Issuu

Aš dabar ramus kaip belgas. Mes dabar visi lygūs, o tada buvo hierarchija. Tas pats buvo kine: nuolat reikėdavo įrodinėti. Dabar yra priklausomybė, bet tai jau ne aš mes visi turime paklusti. ... Menininkas kelia gyvenimo prasmės klausimą, nors žino, kad neras atsakymo, nors visi jau įsitikino, kad to atsakymo apskritai nėra. Mane visada žavėjo alchemikai, bandantys šiukšlę auksu paversti. Jie tikri menininkai, bepročiai ir, svarbiausia, tikintys. ... Aš netapau nei aktoriumi, nei režisieriumi. Kai tapsiu – mirsiu. Taip sakydamas tikrai nekoketuoju. Šiandien aš tik noriu pasidalyti savo atradimais. Menas yra ženklų, simbolių kalba. Išmokti juos suprasti ir yra patirtis. Va lentinas Masa l sk i s

ISBN 978-9986-16-783-9

9 789986 167839

(g. 1964) 1982–1987 m. studijavo teatrologiją

Valentinas Masalskis Ieškant teatro

diktuoju, ne Masalskis įsakinėja, o pati tema, kuriai

Daiva Šabasev ič ienė Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kino institute (dabar – Sankt Peterburgo teatro meno akademija), 1987–1998 m. dirbo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Teatro skyriuje.

Tai mane siutindavo ir aš tuo metu daug gėriau.

teat

režisieriui „bombonkę“, o jis dar įvynioja į kokį popieriuką.

Vale

Masa

ntin

ant

kad tai ne šūdas. Aš prarasdavau tiek jėgų... Arba duodi

a Ša base viči enė

būti vergu. Nebereikia duodant saldainį valandą įrodinėti,

ntin o Ma sals nūdi kio enos tale kuri L ietu ntas e vi vos – vi enai teat enas p ar mani re. era, ryšk kita Yra iaus ip a kalb t alen ių r titi os k prie ting eišk nka ultū šing ų inių kart teat ra, ai – ų r n o e p pane t gy įsij o ž r m e onių ikiu igia veni auti , s (v deši mo b mas kart aidy mtme ūdu) į sa o s bos sąvo čius , o vo p savo ką. Masa rofe jaud teor Jo k lski siją ina Varg iją, a s r ž u ar j š i au d ir t tlig ūrov rasi augi ai t iška us. a a s J kitą u ka mpa spin is k ip t svar duli uria tokį ris biau uoja s a a i vo t s siu ntį tra eatr atsk teat ir į ą, aito ro m vair s ta enin iaus ginč š inką i k o u mis . ytųs , ku idėj i ir ris omis taip teik tų s akty avo viai Iš a Masa pasi tvir lski ūlym ų ir o ke us. lias aist , ir ring vals „Men ų tybi šio ų sa poka niam keli mbūr lbių e dr o že is“, ryšk a n m (Vid k o l k ėja s ai: uria teat mant ir d m a e r o Ba r e b j , a i s Ka s de jo s rtul u b u i n i o o o („.. utav rgan nuom oper .su o ka izuo onių a „P Goet i t p as amok sula reži he’s a“), ukę sier „Fau Liet j k i o o u n s s sava uvos trov tu“) rank ersi spek naci ir p i š Thom takl š onal kų er p ki p o Be iai inia asta roje rnha – Fi Will me d rąjį ktai rdo odor iamo r amos deši „Įpr o Do Shak mtme teat očio stoj espe tį r e e j v a p ė s r a g k e s a „Kon io „ ’o „ t “ a t i yti r „P trab Nuol Kara asau osas anki lius lio “, T o j L i y “, ras“ geri ankr , Pa ntoj edo Mari t a D r e-Fr s“, orst icko ance o „A Süsk š, F Mars i n do ojer ot „ bach Lauk as“, im s kamb učio “. Daiv a Ša base viči enė

Iešk

dirbame, ir tai yra kūryba. Man nereikia įrodinėti, įtikinėti,

Vale

Daiv

Aš dabar kuriu, esu laimingas. Su trupe mes diskutuojame,

Daiva Šabasevičienė

...

lski

1998–2002 m. dėstė teatro istoriją Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1994-ųjų – Lietuvos nacionalinio dramos teatro literatūros skyriaus vedėja, yra paskelbusi daug straipsnių ir recenzijų apie dramos teatro spektaklius, pokalbių su režisieriais, scenografais, aktoriais, parengusi kūrybinių teatro menininkų portretų. 1997 m. organizavo teatro forumą „Moterys teatre“. Parašė monografiją „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“ (2007), sudarė knygas apie aktorių Arną Roseną (2008), aktorių ir režisierių Adolfą Večerskį (2009).

Masa

lski

ntin

Iešk

Daiv

ant

teat

a Ša base viči enė

Vale

VILNIUS

2010

UDK 792.071(474.5):929Masalskis Ša-03

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondui parėmus

Nuotraukos iš Valentino Masalskio asmeninio archyvo ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro rinkinių Nuotraukų autoriai: Algimantas Aleksandravičius – p. 40, 124 Jonas Bagdonas – p. 17, 66, 67 Milda Juknevičiūtė – p. 173, 174, 175, 176, 178, 179, 182 Mindaugas Kavaliauskas – p. 30, 46 Marius Macevičius – p. 213, 214, 215 Dmitrijus Matvejevas – viršelis, p. 29, 100, 101, 102, 103, 134, 135, 146, 148, 149, 185, 188, 198, 200, 201, 206, 207, 210, 219, 220, 221, 223 Žilvinas Pekarskas – p. 53, 54, 55, 59, 70, 106 Saulius Šauklys – p. 72 Gintautas Trimakas – p. 192, 193 Renata Valčik – p. 94, 95 Juozas Valiušaitis – p. 6, 7, 10, 11, 12 Gintaras Zinkevičius – p. 86, 89

ISBN 978-9986-16-783-9

Turinys 8 / Teatro tiesos link 20 / Užkulisiai 170 / Scena 224 / Kolegos apie Valentiną Masalskį 230 / Masalskio pagyrimas 236 / Biografija

Ieškant teatro

Te a t r o t i e s o s l i n k

Teatro tiesos link

Apibūdinti Valentiną Masalskį – tas pat, kas apibrėžti ne tik Lietuvos teatro kontekstą, situaciją, ligas, bet ir atsakyti į klausimą, kas yra teatras apskritai. Šio aktoriaus kūrybinis gyvenimas aprėpia gausybę teatro komponentų – pradedant dramaturgija ir baigiant subtiliausiais terminais, atskleidžiančiais vaidmens kūrimo būvius. Valentino Masalskio talentas yra vienas ryškiausių fenomenų nūdienos Lietuvos teatre. Yra talentingų teatro žmonių, kurie vienaip ar kitaip atitinka kartų poreikius (vaidybos maniera, kalbos kultūra, net gyvenimo būdu), o V. Masalskis priešingai – paneigia kartos sąvoką. Jo karštligiškas įsijautimas į savo profesiją jau daugiau kaip tris dešimtmečius jaudina žiūrovus. Jis kuria savo teatrą, savo teoriją, ir tai tampa svarbiausiu atskaitos tašku. Vargu ar rasi kitą tokį aistra ir įvairiausiomis idėjomis spinduliuo jantį teatro menininką, kuris prieš repeticijas dirbtų net daugiau nei per jas, taip aktyviai ginčytųsi ir teiktų savo pasiūlymus. Ne tokia jau tolima praeitis – V. Masalskio žavusis Poco iš Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“, jo suburtas „Menų sambūris“, kuriame gimė garsioji Eugène’o Ionesco ir Vidmanto Bartulio opera „Pamoka“, kontroversiškų nuomonių sulaukęs Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustas“, Nacionaliniame dramos teatre pastatyti spektakliai – Fiodoro Dostojevskio „Nuolankioji“, Thomo Bernhardo „Įpročio jėga“ ir „Pasaulio gerintojas“, Williamo Shakespeare’o „Karalius Lyras“, Patricko Süskindo „Kontrabosas“, Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler „Aš, Fojerbachas“, Marie-France Marsot „Laukim skambučio“ ir kt. Jis idėjas generuoja jau kelintas dešimtmetis – galima būtų ilgai vardyti spektaklius, sumanymus. Nemažai jų V. Masalskis įgyvendino, intensyviai dirba ir dabar. Kupinas naujų idėjų neatsisako ir senų, pavyzdžiui, „Jobo dramos“.

Te a t r o t i e s o s l i n k

Jeigu įdėmiau pažvelgtume į kūrinius, kuriuos stato V. Masalskis, visi jie – teatro Biblija. Ir ją sudaro ne vien garsių rašytojų, dramaturgų pavardės. Jis tapo neakivaizdžiu daugybės teatralų mokytoju. Į Kauną žiūrėti V. Masalskio važiuodavo pulkai, jis ilgą laiką buvo teatro guru. Jis niekada nekoketavo, nesivaipė. Būdamas gal kiek arogantiška ir bekompromisė asmenybė, jis kai kam dažnai sukeldavo siaubą. Ypač miesčionims. O teatre tokių daug, jie įsitrina, pradeda politikuoti, o darbo dirbti nesugeba. Yra ir dorybės apsėstų teisingųjų, kuriems per visą gyvenimą taip ir nepavyksta sukurti įtaigesnių darbų. Talentas – ir Dievo dovana, tačiau Valentino pavyzdys – įrodymas, kad tik aukojant save, nuolat didinant savo intelektinį potencialą, nuolat skaitant naujausius literatūros atradimus, naujausius vertimus įmanoma žengti į priekį.

Poco – Valentinas Masalskis. Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“, režisierius Valentinas Masalskis. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1995.

Ieškant teatro

Paklauskite nors vieno aktoriaus, kada jis išsimiega, kada gali po „chaltūrų“ atvykti į repeticijas? 10 ar 11 valandą? Valentinas – dar neišaušus, kol bunda gamta, kol dar neknibžda teatro virtuvės skruzdėlynas. Kai dauguma jo kolegų tik ropoja į teatrą, jis jau mojuoja pro mašinos langą. Penktą, šeštą, vėliausiai septintą jis jau būna scenoje, vienas su savimi. Įdomu būtų paklausti psichiatrų, kaip toks žmogus neišprotėja. Kad Valentinas skiriasi iš kitų – tai faktas.

Te a t r o t i e s o s l i n k

Ieškant teatro

V. Masalskis scenoje kenčia kartu su savo išrinktaisiais. Jam teatras tikrąja to žodžio prasme – gyvenimo būdas, pats gyvenimas. Todėl daug kartų vaidinami spektakliai niekada nebūna vienodi ar netgi panašūs. Kiekvieną kartą mes regime Valentiną vis kitokį. V. Masalskis, būdamas įstabus gyvenimo analitikas, spektakliuose sugeba analizuoti ir save. Žinodamas, kad praeityje jam labiausiai sekėsi fortissimo arba ribinėmis plastinės išraiškos priemonėmis kurti savo personažus, šiandien stengiasi pasiekti kokybės pačiais subtiliausiais niuansais, pačia jautriausia aktorine amplitude. Jis tarytum tramdo savo prigimtį, tramdo savyje slypintį žvėrį. Tai ne vien „kančia“ ar „išgyvenimai“, tai ir analitinis pasaulio suvokimas, būsenų analizė, gyvenimo ir kūrėjo hermetiškumas. Aplink V. Masalskį buriasi ieškantys menininkai. Jis yra pakerėjęs ne vieną aktorių – jie maksimaliai atsivėrė bendruose projektuose. Prieš dešimtmetį – Audronė Paškonytė, Ridas Jasiulionis, Robertas Vaidotas, vėliau – Vaidotas Martinaitis, Diana Anevičiūtė, Irmantas Jankaitis, šiandien – Šarūnas Puidokas, Eglė Gabrėnaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Arūnas Vozbutas, Remigijus Bučius. V. Masalskio bendraminčiai, bendrų meninių projektų autoriai buvo dailininkas Jonas Arčikauskas, kompozitorius Vidmantas Bartulis, šiandien – dailininkė Renata Valčik, dainininkė Saulė Šerytė, kompozitorius Tomas Kutavičius. Ir nedrįsk pavadinti Valentino Masalskio viso to epicentru – gausi į kaktą. Jis pripažįsta tik bendrą kūrybos procesą, o rezultatu, dvasiniu pelnu dalijasi su visais. V. Masalskio mąstymo švara ir maksimalumas, nuoširdus bendravimas pavergia ir kino studijų žmones. Užkalbink kartu su V. Masalskiu dirbantį aktorių – ir prasidės daugiasluoksnis citavimas, avangardinės politinės pranašystės – visa tai iš autentiško aktoriaus gyvenimo. V. Masalskis niekada nemeluoja – nei scenoje, nei gyvenime. Dar 1983iaisiais, vaidindamas Albert’o Camus „Kaligulą“, jis reikalavo mėnulio, šis jausmas jį persekiojo (skambindavo savo partnerei Rūtai Staliliūnaitei, prašydavo konjakėlio ir jį gurkšnodamas teatre pratūnodavo kelias valandas). O šiandien jis gyvena krauju. Šiuolaikinis teatras V. Masalskiui labai rūpi: „Gal teatre atsiras naujų formų, jei nenueisime į pornografiją, 13

Te a t r o t i e s o s l i n k

nepradėsime rodyti nuogų užpakalių. Europoje pykstama ant amerikiečių, kad per juos Europon veržiasi technikos teatras. Daug muzikos, mikrofonų, leidžiasi kupolai... Bet žiūrovai – kaip vaikai. Ateina su stiklu vyno, atsisėda: na, rodyk. Tada tu juos išgąsdini, pačiumpi už pažastų – jie verkia ir bijo, juokiasi ir trypia, pamiršę savo taures. O paskui jau klykia. Jie pasiilgę tikro prakaito ir kraujo, moka įvertinti tavo aukojimąsi ir degimą. Jie mato tikras gladiatorių kautynes, jie – už jas.“ V. Masalskis, kurdamas vaidmenis, ypač jaučia jų intelektinę įtampą. Bet jo personažų intelektas – visada įaudrintas, karščiuojantis, sužeistas. Per žingsnį nuo ciniškos nevilties. Žvelgdamas į V. Masalskio kūrybinę biografiją, regi sudėtingiausius tekstus, kurie patys savaime režisuoja psichiką. Nuo pat pirmųjų spektaklių jis tapdavo pagrindiniu atlikėju ne vien dėl to, kad paskirdavo režisierius. Valentinas Masalskis „pagrindinis“ dabar, kaip ir anksčiau, dėl to, kad jis vienam ar kitam vaidmeniui kaip žmogus subręsta dar iki repeticijų. Vėliau lieka tik profesijos subtilybės. Daugelis aktorių, sėdėdami minkštuose foteliuose ar maukdami alų, išdidžiai svajoja apie savo hamletus. V. Masalskiui viskas klojasi natūraliai. Ir nesvarbu, ką jis vaidina – vabalą, antraeilį personažą, – jis visuomet esti centre. Išėjęs iš teatro, V. Masalskis kuria teatrą savyje, aplink save. Spektakliai, kuriuose vaidino, dabar vaidina ar kuriuos režisuoja V. Masalskis, visada kvepia tam tikra teatro sensacija – net jei ir nepretenduoja į režisūriškai emancipuotą žemę. V. Masalskį visada malonu stebėti, kartu su juo išgyventi sceninį gyvenimą. Jis gyvena teatru, mąsto juo, miršta jame. Žmogus teatre gali apsivalyti – kaip ir bažnyčioje, todėl labai svarbu turėti sau tinkamą bendrininką. Aš renkuosi ir jums siūlau Valentiną Masalskį. Jis sugeba aplink save sukurti tokį energinį lauką, kuris riboja, atskiria, išskiria jo spektaklius (nesvarbu, ar jis vaidintų, ar režisuotų) kaip savito, atskiro teatro vienetą. Taip buvo „Pamišėlio užrašų“ laikais, taip yra ir dabar, nors Nikolajaus Gogolio inscenizacijos gėlių puokštė šiandien jau nebekvepia pavasariu ir ilgesiu, o „pamišėlio“ lietpaltis virto muziejaus eksponatu. 14

Ieškant teatro

Pasikeitė laikas, pasikeitė aktorius, tačiau širdis liko ta pati. Ir aktoriaus užmenamų mįslių nesumažėjo – ilgiesi „ano“ Masalskio, turi „šitą“. Jo negali nei pagauti, nei užčiuopti: tokio žvilgsnio, tokios teatrinės karštligės šiandieniame teatre beveik nebepamatysi. Masalskis valdo viską: erdvę, laiką, ritmą, rimą. Jis jaučia saiką, sugeba išgryninti tai, kas kito rankose virstų štampų grandine. Jam teatro kurti nereikia, nes jis pats yra teatras. O kokio stebuklo kadaise sulaukė vaikai! Ne vienas esame užaugęs su V. Masalskio įrašais. Atmintin įsirėžusios Justino Marcinkevičiaus „Voro vestuvės“ turėjo netgi tapti išsvajoto „Kubilo teatro“ pradžia. Ši idėja, kaip ir daugelis kitų, nebuvo įgyvendinta, tačiau sukurtas dvasinis laukas paliko neįkainojamų pėdsakų: teatro aristokratais tapo ne vienas V. Masalskio bendražygis. Ir šiandien, nors „Kubilo“ nėra, gyvenimas verda, kunkuliuoja kaip tikrame katile: nuolat vyksta repeticijos, spektaklis keičia spektaklį, V. Masalskio akademija veikia. Jo teatras kaip liga, mistinis virusas, padedantis sveikti. Galų gale tai – visiškas apsivalymas. V. Masalskis nemėgsta nieko netikro. Ne sykį jis yra atsisakęs pagrindinių vaidmenų tiek teatre, tiek kine. Ypač atidžiai renkasi medžiagą. Abejotinos interpretacijos – ne jam. Tikras žmogus ieško tikros medžiagos. Gal tai paveldėta iš Mamos? Teko klausytis jo įrašytų Mamos dainų. Valentino Mama nėra profesionali dainininkė, bet jos nuostabiai atliekamos bažnytinės giesmės byloja apie Dievo duotą talentą, kurį paveldėjo ir sūnus. V. Masalskio pilna visur: ten, kur jis dirba, juo žavisi visi – nuo kolegų aktorių iki budėtojų. Jam svarbu viskas. Dėl to scenoje jis atrodo tartum nuogas: jam netrukdo nei grimas, nei kostiumas, nei rekvizitas ar butaforija. V. Masalskis serga teatru: „Sutarkime vieną dalyką: bet kuri nesėkmė Lietuvos teatre yra visų teatrų nesėkmė. Tai turi suprasti visi aktoriai ir režisieriai. Kiekviena sėkmė – bendra. Privalome palaikyti vieni kitus. Daug kalbama apie laisvą menininką. Mane ima juokas: nuo ko tu laisvas, žmogau? Ar nuo savo protėvių kaulų, nuo meilės, nuo mamos, nuo vaikų, nuo gatvės, nuo tėvynės sąvokos? Man atrodo, kad tėvynė yra dvasios būsena. Arba ją turi, arba ne. Tai ir sienos, ir erdvė, ir tavo tualetas, ir tavo knyga. 15

Te a t r o t i e s o s l i n k

Džuljeta – Nijolė Lepeškaitė, Artašesas – Valentinas Masalskis, Mikaelas – Robertas Vaidotas, Anahita – Jūratė Onaitytė. Zorairo Chalapiano „Lopšinė“, režisierius Jonas Vaitkus. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1976.

Ieškant teatro

Juhanas – Valentinas Masalskis, Hunas – Viktoras Šinkariukas. Mati Unto „Svarbiausioji repeticija“, režisierius Jonas Vaitkus. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1980.

Juokdarys Stančikas – Valentinas Masalskis. Juozo Grušo „Unija“, režisierius Jonas Vaitkus. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1978.

Piotras – Valentinas Masalskis. Maksimo Gorkio „Paskutinieji“, režisierius Jonas Vaitkus. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1978.

Te a t r o t i e s o s l i n k

Jeigu menininkas nuo viso to laisvas, tai, dovanokit man, prie ko jis prisirišęs? Todėl man nesuprantamas meno kosmopolitizmas. Kuo dažniau mane laiko archeologine iškasena, tuo dažniau džiaugiuosi ir esu laisvas.“ Valentino Masalskio kūryba įrodo, kad jis yra grynojo teatro šalininkas. Jo kūriniai – kaip vanduo (ar net vynas) ištroškusiam. Jis kuria tokį teatro modelį, kuriame spragos, neužbaigtos scenos ir metaforos vis dėlto liudija tikrą meną, be jo įrodinėjimo, nors ir be katarsio siekimo. Jo spektakliuose transformuojasi skausminga gyvenimo meilė, ir to įrodinėti nereikia. Ne paslaptis, kad Valentino Masalskio fenomenas lietuvių teatro kontekste vertinamas dvejopai. Vieni jį priima besąlygiškai, kaip unikalų aktorių, kiti, pripažindami jo išskirtinumą, mano, kad šis aktorius turi per daug nervo. Šiaip ar taip, V. Masalskis laukiamas visose scenose. Pastarųjų metų V. Masalskio spektakliai gimsta ne iš reikalo – jie atsiranda iš gyvos kalbos, gyvų intencijų, jie tikri, brandūs ir saviti. Nemanau, kad kūrėjas ieško tam tikro stiliaus ar išskirtinumo – tai didelio profesionalumo ir stipriausių žmogiškų jausmų kvintesencija. O retos klaidos – tarytum grynumo žymė. Nuo 1993 metų savarankiškai režisuojantis Valentinas Masalskis jau sukūrė dvi dešimtis spektaklių, kurie į lietuvių teatro istoriją galėtų būti įrašyti kaip atskira teatrinė sistema, kiekvieną kartą iš naujo primenanti, kad teatro galvoje nesukursi: tik begalinė įtampa ir nuolatiniai svarstymai teatrą gali paversti gyvu. V. Masalskis teatrą jaučia ne tik kurdamas gilios psichologijos spektaklius, bet ir taikydamas savo kolegų meninius atradimus. Spektaklių vaizdai ir garsai atveria platų asociacijų lauką. Viską, ką įvairūs teoretikai vadina „post“, jis paverčia regima, švaria, išgryninta tiesa. Naujausiuose spektakliuose V. Masalskis smogia į pačias žmogaus psichologijos gelmes. Dažnai jo spektakliuose paradoksais sukuriama gera humoro dozė. Ir apie viską V. Masalskis tarytum tikras pasaulio gerintojas porina taip organiškai, jog po spektaklių vėl griebiesi tekstų, norėdamas pasitikrinti, kieno jie. Pasirodo, viską parašo autoriai, tik V. Masalskio meistrystė tai puikiai įvaldo. Nors spektakliai labai skirtingi, jis kuria 18

Ieškant teatro

vieną teatrą, ir jis jau tapo tam tikra tęstine serija, skirta išskirtiniams teatro gurmanams. V. Masalskio teatras, net jei šis kūrėjas pats jame nevaidina, visada atpažįstamas, nes jis ieško būdų, kaip teatrą paversti interaktyviu mąstančiam žiūrovui. Pokalbiai su Valentinu truko net kelerius metus. Jie nesibaigia ir šiandien. Iš pradžių šis teatro vedlys mažiausiai norėjo kalbėti apie vaidmenis, ypač apie sukurtus jaunystėje. Valentinui Masalskiui svarbus esamasis laikas ir šiandieninis požiūris į įvairius gyvenimo reiškinius.

Aleksandras – Valentinas Masalskis. Juozo Glinskio „Kingas“, režisierius Jonas Vaitkus. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1980.

Te a t r o t i e s o s l i n k

ISBN 978-9986-16-783-9

9 789986 167839

(g. 1964) 1982–1987 m. studijavo teatrologiją

Valentinas Masalskis Ieškant teatro

diktuoju, ne Masalskis įsakinėja, o pati tema, kuriai

Tai mane siutindavo ir aš tuo metu daug gėriau.

teat

režisieriui „bombonkę“, o jis dar įvynioja į kokį popieriuką.

Vale

Masa

ntin

ant

kad tai ne šūdas. Aš prarasdavau tiek jėgų... Arba duodi

a Ša base viči enė

būti vergu. Nebereikia duodant saldainį valandą įrodinėti,

Iešk

dirbame, ir tai yra kūryba. Man nereikia įrodinėti, įtikinėti,

Vale

Daiv

Aš dabar kuriu, esu laimingas. Su trupe mes diskutuojame,

Daiva Šabasevičienė

...

lski