VANDENS ILIUZIJA
Visi šios knygos veikėjai, įvykiai ir vietovės yra visiškai išgalvoti. Ši istorija yra autoriaus fantazijos vaisius ir neturi jokio ryšio su realiais asmenimis, vietomis ar įvykiais. Bet kokie panašumai yra visiškai atsitiktiniai. Knyga skirta skaitytojų pramogai.
Viršelio dizainerė Tyla Audroje Spauda: www.booksfactory.lt
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN: 978-609-96534-5-7
© TYLA AUDROJE, 2026
TYLA AUDROJE
VANDENS ILIUZIJA Kai žodžiai neiškeliauja, jie grįžta pas tuos, kuriems priklauso
„3D SERVISAS” KAUNAS, 2026
Šią knygą skiriu savo plunksnos draugei Kamilei Birgei. Už tylą, iš kurios gimsta šviesa. Už tai, kad nepabūgai prarasti savo jūros ir vis tiek išdrįsai dar kartą įbristi į bangas. Tavo istorijos — vertos būti išgirstos.
1 DALIS STELA BJANKA. NIUJORKAS. PRIEŠ KALĖDAS Šalta. Per daug šalta. Jei ji nebūtų taip stipriai apsikabinusi mano kaklo, gal būtų lengviau judėti. Jos akyse — begalinis siaubas. Mažylės striukė buvo išsipūtusi nuo vandens, o žieminiai batai skaudžiai daužėsi į mano kūną. Ledinis vanduo skverbėsi po drabužiais, lindo po oda, varžė kiekvieną raumenį. Nespėjau nusispirti batų — jie aukšti, suvarstomi, o kiekviena sekundė brangi. Į vandenį šokau tik nusimetusi striukę. Šuo kapanojosi netoliese. Kai srovė jį prinešė arčiau, sugriebiau už sprando ir sviedžiau kranto link. Mažylė vis panirdavo. Nebuvo kada galvoti — tik veikti. Bandžiau prisiirti prie kranto, bet ten akmenys — slidūs, aštrūs, apsinešę dumblu. Tėkmė mus pagavo ir nešė tolyn. Kūnas stingo, judesiai lėtėjo, batai traukė žemyn. Mažylė nebeverkė — nebeturėjo jėgų.
Kai srovė prinešė prie tilto, įsikibome į armatūros strypus. Pirštai kieti, be gyvybės, bet laikiausi. Ant kranto mačiau žmones — jų šauksmai pasiekė tarsi per stiklą. Sirenos. Gelbėtojai negalėjo mūsų pasiekti — remontas, užtvarai, metalinė tvora. Aš nebejaučiau kūno. Ausyse spengė. Kažkas bandė prasiveržti pro užtvarus. Slinkau palei armatūrą arčiau, kad jie pasiektų vaiką. Mažylė nejudėjo. — Judėk! — surėkiau piktai, nors iš tiesų maldavau. Ji krustelėjo. Stūmiau ją link kranto visomis likusiomis jėgomis, kol vienas vyras pagaliau sugriebė jos rankovę. Laikiau mažylę, kol jis ją tvirtai perėmė. — Laikyk! Laikyk ją! — sušnibždėjau. Jie traukė mergaitę aukštyn, bet ji buvo įsikibusi į armatūrą. Bandžiau atplėšti jos pirštus — rankos slydo, šaltis pervėrė sąnarius, skausmas degino. Tuo pat metu strypas ištrūko iš konstrukcijos, ir srovė mane vėl pagrobė. Dar spėjau pamatyti, kaip vyras ištraukė vaiką į krantą. Mergaitė sukniubo ant žemės. Šalia jos pribėgo šuo ir isteriškai lojo, tarsi ragintų mane nepasiduoti. Aš vandenyje. Nebeturiu jėgų. Kalėdinės eglutės pakrantėje mirksi — jų šviesos tolsta, blėsta. Visą gyvenimą praleidau šalia jūros — šiltos, saulės glostomos. Vanduo man visada buvo namai. O dabar jis ledinis, svetimas, baudžiantis. Ar vertėjo bėgti taip toli, kad numirčiau čia? Šaltoje upėje, prieš pat Kalėdas… Vanduo viską apgaubia. Akys merkiasi. Plaukai limpa prie veido. Noriu ilsėtis. Staiga — šiluma. Gvidas. Jo šypsena, jo juokas.
Mama. Ji šypsosi, rankose laiko du apelsinus. Kaip seniai jos nemačiau… Vanduo įsiveržia į burną. Kosėju, springstu, dar mėginu iškilti. Ir tada — tyla. Stiprios rankos mane pastveria. Skauda viską. Girdžiu tolimą, bet atkaklų balsą: — Kvėpuok… Kvėpuok!
2 DALIS GRĖJUS. LEDINĖ UPĖ Aplankėme Marijos senelę. Artėja Kalėdos, o mes ją matome taip retai. Iš visko, ką turėjo, jai beliko tik Marija. Po tos avarijos prabėgo jau metai. Pas mus — ne ką geriau. Marijai — penkeri. Bet kai jos akyse žuvo mama, ji nustojo kalbėti. Dievas išsaugojo ją man, tad mes likome dviese. Na, dar pomeranijos špicas Čikis — oranžinis kailinis kamuoliukas, kurį nupirkau Marijai, norėdamas, kad ji turėtų ką glausti prie savęs. Šiandien vėl teko pažvelgti į Marijos senelės akis — pilnas skausmo, nevilties ir priekaištų man. Gal visa tai nebūtų nutikę, jei tą vakarą būčiau galėjęs jas nuvežti pats. Jeigu. Į vieną žodį „jeigu“ telpa tiek daug: skausmo, nevilties, ašarų.
Nieko nebegaliu pakeisti. Marija tyli nuo to vakaro. Ji tarsi numirė kartu su motina — tik per klaidą vaikšto, mato, kvėpuoja. O ar jaučia? Nebežinau. Reikia laiko — tik kur jo pasisemti? Sustojome prie krantinės. Važiavome ilgai, todėl ir mums, ir šuniui reikėjo pajudėti. Čia gražu: medžiai papuošti kalėdiniais žaisliukais, pristatyta įvairiausių ledo skulptūrų. Marija išlipo iš mašinos. Rankose — Čikio kamuoliukas. Jiedu bėgo kartu. Mačiau, kaip jai iš rankų išslydo pavadėlis, o šuo nusivijo numestą kamuoliuką. Norėjau juos nufilmuoti, bet susigaudžiau, kad telefonas liko automobilyje. Grįžau jo pasiimti, tada skubėjau atgal — tik jų jau nebemačiau. Staiga išgirdau klyksmą. Šuns lojimą. Krantine vaikščiojantys žmonės rodė upės link. Nubėgau prie krašto. Apačioje — upės vaga. Pamačiau, kaip mergina numetė geltoną striukę ir kuprinę ant žemės ir šoko į vandenį. Sustingau. Ir tik tada pamačiau: Čikis kapanojosi vandenyje, o manoji Marija vis panirdavo ir išnykdavo. Sukaustė tokia baimė, kad akimirką negalėjau net pajudėti. Mačiau, kaip ta mergina pasiekė Mariją, pastvėrė ją, paskui čiupo šunį ir sviedė kranto link. Visas šlapias, drebėdamas jis ropštėsi betono šlaitu ir isteriškai lojo, tarsi šauktųsi pagalbos. O jas abi nešė srovė. Kažkas jau buvo iškvietęs gelbėtojus, o aš rėkiau merginai, kad irtųsi prie kranto.
Bet tai atrodė neįmanoma: Marija buvo pakibusi jai ant kaklo, vanduo ledinis, rankos stingo. Jos bandė priplaukti prie akmenų, bet šie buvo slidūs, apledėję. Srovė jas vėl pagrobė. Abi tolo, artėjo prie tilto. Ten — tinklas iš armatūros, matyt, vyko remontas. Rėkiau jai, kad plauktų prie jo. Nežinau, ar ji girdėjo, o gal kalbėjausi su ja tik mintyse. Kažkur tolumoje pasigirdo sirenos. Pirmą kartą jos man skambėjo kaip muzika. Ji taip ir padarė — įsikibo į tą metalą. Atsidusau. Dabar tereikėjo jas ištraukti. Bandžiau prieiti prie tilto atramos, bet viskas buvo aptverta. Kartu su keliais įvykį stebėjusiais žmonėmis išlaužėme aptvarą ir puolėme prie upės. Jos abi jau buvo pamėlusios nuo šalčio. Stvėriau Mariją už striukės rankovės, bet ji buvo įsikibusi į armatūrą ir nepaleido. — Marija, paleisk, — prašiau. — Paleisk, mažyte… Bet ji laikėsi, tarsi įsikibusi į patį gyvenimą. Pagaliau pavyko atplėšti jos pirštus nuo metalo ir ištraukti ją į krantą. Tuo pat metu armatūros strypas ištrūko iš konstrukcijos, ir srovė nunešė merginą, kuri išgelbėjo mano vaiką. Mes gelbėjome Mariją, o ji tolo. Krantinėje — chaosas. Vieni skambino telefonu, kiti bėgo, ieškojo virvės. Aš pats šaukiau, bet nebesupratau, kam. Marija mano glėbyje drebėjo, jos lūpos buvo pamėlusios. Laikiau ją, tarsi bijočiau, kad ji vėl išslys. Atrodė, kad praėjo amžinybė. Pagaliau krantinėje sustojo gelbėtojų automobiliai.
Gelbėtojai iššoko iš automobilio, tempėsi valtį, vilkosi kombinezonus. Vienas jų pribėgo prie mūsų, užsimovė pirštines, greitai patikrino Marijos pulsą, vyzdžius ir apklostė ją termoplėvele. Tuo metu suskambo mano telefonas. Skambino brolis Nikas. Jis jau buvo netoliese — turėjome susitikti. Tačiau aš nubėgau į priekį palei upę, todėl jis mūsų nematė. — Bėk į priekį, — išrėkiau į ragelį. — Marija skendo, ją ką tik ištraukė, o merginą, kuri ją išgelbėjo, nunešė srovė! Dabar jie bando ją surasti! — Tuoj! — atsakė jis.