas, kad duona niekad nenusibosta. – – – Ir nesibaigia kartu su mumis.
75
Troškimas Vakaro veidą neskaistų vyturio giesmės gaivino, kad kuo ilgiau už eglyno saulė nenusileistų. Naktį balsai lakštingalų, nors jau pasislėpė mėnuo, paupio karkluos ilgino, kad per anksti iš inkilo nepasipiltų varnėnai. Laikas ežero plokštuma, kalnu ir upės vingiu šniokščia lyg vandens versmingi. ...Ak, kaip kiekvienas trokštame savąjį džiaugsmą prailgint!
101
Maža autobiografija Spindulį džiaugsmo sugėriau su beržo sula. Šilagėlių žiedlapiai pražydino lūpas šypsena. Žiemą iššalusios obelys suželdino rūpestį. Posūkyje prie dulkančio kelio išdygo meilė. Ištikimybę draugams atskraidino gulbės pavasarį. Tamsiomis mintimis gausiai apdovanojo bežvaigždė naktis. Skubantis upokšnis krūtinėn įliejo nerimą. Išrautas atsiskyrėlis ąžuolas paliko vienatvę. Viską į neišpainiojamą kamuolį sujaukė gyvenimas. 118
* * * Kantrus būk, berže, kai užklupęs ruduo pradės tave kankinti ir plėšyti lapus virš upės, kasdien slopinti šviesią mintį. Todėl, kol tavo balto kaklo šarmota kilpa dar neveržia, – saulėtą dieną, naktį aklą dainuok ir šok prie upės, berže! Sušokęs neramioj pakrantėj liepsningą paskutinį šokį, ne apie žiemą aštriadantę – apie pavasarį svajoki. Ne apie gervę išlydėtą – apie sugrįžtančią padange ir nusileidžiančią iš lėto į mudviejų gimtinę brangią.
162
Šaltiniai Iš šaltinio vieno gėriau (net sapnuos aš jį matau), džiaugsmą, grožį, meilę, gėrį iš šaltinio vieno gėriau ir vis troškulį jutau. Gėriau iš šaltinio kito per naktis slogias, rūsčias, kai ilgai ir sunkiai švito, gėriau iš šaltinio kito skausmą, liūdesį, kančias. Ir kasdien geriu iš trečio (ak, kokia gelmė melsva!) viltį, amžinąją pradžią aš kasdien geriu iš trečio lyg ištroškusi dirva. –––––––––––––– Tie šaltiniai Lietuva.
169
Išliek... Savo atilsį išlieki šviesią naktį, kada šypsena į kūdikio sapnus teka švelniai lyg medus lipnus šviesią naktį, ėmus dangui degti. Savo žavesį išlieki saulei tekant, kai ranka sėjėjo tartum spindulys švysčioja miglotoj dirvoj į šalis, saulei tekant, giesmininkams šnekant. Savo rūpestį išlieki tvankią dieną, kai rugiams grūmoja juostantis dangus ir saulėto grūdo gelbėti žmogus tvankią dieną skuba per rugieną. Savo nerimą, kankinantį nuo seno, – ko sulauksim, kas gi bus rytoj? – Merkyje, Šešupėje, Šventojoj ir Ventoj – vakare išliek, gimtine mano!
204